Besidairąs savųjų Aukštujų…

Besidairąs savųjų Aukštujų…

Nida Gaidauskienė

Marijus Šidlauskas (iki 1998-ųjų Jonaitis) Ievos Simonaitytės vardo premijos seniai nusipelnė, ir visai ne todėl, kad jis yra pusiaukelėje į talentingos lietuvininkų giminės kronikininkės Ėvės sukaktį. Ne pagal raidę, bet pagal dvasią. Taip, kilimo jis yra šio krašto žmogus. Pagal motinos liniją – iki pašaknų „šišoniškis“ (senelis palaidotas Šakininkuose). Jei žvelgsime pagal raidę – taip, tai žmogus, nepamiršęs įsipareigojimo savo regionui: diskusijoje su P.Subačium gynęs ideologiškai nebeparankaus Vydūno asmenybės integralumą, jo tekstų ir gyvenimo praktikos vientisumą (“Baltija”, 2003, p.148-153), parašęs straipsnių (skaitęs mokslinių pranešimų) apie Vydūną, J.G.Herderį, H.Sudermanną, G.Zauerveiną, I.Si-monaitytę; šiuo metu redaguojantis Johano Zembrickio „Šilokarčemos apskrities istoriją“ (1920), išverstą tėvelio Jono Šidlausko-Jonaičio; tyrinėjęs tarpukariu pajūryje dirbusių I.Šeiniaus, B.Sruogos, H.Radausko veiklą, Salio Šemerio kūrybą (su poeto našle parengęs ir jo eilėraščių rinktinę „Pojūčių pėdsakai“ (1994), parašęs jai įvadinį žodį) ir kt. Tačiau sykiu M.Šidlausko sąmoningumo trajektorija aprėpia gerokai platesnę erdvę. Joje K.Donelaičio, J.Bretkūno, M.Mažvydo, M.Valančiaus, Žemaitės gyvenimo ir kūrybos tekstams, lygiai kaip V.P.Bložės, J.Strielkūno, J.Juškaičio, S.Jonausko, K.Platelio, R.Rastausko, S.Gedos, G.Grajausko bei kitų poezijai ar Cz.Miłoszo, R.M.Rilkės kūrybai ieškoma bendravardiklio, universalių kriterijų, jau pranokstančių siaurai suvokiamą regioniškumą. Raidė, ne kaip įstatymo metafora, o kaip littera, tampa pagrindu matyti kartų ir regionų menkai teribojamą rašiusiųjų / rašančiųjų ir skaitančiųjų bendruomenę. Šis bendruomeniškumo puoselėjimas žmogiškų veiksnių apribotoje erdvėje ir laike yra M.Šidlausko nuopelnas pagal dvasią.

Tačiau pradėkime nuo tos vietos, kur sąmoningumo trajektorija įsibėgėja. „Man, kaip Klaipėdos krašto augintiniui, ypač brangios pastangos atskleisti Mažosios Lietuvos kultūros savitumą ir jos istorinės būties sudėtingumą…“ (“Baltija”, 1989 (1 d.),

p.141) – taip beveik prieš 20 metų prisipažino anuometinis Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros aspirantas Marijus Jonaitis, „Baltijos“ almanache pakvietęs Viktoriją Daujotytę ir Vytautą Kubilių pasikalbėti apie naujai išėjusią pastarojo monografiją „Ievos Simonaitytės kūryba“. Tame pokalbyje ryškėjo veikliõs kultūrinės rezistencijos kontūrai – per I.Simonaitytės kūrybą „įsižiūrėti į ištautėjimo mechanizmą“ (V.Kubilius), pamatyti rašytojos akimis per žmonių likimus Mažosios Lietuvos subyrėjimą kaip persergėjimą visai mažai lietuvių tautai. Tuomet įspėjimas buvo aktualus kitame politiniame kontekste. Bet ar šiandien, pasikeitus kontekstams (germanizacija – rusifikacija – globalizacija), jis mažiau aktualus?

Daug sotesnę ateitį galėjęs užsitikrinti anglistas 1988 m. pasirenka lietuvių literatūros aspirantūrą. Rašo disertacinį darbą „Poetas ir visuomenė XIX-XX amžių sankirtose“ (išleista atskira knyga 1994-aisiais). Pasuka sovietmečio laikais sukompromituotos literatūros sociologijos kryptimi. Remiasi G.Lukacso, L.Goldmano, A.Hauserio, Frankfurto mokyklos, V.Kavolio ir kt. intelektiniu įdirbiu. Straipsniuose, gvildenančiuose literatūros sociologines problemas („Skaitytis su skaitytoju“, „Kaukinėjimai“, „Naujojo socialumo ilgesys“, „Rašytojo socialumo briaunos“, „Apie intelektualumą ir intelektualų balių“, „Prieš srovę ir pasroviui“ ir kt.), teigia, jog „kūryba yra ir ryšio su kitu ieškojimas“, jog tekstas be suvokėjo yra miręs ar netgi negimęs, jog kūrinio estetinis išgyvenimas kyla iš santykio su kūriniu. Svarsto, kiek rašytojas yra atsakingas už jį skaitančią auditoriją, ar turi būti reiklus sau, cenzūruodamas dalykus, kylančius iš savimeilės, egocentrizmo, kuo skiriasi intelektualizmas, po kuriuo slepiasi neautentiška būtis, nuo intelektualumo, kuriuo siekiama kelti ontologinius klausimus. Iš dėstymo aiškėja, jog tik pastarasis gali padėti įveikti žemdirbiško, baudžiauninkiško mąstymo inerciją. Iki tol neregėtai, nauju kampu pažvelgia į V.Kudirkos, H.Radausko, kt. santykį su gyvenama aplinka („Vincas Kudirka amžių kryžkelėje“, „Poetas ir jo aura“…). Pamato komplikuotos gyvenimo tikrovės ir emblema virtusių figūrų recepcijos nesutapimus. Asmenybės vientisumas jau seniai tapęs paties tekstų autoriaus siekiamybe. Ir iš tiesų yra stebėtinai mažas tarpas tarp M.Šidlausko atliekamų socialinių vaidmenų ir savojo vidinio „aš“.

9-ąjį dešimtmetį pradėjęs publikuoti straipsnius bei poezijos knygų recenzijas, autorius pademonstravo įdėmaus skaitymo pavyzdį, kuris dera su veržlia minties plėtote, jautria klausa bei elegantišku, lanksčiu, neretai šmaikščiu stiliumi.

Išskirtinis M.Šid-lausko recenzijų privalumas – gebėjimas ne tik subtiliai interpretuoti, bet ir vertinti, matyti konkretaus autoriaus ar naujos knygos perspektyvą bendrame lietuvių literatūros raidos kontekste. Įprastai M.Šidlausko recenzijose parodomas aptariamo reiškinio kultūrinis skerspjūvis, užkabinama opi aktualija. Tad dar 1996 m., pasitarę su karingų jotvingių dvasiomis, lietuvių poetai išrinko jį 1950-ųjų gimimo kartos kūrėjų geriausiu kritiku (iki šių dienų beprecedentinis atvejis – Jotvingių premija literatūros kritikui). Neapsišovė: pastaruoju laiku Poetinio Druskininkų rudens diskusijose M.Šidlausko parengti provokatyvūs pasisakymai verčia vis iš naujo peržiūrėti šiandien kultūroje menkai reflektuojamų figūrų svarbą (pvz., Vandens vertikalė Literatūra ir menas, 2003, spalio 10, p.8). V.Kukulas pabrėžia šį autorių esant „bene paskutiniu tikrai kvalifikuotu ir autentišku literatūros kritiku, gebančiu skirti akademinį ir aktualųjį kritinį diskursą“ („Orfėjas mokėjo lietuviškai“, 212-213 p.).

M.Šidlauskas vienas iš nedaugelio atsiliepia į diskusijos vertus reiškinius mūsų kultūrinėje spaudoje. Jo išsakytos kritinės pastabos apie Klaipėdos kultūrinį klimatą (čia esą, kaip ir visoj Lietuvoj, – „debesuota su pragiedruliais“) turėjo sveikai padidinti adrenalino kiekį klaipėdiečių kraujuje, paskatinti siekti knygos –įvykio, o ne knygos – fakto (beje, vienas pirmųjų, kaip ir R.Rastauskas, tarp pragiedrulių matė G.Grajausko kūrybą). Kartais Klaipėdos literatūrinei bendruomenei šmaikščiai pasiūlydavo ir utopinių projektėlių, pvz., kaip vietiniams rašytojams neužrūgti – ogi LRS Klaipėdos skyriaus ataskaitiniame susirinkime svarstyti ne tik naujų narių priėmimo, bet ir senų išlikimo klausimą (“Klaipėda”, 1994, gruodžio 23, p.18); arba siūlė, kovojant su grafomanija, atgaivinti kai kuriuos totalitarizmo metodus, kaip antai, visus neraštingus knygų autorius bei jų leidėjus per vieną naktį deportuoti į vėsesnio klimato zoną, kurui vartojant gausią savo pačių produkciją (“Klaipėda”, 1995, kovo 9, p.20). Tai šypsenos. Pažįstantiems M.Šidlausko toleranciją, aišku, jog šie žodžiai nė iš tolo nedvelkia totalitarinėmis užmačiomis ar didžiojo inkvizitoriaus teisuoliškumu. Šis žmogus nestokoja sveikos saviironijos. Užuot atsakęs į asmeninio pobūdžio klausimą žodžiais „nelengva“, „problemiška“, jis tik nusijuokia, kiek atmesdamas atgal galvą. Ir už to juoko – savo reikšmingumo redukavimas, didžiulė erdvė kitam, kitiems. „Man visada atrodė, kad yra dalykų, didesnių už vieną žmogų, vieną gyvenimą, kad esama išminties, kuri priklauso mums visiems“ – yra išsitaręs M.Šidlauskas (Kas tekstan nesudėta // “Kalipėda”, 2003, gegužės 28, p.3).

Savo kultūrine laikysena M.Šid-lauskas yra lyg ir V.Daunio Regnum ambasadorius Klaipėdos krašte. Neįgaliotas, bet pats bičiulio idėjai laisvai įsipareigojęs Kūrybos Karalystės, kurioje tebėra svarbus klasikinis kanonas, o estetika dera su etika, atstovas. Besilaikantis metafizinės vertikalės (žr. Medžiaga kanono bylai, Kūno žymės, žyniai ir ž-y-ynios knygoje „Orfėjas mokėjo lietuviškai“, Dievoieškos formos nūdienos lietuvių poezijoje // “Tiltai”, (2005), Nr.27, p.242-253 ir daugelį kt.). Sąmoningai prisiėmęs atsakomybę ne tik už gyvenamąjį laiką, bet ir už pasaulio, kurį paliksime ateinantiems, vertybines atramas (žodžiai, tragiškai žuvus V.Kubiliui: „…patys nemenkai prisidėjome prie mirties triumfo, koketuodami su smurto ir mirties kultūra“ (“Naujasis Židinys” – “Aidai”, 2004, Nr.3, p.85-86). Priešsrovinis, jei srovę suprasime kaip destruktyvią, chamišką, paauglišką tradiciją, jos net nepažinus, atmetančią literatūrą, lengvai gaminamus ir tiražuojamus tekstus, netgi klanus kultūroje. M.Šidlausko laikysenos esmė – prieš srovę – buvo išgraviruotas ir Vaidoto Daunio vestuvinių žiedų antrojoje pusėje – contra torrentem. Tai reiškia – būti nepatogiam žmogui, kartais užsitraukti rašančiųjų nemalonę. Jei pritrauksim Ovidijų (ne Vyšniauską – „Metamorfozių“ autorių) – rizikuoti būti, kaip Orfėjui, bakchančių užmėtytam akmenimis. Žvilgtelkit į internetinį širšėlyną po šio autoriaus tekstais – komentarų apimtis keliolika kartų lenkia pasisakymą, pvz., po renginio „Etninės ir kosmopolitinės kultūrų susiliejimas ir takoskyra“ spausdintas interviu su M.Šidlausku (Literatūra ir menas, 2005, gruodžio 23, p.2) sulaukė tokių debatų, jog vienas interneto skaitytojas rimtai ėmė įtarti užvirus suinteresuotų grupuočių ginčą: „neproporcingai daug komentarų šitas tekstas sukėlė“. Tie faktai tik sustiprina M.Šidlausko teiginį, kad individo (pridursiu: „ypač keliančio aukštus standartus sau bei savo amžininkams“), ir sociumo santykis niekada nebūna idiliškas (“Vakarų ekspresas”, 2005, gruodžio 24, p.3). Bet vis dėlto, tai yra santykis, tik patvirtinantis tokios pozicijos gyvybišką svarbą. Irtis prieš srovę – reiškia nepaisyti nusistovėjusių prietarų, kas yra centras, kas periferija. Nesidairant per petį, pasikliaujant savo nuovoka, mesti drąsų žvilgsnį į paraštes. Į paraštėse liekančius nepelnytai nepastebėtus (pvz., L.Katkaus), ar ten jau patekusius tekstus (ypač ryškus Just.Marcinkevičiaus atvejis (Fenomenas, bet ne toks // “Naujasis židinys” – “Aidai”, 2003, Nr.6, p.319-321)). Būti „priešsroviniam“ reiškia – su tokia pat atida kaip poezijos grandų skaityti ir reflektuoti savo meto jaunųjų (N.Kliukaitės, E.Karnauskaitės, R.Kmitos, D.Bielskytės ir kitų) pirmąsias knygas. Paskatinti, bet nepataikauti, cituoti gražesnes atkarpas, bet išsakyti ir kritines pastabas. Neordinariniais pranešimais įvairinti universiteto mokslines konferencijas, džiaugtis kūrybinėmis iniciatyvomis bei jų įvertinimu visuomenės akyse (Z.Gėlės premija), organizuoti jaunųjų literatų konkursus, palaikyti, puoselėti literatūros salono universitete užuomazgas (tai paliudytų, dėstytojui padedant, gyvus studentų pokalbius su poetais organizavusios E.Drungytė, S.Simanaitienė).

Būtų sudėtinga išvardyti bent apytikriai klaipėdiečių susitikimus su rašytojais, kuriuos yra vedęs M.Šidlauskas. Jis kalbino ir T.Venclovą, ir J.Aputį, ir S.Gedą, ir N.Miliauskaitę su V.Blože, J.Ivanauskaitę, S.Parulskį, M.Ivaškevičių, sostinėje – R.Ras-tauską, V.P.Bložę, E.Kelmicką bei kitus. Yra skaitęs pranešimą apie Igną Šeinių miesto visuomenės susitikime su rašytojo artimaisiais. Pripažinkime, tokį puikų džiazinį dialogą, kaip, pvz., pokalbis su A.A.Jonynu, mažai kam iš Klaipėdos literatūros rato žmonių pavyktų išprovokuoti. O tokia dialogiška esė, kaip RoRa skirtas „Raliavimas su padruskenimais“, rodo M.Šidlauską galbūt galėjus rinktis ir egocentriškesnį – menininko – kelią…

M.Šidlausko darbų svarbos hierarchija gerokai prasilenkia su popieriuose surašytomis formaliomis priedermėmis ir prievolėmis. Jo dėmesys jaunam žmogui nesibaigia sulig universiteto užveriamomis durimis. Visus „pirmos svarbos“ darbus savajai katedrai ar vertimų pluoštą leidyklai jis pasiruošęs atidėti į šalį, jei reikia tiesiog patylėti su žmogum, šią valandą išgyvenančiu egzistencines sutemas. Praktiškai ir laisvai perinterpretuota P.Bourdieu mintis, jog švietimo (švytėjimo?) sociologija yra bet kokios sociologijos širdis. V.Daujotytė yra pasakiusi: „Jei kelių Lietuvos universitetų Literatūros katedros varžytųsi dėl profesorių, Marijui būtų verta kelti kainą. Kokia paskaita jam gali ir nepasisekti. Bet ir dėl to būtų verta“. Dažnai ne sėkminga paskaita nulemia humanistikos studijas pasirinkusio jauno žmogaus tolesnius sprendimus, o dėstytojo asmenybės šviesa. Tą išspindėjimo, o ne šalto atspindžio šviesą patyriau ir aš, prieš dvidešimt metų paėmusi į rankas Marijaus dovanotą anksti mirusio (beveik mano bendraamžio) Klaipėdos poeto R.Mosėno knygelę „Šviesoje“ (pasaulin ji palydėta taupiu, bet talpiu įžanginiu Marijaus (tada dar Jonaičio) žodžiu. Taip ne nuo monumentalių klasikų biustų, o nuo bendraamžio autsaideriškos gaidos, regis, ėmiau jaukintis šitą keistą literatūros pasaulį. Panašiais liudijimais, manau, pasidalytų ir diplominius darbus pas M.Šidlauską rašiusieji bei jo padrąsinti pirmąsias recenzijas skelbusieji, o šiandien kultūros gyvenime dalyvaujantieji E.Drungytė, S.Simanaitienė, G.Gugevičiūtė, R.Kmita, A.Riebždaitė, šio dėstytojo paskaitas ir seminarus lankiusieji L.Donskis, L.Ruokytė, M.Valiukas, G.Labanauskaitė, R.Dragenytė ir daugelis kitų. Argi tai nėra Klaipėdos krašto ribas išaugančios kultūrinės bendruomenės kūrimas? Buvimas giliai kultūros žmogumi, žmogiškumas, kurio vertė susvyravusi net humanistikoje, manau, turėtų būti pakankamas pretekstas išreikšti solidarumą su minėtų prioritetų asmenybėmis panašaus pobūdžio socialiniuose ritualuose kaip šis.

Juk esmė – ne vien nuveikti darbai, įspūdingi bibliografijos sąrašai, tekstai solidžiuose leidiniuose, ar einamos visuomeninės pareigos (V.Daujotytės liudijimu, M.Šidlausko nepavykę prikalbinti nei habilitacijai, nei tapti Rašytojų sąjungos nariu; jis nepasiliko vadovauti nė KU Literatūros katedrai). Jei reikėtų faktų ir skaičių, prašom: Marijus Šidlauskas-Jonaitis nuo 1992 m. yra filologijos mokslų daktaras, nuo 1993 m. – docentas, Klaipėdos universitete dėstantis literatūros istorijos, literatūros sociologijos kursus lietuvių ir anglų filologijos studentams, paskelbęs dvi knygas: „Poetas ir visuomenė XIX-XX amžių sankirtose“ (1994) bei literatūros sociologinių analitinių straipsnių rinkinį „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ (2006), publikavęs daugiau kaip 170 teorinių ir apžvalginių straipsnių, iš anglų į lietuvių išvertęs literatūros sociologo Terry Eagleton‘o knygą „Įvadas į literatūros teoriją“ (2000) bei J.Naughton‘o „Trumpa ateities istorija. Interneto ištakos“ (2006). Taip pat išvertęs šias mokslines studijas: M.Gimbutienės (Priešistorės „Monstriškoji Venera“), A.Lingio („Ttuantin – Suyo“), S.L.Kramerio („Literatūra, kritika ir istorinė vaizduotė“), F.Znanieckio („Žmogaus veiksmai“), buvęs A.Lingio knygos „Nieko bendra neturinčių bendrija“ (1997) specialiuoju redaktoriumi, sudaręs, kaip jau minėjau, Salio Šemerio rinktinę „Pojūčių pėdsakai“ (1994).

Retai šiandien išleidžiama literatūros kritikos, juolab geros, rinktinė, dar rečiau premijuojami kritikai – vis dar nusistovėjęs požiūris į „antrinių“ tekstų antraeiliškumą. Oficialiai, rinkinys „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ turėjo lyg ir didžiausią svorį, skiriant premiją (tiesa, dokumente pridurta: „ir už pastarųjų metų kultūrinę, literatūrinę veiklą Klaipėdos krašte“). Tačiau šion knygon nepateko daugiau nei trys ketvirtadaliai kitų svarbių M.Šidlausko straipsnių (apie trumpesnes publikacijas net nekalbu). Todėl maniau esant būtina apžvelgti labiau ne knygą, kurią galima tiesiog imti ir skaityti (ją puikiausiai yra aptaręs R.Kmita (“Baltija”, 2003, p.162-167), knygos baigiamąjį žodį parašęs V. Kukulas), o tai, kas užmirštama, menkai pastebima, ko neaprėpia seniai dulkėmis apneštų dienraščių žinutės. Žinoma, nei knygon „Orfėjas mokėjo lietuviškai“, nei į šį rašinį neįsiteko tai, „kas tekstan nesudėta“. Gyvenimas.

M.Šidlausko žiūrėjimo dovana – pagauti plevenantį esmės šešėlį gyvenime kaip tekste: štai jo užfiksuotas V.Kubilius, I.Simonaitytės muziejuje Priekulėje „basinėjantis“ vienom kojinaitėm – nes dviem trečdaliams lankytojų neužteko šlepečių ir jie be skrupulų vaikščiojo po patalpas avėdami batus (o lietuvių literatūrologijos „Vytautas Didysis“, monografijos apie Simonaitytės kūrybą autorius – ne); o štai tik pavadinimas-metafora „Viksva, vilkinti raudonai“, ir už jo jaučiamos ne tik estetinės pagavos, bet atvirumas baugiam nebūties gaudesiui, ir patetiškų intonacijų visiškai išsižadėjusi kalba. „Išmokti gyventi ne mažiau svarbu nei rašyti ar skaityti eilėraščius, ar ne? (“Klaipėda”, 1995, kovo 9, p.20) – taip taria žmogus, vis dar tolimas Copy-Paste pagundoms (didžiulė jo erudicija, situacijose iškylančios ilgiausios citatos – ne internetinės kilmės), rašantis tekstus ranka, mąstantis eilutės ilgėjimo greičiu, o ne blokais. Ne vieno (V.Daujotytės, E.Baliutytės, V.Kukulo ir kt.) matomas kaip atskiras, ypatingas dabartinės kritikos, nuslydusios į interpretaciją, saviraišką ir tarpusavio paslaugų aptarnavimą, kontekste. Kartu ir vienas paskutiniųjų, primenančių kultūrai, kaip ir gyvenimui, būtiną aukštąjį ir gilųjį matmenį. Kaip I.Simonaitytė, siekusi kultūros atmintyje išsaugoti Aukštujų paskutiniuosius. Tik garbioji klasikė traukė viską išsyk iš gyvenimo, o M.Šidlauskas grįžta prie gyvenimo pirmumo apsukęs ratą. Nesuabsoliutinęs knyginės išminties.

Tarp poeto ir nepoeto

Tarp poeto ir nepoeto

Sondra Simanaitienė

Knyga gali būti komunikacijos priemonė. Būdas bendrauti, atsiverti, būdas pasakyti nuoširdžiai – nuo širdies. Ir tai nereiškia sentimentaliai.

Poetui Liudui Pranciškui knyga yra vienas iš būdų paprastai, tyliai gyventi. Kažkas panašaus į žvejybą. Juk tas, kuris žvejoja, gali ir nebūti žveju, o tas, kuris rašo eilėraščius, gali ir nebūti poetu. Juolab kad anot Virginijaus, poetų Lietuvoje yra tik du su puse – K.Donelaitis, Maironis ir visi kiti šiuolaikiniai autoriai, sutelpantys į pusės poeto definiciją.

Liudas Pranciškus (tikroji pavardė Virginijus Vyšniauskas) išleido trečiąją savo poezijos knygą ,,Akmeninė jūra“ (2007 m.). Knygą, kuri nėra naujas etapas poeto meninėje biografijoje, kuri yra tąsa prieš tai išėjusiųjų – ,,Ledo lieptas“ (1995 m.) ir ,,Benamis paukštis“ (2003 m.), tąsa to gyvenimo, patirčių, stebėjimų, kuriuos išskaitome ir ankstesnėse knygose. Knygos išleistos nemažais laiko intervalais, tačiau parašytos ta pačia tonacija. Tonacija, kuri ryškiausiai suskambėjo pirmojoje knygoje, sukaupusioje aštuonerių metų tekstus, kai neprijaukinto paukščio ( 2-ojoje knygoje tapusio benamiu paukščiu) balsas kalasi prieš pat savo lūžį: ,,aš nebepakeliu jau saulės / jos rūdžių ant savų pečių“ (,,Ledo lieptas“, 20 psl.) ir ,,vėjas peršauna nugarą“. (ten pat, 10 psl.) Paukštis, poeto alter ego, keliauja per visas tris poezijos knygas. Vienas knygos skyrius vadinasi ,,Iš sudeginto paukščio dienoraščio“. Šis skyrius labiausiai autobiografiškas, pasakojantis apie gimtadienio nuotaikas, smurto scenas (115 psl. galima rasti net riebų rusišką keiksmažodį), apie alaus butelį poilsio parke. Kai knygos pristatymo metu buvo užduotas klausimas – kokį paukštį primena poetas, taikliausius atsakymus išskirčiau du – pingviną-gervę.

Bet šis juokas labiau liečia pačio poeto kompleksiją nei eilėraščių lyrinio subjekto – benamio paukščio – portretą.

Beje, daugelis eilėraščių “Akmeninėje jūroje” turi savo portretus, kuriuos taikliai nupiešė dailininkas Rytas Jurgelis. Nors tekstų autorius dailininkui vietoj kūrybinių atostogų Nidoje pasiūlė tik atostogas Švėkšnoje, piešiniai išėjo lakoniški, padedantys nutiesti tiltą tarp eilėraščio ir skaitytojo.

Tekstų lyrinis subjektas yra žmogus, atėjęs į savo gyvenimo vidurį, viduržiemį. Jis išgyvena irstančio gyvenimo laikotarpį, tarsi pūvanti rato ašis ( primena K.Donelaičio poemos ,,Metai“ rudenio vaizdus), kai nieko nebenori, nors dar sunku sau tai pripažinti. Dažnai kalbamasi su Kitu (“tas kitas šitoks artimas, bet niekur niekada nesutiktas ir / nematytas“ 57 psl.), su bendrakeleiviu – realiu ar įsivaizduojamu (eil. ,,Mylimajai, kurios nėra“ 47 psl.); ilgimasi artimo bendravimo, nes esam “neatrakinamai užkoduoti – / ir tik mirtis / bei neapykanta / į mus patenka be jokių slaptažodžių“ (21 psl.).

Gal ir saugiausia būti, kai esi arti mirties, kai esi budėjimo režime, kai mąstai poetinės pagavos masteliu. Mirtis, jos šešėlis atrakina žmogų iš vidaus, priverčia jį įsileisti pasaulį. Paradoksas – pradžią pamatai tuomet, kai ištinka pabaiga.

Šios trečiosios knygelės temos yra nesunkiai nusakomos: 1) žmogaus vienišumas; 2) gamtos, kosmoso neaprėpiamumo išgyvenimas; 3) laiko pojūtis; 4) seno ir naujo, masinio (akropoliško) ir asmeninio, autentiško prieštara. Viskas, kas sena, ypač prisiminimai, eilėraščiuose yra brangiausias turtas, nes ,,viskas kas jau sena, niekada nebepasens” (51 psl.). Šiame saviguodos mąstyme yra gera dozė optimizmo – kai esi dugne juk giliau nebebūsi. Nors, kita vertus, niekada nežinai, ar jau esi dugne, ar jau tikrai ši senatvės grimasa yra pati pačiausia.

Man gražiausias eilėraštis yra būtent iš skyrelio “Sendaikčiai”:

“Senelio skrybėlė”

,,Brenda širdis į dieną,

į didelę didžiulę

Vakaras sulenda į kiauras

kišenes, naktis į užantį

Užsimaukšlinu sau seną juodą

skrybėlę

Ir keliauju per šviesius nakties

vandenynus…“ (55 psl.)

Lietuviško sruogiško simbolizmo atgarsiai, kai prieš akis veriasi horizontai, vandenynai ir miškynai, žmogus įsilieja į gamtą, jis galingas, energingas, kartais kamuojamas ilgesio, kartais pagautas polėkio. Todėl ir poetinės išraiškos priemonės yra artimos simbolizmo stiliui. Dažniausiai vartojama semantinė figūra – įasmeninimas (personifikacija), kai įvairūs gamtos reiškiniai tampa veikiančiais asmenimis: vėjas pavargsta, vidurnaktis išlieja arbatą, pavasario teptuką lengva ranka vedžioja ilgėjančios dienos ir t.t.

Knyga “Akmeninė jūra” išleista užrašų knygelės plonais viršeliais formatu. Nepatikusius eilėraščius patogu išplėšti, nepadarius žalos likusiems. Tik nepatogu dėti šalia kietais viršeliais besipuikuojančių klasikų. Tačiau Liudas Pranciškus ir nesiekia vietos dulkių lentynoje. Jam priimtiniausia J.Meko, V.Vysockio buvimo tarp pozicija – tarp kino (teatro, dainavimo) ir rašymo. Tarp poeto ir nepoeto.

Bandymas sugėdinti uraganą „Andžela“

Vytautas Brencius

Bandymas sugėdinti uraganą „Andžela“

burtažodžių traškesys

staigiai nutrūksta

radisto markonio ausinėse

kabinos laikrodžio rodyklei

įsiropštus į ryškiai

raudoną ciferblato juostą

dabar vien tiktai SOS

turi teisę prabilti

trys taškai trys brūkšniai

trys taškai

iš purpurinio saulėleidžio

pasipuošus baltų kol kas

bangų nuometu ir šydu

į svečius susiruošė

apsimetus nuotaka fėja

pasileidėlė kekšė Andžela

netikėkim ta ragana

jos baltų bangų šydas

pavirs nakties degutu

o po netvirto laivo kyliu

penki tūkstančiai

metrų juodų ir niūrių

iki žemės kurioj negyvenama

penki tūkstančiai metrų

iki Horno rago

žemės kurioj dar gyvenama

o Andžela šunvote tu

prakeikta begėde ar furija

nusitraukus ištikimybės diržą

demonstruoji įžūliai okeanui

savo kosminę galią

sukdama ratą tarp dviejų

paralelių nuo pat Australijos

Bacho fugos jau žviegia

ne bažnyčioj ramioj

natos pabirusios žvanga

nelyg kalavijuočių ar net

paties Hefaisto

velnio drebinamoj kalvėj

tavo bangos parsidavusios

tarnės kalės vilkolakės

išsigimėlės kaip tu pati

jų vadeiva įniršus žudikė

trenkia berods mirtiną

smūgį ir besarmatiškai šoka

apkabinta kibirkščių spiečių

aštrių šratų purslų

nelyg mėnulio bedvasėj jūroj

pamėkle įsiutus Andžela

ar tau maža betikslių aukų

beprasmių tavo kely?

baimė geležiniu lanku

suveržia krūtinę ir galvą

(prisipažinti visai negėda

bijot yra žmogiška)

nors ir bijom tačiau

tau parodom druskėtą špygą

net jeigu ir nepasiseka

ne visada gali pakeisti

likimo kortų kaladėj

devynakę į gelbstintį tūzą

tavo šliundra Andžela

aerodinaminiai skersvėjai

dar nenupūtė nuo mūsų

pečių angelo sargo

dar rusena kol kas viltis

nusiirti

nuo skorpiono iki ožiaragio —

Žodinis autoportretas

Aš pasiruošęs teismo farsui –

liūdnas jūrų bardas,

kaip matot, melavau gražiai –

rūkąs koralų pypkę…

Reabilituoti trokštu savo

tryptą sūrų vardą

nors jau akių išmainėt raištį

maloningos Nikės

į tribevertį litą – bilietą

į žemės rojų,

kuriam tokiems štai bėdžiams

neužsakytos vietos, -

ant Jūros aukuro man artimus

vardus aukojau,

nes netikau tuštybės mugės

skandalingai fiestai.

Kavos, tabako nuodėmė

ir vyno sakramentas,

kur aš, kur alter ego –

taip viskas susipynę

brūžuoju vėl senais

idealistiniais ramentais

siūbuojančiam aš atgailą

atlikęs vandenyne

kur pirštais perrinkus stygas –

laivavirves, akordai

giesmės, nukrėtę jūros dulkes

iš letargo kėlė, -

primindavo, kad aš krante –

prasikortavęs lordas

nors lošiau tik, kol pamačiau

kaip greitai grumba sielos.

Ant vandenų – aš pranašas,

žynys, kurs iš bangos

kvėpavimo nuspėja jūros

dvasios maišto metą —

Jums leidus vietoj paskutinio

žodžio pasiguosiu:

tarp jūrininkų aš esmi geriausias

Lietuvos poeta

Nesėkminga personifikacija

Mano laivas, kuriuo aš turėjau išplaukti,

jau švartuojas uoste Santjago de Cuba.

Aš narve – kambary pavydo priepuolio laukiu

išpakuotus išdrabstęs kelioninius rūbus.

Mano laivas, kuriuo aš galėjau išplaukti –

pasikrauna kava Rio de Žaneire.

Iriuos per šypsenas gatvėm, o norisi šaukti:

kodėl už borto likau, jeigu reikia – už vairo?

Mano laivą, kuriuo aš turėjau išplaukti,

sako, matę paliekant Santa Krus – Tenerifę.

Pykty noriu nuplėšt jėzuitams jų kaukes,

kol manęs dar nepribaigė dvasinis gripas.

Mano laivas, kuriuo aš jau niekad neplauksiu

į egzotiškus uostus – nematė niekad taifūno,

jo rifai nedaužė, nieks jo SOS nesulaukė –

gal aš juo buvau, ir tik man skauda kūną.

Mano laivas, kuriuo aš norėjau išplaukti,

mano laivas, kuriuo aš galėjau išplaukti,

mano laivas, kuriuo aš turėjau išplaukti –

užterštam laivų kapinių vandeny

žiūri į savo pasenusį veidą —

Drastiškas autorequiem

diena traukias į špygą

žmogelis traukias į kuprą

sudilo jau visai

uždulkėjo radikulitinė

atminties plokštelė

o ir moterų kurias

retsykiais dar susapnuoji

jau nebėra nebėra ir laivų

kuriais šokdavai per

auksažvynius ekvatorius

į gyvenimo metų

ekspreso traukinio kupė

įlipa moterys tolgražu ne tos

su kuriomis važiuoti norėtum

iki lemtingo tunelio galo

įlipa vien paleistuvės

alkašės irgi vagilkos

o ratai bėgių sandūrose

jau kala nebe malonius

Morzės ženklus din din

veikiau keiksmažodžius

tiurkų mongolų – rusų

drin dran drin dran

apsidžiaugi kaip vaikas

prabudęs ką tik susapnavęs

purpurinėj ryškioj

saulėlydžio žydrynėje

laivų kūnų šilumą

tegu po velnių ir šaltą

apšerkšnijusią triumo angą

pamiršti praradęs bagažą

kažkur Argentinos Buenos

Airėse ar Montevideo

oro uoste keičiantis

liūdnai ir linksmai įguloms

kam prabundi ką matai

kaip vagia nusmurgę kaimynai

ne tik paskutinįjį

vyną ar šimtlitį

netgi paveikslus nuo sienos

dar visokios namų

valdybos uabai

investiciniai bankai ir kitokie

vertybinių popierių fondai

šventai meditacijai pakiša

įžūliai koją nudvėsęs kiras

visa žudanti depresija

ar gličia medūza apsimetus

desperacija transformavusis

į saulėlydžio vėliavą

artimieji ir draugai mylimi

pasiklydo Nebūties rūkuose

kurie liko tiems ačiū

aplink vis daugiau

įvairaus plauko katšunių

neatiduos nugvelbtos

bepinigės piniginės

su nuzulintais dokumentais

nenorom tampi žmogumi

kuris jau nebesijuokia

po troso kirčio kažkokiam

mažam Nyderlandų uoste

pražiopsojus atoslūgį

su laiku pamažėl atsisveikino

speigą ir kaitrą ragavę dantys

nebedainuoji visai ne todėl

(nors jūrose mėgai)

jei užkimo sūrymu

stiprus skalaujamas balsas

turėtos plokštelės

vysockio rozenbaumo pugačiovos

balsais visai neefektingai

be purslų nudainavo į jūrą

reporteriškų kamerų objektyvai

kažkada pelnę šlovę

dabar pažįstamo kolekcijoj

fiksuoja mirštančią tylą

slenkančią sienom

plėnių drugiais išskrido

sudeginti mylimųjų laiškai

radiogramų tekstai netgi

šventinių atvirukų pataluos

nusispjaut jau seniai

į rėk-lamines televizijas

nors jų nepakeičia knygos

knygų daugiaaukščiai

ar bibliografinės piramidės

iš kažkelinto jau būsto

emigravo pas turgaus prekeivius

ar tėvų ir brolių takais

kelti dabartinių nelaimėlių dvasią

į nacijų skruzdėlyną ameriką

liberalų vadui auštrevičiui

paskelbus dvasinio gelbėjimo akciją

liko nedaug kas – randuotas

postipris kūnas dar pajėgus

nešioti dvasios nuleistą vėliavą

sunkūs desperatiški atodūsiai –

nebyliosios maldos padėsiančios

išsaugoti savo esybę ir

tobulą ekstryminį menkavertiškumą

vyno porto ar bordo

primirštas kvapas

lydėjęs lisabonoje ar marselyje

ir didžiausias turtas

leidyklom nebeįsiūlomi rankraščiai

nes neturi pinigų

sustok minutėlei ir laiko

prakaito dulkes nušluostyk

nuo kaktos atminimo plokštelės

medituok su apsupusiais jogais

atsisėdęs kryžiumi sukalk

savo pailsusias kojas

iki paskutinio atodūsio

sulėtink kvėpavimą

jo dar prireiks įsitikinsi

bėgęs nuo taško A iki Z

dar niekas nėra prabėgęs

visos gyvenimo abėcėlės

galima sakyti – manęs nebėra

pasakiau ir tuo palengvinau

širdį savo

omnia meo mecum porto

tarp šių žodžių yra

ilgos metų distancijos

Bembis tampa gangsteriu

Bembis tampa gangsteriu

Alma Riebždaitė

Bembis jautėsi galingas.

Ilgą laiką jis manė, kad nei jam, nei jo šeimai negali atsitikti nieko blogo. Tačiau atsitiko. Senąjį briedį partrenkė mašina, jo paties ragai sulindo į kūną, tačiau senis liko gyvas. Tiesa, ilgą laiką vaikščiojo apibintuotas ir su ramentais, o senoji briedė vėl pradėjo rūkyti. Silpnas Bembio protelis niekaip negalėjo susieti avarijos su rūkymu, tačiau nuo to laiko jis suprato, jog tiek jis, tiek jo šeima nėra apsaugoti nuo nelaimių. Tačiau vis tiek jautėsi galingas.

Bembis ne tik jautėsi galingas, bet ir grožėjosi savo atspindžiu kūdros vandenyje ar lakstydavo labai patenkintas. Vyko pirmoji rusų kalbos pamoka, jie rašė pirmąjį rusišką žodį „mama“. Bembis, žinoma, rašė labai gražiai, tūkstantį kartų gražiau nei jo suolo draugas. Priėjusi mokytoja pagyrė ne jį, o suolo draugą, kažkokį Rudį. Bembis akimoju nusileido iš debesų ant žemės, kur visu veidu tėškėsi į purvą. Atidžiai pažiūrėjęs į draugo sąsiuvinį jis suprato: viską sugadino tas nelemtas rusų kalbos gūbrelis. Tiesą sakant, jis taip niekada ir nesuprato, kada reikia to gūbrelio. Bandė ir taip, ir kitaip. Kartą sudėjo gūbrelius tarp skiemenų, vis tiek buvo blogai. Bembis spjovė į rusų kalbos rašybos subtilybes ir išdidžiai nuspūdino supratęs, jog labiausiai gyvenime viską gadina

smulkmenos. Niekingos smulkmenos.

Nepaisant vaikystėje ištikusių nesėkmių, Bembis tikėjo, jog gali viską. Kartą, jau būdamas vyrėlesnis, Bembis sugalvojo sutaisyti sugedusį radijo aparatą, nors jo niekada nedomino radioelektronika ir jis neturėjo nė vienos nė mažiausios tam reikalingos žinios. Kuo ramiausiai atsuko ir įsispoksojo vidų. Spoksojo ilgai. Labai ilgai. Buvo giliai nustebęs. Tylutėliai uždėjo karsto dangtį ir užkalė. Ten buvo tiek daug smulkių detalių, kas tik nori, tačiau tik ne nutrūkęs laidukas. Tačiau tai neatbaidė Bembio nuo technikos stebuklų. Kitas jo nusižiūrėtas laimikis buvo mašinos vairavimas. Sėdo ir, žinoma, pradėjo važiuoti. Jo pirmoji kelionė vyko kalnų keliu, ir jis avėjo guminiais senojo briedžio batais, kurie jam buvo per dideli keletu nereikšmingų dydžių. Bembis liko gyvas, nes, matyt, Dievas mėgsta nevykėlius. Žinoma, po to įvykio Bembis jautėsi pašauktas, jei ne skristi į kosmosą, tai tapti tolimųjų reisų vairuotoju. Bet prie mašinų ir kitų judančių aparatų jam niekas daugiau neleido nė prisiliesti.

Taip Bembis buvo priverstas pakeisti profilį ir jį ėmė dominti gyvosios gamtos judantys objektai: daugiausia žmonės, bet, žinoma, iš jo akiračio negalėjo išsprūsti ir tokie nereikšmingi padarai, kaip katės ir šunys. Tiksliau, griebdavo tai, kas papuldavo po ranka. O po ranka buvo tik katinas Tvinkis. Jis ilgai mąstė apie Katinėlį ir nuoširdžiai jį pamilo, net jautė savotišką dvasinę brolystę. Bembiui atrodė, jog Katinėlis jau pakankamai prisikentėjo ir nusipelnė sulaukti geresnių laikų. Jis puolė jį maitinti, įleisdavo į vidų ir šiaip pradėjo rodyti Katinėliui perdėtą dėmesį. Bet turėjo ir baimių.

Bembis žinojo, jog gyvenime nieko nepaaiškinsi priežasties ir pasekmės ryšiais. Tai būtų per daug paprasta ir pigu. Kažką paaiškinti gali tik paradoksas. Mieliausia yra pražuvusi avis, palaidūnas sūnus, trečiasis brolis, tupintis pelenuose, Kristus pasirodo buvęs stalius, guru pasirodo besą girtuokliai ir valkatos ir t.t., ir pan. Kitaip sakant, Dievas myli nevykėlius. Jis kaip moteris, būtinai įsimylinti ne tą vyrą, kurį reikia įsimylėti. Tu gali jai nešti glėbius rožių ir dainuoti serenadas po langais, pirkti brangias dovanas ar daryti kitus gerus darbus, tačiau ji būtinai pasirinks kokį apsmukusį nupiepėlį, visai nešaunų vyruką, kuris dorai net vinies į sieną nemoka įkalti. Taip, pasaulyje viešpatauja paradoksas. Atrodo, kad kartais jis viską ir sugadina. Sumauna visus reikalus. Geriau jau priežasties ir pasekmės matematika, vienas du ir aišku. O čia jokia logika nepaaiškinamos paradokso vingrybės. Jei meilė ką ir myli, tai tik paradoksą. Net pikta. Bembis, žinodamas šitą dėsnį, o jis gyvuoja visokiausiomis formomis ir variacijomis (nebūtinai teigiamomis), stengėsi Katinėlį mylėti atsargiai. Jis bijojo, kad Katinėlis, pripratęs prie prastų gyvenimo sąlygų, meilės gali neištverti ir paprasčiausiai nugaišti. Todėl buvo itin apdairus. Katinėliui jausmus dozavo saikingai ir stengėsi nepersistengti.

Šalia viso to Bembis turėjo planą. Jis nusprendė patikrinti, ar Katinėlis iš tikrųjų pasikeitė iš grubaus plėšrūno į nuolankų pūkuotą padarėlį, tiksliau, jį domino, ar prigimtis gali pasikeisti. Buvo vėlus vakaras, Bembis grįžo su pilnais pirkinių krepšiais. Ir čia lyg niekur nieko pradėjo sukinėtis Tvinkis, trintis apie kojas. Bembis pasidėjo krepšius, apsižvalgė, ar niekas nemato ir atsargiai pradėjo glostyti Katinėlį. Glostė ilgai ir švelniai, lyg bandytų atmokėti už visas patirtas skriaudas. O tas kad bent suurgztų. Murksėjo net pasitrypdamas.

Bembis nusivylė. Iš tikrųjų jis norėjo, kad Katinas suleistų savo aštrias iltis į jo glostančią ranką. Bet nieko panašaus neįvyko. Katinas išrietė nugarą, uodega pasistojo lyg raketa pasiryžusi skrydžiui į Mėnulį, visas kūnas šaukė: dar. Bembiui pasidarė kiek nemalonu ir jis skubiai patraukė ranką, nenorėjo tikėti, kad blogos gyvenimo sąlygos, tokios kaip šaltis ir badas, gali pakeisti maištingą prigimtį. Tačiau meilė ir vėl buvo viską nugalėjusi. Ji visur įkiša savo trigrašį, ji moka vaikščioti sienomis ir net levituoti.

Bembis, jau septyniasdešimtmetis senukas (nepamirškime, jog jis – tai mergaitė), kai niekas nemato ir negirdi, kai jo antroji pusė jau miega, kartais prisliūkina tyliai prie magnetofono, reumato išklaipytais virpančiais pirštais sugrabalioja žvilgantį kompaktinį diską, pavarto jį rankose kaip švenčiausią relikviją, pažiūri prieš šviesą lyg matydamas Švč. Mergelės veidą ir atsargiai uždeda. Klausosi trylikamečių gangsta rap. Bembis ilgai sėdi nejudėdamas, įsmeigęs akis į vieną tašką. Jis jaučiasi galingas. Ką ten galingas, jis yra tikras gangsteris. Negi sakysi, kad esi tik namų šeimininkė?

Katinai gal ir pasikeičia, bet žmonės ne.