Preparuojant mirtį

Preparuojant mirtį

Ona Bartkiūtė

Naujasis Juozo Šikšnelio romanas „Surišti ir atrišti“ (VAGA, 2007) skaitymo įdomumu turbūt niekuo nesiskiria nuo kitų Klaipėdos rašytojų paskutinių leidinių. Tiesiog anų arba nesu net regėjusi, arba jie į mano rankas pateko tokiu metu, kai aprašyti juos buvau fiziškai nepajėgi, o po to tapo jau per vėlu. Tik nežinia, ar J.Šikšnelis bus patenkintas, kad ir į naujausią jo romaną „Surišti ir atrišti“ Klaipėdos „parapijoje“ atkreipė dėmesį vien tik vargana „iūtė“, kurios tikrai, pasak S.Nėries, „homerai neminės“. Tik kad homerų apgiedoti literatūros kritikos asai neskuba bristi į regiono rašytojų lankas. Tad nejaugi ims J.Šikšnelis ir pradės rašyti atsiliepimą apie savo knygą pats – tokios šio autoriaus priklausomybės dar nepastebėta. Tad teks jam tenkintis priklausomybe ir nuo „iūtės“, nes pagrindinė knygos „Surišti ir atrišti“ tema yra pakankamai autobiografiškas bandymas preparuoti priklausomybę nuo alkoholio.

Dailininko Rimanto Tumasonio iliustracija, į romano „Surišti ir atrišti“ viršelį įkėlusi raugintų/marinuotų „agurkų“ stiklainį, yra gana tiesmuka ir iš tikrųjų „nyki“. Bet tokia pat nyki juk yra ir „užsikonservavusių“ šios knygos „agurkų“ būtis – J.Šikšnelio pasakotojas šiame romane jau ne tik kad groteskiškai (auto)ironiškas, ne tik kad (auto)-sarkastiškas, kas buvo būdinga ir ankstesniems šio autoriaus kūriniams, bet čia persmelktas jau net ir egzistencinio nihilizmo, nors romanas dedikuotas laukiantiems ir tikintiems – jis skelbia ave vita net ir tada, kai knygos personažų galvose belikusi jau vien tik „aqua vitae” (deja, net ir ne ji, o tik „pilstukai“, „šarmai“, losjonai ir t.t.). Tad romano protagonisto sąmonėje vyksta tikrai gladiatoriška kova. Tiesa, ši siužetinė linija iš pradžių romane man atrodė gana dirbtina ir net šventvagiška – su kuo lyginamasi!:

Per amžius keitėsi ir gladiatorių

padėtis:

vieni buvo Romos didvyriai,

kiti – labiausiai

keikiami imperatoriaus vergai,

tik keli,

tapusieji minios numylėtiniais,

buvo

liaupsinami ir gerbiami,

kol laimėdavo kovas. (p. 28)

Tačiau įsiskaičius toliau į J.Šikšnelio knygos turinį, pastarasis leitmotyvas privertė pažvelgti gerokai kitaip ir į gladiatorius. Tikra nykybė turėjo būti įsivyravusi šių vergų dvasioje, kad jie, tiesiogine prasme išvesti į areną tik skersti ir paskerdimui, dargi artistiškai (manykime!) atliktų reveransus: „Ave, Caesar, morituri te salutant!” Gladiatorių „artistiškumo” motyvas kraupiai išryškinamas ne vienoje romano vietoje. Toks pats „artistiškumas” atsiranda ir priklausomybės liga sergančiojo sąmonėje – tą naujasis J.Šikšnelio romanas grindžia net mediciniškai. Dalykinio stiliaus intarpai „iš visiems prieinamų šaltinių“ (žr. romano išnašą p. 12) ne tik patvirtina „subjektyvius“ romano alkoholiko išgyvenimus bei visą šios patologijos atgrasumą, bet ir išteisina jo su(si)gretinimą su gladiatorių likimu. Vienas degradavusio individo psichikos požymių – savęs pervertinimas (p. 131). Tad gladiatoriaus sindromas, kurį išgyvena Laimas Beteika – romano protagonistas. – yra ne vien pasakotojo noras tarsi nustebinti pagrindinio veikėjo intelektualumu (beje, J.Šikšnelio knygos veikėjai faktiškai ir yra tik buvę inteligentai). Tai yra ir „anatomiškai“ tiksliai atlikta alkoholiko „egzistencijos“ analizė.

Skerspjūvis egzistencijos, kurioje be gyvuliškų instinktų bei fiziologinės smarvės tarsi daugiau nieko ir nėra, – romano „Surišti ir atrišti“ turinys. Jam tarnauja visa kūrinio struktūra. Pirmiausia kaip prisiminimai įvedami „L.B.pasakojimai“, tiksliai datuojami (2004 04 26 – p. 216) arba ir be datos (p. 166), kuriuose į protagonistą, gulintį ant tako, laiptinėje, apsimyžusį ar net apsidariusį, (…) vemiantį gatvėje (p. 42), žiūrima beveik vien tik sarkastiškai. Antra, pasinaudojama ir „L.B. obsesija“. Nors žodis obsesija turėtų būti suvokiamas tik kaip liguista, įkyrių vaizdinių kupina psichinė būsena, bet kaip tik šiuose skyreliuose pasakotojas tvirčiausiai suima (auto)ironiškas nešališko alkoholinės patologijos analitiko vadeles – padėręs, pastėręs, apsitriedęs, apsiputojęs Stiopka gulėjo dar gerą pusdienį (p. 86). Tai paremiama ir mediciniškai neutraliais intarpais, teigiančiais, jog stipriai apgirtus gali įvykti savaiminis šlapinimasis arba tuštinimasis (p.198). Beje, pastarieji intarpai, pasikartojantys monotoniškai gūdžiai, liguistą pasakotojo būseną iliustruoja daug įtaigiau, negu patys pasakojimai. Taigi pagrindinės romano kompozicinės priemonės tarnauja tik negailestingai alkoholio suniokoto žmogaus preparacijai. Jos, išdėstytos trūkinėjančiais ir pasikartojančiais fragmentais, sukuria ypač atstumiantį aptemdytos būties vaizdą, pilną „gyvų lavonų“ arba lavonų ir tiesiogine prasme, nes alkoholizmas – tai tik mirtis. Tad pernelyg jautrios psichikos žmonėms, trokštantiems net ir iš prozos tik „subtilių dvasinių išgyvenimų“, šios knygos tikrai negalima rekomenduoti.

Aptarusi pagrindinį probleminį romano „Surišti ir atrišti“ karkasą, vis dėlto turiu pastebėti, kad knyga prasideda detektyviškai lengvai – Į prieglobsčio namų „Giraitė“ duris paskambino lygiai vienuoliktą. Romano veiksmas sąlygiškai ir vyksta privačiuose Valerijos Volungis, atvykusios iš Amerikos tirti, kaip totalitarinis režimas veikia žmogaus psichiką (p. 10), prieglobsčio namuose. Ir toliau jis išlaiko kriminaliniams veikalams būdingesnę intrigą, o pabaigoje tarsi ir pamiršta netgi pagrindinį šio kūrinio tikslą: pakankamai patikimą protagonisto savianalizę paskutiniuose romano „Surišti ir atrišti“ skyriuose kaip ir paskandina detektyviškai žaismingų detalių lavina. Tai, mano nuomone, probleminio pobūdžio knygai gal ir nėra pagirtina. Gerai, kad iki paskutinio knygos sakinio išlaikomas (auto)ironiškai parodijuojantis pasakotojo požiūris į viską, kas tik vaizduojama, – ne tik į totalitarinį režimą, kurio seniai nebeliko, tad jo vardu buvo galima karti visus šunis (ten pat). Tai šį kūrinį labai gelbsti.

Romaną „Surišti ir atrišti“ gelbsti ne tik (auto)ironija ar „amerikoniškų laimės formulių“ parodijavimas. Knygoje, kaip ir visoje J.Šikšnelio kūryboje, skleidžiasi ir su krikščioniškomis vertybėmis susijusi gyvenimo pusė. Pastarajame romane protagonistas ne kartą tarsi gretinasi su šventųjų likimais ir net Kristumi. Gretinasi labai neįkyriai, o dažnai ir per groteskišką atstumą („L.B. pasakojimas. (Be datos)“ – p. 109-116), tad tokia populiaria šiandien „žaidimo“ forma ne tik kad nespekuliuojama kuriant socialinį problemos kontekstą, bet šia „žaidimo“ forma dargi neleidžiama subanalinti religinių jausmų. Ypač kad čia pat kuriama ir šmaikščiai ironiška menininko „nepakaltinamumo“ potekstė: nėra gyvų liudytojų, galinčių patvirtinti, kad Kristaus atvaizdas buvo sąmoningai iškraipytas, kai Stepas ant juodo švediško granito iškalė Kristų, panašų į save (p. 26). Beje, šiame romane pakankamai „užkabinami“ ir „bažnyčios tarnų“ žmogiškieji paklydimai. Tačiau vėlgi – tikrai ne dėl sensacijos, nes J.Šikšnelio tekstas tokiose vietose daugiau šelmiškai atlaidus, o man labai primenąs ir gaivaus vitališkumo kupinus P.Treinio sakmių romanus – dabar daugelio nepelnytai užmirštus.

Galėčiau palyginti šį J.Šikšnelio romano pasakojimo klodą ir su savo krašto namudiniais audiniais, skirtais kasdieninėms lovatiesėms. Jų siūlai būdavo gana grubūs, o spalvos tik „neteplios“ – dažniausiai tamsiai rudų su pilkais atspalvių, bet medžiagų raštai kažkodėl išeidavo vis tiek gyvai ryškūs. Knygoje „Surišti ir atrišti“ J.Šikšneliui pasisekė sukurti spalviniu požiūriu lyg ir nelabai kontrastingų, bet ilgam įsimenančią bomžų (Stiopka/Kapastepis, Pruncė, Dajoras, Valė, Žaneta) galeriją – protagonistas, deja, kai kur jiems tikrai neprilygsta (trukdė autobiografiniai duomenys?). Man pirmiausia kliūva kiek įmantrokai knygiškas šio teksto pagrindinio veikėjo kalbos stilius: pvz., nervai įtempti lyg laivo burės (p. 165) – niekaip neįsivaizduoju nervų kaip burių. O šalia dargi ir „moksliškai“ užfiksuojama, kad įtampa koncentruojasi smilkiniuose. Prie taip įmantriai suraitytų „intelektualinių“ frazių tikrai nelimpa romano obsceniški vaizdai, o juo labiau žmogiškai paprasti žodžiai – pvz., protagonisto anūkėlės prašymas: Seneli, nesirk daugiau (p. 164). Todėl, kad jis yra be galo tikras. Kaip ir protagonisto savigrauža dėl mergaitės ligos. Kas tikrai išgyventa, tą J.Šikšnelis visada parašo meistriškai.

J.Šikšnelio romaną „Surišti ir atrišti“ skaityti ir lengva, ir sunku. Išorinis lengvumas atsiranda dėl detektyvinės intrigos, sugebėjimo ironiškai manipuliuoti politinėmis aktualijomis ar detalėmis iš paties J.Šikšnelio gyvenimo – tą jau esu minėjusi rašydama apie romaną „Įvykių horizontas“. Šįkart, pvz., taip žaidžiama lengvai atpažįstamais bibliotekos, autoriaus darbovietės, vaizdais. Tačiau, kaip ir kituose šio rašytojo kūriniuose, po išoriniais efektais vis dėlto labiau juntamas gyvenimo gilumos alsavimas – tarsi einant per pelkę, kurios niekaip neapeit. Nors žinoma, kad labiausiai reikia saugotis akivarų, bet žmogiškasis smalsumas vis tiek ima viršų: kas vis dėlto vyksta ten – to giliu atodūsiu vis burbtelinčio „katilo“ dugne? Beje, pelkės traukos įvaizdis irgi kartojasi ne vienoje aptariamojo romano vietoje, bet tik negatyviai. O man šis gruboka stilistika perteikiamas motyvas daug įdomesnis pozityviąja prasme. Žmogiškojo likimo nenuspėjamumo prasme. Jeigu nebūtų tokios gelminės „prasmegimų“ analizės, kokią iš visų Klaipėdos kūrėjų aš kol kas terandu tik aptariamojo autoriaus knygose, gal daug ko gyvenime liktume taip ir neapmąstę.

Vis dėlto skaitydama knygą kiek pavargau nuo gausybės „enciklopedinių“ intarpų, nuo „detektyvinių“ manipuliacijų KGB, CŽV ir policijos ar STT (estetų) „kortomis“(absoliučiai nesupratau Agento „užrašų“ funkcijos tekste), „bobiškų sąmokslų“, nuo pernelyg didelio dėmesio spermai bei vaginos išskyroms ar analiniams garsams ir vienoda intonacija visų personažų vis „malamo“ š… (net ViVi – Valerija Volungis – šį posakį ištaria tik Šikšnelio balsu). Negaliu teigti, jog apskritai pažįstu autorių, bet man atrodo, kad fiziologinė tematika į jo kūrybą įvedama kaip ir per prievartą (tik dėl konkurencinio „mados šauksmo“?). Nors Jorundžio (ironiškai – prūsų karžygio) ir ViVi sueitys vis dėlto psichologiškai tvirtai pagrįstos. Romane įtikina ir „lytinio giganto“ Jorundžio ryžtas nužudyti. Kitas personažas, policininkas Ceplis, žudiku tampa jau ne taip patikimai. Blankokas ir Živelis – dar vienas policininkas. Romane kartais niekaip nesueina ir sakiniai. Pvz., kaip suprasti p. 34 esančią alkoholio aprašo pabaigą: Organizme jis veikia visų organų ląsteles: dehidruota (nuvandenina), koaguliuota (krešinanti baltymus), tirpdo riebalines medžiagas (išryškinta O.B.) – kodėl leidyklos redaktoriai/korektoriai tokios „abros kadabros“ nepastebėjo? O vis tiek knyga paperka. Žmogiškumu.

Žmogiškumas Šikšnelio tekstuose visada buvo neatsiejamas nuo to, kas patirta paties autoriaus. Paradoksaliai sugebant derinti tai, kas paprastai suvokiama tik protu, ir tai, kas vyksta pasakotojo ir pagrindinio veikėjo sugrubusioje širdyje, vis dėlto ypač branginančioje gimtinės atmintį ir artimiausius žmones. Nenuglaistyta atsakomybė prieš juos ir krikščioniška atgaila, pagrindinių veikėjų silpnumą droviai pridengianti tik groteskišku juoku, ypač nušviečia visą J.Šikšnelio kūrybą – autobiografiškai autentišką kūrybą. Tad autobiografiškumas ir romane „Surišti ir atrišti“ atsiskleidžia itin skaidriu pavidalu. Tokiu skaidriu, kad net gerklę užspaudžia. Kaip vaikystėje klausantis gimtojo kaimo šermeninių verkavimų. Labiausiai iš nuostabos: iš kur tokiu momentu atrandama jėgų dar ir žodžiuoti (raudoti žodžiais)?

Liepų rate

Liepų rate

Mindaugas Valiukas

 

 

utobuso nematė gal dvidešimt metų ir šio sentimento pakako numatomiems žygio nepatogumams nugalėti. Be to, autobusas – kaip traukinys, keltas – yra savotiška valstybė su savo (piliečiais) žmonėmis, papročiais ir charakteriu – įdomus pažintiniu aspektu. Tačiau kelionė buvo per daug ilga ir varginanti – autobusas stojo prie kiekvienos “vištidės“, todėl nepatyrusiam vaidenosi, kad dabar jau tikrai sugedo. “Be panikos! Nėra jėgos, kuri jį sustabdytų”, – tikino vairuotojas, kuris nemokamai piliečius vaišino papiroso smarve ir klausėsi muzikos, panašios į tą, kurią atlieka protiškai atsilikę per muzikinės terapijos seansus. Kelio danga taip pat kėlė ne mažiau meniškų asociacijų: atrodė, kad autobusas darda per pilkšvą planetą, išmuštą daugybės kraterių, į kuriuos lieja dervą saulėje smarkiai įdegę darbininkai oranžinėmis liemenėmis. Eismas tuose ruožuose ypač lėtas. Visa laimė – temsta – tuojau nebesimatys oranžinių čiabuvių ir lyg užnuodytos strėlės eglių viršūnių. Deja, užsnūsti nepavyksta – esi pasmerktas kančioms iki paskutinės stotelės.

Paskutinė stotelė buvo stotis. Jie išlipo iš autobuso: pagyvenę vyras ir moteris – pasiturintys žmonės, – sprendžiant iš drabužių ir moters papuošalų. Buvo jau tamsu, apie dešimtą vakaro, pora atrodė pavargusi, nekantravo kuo greičiau pagauti taksi ir pasiekti viešbutį. Tačiau kiek dairėsi – taksi nesimatė. Po kelių minučių vyriškis pagaliau pastebėjo iš lėto važiuojantį automobilį su juodų ir baltų kvadratėlių juosta ant šono. Taksi sustojo. Vyriškis užsimetė kuprinę, atplėšė nuo žemės lagaminą ir paragino moteriškę paskubėti, kol jų kas neaplenkė. Jis baiminosi be reikalo, nes aplinkui nesimatė nė vieno pretendento. Vyriškis mandagiai atidarė dureles ir užleido moteriai vietą ant užpakalinės sėdynės. Pats atsisėdo šalia vairuotojo.

- Į viešbutį, prašom.

- Prašom išlipti.

- Mano darbo laikas baigėsi. – Paaiškino taksistas. – Viešbutį jūs lengvai pasieksite pėsčiomis.

Na jau ne, – pyktelėjo vyriškis. – Mes pasiieškosime kito taksi!

Nerasit. Ir autobusai jau nebevaikšto. O mano pusbrolis, autobuso vairuotojas, pavyzdžiui, iš viso neveža. Jis pina krepšius iš karklų vytelių.

- Kuo čia dėtas jūsų pusbrolis autobuso vairuotojas. Nereikia mums jokių krepšių iš karklų vytelių. Mes pavargę ir norim į viešbutį, kur galima nusimaudyti, pavalgyti ir pailsėti. O gal ir viešbučiai pas jus nedirba?

Taksi dureles atidarė ir ant užpakalinės sėdynės įsitaisė apkūni, tačiau gana simpatiška mergina, matyt, taksisto žmona.

Labas, brangusis, atleisk, kad vėluoju.

- Na, ponai, – kreipėsi “brangusis” į atvykėlius, – prašom atlaisvinti vietas. Čia netoli – šita gatve tiesiai ir į kairę.

- Na, kodėl? Mes galime jus pavėžėti. Jūs su bagažu, o iki viešbučio gabaliukas, be to, ir metas vėlus, ar ne, saldainiuk?

Automobilis pajudėjo. Gražios baroko gatvės, pripildytos žibintų šviesa, daug žalumos. Medžiai po žibintais lyg užpilti sidabru. Žmonių beveik nėra, tik krautuvių savininkai nuleidžia užtraukiamas žaliuzes ant vitrinų, susirenka gėlių vazonus ir dingsta už durų. Taksi sustoja prie viešbučio. Kelias anaiptol nebuvo toks trumpas, kaip piešė taksistas.

- Sėkmės, – atsisveikino taksisto žmona. Ji persėdo į priekį ir pabučiavo vyrą.

Apšviestas viešbučio fasadas puikavosi raizgiomis baroko linijomis. Labai šiuolaikiškai, bet skoningai, zyzdamas mirkčiojo viešbučio pavadinime neonas.

Šveicorius mėlyna livrėja su auksiniais apvadais vietoj to, kad paslaugiai atidarytų dideles stiklines duris su penkiom žvaigždėm, jas užtrenkė prieš nosį ir jau rengėsi rakinti iš vidaus.

- Užsidarėme, ponai, užsidarėme, – paaiškino šveicorius ir parodė kortelę, kurioje skelbiama, kad lankytojai priimami iki 22.00. Moteris atrodė labai pavargusi. Ji atsisėdo ant lagamino.

- Bet dar tik penkios po dešimtos, – pažiūrėjo į laikrodį vyriškis.

- Taisyklės yra taisyklės. Be to, ar aš žinau, kas jūs tokie? – Šveicorius sudvejojo. – Jūs gi įvertinate mano riziką netekti darbo…

Vyriškis įkišo ranką į švarko kišenę ir ištraukė keletą banknotų.

- Sveiki atvykę! – atidaręs duris iškilmingai pasveikino šveicorius. – Ar galiu jums dar kuo nors pasitarnauti? – nedviprasmiškai pasiūlė.

- Na ką jūs! Jūs ir taip mums labai pasitarnavote. Nenorime piktnaudžiauti jūsų gerumu.

Nueidami jiedu dar girdėjo spragtelint užraktą ir nepatenkintą šveicoriaus bubenimą.

Po tokios sunkios kelionės jie leido sau ilgiau pasilepinti miegu. Saulė, taip ir nepersisunkusi per tankų užuolaidos audinį, kaitino stogų skardą ir čerpes, o švelnus vėjelis išsidavė, nustatęs vėtrunges pietų kryptimi. Vyriškis puikiai išsimiegojęs žvaliai valėsi dantis. Atrodė lyg nuvarytas arklys putotomis prusnomis. Moteris, jau atlikusi savo rytinį tualetą, skambant radijui tyrinėjo veidrodį. “Mieloji”, šūktelėjo vyriškis ir vonioje prasidėjo pasitarimas, ką užsisakyti vėlyviems pusryčiams. Kol jiedu gilinosi į vietinės virtuvės subtilybes, diktorius žemu balsu skaitė miesto valdžios kreipimąsi į miestiečius ir miesto svečius. “…Linkime maloniai praleisti laiką. Miesto valdžia. Kreipimasis kartojamas kas dvidešimt minučių.” Užgrojo graži muzika.

- Mielasis, tu girdėjai?

- Ką?

- Miesto valdžia linki gerai praleisti laiką ir tai kartoja kas dvidešimt minučių.

- Štai ką reiškia gera valdžia!

Pusryčius atnešė stebėtinai greitai ir jie susėdo prie stalo.

- Žinai, – prabilo moteris, – o mūsų atostogos pastaruoju metu kažkodėl ne visai nusiseka.

- Na, aš sutinku tik iš dalies…

- Pernai, pavyzdžiui, mes pakliuvom į potvynį. Užpernai…

- Užpernai nebuvo jau taip blogai. Mus iš karto perspėjo nesėsti į tą…

- Gerai, – neatlyžo moteriškė. – O prieš ketverius metus mūsų niekas neperspėjo, kad gatvėmis bėgs buliai. Aš net dabar eidama gatve apsižvalgau, ar nelekia koks meitėlis. O ta nelaimingoji mergina? Ją buliai mėtė ant ragų kaip tinklinio kamuolį. Dabar šitas miestas…

- Šitas miestas tau tikrai patiks. Jis garsėja savo sportininkais orientacininkais, čia saugu, daug renginių, puiki architektūra. Netgi, teigčiau – nuostabi! Be to, geras konjakas ir virtuvė.

- Vakarykštė situacija atvirkščiai proporcinga tavo komplimentams. Pirma – čia nevažiuoja taksi ir autobusai. Nes vairuotojai pina krepšius iš karklų vytelių, – daugiau žaismingai, nei piktai dėstė faktus moteriškė. – Antra – viešbučiai ir parduotuvės veikia tik iki dešimtos. Trečia – mieste nėra žmonių, naktinio gyvenimo nerasta.

- Čia tu klysti. Taip gražiai miegojai, kad nenorėjau tavęs žadinti, – vyriškis su kavos puodeliu nuėjo į balkoną. Moteriškė paskui. Balkone žydėjo daugybė našlaičių. – Mieste vyksta triukšmingas naktinis gyvenimas. Buvau mieguistas, nėjau į balkoną, bet puikiai girdėjau – žmonės garsiai šūkavo, klykavo, dainavo, mušė būgnus ir dar kažką. Čia tikrai linksma. Gal prasidėjo karnavalas?

Tuo metu, kai vyriškis pasakojo savo naktinius įspūdžius, diktorius vėl skelbė kreipimąsi; “Mieli miestiečiai ir miesto svečiai. Jums draudžiama išeiti į gatvę nuo 22.00 iki 6.00. Draudžiama paveiksluoti ir filmuoti. Siūlome apskritai neiti į gatvę, o sėdėti namie. Jeigu išeisite, tai patariame šviesiu paros metu, grupelėmis. Nesirenkite prašmatniais drabužiais. Vilkitės paprastai ir patogiai, geriausia sportui pritaikytais rūbais. Nesipuoškite brangiais papuošalais. Nesikvepinkite gerais kvepalais. Linkime jums maloniai praleisti laiką. Miesto valdžia…”

Aš tikrai nieko negirdėjau – miegojau kaip užmušta.

Kai jie grįžo į kambarį, grojo gražią muziką.

- Todėl aš ir siūlau: ypatingai nusiteikime, ypatingai pasipuoškime ir šią ypatingą dieną pašvęskime šio ypatingo miesto ypatybėms.

Moteris plačia šypsena įvertino tokią vienintelio epiteto jėgą:

- Po tokių žodžių nieko kita ir nelieka.

Ir jie pradėjo procesą, kurį per eilę metų buvo gerokai primiršę: vilkosi brangiais drabužiais, puošėsi (ypač moteris) prašmatniais papuošalais, kvepinosi gerais kvepalais ir šukavosi, glostėsi, tepėsi, dažėsi.

Imdama raktą viešbučio darbuotoja žiūrėjo į juos apstulbusi.

- Ar jūs girdėjote radiją? – paklausė.

- Grojo labai gražią muziką, – atsakė moteriškė ir jiedu susikibę rankomis šypsodamiesi išėjo į gatvę.

Susiraukę žiūrėjo aplinkui, bet nieko nematė (saulė visa ką maudė tirštoje savo vonioje), kol priprato akys. Štai senas sendaikčių parduotuvės savininkas reguliavo vitrinos įstiklinimo darbą:

- Atsargiai, ponai, čia daug šukių, atsargiai.

- Kokie darbštūs ir malonūs žmonės, – pastebėjo moteris.

- Taip, čia rūpinamasi savo verslu. Vis kažką keičia, atnaujina, – sutiko vyriškis.

Ir tikrai. Kas antra krautuvėlė keitė stiklus, sodino gėles klombose prie įėjimų, šlavė šukes ir nuolaužas, stipria vandens srove plovė nuo grindinio dažų ar pomidorų padažo dėmes. Miestas uoliai švarinosi ir kuopėsi, rodėsi darbštuoliai ir debesis nušlavė aplink saulę, kuri atsispindėjusi vėjo varstomuose languose išsilaksto saulės zuikučiais.

- Ar pastebėjai, šiame mieste labai mažai vaikų.

- Visai su tavimi nesutinku. Štai, – jis parodė ant grindinio prie kirpyklos kreida nupieštą žmogaus siluetą. Kreidinis žmogus gulėjo išskėtęs rankas, sulenktomis per kelius kojomis. – Vaikučių darbas.

Tokių kreidinių žmonių jie išvydo ir daugiau. Vienas, lyg būtų susirietęs embriono poza, buvo nupieštas prie lauko kavinės, dar vienas vidury sankryžos.

- Čia tėveliai, matyt, leidžia vaikams vėlai eiti gulti, – samprotavo vyriškis, – todėl jie dar miega.

Prie prašmatnaus restorano jie išvydo žmones baltais chalatais, bandančius į neštuvus paguldyti žmogų be sąmonės.

- Dieve! – išsigando moteriškė. – Jam kažkas atsitiko.

- Nebijok. Šis šaunuolis paprasčiausiai nuo pat ryto padaugino.

Medikai, juos pastebėję, pasistengė kuo skubiau patalpinti nelaimėlį į baltą autobusiuką su raudonu kryžium. Po akimirksnio jis jau dūmė saliutuodamas mėlynais žiburėliais.

- Čia tikrai nepamatysi besivoliojančių girtuoklių. Juos labai operatyviai išgabena,- džiaugėsi vyriškis. – Valdžia rūpinas savo miesto įvaizdžiu.

- Kad pas mus taip.

Jiedu vaikščiojo gatvėmis, žavėjosi senąja architektūra, kol priėjo nuostabią katedrą.

- Tipiškas gotikos pavyzdys, – aiškino vyriškis. – Į dangų besiveržianti gotika. Matai kontraforsus?

- Labai gražūs!

- Būtent. O jie juk atlieka atraminę funkciją. Tačiau net neįtartum, ar ne. Atrodo lyg puošybos elementas.

- O kokie vitražai! Dieve, kokie vitražai!

- O koks rozetės ažūras.

- Tos pabaisos tikrai kraupios.

- Jos turi priminti žmogui pragaro kančias. Memento mori.

Malonus pažiūrėti barokinis fontanas, mielas ausiai srovelių čiurlenimas.

Pamačiusi į baseiną sisio-jančio akmeninio amūriuko pimpaliuką, moteriškė droviai nusuko akis. Vyriškiui ant galvos pamėgino nutūpti balandis, kitas prašvilpė pro pat moters veidą, vos neužkabinęs sparnu.

Jiedu prasilenkė su žmonių grupele. Vyrai ir moterys, tuzinas įvairaus amžiaus asmenų, vilkintys patogiais sportiniais drabužiais ir avintys lengvais bateliais arba sportbačiais, nufotografuoti palydėjo vyriškį nepasitenkinimo minomis.

- Šitie žmonės labai sportiški. Nors ir su treningais, bet moka subtiliai derinti spalvas. Ne kokie įvairiaspalviai idiotai su šliurėmis, ar ne, mielasis?

- Mes puikiai leidžiame laiką, ar ne?

- Man labai trūko tokių iškylų. Toks didelis miestas, o tokia tyla, ramybė.

- Gal kavos? Ir po taurelę konjako, – vos neatsitrenkęs į žemai pritaisytą baro iškabą pasiūlė vyriškis.

Jie įėjo į barą ir atsisėdo prie staliuko netoli lango, pro kurį matėsi dailus, bet šie tiek pakriošęs fachverkinis pastatas su paminkline lenta ant sienos. Priėjo barmenas.

- Du juodos kavos ir du brangiausio konjako, – barmenas, kuris atrodė neišsimiegojęs, užsirašė užsakymą į mažą bloknotėlį, kas, vyriškio nuomone, visai nereikalinga – juk toks nesudėtingas užsakymas. Gal dar naujokas.

- Barmene, jūs nežinote, kas toje paminklinėje lentoje? – paklausė moteriškė ir parodė pro langą. Barmenas net nežvilgtelėjęs atsakė:

- Nežinau, ponia. Bet ji jau čia seniai, – ir nuėjo.

- ???

- Toks gražus baras, o lankytojų nėra, – stebėjosi moteriškė.

- Turbūt jį labai mėgsta jaunimas vakarais.

Barmenas atnešė kavos. Vyrikis paragavo:

- Umh. Labai skani. Atsiprašau, – sustabdė benueinantį jaunuolį. – Ar pas jus visada tiek žmonių?

- Ne, pas mus jų visada daug, tik dabar mažai.

- Keistuolis tas barmenas, – pažymėjo moteriškė, jam nuėjus.

- Matyti, naujokas.

Jie tylėdami gurkšnojo kavą, kol vyriškis pastebėjo ant staltiesės daugybę mažyčių rudų taškiukų. Barmenas atnešė konjako. Tokių taškiukų buvo ir ant baltų jo marškinių, kurie, beje, nebuvo gerai išlyginti, lyg jaunuolis juos kartais naudotų ir kaip pižamą.

- Sakykit, meldžiamasis, kokie čia taškeliai ant staltiesės ir ant jūsų marškinių? – pasiteiravo vyriškis.

- A, šitie! Vakar pas mus įvyko susišaudymas, matot, mes neužsidarėm laiku, ir nuo vieno šūvio krauju ir smegenim apsitaškė ventiliatorius. Jis sukdamasis ir pridrabstė visur.

Moteris vos neužspringo kava. Vyriškis ėmė demonstratyviai kvatoti.

- Ot šaunuolis! Cha cha cha! Na ir šelmis! Cha cha, – išsitraukė banknotą ir davė barmenui arbatpinigių. Tas lyg kažko nesupratęs dvejojo. – Imkit, čia jums už puikų humoro jausmą.

- Jei čia humoras, – abejojo moteriškė, – tai labai jau juodas.

- Bet jis mus pralinksmino, ar ne teisybė? Jaunimui būdingas noras šokiruoti. Beje, esu girdėjęs panašų anekdotą. Reikia pasakyti, jis čia puikiai pritaikė – šelmis.

- Nemaniau, kad tau patinka tokios šiurpybės.

- Nesijaudink, mieloji, geriau pasimėgaukim konjaku.

Jiedu išgėrė ne po vieną, o po du konjako, vyriškis vis seikėjo arbatpinigius už puikų humoro jausmą ir prašė barmeno dar vieno anekdoto, ir kai barmenas pasakė, kad jam nepatinka anekdotai, – kvatojosi nesuvaldomai, kol moteriškė, atsisakiusi kalvadoso, pasiūlė jau eiti.

Per visą tą laiką baras nesulaukė nė vieno lankytojo.

Išėjusius iš baro juos pasitiko saulė, kurią jau galima buvo pavadinti vakaro.

Staiga pro juos lyg vėjas prašvilpė sportiškai apsirengęs jaunuolis. Jis bėgo labai greitai ir pasuko į siaurą gatvelę dešinėje. Po kelių sekundžių pasirodė dar vienas bėgikas sportui nepritaikytais drabužiais – džinsuotas, odine liemene sunkiais batais. Tas pasuko kairėn.

- Sportininkai, – pažymėjo vyriškis. – Gal ir mums reikėtų kada pajudėti.

- Sutinku. Jie rodo tikrai gerą pavyzdį. Keltumėmės anksti rytą, pabėgiotume, paskui palįstume po dušu. Ir žvalūs visą dieną dirbtume tu savo, aš savo darbus. Tik sunku išsiruošti.

Grįsta gatvė, kuria jie ėjo, tolumoje rėmėsi į žalumą. Galima numanyti, jog ten miesto parkas. Storų senų liepų eilės, tarp kurių plytų spalvos žvyru barstyti takai.

- O jei mes, – pasiūlė moteriškė, – įsigytume tokius sportinius kostiumus, kokius dėvi čionykščiai žmonės? Tokios skoningos spalvos ir fasonas…

- Be abejo, taip ir padarysime, – susitarė eidami vienu žvyruotų takelių.

Takeliai nebuvo tiesūs. Jie vingiavo, sudarydami labirinto iliuziją. Vyriškis ir moteriškė netruko to pastebėti ir įvertinti.

- Ir nežinai, kas prieš tave išnirs už posūkio – visą gyvenimą labirinte klaidžiojantis pasiklydėlis, apžėlęs barzda ir sudriskusiais drabužiais. O gal pats minotauras.

- Tu toks romantiškas, – tarė moteriškė ir jaunatviškai stipriai įsikibo jam į parankę.

Staiga iš už posūkio išniro grupelė skubančių žmonių (pora turėjo trauktis iš kelio), kurių dėmesys buvo nukreiptas į asmenį centre. Jam iš nosies bėgo kraujas. Spartuoliai greitai dingo už liepų.

- Spaudimas, – buvo tikras vyriškis. – Žmonės atskubėjo į pagalbą, dabar jie skuba į medicinos punktą.

Takelis atvedė prie akacijų krūmų, už kurių ryškiom spalvom pasitiko didžiulis gėlynas. Tai buvo gražus, retų pavyzdžių gėlynas, kad moteriškė net sumišo:

- Kai kurių pavadinimų net nežinau.

Ji su floristės susidomėjimu lakstė nuo vieno augalo prie kito, vardijo pavadinimus, sąžiningai prisipažindama, kad to arba ano nepažįstanti. Pasilenkusi ties vienu žiedu palietė jį ir suklikusi žaibiškai atitraukė ranką. Augalas nebuvo spygliuotas, tačiau atrodė, kad ji įsidūrė.

- Kas atsitiko? – krūptelėjęs paklausė.

- Nieko, – nusijuokė ji. – Man tik įgėlė bitė.

Dešinioji jos plaštaka šiek tiek sutino ir vyriškis susirūpino, ar tik nereikėtų aplankyti mediko – galima alerginė reakcija. Tačiau moteriškė jį nuramino – bičių įgėlimui alergiška nesanti, jai tai ne pirmas kartas. Be to, tai netgi savotiškai smagu.

Tamsa iš lėto gesino gėlių spalvas, įsižiebę žibintai nudažė liepas kitu atspalviu. Vyriškis ir moteriškė, nors visą dieną ant kojų, nesijautė pavargę ar alkani. Juos netgi stebino pačių žvalumas ir energingumas, lyg būtų atjaunėję dvidešimčia metų. Kupini meilės ir gyvenimo džiaugsmo. Juokavo, čiauškėjo. Giedra ir skaidri nuotaika sklaidė miestą apgaubusias sutemas ir jie nusprendė visą naktį praleisti mieste, prieš tai karališkai pavakarieniavus naktinio restorano terasoje, paklausyti kokio orkestrėlio ir su vyno buteliu pasėdėti prie vandens.

Jiedu sėdėjo ant suoliuko tarp dviejų žibintų užlieti sidabrine šviesa ir svajingai nusiteikę giliai traukė gaivų orą. Susižvalgė tarpusavy ir, lyg supratę kažkokią užuominą, prabilo kinematografiškais štampais:

- Tu norėjai man kažką pasakyti?..

- Taip, – atsakė vyriškis. – Šių dangiškų žibintų akivaizdoje aš noriu pasakyti…- įkvėpė. – Aš tave myliu.

Negailėdami strykų užgrojo žiogai.

- Tu taip seniai man tai sakei.

- Ne taip jau ir seniai.

- Kada?

- Aš atsimenu.

- Neatsimeni.

- Atsimenu.

- Tikiu.

Žiogų dirigentas davė ženklą piano pianissimo, kai jiedu pasibučiavo.

Susikibę rankomis, lyg ką tik apšaudyti Amūro strėlėm, jie lėtai žingsniavo parku, kol priėjo liepų ratą. Dar viena grupelė sportiniais kostiumai apsirengusių žmonių skubėdami į kuprines kimšo daiktus, ruošdamiesi palikti šią vietą. Vienas sportininkas sunerimusiu veidu juos vis ragino. Vyriškis ir moteriškė už keliasdešimt metrų išvydo vyrus, traukiančius jų kryptimi. Sportininkas sunerimusiu veidu, matyt, juos stebėjęs, pasakė saviškiams: “Tuoj prasidės karnavalas. Nešdinamės iš čia.“ Ir nusikeikė.

- Ar aš tau nesakiau, kad bus karnavalas? – nugirdęs šį žodį apsidžiaugė vyriškis. – O tu sakei, kad čia nėra naktinio gyvenimo. O žmonių mieste mažai todėl, kad visi šiam karnavalui ruošiasi, – patenkintas savo įžvalgumu tęsė vyriškis.

Sportininkai pasišalino. Link jų artėjantys vyrai tikrai atrodė kaip karnavalo dalyviai. Iš karto į akis krito jų keistos figūros: vienas labai aukštas ir liesas, kitas beveik jo ūgio Heraklio sudėjimo žaliūkas, storulis ilgais garbanotais plaukais ir visiškai mažas žmogeliukas, turbūt liliputas. Pasipuošę oda ir džinsais, avį sunkiais ir dulkėtais batais. Barzdoti ir ūsuoti.

Vyriškis ir moteriškė žiūrėjo į juos susižavėję – tikri iš “Plėšikų” traukti plėšikai. Liliputas nešėsi su savim medinę trinką. Priėję porelę jie sustojo (sportininkų lyg ir nebūtų buvę).

- Labas vakaras, – pasisveikino vyriškis. – Jūs tikriausiai į karnavalą?

- Žinoma!

Vyriškis, pastebėjęs randą, einantį skersai liesojo veidą, priėjo iš arčiau pasižiūrėti:

- Koks puikus grimas!

- Jūsų kostiumai, sakyčiau, labai natūralistiški, – antrino moteriškė.

- Tai mūsų darbiniai drabužiai.

- Labai skoninga!

- Užeikite, ponai, į liepų ratą, – pasiūlė Heraklis, neabejotinai atamanas.

Visi persikėlė į liepų ratą – atsidūrė tarsi cirko arenoje, apsupti visko mačiusių šimtamečių žiūrovių liepų.

- O dabar, ponai, atiduokite pinigus, – tęsė spektaklį atamanas.

- Prašom, prašom, – vyriškis ištraukė iš piniginės kelis banknotus kaip kuklią padėką už vaidinimą. – Tikri profesionalai, – kreipėsi į moteriškę. – Kokios intonacijos, kokie gestai!

Tačiau vietoj banknotų Heraklis išplėšė piniginę.

- Jūsų laikas aukoti, ponia, – paragino plėšikas.

Moteriškė, pajutusi kažką negera, prisiglaudė prie vyro.

- Gerai vaidina šelmiai! – žavėjosi tas.

- O gal jūs neturite? – paklausė liesasis.

- Turi turi! – prisiekė liliputas. – Aš gi per mylią užuodžiau jų kvepalus. Taip kvepia tik turčiai, – priėjo prie moters ir pauostė šiek tiek žemiau juosmens. Moteris baimingai atsitraukė.

- Jūsų rankinė, – priminė storulis, – kurią slepiate už nugaros. Dramblio odos rankinė.

- Ne dramblio, o krokodilo. O jeigu jūs dar artinsitės, aš šauksiu policiją.

- Kokią policiją? – nustebo liesasis.

- Policiją! – pagrasino moteris.

- Policiją? – nesuprato atamanas. – A! Policija! Buvau visai pamiršęs! Draugai, pašaukime policiją!

Plėšikai liepų rate suformavo dar vieną, kuriame įkalino porą. “Policija!!!! Policija!!!!” – gal tris minutes jie šaukė taip garsiai, kad veidai paraudo, o vyras ir moteris turėjo užsikišti ausis. Policija nesirodė, plėšikai nutilo.

- Ponai, – tarė atamanas. – O policijos nėra.

- Kaip nėra?! – suglumo vyriškis, kuriam jau nebebuvo linksma.

- O jūs ką, nesiklausot radijo? – nustebo vadas.

- Grojo labai graži muzika,- pasakė moteriškė.

- Gerai. O dabar atiduokite pinigus ir nusiimkite papuošalus. Kelintas jūsų batų numeris? – kreipėsi į vyriškį

- 44.

- Ir batus.

Vyras dvejojo. Tada Heraklis smogė jam kumščiu į veidą. Moteris sukliko. Iš prakirsto antakio tekėjo kraujas.

- Gal darykime, – stengdamasis atrodyti ramus prabilo vyriškis, – kaip pageidaus šie ponai.

Jis išsitraukė iš kišenių visus pinigus, netgi smulkiausias monetas, atidavė moters rankinę.

- Jūsų žiedas, – parodė atamanas.

- Juk čia mano vestuvinis žiedas!

- Vesite dar kartą.

Moteris pravirko. Ji nusisegė auskarus, koljė, nusimovė žiedus nuo kairiosios rankos.

- Šis bei tas liko ant dešiniosios!

Moteriškė stengėsi nusimauti žiedus nuo dešiniosios rankos, tačiau ji buvo sutinusi. Nepavyko nusmaukti net apyrankės.

- Jai įkando bitė, sutino ranka, todėl…- bandė teisinti vyriškis ir stiprų smūgį gavo į nosį. Jis puolė smogti atgal, bet sunkus batas pataikė į saulės rezginį ir jis susmuko. O plėšikai, lyg to ilgai laukę, šoko spardyti gulintį. Atamanas paliko savo besidarbuojančius vyrukus ir pabandė žiedus numauti pats. Moteriškė nesipriešino. Ji buvo tarsi apdujusi. Stovėjo lyg pamišusi Ofelija prie upės.

- Mažyli! Trinką! – pamatęs, kad nieko nebus, sukomandavo atamanas. Liliputas, nenoriai liovęsis spardyti, atnešė trinką. Atamanas parklupdė moterį, padėjo jos ranką ant trinkos ir iš už diržo išsitraukė kirvį. Plėšikai paliko kruviną auką pasirengę reginiui. Atamanas plačiai užsimojo, permetė akimis savo vyrus – tie pritariamai šypčiojo – ir šmaikščiu kirčiu atskyrė plaštaką nuo rankos. Plaštaka nukrito šalia trinkos delnu į viršų. Lyg prašytų išmaldos. Moteris raitėsi ant žemės ir tyliai vaitojo, prispaudusi kraujuojantį strampą prie krūtinės.

- Jis turi auksinių dantų! – suklykė storulis. – Įkando rupūžė! – įpykęs trenkė besigaivelėjančiam vyriškiui.

Atamanas liepė liliputui nukapoti pirštus ir nuimti žiedus, o pats pasilenkė patikrinti dantų.

- O kiek auksinių dantukų! – apsidžiaugė atamanas. Storulis nelaukdamas tvojo kumščiu, ketindamas juos tuoj pat išmušti, tačiau pratrūko smarkiai keiktis, nes susižeidė krumplius.

- Kvaily! Užsimauk kastetą! – supyko vadas.

Storulis užsimovė kastetą ir dantys vienas po kito, o kai kurie ir po du, prarado savo pozicijas. Dručkis dirbo pasimėgaudamas ir neskubėdamas.

- Gaila, kad mažulis nukapojo pirštus, – atsiduso storulis. – Dantis galima būtų sudėti į delną…

- Kam? – pasidomėjo atamanas.

- Nežinau… gražiai atrodytų. – Ir taip gražiai atrodo. Ar ne, lie-pos? – ir nusikvatojo patenkintas.

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Tomas Taškauskas

drama

tolyn ėjome

saulė krito sunki

po kojomis

dekoracijos žalsvos

***

naktis galanda asmenis

lyg dviašmenį kardą pakeliu

tave iš nuotraukų (albumas sensta)

ir tavo aštrų skausmą pakeliu

lyg tėvas sūnų perduodamas

perparduodamas (atminčiai)

šachmatai

žiema pradeda baltais

ir laimi

***

miesto gatvė prisimena

upės tekėjimą:

medžiai lyg vaikai palinkę

atsigerti vandens

***

krentant lempai stalinei

(į taikinį peilis)

vėstančios šukės

sudėsi jas kur

jei tamsoj nematai

11

gatvė neturi telefono numerio todėl

vis bandau jai pasiskambinti pranešti

„žiemos nebedaug, atsitraukė pamačiusi

nuostolius snaigių“ vis bandau

pasiskambinti

jai savo numeriu vienas vienas

susitikimas

jis nerašė eilėraščių – mėgo keliauti

„ant kiekvieno tavojo piršto randu

po žemyną“ kartojo

kol išmoko „žemyn“ ir „aukštyn“ lyg

daugybos lentelę

užsikalti ant durų langų (seniai negyveno)

jis nerašė eilėraščių taigi ne menas jo

paslaptys buvo

o paslaptys buvo, naktimis jas paslėpdavo

tamsoje uždegdavo lempas žvakes

(kokie drąsūs

daiktai kankiniai tik kurį išpažįsta jie

dievą ar dievą iš viso)

apsimesdavo skaitantis mąstantis raštą

kai karnizų šešėliai

lyg galvos ištardavo

„nematau vadinasi miegas“

ir pabusdavo rytas norėdavo trauktis,

taigi tekdavo imtis derybų

sakyti „antra paslaptis – neįstengiu

prisipažinti kad mano

mano paslaptys visos panašios į tavo“

egzodas

debesies evangelija skelbia

kad leidžiasi saulė lyg kristų

vakaro langas dažniausiai

primena kartais jis klysta

tiksliai o medžiai neramūs

sėdi į debesį žiūri

lyg praeities anagramos

lytų bet žemės neturi

***

tebūna dvidešimt aštuonios naktys

raktas

išpažintis (kas sugalvojo, išpažinti

tai pažinti iš)

„naktis yra tiesi kaip nepadėtas taškas“

„naktis yra tik atidariusiems duris“

***

nuo laiptų save pamatai

nugrimuotą (tas vakaro grimas)

manekenai, galvoji, mano vaikai

mano sūnūs klajūnai save nusitrynę

lyg loterijos bilietą saulę laikai

ir trini – „pasirodo, raudona mėlynė“

***

šis laikas dar nėra savaitė

palinkusi į kairę mergina

sustingdo aikštę jėzus

palyginimą sako apie avį

jėzus (iš kur čia jis)

atmintimi kartoju atimties lentelę

(kai nieko neturi tereikia knygos)

„tylėk, už tai nemoka

tylėk tvarkingai“

šis laikas dar nėra ši aikštė

lyg vaikiškas eilėraštis: likimas

ar niekada nepagalvojote kad keturios

pasaulio šalys lyg kvadratas

sunkiausiu atveju lyg stačiakampis

kada nesupranti sugrįžti galima

į pamoką skaičiuoti plotą

„dažniausiai savo?“

„taip, dažniausiai savo“

stebėti mokytojos veidą kojas

stebėti būti atsipalaidavus

svarbiausia groti vieną natą

(likti nepasidalinus)

apytiksliai į keturis laikus

1948-ieji

ištiktas saulės priepuolio

stebėjo žmoną sieną duris

pravertas sunkiai avėsi batus

į nežinią žinojo kad į nežinią

yra išeinama be žodžių

***

atminties chloroformas – įžanga baigės

„tau gyventi nedavė dvidešimt metų“

„ką gi reiškia gyventi“ – žaizdos

(tik kalboj nudegimai – matomi)

lapkritis įkaitų neima

balandžių pėdsakai

įrodo esant dievą

netoli, manau, galėtum

spėti jį pavyti

***

vienuolis šypsosi avansu rytas

ir tu lyg ostija jautiesi lengvas

aštrumas pojūčių meteorito

kuris užgęsta gęsta krenta

švytėdamas liepsna geltona žodžių

ne tyliai garsiai nesakytų

„ar jau save įrodei“

„rodžiau – kitas“

dvyliktasis Dievo įrodymas

maža

šviesiaplaukė

mergytė

senoje

bažnyčioje

po mišių

lipanti

į sakyklą

***

aš mačiau kaip kalbėjotės veidrodžiai

tyliai

šitaip tyliai mylėjosi slėpdami vaizdą

ir staiga mane žodžiai ištiko – rašiau aš

kaip tylėjotės veidrodžiams garsiai

išeinant

***

nesunkios naktys žada būti netgi

lengvos

susiformuoja įpročiai akimirksniu

susitikimų skėtį skleisdami

galvojam „krantas

per daug arti, į jį vilčių nedėsime“

akių ir veido žiedas mūsų

sužadėtuvių proga skiriamės

lyg dvi nesusiliejusios į vieną upės

lyg upeliūkščiai du į jūrą netekėję