Lanksčios atminties ir praeities

Lanksčios atminties ir praeities

Danguolė Ruškienė

Tiltai pagal savo atliekamą funkciją – viena iš priemonių sausomis kojomis pasiekti kitą krantą. Tai – galimybė, suteikianti mums tariamą judėjimo laisvę gan griežtai nužymėta trajektorija. Galima teigti, kad tokia laisvė – rėmuose. Paprastai keliaujama tiltu ir žymiai rečiau keliaujama po juo. Pastaruoju atveju rėmai prasiplečia, judėjimo trajektorija koreguojama, suteikiant daugiau ir įvairesnių, tačiau vis tik sąlyginių laisvių. Būtent antrąjį keliavimo būdą pasirinko fotografas Vaidotas Aukštaitis, klaipėdiečiams labiau žinomas kaip pinhole technikos entuziastas, projekto „Erozija“ dalyvis.

Vienija tas pats motyvas

Fotografijos galerijoje veikiančioje parodoje autorius pristato savo antrąją personalinę ekspoziciją „Tiltai“. Joje – trys nuotraukų ciklai, kuriuos jungia tas pats motyvas – Vilniaus tiltai. Pasirinkdamas gana konkretų objektą Gintauto Trimako mokinys pasineria į žmogaus atminties – praeities – patirties sąveikos analizę. Šįkart pinhole technikos kadro estetiką, kur vaizdas, kaip ir laikas, apibendrinamas ir be didesnių pastangų pasiduoda suvokėjo interpretacijai, fotografas perkelia į analogine kamera užfiksuotų kadrų atspaudus popieriuje.

Būtų netikslu teigti, kad sąsajos su realybe visai išnyksta. Laiko ženklai, anot autoriaus, yra neišvengiami fiksuojant urbanizuotas teritorijas. Todėl jie sutinkami beveik visuose darbuose, bet ne akcentuojami, o veikiau konstatuojami. Masyvūs reklaminiai stendai, modernūs žibintai, televizijos bokštas, elektros linijų laidai, karpantys debesų kamuolius virš grakščių tilto horizontalių ir kažkur tolumoje kasdien vis labiau kontrastuojantys su realybe, diagnozuoja mūsų amžiaus laiką.

Pirmenybė – jausmui

Tačiau blykštantys detalių kontūrai, blunkantys nuotraukų paviršiai verčia abejoti tuo, ką matome, ir suteikia pirmenybę jausmui, o ne regai.

Pasenusios fotografinės juostos sukurtas „nekokybiškas“ nuotraukos paviršius asocijuojasi su dulkių apnašomis ant senos fotografijos. Priėjus arčiau, norisi jas nušluostyti, kad išryškėtų ano laiko vaizdai: ažūriniai tiltų turėklai, pastatų kontūrai, žmonių siluetai.

V.Aukštaičio fotografijose kvestionuojama ne tik šiandienos, bet ir praeities samprata. Autorius teigia, kad praeitis, sukaupta mumyse, yra nuolatiniame kitime. Sunku pasakyti, kas kinta sparčiau: ar šiandiena, paprastai deklaruojama kaip dinamiškas, įtraukiantis visus be išlygų raidos procesas, ar praeitis, užsifiksavusi mumyse, tačiau nuolat koreguojama atminties. Kasdien įgyjamos patirties, atminties ir praeities sąveika, nuošalyje nepaliekanti nė vieno, vis labiau koreguoja mus ir mūsų gyvenimus. Tokia tema su pačiu savimi autorius diskutuoja pirmajame cikle „Vilniaus tiltai“ (2005).

Kaitalioja sąvokas

Konkretesnis, labiau sietinas su Vilniaus šiandiena antrasis fotografijų ciklas „Žvejų priemiesčio krantas“ (2006), kuriame fotografas užfiksavo Mindaugo tilto ir Neries krantinės naktinį paveikslą.

Bet ir čia, grimztantys į upės vandenis šviesos šuorai vizualinį centrą perkelia nuo realios pakrantės, okupuotos statybinių kranų, prie nuolat atsinaujinančios, todėl netvarios vandens srovės. Neryje raibuliuojantys materialių kūnų atspindžiai, permainingas jų piešinys, bylojantis nepaliaujamą kitimą, išduoda ir mūsų pačių nepastovumą, formuojamą ne tik dabarties, bet ir praeities.

Naujausiame fotografijų cikle „Patiltės“ (2007) V.Aukštaitis eksperimentuoja, keičia nuotraukos ir suvokėjo bendravimo sąlygas. Jos tampa labiau žaidybinėmis. Autorius pasiūlo žiūrovui pabandyti perprasti fotografinio vaizdo manipuliacijas, kaitaliodamas ir objekto, ir laiko sąvokas.

Tarsi atitrūksta nuo žemės

Visus tris parodoje eksponuojamus fotografijų ciklus jungia ne tik bendras motyvas, ramybės, pastovumo ir nuoseklumo pojūtis, bet ir nespalvota kadro estetika bei adekvati konceptualumo dozė.

Kaip prisipažino autorius, jam yra svarbiausia, kad jo darbai būtų lengvai interpretuojami, kad jie ne tik deklaruotų autoriaus idėjas, bet ir formuotų naujus, galbūt visai netikėtus potyrius suvokėjui.

Kai nebelieka atraminių polių, V.Aukštaičio tiltai tarsi atitrūksta nuo žemės ir pakimba ore.

Prarasdami sąsają su tvirtu pagrindu, jie praranda ir savo tiesioginę paskirtį – sujungti dvi sausumos dalis ir taip pratęsti kelią į kitą upės krantą.

Gal todėl troleibusas, nuvažiuojantis į debesis, paskui save susivynioja kontaktinės elektros linijos laidus. Juk kelio atgal nebelieka. jungtys

Fotografas – kaip medžiotojas

Fotografas – kaip medžiotojas

Gytis Skudžinskas

Turbūt nėra tokios temos, kuri nebūtų pakliuvusi į Vyto Karaciejaus fotokameros taikiklį. Dažnai autorius apibūdinamas kaip miesto metraštininkas. Tenka su tuo sutikti: jis fotografuoja uostamiesčio šventes, kultūros renginius, kasdienybę, architektūrą, natiurmortus, gamtą, daro reklaminę fotografiją. Vytas, atrodo, nesirenka tinkančio ar patinkančio objekto, jis su ta pirmine medžiotojo aistra „pasisavina” bet kokią pasaulio regimąją atkarpą.

Veda nenumaldomas troškulys

Bet galima atrasti ir vieną temą, neabejotinai dominuojančią fotomenininko kūrinių archyve. „Ir dabar man labiau patinka gamtos dalykai negu miestas. Ir net labiau nei žmogus”, – sakė Vytas.

Pajūrio peizažas užėmė svarbiausią vietą patyrusio vaizdinių medžiotojo trofėjų lentynoje. Galima tai paaiškinti labai paprastai – juk sakoma, į jūros horizontą ir ugnį niekada neatsibosta žiūrėti.

Matyt, tokia vakarietiška meditacijos forma užkoduota kažkur giliau, nei siekia loginių sprendimų galia. Poreikis pasinerti į ikisocialią pirmapradę būtį būdingas visai žmonijai, bet fotografas dar jaučia ir nenumaldomą troškulį šiuos vaizdinius įkalinti savo cheminėse ar skaitmeninėse laikmenose.

Priverčia egzistuoti amžinai

Šiuo metu uostamiesčio Baroti galerijoje veikančiai jubiliejinei parodai atrinktuose darbuose autorius dar palieka šiek tiek žmonių egzistavimo ženklų. Tirštame rūke tirpsta Danės žiotis apglėbę ritmingai pulsuojantys turėklai, kranto horizontalę iškreipiantys buvę sandėlių pastatai, nutolstantis keltas.

Tie sunkiai beapčiuopiami civilizacijos atributai tik nužymi kelią į pagrindinius medžioklės plotus, nurodydami, kad visi šiandienos rūpesčiai liko užnugaryje.

Pagrindiniai spalvotų atspaudų veikėjai – vėjas, vanduo ir ta riba, kur sausuma susiduria su jūra. O čia jau ilgas laukimas, tykant pačios tinkamiausios šviesos, pozicijos geriausiam rakursui paieškos.

Vytas atkakliai ieško dar vienos ir vis naujos pajūrio peizažo konfigūracijos, taip tarsi sustabdydamas tą unikalią gamtos jėgų išsidėstymo poziciją, priversdamas ją egzistuoti amžinai.

Konceptualumo link

Kita vertus, jeigu reikėtų ieškoti panašios fotografijos pavyzdžių, greičiau tokius aptiktume XX a. pradžios fotografijoje, nei šiandieniniame konceptualių sąrangų pasaulyje.

Vytas daug mieliau ieško ekspresyvios ir emocingos išraiškos, kuri labiau priartina jo fotografinius trofėjus realistinės tapybos žanrui, nei fiksuoja sutartinių ženklų prisodrintą aplinką.

Tokia reprezentacinės fotografijos kūrybinė linija gali būti labai patraukli atsitiktiniam parodos lankytojui, tačiau mažai sudomintų šiuolaikine menine kūryba besidominčius žiūrovus.

Parodos atidaryme taip pat pristatytas ir naujausio V.Karaciejaus ciklo „Ūkų krantinė” katalogas, kurį išleido Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius. Šiame cikle autorius atskleidžia ir kiek konceptualesnį požiūrį.

Praplečia grožio suvokimą

„Ūkų krantinėje” autorius bando atrasti tą sunkiai apčiuopiamą ribą, kur susiduria urbanizuotas pasaulis ir žmogaus nepaliesta gamta.

Tam Vytas pasirinko Klaipėdos miestu tekančią Danės upę – pagrindinę uostamiesčio arteriją, išlydinčią ir pasitinkančią migruojančius tarp miesto ir absoliučios natūros.

Klaidžiodamas Danės pakrantėmis ankstyvą rytmetį, kai miestelėnai dar tingiai gurkšnoja pirmą kavos puodelį, autorius akylai stebi civilizacijos ir natūros jungtį. Pilkšvai melsvuose fotografijų lakštuose išsisklaidžiusi šviesa sklinda vandens, medžių, architektūrinių fragmentų paviršiais. Rūke paskendę krantinės turėklai dar išlaiko monotonišką savo ritmiką, bet toliau nuo fotokameros esantys objektai pamažu ištirpsta melancholiško rytmečio drėgmėje. Apibendrinti vaizdiniai visai panaikina klasikinę priešpriešą tarp kultūros ir natūros.

Ir šįkart, kaip ir daug kartų anksčiau, V.Karaciejui pavyksta praplėsti mūsų grožio suvokimą. Fotomenininkas, būdamas nepakeičiamas estetas, vėl randa būdų, kaip įprastus, jau matytus ir pabodusius objektus paversti estetiškais ir vizualiai patraukliais fotopaveikslais.

Deja, autorius vis dėlto vaikšto ta pavojinga riba, kai fotografija gali likti tik puošybiniu elementu modernių kontorų interjeruose.

Ekspozicijoje – muzikinės Ciūricho dovanos

Ekspozicijoje – muzikinės Ciūricho dovanos

Danutė Petrauskaitė

Šveicarija daugeliui yra ramaus ir pasiturinčio gyvenimo simbolis. Vieniems jis asocijuojasi su skaniais sūriais, gaminamais iš Alpių pievose besiganančių karvių pieno, kitiems – su smaragdinės spalvos ežerais ir sniegu spindinčiomis kalnų viršūnėmis, tretiems – su patikimiausiais pasaulyje bankais ir tiksliausiai laiką matuojančiais laikrodžiais. Tačiau nereikia užmiršti, kad Šveicarija yra šalis, kurioje klesti mokslas ir menas, kur veikia garsūs Bazelio ir Ciūricho universitetai, vyksta Europoje pagarsėjęs Liucernos muzikinis festivalis.

Netikėtas pasiūlymas

odėl buvau nepaprastai laiminga, kai pavyko užmegzti ryšius su Ciūricho universiteto Muzikologijos instituto direktoriumi prof. Laurenzu Lüttekenu, 2005-ųjų rudenį pasikvietusiu paskaityti paskaitų savo studentams.

Tuomet pirmą kartą ir išvydau Šveicariją, iš arčiau susipažinau su muzikologų rengimo procesu, apsilankiau Ciūricho miesto koncertinėse įstaigose ir bibliotekose.

Itin didelį įspūdį paliko gausūs bibliotekų fondai, o dar labiau nustebino Ciūricho miesto bibliotekos Muzikos skyriaus direktoriaus dr. Urso Fischerio pasiūlymas Klaipėdos universiteto Menų fakultetui padovanoti knygų – 50 metrų įvairaus tipo leidinių – pradedant XVIII a. žymių kompozitorių natomis ir baigiant solidžiomis XX a. muzikologinėmis studijomis.

Kaipgi galima atsisakyti tokio pasiūlymo, jei dar žadama organizuoti knygų persiuntimą? Tai tiesiog neįtikėtina, bet akivaizdi draugiškumo ir labdaros akcija. Tad peržiūrėję į kelias dėžes sukrautą literatūrą sukirtome rankas dėl labdaros ir aptarėme jos transportavimo klausimus.

Trijų tonų krovinys

2006-ųjų pavasarį gavau pranešimą, kad į Klaipėdą jau yra išsiųstas trijų tonų (!) krovinys. Buvau suglumusi dėl tokio jo svorio. Pasirodo, šveicarai labdarą padidino kelias dešimtis kartų – pasiuntė ne tik spaudinių, bet ir kompiuterinės įrangos.

Kai gegužės mėnesį į siaurą K.Donelaičio gatvę vos apsisukdamas įriedėjo didžiulių gabaritų sunkvežimis, pajutau ne tik pasitenkinimo, bet ir bejėgiškumo jausmą. Tokiai labdarai niekas nebuvo pasiruošęs – nebuvo numatytos patalpos, trūko fizinės jėgos.

Gerai, kad tuo metu dirbo asistento Prano Memėno vadovaujama pučiamųjų instrumentų orkestro studija. Jos studentai su vadovu priešakyje ir atliko sunkiausią darbą – iškrovė dėžes iš sunkvežimio ir sunešė jas į Menų fakulteto kiemelį. Prakaitas vyrus permerkė nuo galvos iki kojų, tad daugiau tikėtis jų pagalbos buvo nerealu. Reikėjo koridoriuje gaudyti pavienius studentus bei dėstytojus ir prašyti jų sunešti dėžes po fakulteto stogu.

Ir nešė visi, kas tuo metu buvo netoliese – Chorvedybos katedros vedėjas doc. Kęstutis Kačinskas, doc. Algis Šumskis, Muzikos pedagogikos katedros vyr. asistentas Pranciškus Daugaravičius, Muzikologijos instituto moksliniai darbuotojai – doc. dr. Milda Kazakevičienė, doc. dr. Regimantas Gudelis bei kiti. Dėžių gabenimas užtruko kelias dienas, bet kai šis darbas buvo baigtas, pasijutome didelio lobio savininkais. Tik neįsivaizdavome, kad tuo lobiu galėsime naudotis dar negreitai.

Katalogavo pusantrų metų

Atsakingiausios pareigos teko Menų fakulteto bibliotekos vedėjai ir Muzikologijos instituto administratorei Nijolei Juraškaitei. Ji turėjo atplėšti dėžes, iškrauti iš jų leidinius ir sistemiškai juos sugrupuoti. Tokiam darbui trūko vietos – reikėjo knygas dėlioti ant palangių bei grindų. Vien to neužteko.

Kad leidiniai atsidurtų bibliotekos fonduose, teko juos gabenti į spaudinių komplektavimo ir katalogavimo skyrius. Ten juos detaliai aprašydavo ir į elektroninį universiteto katalogą ALEPH įtraukdavo darbščios ir kruopščios bibliotekininkės Dalia Meškelevičienė, Lionė Kriaučelienė ir Aldona Janulaitytė. O tai padaryti nebuvo lengva – juk dauguma leidinių buvo seni, leisti Vokietijos ir Šveicarijos leidyklose, kuriose nebuvo nurodyti leidimo metai ar kiti šiandien reikalingi duomenys.

Tačiau po truputį darbai judėjo pirmyn. Per pusantrų metų sukataloguota apie 1770 egzempliorių. Juos apžvelgus, po truputį atsiskleidžia spalvinga įvairių muzikinių epochų leidinių panorama. Didžiausią kiekį sudaro baroko, klasicizmo ir romantizmo periodų kompozitorių kūriniai – partitūros bei klavyrai. Ypač daug J.S.Bacho, G.F.Handelio, J.Haydno, W.A.Mozarto, L. van Beethoveno, F.Schuberto, R.Schumanno, J.Brahmso oratorijų, operų, kantatų, simfonijų, fortepijoninių kūrinių, ypač keturioms rankoms, vokalinių opusų.

Vertingos ir brangios

Stebina religinės chorinės muzikos gausa. Itin džiugina literatūra, kurios niekada nebuvo Klaipėdos bibliotekose ir kurią norint įsigyti šiandien tektų pakloti nemažus pinigus. Tai R.Wagnerio teatrologijos „Nibelungų žiedas“ bei kitų jo operų partitūros, J.S.Bacho pasijos, XX a. klasikų – P.Hindemitho ir A.Honeggerio kūriniai.

Tai suteikia galimybę praturtinti studijų procesą ir koncertinį repertuarą. Ir ne tik Menų fakulteto studentams ar dėstytojams, bet ir suinteresuotiems asmenims iš kitų mokymo įstaigų bei Klaipėdos muzikinio teatro.

Kita vertinga Ciūricho dovanų dalis – tai knygos, muzikiniai žinynai, enciklopedijos. Jos yra išleistos įvairiomis kalbomis – vokiečių, anglų, prancūzų ir kitomis. Tarp jų – didžiulę muzikologinę vertę turintis H.Riemanno „Musiklexikon“, daugiatomė G.Grove’s enciklopedija, žymiausių pasaulio kompozitorių kūrinių muzikinių temų rinktinė „A Dictionary of Musical Themes“, L.R. von Köchelio sudarytas W.A.Mozarto kūrinių katalogas, muzikos istorijos vadovėliai, gausiai iliustruoti fotografijomis ir natų pavyzdžiais, specialus muzikinio prancūzų žurnalo numeris, skirtas kompozitoriui M.Raveliui, detalus J.S.Bacho kūrinių aprašas ir t.t.

Tarp šios literatūros pasitaiko ir bibliografinių retenybių – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios spaudinių, stebinančių itin gera poligrafine kokybe ir vizualiniu patrauklumu.

Praturtėjo ir dalijasi

Menų fakulteto bibliotekos vedėja N.Juraškaitė, norėdama suteikti daugiau informacijos apie sukataloguotas knygas ir siekdama ją paskleisti kaip įmanoma plačiau, nutarė rengti permanentines Ciūricho dovanotų leidinių parodas.

Pirmoji ekspozicija, skirta J.S.Bacho kūriniams ir įdėta šalia bibliotekos esančiuose stenduose, buvo demonstruojama paskutinėmis vasario savaitėmis. Ji pateko ir į virtualius Klaipėdos universiteto bibliotekos puslapius. Tad norintieji su ja susipažinti gali tai padaryti ir dabar – tereikia tik surinkti internetinį adresą http://www.ku.lt/libr/news/ciurich.php. Ir tuomet atsivers ne tik eksponuojamų leidinių bibliografinis sąrašas, bet ir jų atvaizdai.

Kita paroda bus skirta G.F.Handeliui. Ir taip kas kelias savaites bus galima išvysti vis naujas Ciūricho dovanas.

Šių dovanų išpakavimas dar nesibaigė. Muzikologijos instituto pasieniuose stovi stirtos dėžių, prie kurių nelengva net prieiti. Matyt, prabėgs dar keleri metai, kol bus suinventorinta visa Ciūricho siunta, sukataloguoti leidiniai ir susumuoti bei įvertinti šio milžiniško darbo rezultatai. Tačiau jau ir dabar aišku – Menų fakultetas, įsikūręs 1971-aisiais ir daugiausia disponavęs tik tarybinio laikotarpio leidiniais, praturtėjo europinio lygio literatūra, kuria gali naudotis ne tik muzikologai, bet ir atlikėjai.

Vilniaus ekslibrisų bienalė atkeliavo į Klaipėdą

Vilniaus ekslibrisų bienalė atkeliavo į Klaipėdą

Kristina Jokubavičienė

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje iki balandžio pabaigos veikia XV tarptautinės Vilniaus ekslibrisų bienalės paroda. Bienalė vyko praėjusių metų pabaigoje Vilniuje, Šv. Jono gatvės galerijoje, o jos paroda kelionę po Lietuvą pradėjo nuo Klaipėdos – grafiko Algio Kliševičiaus įvertinimas, kad tai „meniškai labai brandi paroda“ paskatino ją pristatyti pajūrio publikai.

Tarptautines Vilniaus ekslibrisų bienales nuo 1977 metų rengia Lietuvos dailininkų sąjunga ir Lietuvos knygų draugija, o svarbiausias jų „spiritus movens“ yra garsus grafikas Valerijonas Jucys, tikras ekslibrisų entuziastas.

XV bienalėje dalyvavo 42 dailininkai iš 14 šalių – Argentinos, Armėnijos, Belgijos, Bulgarijos, Čekijos, Estijos, Italijos, JAV, Kinijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Moldovos ir Rumunijos. Bienalės medaliai atiteko Armėnijos, Bulgarijos, Rumunijos ir Čekijos grafikams, dešimt autorių apdovanoti diplomais, du iš jų lietuviai – vilnietis V.Jucys ir klaipėdietė Ona Šimaitytė-Račkauskienė.

Parodoje Prano Domšaičio galerijoje eksponuojami apdovanojimus pelniusių autorių ir Klaipėdos grafikų A.V.Burbos, A.Kliševičiaus, M.Petrulio, L.Skačkauskaitės-Kuklienės, O.Šimaitytės-Račkauskienės ekslibrisai.

Raiška ir populiarumas kito

Paties ekslibriso žanro pristatinėti, ko gero, nereikia. Kiekvienas žino, kad tai nedidelis (kraštinė gali būti iki 12 cm) ir meniškas tiražinės grafikos kūrinys, paprastai naudojamas kaip knygos ženklas, nurodantis jos savininką.

Seniausiu ekslibrisu Lietuvoje laikomas 1671-aisiais vario raižinio technika sukurtas ženklas didiko B.Radvilos knygoms.

Per šimtmečius ekslibriso raiška ir populiarumas kito. Šiuolaikinė masinė knyga tapo netinkama ženklo klijavimui, tad tradicinės ekslibriso sąsajos su ja yra beveik nutrūkusios.

Tačiau ekslibrisas išliko susijęs su konkrečiu asmeniu, institucija, istorijos faktu, kuriam kuriamas, jame tradiciškai derinamas vaizdas ir užrašas.

Taigi, kai kalbame apie ekslibrisą, iš vienos pusės vertiname tradicijos, istorinio tęstinumo palaikymą, iš kitos – atnaujinimo, eksperimentų siekį, kartais pasireiškiantį ir kraštutinumais: dideli, per visą knygos lapą, nefunkcionalūs ekslibrisai, dedikavimas neapibrėžtiems reiškiniams, kad ir mėnuliui…

Kaip dailės marginalija

Parodų ir bienalių organizatoriai tokius eksperimentus paprastai atmeta. Tačiau visos kitos naujovių paieškos technikos, formos, meistriškumo srityje atskleidžiančios ekslibrisą kaip mažosios grafikos rūšį, yra vertingos.

Jos atspindi neišvengiamus pokyčius – iš taikomosios grafikos srities ekslibrisas pereina į vaizduojamąją, kaip grynojo estetizmo objektas tampa artimas „labai“ sumažintam estampui.

Palyginti su estampu, vienas ekslibriso privalumų – jo dydis, įgalinantis dailininkus rodyti darbus parodose bet kuriame pasaulio kampelyje, yra akivaizdus.

Nenuostabu, kad ypatingą pakilimą ekslibrisas Lietuvoje išgyveno sovietiniais laikais, globalios izoliacijos metais, kai įdėtas į voką paštu dažniausiai pasiekdavo prestižines parodas užsienyje.

Kartu su kitomis mažosios kūrybos formomis traktuotas kaip dailės marginalija, ekslibrisas buvo mažiau suvaržytas kūrybinės raiškos požiūriu.

Įrodo perspektyvumą

Parodos atidaryme dalyvavę grafikai A.V.Burba, A.Kliševičius, D.Žalnieriūtė, O.Šimaitytė-Račkauskienė 8–9 dešimtmečiais dalyvavo daugelyje ekslibriso parodų užsienyje ir yra pelnę svarių apdovanojimų. Pasigirsta kalbų, kad šiandien ekslibrisas neperspektyvus, atgyvenęs, palaikomas tik vyresnės kartos, o jauni lietuvių menininkai retai jo imasi.

Be abejonės, miniatiūrinis dydis, ženklinė paskirtis ir privalomas šriftas sykiu reikalauja nemenko meistriškumo. Tačiau aktyvus ekslibriso kūrėjų iš Lietuvos ir viso pasaulio dalyvavimas jau XV tarptautinėje Vilniaus ekslibrisų bienalėje ir jų pateikti kūriniai, pasižymintys stilistine įvairove ir individualumu, įrodo ekslibriso perspektyvumą. Nuo liaudies meno primityvizmo iki rafinuotos raiškos moderno dvasia, nuo šmaikščių detalių iki simbolinių siužetų – tokia plati bienalės parodoje eksponuojamų ekslibrisų iš viso pasaulio stilistika. Bienalės katalogo įžangoje lietuvių ekslibrisų kolekcija įvertinta kaip gausiausia, bet nestebinanti originalumu. Atrodo, kad šiandien ekslibrisą atranda kitų kraštų – Balkanų regiono ar tolimosios Kinijos grafikai.

Visada verta ieškoti moters

Visada verta ieškoti moters

Kristina Jokubavičienė

Išskirtinis Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus galerijos veiklos bruožas – grupinės parodos, į kurias skirtingo braižo ir meninės patirties dailininkus suburia tema – kartais netikėta ir originali, kartais naujai atrasta sena, bet visada skatinanti jos dalyvius laisvai interpretacijai. Šiai galerijai jau tapo įprasta, kad kiekviena paroda, ypač jei ji susijusi su populiaria data ar žaisminga švente, žada netikėtumus ir gerą nuotaiką.

Žadėjo nemenką intrigą

Parodos „Cherchez la femme“ (t.y. „Ieškokite moters“, – lietuviškai skamba ne ką blogiau, ar ne?), „Klaipėdos galerijoje“ atidarytos beveik Tarptautinės moters dienos išvakarėse, pavadinimas žadėjo nemenką intrigą. Nors kovo 8-oji nenustoja būti „tulpių“ ir iš ankstaus ryto Manto gatvėje dosniai dalijamų rožių diena, su ja „sutapusią“ parodą koks niurzglys gali ir nerimtai priimti.

Iš tiesų nedidelė paroda, kurioje dalyvauja dailininkai iš Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus, pasirodė besanti rimtai moters temą narstanti ekspozicija, kurioje menininkų požiūris į moterį deklaruojamas pasitelkiant portreto ir akto žanrą.

Galbūt konservatyvokas nusiteikimas byloja apie tradicines vertybes, galbūt pasiilgta paprastos moters, kasdieniškos, bet pageidautina dvasingos? Tokios, kokias matome savo aplinkoje, o ne ant blizgančių viršelių.

Tik A.Banytė („Fatališka moteris“, beje, kaip čia nebūsi fatališkas, jei paukštis ant skrybėlės nupuolė) ir M.Malinauskas (jo „Madam su auksinėm garbanom“ nutaisė tobulą gudrios uošvės šypsenėlę ir galvoja, kad nebus demaskuota) lengvai pašmaikštavo.

Manipuliuoja poetizuotais įvaizdžiais

Tradicinius, artimus kompozicijos, temos ir tapymo požiūriu moterų portretus eksponuoja D.Skridailaitė ir G.Pintukaitė. Nuo jų atpažįstamumo netoli nukeliauja ir A.Kavaliausko „Romantiškas pasivažinėjimas“, manipuliuojantis beveik aksioma tapusiais ir po įvairius kūrinius keliaujančiais poetizuotais įvaizdžiais.

Visai sutrūkinėjęs, storai laku dengtas A.Mėčiaus kompozicijų paviršius veikia beveik taip pat, kaip jų personažai: viena iš fantastiškųjų gražuolių – pabaisų serijos („Raguotoji“), kita („Dama su šuneliu“) – tobula posakio „Cherchez la femme“ iliustracija, apgaulinga mįslingumu, kaip ir „labai senos“ tapybos iliuzija, meistriška kompozicijos, sudėtingos pozos, tapymo manieros ir prasmių požiūriu.

Taip sau ramiai parodoje vaikštinėdama netikėtai buvau priversta sustoti ir dar kartą perskaityti autoriaus pavardę. Ne, jokios klaidos, pavardę perskaičiau teisingai. Ir pavadinimas, tiksliau, vardas „Mūra“, kažkur visai neseniai girdėtas… Monochromiškai, senos fotografijos stiliumi nutapytoje kompozicijoje dailiai pozuoja balerina. Sveikiname V.Jusionienę su puikiu startu, – labai gerai, kad pagaliau savo tapybą parodėte.

Rimtai ir žaidžiant

Nostalgišką „Mūros“ gaidą, perpintą vaikystės prisiminimais, pratęsia M.Kaminskaitės „Personažas“, įkvėptas klasikos: Pjero, Pjeretė, o gal veikiau belytis asmuo, įkūnijantis trapią pusiausvyrą tarp moteriškojo ir vyriškojo prado, kupinas melancholiško tobulų jausmų ilgesio ir pabaigos nuojautos liūdesio, išduodamo žvilgsnio ir bejėgiško rankų krustelėjimo. Kompozicijos nuotaiką atliepia santūri spalvinė gama, subtilūs paviršiaus suskeldėjimai ir smulki faktūra.

Rafinuotas sensualumas sklinda iš ekspresyvių, lanksčiomis linijomis nužymėtų G.Pankevičiaus „Aktų“ formų, kuriose balansuojama tarp atpažįstamumo ir užuominų, o netikėti spalviniai intarpai suteikia tradiciniam sprendimui savitumo.

Atskirtinumo, gilaus buvimo savyje pojūtis neapleidžia žvelgiant į V.Viningo „Belaukiant“. Įprasti autoriui dažų nutekėjimai čia tapo stipriu prasminiu akcentu.

Nors J.Vosyliaus kompozicijose moterys atrodo paskendusios būties refleksijose, jų galia ir siekis dominuoti akivaizdūs. Įtaigiai perteikta dviejų personažų simbiozė „Moteryje su katinu“ ir virš žemės iškilusi „Matriarchato“ „pramotės“ figūra kelia šiurpias nuojautas „stipriosios“ lyties nenaudai.

Paroda patvirtina, kad visada verta ieškoti moters, nesvarbu, ar tai mene daroma rimtai, ar tik žaidžiant. Jei pasaulio humoras neišgelbės, tai gal bent mūsų šaliai pagelbės.

Meno procesas ir jo renesanso tiesos

Meno procesas ir jo renesanso tiesos

Ignas Kazakevičius

Meno srautai trasuoja. Menininkai kuria. Procesą demonstruoja. Ne atmosferinio pato metu. Taip ir nelaimint nei žiemai, nei pavasariui. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) iki balandžio 10-osios vyksta Neringos Krivičienės tapybos ir piešinių paroda „Moteriškas požiūris”.

Ir drama, ir iššūkis

KKKC tesėjo pažadus tikro meno gerbėjams ir pakvietė į kūrybinę alternatyvą – kovo pirmąją savaitę centro galerijoje pristatytas N.Krivičienės projektas „Moteriškas požiūris” – klasikinė, akademinė, neoekspresionistinė tapyba ir akademinis piešinys.

N.Krivičienė pateikia moterišką požiūris į kūną ir jo vizualumą. Menininkės kūrybos moto – kūno kalba, todėl parodos ekspozicijoje – tik figūrinio žanro kūriniai. Temperamentingu, staigiu judesiu, aštrių spalvų sąskambiu pasižymintys Neringos darbai – tipiškas ekspresionizmo pavyzdys. N. Krivičienės kūryboje pastebimas taip vadinamos „lūžio kartos“ (XX a. aštuntas dešimtmetis) kūrybinių tradicijų tęsinys: grubus, dinamiškas štrichas ir potėpis, realios kasdienybės įtampa. Ir drama, ir iššūkis.

Piešinys vėl vertinamas

Akademinis? Geras? Mums šis žodis asocijuojasi su stagnacija, kanonu, kažkuo slegiančiu, smaugiančiu iniciatyvas.

Akademinis piešimas jauniems menininkams tampa kančios disciplina – teigia ne vienas klasikas, paletės ir pieštuko maestro. Retas kuris liniją paverčia savo kūrybos strategija.

„Piešinys kaip grafikos rūšis galutinai susiformavo renesanso laikotarpiu“, – teigia enciklopedija. O kada mes vėl išgyvensime meno renesansą? Menas amžinas, bet vita brevis.

Šiuos aspektus pastebėjęs, KKKC atkreipė dėmesį į tai, kad piešinys tampa vėl vertinamas, o natūralus rankos judesys – vis labiau pageidaujamas.

Pratęsė diskusija

Neatsitiktinai po Neringos parodos atidarymo meno diskusijų ciklą tęsė ne kas kitas, bet vienas kontroversiškiausių Lietuvos portretistų Vilniaus dailės akademijos Piešimo katedros dėstytojas Žygimantas Augustinas.

Diskusijos tema – „Tapyba # Vaizdas“. Kuo skiriasi vaizdas, matomas televizoriaus ekrane, nuotraukoje ir tradiciniame tapybos kūrinyje? Kur gali slypėti tapybos prasmingumas XXI amžiuje?

Lektorius pabrėžė tradicinėmis ir skaitmeninėmis technologijomis kuriamo vaizdo ypatumus, tapybą prilygino alchemijai, o skaitmeninius montažus – tiksliesiems mokslams. Nes kas gi yra menas, jei ne parodymas tos terra incognita, kurioje pradeda galioti „tikėjimo“ dėsniai. Jei nesutinki su tuo, ką vaizduoja menininkas, belieka tikėti, kad taip tik jis mato realybę. Ir jeigu jums rūpi, kaip jis ją mato, vadinasi, kūrinys pavyko.

Išorė neaktuali

Kaip antai N.Krivičienės piešiniai, kuriuos priešpastatyčiau autorės eksponuojamai tapybai. Ir ne vien todėl, kad kai kurie kūriniai ne taip senai baigtų studijų metų. Ne. Tapyba esti pridengta spalvomis, potėpio šuorais ir jų gausa, ir ekspresyvus siluetas vėl „aprengiamas“… Ir teptuko vingiu neretai galima išreikšti tą patį, tik greičiau ir efektyviau.

Piešinys mums grąžina galimybę stebėti, kaip kuriamas, randasi, konstruojamas menas. Žinoti svarbu, analizuoti privalu, mėgautis menu būtina. O stebėti tiesiog reikia.

Tai keturias dienas ir darė lankytojai, užsukę į KKKC galeriją. Keturias dienas parodos autorė piešė jai pozuojančio modelio aktus. Įvairūs figūros rakursai, laisvai krintančios aprangos ir nuogo kūno santykis – gimė piešinių ciklas, kurį taikliai apibūdintų Ž.Augustino žodžiai: „Kūnai – tik kūrybos pagalbininkai, todėl gali atrodyti visai kitaip negu gyvenime. Išorė nėra aktuali. Kam pasakoti apie pozuotoją? Pojūčiai, nuotaika žymiai svarbesni“.

Dar pridurčiau: jų perkėlimo į paveikslą procesas – taip pat.

Svarbi kūno kalba

Mūsų protėviai piešė ir paleo, ir neolito laikais, ir senovės Egipte, Kinijoje, ir mūsų kultūros ištakose – Graikijoje ir Romoje, ir vėlesnėse epochose. Šiandien? Tebepiešiama. Tačiau šiandien piešinys jau nebėra tas pamatas, kuriuo remiasi kiekvienas meno kūrinys.

Piešė Michelangelas ir da Vincis, Rembrandtas, kietu nelyg skardiniu piešiniu peizažą išlankstydavo van Gogas, „automatiškai“ kraigaliojo siurrealistai, keliomis linijomis veidų išraiškas fiksuodavo Modiglianis… Tačiau kiek galimybių regime a la vaikiškos manieros piešinio panaudojime. Ir pasąmonė, ir „dvasios“ išraiška.

N.Krivičienės piešinys ekspresyvus, iš pažiūros nieko, išskyrus vidinį autoriaus nerimą, nereiškiantis. Tačiau autorei svarbu kūno kalba, jo plastinė estetika. Naudodama anglį ir dažus, kai kur dėmėmis nusėdama foną ji pasiekia raiškesnį plokštumos ir keliais štrichais nužymėtos „materijos“ santykį, nei leistų sau daug ir įvairių išraiškos priemonių. Pastaruoju atveju piešinys galbūt taptų apčiuopiamesnis, turtingesnis, rafinuotesnis. Galbūt, tačiau prarastų tą paprastumą, kuris prabyla į kiekvieną žiūrovą.

„Greito reagavimo“ atmosferoje

O jų reakcijos nenuspėjamos. Buvo ir ekstazės priepuolių, ir seilių varvinimo, buvo ir „moralinės nuoskaudos“ atvejų – „…o ten nupaišyyyyyyyyyta!!!“. Na, ir kas gi ten nupaišyta?

Regime savo gyvenimą gyvenančio modelio istoriją, kurią dailininkė „įgarsina“ vizualine intriga. Čia modelis kojines maunasi, taip tingiai tingiai, čia žaidžia su pukuotais mergaitiškais auskarais, čia, žiūrėk, kad dėbtels patyrusios moters žvilgsniu arba pavirs į bedantę chimerą, moterį vamp.

Šiek tiek austriškos klasikos, tos egzistencialiai erotinės E.Shieles stilistikos sukuria „greito reagavimo“ atmosferą. Tik spėk sekti, dairytis, rinktis. Vertinti, kur labiau pagauta, o gal kur „gražiau padaryta“, kur veidas tampa akcentu, o kur nepaliestas vyniojamasis popierius banguoja krūtų blikais. Priekabiausieji kritikai galėtų suskaičiuoti, kiek kartų menininkė prisilietė prie popieriaus. Tikrai nedaug. Tik tiek, kiek reikia linijos jėgai pabrėžti. Pabrėžti linijai, formą glamonėjančiai. Ir modelis atgyja. Figūra, regis, netelpa lape (piešinio formatas apie 100×150 cm) – gulasi, rangosi, rąžosi, t.y. pozuoja.

Lankytojai žėrė komplimentus, vardijo žymias pavardes, kurios esą padarė įtaką autorės kūriniams, – Pikasas, Lotrekas, Matisas… Žiūrėk, kojinės, Mulenružas, kokia nugara, siurrealizmas… Egzotika. Erotika.

Dar atmosferą kaitino oro šildiklis. Pozavusi mergina pasikeitė baltus auskarus raudonais ir pareikalavo meno spaudos fotografų reportažuose. „Čia nėra meno. Dėl jo čia atvažiavau“, – sakė.

…O po savaitės parskrido varnėnai. O šiandien vis dar stumdosi žiema su pavasariu žaidimų lentos laukeliuos tuščiuos.

Langas

Langas

„Šaltas vaikas“ triumfavo Lenkijoje

Vykdydamas Europos Sąjungos remiamą projektą „Trijų kultūrų teatras: Klaipėda, Kaliningradas, Olštynas. Pasienio bendradarbiavimas“ Klaipėdos dramos teatras buvo pakviestas atidaryti XVI Olštyno festivalį „Teatrų susitikimai“.

Kovo 8-ąją Olštyno Stefano Jaraczo dramos teatre buvo parodytas M.Mayenburgo „Šaltas vaikas“ (rež. Oskaras Koršunovas). Anot aktorių, spektaklis susilaukė ypatingo ne tik žiūrovų, bet ir specialiai jį pasižiūrėti atvykusių Lenkijos teatrų režisierių dėmesio. Lenkai „Šaltą vaiką“ įvertino kaip labai stiprų, sukrečiantį spektaklį, gyrė itin tiksliai vaidinančius jo aktorius ir žavėjosi režisieriaus talentu. „Šaltas vaikas“ buvo rodomas su tiesioginiu vertimu į radijo ausines.

Šiame populiariame lenkų teatrų festivalyje, šiemet vykusiame kovo 8-16 dienomis, spektaklius rodė Varšuvos, Krokuvos, Lodzės, Liublino, Bialystoko, Kotovicų, Ščecino, Zakopanės, Poznanės ir kitų miestų teatrai.

Klaipėdos dramos teatro vadybininko aktoriaus Valentino Klimo teigimu, šiemet teatras dar yra pakviestas į Švediją ir Ameriką. Ten ketinama nuvežti jau nemažai keliavusį spektaklį – Miro Gavrano „Viską apie moteris“ (rež. Dalia Tamulevičiūtė).

Aktorėms – prizas už „Nuodėmės užkalbėjimą“

Ruane (Prancūzija) vykusiame 21-ajame tarptautiniame Šiaurės šalių filmų festivalyje pristatytas naujas Algimanto Puipos filmas „Nuodėmės užkalbėjimas“ pagal Jurgos Ivanauskaitės kūrybą nuskynė konkursinės programos prizą už geriausią moters vaidmenį.

Žiuri pagrindinį moters vaidmens prizą skyrė abiem filmo pagrindinių vaidmenų atlikėjoms – vilnietei Rasai Samuolytei ir klaipėdietei Nelei Savičenko. Abi aktorės gerokai nustebo išgirdę apie apdovanojimą, kurį režisierius joms abiem „siūlo pjauti per pusę“. Įmanoma, nes šis prizas – iš ąžuolo padaryta kino juosta.

Festivalyje „Nuodėmės užkalbėjimas“ taip pat pelnė žiūrovų asociacijos „Antrasis kvėpavimas“ apdovanojimą. Tai jau aštunta A.Puipos kūrinių viešnagė Ruano festivalyje. 1998-aisiais A.Puipos režisuotą filmą „Vilko dantų karoliai“ Ruano festivalio tarptautinė žiuri apdovanojo pagrindiniu prizu.

Lietuvių autorinės lėlės viešėjo Maskvoje

Kovo 7 – 11 dienomis Maskvoje (Rusija) vykusiame 2-ajame tarptautiniame festivalyje „Tradicijos ir šiuolaikiškumas“ Lietuvai atstovavo klaipėdiečių parengtas projektas. Uostamiestyje veikiantis Tarptautinis meno ir kultūros centras (TMKC) parodai „Pasaulio lėlės“ pateikė lietuvių autorių darbus.

„Pasaulio lėlių“ ekspozicijoje buvo eksponuojamos autorinės lėlės iš viso pasaulio galerijų, muziejų, asmeninių kolekcijų, taip pat ir žymiausių menininkų darbai iš Rusijos, Vokietijos, Italijos bei Japonijos. Pirmą kartą parodos erdvė buvo paruošta pasitelkus scenografiją, kur lėlės tarsi pačios save pristatė šokiruojančiose instaliacijose „Lėlė iš išorės ir iš vidaus“, „Lėlės gyvenimas ir mirtis: kaip yra ir kaip gali būti“. Anot TMKC vadovės Viktorijos Voronovos, projektas „Pasaulio lėlės“ patvirtino, kad autorinės lėlės yra savarankiška meno šaka, kuri visavertiškai gali būti pristatyta šalia tapybos, grafikos, fotografijos darbų. TKMC pirmą kartą Maskvoje pristatė lietuvių autorių Jūratės Jasevičienės, Vitos Kiseliūnienės, galinos beniušienės autorinės lėlės.

„Now Art Now Future“ turas per Lietuvą

Balandžio 4 – birželio 9 dienomis Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune vyks 2-oji tarptautinė grafikos bienalė „Now Art Now Future“, kurią organizuoja Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC).

Tai meno turas per Lietuvą. Bienalė balandžio 4-ąją startuos paroda Šiuolaikinio meno centre, 29-ąją atvyks į Klaipėdą, o gegužės 8-ąją finišuos vernisažais Kaune.

Kiekviename bienalės mieste – išskirtiniai įvykiai. Anot bienalės kuratorių KKKC direktoriaus menotyrininko Igno Kazakevičiaus ir kaunietės grafikės Jūratės Rekevičiūtės, nei viena paroda nebus pervežama, nei vienas autorius nesikartos. Kiekvienoje parodinėje erdvėje – vis kita koncepcija. Kiekvienoje galerijoje – autoriniai menininkų projektai. Publikos laukia susitikimai su Kanados, Rusijos, JAV, Meksikos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Rumunijos, Estijos, Japonijos menininkais, jų kūriniais, meno akcijomis ir meistriškumo pamokomis.

2008-ųjų bienalės tema „Present time / Esamasis laikas“ kvies pripažinti laiko „čia“ ir kūrybos „dabar“ reikšmę – tai konceptualus požiūris į grafikos atspaudą, laiko sampratą, menininko vietą bei kūrinio vertę visuomenėje.

Bienalėje dalyvaus tik vienas klaipėdietis grafikas Anatolijus Klemencovas. Bet su dviem projektais. Pirmasis – videoprojekcija „Užmušk…“ – bus parodytas ŠMC, kitas – „Identitetų laikai“ – paroda Kauno „Meno parko“ galerijoje.

Klaipėdoje bienalė sparnus išskleis balandžio pabaigoje. P.Domšaičio galerijoje žymus japonų menininkas Miyayama Hiroaki’s pristatys savo 55 darbų ciklą „Pasakojimas apie Genji“, sukurtą pagal S.Houitsu (1761 – 1826) tekstus. Tai istorinio epo meninė interpretacija. KKKC meno dirbtuvėse vyks autoriaus meistriškumo pamokos. Dailės parodų rūmuose bus atidaryta pasaulinio lygio kanadietės menininkės Davidos Kidd skaitmeninės spaudos paroda, o KKKC galerijoje bus pristatytas Suomijos atstovės Sirkko Ketola projektas „To Colour“ (Spalvai), specialiai sukurtas konkrečiai erdvei.

Berlyne pasitiks „Migruojančios realybės“

Balandžio 4-5 dienomis Berlyne (Vokietija) bus pristatytas tarptautinis šiuolaikinio meno projektas „Migruojančios realybės“, kuriame dalyvaus ir trys klaipėdiečiai.

Parodą ir konferenciją „Vokietija ir Baltijos šalys 2008 metų kontekste“ organizuoja „Top – Verein zur Förderung kultureller Praxis e.V.“ Berlyne ir „Kunsthochschule für Medien“ Kiolne kartu su Lietuvos ambasada Vokietijoje. Anot rengėjų, projektas meno kalba analizuos migracijos realybes bei migruojančias realybes, kurios nepriklausomai nuo globalinių ir ekonominių ar kultūrinių procesų įgalina kūrybinius mainus.

„Migruojančiose realybėse“ klaipėdietis fotomenininkas Gytis Skudžinskas išeksponuos savo fotoinstaliaciją „Traces“ (Erdvės), o šiuo metu Londone studijuojantis Julijonas Urbonas – instaliaciją „Pučiamųjų orkestras“. Valdemaras Manomaitis, dabar gyvenantis Vilniuje, su kolegomis Berlyne surengs garso ir videoperformansą „Transmediation“.

„Berlyne vyksiančiame renginyje atkreipsime dėmesį į Lietuvos realijas. Per paskutiniuosius penkiolika metų iš čia išvyko daugiau nei dešimt procentų gyventojų, tarp kurių – nemažai žmonių, dirbančių kultūros sferoje“, – sakė dalyviai iš Lietuvos. „Migruojančiose realybėse“ savo darbus bei idėjas pristatys ir emigravę menininkai, ir menininkai bei teoretikai, gyvenantys Lietuvoje.

Parengė Rita Bočiulytė

Kai muzika prabyla

Kai muzika prabyla

Danguolė Vilidaitė

Kovo 12-oji Klaipėdos koncertų salėje buvo pažymėta nepaprastu įvykiu – 22 metų pianisto iš Rusijos Miroslavo Kultyshevo, 2007 metų tarptautinio P.Čaikovskio konkurso nugalėtojo, rečitaliu. Konkurse laimėjęs antrąją vietą šis pianistas vis dėlto buvo įvertintas aukščiausiai – pirmoji niekam nebuvo skirta. Savo rečitaliui jis pasirinko F.Liszto transcendentinius etiudus.

Praėjus vos dienai vėlgi F.Liszto muzika toje pačioje Klaipėdos koncertų salėje skambėjo 27-mečio pianisto Edvino Minkštimo solinėje programoje „Listomanija“. Praėjusių metų rugsėjį atlikėjas pelnė pirmąją premiją tarptautiniame M.K.Čiurlionio pianistų konkurse.

Bet ne apdovanojimai ir įvertinimai (jų irgi abiems pianistams netrūksta) čia svarbiausi.

Ne tik virtuoziškumas

Nuo pat pirmųjų M.Kultyshevo koncerto minučių publika buvo tarsi užvaldyta išskirtinės jaunojo muziko interpretacijos, nepaprastų jo techninių sugebėjimų, sunkiai žodžiais apsakomos muzikos magijos. Ir kas galėjo tikėtis, kad toks jaunas, kiek paaugliškos ir kuklios išvaizdos atlikėjas turės tokią stiprią įtaigos galią.

Programoje beveik be sustojimo (tai irgi prisidėjo prie ypatingos nuotaikos sukūrimo), skambėjo dvylika F.Liszto transcendentinių etiudų.

Ciklą galime laikyti savotiška fortepijoninės technikos chrestomatija, kurioje pianistas tarsi sportininkas išbandomas įvairiausiais būdais: sudėtingi pasažai, arpedžo formų įvairovė, dvigubos natos, oktavų ir akordų virtinės ir pan., kiekvienas etiudas skirtas konkrečiai technikos savybei lavinti bei atskleisti, ir ne tik.

Dar didesne kliūtimi dažnam yra kompozitoriaus kūrybos įvairiaplaniškumas. Jos meninių prasmių įvairovė, sakyčiau, yra sunkiai „įkandama“ net ir brandžiam muzikui. Čia reikia mokėti išgauti filosofinę gelmę artimą J.S.Bachui, sukurti L.Beethovenui prilygstančią įtampą ir dramatiškumą, o kur dar schubertiškas temų dainingumas, chopiniškas trapumas ir elegancija, schumanniškas faktūros polifonizavimas ir visa tai sujungiantis ugningas ir veržlus, kartais žaismingas F.Liszto temperamentas. Retas atlikėjas pasirenka ciklą groti ištisai.

Transcendentiniai prisilietimai

Susitikime su Klaipėdos universiteto studentais, dėstytojais ir spaudos atstovais M.Kultyshevas kaip tik ir pabrėžė, kad dažnas Rusijos atlikėjas, akcentuodamas vien tik virtuoziškumą, techninę transcendentinių etiudų pusę, labai supaprastina šio genialaus kompozitoriaus kūrybą.

Koncerte įsiminė „Pūgos“ chromatiniai pasažai – tarsi sniego šuorai, etiudo Nr.10 f-moll aistringa išraiška, meistriški oktaviniai ir akordiniai judėjimai „Heroikoje“ ir etiude Nr.2 a-moll, komplikuotų gamučių krištolinis mirgėjimas „Klajojančiose ugnelėse“ ir t.t. Įspūdžių labai daug, visų nesuminėsi.

Pats žodis transcendens išvertus iš lotynų kalbos turi bent kelias prasmes: peržengiantis, egzistuojantis už, anapus ko nors, už proto ar pažinimo ribų arba absoliučios būties ir t.t. Sunku dabar atsakyti, kodėl F.Lisztas etiudus pavadino transcendentiniais, kokią prasmę šis terminas turėjo jam. M.Kultyshevo interpretacijoje ciklas tikrai labai priartėjo prie to kažko, virš arba už žmogaus suvokimo galimybių. Šis vakaras, kaip pastebėjau, ne vieną klausytoją paveikė stipriai.

Pratęsė ir papildė

Kylančios Lietuvos pianizmo žvaigždės E.Minkštimo rečitalis, skambėjęs kovo 14-ąją, tarsi pratęsė ir papildė atlikėjo iš Rusijos pasirodymą.

Išgirdome F.Liszto „Vengrišką rapsodiją“ Nr.13 a-moll, „Ispanišką rapsodiją“ cis-moll, polonezus Nr.1 c-moll ir Nr.2 E-dur, sonatą h-moll, Mendelsohn – Liszt „Dainos sparnais“ ir Schubert – Liszt „Antrininką“.

Programa turtinga ir sudėtinga, tikras iššūkis bet kuriam pianistui.

Koncerte netrūko žavingo virtuoziškumo ir precizikos, efektingai įvaldytų smulkios ir stambios technikos epizodų, ypač įtikinamai suskambo sonata h-moll. Ir nors ši interpretacija buvo kiek santūresnė nei M.Kultyshevo, ji, manyčiau, tikrai nusipelnė aukšto įvertinimo.

Virė ispaniškos aistros

Virė ispaniškos aistros

Laima Sugintienė

Prieš dešimtmetį 1-ojo operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ metu Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatyta G.Bizet realistinė opera „Karmen“ per sezoną rodoma vos porą kartų. Nežinia, kokios priežastys lėmė, tačiau salė tą vakarą buvo sausakimša. Ar todėl, kad šio sceninio G.Bizet šedevro pasiilgstama, ar kad intrigavo dar negirdėtas Don Chosė, ar Kovo 8-ąją kartu su tradicine tulpe vyrai moterims įteikė ir pakvietimą į Muzikinį teatrą. Džiugino, kad tarp publikos buvo matyti daug jaunų veidų, tiesa, buvo ir tokių žiūrovų, kurie muzikinį teatrą akivaizdžiai supainiojo su Žvejų rūmais.

Svečio balsas nenuvylė

Didžioji spektaklio intriga (šalia intrigos, kurią sukėlė dvivaldystė teatre) – Don Chosė vaidmens atlikėjas Olegas Dolgovas iš Maskvos.

Klaipėdiečiai neturi savojo Don Chosė, šią partiją visada atlieka kviestiniai tenorai. Šįsyk pirmą kartą šį vaidmenį dainavo kylanti operos žvaigždė iš Maskvos Olegas Dolgovas. Tai pirmosios šio jauno solisto (Muzikos akademiją prie P.Čaikovskio valstybinės konservatorijos jis baigė tik 2004-aisiais) gastrolės ne tik Klaipėdoje, bet ir Lietuvoje. Nepaisant jauno amžiaus, O.Dolgovas yra jau kelių tarptautinių konkursų laureatas, prestižinio garsiosios operos solistės Galinos Višnevskajos Operos centro solistas.

Publika nekantriai laukė šio vokalisto pasirodymo ir liko sužavėta – nepamenu, kada paskutinį kartą Klaipėdos scenoje girdėjome tokio lygio dainininką. Stiprus, tačiau neforsuotas balsas, išraiškingas, nuostabaus grožio, lygus visuose registruose tembras, ideali intonacija, natūralus muzikavimas tiesiog pavergė, užbūrė klausytojus.

Žymiąją 2-ojo veiksmo ariją solistas padainavo pasigėrėtinai, tiesiog nepriekaištingai. Galbūt sceninės patirties stoka neleido atlikėjui visiškai atsiskleisti kaip aktoriui – kiek statiškas artistas atrodė pradiniuose veiksmuose. Tačiau išties ispanišką temperamentą jaunasis tenoras O.Dolgovas pademonstravo dramatiškame operos finale.

„Moteriškoji“ dalis – stipresnė

Beje, apie ispanišką temperamentą. Jo tikrai stokojo lietuviškai fleg-matiškas vyrų choras (ypač gerokai praretėjusi tenorų grupė), atrodęs (ir skambėjęs) kaip stipriai „padėvėtas” per dešimtmetį nuo premjeros. Masinėse operos scenose sunku buvo nepastebėti, kad kolektyvas gerokai išsiderinęs, tvirta režisieriaus ranka būtų labai ne pro šalį.

„Moteriškoji“ spektaklio dalis buvo akivaizdžiai stipresnė.

Karmen vaidmens atlikėja Dalia Kužmarskytė dabar išgyvena kūrybinės brandos periodą, jau kuris laikas jos žvaigždė žiba visu ryškumu. Premjerinė Karmen ir dabartinė, po dešimties metų, – tarsi aikštinga paauglė ir savo vertę žinanti moteris.

Puiki sceninė išvaizda ir laikysena, plastiškumas plius stipri vokalinė mokykla leidžia mūsų garsiausiam mecosopranui užtikrintai jaustis scenoje, pasitikėti savo jėgomis. Tačiau šis pasitikėjimas retsykiais ir pakiša koją – dainininkė, siekdama savajam personažui suteikti kuo daugiau spalvų, ieškodama subtilumo, ima laviruoti ties gana slidžia riba. Man regis, ji kiek piktnaudžiauja dainavimu pusbalsiu, per išieškotas detales kartais nukenčia visuma (segidilija, šokis su kastanjetėmis, beje, dainininkė pati sau pritarė šiuo ispanišku instrumentu). Sodriai ir efektingai nuskambėjo Karmen arijozo būrimo scenoje, atskleisdamas tragiškąją čigonės charakterio pusę. Puiki partnerė ansambliuose su Don Chosė savo temperamentu „kilstelėdavo“ ir svečią.

Pastangos vertos plojimų

Šauniojo toreodoro Eskamiljo partiją operoje bravūriškai dainavo Artūras Kozlovskis, lyriškąją Don Chosė sužadėtinę Mikaelą – Valerija Balsytė.

Iš ansamblių išskirčiau trečiojo veiksmo būrimo sceną, kurią tarsi nuvaliusios visas laiko apnašas išraiškingai padainavo Rita Petrauskaitė (Fraskita) ir Jadvyga Grikšienė (Mersedes). Jos ir D.Kužmarskytė buvo lyderės ir gana sudėtingame, ypač greito tempo kvintete, kurį atliko kartu su Virgiu Pupšiu (Don Kairo) ir Viačeslavu Tarasovu (Remenado).

Savuose amplua pasirodė Kęstutis Nevulis (kapitonas Cuniga) ir Šarūnas Juškevičius (seržantas Morales).

Pakiliai ir šventiškai nuskambėjo orkestro epizodai: uvertiūra, ketvirtojo veiksmo antraktas (puikus obojaus solo). Bet subtilūs, skaidrios faktūros antrojo ir trečiojo veiksmų antraktai (čia išskirčiau minkštai, plastiškai nuskambėjusią klarneto partiją) kiek nukentėjo dėl, manyčiau, solistams nepatogaus lėtoko tempo. Orkestre pasigedau kiek raiškesnės artikuliacijos, ypač greitu tempu atliekant Karmen leitmotyvus.

Apskritai orkestras akomponavo lanksčiai, dinamiškai paslankiai, su dainininkais išlaikydamas gerą balansą (išskyrus galbūt Mikaelos trečiojo veiksmo ariją). Tai, be abejo, dirigento Ilmarso Harijso Lapinšo nuopelnas. Dirigentas vokalistams buvo ypač dėmesingas.

Stovint ploti Klaipėdos salėse tampa įprasta. Tą vakarą tikrai buvo verta.

Į uostamiestį ateina skambantis pavasaris

Į uostamiestį ateina skambantis pavasaris

Didingą klasikos skambesį į Klaipėdos koncertų salę ir uostamiestį balandžio 2 – gegužės 10 dienomis atneš XXXIII „Klaipėdos muzikos pavasaris“. Festivalis klaipėdiečius kviečia įsiklausyti į atgimstančios gamtos garsus ir suptis ant galingos garsų jūros bangų.

33-iąjį kartą vyksiantis „Klaipėdos muzikos pavasaris“ – seniausias muzikinis festivalis Lietuvoje. Šiemet jo programą sudarys dešimt renginių – aštuoni koncertai ir du video-

klubai. Anot festivalio meno vadovės Loretos Narvilaitės, joje galima įžvelgti net keletą miniciklų: keturis kartus klausysimės kamerinių orkestrų muzikavimo, trijuose žavės dainininkų pasirodymai, trys koncertai skiriami vieno kompozitoriaus kūrybai, du vakarus praleisime su išskirtinėmis asmenybėmis. Festivalyje dalyvaus gausiausias iki šiol čia koncertavusių užsienio atlikėjų būrys – net šeši solistai ir dirigentas. Su geriausiais Lietuvos kolektyvais jie rengia specialias programas.

Festivalyje grieš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninis orkestras, diriguojamas Martyno Staškaus. Su juo operų arijas atliks sopranai Joana Gedmintaitė, Inesa Linaburgytė, Sigutė Stonytė ir tenoras Audrius Rubežius.

Tarp ypatingų šiemetinio festivalio svečių – fortepijono virtuozas Alexanderis Palei’us (JAV), unikalaus balso (kontratenoras) savininkas Yaniva d’Ora (Izraelis) ir perkusininkas Pedro’as Carneiro‘ (Portugalija), kurie pasirodys su Lietuvos kameriniu orkestru, diriguojamu Roberto Šerveniko. Orkestro „Camerata Klaipėda“ programoje „300 metų Vivaldi“ solo partijas atliks kolektyvo lyderis smuikininkas Vilhelmas Čepinskis ir obojininkas Philippas Nodelis (Rusija). Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncerte, kurį diriguos Gintaras Rinkevičius, pasirodys tarptautinį pripažinimą pelniusi ir dar uostamiestyje nė karto nekoncertavusi smuikininkė Liana Isakadze’ė (Vokietija).

Klaipėdos kamerinis orkestras festivalyje grieš net du kartus: su A.Palei‘umi, kuris gros ir diriguos visus šešis J.S.Bacho klavyrinius koncertus, kitam koncertui diriguos belgas Danielis Gazonas, solistė – sparčiai karjerą Londono „Covent Garden“ ir kitose užsienio teatrų scenose daranti Liora Grodnikaitė (mecosopranas). O polifonijos didžiųjų meistrų šedevrai skambės Klaipėdos „Aukuro“ ir Vilniaus „Jaunos muzikos“ chorų interpretacijose.

Festivalis pakvies į du videoklubo renginius: įžymiosios balerinos Majos Pliseckajos kūrybą komentuos LNOBT baleto trupės vadovė Tatjana Sedunova, apie nepamirštamus muzikinius susitikimus su dirigentu Jonu Aleksa pasakos muzikologė Živilė Ramoškaitė.

„Durų“ inf.