Nuo vokalinių miniatiūrų iki operų arijų

Daiva Kšanienė

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Koncertų salėje Dainavimo katedros profesorė Valentina Vadoklienė surengė dviejų dalių solinį koncertą, skirtą savo kūrybinės veiklos jubiliejui.

Repertuaras – neaprėpiamas

Pirmą kartą V.Vadoklienės stiprus, gražaus tembro sopranas Klaipėdos koncertinėje erdvėje suskambo prieš 25 metus. 1978-aisiais, baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tada – Lietuvos valstybinė konservatorija) prof. Z.Paulausko dainavimo klasę, į Klaipėdą ji atvyko 1982-aisiais ir iš karto pasinėrė į miesto muzikinį gyvenimą. Per tuos metus ji tapo labai gerai žinoma muzikinei visuomenei, nes visą laiką be galo intensyviai, nenutrūkstamai koncertavo ir tebekoncertuoja.

Tik atvykusi V.Vadoklienė įsijungė į tuomet veikusį Klaipėdos liaudies operos teatrą. Jame sukūrė apie dešimtį vaidmenų: Antonijos ir Džuljetos J.Offenbacho operoje „Hofmano pasakos“, Bronislavos K.Millöckerio operetėje „Studentas elgeta“, Arsenos J.Strausso „Čigonų barone“, Klarinos G.Rossini’o operoje „Vedybų vekselis“ ir kitus.

Koncertinis dainininkės repertuaras yra tiesiog neaprėpiamas. Jį sudaro stilistiniu, žanriniu, vokaliniu požiūriu įvairiausi ir skirtingiausi kūriniai – nuo lietuvių liaudies dainų iki modernių šiuolaikinių kompozicijų, nuo romansų iki sudėtingų operinių arijų.

V.Vadoklienė yra parengusi ir atlikusi soprano solo partijas keliolikoje stambios formos kūrinių: F.Schuberto „Mišiose“, C.Monteverdi’o „Magnificat“, M.Haydno „Šv. Aloyzo Mišiose“ ir kituose.

Dažnai koncertuoja festivaliuose

Be skambaus V.Vadoklienės balso, jos dainavimo šiandien nelengva įsivaizduoti Klaipėdos muzikinio gyvenimo. Tačiau solistė nuolat rengia koncertus, rečitalius ne tik savajame mieste.

Jai daugybę kartų plojo kitų Lietuvos miestų, miestelių publika, taip pat užsienio klausytojai Italijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Makedonijoje, Liuksemburge, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje ir kitose šalyse.

Be solinių koncertų, V.Vadoklienė dažnai pasirodo su įvairiausios sudėties instrumentiniais ansambliais, orkestrais, chorais. Dainuota su Lietuvos kameriniu orkestru, Klaipėdos Brass kvintetu, choru „Klaipėda“, daug metų veikusiu senosios muzikos ansambliu „Ventus maris“, liaudiškos muzikos kolektyvu „Uostamiesčio muzikantai“.

Su įvairiomis programomis solistė ne kartą dalyvavo tarptautiniuose užsienyje vykusiuose festivaliuose, – pvz., Greifsvaldo (Vokietija) „Bacho muzikos savaitėje“, Vokietijos festivalyje „Vieninga Europa“, „Baltijos šalių baroko muzikos“ forume Lenkijoje.

Dar daugiau dėmesio dainininkė skiria Lietuvoje vykstantiems festivaliams: „Klaipėdos muzikos pavasariui“, „Marių klavyrams“, „Tytuvėnų vasarai“, „Muzikų paradui“, „Šiaulių religinės muzikos festivaliui“ ir kitiems.

O kur dar įvairių koncertinių organizacijų, Filharmonijos renginiai, TV muzikinės laidos, teminiai ir jubiliejiniai koncertai, skirti žymiems pasaulio menininkams.

Pažymėtina, kad visus 25 metus V.Vadoklienė sėkmingai dirba pedagoginį darbą. Jos dainavimo klasę yra baigę per 100 įvairių programų absolventų. Kaip vokalinių mokyklų žinovė, pedagogė ji dažnai yra kviečiama į šalies ir tarptautinių vokalistų konkursų vertinimo komisijas. Jos pačios iniciatyva Klaipėdos universiteto Menų fakultete periodiškai rengiami garsios tarpukario operos dainininkės Elžbietos Kardelienės vardo dainininkų konkursai.

Rečitalis suspindo įvairove

Pirmojoje jubiliejinio rečitalio dalyje V.Vadoklienė dainavo arijas: J.S.Bacho Soprano ariją iš „Magnificat“, Leonoros ariją iš G.Verdi’o operos „Likimo galia“, Normos kavatiną iš V.Bellini’o operos „Norma“.

Ypatingą dėmesį koncerte dainininkė skyrė garsiojo veristinių, kantileniškųjų, ekspresyviųjų operų kūrėjo G.Puccini’o muzikai. Skambėjo Toskos arija iš „Toskos“, Lauretos arija iš operos „Džani Skiki“, dvi Čio Čio San arijos iš „Madam Baterflai“.

Visas septynias sudėtingas arijas solistė atliko puikiai, pademonstruodama savo aukštą profesionalumą, sceninę ištvermę, gerą vokalinę formą.

V.Vadoklienės interpretacijoje šie soliniai operų numeriai įgavo ypatingą išraišką, dažnai prasiveržiančią įgimtu temperamentu, menine įtaiga.

Antroji koncerto dalis buvo kitokia – kamerinė.

Jau daug metų, be operinių vaidmenų, koncertuose dainuojamų operų arijų, solistė atlieka labai daug kamerinės muzikos. Šiame žanre jos repertuaras yra neaprėpiamas: senųjų laikų muzika, klasika, romantiniai bei šiuolaikiniai kūriniai.

Koncerte skambėjo S.Šimkaus, R.Strausso dainos, A.Kačanausko romansai ir kita. Klausytojus sužavėjo V.Vadoklienės atliekama Elizos daina iš F.Lou miuziklo „Mano puikioji ledi“, V.Čiaros daina „Ispanė“, A.Raudonikio „Švelnumas“. Įkvėptai koncerto pabaigoje nuskambėjo G.Hardeloto „Himnas meilei“.

Kaip ir pirmojoje dalyje atliktose arijose, taip ir šiose vokalinėse miniatiūrose publika pajuto solistės gilų meninį atliekamos muzikos suvokimą, įtikinamą kūrinio minties perteikimą.

Prie koncerto sėkmės labai daug prisidėjo puiki, itin subtiliai jautusi solistę koncertmeisterė Miglė Mosėnienė.

Mes svajojom ilgai

Klaipėdos lėlių teatras 16-ąjį gimtadienį šventė kartu su įkurtuvėmis

Salomėja Burneikaitė

Mes – tai yra visi Klaipėdos lėlių teatro žmonės, pradėję kelionę į Svajonę prieš 16 metų, ir tie, kurie ja patikėję išliko kartu iki šios dienos.

Kiekviena kelionė prasideda nuo idėjos ir pirmojo žingsnio jos link. Į kelionę rengiamasi nežinant, kas tavęs laukia kelyje, rizikuojant, tačiau žinant, kad kitaip negali… Kelionė į Svajonę moko ištverti, išgyventi sunkmečius ir tikėti, kad tikslas, kuris veda tave, yra svarbus ir kilnus. Jis duoda peno vaizduotei ir teikia jėgų. Tada užvaldo kelio magija ir jauti, kad Kelias veda tave… Dar labai svarbu yra sutikti bendraminčių. Kurį laiką būna lengva ir tikslas, regis, jau visai čia pat, ana tik už šio tolumoje žydruojančio kalnelio… Bet, kelionė yra kelionė. Už kalnelio – kalnelis, už jo – kitas, net imi abejoti, ar bespėsi nueiti iki saulės laidos… O gal eiti reikėjo į kitą pusę?.. Gal geriau vertėjo likti namie?.. O namie – tai kur? Juk visi gyvename Klaipėdoje. Ši istorija – apie tikrą Kelią į Svajonę, galvojant apie žmones, kurie Klaipėdoje kūrė lėlių teatrą.

Viskas prasidėjo nuo „Pupos“

Sunku tiksliai pasakyti, kada užgimė ši Svajonė, tačiau prasidėjus atgimimui keletas entuziastų susibūrė į lėlininkų susivienijimą „Pupa“. Salėje, kuri buvo Vytauto gatvėje, trupė pradėjo rodyti spektaklius miesto vaikams, jau turėjo savo repertuarą, bet teko išsivaikščioti, nes… dar nebuvo atėjęs tikrasis laikas. Tada lėlininkė Jūratė Januškevičiūtė – viena iš „Pupos“ režisierių – pajutusi, kad vaikams Klaipėdoje tikrai reikia lėlių teatro, ėmėsi iniciatyvos ir prikalbino Menų fakulteto Režisūros katedros vedėją Danutę Vaigauskaitę patikėti, kad Klaipėdoje lėlių teatrą galima įkurti prie universiteto. Šią idėją parėmė ir tuometinis Klaipėdos universiteto rektorius prof. Stasys Vaitekūnas.

Jūratė buvo Režisūros katedros dėstytoja, bet ne naujokė lėlių teatro srityje. Gavusi palaikymą, prie Režisūros katedros ji subūrė drįstančių kartu eksperimentuoti bendraminčių grupę ir tiesiog studentų auditorijoje 1991-iesiems baigiantis kūrė pirmąjį lėlių spektaklį „Mano pasakėlės“ pagal Žemaitę. Pirmieji aktoriai buvo tuometiniai Režisūros katedros dėstytojai Liuda Vismantaitė, Linas Zubė ir šių eilučių autorė, o pjesė, lėlės, scenografija ir režisūra, be abejo, – pačios Jūratės. Tada dar teatras neturėjo pavadinimo.

„KU-KŪ“ priglaudė universitetas

Nuo 1992 metų tai Klaipėdos universiteto lėlių teatras „KU-KŪ”. Repetavome, vaidinome darželiuose, mokyklose, Mokomajame teatre. Su spektakliais išvažinėjome Klaipėdos apskritį ir Žemaitiją, dalyvavome festivaliuose, at-

stovaudami Klaipėdos universitetui ir kartu mokėmės. Sunkiau buvo tikėti, kad galime Klaipėdos mieste įkurti tikrą lėlių teatrą.

Gerą dešimtmetį glaudėmės Klaipėdos universitete. „KU-KŪ” repertuare buvo J.Januškevičiūtės režisuoti spektakliai, kuriems ji pati rašė pjeses ir kūrė lėles. Tai minėtasis „Mano pasakėlės“, Liudos vaidintas monospektaklis „Pasaka apie Suleimanijos princesę“ (K.Čapeko pasakos motyvais) ir kalėdinis „Po Betliejaus žvaigžde“, kurti 1992 metais šešėlių teatro principu. Tais pačiais metais gimė „Maciukas, baubas ir kiti“ (pagal T.Jansson), kuriame vaidino Linas ir Liuda, o nuo 1999-ųjų ją pakeitė Lina Beržinienė. 1993 metais pastatytas, o 2000-aisiais atnaujintas Lino monospektaklis su trapiomis popierinėmis lėlytėmis ir tikra ugnimi „Sigutė“ (pagal liaudies pasaką). 1994-aisiais teatro afišoje atsirado, tikro triumfo sulaukė ir ilgai gyvavo vieno Lino už širmos vaidinamas spektaklis su daugybe personažų „Žirafa su kojinėmis“. 1995-aisiais ir Salomėja su monospektakliu „Juodoji tetulė“ (P.Cvirkos pasakos motyvais) pradėjo lankyti Klaipėdos miesto ir apskrities mažuosius žiūrovus.

Visi mūsų spektakliai buvo kameriniai, kur vaidindavo vienas arba du aktoriai, o dekoracijos ir lėlės tilpdavo į mažą Lino automobiliuką. Jūratė buvo autorė, dailininkė ir režisierė, kuria tikėjome. Sulaukėme pripažinimo lėlininkų erdvėje ir kvietimų dalyvauti festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje, garsinome ne tik universiteto, bet ir Klaipėdos vardą.

Atėjo jaunieji lėlininkai

Natūralu, kad vis labiau lėlių teatru ėmė domėtis ir studentai. Atsirado galimybė 1995-aisiais kai kuriems Režisūros katedros studentams nuo trečiojo kurso rinktis ir papildomą lėlininko kvalifikaciją. Teatro bendražygiais tapo Andžela Vitauskaitė, Vidmantas Beržinis, L.Beržinienė ir Živilė Darytė.

Į teatro „KU-KŪ“ repertuarą jaunuosius lėlininkus Jūratė įvedė 1996 metais, pastatydama lėlių vaidinimą „Ar jums nereikia katino?“, kurio dailininke jau pakvietė būti Živilę. O ši 1999-aisiais „KU-KŪ“ repertuarą papildė spektakliu „Linksmos pasakos iš rankovės“, vaidinant Andželai, Linai ir Vidmantui, o vėliau – ir „Kalėdine istorija“.

Ne vienerius metus nuo pat 1997-ųjų, Linas ir Andžela su spektakliu „Asiliuko Mafino nuotykiai“ keliavo pas Klaipėdos apskrities mažuosius žiūrovus, kurio autorė ir režisierė buvo Jūratė, o dailininkė Valdonė Karaliūnienė.

Kai 1999-aisiais Režisūros katedroje buvo surinktas pirmasis būsimųjų lėlių teatro režisierių kursas, J.Januškevičiūtė visas jėgas skyrė dėstymui, o buvusi jos studentė – jau kvalifikuota lėlininkė L.Beržinienė „KU-KŪ“ teatre su aktoriumi Linu sukūrė monospektaklį „Skruzdėliuko Ferdos nuotykiai“ (pagal O.Sekoros pasaką) ir po metų, prisijungus aktorei Vidai Narveišytei, – vaidinimą su lėlėmis „Meduoliukas“ (pagal liaudies pasaką).

Visa tai – Kelias, kuriuo ne taip lengva buvo eiti. Svarbiausia buvo tikėti, kad Klaipėdoje kada nors bus tikras lėlių teatras.

Pirmąjį tarptautinį pripažinimą kolektyvas pelnė 1998-aisiais Estijoje su spektakliu „Atostogos pas dėdę Titą“. Dailininkė ir režisierė J.Januškevičiūtė stebino estus stiliaus grakštumu ir lengvu humoru, kurį spektaklyje, puikiai valdydami lėles ir šmaikštaudami, įkūnijo aktoriai V.Beržinis ir L.Zubė. Iš Taline vykusio tarptautinio festivalio „Bananinė žuvis“ vyrai grįžo su geriausių lėlių teatro aktorių diplomais.

Įgavo naują kvėpavimą

Svajonė apie tikrą lėlių teatrą Klaipėdos mieste augo, mesdama naujų iššūkių, teikdama vis naujų išbandymų. Reikėjo galvoti apie ateitį. Pagaliau Klaipėdos universitetą baigė ir įgijo bakalaurų diplomus pirmieji lėlių teatro režisieriai. Dar būdami studentais jie „KU-KŪ“ lėlių teatrui atstovavo festivaliuose su spektakliais „Judėjimas“ (2000 m., daiktų ir objektų teatras, vadovaujamas kurso vadovės J.Januškevičiūtės) ir „Apie Pančą ir Džudi“ (2001 m., liaudiškas pirštininių lėlių gatvės vaidinimas, režisuotas Rimo Driežio). Klaipėdos miestui jie prisistatė surengdami diplominių spektaklių festivalį „Lėlių pavasaris-2004“.

Nors ne visi buvo pasiryžę sieti gyvenimą su lėlių teatru, bet išryškėjo lyderiai. Tarp jų – dabartinės Klaipėdos lėlių teatro vadovės Aušra Daukantaitė ir Gintarė Radvilavičiūtė, kurioms 2004-aisiais J.Januškevičiūtė patikėjo teatro vairą. Jų vadovaujamas Klaipėdos lėlių teatras įgavo naują kvėpavimą, įgijo ryškių spalvų, tapo savarankiškas ir svarbus Klaipėdos miestui. Į Lėlių teatro aktorių darbą įsiliejo kurso draugai Renata Kutaitė ir Mantas Baniulis. Nuo pat pirmojo Gintarės režisuoto spektaklio „Vienintelė“, su kuriuo 2004-aisiais dalyvauta tarptautiniame lėlių teatro mokyklų festivalyje Bialystoke, lėlininkų bendražygiais tapo Rūta Bunikytė, Karolis Makauskas ir Vida Narveišytė.

Anot mūsų lyderės Aušros, „esame kaip šeima, neskirstome darbų į svarbius ir kūrybinius. Visi daro tai, ką gali ir ką sugeba geriausiai“. Mokomasis teatras, lėlininkų auditorija ir dvejų metų prieglobstis Žvejų rūmuose kolektyvui jau yra praeitis.

Penktus metus savarankiškai dirbančios ir vis dar tikinčios teatro idėja A.Daukantaitė ir G.Radvilavičiūtė atvedė teatrą į šią dieną. Visi talkinome kiek jėgos leido, nors kartais tikėti Teatro idėja nebūdavo lengva.

Per šį laiką iš esmės atnaujintas teatro repertuaras, kurio afišoje – spektakliai vaikams, jaunimui ir visai šeimai: „Vienintelė“ (2004 m.), „Angelų pasakos“ (2005 m.), „Vištytė ir gaidelis“ (2005 m.), J.Januškevičiūtės „Žirafa su kojinėmis“ (2006 m.), G.Gugevičiūtės „Betliejaus istorija. Indų pasaka“ (2006 m.). Šių spektaklių autorystė priklauso G.Radvilavičiūtei. Spektaklius „Nebenoriu sapnuoti“ (2005 m.), „Baubas“ pagal T.Janson (2006 m.), „Kelionė“ (2007 m.) bei „Kiškio pasakos” (2007 m.) režisavo ir lėles kūrė J.Januškevičiūtė. Pasaką „Katinėlis ir gaidelis“ (2007 m.) mūsų teatre pastatė kaunietis Darius Armanavičius. Įvertinti ir L.Zubės nuopelnai Lėlių teatre, jis 2007-aisiais buvo apdovanotas Klaipėdos teatralų įsteigtu apdovanojimu – „Padėkos kauke“.

Teatras turi savo tinklalapį www.leliuteatras.ku.lt, kuriame, talkinant Klaipėdos universiteto dėstytojai Daliai Jakulytei, žiūrovai gali rasti daugiau informacijos, užsisakyti bilietus, rašyti lėlėms laiškus, pasikviesti jas į svečius. Ten sužinosite ir apie lėlių teatro festivalį „Karakumų asilėlis“, kuris, gimęs Klaipėdos universitete, praėjusiais metais Klaipėdos lėlių teatro surengtas jau ketvirtąjį kartą, išaugo iki tarptautinio. Neseniai sužinojome, kad nuolatinių mūsų žiūrovų idėja, atsiradusi po šio festivalio, – rengti nuolat teatre veikiančią „Karakumų asilėlio“ mokyklėlę vaikams su tėveliais – gavo finansinę paramą ir netrukus po įkurtuvių pradės savo veiklą.

Jau turi savo namus

Tai vis kelias ir kalneliai, kuriuos malonu prisiminti. Itin reikšmingi buvo 2006-ieji, kai Klaipėdos lėlių teatrui buvo suteiktas profesionalaus kolektyvo statusas. Dabar teatre bendradarbiauja jau trijų kartų lėlininkai.

Pagaliau miesto savivaldybė rado galimybę skirti Lėlių teatrui patalpas Klaipėdos senamiestyje ir šiemet, iš karto po Trijų karalių, lėlės su visa teatro manta iš Žvejų rūmų buvo perkraustytos į jaukų mažutį istorinį namelį, kurio adresas – Vežėjų gatvė 4. Ilgai lauktas įkurtuves Klaipėdos lėlių teatras kovo 21-ąją šventė kartu su savo 16-uoju gimtadieniu. Ši simboliška data reiškia pilnametystę, kurios pagerbti Tarptautinės Lėlininkų dienos proga buvo atvykę kolegos lėlininkai iš visos Lietuvos.

Tokia toji kelionė į Svajonę. Bet tai – ne viskas, nes svajonėms nėra pabaigos. Aušra ir Gintarė kuria naujus planus ir labiausiai norėtų, kad į Klaipėdos lėlių teatrą žmonės ateitų su šeima, kad vaikai kartu atsivestų tėtį ir mamą. Jų buvusi dėstytoja ir teatro įkūrėja, o dabar kolegė J.Januškevičiūtė ruošiasi parodai, kuri bus eksponuojama Klaipėdos lėlių teatre. L.Zubė dabar bando prijaukinti Klaipėdos lėlių teatrui savo studentes – Klaipėdos universiteto būsimąsias lėlininkes. Aktorės Renata ir Andžela ruošiasi sutikti dalyvius „Karakumų asilėlio“ mokyklėlėje. O jauniausias mūsų kolektyvo narys septynmetis Adomas, paklaustas, kokį įsivaizduoja lėlių teatrą ateityje, neabejodamas teigė: „Linksma čia. Ir gera kompanija. Tegul tik būna taip, kaip yra!” Ir dar pridūrė, kad yra įsitikinęs, jog kuo beužaugtų – visada rems Klaipėdos lėlių teatrą.

Argi tai ne nauja teatro svajonė, kuriai taip pat lemta išsipildyti?

„Kaligrafijos sąsiuviniai“ – jau trys

Kristina Jokubavičienė

Baigiantis vasariui pasirodė tęstinio klaipėdiečių rašto menininkų leidinio „Kaligrafijos sąsiuviniai“ trečiasis numeris, kurį jau galima rasti knygynuose. Su pasisekimu jis pristatytas 9-ojoje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje, o kovo pradžioje – ir klaipėdiečiams.

Viešas meilės prisipažinimas

„Ji – muzikali, emocinga, iškilminga, dieviška… ir pernelyg gašli (matyti mazochistinio prakaito pėdsakų), turinti tuščio žaisliškumo, nereikalingo aukojimosi…“, – nepagalvokite nieko tokio, taip grafikas Anatolijus Klemencovas kalbėjo ne apie moterį, o apie kaligrafiją.

Šiais žodžiais trečiajame „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numeryje prasideda jo kūrybos pristatymas. Naujausias uostamiestyje leidžiamų „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numeris buvo pristatytas kovo 6-ąją, XV tarptautinės Vilniaus ekslibrisų bienalės parodos atidarymo metu, Prano Domšaičio galerijoje. Galima nagus graužtis, kad per pristatymą neturėta diktofono – negrįžtamai išsklido eteryje nepakartojama A.Klemencovo kalba, viešas meilės kaligrafijai prisipažinimas.

Kai lygiai prieš metus pasirodė pirmasis „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numeris, buvo smalsu, kas per drąsus sumanymas. Kai pernai vartėme antrąjį, teko suklusti, – gal kažkas iš to tikrai išeis.

Trečias kartas nemelavo

Trečiasis numeris, kaip ir trečiasis kartas, nemeluoja. Jau tikrai tęstinis, geros išvaizdos, turiningas leidinys, stebinantis vilniečius kaligrafus ir jų kolegas užsieniečius. Kad tai unikalus leidinys visos Lietuvos mastu, pripažino ir šiemetinėje Vilniaus knygų mugėje vykusio pristatymo, į kurį prisirinko pilna salė kaligrafijos gerbėjų, dalyviai. Tik Klaipėdoje atrodo savaime suprantama, kad toks leidinys leidžiamas, juk čia gyvena didžiausias kaligrafijos entuziastas ir darbininkas Algis Kliševičius su bendraminčiais.

„Kaligrafijos meno formų įvairovė, nekalbant apie konkrečius jų taikymo atvejus, byloja, kad ši meninės veiklos sritis gali būti tinkama erdvė kūrybiškai reikštis įvairių ambicijų ir polinkių žmonėms – improvizuoti, kurti, tobulėti“, – trečiojo sąsiuvinių numerio „Sudarytojo žodyje“ teigė A.Kliševičius.

„Kaligrafija“ yra tapęs beveik slaptažodžiu, užtikrinančiu bet kokio jai skirto renginio populiarumą ir dalyvių gausą. Leidinio reikalingumą, jo atsiradimą laiku patvirtina ne tik siauri pačių kaligrafų interesai, bet ir visuomenės reakcija, dėmesys šiai meninės veiklos sričiai.

Išaugo, sustiprėjo

Jis universalus, nebyloja vien tik „raštininkų cecho“ kalba. Nuo pirmojo numerio „Kaligrafijos sąsiuviniuose“ spausdinamos Mindaugo Petrulio kaligrafijos pamokos, aiškinančios sąvokas, pristatančios technines priemones, iliustruojamas Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros (VDA KVDK) studentų darbais.

Rubrika „Asmenybės“ jau pristatė tris kaligrafus: klaipėdiečius Lidiją Skačkauskaitę-Kuklienę, A.Klemencovą, vilnietį Nacionalinės premijos laureatą Rimvydą Kepežinską. Dėsninga, kad trečiajame sąsiuvinių numeryje atsirado rubrika „Nauji veidai“, kurioje šiuokart pamatėme VDA KVDK absolventės Agnės Taraškevičiūtės ir magistranto Andriaus Balvočiaus kaligrafinius etiudus.

Didžioji numerio dalis skirta ypatingam įvykiui – pagal ilgalaikę bendradarbiavimo programą „Trys K“ (Klaipėda – Kultūra – Kaliningradas) Kaliningrade surengtą didžiulę lietuviško kaligrafijos meno parodą bei jos metu vykusias kūrybines dirbtuves.

Trečiąjį numerį „Kaligrafijos sąsiuviniai“ pasiekė išplėtę temų ir autorių ratą, informatyvūs, gausiai iliustruoti, padidinę rėmėjų būrį: tarp jų randame jau ne tik Klaipėdos miesto savivaldybę, Klaipėdos universitetą, leidybos grupę „Druka“, bet ir Vilniaus dailės akademiją. Belieka palinkėti sudarytojams sėkmingo leidinio augimo, įdomių rubrikų, naujų kaligrafijos reiškinių ir kūrinių, kuriuos būtina aptarti. Taip pat dosnių rėmėjų ir tikslingos reklamos. Verta to siekti ir tai daryti, nes, pasak klasiko, „kaligrafijos mene slypi galia veikti slėpininga jausmų ir pojūčių magija“.