Tyrinėjimų akiratyje – vaikų literatūra

Tyrinėjimų akiratyje – vaikų literatūra

Rita Kasparavičiūtė

Turiu dar ir kitą pasiteisinimą: Tas žmogus gali viską suprasti, net knygas vaikams.

(Antoine de Saint-Exupery, „Mažasis princas“)

Gebėjimu suprasti, giliau skverbtis į tekstą pasižymi Klaipėdos universiteto dėstytojas Romualdas Skunčikas, didžiąją savo gyvenimo dalį atidavęs vaikų literatūrai, jos tyrinėjimams ir interpretacijoms. Daugelis studentų mena jo šiltas ir jaukias Vaikų literatūros kurso paskaitas, žengimą pasakos pasaulin, kurį sugebėdavo pateikti įviriais rakursais ir iš skirtingų matymtaškių. Panašiu keliu R.Skunčikas pabandė eiti ir į dienos šviesą išleisdamas knygą Vaikų literatūros etiudai (2007, KU leidykla, 123 P).

Vaikų literatūros etiudai – tesėtas pažadas studentams, bandantiems atrakinti vaikų literatūrą, orientyras pedagogams, padedantiems mažiesiems pažinti literatūrą bei susiduriantiems su jos skaitymo problemomis. R.Skunčiko vaikų literatūros studija – puikiai iliustruoja Daniel Pennac mintį kad, „skaitymas nėra vien įrankis; jis turi savaiminę vertę, kuri yra „nevertingumas“, nepraktiškumas, nepritaikymas konkretiems tikslams, vien malonumas, laimė, skausmas, aistra, džiaugsmas, kuriuo gali dalytis tik su labai nedaugeliu. Tiems, kurie tai patyrė, nereikia šito ir aiškinti.“ Tai ne tik teikiantis naudą ar paguodą skaitymas, kuris padeda kurti save. Skaitydami surandame žodžius, kurie pagelbėja suprasti save, išsivaduoti iš kaustančių stereotipų ir įvaizdžių. Pabandykime žengti pasakos, apysakos, eilėraščio keliu ir susirinkti vaikystėj paliktą save…

Vaikų literatūros etiudai – autoriaus sąmoningai pasirinktas leidinio pavadinimas, tarsi pranešantis, kad čia nebus gilios mokslinės studijos, o tik fragmentiškas kalbėjimas, tarsi prisilietimas pirštų galiukais prie atskirų vaikų literatūros žanro kūrinių. Pirmoji knygos dalis išsamesnė, stangresnė, vedanti skaitytoją pasakos genezės bei raidos keliu (V.Žilinskaitė, J.Degutytė, A.Každailis, V.V.Landsbergis). Antroji dalis – Lietuvių vaikų literatūros pėdsakais – esmingiau pagrindžianti knygos etiudiškumą. Joje – lietuvių vaikų rašytojų mozaika ir bandymas kiekvieną jų pristatyti pasirinktu rakursu. Šalia žymių lietuvių vaikų literatūros kūrėjų tyrinėtojo akiratyje ir klaipėdiškiai rašytojai – R.Černiauskas, S.Poškus. (Beje, šių autorių knygos šiais metais išrinktos į vaikų literatūros Metų knygos penketuką.)

Literatūrologai seniai jaučia literatūrinės pasakos įvairovę, spontaniškai ar tikslingai yra suformulavę ne vieną teorinį terminą ar apibūdinimą. Pasakos probleminius klausimus ir nagrinėja R.Skunčikas pirmame knygos skyriuje. Autorius gilinasi į lietuvių literatūrinės pasakos genezę, jos sampratą, klasifikaciją, detaliau analizuoja ryškiausius šio žanro atstovų kūrinius. Kaip daugiasluoksnį tekstą, nukeliantį skaitytoją į kupiną keistybių, komizmo, žaismo pasaulį, autorius nagrinėja nonsensiškąją literatūrinę pasaką, pasirendamas V.V.Landsbergio, iš dalies klaipėdiškių A.Každailio, N.Kepenienės, R.Černiausko šio žanro kūrybos pavyzdžiais: „Nonsensiškoji pasaka – šiandien neabejotinai populiariausias ir vienas svarbiausių literatūrinės pasakos tipų ar jos atmainų. Vaizduojamasis pasaulis tokiose pasakose gana sudėtingas, prieštaringas, galima sakyti – universalus. Jis įdomus įvairiam adresatui, nes sudėtingesnė idėja, įvaizdis ar potekstė gali būti suvokta pagal skaitytojo išgales“ (p.28). Pasaulis sukurtas pagal nonsenso poetikos bruožus slepia intensyvią sociumo, vertybių sampratą, įdomesnę ir patrauklesnę, įvilktą į labai žaismingą realaus, tikroviško, sveiku protu suvokiamo pasaulio normas laužančią, jo ribas išplečiančią formą. Keistumo estetika leidžia savaip modeliuoti erdvės ir laiko ribas, keisti jas pagal savotišką pasakišką ar vaikiškos sąmonės logiką. Kalbiniai žaidimai, nonsensiški kalbos „ištiesinimai“ kuria ne tik komizmo efektą. Jie tam tikru požiūriu dekonstruoja nusistovėjusias perkeltinių kalbinių prasmių formas ir grąžina į jų radimosi stadiją. Taip tarsi atskleidžiamas vaiko sąmonėje vykstantis kalbos procesas: kaip per kalbą ima skleistis pasaulis ir kaip jo sąmonėje fomuojasi kalbos formos. Pasak tyrinėtojo, nonsensiškoji pasaka „puikiai demonstruoja rašytojo žodžio gyvastingumą ir plastiką, žaidimą leksikos junginiais, tautosakos ir kalbos klišėmis, paradokso poetika“ (p. 30).

Apžvelgdamas pasakos kelią, jos bruožus, autorius skyriaus gale pateikia trumpą komentarą-nuorodą skaitytojui: „Loginiai pasakos analizės akcentai galėtų būti koncentruojami ne tik į tai, kas vaizduojama, o ir į tai, kodėl ir kaip vaizduojama“ (p.31).

Ne mažiau įdomi, intriguojanti yra tikra pasakos sesuo, apysaka-pasaka, „Lietuvoje suklestėjusi XX amžiaus antroje pusėje, ne tik formavo vaikų prozą, bet ir apskritai kėlė visos vaikų literatūros prestižą, o pastaraisiais metais vėl akivaizdus savotiškas jos renesansas“ (p. 43). Vieną ryškiausių šio žanro atstovių lietuvių literatūroje – Vytautę Žilinskaitę – ir pristato R.Skunčikas. Ir šiandien jos kūriniai savitai atskleidžia mūsų epochos žmogaus dvasinį ir psichologinį mikroklimatą, iškelia opias, aktualias ir netgi globalias visuomenės ar atskiro žmogaus problemas. Autorius akcentuoja V.Žilinskaitės polifoninį kalbėjimo stilių, paremtą „komizmo ir dramatizmo sinteze, žaižaruojančių žodžių spalva, gyvai išryškinančia veikėjų charakteristikas.<…> dėmesį turėtų patraukti plati kalbos intonacijų skalė – nuo švelnios pašaipos, lengvos ar žaismingos ironijos iki geliančio grotesko ir skaudaus liūdesio“(p. 55). R. Skunčikas taikliai pastebi V.Žilinskaitės kūrinių dvilypio adresato sampratą, „kai tekstą priima du besąlygiški skaitytojai – vaikas ir suaugęs, – kurie dekoduoja jį skirtingais lygmenimis, bet pakankamai adekvačiai“ (p. 55).

Klaipėdiškio peoto Sigito Poškaus meninį pasaulį nebūtų lengva „atrakinti“ tradicinės lietuvių poezijos suvokimo raktu. „Poetui tarsi svarbiau ne ką reikšminga pasakyti, o kaip: akinant vaiko žvilgsnį ir lavinant klausą, per žaidimą, intonacinį eilėraščio frazės skambesį ar paradoksalią tautosakos motyvų jungtį skleidžiasi ir netikėta prasmių erdvė, kurią vaikas pats turi pastebėti, atrasti, išgirsti“, – aiškina literatūrologas R.Skunčikas (p. 101). Janinos Degutytės poezija vaikams reflektuoja visiškai kitokį pasaulį – meditacines poezijos pajautas bei plečia estetinio pažinimo plotmes.

Stipriai išreikštą gyvastingumą, autentišką sielos atvertį, egzistencinį ryšį su savuoju laiku, erdve literatūroje reprezentuoja Bronius Radzevičius. Kodėl šis rašytojas pateko į Vaikų literatūros etiudus, R.Skunčikas motyvuoja taip: „Jo novelistika atstovauja tai vaikų skaitinių daliai, kurią sąlygiškai galima būtų pavadinti vaikystės refleksija literatūroje“ (p. 7). B.Radzevičiaus novelistikoje tarsi dantiraščiu aprašomi vaiko vidiniai išgyvenimai – vidinės vienatvės akimirkos, subtiliai atskleidžiamas vaiko ir tėvo ryšys. „Vaikystės vertę rašytojas nuolat akcentuoja, gretindamas vaiko pasaulį su suaugusiųjų pasaulio kasdienybe. Suaugusiųjų pasaulis – dabarties laikas – dažnai kūriniuose kontrastuoja su vaikystės pasauliu – praeities (ateities) laiku. <…> Vaiko pasaulis yra atviras, jis nėra sutelktas realiuose įvykiuose ar daiktuose, vaikas visa esybe jaučia ir išgyvena paslaptingąsias gyvenimo versmes“ (p. 84– 85). B.Radzevičiaus kūryba – tai nebijojimas kalbėti su vaiku, liudijantis tyrinėtojo teiginį, kad su vaiku galima kalbėti apie viską ir kad suprasti jis gali viską. Nagrinėjamo rašytojo kūryba, apmąstanti savo laiką ir gyvenimą, nušviestą nostalgiškos praeities šviesos, spinduliuoja būtiškąja egzistencija ir gebėjimu prakalbinti tiek suaugusį, tiek vaiką.

Vaikų literatūros etiuduose lakoniškai dėstomos tyrinėtojo mintys įkyriai nebruka subjektyvaus vertinimo ir vienareikšmiško suvokimo, o tik siūlo „grožinį kūrinį skaityti kaip savitą, daugiareikšmę, daugiasluoksnę struktūrą. Tik tada estetinis teksto išgyvenimas suteiks vaikui dvasinį pasitenkinimą, gilesnę grožio pajautą“ (p. 115). Knygoje pateikiamas nagrinėjamų autorių sąrašas formuoja viltį, kad netolimoje ateityje R.Skunčikas skaitytoją pradžiugs platesne, išsamesne vaikų literatūros studija, kaip pagalbininku dėstant, studijuojant bei apmąstant dabarties vaikų literatūrą.

Mūsų vaikų literatūra yra vidutiniška… – prisiminė kažkuriame interviu skaityti poetės Janinos Degutytės žodžiai. Taip, tarp pasaulio viršukalnių jos beveik nematyti; net ir vertingiausieji kūriniai ilgai neturėjo galimybės prabilti užsienio kalbomis. Tačiau Romualdas Skunčikas knygoje motyvuotai siekia apginti mintį, kad ir lietuvių vaikų literatūra turi nevienareikšmiškai nusakomų privalumų. Ji skatina vaiko socializaciją, gaivina istorinę atmintį, formuoja tautinį identitetą, ugdo gimtosios vietos, kiemo ir drauge apibendrintą pasaulio suvokimą.

Jaunųjų kūrybos konkursui

Jaunųjų kūrybos konkursui

Dienraščio „Klaipėda“ literatūros leidinys „Gintaro lašai“ skelbia jaunųjų kūrybos konkursą. Dalyvių amžius – nuo 16 iki 30 metų.

Laukiame Jūsų kūrybos – prozos, poezijos, eseistikos – iki 2008-ųjų lapkričio 15-osios. Geriausi kūriniai bus spausdinami „Gintaro lašuose“. Metų pabaigoje bus renkami laureatai, kurių lauks simpatiški prizai.

Kūrybą galite siųsti elektroniniu paštu – grajauskas@gmail.com arba paprastuoju paštu. Ant voko prašome užrašyti:

Jaunųjų kūrybos konkursui

„Gintaro lašai“ Dienraščio „Klaipėda“ redakcija

„K centras“ Naujojo Sodo g. 1A 92118 Klaipėda

Sėkmės kūryboje!

Bembis pykstasi su rudeniu

Bembis pykstasi su rudeniu

Alma Riebždaitė

Kai meilės jėga nugalės meilę jėgai, pasaulis pažins taiką.

Jimi Hendrix

Bembis užgesino visas šviesas ir atgulė. Mat troško pasiklausyti, kaip Didysis Būgnininkas lietumi groja į žemę, lango stiklą. Bembis buvo įsitikinęs, jog klausantis lietaus barbenimo galima išgirsti būtį, tiksliau, būties bylojimą. Žinojo, nes kartą tai buvo patyręs. O patyrė, persiskaitęs M.Heidegerio raštų. Ir ne bet kokių, o rinktinių.

Bet šį kartą nieko panašus neįvyko. Gal per mažai skaitė? Jis išgirdo minkštus paptelėjimus ir jam pasirodė, jog prakiuro stogas ir pradėjo lyti į vidų. Ir nors tai buvo gana neįtikėtina, Bembiui jau vaidenosi, kaip jis ieško kibiro ar bent jau kokio puodo surinkti minkštam lietaus barbenimui ir paversti jį kur kas skambesniu bei ritmingesniu. Turėjo atsikelti ir pažiūrėti. Tačiau minkšti lietaus garsai sklido iš to, kaip lašiukai atsitrenkdavo į plastikinio lango rėmą. (O, kokią muziką jis girdėtų, jei tai būtų paprasti mediniai langai su drebančiais iš baimės stiklais, pro kuriuos kiaurai košia vėjas. Kokia būtų muzika, jei lietus barbentų į stiklą susimaišęs su gražiausiomis vaikystės melodijomis…) Tie minkšti garsai, nors jis ir žinojo jų priežastį, kėlė ne ką kita, o susierzinimą ir pagrįstą pyktį. Jis troško, kad lietaus muzika būtų sklandi ir švari, o ji tokia nebuvo.

Bembis ir vėl atgulė. Nors buvo pats vidurdienis, kambarys buvo užgultas prieblandos. Bet ir šį kartą jis išgirdo dar vieną bjaurų garsą, kuris sutrukdė poetiniam nusiteikimui. Šįkart jis išgirdo šlykčiai ūžiančią skalbimo mašiną. Nelaimingi skalbiniai sukosi ir sukosi: jie norėjo būti švarūs. Jis vėl atsikėlė ir uždarė visas duris, tačiau atrodė, kad pasaulyje nėra didesnio troškimo, kaip tas skalbinių noras būti švariems. Žinoma, Bembis nervinosi ne todėl, kad jam niekaip nepavyksta susitapatinti su lietaus muzika, jis pyko todėl, kad tą akimirką nesugebėjo nusiraminti, įsiklausyti ir taip išgirsti pačią būtį, tiksliau, būties bylojimą.

Tai buvo lėtas sergančio žmogaus troškimas išgirsti būties balsą. Tačiau turėjo klausytis kitų garsų: šnypštimo ir burbuliavimo, chaoso judėjimo ir bangavimo, sukimosi, padrikų minčių, nukąstų jausmo galūnių, neištartų prisipažinimų, ignoruojamo kūno, be to, skaudėjo galvą. Bembio pasaulis buvo sutrupėjęs. Šį kartą jis sutrupėjo be jokios išorinės jėgos įsikišimo. Ne, niekas nesugriovė jo oro pilių. Ne, kažkokia bjauri požeminė upė pagraužė, bjauri gyvatė, didelė ir neapsakomai graži įsitaisė po jo rūmo akmenimis. Kažkas iš jo juokėsi, jis tai girdėjo naktimis; naktimis įsliuogdavo gyvatė ir taip myluodavo, jog jis vos likdavo gyvas. Bembis suprato susidūręs su nepaprastomis neįveikiamomis galiomis. Jis turėjo joms nusilenkti ir pasiduoti.

Ne, Bembis moka. Moka už tą juoką, kuris skambėjo rudens pradžioje, kaip jis juokėsi, kaip skaniai jis juokėsi iš savęs, pasaulio. Štai ir moka už tą savo juoką beribiu nusiminimu. Bembis net prisiminė, kaip jis bandė sutverti D*. Kokį nuostabų jis matė pasaulį, kuriame viešpatauja D. Tačiau iš viso šito liko tik nuotrupa ir liūdesys liūdesys liūdesys (kokią džiaugsmo viršūnę buvo pasiekęs; dabar lygiai tiek pat krito):

„D. sukūrė dangų, žemę ir visa, kas yra juose, sukūrė žmogų. Žmogus sukuria D. arba ne.  Tiksliau, žmogus kuria ir kuria D., ir niekaip negali jo užbaigti. Ir niekada neužbaigs. Galų gale vos tik sukurtas D. akimirksniu išsisklaido, ir jo niekas negali nei pagauti, nei užfiksuoti, nei kaip nors kitaip pasiimti. Patirti taip.

D. nėra tikrovė, D. yra tai, kas tą tikrovę kuria. Nepaliaujamai. Be atvangos. Todėl vartoti žodį „sukūrė“ tikriausiai nėra visiškai tikslu. Ne, kūryba vyksta toliau, kiekvieną akimirką, nes jei D. nebekurtų pasaulio, o žmogus nebekurtų D., visa jau seniai būtų negyva. Vos tik kažkas yra sukuriama, miršta.“

Dabar Bembis supranta, jog čia nieko daugiau be moteriškos psichologijos atspindėjimo nėra. Mat perskaitė Vieną megabaitą apie meilę. Pratęsiant Olego Lapino mąstymo paradigmą, nors jis omeny turėjo lyčių tarpusavio santykius, reikėtų tarti: vyriškojo pasaulio D. yra rezultatas, moteriškojo – kūryba. Bet negi kas nors su šita nesąmone gali sutikti?

Bet Bembis dabar neturi nei noro, nei jėgų gvildenti pasaulio, padalinto į vyrų ir moterų ar dar kaip kitaip. Jis trokšta tik malonės, kuria būtis tartų į jį bent vieną žodelį. Na, jis sutiktų ir su kokiu nevisiškai artikuliuotu garsu, tokiu kaip pratisai tariamu miau. To, kas pasėtų jame vaivorykštę, atneštų ramybę ir tylų susikaupimą.

Pas juos rūsyje gyvena vienas Miau, bet tai greičiau suluošinta būtybė, ištikimo katino karikatūra, jei ji pradeda staugti už durų, tai taip akivaizdžiai, jog atrodo, kad ta būtybė turi protą ir tu kuo puikiausiai supranti, kas tau sakoma. Tas padaras, kurio prigimtis lėmė jam būti katinu, ne kartą buvo susižeidęs ir mirtinai susirgęs. Gulėdavo kelias dienas paslikas, bet visada atsikeldavo. Atrodo, kad legendos, kuriomis yra apipintas katinų gajumas, turi rimtą pagrindą.

Katino karikatūros vardas yra Tvinkis. Vardas Tvinkis tikriausiai yra kilęs nuo žodžio tvinksi ir tvinksi. Prisimenu, parsivežė jį iš miesto. Tai labai pasipūtęs buvo ir laukinis kaip žvėris. Glostomas tik kandžiodavosi. O ir šiaip, sėdi žmogus koją ant kojos susimetęs, linguoji sau maloniai nusiteikęs, tai jis būtinai prieis ir kad grybštels, bet taip, kad kraujas pasipila. Žinoma, ne upeliais, bet vis tiek. Arba, būdavo, supyksta ant ko, tai nori žmogus į darbą eiti, bet iš ryto randi primyžtą batą. Mielasis Tvinkis susilaukė tokių laikų, jog niekas jo nebenorėjo glostyti ir tik varė lauk.

Tačiau ką kalbėti apie žmones, jei net katinai pasikeičia. Taip taip. Ima ir pasikeičia. Stebuklo malonė aplanko. Atėjo pavasaris ir jis gavo paragauti lauko. Apsitrinti plačiajame pasaulyje, kaip sakoma. Vargšiukas, matyt, gavo į kaulus ar gerai pašalti lauke, o gal net teko alkanam pabūti. Tačiau kandžiojosi jis vis mažiau ir mažiau. Ir būtent po lauko.

Dabar apie kandžiojimąsi nėra ir kalbos. Lauke ar troboj tik ir laukia progos apie kojas pasitrinti. Ir baisiai dėkingas yra, kai jį į trobą kas įsileidžia (apie paglostymą net nesvajoja). Patapo kaip tikras katinas, kuris beveik žmogaus balsu moka kalbėti. Kažin kaip ir graudu pasidarė. Katinai kaip žmonės: ir dvasinių peripetijų patiria, ir savo likimą turi. Ir, matyt, taip jau sutvertas pasaulis, jog visi padarai, neišskiriant nė žmonių, trokšta šilumos. Ta šiluma kartais turi labai konkrečią išvaizdą ir išsidėstymą erdvėje: trobą, kitaip sakant, tai vieta, kur žmogus (ar katinas) gali galvą priglausti.

Bet ne tai dabar Bembį jaudina. Bembis atvirame internetiniame dienoraštyje parašė Džimio Hendrikso žodžius: Kai meilės jėga nugalės meilę jėgai, pasaulis pažins taiką. Bembį baisiausiai sujaudino vienas komentaras: Kaip naivu… Tada Bembis paklausė, o kas nėra naivu, ir iš tikrųjų gavo nenaivų atsakymą: Naivu. Meilė yra naivu. O nenaivu man atrodo egoizmas. Nenaivus atsakymas Bembį ne tai kad sujaudino, o sukrėtė. Jį net pradėjo purtyti šaltis ir karštis vienu metu, lyg jį būtų ištikęs ūmus menopauzės priepuolis. Jis siaubingai išsigando, jog tai ir yra tiesa.

Žinoma, Bembis užvis labiausiai nori tikėjimo, tačiau tik pykstasi su visais. Šiemet susipyko net su rudeniu. Ką bekalbėti apie draugus, pažįstamus ir patį save. Ką ten pykosi, jis tiesiog riejosi, baisingai keikėsi, kandžiojosi, kaip ta iš miesto parvežta švelnaus ištikimo bei dėkingo katino karikatūra, vardu Tvinkis. Tačiau kartais tą rudenį pasnigdavo. Tokiu nuoširdžiu baltu sniegu. Kažin kas krustelėdavo pykčio pritvinkusioje Bembio širdyje. Lyg koks mažas pūkuotas padarėlis arba padarėlis glotnute pienu kvepiančia mažo vaikučio oda (žinoma, kol nepažiūri tam padarėliui į dantis, o tai ne šiaip sau lygūs karieso nepažeisti kvadratiniai dantukai, tai smailios žvilgančios iltys, baisūs maži peiliai). Kad ir kaip bjauriai viskas rodytųsi Bembiui, kad ir kokius aštrius švelnaus padarėlio dantukus pieštų liguista jo vazduotė, kažkas vis tiek sukrutėdavo (švelnus ir permatomas it embrionas) ir ūmai Bembis būdavo priverstas suvokti: trapus yra D.

Liudas Pranciškus

Liudas Pranciškus

Daugiau nei ruduo…

Rudeninės liūtys – mirties pranašai

įmirkusi žemė nebesugeria mūsų nuodėmių

dar žaliuoja laukai ir ganosi palaidos avys – paskutiniai

vasaros sielų likučiai

tik nedžiūsta rudeniniai tinklai, smaugiantys mus

šiltuose daugiaaukščiuose

su visais laikraštiniais skelbimais, su melagingomis orų

prognozėmis internetinėmis bombomis….

užmūrytuose kaminuose dar miega Vėlinių vėjai

Pamesti raktai

Viduržiemio atlydys, vidurdienio sustojimas

šlapiai purvinoje autobusų aikštelėje ant pavargusio

medžio šakos

kabo kažkieno pamesta raktų grandinė

trečia diena pravažiuoju pro šalį, o jie vis kabo ir šypsosi

niekas nenori patekti į svetimus namus, kabinetą, garažą,

gyvenimą

į patį žmogų, pametusį raktus

et, niekas nesiveržia į svetimus pasaulius……

Vis sapnuoju žuvis

vis sapnuoju žuvis tarsi vėjo laivus, tarsi amžiams

išmirusias vasaras

vis kartoju žodžius, iš kurių jau išaugau seniai

vis ilgėja naktis, gyvenu joj su paukščiais senais…

vis šviesėja tamsa, joj šuoliuoju mirties vežimu

vis per debesis šalto dangaus su palaidotų vasarų vėtrų

sparnais…

vis sapnuoju žuvis tarsi savo dienas, kuriose gyvenu,

gyvenau ir gyvensiu ilgai

kuriose lyg žuvis paklydau amžinai…..

vis plaukiu su srove

lyg žuvis ir su laiko ženklais…

Nematomas žolininkas

Be jo neateina žiema, be jo nepažinčiau mirties

be jo arbata negaruotų ir seniausiam rąste nerūdytų vinis –

žiema jis kvepia mirusia vasara, vasarą klausinėja, ar

sulauksiu žiemos

nežinodamas, kas yra laikas, pavasariais sveikina mane

su gimtadieniu,

tada pavėsinėj gurkšnojam arbatą praeities- citrinos

saulėtos spalvos…

joje mūsų mintys, nesustojantis laikas

viskas tik gurkšnis kraujo gomury – žemės žolių maldos,

tiesa, patarimai…

iš ten parskrenda pavasario paukščiai, potvyniai gležni

iš ten išgirstam, ką kalba žolė, neužrašoma vėjo kalba…..

Juodos saulėgrąžos

Štai ir Kalėdos,

vitrinoje puikuojasi juodos saulėgrąžos, papuoštos aukso

dulkėmis

neoninėm šviesom nokintos praeiviams šypsos liūdesiu

piktu

išvargusiems, kruvinom akim beieškantiems papuošalų

ir dovanų

juodos saulėgrąžos auksinėse pintinėse vėl pranašauja:

– Nieks nesikeis…

nei pats viduržiemis, nei šventės, nei mirtis, nei melsvos liūtys

ir mes save su šypsenom juodų saulėgrąžų vėl parsinešime

namo

ir slėpsime save po eglėmis, prie stalo, taurėse ir lovose

jas glausdami prie savo lūpų mėlynų…..

Tėvynė

Tėvynė?……..

kur pinigai, ten ir tėvynė

tėvynė ten, kur šlama pinigai

kur popieriuje pailgam

žalia spalva sidabro siūlais susipynė

tenai tėvynė, namas, karstas, ir mes, neūžaugos vaikai….

tėvynė ten, kur šlama pinigai –

Paukštis ant kruvino sniego

Tik du dūriai peiliu, tik pažeistas plautis ir baltos sienos

koridorių, palatų

už nepatikusią šypseną, už žodį atsiprašymo

už tai, kad tylėjo, nes neturėjo ką pasakyti, už

nemokėjimą keiktis

dovana nuo tokių pat paukščių kaip jis, už nieką, bet ir

už visišką viską

verkia žmogus, kruvinom ašarom verkia, nes subadytas

vidury dienos už tai, kad sąžiningai gyveno

kad augino vaikus, mylėjo žmoną, tėvynę, sąžinės niekada

nenunešė į lombardą

už tai, kad visko nachui neišmoko pasiųst….

Viduržiemio bičių medus

Ar tu matei? Ar tu girdėjai seniausią sapną iš visų sapnų

viduržiemio be galo šiltą bičių slėnį ir briedžio aimaną

su kruvinu kaklu

paklausk savęs, kodėl langai užšąla iš vidaus

kai visą žiemą valgom bičių medų

kodėl mes nesapnuojame mirties dangaus?

ir savo angelus už pavadėlių žiemą ganome

po du, po tris, o ne po vieną……

paklausk savęs ir užsikąs medaus

Juodas vienuolis

Kasdien sutinku šį vienuolį

tušti buteliai, konteinerių šiukšlės, smaluotas veidas ir

rankos…

praeivių šaltyje bedantis neregys įdėmiai klausosi, ką

skambina sekmadienio varpai

nuspjovęs cigaretę, angelus paukščius maitina, kažką

jiems pranašauja išmintingai

o šį juodžiausią paukštį šalčio tyloje gėlių prekeiviai

juoduoju vienuoliu vadina…

arčiau Kalėdų jam vis ledėja ašaros, nuo prakeiksmų

pamėlsta rankos….

kažko varpai nutilo, o gal sekmadienis negyvas?

o gal ir šalčio juodas paukštis mirė?

juodas vienuolis parduotuvės kampą apkabina….

ir paskutinį kartą žiūri: Viešpatie, koks mėlynas dangaus

ir kokios juodos dausos skuba pasitikti jo

svajojusio bent vieną kartą šioje žemėje sušilti, ne

sapne……

Paskutinė burlaivio kelionė

Aplankiau senus draugus apiplaukdamas visus savo

praeities uostus, krantines, užutekius, senvages

niekas nepasikeitė, mes vis dar jauni ir, ačiū Dievui, vis

dar panašūs į save

spjaudom mirties vėjui į veidą užsigerdami vynu,

et, viskas nemirtinga…

Viešpatie, kaip žiauriai paseno krantinių moterys,

kaip greitai užaugo jų vaikai

tik kiemai, vynas ir nusenę šunys tie patys… visur tas pats

kvapas ir tos pačios spalvos

kitaip negalėtų ir būti

jų gyvybėje – mūsų gyvenimo likučiai…

…kaip švelniai marios daužo mano kūną į krantinės

karstą

Kaimynas, piešiantis dulkės portretą…

Mes abu seniai jau nieko nebenorim

mus abu jau seniai palaidojo žodžiai, garsai, jų prasmės,

šilti ir šalti lietūs…

apleistam name kuriame sutilpo kiaurai skylėti mudviejų

gyvenimai

mes dviese ganome rudens ramybę

– tik čia niekas neužeina, nemiršta, nebegimsta…

leisgyvis mano kaimynas dailininkas visą žiemą tapo

dulkės portretą

apsistatęs dirbtuvę žiemos žalumynais vazonuose

drebančiu teptuku bando nupiešti miegančios dulkės

veidą

su labai panašiomis į mano mirusios motinos akimis, su

visais jos sapnais ir svajonėmis

rytais, kai susitinkam parūkyti balkone, vis klausinėja jos

gyvenimo istorijų….

… niekas nieko nebenori kaip ta dulkė iš jo portreto

dažnai stebiu praeivius tokius pat kaip ir mes

kaip sunku prisipažinti sau, kad nieko nebenori.

Pasaulio pabaigų kronika

Jaunųjų kūrybos konkursas

Dima Boris

Pasaulio pabaigų kronika

Filosofe!

Atsiliepdamas į Jūsų esė „Pasaulio pradžios sampratos“, savo kukliam bloge brūkšteliu šį bei tą apie pasaulio pabaigas (toliau – PB).

1. Ponas, vardu Trasimachas, lankėsi pas tokį Kefalą: šis vaišino vynu, o kartkartėmis ir kumpio ant stalo padėdavo. Bėda ta, kad Kefalas vaišių kviesdavo ir atgrasių valkatų – kompanija prisimaukdavo ir nesigėdydama tauzydavo įvairias nesąmones. O Trasimachas buvo priverstas tų kalbų klausytis. Anądien jis neiškentęs atsiprašė, išėjo ir ant namo sienos kreida suraitė: „Čia givena biaurus mūlkiai!“ Kefalas ryte pareiškimą išvydo, o rašyseną nesunkiai pažino. Kitąsyk, kai užsukęs Trasimachas kirto kumpį, Kefalas pritykino iš nugaros ir kaukšt, vadinasi, svečiui kočėlu į smilkinį. Kosmosas suskilo, pažiro nykstančiomis šukėmis, nebūtin smigo erdvė bei laikas, ir Trasimachui išmušė PB.

2. Vienas žmogus oriai nužygiavo į rinkimus, o per patikrą išaiškėjo, jog šio piliečio asmens tapatybės kortelė šlykščiai smirda, be to, aplipusi kažkokiais rudais krešuliais. Ir apskritai reikia pasakyti, jog nuotraukoje puikavosi ne ano vyriškio, o apkūnios garbanotos senės fizionomija. Pareigūnai dokumento savininką plūdo plūdo, paskum, matot, laukan ištrenkė. Gatvėje nelaimėlis apsiraudojo, dešimt minučių balsiai koneveikė valstybę. Tuomet nusprendė, jog atėjo PB, ir grįžo namo virti barščių su mėsos kukulaičiais.

3. Storulis vartėsi ant smėlio prie Viduržemio jūros ir gurkšnojo Pina Kolada. Staiga jūra ėmė burbuliuoti, o vėliau iš jos liuoktelėjo Žvėris, išskrido Zizas, pasirodė Begemotas, Ktulhu ir dar Josifas Visarionovyčius. Storulis susizgribo, kad išaušo PB: čiupęs mobilųjį telefoną žmonai spaudinėjo pranešimą, kuriame prisipažino, jogei visą gyvenimą svajojęs jai dantis iškulti.

4. Sykį Didysis Brolis girtas klestelėjo prie kompiuterio ir, užuot paspaudęs Insert, mygtelėjo Delete. Žemę išbėrė vandeniliniai grybai: neliko nei parduotuvių, nei gyvenamųjų namų, dingo restoranai bei dangoraižiai. Netgi kalėjimas ir Parlamento rūmai išgaravo. Žodžiu, nugriaudėjo PB. Tiesa, išgyveno nedaug žmonių ir daug žiurkių. Pastarosios gerokai ūgtelėjo, įgavo proto ir suįžūlėjusios įnyko ryti žmones. Bet ir anie žiaurumu nenusileido: būdavo, čiumpa milžinišką žiurkę, mauna ant strypo ir, žiūrėk, jau virš ugnies čirškina. Štai taip PB lėmė itin nemalonų beždžionių ir graužikų konfliktą.

5. Vyriškis mėlynomis pėdkelnėmis ir juokinga skrybėle pranešė, kad PB driokstels paskutinę 1988-ųjų dieną. Taigi žmonės rinkosi į kavines, užplūdo barus ir nekantraudami laukė. O sulaukę kėlė bokalus, garsiai šūkčiojo, kai kurie net susistumdė. Vakare minios neskubėdamos išsiskirstė. Numanu, kad liaudžiai toks PB nepaprastai patiko, todėl, kai vyriškis žaliomis kojinėmis paskelbė kitą PB vyksiant pirmą 2011-ųjų naktį, visi puolė rezervuotis staliukų.

Lavkraftiška situacija

Lavkraftiška situacija

Įsivaizduokime akimirkai tokį vyriškį, kuris gyvenime nėra regėjęs dramblio.

Sakydamas “nėra regėjęs”, neapsiriboju vien tiesioginiu live stebėjimu, bet turiu omeny ir pažinimą per televizorių, kompiuterį ar kitą nūnai populiarų elektroninį tarpininką. Iš tikrųjų ano žmogaus įstabus gyvenimas susiklostė taip, kad jam nė sykį į rankas nebuvo pakliuvusi knygutė su pieštiniais ar fotografuotais drambliais; tėvas nesubardavo jo: “Tu nerangus kaip dramblys!”; jis ničnieko nežino apie Dumbą, Babarą ar Ganešą. Apskritai joks sakinys, kur būtų įsivėlęs bent vienas “dramblys”, nepasiekė aptariamo piliečio ausies, tad išgirdęs minėtą sąvoką vyriškis rasi klausiamai susirauktų, tarsi jam būtų mestelėtas bereikšmis “bebu” žodis. Galiausiai, trokšdami suvokti prarajos, skiriančios šį poną ir dramblį, mastą, privalome imti domėn štai ką: net šlykščiausiose košmaruose ir švelniausiuose erotiniuose sapnuose žmogaus pasąmonė nebuvo sukūrusi nieko, primenančio Elephantidae.

Ir, nūn vaizduokimės, vieną rytą mūsų herojus ūmai išvysta dramblį.

Gyvūnas ramiai, nesigėdydamas savo beprotybėn varančio realumo dūlina pro priblokštą stebėtoją ir dingsta, pasukęs už kampo.

Ką veikia herojus, grįžęs namo?

Štai jis išblyškęs atidaro duris, tirtėdamas visu kūnu krypuoja vidun ir Rodeno “Mąstytojo” poza klesteli virtuvėje ant taburetės. Pati, matydama jo paklaikusias akis bei virpančias lūpas, išsyk užsipuola:

– Tai ką, stuobry, degtinužės užsukai?

Žmogus norėtų atsirėžti – jį iki šleikštulio erzina žmonos nesupratingumas ir dar apgamas ant jos dešiniojo skruosto – bet dramblys sukaustęs laiko liežuvį, gniuždo sąmonę ir nė vienas garsas nenuplyšta nuo pamėlusių lūpų.

O pati tuo metu ima blerbti niekus apie skalbinius, sugadintą gyvenimą ir mamą, maskatuoja rankomis it dirigentas. Po penkių minučių herojaus nervai vis dėlto neišlaiko: jis šokteli, trenkia žmonai į veidą; toji viauktelėjusi griūna; herojus, apimtas isterijos, klykia, griebia gėlėtą puodą su raugintais kopūstais ir sviedžia pro langą – lauke kažkas sustaugia, keikiasi.

Tačiau visa tai negelbėja: dramblys toliau stumia į pamišimą, jo klaiki vizija degina protą. Žmogus stenėdamas glaudžiasi prie sienos, smunka ant grindų, šalia žmonos: pastaroji nei verkia, nei bando atsikelti, tik tyso ir koja juokingai trūkčioja.

Netrukus žvygteli durų skambutis. Vyras atsistoja ir apdujęs eina atidaryti. Prie slenksčio mindžikuoja policininkas ir senis dvokiančia, kopūstais apdrėbta galva.

– Ar iš jūsų lango krito puodas? – sausai klausia pareigūnas. Herojus, svyruodamas tartum girtas, linkteli.

– Niekšas norėjo mane nužudyti, – tikina senis smirdančia galva. – Žinojo, jog esu alergiškas kopūstams.

– Privalau atlikti kratą, – sako policininkas ir nužingsniuoja koridoriumi. Sugrįžta po minutės.

– Negerai, – konstatuoja. – Virtuvėje mėtosi moters lavonas. Čia rimtas dalykas: privalote vykti su manimi.

Herojų veža į nuovadą, o nuovadoje visi tardytojai pasiėmę mokamų atostogų, todėl jį nuveža į beprotnamį.

Antai žmogus sėdi pririštas prie kėdės, baltais marškiniais ilgomis rankovėmis aprengtas, o aplinkui vaikšto storas gydytojas ir švelniu murkiančiu balsu klausinėja: kokie priepuoliai kankina, kas pastūmėjo žmoną galabyti?

Herojus bando aiškinti apie dramblį – siaubingą, mąstymą darkantį fantomą – bet nesuranda tinkamų žodžių būtybei apibrėžti: oda jam primena blizgantį minkštą metalą, kojų nepastebėjęs, tik kažkokius stulpus nelyginant dorėnines kolonas, o straublys bei ausys apskritai kelia vulgarias asociacijas.

Gydytojas iš padrikų, siaubo šūksmų pertraukiamų apibūdinimų nieko nesupranta, greitai suirzta ir liepia pamišėlį izoliuoti.

Ir voilà, gerbiamieji, situacija: nelaimingasis atsiduria kambarėlyje, kurio sienas dengia pagalvės ir turi nuolatos strakalioti, kad nenugrimztum į grindų minkštumą. Kalena dantimis laukdamas, jog durys tuoj prasivers, o už jų išdygs kraują stingdanti pamėklė, pasauliui žinoma dramblio vardu.

Tad dabar, išklausę šią vieno žmogaus tragediją, pasidžiaukime, jog kiekvienam iš mūsų gyvenime teko laimė bent šį tą sužinoti apie dramblį.