Tyrinėjimų akiratyje – vaikų literatūra
Rita Kasparavičiūtė
Turiu dar ir kitą pasiteisinimą: Tas žmogus gali viską suprasti, net knygas vaikams.
(Antoine de Saint-Exupery, „Mažasis princas“)
Gebėjimu suprasti, giliau skverbtis į tekstą pasižymi Klaipėdos universiteto dėstytojas Romualdas Skunčikas, didžiąją savo gyvenimo dalį atidavęs vaikų literatūrai, jos tyrinėjimams ir interpretacijoms. Daugelis studentų mena jo šiltas ir jaukias Vaikų literatūros kurso paskaitas, žengimą pasakos pasaulin, kurį sugebėdavo pateikti įviriais rakursais ir iš skirtingų matymtaškių. Panašiu keliu R.Skunčikas pabandė eiti ir į dienos šviesą išleisdamas knygą Vaikų literatūros etiudai (2007, KU leidykla, 123 P).
Vaikų literatūros etiudai – tesėtas pažadas studentams, bandantiems atrakinti vaikų literatūrą, orientyras pedagogams, padedantiems mažiesiems pažinti literatūrą bei susiduriantiems su jos skaitymo problemomis. R.Skunčiko vaikų literatūros studija – puikiai iliustruoja Daniel Pennac mintį kad, „skaitymas nėra vien įrankis; jis turi savaiminę vertę, kuri yra „nevertingumas“, nepraktiškumas, nepritaikymas konkretiems tikslams, vien malonumas, laimė, skausmas, aistra, džiaugsmas, kuriuo gali dalytis tik su labai nedaugeliu. Tiems, kurie tai patyrė, nereikia šito ir aiškinti.“ Tai ne tik teikiantis naudą ar paguodą skaitymas, kuris padeda kurti save. Skaitydami surandame žodžius, kurie pagelbėja suprasti save, išsivaduoti iš kaustančių stereotipų ir įvaizdžių. Pabandykime žengti pasakos, apysakos, eilėraščio keliu ir susirinkti vaikystėj paliktą save…
Vaikų literatūros etiudai – autoriaus sąmoningai pasirinktas leidinio pavadinimas, tarsi pranešantis, kad čia nebus gilios mokslinės studijos, o tik fragmentiškas kalbėjimas, tarsi prisilietimas pirštų galiukais prie atskirų vaikų literatūros žanro kūrinių. Pirmoji knygos dalis išsamesnė, stangresnė, vedanti skaitytoją pasakos genezės bei raidos keliu (V.Žilinskaitė, J.Degutytė, A.Každailis, V.V.Landsbergis). Antroji dalis – Lietuvių vaikų literatūros pėdsakais – esmingiau pagrindžianti knygos etiudiškumą. Joje – lietuvių vaikų rašytojų mozaika ir bandymas kiekvieną jų pristatyti pasirinktu rakursu. Šalia žymių lietuvių vaikų literatūros kūrėjų tyrinėtojo akiratyje ir klaipėdiškiai rašytojai – R.Černiauskas, S.Poškus. (Beje, šių autorių knygos šiais metais išrinktos į vaikų literatūros Metų knygos penketuką.)
Literatūrologai seniai jaučia literatūrinės pasakos įvairovę, spontaniškai ar tikslingai yra suformulavę ne vieną teorinį terminą ar apibūdinimą. Pasakos probleminius klausimus ir nagrinėja R.Skunčikas pirmame knygos skyriuje. Autorius gilinasi į lietuvių literatūrinės pasakos genezę, jos sampratą, klasifikaciją, detaliau analizuoja ryškiausius šio žanro atstovų kūrinius. Kaip daugiasluoksnį tekstą, nukeliantį skaitytoją į kupiną keistybių, komizmo, žaismo pasaulį, autorius nagrinėja nonsensiškąją literatūrinę pasaką, pasirendamas V.V.Landsbergio, iš dalies klaipėdiškių A.Každailio, N.Kepenienės, R.Černiausko šio žanro kūrybos pavyzdžiais: „Nonsensiškoji pasaka – šiandien neabejotinai populiariausias ir vienas svarbiausių literatūrinės pasakos tipų ar jos atmainų. Vaizduojamasis pasaulis tokiose pasakose gana sudėtingas, prieštaringas, galima sakyti – universalus. Jis įdomus įvairiam adresatui, nes sudėtingesnė idėja, įvaizdis ar potekstė gali būti suvokta pagal skaitytojo išgales“ (p.28). Pasaulis sukurtas pagal nonsenso poetikos bruožus slepia intensyvią sociumo, vertybių sampratą, įdomesnę ir patrauklesnę, įvilktą į labai žaismingą realaus, tikroviško, sveiku protu suvokiamo pasaulio normas laužančią, jo ribas išplečiančią formą. Keistumo estetika leidžia savaip modeliuoti erdvės ir laiko ribas, keisti jas pagal savotišką pasakišką ar vaikiškos sąmonės logiką. Kalbiniai žaidimai, nonsensiški kalbos „ištiesinimai“ kuria ne tik komizmo efektą. Jie tam tikru požiūriu dekonstruoja nusistovėjusias perkeltinių kalbinių prasmių formas ir grąžina į jų radimosi stadiją. Taip tarsi atskleidžiamas vaiko sąmonėje vykstantis kalbos procesas: kaip per kalbą ima skleistis pasaulis ir kaip jo sąmonėje fomuojasi kalbos formos. Pasak tyrinėtojo, nonsensiškoji pasaka „puikiai demonstruoja rašytojo žodžio gyvastingumą ir plastiką, žaidimą leksikos junginiais, tautosakos ir kalbos klišėmis, paradokso poetika“ (p. 30).
Apžvelgdamas pasakos kelią, jos bruožus, autorius skyriaus gale pateikia trumpą komentarą-nuorodą skaitytojui: „Loginiai pasakos analizės akcentai galėtų būti koncentruojami ne tik į tai, kas vaizduojama, o ir į tai, kodėl ir kaip vaizduojama“ (p.31).
Ne mažiau įdomi, intriguojanti yra tikra pasakos sesuo, apysaka-pasaka, „Lietuvoje suklestėjusi XX amžiaus antroje pusėje, ne tik formavo vaikų prozą, bet ir apskritai kėlė visos vaikų literatūros prestižą, o pastaraisiais metais vėl akivaizdus savotiškas jos renesansas“ (p. 43). Vieną ryškiausių šio žanro atstovių lietuvių literatūroje – Vytautę Žilinskaitę – ir pristato R.Skunčikas. Ir šiandien jos kūriniai savitai atskleidžia mūsų epochos žmogaus dvasinį ir psichologinį mikroklimatą, iškelia opias, aktualias ir netgi globalias visuomenės ar atskiro žmogaus problemas. Autorius akcentuoja V.Žilinskaitės polifoninį kalbėjimo stilių, paremtą „komizmo ir dramatizmo sinteze, žaižaruojančių žodžių spalva, gyvai išryškinančia veikėjų charakteristikas.<…> dėmesį turėtų patraukti plati kalbos intonacijų skalė – nuo švelnios pašaipos, lengvos ar žaismingos ironijos iki geliančio grotesko ir skaudaus liūdesio“(p. 55). R. Skunčikas taikliai pastebi V.Žilinskaitės kūrinių dvilypio adresato sampratą, „kai tekstą priima du besąlygiški skaitytojai – vaikas ir suaugęs, – kurie dekoduoja jį skirtingais lygmenimis, bet pakankamai adekvačiai“ (p. 55).
Klaipėdiškio peoto Sigito Poškaus meninį pasaulį nebūtų lengva „atrakinti“ tradicinės lietuvių poezijos suvokimo raktu. „Poetui tarsi svarbiau ne ką reikšminga pasakyti, o kaip: akinant vaiko žvilgsnį ir lavinant klausą, per žaidimą, intonacinį eilėraščio frazės skambesį ar paradoksalią tautosakos motyvų jungtį skleidžiasi ir netikėta prasmių erdvė, kurią vaikas pats turi pastebėti, atrasti, išgirsti“, – aiškina literatūrologas R.Skunčikas (p. 101). Janinos Degutytės poezija vaikams reflektuoja visiškai kitokį pasaulį – meditacines poezijos pajautas bei plečia estetinio pažinimo plotmes.
Stipriai išreikštą gyvastingumą, autentišką sielos atvertį, egzistencinį ryšį su savuoju laiku, erdve literatūroje reprezentuoja Bronius Radzevičius. Kodėl šis rašytojas pateko į Vaikų literatūros etiudus, R.Skunčikas motyvuoja taip: „Jo novelistika atstovauja tai vaikų skaitinių daliai, kurią sąlygiškai galima būtų pavadinti vaikystės refleksija literatūroje“ (p. 7). B.Radzevičiaus novelistikoje tarsi dantiraščiu aprašomi vaiko vidiniai išgyvenimai – vidinės vienatvės akimirkos, subtiliai atskleidžiamas vaiko ir tėvo ryšys. „Vaikystės vertę rašytojas nuolat akcentuoja, gretindamas vaiko pasaulį su suaugusiųjų pasaulio kasdienybe. Suaugusiųjų pasaulis – dabarties laikas – dažnai kūriniuose kontrastuoja su vaikystės pasauliu – praeities (ateities) laiku. <…> Vaiko pasaulis yra atviras, jis nėra sutelktas realiuose įvykiuose ar daiktuose, vaikas visa esybe jaučia ir išgyvena paslaptingąsias gyvenimo versmes“ (p. 84– 85). B.Radzevičiaus kūryba – tai nebijojimas kalbėti su vaiku, liudijantis tyrinėtojo teiginį, kad su vaiku galima kalbėti apie viską ir kad suprasti jis gali viską. Nagrinėjamo rašytojo kūryba, apmąstanti savo laiką ir gyvenimą, nušviestą nostalgiškos praeities šviesos, spinduliuoja būtiškąja egzistencija ir gebėjimu prakalbinti tiek suaugusį, tiek vaiką.
Vaikų literatūros etiuduose lakoniškai dėstomos tyrinėtojo mintys įkyriai nebruka subjektyvaus vertinimo ir vienareikšmiško suvokimo, o tik siūlo „grožinį kūrinį skaityti kaip savitą, daugiareikšmę, daugiasluoksnę struktūrą. Tik tada estetinis teksto išgyvenimas suteiks vaikui dvasinį pasitenkinimą, gilesnę grožio pajautą“ (p. 115). Knygoje pateikiamas nagrinėjamų autorių sąrašas formuoja viltį, kad netolimoje ateityje R.Skunčikas skaitytoją pradžiugs platesne, išsamesne vaikų literatūros studija, kaip pagalbininku dėstant, studijuojant bei apmąstant dabarties vaikų literatūrą.
Mūsų vaikų literatūra yra vidutiniška… – prisiminė kažkuriame interviu skaityti poetės Janinos Degutytės žodžiai. Taip, tarp pasaulio viršukalnių jos beveik nematyti; net ir vertingiausieji kūriniai ilgai neturėjo galimybės prabilti užsienio kalbomis. Tačiau Romualdas Skunčikas knygoje motyvuotai siekia apginti mintį, kad ir lietuvių vaikų literatūra turi nevienareikšmiškai nusakomų privalumų. Ji skatina vaiko socializaciją, gaivina istorinę atmintį, formuoja tautinį identitetą, ugdo gimtosios vietos, kiemo ir drauge apibendrintą pasaulio suvokimą.