Paliko neišdildomą žymę

Paliko neišdildomą žymę

Prieš 25 metus pačiame kūrybinių jėgų pakilime tragiškai žuvusį skulptorių L.Garlą Klaipėdoje mena jo kūriniai ir kolegos

Kristina Jokubavičienė

Šiemet skulptorius Lionginas Garla būtų šventęs 60-ąjį gimtadienį. Balandžio 18-ąją Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje rinkosi jo artimieji, draugai ir kolegos. Retrospektyvinės parodos „Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai” ekspozicijoje įvyko vakaras, skirtas L.Garlos (1948–1983) atminimui.

Skulptorius Klaipėdoje paliko neišdildomą žymę – kūrinius, kurie iki šiol puošia viešąsias miesto erdves. Jis buvo ne tik talentingas kūrėjas, bet ir puikus kolega, aktyvus uostamiesčio dailės gyvenimo dalyvis, aistringas keliautojas, tiesus ir spontaniškas žmogus, draugų dažniausiai vadintas – „Alfa”, „Alfūne”.

Įsiveržė kaip uraganas

1973-aisiais Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) įgijęs skulptoriaus specialybę, L.Garla pagal paskyrimą (savo noru pasirinkęs Klaipėdą) atvyko į uostamiestį. Dirbo kūrybinį darbą tuometiniame Dailės kombinate, vienerius mokslo metus (1974–1975) mokė skulptūros Klaipėdos vaikų dailės mokykloje (dabar Adomo Brako dailės mokykla).

Pasak tapytojo Edvardo Malinausko, jis kaip uraganas įsiveržė į Klaipėdos kultūrinį gyvenimą, savo energija ir užsispyrimu uždegdamas kolegas. Klaipėdoje prabėgo dešimt skulptoriaus gyvenimo metų. Per juos buvo spėta daug nuveikti. Beveik visi darbai kruopščiai suregistruoti L.Garlos kūrybos parodos, kurią Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius buvo surengęs minint pirmąsias skulptoriaus mirties metines 1984-aisiais, kataloge. Jis jau tapo bibliografine retenybe. Ar nevertėtų pagalvoti apie solidesnio leidinio parengimą?

Visi skulptūrų projektai buvo sumanyti jo pirmojoje dirbtuvėje, tuomet LDS Klaipėdos skyriui priklausiusiame pastate Simono Daukanto gatvėje.

Aštuntąjį dešimtmetį visi LDS Klaipėdos skyriaus senbuviai prisimena su nostalgija – tai buvo ypatingas laikotarpis dailininkų gyvenime, pažymėtas greitu jų gretų augimu, jų kūrybine branda, kolegiška tarpusavio bičiulyste, glaudžiais ryšiais su visų kitų sričių kūrėjais.

Skulptūrinio portreto meistras

Svarbiausios L.Garlos kūrybos sritys buvo skulptūrinis portretas, dekoratyvinė, antkapinė skulptūra ir mažoji plastika.

Visus jo kūrinius išskiria ypatinga, konstruktyvi formos pajauta, monumentali plastika. Šios meninio braižo savybės ypač atsispindi skulptūriniuose portretuose. Jis sukūrė kultūros ir meno veikėjų portretų, tarp jų – pirmojo Lietuvos jūrų kapitono Liudviko Stulpino, Klaipėdos dramos teatro aktoriaus A.Žadeikio, režisieriaus Povilo Gaidžio ir kitų. Paskutinį, 1983-iaisiais sukurtą darbą – Vydūno portretą, iškaltą iš balto marmuro ir šiandien eksponuojamą parodoje „Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai“, – tuomet iš karto įsigijo Lietuvos dailės muziejus.

Skulptorius puikiai gebėjo pajusti portretuojamojo charakterį ir jo atskleidimui panaudoti įvairius plastinius sprendimus. L.Stulpino portrete (1974, poliruotas granitas, Lietuvos jūrų muziejus) pasitelkiant apibendrintą formą, sukurtas tvirto, ryžtingo žmogaus įvaizdis. L.Garla taip pat giliai pajuto Vydūno asmenybės įvairiapusiškumą. Portretas, sukurtas remiantis sena nuotrauka, patraukia ir subtilia, realistine veido bei rankų modeliuote, dekoratyviu, apibendrintu pusfigūrės siluetu. Tai Vydūno portretui suteikia monumentalaus išraiškingumo, priskirtino paminklinės skulptūros sričiai.

Biustų ciklas neprarastas

1979-aisiais užbaigtas aštuonių kompozitorių (J.S.Bacho, L. van Bethoveno, D.Šostakovičiaus, P.Čaikovskio, M.Glinkos, M.K.Čiurlionio, S.Šimkaus, J.Gruodžio) portretinių biustų ciklas iš balto marmuro buvo didžiausias L.Garlos kūrinys, atskleidęs jo portretinės skulptūros brandą.

Skulptorius Algirdas Bosas, turėjęs dirbtuvę šalia L.Garlos dirbtuvės ir matęs kūrybos procesą bei „juodą“, kasdienį darbą, vakaro metu prisiminė ir kaip gimė sumanymas įkurdinti tuometinėje Klaipėdos filharmonijoje kompozitorių biustus. A.Bosas pasakojo: „Buvome koncerte filharmonijoje. Grįžtame vakare į dirbtuvę, o Alfa sako – tokio aukščio sienos filharmonijoje, tokios erdvės, labai tiktų tai salei portretai. Aš sakau, gal ir tiktų… O jis „užsivedė“, ir ką manote – pasiekė savo, šis sumanymas buvo įgyvendintas. Gaila tik, kad vėliau viskas buvo išardyta ir jo skulptūros kažkur laikomos“.

Skulptūroms „pasisekė“: jos neprarastos, šiandien kompozitorių biustai saugomi Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Bet turint tokią vertybę fakulteto vadovybei būtų verta pagalvoti apie jų eksponavimą.

Skulptūra tapo simboliu

L.Garla dalyvavo trijuose pirmuosiuose granito skulptūrų simpoziumuose Smiltynėje, jo dekoratyvinės kompozicijos ir šiandien puošia Klaipėdos skulptūrų parką, o pati pirmoji – „Pradžia“ (1977, granitas) tapo simpoziumų ir parko simboliu.

Ir parke esanti kita L.Garlos skulptūra „Posūkis“ (1978, granitas), ir prie Biržos tilto įkurdinta kompozicija „Žiedas“ atskleidžia ypatingus autoriaus sugebėjimus kurti ne tik dekoratyvias, apibendrintas, plastiškas formas, bet per jas metaforiškai išreikšti gilesnes prasmes.

Šilto ir emocionalaus, kupino ir juoko pro ašaras, ir gilių įžvalgų atminimo vakaro metu buvo kalbėta apie L.Garlą – brolį (skulptoriaus sesuo Deiva Garlaitė), vyrą (Vida Kojelytė), studijų laikų ir kūrybos metų Klaipėdoje kolegą, kūrėją (Vaclovas Krutinis, Saulius Bertulis, A.Bosas, Violeta Skirgailaitė, Povilas Araminas, Nijolė Navogreckienė), kelionių entuziastą ir „organizatorių“ (E.Malinauskas, Laima Gedvilaitė-Sakalauskienė, Cezaris Rimkus). P.Gaidžio pasakojimas apie tai, kaip jis pozavo L.Garlai jo dirbtuvėje, tapo tikru skeču.

Kiekvieno atsiminimuose L.Garla atsiskleidė kaip ryški, spalvinga asmenybė, žmogus su visomis savybėmis – geromis ir nelabai… Taigi tikras, be pagražinimų. Atrodė, kad nebuvo tų 25 metų, prabėgusių nuo jo žūties…

Realybė, užauginta mėgintuvėlyje

Realybė, užauginta mėgintuvėlyje

Fotografijų ir vitražų parodoje „In vitro“ V.Bizauskas pateikė reproduktyvų santykį su tikrove

Danguolė Ruškienė

Realybė dažniausiai asocijuojasi su gamtiniu, be žmogaus įsikišimo užsimezgusiu, natūraliai besivystančiu reiškiniu, neveikiamu individo įgeidžių ar veiksmų. Tikra, atrodo, gali būti tik tai, kas egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės, todėl paprastai neturi ryšio su ja. Tačiau toks realybės apibūdinimas tėra sąlyginis ir neabejotinai kritikuotinas. Juolab kai kalbama apie mus supantį pasaulį, kuris neretai transformuojasi ir neatpažįstamai (pa)kinta, tapdamas tolygiu sąmonės vaizdiniams.

Reproduktyvų santykį su tikrove Baroti galerijoje balandį veikusioje jubiliejinėje fotografijų ir vitražų parodoje „In vitro“ pateikė Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos, Žemaičių dailininkų sąjungos, Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys ir Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros aplinkos dizaino dėstytojas Virgilijus Bizauskas.

Iš pirmo įspūdžio

„In vitro“ (lot. in vitro – stikle, mėgintuvėlyje), autoriaus teigimu, reiškia tam tikra meno rūšimi išreikštą sintetinį autorinį produktą, impulsą kūrybai gavusį iš pirmo įspūdžio ar pažinimo. Menininko mėgintuvėlyje (už)auginta realybė – visiškai priklausoma nuo jo santykio su aplinka ir subjektyvių motyvų. Todėl, nors sąvokos „realus“ ir „subjektyvus“ paprastai sunkiai derinamos, čia jos neišvengiamai susilieja į vieną terminą. Naujai formuojamuose realybės fragmentuose emocija kuriama padedant spalvai, o mintis – ritmui. Tokiu būdu fotografijos įgyja sąsajas su kitomis kūrybinės raiškos formomis.

Anot V.Bizausko, jo darbuose labai svarbu detalės, spalvų dėmės, faktūros, atspindžiai ir šešėliai. „Tapę fotografijomis tokie vaizdai gali priminti tapybos, grafikos, kaligrafijos darbus. Tai – tam tikra intriga“, – mano autorius.

Intriga išlieka ne tik formos, bet ir turinio atžvilgiu. Pirminis objekto atpažįstamumas dažnai neįmanomas paliekant laisvą erdvę naujų asociatyvių ryšių užuomazgoms. Tie ryšiai grindžiami veikiau jausmu, nei vaizdu. Formuojamas vizualinis piešinys trikdo, verčia spėlioti ir priimti vaizdus savaip.

Nepdraustas nuo dekoratyvumo

Užfiksuotiems žmogaus kūriniams ir dariniams – architektūros objektams, tam tikrą funkcionalią paskirtį turintiems daiktams – būdingas fragmentiškumas ir konceptualios realybės interpretavimo pretekstas. Autorius ypač domisi įvairių faktūrų paviršiais – vandens, betono, stiklo, dažyto ir nuo atmosferos poveikio apsilaupiusio metalo. Jis tarsi spėlioja, kokia materija galėtų apsivilkti tokiu apvalkalu, koks objektas galėtų išsikristalizuoti iš tokios būsenos.

Fotomenininkas nesibodi urbanizuotu peizažu, drąsiai konstruoja naujo ir seno jungtis. Aptinka sintetinio (stiklo) ir natūralaus (vandens) paviršių giminystę: vandens ratilų ir minkštų debesų kontūruose, šviesos ir šešėlių žaismėje, vaizdų atspindėjimo galimybėje.

Visose fotografijose apstu civilizacijos požymių – išraižytos, konkretų žmogaus pėdsaką išsaugojusios grubios betoninės sienos, mus ir kuklius mūsų gyvenimus atspindinčios šaltos vitrinos.

V.Bizauskui svarbi emocija, kuriama padedant dinamikai, spalvų ir formų ritmui, išjudinanti statiškas materijas ir taip sukurianti ekspresyvios tikrovės įspūdį.

Tačiau autorius pernelyg nenutolsta nuo materialaus objekto prado, gal tik kartais simuliuoja šios jungties nutrūkimą. Toks vaizdų konstravimas, papildytas dekoratyviais akcentais, ne visuomet apdraudžia kūrinius nuo turistinių atvirukų įspūdžio.

Skirta interjerui?

Urbanizuotuose peizažuose fotomenininką labiau domina sociumo performuota aplinka. Pirmapradės natūros įspūdis dažnai panaikinamas, kadre išsaugant civilizuotos tikrovės požymius – objektus. Net ir ten, kur sunku patikėti individo esatimi, įdėmiau patyrinėjus, galima aptikti ne tik autoriaus, bet ir prašalaičio buvimo pėdsaką.

Menininko formuojama natūralaus ir sintetinio dermė, – ar tai būtų lietaus lašų vėsinama asfaltuota kelio danga, ar apkerpėjęs parko suolas, ar sunkiai identifikuotino objekto šešėlinis atspindys vandenyje, – praplečia mus supančio pasaulio suvokimo ribas, skatina detalesnei aplinkos analizei.

Todėl kiek netikėtai šalia šių darbų atrodo ryškiomis spalvomis nusidažę rudeninės saulės iškankinti švendrės, romantiški saulėtekiai ir purpurinėmis uogomis apkibę krūmokšniai. Nemažai objektų taip išgryninami ir sterilizuojami, kad puikiausiai gali pretenduoti į iliustratyvią, komercinę fotografiją, dažniausiai siejamą su dizaino sąvoka.

Kaip samprotavo pats autorius, taip atsitinka todėl, kad jo fotografija yra labiau taikomojo pobūdžio. Pasak V.Bizausko, „tai – atskiri meno objektai, skirti vizualinei interjero erdvei praplėsti“.

Išvalytos, išgrynintos

Suvokėjo ir autoriaus konstruojamos realybės santykis priklauso nuo žiūros taško, kurį žiūrovas pasirenka. Vieni fotografijų lakštai kaupia savyje didesnę informacijos, kiti – konceptualumo dozę, treti pasižymi ryškesniu dekoratyviu piešiniu.

Manipuliavimas spalva ir forma, įmantrių rakursų formuojami piešiniai, kuriamas švaros ir tvarkos pojūtis neretai suvokėją išveda į konceptualumo seklumas.

V.Bizausko in vitro su subjektyviais reagentais sąveikaujantis pasaulis didžiausias nuosėdas palieka autoriaus mėgintuvėlyje, o į ekspozicines erdves patenka tik išgrynintos ir išvalytos nuo asociatyvių apnašų realybės atkarpos. Tokiu būdu modifikuota tikrovė patraukli. Tik ar jaudinanti?..

„Tangodisea” pasėjo autentikos ilgesį

„Tangodisea” pasėjo autentikos ilgesį

Sceniškai nugludinta, akademiškai stilizuota Argentinos šokio teatro odisėja atitiko šou standartus, bet stokojo natūralumo ir savitumo

Violeta Milvydienė

Tango įdomus ne vien savo istorijos (atsiradimo, raidos) faktais, – jis iki šiol stebina populiarumu, naujų stilių įvairove. Teatras iš Argentinos balandžio 4-ąją klaipėdiečiams pristatė savitą šokių odisėją.

Susipažinkime – „priemiesčio kūdikis”

Tango – vieno seniausių ir populiariausių pramoginių porinių šokių – istorija plėtojosi šimtmečiais. Tiesa, apie pačią šokio kilmę vieningos nuomonės nėra – žinoma, kad XV a. jį šoko Ispanijos maurai, XVI a. – Afrikos vergai Pietų Amerikoje, paskui perėmė čigonai. Šis šokis vadintas „priemiesčio kūdikiu”, mat buvo madingas tarp imigrantų – prekeivių, uostų darbininkų, sutenerių, prostitučių.

XVIII a. tango jau buvo masiškai šokamas Brazilijoje, Kuboje, Meksikoje, Urugvajuje, Andalūzijoje. Argentinietiškasis jo variantas XIX a. viduryje išpopuliarėjo kaip erotinis šokis tarp Buenos Airių žemesniųjų klasių atstovų ir greitai paplito Argentinos smuklėse.

XX a. pradžioje tango įvairiais pavidalais pasiekė ir Europą –pirmiausia įžengė į Paryžių (maždaug 1910 m.), kiek vėliau „užkariavo” Londoną, paskui tapo pokylių šokiu, madingu salonuose ir kavinėse. 1912-aisiais šis šokis atkeliavo į Vokietiją ir Rusiją, o Lietuvoje paplito 1930-aisiais (argentinietiškasis – tik 1999 metais, šio stiliaus propaguotojui Eduardui Gimenesui įkūrus Tango akademiją Vilniuje).

1922–1929 metais Londone vykusiose pramoginių šokių konferencijose bandyta kanonizuoti tango techniką ir teoriją, tuomet šokis buvo įtrauktas ir į europietiškų (standarto) sportinių šokių konkursų programą.

Vadinamoji tango ,,aukso era” truko iki penktojo XX a. dešimtmečio.

Populiarus ir savitas

Su įvairiais šokio variantais mūsų publika galėjo susipažinti žiūrėdama TV laidas – šokio konkursų „dešimtukus”. Jo parodijomis, „tangais”, anot vieno komisijos nario, jau persisotinome, stebėdami „Jurijaus Smorigino šokio mokyklą. Aistringus šokius”.

Šiuo metu gyvuoja gausybė tango stilių, plečiasi jų pritaikymo galimybės. Vienoks jis šokamas varžybose, kitoks – koncertinėse programose, dar įvairesnis atliekamas moderniuose baletuose, šiuolaikinio šokio spektakliuose. Tango elementai gausiai naudojami meninės gimnastikos, dailiojo čiuožimo ir net sinchroninio plaukimo pasirodymuose.

Neįtikėtinas populiarumas! Štai Buenos Airėse, Argentinos sostinėje, tango gerbėjų lėšomis pastatytas paminklas šiai muzikos ir šokio krypčiai (oficialiai atidengtas 2007-ųjų lapkritį).

Sujungė įvairius stilius

Nors Argentinos trupės, besiskelbiančios skambiu teatro pavadinimu, koncertas įvardijamas kaip spektaklis „Tangodisea”, nei savo forma, nei turiniu jo neprimena.

Argentiniečių pasirodyme nėra vientisos siužetinės linijos, sujungiančios šokėjų ir muzikantų numerius. Tiesiog parodytos atskiros, nesusietos jokia dramaturgija kompozicijos. Visos jos skirtingos pagal pristatomą šokio stilių, sukurtą leksiką, įvaldytą atlikimo techniką bei pateikimo formą.

Trumpesnės ar ilgesnės, tradicinės ar savitos istorijos pasakojimuose dominuoja bendras bruožas – vyrauja tango stilius.

Tiesa, antrojoje dalyje netikėtai išvydome modernaus, džiaz-baleto fragmentus, stebėjome sambos, mambos, salsos ir net disko stilių samplaiką.

Choreografija – ne kartą matyta

Kalbant apie argentinietiškąjį tango, kuriam tradiciškai būdingas glaudus kontaktas poroje (t.y. stiprus apsikabinimas ir viršutinių kūno dalių lietimasis), reikia pastebėti – jis čia neišlaikytas – susikabinama per tam tikrą atstumą. Originalumu padvelkė kostiumuotų, skrybėlėtų vyrų („mačo”?) ir jaunų gatvės vaikinų „kūnų kalbos” kova, neperdėta energija pulsavo moters su keturiais partneriais šokis.

Poroje atliekami charakteringi vikrūs kojų judesiai, vinguriuojantys merginų spyriai, įvairūs pakėlimai ir permetimai – triukai, labiausiai žavintys publiką, – taip pat šiuolaikiška, tačiau ne kartą matyta choreografija. Tad buklete pateikta informacija, jog kolektyvo solistės, spektaklio „autorės” stilistika itin nauja, ne visai atitinka tikrovę.

Suglumino ir kiti pernelyg liaupsinantys teiginiai, pavyzdžiui: „…šiuo metu Mora Godoy yra geriausia argentinietiško tango choreografė ir šokėja pasaulyje” arba „pati tango karalienė – jausminga, egzotiška, netgi dieviška, nepalyginama, nepamirštama ir netgi erotiška…”. Prisipažinsiu – jos nepastebėjau ir iš kitų neišskyriau, kol pasirodymo pabaigoje pati neatkreipė į save žiūrovų dėmesio.

Vyrai – emocingi, merginos – santūrios

Išties keista, kad šokėjos (be išimties) nedemonstravo atviresnių emocijų (aistros, meilės, kančios), kaip esame įpratę matyti, manyti ar rodyti, demonstruojant svetimus lietuviškam mentalitetui charakterius. Galbūt toji santūri Argentinos merginų mimika, rimtis veiduose, kartais minimaliai, gana paviršutiniškai reiškiami jausmai, visur vienoda maniera – vidinės elegancijos požymis?

Beje, nors pradžioje vadintas „nevyrišku”, „dekadentišku”, „nebūdingu Argentinai”, dabar argentinietiškas tango laikomas itin vyrišku šokiu ir apibūdinamas kaip vyro, kovojančio už savo bei savo moters garbę, drąsos ir ryžto išraiška. Taigi šokėjams – jokių priekaištų, bet apie merginų „slepiamą” ekspresiją gali susidaryti nevienareikšmė nuomonė.

Trūko „karšto” temperamento

Argentiniečių trupės pasirodyme akivaizdžiai juntama klasikinio šokio mokyklos parengimo įtaka, tačiau modern jazz balet kompozicijos, manyčiau, „iškrito” iš konteksto – neatrodė įtaigiai ar prasmingai, – jos neišbaigtos ir tinkamai neatliktos.

Taip pat nepamatėme sambai būdingų itin raiškių klubų judesių, spyruokliavimo, judrumo. Ypač trūko šokio dinamikos, temperamento, tos nežabotos aistros ir energijos, kurią maniau karštųjų kraštų tautoje esant.

Berods dauguma žiūrovų „gavo” minėtą informaciją, deja, man ji pasirodė „užkoduota“.

Imponavo tango šokis ir muzika

Tenka pripažinti – penkios šios trupės poros tango šoko neįtikėtinai lengvai, atrodė, be ypatingų pastangų atlikdamos sudėtingus judesius, akimirksniu keisdamos figūras, kartais ir partnerius tarpusavyje.

Jei nebūtume matę mūsų puikiosios „Žuvėdros” programų, profesionaliai jos atliekamų Lotynų Amerikos ritmų, garsaus „Todes” džiaz-baleto spektaklių, gal tuomet argentiniečių pasirodymo visuma labiau žavėtų, jaudintų?

Šiuosyk labiausiai imponavo keturių muzikantų (smuikas, kontrabosas, bandonija ir fortepijonas) „gyvai“ grojama pačių sukurta muzika. Tiesa, kartais ji buvo derinama su fonograma skambančiais įrašais – ,,naujojo tango” stiliaus pradininko A.Piazzolla’os, Francisko Canaro, kitais populiariais, miuzikliniais kūriniais.

Ir vis dėlto norėjosi pamatyti autentiškesnį šokį – ne tokį sceniškai nugludintą, akademiškai stilizuotą, o svarbiausia, ne taip akivaizdžiai tarnaujantį šou programos dėsniams. Kita vertus, juk plačiajai publikai kaip tik tokio (įvairaus, spalvingo, egzotiško) reginio ir reikia?..

Bienalė – mieste, miestas – bienalėje

Bienalė – mieste, miestas – bienalėje

Gytis Skudžinskas

Ar įmanoma pristatyti reikšmingą meninį renginį mieste, kuriame niekada nestinga kultūros įvykių? Mieste, kuriame kasdien atidaroma bent po keletą parodų? Mieste, kuris it magnetas sutraukia aktualiausius kūrėjus, aktyviausios pasaulio galerijos atidaro savo filialus? Berlynas ištisus metus prisodrintas kultūrinių veiksmų, bet šį balandį atidaryta penktoji Berlyno bienalė žymi šio renginio dešimtmetį.

„Diena“ ir „Naktis“

Praėjusi ketvirtoji Berlyno bienalė renginio konkurencingumą pakėlė kuratoriumi būti pakviesdama ekscentriškąjį Maurizio Cattelaną ir daugybę šiuolaikinio meno žvaigždžių. Šiemet projektui vadovauja Bazelio meno centro direktorius, žinomas kaip naujų menininkų atradėjas Adamas Szymczykas ir nepriklausoma kuratorė Elena Filipovic. Šis tandemas automatiškai žada konceptualiai angažuotą ir netikėtą požiūrį.

Šiųmetį renginį kuratoriai padalijo į dvi dalis – „Dieną” ir „Naktį”. Pirmoji dalis dedikuota įprastiniam parodų rengimo principui, kai paroda atidaroma ir tunka jai skirtą laiką. O programa „Naktis” – tai platforma netradicinėms praktikoms, laike kintančiam menui. Pasirinkę tokį principą kuratoriai išplečia ne tik nusistovėjusį parodų darbo laiką, bet ir pačios bienalės – kaip vieno pagrindinio renginio suvokimo ir pasiekiamumo žiūrovui – ribas. Pasak A.Szymczyko, pavadinimas pasiskolintas iš ironiškos 80-ųjų dainos „Mano naktys gražesnės nei jūsų dienos”.

Konceptualią renginio konstrukciją diktuoja pati Berlyno miesto istorija – jungtis tarp Rytų ir Vakarų bei nesibaigianti miesto urbanistikos kaita. Darbuose akivaizdžios istorijos, kaitos, globalizmo, kontrolės ir panašios dominantės.

Akcentuoja istorinę atmintį

Ekspozicinių erdvių pasirinkimas bienalėje taip pat byloja apie istorijos akcentavimą šiemetėje parodoje. Pagrindinės ekspozicijos įrengtos KW institute ir Nacionalinėje galerijoje. Pastaroji, statyta iškilaus architekto Mieso van der Rohe’o, yra tapusi vakarietiškos kultūros triumfo simboliu – stiklinis monumentalus kubas pasitinka Šprė upę kirtusius rytiečius. O KW institutas įsikūręs buvusiame margarino fabrike rytiniame Berlyne – loftų ir demokratinės respublikos atminties ženklas.

Schinkel paviljone per visą bienalę pasikeisiančios keturios parodos analizuoja pačių menininkų personalinę atmintį (istoriją). Čia eksponuojamas autorius nepristato savo darbų, bet „kuruoja” ekspoziciją, joje surenka dizaino ar buities objektus, kurie buvo patrauklūs vaikystėje, turėjo įtakos požiūriui į meną ar buvo trokštami. Pavyzdžiui, pirmoji šiame cikle dalyvavusi Nairy Baghramian pristatė dizainerės Janette’os Laverriere veidrodžius.

Permąsto galios struktūrą

Kita aiški tendencija parodoje – miesto kaip galios struktūros permąstymas, kritika ar išaukštinimas.

Norvegas Pushvangeris pristato apie 150 ranka pieštų piešinių, kurie pasakoja istoriją apie įprastą, bet tikslia automatika tapusią šiuolaikiniame dehumanizuotame mieste gyvenančios šeimos dieną.

O Ahmetas Ogutas keleto šimtų kvadratinių metrų salę padengia asfaltu. Kūrinio pavadinimas „Pagrindo kontrolė” mums signalizuoja apie vis mažėjantį neurbanizuotos žemės plotą, o vienas parodos lankytojas tai įvardijo „globaliniu kilimu”.

Kiti autoriai, perkurdami miesto medžiagą, nagrinėja jo naudingumą ir objektų mieste prasmingumą. Vizualiai viena patraukliausių – Trisos Vonna-Michell instaliacija. Naudodama fotografijos ir vaizdo priemones, interjero detales, autorė sukūrė fantasmagorinę aplinką, kurioje matai lyg ir atpažįstamus vaizdus, girdi pažįstamus garsus, bet negali atrasti aiškių orientyrų, leidžiančių pasirinkti „teisingą” judėjimo kryptį.

Radikaliau elgiasi Pedro‘as Barteiro’as, į švarią Berlyno gatvę perkeldamas Kazachstano autobusų stotelę. Šalia subtilios stiklinės vokiškos sesės sovietinių laikų konstrukcija atrodo kaip modernistinė skulptūra, o ne žmonėms pritaikytas funkcionalus objektas.

Gvildena humanizmo temą

Humanizmas mieste penktojoje Berlyno bienalėje buvo dar viena dominuojanti tema.

Kohei Yoshiyuki pristatė nespalvotų fotografijų ciklą, kuriame žmonės, bandantys atrasti intymią erdvę miesto parkuose, visuomet yra trikdomi pašalinių vojeristinių žvilgsnių.

O Gabrielis Loebellis pats įsikuria COMA galerijos vitrinoje ir keturias dienas bei naktis neatlikdamas jokių ypatingų veiksmų leidžia praeiviams save stebėti. Gyvūno rutina, monotonija ir apatija persmelkia šį performansą.

Kaip ir visos ekspozicijos ar specialūs renginiai gatvėse, parkuose, parduotuvėse, ne mažiau svarbi bienalės dalis yra ir specialiai išleista knyga. 600 puslapių leidinio negali pavadinti katalogu, nes čia pateikiami visai kiti autorių kūriniai. Tekstai nagrinėja didžiųjų meno parodų tradiciją, tokių parodų dominavimą, miestų funkcionalumą ir raidos politiką.

Mažosios Lietuvos dainius

Mažosios Lietuvos dainius

Gegužės 1-ąją minėsime kompozitoriaus, dainininko, vargonininko, iškiliojo Vydūno jaunesniojo brolio A.Storostos 130-ąsias gimimo metines.

Daiva Kšanienė

Mažoji Lietuva per šimtmečius išugdė daug žymių kultūros žmonių. Vienas jų – kompozitorius, dainininkas, vargonininkas Albertas Storosta, iškiliojo Vydūno jaunesnysis brolis, kurio 130-ąsias gimimo metines minėsime gegužės 1-ąją. Gyvenęs nepilnus 27 metus (1878 05 01 – 1905 02 10) jis paliko ryškų pėdsaką savojo krašto muzikinėje kultūroje.

Vydūnui padėjo brolis

Vaikystėje mėgęs skambinti fortepijonu, griežti smuiku, jis su muzika nesiskyrė visą savo neilgą gyvenimą. Mokęsis Ragainės mokytojų seminarijoje, lankęs privačias pamokas pas Tilžės karališkosios muzikos mokyklos direktorių Peterį Wilhelmą Wolffą, studijavęs Berlyno karališkajame akademinės bažnytinės muzikos institute, A.Storosta tapo profesionaliu kompozitoriumi, tuo metu (XIX a. pab. – XX a. pr.) vieninteliu tarp lietuvininkų.

Nors dėl ankstyvos mirties A.Storostos talentas visai neišsiskleidė, tačiau jis suspėjo sukurti nemaža originalių dainų, giesmių, lietuvių liaudies dainų harmonizuočių. Įgijęs muzikos ir dainavimo mokytojo, vargonininko kvalifikacijas, jis daugiausia dėmesio skyrė kūrybai, nes to tarsi reikalavo laikmetis.

Prasidėjus Mažosios Lietuvos lietuvių kultūriniam atgimimui, XIX a. pabaigoje įsisteigus „Birutės“ draugijai, Vydūnui įkūrus Tilžės lietuvių giedotojų draugiją, nepaprastai trūko chorinio repertuaro. Kaip daugelyje kultūrinio gyvenimo sričių, taip ir šioje Vydūnas pirmasis ėmėsi iniciatyvos bei veiklos. Primygtinai jo raginami Tilžėje gyvenę muzikai kitataučiai Karlas Janzas, P.W.Wolffas, Valteris Voska ir kiti pradėjo komponuoti lietuviškas dainas. Daugiausia Vydūnui jo siekiuose padėjo brolis Albertas. Per kelerius metus jis sukūrė daugiau kaip 40 dainų ir giesmių.

Kūrė dainas chorams

A.Storostos dainos, daugiausia skirtos keturių balsų mišriems chorams, buvo labai mėgstamos Tilžės giedotojų draugijos ir kitų XX a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje besikuriančių chorų. Nei vienas koncertas, nei viena šventė neapsieidavo be jo komponuotų dainų „Lietuva, brangi šalele“, „Šilun namelis“ (arba „Kur aug putinai“), „Nelaisvėje“ (arba „Ūžia jūrės, ūž“), „Bernelio skausmas“ (arba „Už jūrun mareliun“), „Regėjimas“ (arba „Kaip jūrės ūžia klausiaus“), „Ištekėjusi“ (arba „Motuše sengalvėle“), „Laivininko ilgėjimas“ (arba „Vai kilau, kilau“), „Laivininko daina“ (arba „Vėjelis kyl, bangelės ūž“), „Tėvas senasis“, „Lietuva“, „Saulelei leidant“, „Vakar parėjus“, „Linksmas pavasaris“, „Beauštanti aušrelė“, „Prie Nemuno“ ir kitų. Daugumai šių dainų poetinius tekstus sukūrė Vydūnas.

Norėdamas, kad sukurtosios dainos kuo greičiau paplistų, Vydūnas sudarė ir, bičiulės bei bendramintės Mortos Raišukytės padedamas, išleido du chorinių dainų rinkinius ir vieną giesmių rinkinį. Specialiai Vydūno raštų leidimui M.Raišukytės įsteigtoje spaustuvėje „Rūta“ Tilžėje 1904-aisiais išspausdintas pirmasis Vydūno sudarytas dainų rinkinys „Lietuvos Aidos“, kuriame įdėtos 53 Vydūno ir jo bendradarbių dainos. Tarp jų – net 40 A.Storostos subalsuotų lietuvių liaudies dainų ir viena originali – „Lietuvos kalba ir daina“.

1909 metais „Rūtos“ spaustuvė išleido antrąjį Vydūno dainų rinkinį „Lietuvos varpeliai“ su 30 dainų ir dviem giesmėmis. Didesnę šio rinkinio dalį sudaro Vydūno dainos (26), likusios – A.Storostos.

Pažymėtina, kad Vydūno dainų rinkiniai pasirodė anksčiau nei Juozo Naujalio ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dainų leidiniai Didžiojoje Lietuvoje.

Išsaugojo autentišką melodiją

A.Storostos dainos yra ne kas kita kaip klasikinės liaudies dainų harmonizuotės, išsaugojant nepakeistą autentišką liaudišką melodiją. Štai dainoje „Baranti senutė“ panaudota lietuvių liaudies dainos „Anksti rytą kėliau“ melodija, dainoje „Ištekėjusi“ – lietuvių liaudies dainos „Tetužėli, sengalvėli“ melodija, dainoje „Meilės skausmai“ – lietuvių liaudies dainos „O, kad išauštų aušružėlė“ melodija ir pan.

Didžioji dauguma A.Storostos dainų subalsuotos vadovaujantis klasikinės harmonijos taisyklėmis, mažai atsižvelgiant į lietuvių liaudies dainų melodijų intonacinį bei derminį savitumą. Formalus europinės tradicinės harmonijos taikymas šiek tiek niveliavo originalias lietuvių liaudies dainų ypatybes, nacionalinę raišką. Tačiau tuo metu, XIX a. pab. – XX a. pr., profesionaliosios lietuvių muzikos aušroje, dar neturint kitokių lietuvių liaudies dainų harmonizuočių bei originalių dainų pavyzdžių, šių pirmųjų bandymų trūkumai yra suprantami ir paaiškinami.

Vydūnas ir jo bandradarbiai, ypač A.Storosta, atliko svarbią lietuvių muzikinės kultūros misiją – lietuvių liaudies dainų pagrindu sukūrė pirmąjį profesionalų Mažosios Lietuvos chorų repertuarą, tuo metu nepakeičiamą ir nuolat dainuojamą. Tilžėje išleisti Vydūno dainų ir giesmių rinkiniai, taip pat ir V.Kudirkos „Kanklės“ (du sąsiuviniai, išleisti 1895 ir 1899 metais) buvo pirmieji lietuviškos chorinės muzikos pavyzdžiai.

XX a. trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečiais Klaipėdoje vykusiose Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventėse (1927, 1933, 1938 metais) visada skambėdavo A.Storostos dainos „Tai ženkime artyn“, „Tai gėrėjosi manim motinėlė mylima“, „Kad žengiau per kiemužį“ ir kitos. Daina „Tai ženkime artyn“ tapo Mažosios Lietuvos dainų ir kitų švenčių epigrafu, išreiškiančiu šio krašto dvasią.

Mažesnėse giedotojų draugijų šventėse A.Storosta, turėjęs gražų ir išlavintą balsą, dažnai padainuodavo solo. Ypač klausytojams patikdavo paties autoriaus daina „Nenori manęs mažoji Grytutė“.

Lietuviškos operos šaukliai

A.Storostos asmenybė imponuoja dar vienu muzikiniu požiūriu. Ilgametis ir didžiausias Mažosios Lietuvos lietuviškosios visuomenės, kultūros žmonių troškimas buvo turėti savą operos teatrą ir sukurti lietuvišką operą. Šis kelias buvo ilgas ir sudėtingas. Ir čia Vydūnas su broliu buvo pirmieji. Jie dar pačioje XX a. pradžioje puoselėjo mintį apie lietuviškos operos kūrimą. Vydūnas yra prasitaręs, kad „atostogose abu broliu kartojo muzikos mokslą ir pasitarė apie dainavimą, apie choro miklinimą ir lietuviškos operos kūrimą“ (Vydūnas. Mažosios Lietuvos lietuvių šventė su giesmėmis, kalbomis ir dainomis. Klaipėda, 1927, p. 37).

Šią idėją broliai svarstė ne vėliau kaip 1903 – 1904 metais, nes 1905-aisiais A.Storostos jau nebuvo tarp gyvųjų. Įdomu, kad mintis kurti lietuvišką operą garsiesiems Mažosios Lietuvos žmonėms – Vydūnui ir A.Storostai gimė pora metų anksčiau, nei buvo parašyta ir pastatyta pirmoji lietuviška opera (Didžiojoje Lietuvoje) – M. Petrausko „Birutė“ (1906). Deja, ši idėja nebuvo realizuota. Reikšmingiausias Vydūno ir A.Storostos darbas operos žanro bandymuose yra išplėtotas chorinis numeris „Gilanda“, kurį galima laikyti pirmuoju lietuviškos operos (nors ir nesukurtos) fragmentu.

Tarsi lietuviškos operos šaukliai buvo A.Storostos sukurti muzikiniai intarpai Vydūno dramoms. Tai chorai: „Laumių daina” dramai „Pasiilgimas Veldėtojo“, „Viltis“ ir „Rauda“ dramai „Išvaduotojas“, „Kūrėjų ir kūrėjaičių giesmė ir malda“ dramai „Atbudimas“.

A.Storostos, kaip ir kitų pirmųjų Mažosios Lietuvos autorių, dainos turėjo didžiulės reikšmės XX a. pradžios muzikinei praktikai ir visai lietuvių muzikinei kultūrai. Šios dainos, dainuojamos visų Mažosios Lietuvos chorų, su nuo seno žmonėms pažįstamomis, iš amžių glūdumos spindinčiomis, bet primirštomis melodijomis ir iškiliais, tautiškumo idealus teigiančiais vydūniškais tekstais, skambėjusios kiekviename susibūrime, suartindavo lietuvininkus, stiprino lietuvybę.

Ir liks tik šauksmas iš gelmės…

Ir liks tik šauksmas iš gelmės…

Loreta Narvilaitė

Šįvakar 18 val. Klaipėdos koncertų salėje skambėsiantis „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertas žada būti ypatingas dėl kelių priežasčių.

Viena jų – koncerte dalyvausiantys solistai – kontratenoras Yanivas d’Oras (Izraelis) ir marimbininkas Pedro’as Carneiro (Portugalija).

Unikalaus balso savininkas Y.d’Oras šiuo metu yra itin pageidaujamas operų ir koncertų atlikėjas, dainuojantis ir baroko, ir šiuolaikinį repertuarą. Jo užburiantis, skaidrus vokalas ir ekspresyvi vaidyba ypač aukštai vertinama kritikų. Juolab kad Lietuvoje kontratenoras yra neįprastas reiškinys.

P.Carneiro – vienas iš nedaugelio perkusininkų, padariusių pasaulinę solisto karjerą ir nuolat koncertuojančių Europoje, Tolimuosiuose Rytuose bei JAV. Jo repertuare – paties parengtos J.S.Bacho, R.Schumanno ir B.Bartóko kūrinių transkripcijos marimbai solo, XX–XXI amžiaus opusai. Marimbininkas atliko daugiau kaip 70 žymiausių šiuolaikinių kompozitorių kūrinių premjerų. Jis yra keleto konkursų laureatas, nuolat dalyvauja įvairiuose festivaliuose ir koncertuoja žymiausiose pasaulio salėse.

Antra priežastis – koncertui diriguosiantis Robertas Šervenikas, prieš porą mėnesių paskirtas LNOBT muzikos vadovu. Šios svarbios ir atsakingos pareigos, kaip ir prieš metus pelnyta Lietuvos nacionalinė premija, yra aukščiausias Roberto profesionalumo ir pasišventimo savo profesijai įvertinimas. Dažnai uostamiestyje pasirodantis su Klaipėdos kameriniu orkestru šį kartą jis diriguos Lietuvos kameriniam orkestrui (festivalio partneris –Lietuvos nacionalinė filharmonija).

Ir trečia koncerto patrauklumo priežastis – pati programa, pavadinta „Garsų prasmė ir grožis įstabus“. Joje skambėsiančios praeities kūrėjų Ch.W.Glucko, G.F.Handelio, W.A.Mozarto operų ištraukos leis pasimėgauti neįprastu dainavimu, o J.S.Bacho ir N.Rosauro kūriniai stebins perkusininko išradingumu ir virtuoziškumu.

Dramatinės ekspresijos prisodrintame talentingos lietuvių autorės Ramintos Šerkšnytės opuse „De Profundis“ tyla taip pat bus svarbi, kaip ir garsas. Ši muzika skatins susimąstyti apie gyvenimo prasmę, apie nesibaigiantį lėkimą, kuris vieną dieną netikėtai baigsis… Ir liks tik de profundis – šauksmas iš gelmės…

„Laisva pora“ malšina kūrybos troškulį

„Laisva pora“ malšina kūrybos troškulį

Jūratė Petruškevičiūtė

Metus be savo namų besiblaškantys Klaipėdos dramos teatro aktoriai patys aktyviai ieško naujų erdvių, laisvų nišų, kuriose galėtų realizuoti savo kūrybinius sumanymus. Rimtų vaidmenų išsiilgę aktoriai Regina Arbačiauskaitė ir Kęstutis Macijauskas laikiną pastogę surado jaukiame vaikų ir jaunimo teatre „Aušra” ir balandžio 13-ąją pakvietė žiūrovus į Dario Fo ir Frankos Rame’ė „Laisvos poros“ premjerą.

Scenoje – atpažįstamas gyvenimas

Klaipėdiečiai jau turėjo progą artimiau susipažinti su žymia Italijos dramaturgų pora, kuriančia drauge, stebėdami aktorės Jolantos Puodėnaitės vaidinamą monospektaklį „Aš laukiu tavęs, mielasis“ Pilies teatre (rež. Alvydas Vizgirda). Abu spektaklius vienija panašios šiuolaikinės moters problemos, „virtuvinės“ ar „miegamojo“ aktualijos, šmaikštūs tekstai bei gerai atpažįstamos kasdienės situacijos.

Spektaklyje „Laisva pora“ du aktoriai kuria paradoksalią šeimyninę istoriją, pagardintą komiškomis situacijomis, sveika autoironijos doze, su graudulio prieskoniu. Spektaklio pradžioje pusamžis vyras (akt. K.Macijauskas) energingai diktuoja savo sugalvoto žaidimo „laisva pora“ taisykles žmonai, o pabaigoje lazda atsisuka kitu galu ir smogia „žemiau juostos“ pačiam šio žaidimo iniciatoriui.

Mezga intrigą

Pagrindinė ir neginčijama šios intrigos taisyklė yra laisvas gyvenimas šeimoje be jokių vedybinių ištikimybės saitų ir moralės normų, nes esą tik taip įmanoma ilgai nepabosti vienas kitam ir išsaugoti meilės aukurą neužgesusį.

Prie savižudybės ribos atsidūrusi savanaudžio vyro neištikimybės iškamuota žmona (akt. R.Arbačiauskaitė) ne tik tarsi feniksas pakyla iš pelenų, bet priverčia vyrą gerokai pasikankinus iš naujo ją pamilti. Žmonos mistinio „sužydėjimo“ paslaptis labai paprasta – laiku sutiktas, o gal tiesiog išsigalvotas (virtualus?) meilužis, jaunas fizikos profesorius, privertęs tikrąjį vyrą praregėti ir pažvelgti į savo ilgametę gyvenimo draugę godžiomis pavydaus įsimylėjėlio akimis.

Nė akimirkai nepaleidžia

Aktorės R.Arbačiauskaitės sukurto vaidmens jausmų paletė labai plati ir spalvinga – nuo vos vos girdimų subtilių pustonių, švelnios autoironijos iki kone moteriškos isterijos priepuolių.

Talentinga aktorė scenoje turi laiko įsibėgėti, į pasakojamų įvykių voratinklį pamažu įviliojusi žiūrovus, jau nė akimirkai nebepaleidžia jų iki spektaklio pabaigos. Aktorė savo temperamentą valdo tarsi laukinį žirgą – kai kur stipriai prilaiko vadeles, kai kur paleidžia laisvai lėkti per kuriamo vaidmens ir savo prigimties prerijas.

Aktorius ir šio spektaklio režisierius K.Macijauskas dar jaukina savo vaidmenį, tai visai panirdamas į personažo jausmų gelmes, tai vėl išnirdamas į paviršių giliai įkvėpti gryno oro. Neretai „iššoka“ iš vaidmens, norėdamas pažvelgti į sceną režisieriaus akimis, ir vėl sugrįžta į sceninę realybę.

Linksma ir graudu

Pirmuoju smuiku griežia R.Arbačiauskaitė, analizuodama šeimyninės krizės peripetijas. Jos vaidmuo tolygesnis, netrūkinėjantis, nuosekliai besivystantis nuo spektaklio pradžios iki pabaigos.

Abiejų aktorių vaidyboje daug improvizacijos, netikėtų atradimų, gyvų bendravimo perliukų, pulsuojančių žmogiška šiluma ir subtiliu humoro jausmu.

Graudaus komiškumo kibirkštėlės žaižaruoja viso spektaklio metu, nes kai kurios situacijos komiškai atpažįstamos beveik kiekvieno vyro ir žmonos tarpusavio santykių raidoje.

Žiūrovas – liudininkas

Dailininkės Ilonos Stančikienės sukurtos scenografijos pagrindinis akcentas – scenos gale vertikaliai įsprausta balta vonia juodų ir baltų kvadratėlių fone. Vonioje už užtraukiamų užuolaidėlių įvyksta esminiai personažų lūžiai, atskleidžiantys intymaus šeimyninio gyvenimo vilkduobes. Miniatiūrinė „Aušros“ teatro scena sukuria kambario, virtuvės atmosferą, o žiūrovas jaučiasi ne stebėtojas, o šeimyninės istorijos liudininkas. Muzika (kompozitorius Gintaras Kizevičius) neįkyriai paryškina kulminacinius taškus, neužgoždama aktorių vaidybos.

Spektaklis „Laisva pora“– pirmiausia gurkšnis tyro šaltinio vandens patiems kūrybinio darbo ištroškusiems aktoriams. Gal todėl spektaklis lengvas, neiškankintas, be didelių pretenzijų, bet pakrautas teigiama nuoširdžiai vaidinančių aktorių energija.

Nuvilnijo 30-asis „Lietuvos teatrų pavasaris“

Nuvilnijo 30-asis „Lietuvos teatrų pavasaris“

Balandžio 3–27 dienomis Kaune vykęs 30-asis „Lietuvos teatrų pavasaris“ „Girstučio“ kultūros centre, Kauno valstybiniame ir Kauno kameriniame teatruose pristatė 19 naujausių šalies teatrų spektaklių, tarp kurių buvo ir du iš Klaipėdos. Iš festivalio klaipėdiečiai grįžo ne tuščiomis.

Nuo tradicijų iki tendencijų

Lietuvos teatrų pavasaris Kaune yra seniausias scenos meno festivalis Lietuvoje. Kasmet festivalyje dalyvauja profesionalūs teatrai iš visos Lietuvos, publikai parodydami visas įdomesnes valstybinių ir laisvųjų teatrų, jaunų trupių naujienas. Tai – reikšmingas kultūrinis įvykis, puoselėjantis Lietuvos teatrų tradicijas bei pristatantis pagrindines šio meno tendencijas.

Anot festivalio žiuri pirmininkės Vitalijos Truskauskaitės, „Lietuvos teatrų pavasaris“ nuo kitų festivalių pirmiausia skiriasi labai plačiu kontekstu. Jubiliejinio festivalio programa buvo sudaryta taip, kad žiūrovai galėtų susipažinti su jaunų menininkų darbais, galėtų palyginti komercinio ir valstybinio teatro spektaklius ir atkreiptų dėmesį į naujausias sezono premjeras.

Šiemet festivalyje dalyvavo Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio teatrai. Festivalio repertuare buvo trys pagal lietuvių dramaturgiją sukurti spektakliai, daug klasikos ir komedijos žanro pastatymų.

Organizatoriai džiaugėsi, kad bilietai beveik į visus spektaklius šiemet buvo tiesiog išgraibstyti dar gerokai prieš prasidedant festivaliui. Sulaukę tokio žiūrovų antplūdžio, festivalio rengėjų paprašyti kai kurie teatrai sutiko vaidinti papildomus spektaklius.

Naujausi ir įdomiausi

30-ojo „Lietuvos teatrų pavasario“ scenoje Šiaulių dramos teatras parodė Henriko Ibseno „Norą“, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai suvaidino P.Bomaršė „Figaro vedybas“, Kauno kamerinis teatras – Aristofano „Lisistratę“. Ypač didžiulio žiūrovų susidomėjimo susilaukė Jono Vaitkaus pastatyti Petro Vaičiūno „Patriotai“, „Domino“ teatro naujausias spektaklis – Kosto Smorigino režisuota Sigito Parulskio pjesė „Vilnius–Dakaras“, Anželikos Cholinos teatro „Bolero“ ir „Fantazija penkioms stichijoms“, Oskaro Koršunovo/Vilniaus teatro „Liučė čiuožia“ (režisierė V.Ross iš JAV).

Klaipėdos dramos teatras į Kauną nuvežė kauniečio Gyčio Padegimo uostamiestyje pastatytą airių dramaturgės Marijos Carr, kurią režisierius vadina tiesiog airių Čechovu, dramą „Mėja“.

Kamerinėje festivalio scenoje šio režisieriaus vadovaujamo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto aktorių kurso studentai pristatė unikalų jaunųjų kūrėjų tyrimą „Miestas“ (rež. G.Padegimas ir Darius Meškauskas).

Prizas – V.Leonavičiūtei

Balandžio 27-ąją festivalis baigėsi teatralizuotu Vilniaus Keistuolių teatro tikro garso koncertu „Keistuoliai ir jų draugai“. Baigiamajame festivalio vakare buvo įteikti komisijos ir žiūrovų prizai. Visą balandžio mėnesį žiūrovai galėjo balsuoti už geriausius spektaklius ir jų vaidmenų kūrėjus.

Už geriausią moters vaidmenį 30-ojo „Lietuvos teatrų pavasario“ žiūrovų prizas atiteko uostamiesčio Dramos teatro aktorei Valentinai Leonavičiūtei (Močiutė Frachlon M.Carr „Mėjoje“) ir Nacionalinio dramos teatro aktorei Eglei Gabrėnaitei (Motina M.F.Marsot „Laukim skambučio”). Suskaičiavus žiūrovų balsus, paaiškėjo, kad abi aktorės surinko ne tik daugiausia, bet ir po tiek pat balsų. Jos apdovanotos festivalio rėmėjų premijomis. V.Leonavičiūtei šiemet tai jau antras apdovanojimas už tą patį vaidmenį. Prieš mėnesį už jį aktorė įvertinta aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu „Auksiniu scenos kryžiumi“.

„Durų“ inf.

Europos kūrėjai ieško „naujojo rojaus“

Europos kūrėjai ieško „naujojo rojaus“

Jaunieji klaipėdiečiai rado nišą tarptautinės meno rinkos aplinkoje

Goda Giedraitytė

Visuose Klaipėdos dailės parodų rūmuose kovo 21 – balandžio 27 dienomis buvo įkurdintas tarptautinis meno projektas – „Jaunųjų Europos kūrėjų paroda“ („European Exhibition of Young Creators“), pristatanti dar tik pradedančių profesionalių dailininkų kelią Europos kūrėjų darbus.

Pasėjo pažinimo sėklą

Kiek daugiau nei prieš metus pirmą kartą Klaipėdoje viešėjusi „Jaunųjų Europos kūrėjų paroda“ turbūt pasėjo gerą šiuolaikinio naujojo Europos meno pažinimo sėklą, nes ne tik parodos atidarymo vakarą Dailės parodų rūmai skendėjo jaunuomenės ir tiesiog meną mėgstančios visuomenės spūstyje. Be abejonės, projekto paklausą dar labiau sustip-rino ir nuosekli bei gana plati reklaminė sklaida. Ne veltui 2007-aisiais Vilniaus universiteto Komunikacijų instituto surengtame konkurse „Jaunųjų Europos kūrėjų paroda“ buvo pripažinta kaip vienas geriausių valstybinio sektoriaus viešųjų ryšių projektų. Iš tolo atpažįstamas merginos siluetas ryškiai raudonos spalvos fone su fejerverkais paženklinta galva tapo unifikuotu parodos simboliu, reiškiančiu drąsų jaunųjų meno kūrėjų įsiveržimą į tarptautinę meno rinką.

Tačiau palikime reklamą ramybėje ir, džiaugdamiesi pernykščio derliaus vaisiais, pasižvalgykime po šiųmetinę „Jaunųjų Europos kūrėjų parodą“, nuo šių metų dėl gausėjančio projekto partnerių tinklo tapusią bienale, vyksiančią kas antri metai.

Dalyvauti – prestižas

Tradiciškai paroda startavo Montružo (Montrouge) mieste, Prancūzijoje, kur svečių teisėmis savo darbus pristatė ir būsimų partnerių – Latvijos, Estijos, Vengrijos, Lenkijos bei Slovakijos – jaunieji menininkai. Jų darbai su asocijuotų partnerių kolekcija nekeliauja, bet publikuojami kataloge, ir tai leidžia susidaryti įspūdį apie jaunųjų menininkų kūrybos tendencijas šiose šalyse. Tai ypač įdomu mūsų šaliai, kadangi visos būsimos projekto „naujokės“ – posovietinio bloko atstovai. Vadinasi, atsiranda galimybė save palyginti ne tik su senojo žemyno kūrėjais, bet ir su analogišką istoriją išgyvenusių kolegų braižu.

Bendras parodos lygis, sakyčiau, šiemet pagerėjęs: tai liudija ir apie meno komisarų, atrenkančių darbus parodai, kompetenciją bei siekį pristatyti tik pačius geriausius, ir apie pačių menininkų pastangas pateikti vertingiausius savo projektus ar idėjas. Akivaizdu, kad dalyvavimas „Jaunųjų Europos kūrėjų parodoje“ pačių autorių vertinamas kaip prestižinė debiuto galimybė.

Svarbu, kad šiųmetė paroda sudaro vienalytį įspūdį, t.y. skirtingų šalių ekspozicijų jungtinis darinys iš tiesų reprezentuoja šiuolaikinio meno tendencijas bei vieningą jaunųjų Europos šalių menininkų požiūrį, mąstymo lauką ir kūrybos perspektyvas. Galbūt lengva skiriamoji riba turinio (jokiu būdu ne plastikos) plotmėje dar perbėga tarp Rytų ir Vakarų flangų atstovų, tačiau tai parodai suteikia tik intriguojančio žavesio.

Lyginant tarpvalstybiniu lygmeniu

Žanriniu požiūriu parodoje dominuoja videomenai, fotografija, meno objektai ir instaliacijos. Bet itin silpna tapybos situacija – beveik nėra šios meno rūšies kūrinių, o esantys labiau ataidi plakatiniu realizmu nušlifuotu paviršiumi, nei sodria tapybos gyvastimi. Įdomu, kad dažnas jaunasis kūrėjas eksploatuoja piešinį (bet vėlgi pamirškite klasikinę manierą) – karikatūrinių paveikslėlių koliažai, greiti eskizai ant servetėlės krašto tampa svarbia priemone, leidžiančia sudėlioti kūrinio naratyvinę liniją.

Lyginant darbus tarpvalstybiniu lygmeniu (beje, be minėtų šalių – svečių, tikraisiais parodos dalyviais parodoje prisistatė Lietuva, Prancūzija, Portugalija, Ispanija, Italija, Austrija), šiemet išsiskyrė ispanų kolekcija, kurioje akivaizdžiai dominavo erotinė tematika ir lytiškumo klausimai.

Kaip jau minėjau, posovietinis menininkų blokas, ypač Baltijos šalių autoriai, nemažai dėmesio skiria tarybinės istorijos interpretacijai, savotiškam reminiscenciniam žvilgsniui į praeitį. Jis anaiptol ne nostalgiškas, greičiau leidžiantis įvertinti tai, ko siekėme ir ką pasiekėme. Vakarietiškos svajonės antipodas.

Portugalų kolekcijoje – simplifikuotos plastinės raiškos dominantė – piešinys, raktų ryšulėlis, vėliavų kolekcija… Nieko pernelyg konceptualaus ar formaliai atraktyvaus. Gal išskyrus Jose‘o Batista’os Marqueso abstrahuotos tapybos iliuziškumą.

Italų darbuose daug dėmesio žmogaus vaizdiniui, tiek socialiniam jo laukui, tiek ir kūno estetikai.

Austrai vieni įvairialypiškiausių – ir kičo, ir gilios filosofinės prasmės darbai, ir jau minėtas eskizinis naratyvas.

O prancūzai atiduoda duoklę estetikai. Būtent už šios savybės atskleidimą fotografijoje šiųmetinis parodos Didysis prizas atiteko menininkei Marie-Odile’i Hubert.

Įnirtingai varžėsi dėl titulo

Paminėtini ir dar keli darbai, įnirtingai varžęsi dėl titulo. Tai – Danielio Leidenfrosto iš Austrijos videoinstaliacija „Namas“ (vienas stipresnių darbų), ironiškai reflektuojanti taip mūsų visuomenėje pamėgtą reality show ir bulvarinės spaudos pasėtą norą žvilgtelėti į kito gyvenimą. Bet kartu – ir tą beviltišką susvetimėjimą, individualizaciją globalinio pasaulio (namo) karkase.

Ispanas Davidas Oca Carrasco buvo pastebėtas už itin paprastą, bet genialią idėją – filmuoto vaizdo ir realaus objekto sugretinima, manipuliuojant mūsų matymo pojūčiais. Pasak meno komisaro M.Golebiewski’o iš Lenkijos, tai – ateities kūrinys, naujas menų sintezės pavyzdys, M.Duchampo objekto transformacija vizualinės kultūros aplinkoje. Ispanė Aleksandra Kopff bei austras Davidas Eislas įvertinti už aktualią socialinę tematiką.

Džiugu, kad dėmesio susilaukė ir lietuvių ekspozicija, kurioje ypač išsiskyrė Alisos Mikulėnaitės darbas „Grafiškumas erdvėje“. Ispanijos meno komisaras M.Pasqualotto konstatavo šiuolaikinės dailės kontekste taip retą minties aiškumo primatą, žavėjosi, kaip paprasčiausios geometrine forma – tašku menininkė sugeba konstruoti vizualiai atraktyvią videokompoziciją.

Ant analitinio siūlo

Šiųmetės lietuvių ekspozicijos branduolį sudarė Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros auklėtiniai. Katedros specifika lėmė ir jaunųjų kūrėjų raiškos vientisumą, todėl didžioji dalis darbų – fotografijos bei videožanro reprezentantai. Įdomu ir tai, kad palyginti su praėjusių metų autoriais, šiemet parodoje dalyvauja jau kitos, subrendusios nepriklausomoje Lietuvoje, kartos atstovai. Todėl ir pati kolekcija tematiškai kitokia. Anaiptol ne žaidybiška, lengva ar kiek ironiška. Priešingai. Kolekcija suverta ant analitinio, giluminio pažintinio, konceptualiai atviro kūrybinio siūlo.

Tai būdinga postmodernistinei mąstysenai, ypač turint omeny istorijos „perrašymą“, bandymą iš naujo cituoti jau egzistuojančius dalykus ir reiškinius. Lietuvių ekspozicijoje ryškus sąlytis su gamta, žmogiškosiomis vertybėmis, praeitimi. Juntama savotiška nostalgija (neretai romantizuota). Tačiau tai – ne socialiai angažuota nostalgijos rūšis. Greičiau dvasinė reakcija į šiuolaikinio gyvenimo tempą ir greitį, siekis neprarasti sąlyčio su esminiais, vidujiniais žmogaus išgyvenimais ir vertybėmis.

Apie tai savo darbuose prabilo Kristina Zdanevičiūtė, Augustinas Našlėnas, Edmundas Lukminas, Jurga Sutkutė, Žaneta Jasaitytė, Nidas Arkušauskas. Pastarasis, analizuodamas pirmapradę ženklų būtį, lygiai kaip ir A.Mikulėnaitė, narstanti grafiškumo sampratą, pirminėms hipotezėms patvirtinti pasitelkė šiuolaikines – kompiuterinės grafikos bei video – vizualinę įtaigą.

Kuo paprasčiau ir paveikiau

Estetiškai išgryninti, kompoziciškai lengvai „skaitomi“ jaunųjų kūrėjų darbai pabrėžia jų siekį išreikšti idėją kiek galima paprastesnėmis, bet itin paveikiomis priemonėmis. Kad ir minimalistinės J.Sutkutės fotografijos, dvelkiančios kriminalistinės medicinos realistiškumu, nors iš tiesų išorinio žmogaus kūno apdaro dėka narstančios daug gilesnes psichologines – jo būties ir susvetimėjimo – problemas. Asmens ir visuomenės susitapatinimo ar pasipriešinimo refleksijos ataidi ir Arvydo Žičkaus instaliacijoje. O Vytautas Balsys atiduoda duoklę aplinkos stebėjimo procesui. Jo kūrinys – tai savotiškas mokslinis eksperimentas, kur žiūrovas tampa paprastu statistu, savotišku menininko įkaitu, gebančiu arba ne priimti jo žaidimo taisykles, vadinasi, vartoti arba ne meno produktą.

Apibendrinant – šiųmetė autorių plejada ir darbai atsiveria „naujojo rojaus“ ieškotojų kontekste – atsigręždami į praeities pėdsakus ar analitinius konstruktus, jaunieji kūrėjai liudija dabartinio pasaulio dehumanizaciją, palikdami ateities klausimą atvirą.

Langas

Langas

 

Pajūrio poetės keliaus į Varšuvą

Dvi pajūrio poetės – klaipėdietė Daiva Molytė-Lukauskienė ir palangiškė Elena Karnauskaitė gegužės 19–21 dienomis ruošiasi į Lenkiją.

Jos dalyvaus Lietuvos centro prie Lietuvos Respublikos ambasados Lenkijoje rengiamame tarptautiniame projekte „Poems on the Underground“, kurio renginiai vyks Varšuvoje šiemet gegužę ir birželį.

Mūsų poetės pakviestos dalyvauti poezijos skaitymuose ir Lietuvos centro organizuojamame susitikime su jomis Lietuvos ambasadoje Lenkijoje.

Į tarptautinį projektą „Poems on the Undeground“ lenkai pakvietė po du poetus iš skirtingų šalių. Jie dalyvaus tradiciniuose poezijos skaitymuose ir taip vadinamuose „performing poetry“.

Ta proga Varšuvoje planuojama išleisti projekto dalyvių almanachą su poezijos vertimais į lenkų kalbą.

Šiaurės ir Baltijos šokio grandinė

Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis ’08“:

Lietuvos šokio informacijos centras kartu su Vilniaus festivaliais gegužės 3-12 dienomis Vilniuje rengia tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis-2008“. Šiemet jis neužsuks į Klaipėdą, bet klaipėdiečiai šoks jo scenoje Vilniuje. Menų spaustuvės ir abiejose Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenose naujausius spektaklius pristatys 16 trupių ir nepriklausomų choreografų iš Švedijos, Danijos, Suomijos, Islandijos, Norvegijos, Ispanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Serbijos, Rusijos, Latvijos, Estijos ir Lietuvos. Dvyliktus metus rengiamo festivalio žiūrovų laukia net dvi pasaulinės premjeros.

Pagrindinis šių metų festivalio akcentas – Šiaurės ir Baltijos šalių šokio susitikimas „keðja“ (islandiškas žodis, reiškiantis „grandinę“). Todėl ir meninė festivalio programa pirmiausia pristatys būtent šio regiono šokį. Festivalį pradės legendinė švedų šokio trupė „Cullberg Ballet“ su Johano Ingerio spektakliais „Tarytum“ ir „Negro con Flores“. Jame bus parodyta Tero Saarineno trupės iš Suomijos šokio spektaklio „Next of Kin“ pasaulinė premjera. Lietuviai pirmieji pamatys ir jauno švedų choreografo Martino Forsbergo spektaklį „Redo“, kuris bus rodomas kartu su ankstesniu jo darbu „In Style with Pleasure“.

Lietuvos šiuolaikinio šokio panoramoje bus galima išvysti naujausius Kauno šokio teatro „Aura“, Anželikos Cholinos šokio teatro, Gyčio Ivanausko teatro, choreografių Airos Naginevičiūtės, Loretos Juodkaitės, Aistės Kriukelytės ir Agnijos Šeiko darbus. Gegužės 11-osios vakarą Menų spaustuvėje bus parodytas naujausias klaipėdietės choreografės A.Šeiko šokio spektaklis „La Mariée”.

Lietuvos fotomenininkai – Ukrainoje

Balandžio 16-ąją Kijeve atidaryta šiuolaikinės Lietuvos fotografijos paroda „Sava svetima“, kuri tapo ne tik pirmąja lietuvių fotografijos paroda Ukrainos sostinėje šiemet, bet ir pradėjo bendrą Lietuvos ir Ukrainos menininkų projektą „4 + 4“ ir įsiliejo į šiemet vykstančias Lietuvos kultūros dienas Ukrainoje.

Fotografijų paroda „Sava svetima“ – tai keturių Lietuvos menininkų – klaipėdiečių Gyčio Skudžinsko, Joanos Deltuvaitės, vilniečių Ramunės Pigagaitės ir Arturo Valiaugos – projektai, kuriuose jie kvestionuoja savą ir svetimą erdvę.

„Kijeve nustebino labai vakarietiškas požiūris į parodų pristatymus ir informacijos sklaidą. Atidarymo metu susirinkusi publika net tris valandas gyvai domėjosi kiekvienu fotografu, individualiai užduodami klausimus, o kitą dieną vyko vadinamoji meistriškumo klasė, kurioje buvo tęsiamos diskusijos apie fotografijos tendencijas ir autorių pozicijas“, – pasakojo vernisaže Kijeve dalyvavęs G.Skudžinskas.

Anot jo, šioje parodoje įdomiai padirbėjo jos kuratorė Eglė Deltuvaitė: „Sujungus anksčiau kartu nerodytus autorius ir pateikus „Savo / svetimo” metaforą, tapo akivaizdu, kad visų mūsų darbuose svarbios aplinkos įsavinimo ir adaptavimo aktualijos, visuose juose vienaip ar kitaip nagrinėjamos urbanizmo, humanizmo ar identiteto problemos“.

Liepos mėnesį „Prospekto galerijoje“ Vilniuje projektas „4 + 4“ bus pratęstas keturių Ukrainos fotografų Anos Boitenko, Oleksandro Ljapino, Genadijaus Minčenkos ir Oleksandro Čekmenjovo paroda.

Parengė Rita Bočiulytė