Garsiai aidintis žolės balsas…

Garsiai aidintis žolės balsas…

Balandžio 11 dieną Skuodo kultūros namuose iškilmingai buvo paminėtas poeto Stasio Jonausko šešiasdešimties metų jubiliejus. Poeto pagerbti susirinko beveik visas miestelis: Stasį Jonauską šia proga sveikino savivaldybės atstovai, bibliotekos darbuotojai, didžiosios mokyklos, rajono laikraštis, net Darbo birža.

Poeto pagerbti vyko Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus atstovai. Lietuvos rašytojų sąjungos vardu Stasį Jonauską sveikino Klaipėdos skyriaus pirmininkas Rimantas Černiauskas, palangiškė poetė Elena Karnauskaitė proginėje kalboje aptarė svarbiausius S.Jonausko kūrybos aspektus.

Elena Karnauskaitė

Garsiai aidintis žolės balsas… Tokia pirmoji mintis ateina į galvą bandant apibendrintai nusakyti Stasio Jonausko poeziją. Manau, kad būtent ši rinktinė „Žolės balsas“, išėjusi 2004 metais, skaitytoją paskatino iš naujo atsiversti S.Jonausko eilių knygas, o literatūros kritikus – parašyti įtaigias ir kvalifikuotas recenzijas. Būtent po „Žolės balso“ Stasiui Jonauskui įteikiamos bene pačios solidžiausios literatūrinės premijos – Jotvingių ir Lietuvos rašytojų sąjungos. Tačiau juk iki „Žolės balso“ nueitas netrumpas ir ne visai lygus kūrybinis kelias: nuo pirmosios knygos „Didelis laukas“, 1973, per „Darbų vardai“, 1977, „Lekia kaip metai“, 1981, „Spindulys po žeme“, 1984, „Spaliai“,1984, „Šiuolaikiniai rugiai“, 1990 iki „Širdis plaka delčią“, 1998.

Po rinktinės išleidimo ir solidžių premijų į Stasio Jonausko kūrybą kritikai įsižiūri itin atidžiu žvilgsniu ir bando apibendrinti jo nueitą kelią, sakydami, kad „„Žolės balso“ kraštovaizdis pažįstamas iki skausmo, tačiau ir modifikuotas, šiuolaikinis. Be abejo, S.Jonauskas yra vienas ryškiausių „vietovės“ poetų lietuvių literatūroje. O svarbiausia, kad ši vietovė jo eilėraščiuose turi istorinę gelmę. Istorija ne kaip tęsimasis iš praeities į dabartį, bet kaip lauko reiškinys. Dabar ir visada“, – taip teigia Justinas Kubilius straipsnyje „Daiktų gelmės poetas“ („Šiaurės Atėnai“, 2004). Valdemaras Kukulas, interpretuodamas Stasio Jonausko poeziją, žolės metaforą susieja su amžinybės sąvokos skaidymu, teigdamas, kad „S.Jonausko gamta turbūt pirmiausia kalbinė, lingvistinė“. Anot kritiko, „gamtos pasaulis, jo įvaizdžiai kuo toliau, tuo labiau poetui reikalingi spekuliatyvaus, racionalaus patyrimo, supratimo, žinojimo lytims ir formuluotėms skleisti, tirpdyti“. Tačiau kad ir kokie būtų solidūs kritikų įvertinimai, turbūt vis dėlto kūrėjui itin svarbu išgirsti skaitytojo balsą. Keletą tų balsų leisiu sau pacituoti:“…tylesnis už žolę poetas Lietuvos pakrašty seniai praaugo daugelį sostinės rašeivų, per anksti įsirašiusių į klasikus. Rašo sau ir nesiparina iškreiptais būdais, kaip koks geda“, arba: „Fantastiška poezija. Kokie du poetos, per anksti gavę nacionalines, turėtų nusišauti“; arba: „Iš tikro puiku: rami tėkmė, gražios jungtys, įsižiūrėjimai ir įsiklausymai“; „Šalia šiaurietiškų pustonių, kurie man visada patiko SJ poezijoj, šioj publikacijoj radau grakščios radauskiškos juvelyrikos: „Jis turėjo gyvenimą savo ir jame užsidaręs gyveno“. Arba visą „Medis rudenį“ galima būtų cituoti. Ką jums leidus ir padarysiu:

Manydamas, jog tik nuo vėjo

Tasai gyvenimas kraupus,

Jis nežinojo, kas praėjo

Ir tyliai purtino lapus.

O tie pleveno, tarsi žaidė,

Kol neatėjo valanda,

Ir jis pamatė, jog dažai tie

Jau nebepuoš jo niekada.

Supratęs: amžinai praėjo

Kažkas pabalusia veja,

Jisai stovėjo ir tylėjo,

Uždaręs laiką rievėje.

Atrodo, pildosi V.Kukulo įžvalga, kad su „Žolės balsu“ tarsi baigėsi vienas S.Jonausko poezijos etapas ir prasidėjo kitas. Man rodos, „Literatūroj ir mene“ išspausdintuose eilėraščiuose girdime rilkiškas intonacijas, išsakomas atkaklaus žemaičio, susitapatinusio su žole, balsu.

Aš pati, kaip skaitytoja, Stasio Jonausko poeziją atradau su knyga „Širdis plaka delčią“, atradau turbūt pačiu laiku, nes poeto žodis čia jau nuskaidrėjęs, išgrynintas, kupinas paprastos, nepaneigiamos ir gražios gyvenimo išminties:

Sukos vėjas prieš lietų į vakarus,

Jo viršūnės lingavo žeme.

Degė dar iš įpratimo ugniakuras,

Bet jau laiko nebuvo jame.

Bėgo šiurpas per nendres

į pelkes,

Atsivėrė gelmė, ir joje

Metų riksmas po sakinį telkės,

Atspindėdamas danguje

Žemės balsą ar tik jo kiautą:

Po griaustinio tylėjo ne tai.

Ir kiekvienas galvoja: sakiau tai,

Ką uždaro savin riešutai.

(„Ką uždaro savin riešutai“)

Kai gerbiamas Rimantas Černiauskas, Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, paprašė pakalbėti Stasio Jonausko jubiliejaus proga, nuėjau į Palangos miesto biblioteką paieškoti poeto knygų. Ir radau jau dabar, ko gero, dvi bibliografines retenybes: pirmąją S.Jonausko knygą „Didelis laukas“ bei „Spaliai“. Apie pastarąjį rinkinį kritikų daug prirašyta, bet pripažinkite, kad senokai vartėte šią knygą, o gal kas ir visai neskaitėte. Paskaitykite, tikrai rasite smagių, „užkabinančių“ tekstų.

Tegu kai kurios ten minimos realijos ir nebeaktualu dabar, bet ironiškas kalbėjimo būdas, kitoks vertinimas tebeišlieka nepasenęs.

Apie Stasio Jonausko knygą „Spaliai“ būtų galima šiandien taip pasakyti- laiko patikrinta klasika. Kelios eilutės iš eilėraščio „Pelkės“:

Pelkės veisiasi kaip

kokie vabalai,

Tarsi girtuokliai turi įvairias

alkoholizmo stadijas.

Rūdija jų sąmonė, dreba

keružiai berželiai,

Nuo išdžiūvusių kerpių ir

samanų trupa sausas vanduo.

Pelkės nepripažįsta

žmonių įstatymų,

Jose prieglobstį randa kiekvienas,

bėgantis nuo sausros.

Net pavyzdingos žolės kartais

atpuola į pelkę,-

Ten gyvena tokie viską

galintys augalai.

Arba:

Pelėdos yra tokie paukščiai,

paplitę beveik visame pasaulyje.

Šimtas keturiasdešimt keturios

rūšys. Lietuvoje – dvylika.

Akys jų būna priekyje. Didelės.

Kojų nagai ilgi,

Geriau jos gyvena tenai,

kur mūsų nėra.

Jos mėgsta vienatvę kaip

žmonės, kai verkia.

Pelėdos neverkia, tik ūbauja

naktį eglynuose.

Žmonės jų nesupranta,

nesupranta ir jos,

Bet neverta dėl to žudytis ar

gerti degtinę.

Pripažinkime, juk būtent šias intonacijas atpažįstame Erlicko „raštuose“ ar kauniečio poeto Gintaro Dabrišiaus eilėse.

Per praėjusį Poezijos rudenį vienas tikrai puikus šiuolaikinis lietuvių poetas teigė supratęs, jog eilėraščiai rašomi tik iki penkiasdešimties. Manau, kad Stasys Jonauskas, jo kūryba tą mintį tikrai paneigia. Šiuo atveju tikriausiai galima pasakyti taip: eilėraščiai rašomi iki penkiasdešimties, po to rašomi labai geri eilėraščiai.

Post scriptum: Gal reikėtų nutylėti (arba paklausti), kodėl niekas iš Vilniaus neatvažiavo pagerbti Poeto. Bet gal ir ne. Juk geri eilėraščiai gyvena patys sau nepriklausomai nuo to, ar juos pastebi kokie nors funkcionieriai, ar ne. Labiausiai tiktų čia paties S.Jonausko eilutė: „Jis turėjo gyvenimą savo ir jame užsidaręs gyveno…“

Žvejyba

Žvejyba

Dainius Vanagas

Tamsiai raudonas gniutulas, matyt, vasaros karščio išsekintas, paslikas tysojo majonezo kibirėlio dugne. Atsargiai, stengdamasis nepertraukti, „atrišu“ vieną slieką ir nevikriai maunu jį ant kabliuko. Bjauri, tamsi masė iš padarėlio vidurių ištrykšta man ant pirštų, bet dabar man tai vis tiek — kad tik greičiau laimikis; bet koks.

Trigramė plūdė ilgu Modiljanio kaklu bei geltona kepurėle pliumpteli tolokai nuo kranto. Jei banguotų, mesčiau artėliau, tačiau stiklinis ežero paviršius šaukte šaukia sviesti ten, kur galima pagauti net pačius pasakų vandenis.

Prasidėjus žvejybai, prasideda ir smagaus adrenalino laikas, mat tvenkinys, nors iš esmės yra valstybės nuosavybė, dokumentuose antai yra ūkininkėlio Rikštuko nuosavybė. Šis kaimietukas, gal netgi labiau jo žmona, pašaipiai Rykšte pravardžiuojama, yra mūsiškio kaimelio ir juokas, ir keiksmas. Štai kai dėl kiekvieno jų nuosavos teritorijos peržengimo kviečia policiją — tai juokas, tačiau kai reikia mokėti baudą, ar — neduok dieve — neleidžia žvejoti bei maudytis minėtame tvenkinyje, tai jau grynut gryniausias keiksmas.

Tai štai, žvejoju aš, taip sakant, nelegaliai, ir stebiu, kada pamatysiu ateinančią Rikštienę, grėsmingai man mojančią grėbliu, suprask: „Tu, pienburni, ar aš tau nesakiau, kad daugiau nematyčiau tavęs čia. „Žinoma, tuomet nereplikuoti negaliu, tad moteriškė toliau rūstauja: „Žinau, žinau, kur tėvas tavo dirba, nueisiu, tai pamatysi, kaip duos bizūnų.“ Ir ką jūs manot? Nueina. Kiekvieną kartą, kai pagrasina, ir be jokių išimčių. Man patinka ryžtingos moterys, šiaip ar taip, jos, vargšės, ilgai kankintos, draskytos, naudotos, tad labai smagu matyti jas nuožmiai kimbančias pasauliui į skvernus. Na, tačiau sutikite — ryžtas žavi tik tada, kol jis neturi neigiamų ar erzinančių pasekmių mums patiems. Taigi, savaime suprantama, šios ryžtingos moters aš pakęsti negalėjau, laimei, kol kas jos niekur ir nesimatė.

O diena buvo švelni it pasaka. Tokios dienos iš pat ankstaus ryto man pasisako, jog tikrai gražiai baigsis, kad ir kokių nuotykių tektų patirti. Vėjas tingiai suposi šalia tvenkinio augančių lazdynų šakelėse, tačiau lipti į vandenį bijojo, matyt, šiek tiek nesveikavo, tad buvo aišku, jog bangelių tądien taip ir neišvysiu. Kažkur tolumoje plyšavo vedama „Belaruso“ širdis, o tūkstančiai žiogų giesmėmis kilo į dangų. Išties — diena buvo švelni it pasaka.

Krimtau saulės vaisius; nekibo. Kitapus tvenkinio žirgliojo Stasiukas, mano senelės kaimynas bei sumanus pensininkas, kuris, susikvietęs visą tuntą vaikaičių, šieną kraunant į vežimą dalyvavo tik tiek, kiek reikia įsakymus bei patarimus žarstyti, mat pats tik vyriausiojo inžinieriaus ir darbų planuotojo vaidmenį atliko. Tuo pat metu jo žmona Kazytė už kelių dešimčių metrų dar nepjautame atole melžė karves. Primelžia šilto pieno, ir, matau, eina anūkų link, siūlo, giria kokybę, naudą sveikatai, įkalbinėja. Neįžiūriu vaikų bei jaunuolių veidų, bet, net neabejoju, jie muistosi, spyriojasi, raukosi ir galiausiai vis tiek neparagauja. Aš irgi taip darau: šiaip ar taip, maloniau įsivaizduoti, kad pienas pats savaime iš dangaus nukrenta į parduotuvių lentynas, nei matyti, kaip išteka iš karvės.

Žvejoju. Miesto nesantuokinis vaikas; kaime. Ši reali, ranka ir akimis paliečiama vasaros idilė, vaiski popietės šiluma, nuoširdi, neburzgianti, neūžianti, neužsikemšanti, nevėluojanti, nesižudanti aplinka įtraukia mane pamažėl. Bet, užuot idilę sukūrusi manyje, ji išryškina jos nebuvimą. Nekimba, net neniūksi, net net; dabar šūktelčiau: „Ei, seni, kaip tau, krutina bent truputį?“ Po minutėlės man atsakytų: „Ne, dar ne. Gal reikėtų ant kviečio pabandyti?“ Pauzė, ir vėl išgirstu: „Ei, o turi saulėgrąžų, aš namie ant salo palikau, kad jas kur“. Tačiau neturiu kam šūkauti: esu čia vienas, o juk neturėčiau. Ilgai svajotų atostogų planai, pašėlusių troškimų tenkinimas, bemiegių naktų vilionės, Rykščių erzinimai, dviračių ir kitų transporto priemonių nuolatinės charakiri subliūško per akimirksnį — Sauliui, mano pusbroliui, sulaužė koją, ir ne bet kaip, o blauzdikaulį į tris dalis padalino, vadinasi, per prievartą mano bičiulį prie lovos keletui savaičių prirakino. O juk po to jau bus kiti planai, kiti tikslai, kitos kelionės, kiti norai. Kitas laikas netinkamų akimirkų dykynėse.

„Sakyk, ar nebūtų geriau eiti į kitą tvenkinio pusę?“ — klausiu.

„Ne, nestenėk, tik ką atėjom, palauk dar. Vakarop, pamatysi, tikrai ims kibti kuojos, kad nė traukti nespėsim.“

Ką gi — lieku ir toliau stebiu Stasiuką. Dievaži, koks turėtų būti keistas jausmas būti pensininku. Juk atmintis tada kelias dešimtis metų talpina, ir rytą, kartu su akimis, kone iš visų gyvenimo etapų atsimerkia ir visos patirtos smulkmenos, ir regi jas skruostuose, raukšlėse, lūpose stringančiuose žodžiuose, ausų nebepasiekiančiuose garsuose. Viskas jau prabėgę, nieko nelikę, ir ateis tinkama akimirka, kai per sodus, per paukščių pulkus danguje, per pravirus vartelius, stačiais laiptais, akimirkomis, kai būsime užsimerkę, atbėgs nekviesta viešnia mirtis.

O aš jaunas; dar netikiu, kad mirsiu.

„Kaip manai, ar šiandien užtiks mus Rikštienė?“ — išgirstu klausimą.

„Aš manau, kad jei iki vakaro žvejosim, tai tikrai užtiks. Ji juk į ganyklas pro šią tvenkinio pusę važiuoja“, — paaiškinu ir įsidedu smilgą tarp lūpų. Nai nai nai – niūniuoju – važiuoja Rykštė ir plaka mūs kiekvieną, nai nai nai, ir plaka plaka mūs kiekvieną – kol mane suima juokas.

„Ko juokiesi?“ — stebisi Saulius, nors jam priežastis nelabai svarbi; ir taip jau šiepiasi.

„Ach… Tiesiog, žinai, gera man.“

Išties gera. Esu čia lyg saloje, saloje Miesto vandenyne. Nedrįstu teigti, kad ši sala, dievaži, kuo nors be galo ypatinga, turinti tai, ko neturi jokia kita vieta, ar primenanti prarastąjį Rojų, kurio turbūt tebesigaili Miltonas. Užtenka to, kad ši sala tebeturi savo kvapą, savo spalvas: čia į žmones tebesikreipia pavardėmis, o ne asmens kodais; namai atskiriami ne pagal numerius, o pagal savitą statybą bei spalvas; vanduo bėga ne iš čiaupo, o keliamas iš žemės gelmių, tuo pat metu girgždant besisukančiam šulinio voleliui; nuo vagių gelbsti ne mirksinčios signalizacijos, o karvės didumo šunys. Netgi ne pats eini į parduotuvę, o šioji, nusižeminusi ir gailesčio verta, pati atšliaužia. Tuomet išgirsti kaimynų zekį bešūkaujantį: „Mama, ei, girdi, autolafka atvažiavo!“ Sala, kur neklesti kūryba, bet gimsta kūrėjas.

„Ko dabar labiausiai norėtum?“ — klausiu aš svajingai, lyg tikėdamasis išgirsti kokią nors iškilią filosofiją.

„Kad užkibtų, velniai griebtų“, — purkšteli Saulius ir įsideda saują saulėgrąžų į burną. Mano skruostai minutėlei parausta, ir aš šypteliu.

„Na na, sakiau, kad reikia eiti į kitą pusę“, — priekaištingai tariu.

„Ne, tereikia sulaukti tinkamos akimirkos“, — vėl užtikrina jis.

Mieste išnyksta tinkamos akimirkos. Ten, žinia, „visada galimybių metas.“ Negali išsirinkti, o galų gale — netgi negali nesirinkti: žuvys jau pagautos, į akvariumus sumestos, tereikia tinkliuku jas išgriebti.

„Žinai, važiuodami čia vos vos nesusidūrėme su mikroautobusiuku. Viskas įvyko taip staiga: mes važiavome pagrindiniu keliu, o staiga iš šalutinio keliuko išlėkė tas asilas, čia, galima sakyti, iškart už Kauno. Dar sekundė ir nežinia, kuo būtų pasibaigę“, — niūriai prataria Saulius.

„Baisu“, — kvailai lepteliu.

Tačiau aš žinau, kad jokios sekundės nebuvo. Ir žinau, kuo viskas pasibaigė: netinkama akimirka. Kažkas neišlaukė, kažkas skubėjo, kažkas buvo neapdairus. Šis „kažkas“ kilęs iš miesto, ten — jo tėvynė, ten jo sodai vešliausi, šaknys tvirčiausios. Kažkas kažką kažkada kažkur kažkaip padarė. Miestas miestą miestada miestur miestaip padarė.

„Per visus galus“, — burbtelėjo Saulius.

„Mhm.“

Kažkokio mikroautobusiuko kažkoks vairuotojas pabėgo.

O aš kažką myliu. Nėra nieko lengviau, kaip mylėti visą pasaulį, ir aš tai darau: aš gležnas, aš trapus. Mano delnai balti, siela neveiksni, slepiuosi mieste — bendruomenės gūžtoje; juk visais laikais žmonės būrėsi į grupes, kad apsigintų nuo priešų, ir visai natūralu, kad, didėjant saugumo jausmui ėmė bukėti gynybos instinktas. Štai tada svetimšaliai nesunkiai įsispraudžia pro akis, ausis, įsliuogia šnervių plaukeliais, lenda rykle į skrandį. Tuomet viskas sustingsta it automobilių spūstyje.

Mano šeima, o ir aš drauge, taip pat išėjom, kad būtų saugiau. Dabar, kad būtų saugiau, reikėtų iš ten išeiti.

„O gal reikia pašerti“? — klausiu.

„Bandyk.“

Sudrėkinu batoną, suspaudžiu į kamuoliuką ir švysteliu savo plūdės link; vanduo pirmą kartą nuo mano atėjimo subanguoja. Matau, kaip Stasiukas su anūkais pajuda iš lauko, visi lig vieno jaukiai, šeimyniškai susėdę ant vežimo. Žinau: dar grįš — lauke nemažai kupetų likę.

„Galėčiau taip žvejoti valandų valandas“, — išsprūsta man kramtant likusius batono trupinius.

„Aš irgi, nors, aišku, būtų smagu šį tą sugauti.“

„Sugausim, pats taip sakei.“

„Sakiau. Bet ką gali žinoti, Rikštienė galėjo prigrasinti ne tik žmones, bet ir žuvis.“

—Mano kišenėje yra lyg kokių mažų voriukų dėžutė. Sakyčiau, tykūs padarėliai, nors uolūs ir ryžtingi it tokiais būti jiems gyvenimo paskirta. Jau kuris laikas jaučiu, kaip jie silpsta, oro plaučiuose jiems užtenka vis trumpiau, kojos, negaudamos stiprinančių vitaminų, ima šlubčioti, svyruoti. Jie verpia, audžia, siuva, taiso, lopo mano ryšius, saugo it museles tinkle mano prisiminimus. Deja, jie nebeturi medžiagos, su kuria galėtų dirbti; vis mažiau ir mažiau yra ką saugoti, ką taisyti. Ir netgi liūdna, kad neliūdna. Neberandu žmonių atbalsių savyje, jų esatys tėra mano esaties kontekstas. Turėčiau galvoti apie žmones, tačiau negalvoju, nesirūpinu jais. Žinoma, galėčiau pradėti, galėčiau stengtis, bet nežinia, ar, darydamas tai nenuoširdžiai, tik dar labiau neįskaudinčiau savęs bei kitų.

Tai lyg koks savisaugos šydas nuo savisaugai skirto miesto:

Atstumti, atmesti, nepriimti — užsisklęsti.

Bėgti, slėptis, slėpti — užsisklęsti.

Bendraujant nebendrauti. Klausantis nesiklausyti. Šypsantis nesišypsoti. Rūpintis nesirūpinant—

„Man atrodo, Rykštė atvažiuoja, štai ten, matai?“ — kumšteliu Saulių, tačiau jo žvilgsnis nukreiptas visai kita kryptimi.

„Tau kimba!“

Išties. Staigiai pakylu ir čiumpu meškerę. Kitame valo gale kažin kas suspurda.

„Yra, yra?“

„Jo!“ — džiugiai sušunku.

Netrukus ant kranto nuleidžiu neblogą ešerį; tokį jau ir kepti galima — pusantro sprindžio. Jo akys, neįtikėtinai išvirtusios, styro į priešingas puses. Netinkama akimirka žiūrėti dviem kryptimis, kada esi vienas.

„Kaip manai, dabar jis jaučia tokį pat trūkumą, kaip aš?

„Jis turbūt nesupranta, ką jaučia. Jūs abu turbūt nesuprantat“, — girdžiu savo mintį, Sauliaus balsu tariamą.

„Šiaip ar taip, — teisinuosi sau, — bet koks savęs analizavimas turi savotiško teatrališkumo. „Galvoji, vadinasi, esi.“ Ir vis bandai, bandai ir bandai sau tai įrodyti. O juk turbūt kuo daugiau galvoji, tuo mažiau esi.“

„Tu ir vėl vaidini.“

„Tiesa“, — niūriai linkteliu galvą.

Tampu cirku. Mano paties beviltiškumas tampa populiariausiu mano triuku. Jei dabar paleisčiau šį ešerį, suprask — į laisvę, kurios aš neturiu, tai tik suvaidinčiau melancholišką, kilnią romantiką.

O juk viskas, viskas ne taip. Parsinešiu žuvį ir išsikepsiu, suvalgysiu, kad nieko neliktų, bet net tada vaidinsiu išblaškantį ir išderinantį miestą, kuris nieko nepalieka nepaliesta, nesudarkyta.

Aš net vaidinu, kad Saulius čia. Lyg šaukčiausi mesijo, kuris pririštų mane prie žemės ir neleistų susvetimėti, neleistų išeiti, neatsiminti, pamiršti, nes dabar juk visa yra išgalvota, visa — tai mano cirkas, kur aš nebežinau, ką darau nuoširdžiai, o ką — teatrališko smalsumo vedamas.

Greitai išmuš mano netinkama akimirka, ir aš pats sau ištrykšiu ant rankų, maudamasis ant kabliuko, ir net pats save prarysiu žuvimi atplaukęs, kuri spoksos dviem kryptimis.

Tik, tapus viskuo, nutrūks visi ryšiai: taip reikia, taip geriau, jei vis dėlto joks mesijas taip ir nepasirodys—

— Ei, pienburni, ar aš tau nesakiau, kad daugiau nematyčiau tavęs čia?

Gintaro lašai

Dalia Tamošauskaitė
***

Ilgapirštė.
Vagilė.
Arba muzikantė.
Nedrįstanti vogti.
Nemokanti groti.
Jau geriau, sakiau, nusikirsčiau
Tuos pirštus!..
Ar bent vieną pirštą.
Ir Dievas gan greit išklausė…

Suvokt, kas esi,
Kainuoja brangiau
Negu būti.

***

Pravėrusi burną ištarti vardui –
Paleisti esmo strėlei į tylą,
Nuslydau į garso prarają.
Nusitempdama ir savo pasaulius.

***

Geriau
Kalbėti
Ne žodžiais –
Vien tik
Garsais:
Jie
Bent jau teikia
Vilties.

***

Dieną
Naktį
Rausčiau ir
Kasčiau -
Kad tik
Upės
Antraip apsisuktų!..
Bet esmė juk
Kairiajam delne,
O ne žemėj.

***

Jeigu tik
Galėčiau, dar
Šįvakar
Implantuočiau
Katei
Savo
Sielą.
Ne iš meilės –
Iš keršto.

***

Pragmatiška
Vaizduotė taip
Išlavėja, kad ant
Apdulkėjusio
Autobuso
Lango
Pradedi
Matyti
Baltąsias
Meškas.
Ar net
Veidus
Niekada neturėtų
Artimųjų.
Taškas po taško,
Brūkšnys po brūkšnio
Kablelis po kablelio…

Paūmėjusioje
Kelionėje
Iš visur
Į niekur
Praverčia viskas:
Netgi per menkos
Zoologijos ir anatomijos
Žinios.

***

Du nuoperskai
Vienatvės
Pavasarį.
Pusė kieliko
Vienatvės
Rudenį. O
Likusiu laiku, jei
Gydytojas kitaip
Nenurodė, –
Šaukštais ir samčiais,
Stiklinėm ir ąsočiais,
Kibirais ir bidonais.

Homeopatija taip
Greitai
Tampa
Nuodais, kaip ir
Genijus
Bepročiu.

***

Pobaisis toks
Seniokas,
Bebaigiąs nusilakti
Iešmininkas,
Virš galvos
Sukdamas
Veržliaraktį –
Tarsi laikrodžio kokio švytuoklę,
Lyg šeino kokią katarinką:
„Tiesiai,
Į kairę,
Į dešinę…
„Tiesiai?
Į kairę?..
Į dešinę?..“

„Tiesiai! – šaukiu.
 – Tiesiai!“
Bet jis tik
Giliai
Kvėpteli:
„Mano pareiga –
Klausti,
Tavo valia –
Atsakyti“.
Ir vėl
Virš galvos
Veržliaraktis…
Lyg šeino kokia katarinka:
„Tiesiai,
Į kairę,
Į dešinę…“
Likimas –
Ne traukinys.

***

Kol galvojau, kad
Niekas
Nelaukia,
Užmiršau, kur
Einu…
Ir grįžau
Ten,
Kur laukė…
Ne manęs.

***

Vis ankstėjančios
Rudenės sutemos –
Pati tobuliausia
Kosmetika:
Jautiesi taip pat,
Kaip ir visad…
Bet to nors kitiems
Nematyti.

***

Kuo labiau

Prie tavęs
Artėju,
Tuo sparčiau
Tu
Nuo manęs
Tolsti.
Ar bereikia
Akivaizdesnio
Įrodymo, kad
Žemė
Apvali?!.

***

Žodžiai
Susivijo ir
Susimazgė į
Satanistiškus
Junginius – jau
Neišpainiosim!.. Tik
Įsipainiosim.

Gerai nebent
Lakštingalai:
Niekas
Nesupranta, ką ji
Gieda… Bet vis tiek
Sako, kad
Gražu.
***

Po trisdešimt penkerių
Metų laikai
Labai intymu:
Vasara praeina per
Akimirksnį,
Ruduo aplanko
Kasdien po pietų,
Žiema –
Keliskart per dieną,
O pavasaris…
Jam tiesiog
Nebelieka
Laiko.

***


Negalvoju apie
Mirtį. Nes
Mirtis
Galvoja apie
Mane.

Darbo
Pasidalinimas –
Aukštesnės
Civilizacijos
Požymis: gal po
Mirties
Mane
Pasiims į
Marsą?..

***

Kas rytą po
Valandą
Kantriai
Piešiu ant
Savęs
Gražią
Moterį:
Žinau, kaip
Ji
Atrodo… Bet nė
Nenutuokiu, kokia
Ji
Yra.

***

Mano
Širdis
Metalinė. Tad
Visi
Įbrėžimai
Matyti.

Sugrįžimai

Sugrįžimai

Natalija Antonova

Ką mes žinom apie kritimą?

Tik tai, kad laisvo kritimo nebūna.

Vadinasi, bet koks kritimas – nelaisvas,

Tiksliau, nepriklauso nuo mūsų valios -

kristi gali kiekvienas.

Heksagrama Nr.5. Būtinybė laukti

Ar žinai, kuo aš gyvenu, viešpatie, koks apvalus mano gyvenimas: jame nėra pradžios taško, nėra tarpinių stotelių, darbo vietų, poilsio namų, nėra punkto, kur būtinai reikia atvykti, ir kodėl aš gyva iki šiolei, ar tu žinai? Tu gali tik spėlioti, kad mane čia sulaiko ne tikėjimas tavimi ir ne meilė tau, o menkutė viltis keistam, nepadoriam pašalinių akių atžvilgiu norui susilieti su tavimi, kai mes tapsim žeme, vandeniu arba vėju, susipynusiu tarp kreivų šakų ar spalvotų kaspinų gražių merginų kasose, dvejais gintaro karoliukais, nejučia atsidūrusiais greta rožančiuje ar karoliuose mylimos moters, rankoje žmogaus, kuris tiki Dievą, myli jį, žmogaus be religinių nukrypimų. Ir aš laukiu, kur mes susitiksim. Kaip susiliesim, kuriuo laiku pažinsime vienas kitą, pagal kokius slaptus požymius: randas per visą amžinybę nuo manęs iki tavęs, paukščių takas pilnas kitų žvaigždžių.

Heksagrama Nr.14. Daugumos valdymas

Metu į jūrą žalią, saldų obuolį ir klausausi, kaip nieko neatsitiko: kaip man negaila to obuolio, kaip nieko nepajuto jūra, kaip obuoliui vis viena, kur buvoti. Kol kapstausi pajūryje kaip višta, bandydama rasti ką nors tikrai nepaprasto, tai, ko niekada dar nevaldžiau, sunkiai įsivaizduodama, kaip jis galėtų atrodyti pirmą sykį išvydus. Juodas, greičiausiai apvalus kaip akmuo, kurį aš sviedžiau paskui obuolį taip toli, kiek siekia žvilgsnis. Suvokimas atėjo staiga: manoji patirtis išsisėmusi. Man nebūtina skubėti kaip anksčiau pirmam pasičiupti radinius ir neskubėti paleisti iš rankų to, kas netinka apyvokai, galiu liautis ieškojęs, patogiau panirti į vandenį iki galvos. Tegu dabar paieško manęs.

Heksagrama Nr.37. Namiškiai

Kaip keistai tu į mane žvelgi, mieloji.

Nieko baisaus, jei susivoksi. Tu man labai primeni vieną žmogų, kuris visada man primindavo tave. Jį vadino Fedru. Bet tu plauk indus, neužsiimk tuščiais plepalais.

Aš skrendu į praeitį pas Fedrą, palikusi tau vaikus, katiną, kušetę ir televizorių. Viso to mes su Fedru nebūtume įsigiję, jis nebuvo man toks geras kaip tu, jis paprasčiausiai mane mylėjo. Pamenu, sykį prieš Naujus metus mes nusipirkom eglutę miesto centre, nuvežėm ją į tamsų mišką ir palikom ten merdėti, nes pas mus namuose medžiai labai ilgai merdėja – žmonės tiek negyvena.

Heksagrama Nr. 3. Pradinis sunkumas

Veltui rašau tuos žodžius. Neišreikšiu liūdesio. Geriau būtum apgauta ar apvogta, nei bandytum žodžiais išreikšti tai, kaip mane plėšo dalimis mano pačios gyvenimas, po tam tikro tarpo – gyvenimas po mirties. Tokiomis minutėmis norisi rėkti: “Nuodų man! Nuodų!”, bet iš esmės neatsiras tokio žmogaus, kuris tą prašymą išpildys su meile. O aš nenoriu vartoti nuodus kaip prieskonį neapykantai ar svetimam abuojumui – jie jau patys yra nuodai. Aš nebijau mirties, kaip, tarkim, bijau neišpildyti pažado. Štai jums logikos spąstai: kartą pažadėjusi laikinai nenumirti, susilaikyti bent jau iki kito penktadienio, aš pradedu bijoti mirties, kad nesulaužyčiau pažado. Sakau sau: “Būk atsargesnė, varge mano, o tai numirsi, neduok Dieve”, griežtai nesusigaudydama, kaip išvengti neišvengiamybės – ar daryti tik tai, ką pripratus daryti, ar užsiimti tuo, kuo niekada neužsiimdavai, ar visai nieko neveikti, tyliai sėdėti viduryje rugpjūčio ir klausytis, kaip nuo medžių krenta obuoliai. Viešpatie, kaip visa tai vienodai kvaila! Numoju ranka: vis vien pragyvensiu iki senatvės, pragyvensiu ir pasigailėsiu, kad nenumiriau šitą penktadienį. Būtinai pasigailėsiu. Aš save pažįstu.

Heksagrama Nr. 56. Klajonės (Nemo)

Iškentusi būtinus pasikeitimus, lieku savimi. Per šaltą sniego tunelį išeinu pasistumdama, tirpdydama savo kelią lyg sliekas. Kas taip išdrįs? Eiti vienatvėje: pats sau šarvuotis, pats sau bėgiai (medis – geležis), ( skaičius – numeris), ( erškėtis baltasis – driežas vikrusis), pats sau kontrolierius ir stotelė, jei to reikės. Be sustojimų, prašau. Įpinu dobilo kvapą vien tam, kad nesudžiūčiau akinančioje tobulybėje. Toliau spalvos: suprantama, raudona – lai užverda galingasis kraujas. Girdžiu maurojant karališkąjį elnią: einu pas jį. Pojūtis beskonis. Jaučiuosi su tuščia smegenine, kurioje šeimininkauta su svetimomis idėjomis, kurios niekaip nebeprigijo, nuvyto iki pat šaknų. Slenku šaltu tuneliu visiškai viena.

O balkšvoje tamsoje įsižiebia padaras, kuris nusineša mano atmintį.

Heksagrama Nr.22. Padėtis

Be neįžengiamos drėgnos girios dar yra laukas, kuriame kristi į tankią žolę būtina nors kartą gyvenime: ir tokiu būdu sugauti savo svajonę. Jokio vėjo, lietaus, vien tuščias, šviesus dangus, besikeičiantis tavo pamėgtais pavidalais – dramblių, namų, medžių, džiugesio, akmenų, skruzdėlių, bėgančių pašaliais, nepriversi galvoti, kaip sunku būti žmogum, o štai žmogus, jei to nori, gali save įsivaizduoti kuo tik nori (kai kas taip pinigus užsidirba). Ir nuo tokios galimybių gausos sukasi galva, bet, atvirai sakant, geriau būti vabalu, darbuotis iki prakaito ir nekimšti į savo ilgaausę galvą to, ko prikimšta kiekvieno žmogaus makaulė. Visi mes mirtingi ir visi mirštame su viena mintimi (ir drambliai, ir namai, ir žmonės, ir medžiai, ir akmenys nutrinti laiko ir smilčių). Noriu būti ilgiau.

Heksagrama Nr.54. Nuotaka

Taip, nors apsivynioki baltai, į mirusius nepaims. Atsitiktinai susitikti su tuo, kurį tik mintyse manei susitikti akmenimis grįstoje centrinėje aikštėje tarp nereikalingų vienodų žmonių su plastmasiniais žiebtuvėliais rankose ar dar su kuo nors.

Tiesa, gali praeiti metai, dešimtys metų. Gal ir jo jau nėra, ir manęs. Plastmasė ilgaamžė ir pereis ne vienas rankas, kaip koks mūsų laikų artefaktas, mūsų meilės laikų…

Daiktai ir egzistencijos

Apie Dievą

Kartą Dievas sušuko: “Po šilingą iš kiekvieno, gyvenančio šioje žemėje ir, prisiekiu savimi, vienas iš jūsų bus laisvas.

Po šilingą iš kiekvieno šventeivos,- ėmė juoktis žmonės,- ir visi būsim laisvi per amžių amžius. Amen.

Apie žmones

Vargas, sakoma, blogiau už skurdą. Vienatvė baisiau už vienatvę dviese. Todėl aš gyvenu vienas. Niekur nedirbu. Verčiuosi atsitiktiniais radiniais ir retais įspūdžiais. Įsivaizduokite, kartą aš radau raktą, įsidėjau jį į kišenę ir einu toliau. Raktas trankosi į monetą, surastą ankstėliau. Apsirengęs aš ne kažin kaip. Ant kaklo pravoslavų kryželis, kuris dar vakar gulėjo dulkėse rudas – surūdijęs, aptrintas, bet vis dar išlaikęs nukryžiuotojo formas. Jis pakabintas ant ryškiai gelsvos vielutės, kurios ritinėlį (ir pintą žiedelį su rožele ) aš radau prie vaikų žaidimo aikštelės.

Aš netikiu Dievą, aš einu. Prarasti ar išmesti daiktai kalba man apie žmones, o aš įgyju patirties kalbėtis su daiktais. Man neįdomi jų pačių istorija: kokioje parduotuvėje, už kokius grašius, aš net nepastebiu jų vertės. Geriau lai papasakoja apie tuos, kurie juos pametė, apie jų ydas ir dorybes, paaiškina, kas jie per žmonės.

Pradžioje aš maniau, kad žmonių net nėra. Aš – vienintelis žmonių giminės atstovas. Bet kartą iš namo laiptinės, kur aš gyvenau, išėjo pagyvenusi moteris parsinešti pieno katei. Ji, pasirodo, turi anūkų: berniukus ir mergaitę penkerių metų. Graži didžiaakė mažylė. Ir dukra su vyru, o vyras – tai aš, išėjo degtukų į parduotuvę ir negrįžo.

Svetingai šviečia lemputė vaikų kambaryje, ten mano vaikai. Jei jie paklaus, kur aš, jiems pameluos ką nors didvyriško. Tada jie tikės, kad aš esu, tikės už mane, kol aš vis dar ieškau.

II

Tiktai purvas ir balos. Tiktai moteris ant kampo – terakotinis indas su nešvarumais, kažkieno dukra, kažkieno motina. Gal pakelti?

III

Vaikystėje man drausdavo rankioti gatvėje, nes daiktai galėjo būti nešvarūs ar užkalbėti. Tarkim, smaugia žmogų neapykanta, pyktis, pavydas arba įsisuka liga. Jis užkalba daiktą ir numeta ten, kur jį būtinai pakels kaip auksą, pinigą, blizgančią sagą.

Aš išmokau greitai atskirti. Ir, įsivaizduokite, suradau monetą, taip nulaižytą laiko (kaip tik jūra moka), kad ant jos vietoj profilio atsispaudė Li heksagrama. (Titnagas.)

Nuostabi, nieko neįpareigojanti sėkmė. Po to raktas. Nuo siuvimo mašinos, kurią uždaro, kad vaikai nekištų nagų prie aštrių ar duriančių daiktų. Mano vaikai.

IV

Daiktai gali pranašauti ateitį. Bet ne kiekvienas gali skaityti pagal daiktus, juk tam reikia drąsos pažvelgti į ateitį. Nebijoti sukurti ateitį savomis prielaidomis – šitą daro visi, bet ne visi suvokia, ką daro. Susipainiojau? Tiesiog, jei žmonės mąstytų apie esmę, jiems pasidarytų baisu.

O pasislėpti nėra kur – mama jau mirusi, o į Dievą netikime. Iš tikro mūsų nėra, to ir bijau labiau už purvą ir bereikšmę mūsų egzistenciją.

V

Kartą aš radau pažymą apie Vanilos Vanilovičiaus Mandžušri gimimą. Kaip be jos jis gyvens? Ar ves žmoną? Ar numirs? Rusvas kūdikis be antakių, putlus bodhisatva. Neverk. Tetulė išrašys tau naują popierėlį.

VI

Aš kybojau ant plauko

Aš grimzdau pelkės žolėse

Švento Elmo ugnys svilino

mano akis

Iki pelenų išdegino kūną

Antonovo liepsnos

Pradingo

Pavydas

Pasipūtimas

Nemeilė

Buvimo beprasmiškumas

Pyktis

Ir manęs nebeliko

Iš rusų k. išvertė Rimantas Černiauskas