Klaipėda turi savąją „Ožkelę Melagėlę“

Klaipėda turi savąją „Ožkelę Melagėlę“

Laima Kaupienė

Ne vieno praeivio akį Sekminių dieną (gegužės 11-ąją) traukė atidari Klaipėdos lėlių teatro kiemo vartai, už kurių vyko neįprasti dalykai. Erdviame kieme, kurio viduryje išdidžiai auga nuostabiai žydinti obelis, buvo pilna žmonių. Ne bet kokių, o laukiančių šio teatro premjeros – režisierės ir dailininkės, lėlių meistrės Gintarės Radvilavičiūtės dviejų dalių lauko lėlių ir kaukių vaidinimo visai šeimai pagal lietuvių liaudies pasaką „Ožkelė Melagėlė“.

Po žydinčia obelimi

Ir vėl klaipėdiškiai lėlininkai sužavėjo netradiciškumu, originalumu. Veiksmas vyko ne kaip įprasta viduje, scenoje, o lauke, kieme, po žydinčia obelimi, kuri pakeitė beveik visą scenografiją: po jos šakomis, savoje erdvėje, tarpo diedo ir jo namiškių gyvenimas, buvo sprendžiamos ganymo ir neganymo problemos, svetimoje – miško erdvėje, už atremtų į obelį durų, savo „gudrumėlį“ išbandė ožkelė.

Pasitelktos tik kelios detalės: virvė, įkūnijanti jūros bangas, stilizuotas vaikiškas žaisliukas – arklio galva – arklys, ratas – vežimas, kuriuo diedas važiavo į turgų, bei rąstas, su įbestu jame kirviu, žymintis kaimo – t.y. scenos ribas. O scenoje pasirodžiusios lėlės–kaukės žiūrovų dėmesį traukė ne tik spalvingumu, netradiciškomis formomis, bet ir neįprastu dydžiu. Lėlės įspūdingai didelės, tarsi ne teatrinės, o atėjusios iš gatvės parado, valdomos aktoriams įlindus į jų vidų.

Spektaklio metu scenoje veikia keturi aktoriai: Sigita Bartulytė, nuolat būnanti scenoje ir valdanti Ožkelės Melagėlės kaukę, Karolis Makauskas, Marius Drakšas, Donatas Savickis, pakaitomis perimantys aktoriaus-pasakotojo, aktoriaus-personažo vaidmenis. Viso veiksmo metu kalba, t.y. seka pasaką aktorius-pasakotojas, kuris viską stebi čia ir dabar greta.

Didelė erdvė – fantazijai

Aktoriai-personažai bendrauja plastikos kalba. Persikūnijimo nėra, yra teatrinis žaidimas, judesys, paryškinantis tai, kas sukurta vizualiai. Kiekvienas personažas turi savo melodiją, plastinę charakteristiką – kalbėjimo stilių. Todėl judesį papildanti, išprovokuojanti kompozitoriaus Donato Bielkausko muzika ne iliustruoja veiksmą, bet tampa neatsiejama jo dalimi.

Jei muzika neatgaivintų lėlės-kaukės, ji neišreikštų, neatskleistų savęs kaip personažo, kaip nenutrūkstamo veiksmo dalies. Ir jauniesiems aktoriams, vedamiems ritmo, stilizuoto šokio, geriau sekėsi dirbti su lėlėmis – kaukėmis, o ne bendrauti su žiūrovu, tačiau tai – pataisomas, išmokstamas dalykas, ateinantis su patirtimi, kai aktoriaus ir žiūrovo dialogas užsimezga natūraliai, iš žaidimo.

Minimalistinis pasakos siužeto nusakymas, „nenupigintas“ šiuolaikinių motyvų įterpimas (boba išvažiuoja atostogauti į Egiptą) į etnoterpę, muzikos ir judesio harmonija vyksme žiūrovui leidžia į seniai žinomą liaudies pasaką apie gudrią ožką, kuri meluodama manipuliuoja diedu, priverčia išvaryti iš namų artimuosius, pažvelgti naujai, pačiam susikurti ožkelės, diedo, lapės ar kito veikėjo charakterio detales. Mažajam žiūrovui tai didelė erdvė fantazijai, pastabumui ugdytis.

Pavyko sudominti publiką

Smagu buvo stebėti, kaip sudominti vyksmo patys mažiausi lėlių teatro gerbėjai reagavo į muziką, plojo neraginami, nejusdami kojele mušė ritmą, net per patį vaidinimą vorele patraukė žvilgtelėti, kas vyksta lapės oloje, kurioje tuo metu karaliavo Ožkelė Melagėlė.

Vadinasi, režisierei, aktoriams pavyko sudominti publiką. Ir ne bet kokią, o tokią, kuri nenuoširdumo, netikrumo scenoje neatleidžia, paprasčiausiai pristinga kantrumo ir dėmesio, nors spektaklis teoriškai ir būtų skirtas vaikams.

Nuostabu, jei šešiametis žiūrovas, paprašytas pasidalyti įspūdžiais apie spektaklį, paporino: „Ten buvo labai gražu, gera, miela. Diedas, dukrelė, boba maitino ožkelę, o ta sakė, kad nemaitino (bet ožka nekalbėjo, vadinasi, vaikas suprato šokio, judesio kalbą). Melagėlė. Negalima meluoti! Aš nenoriu būti melagis.“

Tad sprendimas naudoti dideles ryškias lėles netradicinėje erdvėje – lauke, įvesti šiuolaikiškas detales, gyvai nuspalvinusias postringaujantį pasakotoją, žiūrovui kalbėti šokiu, plastika ir muzika – sėkmingas jaunųjų menininkų darbas, nuostabus Klaipėdos lėlių teatro dar vienas repertuarinis kūrinys.

Šypsojosi lėlės ir vaikai

Šypsojosi lėlės ir vaikai

Gegužės 21–25 dienomis Kaune vyko XVIII tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Šypsos lėlės ir vaikai”.

Jį surengė Lietuvos nacionalinis UNIMA centras ir Kauno valstybinis lėlių teatras.

Festivalyje Klaipėdai atstovavo net trys kolektyvai.

Į Kauną suvažiavo lėlių teatrai iš visos Lietuvos.

Taip pat atvyko teatrai iš užsienio – Vokietijos, Danijos, Italijos, Lenkijos, Ukrainos, Ispanijos, Norvegijos, Baltarusijos, Rusijos.

Per penkias dienas parodyta 19 lėlių vaidinimų renginio dalyviams ir publikai – vaikams ir suaugusiesiems.

Lėlių fiesta prasidėjo Moksleiviško lėlių teatro diena, kurioje pasirodė ir Klaipėdos jaunimo centro vaidybos studija „Trepsė”.

Klaipėdiečiai moksleiviai parodė objektų spektaklį pagal R.Tagorės eiles „Jaunatis” (režisierė ir dailininkė Rimutė Svytytė).

Kitomis dienomis festivalyje vaidino profesionalai.

Ketvirtadienį Kauno valstybiniame lėlių teatre veikė meistriškumo mokykla „UNIMA – 2008”, – lėlininkams užsiėmimus vedė tarptautinės lėlių teatrų asociacijos UNIMA vykdomojo komiteto narys, Edukacinės komisijos prezidentas, Balstogės (Lenkija) lėlių teatro vadovas Marekas Waszkielis.

Šeštadienį Laisvės alėja pražygiavo lėlių ir kaukių paradas, miesto sode surengtas koncertas, skirtas Kauno valstybinio lėlių teatro 50-mečiui, festivalio dalyviams savo improvizacijų spektaklį „Jūra” parodė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentai.

O paskutinę festivalio dieną jo scenoje Klaipėdos lėlių teatras žemaičių tarme vaidino Jūratės Januškevičiūtės „Kiškio pasakas”.

„Durų” inf.

Nauja muzika skinasi kelią

Nauja muzika skinasi kelią

 

Vilniaus šiuolaikinio meno centras (ŠMC) išleido kompaktinių plokštelių rinkinį, skirtą elektroninei, eksperimentinei, elektroakustinei muzikai „UN/TIPICAL”.

Jis tematizuoja tipinės ir netipinės garsodaros fenomeną ir naujosios muzikos reikšmę vystantis šiuolaikinei muzikai.

Tarp kūrėjų iš viso pasaulio į „UN/TIPICAL” pateko ir klaipėdiečio Gyčio Skudžinsko kartu su kompozitorium Gintu Kraptavičiumi atliktas kūrinys „Kai būgnininkas rūko”.

Rinkinį sudarė šiuo metu Varšuvoje (Lenkija) gyvenantis kompozitorius ir media menininkas Artūras Bumšteinas. Jis ir pakvietė G.Skudžinską dalyvauti projekte. „Atsiuntė trumpą dviejų sakinių koncepciją, o šio menesio pradžioje gavau informaciją, kad CD rinkinys jau išleistas ir aš ten patekau”, – pasakojo klaipėdietis menininkas, savo kūryboje plėtojantis fotografijos, instaliacijos ir garso meno praktikas.

Naujasis kompaktinių plokštelių rinkinys bus platinamas su ŠMC zurnalu „Interviu”. Tai nuo 2005 metų ŠMC leidžiamas ketvirtinis žurnalas, skirtas pokalbiams su menininkais, kuratoriais, teoretikais ir kitais šiuolaikinės kultūros dalyviais. Žurnalo dėmesio centre – Lietuvos ir viso pasaulio, ypač kaimyninio regiono šalių, meno įvykiai ir aktualijos. Žurnalas leidžiamas lietuvių ir anglų kalbomis, platinamas paštu Lietuvoje ir užsienyje, o ŠMC parodų lankytojams siūlomas nemokamai.

„Durų” inf.

Langas

Langas

Dalyvaus „Nord Art” parodoje Vokietijoje

Klaipėdiečių dailininkų Virginijaus Viningo ir Romo Klimavičiaus darbai iškeliavo į tarptautinę parodą „Nord Art” Vokietijoje.

Didžiulė vaizduojamojo meno paroda „Nord Art” birželio 7 – rugsėjo 28 dienomis veiks Biudelsdorfe ir Rendsburge – parodų salėse, senoje Karlstuto liejykloje įsikūrusiame meno fabrike, miestų aikštėse ir parkuose. Ji kasmet rengiama šių miestų iniciatyva, joje laukiamos visos vaizduojamojo meno medijos. Šiemet parodą papildys išvakarėse prasidėjusio tarptautinio skulptorių simpoziumo dalyvių darbai.

Pernai vasarą „Nord Art” parodoje savo darbus eksponavo 200 menininkų iš 37 valstybių.

Šiemet parodos organizatoriai gavo 1158 paraiškas iš 58 pasaulio šalių. Rengėjai konkurso būdu atrinko 200 menininkų iš 35 šalių.

Tarp pakviestųjų dalyvauti parodoje – trys lietuvių dailininkai: Jūratė Weis, gyvenanti Vokietijoje, ir du klaipėdiečiai – tapytojas V.Viningas ir grafikas, tapytojas bei skulptūrinių objektų kūrėjas R.Klimavičius. Juos pristatė Klaipėdos Baroti galerija.

Parodos rengėjai „Nord Art” ekspozicijai atsirinko tris V.Viningo paveikslus („Atsisveikinimas su kėdėmis 1, 2“ ir „Mergaitė raudoname“) bei R.Klimavičiaus metalo plastikos objektą „Kelias“ ir šešių objektų ciklą „Laukimas”, jau spėjusį pabuvoti ne vienoje parodoje Lietuvoje ir užsienyje.

Leipcige apžvelgta lietuvių muzika

Leipcigo universiteto Muzikos institutas gegužės 18-20 dienomis pakvietė į Lietuvai skirtą renginį „Lietuvos muzika. Nacionalinės muzikos istorija Europos kontekste“, kuris vyko Mendelssohno namuose.

Teorinė renginio dalis buvo skirta konferencijai, kurioje dalyvavo Lietuvos muzikos specialistai J.Trilupaitienė, J.Burokaitė, V.Markeliūnienė, J.Vyliūtė, J.Bruveris, A.Žiūraitytė, G.Daunoravičienė, J.Landsbergytė, D.Palionytė-Banevičienė, Ž.Ramoš-kaitė-Sverdiolienė, R.Gaidamavičiūtė, R.Stanevičiūtė ir klaipėdietė muzikologė prof. Danutė Petrauskaitė, skaičiusi pranešimą „Vokiečių ir lietuvių pedagogų, dirbusių Klaipėdos konservatorijoje, muzikiniai ryšiai“.

Po pranešimų vakarais vyko koncertai – skambėjo lietuvių kompozitorių R.Šerkšnytės, A.Malcio, V.Bartulio, O.Balakausko kūriniai, pranešimą apie M.K.Čiurlionį skaitė ir jo kūrinius atliko prof. Vytautas Landsbergis.

,,Nuodėmės užkalbėjimas“ keliauja po festivalius

Režisieriaus Algimanto Puipos filmas „Nuodėmės užkalbėjimas“ tęsia keliones po tarptautines kino šventes, reprezentuodamas Lietuvos kiną.

Filmas pagal Jurgos Ivanauskaitės kūrybą, kuriame vaidina ir klaipėdietė aktorė Nelė Savičenko, apdovanotas Ruane (Prancūzija) vykusiame 21-ajame tarptautiniame Šiaurės šalių filmų festivalyje.

Gegužės 2-ąją „Nuodėmės užkalbėjimas“ pristatytas Ukrainoje, tarptautiniame filmų festivalyje “Zolotoj brig”. Festivalis vyko įvairiuose Ukrainos miestuose. A.Puipos filmas parodytas Dnepropetrovske. Festivalyje viešėjo filmo režisierius ir aktorė N.Savičenko. Šiame festivalyje lietuviškas filmas dalyvavo pirmą kartą.

Po festivalio Ukrainoje, gegužės 9-ąją, filmas „Nuodėmės užkalbėjimas“ parodytas renginyje „Europos mėnuo“ Nancy mieste (Prancūzija), Madrido (Ispanija) šventėje „9 mai 2008“ ir „Eurocine 27“ Briuselyje (Belgija).

O gegužės 19–20 dienomis A.Puipos filmas jau svečiavosi Maince (Reinlando-Pfalzo federalinė žemė) vykusioje lietuviškų filmų savaitėje. Tai vienas iš Baltijos kultūros metų renginių Vokietijoje.

Parengė Rita Bočiulytė

„Mustufe“ jau nebegrįš

„Mustufe“ jau nebegrįš

Trejus metus muzikuoti, studijuoti ir džiaugtis kvietęs festivalis nutiesė draugystės tiltus ir atsisveikino su Klaipėda

Danutė Petrauskaitė

Balandžio 14–25 dienomis Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakultete vyko tarptautinių Erasmus studijų intensyvios programos (IP) projektas „Mustufe-2008“, sukvietęs 36 studentus ir 9 pedagogus iš 6 valstybių į kamerinės muzikos festivalį. Tai jau trečias tokio pobūdžio renginys Klaipėdoje, kurio tikslas – ugdyti jaunųjų muzikantų ansamblinio grojimo įgūdžius, suteikti jiems galimybę muzikuoti su naujais partneriais naujose koncertinėse erdvėse. Šis projektas taip pat siekė populiarinti Klaipėdos universitetą bei Lietuvą. Ir tai visai atžvilgiais pavyko.

Dominavo individualistinis požiūris

Tokio tipo projekto didesnė ar mažesnė sėkmė priklauso nuo kelių pagrindinių faktorių – muzikinio repertuaro, ansamblių įvairovės, taip pat studentų ir pedagogų profesionalumo bei geranoriškumo.

Pirmaisiais metais parinkti muzikinį repertuarą nebuvo lengva, nes paruošiamuosiuose projekto posėdžiuose, kuriuose dalyvaudavo visų šalių koordinatoriai, dominavo ne tinkamiausių mokymo procesui kūrinių paieškos, bet individualistinis požiūris – kuo labiau išsiskirti ir mažiausiai įdėti pastangų. Projekto organizatorės (doc. Jūratė Karosaitė ir šio straipsnio autorė), neturėjusios didelės tarptautinio vadybinio darbo patirties, nusileisdavo įnoringiems kai kurių koordinatorių reikalavimams. Todėl atsirasdavo nelabai tinkamos sudėties ansamblių, kuriems parinkti repertuarą būdavo itin keblu. Apmaudu būdavo, kad užvirę tokią „košę“, kai kurie koordinatoriai pasišalindavo nuo įpusėto darbo, palikę kitiems ją „išsrėbti“. Taip prieš metus atsitiko su Gento konservatorijos Belgijoje atstovu, nepanorusiu surasti tinkamų studentų ir pedagogą. Taip šiemet įvyko su Granados konservatorija Ispanijoje, atsisakiusia dalyvauti projekte. Ne į gera buvo ir menkas kai kurių muzikinių institucijų kontingentas. Pvz., suomiai iš Jakobstade įsikūrusio Švedų politechnikos instituto nuolat siųsdavo ten dirbančius lenkų tautybės pedagogus bei besimokančius studentus. Tad susidaryti tikrą šios šalies muzikinės kultūros įspūdį buvo gana sunku.

Atspirties tašku tapo muzika

Šiais metais reikalai pagerėjo. Dėl sumažinto finansavimo atsisakius koordinatorių susitikimo, atsirado galimybė ansamblius ir repertuarą formuoti Klaipėdoje be spaudimo iš šalies. Tad atspirties tašku tapo muzika – nuo septeto iki dueto. Surasti tinkamus atlikėjus nebuvo lengva, nes kai kurie projekto partneriai, kaip Karlo universiteto Pedagogikos fakultetas ir Čukurovo universiteto konservatorija, neturėjo didelio studentų pasirinkimo. Kaip ir Klaipėdos universiteto Menų fakultetas. Tačiau gelbėjo Artez instituto konservatorija Zvolėje ir J.Haydno konservatorija Eisenstadte, pasiūliusios trūkstamus instrumentalistus. Šių partnerių dėka pavyko pasiekti pusiausvyrą tarp styginių bei pučiamųjų ir gauti trūkstamų kūrinių partitūras. Suomius buvo nutarta pakeisti veržliais Estijos muzikos ir teatro akademijos atlikėjais.

Tarp jų atsirado ir vienas Erasmus programos studentas iš Granados konservatorijos, itin džiaugęsis proga atvykti į Klaipėdą ir nesupratęs, kodėl jo mokyklos vadovai šį kartą ignoravo „Mustufe“ projektą. Nepaisant to, dalyvių skaičius projekte nesumažėjo. Ispanų trūkumą kompensavo kitos aukštosios mokyklos, atsiuntusios daugiau studentų.

Pačią gausiausią grupę, kaip ir pernai, sudarė olandai, niekada organizatoriams nekėlę jokių problemų ir sunkiausiomis minutėmis ištiesdavę pagalbos ranką.

Pedagogai irgi atsiuntė delegatus

Balandžio 14-ąją į KU Menų fakultetą sugužėjo visi „Mustufe“ dalyviai.

Estai delegavo talentingą pianistę bei pedagogę Nataliją Sakkos, austrai – J. Haydno konservatorijos direktorių bei smuikininką Walterį Burianą, čekai – Fortepijono katedros vedėją Vitą Gregą, turkai – šmaikštuolį trimitininką Gokmeną Noyaną, olandai – net tris dėstytojus: nuolatinį talkininką, trečią kartą padėjusį rengti šį kamerinės muzikos festivalį Gertą Janą van der Weerdą, ir du pūtikus – Ykę Toepoelą bei Peterį Gaasterlandą. Klaipėdiečiams trečią kartą atstovavo trombonininkas doc. Steponas Sugintas, kurio dėka projekte deramą vietą užėmė varinių pučiamųjų ansambliai, ir Pučiamųjų bei styginių katedros vedėjas prof. Vilmantas Bružas.

Pedagogams teko kuruoti po vieną ar net kelis kamerinius ansamblius. Jų partijas studentai mokėsi namuose. Klaipėdoje jiems beliko jau tik derintis vienam prie kito ir ieškoti tinkamiausios kūrinio interpretacijos.

Laisvo laiko niekam nelikdavo per daug. Tačiau turkų pedagogas vis dėlto sugebėjo atrasti valandėlę. Jos metu Menų fakulteto valgykloje jis pademonstravo, kaip reikia ruošti turkišką kavą ir pavaišino savo studentus, supilstęs ją į tam tikslui atsivežtus iš Turkijos miniatiūrinius puodelius.

Pirmą savaitę – prezentaciniai koncertai

Kiekvieną projekto dieną vyko koncertai. 10 projekto dienų – 10 koncertų, toks buvo vienas iš festivalio devizų.

Pirmą savaitę buvo rengiami prezentaciniai kiekvienos šalies koncertai, kurių metų skambėjo nacionalinė muzika.

Ypač išsiskyrė estų pasirodymas su puikiai paruoštais studentais, ypač stygininkais, atlikusiais H.Ellerio, L.Sumeros, E.Magi bei J.Raatso kūrinius.

Mažai jiems nusileido ir čekai, pagroję J.Paleničeko, J.Suko ir B.Martinu kamerinius ansamblius. Iš Čekijos atstovų išsiskyrė smuikininkas Pavelas Vojta ir jaunasis albanų pianistas Egli’s Prifti’s. Pastarasis sutelkė dėmesį į solinę muziką ir paskambino visas sudėtingos F.Chopino Sonatos b-moll dalis.

Iš Austrijos atvyko tik keli austrų tautybės studentai, kiti – du kinai, iranietė ir vengras. Visi jie atliko internacionalinę programą. Mat šioje senomis muzikinėmis tradicijomis garsėjančioje šalyje studijuoja jaunimas iš viso pasaulio. Klausytojus sužavėjo išlavinta pianistės Mehrdokht Manavi, įgijusios pradinį muzikinį išsilavinimą Teherane, technika, jautrus jos muzikavimas skambinant R.Ščedrino Preliudą ir fugą. Tačiau ji neakompanavo savo draugams, kaip tai daroma tokių koncertų metu.

Todėl austrams į talką turėjo ateiti Klaipėdos universiteto jaunosios pianistės – Anna Geifman, Anna Ivanova, Silvija Mockutė ir Julija Ščerbatova. Merginos joms patikėtą užduotį atliko kuo geriausiai.

Olandai atsiuntė įspūdingą varinių instrumentų ansamblį. Stebino tai, kad valtorna ir dviem trimitais grojo merginos, niekuo nenusileidusios vaikinams. Turkų studentai pasirodė silpniausiai, tačiau jie, palyginti su kitais projekto dalyviais, studijų metu pasiekė didžiausią pažangą.

Iš klaipėdiečių išsiskyrė puikus trombonininkas Arvydas Stakvilevičius (doc. V.Bružo klasė) ir klarnetininkas Nerijus Jasinskas (asist. A.Daukšio klasė), pademonstravę aukšto lygio lietuvišką pučiamųjų mokyklą.

Vieną vakarą turėjo galimybę savo atlikėjiškus gebėjimus parodyti ir pedagogai. Aukščiausio įvertinimo sulaukė estė Natalia Sakkos, studentų koncerte pasirodžiusi kaip subtili ansamblistė, o pastarajame – ir kaip talentinga solistė.

Scenoje – su čia paruošta programa

Antrą savaitę studentai į sceną išėjo jau su Klaipėdoje paruošta programa. Jie koncertavo Gintaro muziejuje Palangoje, Paveikslų galerijoje Klaipėdoje, LCC Tarptautinio universiteto salėje. Pastarajame renginyje apsilankė šios mokymo įstaigos vadovai, dėstytojai bei studentai. Koncerto pradžioje prof. Dave’as Rhodesas pademonstravo unikalų varpelių orkestrą, kuriam pats ir dirigavo.

Balandžio 24-oji buvo bene svarbiausia projekto dalyviams diena – vyko viešas egzaminas. Ansambliai turėjo atlikti visą numatytą programą, kuri buvo įrašinėjama į kompaktinę plokštelę. Po egzamino pedagogai savo auklėtiniams rašė pažymius. Mat už dalyvavimą šiame projekte studentai iš kamerinio ansamblio dalyko užsidirbo 4,5 tarptautinius kreditus.

Kitądien vyko baigiamasis koncertas – pasirodė visi ansambliai su rinktiniais kūriniais ar jų dalimis. Didžiausio klausytojų palankumo sulaukė N.Sakkos vadovaujamas ansamblis, atlikęs R.Schumanno Fortepijoninį kvinetetą op. 44, W.Buriano prižiūrimas styginių kvartetas, pagriežęs J.Haydno Kvartetą op.64 Nr. 5, olandų pedagogų kuruojamas medinių pučiamųjų kvintetas, kurio repertuare buvo F.Danzi ir P.Hindemitho kūriniai, G.J. van der Weerdo vadovaujamas mišrus sekstetas, pagrojęs mažai Lietuvoje žinomą S.Prokofjevo Uvertiūrą žydiškomis temomis op. 34.

Ryškesnio charakterio pritrūko B.Martinu „Rateliams“ („Les Rondes“), kuriuos atliko V.Grego globojamas septetas, trimitų kvartetui, vadovaujamam G.Noyano, klarneto ir fortepijono duetui, atlikusiam nelengvus W. Lutoslawskio „Šokinius preliudus“.

Itin efektingas buvo baigiamojo koncerto finalas, kuomet salė gaudė nuo vario – skambėjo doc. S.Suginto paruošto trombonų kvarteto atliekami G.Rossini’o ir S. Konagaya’s kūriniai bei prof. V.Bružo diriguojama A.Remesos „Muzika 6 trimitams ir 6 trombonams“.

Kai nuaidėjo paskutiniai asamblių garsai, projekto dalyviai neišsiskirstė. Jie visi sugužėjo į sceną ir sudarė improvizuotą simfoninį orkestrą. Specialiai šiai orkestro sudėčiai doc. Rimantas Giedraitis aranžavo Europos himną – L. van Beethoveno IX simfonijos finalinį epizodą, kurį atliko ir studentai, ir kai kurie pedagogai, diriguojant doc. S.Sugintui. Ši muzika itin suartino jaunuosius atlikėjus ir leido jiems patirti stiprų draugiškumo jausmą.

Norėtų dar kartą sugrįžti

Per trejus „Mustufe“ veiklos Klaipėdos universitete metus jame pabuvojo iš užsienio atvykę 20 tautybių muzikantai – 92 studentai ir 17 pedagogų – tai yra per 100 asmenų iš Europos, Azijos ir Afrikos. Visi jie Klaipėdoje lankėsi pirmą kartą.

Projekto metu jiems buvo sudarytos sąlygos susipažinti su skirtingomis dėstymo metodikomis ir interpretaciniais požiūriais, klausytis atvirų meistriškumo pamokų, daugiau sužinoti apie Lietuvos kultūrą lankantis Klaipėdos, Plungės bei Palangos muzikos mokyklose, koncertų salėse ir Muzikiniame teatre. Dalyviai turėjo galimybę išvysti Baltijos pajūrio grožį, džiaugtis geromis darbo sąlygomis Menų fakultete, kai buvo galima groti nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro, maitintis skaniu lietuvišku maistu.

Ne vienas jų klausinėjo apie galimybę dar kartą sugrįžti į Klaipėdą ir dalyvauti „Mustufe“ projekte. Deja, šis projektas laimėjo Europos Komisijos finansavimą tik trejiems metams. Jo jau nebeįmanoma bus pakartoti. Tačiau daugelio atmintyje jis išliks kaip puiki kamerinio meistriškumo mokykla, praplėtusi muzikinį akiratį ir nutiesusi draugystės tiltus.

Festivalis atlydėjo pavasarį (2)

Festivalis atlydėjo pavasarį (2)

XXXIII „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ triumfavo orkestrai

Danguolė Vilidaitė

Balandžio 2 – gegužės 10 dienomis Klaipėdoje vyko XXXIII „Klaipėdos muzikos pavasario“ renginiai. Šiais metais festivalis vėlgi buvo stilistiškai margas, kupinas muzikinių netikėtumų ir intrigų, triumfavo orkestrinės muzikos garsais.

Apie pirmuosius festivalio koncertus jau rašyta balandžio „Duryse“. Apžvelkime antrąją festivalio dalį.

Orkestrinės muzikos fiesta

Prasidėjęs romantiška Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninio orkestro (dirigentas Martynas Staškus) gaida, vėliau savo didžiąją kelionę „Muzikos pavasaris“ tęsė trumpiau ar ilgiau sustodamas pasižvalgyti kitose epochose kartu su Lietuvos kameriniu orkestru (dirigentas Robertas Šervenikas), Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius), Klaipėdos kameriniu orkestru (dirigavo svečias iš Belgijos Danielis Gazonas, orkestro meno vadovė Liuda Kuraitienė), kol pergalingai suskambo finaliniame „Camerata Klaipėda“ (meno vadovas Vilhelmas Čepinskis) koncerte – retas Lietuvos festivalis gali pasigirti tokia atlikėjų gausa.

Iš paskutiniųjų penkių festivalio renginių, kuriuose pasirodė net keturi orkestrai, labiausiai įsimintinas, tikra kulminacija tapo Rusijos kompozitorių S.Rachmaninovo ir D.Šostakovičiaus kūrybos vakaras dalyvaujant Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui ir smuikininkei iš Vokietijos Lianai Isakadze’i.

Nepakartojami momentai

Gruzinų kilmės smuikininkės L.Isakadze’ės biografijoje daug spalvingų tarptautinių pergalių ir pasiekimų. Sakoma, kad kurti pradėjo vos trejų, o dešimties jai didžią ateitį išpranašavęs pats Davidas Oistrachas (jis ir pakvietė ją mokytis smuikuoti pas save – pavydėtina sėkmė). Šiuo metu Vokietijoje gyvenanti menininkė, nors ir pasiekusi garbų amžių, ir toliau aktyviai dalyvauja įvairiuose festivaliuose bei koncertuose visame pasaulyje – kaip žiuri narė, solistė, dirigentė, griežia kameriniuose ansambliuose.

Gerą solistės koncertinę formą įrodė ir preciziškai bei nepaprastai valingai atliktas D.Šostakovičiaus koncertas smuikui ir simfoniniam orkestrui Nr.1 a-moll. Įdomi šio kūrinio istorija: parašytas 1948-aisiais jis pirmą kartą buvo atliktas tik po Stalino mirties, nes kompozitorius, tuometinės politinės valdžios kaltinamas formalizmu, buržuaziniu dekadentizmu, neprofesionalumu ir dar bala žino kuo, paprasčiausiai išsigando represijų (iš Maskvos konservatorijos vis dėlto buvo pašalintas).

Įsiminė šio opuso maštabiškumas ir ypatingi vaizdų kontrastai: nuo lyrinių-filosofinių gelmių noktiurne iki grėsmingos ir kiek ironiškos fantasmagorijos antroje scherzo dalyje, nuo gedulingos pasakalijos su lemtingais timpanų dūžiais, trapiu smuiko solo iki virtuoziškos burleskos finale.

Vienu įkvėpimu

Antroje koncerto dalyje skambėjęs S.Rachmaninovas laikomas gana demokratišku kūrėju, jo muziką vienodai gerai vertina ir pripažįsta tiek mėgėjas, tiek profesionalus klausytojas. Simfonija Nr.2 e-moll, op.27 parašyta 1907–aisiais Drezdene. Šiuo periodu muzikas išgyveno kūrybinio pakilimo laiką, daug koncertavo Europoje, jau buvo praėjęs dešimtmetis po nesėkmingos pirmosios simfonijos premjeros, įveikta po to sekusi kelerių metų depresija (tik gydytojo psichiatro dėka). Joje gal dar atsispindi ir neramios nuotaikos po 1905-ųjų revoliucijos, stiprių permainų nuojauta.

Stebina šio kūrinio medžiagos turtingumas, nuostabių melodijų gausa, jausmingas atvirumas. Nepaprastą muzikos poveikį koncerte dar labiau padidino atlikėjų profesionalumas ir gilus įsijautimas, dirigento G.Rinkevičiaus labai jautrus ir emocionalus dirigavimas, jo sugebėjimas orkestrą išlaikyti iki pačios paskutinės minutės vienu įkvėpimu, o juk kompozicijos trukmė siekia beveik valandą.

Ir virtuoziškiausi

Kalbant apie virtuo-ziškumą, reikėtų paminėti ne vieną solistą ar kolektyvą, dalyvavusį šių metų festivalyje. Nepamirštama pianisto iš JAV Alexanderio Palei’jaus programa, skirta R.Schumannui. Kontratenoras iš Izraelio Yanivas d’Oras žavėjo tikslia intonacija, puošniomis fioritūromis ir reta balso spalva. Labiau nei virtuoziškai Lietuvos kamerinis orkestras pagrojo L.Boccherinio simfoniją d-moll, op.12, Nr.4, „La Cassa del Diavolo“ („Velnio būstinė“) ir taip toliau, – gerų įspūdžių netrūko.

Įsiminė įdomus jauno muziko iš Portugalijos Pedro Carneiro (marimba) pasirodymas balandžio 30-osios koncerte, – preciziškas, nepriekaištingas. Atlikti populiarūs kūriniai –J.S.Bacho Čakona d-moll (P.Carneiro transkripcija) ir Brazilijos kompozitoriaus N.Rosauro koncertas marimbai ir orkestrui Nr.1 – kiek priminė Evelyną Glennie, 2004-ųjų „Muzikos pavasario“ dalyvę, tik be šiai perkusininkei būdingos paslaptingos, užburiančios jėgos.

Pagyrimų taip pat nusipelno ir Klaipėdos kamerinis orkestras šiam festivaliui paruošęs dvi programas (su pianistu A.Palei’jumi ir vokaliste Liora Grodnikaite). Efektingai ir veržliai jų interpretacijoje (vadovaujant D.Gazonui) suskambo A.Coplando siuita iš baleto „Apalačių pavasaris“, netrūko plastiškos pulsacijos ir jautrios dinamikos, impresionistinio spalvingumo C.Debussy simfoniniame preliude „Fauno popietė“ (fleitos solo – Rimantas Giedraitis).

Lyrinės dramos

Kiekvienas mecosoprano L.Grod-nikaitės (Lietuva–Didžioji Britanija) pasirodymas mūsų mieste yra vis kitoks, išskirtinis, atskleidžiantis naujas galimybes. Šįsyk jaunoji menininkė, Klaipėdoje koncertavusi jau trečią kartą, nustebino rimtu ir giliu muzikos pajautimu.

Kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru dainininkė papasakojo nelaimingą meilę išgyvenančio jaunuolio istoriją G.Mahlerio „Keliaujančio pameistrio dainose“, o G.Butterwortho cikle „Šropšyro bernelis“ apmąstė skaudžią mirties temą, netikėtą išėjimą anapus.

Vokalas čia dažniausiai nesudėtingas, artimas vokiečių ar anglų (priklauso nuo autoriaus tautybės) liaudies dainai, nors kulminacinėse vietose pasigirsdavo labiau įtempto, rečitatyvinio, savotiško mistinio kalbėjimo fragmentų (pvz. šešta daina iš ciklo „Šropšyro bernelis“). Orkestro vaidmuo – labiau pritariantis, padedantis išreikšti žodžio prasmę ir nuotaiką – šis paprastumas, kaip jau kažkada esu rašiusi, gana apgaulingas ir talpina savyje daug paslėptų prasmių.

L.Grodnikaitės ir dirigento iš Belgijos D.Gazono interpretacijoje G.Mahlerio ir G.Butterwortho opusai suskambo įtaigiai ir išraiškingai, labiau akcentuojat vidinę, o ne išorinę muzikos ekspresiją.

Pagarbus reveransas

Dirigavimo meno jis mokėsi pas legendinius H. von Karajaną ir E.Mravinskį ir išmanė, kaip „paimti salę į rankas“, bet kurią partitūrą galėjo paversti „auksu“ ir mokėjo padainuoti kiekvieną jos natą, kiekvieną jos melodijos vingį, atmintinai žinojo visas sudėtingiausių operų partijas, jam lenkėsi ir jį pripažino išpaikintas Maskvos elitas – Jonas Aleksa (1939–2005) išties buvo nepakartojama muzikos pasaulio asmenybė.

Gražiu reveransu, nedideliu pagarbos ženklu tapo festivalio video-klubo vakaras, skirtas šio žymaus Lietuvos dirigento atminimui.

Savo prisiminimais pasidalijo vakaro viešnia muzikologė Živilė Ramoškaitė, jos pasakojimą iliustravo dokumentinio filmo (iš LRT archyvų) fragmentai, iš kurių ypač įsiminė J.Juzeliūno simfonijos „Žmogaus lyra“ repeticija, maestro pokalbiai su muzikologais Viktoru Gerulaičiu ir Justa Adomonyte.

Taip pat buvo pristatyta neseniai pasirodžiusi muzikologo Edmundo Gedgaudo parengta knyga „Muzikos magas Jonas Aleksa“. Tik gaila, kad tos filmuotos medžiagos, kurioje parodomas dirigento darbas su orkestru, tiek nedaug.

Gaivus A.Vivaldi’o gurkšnis

Net du šių metų festivalio vakarai buvo pašvęsti baroko kūrėjams: Klaipėdos kamerinis orkestras kartu su pianistu A.Palei’jumi atlikti pasirinko šešis J.S.Bacho koncertus klavyrui ir orkestrui, o „Camerata Klaipėda“ visus nustebino gausia A.Vivaldi’o kūrinių programa (trys simfonijos, šeši koncertai įvairiems instrumentams solo su orkestru) ir gražia solistų puokšte – savo meistriškumą demonstravo svečiai: Philippas Nodelis (obojus) iš Rusijos ir Sona Azaryan (smuikas) iš Armėnijos, lietuvaičiai Džeraldas Bidva (smuikas), Indrė Čepinskienė (smuikas), Vytautas Sriubikis (fleita) ir kolektyvo vadovas Vilhelmas Čepinskis (smuikas).

Nors, kaip pajuokavo „Camerata Klaipėda“ lyderis, klausytojams gegužės 10-osios koncerte teko išklausyti net dviejų kompaktinių plokštelių turinį, laikas neprailgo.

Štai taip, šventiškai ir pakiliai, tikromis virtuozų varžybomis užsibaigė šis XXXIII „Klaipėdos muzikos pavasaris“ – tikra pavasarinė atgaiva klasikinės muzikos gerbėjams.

P.Geniušo „prisipažinimai“ publikos nenuvylė

P.Geniušo „prisipažinimai“ publikos nenuvylė

Rūta Vildžiūnienė

Petro Geniušo rečitaliu Klaipėdos koncertų salėje gegužės 16-ąją prasidėjo naujas tarptautinis muzikos festivalis „Jūros suvienyti“. Šio festivalio rengėjai – Lietuvos nacionalinė filharmonija, Klaipėdos koncertų salė ir koncertinė agentūra „Klasikos projektai“. Klaipėdiečiai kviečiami apsilankyti net septyniuose šio projekto renginiuose.

Rizikavo sėkmingai

Festivalį pradėti teko pianistui P.Geniušui su programa „Prisipažinimai fortepijonui“. Jau pusmetį šią programą atlikėjas pristato tėvynėje, kurioje ji skambinta daugiau nei dešimtį kartų, ir užsienyje – net šešiose valstybėse: Anglijoje, Švedijoje, Belgijoje, Latvijoje, Rusijoje ir Ukrainoje.

Tai yra dvidešimties miniatiūrų kolekcija, kurią sudaro mėgstamiausi P.Geniušo bisai. Kaip žinome, bisams atlikėjai dažniausiai pasirenka labai „skanius“ kūrinius, kurie po sunkios programos tampa maloniu desertu tiek artistui, tiek ir publikai, džiaugsmingai siekiančiai dar pabūti su simpatijas pelniusiu solistu.

Iš pirmo žvilgsnio P.Geniušo sumanymas visą programą sudaryti iš tokių muzikinių perliukų gali atrodyti gal kiek ir rizikingas. Kaip prisipažino pats atlikėjas, jis norėjęs parengti tokią programą, kuri patiktų ir jam, ir klausytojams. Truputėlį jaudinosi, kad kritikai jo nebartų ir nepriekaištautų dėl eklektikos ir autorių gausos. Tačiau atrodo, kad kritika šį pianisto sumanymą priėmė labai gerai.

Palietė asmeniškai

Ši programa turi ir kitą, intymesnę paantraštę – „Nuo Petro“. Tad koncerte skambėjusi muzika daugelį klausytojų palietė asmeniškai, primindama įvairias emocines patirtis, klausantis tokių žinomų kūrinių kaip L.Bethoveno „Elizai“, F.Šopeno Etiudo c-moll, ar R.Šumano „Polėkio“.

Prašymas kūrinių nepertraukti aplodismentais privertė klausytojus nesiblaškyti ir ramiai suverti kontrasto būdu sukomponuotą programos vėrinį.

Šis prašymas labai svarbus subtilesniam klausymuisi. Todėl publikai teko išgirsti ir „pasiduoti“ aistringų ar lyriškų opusų naujoms traktuotėms, nes P.Geniušas visada pateikia savas versijas, kuriose kitaip sudėti dramaturginiai, loginiai ir emociniai akcentai. Jis savotišku būdu „ištraukia“, „sukabina“, „susluoksniuoja“ muzikos kūrinių audinį, pasitelkdamas ne tiek melodinį (nors melodiją esame įpratę laikyti muzikos karaliene), kiek harmoninį pagrindą ir plėtojimo būdą.

Savaip P.Geniušas siekia išryškinti tematinį muzikinės minties vystymą. Dažnai jo interpretacijose homofoninės faktūros kūriniai yra „polifonizuojami“, iškeliant ir išryškinant pobalsius, harmonines sekas, imitacines replikas, „aidu“ pakartojamas ir „įstrigusias“ skirtinguose instrumento registruose, viduriniuose ar apatiniuose balsuose.

Preciziška artikuliacija, dinaminiai efektai, tarsi „išskaidyta“ ir vėl „surinkta“ partitūra, atskleidžia naujus dramaturginius akcentus, išryškina netikėtas potekstes, todėl tokia interpretacija klausytojui tampa ypač įdomi.

Kontrasto principu

Šešiolikos skirtingų kompozitorių ir dvidešimties pjesių ši P.Geniušo programa sukomponuota kontrasto būdu. Gretinami ne tik lyriniai ir veržlūs kūriniai, bet ir stilistiškai skirtingoms epochoms bei muzikinei kalbai priklausantys opusai.

Toks kontrasto principas ypač padėjo išryškinti skirtingas nuotaikas, kaip nedideles emocines oazes, padedančias klausytojui atsidurti skirtingose pasaulio vietose: Japonijoje – T.Yoshimatsu „Šokis į rytus“, Ispanijoje – E.Granados „Rytiečių šokis“ ir F.Mompou „Daina ir šokis“, Brazilijoje – H.Villa-Lobos „Braziliška siela“, Norvegijoje – E.Griego „Holbergo siuita“ ir pan.

Net ir moderniai kai kurių pjesių kalbai naudojami saviti minėtų tautų intonaciniai ir ritminiai žodynai. Nacionalinio kolorito miniatiūros derėjo su romantine dvasia persmelktais S.Rachmaninovo Preliudais ir F.Schuberto „Muzikiniu momentu“.

Įsiterpusios Baroko epochos salelės – J.S.Bacho preliudas ir fuga G-dur iš „Gerai temperuoto klavyro“ II t. ir D.Scarlatti‘o Sonata d-moll – kontrastavo su T.Yoshimatsu subtilių japoniškų spalvų ir užuominų šokiu bei A.Piarto pjese „Alinai“, kurioje, sekant estetinėmis šio kompozitoriaus nuostatomis, klausėmės minimalistinio, švaraus, „grynojo“ fortepijono skambėjimo. Taupių, lakoniškų išraiškos priemonių, obertonais pagrįstas, skaidrių akustinių efektų kupinas kūrinys kėlė mąslias, su brangiais prisiminimais ir praradimais susijusias mintis. Ši pjesė tapo „tyliąja“ antros koncerto dalies kulminacija.

Nei pridėsi, nei atimsi

Visa programos „Prisipažinimai fortepijonui“ kontrastais grindžiama architektonika kūrė bendrą abiejų dalių nuotaiką. Kiekvienam klausytojui ji galėjo kelti skirtingus įspūdžius ir mintis. Tačiau apibendrintai galima tarti, kad antroje dalyje dominavo neskubrus, lyriškas tonas, kuris kontrastavo su pirmoje dalyje vyravusia nenumaldomos skubos, gyvybingos tėkmės idėja. Įsiminė A.Karamanovo „Fantastinis maršas“, F.Chopino etiudas c-moll, S.Prokofjevo „Šėtono pašnibždos“ („Navaždenije“). Pastarasis nevaržomo temperamento kūrinys tapo pirmos dalies kulminacija.

Ši P.Geniušo labai graži, bet nepataikaujanti programa buvo logiškai apmąstyta, subtili ir intymi. Gal todėl, koncertui pasibaigus, o publikai nuoširdžiai plojant, solistas, iškalbingai užverdamas klaviatūrą, leido suprasti, kad prie jos daugiau nei pridėsi, nei atimsi.

„Eilėraščiai savo kailiu” – nauja G.Grajausko knyga

„Eilėraščiai savo kailiu” – nauja G.Grajausko knyga

„Poezijos pavasariui – 2008” suskubo nauja klaipėdiečio poeto Gintaro Grajausko eilėraščių knyga „Eilėraščiai savo kailiu”. „…Nors pati knyga labiau panaši į bekailį katiną – sfinksą”, – šmaikštavo autorius.

Į 1993-iaisiais debiutavusio poeto šeštąjį poezijos rinkinį sudėti naujausi pastarųjų metų eilėraščiai. G.Grajausko „Eilėraščius savo kailiu” išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Anot leidėjų, tai poezija, linkusi šiek tiek pasakoti – apie žmones, atsitikimus, būsenas, patirtis. Ne pasakojimas čia svarbiausia, o nuotaikos, mintys, psichologinės įžvalgos, pati kalbos maniera, suliejanti rimtį ir sąmojį.

Pasak autoriaus, naujoji jo knyga, kaip ir visos, pasirodžiusios anksčiau, – konceptuali, savitos struktūros, charakterio, atmosferos.

„Eilėraščių savo kailiu” tiražas – 800 egzempliorių. Kaip poezijai – labai daug. Dažniausiai eilėraščių knygos spausdinamos 300–500 egzempliorių.

Autorius labai patenkintas Rašytojų sąjungos leidyklos darbu, dailininko Romo Oranto sukurtu knygos viršeliu ir visu jos apipavidalinimu. „Atitiko visus lūkesčius – atrodo taip, kaip aš ir įsivaizdavau. Norėjau asketiškos, visiškos askezės”, – sakė G.Grajauskas.

Lietuviškai jis yra išleidęs devynias knygas – be poezijos, romaną, esė knygą ir pjesių rinkinį. Klaipėdiečio kūryba populiari ne tik Lietuvoje. Jos paskelbta anglų, vokiečių, italų, lenkų, švedų, suomių ir kitomis kalbomis. Jo knygos išleistos Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje. Šiemet birželį G.Grajausko pjesė „Rezervatas” bus išleista Prancūzijoje, o kitąmet – eilėraščių rinkinys Italijoje.

„Durų” inf.

„Poezijos pavasario” premija – vertėjui V.Dumčiui

„Poezijos pavasario” premija – vertėjui V.Dumčiui

Per Lietuvą keliauja 44-asis tarptautinis „Poezijos pavasaris”. Poetų balsai skamba bibliotekose, kultūros centruose, muziejuose. Tradiciškai paskelbti šių metų festivalio prizininkai, tarp kurių – ir klaipėdietis.

Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamo „Poezijos pavasario – 2008” premijas už vertimus į pasaulio kalbas pelnė klaipėdietis pedagogas ir vertėjas Vytautas Dumčius už japonų haiku vertimus į lietuvių kalbą bei Claudia Sinnig už Tomo Venclovos ir Sigito Parulskio poezijos vertimus į vokiečių kalbą.

V.Dumčius įvertintas už knygą „Paparčio šventi ženklai: japonų trieiliai”, kurią 2007-aisiais išleido Klaipėdos universiteto leidykla. Knyga skirta plačiam skaitytojų ratui, besidominčiam japonų poezija, jos istorija ir žanro raida. Ji supažindina su japonų poezijos haiku žanru, apžvelgia šio žanro raidą nuo jo atsiradimo iki dabarties. Poetiniai tekstai joje pateikti originalo kalba hieroglifais, hieroglifų transkripcija romėniškais rašmenimis ir išversti į lietuvių kalbą. Knyga iliustruota klaipėdiečio dailininko Algio Kliševičiaus grafikos kūriniais.

„Poezijos pavasaris” priminė, kad ir Klaipėdoje išleidžiama įdomių ir vertingų knygų; kad turime ne tik gerų rašytojų, bet ir vertėjų; kad uostamiestyje, kaip ir visoje Lietuvoje, auga susidomėjimas poetiniu žodžiu.

Šiemet per 15 dienų, iki birželio 1-osios vyks 100 festivalio renginių visoje šalyje. Be to, „Poezijos pavasario” paukštė nuskris į Airiją ir Kaliningrado sritį, aplankys Lenkijos lietuvių žemes, lietuvių poetų balsai skambės ir Vokietijoje.

Rytoj tarptautinis „Poezijos pavasaris” pasieks Lietuvos pajūrį. Keturis vakarus jo renginiai vyks Klaipėdoje, Nidoje, Palangoje.

„Durų” inf.

P.Domšaičio kūryba žavi ir stebina

P.Domšaičio kūryba žavi ir stebina

Kristina Jokubavičienė

Prano Domšaičio galerijoje veikia naujausios Lietuvių fondo (JAV) dovanos Lietuvai – 2007 metais gautų dar 135 tapytojo ekspresionisto P.Domšaičio kūrinių paroda „Amžinieji keleiviai“. Iš JAV atsiųstų darbų parodas surengus Vilniuje ir Kaune, jie pagaliau atkeliavo į Klaipėdą. Paroda „Amžinieji keleiviai“ veiks iki rugsėjo 1-osios, po to aliejiniai paveikslai, pastelės, akvarelės ir piešiniai papildys nuolatinę dailininko kūrybos ekspoziciją, kurioje eksponuojami Lietuvių fondo iš dailininko našlės įsigyti ir Lietuvai prieš kelerius metus padovanoti 530 dailininko kūrinių.

Dailininko „aukso fondas“

Dabar P.Domšaičio kolekcija gerokai pasipildė darbais, sudarančiais jo kūrybos „aukso fondą“. Pasak tyrinėtojų, P. Domšaitis sukūrė per devynis šimtus kūrinių; jų yra muziejuose, galerijose, privačiose kolekcijose Europos, Afrikos, Australijos ir Amerikos žemynuose. Šiandien LDM Prano Domšaičio galerijoje saugomi 665 kūriniai – dailės istorijoje labai retas atvejis, kai vienoje vietoje sukaupiama didžioji menininko kūrybos palikimo dalis. Ji buvo išsaugota JAV lietuvių bendruomenės pastangomis.

P.Domšaitis kūrė aliejinius paveikslus, pasteles, akvareles, ofortus ir litografijas. Jis mėgo portreto, natiurmorto žanrus, tačiau svarbiausia vieta jo kūryboje tenka peizažui ir religinėms kompozicijoms. Ne veltui dailininkas kritikų buvo nuolat vadinamas „šiuolaikinio religinio meno viltimi“.

Tarp naujai gautų P.Domšaičio kūrinių išsiskiria piešiniai, ofortai ir litografijos. Pačioje XX a. pradžioje, dar iki studijų Karaliaučiaus meno akademijoje sukurti savamokslio jaunuolio piešiniai stebina rankos tvirtumu, patraukia nuoširdžiu kaimo aplinkos atkūrimu. Tai pieštuku atlikti artimųjų portretai, eskizai, gimtojo Kropynų kaimo vaizdai, nuotaikingos naminių gyvūnų ir paukščių studijos.

Ypač brandūs ir vertingi 2-ajame ir 3-iajame XX a. dešimtmečiais oforto ir litografijos technikomis sukurti nedidelio formato estampai, kurių dramatiškos temos įkvėptos ir biblinių temų, ir ką tik praūžusio Pirmojo pasaulinio karo vaizdų.

Kūrė magiškas vizijas

Didžiąją siuntos dalį sudaro aliejiniai paveikslai ir pastelės. Abi tapybos technikos dailininkui buvo vienodai patrauklios. Pasteles jis tradiciškai kurdavo nuolatinių kelionių metu, fiksuodamas Turkijos, Rumunijos, Pietų Prancūzijos, Maroko ir kitų kraštų miestų ir kaimų gyvenimo scenas, žmones ir jų buitį. Gyvendamas Pietų Afrikoje, dailininkas taip pat daug keliavo po šalį, studijavo gamtą, vietinių gyventojų papročius, kasdienius jų darbus ir ritualus.

Nors Lietuvoje jau turime nemažai puikių P.Domšaičio vėlyvojo, Pie-

tų Afrikos periodo, aliejinės tapybos paveikslų, tarp naujai gautųjų esama tikrų jo kūrybos šedevrų.

Ypač prasmingi, jaudinantys paveikslai bibliniais motyvais. Paslaptis, būties apmąstymas dominuoja ne tik „Apreiškimo“, „Pagarbinimo“, „Nukryžiavimo“, „Bėgimo į Egiptą“ siužetuose, bet ir Pietų Afrikos peizažuose.

Juose užburia ritmiška planų kaita, amžinybėje sustingusios kalvos, medžiai ir būstai, vieniši siluetai, judantys bekraštėse platybėse, šviesos pluoštai, perveriantys dangaus tamsą. Dailininkas kūrė magiškas vizijas, išreikštas meistriškos tapybos formomis, kviečiančias susikaupti ir svajoti.

Laukia netikėtumas

Lankytojų parodoje laukia ir tikras netikėtumas – pagaliau galime pamatyti garsiuosius P. Domšaičio siuvinėjimus. Jie neturėjo taikomosios paskirties, yra įrėminti puošniuose rėmeliuose kaip tikri paveikslai. Miniatiūriniai siuvinėti vaizdeliai meniškumu nenusileidžia dailininko tapybai. Įvairių krypčių dygsniais lyg teptuko potėpiais dailininkas tobulai perteikė formą, o persiliejančios spalvingų siūlų dermės kuria nepakartojamą kompozicijų nuotaiką.

P.Domšaitis savo gyvenimo prasmę matė nuolatiniame kūrybos procese. Jis jautėsi tik tarpininku, kuriam teko išskirtinė Apvaizdos malonė giluminius, slaptingus jausmus ir reiškinius išreikšti ir atskleisti vaizdais. Matyt, šiame nuoširdžiame paprastume ir slypi dailininko tapybos magija, užvaldanti kiekvieną žiūrovą.