Sekti paskui ,,Berlynalijas“
Kaip daugiavaikė motina Menininkė I.Simonaitytės bibliotekoje išgėrė jaudinančio (nepasakyčiau – seksualiai) energetinio gėralo, pagaminto iš poeto Griuvėsio (pataikėt į dešimtuką – R.Rastausko), tikrovės karstadirbio (pagal R.R.) fotografo R.Treigio ir šamano A.Gotesmano, pasakyčiau, žmogaus, žvelgiančio į pasaulį per perkusijos garso nuotolį, meninių energetinių žaliavų.
Sondra Simanaitienė
Kada nežinau, bet kada nors tikrai paseksiu fotografo ir poetos pėdomis Berlyne, tarp delnų laikydama ,,Berlynalijas“ (ačiū leidyklai ,,Druka“, nes pasitraukus R.Bošo fondui iš Lietuvos, knyga būtų egzistavusi tik skaitymų-performansų ir nuotraukų katalogo ,,21 diena Berlyne“ pavidalu).
Gal net ir savo ūgtelėjusią chebrytę pratempsiu pro gebenių gyvybinga lapija nuklotus žydų kapų plotus (gerai, kad poetas Griuvėsis nepamiršo parašyti kapinių darbo grafiko, – vis dėlto smulkmeniškumas ne pati blogiausia žmogiška savybė), paieškosiu Kristaus galvos iš molingo juodžemio Beno Šarkos žvilgsnyje.
Į Berlyną važiuosiu būtinai pavasarį, kai dar šalta. Pamiršiu, jog ir pavasarį, žydint charakiriškiems žiedams (R.R.), gali susirgti mano jau užaugę vaikai. Todėl teks išdrįsti kišti rankas, juk ko nepadarysi dėl vaikų, į Humanos ar Raudonojo kryžiaus konteinerius, ieškant šiltesnio apsiausto, o netikėtai atrandant Remigijaus įkritusį mechaninį juostinį ,,Pentax“. Grybų radybų.
Patykosiu kumpanosio Rytų Pražuvėlio kavinėje ,,Makon“ prie Siono bažnyčios. Norėsiu tik pasižiūrėti į tą seną lovelasą, gurkšnodama kriaušių degtinę su savo jau užaugusiais vaikais iš vieno stikliuko, o dabar jau mano vilkiškos ausys, ne poeto Griuvėsio, bus pastatytos ir klusniai suglaustos išgirsti rėžtuko trumpą šūktelėjimą R.Treigio rankose, kai jis mediciniškai tiksliai rėžė beketiškos tuštumos kontūrą savo išnešiotame vidaus peizaže (R.R.).
Urologinėje pasakoje pas dr. Anderseną irgi neatsisakysiu apsilankyti. Iš pradžių teks eiti pas kosmetologę, – juk Lietuvoje neturiu tam laiko. Bet prieš tai pilvą pazulinsiu Joschkos Fischerio laiptinėje Tucholskio gatvėje Nr.13. Tikiuosi, laiptinė pakankamai siaura.
Gerai pasirausus lagamine atrasiu gėlėtą suknelę, gal net šilkines kojines. Apsirengsiu. Vaikus paliksiu istorijos muziejuje, o gal gatvėje prie ledų vežimėlio. Susirasiu ką tik po karo atsidariusią ir dar tebeveikiančią aludę Berlyno priemiestyje. Atsisėsiu tiesi kaip violončelė prie lango, užsimerkdama rūkysiu (kad tik nepradėčiau kosėti, – paskutinį kartą rūkiau mokykloje) ir lauksiu, kol mano gėlėtą nugarą užkalbins koks nors netyčia užklydęs rusas, nešamas prisiminimų apie šlovingą pergalę. Jau rusiškai tai aš moku, tačiau tylėsiu, neišsiduosiu. O ir kur aš jam paskirčiau pasimatymą? Nebent Klaipėdoje, prie obelisko su milžinišku kardu žuvusiems per Antrąjį pasaulinį. Todėl tylėsiu. O ir ,,štrasė“, kurioje prieš karą stūksojo barono von Kruppo plieno liejyklos, turbūt jau bus atstatyta. Tik kulkų paliktos angos dar žiojėja, kaip sakė fotografas Remigijus, pastatų kūnuose, tarsi galimybė priminti dar neseną, tačiau neverbalizuojamą tikrovę. Dar pasėdėsiu kelias minutes ir apsukusi savo gėlėtą torsą, nutursensiu suolelio su vaikais link, – lyžtelėti ledų.
Būtinai norėčiau užsukti į Daimler-Chrysler galeriją, apžiūrėti, o gal net ir pavaikščioti plonomis neprikaltomis lentjuostėmis, žyminčiomis neįžengiamą teritoriją tarp kūrinio ir vartotojo, nepasakyčiau apibendrintai, japonuotojo su mechaniškai užtaisytu rodomuoju pirštu spragsėjimui. Kad tik trumpaplaukė gyvenimo šiek tiek perdaug mačiusiu veidu (R.R.) prižiūrėtoja būtų nusisukusi. Kitaip negalėsiu pakartoti poeto Griuvėsio pėdų pastangos įžengti į neįžengiama. O gal pasielgti kaip kokiai rumunei? – paleisti savo visus vaikus laisvai bėgioti po meno galerijas ir nusivalyti prie batų prilipusį pavasarinio Berlyno purvo gabalą į neprikaltos muitinės briauną.
Už paskutinius vokiškus grašius nusipirksiu bilietus į kosminės angos skylę raudono pliušo apmušalais. Sakė, legendinį Franko Castorfo teatrą. Tikiuosi, toje milžiniškoje pustuštėje salėje yra ausinės su vertimu į lietuvių kalbą. Mėgstu lietuvių kalbą. Ypač užsienyje. Jeigu vėl praneš apie techninius gedimus spektaklio metu, o aš nieko nesuprasiu, sėdėsiu – lauksiu. Lauksiu tęsinio prie ,,budinčios“ šviesos. Kol mane išprašys į vakaro šviesų apsemtą Berlyną.
Tipensiu fotografo Remigijaus ir poeto Griuvėsio pėdomis kunkuliuojančiu vakariniu Berlynu, vis užkliūdama už savo pasikeitusio veido parduotuvių vitrinose. Skambinsiu vyrui į Lietuvą, kad jis įdėmiai pažvelgtų į mūsų bendrą nuotrauką miegamajame, darytą prieš dešimt metų. Ar aš nepasikeičiau toje nuotraukoje? – paklausiu. Ne. Tai gerai. Nes kelias akimirkas buvau pagalvojus, jog miriau ir vaikštau su savo vaikais po nepažįstamą miestą, kur antikinės aptrupėjusios kolonos vis dygsta prieš veidą. Suku į kairę, o čia naujos. Ir viskas taip neryšku, lyg pro rūką, lyg pro nenuplėšiamus tamsiai rusvos spalvos suraižytus akinius. Tamsios kiaurymės už kolonų, balti taškeliai-skylutės tamsoje. Gal už jų ir prasideda visų pažįstamo miesto spalvos?…
Kai atsimerksiu, nueisiu į barelį ,,Senoji Hansa“. Jau čia, namuose, Klaipėdoje. Irgi tik pasižiūrėti į du mūsų platumų personažus – fotografą, tylintį apie viską ir save, ir poetą, kalbantį savaip . Kas gi pakvies išgerti taurelę daugiavaikę motiną Menininkę, nors ir sekusią ,,Berlynalijų“ pėdomis, tačiau neįkritusią į jokio fondo kišenę.
Nors vilties yra – R.Rastauskas viešai pasisiūlė įteikti prizą tam, kas sugebės atskirti Remigijaus fotografuotą Berlyną nuo Venecijos, kuri pačia savo genetika yra prabangos, solidumo ir koketiško žavesio simbolis, kitaip nei Berlynas, velkantis ant savo kupros Trečiojo reicho griuvėsius su išlikusiomis kulkų skylėmis ir gebantis efektingai regeneruoti idėjas konceptualumą garbinančioje šiandieninėje.
Dalyvauti, laimėti ir skristi. Ne taip toli – tik į Berlyną.
