Sekti paskui ,,Berlynalijas“

Sekti paskui ,,Berlynalijas“

Kaip daugiavaikė motina Menininkė I.Simonaitytės bibliotekoje išgėrė jaudinančio (nepasakyčiau – seksualiai) energetinio gėralo, pagaminto iš poeto Griuvėsio (pataikėt į dešimtuką – R.Rastausko), tikrovės karstadirbio (pagal R.R.) fotografo R.Treigio ir šamano A.Gotesmano, pasakyčiau, žmogaus,  žvelgiančio į pasaulį per perkusijos garso nuotolį, meninių energetinių žaliavų.  

Sondra Simanaitienė

Kada nežinau, bet kada nors tikrai paseksiu fotografo ir poetos pėdomis Berlyne, tarp delnų laikydama ,,Berlynalijas“ (ačiū leidyklai ,,Druka“, nes pasitraukus R.Bošo fondui iš Lietuvos, knyga būtų egzistavusi tik skaitymų-performansų ir nuotraukų katalogo ,,21 diena Berlyne“ pavidalu).

Gal net ir savo ūgtelėjusią chebrytę pratempsiu pro gebenių gyvybinga lapija nuklotus žydų kapų plotus (gerai, kad poetas Griuvėsis nepamiršo parašyti kapinių darbo grafiko, – vis dėlto smulkmeniškumas ne pati blogiausia žmogiška savybė), paieškosiu  Kristaus galvos iš molingo juodžemio Beno Šarkos žvilgsnyje.

Į Berlyną važiuosiu būtinai pavasarį, kai dar šalta. Pamiršiu, jog ir pavasarį, žydint charakiriškiems žiedams (R.R.), gali susirgti mano jau užaugę vaikai. Todėl teks išdrįsti kišti rankas, juk ko nepadarysi dėl vaikų, į Humanos ar Raudonojo kryžiaus konteinerius, ieškant šiltesnio apsiausto, o netikėtai atrandant Remigijaus įkritusį mechaninį juostinį ,,Pentax“. Grybų radybų.

Patykosiu kumpanosio Rytų Pražuvėlio kavinėje ,,Makon“ prie Siono bažnyčios. Norėsiu tik pasižiūrėti į tą seną lovelasą, gurkšnodama kriaušių degtinę su savo jau užaugusiais vaikais iš vieno stikliuko, o dabar jau mano vilkiškos ausys, ne poeto Griuvėsio, bus pastatytos ir klusniai suglaustos išgirsti rėžtuko trumpą šūktelėjimą R.Treigio rankose, kai jis mediciniškai tiksliai rėžė beketiškos tuštumos kontūrą savo išnešiotame vidaus peizaže (R.R.).

Urologinėje pasakoje pas dr. Anderseną irgi neatsisakysiu apsilankyti. Iš pradžių teks eiti pas kosmetologę, – juk Lietuvoje neturiu tam laiko. Bet prieš tai pilvą pazulinsiu Joschkos Fischerio laiptinėje Tucholskio gatvėje Nr.13. Tikiuosi, laiptinė pakankamai siaura.

    Gerai pasirausus lagamine atrasiu gėlėtą suknelę, gal net šilkines kojines. Apsirengsiu. Vaikus paliksiu istorijos muziejuje, o gal gatvėje prie ledų vežimėlio. Susirasiu ką tik po karo atsidariusią ir dar tebeveikiančią aludę Berlyno priemiestyje. Atsisėsiu tiesi kaip violončelė prie lango, užsimerkdama rūkysiu (kad tik nepradėčiau kosėti, – paskutinį kartą rūkiau mokykloje) ir lauksiu, kol mano gėlėtą nugarą užkalbins koks nors netyčia užklydęs rusas, nešamas prisiminimų apie šlovingą pergalę. Jau rusiškai tai aš moku, tačiau tylėsiu, neišsiduosiu. O ir kur aš jam paskirčiau pasimatymą? Nebent Klaipėdoje, prie obelisko su milžinišku kardu žuvusiems per Antrąjį pasaulinį. Todėl tylėsiu. O ir ,,štrasė“, kurioje prieš karą stūksojo barono von Kruppo plieno liejyklos, turbūt jau bus atstatyta. Tik kulkų paliktos angos dar žiojėja, kaip sakė fotografas Remigijus, pastatų kūnuose, tarsi galimybė priminti dar neseną, tačiau neverbalizuojamą tikrovę. Dar pasėdėsiu kelias minutes ir apsukusi savo gėlėtą torsą, nutursensiu suolelio su vaikais link, – lyžtelėti ledų.

Būtinai norėčiau užsukti į Daimler-Chrysler galeriją, apžiūrėti, o gal net ir pavaikščioti plonomis neprikaltomis lentjuostėmis, žyminčiomis neįžengiamą teritoriją tarp kūrinio ir vartotojo, nepasakyčiau apibendrintai, japonuotojo su mechaniškai užtaisytu rodomuoju pirštu spragsėjimui. Kad tik trumpaplaukė gyvenimo šiek tiek perdaug mačiusiu veidu (R.R.) prižiūrėtoja būtų nusisukusi. Kitaip negalėsiu pakartoti poeto Griuvėsio pėdų pastangos įžengti į neįžengiama. O gal pasielgti kaip kokiai rumunei? – paleisti savo visus vaikus  laisvai bėgioti po meno galerijas ir nusivalyti prie batų prilipusį pavasarinio Berlyno purvo gabalą į neprikaltos muitinės briauną.

 Už paskutinius vokiškus grašius nusipirksiu bilietus į kosminės angos skylę raudono pliušo apmušalais. Sakė, legendinį Franko Castorfo teatrą. Tikiuosi, toje milžiniškoje pustuštėje salėje yra ausinės su vertimu į lietuvių kalbą. Mėgstu lietuvių kalbą. Ypač užsienyje. Jeigu vėl praneš apie techninius gedimus spektaklio metu, o aš nieko nesuprasiu, sėdėsiu – lauksiu. Lauksiu tęsinio prie ,,budinčios“ šviesos. Kol mane išprašys į vakaro šviesų apsemtą Berlyną.

Tipensiu fotografo Remigijaus ir poeto Griuvėsio pėdomis kunkuliuojančiu vakariniu Berlynu, vis užkliūdama už savo pasikeitusio veido parduotuvių vitrinose. Skambinsiu vyrui į Lietuvą, kad jis įdėmiai pažvelgtų į mūsų bendrą nuotrauką miegamajame, darytą prieš dešimt metų. Ar aš nepasikeičiau toje nuotraukoje? – paklausiu. Ne. Tai gerai. Nes kelias akimirkas buvau pagalvojus, jog miriau ir vaikštau su savo vaikais po nepažįstamą miestą, kur antikinės aptrupėjusios kolonos vis dygsta prieš veidą. Suku į kairę, o čia naujos. Ir viskas taip neryšku, lyg pro rūką, lyg pro nenuplėšiamus tamsiai rusvos spalvos suraižytus akinius. Tamsios kiaurymės už kolonų, balti taškeliai-skylutės tamsoje. Gal už jų ir prasideda visų pažįstamo miesto spalvos?…

Kai atsimerksiu, nueisiu į barelį ,,Senoji Hansa“. Jau čia, namuose, Klaipėdoje. Irgi tik pasižiūrėti į du mūsų platumų personažus – fotografą, tylintį apie viską ir save, ir poetą, kalbantį savaip . Kas gi pakvies išgerti taurelę daugiavaikę motiną Menininkę, nors ir sekusią ,,Berlynalijų“ pėdomis, tačiau neįkritusią į jokio fondo kišenę.

Nors vilties yra – R.Rastauskas viešai pasisiūlė įteikti prizą tam, kas sugebės atskirti Remigijaus fotografuotą Berlyną nuo Venecijos, kuri pačia savo genetika yra prabangos, solidumo ir koketiško žavesio simbolis, kitaip nei Berlynas, velkantis ant savo kupros Trečiojo reicho griuvėsius su išlikusiomis kulkų skylėmis ir gebantis efektingai regeneruoti idėjas konceptualumą garbinančioje šiandieninėje.

Dalyvauti, laimėti ir skristi. Ne taip toli – tik į Berlyną.

Moteriškumo pavidalai L.S.Černiauskaitės

Moteriškumo pavidalai L.S.Černiauskaitės

Laima Norkutė

Laura Sintija Černiauskaitė – viena perspektyviausių dabartinės lietuvių literatūros kūrėjų. Jauna prozininkė ir dramaturgė savo kūriniuose vaizduoja painius skirtingų prigimčių, į įvairias socialines ir kitokias aplinkybes patekusių žmonių tarpusavio santykius, atskleisdama jų sudėtingumą originaliu juslingumo kupinu stiliumi. Jos pjesių, novelių, apysakų rinkiniai Liučė čiuožia (2003), Artumo jausmas (2005) bei romanas Kvėpavimas į marmurą (2006) skatina skaitytoją pažvelgti giliau į pasaulį, kuriame egzistuoja lyg ir lengvai atpažįstami, bet nekasdieniški veikėjai. Pagrindiniai jos kūrinių personažai, iš kurių požiūrio taško dažniausiai (nors nebūtinai) konstruojamas įtaigus pasakojimas, yra moterys – Liučė (Liučė čiuožia), Lidija (Vidurdienį, Lidijos laiku), Izabelė (Kvėpavimas į marmurą)… Išskirtinis dėmesys moteriškumo temai nestebina – juk tik moteriai suteikta ypatinga galimybė išgyventi gimdymo ir maitinimo ciklą, t.y. esminį kūniškąjį ryšį su Kitu. Moteriškasis identitetas formuojamas mergaitės – moters – motinos patirčių, kūno ir sielos virsmų, lemiančių naują gyvybę, ir toks gamtos dėsnių pakartojimas neišvengiamai tampa daugelio intelektualinių diskusijų tema. Čia dominuoja feministinės idėjos ir šiuo aspektu viena iš ryškiausių – prancūzų feministės Julijos Kristevos teorija, teigianti, kad moteriškumas neturi tiesioginio ryšio su moterimi, o motinystė nėra susieta su moterimi ar moters kūnu, nes tiek, kiek moteris yra motina, ji negali išsakyti nei savo moteriškumo, nei motinystės.

Šis problemiškas moteriškumo aspektas – painus moters, kaip motinos, santykis su savimi ir su šalia esančiais, sutinkamas ir L.S.Černiauskaitės kūryboje. Tačiau jos kūryba nėra feministinė ideologine prasme, abiejų lyčių žmonės vertinami tais pačiais kriterijais, teigiant, kad tiek vyrui, tiek moteriai vienatvė nepakeliama, o ir vaiko atsiradimas

svarbus ne tik motinai, kartais gal net labiau tėvui.

Visuose L.S.Černiauskaitės kūriniuose naujos gyvybės linija brėžiama kaip svarbiausioji, kur įmanomas moters esaties išgryninimas per kitą, kaip dalį savęs,- per atėjusįjį iš įsčių. Dažnai modeliuodama moterystės ir motinystės priešpriešą, L.S. Černiauskaitė efektingai atveria moters, kaip motinos, prigimtį, teigdama ją esant giluminę ir tikrąją. Šalia svarbiausiojo – motinystės – fenomeno paprastai sutinkami ir kiti to paties intymiojo plano konstruktai – meilė, namai, vyro ir moters tarpusavio santykiai. Moters vaizdinys varijuoja apimdamas platų socialinį ir jausminį diapazoną: nuo aiškiaregiškos mergaitės Bazilės (Blyksnys po vasaros vandeniu) iki besiblaškančios Liučės (Liučė čiuožia) ar benamės Liubkos (Artumo jausmas), atskleisdamas jų vidines metamorfozes, juslinių galių stiprėjimą, neišvengiamą artumo troškimą.

Bundantis seksualumas, maištavimas prieš kūno ir lyties pastovumo reikalavimą, egzistencinis nerimas liejasi jausminga, gyvybinga, tačiau ne šokiruojančiai gaivališka kalba, kuri Elijos Šaltytės buvo įvardyta kaip kartais skambanti it senas pagoniškas burtažodis. Kiekviename kūrinyje įgaudamas vis naujų spalvų, moters atvaizdas ima panašėti į sudėtingą mozaiką, kurioje kaskart ryškėja naujos, tačiau vis dėlto atpažįstamos moteriškumo detalės.

Pasak literatūrologės Audingos Peluritytės – Tikuišienės, L.S. Černiauskaitės kūryboje galima išskirti du ypatingus moteriškumo pavidalus, padedančius suvokti sudėtingą moters ryšį su vyru ir su vaiku. Moters santykis su vyru formuojamas kaip gundytojai Ievai pavaldi plotmė, o vaiko pozicijai apibrėžti pasitelkiamas Elektros personažas. Tokių skirtingų moteriškumo modelių pasirinkimą literatūrologė motyvuoja tuo, kad tiek Ievai, tiek Elektrai būdingas nuolatinis troškimas pažinti nepažintą, patirti nuopuolį, kurio jos nelaiko nuopuoliu. Patenkindama savo smalsumą per pažinimo medžio vaisių, Ieva praranda Rojų ir amžinąjį gyvenimą, tapdama tikrąja pirmapradės nuodėmės kaltininke, tačiau atveria vyrui žmogiškąjį pasaulį. Ši moteriškoji įtakos sfera, dažnai suvokiama kaip grėsmė vyrui, L.S.Černiauskaitės kūryboje įgauna savitas, subtiliai reiškiamas formas: visos jos kuriamos moterys nepamiršta savo prigimtinės gundymo galios, gebančios ne tik aitrinti, trikdyti vyrą, bet ir priversti jį suvokti moteriškumą kaip tai, kas slėpininga ir niekam nepavaldu.

Toks moters vaizdinys iškyla knygos Artumo jausmas apysakoje Vidurdienį, Lidijos laiku. Pagrindinė veikėja Lidija čia nėra vien daug skausmo patyrusi jauna moteris, paprasta banko operatorė, bet sykiu nežemiška būtybė, kurios paveikslas tapomas išmoningai parenkant spalvas: jos mirga, liejasi, sumišdamos su kvapais, virpesiais, akį traukiančiu plazdėjimu, atliepiančiu išskirtinį veikėjos gebėjimą egzistuoti smilkstančiu pavidalu (liepsnelė virš žvakės, pasiruošusi bet kada nutrūkti). Tokia plevenanti būsena nėra vienintelis Lidiją iš kitų išskiriantis bruožas – mistiškoji Lidijos tapatybė žaismingai perteikiama jos ryšiu su mirusiaisiais, kuris išskiria ją iš kasdieniškojo pasaulio erdvės, bet nekuria šokiruojančios perspektyvos. Tačiau Konstantinas, įsimylintis Lidiją, nedrįsta moters užkalbinti abejodamas jos realumu, pabūgęs šio neįprasto, jam nepavaldaus moteriškumo, gebančio keisti savo pavidalus virpančioje erdvėje. Lidija pakimba jo pasąmonėje lyg svajinga impresija ir vyro vilčių išsipildymas paliekamas moters iniciatyvai, kai Lidija suvokia trokštanti žemiškojo stabilumo bei atsiduria biblinės Ievos pozicijoje, tardama paskutinę apysakos frazę: Nagi nagi, gal jau užteks apsimetinėti, kad vienas kito nepažinome?..

Trapus, kristalizuotas Lidijos kūniškumas išryškėja per nuomininkės ir bendradarbės Natašos personažą. Pabėgusi nuo ją skriaudžiančio vyro ir besiilginti kaime palikto sūnaus, Nataša smilksta iš nevilties dėl staiga atsiradusios dviejų-lėkščių-kriauklėje vienatvės ir meilės bei šilumos trūkumą bando kompensuoti išlaisvindama savo erotiškumą. Moters paveiksle ima ryškėti žaismingos ironijos ir subtilios poetikos potėpiai, kurių dėka apsieinama be vulgaraus, tiesmuko kūniškumo ir fizinės jungties vaizdavimo, priešingai – kūno žavesys reiškiamas minimalistinėmis priemonėmis, o patiriamos aistros sutelkiamos į sielų artumo paieškas. Natašos erotiškumas sklinda dosnios, aitriai kvepiančios žemės aromatais, iš jos plaukų kasos garuoja ilgesys, kito, savojo ir kūniškojo, primenant tai, kad Natašos jaunoje kaktoje ryškėjo pažįstamos naštos ženklai – taip lengvai įskaitomi ir jaukūs, kad norėjosi ištiesti delnus ir pasišildyti prie jų kaip prie ugnelės. Šiluma, kuria siekiama pasidalinti, sugrąžina skaitytoją į jaukias moteriškumo interpretacijas – moteris savo esme išlieka kuriančioji, sotinančioji, tarsi sodraus skonio, rupi duona. Natašai priešingas Lidijos efemeriškumas, pastarąją tik vizijomis lankantis vaikas pirmiausia realią materiją įgauna Natašos kūne, suvienydamas dvi herojes savo laukimu ir tapdamas dar vienu įrodymu, kad Nataša visu kuo yra žemiškoji, nuodėmingoji moteris Ieva. Jos kūnui suteikta nepaprasta galia įtikinti kitą kūną, jog gyvybė – ne trumpalaikiai kerai, kad ji gurma kaip upė, plaka kaip vėjas, garuoja kaip debesys.

Daug klampesnės moteriškumo metamorfozės atskleidžiamos pjesėje, kurios pavadinimas suteiktas knygai Artumo jausmas. Įvesdama skaitytoją į aštrią realybės situaciją, negludinamą artimo, globojančio kito pasaulio dvelksmo, rašytoja įtempia draminę žmonių santykių giją. Vienas nuo kito tolstančių sutuoktinių, silpnaprotės benamės, ūmaus policininko, būrėjos personažais kuriamas eižėjančio šiuolaikinio pasaulio fragmentas, kuriame įbrėžiama paradoksali gyvybės linija: supriešinamas sąmoningas gyvybės atsisakymas (abortas, savižudybė) ir gimties, kaip stebuklo, motyvas. Šiame kūrinyje veriasi painus, skausmingas moteriškumo klodas, kuris ryškėja intriguojančia moters – mitinės Elektros pozicija. Turinti niuansuotą gyvenimo patirtį, Elektra įkūnija keršytoją, beatodairiškai meilės siekiančią, aistrų ir pykčio valdomą moterį. Tačiau L.S. Černiauskaitė išvengia natūralistiško aštrių emocijų ar veiksmų vaizdavimo, tad ir šios pjesės veikėjų drama perteikiama natūralia, tačiau ne natūralistiška kalba, komplikuotomis, bet įtaigiomis situacijomis. Junona, pratrūkstanti sielų artumo išsiilgusiu balsu (Kodėl kiekvieną sykį, kai laukiu iš tavęs švelnumo, tu mane užsipuoli kaip patinas?), atsisako savo įsčiose užsimezgusios gyvybės, tarsi kerštaudama vyrui už jo nesugebėjimą suteikti jai dvasinės šilumos, o kūrinio pabaigoje tiesia rankas į svetimąjį, niekieno nelauktą benamės kūdikį. Toks daugiaprasmis moters santykis su vyru ir vaiku akcentuoja slėpiningus moters pasąmonės, kūno ir sielos prieštaravimus, kai moterystė, motinystė iškyla baugiais, gąsdinančiais pavidalais (taip pat ir kūrinyje Pjesė trims moterims ir Liudviko lavonui). Tačiau į šias geliančias motinystės apraiškas nepamirštama įlieti viltingo tikėjimo svarbiausiuoju – vaiko ir motinos ryšiu. Artumo jausme, kaip ir pirmojoje L.S. Černiauskaitės pjesėje Išlaisvinkit auksinį kumeliuką, kuri taip pat pasibaigia gimties stebuklu, primenama, kad gyvybė, visada yra pačią gyvenimo esmę gelbstintis aktas, lyg naujos žvaigždės pasirodymas, atstatantis suirusią kosminę tvarką.

Elektriškoji, nepaaiškinamos traukos kito link plotmė dar ryškesnė naujausioje L.S.Černiauskaitės knygoje – romane „Kvėpavimas į marmurą“. Svarbiausioji knygos moteris Izabelė, kartu su vyru besirūpinanti sergančiu sūnumi, užsispiria į savo namus priimti berniuką iš vaikų namų, gąsdinantį savo dygiu, grėsmingu žvilgsniu ir marmuro šaltumo siela. Pradedama savita, skaitytojų abejingų nepaliekanti istorija, o autorės kūrybos įtaigumą kuria stebinantis herojų dvilypumas: vienu aspektu jie lyg ir atpažįstami kasdienybėje, tačiau kitu – šiame pasaulyje pasiklydusios neįprasto pavidalo, slėpiningos prigimties būtybės. Netikėti Izabelės sprendimai, intuityvumas, pulsuojantys jausmai tarsi praplečia šio pasaulio sienas ir įleidžia į kito valdas: tarp Izabelės ir jos augintinio Iljos užsimezga ypatingas ryšys, kuris neleidžia jai išduoti Iljos, tampančio tikrojo sūnaus žudiku. Motinystė tampa paradoksu – Izabelė nesugeba ir nesiekia atskirti savojo ir svetimojo vaiko kategorijų, jos moteriškumas taip giliai priešinasi simbolinei tvarkai, kad negali būti suprastas. Izabelės poelgis tampa sunkiai apibrėžiamas tiek psichologiniu, tiek etiniu požiūriu, o ties gyvybine linija laviruojanti veikėja, anot literatūrologo Mindaugo Kvietkausko, tampa mitine Persefone, požemio karaliene – mirties ir gimties ciklo lėmėja. Atveriama slėpininga archetipiška moters – motinos plotmė, kurioje nėra Elektros keršto, nes visas dėmesys čia sutelkiamas į motinystę kaip į nieko nesigviešiantį, daug gilesnį nei vien kūniškąjį procesą. Taip mitinė L.S.Černiauskaitės moters pozicija įgyja dar vieną interpretavimo galimybę, kurią tiktų įvardyti Antigonės pozicija. Žvelgiant į Izabelę pro Antigonės charakterio prizmę, Izabelės prieštaringumą galima suvokti kaip jos vidinį konfliktą, būdingą gėrio troškimui ar nesąmoningam mirties potraukiui. Kai Antigonė gręžiasi į nerašytus įstatymus, kurie bendruomenėje neveikia, ji save priskiria tai zonai, kuri žymi sociumo ir simbolinės plotmės ribą, – gyvenimo ribą. Tokioje ribinėje erdvėje atsiduria ir Izabelė – jos veiksmo (Iljos paleidimo) nepajudinama stiprybė yra tiesiogiai susijusi su akimirkos susitapatinimu su vaiku – svetimu savo prigimtimi, tačiau nepaaiškinamai artimu, dvasiškai pagimdytu.

Dar ne vienoje autorės apysakoje, novelėje ir pjesėje sutinkamos herojės (Bazilė, Liučė, Fabijona…) paklūsta tik joms suprantamoms gyvenimo tiesoms, kur, kaip teigia A. Peluritytė – Tikuišienė, siekiama pripažinti ir išpažinti savo meilės ir aistros poziciją Afroditės akivaizdoje, nepaisant Dzeuso valdomo sociumo įstatymų. Gebėjimas drąsiai reikšti prigimtines moterystės galias, tikėjimas savo jutimų svarba ir yra būtent tai, kas vienija Ievą, Elektrą, Antigonę su L.S.Černiauskaitės veikėjomis. Krikščioniškosios Ievos pozicija pasirenkama kaip žmonijos pramotės, gundytojos sfera, tačiau mitinių sąsajų ir interpretacijų laukas yra platesnis. Antikos modelio dominavimas atskleidžia kūrybos problematikos daugiasluoksniškumą ir moteriškųjų pavidalų įvairavimą, pačios autorės žodžiais primenant, kad šiuolaikinis žmogus iš esmės mažai kuo skiriasi nuo antikinio, nes kiekvienas iš mūsų, kad ir kokiomis postmoderniomis formomis varijuotų, esybės gelmėse yra užkoduotas siekti harmonijos. L.S.Černiauskaitės moteriai suteikiamas gebėjimas valdyti šalia esančius, tapti gyvybės lėmėjomis per gimdymą, simbolizuoti nesuardomą atsakomybę už kitą, nustatant tam tikras pasaulio – Antikos ar šiuolaikinio – tvarkos ir darnos gaires. Vienas kitą keičiantys, stebinantys (Elektra – Persefonė –Antigonė) L.S.Černiauskaitės kuriami moteriškumo ir motinystės pavidalai grąžina mus prie moters slėpinio, kurio apibrėžti, apriboti nepajėgios jokios feministinės ar filosofinės teorijos, nes čia daug stipresnė moters galia kurti savitą, įtaigią moteriškumo paslaptį.

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas
Rusnė Toleikytė

kurčias ketureilis

viskas ką girdžiu kalbu ką
šoku, Viešpatie,
ošimas jūros
užgula ausis

nuolaužos

1.

tavo pirštų saulėlydis
leidžiasi mano nugara
esame ūmaus nuopuolio aukos

2.

būtis ant kilimo o kartais
norėčiau būti šuo
bastyčiausi pakampėmis
ir neskaudėtų kad esi

3.

guliu ant grindų ir
žlugdau prabangą
milijonus mažmožių
be kurių gyventi
taip ir neišmokau

4.

šiąnakt mane pasitiko gyvenimas
vyriškis pasiūlė draugiją
išsitraukiau iš kišenės
gabalėlį dabarties
(atrodė susiglamžęs)
vyras buvo gražiai netobulas
traukiojo nosimi
margas kaklaraištis
išsitraukė savo gabalėlį
(susiglamžęs)
tada pridėjo savąjį
prie manojo
ir aš negalėjau
neįsimylėti

5.

miegamojo lange mirė musė
palikau kaip yra
tiesiog nežinojau ką daryti
su tokia šlykščia
rudens nuoroda
į žiemą

žiemos klausymas


ar jauti, kaip
susigeria žodžiai, lyg balta
į juodą garsai susilieja, subėga ir
šąla, ir virsta į
ledą – net lūpos, atrodo,
nuo žodžių užšąla, o
rankos ir kojos palieka prie
miško – mieste tu
esi, gruodžio
sniegas drabužiuose tviska,

žmogau, kiek dar kartų kartoti
reikės – žodis neskamba, žodis
ausies vien lezgelį suvilgo, lyg balta
į juodą garsai susilieja, bet
neskamba – skamba tik
žingsniai, girdi – skamba
žingsniai – -

baltas eskizas

bąlančios žąsys
viena paskui kitą –
iš liūdesio

neprašytas svečias
gatve nepažįstamasis
iš paskos
tamsa ir žingsniai –
daužosi širdis

staiga
už sprando čiupt
[sveiki] šypso –

krentančios
žvaigždės
belaukiant

stebiu dangų, mąstau –
o gal koks kvailys
žiūri dabar į mane ir
galvoja:

“kvailys koks” –

apatija


Rūkai ir
krenta pelenai
į niekur

ir vėl bijai
savęs paklausti
kodėl tamsa tau
neberūpi

rūkai ir
krenta pelenai

rūkai ir
nieko

būna kartais

ir sniego
kartais būna
nepažinsi –

atsiguli
daryti
angelo –

o tas
staiga
pakyla ir
nueina
sau

įsimylėjimai

1.

Dviese
Plyštantis kuklumas
ant tavo megztinio
virvelėmis –
vienas prieš kitą
ant grindų
lietaus akivaizdoje

2. Rytas virtuvėje

Rėksnys arbatinukas,
ant palangės
vos pastebimas katinas
snukiu prie stiklo —

rytiniai ilgesio
paerzinimai

3. Kuklumas

Įkaitusiu skruostu
ant tavo peties ir
nė žingsnio arčiau

4. Atminties potvyniai

Prisiminti 2002-ųjų penktadienį:
šokančios cigaretės,
besišypsantys alaus buteliai,
cypiantys langų valytuvai

Mari su kišeniniu veidrodėliu,
alkūne mojuojantis rūkalius Mo,
tu įsitvėręs vairą labiau nei mane —

Įsivaizduoti 2002-ųjų penktadienį:
                                                             aš, tu ir lietus

nakties nerštas

gražiai negraži danguje
išsišiepusi vakaro kilpa–

kasnakt pamiškėj
kasnakt šuliny

po mėnulį numiršta

apie bites

jos stato bažnyčią
vasarą jaukią ir šiltą
kiekvienam po
aukso paplotėlį

žiemą kai šalta
stiklainyje žiba
ne saulė bet
šviečia ir šildo

po akių vokais

žiūrėjau tarsi
į nuotrauką – tarsi iš vaško
kūnas
ir akys.
kvepėjo būtis
chrizantemos –

Viešpatie.. ką jie ten mato?

akimirka

mačiau
aną sekmadienį
su tėveliu kai grįžom
nuo bažnyčios ežeru

mamutės veidą
po ledu – -
šypsojosi
po žeme
Ar šaukia kas vardu
mus, Dievuli? – – –

Papasakok,
kas chrizantemų puokštę
įsega į kūną,

kas rauna našlutes
mums iš akių, Dievuli – – -

patamsių nuolaužos

1.

po kambarius
slankioju it šmėkla

rankelėse galvą laikydama
nemokytą neskalbtą nelygintą – -
turėčiau namus tuojau pat
su savimi išgerčiau
rytinį puodelį kavos

2.

lyg nakties jauniklė
ką tik išsiritusi stoviu

prieš veidrodį
šukuoju plaukus
neiššukuojamus –
ant mano peties
nutūpia mylimo žvilgsnis
šviesos palytėtas

3.
pirštais kailį lyginuosi
sėdėdama ant palangės
pasaulio akivaizdoje

t.y.

Baimė yra
Riešuto spalvos košmaras
atverstas brandaus mėnulio akivaizdoje
Duonos skonio kriauklelė –
Beribis šniokštimas joje
[Šimtas] ir dar vienas
trupantis žingsnis –
kito kambario link
užrištomis akimis –
pirštu baksnojant naktį
Nuluptas medis –
Gruoblėta žievė kraujo skonio.

Baimė yra
Tryliktas skaičius
susapnuotas
trylikto mėnesio tryliktą dieną – -

Ji užklumpa staiga
šalčiui nespėjus
sutekėti į galūnes – -

Baimė yra – -
Perduoki kitam – -
Tik ne man

virsmas

jos veidas rankinėje
taip pat knyga –
Raitelis be galvos

kol kas nepanašu
į intensyvų vyksmą

Spjaudymo pažas

Spjaudymo pažas

Dima Boris

Paklausykit!

Žymios ir galingos valstybės karalius – dėl būtinybės bei rašalo stokos neįvardinsime, kurioje šalyje ir kada jis valdė – turėjo tiek puikybės, auksinių ir patvaldystei besilankstančios liaudies, jog sykį nusprendė įsitaisyti spjaudymo pažą.

Aišku, dažnam neišmanėliui pasidingos, kad toks tarnas rasi tėra nereikšminga valdovo užgaida arba paprasta smulkmena, naujas ir dėmesio nevertas rėžis painioje dvaro etiketo graviūroje. Tačiau, kaip atskleidė istorija, šis noras, įkūnijęs žiaurią vienos sielos didybę, pasirodė ypatingos reikšmės sprendimas – sprendimas nuovokus ir klastingas.

Kam reikalingas spjaudymo pažas? Pirma: karaliaus mėgstamiausia bei dažniausiai vartojama frazė buvo „O man į tave nusispjaut!“: jąja monarchas pasmerkdavo daugybę iš svečių kraštų atvykusių ambasadorių, įkyrėjusių mistrisių, ministrų, kurių pasiūlymai radosi netinkami ar tiesiog per nuobodūs klausytis. Antra: pažo trūko jau vien todėl, jog pats valdovas negalėjo veiksmu patvirtinti išsakytos valios, tai yra negalėjo nusispjaut: žinia, karališkos seilės šventos bei gerbtinos, ir nedera jų taškyti ant kiekvieno stuobrio kaktos. Trečia, jei ir teiktųsi paleisti skreplį, valdovas vargu bau pataikytų, mat spjovikas buvo nekoks.

Taigi turint galioje visas šias aplinkybes, spjaudymo pažas, trokštant simboliniu aktu išreikšti suvereno nemalonę, pasirodė būtinas.

Jau po savaitės postui buvo rastas įgudęs ir tinkamas jaunuolis, kuris už nemenką atlygį sukinėjosi šalia valdovo, pasiruošęs griebtis savo pareigos. Anava kaip viskas vykdavo: karaliaus darbo kabinetan, kuris, tiesą pripažinus, buvo ir jojo miegamasis, pašauktas atskubėdavo koks nors valdinys – favoritė, patarėjas ar tiesiog menkas, iš nuolankios baimės drebantis tarnas. Karalius, jaukiai vartydamasis ištaigingame patale, imdavosi pokalbio. Ir štai – neimkime domėn, ar valdovo nuotaikos būta pašlijusios iš pat pradžių, ar ji bjuro diskusijos metu, ar, priešingai, pasitaikė pernelyg gera – nuskamba lemtingasis „O man į tave nusispjaut!“ Po sekundės švilpdamos atsilapoja durys ir kambarin didingai žengia uniformuotas spjaudymo pažas. Jis atsistoja per kelias pėdas nuo prasikaltėlio, prakilniai trissyk gurkteli – Adomo obuolys šokinėja etiketo reikalaujamu greičiu – ir paleidžia klampų skreplį į veidą arba ant pakaušio. Nesvarbu, kur vėliau keliauja apspjautasis: pensijon, kalėjiman arba ant ešafoto – jo karjera baigta, rūmuose jis nebepasirodys.

Žinoma, kad pirmųjų pažo tarnystės metų pabaigoje buvo apspjautos 68 Didenybės meilužės, 14 ministrų, 70 žemo rango valdininkų, o vargšų tarnų: maisto ragautojų, liokajų, įvairių varpelių tilindžiuotojų ir kitokios smulkmės – niekas nė nesivargino skaičiuoti. Tokiu būdu šis keistos profesijos vienintelis atstovas tapo labiausiai bijomu žmogumi dvare; it siaubą keliančio priminimo apie karališkos malonės trapumą jo vengė markizai, freilinos, baronai, grafai. Netgi vyriausiasis budelis, netyčiomis koridoriuje susidūręs su žymiuoju spjoviku, išbaldavo ir likusią dieną taip tirtėdavo, kad per egzekucijas sunkiai besuvaldydavo kirvį. Pažas juto, kokį šiurpulį jis varo dvariškiams, todėl vaikščiojo pasipūtęs, į kiekvieną sutiktąjį laidydamas įžūlų, piktdžiugišką žvilgsnį.

Nežinia, kokia gausybė karaliaus valdinių dar susilauktų žlugdančio spjūvio, jei ne keista okazija, apvertusi visa aukštyn kojomis. Mat vieną liepą į rūmus atlėkė žinia, neva prie vakarinės karalystės sienos buvo pastebėta stora žmogysta raudonu švarku ir geltonais marškiniais. Be abejonės, apie šią būtybę jau tada buvo girdėjęs kiekvienas; tiesa, didžiuma ją laikė gnostikų ir mistikų pramanu.

Iki anos vasaros.

Pasienio daliniai, pastebėję tolumoje geltonuojančius marškinius ir kraujo spalvos švarką, kaipmat sviedė arbaletus, alebardas bei arkebuzas ir davė valią kojoms – žmogysta netrukdoma žingsniavo šalies gilumon. Kaimų, miestelių gyventojai, sužinoję, kad ateivio kelias, tikėtinas daiktas, vingiuos per jų gyvenvietes, skubėdami kraudavosi mantą ir sprukdavo kas kur. Tiesa, balažin kurio miestčiūkščio burmistras nusprendė pasimeilint geltonmarškiniui ir atsiuntė jam karietą. Vežikas, išvydęs pilvotąją žmogystą, apako, todėl atėjūnas toliau kulniavo pėsčias. Netrukus, jam grėsmingai artėjant prie sostinės, iš rūmų visiems netoliese patruliuojantiems pulkams atskriejo įsakymas pulti. Tačiau pulkų vadai atrėžė esą ne bepročiai.

Storulis, bailingų žvilgsnių stebimas, ėjo lėtai ir oriai, ant piršto tingiai sukdamas raudoną skrybėlę, bet, kai niekas nematydavo, žingsnį, matyt, gerokai paspartindavo, nes jau birželio pradžioje atsidūrė sostinėje. Nesuzvimbė protestuojančios kulkos, nesugaudė patrankų orkestras – miesto būta tykaus, ištuštėjusio.

- Taigi, – teištarė žmogus geltonais marškiniais ir raudonu švarku, tarytum galingos valstybės kinkų drebulys būtų savaime suprantamas. Tuomet niūniuodamas – už nugaros nuo sienos driekėsi tūkstantis nukeliautų mylių – peržengė rūmų slenkstį. Nutilusios menės, koridorių vakuumas atsivėrė neskubriai eisenai, lediniam raudonų batų aidui. Liokajai, princesės ir ministrai jau seniai buvo padus pasipustę, dingo netgi ištikimieji karūnos sargybiniai šveicarai. Tik du žmonės, pagrįstai laikomi galingiausiais valstybėje, nepaliko krištolo, aukso bei aristokratiškos prabangos lizdo – valdovas ir spjaudymo pažas. Šitie nebijojo geltonmarškinio, kur tau: į pastarąjį, paslaugiems favoritams maldaujant ruošti gelbėjimosi karietą, buvo numota ranka. Kaipgi Jo Šviesiausiajai Didenybei gali pakenkti kažkoks pilvūzas?

Bet štai pasigirsta artėjantis kaukšėjimas, storoji žmogysta susimąsčiusi stabteli ties prie karaliaus miegamuoju, kaip įprasta, lūkuriuojančiu spjaudymo pažu.

- Šiandien sostinėje mažai žmonių, – lyg niekur nieko pastebi ateivis ir atsainiai kilsteli skrybėlės kraštą.

- Ne per daugiausia, – šaltai atsako pažas.

- Didenybė namie?

- O kurgi jam būti?

Storulis raudonu švarku ir geltonais marškiniais daugiau nieko neklausia, pėdina į miegamąjį ir klesteli ant liauno, lelijomis nuberto krėslo.

- Ką čia veiki? Aš nekviečiau! – riaumoja valdovas iš antklodžių ir pagalvių jovalo: spėjo, kad „svečias“ trokš apsilankyti rūmuose, bet tikrai nemanė, jog šiam užteks įžūlumo lįsti paties Didenybės kabinetan.

- O! Dėl šito nesijaudinkite, – guviai atsiliepia įsibrovėlis. – Aš visuomet ateinu nekviestas.

- Gyvuly! Iš kur drąsa šitaip su manim šnekėti?!

- Rodos, – žmogystos lūpų kampučiai riečia demonišką šypsnį, – kalbu gan mandagiai, rasi net per mandagiai. Didenybė, esmi tikras, žino, kas aš per vienas, todėl, atsižvelgiant į hierarchinius skirtumus, čia tamstai vertėtų balnoti liežuvį.

- Nejaugi!

- Būtent.

- O man į tave nusispjaut!

Dusliai kosteli atvertos durys – spjaudymo pažas nedelsia! Iškilmingai žygiuoja prie sėdinčio raudonšvarkio, triskart deramai gurkteli ir spjauna taiklų skreplį. Tačiau atėjūnas pasirodo ne iš kelmo spirtas: jis akimirksniu pašoka ir seilės ištykšta ant krėslo ranktūrio. Spjaudymo pažas, nesėkmės užrūstintas, leidžia dar vieną spjūvį, tačiau ir šįsyk storulis stebėtinai vikriai pasitraukia: bjaurastis tenka užuolaidoms. Pažas, žmogus atkaklus, irgi nepasiduoda ir toliau vis spjaudo, spjaudo, spjaudo…

Nepralekia nė minutė, ir jau visos Didenybės kabineto-miegamojo sienos išmargintos, o įžūlusis geltonmarškinis toliau sėkmingai išsisukinėja.

Galiausiai įsiutintas pažas neištveria, ir, pamynęs šventąjį etiketą, pribėga prie pat varžovo – veidas atsiduria per kelis colius nuo veido – ir, tik vienąsyk gurktelėjęs, paleidžia spjaudalą.

Dėmesio! Blyksteli įstabus, precedentų neturintis įvykis: storoji žmogysta žaibiškai pasilenkia, sakytumei galva per akimirką būtų tiesiog ištirpusi ore, ir pažo spjūvis lekia į karališkąją lovą, tiesiai į pateptojo monarcho veidą.

Šit koks nuotykis: pažas spjovė į savo karalių, tarnas – į šeimininką, valdinys – į valdovą.

Visa, kas nutiko vėliau, kaip pasikeitė pasaulis po to neįtikėtino, baisaus istorijos zigzago, paliekame spręsti skaitytojui – jis ganėtinai nuovokus.