Kurdamas stacijas nuėjo kančių kelią

Kurdamas stacijas nuėjo kančių kelią

Rita Bočiulytė

Sekmadienį naujojoje Šventosios Švenčiausios Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčioje pašventintos stacijos. 14 religinių paveikslų, vaizduojančių Kristaus kančių kelią į Golgotą, sukūrė klaipėdietis tapytojas monumentalistas Juozas Vosylius.

Kažkokia mistika

Praėjusią savaitę „Kryžiaus kelio stotys” dar stovėjo surikiuotos dailininko dirbtuvėje, o autorius neslėpė džiaugsmo ir susirūpinimo, kaip jos atrodys ant bažnyčios sienų – ar neįprastos trikampės formos paveikslai ten pritiks, ar pritaps, ar žmonės juos supras, ar palankiai priims bendruomenė.

Pačiam dailininkui šios stacijos itin brangios. Pirmąsyk ėmėsi tokio darbo. Jas tapydamas išgyveno ir nepaprastą kūrybinį katarsį, ir skaudžias artimų žmonių netektis. „Kažkokia mistika – turėjau pats nueiti kryžiaus kelius, ne sykį parpulti ir vėl pakilti, kol šį darbą užbaigiau”, – stebėjosi J.Vosylius.

Anot jo, idėja atėjo nelauktai ir netikėtai. Pernai vasarą jis jau buvo pradėjęs tai pačiai bažnyčiai kurti centrinio altoriaus freską. „Ėjosi sunkiai, nesisekė, eskizų pripaišiau visą krūvą, bet vis ne tai – niekaip „nepramušė”. Paskui staiga – atsivėrimas: paėmiau pieštuką ir po valandos jau ant popieriaus turėjau visų keturiolikos stacijų sumanymus. Pradžia buvo lengva, ji tarsi pakylėjo, ir freskos projektą padariau. Bet ją teko atidėti. Su klebonu Vidmantu Griciumi sutarėme, kad pirmiausia reikia tas stacijas nutapyti”, – pasakojo dailininkas.

Apniko bėdos

Pradžia atėjo savaime, o paskui dirbti buvo nelengva, prisipažino dailininkas, stacijas tapęs beveik keturis mėnesius. Prieš tai kūrė piešinius, darė kiekvieno paveikslo maketus, kartonus ir kalkes – nuėjo tokį pat kelią kaip iki freskos. Sunkiausia buvo nutapyti.

„Kadangi atsivėrė taip lengvai, galvojau, kad taip pat lengvai ir greitai viską padarysiu. Bet staiga užpuolė ligos, problemos, visokie pašaliniai trukdžiai, galiausiai prislėgė dar ir draugų mirtys – viskas, kad tik tas darbas nebūtų padarytas”, – prisiminė J.Vosylius.

Vilniuje sutikęs kolegę tapytoją monumentalistę Nijolę Vilutytę pasiguodė ir pasiteiravo, kaip sekėsi jai, kai tapė stacijas Elektrėnų bažnyčiai.

„Sako, vos nenumiriau – inkstai, kepenys ėmė streikuoti, visokie konfliktai, įtampa iškamavo, – gūžčiojo pečiais J.Vosylius. – Matyt, taip turi būti – kliūtys, o tu jas privalai įveikti nešdamas savo kryželį.”

Pozavo menininkas

Tapytojas neįsivaizdavo, kad taip sunku bus rasti pozuotoją. Nenorėjo Kristaus atvaizdo tapyti iš knygų. Sėdėjo bibliotekoje, vartė jas, bet ne tas… Gyvas žmogus – visai kas kita.

„Kristus buvo mažiausiai Dievas, daugiausiai – žmogus savo kančia nežinioje. Tai susišaukia su žmogaus keliu toje pačioje nežinioje ir Dievo apleidimo problema”, – įsitikinęs J.Vosylius.

Jis kalbino du pažįstamus klaipėdiečius, bet tie pozuoti nesutiko. Kategoriškai atsisakė ir jo studentas, kurio veidas tapytojui atrodė itin tinkamas. Bet tas išsigando, kad jį tai gali energetiškai blogai paveikti.

„Taip ir pasakė. Man beliko tęsti paieškas. Tuomet ir toptelėjo mintis susirasti pažįstamą menininką, buvusį klaipėdietį, kuris dabar gyvena Vilniuje. Tas sutiko, ir aš važinėjau pas jį į sostinę, kiek reikėjo”, – džiaugėsi radęs išeitį tapytojas.

Juk jo kūrinys – vis dėlto realistinis, būtinai jam reikėjo konkretaus pagrindo, kad neišeitų sausas, beasmenis.

„Sprendimas turėjo būti toks, kad įtiktų ir profesoriui, ir paprastai kaimo moterėlei, – apie nelengvą užduotį kalbėjo Šventosios bažnyčios stacijų autorius. – Todėl negalėjau padaryti ultramoderniai. Bet stengiausi, kad šis darbas būtų ir realistinis, ir kartu šiuolaikiškas.”

Iš fragmentų

Naujoji Šventosios bažnyčia, kurią projektavo Nacionalinės premijos laureatas architektas Ričardas Krištopavičius, dar tuščia – nei skulptūrų, nei daugiau paveikslų. Statinio forma primena žuvėdrą, kuri užvertusi galvą dairosi į dangų.

Bažnyčios viduje šviesu ir erdvu, visur dominuoja trikampės formos. Todėl ir J.Vosyliaus „Kryžiaus kelio stočių” sumanymas toks – ant abiejų šoninių sienų iškabino po septynis trikampius ant drobės akrilu nutapytus monochrominius paveikslus, smailiuoju kampu žvelgiančius altoriaus link. Po kiekvienu – užrašas. Juos tiesiog ant sienos plonyčiu teptuku užrašė dailininko žmona grafikė Danutė Žalnieriūtė-Vosylienė.

Stacijose tapytojas naudojo tik dvi spalvas ir jų atspalvius – rudą ir raudoną. Rusvai nutapė figūrų fragmentus, o raudonai – Kristaus apsiausto klostes. Raudonos spalvos akcentai – kaip kraujo lašeliai…

Ne vienas žinomas dailininkas yra tapęs stacijas, kurios puošia Lietuvos bažnyčias.

„Šarūno Saukos – daugiafigūrės kompozicijos. Kaip daugelyje bažnyčių. Mums toks sprendimas netiko, – aiškino J.Vosylius. – Šventosios bažnyčios erdvėje stacijos turėjo būti asketiškos, monolitiškos. Todėl ėjau ne daugiafigūrės kompozicijos, o fragmentų keliu. Pažiūrėkite, kai kur net pastebimas neišbaigtumas. Toks sumanymas. Specialiai taip padariau, kad tie paveikslai susilietų su aplinka ir taip tarsi prasitęstų, galiausiai ištirpdami, išnykdami šviesioje bažnyčios erdvėje.” Dailininkas nepraleido pro ausis ir bažnyčios interjero architektės Daliūtės Saveikienės patarimų.

Nuėjęs nepaprastą kelią kurdamas „Kryžiaus kelio stotis”, šiąvasar tapytojas grįš prie altorinės freskos. Ji atlieps nuostabų bažnyčios vardą ir pajūrio dvasią.

Tapytojo safaris – per patį žydėjimą

Tapytojo safaris – per patį žydėjimą

Rita Bočiulytė

Pavasaris Ryčiui Martinioniui – vienintelis tinkamas laikas surengti autorinę parodą. Jis pats gimė pavasarį, todėl logiška, kad ir jo paveikslai „į žmones išeina” alyvoms žydint. Jei pavėluoja, kaip pernai, laukia kito pavasario. Ilgiau laukti nereikėjo – 12 naujausių, šiemet nutapytų, R.Martinionio drobių palydėjo pavasarį ir pradėjo vasaros sezoną Baroti galerijoje.

Kaip pastebėjo dailininko bičiuliai, leisdamasis į „Pasąmonės safarį”, jis parodė tai, ką gerai moka. Ir kad vėl mėgina tapyti abstrakcijas, sugrįžo prie ryškių spalvų. Nauja – išbandė trimatį formatą. Kaip ir anksčiau, R.Martinionis geba „kasti” labai giliai. Jei kas neaišku – paveikslų pavadimai daug ką pasako. Per vernisažą ir autorius netylėjo.

– Kodėl palyginti retai suruošiate savo tapybos parodas? Šios laukėme dvejus metus… Esate neproduktyvus?

– Produktyvus. Tiesiog taip jau yra, kad parodas rengiu tik pavasarį. Jei nespėju gegužę, tai ir tiek to. Tuomet tenka laukti kitos gegužės. Jos pabaiga ir birželis yra mano parodinis laikas. Su alyvų ir hiacintų kvapais… Pats nuostabiausias metas, kai jie žydi.

– O kūrybai kuris laikas pačiam geriausias?

– Ruduo ir pavasaris. Žiemą tik eskizuoju, nieko rimto nedarau. Žiema man – išvis miręs sezonas. Geriau dažų negadinti. Bet paišau. O tapyti pradedu būtent pavasarį. Tuomet labai greitai viskas vyksta ir įvyksta. Rudenį vėl kitaip. Vasarą uždarbiauju – duonai…

– Šioji paroda kada nutapyta?

– Šį pavasarį. Nuo kovo iki gegužės pabaigos.

– Kaip apibūdintumėte savo tapybą?

– Čia, kaip aš vadinu, yra „psicho-neuro-realizmas” arba siurrealizmas. Lendu į sapnų ir būsenų pasaulį. Ne aš vienas ten nardau. Man tai įdomiausia – niekur nedingsiu, tai savotiškas dopingas. Tada jaučiu visą oro kvapą – miesto ir kaimo.

– Kiti papriekaištaus, kad paroda nepasižymi vientisumu…

– Nušlifuoti stilistiką nesistengiu, – kad visi iš tolo atpažintų. Einu nuo siurrealizmo, ekspresionizmo iki pataloginio realizmo. Jie – įvairūs. Tapau visus iškart, kai jau tapau. Varau kaip tas avis – visas kartu į laukus. Jos visos kartu ir bėga. Du mėnesius tas avis ganiau…

-Todėl parodą pavadinote safariu?

-„Pasąmonės safariu”. Nes kai kur yra ir sąmonės, ir pasąmonės (juokiasi).

– Paveiksluose – ir pažįstami veidai. Štai Benas Šarka – kaip iš akies Benas, ne portretas, o gyvas nervas. Kaip jį tokį nutapėte?

– Prieš tris savaites pasigavau jį senamiestyje, nusifotografavau ir nutapiau per dvi savaites, likus savaitei iki parodos. Benas su savo Gliukų teatru man labai artimas. Mūsų abiejų menai – poetiniai. Mano siurrealizmas juk kvepia poezija, Bretonu…

– Sūnaus portretas – irgi sentimentai?

– Ne tik. Bet ir jie. Man patinka realybės atspindėjimas, taip vadinamas natūros eksploatavimas Sezano ir Matiso principu. Jie mėgo ir mokėjo tapyti iš natūros.

– Iš jos – ir plūgas, vagojantis „Pasąmonės safarį II”?

– Bet jis – mano dizaino. Kito tokio niekur pasaulyje nėra. Su motociklo rankenomis. Kaip galvojate, kas jį turėtų tempti, ką? Taip, tos trys balerinos. Bet tempia juodaodis vyrukas, labiau įpratęs prie tokių darbų. Prašau tik nepainiokite tų balerinų su trimis Baltijos valstybėmis. Su trimis mūzomis dar galima…

– Kas tas „didysis S”, kuris „turi problemų” kitame paveiksle?

– Ne stručio kiaušinis su dolerio ženklu. Atsiverskite tarptautinių žodžių žodyną, atraskite savo S ir pamėginkite įgyvendinti. Pasirinkimas – didelis: čia ir sifilitikas, ir supermenas…

– O kodėl į drobę atkeliavo raganosis?

– Man patinka egzotiški gyvūnai – žirafos, raganosiai, drambliai. Gaila, dinozaurų nebėra…

– Bet pilna tapytojų, kurie vis tiek jų nepieš, net jei ir nebūtų išmirę…

– Tapybos menas turi labai keistą kompoziciją – dėmių, struktūrų. Laisvai pasitaškyti gali ir bezdžionė, ir dramblys. Tik duok jiems gerų dažų, atimk blogus ir laiku sustabdyk. Pašersi kokiais narkotikais – gali ir šedevrus padaryti.

– Žiūriu, pabandėte savo paveiksle materializuoti trimatę erdvę?

– Ai, toks greitai „sumestas” darbelis. Pavadinau jį gražiai – „Vasaros lietaus kvapo virtualizacija”. Pastebėjote, kaip kvepia dulkės, kai į jas krenta pirmieji vasaros lietaus lašai? Pervesti tą kvapą į virtualią erdvę juk neįmanoma, kažkoks absurdas. O pas mane įmanoma. Ėmiau ir materializavau tą kvapą.

– Ar tapytumėte daugiau, jei nereikėtų eiti į darbą?

– Aišku. Dvidešimt metų dirbu tapybos mokytoju Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Pragyvenimui to neužtenka, dar tenka prisidurti papildomai uždarbiaujant.

– Girdėjau, kad jus mokiniai labai vertina. Pas jus pasimokę jie stoja ir įstoja į Dailės akademiją. Negaila būtų išeiti iš gimnazijos, kaip išėjo jūsų bičiulis tapytojas Virginijus Viningas?

– Nežinau. Galvoju, kad padedu ruošti emigrantus. Jie į Klaipėdą nesugrįžta. Greitai uostamiestis visai ištuštės.

Bet aš nesu pedagogas, o esu mokytojas. Pedagogas yra vergas, kuris Romos laikais nešiojo grandinę ant kaklo ir turėjo rašyti, skaityti ir dailiai rankoje šakutę laikyti išmokytą vaiką perduoti mokytojui. O prie sovietų visus mokytojus ir aukštųjų mokyklų dėstytojus pavertė pedagogais. Todėl nesistebiu, kad su jais nesiskaitoma. Čia jau prasideda politika. Tiek to.

Dar kartą pabrėžiu, aš ne pedagogas, nors turiu pedagoginio cenzo pažymėjimą. Aš mokau vaikus amato, specialybės dalykų – išmokau piešti, tapyti. Bet aš jų neauklėju, negrasinu pirštu – tu, brolyti, tik negerk, nerūkyk. O mane nori padaryti pedagogu. Bet aš tos grandinės nenešioju, esu ne vergas, o mokytojas, laisvas. Nesiskundžiu, bet mokytojų ir mūsų sistemai nelabai reikia.

– Betgi sakoma, kad meno neišmokysi, talento reikia?

– Laimė, dirbu tokioje mokykloje, kurioje mokosi ne bet kokie, o menui gabūs, rinktiniai vaikai. Mes darome didelę atranką. Pas mus pats blogiausias vis tiek yra blogiausias iš geriausių. Su tokiais dirbti smagu. Yra tokių talentų!.. Matai, kad iš jo kažkas tikrai išeis. Į paprastą vidurinę mokyklą manęs ir su kulkosvaidžiu nenuvarytų.

– Pats pagal profesiją juk esate dailininkas vitražistas?

– Esu meninio stiklo dailininkas. Labai norėjau studijuoti tapybą. Bet teko su broliu važiuoti į Estiją, nes ten lengviau buvo įstoti. 1985-aisiais baigiau meninio stiklo studijas tuometiniame Estijos Talino dailės institute. Dabar vitražus irgi darau. Pagal užsakymus. O tapyba – tai, ko visada norėjau pats. Parodose ją pirmąsyk parodžiau 1989-aisiais. Čia, Klaipėdoje, su Valdimaru Kalniniu surengėme bendrą parodą. Jis rodė savo grafiką, aš – tapybą. Jos mokiausi iš didžiųjų pasaulio menininkų, apie juos tikrai daug žinau.

– Kas jus įkvepia kūrybai?

– Gimnazijoje turiu kolegą – talentingą juvelyrą Aurimą Anusą, kuris man atvėrė naująją šiuolaikinę muziką. Ji man padeda tapant. Vienas iš kūrybos stimulų. Ir šioje parodoje yra paveikslų, kuriuos nutapiau vien klausydamasis tokios muzikos. Tai ne šiaip kokie „bumčikai”, o rimta moderni, eksperimentinė muzika.

Kartais gali įkvėpti geras eilėraštis ar kažkur netyčia perskaityta jo eilutė. Pavyzdžiui, man patinka Brodskis. Bet neskaitau poezijos nuolat, tik pripuolamai. Siužetus savo paveikslams medžioju visur. Dabar svarstau, kodėl gi nepaieškojus daugiau žmonių, kurie yra mūsų miesto veidas, ir nenutapius jų. Gal kita paroda bus portretų.

Įkalintas vaizde kaip kambaryje ant ratų

Įkalintas vaizde kaip kambaryje ant ratų

Ignas Kazakevičius

Norinčius susipažinti su Ryčio Martinionio pasąmoniniais medžioklės plotais, inventorizuoti jo tapomų daiktų rinkinį gegužės 30 – birželio 20 die-nomis pakvietė Baroti galerija. Čia buvo eksponuojama nauja, šiemet dailininko nutapytų paveikslų paro-da „Pasąmonės safaris”. Kūriniai – ką tik iš dirbtuvių, atginti, anot autoriaus, tarsi avių banda. Glostyti – žaisti ar kirpti – skersti?

Kai interjeras išeina pasivaikščioti

Atidarymo metu R.Martinionis savuosius tapybos safario vartus išvertė nelyg koks visureigio vairuotojas ar kaubojus, tačiau neabejotinai herojus. Ir pažėrė saikingą interviu. Apie darbų savųjų spalvą, geometriją ir tūrį, ir keistą optinį jų dūrį, ir kaip keistoki deriniai daiktų, ir kaip siužetai atkeliauja, o publika stebėtis nepaliauja. Čia šypsos. Linkčioja rimtai, krizena… Kefyras, arbata jau nebeįkvepia, taip sako Rytis… Suprask, bohemiškai gyvena…

Kaip suprasti, Ryčio žodžiais ta-riant, jo „neuro-psicho-realizmą“? Tą smegenų ląstelių pingpongą ir panašiai. Kas yra tas martinio-nizmas? Tai mūsų galva, autoriaus galva, jūsų galva. Galva kaip meno dirbtuvės, galva kaip kambarys, kuriame gyvenimas nugyventas. Kaip kambarys su daugybe daugybe kambarių kambarėlių, atskirtų užuolaidomis ir širmomis, nišomis, durelėmis, atskirtomis dienų potėpiais, naktų lesiruotėmis ir rytmečio faktūromis, prietemų šešėlių personažais, nuėstais ir laiko numindžiotais daiktais.

R.Martinionis gyveno bute su interjeru. Ir jis pats buvo interjeras, ir buvo jo daiktas, ir buvo jo šviesa, ir interjeras gyveno savo gyvenimą. Ir išėjo interjeras pasivaikščioti. Ir tapo paveikslais, kuriuose visa kas telpa. Ir visa kas netelpa, ir virsta lauk iš atminties stalčiukų. Visi, visi įspūdžiai, fantazijos iš jų kilusios, sapno ir filmų likučiai… Kiaušinienė ant stalo ir po stalu, kur drožiasi saulės zuikučiai ir šlitinėja girta dailininko studi-jos musė tarp inkunabulų senų. Kažkur tolumoje, saulėje skrunda argonautų pamestas arklas, liejasi graffiti sienų užuolaidomis… Vakar-dienos skardinėje tuštumoje supasi vaikiškas arkliukas… Paveikslai apie kažkur. Paveikslai apie kažką. Apie interjero promenadas. Į kitur ir į kažkur.

Paveikslai, ginčykitės su manimi!

R.Martinionio tapybą pavadinčiau siužetine, kai siužetas nevaizduojamas, o patys tapybos išraiškos elementai – potėpis, dažų storis, sluoksniai, trynimai, pratrynimai, „rolikai“, skirtingi teptukai, mentelės etc – neturi ypatingo vaidmens. Nė vienas išraiškos elementas R.Martinionio paveiksluose nėra dominuojantis, tiesiog rungiasi spalvos ir formos dariniai.

Kalbėti apie R.Martinionio tapybą – vadinasi aprašinėti jos paviršių. Aprašinėti detales, pasakoti, kaip jos atrodo, ką mena, į ką panašios, kokias asociacijas įskelti gali. Aprašinėti kompoziciją, kuri lemia darbo įtampą – taigi įspūdį, nes patys daiktų de-

riniai neįspūdingi. Paveiksluose nėra nieko tokio, kas priverstų priešais stovintį parklupti, suvirpintų orą ir užgniaužtų kvapą į mišias susirin-kusiems.

Na, pagalvoti apie logikos ir laisvos mąstysenos santykį, apie absurdiškus „kas būtų, jeigu būtų” variantus, apie absurdo apraiškas buityje, taip. Tarkime, jei atsipalaiduotume, jeigu mosteltume daugiau negu dvi taures nekefyro, tada galbūt, galbūt tada kūriniai mus pramuštų įvertinti tapybos misiją apskritai.

Nėra R.Martinionio tapyba kuo nors sukrečianti ar ypatinga. Ją labai gerai papildytų kokie nors skulptūriniai, asambliažo akcentai, instaliatyvūs elementai, pabrėžiantys ir pakartojantys tapomų figūrų – manekenų, keistų spalvinių dėmių amorfiją. Papildytų tą sunkaus minkštumo atmosferą, tolydžio skalaujančią batus. Tą sunkųjį safarį.

R.Martinionio paveikslai nesuteikia vidinio – esminio ir stebinčiajam suvokiamo paaiškinimo, koncepcijos, kodėl tapomas vienas ar kitas kūrinys. Nesuteikia ir autorius. Cikliškumas, eilė, seka netenka prasmės. Paveikslai nediskutuoja vienas su kitu, nei paneigia, nei pabrėžia šalia esančius.

Trumpai tariant, pageidaučiau, kad kūrinys ginčytųsi su manimi, nesutiktų, prieštarautų… Kad jis atkakliai teigtų savąja tikrovės versiją.

Kupranugario taku su Camus

Atrodo, normali, klasikinė ekspozicija. Tačiau, regis, talentingas tapytojas, mechaniškai reprodukuodamas jau įvaldytas struktūras ir kompozicijas, formatus ir spalvinius derinius etc, patenka į savo paties sukurtą labirintą. Įkalinamas vaizde, kambaryje ant ratų… Jis veža, bet nepaleidžia į kitą erdvę, naują teritoriją…

O gal teisus A.Camus, pasakęs: „Ta metafizinę tapybą perprasminanti materija, vienintelis pastovus dalykas pasirodo besąs tas, kuris atrodė regimybė, – spalva. (…) Kartais dekoracijos sugriūva. O tolesnė eiga – arba nesąmoningas grįžimas į tą pačią veiksmų grandinę, arba galutinis nubudimas“.

O gal R.Martinionis kovoja su Absurdu, gal psichotaktilika vedžioti mus po labirintus, užkaborius šimtą kartų, kad šimtą kartų atsitrenktume, yra viso šio safario sumanymas? Ir tapydamas vaizdinius, dekoracijas, save ir pasaulį skiriančias, R.Martinionis gelbėjasi nuo jo tiesos. Tik sustok, tik liaukis tapęs, tik palik vietą nepridengtą, tik palik erdvės pasaulio spindulių skvarbai ir pabusi… Ir visa atsivers tokiais pavidalais, kurių nesitikėjome?

Ar mums to reikia? Verčiau paieškokime kupranugario tako septintu numeriu pažymėtame paveiksle.

Išviešintas R.Urbonas

Išviešintas R.Urbonas

Gytis Skudžinskas

Pirmąjį vasaros mėnesį Klaipėdos fotografijos galerijoje neplanuotai ir be didelės pompastikos rodomi Raimundo Urbono (1963–1999) anksčiau viešai nedemonstruoti fotoatspaudai.

Pirmiausiai užsukus į galeriją apima dviprasmiškas jausmas: parodos pavadinimas „Nematytas Urbonas” intriguoja ir žadina smalsulį, bet susiduriame su ta pačia aiškiai atpažįstama ir nugludinta fotografine estetika. Galima pateisinti parodos pavadinimą kaip nuorodą į naujai atrastą fotomeni-ninko kolekciją, bet šabloniškas ir prozaiškas triukas šiek tiek erzina.

Na, gerai, užteks apie pava-dinimą, geriau apie regėjimo ir minties nuotykius šioje išviešintoje paslaptyje.

Iš tylaus šnabždesio

Parodoje – vėl tas pats meistriškas šviesos valdymas, šešėlių ir blikų dėsningas pasiskirstymas bei darni pusiausvyra. Lakoniškos nespalvotos puikiai įkadruotos kompozicijos tik kai kur saikingai paspalvintos anilininiais dažais.

Kasdienybės atributai, atrodo, nieko nelemiantys mažmožiai ir iš pirmo žvilgsnio rutiniški interjerai bei natiurmortai yra tapę neabejotinu R.Urbono „prekiniu ženklu”.

Artimos distancijos taktika, kai kūrinio medžiaga glūdi čia pat, tiesiog „po nosimi”, būdinga ne tik R.Urbono kūrybai, bet ir daugeliui panašiu metu Vakaruose kūrusių menininkų. Intymūs gyvenimai ir autentiškumo paieškos itin ėmė dominti fotografus praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje ir tas dėmesys kasdienybės fiksavimui, dienoraštinėms praktikoms neatslūgsta iki šiol.

Objekto atradimas kasdienybėje nulemia labai talpų, neakcentuotą pranešimą.

Kitaip nei egzotiškų kraštų, masinių švenčių ar gamtos stebuklų fotografijoje neatrasi tiesioginės nuorodos į žavesio objektą, čia pamažu iš tylaus šnabždesio gimsta istorija apie viską arba apie nieką (kaip kam patogiau).

Intymi, paprastai neviešinama aplinka, kuri dažniausiai slepiama nuo pašalinių akių, nebent tai būtų imituotas privatumas tele-vizijos korporacijos sukurtame realybės šou, net šiek tiek trikdo suvokėją. Smalsulys grumiasi su baime pamatyti draudžiamą ir stebimasis su stebinčiuoju pamažu ima keistis vietomis.

Ne, tai ne ekshibicionisto, besislepiančio krūmuose, siekis šokiruoti ir pasitenkinti, tai daugiau noras kalbėti apie visiems artimą, pažįstamą, bet nutylimą akivaizdžią tiesą.

Pasitraukė… į virtuvę

Prisiminus, kokiu laiku kūrė R.Urbonas, privatumo ir viešumo antipodai tampa dar aktualesni ir paveikesni.

Pradėjęs dirbti dar sovietiniu periodu, kai visas viešas gyvenimas buvo griežtai reglamentuotas ir paklūstantis nusistovėjusiems elgesio ritualams, vėliau fotografas išgyveno euforiškos nepriklausomybės retorikos bumą.

Manau, būtent suvokdamas, kad oficialų viešą diskursą tiek vienoje, tiek kitoje santvarkoje vis dėlto nulemia dominuojančios galios struktūros, R.Urbonas pasitraukė į dar „prie ruso” įvaldytą, laisvą, vitališką ir nesankcionuotą diskusijų areną – virtuvę. O intymios aplinkos išviešinimas tapo manifestu, skelbiančiu viešumo monopolio baigtį.

Fotoatspauduose rikiuojasi sovietinio periodo palikti objektai, iš naujos laukinio

kapitalizmo aplinkos atkeliavę rakandai, bet jie neužgožia vieni

kitų, nepertraukinėja ir nenustato didaktiško tono. Skirtingų charakterių ir prigimties pašnekovai čia sudaro naujas sąjungas, išplėstines reikšmių grupes.

Autoriaus valia neretai viena-me lakšte atsiduria du skirtingi reginiai ir tarp jų užsimezga dialogas. Diskutuojant privačioje erdvėje nėra galimybės pasislėpti už bendruomeninių normų, o bet kokia veidmainystė gali būti bematant demaskuota pašnekovo.

Viešos scenos kritikas

Mažai plėtota, bet labai įdomi R.Urbono strategija tame pačiame atspaude patalpinti realaus vaizdo fotografiją ir fotografijos fotografi-ja (dažniausiai vakarietiškos roko grupės albumo viršelio reprodukcija). O šią strategiją net galėtume įvardinti madingų junginių tarpkultūriniu dialogu. Ir argi tai mums nebyloja apie galimybę privačioje erdvėje būti kitu, kitokiu, o gal tiesiog būti nereglamentuotu savimi.

Keletas fotografijų parodoje – atvaizdai, sukurti išėjus iš privačios teritorijos. Bet šie atspaudai dar aiškiau patvirtina R.Urbono, kaip viešos scenos kritiko, prielaidą. Fotografijose neaptiksime centrinių miesto aikščių ar naujosios architektūros šedevrų.

Užfiksuoti nykstantys objektai, industrinių pastatų liekanos, o neretai į kadrą patenkančios bažnyčios įamžintos iš nefasadinės pusės, beveik gožiamos lūšnų ir natūros rezginio. Ir vėl prisiminę, kad fotomenininkas augo ir brendo sovietiniu periodu, galime suprasti, kad kulto pastatai tampa ir maišto, ir dominuojančių nuomonių kritikos simboliu.

Apibendrinant šį trumpą tekstą užtenka pasakyti: „Diskutuokime virtuvėse”.

Leipcige – diskusijos apie lietuvių muziką

Leipcige – diskusijos apie lietuvių muziką

Konferencija ,,Lietuvos muzika. Nacionalinės muzikos idėjos ir istorija Europos kontekste“ Vokietijoje subūrė lietuvių, vokiečių, latvių ir švedų muzikus.

Danutė Petrauskaitė

Leipcigo universiteto Muzikologijos instituto prof. Helmuto Looso surengta konferencija „Lietuvos muzika. Nacionalinės muzikos idėjos ir istorija Europos kontekste“ subūrė lietuvių, vokiečių, latvių ir švedų muzikus. Joje dalyvavo dvylika muzikologų iš Lietuvos, trys iš Vokietijos ir po vieną iš Latvijos bei Švedijos.

Gegužės 18–20 dienomis vykusios konferencijos metu Leipcige buvo surengti keli koncertai bei seminarai. Tad mažiau žinantieji apie mūsų muziką galėjo įgyti ne tik istorinių žinių, bet ir patirti tiesioginį kontaktą su lietuviška muzika bei jos kūrėjais. Mat į Leipcigą iš Vilniaus taip pat buvo atvykę keli kompozitoriai ir atlikėjai.

Šį renginį, įtrauktą į Baltijos kultūros metų Vokietijoje programą, finansavo Leipcigo universitetas ir Leipcigo muzikos ir teatro aukštoji mokykla kartu su Lietuvos muzikos ir teatro akademija bei Kompozitorių sąjunga, Vokietijos ambasada Lietuvoje, Lietuvos kultūros ministerija, Lietuvos institutu, Lietuvos ambasada Vokietijoje, aktyviai prisidėjo vilnietės muzikologės Audronė Žiūraitytė ir Rūta Stanevičiūtė.

Įžymybių pėdsakais

Leipcigas – didžiausias Saksonijos miestas, kuriame gyvena apie pusę milijono gyventojų. Jame veikia vienas seniausių Europoje universitetų, kitais metais švęsiantis savo 600 metų jubiliejų. Šiandien jame yra 14 fakultetų, kur studijuoja 31 tūkstantis studentų.

Tačiau bene labiausiai Leipcigą išgarsino jame gyvenę ir kūrę muzikai – Johannas Sebastianas Bachas, Felixas Mendelsshonas Bartholdy, Edvardas Griegas, Robertas ir Clara Schumannai bei jų namuose lankęsi Franzas Lisztas, Hectoras Berliozas ir šiame mieste gimęs Richardas Wagneris. Jų pėdsakus mena išlikę namai. Šiuo metu juose įkurtuose muziejuose eksponuojami garsių kompozitorių rankraščiai, nuotraukos bei instrumentai, kuriais jie grojo.

Leipcigo universiteto Muzikologijos institutas įsikūręs F. Mendelsshono namuose, tik vienu aukštu aukščiau nei gyveno šis kompozitorius su šeima. Buvusiuose jo apartamentuose yra įrengta ne tik ekspozicija, bet ir nedidelė koncertų salė, aukštu žemiau – biblioteka. Tad Leipcigo muzikologams darbo aplinka yra labai miela ir kūrybinga – kiemelyje stovi žolynais apsuptas F.Mendelsshono biustas su jo vardu pavadintu rožių krūmu.

Vis dėlto didžiausio į Leipcigą atvykusiųjų dėmesio susilaukia Šv. Tomo bažnyčia, kurioje beveik 30 metų vargonininko, kompozitoriaus ir mokytojo pareigas ėjo J.S.Bachas. Šioje bažnyčioje jis ir palaidotas. O šalia jos – įspūdingas monumentas didžiajam vokiečių tautos genijui. Beje, visai netoli esančiame skverelyje stovi dar vienas paminklas J.S.Bachui, pastatytas XIX a. F.Mendelsshono iniciatyva.

Didžiuojasi konservatorija

Leipcigas taip pat garsėja seniausia Vokietijoje konservatorija, kurią 1843 metais įkūrė F.Mendelsshonas (dabar –Muzikos ir teatro aukštoji mokykla).

Joje galima aptikti ir lietuvių pėdsakų. Juk čia mokėsi kompozitoriai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Stasys Šimkus, Juozas Gruodis, Balys Dvarionas, Jonas Bendorius, Kazimieras Viktoras Banaitis, Juozas Pakalnis, etnomuzikologė Jadvyga Čiurlionytė, dainininkai Antanas Dvarionas, Antanina Dambrauskaitė, pianistė Aleksandra Dirvianskaitė, smuikininkas Vladas Motiekaitis, violončelininkas Povilas Berkavičius ir kiti.

Čia M.K.Čiurlionis sukūrė pirmą lietuvišką styginių kvartetą, kuris studentų buvo tuojau pat atliktas, J.Gruodis – pirmą lietuvišką sonatą smuikui ir fortepijonui bei daugelį kitų kūrinių.

Leipcigo konservatorijoje esančioje ekspozicijoje yra išrikiuotos žymiausių šios muzikos mokymo įstaigos absolventų nuotraukos. Tarp jų – ir M.K.Čiurlionio atvaizdas.

Antrojo pasaulinio karo metais Leipcigas buvo stipriai apgriautas, tad kai kurių namų neišliko. Tarp pastarųjų – ir garsusis Gewanhausas – Filharmonijos draugijos, kurios orkestras buvo laikomas vienu geriausių simfoninių kolektyvų pasaulyje. Jo vietoje pastatytas kitas – sovietinio stiliaus ir mažiau patrauklus namas, tačiau ir šiandien atliekantis praėjusių šimtmečių funkcijas.

Lyg per didinamąjį stiklą

Muzikologų konferencija vyko intensyviai ir punktualiai. Per dvi dienas vokiečių ir anglų kalbomis buvo perskaityta 17 pranešimų.

Jūratė Trilupaitienė kalbėjo apie muziką Lietuvoje XVI–XVIII amžiais, Jūratė Burokaitė – apie nelengvą lietuvių muzikinį gyvenimą Vilniuje 1920–1940 metais, Vytautė Markeliūnienė išryškino šio gyvenimo bruožus Antrojo pasaulinio karo metais, o Jūratė Vyliūtė apžvelgė pokario lietuvių muzikinę veiklą Vokietijos pabėgėlių stovyklose, Jonas Bruveris papasakojo apie operos teatro raidą, Audronė Žiūraitytė – apie baleto žanrą Lietuvoje.

Visi šie pranešimai buvo iliustruojami vaizdine medžiaga ir muzikiniais pavyzdžiais. Gražina Daunoravičienė pateikė jos pačios sudarytą genealoginį lietuvių kompozicinės mokyklos medį, Jūratė Landsbergytė apibūdino praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio lietuviškojo modernizmo tendecijas, Dana Palionytė analizavo ateminę Jeronimo Kačinsko muziką, didžiausią dėmesį skirdama jo Nonetui. Živilė Ramoškaitė akcentavo sovietinės ideologijos įtaką lietuvių kompozitorių kūrybai. Į unikalų kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus fenomeną gilinosi Rūta Gaidamavičiūtė, o šio straipsnio autorė kalbėjo apie vokiečių ir lietuvių pedagogų, dirbusių S.Šimkaus įkurtoje konservatorijoje, muzikinius ryšius.

Latvis Valdis Muktupavelis pasakojo apie tradicinius muzikos instrumentus pasaulietiniu bei religiniu aspektu, remdamasis Jono Bretkūno ir Johanno Ernsto Glücko Biblijos vertimais į lietuvių bei latvių kalbas.Švedas Folke’ė Bohlinas samprotavo apie Baltijos šalių dainų šventes kaip kultūrinį paveldą, bandydamas nubrėžti liniją tarp pozityvaus ir negatyvaus nacionalizmo sąvokos traktavimo.

Suintrigavo vokiečiai

Labiausiai suintrigavo vokiečių pranešimai. Stefanas Keymas, tyrinėjantis M.K.Čiurlionio kūrybą, lygino jo simfonines poemas su lenkų bei vokiečių simfonine muzika. Lucianas Schiwietzas svarstė „Germanicos“ problemas lietuvių muzikos rinkiniuose ir nuolat pabrėžė, kad reikia teisingai rašyti istoriją, remiantis pirminiais šaltiniais. O H.Loosas, aptaręs lietuvių muzikų studijas Leipcigo konservatorijoje, tvirtino, jog tie, kurie mokėsi Vokietijoje trečiajame XIX a. dešimtmetyje, turėjo pajusti pražūtingas nacionalsocializmo apraiškas.

Keista, bet nei J.Gruodžio, nei J.Čiurlionytės, nei kitų buvusių Leipcigo konservatorijos studentų pasisakymuose neteko užtikti panašių teiginių. Priešingai, jie džiaugėsi darbinga atmosfera Leipcige ir galbūt kėlė Vokietiją kaip pavyzdį besikuriančios Lietuvos muzikiniam gyvenimui. Prisiminkime kad ir S.Šimkų, 1922-aisiais tiesiai iš Leipcigo atvykusį į Klaipėdą steigti konservatoriją. Neigiamos nacionalsocializmo tendencijos pradėjo reikštis šiek tiek vėliau.

Tačiau vokiečių istorikai yra itin pedandiški – jie šios politinės srovės ištakas sutapatina su 1920 metais, kai buvo įkurta Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija. Beje, jau ne kartą teko pastebėti, kad ne viena vokiečių karta yra traumuota karo padarinių, todėl vengia didžiuotis savo tautos genijais, lyg per didinamąjį stiklą žvelgia į šalies istoriją, bijodama, kad vėl nebūtų sudarytos sąlygos formuotis kokiai nors pražūtingai ideologijai.

Pažintys – koncertuose

Muzikologų konferencija buvo suderinta su muzikiniais renginiais, kurių metu klausytojai galėjo susipažinti su lietuviška bei vokiška muzika.

Gegužės 18-ąją jų įvyko keletas. Dienos metu Sonata ir Rokas Zubovai pakvietė į koncertą, kuriame skambėjo F.Mendelsshono, M.K.Čiurlionio ir šiuolaikinio vokiečių kompozitoriaus Berndo Franke’s muzika, kompozitoriai Vytautas Barkauskas ir Raminta Šerkšnytė vedė kūrybos seminarus. O vakare Muzikos ir teatro aukštojoje mokykloje vargonininkės Jūratė Landsbergytės ir fleitininko Johannes Hustedto iniciatyva buvo atliktos M.K.Čiurlionio bei jo amžininkų – Carlo Reinecke’s, Salomono Jadassohno, Sigfrido Karg-Elerto bei Juozo Gruodžio, taip pat Heino Ellerio, Onutės Narbutaitės, Peterio Vasko kompozicijos.

Kitą dieną F.Mendelsshono namų salėje įvyko ypatingas koncertas – M. K. Čiurlionio preliudus, variacijas ir harmonizuotas liaudies dainas skambino prof. Vytautas Landsbergis. Prieš tai jis perskaitė paskaitą apie šio lietuvių kompozitoriaus kūrybą ir asmenybę.

Gaila, kad šiuose renginiuose dalyvavo labai mažai klausytojų, nes jokios reklamos apie juos nebuvo.

Šiek tiek daugiau žmonių prisirinko gegužės 20-ąją į auksčiausiame Leipcigo pastate įsikūrusią koncertų salę, kur Vidurio Vokietijos radijo (MDR) kamerinis orkestras atliko Arvydo Malcio, Osvaldo Balakausko, Vidmanto Bartulio ir Ramintos Šerkšnytės kūrinius. Šiuos autorius pasirinko patys vokiečiai. Orkestrui dirigavo jaunas estų dirigentas Hendrikas Vestmannas. Geriausiai jiems pavyko atlikti O.Balakausko „Ludus modorum“, kur solinę violončelės partiją griežė studentiško amžiaus virtuozas Mischa Meyeris.

Koncerto metu buvo daromi garso įrašai ir kalbinami lietuvių delegacijos atstovai. J.Landsbergytė trumpai charakterizavo esminius šiuolaikinės lietuvių muzikos bruožus, o R.Šerkšnytė papasakojo, kas jai, kaip jaunai kompozitorei, šiandien teikia kūrybinių impulsų.

Užsimezgę lietuvių ir vokiečių muzikiniai ryšiai bus plėtojami ir ateityje. Kitas žingsnis – straipsnių rinkinio, parengto pagal šios konferencijos išplėtotą pranešimų medžiagą, publikavimas.

Prisistatė pirmoji tapytojų laida

Prisistatė pirmoji tapytojų laida

Jaunųjų tapytojų darbuose gausu citatų, perfrazuotų į gimtąją, todėl didesnei daugumai artimą ir lengvai suvokiamą kalbą, o savitesnių, drąsesnių stiliaus paieškų pristigo.

Rūta Jakštonienė

Vasaros pradžia vie-niems dovanoja atostogas, kelio-nes ir pramogas, kitiems tai įtampos ir bemiegių naktų laikas, reiškiantis sesijos maratoną, galiausiai vainikuojamą ilgai lauktu diplomu. Šiais metais uostamiesčio aukštųjų mokymo įstaigų absolventų gretas papildė pirmasis dailininkių (kurse – tik merginos) – tapytojų aštuonetukas. Šios merginos – Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakultete įkurtos Dailės katedros diplomantės. Jaunųjų tapytojų darbai iki liepos 2-osios eksponuojami Kultūrų komunikacijų centre.

Ašis – tapyba

Dailės katedros steigimo Menų fakultete projektas Klaipėdos universiteto senate buvo patvirtintas 2002 metais. Studijų kokybės vertinimo centrui šį projektą įvertinus teigiamai 2004 metais į dailės specialybę buvo priimti pirmieji studentai.

Šios katedros steigimo iniciatorius – KU docentas tapytojas Linas Julijus Jankus. Pagal docento parengtą pradinę dailės specialybės studijų programą studentai Dailės katedroje įgyja ne tik profesiona-lios molbertinės tapybos įgūdžių. Jie taip pat studijuoja dailės istoriją, vadybą, menotyrą, susipažįsta su moderniomis plastikos išraiškos formomis, įsisavina humanitarinių disciplinų – filosofijos, estetikos, baltų mitologijos – pagrindus.

Tačiau pagrindinė šių studijų ašis – tapyba. Todėl pirmosios Dailės katedros absolventų laidos baigiamieji darbai – tapybos.

Mėgaujasi spalvomis

Anot katedros dėstytojos tapytojos Irmos Leščinskaitės, pirmosios absolventų laidos darbuose svarbią vietą užima spalva ir forma, o kompozicijoms būdinga aktyvi spalvos ir tapymo ekspresijos jungtis.

Spalvos tikrai trykšte trykšta iš didesnio ir mažesnio formato drobių. Rūta Petniūnaitė, pristatanti darbų ciklą „Alegorija Nr. 120; 142“ (darbo vadovė lekt. I.Leščinskaitė), Laura Masiulytė, eksponuojanti seriją peizažų „Niutono spektras“ (darbo vadovė lekt. I.Leščinskaitė), atvirai ir drąsiai mėgaujasi spalvų ir atspalvių polichromija.

„Provokacija“ trikdo

Absolventės Živilės Sabaliauskaitės (darbo vadovė lekt. I.Leščinskaitė) darbai bendru pavadinimu „Rouge. Indian. Rose“ bando prabilti abstraktaus ekspresionizmo kalba.

Nepabūgusi didelio formato drobių, studentė laisvais teptuko mostais formuoja menamos tikrovės vaizdinius. Koloritą pasirinkdama kaip esminį paveikslo elementą, jaunoji tapytoja drąsiai eksperimentuoja plokščiomis lokalių spalvų dėmėmis.

Kiek neįprastai vienodoką darbų spalvinę gamą sutrikdo drobėje nutapytas baltas kvadratas su užrašu: „Vieta jūsų reklamai“. Ši „provokacija“, turėjusi tapti vartotojiškos visuomenės kritika, deja, nesuskamba nei įtaigiai, nei novatoriškai.

Jokių naujovių

Diplomantės eksponavo ne tik abstrakcijas, kurios tikriausiai viliojo atsitiktinumo, neužbaigtumo momentu. Parodoje galima pamatyti nedrąsius bandymus peizažo, natiurmorto, figūrinės tapybos srityse.

Deja, esminių naujovių ar malonių netikėtumų, kurių visuomet tikiuosi eidama į jaunų menininkų pristatymus, diplomančių darbuose neįžvelgiau. Juose gausu citatų, perfrazuotų į gimtąją, todėl didesnei daugumai artimą ir lengvai suvokiamą kalbą, o savitesnių, drąsesnių stiliaus paieškų stinga.

Gal tik Valerijos Bovinos „Senamiesčio abstrakcijos“ (darbo vadovas doc. Juozas Vosylius) leido pajusti novatoriškesnį požiūrį (bendrame ekspozicijos kontekste) į urbanistinę peizažo traktuotę, spalvinius sprendimus.

Vis dėlto norisi tikėti, kad jaunosios tapytojos, jei tik nepristigs ryžto ir atsidavimo kūrybai, įsilies į uostamiesčio menininkų gretas, kad anksčiau ar vėliau parodose pamatysime brandesnius jų darbus.

Langas

Langas

Iškeliavo į „Sarijos salono” parodą Ispanijoje

Šešių Lietuvos tapytojų darbus, tarp jų – ir klaipėdiečio Dano Andriulionio paveikslą „Sergėtojas II” (2004), Lietuvos institutas išsiuntė į didžiulę tarptautinę parodą, kuri šiąvasar veiks Ispanijoje, Galicijoje.

Paroda vyks Sarijos mieste, o ją organizuoja „Paryžiaus rudens salonas”. Taigi „Sarijos saloną” galima pavadinti „Paryžiaus rudens salono” filialu. Šiais metais „Sarijos salonas” organizuojamas jau ketvirtąsyk, jame dalyvaujančių šalių geografija platesnė, atitinkamai daugiau ir dalyvių. Dominuos Prancūzijos menininkai, bet pristatomas ir Rytų Europos, Tolimųjų Rytų, Pietų Amerikos menas.

„Salono organizatoriai siekia įvairovės plačiąja šio žodžio prasme – ji ne tik regioninė ar tautinė, bet ir teminė bei žanrinė. Salone bus eksponuojama skulptūra, tapyba, fotografija, grafika, kiti vaizduojamieji menai”, – pasakojo „Durims” Lietuvos ambasados Prancūzijoje kultūros atašė Ina Kniurienė.

Ketvirtajame „Sarijos salone” bus pristatyti 170 menininkų darbai. Taip pat ir lietuvių – vilniečių Audriaus Gražio, Lino Liandzbergio ir Aleksandro Vozbino, kauniečių Egidijaus Šimatonio ir Vytauto Kauno bei klaipėdiečio D.Andriulionio. Salono organizatorių atsirinkti šių tapytojų kūriniai birželio viduryje iškeliavo į Prancūziją, o iš ten pasieks ir Ispaniją.

I.Kniurienės teigimu, „Sarijos salone” Lietuvai taip gausiai atstovaujama pirmą kartą. Pirmąsyk savo atstovę ten turėjome pernai – tai Prancūzijoje gyvenanti Aistė Jurgilaitė, kuri šiemet ir vėl dalyvaus.

Pasak I.Kniurienės, šių metų salonas siekia ypač pabrėžti geografinę savo vertę, primindamas, kad Sarijos miestas yra Jokūbo kelyje. Daugiau dalyvių ir ekspozicijų salių. Be Sarijos, Salonas bus surengtas penkiuose kituose miesteliuose, kurie išsidėstę Jokūbo kelyje, – Cebreire, Triakasteloje, Paradeloje, Portomarine ir Samos vienuolyne.

Salono atidarymas – liepos 10-ąją, parodos truks iki rugpjūčio pabaigos. Kai kurie iš „Sarijos salone” pristatytų darbų rudenį gali būti eksponuojami „Paryžiaus rudens salone”.

Klaipėdiečio darbas – grafinio dizaino aukštumose

Čekijos Brno mieste birželio 17-ąją atidaryta 23-ioji Grafinio dizaino bienalė. Joje eksponuojami 162 dizainerių iš 27 šalių kūriniai. Šiemet tarptautinė komisija, sudaryta iš Čekijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, JAV ir Japonijos grafinio dizaino specialistų, pagrindinei parodai atrinko ir dviejų Lietuvos autorių darbus. Brno pristatomas klaipėdiečio fotografo ir dizainerio Gyčio Skudžinsko sukurtas projekto „Erozija – 2006” katalogas ir vilniečio grafiko Kęstučio Vasiliūno Vilniaus menininko knygos parodos katalogas.

1963 metais startavusi Brno bienalė yra pats seniausias ir vienas prestižiškiausių grafinio dizaino renginių pasaulyje. Šiemetinėje bienalėje pristatomos per pastaruosius ketverius metus sukurtos knygos, katalogai, žurnalai, iliustracijos, o po dvejų metų pagrindinė tema bus reklaminė grafika.

Šiemet, be pagrindinės bienalės parodos, taip pat vyksta specialių istorinių kolekcijų pristatymai ir grafinio dizaino simpoziumai, lankytojų akį traukia nacionalinės ekspozicijos, praėjusios bienalės laureato Fumio Tachibana’os personalinė paroda. Kaip ir kas dveji metai, Brno vėl keturiems mėnesiams tapo šiuolaikinio grafinio dizaino centru Europoje, pranešė Tarptautinis grafinio dizaino asociacijų centras (ICOGRADA).

Išleido dvikalbį kaliningradiečio poezijos rinkinį

Klaipėdoje „Eglės“ leidykla išleido Kaliningrade gyvenančio fizikos mokslų daktaro Boriso Bartfeldo eilėraščių knygą rusų kalba su greta spausdinamais vertimais į lietuvių kalbą. Knygos prakalboje teigiama, kad „rinkinio pavadinimu „Prūsa. Rusiškai lietuviškas motyvas“ autorius nusako ir savo eilėraščių turinį, ir intencijas. Nepaprastai domėdamasis Rusijos, Prūsijos ir Lietuvos istorija bei šiandiena, autorius, keliaudamas po Kaliningrado sritį, mato joje ir mitinę Prūsą, ir Mažąją Lietuvą, ir Karaliaučių. Tas domėjimasis tarsi koduotas gimimo vietos – autoriaus vaikystė bei jaunystė prabėgo gimtuosiuose Trempuose (Novostrojevo) šalia bažnyčios, kurioje tarnystę andai ėjo legendinės Taravos Anikės vyras kunigas, vienas lietuvių raštijos pradininkų Jonas Partacijus (1610 – 1646)”.

Apsilankymai Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune, Tauragėje, Panevėžyje, Priekulėje, Šilutėje B.Bartfeldui paliko turtingų įspūdžių, pasitarnavusių dingstimi emocingai erudicijos puotai. Autorius eilėraščiams parašė komentarus, kurie skaitytojams atveria asociacijas bei metaforas.

Didžiulę reikšmę B.Bartfeldas teikia gerai kaimynystei tarp Rusijos ir Lietuvos. Jo manymu, šalia politikos svarbų vaidmenį plėtojant tarpusavio santykius atlieka ir draugiškas paprastų žmonių – lietuvių ir rusų – bendravimas.

Eilėraščius į lietuvių kalbą išvertė klaipėdietis rašytojas Rimantas Černiauskas. „Ši poezijos knyga – tai dvasinė didelio Lietuvos draugo ir istorijos vertintojo dovana abiem kaimyninėms tautoms, kurių žmonėms tokie svarbūs šilti žmogiškieji ryšiai, kultūros mainai, pagarba istorijai bei ateičiai“, – teigiama knygos pratarmėje.

Parengė Rita Bočiulytė

Ar nevirs tabako fabrikas „Menų Maxima“?

Ar nevirs tabako fabrikas „Menų Maxima“?

 

Rimantė Švedaitė

Daugelyje Europos valstybių ištuštėjusiuose pramoniniuose pastatuose veikia kultūros industrijos. 1983-iaisiais įsteigtas tinklas „Trans Europe Halles“ (TEH) šiuo metu vienija 46 nepriklausomus kultūros centrus, įsikūrusius buvusiuose pramoniniuose arba kariniuose statiniuose. Vilniuje, buvusioje „Tiesos“ spaustuvėje, veikia „Menų spaustuvė“. O kokia linkme juda idėja buvusį tabako fabriką paversti Klaipėdos kultūros fabriku?

Pristatė konferencijoje

Apie tai diskutuota konferencijoje birželio 19-ąją. Jos metu Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra pristatė projekto „Buvusio tabako fabriko pritaikymas smulkiojo ir vidutinio verslo reikmėms. I etapas: galimybių studijos ir techninio projekto parengimas“ rezultatus.

Anot organizatorių, pagrindinis projekto tikslas – renovuoti ir viešajai kultūros infrastruktūrai pritaikyti nebenaudojamą urbanistinį objektą, taip skatinant verslumą ir konkurencingumą kultūros bei kūrybos industrijų srityse.

Būsimasis kultūros fabrikas – tai erdvė, sudaranti sąlygas aukštos kokybės alternatyvaus, netradicinio ir tarpdisciplininio meno kūrimuisi ir demonstravimui. Tai atvira erdvė bendradarbiavimui, institucija, jungianti meną kuriančius (menininkus), meną parduodančius (vadybininkus) bei meną vartojančius (visuomenę), skatinanti kūrybinių subjektų verslumą ir vystymąsi.

Ateities vizija

Dar šiais metais planuojama pateikti paraišką kultūros fabriko finansavimui iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Pagal parengtą techninį projektą preliminari viso objekto vertė – maždaug 32 mln. litų. Už šias lėšas būtų rekonstruojama daugiau negu 3000 kv. m pramonės paveldo ploto, pastatytas apie 8000 kv. m naujas priestatas, sumontuota žiūrovų salių įranga.

Pabaigus visus numatytus darbus, komplekse įsikurs 300 vietų salė spektakliams bei kitiems renginiams, 100 vietų kino salė, 194 kv. m konferencijų salė su biuro patalpomis, įrašų studija, spaustuvė, šokių studijos, kūrybinės dirbtuvės, nedidelė kino studija, baras-klubas, kuriame galėtų vykti įvairūs koncertai.

Planuojama, kad pirmieji Kultūros fabriko „gyventojai“ galės įsikurti 2010 metais. Visi šie planai skamba be galo gražiai, tačiau šis projektas neišvengė ir kritikos, kuri buvo išsakyta ne tik konferencijos metu, bet ir iš praeivių uostamiesčio gatvėse.

Kritika ir pavojai

Iš paprastų piliečių ne kartą teko išgirsti nuomonę, kad tokio pobūdžio menų fabrikas Klaipėdai nereikalingas, nes mieste jau esantys kultūriniai pastatai nesulaukia deramos paramos. Griūva Dramos ir Muzikinis teatrai, renovacijos prašosi Žvejų kultūros rūmai, miesto biblioteka. Ne vienas kalbintas praeivis siūlė pinigus geriau skirti seniesiems kultūriniams pastatams ar net gatvių taisymui.

Žinoma, galima eiti lengviausiu keliu – parduoti pagal paskirtį nebenaudojamus pramoninius statinius ir už tas lėšas lopyti seno ir ekonomiškai nebeefektyvaus modelio kultūrinių organizacijų skyles.

Bet tokiu atveju kyla pavojus, kad neišvengsime dar vieno prekybos ir pramogų centro iškilimo pačiame Klaipėdos senamiestyje. Tai galutinai numarintų ir taip merdintį Klaipėdos senamiestį bei kirstų į paširdžius uostamiesčio kultūriniam gyvenimui.

Kultūros fabrikas

Nepriklausomi kultūros centrai, tokie, kaip būsimasis kultūros fabrikas, – tai naujo pobūdžio kultūros organizacijos, kurių vykdoma veikla dėl savo novatoriško požiūrio bei įvairių kultūros sričių sujungimo yra efektyvesnė už tradicinių kultūros įstaigų veiklą. Tai pripažįsta daugelis. Tačiau čia iškyla kiti klausimai. Kas bus šio fabriko šeimininkai? Kas galės kurti šio pastato erdvėse? Ar iš tiesų kelias bus atviras visoms menininkų grupėms?

Konferencijos metu organizatoriai išdėstė pagrindinius šios įstaigos veiklos principus, kurie skamba būtent taip:

* Menininkų saviraiškos („iniciatyvos iš apačios“) ir planingos veiklos („iniciatyvos iš viršaus“) balansas;

* Neatsiperkančios meninės veiklos ir atsiperkančios verslo veiklos balansas;

* Inkubavimo veikla, kurios tikslas – sudaryti sąlygas bei suteikti pagalbą kūrybiniams subjektams vykdyti savo veiklas (taip pat apims lengvatines patalpų naudojimo sąlygas);

* Pagrindinė „Tabako fabriko“ administravimo idėja – „nepririšti“ kūrybinio potencialo prie infrastruktūros, t.y. įstaigoje nebus formuojami menininkų kolektyvai ar išplėtota etatų struktūra.

Taigi planuojama, kad kultūros fabrike kursis menininkai, įmonės, dirbančios amatų, mados, dizaino, architektūros, kino, muzikos kūrimo, reklamos, vizualinių menų, leidybos ir kitose sferose.

Neturi „tėvų“

Pasibaigus konferencijai užvirė gana įdomi diskusija, kurios metu menininkai išsakė ir savo nuomonę apie šį projektą.

Benas Šarka pirmasis susirinkusiai auditorijai garsiai išklojo ne tik savo, bet ir daugelio pašnibždomis gvildentą poziciją. Menininkams pirmiausia įtarimą kelia projekto seka, kodėl viskas prasideda nuo „viršaus“.

Palyginti su kitų šalių patirtimi, kuriose tokio pobūdžio veikla skaičiuoja dešimtmečius ir turi gilias tradicijas, Klaipėdoje besikuriantis kultūros fabrikas nėra savaiminis dalykas. Užsienio šalyse šis judėjimas prasidėjo keičiantis tradicinei pramonei. Miestų centruose viena po kitos užsidarinėjo gamyklos, jos kėlėsi į modernesnius pastatus, esančius toliau nuo miesto. Apleistose patalpose vieni po kitų nelegaliai pradėjo kurtis menininkai. Ištuštėjusiuose pastatuose jie kūrė savo dirbtuves, vienijosi į grupeles. Taip po vienu stogu ir gimdavo skirtingų meno sričių atstovų dirbtuvės, vėliau susijungusios į įvairias organizacijas, nuo kurių prasidėjo kultūros ir menų fabrikai.

O Klaipėdoje užgimsiantis kultūros fabrikas neturi savo „tėvų“. Todėl neramu, ar naujai pastatytame fabrike menininkai galės jaustis kaip savo virtuvėje.

Menas ir verslas – kartu

Nepaisant kritikos, reikia pripažinti, kad menų fabrikas Klaipėdai išties reikalingas. Pirmiausia kuriančiam jaunimui. Tačiau kieno pinigais bus išlaikoma nauja kultūros erdvė ir kultūros fabrikantai?

Konferencijos metu ne kartą buvo pabrėžiama pozicija, kokia svarbi yra kūrybinės pramonės įmonių ir industrijų plėtra, smulkiojo ir vidutinio verslo organizavimas.

Kuomet į vieną sakinį patenka žodžiai „kultūra, „menas“, „verslas“, „pelnas“ ir „pinigai“, nieko gero nelauk. Ne vieną suinteresuotą šiuo projektu jaunuolį nuvylė organizatorių dėstoma politika, kad būsimasis kultūros fabrikas turės pats save išlaikyti ar net nešti pelną. Jaunimas savo idėjas galės realizuoti tik ruošdamas projektus skelbiamiems konkursams. O kokia tikimybė, kad jų projektai bus patvirtinti? Maža. Maža, kadangi jaunas, vadinasi, nepatyręs biurokratas. Maža, nes geros idėjos ne visuomet gali atnešti pelną. Maža, tai parodė ir į konferenciją susirinkusi auditorija, kuri kažin ar ruošiasi užleisti šią vietą jaunajai kartai.

Vienas pagrindinių kone kiekvieno TEH centro tikslų: sudaryti sąlygas nepriklausomiems, jauniems, pradedantiems ar norintiems išsiveržti iš esamos kultūros infrastruktūros menininkams kurti ir parodyti savo darbus.

Ar jaunoji karta turės galimybę parodyti save, savo darbus, kūrybą naujajame Klaipėdos kultūros fabrike, paaiškės tik šiam atvėrus duris.

Debiutas, pranokęs visus lūkesčius

Debiutas, pranokęs visus lūkesčius

D.Kužmarskytės ir G.Zeicaitės dueto koncertas tapo viena didžiausių sezono staigmenų

Laima Sugintienė

Koncertinis sezonas – įvairialypis, intensyvus – artėja į pabaigą. Prasideda vasaros festivalių metas. Ir, atrodo, kai akademinis muzikinis gyvenimas eina diminuendo, kai vis dažniau šaltuoju metų laiku įprastą maršrutą „darbas–koncertų salė” keiti į gamtos viliones, įvyko didžioji staigmena. Ją net laikyčiau viena iš didžiausių viso koncerti-nio sezono staigmenų. Gal net pačia didžiausia.

Retas reiškinys

Staigmeną pateikė dvi jaunos ir žavios, balsingos ir artistiškos, subtilios ir temperamentingos, patyrusios ir perspektyvios dainininkės Giedrė Zeicaitė (sopranas) ir Dalia Kužmarskytė (mecosopranas).

Staigmena pavyko. Vienareikšmiškai ir be išlygų. Be dažno „gerai, puiku, bet…“.

Įvykio vieta – Klaipėdos universitetas (KU), Menų fakultetas (MF), koncertų salė. Data – gegužės 28-oji. Būtent ten ir tada įvyko dviejų menininkių dueto premjera.

Jei mišrus – moters ir vyro – duetas yra gana įprastas reiškinys, tai lygių balsų – iš tiesų retas. Na, dar dviejų vyrų kartais tenka išgirsti, bet niekaip nepamenu programos, kurią būtų atlikęs moterų duetas.

Tai po koncerto pabrėžė ir KU MF Dainavimo katedros vedėja prof. Valentina Vadoklienė. Ir prisipažino esanti šiek tiek „kalta“ dėl šio naujo ansamblio gimimo. Mat abi dainininkės, kaip papasakojo koncertą vedusi prof. dr. Daiva Kšanienė, neseniai pradėjo dirbti katedroje, todėl privalo pildyti įvairius planus, tarp jų – numatyti ir kūrybinę veiklą. Kaip prisipažino solistės, jos įrašė tokį koncertą, beliko jį įgyvendinti. Ir ačiū Dievui, kad įrašė…

Nors abi dainininkės klaipėdietės, abi mokėsi Stasio Šimkaus konservatorijoje, tačiau plačiajai visuomenei jos mažiau žinomos.

Jei D.Kužmarskytės pavardę įsiminė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro lankytojai – ji nuolat šmėžuoja afišose, nes dainininkė dažnai atlieka pagrindinius vaidmenis, tai G.Zeicaitės atliekamas kamerines programas yra girdėjęs tikrai nedaugelis. Tad užpildykime šią spragą. Cituoju koncerto vedėją…

Studijavo Lietuvoje ir Austrijoje

G.Zeicaitė solinio dainavimo studijas pradėjo 1987-aisiais Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje (R.Agafonovienės klasėje). 1991–1996 metais ji studijavo Lietuvos muzikos akademijoje (dabar LMTA, prof. I.Milkevičiūtės klasėje), kurią baigė bakalauro diplomu. Nuo 1996-ųjų studijas tęsė Zalcburgo universitete „Mozarteum” (prof. L.Šukytės operos klasėje ir prof. B.Zakotniko kamerinio dainavimo klasėje). Ten jai įteiktas menų magistrės diplomas ir Lotte Lehammann garbės medalis už pavyzdingą mokslą.

Dainininkė yra pelniusi ne vieną tarptautinį apdovanojimą: 1988-aisiais Jaunųjų atlikėjų konkurse Klaipėdoje – antrąją vietą; 1997-aisiais Deutschlandsbergo „Ferruccio Tagliavini” konkurse – prizinę vietą; 1999-aisiais Prancūzijoje – Sir.Georgo Solti apdovanojimą; 2000-aisiais Austrijoje – Agnes-Jacobi prizą.

„Aix en provence” festivalyje (Prancūzija) solistė dainavo V.A.Mocarto operų pastatymuose, diriguojamuose dirigentų R.Jacobso ir M.Minkowski’o. Ji aktyviai dalyvauja įvairiuose Lietuvos muzikiniuose projektuose ir festivaliuose. Nuo 2007-ųjų G.Zeicaitė dėsto dainavimą KU MF.

G.Zeicaitė pagrindines soprano partijas atliko K.Monteverdžio, V.A. Mocarto, D.Čimarozos, E.Kavalieri, Dž.Pučinio, K.M.Vėberio, P. Čaikovskio operų pastatymuose. Solo partijas dainavo J.S.Bacho „Pasijose pagal Joną“, G.F.Hendelio „Mesijuje“, V.A.Mocarto „Magnificat“, „Karūnavimo mišiose“, J.Bramso „Vokiškajame Requem“. Dainų ir arijų koncertus surengė Lietuvoje, Rusijoje, Latvijoje, Vengrijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Danijoje, Ispanijoje, JAV, Japonijoje.

Dainuoja Muzikiniame teatre

D.Kužmarskytė 1987 m. solinio dainavimo studijas pradėjo Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje (dėst. N.Mameniškienės klasėje). 1995-aisiais baigė Lietuvos muzikos akademiją (dabar LMTA). Jai suteikta operos dainininkės kvalifikacija. KU MF Dainavimo katedroje dirba nuo 2006-ųjų, dėsto solinį dainavimą.

Nuo 1995-ųjų D.Kužmarskytė – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė. Sukūrė apie 30 vaidmenų, tarp jų ir daug pirmaeilių: V.A.Mocarto operoje „Don Žuanas” (Dona Elvyra), Z.Liepinšo roko operoje „Paryžiaus katedra“ (Flerdelisė), Dž.Boko miuzikle „Smuikininkas ant stogo” (duktė Ceitelė), Ž.Bizė operoje „Karmen“ (Karmen), K.Monteverdžio operoje „Orfėjas“ (Silvija, Viltis), Dž.Verdžio „Traviatoje” (Flora), J.Štrauso operetėje „Šikšnosparnis“ (Rozalinda), I.Kalmano operetėje „Čardašo karalienė“ (Silva), P.Abrahamo operetėje „Balius Savojoje” (Tangolita).

D.Kužmarskytė – 2000-ųjų tarptautinio konkurso „Gintarinė lakštingala“ laureatė. 2003-iaisiais apdovanota Kultūros ministerijos premija kaip geriausia metų atlikėja (už Maricos vaidmenį I.Kalmano operetėje „Grafaitė Marica”).

Dainininkė surengė rečitalius Lietuvoje, dalyvavo koncertuose, šalies bei tarptautiniuose festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje.

Pasirodymas – aukščiausios prabos

Dabar – apie koncertą. Jame viskas buvo aukščiausios prabos, aukščiausio profesionalumo lygio – ir programos sudarymas, ir jos atlikimas.

Koncerte skambėjo įvairių epochų, kraštų (visi kūriniai buvo atliekami originalo kalba, ypač puiki buvo vokiška tartis) bei žanrų muzika.

Startinį jaudulį nugalėjusios ir subtiliai, preciziškai, skoningai atlikusios baroko kūrėjo H.Perselio „Mes oro dvasios“ ir „Laumių duetą“ iš operos „Didonė ir Enėjas“, atlikėjos nuo pat koncerto pradžios prikaustė klausytojų dėmesį. Stulbinamas tembrų bei muzikos suvokimo panašumas, stiliaus pajautimas, idealus intonavimas bei lankstus frazavimas, artistiškumas, įtaiga ir nuoširdumas, laisva sceninė laikysena bei puiki išvaizda – visos šios savybės neleido klausytojui nė akimirkai atsipalaiduoti ir kartu su atlikėjomis vertė išgyventi tikro muzikavimo sukeliamą katarsį.

Nepriekaištingai atlikusios klasikinę programos dalį – Dž.Rosinio „Regata Veneciana“ bei V.A.Mocarto Grafienės ir Siuzanos duetą iš operos „Figaro vedybos“, dainininkės perėjo prie romantiko F.B.Mendelsono muzikos (skambėjo „Norėčiau savo meilę išlieti vienu žodžiu“ ir „Barkarolė“).

Egzotiškas koloritas skleidėsi L.Delibo „Rytiečių šokėjos dainoje“, išraiškingai polifoniškai pynėsi balsai Varlamovo romanse „Aušroje tu jos nežadink“.

Šis kūrinys koncerto dramaturgijoje buvo savotiška takoskyra prieš pradedant kopti į kulminaciją.

Po jo skambėję kūriniai vis labiau kaitino atmosferą, ar tai būtų ypač „aukšta temperatūra” išsiskyrusios A.Spiro „Beprotiškos naktys“, ar nostalgiškas populiarusis P.Čaikovskio Lizos ir Polinos duetas iš operos „Pikų dama“, ar Eglės ir Mirtos duetas iš lietuvių operos klasiko V.Klovos operos „Pilėnai“.

Po moterų duetų „aukso fondo“ – Ž.Ofenbachao „Barkarolės“ iš operos „Hofmano pasakos“ – atlikėjos pateikė didžiąją staigmeną: K.Sen Sansao „Bolero“.

Įspūdingai atskleistas ispa-niškas koloritas išprovokavo aplodismentų audrą ir bisui atlikėjos ypač artistiškai padainavo garsiąsias Dž.Rosinio „Kates“.

Atskirai derėtų išskirti ap-mąstytą kiekvienos programos dalies sceninį įvaizdį, judesį – viskas buvo interpretuojama tarsi mini spektakliukai.

Ką pradėjo – privalo tęsti

Prie debiuto sėkmės prisidėjo šaunios koncertmeisterės Olga Vasiljeva ir Vaiva Purlytė. Ypač džiugino profesionalus, skoningas ir stilingas pastarosios muzikavimas.

Koncertą vedusi prof. dr. D.Kšanienė papildė renginį profesionaliais ir išsamiais komentarais.

Salė, deja, nebuvo sausakimša. Tačiau joje galėjai išvysti visą Klaipėdos muzikinį elitą.

Įspūdžiai po koncerto buvo kaip reta vieningi – tokio lygio atlikėjos tiesiog privalo tęsti sėkmingai pradėtą veiklą, o Muzikinio teatro vadovybė – nepražiopsoti galimybės savo repertuarą papildyti veikalu, kurio neabejotinu traukos centru taptų šios dvi nuostabios artistės.

Klaipėdiečio muzika – per Ukrainos radiją

Klaipėdiečio muzika – per Ukrainos radiją

Rita Bočiulytė

Kompozitoriaus, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesoriaus Remigijaus Šileikos kūriniai skambėjo per Ukrainos radiją. Šios šalies radijo trečioji programa „Kultūra“ 2008 metų birželio 1-ąją transliavo valandos trukmės laidą, kurioje buvo pristatyta prof. R.Šileikos kamerinė muzika, vokalinė ir chorinė kūryba. Laida buvo parengta iš įrašų, kuriuos įgrojo lietuvių ir švedų atlikėjai, laidos autorė – muzikologė N.Radkevič.

R.Šileika yra sukomponavęs daugiau nei 100 įvairių žanrų kūrinių, jie skamba, atliekami bei įrašinėjami Lietuvoje ir užsienyje.

– O kaip jūsų muzika rado kelią į Ukrainą ir jos radiją?

– Ukraina viso pasaulio dėmesio centre atsidūrė prieš kelerius metus, drąsiai prabilusi apie posūkį į europines vertybes, demokratiją. Galvodamas, kuo galiu prisidėti prie šios šalies kultūros propagavimo, pirmiausia prisiminiau draugus iš studijų laikų, su kuriais Lvovo apylinkėse kažkada kartu slidinėjome. Po trisdešimties metų susiradau Jurijų Laniuką – dabartinį Lvovo muzikos akademijos profesorių, plačiai žinomą kompozitorių ir violončelininką. Atgaivinti kontaktai buvo vaisingi – mes 2006 metais surengėme platų šiuolaikinės ukrainiečių muzikos pristatymą Klaipėdos festivalyje „Marių klavyrai“, ukrainiečiai pakvietė penkis lietuvių kompozitorius į Lvovo festivalį „Aksomitnaja kurtyna“ („Aksominė uždanga“). Lietuvių muzika visus sužavėjo, buvome pakviesti į Kijevą, kur 2007 metų festivalyje „Sezono muzikinės premjeros“ buvo atlikti septynių lietuvių autorių, taip pat ir mano kūriniai. Ukrainoje rengiamus muzikos festivalius noriai įrašinėja jų radijas, į Lvovo festivalį, pavyzdžiui, buvo pakviestas ir Lenkijos radijas. Muzikos redaktoriai rengia operatyvius reportažus iš koncertų, trumpus interviu su atlikėjais, kūrinių autoriais. Kijeve man buvo pasiūlyta parengti platesnę laidą apie mano kūrybą – pagalvojau, kodėl turėčiau atsisakyti?

– Kokie jūsų kūriniai skambėjo Ukrainos radijo laidoje?

– Pirmiausia tai „Šaulys“ anglų ragui solo, kurio premjera ir įvyko Kijevo festivalyje pernai. Šį kūrinį įgrojo obojininkas Robertas Beinaris – jo atliekami lietuvių autorių kūriniai, šio muzikanto meistriškumas po festivalio sulaukė ypač gerų atsiliepimų. Taip pat ištisai buvo transliuoti dar du kūriniai – Trio fleitai, mušamiesiems ir fortepijonui (skambėjo švedų trio „The Tribukait, Pettersson, Berg Trio“ įrašas) bei „Prisikėlimas“ mišriam chorui ir vargonams (įrašas su „Aukuro“ choru ir vargonininke J.Pazauc). Kiti kūriniai – „Musica ricordanza“ smuikui, violončelei ir fortepijonui, „Tokata-koliažas“ akordeonų kvintetui, Sonata fortepijonui, vokalinis ciklas „Ką saugo nepragydęs paukščio balsas“– buvo pristatyti ilgesniais ar trumpesniais fragmentais. Laidą užbaigė „Rudens prānā“ klarnetui ir fonogramai, – šį kūrinį įrašė prof. Pranas Narušis.

– Kiek atsimenu, šiame jūsų kūrinyje skamba ir prof. P.Narušio eilės?..

– Na, taip, bet niekas jų į ukrainiečių kalbą nevertė – to, suprantama, ir nereikia. Beje, dabar nemažai kalbama apie buvusios bendros valstybės atgaivinimą, – ar ne laikas mums pradėti rūpintis, kad lietuvių kalba skambėtų kuo dažniau ir kuo plačiau? Lankydamasis Ukrainoje, pastebėjau, kad jų inteligentija – bent jau kompozitoriai, muzikologai, atlikėjai, su kuriais teko bendrauti, – visi laisvai kalba lenkiškai. Tai labai padeda geresnei ukrainiečių muzikos sklaidai Europoje.

– Ar seniai kuriate muziką?

– Daugiau nei tris dešimtmečius. Kažką kurti pradėjau dar besimokydamas vaikų muzikos mokykloje, rimtai šio dalyko ėmiausi būdamas jau dvidešimt penkerių.

– Kokiose dar šalyse yra skambėję jūsų kūriniai?

– Kažkas po truputį nuolat atliekama vienoje ar kitoje Europos valstybėje, visko ir aš pats nesuseku. Mano choriniai kūriniai gana dažnai skamba įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, konkursuose, instrumentiniai kūriniai taip pat bent po kartą kitą skambėjo užsienyje. Rūpintis savo kūrinių propagavimu – atskiras darbas, viskam nebeužtenka laiko.