Kurdamas stacijas nuėjo kančių kelią
Rita Bočiulytė
Sekmadienį naujojoje Šventosios Švenčiausios Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčioje pašventintos stacijos. 14 religinių paveikslų, vaizduojančių Kristaus kančių kelią į Golgotą, sukūrė klaipėdietis tapytojas monumentalistas Juozas Vosylius.
Kažkokia mistika
Praėjusią savaitę „Kryžiaus kelio stotys” dar stovėjo surikiuotos dailininko dirbtuvėje, o autorius neslėpė džiaugsmo ir susirūpinimo, kaip jos atrodys ant bažnyčios sienų – ar neįprastos trikampės formos paveikslai ten pritiks, ar pritaps, ar žmonės juos supras, ar palankiai priims bendruomenė.
Pačiam dailininkui šios stacijos itin brangios. Pirmąsyk ėmėsi tokio darbo. Jas tapydamas išgyveno ir nepaprastą kūrybinį katarsį, ir skaudžias artimų žmonių netektis. „Kažkokia mistika – turėjau pats nueiti kryžiaus kelius, ne sykį parpulti ir vėl pakilti, kol šį darbą užbaigiau”, – stebėjosi J.Vosylius.
Anot jo, idėja atėjo nelauktai ir netikėtai. Pernai vasarą jis jau buvo pradėjęs tai pačiai bažnyčiai kurti centrinio altoriaus freską. „Ėjosi sunkiai, nesisekė, eskizų pripaišiau visą krūvą, bet vis ne tai – niekaip „nepramušė”. Paskui staiga – atsivėrimas: paėmiau pieštuką ir po valandos jau ant popieriaus turėjau visų keturiolikos stacijų sumanymus. Pradžia buvo lengva, ji tarsi pakylėjo, ir freskos projektą padariau. Bet ją teko atidėti. Su klebonu Vidmantu Griciumi sutarėme, kad pirmiausia reikia tas stacijas nutapyti”, – pasakojo dailininkas.
Apniko bėdos
Pradžia atėjo savaime, o paskui dirbti buvo nelengva, prisipažino dailininkas, stacijas tapęs beveik keturis mėnesius. Prieš tai kūrė piešinius, darė kiekvieno paveikslo maketus, kartonus ir kalkes – nuėjo tokį pat kelią kaip iki freskos. Sunkiausia buvo nutapyti.
„Kadangi atsivėrė taip lengvai, galvojau, kad taip pat lengvai ir greitai viską padarysiu. Bet staiga užpuolė ligos, problemos, visokie pašaliniai trukdžiai, galiausiai prislėgė dar ir draugų mirtys – viskas, kad tik tas darbas nebūtų padarytas”, – prisiminė J.Vosylius.
Vilniuje sutikęs kolegę tapytoją monumentalistę Nijolę Vilutytę pasiguodė ir pasiteiravo, kaip sekėsi jai, kai tapė stacijas Elektrėnų bažnyčiai.
„Sako, vos nenumiriau – inkstai, kepenys ėmė streikuoti, visokie konfliktai, įtampa iškamavo, – gūžčiojo pečiais J.Vosylius. – Matyt, taip turi būti – kliūtys, o tu jas privalai įveikti nešdamas savo kryželį.”
Pozavo menininkas
Tapytojas neįsivaizdavo, kad taip sunku bus rasti pozuotoją. Nenorėjo Kristaus atvaizdo tapyti iš knygų. Sėdėjo bibliotekoje, vartė jas, bet ne tas… Gyvas žmogus – visai kas kita.
„Kristus buvo mažiausiai Dievas, daugiausiai – žmogus savo kančia nežinioje. Tai susišaukia su žmogaus keliu toje pačioje nežinioje ir Dievo apleidimo problema”, – įsitikinęs J.Vosylius.
Jis kalbino du pažįstamus klaipėdiečius, bet tie pozuoti nesutiko. Kategoriškai atsisakė ir jo studentas, kurio veidas tapytojui atrodė itin tinkamas. Bet tas išsigando, kad jį tai gali energetiškai blogai paveikti.
„Taip ir pasakė. Man beliko tęsti paieškas. Tuomet ir toptelėjo mintis susirasti pažįstamą menininką, buvusį klaipėdietį, kuris dabar gyvena Vilniuje. Tas sutiko, ir aš važinėjau pas jį į sostinę, kiek reikėjo”, – džiaugėsi radęs išeitį tapytojas.
Juk jo kūrinys – vis dėlto realistinis, būtinai jam reikėjo konkretaus pagrindo, kad neišeitų sausas, beasmenis.
„Sprendimas turėjo būti toks, kad įtiktų ir profesoriui, ir paprastai kaimo moterėlei, – apie nelengvą užduotį kalbėjo Šventosios bažnyčios stacijų autorius. – Todėl negalėjau padaryti ultramoderniai. Bet stengiausi, kad šis darbas būtų ir realistinis, ir kartu šiuolaikiškas.”
Iš fragmentų
Naujoji Šventosios bažnyčia, kurią projektavo Nacionalinės premijos laureatas architektas Ričardas Krištopavičius, dar tuščia – nei skulptūrų, nei daugiau paveikslų. Statinio forma primena žuvėdrą, kuri užvertusi galvą dairosi į dangų.
Bažnyčios viduje šviesu ir erdvu, visur dominuoja trikampės formos. Todėl ir J.Vosyliaus „Kryžiaus kelio stočių” sumanymas toks – ant abiejų šoninių sienų iškabino po septynis trikampius ant drobės akrilu nutapytus monochrominius paveikslus, smailiuoju kampu žvelgiančius altoriaus link. Po kiekvienu – užrašas. Juos tiesiog ant sienos plonyčiu teptuku užrašė dailininko žmona grafikė Danutė Žalnieriūtė-Vosylienė.
Stacijose tapytojas naudojo tik dvi spalvas ir jų atspalvius – rudą ir raudoną. Rusvai nutapė figūrų fragmentus, o raudonai – Kristaus apsiausto klostes. Raudonos spalvos akcentai – kaip kraujo lašeliai…
Ne vienas žinomas dailininkas yra tapęs stacijas, kurios puošia Lietuvos bažnyčias.
„Šarūno Saukos – daugiafigūrės kompozicijos. Kaip daugelyje bažnyčių. Mums toks sprendimas netiko, – aiškino J.Vosylius. – Šventosios bažnyčios erdvėje stacijos turėjo būti asketiškos, monolitiškos. Todėl ėjau ne daugiafigūrės kompozicijos, o fragmentų keliu. Pažiūrėkite, kai kur net pastebimas neišbaigtumas. Toks sumanymas. Specialiai taip padariau, kad tie paveikslai susilietų su aplinka ir taip tarsi prasitęstų, galiausiai ištirpdami, išnykdami šviesioje bažnyčios erdvėje.” Dailininkas nepraleido pro ausis ir bažnyčios interjero architektės Daliūtės Saveikienės patarimų.
Nuėjęs nepaprastą kelią kurdamas „Kryžiaus kelio stotis”, šiąvasar tapytojas grįš prie altorinės freskos. Ji atlieps nuostabų bažnyčios vardą ir pajūrio dvasią.
