Laimėti nesutrukdė net alkis

Laimėti nesutrukdė net alkis

Ovidijus Petkevičius

Nedažnai teatras gali pasipuikuoti, kad jo dainininkai tampa prestižinių konkursų laureatais ar diplomantais. Dar smagiau, kad teatro vardą garsina jauni, tik pradedantys savo kūrybinį kelią atlikėjai. Šią liepą net du Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai – Mindaugas Rojus ir Igoris Bakanas – dalyvavo garsiausiuose konkursuose ir grįžo, kaip sakoma, ne tuščiomis.

Tarptautiniame Imrės Kalmano vardo operetės konkurse Maskvoje (Rusija) dalyvavęs M.Rojus tapo jo diplomantu. Žinant, kad šiame konkurse dalyvauja garsiausi Maskvos ir Sankt Peterburgo solistai, tai išties nemenkas pasiekimas. Taip pat M.Rojus buvo apdovanotas specialiuoju prizu už geriausią Johano Strausso kūrinio interpretaciją. Solistas atliko populiariąją kunigaikščio Ipshaimo Gindelbacho ariją iš „Vienos kraujo“.

I.Bakanas (bass-baritonas) Klaipėdos muzikiniam teatrui atstovavo prestižiniame Belvederio Hanso Gaboro dainavimo konkurse (Viena, Austrija). Jaunąjį dainininką, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros profesorės Onos Glinskaitės studentą, aplankė ypatinga sėkmė – operos solistų kategorijoje jis užėmė antrąją vietą, taip pat laimėjo žiūrovų prizą ir pelnė kelis specialiuosius pasaulio muzikinių teatrų įsteigtus prizus.

Belvederio H.Gaboro dainavimo konkurso kvalifikaciniai atrankos turai vyksta net 50-yje šalių. Juose šiais metais dalyvavo daugiau nei trys tūkstančiai jaunųjų solistų. Į konkursą Vienoje pateko 159 atlikėjai, į pusfinalį – 60 vokalistų, 13 iš jų dainavo operos solistų kategorijos finale. Jame pavergti Vienos publikai kiekvienam atlikėjui tebuvo duodamos dvi minutės, ne ką daugiau laiko – tik dvi repeticijos po dešimt minučių – buvo skirta prasidainavimui su Vienos simfoniniu orkestru.

Pasak maestro Ilmaro Harijso Lapinio, vadovavusio kvalifikacinės atrankos turams trijose Baltijos šalyse, laimėti antrąją vietą, tai yra sidabro medalį Belvederio konkurse, – vienas ir tas pats, kas laimėti analogišką apdovanojimą sporto olimpiadoje. Palyginimui galima tik pasakyti, kad pirmoji vieta atiteko labai savito balso sopranui Guangun Yu iš Kinijos, o trečioji – sopranui iš JAV Heidi Melton.

Antrąją vietą laimėjęs I.Bakanas iš Vienos į gimtąją Klaipėdą grįžo pakiliai nusiteikęs.

– Ar jau nudžiūvo džiaugsmo ašaros po lemtingo žiuri ir publikos verdikto?

– Kiek liūdna ir gėda prisipažinti, kad tų džiaugsmo ašarų nebuvo. Taip, buvo didžiulė staigmena, malonus šokas. Iš laimės aš verkiau kur kas anksčiau. Kai po antrojo turo sužinojau, kad finale man teks dainuoti Aleko kavatiną iš Sergejaus Rachmaninovo operos „Aleko“. Tai yra mano mėgstamas kompozitorius, tai yra mano muzika. Žinoma, kaip ir P.Čaikovskis, R.Vagneris, G.Verdi’s. Tiesa, Vienoje dar pamilau V.A.Mocartą – tai labai techniškas kompozitorius.

Taigi tą konkurso akimirką supratau, kad man suteiktas „bilietas“ laimėti vieną iš prizinių vietų. Štai tada džiaugsmo ašaros nenudžiūvo ilgokai.

– Daugelis tapę laureatais tvirtina, kad to ir tikėjosi, kad tam labai ilgai ir nuosekliai ruošėsi. O kaip jūs?

– Iš tiesų važiavau nesistengdamas ir nesitikėdamas laimėti. Šis konkursas turi visai kitą tikslą. Čia siekiama save pristatyti, parodyti, be abejo, turint viltį, kad būsi pastebėtas. Kita svarbi aplinkybė yra noras įsitikinti, kad esi ne vienas, – tai yra ir galimybė susirasti naujų draugų, su kuriais galbūt kada nors teks dainuoti. Tai yra ir savotiškas noras pabūti aplinkoje, kurioje išties vertinama profesionali klasikinė muzika, operos menas, o Viena yra viso to lopšys. Pas mus juk šiuo metu klesti ir dominuoja popkultūra, popmenas. Pažiūrėkime, ką propaguoja televizija, žurnalai.

– Sulaukėte nemažai pasiūlymų. Įdomu, ar yra žmogus, kuris šiuo metu konkrečiai domisi jūsų kaip solisto karjera, ar tuo užsiimate pats?

– Po konkurso man teko bendrauti su ne vieno teatro vadybininku ar prodiuseriu. Vienas žinomiausių iš jų buvo garsiosios Milano „La Skalos“ vadybininkas Lukas Targedi’s. Su juo kalbėjomės pakankamai dalykiškai. Man buvo pasiūlyta atvykti pas juos ir išmėginti save konkrečiame projekte. Tačiau kol kas, manau, kad tai gali būti tik laiko praradimas.

– O, vadinasi, esate labai racionalus žmogus? Nes daugelis sulaukę panašaus pasiūlymo nertų į jį stačia galva…

– Negalėčiau sakyti, kad esu labai racionalus, tačiau daugelis aplinkybių, taip pat ir finansinės, verčia tokiam būti. Šį kartą, pavyzdžiui, į Vieną išvykau tik privačių žmonių man surinktų lėšų dėka. Aš suprantu, kad tai yra mano interesas, ir nieko nekaltinu. Tačiau truputėlį liūdnoka būdavo, kai konkurse (o jis truko dvi savaites) galėdavau pavalgyti tik vieną kartą per dieną. Bet aš niekam nepriekaištauju, tai buvo mano pasirinkimas. Taigi kažką rinkdamasis turiu išlikti pakankamai racionalus. Neskubėti su „La Skala“ patarė ir mano vadybininkas. Ir aš manau, kad reikia dar pastudijuoti, pasimokyti kalbų, o po to važiuoti ten, kur daug moka. Kol kas mano kūrybinę veiklą kuruojantis žmogus rekomenduoja man pastudijuoti Miuncheno operos teatro studijoje, į kurią ir planuoju vykti rudeniop.

– Vis dėlto be galo įdomu, kas jūsų vadybininkas, gal galite išduoti paslaptį?

– Esu įsipareigojęs to neatskleisti. Galiu pasakyti tik tiek, kad jis gyvena Ciuriche ir dirba su žymiąja Violeta Urmana.

– Kas padėjo laimėti konkurse: talentas, nuolatinis darbas ar viena ir kita?

– Manau, kad dainuoti man tiesiog duota dovana iš aukščiau, iš Dievo. Jei galima tai išreikšti skaičiais, maždaug 70-80 procentų. Juk į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedrą įstojau baigęs vidurinę mokyklą. Aš neturėjau jokio specialaus muzikinio pasiruošimo. Suprantama, dėl to kildavo sunkumų, bet kažkaip jie liko praeityje. Vieną procentą sėkmės skirčiau savo darbui, o likusius – mano dainavimo klasės dėstytojai prof. O.Glinskaitei ir savo koncertmeisteriui.

– Bass-baritonui dažniausiai atitenka stiprūs dramatiniai vaidmenys. Ar galima būtų teigti, kad esate labai rūsti, keršto ir kraujo ištroškusi natūra?

– Priešingai, esu labai, net vaikiškai nuoširdus žmogus. Dažnai dėl to nukenčiu. Išties bass-baritono partijos – ypač dramatinės, dažniausiai apie nelaimingą meilę, apie nužudymą. O aš esu tiesiog perdėtai jautrus. Viską išgyvenu ir viską labai giliai imu į širdį. Nors, manau, kiekvienas žmogus, kai jam pasako blogus žodžius, užšąla kaip neigiamą užtaisą gavęs vanduo (Igoris prisiminė kultiniu tapusį dokumentinį filmą „Didžioji vandens paslaptis“ – aut. past.). O komplimentų klausytis žymiai maloniau. Juk ne tik man.

– Daugelis atlikėjų publikos simpatijų prizo trokšta labiau nei tapti žiuri pripažintais laureatais. Kaip priėmėte Austrijos publikos įvertinimą?

– Neslėpsiu, man šis įvertinimas tikrai reikšmingesnis už žiuri skirtą antrąją vietą. Jaučiau, kad Aleko partiją atlikau tikrai gerai. Man pavyko perteikti pagrindinę S.Rachmaninovo užkoduotą emociją. Išgyvenimai buvo matyti ir mano akyse, kūrinio pabaigoje neištvėriau ir negalėjau paslėpti ašarų. Mano perteikiama S.Rachmaninovo muzikos jėga ir emocija, nes publika teksto juk nesuprato, privertė verkti ir salę. Galbūt aš žiaurus žmogus, bet smagu matyti ašaras, kadangi jos yra džiaugsmo ašaros, ir tai liudija žmonių nuoširdumą. Aš pasisakau už jį, nes nuoširdžių žmonių vis mažiau. Ir, kaip sakiau, tas publikos įvertinimas (žiūrovai balsavo jiems išdalintomis kortelėmis) man – dviguba dovana ir laimė. Po koncerto daugelis jų dovanojo ne tik gėles. Ypač maloni staigmena buvo saldainių dėžutė ir kompaktinė plokštelė, gautos iš buvusios Vienos Štac operos primadonos, kuriai dirigavo dar pats Herbertas von Karajanas.

P.S. Grįžęs iš Austrijos Igoris šventė savo gimtadienį. Ko gero, geresnės dovanos už laimėjimą prestižiniame konkurse ir būti negali. Džiugu, kad planuodamas savo ateitį – stažuotes ir galbūt projektus Vakarų Europos teatruose, I.Bakanas nesiruošia pamiršti ir Klaipėdos muzikinio teatro. Visur dalyvauti jis ketina kaip jo solistas.

Nuo emocijos – logikos link ir atgal

Nuo emocijos – logikos link ir atgal

Gytis Skudžinskas

Vidurvasaryje Klaipėdos dailės parodų rūmai tapo Kauno menininkų dislokacijos baze. Čia pristatytas kolektyvinis projektas „Struktūriškumas, konstruktyvumas, konkretumas: nuo – iki (2)” ir atidaryta autorinė Gintauto Vaičio paroda „Juodkrantės etiudai”.

Dar viena tapybos pusė

Parodoje „Struktūriškumas, konstruktyvumas, konkretumas: nuo – iki (2)” dominuojanti tapyba yra geras pretekstas dar kartą preparuoti lietuviškosios tapybos sampratą.

Dažnai, kai kalbama apie lietuvių tapybą, beveik neklystant galima pritaikyti abstrakčiojo ekspresionizmo terminą. ARS grupė paliko tokį ryškų pėdsaką vaizduojamosios dailės istorijoje, kad būtent abstraktusis ekspresionizmas tapo „geros” tapybos sinonimu. Vitališkas potėpis, koloristiniai sąskambiai, turtinga faktūra nulemia, ar tapybos kūrinys yra vertas dėmesio. Ir tokia prielaida gaji iki šiol daugelyje lietuviškų tapybos parodų.

Taip dabar įsitvirtina ir kol kas aiškiai neartikuliuota „naujosios tapybos” prielaida. Tokią klaipėdiečiai galėjo regėti pastaruosius kelerius metus rengiamoje parodoje „Nostalgie”.

Viena vertus, jaunieji menininkai tolsta nuo abstrakčiojo ekspresionizmo, prisijaukindami popkultūros ženklus. Kita vertus, neretai vaizdavimo forma labai aiškiai susijusi su dar pokaryje susiformavusiais kanonais.

Paroda „Struktūriškumas, konstruktyvumas, konkretumas: nuo – iki (2)” siekia atskleisti dar vieną, kol kas bene mažiausiai dėmesio sulaukusią, lietuviškos tapybos pusę. Kauniečių parodoje esi priverstas prisiminti tapybos manierą, kurią nuosekliai plėtojo lietuvių išeivijos menininkai Kazys Varnelis ar Kazimieras Žeromskis. Klaipėdoje ką tik veikusioje parodoje, o ir minėtų išeivių kūryba pasuka visiškai priešinga linkme nei dominuojanti abstrakčiojo ekspresionizmo srovė. Čia ekspresiją pakeičia geometrija ir logika.

Neatsisako įpročių

Geometrinė abstrakcija atsisako spontaniškų mostų, formų ir koloritų susipynimo, asmeninės pasaulėjautos įvaizdinimo. Tapyba tampa išgryninta ir logiškai apgalvota, vengiama nereikalingų detalių ir emocionalių nelogiškų sprendimų.

Parodoje dominuoja ritminiai ir konstruktyvūs sprendimai, tačiau daugelyje kūrinių aiškiai matai, kad tai nėra vienintelė ir nuosekliai plėtojama autoriaus darbo maniera.

Geriausi geometrinės abstrakcijos kūriniai pasižymi nepaprastu aiškumu, švaria linija, vientisu tonu ir logiška struktūra. Toks radikalus kūrinio išgryninimas akivaizdus minėtų K.Varnelio ir K.Žeromskio kūryboje, o šiandienėje kauniečių interpretacijoje dažnai susiduri su asmeniška emocija, įvilkta į konstruktyvų rūbą.

Galbūt ir galima sukurti kūrinius specialiai projektui, bet ar nereikėtų tuomet atsisakyti įpročių? Nuasmeninimas buvo ir yra vienas svarbiausių konstruktyvių meno formų (minimalusis menas, op-menas, geometrinė abstrakcija, konstruktyvizmas) veiksmų.

Pakeičia idėjos grožis

Pastarojoje parodoje aiškiai išsiskyrė du autoriai, atitariantys parodos pavadinimui, pateikę konstruktyvius ir struktūriškus kūrinius. R.Karaliaus ritminės konstrukcijos neleidžia abejoti, o preciziškas tikslumas palieka išbaigtų struktūrų įspūdį. tiesiog ikonišku parodos kūriniu galėtų būti A.Jonkutės ciklas. Autorė taisyklingus vienodo formato kvadratus konstruktyviai vienoda struktūra padengia konkrečiu tonu – nuo šviesaus iki tamsaus. Aiškiai ir logiškai apibrėžtuose kūriniuose emocinį ir estetinį grožį pakeičia idėjos ir technologiškumo grožis. A.Jonkutė nenaudoja jokių pašalinių priemonių, kad perteiktų sumanymą. Ji tiesiog eksploatuoja grafito galimybes. Kiekvienas kvadratas lygiais štrichais padengtas tam tikro kietumo pieštuku, nuoseklus ir kantrus darbas be jokių nereikalingų emocijų kūrinį priartina prie geriausių tokios stilistikos darbų.

Estetiniai pastebėjimai

Taip pat kauniečio G.Vaičio autorinėje parodoje „Juodkrantės etiudai” jau neaptikome tapybos tiesiogine šio termino prasme. Fotografijos lakštuose – tik kasdienoje pastebėti tapybiški fragmentai.

Ši paroda radikaliai skiriasi nuo prieš tai aptartosios. Metaforomis kibirkščiuoja senos valties borto aptrintos lentos su atsidengiančiais spalviniais, kartu ir laiko sluoksniais. Laikas ir žmogaus prisilietimas šiuose G.Vaičio kūriniuose galėtų būti pagrindinės sąvokos, leidžiančios konceptualizuoti ar „perskaityti” atspaudus. Metonomiškumas, kai dalis pasakoja apie visumą, kartais būna daug iškalbesnis už atvirą deklaraciją. Tačiau ar to siekia autorius?

Žvelgiant į visą parodą atrodė, kad šiuo atveju svarbesnis tiesiog estetinis pastebėjimas.

Neaišku, ar G.Vaičys fotolakštuose bandė tematizuoti Juodkrantės specifiką, bet jei parodos pavadinime nebūtų žodžio, įvardinančio vietovę, nerastume aiškesnės nuorodos į kokį nors sociokultūrinį kontekstą.

Gerai, galbūt paroda skirta estetiniams gurmanams, bet tokiu atveju mane erzintų atspaudų nekokybiškumas. Ant drobės atspausti lakštai niveliuoja nedidelį brokelį ir paverčia fotografiją skoningais ir spalvine pulsacija spindinčiais kūriniais. Bet popieriniuose lakštuose matomas rezultatas verčia pagalvoti: „Tam deadpan adeptai vis dar naudoja juostą”.

Šeši lietuvių poetai atstovauja

Šeši lietuvių poetai atstovauja

naujajai Europos poezijai JAV leidykla „Greywolf Press“ šiais metais išleido antologiją „New European Poets“ (Naujieji Europos poetai), kurioje pristatomi poetai iš visų Eurpos šalių.

Leidinyje pateikiama išversta į anglų kalbą 290 poetų kūryba. Atrenkant eilėraščius naujajai antologijai buvo siekiama pristatyti geriausiai savo šalies kultūrinio gyvenimo realijas atspindinčius kūrėjus. Antologijai eilėraščiai buvo verčiami daugiau nei iš 30 kalbų.

Tarp beveik trijų šimtų naujajai Europos poezijai atstovaujančių autorių įtraukti ir šeši poetai iš Lietuvos: Eugenijus Ališanka, Gintaras Grajauskas, Daiva Čepauskaitė, Neringa Abrutytė, Laurynas Katkus ir Marius Burokas.

Šešetuko antologija ir G.Grajausko performansas – Škotijoje

 

Kita antologija, vien lietuvių poetų, vadinasi „Six Lithuanian Poets“ ir bus išleista Škotijoje, leidykloje „Arc Publications“ šių metų rugpjūtį. Joje – Eugenijus Ališanka, Daiva Čepauskaitė, Gintaras Grajauskas, Aidas Marčėnas, Kęstutis Navakas ir Sigitas Parulskis.

Antologijos pristatymas vyks rugpjūčio pradžioje Edinburgo knygų mugėje. Prieš ją G.Grajauskas kartu su škotų, islandų bei suomių poetais ir muzikantais dar dalyvaus kuriant tarptautinį muzikos ir poezijos performansą Kryre, Glazgove ir Edinburge (Škotija).

Lietuvos rašytojų kūrybos rinkinys išleistas Slovėnijoje

 

Slovėnijos rašytojų sąjunga išleido Lietuvos rašytojų kūrybos antologiją „Artuma“. Knygoje publikuojami 18 poetų ir prozininkų kūriniai.

Į antologiją pateko Antanas Škėma, Vytautas P.Bložė, Tomas Venclova, Alfonsas Andriuškevičius, Sigitas Geda, Ričardas Gavelis, Nijolė Miliauskaitė, Juozas Šikšnelis, Kornelijus Platelis, Antanas A.Jonynas, Birutė Jonuškaitė, Eugenijus Ališanka, Jurga Ivanauskaitė, Sigitas Parulskis, Herkus Kunčius, Alvydas Šlepikas, Sonata Paliulytė, Marius Ivaškevičius.

Tarp jų vienintelis klaipėdietis – J.Šikšnelis, kurio dvi noveles – „Tvartų broliai“ ir „Laukimas“ – iš knygos „Angelas mėšlyne“ išvertė antologijos sudarytoja Bernarda Pavlovec Žumer.

„Durų” inf.

Iš meilės tapybai minkė molį

Iš meilės tapybai minkė molį

Ignas Kazakevičius

Beveik dvi savaites – nuo liepos 2-osios iki 14-osios „Kultūrpolio” meno kiemo dirbtuvėse kūrė pirmieji šių metų menininkai rezidentai – kauniečiai keramikai Eglė Labanauskaitė-Steponavičė, Vytas Steponavičius ir Žilvinas Labanauskas. Vyras, žmona ir brolis. Skirtingi charakteriai, tačiau panašios idėjos ir puikus bendradarbiavimas leidžia rasti geriausią sprendimą ir parodo, kaip kurti be profesinio pavydo bei konkurencijos ir pateikti šaunią šiuolaikinių dailininkų P.Klee, J.Pollocko, E.Muncho interpretacijų parodą. Ją galima pamatyti dirbtuvių lange.

Keramika – nenuspėjama

„Kultūrpolis“ ieško originalių menininkų, kurie plečia jau regis gerai išminkytas meno erdves. Juolab kai kalbama apie keramiką. Kai atrodo, kad išbandyta ir interpretuota yra beveik viskas. Sugretintos įvairiausios meno sferos, iš jų skolintasi, jomis žaista…

Keramika šiandien – tai ir instaliacijos viešose bei privačiose erdvėse, ir objektai, pasmerkti laipsniškai erozijai, kurie patys susinaikina ir subyrėdami sukuria netikėtą vaizdą ir naują istoriją.

Keramika yra pakankamai konceptuali. Ja paprasčiausiai imituojami daiktai, peržaidžiamas pastarųjų medžiagiškumas.

Keramika gali „remtis“ ne tik daugeliu technikų ir efektų. Ji yra lanksti, universali ir nenuspėjama. Juk niekada nežinai, ką ištrauksi iš krosnies…

Specialiai deformavo

O minėta trijulė rezidentūros metu pasirinko tapybiškumą ir jo santykį su stabilia forma. Indas, koks jis bebūtų, prikausto mūsų dėmesį funkcionalumu, na, tarsi poreikiu kažką ant jo padėti. Šį kartą keramikos kūriniai buvo specialiai deformuojami. Kam?

Ogi tam, kad munchiškas šauksmas ir vidinė įtampa išsiveržtų už indo kraštų. Kas be ko, deformuota lėkštė leidžia išreikšti tik žymių paveikslų fragmentus, o tai jau savaime suteikia papildomos įtampos. Tada ir ekspresija, „serviruota“ lėkštėje, prasmę įgauna…

E.Steponavičė interpretavo P.Klee vaikiškų piešinių pasaulį. Ž.Labanauskas išraiškingai ir ekspresyviai atkūrė Ch.Soutine’o moters portretą bei dailininko paletę ne tepdamas glazūrą, o ją barstydamas. Sausą ir rupią faktūrą taip ir norisi palyginti su tapybos pastoziškumu.

V.Steponavičius liko ištikimas E.Muncho šauksmui. Jo indai vieninteliai nefunkcionalūs, tačiau toks „servizas“ nepaprastai išraiškingai nutįso ir nuvarvėjo stalu, įnešdamas salvadoriško siaubuko elementų. O dar keraminės rankos – vietoje stalo įrankių…

„Išsinėrė iš odos”

O kad patikėtume, jog keramika gali būti gyva, Vytas atliko performansą, išsitepdamas molio mase ir leisdamas jai džiūti. Tam tikras „išsinėrimas iš odos” ar stengimasis pabūti, tarkime, pirmykščio žmogaus kailyje priartina prie žiūrovo meno estetiką, kurią dažnai suvokiame tik kaip piešinį, formą ar spalvą.

Šiuo atveju menininkai stengėsi gyvai priminti apie gyvą ir kitokią („nevazoninę“ ir „nežaisliukinę“) keramiką.

Šių meno savaičių metu menininkai ne tik realizavo savo projektą, pristatė novatorišką parodą, bet ir bendravo su žiūrovais.

Kiekvienas norintis galėjo užsukti atvirų durų valandomis ir pabendrauti su jais, pabandyti kurti.

„Akvariume“ – idėjų sausra

„Akvariume“ – idėjų sausra

Rita Bočiulytė

Sumanytas kaip eksperimentų, naujų meninių idėjų raiškos laukas šiuolaikinio meno projektas „Akvariumas“ išsėmė savo galimybes, mano jo iniciatoriai. Šiemet ketvirtąsyk subūręs dailininkus bendrai parodai projektas po dvejų metų keis ne tik pavadinimą, bet ir konceptą.

Projektas išsikvėpė

Kas antri metai Jūros šventės metu vykstantį „Akvariumo” projektą puoselėja jo organizatoriai – Klaipėdos apskrities dailininkų sąjunga, Baroti galerija ir uostamiesčio Dailės parodų rūmai.

Anot projekto kuratoriaus dailininko keramiko Isroildžono Baroti, dar metų pradžioje visais kanalais menininkams išsiuntinėti kvietimai ir raginimai dalyvauti „Akvariumo” parodoje. Jie pasiekė ir studijuojančius dailę, ir jau žinomus dailininkus. Susidomėjimas projektu gal ir neslūgsta, bet įdomių, netikėtų, naujų, parodos vertų idėjų ir autorių jis sulaukia vis mažiau. Stengdamiesi išlaikyti parodos meninį lygį, rengėjai susiduria su atrankos problema. Tiesiog nėra iš ko ir ką originalesnio pasirinkti, kad publika nežiovautų iš nuobodulio – matyta, būta, pakartota arba vis tie patys ir tas pats.

Apstu jauno meno

Šiemet projekte dalyvauja 35 dailininkai – dauguma iš Lietuvos, po vieną iš Vokietijos, Suomijos ir Danijos. Klaipėdos dailės parodų rūmų pirmojo aukšto salėje, Baroti galerijoje ir Bohemos kiemelyje pristatomoje ekspozicijoje – tapyba, skulptūra, objektai, fotografija, keramika, tekstilė, instaliacijos, videomenas.

Su gamta ir vandens stichija siejamo projekto ketvirtasis etapas atrodo kaip reikiant atjaunėjęs. Parodoje dalyvauja tik keli žinomi vyresnio amžiaus dailininkai ir didelis būrys Vilniaus dailės akademijos (VDA) studentų iš sostinės ir uostamiesčio. „Pirmąkart tiek daug jaunimo. Įgyvendinu savo seną svajonę, – kad suartėtume. Projektas jungia krantus tarp jaunosios ir vyresniosios kartų menininkų, tarp Lietuvos ir užsienio”, – sakė per vernisažą I.Baroti’s.

Miesto Kultūros skyriaus vedėjos menotyrininkės Godos Giedraitytės teigimu, „Akvariumas IV” šiuolaikinio meno gerbėjams – pažintis su jo tendencijomis.

Verda savo sultyse

„Menas čia gali būti ir nerimtas. Svarbiausia idėja ir eksperimentas, intriguojantis žaidimas, – aiškino projekto kuratorius. – Manoji karta mene gal konservatyvi. Mes darom per daug rimtai, jau save atradome ir parodėme. Dabar lai jaunimas parodo, ko vertas…”

„…Betgi parodai ir stinga to „cinkelio” – jaunimo drąsos ir polėkio, – tęsė kolegos mintį tapytojas Audrius Gražys. – Ne to, kas dešimtkart matyta, mūsų kartos ir kitų daryta. Norisi, kad nebijotų rizikos ir save parodyti. Bet jaunimas nedirba, visiškai nedirba mene. Studentai nebenori paišyti – net amato mokytis. Viskas – kaip mūsų politikoje. Mala š… Gal kad verdame savo sultyse. Todėl visiems sakau, kad verta išvažiuoti pastudijuoti kitur, pamatyti kitokį pasaulį, žmones ir meną.”

Vienas kitas blyksnis

Vis dėlto vienas kitas žavus, nors ir nelabai jauno meno blyksnis pa-rodoje yra. Kažkur per vidurį tarp studentų ir 50-mečių. Kad ir Audriaus Jankausko objektas „Povandeninis dviratis”, Dano Aleksos skulptūra „Novečentas”, Roberto Gabrio fotografijos „Pabaigos pradžia” arba Dariaus Vaičekausko skaitmeniniai koliažai dviejų garsiausių lietuvių liaudies pasakų motyvais.

Pastarasis autorius tikino, kad tai – totalus kičas. Išraiškos forma – kičinė, bet susijusi su tradicija (aliuzija į tapybą – drobė, lakas, porėmis, puošnus rėmas). Pasakas „Eglė žalčių karalienė” bei „Jūratė ir Kastytis” pasirinko ne todėl, kad jos jam labiausiai patinka, – abi susiję su jūra ir projekto tema. „Interpretuoju tas pasakas savaip, su komiksų kultūros štrichais, su šiuolaikinėmis ikonomis, kurias vartotojų visuomenė atpažįsta”, – teigė D.Vaičekauskas, kurio koliaže pasakiškoji Jūratė – popmuzikos žvaigždė, grupės „No Doubt” vokalistė Gwen Stefani, o Kastytis – amerikiečių kino aktorius ir gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris.

Miela malonu ir vėl pamatyti tapytojų Lino Liandzbergio, Algio Griškevičiaus, Dano Andriulionio, skulptoriaus Jurgio Malinausko darbus, o išeinant užmesti akį į VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros 12-os antrakursių videoprojektą „Vanduo”. Panėrus giliau gal pavyktų ir dar ką nors sužvejoti. Betgi tai – tik „Akvariumas”. Nors, kas žino, gal kitiems labiau pasiseks.

Liepos 25-ąją atidaryta tarptautinio meno projekto „Akvariumas IV” paroda veiks iki rugpjūčio 21-osios.

Kaligrafija atkeliavo iš Moldovos

Kaligrafija atkeliavo iš Moldovos

Kristina Jokubavičienė

Prano Domšaičio galerijoje iki rugpjūčio 4-osios veikia populiaraus Moldovos dailininko Alexandru’o Macovei’jaus tapybos ir kaligrafijos paroda.

Kuria keliose srityse

1954-aisiais gimęs dailininkas studijavo Chisinau, I.Repino dailės koledže ir Maskvos poligrafijos institute, nuo 1978-ųjų dalyvauja parodose. Jo darbų yra Moldovos, Rumunijos muziejuose, privačiose kolekcijose jo šalyje, Vokietijoje, Italijoje, Švedijoje, Izraelyje, Graikijoje, Kanadoje, JAV ir kitur. Dailininkas reiškiasi grafikos, kaligrafijos, tapybos srityse, yra iliustravęs per 50 knygų vaikams ir suaugusiems.

A.Macovei’jaus kūriniuose tapybos, grafikos elementai ir kaligrafija klostosi į įspūdingas, dinamiškas ir kartu efemeriškas kompozicijas. Jų efemeriškumą sustiprina realių, detalizuotų motyvų ir jų fragmentų – sraigės, medžio, paukščio, moters figūros perpynimas su spalvinėmis plokštumomis, dažniausiai įgaunančiomis griežtas geometrines formas. Šie motyvai A.Macovei’jaus kūryboje nuolat kartojasi, tačiau, atskiro kūrinio ar ištiso ciklo erdvėje įgiję naujų prasmių, traktuojami kaip svarbūs ženklai.

Iš ciklo – į ciklą

Visi autoriaus darbai klostosi į didesnius ar mažesnius ciklus. Istorijos peripetijos atsiskleidžia monumentaliame cikle „Mano karaliai“, amžinybės ir laiko tėkmės apmąstymai vyrauja „Sraigių parade“. Autoriui ypač artima poezijos tema, kuri plėtojama cikluose „Poezija“ ir „Skiriama Bodlerui“. Pastarasis ciklas – naujausias A.Macovei’jaus kūrinys, šiuolaikiškai interpretuojantis garsaus XIX a. prancūzų poeto kūrybos motyvus. Parodoje eksponuojami darbai akivaizdžiai liudija apie autoriaus polinkį į filosofinius grožio, būties esmės ir laiko tėkmės apmąstymus.

Spalvinių ir grafinių akcentų žaismas suteikia dailininko darbams išskirtinumo, atskleidžia pastaraisiais dešimtmečiais susiklosčiusį savitą meninį braižą, kuris ir lemia jo kūrybos populiarumą. Beveik visi dailininko kūrybos tyrinėtojai pabrėžia jo vaizduotės turtingumą, gebėjimą derinti įvairias technikas. Akvarelė, pastelė, grafitas, tempera ir – piešinys, kaligrafija, koliažas – visos šios priemonės dažnai tiesiog meistriškai jungiamos kūriniuose.

Kaligrafijai – ypatinga vieta

Ypatingą vietą dailininko kūryboje užima kaligrafija. Jos intarpų randame beveik kiekviename kūrinyje, o dažname ji tampa svarbiausia kompozicine ašimi, lemiančia kūrinio prames, nuotaikas ir raišką.

A.Macovei’jaus kaligrafija universali, o jos forma artima klasikinei tradicijai. Kaligrafijos intarpai yra integrali kompozicinio konstrukto dalis, savo lengvumu, grakštumu sujungianti vaizdinius ir abstrakčius motyvus.

Būtent kaligrafinis A.Ma-covei’jaus kūrybos aspektas paskatino šviesios atminties grafiką Algį Kliševičių pakviesti Moldovos dailininką surengti savo kūrybos parodą Klaipėdoje.

Ėjimas karštomis (?) pėdomis

Ėjimas karštomis (?) pėdomis

Vilniaus fotografijos galerijoje liepos 9 – rugpjūčio 3 dienomis pristatoma pajūrio menininko G.Skudžinsko paroda „Traces 006“

Ričardas Šileika

Vizitacija

1.

Vidury baltos saulėtos dienos mano senutėlėje nokijoje girdimas savikritiško pesimisto Gintaro Zinkevičiaus neadekvatus balsas, primygtiniausiai kviečiantis į Gyčio Skudžinsko fotoparodą. Aš tuo metu stoviu su minolta x-300 s rankose Tilto ir Sirvydo gatvių sanliejoje.

Po riebios pusantros valandos per tą patį telefonėlį „Durų“ redaktorė Rita Bočiulytė (tuo metu ekranėlyje įsižiebia užrašas „privatus numeris“. Mano ar jos?) patvirtina būsimo fakto blaivumą. Rita įsako geranoriškai dyrinti parodon, viską surašyti ir nufotografuoti. Aš tuo metu stoviu fotolaboratorijoje su šepečiu rankose. Mane dekoruoja žaliutėlis kombinezonas. Internetas per myspace.com transliuoja simpatijų nekeliančią Natachą Atlas. Todėl gana greitai persijungiu į Aquabellą, žavių vokietaičių ketveriukę.

2.

Jau prie Vilniaus fotografijos galerijos (Stiklių g. 4) durų mane pasitinka šepetys ir „šiupeliukas”. Tuojau pat pasirodžiusi galerijos tvarkdarė pasitaiso nuo pečių slenkančias liemenėlės petnešas, užsitempia geltonutėliausias gumines pirštines, merkia skudurą kibiro gerklėn. Arkos siena visiems siūlo du verbalinius pranešimus: „TAI TU NUŽUDEI TĄ ŽMO?“ ir „VISA VALDŽIA VAIZDUOTEI!!!“. Abu kvepia krauju ir prievarta. Iš nugaros ir šlubčiojančios eisenos atpažįstu tapytoją Algimantą Kurą. Many įsitempia nuostabos stygos: neįtikėtina, kad maestro eitų žiūrėti Skudžinsko! Žinoma, kad jokiu būdu. Jo figūra krypteli dešinėn ir įtirpsta nežinia ką slepiančiosna durysna. Mane, tik spėjusį patogiai pritūpti ekspromto užrašui, užklumpa žemėlapių, anot jo paties, pagarsėjęs specialistas Vytautas Michelkevičius ir sutrečiakursėjęs antrakursis Julius Kuršys iš Fotografijos ir medijos meno katedros. Julius žino, kad solidarumas puošia net ir menininkus (tiesa, tik kartais), todėl atėjo palaikyti kraštiečio palangiškio.

3.

Iš pradžių parodos lankytojų skaičių sudarė 15 interesantų. Po to prisijungė dar trys (tarp jų Jurgita Treigytė ir Artūras Valiauga), po to šoktelėjo iki dvidešimties (prie prisijungėlių, žiū, ir prof. Alvydas Lukys).

Ekspoziciją pristatęs Nacionalinės premijos laureatas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos atsakingas sekretorius, peizažo meistras, EFIAP garbės narys Stanislovas Žvirgždas patikino, kad „autorius tyrinėja aplinką“, „lyg braižo atmintyje“, „gal žemėje“, bet „tai visiškai neturi reikšmės“ (autentiškos citatos – aut. past.). O visai publikai plūstelėjus kiemelin užtraukti dūmo, atvinguriavo vėlyviausi lankytojai – Vaida ir Julius Kelerai.

Asmeniškas žiūrovo gidas

Šią parodą nebūtina žiūrėti iš kairės į dešinę. Tai nėra linijinio laiko naratyvo pavyzdys (variantas). Nors (autoriaus) laikas suvokiamas ir eksproprijuojamas geografiškai. Tačiau tai neabejotinai yra tekstas (lot. textum, textus). Ekspozicija nėra nuoseklus abėcėlės perskaitymas. Tai punktyriškų vaizdų asociatyvi išklotinė (žinoma, kad pažiūrėkite į lietuvių kalbos žodyną).

Kiekvieno kadro vaizdas kloja ir kerta kitą vaizdą, – šitaip susidėsto į mobilų, dinamišką vyksmą. Kas neįprasta įprastai suvokiamai fotografijos statikai. Todėl ir visa peržiūrai pateikta vaizdinija yra permanentiškai kintama. Fotografijos bendron ekspozicijon sujungtos aplankytų vietovių žemėlapių planais, kurie šakojasi ir nutįsta keliomis monochrominėmis kreivėmis. Aktyviausia laužtinė linija yra – kone liuminescencinė oranžinė. Manytina, tai keliaujančiojo katalizuojančios energijos personalinė magistralė, kiekvieną naują sykį galinti egzistuoti kitomis konsteliacijomis. Tad ir sukurta pati paro-dos ekspozicija sugestionuoja tam tikros metateorinės schemos neprivalomą nenuoseklumą.

Dokumento intarpas Nr. 007

Kultūrinio turizmo plėtrą skatina:

• Lietuvos įsijungimas ir ekonominė bei kultūrinė integracija į Europos Bendriją.

• Turizmo verslo plėtra.

• Kultūros vertybių išsaugojimo interesai.

• Valstybės įvaizdžio formavimas ir tautos saviraiškos propagavimas.

• Lietuvos turistinio regiono savitumo formavimas.

Manding, pirmo žvilgsnio fragmentiški kelionių momentai, nutverti vaizdai galbūt labiau „įsiminti“ fotojuostos, negu įtatuiruoti paties keliaujančiojo sąmonėn. Juk paprastai keliaujama, kai nerandama vietos ir laiko savo esamoje vietoje ir esamame laike. Autoriaus kelionės trajektorijos brėžiamos ne malšinančios gamtos landšaftais. Pasikartojančios dislokacijos ir paieškų vietos – miestų molekulių gardelėse. Kelionė (kaip tam tikrų pajautų, atsakymų ar savęs paieška) yra nuolatinis barstymas(is) ir rankiojimas(is). Įsisąmoninamas (įsisąmonintas) patirtis ir būsenas, emocijas keliaujantysis (keliavusysis) transformuoja ir kuria asmenines būtas ar galėtas atsitikti istorijas.

Tačiau fotografijose visuotinų atpažinties – taip malonios keliaujančiam (keliavusiam) vartotojui – ženklų nėra, arba jie pernelyg neinformatyvūs. Tik aukštos įtampos geltonas trikampėlis su juodu žaibeliu, tik skalbiniai, geležinkelio bėgiai, sienų piešiniai, totaliai unifikuotos afišos ar kainų lentelės. Keliaujantysis – ne fotodiktorius ir ne turizmo vadovas. Todėl tose fotografijose – autoriaus keliautų (būtų) dienų ir nuotaikų, ir nuojautų per tas dienas kardiograma.

Dokumento intarpas Nr. 002

Europos Bendrijos ir Kinijos Liaudies Respublikos Nacionalinės turizmo administracijos susitarimo memorandumas dėl vizų ir kitų problemų, susijusių su turistinėmis grupėmis iš Kinijos Liaudies Respublikos (1), (KLR) numato konkrečią prašymų pateikimo tvarką, nukrypstančią nuo Bendruosiuose konsuliniuose nurodymuose (CCI) nustatytų bendrųjų taisyklių vizoms, kad būtų palengvintas trumpalaikių vizų išdavimas Kinijos piliečių, norinčių vykti į Bendriją, grupėms. Susitarimo memorandumas (ADS MoU) įsigaliojo 2004 metų gegužės 1 dieną.

Ekspozicijoje pateikiami tam tikrų vietų – iš pradžių (arba vėliau) manykim, kad realių – žemėlapių brėžiniai užklojami ir keičiami naujų trasų kalkėmis, kitomis konfigūruotų perėjimų ar sugrįžimų kopijomis.

Todėl pirminė (bendroji) turistams siūloma (siūlyta) trasa (t.y. tiesa) nublanksta ir tampa nereikšminga. Aiškiau ir visai aiškiai regimi keliaujančiojo individualizuoti – pasiūlyti, numatyti, įgyvendinti ar neįgyvendinti – planai, absoliučiai be gatvių pavadinimų, be lankytinų vietų, be privalomų muziejų. Nes tikroji kelionė būtent taip ir tegali vykti. Taip ir vyksta. Linijos, iš žemėlapių nusitęsiančios, norėtina manyti, iki kitų keliaujančiojo (keliausiančiojo) būsimų vietų (ir kito laiko), yra tas Ariadnės siūlas.

Langas

Langas

 

„Aukuro” choras dainavo festivalyje Meksikoje

Liepos 1-16 dienomis uostamiesčio mišrus choras „Aukuras” buvo išvykęs į Meksiką, kur dalyvavo VIII tarptautiniame Pueblos chorų festivalyje.

Per aštuonias dienas Meksikoje „Aukuras” surengė aštuonis koncertus – kasdien vis kitame mieste, du iš jų – Puebloje. Festivalio, kuriame dalyvavo Meksikos, JAV, Venesuelos, Urugvajaus, Lenkijos, Serbijos ir Lietuvos chorai, dauguma koncertų vyko bažnyčiose ir Pueblos teatre.

Šiam festivaliui „Aukuras” parengė spe-cialią ispaniškų kūrinių programą. Jos pagrindą sudarė Jono Tamulionio sukurtos dainos ispanų poetų eilėms. Choras jas atliko taip pat ispaniškai. Pats kompozitorius puikiai kalba šia kalba ir kartu vyko į festivalį, kad pristatytų savo kūrinius. Jis kartu su „Aukuro” vadovu Alfonsu Vildžiūnu buvo pakviesti į tenykščio radijo laidą, kurioje nuolat buvo minima Klaipėda ir Lietuva.Koncertuodamas Meksikoje „Aukuras” atliko ir užsienio chorinės muzikos klasiką, bet didžioji programos dalis buvo skirta lietuvių muzikai – jis dainavo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Aleksandro Kačenausko, Giedriaus Svilainio, Nijolės Sinkevičiūtės kūrinius.

„Turėjome daugiau repertuaro nei vienam koncertui, todėl vieni koncertai skyrėsi nuo kitų. Meksikoje auditorija – labai dėmesinga. Tokios jautrios niekur nesu sutikęs. Labai miela šalis, malonūs žmonės”, – tvirtino A.Vildžiūnas, dalindamasis įspūdžiais.

Jis su „Aukuru”, kuris šį rudenį švęs 15-metį, Klaipėdą garsino ne viename festivalyje ir tarptautiniame konkurse. Europoje buvo kone visur, išskyrus Suomiją ir Daniją. Dar teko lankytis Kanadoje ir dusyk JAV. Didžiuosius prizus choras parsivežė iš festivalių-konkursų Švedijoje ir Baltarusijoje.

Po jubiliejinių koncertų rudenį Klaipėdoje „Aukuras” ruošis naujai kelionei – gruodį choras gastroliuos Izraelyje.

Mingės pylimai atlaikė meno potvynį

Mingės pylimai atlaikė meno potvynį

Dalia Bielskytė

Ramų ir vaizdingą Klaipėdos krašto kaimą Mingę, įsikūrusį Minijos upės žemupyje, birželio 30 – liepos 7 dienomis užliejo šurmulys – čia virė kūrybinis gyvenimas. Pernai ant Minijos krantų išauginęs aštuonias skulptūras projektas „Mingė – Lietuvos Venecija“ vėl grįžo į pamarį, šį kartą su dar didesniu menininkų būriu: kūrybai organizatoriai subūrė 16 skulptorių ir šešis tapytojus.

Projektas išaugo

„Labas rytas, mielieji!” – guviu Aidos Pečeliūnienės, Mingės bendruomenės narės ir projekto organizatorės, pasisveikinimu prasidėdavo kiekvienas menininkų rytas.

„Kavos puodelis, pusryčiai, cigaretė, ir išsilaksto visi įspūdžių ieškoti ar jau rastų įgyvendinti“, – pasakojo kita projekto organizatorė ir kuratorė, „Klaipėdos galerijos“ direktorė Violeta Jusionienė.

Šiemet pleneras iš A.Pečeliūnienės sodybos, kurioje idėja organizuoti unikaliame kaime menininkų kūrybines stovyklas ir įgavo sparnus, lyg potvynis išsiliejo į dar aštuonis Mingės kiemus. Jų šeimininkai apgyvendino ir maitino po du menininkus. Skulptoriai Saulius Bertulis, Danius Drulys, Aida ir Darius Viliai, Virginija Giniotytė, Jurgita ir Rimantas Eidėjai, Linas Žulkus, Rūta Mieliauskaitė, Eugenijus Diglys, Kristina Samoškaitė, Kęstas Dovydaitis, Andrius Salys, Gintaris Česiūnas, tapytojai Algirdas Vadoklis, Arūnas Mėčius, Dalia Skridailaitė, Gintaras Pintukevičius, Simonas Žaltauskas bei kaliningradiečiai menininkai Jevgenijus Pečerskis, Piotras Toropovas, Jevgenijus Isajevas, Anatolijus Semenichinas, Sarkisas Gogorianas gyveno svetingų vietinės bendruomenės žmonių sodybose. Ir kūrė įkvėpti neįtikėtino grožio gamtos bei senųjų tradicijų, kuriomis Mingėje alsuoja kiekviena pėda.

Artimiausi – klaipėdiečiai

Pernykštis pleneras paženklino Minijos pylimą aštuoniais meniškais erdvėženkliais. Dar 15 skulptūrų Mingės kaime užgimė šiemet. Kauno, Vilniaus, Kaliningrado menininkai originaliai „prakalbino“ medį, akmenį, metalą, tačiau ypač smagu matyti klaipėdiečių skulptūras.

Antrąsyk plenere dalyvavęs S.Bertulis sukūrė medžio skulptūrą „Pokaitis“. Iš ąžuolo ir tikrų kurpalių sukonstruota plastinė kompozicija puošia Mingės šviesuolio, Kauno A.Martinaičio dailės mokyklos vadovo Žygimanto Šarakausko sodybos kiemą.

„Pokaitis“ – tai akimirka, kai po gerų pietų norisi prigulti, pailsėti, – šypsojosi pro ūsą autorius. – Skulptūroje kojyčių daug, tai reiškia, kad prigulti nusprendė ne vienas, o keliese. Vadinasi – smagus pokaitis, o smagumą, šviesias mintis ar sapnus simbolizuoja spalvotos dekoratyvinės skulptūros detalės.“

Džiugu buvo projekte matyti retai viešuose renginiuose pasirodantį gabų skulptorių, Klaipėdos A.Brako dailės mokyklos mokytoją D.Drulį. Menininko jautrumas, kūrybingumas ir talentas davė vaisių: jo įspūdingas medinis „Laivas“ labai organiškai „įsipiešė“ į aplinką – tarsi jau šimtmetį būtų ten stovėjęs.

Funkcionalumu, paprastumo genialumu ir išmone kaip ir pernai džiugino L.Žulkus, spėjęs ne tik atsiduoti mūzoms ir sukurti „Suolelį“ bei „Ungurį“, bet ir būti viso plenero dainuojančia, grojančia, užkrečiamai besikvatojančia siela.

Plenero „Mingė – Lietuvos Venecija II“ gretose – damų desantas. Sudėtingas, įdomias plastines figūras jame sukūrė dailininkės V.Giniotytė ir R.Mieliauskaitė. Jos nesirinko lengvo kelio, netausojo savęs (vyrai kraipydami galvas fotografavo darbo metu supjaustytas, subadytas Rūtos rankas), siekė tobulo rezultato ir joms pavyko – aštriaspyglis Rūtos „Kaštonas“, ir kažkaip švelniai gamtameldiškas, liaunas Virginijos „Dobilas“ liko ant Minijos pylimo – gyvuoti ir džiuginti.

Prisijungė tapytojai

Šio plenero naujovė – būrys tapytojų. „To, ką čia išgyvenome, žodžiais nepapasakosi, – tvirtino kretingiškė tapytoja D.Skridailaitė, plenere nutapiusi net dešimt darbų. – Reikia pabūti, išjausti. Buvome sykiu, tapėme sykiu, ir tai labai įdomi, gera patirtis. Pirmą dieną išbėgome visi į laukus su drobėmis, pasisklaidėm lyg buriniai laivai ir sunešė mus visus pamario vėjas į elingą. Taip daugiau ir neišsiskirstėme. Bendrystė neblaškė, buvo įdomu matyti kolegų darbą – nuostabiausi žmonės. Aš už tai, kad pleneras vyktų ir vėl. Ir džiaugčiausi galimybe jame dalyvauti“.

Organizatoriai taip pat labai džiaugėsi plenerą praturtinę dar vienu meno žanru. „Pro A.Pečeliūnienės elingo duris tapytojo akims atsiveria tokia gausybė vaizdinių, tiek impulsų kūrybai, kad jie, matyt, jautėsi pilni, kaip taurės, – kalbėdama apie tapytojus džiaugėsi V.Jusionienė. – Tereikėjo dirbti. Būryje. Tai ne kiekvienam paprasta. Juk menininkai – egocentrikai. Plenero darbai nėra skuboti, žinoma, juose daug impresijos, įspūdžio, bet tapybai tai – pliusas.“

Plenero uždarymo dieną A.Pečeliūnienės sodyboje buvo atidaryta tapybos paroda, patvirtinusi V.Jusionienės žodžius – žmonės, suvažiavę į Mingės kaimą, grožėjosi dar dažais kvepiančiomis drobėmis, bendravo su autoriais, daugelis įsigijo darbų. Pirmenybė išsirinkti trokštamus kūrinius buvo suteikta projekto globėjams – Mingės bendruomenės nariams, juk drobėse nutūpę vaizdai ypač artimi jų širdžiai. Ypač daug gerbėjų susilaukė A.Vadoklio, D.Skridailaitės, S.Gogoriano, A.Mėčiaus darbai.

„Tapytojus rinkau labai skirtingus, ir tai akivaizdu parodoje, – apie ekspoziciją kalbėjo V.Jusionienė. – Suvienyti natūros jie išliko savimi, ir ši paroda tikrai yra labai vertinga, susilaukusi gausybės lankytojų susižavėjimo ir pagyrų. Rudenį „Klaipėdos galerijoje“ ją išvys ir uostamiesčio gyventojai.“

Kas vakarą – renginiai

Plenero dalyviai neapsiribojo vien tik kūryba. Veiklūs organizatoriai pasirūpino turininga kultūrine programa. Kiekvieną dieną karūnuodavo turiningi vakarai: filmo apie 1930-ųjų Karaliaučių, Arvydo Baryso kino retrospektyvos, Dalios Kanclerytės dokumentinės apybraižos „Pakūta – mano meilė“ peržiūros, susitikimas su broliais pranciškonais, aktorės Virginijos Kochanskytės kūrybos vakaras „Gyvenimas kaip graži kelionė“. Pažintinę paskaitą apie šio krašto kultūrą skaitė istorikai Marija ir Martynas Purvinai. Plenerininkus draugiškai aplankė Palangos folklorinis ansamblis „Kupolė“.

Mingėje susirinkusi kūrybinga publika ir pati nebuvo linkusi nuobodžiauti – saulei nusileidus kaime skambėjo dainos, muzika, liejosi pokštai, juokas.

Paskutinį vakarą A.Pečeliūnienė parengė staigmeną menininkams ir kaimo bendruomenei – pakvietė koncertuoti Eugenijų Jonavičių, Lietuvoje tituluojamą geriausiu gitaristu. Staigmena pavyko – atsisveikinimo vakaras, anot liudininkų, baigėsi… rytą.

Patenkinti visi

Vos pasibaigus projektui „Mingė – Lietuvos Venecija II“, jo organizatoriai ėmė kurti kitų metų plenero planus.

„Antrąjį plenerą organizuoti buvo žymiai paprasčiau, – tvirtino plenero iniciatorė A.Pečeliūnienė. – Vadinasi, ir dėl trečiojo neturėtų kilti problemų.“

Aktyvi ir filantropiška moteris sakė, kad iš pradžių į savo namus plenerininkus priėmė, o paskui ir kaimo bendruomenę į veiklą įtraukė, nes ir kiti trokšta bendravimo, buvimo su meno žmonėmis.

„Atlapaširdžiai menininkai sukuria čia ne tik darbus, bet ir nuostabią aurą, kuri jiems išvykus lieka Mingėje. Todėl visi čia nors ir trumpam atvažiavę žmonės šypsosi. O man taip gera širdyje, kad visi laimingi, visiems gerai“, – šypsojosi ponia Aida.

Anot jos, patenkinti visi, kurių sodybose pastatytos skulptūros: „Juos taip pat, pažvelgus į Mingėje likusias skulptūras, užplūsta šviesių jausmų banga. Pleneras, galima sakyti, tam tikra prasme suvienijo bendruomenę – mes turime bendrą veiklą, bendrus prisiminimus, mes puoselėjame ne tik savo kaimą, bet ir vieni kitus – bendravimu, buvimu. Patenkinti liko visi. Jei bendruomenėje buvo abejojančių ar bus gražu, ar bus gerai, tai dabar visų akys blizga – labai gerai.“

Yra kur plėstis

„Šis pleneras pavyko puikiai, tai faktas, – sakė mingiškis, Klaipėdos krašto patriotas Žygimantas Šarakauskas, kurio jaukioje sodyboje gyveno ir kūrė S.Bertulis bei D.Drulys. – Tai neabejotinai ryškus kultūrinis reiškinys. Ne tik plastinių skulptūrų statymas, bet ir pats plenero veiksmas yra fantastinis. Tačiau tai, kad reikėtų labiau atsižvelgti į šito kaimo gamtines ir kultūrines išskirtinybes, – tai yra faktas“.

Žygimantas mano, kad, ruošiant kitų metų plenerą, reikėtų visiems pasitarti, suteikti projektui svaresnį idėjinį pagrindą. Jo nuomone, kitąmet organizatoriai turėtų pasitelkti architektus, kurie surastų skulptūroms tinkamas vietas, nes skulptūra – ne tapybos darbas, kurį ėmei ir perkabinai panorėjęs. Ž.Šarakauskas mano, kad skulptūros galėtų ištrūkti iš pylimo, išsiveržti į vandenį, į užliejamas pievas, jam būtų smagu matyti ir įvairesnių meno sričių kūrėjus. „Nereikėtų sustoti, – sakė Žygimantas. – Pirmasis pleneras buvo tik Aidos troboje, šis pleneras vyko devyniose trobose, Mingė – 18 žvejų sodybų kaimas, tad renginiui dar yra kur plėstis. Nes kultūrinis gyvenimas Mingės kaimui tikrai reikalingas“.

„Akademijoje” – klaipėdiečių poros kūriniai

„Akademijoje” – klaipėdiečių poros kūriniai

Vilniaus dailės akademijos galerijoje liepos 10-26 dienomis veikė klaipėdiečių dailininkų poros – grafikės Danutės Žalnieriūtės ir tapytojo Juozo Vosyliaus kūrybos paroda.

D.Žalnieriūtė „Akademijoje” eksponavo 26 darbų rinkinį iš „Vėduoklių” ciklo – anksčiau sukurtus ir pačius naujausius, dar nerodytus parodose kūrinius. Per pastaruosius trejus grafikės kūrybos metus jos „Vėduoklių” kolekcijoje susikaupė jau maždaug 100 darbų. Šiemet pavasarį autorės parengta jų ekspozicija jau spėjo pabuvoti ir Šiaulių „Laiptų” galerijoje.

J.Vosylius į Vilnių nuvežė „Vasaros tapybos” diptikus – 14 drobių. „Tai grynai plenerinė tapyba – ant drobės sugulę mano įspūdžiai iš Klaipėdos universiteto Botanikos sodo. Daug saulės, daug žalumos, gaivalinga gamtos jėga ir šiek tiek poezijos”, – sakė dailininkas, pridurdamas, kad tai paprasta, tikra tapyba. Paveikslai nutapyti per dvi vasaras – pernai ir užpernai.

Abu dailininkai džiaugėsi, kad „Akademija” surengė solidų parodos atidarymą, puikiai pristatė jų darbus Vilniaus publikai.