Bembis suranda savo kelią
Alma Riebždaitė
Bembis niekaip negalėjo rasti savojo kelio. Todėl daug blaškėsi ir ieškojo. Jis eidavo tai vienu keliu, tai kitu, keliavo autostradomis ir plentais, žvyrkeliais, pasukdavo pramintais ir nepramintais takais, visokiais šunkeliais, bet visąlaik gaudavo skaudžiai nusivilti: tai būdavo ne jo kelias. O kai tai supranti, yra labai sunku: nebežinai nei kur eiti, nei kur dėtis, ir viskas atrodo taip beprasmiška. Žinoma, tada Bembis pasukdavo į pirmą pasitaikiusį, nes jam regėjos, jog tuo momentu, kai supranti, jog eini ne savo keliu, svarbu kuo skubiau išsukti iš to kelio… Tačiau ir kitas kelias pasirodydavo ne tas.
Bembis išvaikščiojo daug kelių. Ir, tiesą sakant, nebežinojo, ką daryti. Gerokai prisistriksėjęs ant vienos kojos, prisiverkęs ir tūkstantį kartų apsisukęs vietoje, jis vis dažniau atsiguldavo kur pakelėje ir ilgai žiūrėdavo į debesis, kramsnodamas smilgą, susikėlęs vieną koją ant kitos. Arba nubėgdavo kur toli į pievas ir ilgai klaidžiodavo po nepažįstamas vietoves. Ir kuo toliau, tuo labiau Bembis su siaubu suprato, jog keliai jo visiškai nebevilioja, jog jokiu keliu jis nebenori eiti. Net savo. O, be to, vis stiprėjo įsitikinimas, kad jokio kelio nėra, tik akių dūmimas. Ir Bembis didžiausiu lanku apeidavo bet kokį kelią. „Vis keliai klaidina. Netikėkite jokiu keliu, jis būtinai jus nuves ne ten“ –
sakydavo Bembis.
Taip Bembis ištisas dienas praleisdavo klajodamas po apylinkes, jis vis geriau ir geriau pažino vietinius keliukus, medžius, uogynus, žinodavo, kur ir kada galima sutikti kokį žvėrelį. Sutikęs kokį žvėrelį, o dažniausiai tai būdavo pilkasis kiškis ar kokia stirna, jis net pašokdavo iš džiaugsmo, o jo maža širdis ilgai negalėdavo liautis spurdėjusi krūtinėje kaip kokia išdykusi gyvatukė. O ir šiaip ji mėgo spurdėti, dažnai be priežasties. Bembis visada norėjo turėti ramesnę širdį ir su malonu būtų savąją į tokią išmainęs. Ar nusipirkęs. Bet atliekamos širdies niekas neturėjo.
Tuo metu, kai lyg pamišęs ėmė klajoti apylinkėmis, jis ir vėl buvo tapęs vienišas ir laimingas. Vaikai buvo užaugę, o vyras laimingai vedęs trečią kartą. Bet jis vis tiek niekaip negalėjo apčiuopti savęs. Tačiau klajonės ramino. Be to, didžiulį džiaugsmą teikė gamtos pažinimas. Po kurio laiko su savimi į keliones jis pasiimdavo knygų; taip pažino įvairius augalus, medžius, grybus, paukščius; žvėris ir taip pažinojo, ne tiek jau daug tų žvėrių Lietuvoj: jo brolis briedis, vilkas, lūšis, kiškiai, lapės, stirnos, šernai… Įvardijimas jam teikė didžiulį su nieko nepalyginamą malonumą, štai žiūri į nuo vaikystės žiūrėtas gėleles ir žinai, jog čia krūminis kūpolis, o štai čia pievinis kūpolis, o čia pražiangalapė blužnutė… Purienas ir burbulius Bembis žinojo jau nuo seno. Vaikystėje Bembis burbulius ir vadino burbuliais, nors pavadinimo ir nežinojo, nes tos gėlės iš tiesų panašios į geltonus burbulus. Vaikystėje jis labai mėgdavo tų burbulių prisiskinti, nes tada dar nežinojo, kad tos gėlės įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą. Ir iš tiesų niekur kitur jis tų burbulių nebematė, tik vaikystės pievose. Matyt, tikrai retos.
Bjauru, kai vaikštai šia Žeme, ir net nežinai, kokie augalai ir vabalėliai žūsta tau po kojomis, kokį grybą nuspiri ar kokios uogos sirpsta miškuose. Šita situacija Bembiui buvo nepakenčiama. Jis, bjaurybė, norėjo viską įvardinti. Arba kaip gražu, kai žmogus gali pasakyti: „Miškų aukštapelkėse baltuoja švyliai“. Reikia žinoti ne tik, kad tokie augalai baltais pūkais apsipylę yra vadinami švyliais, bet kad yra aukštapelkės ir kas jos yra. Apie aukštapelkes Bembis žino ne ką. Senajam briedžiui priklauso koks hektaras aukštapelkės ir Bembis planuoja tą vietovę detaliai patyrinėti su į knygą įbesta nosimi.
Taip įvardindamas augalus ir gyvūnus, grybus, atskirdamas samanas nuo kiminų, jis po truputį pradėjo pažinti ir augalų gydomąsias savybes. Jau ankstyvą pavasarį Bembis prisirinkdavo pirmųjų valgomų grybų briedžiukų. Iš pradžių jis bijojo valgyti tuos grybus, bet paskui surizikavo. Ir žinote, nieko, liko gyvas. Dar svajojo išmokti daryti gilių kavą ir visokių kitokių dalykėlių. Giliai už viso to slypėjo Bembio troškimas tapti nepaprasta moterimi. Bembiui tai buvo tarsi moteriškumo mokykla. Žinoma, iki buvimo tikra moterimi jam dar labai trūko, bet negi kas nors gali uždrausti žmogui svajoti? Svajoti net tada, kai artėji prie penkiasdešimties kaip Bembio atveju. Tačiau ir sulaukęs tiek metų Bembis niekaip negalėjo pasiekti reikiamo koncentracijos lygio.
Bet Bembiui vis tiek niekas neaišku. Ką jis turi šitoje Žemėje veikti ir užsiimti. Ir kuo būti. Negi jam, Bembiui, lemta niekuo nebūti? Skausmo valandėlę dažnai susimąstydavo Bembis. Gamtininku jis būti negali, nes jam visiškai nepatinka tiriamasis darbas, jam patinka tik klaidžioti ir pažinti. O tokio darbo juk nėra. Už tai juk niekas pinigų nemoka.
Po ilgų apmąstymų ir klajonių vieną gražią dieną jo silpnas protelis ėmė ir nušvito: jis viską suprato. Jis sužinojo, kuo nori būti, kur gyventi, ką veikti – dar nelabai, bet tai tik smulkmena. Jis suprato, kaip turi įvardinti tai, kas vyksta su juo dabar ir kas dar turi įvykti. Bembis dar nebuvo tai, bet jis žinojo, kuo turi tapti, koks yra jo tikrasis kelias ir pašaukimas. Tas įvardijimas skambėjo gana keistai – „ragana“. Bembis turėjo tapti ragana. Pačia nuostabiausia, pačia geriausia visų laikų ragana. Be karpos ant nosies ir jokių juodosios magijos triukų. Netgi ir be baltosios magijos triukų. Bembis kaip ragana iš viso nepripažino jokios magijos. Jam atrodė, kad magija teršia gerą raganų vardą ir sugadina jų reputaciją.
Jo klajonėms ir gamtos pažinimui kūną turėjo suteikti žodis „ragana“. Bembis žinojo, kokia ragana jis nenori būti, tačiau kokia nori būti – dar nelabai. Jo trobelė niekada nesmirdės senų bobų raugalais. Tą jis žinojo. Ji visada bus švari ir kvepės raminančiomis levandomis. Jis laikys ožkų ir jo namuose visada bus gardaus sūrio su kmynais arba džiovintomis miško uogomis. Kambariai bus erdvūs, juose bus mažai baldų ir daug daug saulės. Būtinai stovės didelis apvalus stalas. Bus dienų, kai Bembis klausysis muzikos ar skaitys knygą. To jis negalės atsisakyti. Tačiau interneto jo mažoje trobelėje nebus. Tai jis tikrai žino. Su pasauliu jis bendraus tik paprastuoju paštu. Kartais nuvažiuos į miestą ir vaikščios lyg po visai nepažįstamą, svetimą pasaulį. Dar Bembis prisijaukins žaltį, vadins jį Kačiuku ir lakins pienu. Mokės virti žoleles ir antpilus. Pats išsigydys savo amžiną slogą. Mokės sutaisyti skanių arbatėlių ir daryti nuotabias veido kaukes bei vonias, kurios padaro moterų odą lygią, glotnią ir švytinčią. Bembis bus graži ir amžinai jauna moteris degančiomis akimis, rengsis ilgu gėlėtu sijonu ir mokės paslaptingai dingti už medžių.
Bembis apsigyveno trobelėje šalia miško. O kaip viskas buvo iš tiesų – negi kaip nors įdomu? Žinoma tik tiek, kad Bembis visiems laikams sugrįžo į gamtą ir daugiau niekada niekada nepaliko savo namų. Ir tai, jog jis paskendo nuostabiausioje iš nuostabiausių nebūčių.
