Bembis suranda savo kelią

Bembis suranda savo kelią

 

Alma Riebždaitė

Bembis niekaip negalėjo rasti savojo kelio. Todėl daug blaškėsi ir ieškojo. Jis eidavo tai vienu keliu, tai kitu, keliavo autostradomis ir plentais, žvyrkeliais, pasukdavo pramintais ir nepramintais takais, visokiais šunkeliais, bet visąlaik gaudavo skaudžiai nusivilti: tai būdavo ne jo kelias. O kai tai supranti, yra labai sunku: nebežinai nei kur eiti, nei kur dėtis, ir viskas atrodo taip beprasmiška. Žinoma, tada Bembis pasukdavo į pirmą pasitaikiusį, nes jam regėjos, jog tuo momentu, kai supranti, jog eini ne savo keliu, svarbu kuo skubiau išsukti iš to kelio… Tačiau ir kitas kelias pasirodydavo ne tas.

Bembis išvaikščiojo daug kelių. Ir, tiesą sakant, nebežinojo, ką daryti. Gerokai prisistriksėjęs ant vienos kojos, prisiverkęs ir tūkstantį kartų apsisukęs vietoje, jis vis dažniau atsiguldavo kur pakelėje ir ilgai žiūrėdavo į debesis, kramsnodamas smilgą, susikėlęs vieną koją ant kitos. Arba nubėgdavo kur toli į pievas ir ilgai klaidžiodavo po nepažįstamas vietoves. Ir kuo toliau, tuo labiau Bembis su siaubu suprato, jog keliai jo visiškai nebevilioja, jog jokiu keliu jis nebenori eiti. Net savo. O, be to, vis stiprėjo įsitikinimas, kad jokio kelio nėra, tik akių dūmimas. Ir Bembis didžiausiu lanku apeidavo bet kokį kelią. „Vis keliai klaidina. Netikėkite jokiu keliu, jis būtinai jus nuves ne ten“ –

sakydavo Bembis.

Taip Bembis ištisas dienas praleisdavo klajodamas po apylinkes, jis vis geriau ir geriau pažino vietinius keliukus, medžius, uogynus, žinodavo, kur ir kada galima sutikti kokį žvėrelį. Sutikęs kokį žvėrelį, o dažniausiai tai būdavo pilkasis kiškis ar kokia stirna, jis net pašokdavo iš džiaugsmo, o jo maža širdis ilgai negalėdavo liautis spurdėjusi krūtinėje kaip kokia išdykusi gyvatukė. O ir šiaip ji mėgo spurdėti, dažnai be priežasties. Bembis visada norėjo turėti ramesnę širdį ir su malonu būtų savąją į tokią išmainęs. Ar nusipirkęs. Bet atliekamos širdies niekas neturėjo.

Tuo metu, kai lyg pamišęs ėmė klajoti apylinkėmis, jis ir vėl buvo tapęs vienišas ir laimingas. Vaikai buvo užaugę, o vyras laimingai vedęs trečią kartą. Bet jis vis tiek niekaip negalėjo apčiuopti savęs. Tačiau klajonės ramino. Be to, didžiulį džiaugsmą teikė gamtos pažinimas. Po kurio laiko su savimi į keliones jis pasiimdavo knygų; taip pažino įvairius augalus, medžius, grybus, paukščius; žvėris ir taip pažinojo, ne tiek jau daug tų žvėrių Lietuvoj: jo brolis briedis, vilkas, lūšis, kiškiai, lapės, stirnos, šernai… Įvardijimas jam teikė didžiulį su nieko nepalyginamą malonumą, štai žiūri į nuo vaikystės žiūrėtas gėleles ir žinai, jog čia krūminis kūpolis, o štai čia pievinis kūpolis, o čia pražiangalapė blužnutė… Purienas ir burbulius Bembis žinojo jau nuo seno. Vaikystėje Bembis burbulius ir vadino burbuliais, nors pavadinimo ir nežinojo, nes tos gėlės iš tiesų panašios į geltonus burbulus. Vaikystėje jis labai mėgdavo tų burbulių prisiskinti, nes tada dar nežinojo, kad tos gėlės įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą. Ir iš tiesų niekur kitur jis tų burbulių nebematė, tik vaikystės pievose. Matyt, tikrai retos.

Bjauru, kai vaikštai šia Žeme, ir net nežinai, kokie augalai ir vabalėliai žūsta tau po kojomis, kokį grybą nuspiri ar kokios uogos sirpsta miškuose. Šita situacija Bembiui buvo nepakenčiama. Jis, bjaurybė, norėjo viską įvardinti. Arba kaip gražu, kai žmogus gali pasakyti: „Miškų aukštapelkėse baltuoja švyliai“. Reikia žinoti ne tik, kad tokie augalai baltais pūkais apsipylę yra vadinami švyliais, bet kad yra aukštapelkės ir kas jos yra. Apie aukštapelkes Bembis žino ne ką. Senajam briedžiui priklauso koks hektaras aukštapelkės ir Bembis planuoja tą vietovę detaliai patyrinėti su į knygą įbesta nosimi.

Taip įvardindamas augalus ir gyvūnus, grybus, atskirdamas samanas nuo kiminų, jis po truputį pradėjo pažinti ir augalų gydomąsias savybes. Jau ankstyvą pavasarį Bembis prisirinkdavo pirmųjų valgomų grybų briedžiukų. Iš pradžių jis bijojo valgyti tuos grybus, bet paskui surizikavo. Ir žinote, nieko, liko gyvas. Dar svajojo išmokti daryti gilių kavą ir visokių kitokių dalykėlių. Giliai už viso to slypėjo Bembio troškimas tapti nepaprasta moterimi. Bembiui tai buvo tarsi moteriškumo mokykla. Žinoma, iki buvimo tikra moterimi jam dar labai trūko, bet negi kas nors gali uždrausti žmogui svajoti? Svajoti net tada, kai artėji prie penkiasdešimties kaip Bembio atveju. Tačiau ir sulaukęs tiek metų Bembis niekaip negalėjo pasiekti reikiamo koncentracijos lygio.

Bet Bembiui vis tiek niekas neaišku. Ką jis turi šitoje Žemėje veikti ir užsiimti. Ir kuo būti. Negi jam, Bembiui, lemta niekuo nebūti? Skausmo valandėlę dažnai susimąstydavo Bembis. Gamtininku jis būti negali, nes jam visiškai nepatinka tiriamasis darbas, jam patinka tik klaidžioti ir pažinti. O tokio darbo juk nėra. Už tai juk niekas pinigų nemoka.

Po ilgų apmąstymų ir klajonių vieną gražią dieną jo silpnas protelis ėmė ir nušvito: jis viską suprato. Jis sužinojo, kuo nori būti, kur gyventi, ką veikti – dar nelabai, bet tai tik smulkmena. Jis suprato, kaip turi įvardinti tai, kas vyksta su juo dabar ir kas dar turi įvykti. Bembis dar nebuvo tai, bet jis žinojo, kuo turi tapti, koks yra jo tikrasis kelias ir pašaukimas. Tas įvardijimas skambėjo gana keistai – „ragana“. Bembis turėjo tapti ragana. Pačia nuostabiausia, pačia geriausia visų laikų ragana. Be karpos ant nosies ir jokių juodosios magijos triukų. Netgi ir be baltosios magijos triukų. Bembis kaip ragana iš viso nepripažino jokios magijos. Jam atrodė, kad magija teršia gerą raganų vardą ir sugadina jų reputaciją.

Jo klajonėms ir gamtos pažinimui kūną turėjo suteikti žodis „ragana“. Bembis žinojo, kokia ragana jis nenori būti, tačiau kokia nori būti – dar nelabai. Jo trobelė niekada nesmirdės senų bobų raugalais. Tą jis žinojo. Ji visada bus švari ir kvepės raminančiomis levandomis. Jis laikys ožkų ir jo namuose visada bus gardaus sūrio su kmynais arba džiovintomis miško uogomis. Kambariai bus erdvūs, juose bus mažai baldų ir daug daug saulės. Būtinai stovės didelis apvalus stalas. Bus dienų, kai Bembis klausysis muzikos ar skaitys knygą. To jis negalės atsisakyti. Tačiau interneto jo mažoje trobelėje nebus. Tai jis tikrai žino. Su pasauliu jis bendraus tik paprastuoju paštu. Kartais nuvažiuos į miestą ir vaikščios lyg po visai nepažįstamą, svetimą pasaulį. Dar Bembis prisijaukins žaltį, vadins jį Kačiuku ir lakins pienu. Mokės virti žoleles ir antpilus. Pats išsigydys savo amžiną slogą. Mokės sutaisyti skanių arbatėlių ir daryti nuotabias veido kaukes bei vonias, kurios padaro moterų odą lygią, glotnią ir švytinčią. Bembis bus graži ir amžinai jauna moteris degančiomis akimis, rengsis ilgu gėlėtu sijonu ir mokės paslaptingai dingti už medžių.

Bembis apsigyveno trobelėje šalia miško. O kaip viskas buvo iš tiesų – negi kaip nors įdomu? Žinoma tik tiek, kad Bembis visiems laikams sugrįžo į gamtą ir daugiau niekada niekada nepaliko savo namų. Ir tai, jog jis paskendo nuostabiausioje iš nuostabiausių nebūčių.

Bembis sukuria naują raganiškumo koncepciją

Bembis sukuria naują raganiškumo koncepciją

Bembis ilgai negalėjo atsitokėti nuo naujojo savo atradimo– „ragana“. Še tau, kad nori. Atrastoji tapatybė, sulaukus penkiasdešimties. Taip tai taip, bet ką daryti toliau, kaip gyventi su tokia atrastąja tapatybe? „Ragana“, – Bembis ilgai gromuliavo savo naujuosios tapatybės branduolį, savo savastį. Jis negalėjo patikėti. Jis buvo lyg ir toks pat, ir vis dėl to kitoks. Visiškai kitoks. Savo nueitą gyvenimo kelią jis ėmė matyti visiškai kitoje šviesoje, dabar jam daug kas tapo aišku. Ir jis ėmėsi gilesnių raganiškosios prigimties studijų.

Mes apie raganas lyg ir daug girdėję, bet visa ta tautosaka Bembiui regėjos kažkokia nepatikima, raganos suvokimas kažkoks stačiokiškas ir netgi brutalus. Dar nepradėjęs savo studijų, jis manėsi nerasiąs nieko gero, kad kažkas patikimesnio gali būti tik grožiniuose kūriniuose, kur vadovaujamasi vidine intuicija. Bet Bembis žinojo, jog tokią informaciją rasti galima tik visiškai atsitiktinai, kad vadinamųjų vidinių intuicijų niekas nesistemina. Bet kokiu atveju Bembis buvo ryžtingai nusiteikęs atskleisti tikruosius prigimtinius raganos bruožus. Suvokti, koks padaras tai ir yra, ir apskritai, koks raganiškumo ryšys su žmogiškumu?

Kuo daugiau Bembis skaitė apie raganas, tuo labiau baisėjosi. Visokie sukubai ir inkubai jam kėlė šiurpą, nes iš prigimties jis buvo baili žmogelė. Kiek geriau raganas pažinojo tik toks ponas, amžiną jam atilsį, Gintaras Beresnevičius. Tos žinios Bembiui atrodė kiek patikimesnės. Bet iš esmės, ką Bembis suprato, niekas nieko tikro apie raganas nežino ir kad tai apskritai gana įtartini padarai, net tokiam mitinių būtybių žinovui kaip Gintaras, todėl Bembis raganiškumą bandė nusakyti remdamasis savo vidine intuicija ir asmenine patirtimi bei pasitelkęs visas savo silpno protelio analitines pajėgas. Išvaizda ar amžius nėra joks raganiškumo kriterijus.

Bembio manymu, raganiškumo kriterijumi negali būti netgi lytis, nors ir vyrauja nuomonė, jog raganystė paplitusi tarp moterų. Vyrai irgi gali būti raganiai, ir kartais bjauresni už moteris. Gimimo vieta irgi didesnės reikšmės neturi. Bet, žinoma, palankesnė dirva gimti ar tapti raganomis formuojasi ten, kur yra pievų, ežerų, miškų, upių, atokių ir paslaptingų miško aikštelių. Sunku pasakyti kodėl, bet taip yra. Lemiamą reikšmę gali turėti sutikti žmonės. Jų žvilgsnis ar buvimas jautresnės psichikos žmonėms gali suteikti kitą kryptį.

Raganiškumas dažniausiai siejamas su burtais, kerais, juodąja ir baltąja magija. Bembis raganiškumą sieja tik su tam tikru pasaulėjautos tipu. Sakoma, jog raganos skraido. Mums iš karto iškyla senos bjaurios bobos ant šluotos vaizdas. Ir iš tikrųjų pamatinis raganos pasaulėjautos sandas yra jos vidinis gebėjimas skristi. Tikra ragana nuolat „skrenda“, tai yra pamatinė jos dvasios būsena.

Šitas „skrenda“ – tai begalinis gyvenimo džiaugsmas ir vitališkumas, gebėjimas stebėtis įprastais dalykais. Kai ragana nustoja skristi, galima sakyti, jog šita ragana jau mirė.

Žinoma, geriausiai raganoms sekasi skraidyti tada, kai jos yra įsimylėjusios. Raganos myli stipriai ir karštai. Realybėje jų meilei niekaip nelemta išsipildyti. Raganos dažniausiai yra vienišos, o jei netyčia per apsirikimą ir išteka, tai už nemylimo, kad būtų laisvos. Raganoms kaip niekam kitam būdinga meilės baimė.

Joms regisi, kad meilė gali jas suparalyžiuoti, atimti gyvybines jėgas. Ir apskritai, apie jausmus jos nėra linkusios kalbėti ar kažkaip jų rodyti. Žinoma, įdomu, kas atsitinka, kai ragana ir raganius įsimyli vienas kitą? Ogi nieko ypatingo. Žinoma, jiems kokiai dešimčiai metelių pasimaišo protas, bet dėl išugdyto ypatingo racionalumo, kurį nulemia atsargus elgesys su aplinka, paprastai nieko ir neįvyksta. Jie tiesiog myli vienas kitą. Jie kaip katinai ar gyvatės mėgsta kaitintis meilės spindulių atokaitoje. Jiems paprasčiausiai gera. Ir viskas. Jie yra baisūs tinginiai. Po teisybei, susitikti iš tikrųjų jiems net pavojinga. Ir to susitikimo jie visaip vengia. Ir visiškai teisingai daro.

Tikra ragana visada palaikys kosminį individualumo principą. Tai – pamatinis jų gyvenimo principas. Tikra, individualumo principą teigianti ragana, niekada neafišuos savo mistinių patirčių. Ji laikys tai neišvengiamu, visiškai nepageidautu savo gyvenimo reiškiniu ir jokiu būdu nebandys iš to pasipelnyti. Priešingai, tikra ragana visaip slėps savo patirtis, laikys tai gėdingu dalyku ir visokiausiais būdais bandys to atsisakyti, nes ji be galo ilgisi žmogiškumo. Pagrindinis tikros raganos tikslas ir yra – tapti žmogumi, kaip galima stipriau prisiliesti prie žmogiškumo. Suleisti šaknis į žmogiškąją prigimtį. Žinoma, kažkur giliai toks žmogus vis tiek bus ragana, bet jau ne tik. Tik įveikusi daugybę išbandymų, ragana gali laikyti save žmogumi, ir vis tiek ji bus ragana. Be to, norėdama tapti žmogumi ragana turi visiems laikams atsisakyti savo galių. Ką ji ir padaro.

Kaip minėta, tikra ragana neužsiima jokiais burtais, ji gali net nemokėti burti kortomis. Ką ten burti, kartais tikra ragana nemoka net žaisti kortomis. Žinodama savo prigimtį, ragana turi būti itin atsargi ir nepradėti kontaktuoti ne tik su NSO, bet su įtartinais žemiškais subjektais. Ką ji ir daro. Tvirtai apsibrėžia savo gyvenimo ribas, kad kokios bjaurios jėgos neišmuštų jos iš vėžių. Ir dar: tikra ragana niekada nelįs į televizoriaus dėžutę kaip šimtai tūkstančiai žvaigždučių ir žvaigždinų. Raganos apskritai mano, jog buvimas dėžutėje stipriai prieštarauja žmogaus prigimčiai. Tikra ragana į dėžutę paprasčiausiai netelpa.

Nors bjauru taip konkrečiai įvardyti, bet raganystė kaip tam tikras pasaulėjautos tipas yra perduodamas iš kartos į kartą moteriškąja ar vyriškąja linija. Būna, kad dukra yra normali moteris, o štai anūkė jau nebežino, kaip tvarkytis su jai duotomis keistenybėmis. Bet, laikui bėgant, žinoma, išmoksta. Nebūtų ragana, jei neišmoktų.

Yra ir toks dalykas: iš tikrųjų raganų negalima skriausti ar jų užgauti, nes taip jau sutvertas pasaulis, jog tokiems žmonėms paskui būna ne kas. Bet iš tikrųjų čia nieko baisaus ar ypatingo – juk žemės vabalėlių, vaikų, medelių irgi negalima skriausti. Raganos ne išimtis. Ant jų galima bartis ir netgi jas mušti (tik ne tiesiogine prasme, žinoma), bet tik meilės kupina širdimi. Tada galite ramiai miegoti. Jums ir plaukas nuo galvos nenuslinks.

Dar yra sakoma, kad raganos bičiuliaujasi su visokia velniena. Kad jos yra priėdusios visokių velnių, tai teisybė, to nepaneigsi, nes yra labai linksmos ir išdykusios ir nespjaunančios į kūniškus malonumus bei jų neniekinančios, bet ir negarbinančios, bet kad jos iš tiesų prasidėtų su velniukais… Ir šitą supratimą apie kūniškus malonumus jos išsaugo iki gilios senatvės, ir nešvankiai papokštauti gali net mirties patale. Bembiui teko skaityti apie raganų sanguliavimus su velniais, bet girdėti ar matyti – ne…

Vienas pagrindinių įrodymų, yra žmogus prigimtimi raganius ar ne, yra stipriai išvystytas regėjimas. Raganos ir raganiai niekada nebūna trumparegiai. Dažniausiai toliaregiai ar kiek žvairuojantys viena akimi. Bembis, nustatęs šį faktą, kiek nusiminė. Nuo gimimo jis buvo trumparegis ir nešiojo didelius akinius storais stiklais. O, be to, švelniai tariant, buvo apkūnus. Raganos niekada nebūna storos ar trumparegės. Jos visada būna gražios arba bjaurios, o regėjimas jų aštrus kaip sakalo. O tų žvairuojančių Bembis labai nemėgo, jam tai atrodė primityvios būtybės be jokio vidinio konflikto, ir tas jų užtikrintumas savo raganiškumu jam atrodė mažų mažiausiai šlykštus. Ne, Bembis nebuvo toks užtikrintas. Ir liūdnai atsiduso.

Bet ūmai Bembis nustėro: jeigu jis žinotų. Jeigu tik jis kažką žinotų. Kaip neįdomu tada pasidarytų gyventi. Fu. Fu. Fu. Ir juste nepajuto su kokia nostalgija ir su kokiu įniršiu nusigraužė abiejų rankų nagus. Tikros raganos niekada nenusigraužia savo nagų. Jų rankos paprastai būna baltos, putlios ir išpuoselėtos arba priešingai – didelės nuo darbo ir suskirdusios. Raganų nagai dažnai būna gana platūs ir ilgi, tokie ilgi ir gražūs, kad joms jų net auginti nereikia. Tų rankų, kur didelės nuo darbo ir suskirdusios, panagės kartais būna prilindusios žemių, bet tai nieko baisaus.

Pranciškus Narušis

Pranciškus Narušis


Linkėjimas

Pūsk, vėjeli, pūsk,
kad neprailgtų ruduo
ir pavasario gaivą
išlukštenki iš žiemos
   Kas bebūtų –
blizgėk,
         skambėk,
                     gyvenk,

Juk teatro (…) laivas
stiprybės laidas
…imtmečiuose Tavo.

***
Poetas mirtininkas
nepagyvenęs palaidotas
numirė po mirties neprisikėlęs,
kai žmogui gerai
jis nieko nemyli, kai blogai
pradeda mylėti.
Ir nereikia persekioti –
Tavoji praeitis pomidorų
sultyse …

 – pabaiga –

Tu gi nesi sterilus protingas
žmogelis.
 
 
***
Saulėlydžio gėlė pražydo
Sudužusių bangų krante
Sugrįžimų šviesa paslėptoji
Surado kelią Tavyje

Išbarstyti garsai saksofono
Išblaškė abejones –
Irklai sulūžę
Įstrigo gelmėje.

Laikas mįslingas ir paslaptingas
Laki vaizduotė su nuodais
Laiptai trapūs bet tikri
Lapai krenta ir žali.


Koncertas su remarkomis

Variacijų nemėgsta paukščiai
o tos moterys – spalvų papūgos
kelia darban ankstyvą rytą.

Verkti lyg ir nėra prasmės
nes pats gyvenimas – ašara.

Peizažas

Žiemos žolė
keistai žalia
baltos dangos belaukdama
pavasario nelaukia

Šiukšlių ir vandens
bus daugiau ir daugiau,
tad kapstysimės kaip išgalim
vėliavų šlamesy

Čaižiai skaidrus saksofonas
apie nieką čiurlendamas
trypia trapią žolę
ant praeities Tavo

To pašėlusio tempo
net metronomas nesulaikys,
bet kam skubėti gyventi
kai arkliai namo greitesni.

Žiedas

Nė lašelio pavydo
kai tos rankos melavo,
melavo protai ir širdys
abejingai uždarę duris.
  
Visas žoles neišdegins vėjai
gi budi meilė žmoguje
laisvais garsais pakilsim
skambančio falšo sūkury.

Margas muziejus afišomis
prakaito upokšniais gyvena,
liejasi raudonas vynas,
kai džiaugsmui vietos nėra:

Kuluaruose kaip triukšmingoj
stoty
blaškosi užpakalinės mintys
ir bundant po sapno
aidi dūžtantis vargonų
akordas.

Birželio septintoji

Laužyti veržimąsi
šventam kely,
gyvenimą egzaminui aukoti –
tai nublokštų dalia.

Gėlių puokštės
ir margos afišos
be galo reikšmingai
muzikos fontaną puošia.

Sienos kalba nebyliai
sienos džiūgauja intymiai,
salės direktorius pabudęs
grožio fontaną praryja.

Einant namo
įvairios mintys bado –
nejaugi ir vėl
bravo apgavo.

Pasivaikščiojimas

Alyvos šakelę
kaip mergelę
nuskyniau jūros
rūko pataluos

Paplauti skardžiai
ir nuogos šaknys,
nugludintas jūros akmuo
gulbių porelę suviliojo

Nuo jūros audrų
be kovos kritę medžiai
jautrioms širdelėms
didvyriais palieka.

O žmonės zuja čia kaip
skruzdės,
vis labiau papildydami
ne puvėsiais
amžiną Baltijos krantų
plovyklą.
Grįžtant namo dulksnus rūkas,
tarytum pasiutęs,
tai kyla ir krenta
kaip žmogus savam kely.

Saulenė

Madingos laikmečio plotmės
ir bevardės spalvos
meditacinių aukštumų viršūnė
žaidžia gyvenimo pagundą.

O mįslingai išdykusi moteris
ieško meilės nerastos
skendi Ravelio klavyruose
kaip šalta žuvelė laisva.

Akivaizdu, kad kančiai pašaukta
beprotiško pasaulio
atsiduoda triolėms
ir gyvenimą audžia aluje.

Kas pasakys, ar paklaus
gal dar vejasi kažkas,
deja smaugia taktai ir legato,
bet bėga tyrai.

Arka

Nerašyki eilių,
meldžia brolis ir sesuo,
o Saulenė pasiklydusi
šaukia vėjais smegenų.

Dovana ne pleistras
žaizda ne akmuo
į moterį kaip mirtį
leki laisvam garse.

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas


Rosita Garškaitė


Mėlyniavimas

Ta vasara buvo ypatinga: išmokau važiuoti
dviračiu, pirmąkart įsliuogiau
 į medį greičiau
nei tamsa apgaubia dangų;
rinkau mėlynes
ant rankų, ant kojų ir kartą miške.

Ten mudvi su pussesere, žinoma, –
karalaitės.
Sekėme viena kitai pasakas
ir paskui varlytę,
būsimą princą. Klampu, drėgna,
mėlynuoja
dangūs ir akys. Čepsėjom: uogos
sultingos,
rūgštokos. Iškilmingai,  po vieną į burną
ir ilgai ilgai po liežuviu. Mus matė mėlynė
dangaus ir miško laumės, kuriomis
tuomet žavėjomės.
Vakaras įsisiūbavo, tamsa užgrobė kelią
namo: išsigandusios skubinomės,
aplenkdamos
medžių ir savo šešėlius.

Nei tą vasarą daugiau nebeuogavom,
nei kitą. Pradėjom
eiti į mokyklą, sužinojom, kad laumių
nėra ir nebūna.
Pasidarė gėda, matyt, todėl nebesišnekam.
Nors kartais pagalvoju, uogaučiau:
rinkčiau gervuoges
su Sylvia Plath arba tiesiog –
mėlyniaučiau.

parduotuvėje

žmonės skuba į bankus
jau tūkstantį ir du šimtus metų
Kristus prisikelia per kiekvienas velykas
o aš išmokau užrašyti istoriją
šeštoje klasėje

funkcija didėja nuo
minus begalybės
iki
plius begalybės

paprasta įsiminti tavo
telefono numerį
kai būsiu
sena ir sausa
kai tavo veidas išbluks
ir išsitrins
žaisiu numerio
skaičiais
sudėsiu atimsiu ir
taip toliau
iki – – –

žmonės keliasi rytą
žadina vaikus
geria kavą
eina į bažnyčią
o Kristus lieka ant kryžiaus
šypsosi man
šviesiaplaukė pardavėja

panele jūsų grąža

iš vaikystės

nieko naujo šį rytą
ir varnos iš vaikystės, ir kareiviai,
jau kokį trisdešimt kartų matyta
prisiminimų ranka glosto meiliai

kokį dvidešimt – valtis,
ta kur plukdo žemyn,
ne tik upe ne tik semtis
rudens – kareivėliai – pirmyn

prie lobių: lėlių, taburečių,
gendančių vaisių,
rodos, namo neparnešiu,
bet eisiu vai eisiu

tolyn dar toliau ir auginsiu savy
sąvartyną –  girdi?
nieko naujo šį rytą
ir vėl – – debesys pasirenka lyti.

pasaulio pabaiga

kažkur pietų Azijoje
siaučia audros
lietūs pilasi keturiasdešimt
dienų ir naktų
vėjas iššaukia bangas
jos apsemia kalnus
žmonės išleidžia
sparnuočius ir karo laivus
ieško dingusių artimųjų
bet labiausiai
alyvmedžio lapų
kažkur Pietų Azijoje
potvyniai
prasideda – baigiasi
kyla – atslūgsta
o girtas poetas
bando pagriebti mėnulį
Geltonojoje upėje
krinta iš valties ir
pasaulio
pabaiga
pasibaigia

Baimės

gėda prisipažinti –
dvyliktoj klasėj

(per patį
egzaminų maro įkarštį)

labiausiai bijau:

šalčio
apokalipsės
prosenelės vėlės
(sapnuose dainuojančios
romansus)

Itališkas sonetas

Prisimeni stebėdavom vakarus
sliuogiančius liesu paros kūnu
sekundės minutės ten tūno
naktis užima patalus

prisimeni išlydėdavom gulbes
o mus pasitikdavo tiltas
per upę ir šiltas
bučinys ir juokas parklupdęs

tave ir mane užkariavo
taika baigės mūšis palik
kovos vietą šarvus  tavo

pergalės giesmę išsyk
išgirdau o dabar mano
raudos paklausyk

Angliškas sonetas

erškėtrožių žiedlapius į tavo
galvos vijoklius pinu,
vejuos aplink kaklą, o mano
rankos teka sula, priglundu

dar arčiau, mėnesiena
girdau tave,
traukinių psalmę kiekvieną
girdžiu vakare,

mano delnas yra vilna
kašmyro, glostanti veidą akis,
kuriose dangaus pilna,
erškėtrožėm kaklą apriš

laumė, kur sapną į save įsileido,
tavo akys dera prie manojo veido.

Naktį

                                           (Gretai)
nemiegoti:

sugerti savo oda
gatvės košmarus
įsiminti žodžius
ataidinčius sesers sapno
koridoriais

eikš

spręsti tamsos rebusus
iki aušros
žiopsoti į sienos horizontus
išsižiojus ir prisimerkus

eikš

apsimesti avele tačiau
po kailiu auginti
bandą vilkų
vidurnaktį staugti
eilėraščiais

eikš, naktie,
pažaisim –

pranašystė

šiandien lik namie nes popiet
važiuojant namo
nervinsies
eismas bus intensyvus
svilins saulė džiaugsies
gavęs progą padidinti greitį
kliudysi
jauną briedį
jis žinoma kris ant asfalto o tau širdis
į kulnus
išsigąsi o kaip gi
gaila vargšo gyvulio bet
jis atsistos ir su pamušta koja
bėgs tolyn susitikt
su mirtim po kito automobilio nasrais
svilins saulė o tu
prisiminsi visus kada nors kliudytus
žmones
gyvulius
angelus
Biliūną ir sąžinę kuri
tave mirtinai mirtinai
net ir sapnuos pasirodys 
keturkojo pavidalu ir šitaip
amžių amžius todėl
šiandien lik namie

Kodėl senį ant stulpo kabino

Kodėl senį ant stulpo kabino

Dima Boris

History. Apie vidurnaktį į senio trobą įsiveržė margaspalvė minia, iš kurios pats senis ničnieko nepažinojo – na, nebent savo nesantuokinį sūnų Jemeljaną Pugačiovą. Pagriebę namų šeimininką, šitie triukšmingi žmonės traukė stepės vidurin, kur iš žemės tarytum rodomasis styrojo aukštas ir tvirtas stulpas. Seniui ant kaklo buvo užmesta kilpa, kažkas trūktelėjo virvę, ir, aidint plojimams bei švilpesiui, senis pakibo ant to keisto laukų stiebo. Pamataravo kojomis ir nurimo. Minia skubiai išsiskirstė ir, reikia pasakyti, nebesusivienijo jokiems žygdarbiams.

Theories. Nūnai pasaulyje egzistuoja keturios svarbios teorijos, skirtingai tyrinėjančios ir aiškinančios šį įvykį.

Funkcionalizmas. Šios srovės šalininkai teigia, kad žmonės, regėdami stulpą, intuityviai suvokė jo funkciją. O jinai akivaizdžiai skelbė: „Štai šičia galima ką nors pakabinti!“ Kadangi nė vienas iš tų mąstytojų ant virvės pasisupti nesišovė, reikėjo pasirinkti vadinamąjį išorinį objektą, kuris su stulpu neturėtų nieko bendra: nei jis jo matė, nei apie jį girdėjo. Objektu, kaip žinia, tapo senis. Tiesa, funkcionalistai nesutaria, ar senis buvo parinktas atsitiktinai, imant domėn tik jo santykio su stulpu nebuvimą, ar vis dėlto atsižvelgta ir į kitas – tai yra charakterio, kūno, elgsenos – savybes. Šis amžinas ginčas – nuolatinio teorijos atsinaujinimo garantas, pasaulinių konferencijų šaltinis ir dirva disertacijoms.

Postfunkcionalizmas. Paradigma išpopuliarėjo XIX amžiaus pabaigoje Centrinėje Amerikoje ir Archangelske. Grindėjai – Žanas Maljanas ir Bradislavas Stasys. Postfunkcionalistai giriasi įvykdę kopernikiškąjį perversmą: priežastimi jie laiko ne stulpą, o senį. Iš žemės styrantis rąstas savaime jokiems veiksmams skatinti negali; tad tenka pripažinti, jog, matyt, pati senio fizionomija prašyte prašėsi kilpos. Peršasi įdomi išvada: minia į trobą laužėsi dėl nežinomų priežasčių ir, tik išvydusi, koks sutvėrimas čia gyvena, pakeitė savo intencijas. Kokios buvo pradinės liaudies užmačios? Apie tai ligi šiol diskutuojama, atliekami tyrimai, rašomi traktatai.

Kolektyvizmas. Doktrina, kurios šalininkai paišo pilvotus burbulus ir jais aiškina okaziją su seniu ir stulpu. Pasak kolektyvistų, į kiekvieno homo sapiens galvą šauna daugybė idėjų – jos čionai atsiduria savo laisvu apsisprendimu, nors makaulės savininkas ir naiviai tiki valdąs mintis. Podažniai keliems individams kvošteli vienoda idėja; tada teoretikai popieriuje jungia burbulus, dažo jų sankirtas ir tvirtina, kad susiformavo kolektyvas. Taigi kažkada būriui visiškai tarpusavyje nesusijusių piliečių kilo gundantis sumanymas nelyginant skelbimą iškabinti vieną senį. Atlikę reikalą jie iškriko, nes idėja, ją įvykdžius, patiria kažką panašaus į orgazmą, paskui praranda susidomėjimą protu ir netrukus jį pameta.

Chaosizmas. Jauniausia paradigma. Ilgą laiką chaosizmo atstovus persekiojo, jiems buvo kapojami pirštai ir talžomi snukiai. Spėjama, kad Ernesto Čilimandras ir Virginijus Žemaitis-Strakalas jaunystėje priklausė slaptoms chaosistų brolijoms. Pagrindinis šio judėjimo argumentas skamba maždaug taip: nei senis, nei stulpas, nei juo labiau minia ar kilpa nebėra pažinūs ir mąstomi, todėl negali būti analizuojami sveiko proto srityje. Visus kitus požiūrius chaosistai atvirai niekina, todėl jų veikaluose gausu tokių pasisakymų kaip „nesąmonė“, „tauškalai“ ir „bullcrap“. 19×9- aisiais profesorius Alfonsas Majekas išleido brošiūrą „Spardant metodą“, kurioje šešis šimtus aštuoniasdešimt sykių pakartota frazė „Nieko nėra!“ Šis mokslinis darbas pagrįstai laikomas chaosizmo Talmudu.

Trys miniatiūros

Trys miniatiūros

Dedukcija

Štai kas buvo tokio Jaroslavo B. žarnyne – suvirškintas maistas. Dar ten buvo dujos, prasmirdusios suvirškintu maistu.

O štai ką tame žarnyne vylėsi rasti ponas, patykojęs Jaroslavo B. tamsoje, prarėžęs jam pilvą ir įmurkdęs ranką į vidurius, – ogi briliantų.

Bet jokių briliantų, suprantama, jis ten nerado: kaip konstatuota, Jaroslavo B. žarnyne tebuvo suvirškintas maistas ir dujos, prasmirdusios suvirškintu maistu.

- Vadinasi, – tarė guvusis ponas, keldamasis nuo šąlančio lavono, – tai ne tas žmogus, kurio man reikia. Nes to, kurio ieškau, viduriuose galima rasti ne tik briliantų, bet ir smaragdų, ir rubinų. Vadinasi, reikia ieškoti toliau.

Implikacija

Žmogus užlipa ant pakylos ir kalba.

Minia, susispietusi apačioje, pritardama linkčioja galvomis, kai kurie žiūrovai iš susižavėjimo klykia.

Tada ant pakylos ropščiasi kitas vyriškis, irgi kažin ką šneka. Žmonės ir šįsyk pritaria, kalbai pasibaigus visi atrodo patenkinti, girdisi švilpesys.

Tada prabyla trečias oratorius. Pasakoja apie dešrą, kukulius, pabaigoje – ir apie šiupinį.

Žiūrovai nelinkčioja. Jie stypso išsižioję, dažnam tįsta seilė ir laša ant grindinio.

Oratorius smilium beda į anksčiau šnekėjusius ir suloja kelis trumpus žodžius.

Minia akimirksniu pliūpteli ant pakylos, du pirmuosius kalbėtojus sudrasko į gabalus. Trečiąjį, porinusį apie dešrą ir kukulius, ir dar šiek tiek apie šiupinį, džiūgaudama išsineša ant rankų.

Girininkas Izaokas

Girininkas Izaokas nedidele valtele plaukė per upę, kai staiga pastebėjo link jo greitai artėjantį plaustą.

Ant plausto buvo įsitaisę trys žmonės: du raumeningi, irklais apsiginklavę barzdočiai ir dar kostiumuotas pilietis – basakojis, bet užtat karališkai išsidrėbęs ir su cigaru dantyse. Girininkas Izaokas, išvydęs šią kompaniją, kažkodėl nubalo ir puolė kaip pašėlęs irtis tolyn.

- Mikliau darbuokitės, galvijai, – bendrams sukomandavo basakojis pilietis. – Nes paspruks!

Ir iš tiesų – paspruko!