Ant platformos – visi šiuolaikiniai menai

Ant platformos – visi šiuolaikiniai menai

Rugsėjo 5–7 dienomis jau ketvirtą kartą Klaipėdą sudrebins tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis „PLArTFORMA”. Šiemet festivalis grįžta prie savo tradicinio vietos ir trukmės formato: tris dienas jis vyks Klaipėdos laivų remonto įmonės angaruose.

Dėmesys – netradicinėms formoms

Pagrindinė festivalio misija – bendrame kūrybiniame vyksme suvienyti įvairiapusį ir daugiašalį kultūrinį bendradarbiavimą bei kūrybiniais projektais apgyvendinti kadaise buvusias urbanistinės ir pramoninės paskirties teritorijas.

Festivalį vienijanti koncepcija sietina su paribio zonos geografinėmis ir metafizinėmis interpretacijomis, įkūnijamomis jau pačiame festivalio charakteryje, kur, nepaisydami tradicinių meno šakų ribų, sąveikauja skirtingi žanrai, raiškos, galiausiai idėjos. Tokia menų sintezė tapati naujų ribinių taškų paieškai, išsiskleidžiančiai į pristatomą šiuolaikinio teatro, modernaus šokio, muzikos ir vizualinio meno kūrėjų programą.

Festivalio organizatoriai džiaugiasi, kad šiemet pavyko parengti itin atraktyvią programą ir įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, t. y. kuo daugiau dėmesio skirti netradicinėms meno formoms ir menų sintezės projektams.

„PLArTFORMĄ”organizuoja Klaipėdos menininkų grupė „Žuvies akis“.

Pristatys unikalius projektus

Menų sintezės projektams šiemet atstovaus Redos ir Arūno Uogintų performansas – savotiška ritualinė procesija „Archeologai“, muzikos teatro spektaklis „VIER“ („Keturi“) su soliste Cora Schmeiser (sopranas) iš Olandijos, Gabrielės Labanauskaitės & co audiovizualinės poezijos projektas „Avaspo: atvirukas į Aliaską“, multimedinis Rolando Rastausko performansas pagal rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo kultinę pjesę „Deguonis“, Psilikono teatro, kuriame vaidina miniatiūrinės silikono lėlės, spektaklis „Stumbras ant taburetės“.

Unikalų muzikos projektą pristatys kompozitorius, perkusininkas, multiinstrumentalistas Tomas Dobrovolskis, išradęs originalų, pasaulyje analogų neturintį varinį mušamąjį instrumentą – varinį gaublį, kuriam sukūrė specialią grojimo techniką, skiemenuotę ir muzikinį raštą. Daugelį muzikos mėgėjų turėtų suintriguoti naujas mini operos – formatas. Festivalyje bus parodyta Jono Sakalausko ir Žilvino Andriušio mini opera-etiudas „Gervė ir gandras”.

Modernaus šokio flangui festivalyje šiemet atstovaus debiuto kategorijoje „Auksiniu scenos kryžiumi” 2006-aisiais apdovanotos Loretos Juodkaitės šokio projektas „Salamandros sapnas. Paveikslas”, kurį pristatys VšĮ „Menų spaustuvė“ (Vilnius). Šokio projektu „Bitė lingo“ pradžiugins klaipėdietė choreografė Dovilė Binkauskaitė.

Pirmą kartą Lietuvoje bus pristatytas kaliningradiečių šokio teatro „Inkliuzai“ spektaklis „Potsdamo aikštė“ pagal to paties pavadinimo Arvydo Juozaičio pjesę (choreografija ir interpretacija Natalijos Agulnik).

Cirko vaidinimas – senovinėje palapinėje

Teatro scenoje šiemet išvysime VšĮ „Menų spaustuvė“ prodiusuotą debiutuojančio režiseriaus Artūro Areimos sukurtą spektaklį „Kelionė į kambario vidų“ pagal jauno lenkų dramaturgo Michalo Walczako pjesę.

Šią festivalio programą dar praturtins Prancūzų kultūros centro dovana – cirko „Circo Aereo“ vaidinimas senovinėje 100 žiūrovų talpinančioje cirko palapinėje. Klaipėdoje bus pristatyta antroji žonglieriaus Janio Nuutineno solinės trilogijos dalis, pavadinimu „Teisingesnis cirkas“. Pirmoji trilogijos dalis buvo sukurta 2002-aisiais ir apdovanota valstybine meno premija. Cirko vaidinimas pasižymi intymumu, kuriame susipina šviesos, šešėlių, muzikos ir žonglieriaus žaismas su keistais daiktais. Nostalgiškas šansonas nukels žiūrovus į praeities pasaulį, kuriame viskas pavaldu netikėtumui.

Taigi Klaipėdos laivų remonto įmonės angaruose rugsėjo 5–7 dienomis siaus teatro, šokio, muzikos ir dailės fiesta. Įėjimas į festivalį bus su bilietais: 15 litų – į pavienius projektus, 30 litų – vienos dienos bilietas, 70 litų – trijų dienų bilietas. Juos bus galima įsigyti prie įėjimo į festivalio teritoriją

„Durų” inf.

Įspūdinga pradžia – per miesto gimtadienį

Įspūdinga pradžia – per miesto gimtadienį

Laima Sugintienė

Tradiciškai (išskyrus pernykštį) rugpjūčio 1-ąją, per miesto gimtadienį, prasidėjo XI tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, kuris finišavo tik praėjusį sekmadienį.

Skirtingai nuo daugybės kitų vasarą Lietuvoje rengiamų festivalių, klaipėdiškių organizuojamas kasmet yra skiriamas vienai temai, kartais – gerokai „pritemptai“. Šiemet tai „Sveika, Ispanija!“. Daugumą iš 19 jo renginių sudarė paties festivalio organizatoriaus – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro projektai.

Atliko solidžią programą

Drąsiai teigiu, kad pirmoji festivalio premjera – jo atidarymui skirtas koncertas „Sveika, Ispanija!“ – tapo išskirtiniu muzikiniu įvykiu. Didelę, solidžią ir sudėtingą, dramaturgiškai logiškai ir prasmingai išdėstytą jo programą sudarė simfoniniai ir vokaliniai ispanų autorių M. de Falla’os, J.Gimenezo, J.Guerrero, E.Granados, A.Lara’os, J.Tellaeche’o, P.Sorozabalo, M. Torrobo, E.Chabriero, M. Ravelio bei vienintelio ne ispano N.Rimskio-Korsakovo kūriniai. Neseniai 15-metį minėjęs Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras ją interpretavo įkvėptai, pakiliai ir temperamentingai. Ši programa – dar vienas didelis žingsnis orkestro metraštyje profesinių aukštumų link.

Žinome, kad ispanų muzikos specifiškumas pasireiškia spalvinga instrumentuote, veržliais, temperamentingais ritmais (tad ypač reikšmingas tampa mušamųjų instrumentų vaidmuo), savitomis dermėmis bei ryškiais dinaminiais kontrastais. Atliekant tokią programą visoms orkestro grupėms tenka didelis krūvis, o beveik visų grupių lyderiams – pabūti solisto amplua.

Sužibėjo solistų amplua

Jau pirmasis koncerto numeris – rusų kompozitoriaus N.Rimskio-Korsakovo „Ispaniškas kapričio“ – pareikalavo iš atlikėjų maksimalios koncentracijos. Jame efektingus tutti epizodus, galingą varinių unisoną, sodrią styginių, valtornų kantileną keitė solistų „salelės“. Kompozitorius, garsėjęs kaip puikus instrumentuotės meistras, keturiose kūrinio dalyse leido atsiskleisti daugeliui orkestro muzikantų. Ir atsiskleidė: Z.Brazauskas (smuikas), V.Bružas (trimitas), V.Chomanskis (valtorna), A.Milerius (klarnetas), V.Ovsiukas (anglų ragas), J.Pastauka (obojus), J.Karbauskis (violončelė), V.Smailytė (arfa).

Svarbi misija šiame kūrinyje teko mušamiesiems, kurią jie deramai atliko.

Puikiai startavę „aukštą temperatūrą“ atlikėjai išlaikė ir pačių ispanų komponuotuose opusuose. Ypač išskirčiau profesionaliai perskaitytas M.Ravelio „Juokdario daina“ ir E.Chabriero „Ispanija“ partitūras. Įsimintinais solo, be jau minėtų orkestrantų, pasižymėjo R.Giedraitis (fleita) ir I.Pazdrazdys (fagotas).

Žavėjo ispaniškomis sarsuelomis

Net tuose kūriniuose, kur orkestro funkcija buvo akompanuoti (meistriška R.Giedraičio instrumentuotė), poilsiauti instrumentalistams neteko.

Puikiai savo partijas atliko ir dainininkai. Dalia Kužmarskytė (mecosopranas) subtiliai padainavo E.Granados „Macha prieš veidrodį“, „Kenčianti Macha“, „Dainos“. Andrejus Kalinovas (tenoras, Austrija, Lietuva) žavėjo skoninga, inteligentiška M.Torrobo, R.Soutullo sarsuelų interpretacija. Mindaugas Rojus (baritonas) efektingai atliko P.Sorozabalo, J.Guerrero dainas. Nuotaikingai visi trys solistai padainavo populiariąją A. Lara’os „Granadą“.

Ne tik suomių simpatijas pelnęs

Neabejotinai prie atlikėjų motyvacijos, ryškaus pakilimo prisidėjo ir dirigentas, tarptautinių konkursų laureatas Vytautas Lukočius. Lengvas, minimalus mostas, geranoriškas, padrąsinantis žvilgsnis ir šypsena skatino atlikėjus neįsitempiant atlikti net pačias sudėtingiausias partitūrų vietas. Supratau, kodėl konkurse Suomijoje jaunas maestro pelnė ne tik pirmąją vietą, bet ir orkestrantų simpatijų prizą…

Atrodė, kad dirigentui ši programa nesudaro jokių sunkumų.

Atrodė, kol kitą rytą plaukiant keltu nepamačiau jo, studijuojančio partitūrą. Vakare laukė koncertas Juodkrantėje…

Nemokami renginiai nevertinami?

Beje, apie Juodkrantę. Kiek sutrumpinta atidarymo programa rugpjūčio 3-iąją buvo atlikta tradicinėje festivalio scenoje – Juodkrantės kultūros namų lauko estradoje. Norėdama pasitikslinti pirmąjį įspūdį, vėl patirti malonias akimirkas, nusprendžiau programą išklausyti dar kartą. Nepatyriau…

Gal tai ne vien atlikėjų kaltė, nors buvusio orkestro susikaupimo – nė ženklo, vos įveikiami kai kurių kūrinių tempai, vienas vokalistų gerokai klaidžiojo, kitą – gožė orkestras… Pustuštėje estradoje sėdėjo vasariškai atsipalaidavusi, paplūdimio rūbais apsirengusi publika. Viso koncerto metu žiūrovai migravo, nematydami reikalo palaukti bent jau pertraukėlių tarp kūrinių. Mobilieji ne tik skambėjo, bet į skambučius buvo ir atsiliepiama…

Tuomet pagalvojau – gal ir gerai, kad ir Klaipėdoje vykęs koncertas nebuvo anšlaginis. Nors gaila, labai gaila… Betgi nebuvo atsitiktinai į teatrą užklydusių klausytojų. O tie, kurie atėjo, stovėdami deramai įvertino puikiai atliktą darbą.

Tai kas gi koncertavo?

Koncertą Klaipėdoje iš pradžių vedė šaunus duetas – aktorė Nelė Savičenko ir Deivis (Deivydas Norvilas). Jis darbo iki galo neatliko – matyt, išskuodė į kitą renginį… O klausytojams smalsu buvo išgirsti vokalinių kūrinių (atliktų originalo kalba) teksto vertimą, sceninių veikalų siužeto peripetijas.

Vis dėlto tapo neaišku, kas koncertavo – Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras (kaip skelbė kai kurie žiniasklaidos šaltiniai), ar Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras (kaip teigė koncerto vedėjai)?

Ši painiava tęsiasi jau kuris laikas…

Vizijos ir realybė

…Rugpjūčio 1-oji. Klaipėdos gimtadienis… Kultūros magistro žiedais apdovanoję iškiliausius meno bendruomenės atstovus, miesto vadai ir miestelėnai renkasi į koncertą (operą, baletą…) Muzikiniame teatre „Klaipėdiečiai – Klaipėdai“…

Dabar gi originaliomis dovanomis – paveikslais, kuriuose įrėminti būsimų spektaklių kostiumų eskizai su audinių pavyzdžiais, – pagerbti rėmėjus sumanę teatralai neturi jų kam įteikti…

„Kruvinos vestuvės” baigėsi klausimu apie „Aistringus šokius”

„Kruvinos vestuvės” baigėsi klausimu apie „Aistringus šokius”

Violeta Milvydienė

Vienintelį premjerinį šokio spektaklį šiemetiniame festivalyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje” Klaipėdos žiūrovai išvydo rugpjūčio 16-osios vakarą. Po valandą trukusios „Kruvinų vestuvių” istorijos spektaklio libreto autorius ir choreografas Jurijus Smoriginas kreipėsi į publiką, retoriškai klausdamas: „O kas sakė, kad „Aistringi šokiai” nereikalingi?..”

Stebina keistas požiūris

Išties ne itin svarbu, kaip tiksliai nuskambejo ištarta frazė, o ir atsakymo berods nesitikėta – tiesiog tariamai išreikšta mintis kiek stebina ir glumina, priversdama giliau paanalizuoti, įvertinti pamatyta bei išdėstyti savąjį požiūrį.

Juk parodytas spektaklis ir TV projektas „Aistringi šokiai. Jurijaus Smorigino mokykla” – ir teoriškai, ir praktiškai – skirtingi dalykai, neturintys jokių sąsajų: nei turiniu, nei forma, nei darbo vieta ar laiku, juolab atlikimo technika bei kitais aspektais negali būti net lyginami. Jie panašūs nebent tik tuo, kad vienas „atlikėjas” į klaipėdiečių trupę įsijungė atkeliavęs iš „ten”, ir šokių statytojas – tas pats asmuo.

Esmė slypi pavadinime

Ispaniška tema J.Smoriginas kuria ne pirmąsyk – „Karmen“, „Bolero“, „Ispaniškos vedybos“ įvairiu metu pastatytos Klaipėdos bei Kauno muzikiniuose teatruose. Į dramaturgo F.Garcia Lorca‘os kūrybą jau taip pat kreiptasi – baleto pastatymu „Albos namai“. Taigi medžiaga choreografui nebe nauja.

Tačiau šįkart pasirinkimas dar ir kryptingas – apie tai skelbia festivalio šūkis: „Sveika, Ispanija!“

Analogiškai – visa naujojo spektaklio esmė slypi kūrinio pavadinime.

Apie turinį ir formą

„Kruvinos vestuvės“ – šokiu iliustruojama istorija apie nelaimingą moterų dalią, apie meilės peripetijas, pasibaigusias tragiškai – dviejų vyrų žūtimi.

Kūrinys interpretuojamas ne išsamiai, o tik fragmentiškai – scenoje vaizduojami svarbiausi įvykiai, perteikiami herojų santykiai, reiškiamos emocijos – ir to pakanka.

Scenografija minimali: keli kabantys karnizai, riedantys vežimėliai. Kostiumai (dailininkė Iveta Ciparytė) – klasikinių spalvų arba ekstravagantiško modelio. Vizualumą paryškina šviesų žaismas ekrane ant galinės užuolaidos (šviesos dailininkas Donatas Šimonis).

Spektaklio forma – gana tradicinė, struktūra – nesudėtinga, situacijos – maždaug nuspėjamos (net neskaičius ar primiršus tragediją). Gal kiek netikėtai, nelauktai scenoje pasirodė šviesiaplaukis berniukas – įvyko, atrodė, paprastai, buitiškai išspręsta, tačiau jaudinančiai įtaigiai suvaidinta mamos ir sūnaus apsikabinimo scena.

Choreografijoje – jokio kūrybinio proveržio – tos pačios formulės, įprasti sprendimai, mechaniškos judesių jungtys – nejučia persmelkia dèja vu jausmas.

Ryškiai dominuoja modernaus baleto stilistika, talpindama ir klasikinio šokio frazes, ir šiuolaikinės plastikos bei demi-charakterinio (šiuo atveju – ispanų) stiliaus elementus, t. y. pats terminas reikštų minėtų šokio žanrų sintezę. Minimaliai parodyta puantų technika čia naudojama solistės įvaizdžio paryškinimui, kaip irgi iš klasikinio baleto spektaklio modelio „atėjęs“ groteskas. Panašios ypatybės ar atributikos detalės dabar neretai sutinkamos ir šiuolaikiniame šokyje. Taigi, pasak paties choreografo, gaminamas „kokteilis“, tik nelygu kokiu būdu ar metodu jis „suplakamas“. Nustačius tinkamas proporcijas bei prieskonius, derinys būtų idealus. Bet čia svarbi ne tik specialisto branda, – reikalingas skonis ir intuicija.

Trūko darnos ir muzikalumo

Visuma išoriškai lyg ir patraukli – nieko drastiško, šokiruojančio ar nepriimtino teatro scenai. Tačiau pažvelgus giliau… Smulkių judesių gausybėje kartais pradingsta prasmė, pasikartojančiose scenose charakteriai tarsi susiniveliuoja, kai kurie poelgiai neįtikina, nes tampa nemotyvuoti. Akimirkai susiliejusį duetinį šokį trikdo nerišlūs profesionalo akiai, o šokėjų kalba tariant, „nepatogūs“ perėjimai. Momentiniai pakėlimai ir nuleidimai poroje atrodo bereikšmiai, kai nesuteikia šokiui galimo grožio, atvirkščiai, suardo buvusią natūralią harmoniją. Prisodrintus įmantriais, matyt, turinčiais simbolinę reikšmę, elementais junginius keičia užsitęsusios „tuščios vietos“ (betikslis vaikščiojimas ar perbėgimai, keičiant partnerį ar scenos tašką) – visa tai sudaro keistą blaškymosi įspūdį. Galbūt choreografas specialiai siekė sudaryti chaoso atmosferą?

Pristigo ir judesio bei muzikos vienybės. „Rimtoji“ A.Piazzolla’os kūryba – gana sudėtinga, įvairiaspalvė, pulsuojantys niuansai reikalauja ypatingų klausos pojūčių. Deja, dažniau muzika buvo stipresnė už choreografiją, o itin žymus disbalansas išryškėjo kulminaciniu momentu.

Trupė verta pagyrimo

Eilinį kartą nuoširdžių pagyrų vertas negausios (vienoje sudėtyje – vos 12 šokejų) teatro baleto trupės darbas. Atlikėjai ne tik vykusiai įgyvendino kūrėjo idėjas, įvykdę jiems skirtus reikalavimus, bet ir kiekvienas jų kūrybiškai bei racionaliai papildė savąjį vaidmenį. Nenuostabu, juk dauguma jų – baigę universitetines choreografijos studijas, profesionalai, įgiję pakankamai teorinių žinių, nestokojantys potencialo bei jaunystės energijos, naujų idėjų, tad galėtų ir patys drąsiau imtis kūrybos. Žinoma, pirminė iniciatyva – teatro vadovybės „politikoje“, bet tai – kita tema.

Beata Molytė, kaip ir jos Jaunoji – grakšti ir subtiliai jausminga. Per tam tikrą veiklos pauzę nepraradusi išorinio žavesio bei vidinės elegancijos, ši artistė ir toliau demonstruoja įvaldytą klasikinę techniką bei savitą kūno plastiką (tik pastarosios išbaigtumui didesnį dėmesį tektų skirti kaklo–galvos linijos „išlaisvinimui”).

Gal kiek daugiau emocines išraiškos nei pačios šokio atlikimo kokybės norėjosi išvysti atletiškojo Ričardo Jankevičiaus – Leonardo – solo. Tačiau jis savaip reabilituojasi, preciziškai atlikdamas modernios formos elementus (sukinius, šuolius) bei betarpiškai asistuodamas abiem partnerėms.

Pradžiugino debiutantė

Bene labiausiai draminis ir kartu groteskinis vaidmuo šįkart atiteko solinėje partijoje debiutuojančiai įstabiajai Jolantai Mineikytei. Išgyvendama dėl vyro neištikimybės, Leonardo žmona laikosi išdidžiai, rafinuotai – kančią išduoda stipri šokėjos vidinė ekspresija. Štai antrajame soliniame pasirodyme – en dos (t. y. stovint nugara į žiūrovus) – ypač išryškinta atlikėjos rankų plastika (à la flamenco) tarsi byloja apie ilgesingai slėptą besiveržiančią raudą.

Ne tokie potencialiai stiprūs kiti du, tiesa, šalutiniai personažai – Motina (Jūratė Gedminienė) ir Jaunasis (Valdemaras Marcinkus), nors kruopštumo ir jiems nestinga. Įdomesnį, pilnesnį galima įsivaizduoti ir Tėvo (Gintaras Kistienas) vaidmenį.

Grupinis keturių me

 

ginų šokis – epizodiškai nesinchroniškas, tačiau dažnai žaismingas ir lengvas (čia atlikimo maniera išsiskyrė jaunoji kordebaleto narė Aušra Krasauskaitė). O kresnų, nebūdingos šokėjams išvaizdos Vaikinų (Aleksejaus Grechovo, Eriko Travino) judesiai – kampuoti, riboti, apsunkę, – atrodė, atlikėjai stengėsi laiku atbėgti į savo vietą ar bandė, rodydami akivaizdžias pastangas, kartu iškelti savo lieknutes partneres. Paties J.Smorigino pakviestam ir net reveransų metu atskirai (visiškai nepagrįstai) pagerbtam „Aistringų šokių” projekto nugalėtojui aiškiai stinga ne tik judesio laisvės, bet ir elementarios sceninės patirties.

Belaukiant proveržio

Džiugu vien tai, kad teatras nepasiduoda didžiąją Lietuvos žiūrovų dalį užvaldžiusiam „radžizmo sindromui“ (vėl cituoju J. Smoriginą, nors paties Maestro projektas tebuvo didelis „šou“).

Būtina ugdyti publiką, o ne pataikauti jai menkaverčiais pramoginiais renginiais, kurių pakanka TV ekranuose, ir tikėti, kad teatrinis menas neišnyks.

O šokio teatre norisi sulaukti tikro kūrybinio proveržio – tokio, kuris paveiktų ne tik protą, vaizduotę, klausą, bet ir intelektą, jausmus – paliestų jautrias širdies stygas, sugraudintų iki gelmių ar prajuokintų iki ašarų.

Berods dar teks palūkėti.

Diptike videoinstaliacija sujungė operą ir baletą

Diptike videoinstaliacija sujungė operą ir baletą

 

Danutė Petrauskaitė

Viena sėkmingiausių šių metų „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ premjerų – M.Ravelio operos „Ispaniškoji valanda“ ir E. de Falla’os baleto „Meilė burtininkė“ pastatymas Klaipėdos muzikiniame teatre.

Elitiniai kūriniai

Todėl gaila, kad susirinko ne itin daug klausytojų, ypač profesionalų.

Jau tai, kad klaipėdiečiai susidomėjo šiais retai skambančiais kūriniais ir atliko juos originalo kalba, yra pagirtinas faktas. Be to, tie kūriniai yra sudėtingi interpretaciniu požiūriu, ypač „Ispaniškoji valanda“.

Buvo pasirinktas koncertinis operos atlikimas, kuris režisierių Ovidijaus Petkevičiaus ir Ramūno Kaubrio pastangomis neatrodė statiškas. Visi penki solistai (Svetlana Konstantinova, Andrejus Kalinovas, Vitalijus Muravjovas, Artūras Kozlovskis, Kęstutis Nevulis) turėjo galimybės vaidinti, vienas su kitu bendrauti. O tai yra labai svarbu, nes M.Ravelis traktavo savo operą kaip „muzikinį pokalbį“, kur nėra tradicinių išbaigtų ariozinių konstrukcijų, o vyrauja deklamacinis principas.

Stengėsi visi

Didžiulis krūvis teko S. Konstantinovai, ir ji puikiai pasirodė pagrindiniame Koncepcijonės vaidmenyje.

Maloniai savo tembru ir balso artikuliacija nustebino K.Nevulis. Jo vokalas skambėjo lengvai ir sodriai, o prancūzų kalba tariami žodžiai – itin aiškiai.

Stengėsi visi solistai. Gal kiek drąsos pritrūko V.Muravjovui, bet jis dar tik žengia pirmuosius žingsnius operos scenoje, tad nebūtų logiška iš jo reikalauti tiek, kiek iš patirtį turinčių dainininkų.

Nelengvas uždavinys teko ir orkestrui. Komplikuota operos harmonija, ritmas, vaizdingai atkuriantis žaisli

 

į laikrodžių pasaulį ir efektingą XVIII amžiaus bufonadą, reikalauja tikslumo ir lengvumo.

Tai pavyko pasiekti dirigentui Ilmarui H.Lapiniui, kuris sėkmingai scenai parengė ir „Meilę burtininkę“.

Pristigo aiškumo

Pastarajame balete pagrindiniai vaidmenys teko teatro solistei Daliai Kužmarskytei ir kviestiniam šokėjui Petrui Lisauskui.

D.Kužmarskytės balso visada malonu klausytis, o Candelos vaidmenyje buvo galimybė pamatyti ją ir kaip puikią aktorę.

Įdomus sprendimas tiek operoje, tiek balete panaudoti specifinį apšvietimą, šešėlius ir videoinstaliaciją. Tačiau, man regis, pastaroji priemonė ne visur buvo įtikinama ir žiūrovų suprasta.

Jiems trukdė ir kūrinių atlikimas ne lietuvių kalba. Būtų idealu turėti į lietuvių kalbą išverstą libretą ir pateikti jį programėlėje, kuo pasirūpina kiti teatrai.

Nepaisant to, diptikas buvo klausytojų sutiktas entuziastingai ir atvėrė naują puslapį Klaipėdos muzikinio teatro veiklos istorijoje.

Muzikinis rugpjūtis alsavo ispaniška dvasia

Muzikinis rugpjūtis alsavo ispaniška dvasia

 

Rita Bočiulytė

 

Užtrukęs 24 dienas, publikai pasiūlęs 19 įvairaus žanro kūrybinių programų ispaniška tema, sekmadienį XI tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ audringai atsisveikino iki kitų metų.

Paskutiniai du festivalio projektai – ansamblio „Noche De Luna Y Flor” („Mėnulio ir gėlių naktis“) pasirodymas ir uždarymo koncertas-fantazija „Tegyvuoja Ispanija!“ – tapo ryškiais renginio kulminaciniais taškais, be išlygų pakerėjo publiką.

Turi „duende“

Amerikietė, austras ir ispanų čigonė – nuostabus trio, savo srities profesionalai, susitikę 2000-aisiais Ispanijoje, kur juos suvedė meilė flamenkui. Ši ispanų folkloro – vokalinės instrumentinės muzikos ir šokio – rūšis ir ypatingas atlikimo stilius, daugiausia paplitęs Andalūzijoje. Flamenke nuo seno susipynė ne tik čigonų, bet ir arabų, indų, žydų kultūros.

Flamenko atlikėjai Rachelė Lynn Bowman (šokis, sopranas, kastanjetės), Andreasas Maria Germekas (gitara) ir Carmen Fernandeza Castillo (flamenko vokalas) dviejų valandų koncerte atliko įvairias flamenko kompozicijas pagal kompozitorių I.Albenizo, E.Granadoso ir M. de Faljos populiarius klasikinius kūrinius arba flamenko kompozicijų stiliumi, arba originalia forma, paįvairinta flamenko daina ir šokiu. Jaudinantys dviejų tradicijų mainai. Anot pačių atlikėjų, jų pasirodymai – tai ispanų folkloro ir flamenko įsiskverbimo į klasikinę ispanų muziką atspindys. Įtikinantis, reikia pripažinti.

Visą koncertą scenoje neatslūgo įtampa, kunkuliavo aistra, į publiką spinduliavo atlikėjų energija, meistrystė ir charizma.

Net tie, kurie žino, kad patys ispanai ne visi flamenką pripažįsta kaip savo tautinę tradiciją, vadina jį jauku turistams, buvo sužavėti. Toks įstabus grojimas gitara, kastanjetėmis, abiejų solisčių išlavintas, tiesiog puikus vokalas, šokėjos įtaigumas nepaliko abejingų.

Tas vakaras Muzikiniame teatre buvo tikrai geras. Stebėtina ir puiku, kad pati įvairiausia publika pajuto ir susivienijo įvertindama tai. Išties svečiai buvo verti aplodismentų audros. Nežinau, kiek tame, ką jie parodė, pašoko, pagrojo, yra autentikos, bet tokio atsidavimo scenai, tokio nuoširdaus ir profesionalaus darbo seniai neteko matyti.

Teatro darbuotojai pasakojo, kad „Noche De Luna Y Flor” ansamblio trijulė išvakarėse kone visą dieną repetavo, o pavakarieniavę į viešbutį grįžo per visą miestą šokdama ir dainuodama. Jie išties gyvena flamenko dvasia, turi „duende“, kaip sako ispanai.

Paskui Don Kichotą

Lietuva tolokai nuo Ispanijos, bet festivalio uždaryme dalyvavęs Ispanijos Karalystės ambasadorius Donas Jose Luisas Solanas publiką užtikrino padarysiąs viską, kad ne tik sostinę, bet ir kitus mūsų šalies miestus ir ateityje pasiektų ispanų kultūra. Ambasadorius džiaugėsi festivalio sėkme ir dėkojo jo iniciatoriui bei rengėjui – Klaipėdos muzikiniam teatrui.

Gal ir gerai, kad piliavietėje numatytas uždarymo koncertas dėl prasto oro persikėlė į teatrą. Jame buvo šilta, jauku ir artistams, ir publikai. Teko būti festivalinėje šokio spektaklio „Kruvinos vestuvės“ premjeroje Palangos vasaros estradoje – ne tas… Teatrui nebūdingų, naujų, prastai apšviestų ir nekaip įgarsintų erdvių (o gal tik pajamų?) paieškos tradicinei scenai sukurtiems spektakliams, tenka pripažinti, ne visuomet prasmingos. Juolab rudeniop, kai atvėsta orai ir sunku nusėdėti ramiai ant suoliuko valandą ir ilgiau.

O teatre – kaip teatre, jei publika nepamiršta, kur atėjusi. Tiesa, sekmadienį pasitaikė ir tokios, kuri vyno sklidinas taures iš bufeto nešėsi į salę ir gurkšnojo koncerto metu. Betgi buvo kam ir be jų paploti artistams.

Pagaliau pilna salė klaipėdiečių! Ir scenoje – tokia dvasios puota, kad net didžiausi kritikai liko sužavėti. Ir programa, ir atlikėjais, ir svajinga, laisva atmosfera. N.Rimskio-Korsakovo „Ispaniškasis kapričio“, ispanų kompozitorių M. de Falja’os, P.M.Markueso, P.Sorozabalo ir kitų vokaliniai kūriniai, taip pat G.Bizet, G.Rossini’o, P.Čaikovskio muzika ir šokiai ispaniškomis temomis pavergė žiūrovus. Šauniai grojo orkestras, dainavo choras ir solistai Svetlana Konstantinova, Dalia Kužmarskytė, Artūras Kozlovskis, Nida Grigalavičiūtė (JAV), Olegas Dolgovas (Rusija). Jų sukurti populiarūs ispaniški personažai, iš įvairių spektaklių susirinkę scenoje, padėjo pajausti ispaniškos muzikos koloritą ir ispanišką dvasią. Koncertą, kuriam dirigavo Ilmaras H.Lapinis ir Vladimiras Konstantinovas, smagiai paįvairino ispaniški šokiai.

Ypatingo šarmo vakarui suteikė jo vedėjas aktorius Darius Meškauskas, be kita ko, puikiai atlikęs kelias Don Kichoto dainas iš M.Li miuziklo „Žmogus iš Lamanšos“. Jam scenoje talkino mielas Stasio Rezgevičiaus Sančas Pansa ir kiti teatro solistai.

Koncertas ir festivalis baigėsi triukšmingai – šaudė petardos ir visa salė dainavo kartu su artistais. O tuos, kurie nenorėjo skirstytis, flamenko šokių teatro fojė mokė baleto šokėjai Beata Molytė-Kulikauskienė ir Aleksandras Prijmenka. Šokių vakaras – festivalio organizatorių dovana žiūrovams. Jie neskubėjo skirstytis ir ją priėmė smalsiai, su džiaugsmu.

„Europiada“: nauja kryptis – į Lietuvos uostamiestį

„Europiada“: nauja kryptis – į Lietuvos uostamiestį

Dalia Grikšaitė-Liatukienė

Nedidelis Šveicarijos pasienio miestelis Martinji paskutinįjį liepos savaitgalį pelnytai galėjo būti vadinamas Europos centru. Čia, romantiškame kalnų slėnyje, galėjai išvysti visą žemyno kultūrinį margumyną: nuo temperamentingų ispanų iki santūriųjų Grenlandijos salos gyventojų. Tokią galimybę stebėti, bendrauti, pažinti sėsliesiems šveicarams bei jų svečiams dovanojo į Martinji atkeliavęs Europos tautų kultūrų festivalis „Europiada“.

Festivalio fenomenas

Šveicarams teko garbė priimti jau 45-ąją „Europiadą“. Dėl patogios valstybės geografinės padėties į šiemetį festivalį susirinko įspūdingas dalyvių skaičius – 5400, t. y. daugiau nei 200 kolektyvų iš daugiau nei 20 Europos valstybių.

Įsivaizduokite, kaip toks atvykėlių skaičius pakeitė Kretingos dydžio miestelio gyvenimą… Juolab kad svečiai susirinko ne tam, kad nuobodžiautų: tautiniais kostiumais pasipuošę dainininkai ir šokėjai užtvindė visas laisvesnes Martinji erdves. Planuoti ar improvizuoti koncertai, pasidainavimai ir šokiai vyko aikštėse, skvereliuose, kavinėse ar tiesiog gatvėse. „Europiados“ dalyviai, su šiuo festivaliu keliaujantys iš krašto į kraštą, sakė, kad būtent savo demokratiškumu bei laisve juos ir žavi šis renginys. Čia laukiami ir gerbiami visi: jauni, seni, lieknesni ar storesni, vienintelė sąlyga – meilė savo tautos kultūrai ir noras ją propaguoti.

„Europiada“ egzistuoja nuo 1964-ųjų. Kasmet festivalis keliauja vis į kitą Europos šalį, dažniausiai – į regionų centrus. Festivalio misija nesikeičia nuo pat jo gimimo: vienyti Europą per kultūrą, skatinti tautų bendravimą ir pažinimą, artinti žmones.

Kitąmet pasieks Lietuvą

Šiemetinė „Europiada“ finišavo lietuviška gaida. Penkias dienas virš Martinji plevėsavusi festivalio vėliava per uždarymo ceremoniją buvo perduota Klaipėdos mero pavaduotojai Juditai Simonavičiūtei. Kulminacinį momentą palydėjo bendra lietuvių kolektyvų šokio kompozicija ir nuoširdžios publikos ovacijos.

Lietuva ir vienintelis jos uostamiestis – kitų metų „Europiados“ stotelė. Nuo 2001-ųjų su Tarptautinio „Europiados“ komiteto atstovais bendraujanti Klaipėdos savivaldybės Socialinio departamento direktorė Nijolė Laužikienė sakė, kad tai – ir garbė, ir atsakomybė: „Viena vertus, tapti „Europiados“ festivalio šeimininkais – gera reklama miestui bei valstybei ir to uostamiestis seniai siekė. Kita vertus, Klaipėda turės pateisinti Tarptautinio komiteto lūkesčius: apgyvendinti bei kasdien pamaitinti tūkstančius dalyvių, paruošti koncertines erdves, laisvalaikio programas“.

Optimistų prognozėmis, Klaipėda kitąmet gali sulaukti apie 5000 festivalio dalyvių. Santūresni prognozuoja mažiau svečių. Esą „Europiada“ ypač populiari pietinėse Europos valstybėse, o šių šalių atstovai dar menkai pažįsta Rytų Europą ir mūsų šalį, juos baugina dideli atstumai ir kelionės kaštai. Būtent šie klausimai, – kaip pasiekti Lietuvą, kuris kelias pigiausias, – itin dažnai skambėjo ir „Europiados“ kaimelyje įrengtame Klaipėdos stende. Informacinė medžiaga apie uostamiestį ir Lietuvą, žemėlapiai, suvenyrai čia buvo graibstyte graibstomi. Galbūt tai ženklas, kad lietuviškoji „Europiada“ dalyvių gausa nenusileis šveicariškai? Juolab kad „Europiada“ į mūsų regioną žengs jau antrąkart – pirmieji šį festivalį 2003-iaisiais prisikvietė latviai.

Ko sulauks klaipėdiečiai

„Europiados“ festivalis į miestą – šeimininką atkeliauja su tradiciniais renginiais, kurie savo masiškumu šiek tiek primins mūsų Dainų šventes. Žiūrovai išvys bendrus atidarymo ir uždarymo koncertus su visų šalių atstovais, dainų vakarą. Vienas įspūdingiausių renginių – kelias valandas trunkantis visų festivalio kolektyvų paradas miesto gatvėmis.

Numatyti renginių vietą organizatoriai neturi galimybių – tai Tarptautinio komiteto prerogatyva. Tiesa, festivalio šeimininkams suteikiama daugiau galimybių pristatyti savo šalies tradicinės kultūros ypatybes, tad kitąmet Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį minėsianti Lietuva šiame renginyje akcentuos tradicinius amatus.

Ne tik klaipėdiečiai, visa Lietuva Klaipėdoje kitąmet turės unikalią galimybę vienoje vietoje stebėti visą Europos kultūrinį margumyną, įsijungti į energingą festivalinį gyvenimą, šokti, dainuoti, mokytis, pažinti.

„Europiada“ miestui – dovana, kurios antrąkart galime ir nesulaukti. Dėl teisės prisikviesti festivalį konkuruoja daugybė miestų. Jau dabar surikiuota eilė iki 2011-ųjų: po Klaipėdos „Europiada“ keliaus į Vokietijos Dachau miestą, 2011-aisiais – į Estijos sostinę Taliną.

Žmogaus ir jo aplinkos pažinimo link

Žmogaus ir jo aplinkos pažinimo link

Danguolė Ruškienė

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus galerijoje (Tomo g. 7) iki rugpjūčio 28-osios veikia Aleksandro Šiekštelės kūrinių paroda „Vaisiai ir portretai”. Joje eksponuojami 2000–2007 metų fotomenininko darbai.

A.Šiekštelės, jau daugiau nei dešimtmetį gyvenančio ir kuriančio Danijoje, fotografinė kūryba visuomet peržengia realaus vaizdo ribas. Objekto ieškodamas savo aplinkoje, autorius subjektyvizuoja kasdienybės atkarpas, siekia pakylėti jas į aukštesnę dimensiją ar net pateikti kaip simbolį. Menininkas, nesinaudodamas jokiomis įmantriomis fotografavimo priemonėmis, pasiekia stebėtino įtaigumo. Jo fotografijų lakštai tampa ne nuorodomis, o nekvestionuojamais teiginiais. Frontalumas, apgalvotai panaudojamas šviesos srautas ir išbaigta kompozicija būdingi tiek portretams, natiurmortams, tiek ir peizažams.

Žmogaus siluetas, keletas puoselėjamų gamtos kampelių ar kruopščiai surikiuoti ant susirangiusios staltiesės vaisiai nekuria ypatingų prasmių lauko, nepretenduoja į daugiau, nei yra. Ir kartu jie sugeba atsiplėšti nuo įkyriai persekiojančių sąsajų su realybe. Autoriaus kuriamas pasaulis – pozuojantis, pasitempęs, išsilyginęs laiko ir civilizacijos raukšles. Todėl A.Šiekštelės fotografijose tampa visiškai nesvarbi žmogaus tautybė, mentalitetas, tūkstančius kilometrų vienas nuo kito nutolusių kraštų geografinė ar ekonominė padėtis. Universalizuodamas aplinką ir niveliuodamas skirtybes, fotomenininkas ieško bendražmogiškų sąlyčio taškų.

A.Šiekštelė – veikiau analitikas nei fotografinių vaizdų medžiotojas. Jo konstruojama vaizdo sąranga tvirtai suręsta, gerai apgalvota, nesvarbu, ką savo objektu autorius pasirinktų – žmonių veidus, sudėvėtas civilizacijos liekanas, prekinę išvaizdą išsaugojusius vaisius ar sentimentalokus gamtovaizdžius. Sekdamas vis dar neužželiančiais Lietuvos fotografijos takais, menininkas subtiliai braukia korekcinę liniją savojo žmogaus ir jo aplinkos pažinimo bei vaizdavimo link. Jo herojai – išblyškusiais veidais ir apsiblaususiomis akimis. Jie neturi pretenzijų į visuomenės formuojamą grožio etaloną, yra kasdieniški ir savi. Pateikdamas nereprezentacinį atvaizdo variantą, A.Šiekštelė bando prasiskverbti kiek giliau. Neretai atsisakydamas portretuojamojo psichologinės charakteristikos ir ieškodamas figūratyvaus piešinio ir aplinkos santykio. Tiesioginį žmogaus pėdsaką autorius palieka ir peizažuose. Ne lydinti, o veikiau akcentuojanti dažnoje autoriaus fotografijoje detalė – žmogaus ranka. Ji čia tampa nuoroda, dydžio matu ar atskaitos tašku. Kartais dirbtinai „įmetama“ į kadrą, kartais vos pastebimai švysteli, sukurdama atsitiktinumo įspūdį. Kaip liudininkas, liudijantis čia buvusio ar dalyvavusio egzistavimą, pri(si)lietimo momentą. Skvarbiu analitiko žvilgsniu skrosdamas aplinką, perfiltruodamas ją per save, A.Šiekštelė pateikia specifinį santykio su jį supančiu pasauliu variantą. Tikėti juo ar ne, palikdamas nuspręsti pačiam.

Dešimtąsyk „Tinklus” užmes su muzika

Dešimtąsyk „Tinklus” užmes su muzika

Vilniuje ir Klaipėdoje 1999 metais pradėtas rengti tarptautinis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“ šiemet vyks jau dešimtąsyk, tradiciškai aplankydamas visus didžiuosius Lietuvos miestus.

120 tituluotų filmų

Festivalis prasidės Kaune rugėjo 2-ąją ir tęsis iki 14-osios, 3–14 dienomis jo filmai bus rodomi Vilniuje, 18–25 dienomis – Klaipėdoje, spalio 3–9 dienomis – Panevėžyje, o spalio 3–5 ir 10–12 dienomis – Šiauliuose.

Kaune ir Vilniuje festivalis surengs kino šventę po atviru dangumi, naktibaldos galės žiūrėti filmus iki paryčių „Skalvijoje”. Klaipėdoje jie bus demonstruojami Didžiajame jachtų elinge – jachtų uosto ir Pilies muziejaus pašonėje.

10-ųjų „Tinklų“ publika pamatys 120 trumpo metražo filmų, gavusių daugiau nei 1000 apdovanojimų. Pasak festivalio direktoriaus Arturo Jevdokimovo, tarp jų bus daugybė „Oskaro”, „Cezario”, Kanų, Berlyno, Oberhauzeno, Roterdamo ir kitų garsių festivalių laureatų.

Baskų filmoteka, Latvijos nacionalinis kino centras, Estijos kino fondas, Andžejaus Vaidos kino mokykla, Lenkijos kino institutas pasiūlys žiūrovų dėmesiui jaunų ir patyrusių savo šalių autorių geriausius darbus.

Dvi programos – „Oskarams”

Kaip pasakojo A.Javdokimovas, „Oskarą” pelniusio JAV filmo „Vizos ir dorybės” veiksmas vyksta Lietuvoje, Kaune 1940 metais. Filmo režisierius japonas Chrisas Tashima jau seniai norėjo parodyti šį filmą Lietuvoje, tačiau neturėjo tokios galimybės. Šiemet jo svajonė išsipildys festivalyje „Tinklai“. Net dvi šių metų festivalio programos – „Dėdulė Oskaras ateina” ir „Dėdulė Oskaras išeina” – bus skirtos JAV kino ir meno akademijos apdovanojimams. Šiose programose žiūrovai išvys devynis filmus, per pastaruosius dešimt metų nominuotus ir apdovanotus „Oskarais”.

Britų trumpametražių filmų platinimo kompanija „Dazzle Short Film Label” „Tinkluose” pristatys šmaikščią ir netikėtą moterų režisierių filmų programą „Vyšninis lūpdažis“. Pirmasis Europoje skaitmeninis palydovinės televizijos kanalas „Propeller TV”, demonstruojantis išskirtinai originalią programą, atveš savo filmų rinktinę. Jubiliejinėje „Baskų filmotekos” programoje sinefilams bus pristatyti septyni baskų filmai, pelnę net 230 apdovanojimų.

Atsirinkti įdomiausias airių, britų, vokiečių, norvegų, švedų, suomių naujoves festivaliui padėjo seni ir nauji partneriai: „Network Ireland Television”, „Dazzle Short Film Label”, Norvegijos ir Švedijos kino institutai, Tamperės, Hamburgo kino festivaliai.

Dvi lietuviškų filmų programos „Tinkluose” atskleis mūsų režisierių kūrybinius ieškojimus.

Prasidės „Bell Orchestre“

Klaipėdoje „Tinklų“ festivalis prasidės „Kultūrpolyje” grupės „Bell Orchestre“ iš Kanados koncertu.

Baltijos forumo „Cit! Muzika…” garbės svečiai „Bell Orchestre“ yra kultinė Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje populiari šiuolaikinės muzikos grupė, kviečiama dalyvauti ne tik jaunimui skirtuose roko festivaliuose, bet ir rimtosios kamerinės muzikos renginiuose. Šią vasarą „Bell Orchestre“ grojo Monrealio kamerinės muzikos festivalyje, Dosono ir Hilsaido muzikos festivaliuose (Kanada) ir eksperimentinės muzikos festivalyje MusicNow Cincinatyje (JAV).

Muzikos kritikai „Bell Orchestre“ žanrą apibūdina kaip kamerinį roką arba postroką, kartu pabrėždami muzikantų originalumą ir sugebėjimą peržengti žanrų ribas. Grupės kūryboje dera subtilūs klasikinės muzikos instrumentai, džiazo laisvė, roko energija, liaudies muzikantams įprastas tiesioginis santykis su publika, musique concrete atvirumas aplinkos garsams ir eksperimentinės muzikos drąsa.

„Į Lietuvą? Būtinai. Koncertuoti Rytų Europoje būtų daug įdomiau, negu Londone, Paryžiuje, Berlyne ar kituose šiuolaikinės muzikos bastionuose Vakarų Europoje, kurią jau gerai pažįstame“, – taip 2007-ųjų rudenį Londone Lietuvos radijui sakė grupės lyderis R.R.Peris.

„Bell Orchestre“ muzikantai nėra buvę Rytų Europoje, tačiau su Baltijos šalimis juos sieja muzika – jiems didelės įtakos turėjo Estijos kompozitoriaus Arvo Paerto kūryba, o sužinoję, kad vienas garsiausių pasaulio smuikininkų Jaša Heifecas gimė Vilniuje, muzikantai sutiko tapti programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” ambasadoriais. Koncertai Vilniuje ir Klaipėdoje bus atviri visuomenei, bet jie galės sutalpinti tik po 200–300 žmonių.

„Durų” inf.

Apie lietuvišką atlapaširdiškumą

Apie lietuvišką atlapaširdiškumą

Gytis Skudžinskas

Visažinis Google yra sukūręs dukterinį projektą Google Earth. Mėgstu pasitelkęs šią programą keliauti po pasaulį: aplankyti vietas, kuriose niekada nebuvau, ir patikrinti, ar niekas nepasikeitė ten, kur buvau. Pasitelkęs šią paprastą, bet efektingą programą stebi žemės rutulį iš kosminio palydovo, tampi technikos pažangos ir mokslo laimėjimų vartotoju, susikuri pasaulio aprėpiamumo iliuziją. Bėda, kad žemės rutulio fotografijos, padarytos jau prieš kelerius metus, nekeičiamos, ir „apsilankęs” karštuosiuose taškuose vis tiek lieki tame įšaldytame laike.

Būtent taip man nutiko bandant aptikti menininkų sąskrydžio „Spacemission – flight into fiction (Kosminė misija – skrydis į fikciją)” pėdsakus Nidoje. Kita vertus, galbūt misija ir turi būti slapta, nes ten aptariami opūs ir neviešinami šiandienos klausimai.

Taip ir būtų likęs šis austrų inicijuotas projektas kultūrine mistifikacija, jei ne lietuviškas atlapaširdiškumas. Austrai į savo būrį pasikvietė ir tris uostamiesčio menininkus – Vladą Balsį, Liudą Andrikį ir Darių Vaičekauską, kurie netrukus viską išklojo Klaipėdos dailės parodų rūmuose.

Nuosekliai ir, kaip dera menininkams, kūrybiškai išklojo visas paslaptis. Filmuota medžiaga, fotografijos ir rašytiniai tekstai nuosekliai dokumentuoja forumo patirtis. Klaipėdiečiai turėtų paskubėti susipažinti su D.Vaičekausko aptikta ir ištirta dingusia mėnulio civilizacija „Omeganida” ar V.Balsio NASA ištransportuosiamais meno objektais, nes netrukus visi šie dokumentai iškeliaus į Zalcburgą (Austrija). Ir ko gero, nebereikia pasakoti istorijų, kaip faktai iškreipiami, kai patenka įtakingesniųjų valion.

Iš grotuvo kolonėlių Boys go to jupiter to get more stupider, girls go to mars become Rock Stars deklamuoja Sonic Youth.

Lietuvos šiuolaikinis menas: nuo „kūdikystės” iki dabar

Lietuvos šiuolaikinis menas: nuo „kūdikystės” iki dabar

Kęstutis Šapoka

Lietuvos meno laikotarpis nuo XX amžiaus paskutinio dešimtmečio iki dabar ženklina lūžį vaizduojamajame mene ir kitą jo žingsnį – naujų institucijų, parodų ir menininkų, šiandien jau tapusių klasika, atsiradimą, permainų paieškas bei savotiškus „lokalios globalizacijos” procesus, pasireiškusius ir Klaipėdoje.

Iš permainų alkio

Kalbant apie Lietuvos šiuolaikinį meną būtina prisiminti jo užuomazgas. Todėl sunku išvengti kalbos apie Vilniaus meninį kontekstą, būtent esminį lūžio laikotarpį 1992–1993 metais, kai 1992-aisiais Vilniaus parodų rūmai tapo Šiuolaikinio meno centru. 1992 metų birželio 8-ąją buvusiuose Dailės parodų rūmuose Vilniuje atsidarė paroda „Geros blogybės” (Vilniaus dvylika), kuri vadinosi „Tapyba”. „Gerų blogybių” afišose pirmą kartą paminėtas naujos institucijos vardas – Šiuolaikinio meno centras (ŠMC).

1993 metais įsikūrė Sorošo šiuolaikinio meno centras (jis priklausė Sorošo šiuolaikinio meno centrų, veikiančių Vidurio ir Rytų Europoje, tinklui).

ŠMC, nors ir atsikračiusiame Parodų rūmų pavadinimo, ir toliau vyko didžiulės apžvalginės parodos, savo kūrybą eksponavo tradicinių – tapybos, grafikos, skulptūros – sričių atstovai. Bet „Gerų blogybių” ir pirmoji Sorošo šiuolaikinio meno centro paroda „Tarp skulptūros ir objekto lietuviškai” (1993) buvo sąmoningai orientuotos į „permainų” vaizduojamajame mene paieškas, „naujas” kuravimo strategijas.

Permainų alkis buvo juntamas dar prieš porą metų iki antrosios nepriklausomybės atgavimo, o 1991-aisiais tapo kone oficia-lia bendrakultūrine Lietuvos (bent jau Vilniaus) tendencija. Tuo metu Vilniuje funkcionavo daug įvairių galerijų, kuriose vyko gana įvairus meninis gyvenimas. Kaune susikūrė akcionistinė grupė „Post ars”, šokiravusi publiką drastiškomis parodomis ir akcijomis.

Tuo metu Parodų rūmai buvo skirti didžiosioms apžvalginėms tapybos, grafikos, net tautodailės parodoms ir reprezentacinėms jubiliejinėms personalinėms ekspozicijoms. Todėl jų pervadinimas Šiuolaikiniu meno centru (taip pat Sorošo šiuolaikinio meno centro įsteigimas) ir jaunos, trokštančios reformuoti plastinę dailės kalbą kartos atėjimas tapo simbolišku persilaužimu Lietuvos dailėje.

Vadavosi iš tradicijos

Šis aspektas yra kiek dviprasmiškas, nes galima susidaryti didžiulio sprogimo, revoliucijos, nušlavusios visą iki tol egzistavusį meną, įspūdį. Tam tikra prasme taip ir buvo, nes atėjo nauja menininkų, dailės kritikų (kuratorių) karta. Tai patvirtina ir minėtos parodos, kuriose buvo stengiamasi radikaliai transformuoti plastinę tapybos kalbą ir paveikslo, skulptūros sampratas apskritai. Kita vertus, debiutuojantys menininkai dar kelerius metus lėtai vadavosi iš vyresnių kolegų, tradicinės dailės įtakos. Šis etapas, kurį būtų galima metaforiškai pavadinti Lietuvos šiuolaikinio meno „kūdikyste”, tęsėsi maždaug penkerius metus.

Šį etapą iliustruoja „lūžinės” Sorošo ŠMC (taip pat ir Šiuolaikinio meno centro) parodos, rengtos 1993–1998 metais.

Neilgai veikęs Jutempus meno centras taip pat buvo svarbus dailės tranformacijai į šiuolaikinį meną.

Taigi šio pirmojo etapo metu jaunieji menininkai ir menotyrininkai stengėsi vaduotis iš beveik keturis dešimtmečius viešpatavusio meno tradicijos. Tokiu būdu buvo bandoma permąstyti ir reformuoti (arba griauti) pagrindines klišes, estetikos kanonus, plastinės kalbos būdus. Skulptūra, asambliažas buvo keičiami objektu – naudojamos medžiagos, kurios iki tol laikytos „netinkamomis”, „negarbingomis” tradicinei skulptūrai.

Buvo susitelkta į vaizdo socialumą, lietuviškumo mitą dailėje, kitaip sakant, vizualiųjų lietuviškumo reprezentacijų apmąstymą, kritiško menininko santykio su visuomene išryškinimą. Buvo bandoma vaizduojamajame mene atgaivinti naujus, nepriklausančius sovietinei praeičiai (sampratai) socialumo, visuomeniškumo segmentus.

Pasikėsino į grožį

„Netradiciniais”, „provokuojančiais” kūriniais jaunieji menininkai kėsinosi į vieną fundamentaliausių vaizduojamojo meno kategorijų – grožį ir estetikos sampratą apskritai. Grožis bandomas apmąstyti kritiškai – nuo grožio kaip kičo, prasto skonio variantų pateikimo iki grožio priešpriešos – bjaurumo estetikos teigimo.

Ieškodami naujų saviraiškos kelių, jaunieji stengėsi meną perkelti į kasdienybę, sulieti su ja. Iki šiol meno kūriniai priklausė elitinei, uždarai, mistifikuotai sferai ir turėjo savo sakralias – parodų salių, muziejų – erdves, buvo užkelti ant postamentų.

Kitokiais kūriniais tarsi buvo sakoma, kad jaunieji menininkai domisi kasdienybe ir būtent joje, o ne abstrakčiose filosofinėse grožio idėjose ieško įkvėpimo ir medžiagos savo kūriniams, savo pasaulėžiūrą grindžia meno ir kasdienybės suartėjimu.

Kai kuriomis to meto parodomis ar projektais buvo bandoma pristatyti ne tik Lietuvos, bet ir Rytų bei Vidurio Europos menininkų kūrybą – apžvelgti platesnį kontekstą, palyginti įvairių buvusių Rytų bloko šalių besiformuojančio šiuolaikinio meno tendencijas, taip pat įvertinti lietuviškąjį šiuolaikinį meną bendrame Vidurio ir Rytų Europos kontekste.

Maždaug 1996 metais tradicinės išraiškos priemonės – tapyba, skulptūra, grafika – pamažu traukėsi iš jaunųjų menininkų arsenalo, pradėjo dominuoti objektai, instaliacijos, videomenas. Objektai buvo vis labiau siejami su technologijomis, dizaino sfera ir visiškai baigė nusikratyti skulptūrai būdingų liekanų ar apskritai skurdžiosios estetikos, artimos asambliažams ir pirmosioms Sorošo ŠMC parodoms. Kūriniai vis labiau buvo siejami su konceptualizmu, objektai tapo didesnės visumos – instaliacijų – dalimi. 1998 metais bendras Sorošo ŠMC ir Vilniaus ŠMC projektas „Sutemos” jau žymėjo pirmojo šiuolaikinio meno „kūdikiškojo” etapo pabaigą ir antrojo pradžią.

Keitė dailės kalbą

Pagrindinė „Sutemų” projekto idėja – pristatyti tokį meną ir tokius kūrybos principus, kokie iki tol Lietuvoje skendėjo nežinomybėje – tamsoje, „sutemose”. „Sutemose” buvo pristatomas medijų menas, daugiausia, žinoma, susijęs su video-išraiška, taip pat įvairiais technologiniais medijų, medijavimo aspektais. Na, galbūt dar šiek tiek ir su šviesos problematika, kadangi šviesos ir tamsos kategorijos yra apskritai pagrindinės kalbant apie fotografiją, kiną ar video-išraišką.

Taigi „Sutemos” buvo skirtos medijai – įvairiems jos neapčiuopiamumo aspektams, – juk vaizdas televizoriuje ar videoprojekcijos kuriami vaizdai nėra tiesiogiai apčiuopiami kaip tapybos ar skulptūros, net objekto menai. Televizorius, skaidrių ar video-projektorius nėra materiali kūrinio forma, tai tiesiog priemonės, kuromis galima šiuos efemeriškus, skendinčius tamsoje, sutemose kūrinius prikelti, vizualizuoti tam tikram laikui. Išjungus televizorių ar projektorių, išnyksta ir pats kūrinys. Taigi šis projektas reiškė tai, kad jaunoji menininkų karta galutinai nutraukė ryšį su tradicinėmis išraiškos priemonėmis, tiksliau pasakius – su tradicinio meno kūrinio samprata.

Apibendrinant galima sakyti, kad visos šios ir paraleliai vykusios kitos šiuolaikinio meno parodos ar projektai, metodiškai kokius penkerius metus stengėsi atnaujinti, praplėsti, keisti plastinę lietuviškosios dailės kalbą. Kiekviena paroda pasirinkdami kokį nors konceptualų aspektą – skulptūriškumą, visuomeniškumą, grožio supratimą, meno kūrinio efemeriškumą, skirtingų dailės ir meno medijų tipologizavimą, – jie pamažu formavo lietuviškojo šiuolaikinio meno sampratą.

Kita vertus, šios permainos yra susijusios su konkrečiais jaunaisiais menininkais. Greta ir toliau kūrė vyresniosios kartos, tradicinių vaizduojamojo meno rūšių atstovai, kurių parodos, nors ir rečiau, buvo rengiamos ŠMC. Taip pat daug jaunųjų dailininkų kūrė tradicinėmis priemonėmis ar savinosi šiuolaikinio meno ideologiją labai saikingai.

Buvo savotiškas avangardas

Panašūs procesai vyko ir kitose Lietuvos vietose. Pirmiausia, tai taip pat susiję su naujos kartos, maždaug 1989–1991 metais baigusios Vilniaus dailės akademiją, atėjimu. Pavyzdžiui, Šiaulių dailės galerija, nuo 1992 metų joje pradėjus dirbti menotyrininkui Virginijui Kinčinaičiui (jo bendrakursis Kęstutis Kuizinas 1992 metais tapo Vilniaus ŠMC direktoriumi), be regioninių, tautodailės parodų, pradėjo rengti ir šiuolaikinio meno parodas.

Vis dėlto kalbant apie pirmąjį šiuolaikinio meno Lietuvoje etapą svarbiausias vaidmuo teko Sorošo ŠMC ir Vilniaus ŠMC, nes šios institucijos tuo metu turėjo didžiausią finansinę ir simbolinę galią, todėl galėjo kryptingai ir efektyviai formuoti šiuolaikinio meno veidą.

Kita vertus, šiuolaikinis menas šiuo periodu buvo savotiškas avangardas, dar tik besiskinantis kelią, todėl plačiau paplisti visoje Lietuvoje negalėjo.

Po 1998 metų šiuolaikinio meno veidas pasikeitė. Buvo susitelkta į konceptualizmo ir videomedijos sintezę. Daugėjo tarptautinių projektų. Buvo transformuotos, atnaujintos Baltijos šalių meno bienalės, kiek reformuoti kiti reprezentaciniai renginiai. Galima sakyti, kad 1998–2003, 2004 metų etapas buvo vaisingiausias ir brandžiausias pačiam Vilniaus ŠMC (Sorošo ŠMC neberengė apžvalginių metinių parodų ir buvo reorganizuotas į Šiuolaikinės dailės informacijos centrą) ir šiuolaikinio meno formavimuisi apskritai.

Pavienių entuziastų reikalas

Galima sakyti, kad šiuo metu šiuolaikinis menas galutinai tapo tikrai šiuolaikiniu menu, kaip jį suprantame dabar, – savarankišku reiškiniu, savarankiška ideologija.

Jei iš pradžių Lietuvos šiuolaikinis menas buvo priklausomas nuo tradicinės dailės, stipriai su ja susijęs, tai šiame etape situacija pasikeitė – neretai tradicines išraiškos priemones stipriai veikė nauji kūrybos principai, kitoks požiūris į kūrinį ir kūrybos procesą. Šiame etape galutinai išsiskyrė tradicinė dailė ir šiuolaikinis menas, tradicinę dailę stumtelėdamas į komercinės, taikomosios dailės pusę.

Šiuolaikinis menas pamažu pradėjo plačiau skilsti ir Lietuvoje (Šiauliuose toliau vyko nepriklausomi, bet taip pat svarbūs šiuolaikinio meno procesai). Vis dėlto galima teigti, kad nesant rimtesnių institucinių permainų šiuolaikinis menas tuo metu dar niekur neprigijo arba buvo pavienių entuziastų reikalas – pavyzdžiui, Redo Diržio veikla Alytaus mieste ar Donato Jankausko – Žemaitijos regionuose.

Kita vertus, tradicinės dailės ir šiuolaikinio meno perskyra, skirtingų, net priešiškų požiūrių į meną atsiradimas ir sukūrė aršią opoziciją, išsiveržusią atvira Lietuvos dailininkų sąjungos ir Vilniaus ŠMC konfrontacija. Ji kilo dėl daugelio dalykų – dėl didžiulių parodinių erdvių, požiūrių į kuravimą ir meno principus apskritai skirtybių.

Atsigavo po šoko

Trečiasis Lietuvos šiuolaikinio meno etapas prasidėjo maždaug 2002–2004 metais, viena vertus konfrontacijos su Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS) fone, kita vertus – bręstant jau kitai, jaunesnei šiuolaikinio meno kartai, kuri taip pat stengėsi įsilieti į šiuolaikinio meno sceną.

Šis lūžinis laikotarpis, pasibaigęs sąlygišku LDS pralaimėjimu, žymėjo keletą naujų aspektų. Vis dėlto LDS išsikovojo teisę rengti porą didžiulių projektų per metus ŠMC parodinėje erdvėje. Tai reiškė, kad tradicinė dailė, taip pat nebe tokia, kokia buvo XX amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje ir viduryje. Ji atsigavo po patirto šoko ir pradėjo formuotis savotiška „stagnacinė” reakcija į šiuolaikinio meno procesus ir pagrindinę tokį meną propaguojančią instituciją. Tai painus aspektas. Galima teigti, kad tokia reakcija galėjo susiformuoti tik šiuolaikiniam menui paveikus tradicinę dailę, jos atstovams patiems to iki galo nesuvokiant.

Taip dailė pamažu transformavosi į šiuolaikinę dailę, paplitusią po visą Lietuvą, ir jos atstovai ėmė reikalauti lygių teisių, t. y. ŠMC parodinių erdvių. Žinoma, ne visada suvokdami, kad šiuolaikinė dailė ir šiuolaikinis menas – du skirtingi dalykai.

2003 ir 2004 metai svarbūs ir kitu aspektu – subrendo nauja karta, stipriai paveikta vyresnės šiuolaikinio meno kartos, besistengianti įsitvirtinti meno scenoje. Šis aspektas svarbus ir kalbant apie Klaipėdos kontekstą.

Subrendo nauja karta

Suprantama, Klaipėdoje parodinis gyvenimas vyko ir iki tol, bet jis buvo gana uždaras. Šiuolaikinio meno atgarsiai, pavieniai menininkai pasiekdavo ir uostamiestį. Jauni Klaipėdos menininkai, susibūrę į grupę „Žuvies akis” dar iki 2003-iųjų rengdavo įvairias improvizuotas akcijas, alternatyvias parodas.

Tačiau būtent 2003–2004 metais nemažai gabių jaunosios menininkų kartos atstovų, kurių dalis buvo ir minėtos grupės nariai, baigę VDA grįžo į Klaipėdą ir įsiliejo į taip pat pradedančių reikštis vietinių menininkų būrį. Šis faktas labai svarbus, nes, kaip ir 1992 metų Vilniaus ŠMC ar Šiaulių dailės galerijos atveju, į pagrindinę Klaipėdos parodinę erdvę atėjo jauni, gabūs, energingi žmonės. Nuo tada prasidėjo tikrasis Klaipėdos meninio gyvenimo atgimimas ir tikroji šiuolaikinio meno integracija, tiek aktyviai bendradarbiaujant su sostinės menininkais, tiek ir formuojant vietinę šiuolaikinės dailės ir šiuolaikinio meno terpę. Vilniaus meninis gyvenimas pastaruoju metu yra sustingęs, apimtas krizės, todėl debiutuojantiems menininkams sunku įsiterpti į uždaras menines ir parodines grupuotes. Jie ieško alternatyvių parodinių erdvių ir kontekstų, o Klaipėda šiuo atveju dar yra atvira naujovėms, permainoms, idėjoms. Bendradarbiavimo pavyzdžiu galėtų būti Klaipėdos šiuolaikinės tapybos bienalė „Nostalgie” (2007) uostamiesčio Dailės parodų rūmuose, išsivysčiusi iš anksčiau čia vykusių šiuolaikinės tapybos parodų, arba „Jaunųjų Europos kūrėjų paroda” (2008), kurioje lietuvių ekspozicijos branduolį sudarė VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros auklėtiniai – klaipėdiečiai ir šiauliečiai.

Nebėra monopolio

Žinoma, minėtų procesų negalima tiesmukiškai redukuoti į vienakryptę „progreso – atsilikimo”, „centro – provincijos” skalę. Tiesiog savo specifinį meninį, parodinį gyvenimą turintys miestai, tokie kaip ir Klaipėda, šiuo periodu sparčiau pradėjo integruoti kitų estetinių sistemų elementus.

Šiuo metu Klaipėdoje vyksta spartūs transformacijos, atsinaujinimo procesai, kuriantys įdomią, specifinę tradicinės dailės, šiuolaiknės dailės ir šiuolaikinio meno santykių erdvę. Tai labai sveikas ir naudingas procesas ne tik pačios Klaipėdos „meniniam renesansui”, bet, kaip Vilniaus menininkas drįsčiau teigti, ir sustingusiam, pasidalytam grupuočių sostinės parodiniam gyvenimui. Nes neretai Klaipėdoje, ypač Dailės parodų rūmuose, vyksta įdomesni ir „šviežesni” procesai, palyginti su pompastiškais ir išsikvėpusiais instituciniais projektais, parodomis Vilniuje.

Lietuvos šiuolaikiniame mene pastaruoju metu vyksta savotiški „lokalios globalizacijos” procesai, reiškiantys tai, kad nebelieka šiuolaikinio meno monopolio. Šiuolaikinis menas nebėra sutelktas viename mieste ar institucijoje, vienoje išraiškos sampratoje. Jis sparčiai maišosi su tradicinėmis išraiškos priemonėmis ir, įgavęs daugybę pavidalų, cirkuliuoja, funkcionuoja lygiagrečiai įvairiose Lietuvos vietose pavienių menininkų ir įvairių institucinių iniciatyvų dėka.