Fotografija, įskėlusi mados kiautą

Fotografija, įskėlusi mados kiautą

39-asis fotografijos festivalis Arlyje – pro įvairiaspalvę podiumo ir užkulisių prizmę

Danguolė Ruškienė

Mada paprastai įvardijama kaip trumpalaikis tam tikro reiškinio populiarumas. O populiarumas beveik visuomet užprogramuoja didesnę ar mažesnę komercinę sėkmę. Todėl idėja vieno seniausių ir garsiausių fotografijos festivalių, kasmet vykstančio Arlyje (Prancūzija), meninės programos direkciją patikėti mados ir stiliaus virtuozui Christianui Lacroix mažų mažiausiai buvo panašu į avantiūrą. Galbūt tokios avantiūros masinamas šiais metais į „Tarptautinius fotografijos susitikimus“ suplūdo įspūdingas būrys fotografijos žinovų ir gerbėjų, kuriuos domino ne tik meniniai, bet ir komerciniai fotografijos aspektai.

Arčiau lūkesčių

Tie, kurie tikėjosi „fashionisto“ festivalio, ko gero, liko labiausiai nuvilti. Kaip trumpai parodų koncepciją pristatė jų komisaras Ch.Lacroix, jis norėjo parodyti nors ir spalvingą, bet tikrą mados gyvenimą, kuris atsiskleidžia ne rampos šviesoje, o užkulisiuose, kur nėra pompastikos, visuotinės šlovės ar garbės troškimo. Čia tiesą apnuogina žmonių trūkumai, lūžiai, incidentai. Čia apstu įspūdžių, tačiau nėra žinojimo. „Tai tam tikra prasme – atvira širdies chirurgija“, anot Ch.Lacroix.

Nuo pat fotografijos festivalio gyvavimo pradžios 1969-aisiais, kai žymus arlietis fotografas Lucienas Clergue’as surengė dvi fotografijos parodas ir jau kitąmet inicijavo fotografų iš viso pasaulio susitikimą, organizatoriai skelbė tyrinėjantys fotografinius pokyčius ir atrandantys naujus vardus fotografijos pasauliui.

Ne vienerius metus būtent šių dalykų Arlio fotografijos festivaliuose ir pristigdavo. Paprastai pagrindines ekspozicines erdves užpildydavo jau gerai žinomų ar net klasika tapusių fotomenininkų darbai. Tačiau šiųmetinės parodos bent jau iš dalies galėjo patenkinti naujovių ištroškusiųjų lūkesčius. Šįkart dominavo ne reportažinių, socialinių ar politinių fotografijų ciklai, o spalva, įspūdis ir nuotaika. Ch.Lacroix iš įvairių pasaulio šalių sukvietė dvi dešimtis gana skirtingų savo raiška, stilistika ir kūrybiniu statusu autorių, kurie savo darbuose egzistencialistines problemas analizavo žvelgdami pro įvairiaspalvę mados pasaulio prizmę.

Po lašą cinizmo ir sarkazmo

Vienas žymiausių svečių Richardas Avedonas, labiau žinomas kaip nespalvotų portretų meistras, festivalyje eksponavo 23-jų fotografijų seriją, kurioje sudėliojo šmaikščią spalvingą pasakėčią „Pono ir ponios Komfortų atminimui“. Ponios vaidmenį atliko manekenė Nadja Auermann, o poną Komfort įkūnijo ciniškai geidulingas skeletas. Ši originalumo nestokojanti pora pasakoja paskutinės valios ir testamento formas įgaunančias istorijas. „Net tada, kai mes esame garsūs, mes esame potencialūs skeletai. O mada yra tik iliuzija, tauriai juokingas būdas kovoti prieš laiką“, – mano R.Avedonas.

Cinizmo ir sarkazmo dozė akivaizdi ir Grégoire’o Alexandre’o darbuose. Jo herojės, tapusios aprangos ar konstrukcijų detalėmis, veikiau panašios į marionetes nei gyvas būtybes. Ne tokį dramatišką požiūrį į mados pasaulį „Paveiksluose iš stebuklų šalies“ formuoja britas Timas Walkeris. Jo paradoksalios siurrealistinės istorijos čia pat virsta anekdotais ar pasakų šalies fragmentais. Subtilūs realybės montažai tampa įtikinamomis istorijomis ar bent sąmoningomis pastangomis jomis įtikėti. Rafinuotas angliškas humoras, prasiskverbęs į mados teritoriją, tampa ryškiu inkliuzu skaidrioje jos terpėje.

Klibina fetišą

Visiškai kitokį požiūrį į mados pasaulį „Jungtinių ikonų serijoje“ formuoja viena iš Ch.Lacroix mados namų fotografių Katerina Jebb. Naudodama specifinę techniką, autorė kuria savitą mados fotografijos estetiką. Ji manekenes paverčia sustingusiomis, negyvybingomis, iki kreidos baltumo išbalintais kūnais porcelianinėmis figūromis. Vos perregimų šydų pridengtos pravertos burnos ir apsiblaususios akys daro jas panašias į mumijas, įspraustas į prabanga žvilgančius futliarus.

Dar daugiau mados užkulisius praskleidžia vokiečių fotomenininkas Peteris Lindberghas, kadaise Arlį aplankęs kaip olandų tapytojo Vincento Van Gogho priebėgą. Būtent tas laikas, beieškant šiame mieste žymaus impresionisto pėdsakų, anot P.Lindbergho, įkvėpė jį kūrybai, kuri materialiu pagrindu išsiskleidė daug vėliau. Autorius į savo modelius pirmiausia žvelgia kaip į asmenybes, kurių dailius veidus bjauroja riebus makiažo sluoksnis, o kūnus – dirbtinės pozos. Norėdamas savo herojes pažinti, jis prieina pernelyg arti, kad būtų galima nepastebėti jų trūkumų. Nespalvotos, stambiaplanės didžiulių formatų fotografijos puikiai įkomponuotos į šiandien jau nebeveikiančios gotikinės bažnyčios erdves, formuoja slogią akimirkos nuotaiką, gerokai klibinančią mados pasaulio fetišą.

Pagrįsta asmenine patirtimi

Dramatiškos nuojautos persmelkti ir Joëlo Bartoloméo įspūdingo dydžio darbai, ekspozicijoje sukuriantys organišką visumą su buvusio geležinkelio dirbtuvių erdvėmis, labiau panašūs į situacinius tyrimus nei portretus ar aktus. Šią statišką paveikslų kompoziciją papildo trumpų videodarbų serija, pagrįsta asmeniniais menininko išgyvenimais, kuriuose smurtas persipina su gandais, o išgyventos akimirkos – su lūkesčiais.

Ne mažiau įspūdinga ekspozicija, surengta šiose urbanistinėse erdvėse, vėlgi pagrįsta kūrėjo asmenine patirtimi, yra socialinę problematiką analizuojančios prancūzų fotografės Françoise’os Huguier’ė „Komunalka“. Darbų eksponavimui parinktos erdvės nemažai prisideda prie šios parodos išskirtinumo bendrame kontekste. Autorės kadruose – kolektyviniai Sankt Peterburgo butai, žadinantys nostalgiją daugeliui iš mūsų, tačiau – visiška egzotika prancūzams. Fotografė kelerius metus fiksavo peterburgietės Natašos buitį, jos kūną, bandydama aptikti abipusio priklausomumo ryšį.

Savo pačios kūno efemeriškumą santykyje su erdve ir atmintimi tyrinėja fotomenininkė Léa Crespi, kurios darbus Arlyje pristatė prestižinė Paryžiaus meno galerija „VU“. Nuogas autorės kūnas balansuoja ant išnykimo ribos į pirmą planą išstumdamas erdvę, kuri kėsinasi jį pasiglemžti. Svarbiausia raiškos priemone autorės darbuose yra ryški šviesa, skaudžiai deginanti jos blunkantį atvaizdą ir niveliuojanti drastiškų erdvių spalvas.

Tyrinėja žmogų ir gamtą

Kito unikalaus projekto metu sukurtą fotografinę medžiagą, tyrinėjančią jau svetimas skausmingas mergaičių ir moterų patirtis statiškomis fotografijų projekcijomis, lydimomis pačių herojų pasakojimų, pateikia dokumentalistas Achinto’as Bhadra. Temą pavadinęs „Kita aš. Transformacija iš skausmo į galią“, autorius nagrinėja žmogaus, patyrusio smurtą ar prievartą gebėjimą aprangos ir neįprastos aplinkos dėka persikūnyti į kitą „aš“. Tuščioje studijoje ištarti žodžiai „Todėl, kad…“, nuskamba tarsi pasiteisinimas, tačiau veikiau prieš pačią save nei prieš visuomenę.

Šiais metais „Atradimų“ premija, kuriai penki ekspertai pasiūlė po keturis autorius iš skirtingų šalių, buvo paskirta Pietų Afrikos fotografui Pieteriui Hugo, nominuotam Elisabethos Biondi. Fotografijų cikle „Hiena ir kiti vyrai“ autorius fotografavo Nigerijoje keliaujančius dresuotojus su menkai prijaukintomis hienomis, beždžionėmis ir gyvatėmis. Dresuotojų ir gyvūnų grupuočių portretai sukurti laukinių Nigerijos kraštovaizdžių fone, darbuose išryškėja gyvūno ir žmogaus kovos dėl valdžios ir meilės niuansai.

Be šio apdovanojimo Arlio fotografijos festivalyje jau treti metai iš eilės išrenkamas geriausias šiuolaikinis fotografijos leidinys (Michael Abrams „Strange and Singular“, 2007) ir geriausia istorinė knyga („Nein Onkel“, 2007).

Lietuviai dėmesio nesulaukė

Tradiciškai „Tarptautiniuose fotografijose susitikimuose“ pristatomi ir Prancūzijos nacionalinės fotografijos mokyklos Arlyje absolventai (šią mokyklą prieš kelerius metus yra baigę ir du fotomenininkai iš Lietuvos – kauniečiai Gintaras Česonis ir Mindaugas Kavaliauskas). Šiais metais mokyklos žiuri atrinko trijų jaunų arliečių darbus: Marikelę Lahana’ą, portretuose ir aktuose eksponavusią gana niūrias asmenines vizijas, Sungą Hee Lee, dėmesį koncentravusį prie apleistų Tailando ir Vietnamo reklaminių stendų, ir Christophe’ą Matterną, fiksavusį daugiau ar mažiau žymius Pietų Prancūzijos kraštovaizdžius.

Pirmosios festivalio savaitės metu tarp daugybės renginių buvo surengta ir „Europos naktis“, kurios metu geležinkelio dirbtuvių teritorijoje dideliuose ekranuose rodyti 81 autoriaus iš 27 Europos Sąjungos šalių darbai. Tarp šios gausybės jaunų fotografų buvo eksponuojami ir lietuvių Ugniaus Gelgudos, Monikos Bielskytės ir Vido Biveinio darbai (kuratorė Margarita Matulytė). Didesnio dėmesio nesulaukusi lietuvaičių ekspozicija, kai kurių Lietuvos fotografijos ekspertų nuomone, atspindėjo labiau subjektyvią kuratorės poziciją, o ne šalies fotografijos tendencijas.

Į atviras erdves

Apžvelgiant daugiau kaip 50 šiais metais Arlio festivalyje surengtų parodų, kaip ir kiekvienais metais užtvindžiusių visą miestelio teritoriją: muziejus, galerijas, mokyklas, viešbučius ir milžiniškus seniai nebeveikiančio geležinkelio dirbtuvių angarus, dar kartą pasitvirtina šiandieninės fotografijos pastangos bet kokiomis priemonėmis nutraukti ryšį su pirmapradžiu vaizdu: abejonės realaus vaizdo tikrumu, jo skaidymas ir naujų prasmių (subjektyvių autorinių įžvalgų) dėliojimas tuščiame lauke, taip konstruojant logiškai nepagrįstus vizualius-prasminius ryšius; siekis paneigti fotografijos statiškumą, gebėjimą fiksuoti vienintelę akimirką, imituojant laiko slinktį ir ištęsiant ją iki begalybės.

Akivaizdu, kad technologinės naujovės veikia ne tik kūrybos procesą, bet ir parodų eksponavimo kultūrą. Ko gero, didelio formato lakštai privertė fotografijų parodas išsikelti iš tradicinių galerijų, taip „išvesdami“ fotografiją į ne kultūrinės paskirties statinius ar atviras erdves. Tokiu būdu kartu su fotografijomis ekspozicijos erdvės neretai tampa ne mažiau svarbiu parodos akcentu nei patys kūriniai. Kaip teko įsitikinti, apgalvotas jų parinkimas ir darbų išdėstymas Arlyje buvo ypač sėkmingas.

Taigi mada, būdama trumpalaikė nuolatinio atsinaujinimo siekianti užgaida, tarsi provansiškas lietus nuvarva nuo fotografijos monolito, taip ir neprasiskverbusi giliau, tačiau pati gerokai pasikeitusi.

Fotografai Nidoje ieškojo savo ištakų

Fotografai Nidoje ieškojo savo ištakų

Rita Bočiulytė

Savaitei rudenėjanti Nida tapo fotografų Meka. Perkopęs per tris dešimtmečius tarptautinis fotografų seminaras, rengiamas Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS), nenusižengė ilgametei tradicijai – rugsėjį visus suburti Nidoje.

Išprovokavo diskusiją

Aptarti lietuvių fotografijos mokyklos ištakų, raidos ir paveldo temos šiemet rugsėjo 14–20 dienomis į Rašytojų kūrybos ir poilsio namus „Urbo kalnas” vaizdingoje Nidoje suvažiavo 125 fotografijos praktikai ir teoretikai iš visų Lietuvos kampelių, atvyko svečių iš Lenkijos ir Baltarusijos.

„Šiemet mūsų prisirinko kiek mažiau nei pernai į jubiliejinį 30-ąjį renginį. Praėjusį rudenį buvo suvažiavę net 167 fotografijos entuziastai. Šiemet nesulaukėme artimiausių kaimynų – kaliningradiečių, kuriuos kviečiame kasmet. Bet Lietuvai atstovaujančiųjų turime iš visų miestų, taip pat ir klaipėdiečių fotografų, kurie arčiausiai Nidos, mūsų seminare apsilanko kasmet”, – sakė ilgametis renginio organizatorius LFS valdybos atsakingasis sekretorius Stanislovas Žvirgždas.

Jis ne tik organizavo paskaitas, sudarė intensyvią seminaro darbotvarkę, bet ir pats su fotografijos tyrinėtoju Skirmantu Valiuliu parengė vieną iš pagrindinių renginio pranešimų „Lietuvių fotografijos mokykla: ištakos ir raida”. Skaitė jį pailiustruodami fotografijomis.

Kitas Lietuvos fotografijos metras Aleksandras Macijauskas dviem savo pranešimais suabejojo, ar buvo ir yra lietuvių fotografijos mokykla, ko vertos „archyvų premjeros”. Tai išprovokavo diskusiją, kuria liko patenkinti ir lietuvių fotografijos mokyklos šalininkai, ir jos kritikai.

Vertingos patirtys

31-ajame seminare buvo aptartos fotografijos sąsajos su kitais menais. Svečias iš Lenkijos Roslawas Szaibo, kuris yra dailininkas, kuriantis plakatus, skaitė paskaitą apie fotografiją ir grafiką. Klaipėdietis menotyrininkas Ignas Kazakevičius analizavo fotografijos įtaką kitiems vaizduojamiesiems menams. Anot uostamiesčio fotomenininko Roberto Gabrio, seniai neteko girdėti tokios įdomios paskaitos.

Šiaulietis menotyrininkas Virgilijus Kinčinaitis gilinosi į lietuvių fotografijos mokyklos įžvalgas. Eglė Jaškūnienė įvertino 7–8 dešimtmečių Lietuvos taikomąją fotografiją, o Ieva Meilutė-Svinkūnienė vėlgi seminaro dalyvius „vedė prie ištakų” – Vilniaus fotografijos mokyklos.

Seminaro dalyviai domėjosi ir aptarinėjo ne tik „savo kiemo” praeitį ir dabartį. Jie turėjo galimybę daugiau sužinoti, ką fotomene veikia ir nuveikė artimiausi kaimynai.

Minskietis Jurijus Vasiljevas savo pranešime apžvelgė pas mus menkai žinomą Baltarusijos XX amžiaus fotografiją. Lenkijos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Mariuszas Widerinsky’s pasidalijo šios organizacijos veiklos patirtimi, atkreipdamas ypatingą dėmesį į fotografijos rinką. Vytautas Michelkevičius pažėrė vertingų pastebėjimų iš kelionių po Europą apie šiandieninių fotografijos organizacijų modelius.

Festivalių pėdomis

Tradiciškai dalis pranešimų buvo skirti pasaulio fotografijos ir jos festivalių naujovėms. LFS pirmininkas Antanas Sutkus pasidalijo Nyderlandų fotografijos festivalio „Šiaurės šviesa” įspūdžiais, Sigitas Krivickas papasakojo apie 39-ąjį tarptautinį Arlio (Prancūzija) fotografijos festivalį, Romualdas Požerskis – apie festivalį „Degantis žmogus” Amerikoje.

Mindaugas Kavaliauskas kolegoms pristatė jo rengiamo „Kaunas foto” 2008-ųjų festivalio naujienas, o Eglė Deltuvaitė visus supažindino su rugsėjo 2 – spalio 1 dienomis Vilniuje vykstančio pirmojo tarptautinio meninės fotografijos festivalio „In focus” idėja ir programa.

Vakarais seminaro dalyviai žiūrėjo lietuviškus dokumentinius ir videofilmus, kuriuos pristatė S.Valiulis. Tradiciškai buvo peržiūrimos ir aptariamos fotografų atsivežtos darbų kolekcijos bei naujausi fotografijos leidiniai. Su jais buvo galima susipažinti seminaro bibliotekoje.

Gyvybinga tradicija

Praėjusį šeštadienį fotografai paliko Nidą iki kito rudens. Jei iki tol sugrįš į ją, tai pavienui. Šiemetinį seminarą rengėjai ir dalyviai vadina sėkmingu, nes jo dinamiška kaita ne tik kasmet išsaugo jau susiformavusias renginio tradicijas, bet ir papildo jas intriguojančiais rakursais bei netikėtais pokyčiais. Jame susitinka ir randa bendrą kalbą pripažinti meistrai ir pradedantieji fotografai. Jie iš pirmų lūpų gali išgirsti istoriją, kaip čia per kopas brendantį J.P.Sartre’ą įamžino A.Sutkus…

Pirmasis fotomenininkų seminaras Nidoje buvo surengtas giliu sovietmečiu – 1973-iaisiais ir su ketverių metų pertrauka vyksta iki šiol. Nidą kaip menininkų rojų atradę fotografai greitai šį kraštą išgarsino daugelyje tarptautinių parodų ir pelnė garsiausių apdovanojimų. Nacionalinės premijos laureato S.Žvirgždo teigimu, vien jo fotografijos iš Nidos apkeliavo bene 80 pasaulio šalių. „Tiek kartų kaip Nida nė viena kita Lietuvos vieta nefotografuota”, – tvirtino vilnietis.

„Permainų muzika“ – ketvirtasis žingsnis

„Permainų muzika“ – ketvirtasis žingsnis

Danguolė Vilidaitė

Rudens pradžia Klaipėdoje paženklinta stipriomis šiuolaikinio meno injekcijomis. Tik ką baigėsi paribio zonoje prasmių beieškanti „Plartforma“, jos minčių estafetę, nepraėjus nė savaitei, perėmė 4-asis šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“, o šiek tiek vėliau – ir mažosioms kino formoms duoklę atiduodantys „Tinklai“, 10-ąjį festivalį Klaipėdoje pradėję muzikiniu projektu – grupės „Bell Oschestre“ koncertu.

Uostamiesčio šiuolaikinio meno erdvėse ypač svarus „Permainų muzikos“ indėlis. Jau ketvirti metai, tarsi tikintis po kruopelytę surinkti savo „I CZING”, šis festivalis supažindina su ryškiausiomis XX amžiaus akademinio muzikinio pasaulio asmenybėmis, vienaip ar kitaip paveikusiomis muzikinės minties raidą, garsinių erdvių ir formų atradimais, įdomesniais Lietuvos projektais.

Rugsėjo – lapkričio mėnesiais suskambės net dešimt tokių intriguojančių ir galbūt netikėtų „Permainų muzikos“ renginių tradicinėje Klaipėdos koncertų salės erdvėje. Juos vainikuos koncertai, skirti Oliviero Messiaeno ir Karlheinzo Stockhauseno kūrybai.

Apie pirmuosius du, jau įvykusius, – dabar.

Etiudai kamuoliukams

Kaip jungtis, gražus perėjimas ar „Plartformos“ tęsinys atrodė pirmasis „Permainų muzikos“ projektas „Oro putos“ („L’Ecume de le l’air“) su naujojo cirko atstovais iš Prancūzijos „Cie Les Apostrophés“ (Martinas Schwietzke’ė – koncepcija, žongliravimas ir Michelis Bismutas – kompozitorius, kontrabosas).

M.Schwietzke’ės improvizacija įvairiais daiktais – kamoliukais, lanku, lazdele ar balionu, minimaliai juos jungiant su pantomimos, šiuolaikinio šokio judesiu ar garsu, – kūrė nepaprastai estetišką vaizdinį. Kontraboso partija įvairiais štrichais, flažoletiniu skambėjimu, stuksenimu į deką, J.S.Bacho ar džiazo muzikos fragmentėliais šiuose etiuduose daiktams suteikdavo ar paryškindavo skirtingas nuotaikas. To dar negana – kontrabosas ir pats tapo vieno iš etiudų svarbiausiu personažu.

Grakštumas, paprastumas ir prancūziška elegancija – tai tos savybės, kuriomis buvo galima vaidinime žavėtis. Stebėtinas menininkų laisvumas ir mokėjimas žaisti elementariais garso ir judesio elementais kėlė pagarbią nuostabą. Tik, manyčiau, labai nusivylė tie klausytojai, kurie tikėjosi išgirsti virtuoziškesnį kontrabosą, sudėtingesnę M.Bismuto kompoziciją, taikliau pritaikytą garsą judesiui.

Kvapnusis „Pas de deux“

Antrame festivalio vakare išgirdome Vidmanto Bartulio kamerinę, bet toli gražu neatitinkančią šio žanro standartų operą „Pas de deux“ („Paskutinė vakarienė“), skirtą atlikti dviem aktoriams (Audronė Paškonytė ir Evaldas Jaras), dvylikai muzikantų, dirigentui (Donatas Katkus) ir virėjui, kurį vaidina pats kompozitorius. Operos režisierius ir dailininkas – Jonas Arčikauskas.

Librete, kurį kompozitorius parašė panaudodamas A.Duma tekstus, veiksmas vyksta 1793-iųjų metų sausį (Prancūzijos revoliucijos laikais) Tamplio rūmų virtuvėje. Ši diena yra paskutinė monarchui Liudvikui XVI prieš nukirsdinimą (vėliau toks pat likimas laukia ir Marijos Antuanetės). Karališkoji šeima kalba apie daug ką, bet svarbiausia jų pokalbio tema yra karaliaus skrandžio reikalai – „aš turėjau vienintelį patarėją, savo skrandį“, receptai, kažkiek politika ar trivialūs dalykai, tik ne mirtis. Liudvikas XVI, tiesa, pabaigoje prisimena šiek tiek patobulinęs giljotiną…

Kiek sausam, labiau rečitatyviniam karalienės solo kontrastuoja jo didenybės manieringos frazės, dviprasmiški glisanduojantys atodūsiai, beveik katiniškas murkimas.

Fatališką šio lengvo ir rafinuoto farso-žaidimo baigtį galima tik nujausti: virėjas, o gal Dievas (su karūna, papuošta šaukštais), griežtai pjausto daržoves, kopūsto galvą (simboliška), tranko indus, prie jo padėta kaladė su kirviu, galvos formos balvonas su į jį įsmaigstytais peiliais. Intensyvėjant instrumentinės grupės garsui, stiprėja ir verdamos sriubos kvapas, kuri kartu su paskutiniaisiais operos akordais kaip tik ir išverda. Toks jau tas V.Bartulis – kraštutinumų ir muzikinių parodijų meistras, sugebantis ir „iš kirvio“ sriubą išvirti. Pabaigoje – visuotinės sriubos valgymas, toks labai jau rituališkas ir daugiaprasmis. O prasmių, kaip nujaučiu, šių metų „Permainų muzikos“ festivalyje tikrai nepritrūks.

„Kintančios erdvės” – Berlyne

„Kintančios erdvės” – Berlyne

Rugsėjo 18-ąją Giedrės Bartelt galerijoje Berlyne (Vokietija) atidaryta klaipėdiečių fotomenininkų Remigijaus Treigio, Raimundo Urbono (1963–1999) ir Gyčio Skudžinsko bendra paroda „Kintančios erdvės”, tęsianti uostamiestyje 2006-aisiais startavusią tarptautinę bienalę „Erozija”.

Pristatė Vokietijoje

Per vernisažą Berlyne R.Treigys ir G.Skudžinskas pristatė parodą ir jų inicijuotą „Erozijos” projektą, paliečiantį kone visas fotografijos ir gretutinių vizualinių menų raiškos kryptis, atskleidžiantį fotografijos žanro lankstumą ir įvairialypiškumą.

Iki spalio 25-osios Vokietijoje veiksiančią parodą lydinti G.Bartelt ir G.Skudžinsko sudaryta, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus išleista ir Klaipėdos leidybos grupės „Druka” atspausdinta knyga „Kintančios erdvės” yra ekspozicijos dalis, o kartu – pirmasis 2-osios bienalės „Erozija” renginys. Knyga išleista lietuvių ir vokiečių kalbomis, gausiai iliustruota R.Treigio, R.Urbono ir G.Skudžinsko fotografijomis, kurias papildo tekstinės kultūrologinės įžvalgos.

Leidybos grupės „Druka” vadovė Renata Budvytienė G.Bartelt galerijoje taip pat pristatė šiemet išleistą R.Treigio ir Rolando Rastausko fotoeseistinę knygą „Berlynalijos”, kurioje sudėti abiejų menininkų įspūdžiai apie neoficiozinį Berlyną.

G.Bartelt galerija Berlyne jau nebe pirmi metai bendradarbiauja su Klaipėdos menininkais.

Skirtybės ir ryšiai

Erdvės gali būti pačios įvairiausios: viešos ir privačios, fizinės ir virtualios, humanizuotos ar pirmapradės, poilsio ir pramogų, bauginančios ir mielos… Erdvės visuomet keičiasi, persilieja ir susipina, panaikindamos savo ribas. Nepaliesti peizažai pamažu prisipildo urbanistinių ženklų, ištirpdančių aiškias ribas tarp miestovaizdžio ir atviros, tyros tabula rasa.

Iš savo asmeninių apartamentų patekdami į viešą erdvę, mes keliaujame laiptinių, kiemų ar „savos gatvės” labirintais. Politinė erdvė taip pat keičiasi palaipsniui: sovietmečio atšilimą sekė „perestroika”, nepriklausomybę – narystė ES, kurioje galime laisvai keliauti, nes jau priklausome ir Šengeno erdvei.

Bet yra ir tokios vietos, kurios tarsi paženklintos erdvės lūžio. Tokiomis galėtume laikyti pajūrio zonas. Čia dėl natūralių geografinių sąlygų erdvė aiškiai padalijama į dvi visai skirtingas teritorijas. Būtent čia žmogus be galo aiškiai tiek fiziškai, tiek mentališkai suvokia erdvės skirtybes.

Projektas „Kintančios erdvės” siekia apmąstyti erdvės, jos kitimo ir žmogaus savivokos, tarpusavio ryšius. Projektui atstovauja trys Lietuvos pajūrio regiono fotografai, kurių kūryboje dominuojančią poziciją užima erdvės fiksavimo, analizės ir perkūrimo strategijos.

Trys rakursai

R.Urbonas (1963–1999) naudojosi dviem pagrindiniais principais: fiksavo uždarą intymią erdvę, pasakodamas šeimos būties ir buites patirtis, arba rinkosi apleistus fiziškai į užmarštį bepasitraukiančius statinius, sugėrusius aplinkinių įvykių kvapą. R.Urbono erdvėje nėra tiesioginių nuorodų į veikiančius personažus ar konkretų laiką, bet visuomet aiškiai apibrėžtas erdvės individualumas.

R.Treigio ciklo „Miestas iš atminties. Vilnius” atspauduose taip pat atidžiai ir per atstumą pasisavinti erdvėvaizdžiai, tik jo darbuose aiškiai dominuoja autorinė raiška. R.Treigio pasakojimas apie fizinę vietą perfrazuotas ir perkeliantis į kitą nepatirtą scenovaizdį. Dar daugiau menininkas neretai kadro kairėje palieka juodą plyšį, kuris suvokėją veda tolyn į užkadrio zonas, į neužfiksuotą, bet šalia egzistuojančią erdvę.

G.Skudžinskas cikle „Traces” fotopriemonėmis perkonstruoja esamas erdves. Keliakryptis žvilgsnis į tas pačias, o neretai ir į skirtingas erdves sukuria visai naują ir simuliakrinį miestovaizdį. Atspauduose susipynę urbanistiniai landšaftai leidžia ieškoti bendro viešos erdvės vardiklio. Persiliejantys ir atsikartojantys vaizdai sunaikina lokalios erdvės apibrėžtumą, o sodrus atvaizdas tampa daugiaprasmėmis konstrukcijomis.

Aktualizuoja tekstais

Projekte „Kintančios erdvės” kviestiniai menotyrininkai, eseistai, filosofai tekstais parodos kataloge aktualizuoja erdvės, kismo ir fotografinio atvaizdo suvokimo galimybių problematiką.

Teoretikai G.Bartelt, Jurijus Dobriakovas, Virginijus Kinčinaitis, Ruth Leiserowitz, Katharina Narbutovic, Rolandas Rastauskas ir G.Skudžinskas knygoje aptaria erdvės ir individo tarpusavio priklausomybės dilemą, skirtingų erdvių poveikį žmogaus savivokai, fotografinio atvaizdo ir realios erdvės suvokimo paradoksus.

Projektu „Kintančios erdvės” prasidėjusi Berlyne 2-oji „Erozijos” bienalė šį rudenį vėl sugrįš į Klaipėdą.

„Durų” inf.

„Vienos kraujas“: rafinuota, stilinga, šmaikštu

„Vienos kraujas“: rafinuota, stilinga, šmaikštu

Rita Bočiulytė

Johanno Strausso operete „Vienos kraujas” rugsėjo 26-ąją Klaipėdos muzikinis teatras pradės naują szoną. Spektaklis rampų šviesą išvydo pavasarį, nuo tol rodytas tik kelis kartus, bet dar neišblėso premjeros įspūdis, kuris buvo toks stiprus, kad norisi ir vėl jį pamatyti.

Harmoninga visuma

Retas sceninis kūrinys taip pateisina lūkesčius. Ir kūrėjų, ir publikos, ir kritikų. Juolab operetė. Ypatingas žanras, iš kurio laukiama sceninės žaismės, aktorinės raiškos, muzikos gyvumo, įsimintino melodingumo, savitų vizualinių sprendimų, šiuolaikinio požiūrio.

Šiai nerūpestingai scenos viliokei žiūrovai daug mažiau atlaidesni nei donai operai. Operetėje ypač glaudžiai susiję muzika ir vaidyba, žodis ir sceninis veiksmas, vaizdas ir jausmas.

Harmoninga viso to visuma plius geras skonis, šiuolaikiškumas ir profesionalumas turbūt geriausiai charakterizuoja klaipėdietišką „Vienos kraujo” pastatymą.

Sužibo naujomis žvaigždėmis

Vieną iš pasaulio operetės šedevrų diriguoja šio žanro ir J.Strausso kūrybos žinovas Stasys Domarkas. Iki šiol Kauno valstybiniame muzikiniame teatre sėkmingai rodomas dar 1968-aisiais jo pastatytas „Vienos kraujas” – pirmasis maestro savarankiškas darbas teatre, jam tik baigus tuometinę Leningrado konservatoriją. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras prieš kelerius metus taip pat yra pastatęs šią operetę.

Šiame kontekste naujasis pastatymas Klaipėdoje pirmiausia išsiskiria scenovaizdžiu ir artistais.

Operetėje pasirodo net trys pagrindinių personažų poros, yra kur atlikėjams parodyti savo vokalinius ir vaidybinius sugebėjimus. Ši situacija buvo ypač palanki jauniesiems teatro solistams Rasai Ulteravičiūtei, Mindaugui Rojui ir Dmitrijui Afanasjevui, šiame spektaklyje sukūrusiems visokeriopai įspūdingus, spalvingus vaidmenis. Jie atsiskleidė ne tik kaip puikūs solistai, bet ir kaip įdomūs, lankstūs aktoriai. Žodžiu, įtikino ir tuo labai pradžiugino.

Su kokybės garantija

Klaipėdos scenoje „Vienos kraujas” sužibo ryškiu ir drąsiu sprendimu, atsivėrė netikėta šiam pastatymui scenografine-kinetine erdve.

Spektaklį sukūrė režisierius Ramūnas Kaubrys ir jo suburta klaipėdiečiams jau gerai pažįstama teatro menininkų komanda – kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, scenografas Artūras Šimonis ir choreografas Aurelijus Liškauskas.

Šis ketvertas po Viktoro Lebedevo „O, mielas drauge“ (2004), Zigmaro Liepinio „Paryžiaus katedros” (2005) ir „Adatos” (Latvijos nacionaliniame teatre, 2007), J.Strausso „Šikšnosparnio” (2006) ir Paulo Abrahamo „Baliaus Savojoje“ (2007) jau tapo savotiška meninės kokybės garantija. Kiekvienas turi savitą braižą, o kartu yra ideali kūrybinė bendraminčių neoromantikų komanda.

Džiaugiasi gyvenimu

„Vienos kraujo“ siužeto vingiai veda į Vienos kongreso ir kongresmenų gyvenimo užkulisius, labai primindami smagią situacijų komediją. „Mylėti, o ne kariauti!” – tokį šūkį buvo pasirinkę 1814-ųjų rudenį vykusio Vienos kongreso dalyviai.

Spręsdami, kaip suvienyti Europą, Vienos kongresmenai svarbius valstybinius reikalus operetėje sugeba suderinti su ne mažiau svarbiais asmeniniais širdies reikalais – flirtu, klasta, meile ir malonumais.

Akcentuodami aistrą gyventi, mylintiems būti kartu ir džiaugtis gyvenimu, dinamiško spektaklio kūrėjai visam operetinių aistrų bei jausmų fonui suteikė skaidraus vizualumo, žavaus stilingumo ir šmaikštaus originalumo.

Skriskit, balti balandžiai!..

Kūrybinio polėkio sklidina žaisminga spektaklio choreografija, primenanti laikus, kai J.Straussas rašė valsus, bet dar ne visi juos mokėjo šokti…

Konceptualus romantiškai siurrealistinis scenovaizdis, eksperimentai su šviesa ir spalvomis nedidelę teatro sceną pavertė, atrodo, beribe, šviesia, lengvai plazdenančia erdve, kurioje pakanka vietos net sūpynėms. Iliuzoriškumo įspūdį dar labiau sustiprina finale joje netikėtai atsiradę gyvi dresuoti balandžiai, pagal komandą skrendantys ir tupiantys karuselininkui (Stasys Rezgevičius) ant rankų. Iš nuostabos ir susižavėjimo užima žadą – sunku net įsivaizduoti, ką dar gali padaryti teatras, kad užsitarnautų publikos meilę.

Veikėjų apranga atliepia istorinio kostiumo estetiką, bet vėlgi laisvai kvėpuoja pastelinių ir ryškių spalvų deriniais, šlama atlasu, šilku ir aksomu, plazdena kaspinais, raukiniais, vėduoklėmis ir auksinėmis moterų garbanomis…

Šiek tiek utriruota, bet linksma ir prašmatnu, padeda kurti nerūpestingą, siautulingą, kiek ironišką spektaklio atmosferą.

Net tie, kurie nesimpatizuoja operetei, laiko ją nerimta, kokete, paika publikos linksmintoja, karštam „Vienos kraujui“ atsispirti negali. Tiesa, kita spektaklio artistų sudėtis (jų yra dvi) gali šiek tiek pakooreguoti situaciją.

Bet gyvenimas vis tiek suksis svaigiu J.Strausso valsų ritmu, nors dviem su puse valandos nusinešdamas tolyn visus rūpesčius, darganas ir nemalonumus… Verta surizikuoti.

Scenoje – ateities vardai

Scenoje – ateities vardai

Laima Sugintienė

Pirmasis tarptautinis klasikinės muzikos festivalis „Klasikinės muzikos ateities vardai“ rugsėjo 5–9 dienomis nuskambėjo Klaipėdos koncertų salėje.

Keturių koncertų ciklą pradėjo ir baigė, taigi savotiškai „įrėmino“ kartu su kviestiniais solistais griežę patys organizatoriai – „Camerata Klaipėda“. Dviejuose viduriniuose koncertuose klausėmės aštuonių jaunųjų atlikėjų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rusijos. Kaip pristatydamas festivalį sakė jo sumanytojas „Camerata Klaipėda“ vadovas smuikininkas Vilhelmas Čepinskis, labai svarbu remti jaunuosius talentus; jis prisipažino iki šiol prisimenąs pirmuosius pasirodymus su simfoniniu orkestru. Festivalio rengėjai sau iškėlė ir daugiau tikslų – suartinti skirtingų šalių atlikėjus bei populiarinti klasikinę muziką.

Du orkestro veidai

„Camerata Klaipėda“ orkestras pirmajame koncerte pasirodė blankokai. Jau ne pirmą kartą kilo minčių, kad scenoje reikia dirigento. Juolab kad orkestre ir vėl matyti naujokų (ypač pasigedau sodraus, gražaus Tomo Ramančiūno violončelės tembro). Nors aktyvi, puikiai muzikuojanti naujoji koncertmeisterė Aliona Rachitchi darė ką galėjo…

Bet finaliniame koncerte viskas skambėjo tiesiog pasigėrėtinai puikiai, kolektyvas griežė darniai ir su įkvėpimu. Matyt, ne patį geriausią pasirodymą festivalio pradžioje lėmė kitos priežastys. Nedrįstu net manyti, kad mažokai repetuota: tik tarp mūsų – buvo griežta net skirtingais štrichais…

Antra vertus, apmąstymų vertas ir ankstyvo F.Mendelsono opuso – Simfonijos styginių orkestrui Nr.7 d–moll – pasirinkimas festivalio atidarymui. Nebent kaip kūrybinė laboratorija naujiesiems orkestrantams…

Atidarymo koncerto puošmena – klaipėdiečiams jau pažįstamo Rusijos violončelininko Boriso Andrianovo pasirodymas. Turėjome puikią galimybę išgirsti jį atliekant ne „Brėmeno muzikantų“ lygio kūrinius: subtiliai interpretuotą L.Boccherini’o Koncertą violončelei D–dur, tiesiog stulbinamai virtuoziškai prašvilpusį N.Paganinį. Apskritai orkestre juntamas pagyvėjimas, kai kartu su juo muzikuoja V.Čepinskis. Taip buvo ir šįsyk.

O štai uždarymo koncerte girdėjome tą senąją, pamėgtąją, stilingąją „Camerata Klaipėda“. Įdomi, originali programa: G.Holsto Šv.Pauliaus op.29 nr.2, O.Respigi Siuita Nr.3 „Antikinės arijos ir šokiai“, A.Vivaldi’o koncertas smuikui, styginiams ir basso continuo g–moll, J.Brahmso kvintetas, E.Izaji „Harmonines du Soir“, P.Čaikovskio Antante Cantabile (nuostabus alto solo), F.Listo Vengriška rapsodija Nr.2. Ir puikūs solistai: V.Čepinskis, Michailas Bereznickis (altas, Rusija), Mindaugas Bačkus (violončelė) ir Darius Dikšaitis (smuikas). Visa tai laidavo festivalio baigiamojo koncerto sėkmę. Pasak vakaro vedėjo, charizmatiškojo Viktoro Gerulaičio, orkestras „trinktelėjo durimis“.

Jauni ir talentingi

Jaunieji festivalio dalyviai – visi tituluoti, prestižinių konkursų laureatai – atliko po dvi programas: vieną solinę, kitą – su orkestru. Jie tiesiog pribloškė savo talentais. Atrodo, kad Klaipėdoje, kur įvairių projektų vaikams ir su vaikais jau net tam tikra perprodukcija – groti su orkestru jau nebėra įvykis, nelabai kuo ir nustebinsi. O nustebino. Kiekvienas iš aštuonių solistų savaip.

Štai jauniausia festivalio dalyvė pianistė Olga Chepovetsy (g. 1997) skoningai atliko W.A.Mozarto Koncertą fortepijonui Nr. 8 C – dur, Guoda Indriūnaitė (fortepijonas) žavėjo romantišku polėkiu, dar vienas pianistas Dmitrijus Mayboroda brandžiai skambino R.Šumano „Karnavalą“. Ypatingo publikos pritarimo sulaukė nuostabaus tembro klarnetininkas Žilvinas Brazauskas, įkvėptu, nuoširdžiu muzikavimu žavėjo gitaristas Jonas Kublickas. Temperamentingai, virtuoziškai ir laisvai, idealiai švariai griežė legendinio smuikininko L.Kogano anūkas Danielis Milkis. Tačiau didžiausių simpatijų susilaukė, publiką tiesiog pavergė ksilofonu ir vibrofonu grojęs Danijilas Belikovas.

Repertuaras – sėkmės laidas

Artisto, ypač jauno, individualybei atsiskleisti itin svarbu tinkamai parinktas repertuaras. Šioje srityje jaunųjų talentų mokytojai nestokojo išmonės. Ypač įdomią, muziko įvairiapusiškumą patirti leidusią programą atliko Ž.Brazauskas. To negalėčiau pasakyti apie kiek vienpusišką, bravūra pagrįstą D.Milkio programą. O subtilusis gitaristas J.Kublickas, grodamas su orkestru A.Vivaldi’o koncertą liutnei D–dur tiesiog neturėjo galimybės pademonstruoti visų savo įvairialypio talento, kurį jis paliudijo soliniame pasirodyme, briaunų. O ir orkestras jį gožė… Vargu, ar derėjo tokio pobūdžio renginyje D.Mayborodai skambinti ir R.Šumano „Karnavalą“.

Palinkėjimai rengėjams

Besidžiaugdama šia puikia festivalio idėja, sveikindama jo sumanytojus ir vykdytojus (komanda galėtų būti didesnė, profesionalesnė), vis dėlto turiu ir keletą pastabų.

Apmaudu ir gėda buvo sėdėti pustuštėje salėje (moksleiviai koncertus lankyti galėjo nemokamai!), gaila didžiulio atlikėjų triūso. Ko gero, panašiai jautėsi ir festivalio globėjas Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius. Esu įsitikinusi, kad renginiui pasirinktas laikas yra visiškai netinkamas – pirmoji rugsėjo savaitė daugeliui susijusi su įvairiais rūpesčiais, o ir muzikos mokyklų pedagogai tikriausiai dar sunkiai suburtų savo klasę išvykai į koncertų salę. Kita vertus, kuris vaikas sėdėtų daugiau nei trijų valandų koncerte?!. Taip, taip – tiek truko soliniai jaunųjų pasirodymai.

Per vėlai pasirodė reklama, o ir ji neinformatyvi – turėjai gerokai pavargti, norėdamas sužinoti koncerto laiką.

Daug netikslumų renginio buklete (rėmėjas – Lietuvos Respublika?), jokios informacijos apie dirigentą (taip, taip, vienas koncertų vyko su dirigentu) ir kt.

Vedėjas, vedėjas, vedėjas… Gerai, kad paskutinį koncertą išgelbėjo V.Gerulaitis, nes prieš tai mėginusiai tai daryti merginai akivaizdžiai geriau sekėsi šokti. Nors ir čia režisieriaus ranka nesutrukdytų. Sklandžia kalba, gražia scenine laikysena pasižymėjęs anoniminis pirmųjų koncertų vedėjas nesuteikė ypač svarbios informacijos apie kūrinių struktūrą, todėl vėl nesmagu buvo girdėti ir sutrikusių muzikų reakciją, ir ne vietoje aidinčius plojimus.

Koncertuojant vaikams didesnio dėmesio nusipelno ir jų mokytojai. Paskubomis festivalio pabaigoje įbrukti padėkos raštai nekompensuoja jų pavardžių įslaptinimo – juk apytamsėje salėje tikrai ne kiekvienas ją perskaito…

Apie visa tai rašau tik linkėdama sklandumo kitiems festivaliams. Ačiū už entuziazmą.

Kūrybos keliu – su knygos ženklu

Kūrybos keliu – su knygos ženklu

Kristina Jokubavičienė

Uostamiesčio grafikės Onos Šimaitytės-Račkauskienės jubiliejinė paroda „Noriu pasakyti…”, veikianti „Klaipėdos galerijoje”, atskleidžia autorės kūrybą jai artimiausiame ekslibriso, dar vadinamo knygos ženklu, žanre.

Dėsninga, kad jubiliejinei dailininkės 65-mečio parodai buvo pasirinktas ekslibrisų pristatymas – tai svariausia dailininkės kūrybos sritis, kurioje pasiekta ryškių kūrybinių sėkmių, pažymėtų daugiau nei pusšimčio įvairių konkursų, prestižinių ekslibrisų parodų diplomais. Šiandien O.Šimaitytė-Račkauskienė yra viena iš nuosekliausiai plėtojančių ekslibriso žanrą ne tik Klaipėdos, bet ir Lietuvos mastu.

Per atidarymą svečiams buvo pristatytas ir naujas, jubiliejaus proga grafikės parengtas informatyvus, gausiai iliustruotas leidinys apie ekslibrisus „Ona. Noriu pasakyti…”

Lemtingi susitikimai

O.Šimaitytė-Račkauskienė gimė 1943-iaisiais Panevėžio rajone, Vanagiškių kaime, gausioje septynių vaikų šeimoje. Gretimame Paliukų kaime buvo garsaus skulptoriaus Juozo Zikaro gimtinė, tad jame tuomet dažnai lankydavosi J.Zikaro duktė Alytė Zikaraitė, prižiūrėjusi jau mirusio tėvo namus. Ši kaimynystė buvo lemtinga. Pastebėjusi mergaitės pomėgį dailei, A.Zikaraitė paskatino Oną važiuoti mokytis į Kauno meno mokyklą, svetingai priėmė gyventi savo namuose Kaune. Vėliau, jau tapusi grafike, O.Šimaitytė-Račkauskienė surengė savo kūrybos parodą J.Zikaro memorialiniame muziejuje Paliukų kaime, o 1991-aisiais, minint skulptoriaus 110-ąsias gimimo metines, sukūrė jam skirtą ekslibrisą.

1965–1972 metais O.Šimaitytė-Račkauskienė studijavo grafiką Valstybiniame Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Ten ji sutiko puikius mokytojus, garsius Lietuvos grafikus – Vytautą Jurkūną, Vytautą Valių, Stasį Krasauską, Juozą Galkų. Apie jų dėstymo metodus liko patys geriausi prisiminimai.

Gražiausias daiktas

Baigusi studijas, O.Šimaitytė-Račkauskienė gavo paskyrimą į Klaipėdą, tačiau miestas prie jūros neviliojo, atrodė pernelyg toli nuo gimtinės Aukštaitijoje. Likusi Vilniuje, kurį laiką dirbo dailininke kino teatre, bendradarbiavo su dienraščių ir žurnalų redakcijomis, iliustravo knygas. Tačiau likimas lėmė, kad sostinėje sukūrusi šeimą ir paauginusi du sūnus, ji vis dėlto persikėlė į Klaipėdą.

Uostamiestyje grafikė gyvena jau per 20 metų, čia sukūrė brandžiausius savo grafikos darbus. Pastaruoju metu O.Šimaitytė-Račkauskienė nemažai laiko praleidžia vyro gimtinėje Agluonėnuose (Klaipėdos raj.), kur tėvų namuose įsirengtoje dirbtuvėje stovi, pasak grafikės, „gražiausias daiktas pasaulyje” – spausdinimo presas.

O.Šimaitytė-Račkauskienė dirba įvairiose grafikos srityse: kuria estampus, taikomąją grafiką, ekslibrisus. Jos kūrybos kelyje būta ir žaislų siuvimo, ir fotografijos, ir eilėraščių – tokia kūrybinių interesų įvairovė atskleidžia nerimstančią, vis naujų potyrių ir įkvėpimo ieškančią asmenybę.

Kopė į kalnus

O.Šimaitytė-Račkauskienė yra ir kandidatė į sporto meistrus, Lietuvos ir Baltijos šalių uolų laipiojimo pirmenybių dalyvė ir prizinių vietų laimėtoja. Kaukazo kalnus pamačiusi dar studijų metais, kalnų „liga“ susirgo visam gyvenimui. Baigusi sportinę karjerą, kalnų temą dailininkė plėtoja grafikoje, yra paskyrusi jai spalvotų monotipijų seriją.

Nors dailininkė kuria monotipijas, pasteles, daugiausia estampų yra sukūrusi oforto technika. Kaip ir apie daugelį dalykų, apie ofortą ji kalba trumpai ir vaizdžiai: „Ofortas yra ofortas. Aš iki šiol jo mokausi kiekvieną dieną“. Oforto technika atlikta didžioji dalis O.Šimaitytės-Račkauskienės ekslibrisų.

Pirmąjį ekslibrisą sukūrusi dar besimokydama Kauno meno mokykloje, šiandien autorė priskaičiuoja arti 300 šių miniatiūrinių grafikos kūrinių, o parodoje „Klaipėdos galerijoje” pristato per 50 ekslibrisų.

Rimtas išbandymas

Ekslibrisas – tai nedidelis (kraštinė gali būti tik iki 12 cm) ir meniškas tiražinės grafikos kūrinys, tradiciškai naudotas kaip knygos ženklas, nurodantis jos savininką.

Ypatingas lietuvių ekslibriso pakilimas prasidėjo 7-ąjį XX amžiaus dešimtmetį, kai Lietuvoje pradėtos rengti ekslibriso parodos, lietuvių grafikai pradėjo dalyvauti ekslibriso parodose užsienyje. 7-ąjį dešimtmetį prasidėjo ir O.Šimaitytės-Račkauskienės ekslibrisų epopėja.

Nors šiandien ekslibrisai prarado savo tradicinį ryšį su knyga ir dažniausiai pristatomi parodose, jie išlieka susieti su konkrečiu asmeniu, institucija, istorijos faktu. Nedidelis ekslibriso formatas, grafiniai ir verbaliniai elementai yra rimtas išbandymas kūrėjui ne tik menine, bet ir technine prasme. O.Šimaitytė-Račkauskienė prisimena, kaip po ilgų bandymų pavyko techniškai gerai atspausti mažiausią ekslibrisą „Ona“ (1×0,9 cm), kuriame tilpo ir vaizdas, ir užrašai.

Ateina tarsi savaime

Lietuvos istorija, kultūros paveldas, lietuvių liaudies kūrybos – tautosakos, mitologijos, meno klodai sudaro O.Šimaitytės-Račkauskienės grafikos kūrinių idėjinį ir vaizdinį pagrindą. Nuolat ieškodama tiksliausios ekslibriso temos raiškos vaizdais, grafikė eina minties koncentravimo keliu – atrankos, nereikalingų detalių, smulkmenų atmetimo keliu, kuris tikrai nėra lengvas. Pasak grafikės, iš pradžių pradėjus dirbti prie konkretaus ekslibriso, viskas atrodo svarbu, ji išbando įvairius motyvus. Tada palieka idėją bręsti, imasi kito darbo, ir po kiek laiko sprendimas ateina tarsi savaime.

Dailininkės ekslibrisų motyvai paprasti ir lengvai atpažįstami: medis, paukštis, kelias, vieniša figūra, pamario krikšto siluetas, varpas, knyga, angelas, žvakė, vainikas, kaimo troba, globiančios rankos… Tai būdingi XX amžiaus antros pusės lietuvių grafikos motyvai. Tačiau bet kuris tradicinis įvaizdis O.Šimaitytės-Račkauskienės grafikoje visada kūrybiškai interpretuojamas, atsižvelgiant į ekslibriso temą, o jų paprastume regime gilias kaimo tradicijų pajautas, perimtas iš tėvų ir prosenelių, atsineštas į miesto civilizacijos pasaulį iš tėviškės laukų.

Virsta simboliais

Būtent dvasingumas ir nuoširdumas, paremti aiškia valstietiškos pasaulėžiūros vertybių skale, yra savybės, išskiriančios autorės kūrybą šiuolaikinio, dažnai agresyvaus meno kontekste. Šie universalūs vaizdiniai ir jų jungtys kiek-viename ekslibrise įgauna naujus prasminius ir emocinius atspalvius. Medis primena žmogaus figūrą, tranformuojamas į kryžių, liaudišką skulptūrėlę, išsiskleidžia angelo sparnais; kelias virsta laiptais, kopėčiomis, nuvingiuoja per kalvas, veda į žvakės šviesą. Motyvai, kupini metaforiškų prasmių, tampa ženklais, simboliais, komponuojami, atrodo, beribėje mažo ekslibriso erdvėje. Objektų formų raišką ir mintį atskleisti padeda subtili tonų gradacija, minkšta linija, smulkus štrichas, netikėti rakursai, sugretinimas ar supriešinimas.

O.Šimaitytės-Račkauskienės ekslibrisai emocionalūs, poetiški, kartu visada pažymėti santūraus orumo ženklu. Siekdama visų sudėtinių ekslibriso dalių harmoningos visumos, grafikė išreiškia ir savo asmenybę, ir savo kartos meninius siekius.

„Plartforma“ pristigo meno iššūkių

„Plartforma“ pristigo meno iššūkių

Rita Bočiulytė

Ketvirtąsyk vykusi tarptautinė šiuolaikinių menų „Plartforma“grįžo prie savo tradicinio vietos ir trukmės formato. Tris dienas Klaipėdos laivų remonto įmonės angaruose vykęs festivalis savo negausiai publikai pateikė bene 15 performatyvių naujojo šokio, teatro, cirko, videomeno ir muzikos projektų. Šįsyk nebuvo tik šiuolaikinės dailės. Bet neatrodo, kad kažkas jos labai pasigedo. Visas sąlygas publikai komfortabiliai jaustis sudarė pats ponas Dievas – rugsėjo pradžia palepino keliomis vasariškomis dienomis. Tuo metu kaip tyčia išpuolęs renginys visai nepriminė pernykščio, kai visą festivalį pliaupė rudeniškas lietus, o žiūrovai turėjo stypsoti aplink festivalio platformas po atviru dangumi.

Grūdus – iš pelų

Bet šiemet publikos buvo ne ką daugiau (50-150 žmonių). Galima pagalvoti, kad alternatyvos ir šiuolaikinio meno iššūkiai jai nerūpi. Arba netiki ji jais. „Plartforma“ irgi neįtikino, kad eskizai geriau už išbaigtą kūrinį, mėgėjiški studentų pasirodymai – už profesionalius, jachtų elingo suolai ir dulkės – už patogią teatro ar koncertų salę. Betgi ne apie patogumus kalbame. Apie meną. Čia jis – svarbiausias.

Turėtų būti ir galėtų būti svarbiausias, jei tris aukso vertės savaitgalio vakarus iki išnakčių nebūtumei priverstas rankioti „grūdus iš pelų“. Niekur nedingsi, nes bijai pražiopsoti ką nors tikrai gero ir įdomaus. Vis viliesi, kad kitas projektas bus vertesnis už šitą. Suskaičiavau, pusės jų apskritai galėjo nebūti, menas dėl to nė kiek nebūtų nukentėjęs. Festivalio autoritetas – taip pat. Jei būtų buvusi rimta atranka, renginys galėjo išsitekti jei ne viename, tai pakankamai erdviai dviejuose vakaruose. Visi būtume sutaupę ir laiko, ir pinigų.

Beje, apie pinigus. „Plartformos“ organizatoriai atkakliai laikosi nuostatos, kad už meną irgi reikia mokėti. Bet ar skambiai – performansais, menų sintezės projektais – pavadintas mėgėjiško lygio improvizacijas galima vadinti menu? Graudu buvo žiūrėti, kaip kanadietė trimitininkė (Amy Horvey), pristatyta kaip Nacionalinio operos teatro orkestro muzikantė, išėjusi į sceną reikšmingu veidu pusvalandį kankino instrumentą (toks buvo įspūdis), prie kurio garsų desperatiškai bandė prisitaikyti šokėja (Inga Kuznecova). Muzikos teatro monospektaklis „VIER“ („Keturi“) su soliste Cora Schmeiser iš Olandijos tiesiog reikalaute reikalavo vertimo, o ne trumpo paaiškinimo (Nerijus Gedminas padarė, ką galėjo). Kitaip neįmanoma buvo suvokti, kam atlikėja į sceną atsitempė kažkokio gyvulio širdį, kepenis ir kitus organus, – nejaugi tik norėdama pailiustruoti teoriją apie keturių skysčių dominavimą žmogaus organizme ir nuo to priklausančius žmogaus charakterio tipus?..

Sau ar publikai?

Kaliningradiečių šokio teatro „Inkliuzai“ premjera „Potsdamo aikštė“ buvo šiek tiek panašesnė į spektaklį. Bet lietuviškas prieskonis (pagal Arvydo Juozaičio pjesę) kaimynų pasirodymui nesuteikė daugiau žavesio. Blanku, matyta, nebeaktualu.

Panašios mintys sukosi galvoje po Rolando Rastausko ir Co multimedijinio projekto pagal I.Vyrypajevo „Deguonį“. Postsovietinės pjesės teatralizuoti skaitymai greitakalbe repo ritmu labai priminė „Berlynalijas“, betgi jos buvo daug įdomesnės ir artimesnės. Jose tekstas nebuvo „suvalgytas“, „prarytas“. O „Deguonis“, taip greitai jį vartojant, tiesiog išsibaigė, taip ir nepasiekęs publikos plaučių bei smegenų.

Gabrielės Labanauskaitės ir Co audiovizualinės poezijos projektas „Avaspo: atvirukas į Aliaską“ akivaidžiai skirtas klausyti, o ne žiūrėti. Nes žiūrėti nebuvo į ką – jokios vizualikos. Bet Gabrielės tekstai geri ir balsas įtaigus – mielai nusipirkčiau kompaktinę plokštelę.

Naujas mini operos formatas – festivalyje parodytos Jono Sakalausko ir Žilvino Andriušio mini operos „Gervė ir gandras” bei „Dainuoja degeneratas“, anot teatrologo Vaido Jauniškio, „be jokios sceninės ir prasmių linijos“. Galėtų būti smagus žaidimas, betgi žaisti reikia smagiai, kad ne tik patiems, bet ir publikai būtų smagu.

Abipusiai smagu

Taip abipusiai smagu buvo per Redos ir Arūno Uogintų performansą – visi tarsi dalyvavome savotiškoje politinėje-ritualinėje procesijoje „Archeologai“, agituojančioje už kultūros paveldo išsaugojimą.

Vis dar prisimenu Auksės Petrulienės Psilikono teatro, kuriame vaidina jos sukurtos miniatiūrinės silikono lėlytės, spektaklį „Stumbras ant taburetės“. Citatomis iš spaudos „kalbančios“ lėlės A.Petrulienės pirštuose ima pasakoti savo neįtikėtinas, bet realias, iki ašarų juokingas ir graudžias istorijas, o jų vaizdai projektuojami į didelį ekraną. Čia pat kuriamas nuostabus spektaklis primena atraktyvų videožaidimą, tik kartais užsitęsusios pauzės mažumėlę kenkia jo ritmui.

Viskas kuo puikiausiai sustyguota VšĮ „Menų spaustuvės“ prodiusuotame debiutuojančio režiseriaus Artūro Areimos sukurtame spektaklyje „Kelionė į kambario vidų“ pagal lenkų dramaturgo M.Walczako pjesę. Tai išties naujos teatro kūrėjų kartos naujas teatras, nepraradęs scenos pojūčio, bet atsikratęs klišių ir nenatūralumo. Paveikus, įtraukiantis, „gyvo nervo“ teatras.

Pagaliau „Plartformoje“ išvydome ir tokį šokio spektaklį, į kurį kitiems šiuolaikinio šokio kūrėjams Lietuvoje dar stiebtis ir stiebtis… „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatės Loretos Juodkaitės „Salamandros sapnas. Paveikslas“ buvo laukiamas festivalyje dar pernai, bet sulaukėme tik šiemet. Buvo verta laukti. Net tiems, kurie jau spėjo jį pamatyti Vilniuje. Vėlgi dėkui Menų spaustuvei.

Unikalu ir tikra

Išties unikalų muzikos projektą festivalyje pristatė kompozitorius, perkusininkas, multiinstrumentalistas Tomas Dobrovolskis, galintis groti net keliais popieriaus lapais, ne tik kompiuteriu ar paties išrastu variniu gaubliu. Jis muziką, kaip koks stebukladarys, kuria iš vandens ir oro, primaišydamas įvairiausių daiktų garsų, tiesiog užburdamas jais klausytoją. Kas negirdėjo, nematė jo pasirodymo „Plartformoje“, lai dabar graužia nagus – T.Dobrovolskis Klaipėdoje dažnai nekoncertuoja.

Nežinia, kada čia vėl atvažiuos ir naujasis prancūzų/suomių cirkas. „Circo Aereo“ vaidinime senovinėje vos 100 žiūrovų talpinančioje cirko palapinėje buvo nemažai tuščių vietų. Klaipėdoje žonglierius Janis Nuutinenas dusyk rodė savo „Teisingesnio cirko“ programą. Jungdamas cirko ir teatro elementus, meistriškas artistas mažytėje cirko palapinės erdvėje tarsi pasuko laiko ratą atgal, nostalgiškai primindamas senąjį cirką, intymią, stebuklo laukimu sušildytą jo atmosferą. Tai buvo bene vienintelis „Plartformos“ svečias iš svetur, vertas pilnos salės ir ovacijų.

Apskritai susidarė įspūdis, kad lietuvių projektai tarptautiniu pavadintame festivalyje buvo patys stipriausi. Gal ateityje „Plartformai“ reikėtų atidžiau pasidairyti čia pat aplinkui, o ne vežtis iš užsienio tokį (matyt, nebrangų) meną, kurio tik vardas skambus, visa kita – tuštybė.

Šokis: kiekybė ir kokybė

Šokis: kiekybė ir kokybė

Violeta Milvydienė

Šiemet tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Plartforma“ buvo pristatyti net penki choreografiniai darbai. Projektais vadinamos šiuolaikinio šokio kompozicijos toli gražu nevienodo meninio lygio – jos labai skirtingos tiek savo kūrybos idėjomis, išraiškos būdais bei metodais, tiek dalyvių skaičiumi ir trukme.

Išradingasis „Salamandros sapnas“

„Salamandra – sprindžio ilgio naktinis uodeguotas varliagyvis, odoje turintis nuodų liaukų“ (iš tarptautinių žodžių žodyno).

Viename žibinto apšviestame scenos kampe susigūžusi, vizualiai išdidinta figūra atrodė lyg paslaptinga fantastinė būtybė, kurios kiek-vienas vos pajudėjęs raumuo pulsuoja kažkokia ypatinga energetika. Dar grėsmingiau nuteikia pamažu pasirodančios šokėjos, įkūnijančios nuodingąją amfibiją, galūnės – pėdos bei plaštakos.

„Salamandros sapnas. Paveikslas“ – tai „Auksinio scenos kryžiaus“ laimėtojos (2006) jaunosios choreografės bei atlikėjos Loretos Juodkaitės ir brandaus aktoriaus, teatro režisieriaus Valentino Masalskio bendradarbiavimo vaisius. Beje, plačiai išreklamuotas, recenzuotas, giriamas ar kritikuotas kūrinys buvo skelbtas pernykštėje festivalio programoje, tačiau neįvyko. Šiemetinės „Plartformos” šokio projektų kontekste šis 45 minučių trukmės diptikas išsiskyrė savo menine verte – profesionaliausia technika, sėkmingais režisūriniais sprendimais, koncepcijos įprasminimu.

Imponuojantis ir kompozicijos išdėstymas – ji sukonstruota tarsi iš keturių dalių, lyg ir viena su kita nesusijusių choreografiškai ar raiškos priemonėmis, bet kartu stilingai papildančių pagrindinę mintį „augančia“ trajektorija.

Žavi didžiulis atlikėjos potencialas, savotiškai hipnotizuoja gerai apgalvota estetiškų judesių sintezė, pritraukia dėmesį ir nepaleidžia beribių žmogaus kūno galimybių vaizdiniai, užburianti fantazija.

Sukimosi technika – stulbinanti ir akumuliuojanti pozityvią energiją. Tiesiog neįtikėtina, kaip ilgai ir kokį greitį išvystant, be to, sukantis vien į kairę, gali susidaryti įspūdis, kad staiga pakeičiama kryptis, ir tours chaînnés atliekami į dešinę, paskui ir vėl į kairę – tai užgniaužia kvapą ir peržengia visas vaizduotės ribas.

Išvydus šį organišką monospektaklį, galvoje gimė vertinimas, prilygstantis aukščiausiam kokybės kriterijui, – tai kūrinys, galintis kardinaliai pakeisti skeptišką nuomonę apie šiuolaikinę choreografiją, neretai dirbtinai „pritemptą“ arba nuobodžią, nepriimtiną ar nesuprantamą.

Duetas truko akimirką

Bendras trimitininkės Amy’s Horvey (Kanada) ir choreografės Agnijos Šeiko-Sarulienės darbas priskirtinas meno žanrų sintezės projektų rūšiai. Tiesa, kompozicija nedidelės apimties bei trukmės, ir pradžioje muzikantės solo buvo panašus į keistą, įmantrią improvizaciją.

Žiūrovų salėje pasirodžius šokėjai, trimito pūtimas įvairiais, taip pat ir netradiciniais, būdais tapo kiek prasmingesnis, nors dažniausiai nesutapdavo su šokio plastikos niuansais.

Reikėtų pažymėti – „minkštai dirba“ šokėjos Ingos Kuznecovos viršutinė kūno dalis (ypač galva, pečiai, rankos). Jai pakilus ant scenos, išryškėjo nuoširdesnis ryšys tarp abiejų atlikėjų. Tik gaila, jog duetinė jungtis buvo momentinė ir baigėsi vos prasidėjusi. O gal atvirkščiai – čia svarbus paskutinės akimirkos, būtent tokios pabaigos momento netikėtumas?

Svečių pasirodymas neįtikino

Premjerinis spektaklis „Potsdamo aikštė“ – užsienietiškas šokio projektas, atvežtas iš Kaliningrado (Rusija) teatro „Inkliuzai“. Tačiau jis ne visai „svetimas“ – mat sukurtas pagal Arvydo Juozaičio to paties pavadinimo pjesę (rašytojas, filosofas bei buvęs politikas šiuo metu dirba Lietuvos kultūros atašė Kaliningrado srityje).

Performanse, kurį inicijavo, interpretavo, choreografiją bei kostiumus ir scenografiją kūrė Natalija Agulnik, vaizduojami XX amžiaus paskutinio dešimtmečio įvykiai Rytų Europos šalyje, griuvus Berlyno sienai. Centre – trijų jaunuolių bandymas susitvarkyti savus gyvenimus, vykstant radikalioms visuomenės permainoms.

Tikslas išreikšti tokios pjesės siužetiškumą judesiu – intriguojantis, tačiau užduotis – sudėtinga ir gana rizikinga.

Prologas, nuskambėjęs rusų kalba, bei muzikos kūrinių (J.S.Bacho, G.Braerzo, R.Šileikos, Balanesku kvarteto, lietuvių liaudies dainos) eklektika neįtikina. Merginų grupelės įterpiami šiuolaikinio šokio deriniai primityvoki, sudaryti iš banalių „frazių“ su gana vienodomis intonacijomis, o kai kurios situacijos duetuose atrodo utriruotai. Kiek labiau „nuspalvinti“ du personažai – Virgis (Maksimas Buljenovas) ir Saulius (Antonas Dementjevas), be to, ryškus klasikinis vaikinų pasirengimas, tad ir jų soliniai pasirodymai – lengvi, elegantiški.

Tačiau visuma – kiek „išbarstyta“ ir, drįsčiau manyti, neaktuali dabartiniam mūsų jaunimui.

Sveikintina orientacija

Dovilės Binkauskaitės kompozicija „Bitė lingo“ – lietuviškiausias festivalio choreografinis „perliukas“. Pretenzija į tautiškumą jaučiama ne tik muzikoje (kompozitorius – Donatas Bielkauskas), bet ir pačios minties traktavime bei kai kuriuose charakteringuose judesiuose.

Ypač žaismingai perteikia emocijas baltai persirengusios šešios merginos (Choreografijos katedros studentės), judėdamos iš vieno scenos krašto į kitą ir gyvai bendraudamos tarpusavyje. Kūniška jėga alsuoja vaikino (Režisūros katedros studento) solo, išdidžia ramybe dvelkia motinos – sesers – mylimosios (A.Šeiko) amplua.

Bet labiausiai sveikintina minėta orientacija, bent vertybiškai ji artimesnė mūsų tautinei sąmonei, lietuviškam mentalitetui.

Reikia nutiesti „tiltą“

Moderniajai kūrybai pristatyti reikalinga ne tik specifinė, bet ir labai savita erdvė, todėl, natūralu, ne itin gausi žiūrovų auditorija.

Paradoksalu – menas skirtas žmonėms, be publikos jis negyvuotų, tačiau, atrodo, šiuolaikiniai kūrėjai patys labiau įtiki tuo, ką daro, nei bando „pasiųsti informaciją“ (ne vien dalinamus padaugintus tekstus lapeliuose) susirinkusiems „fanams“. Pastarųjų reakcija į nereikšmingai užsitęsusias pauzes, kitaip tariant, spektaklio spragas, – adekvati, bet kol kas geranoriška ir subtili – tik pavieniai plojimai, skatinantys veiksmą tęsti…

Galbūt kas brandžiam atrodo paviršutiniška, jaunam – giluminiai dalykai, vieniems – kičas, kitiems – natūralumas? Aišku, kad gyvuoja subjektyvumas – skirtingi potyriai, patirtys ir pažiūros, be to, išaugę žiūrovų poreikiai.

Einant naujų ieškojimų keliu ir brandinant norimas išreikšti idėjas, manyčiau, būtina ne tik priartėjusi platforma, bet dar prasmingesnis, įtaigesnis „tilto“ nutiesimas į publiką. Priešingu atveju, gali iškilti žiūrovų – vertintojų praradimo grėsmė.