Menas pastebėti meną

Menas pastebėti meną

 

 

gnas Kazakevičius

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre „Kultūrpolis“ rugpjūčio 27–29 dienomis vykusio projekto „Meno iškarpymas” metu akcija peraugo į iki rugsėjo pabaigos veikiančią parodą, o šioji – į interaktyvų akcionistinį katalogą.

Visi šie fragmentai, kurie dažniausiai meno projektuose būna tarpusavyje susiję tik tiek, kiek reikia pristatyti idėją, skleisti informaciją ar suaktyvinti žiūrovą, šiame projekte buvo susieti kaip vienas kitą papildančios proceso dalys. Meno akcija tiesiogiai maitino parodą žaliava, žiūrovų suneštais dėmėtais drabužiais, paroda užpatentuoti įvairūs metodai, kaip iškirpti dėmes iš jų aplinkos, o katalogas buvo sukurtas kaip dėmė, kurią taip pat galima iškarpyti, – ji keičiasi nuo kiekvieno prisilietimo.

„Kultūrpolio“ naujojo projekto tikslas – pristatyti „artspotingą“ ir „markingą“ – dvi naujas meno formas, kurios labai palengvintų pačių menų, žiūrovo su menu ir žiūrovo su kūrėju bendravimą.

Ragina kurti

„Artspotingas” (angl. spot – dėmė) vyksta tada, kai savo aplinkoje pastebite dėmę, nedelsdamas ją „išimate“ iš konteksto ir meniškai „apdorojate“. Visos technikos visose meno sferose yra leistinos. Taigi „spotingas“ yra pastebėjimas ir improvizacija.

„Markingas” (angl. to mark – pažymėti, žymė) vyksta tada, kai visuomeninėje aplinkoje pastebite dėl ne nuolatinės, bet ne atsitiktinai tam tikrose vietose vykdomos žmonių veiklos ir atmosferos poveikio atsiradusį fizinį materialios aplinkos pokytį, pažymite jį savo parašu ir paaiškinimu, kurie suteikia jam meninio kūrinio statusą. „Markingas“ yra pastebėjimas ir užfiksavimas (pavyzdžiui, plakatų nuoplaišų ant seno pastato sienos).

„Kultūrpolio“ pasirinkta strategija – meno proceso demonstravimas – dažnai lydimas įvairios žiūrovų reakcijos. Taip, ne, kodėl, kas čia, o kas iš to, kokia prasmė?.. Tokius štai klausimus užduoda dalyviai. Vadinkime žiūrovus dalyviais, nes mūsų projektų esmė ne šiaip pristatyti juos, bet pristatyti aktyviai ir interaktyviai, kad publika galėtų ne tik pamatyti, bet ir apčiuopti, užuosti… Skatiname bendrą menininko ir žiūrovo kūrybą, raginame kurti akcijų metu, leidžiame keisti ir kūrinį, ir aplinką, kurioje jis eksponuojamas. Tik taip galima pakeisti dvi išankstines nuostatas – „viskas jau sukurta“ bei „ir aš taip galiu“.

Penkios menininkės: projekto kuratorė Bronė Gideikaitė-Neverdauskienė, Audra Andrulevičienė, Gabija Trutnevytė, Ligita Marcinkevičiūtė ir Laura Keblytė pristatė „artspotingą“ arba „meną pastebėti meną“.

„Pirmajam projekto etapui, jo aiškinamajai ir edukacinei praktikai pasirinkome dažniausiai žmogaus gyvenamojoje aplinkoje šmėžuojančius daiktus – drabužius. Jų daugiausia, jie įvairiausi, jie dažnai būna dėmėti. Štai čia galėtų prasidėti meno procesas – dėmės „išėmimas”, mąstymas, kaip estetinį minusą paversti pliusu, kaip pastebėti meniškumo akcentus buityje“, – sakė menininkės.

Replika šiandienai

„Meno iškarpymo“ esmė – meno kiekvienam ir meno visur variantas. Šios dvi meno formos – „artspotingas“ ir „markingas“, šios dvi socialinės komunikacijos išraiškos yra legalios ir universalios. Lengvai vartojamos ir suprantamos. Tai menas fiksuoti ir fantazija įžvelgti. Fragmento galia ir improvizacijos triumfas. Replika šiandienai. Konceptualiai pagrįstas pastebėjimas, kad dabartinė meno panorama sudėliota iš fragmentų, pasklidusių į plotį, bet ne į gylį.

„Artspotingas“ ir „markingas“ – tai aplinkos žymėjimo formos, kuriomis aplinkos fragmentams suteikiama nauja meninė forma ar reikšmė. Tai tam tikra dzeno ir fluxus atmaina. Pastangos viename kūrybos akte iš detalės atkurti visumą ir visumą pajungti detalei.

„Artspotingo“ metu sukuriama nauja meninė forma. „Markingo metu sukuriama nauja reikšmė.

Šios meno formos nėra nei ready made, nei ready made added. Nes objektai, kuriais remiasi šios dvi rūšys, yra nuolatinės kaitos būsenoje. Po metų tose pačiose vietose bus galima aptikti visai kitokius ir netikėtus tolesnės žmogaus veiklos rezultatus, kurie kitiems juos stebintiems kels naujas asociacijas.

Šios formos nepavaldžios nė vienai meno sferai, jos pačios priklauso visoms meno sferoms. Kuo daugiau meno sferų aprėpia kūrėjas, tuo geresni „artspotingo“ rezultatai.

Meno iškarpymas – pati demokratiškiausia meno forma. Meno iškarpymas – tai nesibaigiantis procesas, kurį įmanoma realizuoti neišeinant iš namų visose meno sferose kiekvienam iš mūsų. Meno iškarpymas yra aiškus, laisvas, efektingas, intriguojantis, naudingas, tarptautinis, objektyvus, konceptualus, dekoratyvus, socialus, heraldiškas, žaismingas… Meno iškarpymas – tai pilietinė akcija, siekianti ekonominės, socia-

linės ir meninės harmonijos. Meno iškarpymas skatina kultūros vartojimą ir mažina dvasinę infliaciją. Meno iškarpymas teigia laisvę kurti ir laisvę bendrauti.

Investicijos į dvasingumą

Skatindami žmogų aplinkoje pastebėti kuo daugiau meno, mes skatiname jį galvoti, kad ne tokia jau ji bjauri, kad kiekviename estetiniame minuse galima įžvelgti pliusą, kad gal dėmėtos durys yra gražesnės nei buvo švarios, o dėmėtą drabužį galima aplikuoti etc. ir pabandyti pakeisti jame dar kažką. T.y. nebūtina mesti lauk ir pirkti naują. Taip mes skatiname atsisakyti besaikio vartojimo ir pirkti tik būtiniausiais atvejais. O juk dažnai perkame tada, kai norime, tada, kai madinga, tada, kai reikia… Pirmieji du atvejai yra nebūtini.

„Spotindami“ mes apeliuojame į infliacijos mažinimą. Skatindami žmogų vartoti daugiau kultūros, skatiname jį vartoti mažiau materialių dalykų ir stabdome dvasinę infliaciją.

„Spotingas” ir „markingas“ – kovos prieš infliaciją būdas, pagrįstas socialine savimone.

„Kaip antikvarinės knygos mėgėjas galiu pasakyti, kad dėmė, įbrėžimas ar net kirmino pragraužta skylė yra jos gyvenimo dalis, žymė, kuri ne sumenkina, o padidina rinkos vertę. Nekviečiu plėšyti ir tepti batų ar drabužių – noriu tik paakinti pažvelgti į mus supančius daiktus kitomis akimis. Atraskime meną ir idėją ten, kur anksčiau net neįtarėme juos esant.

Tenka tik apgailestauti, kad vartotojiška kultūra Lietuvoje įsigalėjo per tokį trumpą laiką, kad sveikos dvasios sergėtojai net nespėjo atsitokėti. Nemažai žmonių tapo priklausomi nuo daiktų, tiksliau, nuo dažno jų keitimo. Ypač liūdna matyti, kaip ištisas dienas beprasmiškomis akimis po prekybos centrus sliūkina jauni žmonės. Mes galime ir privalome tam pasipriešinti, todėl nuoširdžiai sveikinu kiekvieną tokio pobūdžio pilietinę iniciatyvą“ – sakė „Meno iškarpymo” katalogui įžangą parašęs ekonomistas Gitanas Nausėda.

Dėmių laboratorija

Kas yra meno iškarpymas ir kas yra dėmė? Ar įmanoma iš vienos aplinkos dėmės sukurti naują formatą kitoje aplinkoje, neklonuojant, šiuo atveju, drabužio, iš kurio ji buvo iškirpta, dizaino, spalvos, tekstūros, faktūros? Pradinė idėja buvo iškirpti dėmę ir toliau improvizuoti nevaržomiems. Tačiau bendraudami su žmonėmis dalį akcijos laikėmės jų taisyklių ir prašymų sugrąžinti dėmėtą drabužį su patobulinta, „sumeninta“ dėme. Taigi kūrėme senu formatu. Edukacija reikalauja aukų?..

L.Keblytė kalbėjosi su žmonėmis apie jų dėmių istorijas ir jas perkeldavo į drabužius. Jie tapdavo buities dokumentika, buitiniais priežasties ir pasekmės žemėlapiais.

G.Trutnevytę vienų daiktų energetika, įvaizdis ir išvaizda provokavo elgtis šmaikščiai, chuliganiškai, o kitų priešingai – pasinerti į saldaus „popso” pasaulį. Taip drabužių dėmes pridengė vaisių, grybų ir šulinių dangčių pavidalo frotažai. Kiekvienai dėmei buvo skirti kiti aksesuarai. Jos padabintos ordinais, medaliais, pasižymėjimo juostomis, generolo antpečiais…

Tačiau dalį dėmių pavyko „išgelbėti“ chemijos sektoriuje. B.Gideikaitė-Neverdauskienė ir A.Andrulevičienė dėmes konservavo aliejuje, piene, dažuose, želė, naftoje… Ant dėmių buvo auginami pelėsiai… Jos buvo išdidinamos skanuojant. Tikslas – parodyti prigimtinį dėmės grožį, jos sudedamąsias dalis. A.Andrulevičienės dėmės eksponuojamos sarkofaguose, kurie susiformavo sukepinant jas tarp stiklų, tarsi papuošalų inkliuzus. Dėmės išleisdavo paskutinį kvapą deformuodamos paviršių ir palikdamos paskutinius beveik nemateria-lius įspaudus.

B.Gideikaitė-Neverdauskienė sintetines dėmes ėsdino rūgštimi, lydė elementariausiu fenu. Iškirpdavo sagų eiles ir paversdavo jas šiuolaikinės kasdienybės rožančiais. Juk kiekvieną dieną segiodamiesi drabužius kartojame tą nuolatinę pradžios ir pabaigos maldą…

L.Marcinkevičiūtė dėmes prakaldavo kniedėmis, įsriegdavo sriegius, suverždavo drabužių skiautes varžtais, papildydavo tatuiruotėmis. Jos objektuose pabrėžtas dėmės konstruktyvumas, ji tapo trimate, fiziškai apčiuopiama, agresyvia ir grėsminga.

Visuma ir fragmentai

„Artspotingas“ – žaidimas su asociacijas keliančiu, sąmoningai pasirinktu atskaitos tašku. Įprasčiausia atskaita būtyje yra taškas. Įprasčiausias atskaitos taškas buityje – dėmė. Ją lengviau, paprasčiau suvokti nei tašką. Juk fragmentą lengviau pastebėti nei visumą?

Visi kūriniai po akcijų ir parodos bus išdalyti žmonėms, iš kurių dėmių jie buvo sukurti, – iš staiga sukurtos visumos vėl viskas grįš į fragmentus.

Išliekamoji vertė yra pats procesas ir jo fiksavimo priemonė – nuotraukos, katalogas. „Artspotingas“ ir „markingas“ – tai tik esamų ir galimų kultūros mainų pasekmės. Kurti yra svarbu, pastebėti meninę žaliavą taip pat yra svarbu. Tačiau pastebėti, papasakoti apie tai ir inspiruoti kitų kūrybą – svarbiausia.

„Meno iškarpymas“ niekada nesibaigs, nes žmogus netrokšta globalios kaitos, žmogui pakanka lokalinių, jo aplinkos pokyčių.

Šiuo projektu norėjome paklausti, ką menas gali duoti visuomenei ir ką visuomenė yra pasiruošusi padaryti, kad pažintų meną?..

Vokietijoje tarnavo Lietuvai

Vokietijoje tarnavo Lietuvai

V.K.Banaitis (1918–1999) – iškilus Mažosios Lietuvos kultūros ir muzikos veikėjas

Daiva Kšanienė

Žymiam Mažosios Lietuvos kultūros veikėjui, muzikui, kompozitoriui, žurnalistui Valteriui Kristupui Banaičiui šiemet būtų sukakę 90 metų (gimė 1918 m. rugsėjo 26 d. Karaliaučiuje – mirė 1999 m. rugsėjo 9 d. Fiurstenberge, 1999 m. spalio 22 d. palaikai perlaidoti Bitėnų – Rambyno kapinėse).

Pasitraukė į Vakarus

Ankstyvoje vaikystėje iš gimtojo Karaliaučiaus V.K.Banaitis su šeima persikėlė į Tilžę (abu miestai priklausė Vokietijai). Mokėsi Tilžės gimnazijoje, lankė vargonininkų kursus. Jau septyniolikmetis vargonininkavo Tilžės lietuvių ir vokiečių bažnyčiose. Augęs lietuviškoje aplinkoje, gaubiamas lietuviškumo idėjų, jis troško gyventi Lietuvoje, todėl būdamas devyniolikos, 1937-aisiais, atvyko į laikinąją Lietuvos sostinę Kauną. Įgijęs Lietuvos pilietybę, V.K.Banaitis baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją ir 1939-aisiais pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. Kartu studijavo Kauno konservatorijoje vargonus bei muzikos teoriją ir kompoziciją.

Savarankiško gyvenimo kelią V.K.Banaitis pirmiausia siejo su muziko veikla. Antrojo pasaulinio karo pradžioje jis dirbo Kauno ir Vilniaus radiofonuose, prisidėjo steigiant Vilniaus valstybinę filharmoniją. 1943–1944 metais dirbo koncertmeisteriu Vilniaus operos teatre, lygiagrečiai tobulindamasis Vilniaus muzikos mokyklos dirigavimo klasėje pas įžymųjį muziką, buvusį klaipėdietį Jeronimą Kačinską.

Deja, Lietuvoje, kurią be galo mylėjo, V.K.Banaitis gyveno neilgai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje jis pasitraukė į Vakarus. Dauguma lietuvių emigrantų po kelerių metų, praleistų Vokietijos pabėgėlių stovyklose, persikėlė į JAV, Kanadą, Australiją ir kitur. V.K.Banaitis liko Vokietijoje visam gyvenimui ir savąja veikla tarnavo lietuvių muzikai, kultūrai ir lietuvybei.

Rengė radijo laidas

V.K.Banaičio veikla, trukusi daugiau kaip keturis dešimtmečius, išeivijoje skleidėsi keliomis kryptimis. Būdamas visapusiškai išsilavinęs muzikas, jis sėkmingai reiškėsi kaip atlikėjas-dirigentas, vargonininkas, pianistas, organizatorius, kaip žmogus, rūpinęsis lietuviškų muzikos laidų radijo transliacijomis, kaip publicistas, muzikos kritikas, rašęs straipsnius išeivijos spaudoje. Be šios intensyvios organizacinės bei atlikėjiškos veiklos, V.K.Banaitis, būdamas profesionalus kompozitorius, kūrė muziką.

Vienas didžiausių V.K.Banaičio nuopelnų yra lietuviškos muzikos plokštelių kolekcijos rinkimas, saugojimas bei jos naudojimas, paskleidžiant įrašus eteryje įvairiuose Vokietijos miestuose: Berlyne, Kiolne, Hanoveryje, Flensburge, Hamburge, Štutgarte, Miunchene ir kituose. Per dvejus metus (1947–1949) V.K.Banaitis vien Hamburgo radijuje parengė dešimt lietuviškų radijo programų (V.K.Banaičio fondas 1949. LLMA f. 658, ap. 1, b. 43, l. 69).

Išeivijos lietuviai kompozitoriai J.Gaidelis, J.Kačinskas, V.Jakubėnas ir kiti dažnai kreipdavosi į V.K.Banaitį prašydami tarpininkauti įtraukiant jų kūrinius į radijo programas, o jis niekada neatsisakydavo, visada stengdavosi padėti. Visi išeivijos muzikai, bendravę su V.K.Banaičiu, negalėjo atsistebėti jo atsidavimu, nenuilstamu darbu, skleidžiant lietuvišką muziką.

V.K.Banaičio dėka Vokietijos radijo eteryje skambėjo ne tik išeivijos lietuvių kompozitorių kūriniai. Kai kada buvo atliekami ir tuometinės sovietinės Lietuvos autorių veikalai: J.Karnavičiaus, J.Karoso, J.Tallat Kelpšos, A.Račiūno ir kitų, taip pat M.Petrausko, J.Dambrausko, S.Šimkaus dainos.

Nesitenkindamas pavienių lietuviškos muzikos kūrinių radijo transliacijomis, V.K.Banaitis vylėsi sukaupti visą esamą muzikos plokštelių fondą bei sudaryti išsamų lietuviškų plokštelių sąrašą. Šį darbą jau buvo įpusėjęs.

Kūrė dainas ir giesmes

Kita svarbi V.K.Banaičio muzikinio darbo sritis Vokietijoje – atlikėjiška dirigento veikla. Jis vadovavo savo paties suburtiems lietuviškiems meniniams-muzikiniams kolektyvams.

1945–1946 metais V.K.Banaitis buvo Hafkrugo lietuvių dainų ir šokių ansamblio „Tėvynės garsai“ vadovas ir dirigentas. Su šiuo kolektyvu surengė daugiau nei 60 didelių koncertų, kurių klausėsi apie 8 tūkst. žmonių; ne tik lietuviai, bet ir vokiečių publika bei anglų karinės valdžios pareigūnai. Ansamblio programose dominavo paties V.K.Banaičio aranžuotos lietuvių liaudies dainos, taip pat šokiai, žaidimai.

Susirgęs ir gydamasis sanatorijoje (1946–1949) V.K.Banaitis muzikinę atlikėjišką veiklą tęsė Špakenbergo lietuvių stovykloje. Čia subūrė ir vadovavo lietuvių kolonijos chorui „Vytis“, rengė koncertus. Iš jų – keletą su vietos simfoniniu orkestru. Iš viso surengė per 100 koncertų. Emigracijoje išryškėjo V.K.Banaičio kūrybiniai kompoziciniai sugebėjimai. Iš dalies juos skatino meninis praktinis darbas, nes jo vadovaujamiems muzikiniams kolektyvams labai trūko repertuaro. Tad vadovas pats ėmėsi jį kurti. Iš atminties užrašinėjo ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas, į vokiečių kalbą vertė lietuvių kompozitorių turimų dainų tekstus (S.Šimkaus, J.Tallat Kelpšos ir kitų). Iš viso harmonizavo 40 lietuvių liaudies dainų. Deja, užsiėmęs kitais darbais, V.K.Banaitis nepajėgė rimčiau atsidėti muzikos kūrybai, kuriai turėjo prigimtinį talentą.

Jausdamas muzikinio išsilavinimo stoką, 1950–1951 metais V.K.Banaitis studijavo kompoziciją Štutgarto aukštojoje muzikos mokykloje. Kiek vėliau sukūrė stambesnį veikalą – kantatą „Lietuva, Lietuva, tu kaip saulė gyva“ poeto B.Brazdžionio eilėms, chorinį sakralinį kūrinį „Libera“ chorui ir vargonams, kūrinį balsui ir fortepijonui „Dieve, Tėve gailestingas“.

V.K.Banaitis daug nusipelnė savo gimtajai lietuviškai evangeliškajai liuteroniškai giesmei. Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų kunigai emigracijoje nepaprastai stokojo giesmių harmonizacijų. Pažindami V.K.Banaitį, žinodamia apie jo pasišventimą muzikai ir lietuvybei, kunigai dažnai kreipdavosi į kompozitorių, prašydami sukurti ar harmonizuoti giesmes. Todėl gydydamasis sanatorijoje jis ne tik vadovavo chorui, bet nuolat kūrė jam repertuarą.

1951-aisiais V.K.Banaitis parengė spaudai ir Liudvigsburge išleido evangelikų liuteronų giesmių rinkinį „Giesmės“ su 34 giesmėmis mišriam chorui. Giesmių harmonizacijos liudija puikų V.K.Banaičio choro pojūtį bei geras kompozicines žinias.

Rašė išeivijos spaudai

Muzikos kritika bei publicistika buvo dar viena labai svarbi, nuolatinė V.K.Banaičio veiklos ir raiškos sritis. Šią veiklą jis pradėjo 1952-aisiais Miuncheno „Amerikos balso“ lietuviškoje redakcijoje, o po metų, 1953-aisiais, Laisvosios Europos radijo korespondentų skyriuje, taip pat Miunchene. Be to, V.K.Banaitis bendradarbiavo išeivijos lietuvių spaudoje. Daugiausia rašė į pagrindinį išeivijos meninį žurnalą „Muzikos žinios“, ėjusį Čikagoje.

V.K.Banaitis buvo savitas, turintis originalų požiūrį muzikos ir bendrosios kultūros kritikas, vienas iš nedaugelio, kurie išeivijoje analizavo okupuotos Lietuvos kultūrinį gyvenimą, nuolat domėjosi sovietinės Lietuvos kompozitorių, atlikėjų kūryba. Jis yra profesionaliai įvertinęs B.Dvariono, J.Juzeliūno, J.Gruodžio, E.Balsio, J.Indros, S.Vainiūno, J.Švedo, K.Galkausko, A.Račiūno, A.Budriūno, A.Klenickio ir kitų kūrinius bei apibūdinęs kai kurių jų menines individualybes.

Į periodinį leidinį „Santarvė“, leidžiamą Londone, V.K.Banaitis rašė straipsnius labai įvairiomis kultūrinėmis temomis; aptarė klausimus, susijusius ir su išeivijos, ir su sovietinės Lietuvos problemomis. Jis nuolat stebėjo sovietų Lietuvos kultūrinį gyvenimą, jį analizavo, o savo samprotavimus ir išvadas pateikė spaudoje. Septintojo dešimtmečio pabaigoje leidinyje „Akiračiai“, leistame Čikagoje, jis išspausdino išsamų, analitinį straipsnį „Lietuvos kultūrinio lygio dabartinės rodyklės“, kurio tikslas, kaip nurodė autorius, buvo „kritiškai apžvelgti kultūrinio gyvenimo raidą pokario Lietuvoje bei paaiškinti, ar sovietiniai teigimai apie nematytą kultūrinį progresą ir lygį atitinka istorinės ir palyginamosios perspektyvos analizės standartus“ (V.K.Banaitis 1969 – Valteris Kristupas Banaitis. Lietuvos kultūrinio lygio dabartinės rodyklės. Akiračiai, spalis, Nr. 9 (13), Chicago, 5).

Į kultūros padėtį Lietuvoje V.K.Banaitis žvelgė įdėmiu, savitu žvilgsniu, dažniausiai labai kritiškai, net negatyviai. Jis aptarė švietimo situaciją bendrojo lavinimo mokyklose, technikumuose bei aukštosiose mokyklose, knygų, natų, plokštelių leidybą, bibliotekų darbą, sporto, masinės kultūros reiškinius ir kita.

V.K.Banaičiui rūpėjo ne vien muzikos reikalai. Jis ragino visokiais būdais išeivijoje puoselėti lietuvybę, tautiškumą. Sielodamasis dėl lietuvybės likimo, neretai priekaištavo lietuvių išeivijos politikams dėl jų neveiklumo ir siauro požiūrio į lietuviškumo puoselėjimą ir išsaugojimą, ragino juos atsigręžti į kultūrą, kalbą.

Žurnalistinė V.K.Banaičio veikla neapsiribojo kultūrinio gyvenimo aktualijomis. Dirbdamas JAV leidžiamo laikraščio „Draugas“ korespondentu Bonoje, jis rašė straipsnius politinėmis bei ekonominėmis, ūkinėmis temomis.

Įvertinant V.K.Banaičio veiklą, jo darbus, akivaizdu, kad jis yra viena ryškiausių Lietuvos kultūrinio, muzikinio, visuomeninio gyvenimo asmenybė išeivijoje XX amžiaus viduryje.

Langas

Langas

Kūrybinis marginalas keliauja po festivalius

Pastaruoju metu Klaipėdoje jausdamasis esąs nereikalingas, pats sau aktorius ir režisierius Benas Šarka vis dažniau pageidaujamas Vilniuje ir užsienio teatrų festivaliuose.

Rugsėjo 5-ąją V.Šekspyro festivalyje Jerevane (Armėnija) B.Šarka vaidino spektaklį „Kiaurai”, sukurtą pagal „Karalių Lyrą”. Baltijos šalių teatrų festivalyje Rygoje (Latvija) rugsėjo 12-ąją jis atstovavo Lietuvai su spektakliu „Kas lieka, kai nieko nelieka”, pastatytu Vilniaus menų spaustuvėje.

Spalio pradžioje šis Lietuvos uostamiesčio kūrybinis marginalas ruošiasi į Serbiją. Viename iš valstybinių teatrų netoli Belgrado vyksiantis Mažųjų teatro formų festivalis norėtų pamatyti jo spektaklius „A gu gu” ir „Kiaurai”. „Bet abiejų lėktuvu aš niekaip nenuvešiu. Nebent vieną šiemet, o kitą – kitąmet. Taip jiems ir pasiūliau”, – sakė B.Šarka, laukiantis atsakymo iš serbų. Spalį su kultūrine misija jis ir perkusininkas Arkadijus Gotesmanas turėtų vykti į Gruziją. Visą savaitę įvairiose erdvėse vaidins „Kiaurai” su gyva muzika – B.Šarkai akompanuos A.Gotesmanas.

Lapkričio 2–7 dienomis to paties Klaipėdos Gliukų teatro spektaklio laukia Potsdamo (Vokietija) teatrų festivalis „Unidram”. Jame B.Šarka lankysis jau ketvirtąkart. Prieš dešimtmetį rengėjus ir publiką sužavėjęs savo „Keafri” („Smėldėžė“), jis tapo laukiamu šio ne tik Vokietijoje garsaus festivalio svečiu.

Grįžęs iš Vokietijos B.Šarka lapkričio pabaigoje vėl važiuos į Rygą, kur vyks butho festivalis. Ten irgi parodys „Kiaurai”. „Tik šiuosyk spektaklyje bus mažiau teatro ir daugiau šokio”, anot jo. Be to, lietuviškojo butho atlikėjas Rygoje ves „vorkšopus”.

Pastarąją savaitę B.Šarka praleido Vilniuje – pasirodė 4-ajame gatvės teatro festivalyje „Mozaika“, rugsėjo 19–20 dienomis vykusiame Sereikiškių parke. Ten akmenų instaliacijos fone jis pristatė judesio spektaklį „Skylės ir Dulkės”. Pajūrio gyventojai jį galėjo pamatyti Palangoje Antano Mončio dienose rugpjūčio 30-ąją. Įdomu, kad šis teatrinio autsaiderio, išsaugojusio nepriklausomą, aistringą teatro dvasią, kūrinys turi „išliekamąją vertę” – po „Skylių ir Dulkių” lieka anglimi ir moliu ant popieriaus ištapyta paroda…

„B.Šarkos teatre nėra nė lašelio apgaulės. Tai – tikras teatras, atskira teatro sistema, iš kurios galėtų mokytis daugelis jaunųjų teatralų. B.Šarka demonstruoja, kaip tekstas generuoja plastines idėjas, o idėjos realizuojamos kūniškajame daiktų gyvenime. Kaip daiktas keičia prasmes, kokia gali būti jų gausa ir kaip visos prasmės sugrąžina teatrui tikrąjį jo pavidalą be jokios cheminės spekuliacijos, – B.Šarkos teatre daiktai virsta poetiniais simboliais, o gyvenimo stebėjimas ir autentiškai išgyventos situacijos reaguoja su šamaniškai valdoma scenine energija”, – yra pastebėjusi teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Klaipėdiečio fotografijos pasiekė Argentiną

Vasarai baigiantis surengęs jubiliejinę fotografijų parodą „Būties miražai” Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto galerijoje” Vilniuje, klaipėdietis fotomenininkas Vytas Karaciejus praėjusią savaitę savo naujausią „Ūkų krantinės” seriją pristatė Žemaitijos dailininkų sąjungos galerijoje Klaipėdoje. Be to, kelios V.Karaciejaus šios serijos fotografijos šiuo metu eksponuojamos lietuvių fotografijos parodoje Argentinoje.

Rugsėjo 18-ąją Argentinoje, Eskuelo miesto naujame Melipal kultūros centre, atidaryta ir iki spalio 1-osios veiks Lietuvos fotomenininkų darbų paroda „Su meile – Lietuva“. Joje – dvi dešimtys žymaus Lietuvos fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus parinktų žinomų mūsų šalies fotografų Eugenijaus Drobelio, Vytauto Daraškevičiaus, Mariaus Jovaišos, Raimondo Paknio, Kęstučio Stoškaus, V.Karaciejaus ir paties parodos kuratoriaus darbų.

Paroda, kurią Lietuvos ambasada surengė bendradarbiaudama su Eskuelo miesto savivaldybe ir vienintelio Pietų Amerikoje lietuvių muziejaus „Olgbrun“ įkūrėjais Olga ir Bruno Lukoševičiais, įtraukta į Eskuelo miesto imigranto dienos minėjimo renginių programą.

Gausiai turistų lankomo Eskuelo miesto, įsikūrusio Andų kalnų papėdėje Patagonijoje, nemažą gyventojų dalį sudaro emigrantai. Be lietuvių muziejaus, mieste puikuojasi ir Lietuvos vardo aikštė.

Parodos „Su meile – Lietuva“ autorių darbai Argentinoje eksponuojami jau antrą kartą. Liepos mėnesį ši Lietuvos instituto parengta paroda buvo pristatyta Buenos Airėse.

G.Grajausko kūriniai – vengriškai ir prancūziškai

Klaipėdietis rašytojas Gintaras Grajauskas rugpjūtį lankėsi Škotijoje, kur kartu su škotų, islandų bei suomių menininkais sukūrė didelio pasisekimo sulaukusį tarptautinį muzikos ir poezijos performansą, o dabar ką tik grįžo iš Vengrijos tarptautinio poezijos festivalio, į kurį buvo pakviestas kaip literatūros vertimų projekto dalyvis.

Rugsėjo 17–21 dienomis G.Grajauskas buvo nuvykęs į Budapeštą, 3-iąjį tarptautinį literatūros festivalį „Budapest Transfer“, ir įsijungė į jo projektą „Poem Smuggler – Poetry Transfer” (pažodžiui – „Eilėraštis kontrabandininkas – poezijos perkėlimas“). Jis į lietuvių kalbą vertė vengrų poeto Andraso Petoczo eilėraščius, o A.Petoczas į vengrų – G.Grajausko poeziją.

Projekte dalyvauja trys vengrų ir trys užsienio poetai – iš Belgijos, Slovakijos ir Lietuvos.

Iki šiol G.Grajausko eilėraščiai jau versti į anglų, vokiečių, švedų, lenkų, italų, danų ir kitas kalbas. Jų esama šiemet JAV pasirodžiusioje „Naujųjų Europos poetų” antologijoje bei „Šešių Lietuvos poetų” antologijoje, rugpjūtį išleistoje Škotijoje ir pristatytoje Edinburgo knygų mugėje.

Prancūzų leidykla „Editions Espaces 34” ką tik išleido G.Grajausko pjesę „Rezervatas” („La Réserve”). Rugsėjo pradžioje autorius paštu gavo keletą knygos egzempliorių. Ji pasirodė šios leidyklos serijoje „Šiuolaikinės dramaturgijos kolekcija”. Pjesę į prancūzų kalbą išvertė Akvilė Melkūnaitė, knygos leidybą parėmė Nacionalinis Prancūzijos knygų centras.

„Rezervato” inscenizacija su Kanų teatro mokyklos absolventais, režisuota Oskaro Koršunovo, 2004-aisiais įvyko tarptautiniame Avinjono (Prancūzija) teatro festivalyje.

„Durų” inf.