Scenoje – ateities vardai

Scenoje – ateities vardai

Laima Sugintienė

Pirmasis tarptautinis klasikinės muzikos festivalis „Klasikinės muzikos ateities vardai“ rugsėjo 5–9 dienomis nuskambėjo Klaipėdos koncertų salėje.

Keturių koncertų ciklą pradėjo ir baigė, taigi savotiškai „įrėmino“ kartu su kviestiniais solistais griežę patys organizatoriai – „Camerata Klaipėda“. Dviejuose viduriniuose koncertuose klausėmės aštuonių jaunųjų atlikėjų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rusijos. Kaip pristatydamas festivalį sakė jo sumanytojas „Camerata Klaipėda“ vadovas smuikininkas Vilhelmas Čepinskis, labai svarbu remti jaunuosius talentus; jis prisipažino iki šiol prisimenąs pirmuosius pasirodymus su simfoniniu orkestru. Festivalio rengėjai sau iškėlė ir daugiau tikslų – suartinti skirtingų šalių atlikėjus bei populiarinti klasikinę muziką.

Du orkestro veidai

„Camerata Klaipėda“ orkestras pirmajame koncerte pasirodė blankokai. Jau ne pirmą kartą kilo minčių, kad scenoje reikia dirigento. Juolab kad orkestre ir vėl matyti naujokų (ypač pasigedau sodraus, gražaus Tomo Ramančiūno violončelės tembro). Nors aktyvi, puikiai muzikuojanti naujoji koncertmeisterė Aliona Rachitchi darė ką galėjo…

Bet finaliniame koncerte viskas skambėjo tiesiog pasigėrėtinai puikiai, kolektyvas griežė darniai ir su įkvėpimu. Matyt, ne patį geriausią pasirodymą festivalio pradžioje lėmė kitos priežastys. Nedrįstu net manyti, kad mažokai repetuota: tik tarp mūsų – buvo griežta net skirtingais štrichais…

Antra vertus, apmąstymų vertas ir ankstyvo F.Mendelsono opuso – Simfonijos styginių orkestrui Nr.7 d–moll – pasirinkimas festivalio atidarymui. Nebent kaip kūrybinė laboratorija naujiesiems orkestrantams…

Atidarymo koncerto puošmena – klaipėdiečiams jau pažįstamo Rusijos violončelininko Boriso Andrianovo pasirodymas. Turėjome puikią galimybę išgirsti jį atliekant ne „Brėmeno muzikantų“ lygio kūrinius: subtiliai interpretuotą L.Boccherini’o Koncertą violončelei D–dur, tiesiog stulbinamai virtuoziškai prašvilpusį N.Paganinį. Apskritai orkestre juntamas pagyvėjimas, kai kartu su juo muzikuoja V.Čepinskis. Taip buvo ir šįsyk.

O štai uždarymo koncerte girdėjome tą senąją, pamėgtąją, stilingąją „Camerata Klaipėda“. Įdomi, originali programa: G.Holsto Šv.Pauliaus op.29 nr.2, O.Respigi Siuita Nr.3 „Antikinės arijos ir šokiai“, A.Vivaldi’o koncertas smuikui, styginiams ir basso continuo g–moll, J.Brahmso kvintetas, E.Izaji „Harmonines du Soir“, P.Čaikovskio Antante Cantabile (nuostabus alto solo), F.Listo Vengriška rapsodija Nr.2. Ir puikūs solistai: V.Čepinskis, Michailas Bereznickis (altas, Rusija), Mindaugas Bačkus (violončelė) ir Darius Dikšaitis (smuikas). Visa tai laidavo festivalio baigiamojo koncerto sėkmę. Pasak vakaro vedėjo, charizmatiškojo Viktoro Gerulaičio, orkestras „trinktelėjo durimis“.

Jauni ir talentingi

Jaunieji festivalio dalyviai – visi tituluoti, prestižinių konkursų laureatai – atliko po dvi programas: vieną solinę, kitą – su orkestru. Jie tiesiog pribloškė savo talentais. Atrodo, kad Klaipėdoje, kur įvairių projektų vaikams ir su vaikais jau net tam tikra perprodukcija – groti su orkestru jau nebėra įvykis, nelabai kuo ir nustebinsi. O nustebino. Kiekvienas iš aštuonių solistų savaip.

Štai jauniausia festivalio dalyvė pianistė Olga Chepovetsy (g. 1997) skoningai atliko W.A.Mozarto Koncertą fortepijonui Nr. 8 C – dur, Guoda Indriūnaitė (fortepijonas) žavėjo romantišku polėkiu, dar vienas pianistas Dmitrijus Mayboroda brandžiai skambino R.Šumano „Karnavalą“. Ypatingo publikos pritarimo sulaukė nuostabaus tembro klarnetininkas Žilvinas Brazauskas, įkvėptu, nuoširdžiu muzikavimu žavėjo gitaristas Jonas Kublickas. Temperamentingai, virtuoziškai ir laisvai, idealiai švariai griežė legendinio smuikininko L.Kogano anūkas Danielis Milkis. Tačiau didžiausių simpatijų susilaukė, publiką tiesiog pavergė ksilofonu ir vibrofonu grojęs Danijilas Belikovas.

Repertuaras – sėkmės laidas

Artisto, ypač jauno, individualybei atsiskleisti itin svarbu tinkamai parinktas repertuaras. Šioje srityje jaunųjų talentų mokytojai nestokojo išmonės. Ypač įdomią, muziko įvairiapusiškumą patirti leidusią programą atliko Ž.Brazauskas. To negalėčiau pasakyti apie kiek vienpusišką, bravūra pagrįstą D.Milkio programą. O subtilusis gitaristas J.Kublickas, grodamas su orkestru A.Vivaldi’o koncertą liutnei D–dur tiesiog neturėjo galimybės pademonstruoti visų savo įvairialypio talento, kurį jis paliudijo soliniame pasirodyme, briaunų. O ir orkestras jį gožė… Vargu, ar derėjo tokio pobūdžio renginyje D.Mayborodai skambinti ir R.Šumano „Karnavalą“.

Palinkėjimai rengėjams

Besidžiaugdama šia puikia festivalio idėja, sveikindama jo sumanytojus ir vykdytojus (komanda galėtų būti didesnė, profesionalesnė), vis dėlto turiu ir keletą pastabų.

Apmaudu ir gėda buvo sėdėti pustuštėje salėje (moksleiviai koncertus lankyti galėjo nemokamai!), gaila didžiulio atlikėjų triūso. Ko gero, panašiai jautėsi ir festivalio globėjas Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius. Esu įsitikinusi, kad renginiui pasirinktas laikas yra visiškai netinkamas – pirmoji rugsėjo savaitė daugeliui susijusi su įvairiais rūpesčiais, o ir muzikos mokyklų pedagogai tikriausiai dar sunkiai suburtų savo klasę išvykai į koncertų salę. Kita vertus, kuris vaikas sėdėtų daugiau nei trijų valandų koncerte?!. Taip, taip – tiek truko soliniai jaunųjų pasirodymai.

Per vėlai pasirodė reklama, o ir ji neinformatyvi – turėjai gerokai pavargti, norėdamas sužinoti koncerto laiką.

Daug netikslumų renginio buklete (rėmėjas – Lietuvos Respublika?), jokios informacijos apie dirigentą (taip, taip, vienas koncertų vyko su dirigentu) ir kt.

Vedėjas, vedėjas, vedėjas… Gerai, kad paskutinį koncertą išgelbėjo V.Gerulaitis, nes prieš tai mėginusiai tai daryti merginai akivaizdžiai geriau sekėsi šokti. Nors ir čia režisieriaus ranka nesutrukdytų. Sklandžia kalba, gražia scenine laikysena pasižymėjęs anoniminis pirmųjų koncertų vedėjas nesuteikė ypač svarbios informacijos apie kūrinių struktūrą, todėl vėl nesmagu buvo girdėti ir sutrikusių muzikų reakciją, ir ne vietoje aidinčius plojimus.

Koncertuojant vaikams didesnio dėmesio nusipelno ir jų mokytojai. Paskubomis festivalio pabaigoje įbrukti padėkos raštai nekompensuoja jų pavardžių įslaptinimo – juk apytamsėje salėje tikrai ne kiekvienas ją perskaito…

Apie visa tai rašau tik linkėdama sklandumo kitiems festivaliams. Ačiū už entuziazmą.

Kūrybos keliu – su knygos ženklu

Kūrybos keliu – su knygos ženklu

Kristina Jokubavičienė

Uostamiesčio grafikės Onos Šimaitytės-Račkauskienės jubiliejinė paroda „Noriu pasakyti…”, veikianti „Klaipėdos galerijoje”, atskleidžia autorės kūrybą jai artimiausiame ekslibriso, dar vadinamo knygos ženklu, žanre.

Dėsninga, kad jubiliejinei dailininkės 65-mečio parodai buvo pasirinktas ekslibrisų pristatymas – tai svariausia dailininkės kūrybos sritis, kurioje pasiekta ryškių kūrybinių sėkmių, pažymėtų daugiau nei pusšimčio įvairių konkursų, prestižinių ekslibrisų parodų diplomais. Šiandien O.Šimaitytė-Račkauskienė yra viena iš nuosekliausiai plėtojančių ekslibriso žanrą ne tik Klaipėdos, bet ir Lietuvos mastu.

Per atidarymą svečiams buvo pristatytas ir naujas, jubiliejaus proga grafikės parengtas informatyvus, gausiai iliustruotas leidinys apie ekslibrisus „Ona. Noriu pasakyti…”

Lemtingi susitikimai

O.Šimaitytė-Račkauskienė gimė 1943-iaisiais Panevėžio rajone, Vanagiškių kaime, gausioje septynių vaikų šeimoje. Gretimame Paliukų kaime buvo garsaus skulptoriaus Juozo Zikaro gimtinė, tad jame tuomet dažnai lankydavosi J.Zikaro duktė Alytė Zikaraitė, prižiūrėjusi jau mirusio tėvo namus. Ši kaimynystė buvo lemtinga. Pastebėjusi mergaitės pomėgį dailei, A.Zikaraitė paskatino Oną važiuoti mokytis į Kauno meno mokyklą, svetingai priėmė gyventi savo namuose Kaune. Vėliau, jau tapusi grafike, O.Šimaitytė-Račkauskienė surengė savo kūrybos parodą J.Zikaro memorialiniame muziejuje Paliukų kaime, o 1991-aisiais, minint skulptoriaus 110-ąsias gimimo metines, sukūrė jam skirtą ekslibrisą.

1965–1972 metais O.Šimaitytė-Račkauskienė studijavo grafiką Valstybiniame Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Ten ji sutiko puikius mokytojus, garsius Lietuvos grafikus – Vytautą Jurkūną, Vytautą Valių, Stasį Krasauską, Juozą Galkų. Apie jų dėstymo metodus liko patys geriausi prisiminimai.

Gražiausias daiktas

Baigusi studijas, O.Šimaitytė-Račkauskienė gavo paskyrimą į Klaipėdą, tačiau miestas prie jūros neviliojo, atrodė pernelyg toli nuo gimtinės Aukštaitijoje. Likusi Vilniuje, kurį laiką dirbo dailininke kino teatre, bendradarbiavo su dienraščių ir žurnalų redakcijomis, iliustravo knygas. Tačiau likimas lėmė, kad sostinėje sukūrusi šeimą ir paauginusi du sūnus, ji vis dėlto persikėlė į Klaipėdą.

Uostamiestyje grafikė gyvena jau per 20 metų, čia sukūrė brandžiausius savo grafikos darbus. Pastaruoju metu O.Šimaitytė-Račkauskienė nemažai laiko praleidžia vyro gimtinėje Agluonėnuose (Klaipėdos raj.), kur tėvų namuose įsirengtoje dirbtuvėje stovi, pasak grafikės, „gražiausias daiktas pasaulyje” – spausdinimo presas.

O.Šimaitytė-Račkauskienė dirba įvairiose grafikos srityse: kuria estampus, taikomąją grafiką, ekslibrisus. Jos kūrybos kelyje būta ir žaislų siuvimo, ir fotografijos, ir eilėraščių – tokia kūrybinių interesų įvairovė atskleidžia nerimstančią, vis naujų potyrių ir įkvėpimo ieškančią asmenybę.

Kopė į kalnus

O.Šimaitytė-Račkauskienė yra ir kandidatė į sporto meistrus, Lietuvos ir Baltijos šalių uolų laipiojimo pirmenybių dalyvė ir prizinių vietų laimėtoja. Kaukazo kalnus pamačiusi dar studijų metais, kalnų „liga“ susirgo visam gyvenimui. Baigusi sportinę karjerą, kalnų temą dailininkė plėtoja grafikoje, yra paskyrusi jai spalvotų monotipijų seriją.

Nors dailininkė kuria monotipijas, pasteles, daugiausia estampų yra sukūrusi oforto technika. Kaip ir apie daugelį dalykų, apie ofortą ji kalba trumpai ir vaizdžiai: „Ofortas yra ofortas. Aš iki šiol jo mokausi kiekvieną dieną“. Oforto technika atlikta didžioji dalis O.Šimaitytės-Račkauskienės ekslibrisų.

Pirmąjį ekslibrisą sukūrusi dar besimokydama Kauno meno mokykloje, šiandien autorė priskaičiuoja arti 300 šių miniatiūrinių grafikos kūrinių, o parodoje „Klaipėdos galerijoje” pristato per 50 ekslibrisų.

Rimtas išbandymas

Ekslibrisas – tai nedidelis (kraštinė gali būti tik iki 12 cm) ir meniškas tiražinės grafikos kūrinys, tradiciškai naudotas kaip knygos ženklas, nurodantis jos savininką.

Ypatingas lietuvių ekslibriso pakilimas prasidėjo 7-ąjį XX amžiaus dešimtmetį, kai Lietuvoje pradėtos rengti ekslibriso parodos, lietuvių grafikai pradėjo dalyvauti ekslibriso parodose užsienyje. 7-ąjį dešimtmetį prasidėjo ir O.Šimaitytės-Račkauskienės ekslibrisų epopėja.

Nors šiandien ekslibrisai prarado savo tradicinį ryšį su knyga ir dažniausiai pristatomi parodose, jie išlieka susieti su konkrečiu asmeniu, institucija, istorijos faktu. Nedidelis ekslibriso formatas, grafiniai ir verbaliniai elementai yra rimtas išbandymas kūrėjui ne tik menine, bet ir technine prasme. O.Šimaitytė-Račkauskienė prisimena, kaip po ilgų bandymų pavyko techniškai gerai atspausti mažiausią ekslibrisą „Ona“ (1×0,9 cm), kuriame tilpo ir vaizdas, ir užrašai.

Ateina tarsi savaime

Lietuvos istorija, kultūros paveldas, lietuvių liaudies kūrybos – tautosakos, mitologijos, meno klodai sudaro O.Šimaitytės-Račkauskienės grafikos kūrinių idėjinį ir vaizdinį pagrindą. Nuolat ieškodama tiksliausios ekslibriso temos raiškos vaizdais, grafikė eina minties koncentravimo keliu – atrankos, nereikalingų detalių, smulkmenų atmetimo keliu, kuris tikrai nėra lengvas. Pasak grafikės, iš pradžių pradėjus dirbti prie konkretaus ekslibriso, viskas atrodo svarbu, ji išbando įvairius motyvus. Tada palieka idėją bręsti, imasi kito darbo, ir po kiek laiko sprendimas ateina tarsi savaime.

Dailininkės ekslibrisų motyvai paprasti ir lengvai atpažįstami: medis, paukštis, kelias, vieniša figūra, pamario krikšto siluetas, varpas, knyga, angelas, žvakė, vainikas, kaimo troba, globiančios rankos… Tai būdingi XX amžiaus antros pusės lietuvių grafikos motyvai. Tačiau bet kuris tradicinis įvaizdis O.Šimaitytės-Račkauskienės grafikoje visada kūrybiškai interpretuojamas, atsižvelgiant į ekslibriso temą, o jų paprastume regime gilias kaimo tradicijų pajautas, perimtas iš tėvų ir prosenelių, atsineštas į miesto civilizacijos pasaulį iš tėviškės laukų.

Virsta simboliais

Būtent dvasingumas ir nuoširdumas, paremti aiškia valstietiškos pasaulėžiūros vertybių skale, yra savybės, išskiriančios autorės kūrybą šiuolaikinio, dažnai agresyvaus meno kontekste. Šie universalūs vaizdiniai ir jų jungtys kiek-viename ekslibrise įgauna naujus prasminius ir emocinius atspalvius. Medis primena žmogaus figūrą, tranformuojamas į kryžių, liaudišką skulptūrėlę, išsiskleidžia angelo sparnais; kelias virsta laiptais, kopėčiomis, nuvingiuoja per kalvas, veda į žvakės šviesą. Motyvai, kupini metaforiškų prasmių, tampa ženklais, simboliais, komponuojami, atrodo, beribėje mažo ekslibriso erdvėje. Objektų formų raišką ir mintį atskleisti padeda subtili tonų gradacija, minkšta linija, smulkus štrichas, netikėti rakursai, sugretinimas ar supriešinimas.

O.Šimaitytės-Račkauskienės ekslibrisai emocionalūs, poetiški, kartu visada pažymėti santūraus orumo ženklu. Siekdama visų sudėtinių ekslibriso dalių harmoningos visumos, grafikė išreiškia ir savo asmenybę, ir savo kartos meninius siekius.

Langas

Langas

Kūrybinis marginalas keliauja po festivalius

Pastaruoju metu Klaipėdoje jausdamasis esąs nereikalingas, pats sau aktorius ir režisierius Benas Šarka vis dažniau pageidaujamas Vilniuje ir užsienio teatrų festivaliuose.

Rugsėjo 5-ąją V.Šekspyro festivalyje Jerevane (Armėnija) B.Šarka vaidino spektaklį „Kiaurai”, sukurtą pagal „Karalių Lyrą”. Baltijos šalių teatrų festivalyje Rygoje (Latvija) rugsėjo 12-ąją jis atstovavo Lietuvai su spektakliu „Kas lieka, kai nieko nelieka”, pastatytu Vilniaus menų spaustuvėje.

Spalio pradžioje šis Lietuvos uostamiesčio kūrybinis marginalas ruošiasi į Serbiją. Viename iš valstybinių teatrų netoli Belgrado vyksiantis Mažųjų teatro formų festivalis norėtų pamatyti jo spektaklius „A gu gu” ir „Kiaurai”. „Bet abiejų lėktuvu aš niekaip nenuvešiu. Nebent vieną šiemet, o kitą – kitąmet. Taip jiems ir pasiūliau”, – sakė B.Šarka, laukiantis atsakymo iš serbų. Spalį su kultūrine misija jis ir perkusininkas Arkadijus Gotesmanas turėtų vykti į Gruziją. Visą savaitę įvairiose erdvėse vaidins „Kiaurai” su gyva muzika – B.Šarkai akompanuos A.Gotesmanas.

Lapkričio 2–7 dienomis to paties Klaipėdos Gliukų teatro spektaklio laukia Potsdamo (Vokietija) teatrų festivalis „Unidram”. Jame B.Šarka lankysis jau ketvirtąkart. Prieš dešimtmetį rengėjus ir publiką sužavėjęs savo „Keafri” („Smėldėžė“), jis tapo laukiamu šio ne tik Vokietijoje garsaus festivalio svečiu.

Grįžęs iš Vokietijos B.Šarka lapkričio pabaigoje vėl važiuos į Rygą, kur vyks butho festivalis. Ten irgi parodys „Kiaurai”. „Tik šiuosyk spektaklyje bus mažiau teatro ir daugiau šokio”, anot jo. Be to, lietuviškojo butho atlikėjas Rygoje ves „vorkšopus”.

Pastarąją savaitę B.Šarka praleido Vilniuje – pasirodė 4-ajame gatvės teatro festivalyje „Mozaika“, rugsėjo 19–20 dienomis vykusiame Sereikiškių parke. Ten akmenų instaliacijos fone jis pristatė judesio spektaklį „Skylės ir Dulkės”. Pajūrio gyventojai jį galėjo pamatyti Palangoje Antano Mončio dienose rugpjūčio 30-ąją. Įdomu, kad šis teatrinio autsaiderio, išsaugojusio nepriklausomą, aistringą teatro dvasią, kūrinys turi „išliekamąją vertę” – po „Skylių ir Dulkių” lieka anglimi ir moliu ant popieriaus ištapyta paroda…

„B.Šarkos teatre nėra nė lašelio apgaulės. Tai – tikras teatras, atskira teatro sistema, iš kurios galėtų mokytis daugelis jaunųjų teatralų. B.Šarka demonstruoja, kaip tekstas generuoja plastines idėjas, o idėjos realizuojamos kūniškajame daiktų gyvenime. Kaip daiktas keičia prasmes, kokia gali būti jų gausa ir kaip visos prasmės sugrąžina teatrui tikrąjį jo pavidalą be jokios cheminės spekuliacijos, – B.Šarkos teatre daiktai virsta poetiniais simboliais, o gyvenimo stebėjimas ir autentiškai išgyventos situacijos reaguoja su šamaniškai valdoma scenine energija”, – yra pastebėjusi teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Klaipėdiečio fotografijos pasiekė Argentiną

Vasarai baigiantis surengęs jubiliejinę fotografijų parodą „Būties miražai” Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto galerijoje” Vilniuje, klaipėdietis fotomenininkas Vytas Karaciejus praėjusią savaitę savo naujausią „Ūkų krantinės” seriją pristatė Žemaitijos dailininkų sąjungos galerijoje Klaipėdoje. Be to, kelios V.Karaciejaus šios serijos fotografijos šiuo metu eksponuojamos lietuvių fotografijos parodoje Argentinoje.

Rugsėjo 18-ąją Argentinoje, Eskuelo miesto naujame Melipal kultūros centre, atidaryta ir iki spalio 1-osios veiks Lietuvos fotomenininkų darbų paroda „Su meile – Lietuva“. Joje – dvi dešimtys žymaus Lietuvos fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus parinktų žinomų mūsų šalies fotografų Eugenijaus Drobelio, Vytauto Daraškevičiaus, Mariaus Jovaišos, Raimondo Paknio, Kęstučio Stoškaus, V.Karaciejaus ir paties parodos kuratoriaus darbų.

Paroda, kurią Lietuvos ambasada surengė bendradarbiaudama su Eskuelo miesto savivaldybe ir vienintelio Pietų Amerikoje lietuvių muziejaus „Olgbrun“ įkūrėjais Olga ir Bruno Lukoševičiais, įtraukta į Eskuelo miesto imigranto dienos minėjimo renginių programą.

Gausiai turistų lankomo Eskuelo miesto, įsikūrusio Andų kalnų papėdėje Patagonijoje, nemažą gyventojų dalį sudaro emigrantai. Be lietuvių muziejaus, mieste puikuojasi ir Lietuvos vardo aikštė.

Parodos „Su meile – Lietuva“ autorių darbai Argentinoje eksponuojami jau antrą kartą. Liepos mėnesį ši Lietuvos instituto parengta paroda buvo pristatyta Buenos Airėse.

G.Grajausko kūriniai – vengriškai ir prancūziškai

Klaipėdietis rašytojas Gintaras Grajauskas rugpjūtį lankėsi Škotijoje, kur kartu su škotų, islandų bei suomių menininkais sukūrė didelio pasisekimo sulaukusį tarptautinį muzikos ir poezijos performansą, o dabar ką tik grįžo iš Vengrijos tarptautinio poezijos festivalio, į kurį buvo pakviestas kaip literatūros vertimų projekto dalyvis.

Rugsėjo 17–21 dienomis G.Grajauskas buvo nuvykęs į Budapeštą, 3-iąjį tarptautinį literatūros festivalį „Budapest Transfer“, ir įsijungė į jo projektą „Poem Smuggler – Poetry Transfer” (pažodžiui – „Eilėraštis kontrabandininkas – poezijos perkėlimas“). Jis į lietuvių kalbą vertė vengrų poeto Andraso Petoczo eilėraščius, o A.Petoczas į vengrų – G.Grajausko poeziją.

Projekte dalyvauja trys vengrų ir trys užsienio poetai – iš Belgijos, Slovakijos ir Lietuvos.

Iki šiol G.Grajausko eilėraščiai jau versti į anglų, vokiečių, švedų, lenkų, italų, danų ir kitas kalbas. Jų esama šiemet JAV pasirodžiusioje „Naujųjų Europos poetų” antologijoje bei „Šešių Lietuvos poetų” antologijoje, rugpjūtį išleistoje Škotijoje ir pristatytoje Edinburgo knygų mugėje.

Prancūzų leidykla „Editions Espaces 34” ką tik išleido G.Grajausko pjesę „Rezervatas” („La Réserve”). Rugsėjo pradžioje autorius paštu gavo keletą knygos egzempliorių. Ji pasirodė šios leidyklos serijoje „Šiuolaikinės dramaturgijos kolekcija”. Pjesę į prancūzų kalbą išvertė Akvilė Melkūnaitė, knygos leidybą parėmė Nacionalinis Prancūzijos knygų centras.

„Rezervato” inscenizacija su Kanų teatro mokyklos absolventais, režisuota Oskaro Koršunovo, 2004-aisiais įvyko tarptautiniame Avinjono (Prancūzija) teatro festivalyje.

„Durų” inf.