Fotografai Nidoje ieškojo savo ištakų

Rita Bočiulytė

Savaitei rudenėjanti Nida tapo fotografų Meka. Perkopęs per tris dešimtmečius tarptautinis fotografų seminaras, rengiamas Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS), nenusižengė ilgametei tradicijai – rugsėjį visus suburti Nidoje.

Išprovokavo diskusiją

Aptarti lietuvių fotografijos mokyklos ištakų, raidos ir paveldo temos šiemet rugsėjo 14–20 dienomis į Rašytojų kūrybos ir poilsio namus „Urbo kalnas” vaizdingoje Nidoje suvažiavo 125 fotografijos praktikai ir teoretikai iš visų Lietuvos kampelių, atvyko svečių iš Lenkijos ir Baltarusijos.

„Šiemet mūsų prisirinko kiek mažiau nei pernai į jubiliejinį 30-ąjį renginį. Praėjusį rudenį buvo suvažiavę net 167 fotografijos entuziastai. Šiemet nesulaukėme artimiausių kaimynų – kaliningradiečių, kuriuos kviečiame kasmet. Bet Lietuvai atstovaujančiųjų turime iš visų miestų, taip pat ir klaipėdiečių fotografų, kurie arčiausiai Nidos, mūsų seminare apsilanko kasmet”, – sakė ilgametis renginio organizatorius LFS valdybos atsakingasis sekretorius Stanislovas Žvirgždas.

Jis ne tik organizavo paskaitas, sudarė intensyvią seminaro darbotvarkę, bet ir pats su fotografijos tyrinėtoju Skirmantu Valiuliu parengė vieną iš pagrindinių renginio pranešimų „Lietuvių fotografijos mokykla: ištakos ir raida”. Skaitė jį pailiustruodami fotografijomis.

Kitas Lietuvos fotografijos metras Aleksandras Macijauskas dviem savo pranešimais suabejojo, ar buvo ir yra lietuvių fotografijos mokykla, ko vertos „archyvų premjeros”. Tai išprovokavo diskusiją, kuria liko patenkinti ir lietuvių fotografijos mokyklos šalininkai, ir jos kritikai.

Vertingos patirtys

31-ajame seminare buvo aptartos fotografijos sąsajos su kitais menais. Svečias iš Lenkijos Roslawas Szaibo, kuris yra dailininkas, kuriantis plakatus, skaitė paskaitą apie fotografiją ir grafiką. Klaipėdietis menotyrininkas Ignas Kazakevičius analizavo fotografijos įtaką kitiems vaizduojamiesiems menams. Anot uostamiesčio fotomenininko Roberto Gabrio, seniai neteko girdėti tokios įdomios paskaitos.

Šiaulietis menotyrininkas Virgilijus Kinčinaitis gilinosi į lietuvių fotografijos mokyklos įžvalgas. Eglė Jaškūnienė įvertino 7–8 dešimtmečių Lietuvos taikomąją fotografiją, o Ieva Meilutė-Svinkūnienė vėlgi seminaro dalyvius „vedė prie ištakų” – Vilniaus fotografijos mokyklos.

Seminaro dalyviai domėjosi ir aptarinėjo ne tik „savo kiemo” praeitį ir dabartį. Jie turėjo galimybę daugiau sužinoti, ką fotomene veikia ir nuveikė artimiausi kaimynai.

Minskietis Jurijus Vasiljevas savo pranešime apžvelgė pas mus menkai žinomą Baltarusijos XX amžiaus fotografiją. Lenkijos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Mariuszas Widerinsky’s pasidalijo šios organizacijos veiklos patirtimi, atkreipdamas ypatingą dėmesį į fotografijos rinką. Vytautas Michelkevičius pažėrė vertingų pastebėjimų iš kelionių po Europą apie šiandieninių fotografijos organizacijų modelius.

Festivalių pėdomis

Tradiciškai dalis pranešimų buvo skirti pasaulio fotografijos ir jos festivalių naujovėms. LFS pirmininkas Antanas Sutkus pasidalijo Nyderlandų fotografijos festivalio „Šiaurės šviesa” įspūdžiais, Sigitas Krivickas papasakojo apie 39-ąjį tarptautinį Arlio (Prancūzija) fotografijos festivalį, Romualdas Požerskis – apie festivalį „Degantis žmogus” Amerikoje.

Mindaugas Kavaliauskas kolegoms pristatė jo rengiamo „Kaunas foto” 2008-ųjų festivalio naujienas, o Eglė Deltuvaitė visus supažindino su rugsėjo 2 – spalio 1 dienomis Vilniuje vykstančio pirmojo tarptautinio meninės fotografijos festivalio „In focus” idėja ir programa.

Vakarais seminaro dalyviai žiūrėjo lietuviškus dokumentinius ir videofilmus, kuriuos pristatė S.Valiulis. Tradiciškai buvo peržiūrimos ir aptariamos fotografų atsivežtos darbų kolekcijos bei naujausi fotografijos leidiniai. Su jais buvo galima susipažinti seminaro bibliotekoje.

Gyvybinga tradicija

Praėjusį šeštadienį fotografai paliko Nidą iki kito rudens. Jei iki tol sugrįš į ją, tai pavienui. Šiemetinį seminarą rengėjai ir dalyviai vadina sėkmingu, nes jo dinamiška kaita ne tik kasmet išsaugo jau susiformavusias renginio tradicijas, bet ir papildo jas intriguojančiais rakursais bei netikėtais pokyčiais. Jame susitinka ir randa bendrą kalbą pripažinti meistrai ir pradedantieji fotografai. Jie iš pirmų lūpų gali išgirsti istoriją, kaip čia per kopas brendantį J.P.Sartre’ą įamžino A.Sutkus…

Pirmasis fotomenininkų seminaras Nidoje buvo surengtas giliu sovietmečiu – 1973-iaisiais ir su ketverių metų pertrauka vyksta iki šiol. Nidą kaip menininkų rojų atradę fotografai greitai šį kraštą išgarsino daugelyje tarptautinių parodų ir pelnė garsiausių apdovanojimų. Nacionalinės premijos laureato S.Žvirgždo teigimu, vien jo fotografijos iš Nidos apkeliavo bene 80 pasaulio šalių. „Tiek kartų kaip Nida nė viena kita Lietuvos vieta nefotografuota”, – tvirtino vilnietis.

„Kintančios erdvės” – Berlyne

Rugsėjo 18-ąją Giedrės Bartelt galerijoje Berlyne (Vokietija) atidaryta klaipėdiečių fotomenininkų Remigijaus Treigio, Raimundo Urbono (1963–1999) ir Gyčio Skudžinsko bendra paroda „Kintančios erdvės”, tęsianti uostamiestyje 2006-aisiais startavusią tarptautinę bienalę „Erozija”.

Pristatė Vokietijoje

Per vernisažą Berlyne R.Treigys ir G.Skudžinskas pristatė parodą ir jų inicijuotą „Erozijos” projektą, paliečiantį kone visas fotografijos ir gretutinių vizualinių menų raiškos kryptis, atskleidžiantį fotografijos žanro lankstumą ir įvairialypiškumą.

Iki spalio 25-osios Vokietijoje veiksiančią parodą lydinti G.Bartelt ir G.Skudžinsko sudaryta, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus išleista ir Klaipėdos leidybos grupės „Druka” atspausdinta knyga „Kintančios erdvės” yra ekspozicijos dalis, o kartu – pirmasis 2-osios bienalės „Erozija” renginys. Knyga išleista lietuvių ir vokiečių kalbomis, gausiai iliustruota R.Treigio, R.Urbono ir G.Skudžinsko fotografijomis, kurias papildo tekstinės kultūrologinės įžvalgos.

Leidybos grupės „Druka” vadovė Renata Budvytienė G.Bartelt galerijoje taip pat pristatė šiemet išleistą R.Treigio ir Rolando Rastausko fotoeseistinę knygą „Berlynalijos”, kurioje sudėti abiejų menininkų įspūdžiai apie neoficiozinį Berlyną.

G.Bartelt galerija Berlyne jau nebe pirmi metai bendradarbiauja su Klaipėdos menininkais.

Skirtybės ir ryšiai

Erdvės gali būti pačios įvairiausios: viešos ir privačios, fizinės ir virtualios, humanizuotos ar pirmapradės, poilsio ir pramogų, bauginančios ir mielos… Erdvės visuomet keičiasi, persilieja ir susipina, panaikindamos savo ribas. Nepaliesti peizažai pamažu prisipildo urbanistinių ženklų, ištirpdančių aiškias ribas tarp miestovaizdžio ir atviros, tyros tabula rasa.

Iš savo asmeninių apartamentų patekdami į viešą erdvę, mes keliaujame laiptinių, kiemų ar „savos gatvės” labirintais. Politinė erdvė taip pat keičiasi palaipsniui: sovietmečio atšilimą sekė „perestroika”, nepriklausomybę – narystė ES, kurioje galime laisvai keliauti, nes jau priklausome ir Šengeno erdvei.

Bet yra ir tokios vietos, kurios tarsi paženklintos erdvės lūžio. Tokiomis galėtume laikyti pajūrio zonas. Čia dėl natūralių geografinių sąlygų erdvė aiškiai padalijama į dvi visai skirtingas teritorijas. Būtent čia žmogus be galo aiškiai tiek fiziškai, tiek mentališkai suvokia erdvės skirtybes.

Projektas „Kintančios erdvės” siekia apmąstyti erdvės, jos kitimo ir žmogaus savivokos, tarpusavio ryšius. Projektui atstovauja trys Lietuvos pajūrio regiono fotografai, kurių kūryboje dominuojančią poziciją užima erdvės fiksavimo, analizės ir perkūrimo strategijos.

Trys rakursai

R.Urbonas (1963–1999) naudojosi dviem pagrindiniais principais: fiksavo uždarą intymią erdvę, pasakodamas šeimos būties ir buites patirtis, arba rinkosi apleistus fiziškai į užmarštį bepasitraukiančius statinius, sugėrusius aplinkinių įvykių kvapą. R.Urbono erdvėje nėra tiesioginių nuorodų į veikiančius personažus ar konkretų laiką, bet visuomet aiškiai apibrėžtas erdvės individualumas.

R.Treigio ciklo „Miestas iš atminties. Vilnius” atspauduose taip pat atidžiai ir per atstumą pasisavinti erdvėvaizdžiai, tik jo darbuose aiškiai dominuoja autorinė raiška. R.Treigio pasakojimas apie fizinę vietą perfrazuotas ir perkeliantis į kitą nepatirtą scenovaizdį. Dar daugiau menininkas neretai kadro kairėje palieka juodą plyšį, kuris suvokėją veda tolyn į užkadrio zonas, į neužfiksuotą, bet šalia egzistuojančią erdvę.

G.Skudžinskas cikle „Traces” fotopriemonėmis perkonstruoja esamas erdves. Keliakryptis žvilgsnis į tas pačias, o neretai ir į skirtingas erdves sukuria visai naują ir simuliakrinį miestovaizdį. Atspauduose susipynę urbanistiniai landšaftai leidžia ieškoti bendro viešos erdvės vardiklio. Persiliejantys ir atsikartojantys vaizdai sunaikina lokalios erdvės apibrėžtumą, o sodrus atvaizdas tampa daugiaprasmėmis konstrukcijomis.

Aktualizuoja tekstais

Projekte „Kintančios erdvės” kviestiniai menotyrininkai, eseistai, filosofai tekstais parodos kataloge aktualizuoja erdvės, kismo ir fotografinio atvaizdo suvokimo galimybių problematiką.

Teoretikai G.Bartelt, Jurijus Dobriakovas, Virginijus Kinčinaitis, Ruth Leiserowitz, Katharina Narbutovic, Rolandas Rastauskas ir G.Skudžinskas knygoje aptaria erdvės ir individo tarpusavio priklausomybės dilemą, skirtingų erdvių poveikį žmogaus savivokai, fotografinio atvaizdo ir realios erdvės suvokimo paradoksus.

Projektu „Kintančios erdvės” prasidėjusi Berlyne 2-oji „Erozijos” bienalė šį rudenį vėl sugrįš į Klaipėdą.

„Durų” inf.

Langas

Kūrybinis marginalas keliauja po festivalius

Pastaruoju metu Klaipėdoje jausdamasis esąs nereikalingas, pats sau aktorius ir režisierius Benas Šarka vis dažniau pageidaujamas Vilniuje ir užsienio teatrų festivaliuose.

Rugsėjo 5-ąją V.Šekspyro festivalyje Jerevane (Armėnija) B.Šarka vaidino spektaklį „Kiaurai”, sukurtą pagal „Karalių Lyrą”. Baltijos šalių teatrų festivalyje Rygoje (Latvija) rugsėjo 12-ąją jis atstovavo Lietuvai su spektakliu „Kas lieka, kai nieko nelieka”, pastatytu Vilniaus menų spaustuvėje.

Spalio pradžioje šis Lietuvos uostamiesčio kūrybinis marginalas ruošiasi į Serbiją. Viename iš valstybinių teatrų netoli Belgrado vyksiantis Mažųjų teatro formų festivalis norėtų pamatyti jo spektaklius „A gu gu” ir „Kiaurai”. „Bet abiejų lėktuvu aš niekaip nenuvešiu. Nebent vieną šiemet, o kitą – kitąmet. Taip jiems ir pasiūliau”, – sakė B.Šarka, laukiantis atsakymo iš serbų. Spalį su kultūrine misija jis ir perkusininkas Arkadijus Gotesmanas turėtų vykti į Gruziją. Visą savaitę įvairiose erdvėse vaidins „Kiaurai” su gyva muzika – B.Šarkai akompanuos A.Gotesmanas.

Lapkričio 2–7 dienomis to paties Klaipėdos Gliukų teatro spektaklio laukia Potsdamo (Vokietija) teatrų festivalis „Unidram”. Jame B.Šarka lankysis jau ketvirtąkart. Prieš dešimtmetį rengėjus ir publiką sužavėjęs savo „Keafri” („Smėldėžė“), jis tapo laukiamu šio ne tik Vokietijoje garsaus festivalio svečiu.

Grįžęs iš Vokietijos B.Šarka lapkričio pabaigoje vėl važiuos į Rygą, kur vyks butho festivalis. Ten irgi parodys „Kiaurai”. „Tik šiuosyk spektaklyje bus mažiau teatro ir daugiau šokio”, anot jo. Be to, lietuviškojo butho atlikėjas Rygoje ves „vorkšopus”.

Pastarąją savaitę B.Šarka praleido Vilniuje – pasirodė 4-ajame gatvės teatro festivalyje „Mozaika“, rugsėjo 19–20 dienomis vykusiame Sereikiškių parke. Ten akmenų instaliacijos fone jis pristatė judesio spektaklį „Skylės ir Dulkės”. Pajūrio gyventojai jį galėjo pamatyti Palangoje Antano Mončio dienose rugpjūčio 30-ąją. Įdomu, kad šis teatrinio autsaiderio, išsaugojusio nepriklausomą, aistringą teatro dvasią, kūrinys turi „išliekamąją vertę” – po „Skylių ir Dulkių” lieka anglimi ir moliu ant popieriaus ištapyta paroda…

„B.Šarkos teatre nėra nė lašelio apgaulės. Tai – tikras teatras, atskira teatro sistema, iš kurios galėtų mokytis daugelis jaunųjų teatralų. B.Šarka demonstruoja, kaip tekstas generuoja plastines idėjas, o idėjos realizuojamos kūniškajame daiktų gyvenime. Kaip daiktas keičia prasmes, kokia gali būti jų gausa ir kaip visos prasmės sugrąžina teatrui tikrąjį jo pavidalą be jokios cheminės spekuliacijos, – B.Šarkos teatre daiktai virsta poetiniais simboliais, o gyvenimo stebėjimas ir autentiškai išgyventos situacijos reaguoja su šamaniškai valdoma scenine energija”, – yra pastebėjusi teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Klaipėdiečio fotografijos pasiekė Argentiną

Vasarai baigiantis surengęs jubiliejinę fotografijų parodą „Būties miražai” Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto galerijoje” Vilniuje, klaipėdietis fotomenininkas Vytas Karaciejus praėjusią savaitę savo naujausią „Ūkų krantinės” seriją pristatė Žemaitijos dailininkų sąjungos galerijoje Klaipėdoje. Be to, kelios V.Karaciejaus šios serijos fotografijos šiuo metu eksponuojamos lietuvių fotografijos parodoje Argentinoje.

Rugsėjo 18-ąją Argentinoje, Eskuelo miesto naujame Melipal kultūros centre, atidaryta ir iki spalio 1-osios veiks Lietuvos fotomenininkų darbų paroda „Su meile – Lietuva“. Joje – dvi dešimtys žymaus Lietuvos fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus parinktų žinomų mūsų šalies fotografų Eugenijaus Drobelio, Vytauto Daraškevičiaus, Mariaus Jovaišos, Raimondo Paknio, Kęstučio Stoškaus, V.Karaciejaus ir paties parodos kuratoriaus darbų.

Paroda, kurią Lietuvos ambasada surengė bendradarbiaudama su Eskuelo miesto savivaldybe ir vienintelio Pietų Amerikoje lietuvių muziejaus „Olgbrun“ įkūrėjais Olga ir Bruno Lukoševičiais, įtraukta į Eskuelo miesto imigranto dienos minėjimo renginių programą.

Gausiai turistų lankomo Eskuelo miesto, įsikūrusio Andų kalnų papėdėje Patagonijoje, nemažą gyventojų dalį sudaro emigrantai. Be lietuvių muziejaus, mieste puikuojasi ir Lietuvos vardo aikštė.

Parodos „Su meile – Lietuva“ autorių darbai Argentinoje eksponuojami jau antrą kartą. Liepos mėnesį ši Lietuvos instituto parengta paroda buvo pristatyta Buenos Airėse.

G.Grajausko kūriniai – vengriškai ir prancūziškai

Klaipėdietis rašytojas Gintaras Grajauskas rugpjūtį lankėsi Škotijoje, kur kartu su škotų, islandų bei suomių menininkais sukūrė didelio pasisekimo sulaukusį tarptautinį muzikos ir poezijos performansą, o dabar ką tik grįžo iš Vengrijos tarptautinio poezijos festivalio, į kurį buvo pakviestas kaip literatūros vertimų projekto dalyvis.

Rugsėjo 17–21 dienomis G.Grajauskas buvo nuvykęs į Budapeštą, 3-iąjį tarptautinį literatūros festivalį „Budapest Transfer“, ir įsijungė į jo projektą „Poem Smuggler – Poetry Transfer” (pažodžiui – „Eilėraštis kontrabandininkas – poezijos perkėlimas“). Jis į lietuvių kalbą vertė vengrų poeto Andraso Petoczo eilėraščius, o A.Petoczas į vengrų – G.Grajausko poeziją.

Projekte dalyvauja trys vengrų ir trys užsienio poetai – iš Belgijos, Slovakijos ir Lietuvos.

Iki šiol G.Grajausko eilėraščiai jau versti į anglų, vokiečių, švedų, lenkų, italų, danų ir kitas kalbas. Jų esama šiemet JAV pasirodžiusioje „Naujųjų Europos poetų” antologijoje bei „Šešių Lietuvos poetų” antologijoje, rugpjūtį išleistoje Škotijoje ir pristatytoje Edinburgo knygų mugėje.

Prancūzų leidykla „Editions Espaces 34” ką tik išleido G.Grajausko pjesę „Rezervatas” („La Réserve”). Rugsėjo pradžioje autorius paštu gavo keletą knygos egzempliorių. Ji pasirodė šios leidyklos serijoje „Šiuolaikinės dramaturgijos kolekcija”. Pjesę į prancūzų kalbą išvertė Akvilė Melkūnaitė, knygos leidybą parėmė Nacionalinis Prancūzijos knygų centras.

„Rezervato” inscenizacija su Kanų teatro mokyklos absolventais, režisuota Oskaro Koršunovo, 2004-aisiais įvyko tarptautiniame Avinjono (Prancūzija) teatro festivalyje.

„Durų” inf.