Rokoko miksai, arba Roko komiksai

Danguolė Ruškienė

Spalio pradžioje Klaipėdos fotografijos galerijoje (Tomo g. 7) atidaryta vilniečio fotomenininko Roko Pralgausko fotografinių koliažų ekspozicija „Ro-ko-ko mixai“ – viena iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus surengtos tarptautinės fotografijos ir paralelinių meno formų bienalės „Erozija – 2008“ parodų.

Išprovokuotos formos

„Ro-ko-ko mixų“ serija kartu su komiksų knygele ir internetine svetaine pernai lapkritį buvo pristatyta Vilniaus fotografijos galerijoje, o šį rudenį keletas jos darbų įtraukti į penktojo „Kaunas Photo – 2008“ festivalio sudėtines ekspozicijas, kuriose gvildenama humoro fotografijoje tema. Klaipėdoje šio autoriaus darbai pristatomi kiek kitu rakursu. Nors jo herojų konstruojamos situacijos dėl to nep-raranda satyrinio atspalvio, tačiau čia akcentuojamas ne demaskuojamasis neigiamų visuomenės gyvenimo reiškinių vaizdavimas, bet asmeninė autoriaus patirtis. Parodoje eksponuojami kūriniai pateikiami kaip reakcijos į aplinkos veiksnius išprovokuotos formos.

Ieškodamas būdų kalbėti apie šiandienos realijas R.Pralgauskas, skirtingai nei dauguma šiuolaikinių jaunų menininkų, atsisako gilintis į savo asmenines erdves (ir objektus) kaip vieną patikimiausių jo santykio su aplinka reprezentantų. Autorius konstruoja savitas situacijas, kurias dėlioja į vieną plokštumą tarsi mozaiką iš skirtingų laiko tarpsnių / prisiminimų ir įvairialypių patirčių / pojūčių. Taip viename koliaže susitinka net kelių tikrovės lygmenų – praeities, dabarties ir ateities herojai. Šaržuotos jų asmenybės įpinamos į comic strip įvykių seką, suformuodamos lengvabūdiškos ir taip retai sutinkamos kokybiškos pramogos įspūdį.

Palieka išnarplioti žiūrovui

Komiksai – paprastai žemesniam literatūriniam sluoksniui priskiria-mos pramoginės paskirties publikacijos, pasiekiančios skaitytojus bene pačių pigiausių leidinių pavidalu, kurie, nors ir daugiausiai kartų skaitomi, bet retai kada užima garbingą vietą knygų lentynoje. Juose vizualinė raiška lygiaverčiai su verbaline konstruoja tam tikrų trumpų nuotykių versijas, kurias pradėjus skaityti negali lengvai atsitraukti.

Nors R.Pralgauskas teigia, kad jo „Ro-ko-ko mixai“ nėra komiksai, o labiau miksai, sudaryti iš nuotrupų, ištraukų ar eskizinių dienoraščių, tačiau būtent istorijos nenuoseklumas, jos sąmoningas neišbaigtumas ir ryškūs tipažai nori nenori konstruoja paradoksalias situacijas, gana ironišką požiūrį į gyvenimą, lengvas problemas ir smagius rūpesčius. Visa ši painiava, kurią užmezga autorius – dekoratyvūs ir rokokiški miksai, ne tik fotografijoje, bet ir tekstuose pasižymintys manipuliavimu formomis, laisvu komponavimu ir banguojančiomis nuotaikomis – paliekama išnarplioti pačiam suvokėjui.

Išgalvoti, bet atpažįstami

„Ro-ko-ko mixų“ personažai – keistuoliai, kurie pernelyg pasinėrę į savo problemas, kad pastebėtų, kas vyksta aplinkui. Jiems nerūpi nuolat didėjantis gyvenimo tempas, karjeros galimybės ir kiti šiuolaikiniam statistiniam piliečiui būdingi siekiai. Jie gyvena savame pasaulyje, gal kiek naivokame, primityviame, tačiau suteikiančiame

jiems galimybę jaustis išskirti-niams, išsaugantiems savitą, retam suprantamą santykį su aplinka.

Paradoksalu, kad R.Pralgausko herojai yra tipizuoti, tačiau beveik nesutinkami (ar nepastebimi) realybėje. Prostitutė Vanda, Martynas, detektyvas Stasys Jaunuolis, Rašytojas, Mažasis ir Didysis Džo – penki nesunkiai atpažįstami personažai patalpinami į dar geriau pažįstamas erdves. Detektyvas Stasys Jaunuolis „įklijuojamas“ į reprezentacines Maskvos teritorijas, užpildytas rusiškų markių automobilių ir karinės technikos, su situaciją paaiškinančiais užrašais „Lenin“, „Mak zavtrak“. Likusieji autoriaus herojai išsidėsto tarp lietuviškų motyvų, tiksliau buvusių sovietinių ir nesunkiai prigijusių lietuvių aplinkoje: raštuotų lovatiesių, kičinių šventųjų paveikslų ir serijinės gamybos deficitinių dujinių viryklių. Čia armonika ir veltiniai batai tampa beveik privalomais anuometinio ar retai kur užsilikusio šiandienio gyvenimo ženklais. Lygiai taip pat, kaip atitinkamą nuotaiką formuojantys bjauriais raštais išmarginti popieriniai tapetai, „išeinantys“ iš už fotografinių koliažų ribų ir išdekoruojantys galerijos sienas.

Tarsi laiko mašina – atgal

Tokiu būdu įvilkdamas ekspoziciją į popierinį apvalkalą, autorius izoliuoja suvokėją nuo aplinkos, suteikdamas jam galimybę prisiliesti prie realaus užfiksuotų objektų paviršiaus. Kaip iš po žemių ataidi gerai pažįstama melodija, sklindanti iš TV ekrano, kuriame R.Pralgauskas linkusiems abejoti pateikia sudokumentuotą istorijos medžiagą, tarsi laiko mašina nukelia du dešimtmečius atgal. Iš pirmo žvilgsnio absurdiškos situacijos, kaip ir jų išgalvoti personažai, palaipsniui įgyja realų pagrindą egzistuoti. Gal kiek erzinantis infantilumu persisunkęs jų optimizmas ir tikėjimas gėriu netrunka prasibrauti pro daug metų kauptą patirtį ir prisiliesti prie dar neatbukusių kūno vietų.

Klaipėdos fotografijos galerijoje iki spalio 30 d. eksponuojamoje parodoje – didesnė dalis „Ro-ko-ko mixų“ istorijos. Visą versiją galima pasižiūrėti internetinėje svetainėje: http://www.ro-ko-ko-mixai.info/. Tiesa, pasakojimas ir čia nesibaigia. Autorius kviečia laukti tęsinio.

Skruzdę –ant pjedestalo

Skruzdę –ant pjedestalo

Ignas Kazakevičius

Savaitę „Kultūrpolio” Meno kiemo dirbtuvėse spalį rezidavo menininkė iš Druskininkų Jūratė Kazakevičiūtė. Projekto „Kinder Küche Kirche“ dalyvės minkštosios skulptūros kūriniai ne tik užima trečdalį galerijos. Jie konceptualiausiai iš visų jo autorių (Birutė Zokaitytė, Inesa Raščenkovaitė, Sandra Juškaitė ir J. Kazakevičiūtė) įprasmina projektą, analizuojantį (ne)pakitusį socialinį požiūrį į XXI amžiaus moterį.

Pridėtinė vertė

Moteriškomis kojinėmis apmauti kūriniai plastiškoms formoms suteikia siurrealistinio, kiek šiurpoko fiziologiškumo, ir mūsų žvilgsniai slysta skulptūrų paviršiumi, o mūsų vertinimo kriterijai pasipildo grotesko, erotikos, neorealizmo, poparto eilutėmis.

Iš šių fragmentų projektas lipdo šiuolaikinės moters įvaizdį šiuolaikinėje visuomenėje. Pasirinkti trys kertiniai bidermejeriškos, miesčioniškos kultūros simboliai, atitikmenys, kodai – Moters įvaizdis tada, XIX amžiuje, XX amžiaus pradžioje ir dabar… Įvaizdis suformuotas, be abejo, vyrų, tų vienintelių pasaulio teisiųjų ir vertintojų…

Ar labai pasikeitė jis šiandien? Ne, ne moterų padėtis, jų svoris visuomenėje, o būtent įvaizdis. Sutikite, ji jau nebėra tupinėjanti šeimos židinio puoselėtoja, tačiau šiandien be jos vis dar neįsivaizduojama reklama, jos stilius ir geras prekės pardavimas. Kas bebūtų – mobilieji telefonai ar automobiliai… Moteris vis dar geros prekės pridėtinė vertė. O tobulos jos formos – gera reklaminė platforma. Pastarąją platformą teigia vyrų akys, norai ir troškimai. O ką teigia moterys?

Prasmių – daugiau

Save, sako Jūratė: „Kurdama „Moterį – skruzdę“ aš vaizduoju save. Ta skruzdė tai aš. Tik transformuota, zoomorfinė būtybė”. Save menininkė ištransliuoja visuomenei tarsi prisidengusi gyvenimo karnavalo kauke, ir žodžiai tuomet skamba raiškiau.

Koks būtų galimas požiūrio rakursas į tai? Įsivaizduokime: tyrimų ir apžvalgos centre – „moteris skruzdė“. Formuodama skulptūrą, aprengdama jos griaučius, menininkė augina vienokią informaciją. Bet šį vyksmą ir baigtą objektą stebi žiūrovas. Jis dažniausiai „perskaito” tik pirmąjį autorės informacijos sluoksnį: „Moteris – skruzdė“ bus galvos nepakelianti darbininkė, o „Moterys – zuikis” (pamenate pernykščią kalėdinę instaliaciją dirbtuvėse?) bus playboy girl, jei ne kekšė, tai labai nerimta.

Pati menininkė savo kūriniui suteikia daugiau prasmių – skruzdėlių kolonijos, komunikacijos tarp individų, malimosi – kryptingo ir ne, kurio ypač netrūksta menininkų gyvenime… Zuikutis gali būti ne tik šelmis, bet ir labai neaiškus gyvūnas… Gali staiga nerti į bet kurią pusę… Zuikis – nepastovumo įvaizdis.

Horizontaliai ir vertikaliai

Centras tokio tipo meno projektais byloja apie socialines aktualijas, į kurias dėmesį atkreipia panaudodamas meninę metaforą. Šiuokart ji pateikiama kaip koncentruota problemos išraiška.

Jeigu mes padėtume skruzdę horizontaliai, tai tebūtų efektinga humanizuota būtybė, jau minėtos darbininkės alter ego. Tačiau jei pastatytume vertikaliai, jos kojos taptų rankomis, o jų būtų keturios, ir skruzdė taptų panaši į laiminančią ir gyvenimo paslapčiai kviečiančią būtybę. Sunku patikėti? Tuomet užkelkite moterį ant pjedestalo…

Videomenas, arba Nerimtas nuobodumas

Videomenas, arba Nerimtas nuobodumas

Nenuobodus K.Šapokos ir J.Zagorsko pokalbis apie lietuvių ir lenkų videomeno situaciją

Dailės parodų rūmuose Klaipėdoje spalio 31-ąją 18 val. bus pristatyta lietuvių ir lenkų videomeno paroda. Ta proga su jos kuratoriumi ir vienu iš autorių videomenininku Jonu Zagorsku kalbasi Vilniaus dailės akademijos doktorantas, menotyrininkas, parodų kuratorius ir kūrėjas Kęstutis Šapoka.

K.Šapoka: Kuruoji bendrą jaunesnės kartos lenkų ir lietuvių videomenininkų parodą Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Iš karto, žinoma, norisi globalių apibendrinimų – „lietuvių videomenas”, „lenkų videomenas”… Tačiau, man atrodo, vargu ar sieki šiuo projektu tokių abibendrinimų. Tuo labiau, kad ir preliminarus autorių skaičius nėra labai didelis. Kita vertus, ar tau, kaip šio projekto kuratoriui, vis dėlto, yra aktualu lenkų ir lietuvių videomeno skirtybės ar panašumai? Gal galėtum pristatyti ir parodos koncepciją – kokiu principu iš abiejų stovyklų rinkai parodos videodarbų kolekciją? Kokio pobūdžio videomenai dominuos?

J.Zagorskas: Visų pirma, nesijaučiu kuratoriumi tikrąja to žodžio prasme, nes pats dalyvauju parodoje. Senai, gal prieš metus kalbėjome su Klaipėdos dailės parodų rūmų parodų kuratoriumi Dariumi Vaičekausku ir jis pasiūlė kada nors atvežti i Lietuvą lenkų videomeno. Buvau jam davęs pasižiūrėti trijų autorių darbus, tada jis pasiūlė daryti didesnę parodą. Po to pakalbėjome su tavimi ir tu pasiūlei pakviesti dar kelis lietuvių autorius. Aš sutikau. Taigi tai nėra vien mano idėja.

Be to, kad čia bus rodomi lietuvių ir lenkų jaunesnės kartos videodarbai, man svarbu yra ir tai, kokie tai darbai. Norėčiau bent jau iš savo pusės (nes atrinkinėju darbus ne vien aš, kiek žinau ir D.Vaičekauskas jau yra paruošęs savo sarašą) parodyti videoprojektus, kurie, paprastai sakant, nėra nuobodūs. Dažnai kūrėjai pamiršta tuos videopagrindus, kankina žiūrovą savo subjektyviais pastebėjimais, užsižaidžia formalistiniais dalykais. Mane domina darbai, kurie patys įtraukia į jų žiūrėjimą, kad nereikėtų į parodą ateiti specialiai tam susikaupus. Be to, norėčiau parodyti daugiau autorių, kurie nėra labai populiarūs, nepriklauso galerijoms ir kuria dažniausiai savo pačių iniciatyva. Jų nedaug, bet tai tikrai įdomus reiškinys. Kai menas sukurtas ne dėl to, kad dalyvautų konkrečioje parodoje, atsiranda daugiau nuoširdumo.Ar lietuvių videomenas skiriasi nuo lenkų? Man įdomu būtu surinkti šioje parodoje pačius naujausius darbus, kurie, mano nuomone, skiriasi nuo ankstesnės kartos menininkų. Skirtumų yra, nors aš tikrai nenoriu jų parodyti šioje parodoje, kaip ir pats pastebėjai. Bet jeigu jau paklausei, matau vieną pagrindinį skirtumą: kas dažniausiai kuria videomeną Lietuvoje ir kas dažniausiai kuria jį Lenkijoje.

Mano žiniomis, lietuviškas videomenas maždaug 90 procentų yra sukurtas Vilniaus dailės akademijos (VDA) Medijos katedros absolventų, studentų, dėstytojų arba kaip nors susijęs su šia „grupuote“. Turbūt drąsiai galima teigti, kad šios katedros dėstytojai ir daro didžiausią įtaką lietuviško videomeno ateičiai.

K.Šapoka: Na, jei kalbėtume apie vyresniąją lietuvių šiuolaikinio meno kartą, tai, žinoma, turėčiau paprieštarauti. Juk jie visi ir visos buvo tapybos, skulptūros, kitų VDA specialybių absolventai, Gintaras Šeputis – net tekstilę baigęs.

J.Zagorskas: G.Šeputis kaip tik ir įkūrė fotografijos ir videomeno katedrą, nuo jo prasidėjo tai, ką prieš tai pavadinau „grupuote“. Todėl jį aiškiai priskiriu prie tų, formavusių video- supratimą Lietuvoje. Kiti keli menininkai, kurie neprisidėjo prie tuo metu kuriamos fotografijos ir videomeno

katedros, opozicijos lyg ir nesudarė.

K.Šapoka: Bet kalbant apie mūsų kartą ir ypač apie dar jaunesnius, ką tik baigusius ar bebaigiančius VDA, tai – tavo tiesa – beveik visi ir visos yra VDA medijos katedros auklėtinės ir auklėtiniai…

J.Zagorskas: Lenkijoje ar bent Varšuvoje situacija beveik tokia pat. Didžioji dalis žmonių, susijusių su video-, yra susiję ir su profesoriaus Kowalskio dirbtuve Varšuvos dailės akademijoje. Jo, galima sakyti, yra VDA Medijos katedros atitikmuo, su kai kuriais skirtumais. Jai vadovauja vienas dėstytojas, kuris jau daug metų moko studentus vis to paties ir to paties. Teko matyti archyvinę medžiagą kur, berods 1980-aisiais, jo studentai atlieka užduotis, ir pažįstu keletą jo studentų dabar. Užduotys nepasikeitė, studentai irgi dažniausiai (yra ir išimčių) išeina iš šios dirbtuvės su profesoriaus įskiepytu mąstymu. Analogiška situacija yra ir VDA Medijos katedroje… Taigi, šie menininkai jau daug metų tampa Lenkijos šiuolaikinio meno žvaigždėmis. Tai, ką dėsto profesorius Kowalskis, gana stipriai skiriasi nuo VDA Medijos katedros (kur teko mokytis man pačiam) dėstymo. Nesileisiu į detales, bet čia manau ir reikėtų ieškoti pagrindinių skirtumų. Galima sakyti, lyginant Lenkijos ir Lietuvos videomeną, užtektų lyginti tų pagrindinių dėstytojų požiūrius į jį.

K.Šapoka: Bet projekte vis dėlto bent jau lietuviškajai autorių pusei atstovauja didžioji dalis „videomarginalų”, sakyčiau, tų, kurie nėra VDA Medijos katedros auklėtiniai ar patys mėgstamiausi mūsų pagrindinių meninių institucijų, atstovaujant lietuviškąjį video- ar apskritai šiuolaikinį meną. Taigi savotišką įdomią „opoziciją” įžvelgiu. Tu ne?

J.Zagorskas: Taip. Ir iš Lenkijos stengiuosi taip pat atrinkti labiau autonomiškus menininkus. Man įdomu pasižiūrėti ir parodyti autorių, kurie nėra „tipiniai“, kūrinius. Įdomu, kuo kūriniai, kurių atsiradimas nesąlygotas institucijų, yra kitokie ir ar apskritai skiriasi nuo oficialiai „stumiamo“ meno. Lenkijoje turiu keblumų atsakinėdamas į šį klausimą. Lietuvoje, -manau, skir-tumų yra.

K.Šapoka.: Betgi tu atstovauji tarsi ir lenkų pusei, nes, kiek žinau, jau kelerius metus gyveni Varšuvoje. Kiek tenykštė aplinka, idėjos paveikė tave kaip menininką? Ar tenykštis kontekstas labai skyrėsi ir skiriasi nuo mūsiškio idėjų ir instituciniu aspektais?

J.Zagorskas: Kiek tai paveikė mane, sunku pasakyti. Išvažiavęs į Varšuvą iš pradžių neturėjau ten pažįstamų menininkų, dirbau vienas, nežinau, ar ne tai labiau mane paveikė. O vietinis kontekstas nuo Vilniaus pirmiausia skiriasi tuo, kad Varšuvoje visko daugiau, – ir menininkų ir institucijų. Todėl natūraliai formuojasi įvairios pozicijos, opozicijos. Vilniuje yra viena aiški kryptis ir, galima pasakyti, kad jau apibrėžta, koks turėtų būti videomenas, kad patektų į svarbesnes parodas. Varšuvoje daugiau laisvės ir daugiau tolerancijos.

Gal plačiau į šį klausimą galėtų atsakyti lenkai, aš tik noriu išskirti vieną gana svarbų įvykį, vykstantį kasmet. Tai „Samsung” finansuojama paroda–konkursas šiuolaikinio meno centre. Joje gali dalyvauti Varšuvos dailės akademijos vyresniųjų kursų studentai ir absolventai, baigę ne daugiau nei prieš trejus metus. Čia dažniausiai ir matyti nauji vardai, daugiausia būna videodarbų. Lietuvoje tokių konkursinių parodų kol kas nėra. Tai gerokai išjudintų lietuvių videomeną.

K.Šapoka: Gal galėtum trumpai pristatyti lenkų pusės autorius ir apskritai jaunojo lenkų videomeno (turiu omenyje visas videoapraiškas) bruožus, santykį su vyresniąja karta? Pristatyk lenkus išsamiau, jei jau tikrai žinai, kas dalyvaus ir su kokiais darbais, – kas jie, kokia medija dirba, ar „vidiakus daro”, ar ką kita?

J.Zagorskas: Ko gero, daugiausia rodysime Marcino Nowicki’o darbų. Jis baigė grafiką Varšuvos dailės akademijoje, neturi nieko bendra su anksčiau minėta prof. Kowalskio dirbtuve. Įdomu, kad kaip videomenininkas susiformavo be dėstytojų įtakos. Jo darbus galima būtų palyginti su vieno iš senesnių konceptualistų Jozefo Robakowski’o videodarbais. Šiuo metu jis nepriklauso jokiai galerijai, kad išsilaikytų, prieš kelerius metus pradėjo kurti kompiuterinę grafiką. Nuo tada kuria mažiau. Iš darbų, kurie bus parodoje, išskirčiau du: „Nežinau“, kuriame jis kaip garso takelį naudoja irašą iš J.Robakowski’o pasisakymo, kad jis nežino ir nenori žinoti, kas yra menas; ir kitas labiau dokumentinis videokūrinys, kuriame M.Nowicki’s metro stotelėje be jokių kompleksų filmuoja jauną porelę. Porelė pradeda „laužytis“, bandyti kažkaip pataisyti šią nepatogią situaciją. M.Nowicki’s šaltakraujiškai tylėdamas filmuoja toliau. Žiūrėdamas šį video- jauti augančią įtampą, pasijunti tarsi toje situacijoje. Tai taip pat klausimas apie meną – ką filmuoti ir kodėl?

Kiti dalyviai, dėl kurių dalyvavimo jau esu tikras, – Jakubas Wesolowski’s ir Krzysztofas Franeszekas.

J.Wesolowski’s – Kowalskio dirbtuvių atstovas, netipinis tuo, kad neprasimušė į populiariųjų menininkų gretas, liko „užribyje“. Kiek žinau, šiuo metu taip pat pragyvena iš kompiuterinės grafikos, ne iš savo meno.

K.Franeszekas yra labiau skulptorius nei videomenininkas, dėsto Varšuvos dailės akademijoje.

Kelių lenkų nusprendžiau neimti į parodą, nes jų darbai daugiau institucinio pobūdžio, be to, atmečiau darbus, kurie labiau dokumentiniai.

K.Šapoka: Man atrodo, kad ir vyresnė lenkų videomeno karta, kaip ir mūsiškiai, labiau linkę į pompastiką, „rimtesnes”, „gilias” temas. Užtenka pasižiūrėti Althamerio ar Jósefo Robakowski’o darbus… Vyresnės mūsų menininkų kartos (E.Rakauskaitės, G.Makarevičiaus, N&G Urbonų, D.Liškevičiaus, A.Railos etc.) kūriniuose įžiūriu dramatizmo, didingo apibendrinimo pomėgį, paveldėtų iš mūsų moderniosios sovietmečio tapybos ir skulptūros tradicijos. Žinoma, žaviuosi pirmosios lietuvių šiuolaikinio meno kartos nuveiktais darbais, tačiau neretai užkliūna per didelis jų meno susireikšminimas, ne visada vykusios filosofinės pretenzijos ir panašūs dalykai… Žinoma, tuo laiku, kai ši karta startavo, mūsų visuomenėje vyko didžiuliai sociopolitiniai ir sociokultūriniai lūžiai, ir šie tada debiutavę menininkai, palaikomi naujos institucijos – ŠMC, jautėsi revoliucionieriais, savotiškais „mesijais”. Žinoma, ne visų tos kartos atstovų (-ių) kūriniai tokie pretenzingi, bet, sakyčiau, rimtumas, savotiškos misijos pojūtis, jaučiamas beveik visų meninėje pasaulėžiūroje ir šiuo metu. Ką reiškia šiuo požiūriu vien Nacionalinė premija N&G Urbonams?!.

J.Zagorskas: Visiškai sutinku. Man nieko nėra juokingiau, nei kokio menininko pretenzijos į rimtą filosofavimą ar sociologinį tyrimą. Iki tikro temos nagrinėjimo jam trūksta žinių, o kaip menas tai – tiesiog nuobodu.

K.Šapoka: Kalbant apie video- raišką dar siauresne prasme, nuosekliausias jos atstovas, manyčiau, yra Evaldas Jansas. O mes labiau, kaip ir tu esi sakęs, linkę į ironiją ar galbūt į kiek kitokią ironiją, nei vyresnės kartos atstovų (-ių), taip pat rimtų idėjų parodijavimą. Nors dar jaunesnių už save šiuolaikinių menininkų veikloje dažnai pastebiu dar kitokių motyvų, nebesusijusių nei su ironija, nei su metafiziniu dramatizmu… Žinoma, pavojinga svaidytis „kartos” sąvoka.

Arba mūsų ironija įgyja kitokias formas, labiau užslėptas, ne tokias akivaizdžias. Pavyzdžiui, lenkų „Azorro” grupės veikla – kaip šmaikščiai jie pateikia „rimtas”, „krizines” idėjas. Lietuviams toks humoras nebūdingas, iš viduriniosios kartos nebent Duonis ar Diržys nuosekliau kuria šia linkme. Įdomu, koks jaunesnių lenkų santykis su vyresniais?

J.Zagorskas: Jauniesiems lenkams, manyčiau, iš tiesų didžiulę įtaką daro „Azorro”. Nesu, ko gero, sutikęs nė vieno jaunojo menininko, kuriam toji grupė nepatiktų. Juolab kad jai atstovauja viena iš prestižiškiausių privačių Varšuvos galerijų – „Raster“. Ko gero, jaunieji net turi tam tikrą kompleksą – nebekuria darbų, susijusių su kūrybinės krizės tema (kaip pvz., Oskaro Dawicki’o darbas „I am sorry”, kurį sudaro verksmingi menininko atsiprašinėjimai už prastą parodą – K.Š.), nes mano, kad viskas ta tema jau padaryta, kad geriau nei „Azorro” jau nebeišeis. Turėjau mintį parodyti „Azorro” darbus ir šioje parodoje, bet vis dėlto jie jau vyresnės kartos atstovai.

Ironijos jaunųjų darbuose daug, ir man tai patinka, bet, kita vertus, galvoju, ar kartais menininkai nėra ironiški dirbtinai, nenori kalbėti rimtai, nes bijo „apsijuokti“, ir kodėl taip išeina?.. Gal jie kompleksuoja, kad neatrodys tokie protingi kaip sociologai ar filosofai, kurie savo nuomonę išsako profesionaliai ir yra žymiai aukštesniame lygmenyje? Man atrodo, šiuo metu pastebimas tam tikras institucijų spaudimas. Gal tai beveik nesiskiriančio nuo socialinių tyrimų meno mada arba meno, iliustruojančio kai kurias šiuolaikinių mąstytojų idėjas. Esant tokiam spaudimui ir bijant būti juokingam, galima sukurti arba ironišką darbą, arba paprasčiausiai fiksuoti realybę neišsakant savo nuomonės. Menininko vaidmuo tada lieka tiesiog pastebėti kokius įdomius reiškinius ir juos fiksuoti paliekant laisvę žiūrovui, kuratoriui ar kritikui – interpretuoti tą darbą kaip jam patinka. Kuo daugiau galimybių įvairiai interpretuoti darbą, tuo geriau, belieka tada tiktai, kaip tu sakai, „būti reikiamoje chebroje“ ir dalyvauti parodose. Kuratoriai dominuoja prieš menininkus.

Man patinka, pavyzdžiui, kad naujuose Evaldo Janso videodarbuose nebėra tokio nuobodaus dokumentavimo, ir jis stengiasi sukurti savo pasaulį, kuris nėra paprasčiausiai bukas realybės atspindys, kaip dažnai būna dokumentiniuose video- ar kituose filmuose. Tiksliau – tai daug realiau negu realybė, kokią ją fiksuoja tiesiog įjungta kamera. Tą patį galiu pasakyti apie Anios Molskoss videodarbą „Tanagrama“, kuriam buvo specialiai sukurta scenografija, kur daug tokių simbolių, kaip Malevičiaus juodas kvadratas ir kartu daug ironijos. Man tai atrodo daug asmeniškiau ir įdomiau, nei ji būtų dokumentavusi savo aplinką kokia paslėpta kamera ir po to visus kankinusi ilgu dokumentiniu videofilmu. Dokumentinius video- galima būtų palyginti su realizmu tapyboje, kai žmonės bando parodyti savo aplinką tiesiogiai ir bukai vaizduodami tai, ką mato.

K.Šapoka: Gal galėtum pateikti dar keletą projekto darbų pavyzdžių, kurie, tavo nuomone, galėtų pailiustruoti tuos viduriniosios ir jaunesnės videomenininkų (ar tiesiog menininkų) požiūrio skirtumus?

J.Zagorskas: Arturas Zmijewski’s (priskirčiau jį prie vyresnės kartos) yra sukūręs darbą –socialinį tyrimą, kuriame, pakvietęs kelių politinių organizacijų atstovus, duoda jiems užduotį paišyti savo organizacijos pristatomajį piešinį. Vėliau leidžia, kad vieni kitų kūrinius kooreguotų. Viskas baigiasi konfliktu. Buvau to projekto pristatyme Varšuvoje, susirinko daugybė žmonių, A.Zmijewski’s, atsakinėdamas į klausimus, kažkaip keistai išsisukinėjo. Pvz., į klausimą, kodėl jis tai daro ir kodėl tai vadina menu, atsakė, kad jis to menu nelaiko, kad galerijos tai daro, ir kažkaip labai mikliai „nusiplovė rankas”.

Kitas jo darbas – ir vėl tipinis rimtumo pavyzdys – nuogi žmonės žaidžia „gaudynes“ rūsiuose, kur karo metais buvo dujų kameros.

Mane kiek juokina lenkų vyresnės kartos rimtumas. Jie į savo darbus žiūri kaip į kažką labai unikalaus, genialaus. Jaunesni labiau „dėję“. Jie gali viešai iš ko nors pasityčioti, padaryti savo videodarbuose kokią nors nesamonę ir visai dėl to nesigėdyti. Nebijo turėti priešų ir yra mažiau diplomatiški. Man pačiam toks požiūris priimtinesnis.

K.Šapoka: Pastebėjau, tarkime, Vilniuje, o gal net Lietuvoje, į bet kokias, net ir drastiškas meno formas reaguojama gana pasyviai. Gabūt išimtimi galėtų būti E.Janso provokacija su „ėriuko skerdimu”… O Lenkijoje bent paskutinius kelerius metus ypač jautriai buvo reaguojama į bet kokias „netinkamas” religines užuominas…

J.Zagorskas: Manau, tai dar vienas skirtumas tarp Lenkijos ir Lietuvos – Lenkija, kaip labai katalikiška valstybė, turi daug temų–tabu. Todėl daug iškyla menininkų, šokiruojančių būtent tokiomis temomis. Kad ir tapytojas Karolis Radziszewski’s, kuris afišuojasi kaip homoseksualistas ir kuria darbus beveik visada susijusius su šia tema. Lietuvoje nemanau, kad jis sukeltų tokį skandalą ir kad apskritai būtų pastebėtas. Kitos temos, kuriomis jau pasinaudojo lenkų menininkai: žydų koncentracijos stovyklos, kaip tu ir sakei, – religinė tematika, feministinis menas. Tai temos, kurios tarsi universalios, bet kartu labai puikiai pristato Lenkijos specifinę situaciją. Tiesiog idealu tokius darbus nuvežti į Venecijos ar kokią kitą oficialią tarptautinę bianalę ir parodyti kaip šalies pristatymą joje. Labai korektiška – šalis, kurioje buvo žudomi žydai, rodo meną būtent apie tai. Galvoju, ar menininkai kurdami tokius darbus mąstė apie savo karjerą, ar tai buvo nesąmoningi veiksmai, susiję su asmeninėmis tautinėmis nuoskaudomis? O gal jie norėjo idealistiškai savo menu parodyti, iškelti užslėptas problemas, auklėti žmones? Tai irgi jau seniai atgyveno.

„Vakarų vėjai” – su diskusijų audra

„Vakarų vėjai” – su diskusijų audra

Apžvalginė Klaipėdos dailės paroda užfiksavo nueitą etapą, užčiuopė problemas ir tendencijas

Kristina Jokubavičienė

Visą mėnesį iki spalio 27-osios didžiojoje Klaipėdos dailės parodų rūmų dalyje buvo eksponuojama antroji apžvalginė Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus narių kūrybos paroda „Vakarų vėjai“, susilaukusi karštos diskusijos.

Žingsniai – pastebimi

Į bendrą apžvalgą įsijungus ir tradiciškai kas dveji metai rengiamai taikomosios dailės parodai „Molio, medžio, metalo, odos, siūlų menas“, prieš žiūrovo akis kaip ant delno atsiskleidė 2008-ųjų Vakarų Lietuvos dailės situacija. Teisybės vardan iš karto reikėtų patikslinti – ne visa, nors LDS Klaipdos skyrius jungia didžiąją dalį regione gyvenančių ir kuriančių dailininkų, 105 narius. Regione veikia ir Klaipėdos apskrities dailininkų sąjunga, ir visai neseniai įkurta Meno kūrėjų sąjunga.

Bet organizacija, turinti per šimtą narių, be abejonės, yra labiausiai matoma, ir natūralu, kad visi jos žingsniai matomi ir aptariami. Tai akivaizdžiai parodė ir diskusija, kuri Parodų rūmų iniciatyva buvo surengta likus kelioms dienoms iki parodos uždarymo. Į diskusiją buvo pakviesti ir patys susirinko dailininkai, meno kritikai, kuratoriai, kitų kūrybinių sąjungų atstovai, šiaip prijaučiantys menui asmenys, taigi tie, kurie gavo informaciją apie ją.

Ant to paties kurpaliaus

LDS Klaipėdos skyrius apžvalginių parodų rengimą atnaujino 2006-aisiais, po kelerių metų pertraukos. Tuomet ši idėja buvo gana ilgai svarstyta skyriaus valdyboje, aptariant visus „už” ir „prieš”. Pirmoji paroda sulaukė įvairių, net kraštutinių vertinimų: nuo visiško tokių ekspozicijų neigimo iki labai optimistinių džiūgavimų. Priminsiu, buvo priekaištaujama dėl koncepcijos ir kuratoriaus nebuvimo, esą tai tiesiog suneštinė ekspozicija, kažkas panašaus į lietuvišką baltąją mišrainę… Iš esmės ją mėgsta daugelis, bet nėra oru viešai apie tai prisipažinti, nes maistas – ne „gurmanų”.

Nors diskusiją vedęs moderatorius menotyrininkas Ignas Kazakevičius pradžioje iškėlė net kelis klausimus (ar reikalingos tokios viską ir nieką pristatančios ekspozicijos, kokie vėjai siaučia parodos salėse, kokios tendencijos ir vertinimai?), visos karštos kalbos sukosi vėlgi apie koncepciją. Buvo išsakyta nuomonė, kad parodai stinga šiuolaikinių organizavimo principų, t.y. nėra kuratoriaus, koncepcijos, kriterijų.

Atrodo, niekas ir netvirtino, kad konceptuali paroda (ir kuratorius, kuris ją plėtoja) yra blogai, bet kodėl visas parodas reikėtų mauti ant to paties kurpaliaus, tai yra remtis vienu modeliu? Juk egzistuoja įvairūs parodų tipai: apžvalginės, konceptualios (iš esmės – tos pačios teminės), personalinės, jubiliejinės ir t.t.

Koncepcija – ne panacėja

Klausantis diskusijos dalyvių, koncepcija ryškėjo lyg kokia panacėja, savaime garantuojanti lygį, sėkmę ir genialius kūrinius. Galima pagalvoti, kad parodų rengimo principas, būdamas tik žanriniu, o ne kokybiniu požymiu, nustato jų vertę. Tačiau liberalus požiūris leidžia gyvuoti visoms struktūroms, juolab kad nė vienas parodų tipas nesunyko, įdomios gali būti ir vienos, ir kitos. Kiekvieno tipo paroda randa žiūrovų, o apžvalginės parodos pritraukia platesnį jų spektrą.

Jei dailininkai kurį laiką iki pa-rodos būtų žinoję jos koncepciją, ar būtų staiga visai pasikeitę (perfrazuojant pateiktą pavyzdį apie vieną labai konceptualią parodą) arba pagerinę lygį? Kas nedalyvavo šioje parodoje, kitokioje taip pat nebūtų dalyvavęs, – tokią realybę (ar problemą) reikia pripažinti ir apie ją diskutuoti. Pasak vieno menininko taiklaus pastebėjimo, „negalima nurodyti – tu piešk tą. Aš piešiu ir niekada neklausysiu jūsų; nėra problemos, yra gyvenimas“.

Apžvalga – atspirties taškas

Taigi nekonceptuali, suneštinė, beveidė. Buvo pasitelkti ir lankytojų atsiliepimai, esą tokių parodų Lietuvoje niekas nebeorganizuoja, tik provincialioje Klaipėdoje dar vis… Skyriaus pirmininkas skulptorius Arūnas Sakalauskas šį teiginį atrėmė Šiaulių pavyzdžiu, – ten tokia paroda buvo surengta.

Vis dėlto apžvalginės parodos akivaizdžiai parodo dailininkų bendruomenės kūrybos visumą, gyvą dailės procesą – tai naudinga ir patiems kūrėjams, ir menu besidominčiai visuomenei. Žodis „apžvalginė“ kalbose vis maišėsi su „ataskaitine“, tuo sukeliant ironišką klausimą, o kam atsiskaitote, a?.. Mat ataskaita skamba lyg ne visai gerai, kvepia praeitimi. O juk kiekviena apžvalginė paroda iš tikro yra atskaitos arba atspirties taškas, kuris fiksuoja praeitą etapą ir kartu leidžia apčiuopti naują. Ji gali tapti ir ataskaita sau, pamačius savo darbus kolegų kūrybos kontekste, ir tam hipotetiniam žiūrovui, kurio vertinimus būtų verta išgirsti.

Garbės ir ambicijų reikalas

Apžvalginės parodos, rengiamos pagal skyriaus priimtą paprastą pakvietimo eksponuotis principą, suteikia galimybę dalyvauti visiems nariams, be atrankų (lieka vienas atrankos kriterijus, priklausantis nuo paties autoriaus – kūrybinis aktyvumas), koncepcijų, misijų, su vienintele išlyga – eksponuojami darbai turi būti sukurti laikotarpiu tarp dviejų tokių parodų.

Sprendimas, kokiu dažnumu jos turėtų vykti – kas dveji metai, kaip priimta dabar, ar rečiau – galėtų būti diskusijos objektu. Žinoma, gerai, jei darbai dar nerodyti, nematyti, bet tai vėlgi kiekvieno autoriaus garbės ir ambicijų reikalas. Iš tikro prisistatyti apžvalginėje parodoje pakankamai atsakinga: viena yra surinkti darbus į eilinę personalinę parodėlę, kita – eksponuoti juos šalia kitų autorių darbų. Tai skatina pasižiūrėti į savo profesiją atsakingai ir susiję su diskusijoje iškeltu klausimu – ar menininkams įdomu dalyvauti šioje parodoje, ar jie priima tai kaip iššūkį, garbės reikalą?..

Net ir formalus požymis, kad antrojoje „Vakarų vėjų“ parodoje dalyvauja daugiau autorių nei pirmojoje ir daugiau nei pusė visų skyriui priklausančių narių (per 60 autorių), patvirtina, kad judėjimas menininkų bendruomenėje vyksta.

Įrėmino tarpdisciplininė dailė

Natūralu, kad autorių atpažįstamumo principas išlieka – tam yra priežasčių. Klaipėdos skyriaus dailininkų branduolys formavosi dar aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kuris dažnai skambiai įvardijamas kaip uostamiesčio dailės aukso amžius.

Aukso amžius neabejotinai praėjo, o vidutinio ir vyresnio amžiaus dailininkai ir šiandien lieka pagrindiniai regiono meninio gyvenimo dalyviai, jo įvaizdžio kūrėjai. Jų kūryboje vyrauja tradicinės moderniosios dailės formos, ir suprantama, kad stiliaus, motyvų ir raiškos kitimas nėra toks akivaizdus, kaip besiformuojančioje kūryboje.

Išties didžiausia problema – jaunų dailininkų stoka – apie tai ne kartą kalbėta ir bus kalbama.

Antroji apžvalginė paroda „Vakarų vėjai“ paliko gerą brandžios ekspozicijos, fiksuojančios praėjusių dvejų metų dailės raidos procesą ir jame dalyvaujančias asmenybes, įspūdį. Nors tradicinė dailė šioje parodoje vyravo, kūrinių amplitudė šįkart buvo platesnė. Pirmajame rūmų aukšte pasitikusi S.Žaltausko kompozicija ir parodą užbaigusi A.Klemencovo instaliacijų „salė“ sukūrė savotišką tarpdisciplininės dailės rėmą tradiciniam parodos turiniui.

Prieš akis – gyvas procesas

Greta įprastai vyraujančios tapybos šioje parodoje buvo palyginti gausiau skulptūros. Dėmesį patraukė A.Boso ir K.Pūdymo kūriniai. Grafiko R.Klimavičiaus monumentalioje kompozicijoje raiškos pasiekta, visų pirma, pasitelkus spalvą, tačiau panaudojant netradicines medžiagas. O gretimoje grafikos salėje spalvingumo tendencija buvo ypač akivaizdi. Greta A.V.Burbos ekspresyvių kompozicijų išryškėjo pilkų tonacijų subtilybės G.Oškinytės ir B.Andriekutės darbuose, D.Žalnieriūtės lakštų atlikimo meistrystė.

Tapybos ekspozicijoje ypač gerai atsiskleidė stilistikos ribos – nuo tikroviškų ar su magiškojo realizmo bei paprastojo natūralizmo atspalviu gamtos ir natūros vaizdų (A.Vadoklis, E.Malinauskas, P.Lukošius, V.Bogatyriovas, A.Mėčius, I.Novokreščionova) iki siurrealistinės abstrakcijos formas plėtojančių kompozicijų (R.Jurgelis). Tarsi vienos temos parafrazės skambėjo A.Banytės tapybiniai skiautiniai ir D.Andriulionio geometrinė tapyba.

Taikomosios dailės (šis terminas tampa vis labiau sąlygiškas) kūriniai, kuriuos eksponavo visi pastaruoju metu aktyvūs šios srities autoriai, atspindėjo vaizduojamosios ir taikomosios dailės susiliejimo tendenciją. V.Giniotytės, I.Baroti’o, S.Bertulio, Z.Inčirauskienės, R.Inčirausko V.Mockaičio, D.Ložytės darbuose vyravo idėjos ir jų padiktuotos formos sprendimai per medžiagiškumo ir estetiškumo lygmenis.

Reikia tik džiaugtis, kad antroji „Vakarų vėjų“ paroda sulaukė įvairių vertinimų, kurie susiję ne tik tiesiogiai su parodos problematika, bet ir su dailės raidos, parodų, institucijų veiklos procesais. Dinamiška diskusija, užbaigusi parodą, atskleidė kalbėjimo, viešo nuomonių išsakymo apie meną ir kultūrą stoką. Tokios diskusijos, skirtingų nuomonių pareiškimas ne tik tarp dailininkų, bet ir platesniame kontekste, visada vertinga abiem pusėms – kūrėjams ir meno vartotojams.

Menininko gyvenimo kelionė

Menininko gyvenimo kelionė

 

Vakaras muziejuje priminė dailininką ir rašytoją Š.Šimulyną

Sondra Simanaitienė

Klaipėdos skulptūrų parke yra viena Šarūno Šimulyno (1939–1999) skulptūra „Užkeiktas“, sukurta 1979-aisiais granito simpoziumo Smiltynėje metu. Ji ir paskatino surengti šio dailininko ir rašytojo atminimo vakarą Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (MLIM), kuriam patikėta Skulptūrų parko priežiūra. Juolab kad spalio pradžioje turėjo pasirodyti šio įdomaus menininko kūrybą ir gyvenimą pristatanti knyga „Šarūnas Šimulynas. Gyvenimo kelionė“. Klaipėdiečiai knygos nepamatė dėl leidybos darbų sutrikimo, tačiau Violeta Šimulynienė, drauge su dukra grafike Ula leidžianti albumą, pažadėjo į muziejų atsiųsti knygų, kai tik bus galimybė.

Po Skulptūrų parką

Spalio 9-osios pavakarę nedidelė grupelė parko mylėtojų pastoviniavo prie „Užkeikto“, klausydamiesi Karolio Makausko skaitomų Š.Šimulyno eilėraščių, šiurendami batų galais geltonus lapus ir tarp jų besislapstančius kaštonus.

Į Klaipėdą iš Vilniaus drauge su Šarūno žmona ir dviem dukromis, rašytoju Vytautu Girdzijausku bei menotyrininke Jurgita Ludavičiene atvyko skulptorius, dailininkas Aloyzas Smilingis, kurio skulptūra „Vega“, sukurta 1979-aisiais, irgi stovi Klaipėdos skulptūrų parke. Buvo gera proga kartu su autoriumi sugrįžti prie „Vegos“, pasidomėti meninėmis bei techninėmis jos atsiradimo aplinkybėmis. Paskui bendraminčių grupelė sustojo prie Stanislovo Kuzmos restauruotos skulptūros „Žemė“ (1985). Rugsėjį šią skulptūrą naujam gyvenimui prikėlė skulptoriaus sūnus Algirdas, grąžindamas jai veidą ir plaštakas.

Apžvelgė rašytinį palikimą

Po ramaus rudeniško pasivaikščiojimo parke vakaras persikėlė į MLIM jaukią mansardą, kur gurkšnojant vyną buvo galima medituoti ant didelio ekrano besikeičiančias Šarūno skulptūras, protarpiais įsiterpiant kampuotai paties menininko figūrai.

Rašytojas V.Girdzijauskas pristatė Š.Šimulyno rašytinį palikimą: poezijos knygą „Ledynų motina“ (1986), dvi novelių rinktines – „Tėvonija“ (1998) ir po mirties išleistą „Rugiuose po obelim“ (1999). Neseniai Švedijoje pasirodžiusioje lietuvių novelių ontologijoje yra įdėta ir viena Š.Šimulyno novelė.

Literatūrologas Vytautas Kubilius yra rašęs, kad Š.Šimulynas norėjęs šokiruoti, todėl naudojęs bjaurasties stilistiką. Nors ji kyla iš pačios asmenybės gilumos, todėl sureikšminti vien norą šokiruoti būtų neteisinga. Š.Šimulynui būdingas nuoseklus, logiškas, detalėmis apipintas pasakojimas, rupi vaizdinga kalba, perkelianti skaitytoją į artimo pašnekovo santykį, ypač knygoje „Rugiuose po obelim“.

Stipriausias – skulptūroje

Menotyrininkė J.Ludavičienė pastebėjo, kad Š.Šimulynas yra mūsų dailėje unikali asmenybė dėl kūrybinio universalumo. Dirbo grafikos (su A.Smilingiu buvo baigęs būtent grafikos specialybę, nors kaip grafikas mažiausiai žinomas), tapybos, freskos, vitražo, dekoratyvinių reljefų, skulptūros srityse. Stipriausias Š.Šimulynas būtent skulptūroje. Vėlyvuoju sovietmečiu jis prisišliejo prie grupės „Tylieji modernistai“. Šį apibrėžimą į dailės istoriją įvedė menotyrininkė Elona Lubytė.

J.Ludavičienė, pristatydama Š.Šimulyno dailės palikimą, išskyrė kelis jo kūrybos bruožus: daugiaplaniškumas natūraliai suformavo jo polinkį į abstrakciją; vaizduodamas gamtą, jis naudojo pamatines formas – medžio, augalo, sėklos, akmens (tokio vaizdavimo, veik šamaniško, ištakų būtų galima ieškoti šio menininko kelionėse po Sibiro žemę ir Australijos negyvenamą salą); žmogus pavaizduotas abstrahuotai, tačiau išlaikė žmogiško pavidalo ženklus. Porą kartų šalia Š.Šimulyno menotyrininkė paminėjo dailininką Vincą Kisarauską, su kurio kūryba būtų galima ieškoti paralelių.

Iš kitokio molio

A.Smilingis prisiminė Š.Šimulyną kaip iš kitokio molio sukurtą – jo net eisena, maniera, darbo stilius jau nuo pat pirmojo kurso išsiskyrė, nepritapo. 1981-aisiais Š.Šimulyno iniciatyva buvo suorganizuota paroda „Dekoratyvinė plastika“ (be Š.Šimulyno ir A.Smilingio, dalyvavo skulptorius Lionginas Virbickas). Ši paroda buvo naujas reiškinys lietuvių dailės gyvenime panaudota medžiagų ir technologijų įvairove. Kūryboje Š.Šimulynas neigė autoritetus, kalbėjo labai nedaug, iš jo lūpų žodis „gražu“ jau buvo pagyrimo viršūnė. Akmens graužimas yra būvis, sakė skulptorius A.Smilingis, prisimindamas kolegą, skaptavusį akmenį.

Išlydėjome svečių kompaniją atgal į Vilnių ir likome laukti knygos ,,Šarūnas Šimulynas. Gyvenimo kelionė“. Ir likome džiaugtis, kad mūsų Skulptūrų parkas yra vieta, leidžianti tiesti gijas link lietuvių moderniosios skulptūros kūrėjų ir Klaipėdos istorijai svarbių asmenybių, besiilsinčių mūsų miesto širdyje.

Muzikologų akiratyje – miestų kultūra

Muzikologų akiratyje – miestų kultūra

Danutė Petrauskaitė

Kasmet įvairiose šalyse rengiamos muzikologų konferencijos, kuriose gvildenamos praeities ir dabarties muzikinio gyvenimo problemos, net bandoma modeliuoti muzikos ateitį. Šiais metais išryškėjo tendencija atsigręžti į XIX amžių ir senesnius laikus bei įdėmiau patyrinėti miestų kultūrą.

Nemanau, kad iš anksto šią tematiką derino lenkai, vokiečiai ir estai. Matyt, ji išryškėjo natūraliai, XXI amžiaus muzikologams siekiant įdėmiau pažvelgti į vis labiau laiko atžvilgiu nuo mūsų tolstančius miestus su jų infrastruktūra, kultūrinėmis organizacijomis, teatrais, koncertų salėmis, tautiniu gyventojų margumynu bei jų muzikine veikla. Lapkričio 20–22 dienomis Gdanske įvyks konferencija „Baltijos miestų muzikinė kultūra“, o vokiečių ir estų muzikologų konferencijos panašia tema jau surengtos spalį.

Sukvietė į kongresą Leipcige

XIV Vokietijos muzikologų kongresas vyko Leipcige rugsėjo 28 – spalio 3 dienomis. Jį rengė Leipcigo universiteto Muzikologijos institutas, globojant Saksonijos žemės premjerministrui Stanislawui Tillichui. Kongreso tema – „Muzika ir miestas. Urbanistinės muzikinės kultūros tradicijos ir perspektyva“ – sutraukė apie 320 pranešėjų ne tik iš Vokietijos, bet ir kitų Europos bei Azijos šalių, taip pat JAV. Pranešimai buvo skaitomi vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis.

Šiam kongresui didžiulį dėmesį parodė Leipcigo valdžia. Jo atidarymas įvyko Senojoje rotušės salėje, dalyvaujant burmistrui Andreasui Mülleriui, Saksonijos mokslo ir kultūros ministrei dr. Evai-Marijai Stange, Leipcigo universiteto rektoriui dr. Franzui Häuseriui, Muzikologijos instituto direktoriui prof. dr. Helmutui Loosui ir Vokietijos muzikologų draugijos prezidentui prof. dr. Detlefui Altenburgui.

Pranešimai buvo skaitomi net keturias dienas 39 sekcijose, turinčiose savo potemes. Vienos jų buvo skirtos bažnytinei muzikai, istoriniams muzikos instrumentams, muzikai ir politikai, kitos – kontrapunktinei miesto kultūrų įvairovei – Berlyno, Vienos, Paryžiaus, Niujorko muzikinei praeičiai, kompozitorių J.S.Bacho, F.Mendelssohno, R.Schumanno, muzikologo H.Riemanno darbams, atliktiems gyvenant Leipcige.

Šio straipsnio autorė pranešimą apie Lietuvos miesto, dvaro ir kaimo muzikinius ryšius skaitė sekcijoje „Muzikinė kultūra Vidurio ir Rytų Europoje“, kaip ir kiti muzikologai iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Austrijos, Rumunijos, Čekijos, Slovakijos, Slovėnijos, Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos. Išklausius didžiąją šios sekcijos pranešimų dalį, buvo galima susidaryti platesnį vaizdą apie šiame regione vyravusias muzikines tendencijas, palyginti atskirų kraštų kultūras, įžvelgti daug panašumų Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos muzikiniame gyvenime carinės Rusijos valdymo metais.

Teko galimybė apsilankyti ir kitose sekcijose. Į akis krito tai, kad nemažai pranešėjų analizavo šiuolaikinių miestų muzikinės kultūros ypatumus ne tik muzikologiniu, bet ir socialiniu aspektu. Pvz., Csaba Tothas iš JAV kalbėjo apie moteris – lengvosios muzikos atlikėjas ir jų identitetą Tokijo popkultūroje; Isabelė Llano iš Ispanijos pasakojo apie imigrantų iš Lotynų Amerikos disko klubus Barselonoje ir jų santykį su vietinėmis tradicijomis; Sabine Feisst iš JAV supažindino su Niujorke gyvenančios kompozitorės Annie Gosfield kūryba, kuriai didžiulę įtaką turi miesto garsinis fonas. Tad buvo akivaizdu, kad muzikologai jaučia ir šių dienų miestų muzikinį pulsą, tyrinėja integracinius procesus, susijusius su imigrantų atsivežtomis tradicijomis, seka populiariosios muzikos raidą radijo ir TV laidose bei miestų klubuose.

Rugsėjo 30-ąją renginio dalyvius Naujosios rotušės salėje priėmė vyriausias miesto burmistras Burkhardas Jungas. Priėmimo metu buvo galima ne tik pakelti vyno taurę, bet ir įsitikinti, kokio tai didelio masto renginys, vienoje vietoje pamatyti visus kongreso dalyvius, tarpusavyje pabendrauti ir padiskutuoti mokslo bei meno klausimais.

Baltijos konferecija – Taline

Baltijos šalių muzikologų sambūriai turi senas ir gilias tradicijas. Dar 1967-aisiais šių šalių muzikologai nutarė kasmet rengti konferencijas pakaitomis Vilniuje, Rygoje ir Taline. Pernai Vilniuje vyko jubiliejinė, 40-oji konferencija, o šiemet Talinas pakvietė į 41-ąjį tokio pobūdžio renginį pristatyti savo šalių XIX amžiaus kultūrą, akcentuojant joje miestų vaidmenį.

Į konferenciją susirinko 27 muzikologai iš 7 šalių – daugiausia Vokietijos ir Suomijos, po kelis iš Švedijos, Anglijos ir trijų Baltijos valstybių. Tad jei sovietiniais metais konferencijose buvo gvildenami tik Lietuvos, atvijos ir Estijos muzikinio gyvenimo klausimai, tai dabar prasiplėtė geografinės ir muzikologinių temų ribos.

Pastaroji konferencija vyko Estijos muzikos ir teatro akademijoje – miesto centre esančiose naujose ir gražiose patalpose su specialiai įrengtomis klasėmis bei koncertų salėmis. Ją atidarė šios akademijos rektorius prof. Peepas Lassmannas, o vadovavo vienas pagrindinių organizatorių prof. Toomas Siitanas.

Pranešimai buvo skaitomi tris dienas. Juose buvo analizuojamas Helsinkio, Stokholmo, Talino, Tartu, Leipcigo muzikinis gyvenimas XIX amažiuje, pirmosios latvių ir estų dainų šventės, prancūzų operečių pastatymai vokiečių kalba, simfoninių orkestrų bei pučiamųjų ansamblių kūrimasis Šiaurės šalyse, Helsinkio muzikos instituto veikla, F.Liszto mokinių darbas joje ir kt. Šio straipsnio autorė skaitė pranešimą apie to laikotarpio lietuvių emigrantų muzikinę kultūrą JAV miestuose.

Koncertiniai įspūdžiai

Muzikologinių konferencijų metu vyko koncertiniai renginiai. Ypač jų gausu buvo Leipcige. Jau pirmą vakarą kongreso dalyviai turėjo retą galimybę apsilankyti Šv. Tomo bažnyčioje, kurioje daugelį metų vargonininku ir mokytoju dirbo J.S.Bachas, ir pasiklausyti nuostabaus šios bažnyčios berniukų choro. O jis atliko XVII–XX amžių vokiečių kompozitorių kūrinius. Bažnyčios akustika ypač gera, tad atrodė, kad berniukai gieda tarsi angelai. Klausytojai liko pakerėti.

Kiti koncertai vyko Muzikos instrumentų muziejuje ir F.Mendelssohno namų salėje, kur buvo demonstruojami ir filmai. Tuo pačiu metu visur apsilankyti buvo neįmanoma, todėl teko rinktis. Neteko gailėtis apsilankius koncerte „Regeris groja Regerį“. Pagrindinis atlikėjas buvo mechaninis pianinas, sukęs XX amžiaus pradžioje padarytus įrašus – popierinius rulonus su skylutėmis. Įrašų garsas buvo neįtikėtinai aukštos kokybės, tik mechaninio pianino mechanizmas atrodė gana griozdiškas. Gal todėl labai greitai jį ir nukonkuravo naujesnės technologijos.

Neįprastas koncertas buvo surengtas 1913-aisiais pastatytame Leipcigo kovų memoriale, skirtame prieš 100 metų žuvusiems mūšiuose su Napoleono kariuomene. Šis memorialas, siekiantis 91 m aukštį, – pats aukščiausias tokio tipo statinys Europoje, o jo viduje esančios skulptūros savo monumentalumu nedaug su kuo gali lygintis. Vokiečiai šio statinio nemėgsta ir vertina jį kaip šovinizmo išdavą. Tačiau šio memorialo akustika yra itin gera muzikos kūrinių atlikimui. Tuo buvo galima įsitikinti klausantis įvairių epochų kompozitorių chorinių kūrinių, iš kurių išsiskyrė B.Frankes „Requiem 1813“, skirtas skaitovui, tenorui, mišriam chorui ir instrumentiniam ansambliui.

Itin daug publikos susirinko į žymiąją Gewandhauso koncertų salę, kurioje telpa apie 1900 klausytojų. Mat kongreso uždarymas sutapo su koncertinio sezono pradžia Leipcige, todėl teko pasidžiaugti rinktiniais atlikėjais ir solidžia publika, taip pat išvysti kitoniškai įrengtą sceną. Gewanhauso simfoninis orkestras sėdi ant laipsniškai aukštėjančios pakylos, tad dirigentas gali labai gerai matyti visus muzikantus. Choristams yra skirtas specialus balkonas, ir jie, esant didelei orkestro sudėčiai, nesinaudoja, kaip įprasta pas mus, laiptais. Koncerte skambėjo W.A.Mozarto „Gedulinga masonų muzika“, H.W.Henzes „Elogium Musicum“ ir L.van Beethoveno Simfonija Nr. 3, diriguojant Riccardo’ui Chailly’ui.

Talino konferencijos rengėjai taip pat pakvietė svečius į simfoninės muzikos koncertą, nė kiek nenusileidusį vokiškiems renginiams. Jame grojo Estijos valstybinis simfoninis orkestras, kuriam dirigavo garsus estų dirigentas Paavo Järvi, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis užsienyje. Jis atliko B Britteno „Sinfonia da requiem“, G.Holsto orkestrinę siuitą „Planetos“ ir J.Haydno Koncertą violončelei ir orkestrui Nr.1. Pastarojo kūrinio solinę partiją griežė jaunas estų virtuozas Silveris Ainomäe, sukėlęs audringą publikos reakciją. Priešingai nei Vokietijoje, Taline vykusioje konferencijoje ir koncerte buvo matyti daug jaunų veidų – studentų, doktorantų, besidominčių ir muzikologija, ir muzikos atlikimo menu. Jie ateityje ir papildys gausios bei moksliškai aktyvios muzikologų bendrijos gretas.

„Erozija”: kas yra svarbu?

„Erozija”: kas yra svarbu?

Projekto kuratoriaus užrašai

Gytis Skudžinskas

Rudenėjant Lietuvą apėmė fotografijos epidemija: fotografijos seminaras Nidoje, Vilniuje ir Kaune dideli festivaliai, na, ir uostamiestyje mažesnė, bet jau, sakykime, tradicinė fotografijos ir paralelinių meno formų bienalė „Erozija”. Šis renginys Klaipėdoje surengtas trečiąjį kartą, nuo aukščiau minėtų, be abejo, skiriasi savo mastais, bet svarbiau, kad toliau nuosekliai laikosi savo nusibrėžtos krypties – orientuotis į konceptualią fotografiją bei išplėstines fotografijos formas.

Šiuolaikinio meno orientyrai

Dar grįždami prie renginio apimties ir apžvelgę visus renginius negalime teigti, kad tai lokalus ir tik vietinės reikšmės įvykis. Visų pirma, šiemet „Erozija” išsiplėtė net už Lietuvos ribų: pirmoji paroda pristatyta Giedrės Bartelt galerijoje Berlyne, kurioje rodyti klaipėdiečių fotografų darbai. Vokietijos sostinėje demonstruoti Remigijaus Treigio, Raimundo Urbono, Gyčio Skudžinsko fotoprojektai, orientuoti į šiuolaikines fotografijos praktikas. Pas mus vis dar atrodo lyg eksperimentavimas fotomeno priemonėmis, tačiau globalesniame kontekste skamba kaip įprasta ir aiškiai suvokiama šiandienė fotografija. Taigi čia tas didžiausias projekto „Erozija” pokytis nuo ankstesnių renginių – anksčiau tik uostamiesčio žiūrovams rodę pasaulio fotografiją šįkart klaipėdietišką fotoeroziją pristatėme pasauliui.

Tačiau pagrindinis bienalės akcentas liko nepakitęs – turtinga tarptautinė paroda Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Galbūt tas trečias kartas lėmė, kad šiemet auditorija, susirinkusi į atidarymą, nebeburnojo apie fotografijos meno išniekinimą, o replikas „Ir aš taip galėčiau” pakeitė konstruktyvūs ir logiški pokalbiai. Taip pat džiugu, kad uostamiestyje į atidarymą itin gausiai susirinko publika, taip lyg ir patvirtindama visur garsiai skambantį teiginį, kad fotografija – tai dominuojanti XXI amžiaus meno forma.

Vėlgi norisi pabrėžti, kad renginio sumanymas lieka nepakitęs. 2004 metais bianalės krikštatėvio Igno Kazakevičiaus išsakyta mintis „Tai – žvilgsnis už tradicinio fotoformato, nes tai – naujas požiūris į realybę, kurią norėtume įamžinti”, dabar skamba gal ir kiek naiviai, bet vis dar gali būti patogus raktas į projekto sumanymą plačiajai auditorijai.

Pozicija – aktuali ir kritiška

Šiemetės parodos atidarymo metu gana taikliai renginį apibendrino vienas iš parodos dalyvių Gintautas Trimakas: „Tai ne neigianti fotografija, ji neneigia nei spaudos, nei mados, nei dokumentinės fotografijos, tai tiesiog kita fotografija. Tiksliau, aktualus menas, kurį kuria autoriai, pasitelkę fotopriemones”.

Taigi, kad galutinai apibrėžtume, kas svarbu šiuose renginiuose, reikėtų pastebėti, kad tai šiuolaikinio meno problemų lauke dalyvaujantys kūriniai, atlikti pasitelkus fotografines bei greta šios medijos besivystančias priemones. Vadinasi, kad vertinant parodas nereikia vaikytis lietuviškosios fotografijos mokyklos, lemia-mo momento mokyklos ar kitų fotografinių standartų, bet vertėtų pasitelkti šiuolaikinio meno orientyrus.

Šiemetėje bienalėje svarbų vaidmenį atlieka jau prieš gerą dešimtmetį sukurti darbai.

Svarbu pabrėžti tokį sąmoningą organizatorių žingsnį – kaip nuorodą, kad aktualios ir kritiškos fotografijos kūrimo principai atsirado ne prieš kelerius metus, bet turi konkrečią bėgant laikui susiformavusią poziciją.

Realybės simuliakrai

Palangoje Antano Mončio namuo-se-muziejuje iki lapkričio 14-osios veikia Baltarusijos fotografijos klasiko Igorio Savčenkos personalinė paroda. Čia jau prieš 15 metų sukurti darbai pulsuoja šiandienos aktualijomis. Autorius itin kritiškai vertina galimybę fotopriemonėmis sukurti dar vieną realybės kopiją, pateikia visiškai juodus ir baltus fotografinius atspaudus, radikaliai pažeisdamas fotokamerų ir medžiagų panaudojimo taisykles. Kitas išskirtinis I.Savčenkos pasirinkimas – fiksuoti mus supančios realybės prezentacijas kitose medijose. Autorius, užuot atsigręžęs į tiesioginį tikrovės vaizdą, ją fiksuoja iš televizijos ekrano ar dienraščio puslapio, taip sukurdamas intriguojantį keliapakopį realybės simuliakrą.

Istoriniai momentai aiškūs ir Klaipėdos dailės parodų rūmuose iki lapkričio 2-osios veikiančioje parodoje. Čia pristatomi du jau chrestomatiniais tapę lietuvių fotografijos kūriniai.

Gintaro Zinkevičiaus 1991 metų akcijos dokumentacija. Šiame projekte ekspozicinės erdvės įrengiamos tiesiog miesto gatvėse, ganyklose, kapinėse. O tai reiškia, jog fotoatvaizdai iš sterilios fotografinės erdvės perkeliami į erdvę, kurio-je ir yra užfiksuoti, taip realybė priešimama savo atvaizdui. Negana to, G.Zinkevičiaus projektas reabilituoja autsaiderio poziciją ir stipriai sudrebina modernistinio muziejaus ar galerijos pamatus.

Kitas autorius G.Trimakas apskritai atsisako fiksuoti bet kokį realų vaizdą, jo atspauduose – tik tarp kadrų likę tuštumos segmentai. Eksponuojamas kūrinys tiesiog gali įprasminti tarp kūrinių esantį sienos ar erdvės fragmentą, bet smalsesnį suvokėją nuveda toli egzistencijos realiatyvumo labirintais.

Interjeruose – susvetimėjimas

Tokių megauždavinių nebesprendžia šiandieniai autoriai, nes tie klausimai jau įteisinti meno scenoje. Dabar svarbiau pasinaudojant ankstesniais

atradimais iškelti šiandienai aktualius klausimus. Bene aiškiausiai suvokiama ir garsiai eskaluojama šiandienio pasaulio problema – susvetimėjimas. Galbūt asmeninė patirtis ir intymus pasaulis užima tokią svarbią vietą dabar kuriamų kūrinių problematikos lauke.

Pavyzdžiui, Vesna Rohaček ir Jaroslava Snajberkova žiūrovus pastato tiesiai prieš intymias ir nepagražintas erdves, taip oponuodamos šiuolaikiniam gyvenimo būdui, kai prabangos prekių prifarširuoti interjerai tampa socialinio statuso ir sėkmės rodikliais. Autentiškumo paieška tampa atsvara vartotojiškam mentalitetui. Joana Deltuvaitė ne tik fiksuoja „nepatogius” interjerus, bet ir randa atskalūniško bendruomeninio gyvenimo principą neinstitucinėse ir nelegaliose erdvėse. Joanos fotografijos šią problemą dar išplečia iki sociokultūrinės situacijos kritikos ir politiškai nepatogių nuosavybės ir turto klausimų. Vokietė Claudia Reinhardt, šiuo metu gyvenanti Norvegijoje, pasitelkia savo vaikystės prisiminimus ir namų interjero fotografijas lokalios namų metaforos analizei.

Žengia į urbanistinę erdvę

Dar kiti autoriai išeina iš uždarų patalpų ir apžvelgia urbanistinę erdvę. Ar galimas alternatyvus judėjimas miesto erdvėje? Klausimas automatiškai kyla stebint Shelly Renan-Kuris videoprojektą. Autorė, netradiciškai judėdama miesto erdvėmis, sukuria videošokio performansą, kartu paliesdama ir architektūrinio planavimo, ir moteriško seksualumo, ir stereotipo klausimus. O videomenininkas Antonios Goutos fiksuoja savo buvimą mieste, neatlikdamas jokių specialių veiksmų, jo projektas paremtas nieko nedarymu, o vaizdai tiesiog išryškėja ir vėl pranyksta dėl egzistuojančio urbanistinio landšafto. Tad šiame projekte aiškiai pabrėžiama, kad galima egzistuoti sukurtoje aplinkoje ir be dalyvavimo kasdienėje veikloje.

George’as Drivas savo fotosekvencijose pateikia dviejų žmonių istoriją, bet pasirinkta filmo aikštelė – Berlynas – ir permanentiška kelionė iš rytinės dalies į rytinę byloja ne tik apie personažų, o ir apie miesto patiriamą transformaciją.

Šiose pastabose neaptarti visi darbai, kuriuos galima pamatyti Klaipėdos dailės parodų rūmuose, bet išryškintos pagrindinės tendencijos, apibendrinančios bienalės „Erozija” problemų lauką. Dar yra laiko parodą aplankyti ir pagalvoti, kas šiandien yra svarbu? Sau, kitam, pasauliui…

Langas

Langas

A.Mončio kūrinių paroda – Paryžiuje

 

Palangos Antano Mončio namai-muziejus pranešė, kad spalio 22–31 dienomis Paryžiuje, galerijoje „L’Humaine Comédie”, veikia A.Mončio kūrinių paroda „Rythmes et structures” („Ritmai ir struktūros“).

Tai jau antroji A.Mončio (1921–1993) kūrybos paroda per pastaruosius dvejus metus. Parodos kuratorė – Alvina Kessedjian. Joje pristatomi kūriniai, esantys Prancūzijoje, ir juos galima įsigyti.

Netoli Palangos gimusio, didžiąją gyvenimo dalį išeivijoje Paryžiuje praleidusio, bet palaidoto Grūšlaukės kapinaitėse šalia tėvų žymaus skulptoriaus A.Mončio atminimą Lietuvoje saugo jo vardu pavadintas fondas ir 1999-aisiais atidarytas muziejus. Jo rinkinį sudaro skulptoriaus A.Mončio 1989–1992 metais Lietuvai dovanoti kūriniai, taip pat A.Mončio fondo sukaupti jo kūriniai, asmeniniai daiktai, darbo įrankiai, nuotraukos, baldai, dokumentai, dienoraščio fragmentai.

Praėjusią savaitę A.Mončio namus-muziejų pasiekė dar viena džiugi žinia: Sorbonos universitete prancūzaitė Mathilda Desvages apsigynė magistro darbą, nagrinėjantį A.Mončio kūrybą. Tęsdama šio menininko kūrybos tyrinėjimą, M.Desvages sieks artimiausiais metais apsiginti daktaro laipsnį. Magistro darbas, pasak M.Desvages, buvo įvertintas ypač gerai ir susilaukė didelio meno tyrinėtojų ir šios srities specialistų susidomėjimo lietuvių menininko kūryba. Mathilda planuoja artimiausiu metu atvykti į Palangoje esantį A.Mončio muziejų, kur gilins savo žinias būsimam darbui.

„Meno iškarpymas“ pristatytas Kaune

Uostamiesčio „Kultūrpolis” išeksportavo ir pristatė Kaunui produkciją, kurią pagamino iš kaunietiškos žaliavos.

Speciali „Kultūrpolio” projekto „Meno iškarpymas“ versija spalio 14-ąją pakvietė kauniečius su ja susipažinti Tekstilininkų ir dailininkų gildijos galerijoje „Balta“. Projekte, kurį Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras realizavo kartu su menininkų asociacija „Tame taške“, dalyvavo beveik išimtinai kaunietės dailininkės – Bronė Neverdauskienė, Laura Keblytė, Gabija Trutnevytė, Ligita Marcinkevičiūtė ir Audronė Andrulevičienė.

Tačiau žiūrovai pamatė tai, kas jų buvo realizuota šiemet rugpjūčio 27–29 dienomis Meno kie-me, Klaipėdoje. Tris dienas čia vyko „artspotingo“ ir „markingo“ akcija, tris dienas žiūrovams buvo aiškinama, kad kurti gali visi, tereikia šiek tiek įgūdžių, šiek tiek fantazijos, šiek tiek medžiagų… Žinoma, ir geros idėjos. Anot projekto autorių, būtent „artspotingas“ ir „markingas“ legalizuoja kiekvieno iš mūsų kūrybą. Taip meno akcija gali tapti pilietine, kuri byloja apie kultūros vartojimą vietoje materialios.

Dalyvaujant visoms autorėms, projektą – parodą ir katalogą – Kaune pristatė jo kuratoriai dailininkė tekstilininkė B.Neverdauskienė ir menotyrininkas Ignas Kazakevičius. Pristatymo metu buvo demonstruojama vaizdinė medžiaga, atskleidusi „Meno iškarpymo” procesą. O jo rezultatų paroda galerijoje „Balta” veikia iki lapkričio.

Uostamiesčio fotografų kelionės spalį

Klaipėdiečių fotomenininkų Vyto Karaciejaus ir Sauliaus Jokužio autorinės parodos spalį atidarytos Gargžduose.

Klaipėdos rajono savivaldybės J.Lankučio viešojoje bibliotekoje Gargžduose V.Karaciejus išeksponavo savo naujausią fotografijų ciklą „Ūkų krantinė“. Prieš tai rugsėjį menininkas jį pristatė Žemaitijos dailininkų sąjungos galerijoje Klaipėdoje. Gargžduose paroda atidaryta spalio 10-ąją, veiks iki lapkričio 3-iosios.

Gargždų krašto muziejuje nuo spalio 17-osios iki lapkričio 25 dienos eksponuojama S.Jokužio fotografijų paroda „Era-S”. Tai vienas iš Gargždų krašto muziejaus inicijuoto projekto „Sugrįžimai“ renginių, pristatančių gargždiškiams iš jų miestelio kilusio autoriaus kūrybą. Gargžduose pristatoma fotografijų paroda „Era-S“ yra naujausia ciklo „Nepažintas moters pasaulis“ dalis. Ji Šv. Valentino dienos proga buvo eksponuota LFS Klaipėdos skyriaus galerijoje, o dabar parodą turi progą pamatyti ir Gargždų bei Klaipėdos rajono gyventojai.

Parengė Rita Bočiulytė

Orkestras šventė pakiliai

Orkestras šventė pakiliai

 

Laima Sugintienė

Gražią tradiciją puoselėja Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras: spalio 1-ąją, Pasaulinę muzikos dieną (tokia nuo 1975-ųjų gyvuoja UNESCO sprendimu), pažymėti simfoniniu koncertu.

Dešimtmečio koncertas

Jei neklystu, šiai šauniai tradicijai jau dešimt metų.

Pirmasis, kiek pamenu, įvyko 1998-aisiais metais. Visokių jų, tų koncertų, būta: sėkmingų ir mažiau pavykusių, su iškiliais vietiniais ir kviestiniais solistais bei dirigentais.

Su Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru muzikavo uostamiesčio atlikėjai Vilmantas Bružas (trimitas), Tatjana Romaškina (fortepijonas), net tris kartus – Vytautas Tetenskas (birbynė).

Jau po metų su orkestru griežė ką tik garsiąją Niujorko Juiliardo mokyklą baigęs smuikininkas Vilhelmas Čepinskis, Ingrida Armonaitė (smuikas), koncertinėms programoms dirigavo Stanislovas Čepinskis, Modestas Pitrėnas.

Beveik visus juos (tiesa, buvo metų, kai dėl įvairių priežasčių spalio 1-ąją koncertas nebuvo rengiamas) girdėjau, tad manau galinti teigti, kad šiemetis, įvykęs rugsėjo 28-ąją, buvo vienas sėkmingiausių. Vertas jubiliejinio dešimtmečio vardo.

Tiesa, ankstesniais metais tai buvo kartu su Lietuvos muzikų draugijos Klaipėdos skyriumi organizuojamas renginys.

Šiemet tarp kitų rėmėjų – ir politikai. Žinia – rinkimai… Gerai būtų, kad rinkimai vyktų prieš kiekvieną muzikų šventę. Beje, liberalcentristas Rimvydas Palaitis pademonstravo turįs gerą muzikinį skonį…

Paskui dirigento viziją

Koncerto programa – solidi, sudėtinga, nelengva net ir stacionariems (neužmirškime – juk tai teatro orkestras) kolektyvams. Tačiau kartu keistoka, tokia, sakyčiau, be koncepcijos.

Pradžioje skambėjo vienas iš populiariausių W.A.Mozarto simfoninių kūrinių – Simfonija Nr. 39, Es – dur KV 543, beje, jau skambėjusi prieš kelerius metus vienoje iš Muzikos dienai skirtų programų. Šįkart kūrinio atlikimas paliko išties gerą įspūdį. Imponavo akivaizdus dirigento akcentas į kūrinio dramaturgiją – logišką, „kietai sukaltą“.

Tačiau kažkodėl galvoje sukosi mintis: „Mišką kerta, skiedros lekia“… Dirigento koncepciją (tempai etc.) ne visada atliepė orkestrantai. Išgirdau, muzikantų žargonu kalbant, „platų varinių pučiamųjų unisoną“ (pirmoji dalis – adagio), styginių griežimą be tembro (antrojoje dalyje – andante con moto), tačiau ir puikius medinių pučiamųjų solo (šaunuoliai!). Dirigento vizija ir orkestrantų galimybės labiausiai sutapo, suderėjo trečiojoje – menueto: trio – dalyje. Ketvirtojoje – allegro – dirigento pasiūlytas tempas kiek „prarijo“ atlikėjų artikuliaciją.

Keturių dalių ciklą trikdė publikos plojimai (gerai, kad po to skambėjusios dalys atliekamos attacca (it. k. – naujos muzikinio kūrinio dalies pradėjimas be pertraukos).

Žavėjo muzikinė branda

Smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris pastaruoju metu yra gana dažnas Klaipėdos svečias, čia jau turintis savo publiką, gerbėjų (gal būtent jie ir išėjo iš koncerto po pirmosios dalies?). Mūsų mieste jis ne tik griežė keletą programų Koncertų salėje, bet ir organizavo savo garsųjį festivalį „Alternatyva“. Tačiau su simfoniniu orkestru jį girdėjome pirmąkart.

F.Mendelssono koncertas smuikui e – moll op.64 – šio žanro klasika, prieinama ir labiau pažengusiam akademiniam jaunimui. O taip norėjosi vakaro svečią išgirsti griežiant ką nors mažiau, atsiprašau, „popsinio”.

Pirmoji koncerto dalis allegro molto appassionato prasidėjo ne itin sklandžiai, matyt, pasireiškė solisto startinis jaudulys.

Atlikėjas yra prasitaręs, kad scenoje turįs turėti tris su puse minutės savikontrolei, kad susivoktų, kur esąs, kad išsiaiškintų, kaip sklinda garsas, ar jis užpildo erdvę. Per tą laiką, esą, arba užsimezga, arba neužsimezga kontaktas su publika.

Užsimezgė! Ir nebenutrūko iki pasirodymo pabaigos. Publiką žavėjo saikingas, jautrus emocionalumas, temperamento proveržiai (įspūdinga pirmosios dalies solisto kadencija), apskritai – brandus muzikavimas.

Nepriekaištingas amato išmanymas atsiskleidė ir valdant instrumentą, ir interpretacijoje (raiški artikuliacija, prasminga ir paslanki, subtiliai niuansuota frazuotė, lanksti dinaminė skalė, logiškos kulminacijos).

Publika buvo galutinai pakerėta biso. Jei neklystu, tai buvo paties atlikėjo originali, įvairialypes smuiko technines savybes demonstruojanti kompozicija.

Visiems – išbandymas

Antrąją koncerto dalį orkestras pradėjo G.Verdi’o operos „Likimo galia“ uvertiūra. Ji buvo atlikta veržliai, aistringai ir efektingai, demonstruotas nevaržomas pietietiškas temperamentas. Gal kiek pernelyg nevaržomas, – kūrinys skambėjo kiek forsuotai. Čia vėlgi didelis krūvis teko pučiamiesiems. Galiu būti apkaltinta viešųjų ir privačiųjų interesų susikirtimu, tačiau prisijungus trombonams, unisonas šįsyk buvo geras…

Festivalyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ susipažinome su M.Raveli’o opera „Ispaniškoji valanda“, o šįsyk į programą buvo įtraukta šio ispanų kompozitoriaus Siuita Nr.2 iš baleto „Dafnis ir Chloja“.

Atliekant šį visokeriopai sudėtingą impresionistinį opusą, prie Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro prisijungė teatro choras (vadovas – Vladimiras Konstantinovas).

Dirigentas V.Lukočius meistriškai mezgė įvairiaspalvį, visais įmanomais tembrais žaižaruojantį muzikinį audinį. Ši spalvinga simfoninė drobė buvo tikras išbandymas ir orkestrui, ir chorui, ir dirigentui. Ir vienas, ir kitas, ir trečias jį puikiai įveikė. Ypač atkreipčiau dėmesį į puikų medinių pučiamųjų muzikavimą. Pagiriamųjų žodžių nusipelno Rimantas Giedraitis (fleitos solo).

Akivaizdu, kad dar vienas Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro ir dirigento V.Lukočiaus susitikimas davė naujų kūrybinių impulsų atlikėjams, o klausytojams suteikė puikių įspūdžių.

Šventinė atmosfera ir…

Po „sausros“, kuri rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais buvo apėmusi koncertų sales, itin džiugiai nuteikė kaip reta gausiai susirinkusi publika. Profesinės šventės proga kelią į koncertą rado ir moksleivis, studentas, ir jo mokytojas, dėstytojas. Neregėta: likus penkioms minutėms iki simfoninės (!) muzikos koncerto dar driekėsi nemaža eilė prie bilietų kasų. O kur dar didžiulės gėlių puokštės muzikantams!..

Betgi kur dingo Šarūnas Juškevičius – neabejotinai profesionaliausias Muzikinio teatro (ir ne tik) renginių vedėjas? Laikysena, dikcija, intonacija – visuomet skoninga, elegantiška, pakilu ir šventiška. Juolab ir tekstai – prasmingi, apmąstyti, justi muzikinis teoretinis išsilavinimas.

Nieko neturiu prieš puikią teatro dainininkę Aureliją Dovydaitienę. Tačiau nesuprantu, kodėl įsivaizduojama, kad iškilaus stoto, išvaizdi sijonuota būtybė (turiu mintyje ne vien muzikinį teatrą, pamenu simfoninį koncertą, kurio vedėja, nedaug trūko, kad imtų ir paragintų „kur jūsų rankos?!”) – jau koncerto vedėja. Na, jei jos funkcija būtų tik paskelbti koncerto numerį, dar šiaip ar taip. Tačiau kai liežuvis kliūva už akivaizdžiai svetimo teksto (o ir jis – plika akimi matyti – ne profesionalo rašytas), kur jau ten šventinė nuotaika… Ką galima trimis sakiniais pasakyti apie Mozartą? Nieko. Tad kodėl kelių žodžių publikai, kuri atliekant genialiojo austro simfoniją plojo tarp dalių, netarus apie ciklo struktūrą? Ir apie dirigentą, tarptautinių konkursų laureatą, orkestro simpatijų Suomijoje pelnytoją V.Lukočių ar kitą vakaro žvaigždę – daugelio tarptautinių konkursų laureatą, profesoriaus Raimondo Katiliaus ir garsaus rusų smuiko pedagogo Igorio Besrodno ugdytinį M.Švėgždą von Bekkerį?..

Nelygūs pagautų į „Tinklus” spurdėjimai

Nelygūs pagautų į „Tinklus” spurdėjimai

Aivaras Dočkus

Mažosios kino formos reikalauja maksimalios koncentracijos. Trumpo metro filmai neturi daug laiko įtraukti į siužetą. Dažnai neturi net apčiuopiamo siužeto. Kažkuo primena japoniškąjį haiku – blykst, blykst, apakina, štai tau jau ir titrai. Yra atvejų, kai trumpametražiai darbai vėliau tampa pilnametražiais ir persikelia į didįjį ekraną. Dažnai mini filmukais pasauliui prisistato būsimieji kino genijai. Kai kurie ypač nusisekę kino nykštukai pelno prestižiškiausiąjį dėdulę „Oskarą”. Jis mažųjų kino formų kūrėjams įteikinėjamas net trijose kategorijose – geriausia trumpa animacija, dokumentika ir vaidybinė juosta. Taigi trumpametražė kūryba dėmesio nestokoja, kaip ir neatskiriama ankstyvo Klaipėdos rudens dalimi tapęs „Tinklų” festivalis. Jau dešimtasis – jubiliejinis, šiemet Klaipėdą aplankęs rugsėjo 18–25 dienomis.

Nuo dviejų iki 33 minučių

…Toks šių „Tinklų” filmukų trukmės diapazonas. Ilgesnis tikrai nereiškia geresnis. Ir atvirkščiai. Nors… Baimė nuobodžiai praleisti pusvalandį 30 kartų didesnė už pavojų tuščiai išeikvoti kelias akimirkas. Nieko negali sau padaryti – per dešimtmetį susiformavo pa-tirtis, kad ilgesni filmai grėsmingai linkę įkyrėti. Tad skeptiškas įtarumas visuomet sėdi šalia.

Nors laisvą vietą pasodinti nuoboduliui „Tinklų” seansuose atrasti buvo problemiška. Beveik visos programos anšlaginės. Smagu. Ir žymiai palengvino užduotį vertinant filmus. Publika garsiai reiškė emocijas. Plojimai – sėkmė. Tyla – fiasko. Ne pro šalį tai išvysti ir patiems filmukų kūrėjams.

Nebijau teigti, kad žiūrovai labiausiai mėgsta trumpus filmukus su anekdotiškomis situacijomis. Trumpa įžangėlė, netikėtas posūkis ir pribloškianti pabaiga. Trejybė sėkmę apibrėžiančių veiksnių. Vokiečių šnipė šokdama kulniukais išbildina slaptą informaciją prie racijos povandeniniame laive prilipusiems kariškiams. Staiga ji išgirsta amerikietiškąjį rokenrolą ir ima pasiutusiai braižyti grindis. Ne pagal planą. Slapta žinutė iškreipiama. Netrukus pasimetę „klausovai” pamiršta operacijos svarbą ir pradeda linguoti į padūkusios muzikėlės taktą. Tokia smagaus filmuko „Pagal nuotaiką” esmė.

Tačiau lyg ir turėjęs prailgti lenkų dokumentinis kūrinys „Futbolo tėtis” apie aklą Lodzės „Widzew” komandos masažistą ir jo silpnaregį sūnelį taip pat nesunkiai rado kelią į akis, nes pirmiausiai pasiekė širdį. Suintrigavo pseudodokumentinis pasakojimo stilius, humoro bei atjautos mišinys, nepaprasta, bet kartu ir žmogiškai artima istorija.

Ir parodija, ir išgąstis

Tad „Tinkluose” jokios takoskyros tarp sąlyginai trumpo ir ilgo kino kūrinio nėra. Tos pačios banalios – intriguojančio ir „nevežančio” filmo etiketės. Temos, žanrai, stiliai.

Šis „Tinklų” festivalis akivaizdžiai parodė, kad artimiausiu metu siaubo filmų kūrėjų stygiaus nepajusime. Tik prieaugį. Tad ir „horror” žanras, kiek kenčiantis nuo temų išsekimo, turėtų smarkokai atsinaujinti ir pamėtėti originalių idėjų šūsnį. Skandinavai, britai ir ypač ispanai ruošia šviežutėlį adrenalino antplūdį.

Jeigu norvegų trumpo metro kūrinukas „Kitur” zombizmo priepuoliu nenustebino, tai airių „Blekhyto miško fėjos” supurtė visomis įmanomomis elektros srovėmis. Vienoje vietoje ir pa-rodija, ir išgąstis. Dailiasparnės fėjos įviliojo mažą mergaitę miško tankmėn ir ėmė kraugeriškai pulti. Štai ir visas paprastas genialumas per nepilnas tris minutes.

Švedų „Liestynės” ilgesnės bei subtilesnės. Tematika lyg ir zombių, virusų, užkratų. Tačiau koks pateikimas?!. Švedų miestelyje žaidžiamas vaikiškas žaidimas – paliestasis gaudo. Žmonės idiotiškai laksto gatvėmis. Atvykėlis iš Afrikos iš nuostabos pameta akis. Bet taip pat įtraukiamas į keistas gaudynes, kuriose nepasakysi „čiku raku namai”. Palietė – visi tavęs šalinasi.

Tikras šedevras – airių „Dantys”. Dėdulės žvejoja, vienas pameta dantų protezus. Kitas juokiasi. Pagavęs žuvį įstato jai į žiaunas savo protezus. Atkiša bičiuliui. Šis pagalvoja, kad čia jo vandenin įkritęs dantų pakaitalas. Bando įsidėti, netinka. Supykęs išmeta į vandenį. Dabar jau abu dėdulės nebesišypsos. Siužetas telpa į dvi eilutes, tačiau užkabina kelioms dienoms.

Tema – amžina, mintys – naujos

Britų nepriklausomas trumpųjų filmų „leiblas” „Dazzle” pateikė eilutę filmiūkščių apie meilę. Tema – amžina, mintys – naujos. Spermos banko apiplėšimas, meilės romanas bibliotekoje, kur įsimylėjėliai bendrauja knygų pavadinimais, gatvės magas sutinka simpatišką klounę. Dar yra smagus filmukas apie berniuką, pradūrusį sofą ir kiekvieną vakarą alkūne uždengiantį skylę, kad, neduokdie, tėvai nepastebėtų, tuomet nuplauks kalėdinė dovana. Arba pasiutusiai šmaikštus „Tobulas stilius”, kuriame įsijautę scenaristai nusiunčia pas Abraomą prodiuserį. Čia itin puiki vaidyba, aktoriai nemirksėdami beria greitakalbę ir priverčia patikėti absurdiškais dalykais.

Režisierių moterų programa „Vyšninis lūpdažis” – rimtas, jautrus požiūris į pasaulį. Filmai kaip šiuolaikinės visuomenės skauduliai. Dokumentiški ir gal net monumentiški. Net nejauku lieka, kai užpuola žiovulys. Kaip ir per kitus pretenzingai nusi-teikusius, didelėmis vertybėmis žvilgančius filmus. Tokių „Tinklai” niekuomet neišvengs, daugelis jų ir prizų daugybę susišlavė, nors mano nuomonė būtų radikaliai kitokia.

Trumpo metražo garsenybės

Trumpo metražo filmuose šmėkštelėjo viena kita didžiojo ekrano garsenybė. Iš pradžių atrodė – pasivaideno, bet patikrinus pasitvirtino.

Komedijoje „Taksi?” pagrindinį vaidmenį atliko ispanų žvaigždė Luisas Tosaras, pažįstamas iš juostų „Paimk mano akis” ir „Majamio policija”. Trumpoje dramoje „Traumologija” žybtelėjusį kitą ispaną Antonio De la Torre’ą matėme Pedro Almodovaro šedevre su Penelope Cruz „Sugrįžimas”. Taip pat „Tinklų” žiūrovai galės didžiuotis išvydę Ispanijos kino legendą Marivi Bilbao, nusifilmavusią kosminėje daugybėje įvairiausių juostų. Filmuke „Anga šuniui” pro akis britų kino gerbėjams tikriausiai neprasprūdo sparčiai populiarėjantis Krisas Marshallas, su kuriuo susitikome juodojoje komedijoje „Mirtis laidotuvėse” ir kalėdiniame šedevre „Tegyvuoja meilė”. Davidas Tennantas pas mus ne toks žymus, tačiau Didžiojoje Britanijoje – tikra garsenybė, vaidinanti populiariausiame fantastiniame seriale „Daktaras Kas?”. „Haryje Poteryje ir ugnies taurėje” jam patikėtas taip pat ne paskutinis vaidmuo.

Lietuviškos aktualijos

O dabar apie tai, kas svarbiausia. Apie lietuviškąjį kiną, kuris „Tinkluose” visuomet kursto nepagydomą smalsumą. Nors norėtųsi sakyti – baimingą smalsumą su nediduke vilties kibirkštėle.

Deja, mes vėl lėti, nykoki ir nekokie. Braidome po prietemą, kal-bame literatūriškai surikiuotais sakiniais, susipainiojame psichologijose – filosofijose. Atmestinai dirbame prie scenarijų. Sunkiasvoris projektas „Brėkštant” kupinas lietuviškos tylos, susižvalgymų, neva paslėptos prasmės. „Tik tu ir aš” vos ne į kriminalą taiko, bet kažkaip neįtikinamai atrodo ir beregint pra-laimi dėmesį.

Keistai patinka „Bent niekada” – du žmogeliukai šiltai bendrauja šaltoje internetinėje erdvėje. Kone kultinė frazė „Na, gal dar parūkom?” dvelkteli nesumeluo-tai liūdna romantika. Išbaigtas, simpatiškas režisieriaus Mariaus Kunigėno ir scenaristės Miglės Tylaitės darbelis. O Miko Žukausko „Vita„ smūgiuoja netikėtu ironišku absurdiškumu. Blic idėja ir staigus posūkis pabaigoje.

„Perlas” pretenduoja į mokslinės fantastikos trilerius, bet kiek besistengtų Jonas Vaitkus, Dainius Kazlauskas ir Au-drius Bružas (vaidyba stulbinamai nepriekaištinga), rezultatas labai eklektiškas ir neįtikinamai mėgėjiškas. Bet dėkui už bandymą atsikratyti lietuviško lėtumo. Toks pat ačiū ir „Savižudžiui”. Iš pakankamai įdomios istorijos – depresyvus vaizdelis, vietomis net norisi pasukti į priekį juostą. Aktoriams vėlgi – tris kartus valio. Pagaliau išmokom, tautinių televizijos serialų praktika nenukeliauja į dausas. Geras aktorių darbas reiškia labai daug. Ir tai ne vien jų, bet ir režisierių nuopelnas.

„Nerutina” iš pradžių nerealiai sudomina, tačiau sulig kiekviena sekunde įspūdis po truputėlį vėsta. Nors pats kino eksperimentas vertas dėmesio. Kokybiškai sumanytas ir sudėliotas. Tai negali nedžiuginti. Juk „Tinkluose” prisistatantys kino kūrėjai vieną dieną įžengs ir į didijį kiną.