Šiauliuose – MAD-os VIRUS-as

Šiauliuose – MAD-os VIRUS-as

Lapkričio 14–15 dienomis Klaipėdoje įvykęs antrasis videomeno ir alternatyvių kino formų festivalis „Dezintegracija“ iškeliavo į Šiaulius.

Neabejotinos sėkmės sulaukusi festivalio dviejų dienų programa įrodė, kad Klaipėdos žiūrovams kino ir videomenas yra įdomus, aktualus ir čia laukiamas. Didžiąją festivalio programos dalį užpildę Klaipėdos bei Vakarų Lietuvos jaunieji kūrėjai Vladas Balsys, Eimulis, Donatas Ravaitis, Benas Šarka, Darius Vaičekauskas, Arūnas Edmundas Lukminas, Dovydas Augaitis ir Liudas Andrikis turėjo unikalią galimybę pristatyti savo kūrybą uostamiesčio žiūrovams.

Festivalio organizatoriai – Meno kūrėjų sąjunga plečia „Dezintegracijos“ geografiją: pagrindinė Klaipėdos festivalio programa lapkričio 21-ąją parodyta Šiaulių šiuolaikinio meno festivalyje „VIRUS 13”.

Jau tryliktas Šiaulių miesto šiuolaikinio meno festivalis „VIRUS“, vykstantis nuo lapkričio 20-osios iki gruodžio 6-osios, šįsyk siekia sublizgėti mados ir stiliaus motyvais. Tai savotiškas grįžimas į šio festivalio istorijos pradžią. Juk viskas prasidėjo nuo meno ir mados sintezės, pirmuose festivaliuose didžiausias dėmesys buvo skiriamas menininkų kuriamoms rūbų kolekcijoms, tiksliau, meninėms kūno ir rūbo interpretacijoms. Šį kartą mados temą užsimota išplėtoti maksimaliai – nuo ideologines madas tyrinėjančios mokslinės konferencijos iki meninių mados šou siurprizų.

Festivalio siekius reprezentuoja net keturios autorinės šiuolaikinio meno parodos, kurias vienija mados ir kūno tema. Madai literatūroje atstovauja vieni stilingiausių Lietuvos rašytojų Rolandas Rastauskas ir Kęstutis Navakas. R.Rastausko projektas „Deguonis“ išsiskiria rafinuotu kūno ir teksto sąveikų minimalizmu o K.Navakas tiesiog yra labai madingas. Poezijos srityje šiuo metu madingos audiovizualinės teksto interpretacijos, todėl jų šiame „VIRUS”-e irgi bus daug. Muzikinei programai atstovauja atlikėjai ir grupės, kurios mėgsta ekscentrišką šėlsmą, drąsiai formuoja muzikos madas ir scenoje, ir gatvėje.

Finalinis „VIRUS”-o mados šou balansuos tarp konceptualaus meno ir karnavalinio kostiumų mirgesio. Trumpiau – tai bus kelionės iš mados į meną ir atgal.

Šis „VIRUS”-o festivalis kviečia įdėmiau pažvelgti į madą, suvokti jos universalumą bei įtaką šiuolaikinei kultūrai ir menui. Taip pat tai iššūkis madai, pastangos jai suteikti filosofinio teksto ar meno kūrinio vertę. Šiauliečių festivalis ragina būti aktyviems, vienu metu madingiems ir kūrybiškai skeptiškiems visų madų atžvilgiu.

„Durų“ inf.

„Don Kichotas“ atgimė šiuolaikiškai

„Don Kichotas“ atgimė šiuolaikiškai

Violeta Milvydienė

Andželikos Cholinos šokio teatro spektaklis „Donkey Hot“, kurio premjera įvyko Kaune šių metų kovo pabaigoje, uostamiestį pasiekė tik lapkričio 18-ąją. Dėl artisto traumos spektaklis buvo perkeltas iš spalio 27-osios. Tą vakarą į Žvejų rūmų koncertų salę susirinko gausus A/CH teatro gerbėjų būrys.

Būta daug baleto versijų

Žymus klasikinis baletas „Don Kichotas“ gali pasigirti savo istorija – ji jau skaičiuoja šimtmečius – pirmasis pastatymas enciklopedijoje fiksuojamas dar XIX amžiaus data – 1869 metais Maskvos Didžiajame teatre jį sukūrė garsusis rusų baletmeisteris M.Petipa.

Nuo to laiko būta daug ir įvairių – tradicinių bei modernių – spektaklio versijų.

Teko matyti (gyvai, per TV ar DVD) keletą XX amžiaus 8–9-ojo dešimtmečių pastatymų – iš jų į atmintį ypač įstrigęs klasikinio-demi charakterinio stiliaus komedijinis šedevras, fenomenalaus rusų baleto mokyklos virtuozo M.Baryšnikovo įgyvendintas „American ballet“ teatre. Įsimintinas ir kitas – Sankt Peterburgo teatro vadovo B.Eifmano sukurtas – ryškus moderniojo baleto pavyzdys.

Lietuvoje „Don Kichotas“ pirmą kartą pasirodė 1954 metais (baletmeisteris V.Grivickas), 1978-aisiais jį pastatė V.Brazdylis, vėliau ir dabar labiau pasireiškė kviestiniai (ypač rusų) choreografai.

A/CH teatre savitą versiją „Donkey Hot“ (išvertus iš anglų kalbos, donkey – asilas, hot – karštas) specialiai sukūrė ir mūsų dėmesiui pateikė taip pat atvykėlis iš Rusijos – Maskvos teatrinio meno akademijos (GITIS) sceninio šokio pedagogas Olegas Gluškovas.

Lyginant klasiką su naujadaru

Natūralu, kad stebint naujoviškai „perdarytą“ klasiką, atsiranda paralelės, gretinimai, palyginimai.

Režisūrinio sprendimo požiūriu šiame spektaklyje lyg ir išlaikyta pusiausvyra tarp tradicijos ir novatoriškumo – pagrindiniai M. de Servanteso kūrinio momentai išlieka svarbiausiais dramaturgijos taškais – tik, žinoma, skaudžios buitinės ir socialinės problemos jame traktuojamos šiuolaikiškai.

Renkantis patį modelį, aiškiai įdomesnis ir įtaigesnis turėtų būti šis pastatymas, priartintas prie laikmečio, vaizduojantis mūsų dienų aktualijas, juolab, kad visuma pateikta žaismingai ir nuotaikingai. Tačiau lyginant dviejų – klasikinio ir matytojo šiuolaikinio – spektaklių konstrukciją, muzikos pasirinkimą ir su juo susijusį choreografinį aspektą, antrąjį vertinčiau kaip pralošiantį variantą. Mat jame pernelyg sunarpliota siužeto linija, per daug susmulkintos šokio ir vaidybinės scenos, jaučiamas fragmentų neužbaigtumas, stinga vientisumo ir šokio stilistikoje.

Interpretuojant muziką

Labiausiai glumina muzikos nesuderinamumas su judesiu – neatskleisti spalvingi jos niuansai, tinkamai nepanaudoti ryškūs ritmo akcentai, neperteiktas charakteris. Tiesa, kai kurios muzikaliai sudėliotos šiuolaikinio šokio ar moderniojo baleto frazės nuteikia optimistiškai, bet tik retkarčiais. Kulminaciniu momentu šokama sulėtintai, o skambant romantiškiems garsams ar trykštant energijai, trūksta veiksmo. Muzika tampa svarbiausia (nejučia imi tik klausytis, o ne stebėti, ką „išvaikšto“ šokėjai), taigi ji žymiai pranoksta kūno kalbą. Neverta stebėtis. Kuriant choreografiją tokios unikaliai šokėjiškos – energingos, sodrios ir veržlios garsaus kompozitoriaus L.Minkaus muzikos pagrindu labiau rizikuojama „nepataikyti“ nei tinkamai ir įtikinamai ją interpretuoti. Bet kokiu atveju, vargu ar pavyktų geriau nei tai anksčiau padarė didieji „grandai“. Tuomet ir kyla elementarus klausimas: ar to tikrai reikia? (Galbūt moderniąją plastiką geriau atitiktų šiuolaikiniai kūriniai?)

Džiugina ištikima komanda

Ne pirmąkart teatro kūrybinėje grupėje – scenografas Marijus Jacovskis, antrąkart – kostiumų dailininkas Kęstas Rimdžius – puikiai padirbėjo ir šįsyk. Išradinga scenografija (pradžioje stabiliai stovinčios, paskui judančios, akimirksniu besikeičiančios konstrukcijos) sukuria ypatingą atmosferą, mobilizuoja, kooreguoja veikėjų pasirodymus.

Svarbios ir paveikios kostiumų detalės – daug ko verti vien raudoni lakuoti batai ir „kietuolių“ šukuosenos.

Smagu vėl pamatyti atlikėjus – „senbuvius“, Lietuvos operos ir baleto teatro trupės artistus, su nauja jaunų, ne mažiau gabių ir talentingų žmonių komanda atliekančius solinius vaidmenis.

Herojai vaizduojami netradiciškai

Don Kichoto įvaizdis nėra trafaretinis – tai ne senas, pavargęs, juokingas aristokratas, kovojantis su vėjo malūnais, o jaunas žmogus (Nerijus Tauskus), apimtas nuobodulio, todėl nusprendęs keliauti ir bandąs kažkam padėti, kažką pakeisti, gelbėti skriaudžiamus. Keistuolis vaizduojamas ne itin vyriškas, ne visai stiprus, kartais lyg bestuburis – susidūręs su visuomenėje gyvuojančiomis negerovėmis (smurtu, prievarta, paleistuvyste etc.), jis pats pasiduoda draugų įtakai, esti suviliojamas Dulsinėjos, pakliūva į palaido gyvenimo žabangas. Viskas baigiasi tuo, kuo ir prasidėjo, – vienatve, užsidarius savam kambarėlyje.

Solistė Rūta Juodzevičiūtė (Dulsinėja) – išraiškinga, lanksti, lengvai demonstruojanti aukštą žingsnį bei kitas klasikinio šokio galimybes, tik jai sukurta plastika ne visada patraukli – dažnai pernelyg suvulgarinta, neįtaigi, atrodo, neatitinkanti tikrojo atlikėjos temperamento. Jos elegancija ypač nedera su „parteru“, judesiai atliekami techniškai, tačiau kiek inertiškai, o ne tikslingai ar jausmingai.

Andrius Žužalkinas, įkūnijęs Sančą Pansą, kaip jau įprasta jį matyti, artistiškas ir itin guvus. Čia atlikėjas flirtuoja ne tik su laisvo elgesio merginomis, bet ir su žiūrovais, išlieka savotiškai mielas net tais atvejais, kai, droviai nudelbęs akis, užsitraukinėja kelnes.

Diletantiški „efektai“

Grupiniuose merginų šokiuose, matyt, specialiai susikoncentruota į seksualumą – „gundymo menas“ juose demonstruojamas primygtinai ir atvirai, į pagalbą pasitelkiant pramoginio žanro elementus: nuolatinį sijonų kilnojimą, klubų sukimą ir pečių kratymą, manieringą kraipymąsi ir kt. (beje, estradoje choreografija būna įdomesnė). Keistai ir nemotyvuotai atrodo pykčio protrūkiai, nepagrįstai – po jų sekanti antausių kruša. Be to, ir čigonių, ir prostitučių pasirodymuose panašios situacijos (kai kurias sunku ar neetiška aprašyti) tarsi pakartojamos.

Neprofesionalu, kai humoras virsta beskonybe, o įmantrumo siekis (galima tik spėlioti dėl skandalingojo švedų choreografo M.Eko kūrybos ypatumų įtakos) – drastišku ar pernelyg tiesmuku poelgių vaizdavimu. Galiausiai minėti diletantiški „efektai“ ima varginti, atbukina ir galbūt nukreipia dėmesį nuo esamų teigiamų dalykų.

Atrasta ir žavių akimirkų

Stilingas spektaklio prologas, šmaikštus „elvių preslių“ išėjimas į sceną, originalus grupuočių susirėmimas, žaismingas vietos gyventojų epizodas, darniai sukomponuotas funclub vaikinų „pas“, graudžiai žavi, persmelkta ironija vestuvių ceremonija – štai imponuojantys, intriguojantys, „išfiltruoti“ momentai, suteikiantys tikro žavesio šiam šiuolaikiškam spektakliui.

Būtų idealu, jeigu (šiek tiek perfrazavus populiarų posakį) „deguto šaukštas medaus statinės negadintų“…

S.Šimkaus konservatorija švenčia 85-metį

S.Šimkaus konservatorija švenčia 85-metį

Laima Sugintienė

Prieš 85-erius metus kompozitorius S.Šimkus Klaipėdoje įkūrė konservatoriją. Jo svajonė buvo aukšto profesinio lygio muzikos mokykla su simfoniniu orkestru ir opera.

Įvairiai vadinta

„Kas toji konservatorija, daugeliui žinoma ir kartu nežinoma? Visų pirma – kultūros lopinėlis, o Klaipėdoje – švyturys“. Šiais prasmingais Fausto Kiršos žodžiais noriu pradėti šiandieninės Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos pristatymą, nes klausimas „kas toji konservatorija?“ ir šiandien daugeliui lieka neatsakytas. Mat reformos palietė ir šią vieną seniausių Lietuvos muzikinio švietimo įstaigų.

Įvairiai vadinta (technikumas, aukštesnioji muzikos mokykla) šiandien Klaipėdos S.Šimkaus konservatorija yra vidurinės mokyklos tipo mokykla, teikianti pagrindinį ir vidurinį išsilavinimą bei vykdanti profesinės linkmės muzikos programą. Dvylika klasių baigę moksleiviai gauna brandos atestatą, leidžiantį studijuoti bet kurioje šalies ar užsienio aukštojoje mokykloje.

Skaičiai ir faktai

Konservatorijoje veikia šeši skyriai: styginių ir gitaros, pučiamųjų (šiam skyriui priklauso ir mušamieji instrumentai), fortepijono, liaudies instrumentų ir akordeono, dainavimo ir chorinio dirigavimo. Jau keletą metų pastebimas ypač didelis susidomėjimas dainavimo, gitaros ir mušamųjų instrumentų specialybėmis. Tam, be abejo, didelės įtakos turi įvairūs „žvaigždėti“ televizijos projektai.

Konservatorijoje mokosi 165 devintų–dvyliktų klasių mokiniai, kuriems dėsto per 60 aukštos kvalifikacijos pedagogų, kurių 2 proc. turi mokytojo, po 43 proc. – vyresniojo mokytojo ir metodininko, 9 proc. – mokytojo eksperto kvalifikacinę kategoriją.

Per 80 proc. konservatorijos absolventų tęsia studijas aukštosiose šalies ir užsienio mokyklose.

Praėjusiais mokslo metais visi abiturientai (100 proc.) sėkmingai išlaikė abitūros egzaminus.

Jubiliejiniais metais

Pastato renovacijai atlikti konservatorija parengė Valstybės investicinį projektą. Parengta visa projekto dokumentacija.

Aktyviai buvo vystoma projektinė veikla. Konservatorijos mokytojai ir mokiniai nuolatos dalyvavo įvairiuose kūrybiniuose projektuose, festivaliuose ir mainų programose. Su mainų projektu į Italiją, Schio miesto humanitarinę gimnaziją, vyko mokytojų ir mokinių grupė.

Liaudies instrumentų orkestras (vadovai Vida ir Vytautas Zeleniai) ir vokalinis ansamblis ( vadovė Jolanta Vertelinė) sėkmingai atstovavo Klaipėdai seniausiame, jau 45-ajame Europos festivalyje „Europeada – 2008”, kuris vyko Šveicarijoje, Martinji mieste.

Konservatorijos auklėtiniai – nuolatiniai respublikinių ir tarptautinių konkursų prizinių vietų laimėtojai. Šių metų „derlius“ – po šešias pirmąsias ir antrąsias bei keturios trečiosios vietos.

Tradicijų puoselėjimas – vie-na gražiausių bendruomenės veiklų. Mokykloje nuolat vyksta įvairioms progoms skirti renginiai, per mėnesį organizuojama vidutiniškai 10–11 renginių, t.y. jie vyksta kas trečią dieną. Didžiulio susidomėjimo susilaukė susitikimai su buvusiais „šimkiukais“: Lietuvos ambasadoriumi užsienyje vadinamu saksofonininku Petru Vyšniausku, dainininku Steponu Januška, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistu Šarūnu Juškevičiumi ir kitais.

Smagu buvo dalyvauti ekskursijoje „S.Šimkaus keliais“. Intensyvi koncertinė veikla apėmė ne tik Klaipėdą, Žemaitiją, „šimkiukų“ desantas koncertavo ir LR Seime.

Buvo organizuoti įvairūs semi-narai, konkursai, tarp jų ir tarptautiniai: meistriškumo kursus vedė atlikėjai iš Prancūzijos, vyko tarptautinis konservatorijos 85-mečiui dedikuotas jaunųjų dirigentų konkursas–festivalis.

Ypatingo mokytojų susi-domėjimo sulaukė seminaras „Kompiuteris ir muzika”, kurį vedė mokytojas metodininkas Pranas Mačernis, o šiuolaikinių technologijų panaudojimą grojant smuiku ir birbyne demonstravo Klaipėdos kamerinio orkestro koncertmeisteris Juozas Staniulis bei konservatorijos pedagogas Vytautas Zelenis.

Idėjos, jei didžios, nemiršta

Idėjos, jei didžios, nemiršta

 

Nelė Gricienė

SŠimkaus konservatorijos dėstytoja 1969–1997 m., choro dirigentė

Atgavus spaudos laisvę, pavergtos Lietuvos gyvenimas XX amžiaus pradžioje ėmė keistis. Įsižiebusi lietuvių nacionalinio

atgimimo banga pagavo ir Stasį Šimkų (1887–1943), būsimąjį kompozitorių, Klaipėdos konservatorijos steigėją.

Tarsi „padangių sakalas“

Jis, trylikametis berniokėlis, trejus metus pasimokęs vargonininkų-chorvedžių kursuose, sekdamas J.Basanavičiumi ir J.Naujaliu, tapo tautinio atgimimo žadintoju: būrė sodžių, miestelių jaunimą į chorus ir rengė lietuviškus vakarus–koncertus, vaidinimus. Profesinių žinių S.Šimkus įgijo Varšuvos muzikos instituto aukštojoje vargonų klasėje ir Sankt Peterburgo konservatorijoje, kur 1908–1914 m. studijavo kompozicijos teoriją, tobulinosi groti vargonais ir mokslus baigęs įgijo laisvojo menininko kvalifikacinį laipsnį.

S.Šimkaus asmenybės formavimuisi turėjo įtakos ir dalyvavimas Peterburgo karinės akademijos Medicinos fakulteto lietuvių studentų slaptos organizacijos „Fraternitas Lithuanica“ veikloje, kuri vadovavosi dr. J.Basanavičiaus patarimais ir savo šūkiu: „Laikytis tautiškumo ir vienybės, kelti tautinę lietuvių kultūrą, dalyvauti Lietuvos visuomenės gyvenime ir paaukoti savo žinias tėvynės reikalams“.

Studijų metais jis vasaros atostogų metu, poeto Stasio Santvaro žodžiais tariant, tarsi „padangių sakalas“ skraidė po Lietuvos kaimus ir miestelius, organizuodamas chorus ir rengdamas lietuviškus vakarus. Vėliau S.Šimkus rašė: „Prieš karą muzikos judėjimas Lietuvoje plėtėsi lyg gaisras vėjui pučiant. Dainų vakaruose skambančios „Šėriau žirgelį“, „Bijūnėlis“ ir kitos kukliai keturiems balsams harmonizuotos liaudies dainos pavirsdavo pergalės himnais. Salių ir klojimų sienos nuo jų lingavo. Kai vėliau pradėjo dainuoti ir „Lietuviais esame mes gimę“, tada dar stipriau lietuvių sielos sukunkuliuodavo patriotiniu karščiu“. Kauno gubernatorius uždraudė S.Šimkui šią dainą dainuoti koncertuose, nes manė ją esant pavojingesnę net už „Marselietę“.

Įtikino valdžią

Praūžus Pirmajam pasauliniam karui, 1918 m. vasario 16 d. Aktu Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę. Pilsudskininkams (1920 m.) okupavus Vilnių, laikinąja sostine tapo buvęs carinės Rusijos gubernijos nedidelis miestas Kaunas, neturėjęs jokių muzikinių tradicijų: ten dar niekada nebuvo nei operos, nei simfoninio orkestro. Konservatorijos steigimo idėja nesulaukė pritarimo. Iš Sankt Peterburgo atskubėjęs operos solistas Kipras Petrauskas tapo kuriamo operos teatro centrine figūra. Opera tapo laikinosios sostinės meno šventove.

1919 m. Versalio taikos sutartimi Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos, iš Tilžės į Klaipėdą persikėlė lietuvių kultūros centras, kėlėsi ir Didžiosios Lietuvos gyventojai, valdininkai, kūrėsi šviečiamosios draugijos („Aida“, „Sandora“, „Santvara“, „Aukuras“), jų chorai ir orkestrai.

Grįžęs po studijų Leipcigo ir Berlyno konservatorijose, Klaipėdoje apsigyveno kompozitorius S.Šimkus. Jis dažnai kalbėjo, kad „visuomenę reikia lenkti prie giliosios muzikos. Vien dainomis aukštai neiškilsime“. S.Šimkui rūpėjo profesionaliosios lietuvių muzikinės kultūros ateitis. Jis norėjo steigti konservatoriją. Poetas, diplomatas Jonas Žilius-Jonyla, tuomet dirbęs prancūzų valdomoje Klaipėdoje Lietuvos konsulu, pažadėjo S.Šimkui (tuomet J.Žiliaus sekretoriui) padėti įgyvendinti jo norą. Tokia galimybė atsirado, kai 1923 m. sausį, po sukilimo, Klaipėdos kraštas susivienijo su Lietuvos Respublika. Šiuo istoriniu momentu S.Šimkus, remiamas lietuvių šviesuomenės, susibūrusios į „Aukuro draugiją tautos kultūrai kelti“, įtikino Lietuvos vyriausybę, Klaipėdos krašto valdžią ir vokiečių muzikus, kad reikia „pagelbėti Klaipėdos ir Vakarų Lietuvos jaunimui įgyti muzikos mokslo“ steigiant „aukšto lygmens muzikos mokslo įstaigą“.

Pirmieji krašto istorijoje

1923 m. rudenį S.Šimkus įsteigė pirmąją Klaipėdos krašto istorijoje privačią muzikos mokyklą. Vokiečiai ją vadino Memeler konservatorium für Musik, o jos direktorių S.Šimkų – litauische Beethoven. Pirmaisiais metais fortepijono, vargonų, smuiko, violončelės, dainavimo specialybių mokėsi 114 įvairių tautybių 10–30 metų amžiaus mokinių. Mokymas vyko lietuvių ir vokiečių kalbomis.

Valstybiškai mąstęs S.Šimkus lietuvių profesionaliosios muzikos būklę vertino kaip apgailėtiną, nes visoje Lietuvos Respublikoje nebuvo galima sudaryti nė vieno lietuviško simfoninio orkestro, nebuvo aukštosios muzikos atlikimo, klausymosi, koncertų lankymo tradicijų. Klaipėdą S.Šimkus įsivaizdavo ateityje būsiant Vakarų Lietuvos muzikinės kultūros centru su filharmonija, operos teatru. Jis norėjo prie esamų specialybių steigti simfoninio orkestro mokyklą ir rengti nacionalinius orkestro artistus, operos solistus ir choristus.

1924 m. S.Šimkui pavyko išrūpinti nemokamą mokslą, bendrabutį ir maistą 72 jaunuoliams (neturtingų valstiečių ir darbininkų vaikams), atidaryti orkestrinį skyrių (kapelą). Paupio dvare įkurtame internate būsimiesiems mokiniams jis tarė: „Reikia dirbti, reikia dirbti nuo ryto iki vakaro, reikia be atvangos semtis žinių ir tvirtai įsisavinti muzikos instrumento techniką. Jeigu nedirbsite – teks grįžti pas mamą ir tėtį!“. Nuo šio momento Klaipėdos konservatorija tapo lietuvių instrumentalistų kalve.

Šia proga su pagarba ir dėkingumu minime iškilų vokiečių muziką A.Johową, kuris nuoširdžiu savo darbu prisidėjo įgyvendinant S.Šimkaus iškeltą idėją. „Iliustruotoji Lietuva“ 1926 m. rašė: „Savo sumanymui įvykinti S.Šimkus ėmė tartis su Klaipėdoje ilgą laiką gyvenančiu muziku A.Johowu, kuris Klaipėdos krašto vokiečiuose turi, rodos, lygiai tokį populiarų vardą ir nuopelnų, kaip Lietuvai J.Naujalis“.

Meno ir mokslo židinys

„Kapelos“ orkestrantai buvo lavinami ne tik specialybės, orkestro, bendrojo muzikos teorijos ciklo pamokose; jie savo noru būrėsi į instrumentinius ansamblius, rengė programas ir koncertavo. Balsą ir klausą lavino, dainos interpretavimo tradicijų mokėsi dainuodami vyrų chore. Daugelis jų savaitgaliais pasklisdavo po Klaipėdos krašto miestelius, būrė vietinius chorus, koncertavo.

Klaipėdos konservatorija – pirmas ir labai reikšmingas lietuviškos Klaipėdos krašto kultūros, muzikos meno ir mokslo židinys. 1923–1930 m. joje dėstė apie 60 labai gerų akademinį išsilavinimą turinčių specialistų – Varšuvos, Peterburgo, Leipcigo, Prahos, Odesos, Berlyno, Budapešto konservatorijų absolventų. Jų pedagoginis darbas ir koncertinė veikla suformavo europietiškas muzikų rengimo tradicijas. Ypatingos pagarbos nusipelnė vadinamasis Česky Nonet. Jį sudarė ypač aukštos klasės muzikai, vadovaujami smuikininko Emilio Leichnerio, atvykę 1924 m. rudenį ir pagyvinę muzikinį gyvenimą. Prof. dr. D.Kšanienės žodžiais sakant: „Šie devyni svetimšaliai muzi-kai, dirbdami pedagoginį darbą (po 20 val. per savaitę), ugdydami jaunus lietuvių atlikėjus, kartu intensyviai koncertavo, kurda-

mi muzikinę miesto atmosferą, formuodami aukštosios, rimtosios muzikos poreikį, rodydami pasiaukojamo darbo pavyzdį jaunimui, pasėdami vaisingą profesionalaus kamerinio muzikavimo sėklą Klaipėdoje. Konservatorijos mokiniai daugiausia buvo lietuvaičiai, todėl tautiniam, kultūriniam gyvenimui mokinių ir pedagogų koncertai buvo labai svarbūs“.

Pirmąjį koncertą miesto visuomenei Klaipėdos konservatorijos simfoninis orkestras surengė 1925 m. gegužės 25 d. Schutzenhaus salėje (dabar Klaipėdos koncertų salė). Nuo šio koncerto S.Šimkaus vadovaujamas simfoninis orkestras pradėjo „trium-fo eiseną per sužėlusį muzikos gyvenimo dirvoną“, Lietuvos mies-

tuose ir miesteliuose propaguodamas ne tik M.K.Čiurlionio, bet ir iki tol niekada Lietuvoje neskambėjusią pasaulio genijų simfoninę muziką. Per šešerius metus orkestras surengė apie 100 koncertų ir padarė viską, ką tik galėjo, kad Lietuvos muzikinė kultūra kuo greičiau susilygintų su kitomis Europos tautomis, o vokiečiai nebevadintų lietuvių azijiečiais, kultūros atsilikėliais.

Klaipėdos konservatoriją baigė apie 60 gerai parengtų, turinčių orkestrinio muzikavimo praktikos muzikų.

Neprarado aktualumo

Klaipėdos konservatorijos orkestras paskutinį savo koncertą surengė Kaune. Publikos draugiškai, net karštai sutiktas „p. Šimkaus orkestras“ 1930 m. gegužės 15 d. atliko: L. van Beethoveno Simfoniją Nr. 8, Koncertą fortepijonui ir orkestrui G-dur (solistė E. Eckert-Jacevičienė), S. Šimkaus simfoninę poemą „Nemunas“, F. Mendelssohno-Bartoldy Koncertą smuikui ir orkestrui e-moll (solistas Nocolaus von B. Feheris). Gegužės 24 d., dalyvaujant Kiprui Petrauskui, orkestras grojo G.Verdi’o operos „Aida“ spektaklį. Šie du paskutinieji orkestro pasirodymai įrodė, kad kolektyvas yra pasirengęs atlikti sudėtingus kūrinius. Tačiau 1930 m. rudenį Lietuvos vyriausybė, suduodama smūgį Klaipėdos krašto lietuviškai kultūrai, Klaipėdos konservatoriją uždarė kaip nuostolingą.

1930–1937 m. Klaipėdoje veikė pianisto prof. Igno Prielgausko vadovaujama privati muzikos mokykla.

S.Šimkaus su meile pasodinta gyvybinga Klaipėdos konservatorijos šaknis po įvairių istorinių audrų, vadovaujant kompozitoriui ir dirigentui Juozui Karosui, atgijo dar du kartus – 1937 m. ir 1945 m., o 1948 m. išaugino atžalą – Septynmetę vaikų muzikos mokyklą, tarp kurios mokytojų apie 90 proc. yra S. Šimkaus konservatorijos ugdytiniai.

Vartyti lietuviškos Klaipėdos muzikinės kultūros lapus pradedame nuo 1923 metų. Per beveik

šimtmetį išmintame laiko ir darbų take žymios S.Šimkaus, J.Žilevičiaus, I.Prielgausko, J.Kačinsko, J.Karoso, K.Griauzdės pėdos. Jų darbai ilgus metus išliks klaipėdiečių atmintyje.

S.Šimkaus idėjos neprarado aktualumo ir šiandien. Visi muzi-kai, vadovavę ir šiuo metu vadovaujantys Klaipėdos muziki-niam gyvenimui, senąsias muzi-

kines tradicijas tęsia praturtindami savo asmeniniu indėliu ir pa-tirtimi. Poeto Maironio žodžiais tariant: „Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės“.

„Manifesta”: konkretaus laiko ženklai

„Manifesta”: konkretaus laiko ženklai

Rūta Jakštonienė

Šiuolaikinį meną rep-rezentuojančių renginių dabar pasaulyje yra daug. Vieni jų žiūrovus masina kasmet ar kas treji, kiti – tik kartą per dešimtmetį. „Manifesta” – Europos šiuolaikinio meno retrospektyvą pristato sykį per dvejus metus, kaskart margą meno pasaulio publiką pakviesdama vis į kitą valstybę.

Bienalė keliauja po Europą

Išvydusi pasaulį 1996-aisiais, „Manifesta” prisistatė kaip nebijanti eksperimentuoti, atvira kūrėjo ir žiūrovo dialogui šiuolaikinio meno bienalė. Pradėjusi kelią Olandijos mieste Rotterdame, kas kartą organizuojama skirtingose Europos valstybėse, bienalė jau lankėsi Luksemburge (1998), Liublianoje (2000), Frankfurte (2002), San Sebastiane (2004). Nikosijoje (2006) bienalė buvo atšaukta.

Skirtingai nei iki tol vykusios bienalės, šiųmetė septintoji, pristatyta ne viename, bet net keturiuose Italijos miestuose, jungiančiuose pietų ir šiaurės Italiją. Norintys pamatyti visų 180-ties bienalės dalyvių darbus šiuolaikinio meno gerbėjai ar šiaip smalsuoliai

buvo priversti vingiuotais Italijos keliais vykti 130 kilometrų, sustodami kelioms valandoms kiekvie-noje iš keturių parodų dislokacijos vietų. Daugiau nei tris mėnesius (nuo liepos 19-osios iki lapkričio 2-osios) trukęs meno projektas, buvo įsikūręs 150 kvadratinių kilometrų ekspoziciniame plote, kuriame pristatyti videodarbai, fotografijos, instaliacijos, tapyba.

Keliaujanti po Europą „Manifesta” iš kitų panašaus pobūdžio pasaulyje vykstančių renginių išsiskiria ne tik nuolatine geografinės vietos kaita. Siekis lankytoją supažindinti su nepaprasta šiuolaikinio meno įvairove migruojančios bienalės organizatorius skatina kurti ilgalaikį, atviros struktūros tarptautinį menininkų ir publikos dialogą.

Temos – aktualios laikmečiui

Eksperimentinį bienalės charakterį iliustravo Fortezzos mieste (startinė bienalės parodų teritorija) pristatytas projektas „Scenarijai”. Tai bendras kuratorių A.Budak, A.Franke, H.Peleg kolektyvo darbo rezultatas. 1830-aisiais pastatytoje tvirtovėje buvo eksponuojami rašytojų, įvairių visuomenės veikėjų (istorijos profesoriaus Shadido Amino, kino režisierės Renee Green, dizainerės, scenaristės Arundhati Roy, kurios pirmoji knyga „Mažmožių Dievas” 1997-aisiais laimėjo „Booker” premiją, ir kitų) sukurti tekstai, kuriuose nagrinėjamos aktualios laikmečiui temos. Lankytojui pasiūlyta dar kartą permąstyti gyvenimo emigracijoje, branduolinės grėsmės, ekologijos problemas.

„Teorinę“ „Manifestos” dalį iliustravo šviesos bei garso instaliacijos, performansų, videomeno įrašai. Timo Kahleno garso instaliacijoje „Spiečius” (2008) naudojamas natūralus gamtos, t.y. bičių dūzgimo garsas. Pradžioje vos girdimas šis garsas laipsniškai kyla, kol, pasiekęs kulminacinę natą, iš harmoningo dūzgesio virsta akustiniu chaosu. Ir garsais, ir vizualiai agresyvų objektą, spalva ir forma primenantį stilizuotą karo mašiną, menininkas sukonstravo iš monochrominio kolorito metalo lakštų. Vietos ir objekto sintezė – simboliška nuoroda į buvusią gynybinę tvirtovės paskirtį. Garsinė T.Kahleno instaliacija reflektavo visai žmonijai aktualią netylančių karinių konfliktų problemą.

Skatina dialogą

Alpių kalnų teritorijoje, kurioje susijungia itališki ir vokiškai kalbančio Alto Adige regiono papročiai ir tradicijos, įsikūręs Bolzano miestas. Jame vyrauja tirolietiška dvasia, ir jis iki šiol vadinamas dviem – Bolzano (itališkai) ir Bozeno (vokiškai) – vardais. Šiame mieste, neveikiančioje aliuminio gamykloje, buvo pristatyta bienalės parodų dalis, pavadinta „Dabarties palikimu” (kuratoriai J.Bagschi, M.Narula, S.Sengupta). Puikiai išsilaikiusiame industriniame miesto objekte eksponuota daugiau nei 40 autorių darbai, tarp kurių ir lietuvių – Žilvino Kempino instaliacija „Šviesos bokštas” (2008) bei Dariaus Žiūros fotografijų serija „Vaizdiniai / Udmurtija” (2007).

Fotografijose, garso bei vaizdo instaliacijose, videodarbuose skirtingų šalių menininkai komentavo individualų santykį su istorija (D.Žiūra), ironiškai permąstė asmens tapatumo įvaizdį globalizacijos procese (J.Pitarch „Černobylis”, 2007), diskutavo apie seksualines mažumas, jų padėtį šiuolaikinėje visuomenėje (M.Suryodarmo „Ale Lino”, 2003).

Bolzano aliuminio gamykloje pristatytas specialiai bienalei sukurtas projektas „Tabula Rasa”. Šiuo simboliniu pavadinimu kuratoriai N.Hirsch ir M.Muller įvardijo įgyvendintą sumanymą – sukviesti Alto Adige regiono ir jame esančio Bolzano miesto gyventojus bendram kūrybiniam darbui ir pokalbiui. Projekto metu kurti performansai, rodyti spektakliai, kino filmai, vykę praktiniai kūrybiniai užsiėmimai teikė neribotas galimybes reikšti aktualias idėjas, skatinti skirtingai kalbančių, skirtingas tradicijas puoselėjančių tautų tarpusavio dialogą.

Sienas kuria ir iliuzijos

Keliaujant gilyn į šalies pietus mūsų laukė dar dvi bienalės ekspozicijų vietos Trento ir Rovereto miestuose. Trentas didžiuojasi puikia romanine katedra, gausiu renesanso architektūros palikimu. Bienalės ekspozicija „Esmė” (kuratoriai A.Franke, H.Peleg) pristatyta pačiame miesto centre esančiuose dabar jau nefunkcionuojančiuose pašto rūmuose. Čia buvo eksponuojami darbai, apžvelgiantys šalių, gyvenusių atskirtų „geležinės sienos”, situaciją. Kuratoriai nekėlė sau tikslo atspindėti politinių to meto realijų. Menininkams buvo pasiūlyta panagrinėti visų šių absurdiškų įvykių prasmę, kaip jie veikė žmonių jausmus ir kokius pėdsakus paliko tame laike gyvenusių žmonių atmintyje.

Menininkė B.Campbell instaliacijoje „Sekantis kambarys” (2007) pateikė nedidelį kambario inerjero fragmentą. Banalūs buities daiktai – kėdė, pagalvė, arbatos puodelis, peleninė interjerą imituojančiose nedidelėse erdvėse išdėlioti visiškai vienodai, taip sukeliant veidrodinę jų atspindžio iliuziją ir įspūdį, kad daiktai atskirti realiomis stiklo sienomis. B.Campbell kūrinys byloja apie tai, kad sienas tarp žmonių gali kurti ir mūsų iliuzijos.

M.Coates videoinstaliacija „Apyaušrio choras” (2007), kurioje matėme žmones, „kalbančius” autentiškais įvairių paukščių balsais, nagrinėja žmonių tarpusavio komunikacijos problemas. Autoriaus darbas provokavo žiūrovą susimąstyti, kad gyvenimas toje pačioje visuomenėje, bet priklausymas skirtingoms socialinėms grupėms dažnai tampa mūsų izoliacijos vienas kito atžvilgiu priežastimi.

Prieš stereotipus

Rovereto mieste esančio tabako fabriko patalpose pristatyta ketvirtoji, paskutinė bienalės darbų dalis „Priežastis tikėtis” (kuratorius A.Budakas). Kūrinių įvairovėje išsiskyrė G. van der Werve videoinstaliacija „Viskas bus gerai” (2007). Priešais didžiulį ledlaužį beribių sniegynų fone ledu keliauja vienišas žmogus. Videodarbas, kuriame autorius ironiškai manipuliuoja paradoksais, pasakojo apie norą priešintis, nesitaikyti su esama situacija, gyvenimo stereotipais. G. van der Werve darbas taikliai atspindėjo šiųmetės bienalės koncepciją, kurią jos organizatoriai išreiškė futuristinio judėjimo steigėjo Filippo Tommaso Marinetti’o žodžiais: „Mes teigiame, kad pasaulį užkariavo naujas grožis. Kodėl turėtume dairytis atgalios, jeigu norime išlaužti paslaptingas duris vardu Neįmanoma. Laikas ir Erdvė mirė vakar“.

„Prikėlę“ jau nefunkcionuojančias erdves ir įsikūrę jose 100 dienų, bienalės dalyviai plačiai atvėrė „neįmanomo“ duris ir drąsiai pateikė pasauliui „naujo grožio“ kanonus.

Gniaužo dailės tradiciją it citriną

Gniaužo dailės tradiciją it citriną

Ignas Kazakevičius

Jurijus Štapakovas iš Sankt Peterburgo: laisvas, intelektualus, ironiškas, kartais ciniškas menininkas. Kruopštus, energingas. Žaismingas. Gniaužantis dailės tradiciją it citriną. J.Štapakovo paroda „Meilės laiškai“„Kultūrpolyje“ veikia iki gruodžio 6-osios.

Tvari ir materiali

Parodoje – socialinės aktualijos, meno sintezė ir analizė, kontekstiniai žaidimai. Ir nėra čia nieko „įtartino“, be netikėto objekto pasirodymo netikėtoje aplinkoje. Jurijus renka išmestus laiškus. Kapstosi konteineriuose. Keista. Žmonės išmeta savo istorijas. Menininkas atranda jas. Čia pat randa skardą, kurioje it pergamente išrašo laiškų tekstus… Tapo, lieja, varvina emale torsus… Moterų. Kodėl? Jauku jam. Trapu. Tobula. Skarda – aštri, purvina, negatyvi… Na, savotiškos fotografijos. Analoginės.

Akivaizdu, kad pats autorius nesureikšmina kūrinių asociatyvumo. Tiesiog noriu atkreipti jūsų dėmesį į dailininko akcentuojamą formą. Jos tvarumą ir materialumą. Ir piešinio simetriją, kurios griežtumą kompensuoja formų judėjimas, modeliuojamas tarsi slenksčiais, tarsi išpjovomis, kurios puikiai dera su koroduojančiomis skylėmis.

Bando suderinti du polius

Tai bandymas suderinti du prieštaringus vienos kultūros polius – žmogų ir jo sukurtą aplinką – architektūros fragmentus, šriftą. Sakytum, žmogus susikūrė sceną, kurioje vaidina, pats sėdi ložėje stebėdamas savo kaukes, savojo aš personažus. Aplaužyti, netekę antikinių sparnų šie herojai panašūs į nuraškytas dievybes. Taip, į paprastus molio grumstelius. Bet nepraradusius savigarbos, mat žinančius Dievo pirštą prie jų prisilietus. Iš čia tas formos grubumas, kresni torsai, schematiški figūrų judesiai. Ir šalia – gležnas žydintis augalas… Judesys ir gyvybė. Dar štrichas, laisva linija. Vitališka faktūra ir koloritas. Žmogiškojo pavidalo ir gyvosios gamtos jungtis. Tai ji vedžioja mus juodai pilkai balto, nulieto fono akivarais. Tai ji stoišką personažo pozą priešina lyrikai, atmieštai tarptautinio slogučio doze.

Lyriški siužetai dailininko kūriniuose ir konstruktyvios kompozicijos. Ir ironiškos, ir groteskiškos. Tam juk išdarkomos grožio proporcijos, kad primintų apie jį, vaizdžiau kalbėtų, ginčytųsi ir teigtų. Teigtų brandžią ir tapybą, ir grafiką, kurios byloja apie vaizdu tapusią kultūrą. Koks tas vaizdas? Tai buities ekspozicija būtyje, jeigu norite pasakyti intelektualiai… Ir toji buitis intelektualiai šaržuojama. Autorius ironizuoja kultūros vartojimo sindromą – šekit prikišamai stereotipus, snobizmą ir kitokį sureikšmintą požiūrį į pačius save.

Elementariosios dalelės

Tapybos objektais virtę laiškai apie elementariąsias kūrybos „daleles“ – vyrą ir moterį – parašyti emale ant rupios surūdijusios skardos pergamento.

„Ashes to Ashes…”, – pritaria Davidui Bowie’iui menininkas. Arba „Woman is a nigger of this world“, – anot Johno Lennono… Šios citatos įkvepia Jurijų.

„Ne, tai ne feminizmas… Ar dar kas nors… Veikiau, žmonių, padalytų į lytis ir visuomeninius sluoksnius, santykių refleksija“, – patikslina J.Štapakovas.

Jo „Meilės laiškų“ ciklas vystomas penkerius metus.

„Penkerius metus renku citatas kūriniams, – pasakojo Jurijus. – Renku laiškus, kuriuos randu šiukšlių konteineriuose. Žmonės išmeta save? Išmeta perdegusias emocijas, gyvenimo fragmentus, kurių nebenori kartoti… Nusispjauti tiems, kas išmeta, ir galbūt tiems, kuriuos išmeta. Bet kokiu atveju, jų nebėra… Aš nežinau, kas tie žmonės. Asmenybės statuso, dar ko nors. Nelieka… Svarbus tampa tik skirtumas tarp vaizdo ir aplinkos. Nuogos metaforos ir mano kūrinių, kurie pakankamai realūs. Na, tokie kaip asmeninė patirtis? Kaip metalo korozija. Paveiksluose – erotika? Tiek, kiek jos esama vyro ir moters dialoguose, monologuose. Pozos – tik kūno kalba perteiktas klausimas. Todėl jis pateiktas kūniškai, fiziškai suvokiamas. O ką ir kaip jūs suvokiate? Vertinkite mano kūrinius ir kaip tapybą”.

Langas

Langas

Birbynininkas koncertavo Airijoje

Dešimt šio rudens dienų garsus šalies birbynininkas, Klaipėdos universiteto profesorius Vytautas Tetenskas praleido muzikuodamas Airijoje.

Atlikėjas spalio 24 – lapkričio 4 dienomis gastroliavo Rytų Airijos miestuose. Šeši koncertai – šešiuose Kery srities miestuose ir miesteliuose, jų kultūros centruose ir bažnyčiose.

Birbynininkui talkino senas bičiulis – Kery srities menų ir muzikos mokyklos direktorius Aidanas Carrollas. Anot klaipėdiečio, jo airis kolega yra puikus pianistas, vargonininkas ir dirigentas, vadovauja styginių orkestrui. Jiedu susipažino 2005-aisiais, kai V.Tetenskas pirmąsyk gastroliavo Airijoje.

Šiemet A.Carrollas su savo orkestru lankėsi Klaipėdoje, grojo kartu su V.Tetensku. Ir koncertuose Airijoje šis orkestras akompanavo lietuvių muzikantui atliekant pasaulio klasiką – A.Vivaldi’o, G.F.Handelio, J.S.Bacho, J.Clarke’o, H.Perselio kūrinius, kurių orkestruotes padarė pats jo vadovas. A.Carrollui pritariant fortepijonu, klaipėdietis airiams pagrojo ir lietuvių kompozitorių muzikos.

V.Tetenskas nuolat koncertuoja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Šiemet birbynininkas grojo solinius rečitalius Slovakijoje, Vokietijoje, artimiausią sekmadienį ruošiasi į gastroles Turkijoje. Ten jis vyks kartu su kolegėmis klaipėdietėmis – soliste Valentina Vadokliene ir pianiste Irena Pečiūriene.

O vasarį jau suplanuota profesoriaus kelionė į Ispaniją. „Ne poilsinė, ir vėl koncertinė. Ilsėtis nėra kada“, – tvirtino muzikantas.

„Po vandens ženklu“ – Lenkijoje

Iki gruodžio 6-osios Lenkijos sostinėje vieši Klaipėdos apskrityje gyvenančių kūrėjų grupinė paroda „Po vandens ženklu“.

Lietuvos centre prie Lietuvos ambasados Varšuvoje lapkričio 5-ąją atidarytoje parodoje pristatomi Klaipėdos apskrities menininkų Vyto Karaciejaus, Remigijaus Treigio, Raimundo Urbono ir Gyčio Skudžinsko fotografijos, Algio Kliševičiaus kaligrafija, Beno Šarkos meniniai objektai ir Donato Bielkausko muzika.

Be to, per vernisažą eseistas ir poetas Rolandas Rastauskas kartu su perkusininku Arkadijumi Gotesmanu ir videomenininke Aurelija Maknyte gausiai susirinkusiai publikai pristatė poetinio džiazo performansą „Metimas“.

Parodą organizavo Klaipėdos kultūros komunikacijų centras „Kultūrpolis“, projekto kuratorė Skaistė Kazarauskaitė, o jį rėmė Lietuvos kultūros rėmimo fondas. Klaipėdiečių kūrybos viešnagei Varšuvoje pasibaigus ją primins išleistas katalogas.

Klaipėdiečio knyga išleista itališkai

 

Italijos leidykla „Edizioni Joker” išleido klaipėdiečio poeto Gintaro Grajausko eilėraščių rinkinį, pavadintą „Barricate quotidiane” („Barikados statymas”).

Itališkai pasirodžiusi knyga papildė šios leidyklos seriją „Parole del mondo” („Pasaulio

slaptažodis”). Knyga dvikalbė – greta sudėti lietuviški originalai ir itališki vertimai.

Eilėraščius vertė vienas garsiausių baltistų ne tik Italijoje, bet ir visame pasaulyje, – Pizos universiteto profesorius Pietro U.Dini’s. Jis parašė ir baigiamąjį žodį, pristatantį G.Grajausko kūrybą italų skaitytojams.

Knygai kūriniai atrinkti iš visų šešių poeto eilėraščių knygų – nuo pirmosios, kuria G.Grajauskas debiutavo 1993-iaisiais, iki naujausios „Eilėraščiai savo kailiu“, šiemet pavasarį išleistos Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos.

Lietuviškai G.Grajauskas yra išleidęs devynias knygas – be poezijos, romaną, esė knygą ir pjesių rinkinį. Klaipėdiečio kūrybos paskelbta anglų, vokiečių, italų, prancūzų, lenkų, švedų, suomių, danų, škotų, vengrų ir kitomis kalbomis. G.Grajausko knygos išleistos Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje, šiemet rudeniop – Prancūzijoje, o dabar – ir Italijoje.

Kijevui – trijulė iš Lietuvos

Ukrainoje, Kijevo galerijoje „Soviart“, lapkričio 13-ąją pristatyta šiuolaikinės lietuvių fotografijos paroda „TTL požiūris“. Tai trijų viduriniosios Lietuvos fotografijos atstovų – Alvydo Lukio, Gintauto Trimako ir klaipėdiečio Remigijaus Treigio projektas.

Šio plačiai žinomos fotografų trijulės kūrybinio sumanymo priežastis – noras pažvelgti į daugiau kaip per dešimtmetį susikaupusią bendravimo patirtį. „TTL“ reiškia ne tik pavardžių santrumpą. Tai techninis fotografijos terminas, vartojamas nurodant ekspozicijos matavimo būdą.

Nuo 2002-ųjų „TTL požiūris“ jau pabuvojo ne vienoje ekspozicinėje erdvėje – buvo rodomas Vilniuje, Kaune, Stokholme (Švedija) ir Niujorke (JAV), kiekvienoje naujoje vietoje įgydamas ir naujų, išskirtinių bruožų.

„Ukrainos fotografijos gerbėjai šį projektą, pratęsiantį Lietuvos šiuolaikinės fotografijos pristatymų ciklą Ukrainoje, mato pirmąsyk. Tikėkimės, kad jis taps dar viena proga ne tik pasidomėti šiuolaikine Lietuvos fotografija, bet ir postūmiu intensyvesniam kūrybiniam bendradarbiavimui bei abiejų šalių fotografų naujų bendrų projektų atsiradimui“, – sakė Lietuvos kultūros atašė Ukrainoje ir Gruzijoje dr. Gabrielė Žaidytė.

Skaitė eilėraščius Baltarusijoje

Lietuvos ambasadoje Baltarusijoje lapkričio 12-ąją surengtas baltarusiškos poezijos vakaras, kuriame pristatytos šiemet Lietuvoje, leidykloje „Homo liber” išleistos knygos. Viena iš jų – lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbomis pasirodęs tapybos darbų ir eilėraščių almanachas „Žodžiai ir spalvos”, menantis tarptautinį poetų ir dailininkų plenerą Nidoje.

Renginyje dalyvavo knygų autoriai bal-

tarusių rašytojai ir iš Lietuvos atvykę mūsų šalies Rašytojų sąjungos nariai Petras Bražėnas, Alma Lapinskienė, Vladas Braziūnas, Birutė Jonuškaitė, Gendrikas Petkevičius, klaipėdietė Daiva Molytė-Lukauskienė, leidyklos „Homo liber” direktorius Vilius Gužauskis.

Vakaro svečiai – baltarusių kultūrologas Adamas Maldisas ir A.Lapinskienė kalbėjo apie lietuvių ir baltarusių vertimų istoriją, abiejų šalių poezijos raidą ir išleistus bendrus leidinius. Paminėtas vertimų lietuvių ir baltarusių kalbomis šimtmetis. Dar XX amžiaus pradžioje Lietuvoje buvo daromi vertimai į baltarusių kalbą, susilaukdavę daug dėmesio.

Vakaro metu lietuvių ir baltarusių poetai skaitė savo eiles. Kartu buvo skaitomi vertimai iš baltarusių į lietuvių kalbą.

Parengė Rita Bočiulytė

Pasaulio nuotrupos

Pasaulio nuotrupos

Danguolė Ruškienė

Paskutinę spalio dieną Klaipėdos fotografijos galerijoje buvo pristatytas naujausias Gyčio Skudžinsko fotografijų ciklas „Trupiniai“. Tris savaites veikusioje parodoje autorius eksponavo jau kurį laiką jo praktikuojamos pinhole’o technikos kūrybos rezultatus. Fotografijų ciklas „Trupiniai“ sukurtas poetės Elenos Karnauskaitės knygai „Pasaulio krašte“.

Iš skirtingų pozicijų

Kaip ir ankstesniuose savo fotografijų cikluose („Traces“, „Prieš“, „Laukimo zonos“), G.Skudžinskas šiuose darbuose tęsia aktualių sociokultūrinių reiškinių analizę. Tik šįkart labiau gilinasi ne į juos suformavusius veiksnius, o į šių reiškinių pėdsakus aplinkoje. „Trupiniuose“ autorius konstruoja dar vieną savo santykio su aplinka suvokimo schemą. Jį domina ne tik būties ir individo ryšio su pasauliu kategorijos, čia bene svarbesnis yra fotografijos, teigiančios individo būtį, kaip nulemtą jo aplinkos atvaizdų, momentas.

„Trupiniai“ – fotomenininko ir poetės bendradarbiavimo rezultatas. Vengdamas iliustratyvumo, išeities tašku G.Skudžinskas pasirinko ne konkrečius eilėraščius, o knygos pavadinimą – kaip nuorodą, paliekančią plačias temos interpretavimo galimybes. Poetė ir fotomenininkas čia lygiomis teisėmis į kūrybą ir saviraišką, pagarbiai, nestelbdami vienas kito, pasiūlo savus temos interpretavimo variantus. Jų dialoge, kartais pereinančiame į nebylų ginčą, socialinės kultūros reiškiniai svarstomi iš skirtingų pozicijų, skirtingomis formomis. Taip knygoje suformuojamas vizualinės ir verbalinės raiškos balansas, inspiruojantis savitą pasaulio suvokimo modelį.

Paliko savieigai

Archajišką technologiją sujungdamas su konceptualia raiška, G.Skudžinskas konstruoja originalius vizualinės kalbos dėmenis. Rikiuodamas juos vienoje fotografinio atspaudo plokštumoje, formuluoja naujus vaizdų junginius, atskleidžiančius jo ir atsitiktinumo primestos aplinkos santykio rezultatą.

Fotografuodamas autorius elgėsi neįprastai. Jis neieškojo vaizdų, nedarė jų atrankos, juolab – jų nekonstravo. Visa tai paliko savieigai. Tik kartais atverdavo pinhole‘o kameros angą, kuri įsiurbdavo aplinkos iškarpą ir palikdavo jos atspindį ant jautrios medžiagos.

Taip keletą sekundžių ar minučių vykstantis pasyvios kūrybos aktas, lemiamas kasdienių situacijų, garantuoja gyvenimo autentiškumo ir įprastų būsenų refleksijas. Kaip teigė autorius, „toks principas leidžia išvengti vaizdinių hierarchijos, atsisakyti išankstinių nuostatų, kas yra fotografiška, o kas ne, kas yra gražu, o kas ne, kas gali tapti poezijos knygos dalimi, o kas ne…“.

Perkūrė realybę

Iš pirmo žvilgsnio G.Skudžinsko „Trupiniai“ primena prieš gerą pusmetį Klaipėdoje eksponuotus G.Trimako darbus „Sidabras (taškas) / Replika (atsakymas)“. Tačiau, skirtingai nei pinhole’o judėjimo iniciatorius, Klaipėdos fotomenininkas analizuoja ne fotografinės kūrybos ir jos demonstravimo momentus, o fotografijos gebėjimą santykiauti su kitomis raiškos formomis, taip konstruojant naujas aplinkos pažinimo ir interpretavimo formas.

G.Skudžinsko teigimu, pasirinkta raiška jam svarbi todėl, kad „fotografija tokiu atveju neišradinėja naujovių, o pabrėžia ir įtvirtina fotografijos prigimtinę savybę – būti metonimiška ir fragmentiška“.

Atsitiktinius vaizdus – realybės fragmentus jis dar kartą suskaido, įsprausdamas juos į angas, gerokai padėvėtais kraštais, išduodančiais nuolatinį jų naudojimą – vaizdų kaitą-trumpalaikiškumą. Tokiu būdu autorius sąmoningai apriboja suvokėjo regėjimo lauką dar iki to momento, kol jis susiduria su fotografijos lakšto kraštais, taip leisdamas pažvelgti tik į nedidelę tikrovės atkarpą. Iš realaus vaizdo nuotrupų popieriaus atspaude dėliojami vaizdų junginiai kuria antrinius subjektyvizuotos realybės variantus.

Ne grožėtis, o mąstyti

Atrodo, kad G.Skudžinsko fotografija nepasako nieko naujo. Ji, kaip jau ir esame įpratę, kviečia ne grožėtis, o mąstyti, diskutuoti, atkreipti dėmesį į mūsų susidūrimo su išoriniu pasauliu momentą. Galbūt pastarasis ir yra svarbiausias jo „Trupiniuose“. Tas akimirką trunkantis pojūtis, kuris stimuliuoja skirtingas mūsų reakcijas ir veiksmus aplinkinių atžvilgiu.

Fotografinės realybės nuotrupoms aptikti nereikia daug pastangų. Atėjus į ekspozicinę salę tai įvyksta intuityviai, žvelgiant sau po kojomis. Pasirenkant skirtingus žiūros taškus galimi įvairūs jų, kaip ir pasaulio, suvokimo būdai. Ko gero, verta paieškoti sau parankiausio.

Kiek sudėtingiau yra su poezija. Norint ją pasiekti, reikia aktyvesnio dalyvavimo – pasipriešinti gravitacijos jėgai, pastarajai ir sužėrusiai fotografinius trupinius ant galerijos grindų. Taigi bendri poezijos ir fotografijos sąlyčio taškai pakimba kažkur ore. Kaip buvo galima įsitikinti, juos surasti nėra sudėtinga, reikia tiesiog ieškoti.

Tapybiški fotografijos peizažai

Tapybiški fotografijos peizažai

 

Danguolė Ruškienė

Iki gruodžio 11-osios Klaipėdos fotografijos galerijoje veikianti klaipėdiečio fotomenininko Arvydo Stubros paroda „Peizažai“ – viena iš nedaugelio personalinių autoriaus parodų. Ji uostamiesčio žiūrovui pristatoma beveik po dešimties metų pertraukos.

Buvęs dienraščio „Klaipėda“ fotokorespondentas A.Stubra visiems geriau žinomas kaip nespalvotos fotografijos estetikos šalininkas, beveik niekada neperžengiantis reportažo ribų. Tiesa, kaip teigė autorius, tuometinius jo reportažus tiksliau būtų vadinti „reportažais be įvykio”, užfiksuotais Klaipėdos mieste ir Vakarų Lietuvos regione – Nidoje, Palangoje bei kitur. Būtent tokia kūrybine nuostata A.Stubra vadovavosi kurdamas ankstesnę savo fotografijų seriją „Kasdienybės šviesa“ (1985-1989).

Ilgainiui nespalvoto kadro estetika buvo išmainyta į ryškiomis spalvomis nulietus fotografinius realybės atspindžius gimtojo miesto bei vaizdingos apskrities temomis. Pasak fotomenininko, „šiuo metu eksponuojama paroda – tai toks kūrybinis tarpsnis tarp analoginės ir skaitmeninės fotografijos. Galima būtų teigti, kad tai – vieno pradžia, o kito pabaiga“.

Fotografijų ciklas „Peizažai“ tęsiamas nuo 1993-iųjų. Galbūt dėl šios priežasties jis pasižymi stilių įvairove ir temos nenuoseklumu. Anot autoriaus, viso to priežastis galėtų būti ta, kad jis vis dar tebeieško ir eksperimentuoja, taip siekdamas atrasti kažką savito ir sunkiai pakartojamo.

Fiksuodamas gimtojo miesto erdves, A.Stubra nepalieka jų anonimiškomis. Beveik kiekviename kadre atrandamas objektas, išduodantis jo buvimo vietą. Fotomenininkas, kaip tikras miesto met-raštininkas, vaikšto tomis pačiomis Klaipėdos gatvėmis ir fiksuoja jų pokyčius. Vis dažniau nuklysdamas į atokiausius pajūrio kampelius ar net svetimus kraštus, jis ieško vienintelio – grožio, kurį vėliau užakcentuoja kompiuterinėmis priemonėmis. Bene svarbiausias veiksnys, lėmęs atotrūkį nuo anksčiau plėtotos temos ir stilistikos, yra dekoratyvumo siekis, maskuojantis svarbius gyvenamosios vietos geografinius taškus, pabrėžiantis romantišką gamtos prigimtį ir atskleidžiantis autoriaus kūrybos pokyčius.

Realaus vaizdo performavimas į tapybines simuliacijas – labai senas reiškinys fotografijoje. Šiandieninės variacijos nuo ankstesnių skiriasi tik naujomis technologijomis, suteikiančiomis autoriams naujas priemones. Tačiau tikslas išlieka tas pats – perkurti realybės atkarpą, panaudojant ją savų intencijų išraiškai. Norint užmegzti kontaktą su autoriaus kūriniu, šią sąlygą būtina priimti be išlygų.

„Balkonas” – tarybinės vaikystės „sekreto” žavesys

„Balkonas” – tarybinės vaikystės „sekreto” žavesys

Aivaras Dočkus

Režisierės Giedrės Beinoriūtės filmas „Balkonas”, spalio 17–31 dienomis rodytas Klaipėdoje, kino teatre „Cinamon”, praėjusį šeštadienį vėl sugrįžo į pajūrį, Palangos kultūros centrą „Ramybė”, lydimas autorės ir filmo kūrybinės grupės. „Iškristi per balkoną ir nusibrozdinti smakrą arba praryti žuvies ašaką – neskauda, o mylėti – skauda”, – teigia naujas lietuviškas vaidybinis filmas, pasakojantis apie dviejų vaikų bendravimą ir nukeliantis žiūrovus į praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį.

Sovietmečio realijos

…Štai taip mes anuomet gyvenom. Per popierines sienas klausydavomės kaimynų barnių ar meilės dūsavimų. Spausdavom vienas kitam rankas ar žiebdavom antausius išėję į balkonus. Kiemuose užkasinėdavom „sekretus”. Gaudydavom užsieninę muziką kaip auksines monetas. Įsimylėdavom su vaikišku įkarščiu ir nusivylimu. Skaitydavom pamokamus apsakymus komunistiniuose žurnaluose. Pažaidę futbolą lėkdavom į eilę prie giros furgonėlio. Skaniausias tų laikų prisiminimas ir išliko gira – kaip apdovanojimas už pavyzdingą elgesį ir gerus pažymius.

Ši Grūto parko atmosfera G.Beinoriūtės „Balkone” atkurta tobulai. Su visais niuansais. Tik kieme prie stalo šachmatus pliekiančių dėdulių gyvai neteko matyti. Ne bėda, tokiais vaizdeliais pamalo-nindavo kas trečias tarybinis filmas. „Balkonas” niekur neprasilenkia su sovietmečio prisiminimais, kurie asmeniškai man neteikia didelio malonumo, apie nostalgiją net nėra ko kalbėti. Geriausia, ką sukelia tarybinės realijos, – ironiška šypsena.

Du magiški veiksniai

Bet, be abejo, „Balkonas” pirmiausia – apie vaikystę. Ir tik po to – apie tarybinius laikus. Nors iš kino salėje sėdinčių žiūrovų reakcijos aiškiai supranti, kad sugrįžimo į praeitį efektas veikia labiausiai. Lengviausiai atpažįstamas ir „perskaitomas”.

Antras magiškas veiksnys – Rolandas Kazlas. Pasiilgo jo žiūrovai. Jis – skaudžiausias Lietuvos televizijų praradimas. Todėl kiekvienas aktoriaus pasirodymas sutinkamas tarsi legendinės roko grupės sugrįžimas. „Balkone” jis – tik epizodinis personažas ir jokių vaidybos šedevrų nepateikia, nors ir vėl įrodo aukščiausią aktorinį meistriškumą.

Vaikai – pagrindiniai herojai, jiems tenka beveik visas „Balkono” krūvis. Šaunu, kad Elzbieta Degutytė ir Karolis Savickis puikiau-

siai susidorojo su savo vaidmenimis. Neperspaudė, natūraliai bėrė žodžius, įsigyveno į situaciją. Tai labai padeda rutuliotis filmui, o su juo kartu – augti žiūrovo tikėjimui, kad tai, kas dedasi ekrane, – grynų gryniausia tiesa.

Todėl „Balkoną” žiūrėti lengva. Kartais su švelnia šypsena, kitąsyk pavyksta nusikvatoti. Lietuviškam filmui tai jau nemažas pasiekimas. Yra tiesiog stulbinamų momentų ir netikėtų atradimų, kurie suteikia vilčių, kad mūsų kinas pagaliau išsikapanos iš užstrigusio lifto. Bent jau pabandys jį išsiūbuoti.

Scenarijus – silpniausia vieta

Tačiau kai kurie dalykai, ko gero, nepajudinami. Kai atrodo, kad atsiplėšime nuo lietuviškos nuobodybės, gauname smūgį į pašonę ir vėl sustingstame tarybinės skulptūros poza.

Tėvų skyrybų linija „Balkone” tyliai ramiai nuvinguriuoja nežinomais takais kažkur į užribį. Tarsi nieko nebūtų nutikę. Ir pati istorija pakimba tarp trumpametražinio filmo ir staiga nutrūkusio bandymo pretenduoti į kažką daugiau. Vaikai nueina dulkėtu gyvenimo keliu, pasipila titrai. O tai, ką matei per ne visą valandą, sunkiai apibūdinama žodžiais – geras, blogas, patiko, nepatiko. Kažkas lyg ir buvo. Bet nieko lyg ir nebeliko. Buvo nuotaika, emocijos, personažai. Tačiau pilnaverčio filmo nebuvo. Labai primena užkastą „sekretą”. Malonų niekaliuką, kuris turėtų būti svarbus, tačiau iš tiesų tėra miela apgaulė.

„Balkonas” konkrečiai parodo lietuviško kino dabartinę situaciją. Su aktoriais dirbti išmokome. Atmosferą sukurti visuomet mokėjome. Detalės ir smulkmenos labai gražios. Prie filmavimo neprisikabinsi. Klasikinis. Dialogai taip pat palaipsniui žmogiškėja, atsiplėšdami nuo literatūriško dirbtinumo. Tačiau scenarijus – silpniausia vieta. Vis dar mėgstame neva prasmingai pasišnekėti apie nieką. Pabaigti daugtaškiu, nutraukti neišvystytas linijas, nužudyti intrigą.

Šnekant paprastai – „Balkonas” „fainas”, bet trumpas. Žavingas, bet nepilnavertis. Žaismingas ir neišbaigtas. Tačiau paremti lietuvišką kiną būtina. Kitaip jo visai nebeliks. O reikia