Trikalbystė: poezija, muzika, kinas

Trikalbystė: poezija, muzika, kinas

 

Sondra Simanaitienė

Į uostamiesčio Kultūrų komunikacijų centrą (KKKC) spalio 31-ąją užsuko tarptautinis audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp – 2008 Vilniaus/ Kauno/ Klaipėdos /Šiaulių“.

Ieško netradicinių vietų

Festivalis „Tarp“ – jau trečiasis. Jam būdinga gana paprasta formulė: poezija plius vaizdas plius garsas. Paprasta iš pirmo žvilgsnio, nes sukurti šių trijų menų kompaktišką, meniškai įtaigią, lakonišką simbiozę nėra jau toks niekų darbas. Nors, kaip mano šio festivalio sumanytoja Gabrielė Labanauskaitė, tokios menų raiškos XXI a. turbūt nepavyks niekam išvengti, nes esame apsupti garso, vaizdų ir pan. Net kai galvojame, kad nieko nestebime, kažkas stebi mus pačius (čia ir kitose šio straipsnio vietose yra cituojama iš G.Labanauskaitės ir Dovilės Butnoriūtės pokalbio, paskelbto www.tarpfest.lt).

Taigi, kai tu eini gatve, svajodamas apie ateinančių metų atostogas pas senelį kaime, tave kažkas pro langą filmuoja, fotografuoja, aprašo, tiražuoja ir supakuoja į audiovizualinį ryšulėlį, ir jau tuomet siunčia festivalio „Tarp – 2008“ komisijai, kurios pagrindiniai kriterijai, atrenkant kitų metų festivalio dalyvį, – originalumas, profesionalumas ir sistemiškas ėjimas audiovizualinės poezijos kryptimi (G.L.).

Šiam festivaliui būdinga ieškoti keistų, netradicinių vietų. Pvz., praėjusiais metais festivalis vyko tik Vilniuje ir tik Vasaros gatvėje 5 (Psichikos reabilitacijos centre). Gal todėl po tokios intensyvios reabilitacijos šiemet festivalis išsiliejo po didžiųjų Lietuvos miestų barus, klubus ir galerijas. Kitais metais, tikėkimės, pasieks ir atominės elektrinės uždaromus cechus ar kitas sunkiai paprastam gyventojui prieinamas erdves, kaip, pavyzdžiui, Klaipėdos buvusio kino teatro „Aurora“ salę.

Įtikino menine intencija

Peržvelgusi „Tarp – 2008“ dalyvių sąrašą Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose, rinkčiausi Vilnių, nes ten dalyvavo daugiausia poetų: Aušra Kaziliūnaitė, Tomas S.Butkus su grupe „Betoniniai triušiai“, Darius Pocevičius-Pats ir kiti (kaip supratau, pravardės labai papildo šio festivalio dalyvio biografiją). Klaipėdoje poetų gildijai grynuoju pavidalu atstovavo Benas Januševičius, perskaitęs savo ilgai grojantį eilėraštį ir paskui visą vakarą ant KKKC sienų kabinęs parodą „All different – all equal”.

Vakarą Klaipėdoje pradėjo Suzanne’os Doppelt instaliacija „Judantys objektai” (Prancūzija). Žiūrėjome į ekrane judančius objektus, klausydamiesi prancūziško balso. Vėliau ir vėl žiūrėjome į ekraną, klausydamiesi rusiškai rašančios poeziją grupės „Orbita” iš Latvijos skaitomų tekstų. „Orbitos” programai būdinga eilėraščių ir sukurtų videoklipų stilistinė įvairovė, nes ją sudaro penkių žmonių kūryba.

Prieš kelerius metus, berods 2002-aisiais, Klaipėdoje buvo „Orbitos” almanacho pristatymas, jau tada patraukęs dėmesį savo dizainu (šalia tekstų lygiavertiškai naudojamos fotografijos, keistas medžiagos išdėstymas, knygos įrišimas) ir koncepcija (susibūrimo į meninę grupuotę tautinės tapatybės principu). „Orbitos” narių skaitomi tekstai ir vaizdai tarpusavyje skyrėsi nuotaika bei atlikimo technika: vieni migdantys savo monotonija, kiti sekinantys savo greita kaita, treti panardinantys į metafizinę būseną. Tačiau, man svarbiausia, įtikinantys savo menine intencija, nes, kaip kalbėjo viename interviu šio festivalio dalyvė iš Vokietijos elektronikos menininkė ir AGF grupės  įkūrėja Antye Greie (labai gaila, nedalyvavusi klaipėdietiškoje programoje), mano instrumentai – balsas ir mano naudojama programinė įranga. Ir, žinoma, meninės intencijos. 

Meninėmis intencijomis ir patraukia tokie festivaliai, kuriuose gali persismelkti į šiuolaikinės meninės komunikacijos lauką. Juolab kad pats festivalis buvo sumanytas kaip žmonių, kuriančių įvairiose meno srityse, bendradarbiavimas bei susišnekėjimas.

Klaipėdoje – nebe naujiena

G.Labanauskaitės, Vlado Dieninio ir Pavelo Kostiukovo audiopoezijos projektas „Kadrai iš filmo” klaipėdiečiams savo pateikimo maniera nebuvo naujiena, nes Gabrielė su kompanija dalyvavo šį rugsėjį šiuolaikinio meno festivalyje „Plartforma – 2008”.

Gabrielė skaitė dainuojamuoju balsu savo tekstus, Vladas grojo kompiuteriu ir elektriniais būgnais, Pavelas – elektrine gitara.

Aksominis balsas, sijonas iki žemės, būgnininko stuksenimas mažyčiais tarsi japoniškos lazdelės pagaliukais, gitaros čirpiantis siūbavimas…

Iki visiškos meditacijos man trūko vaizdo ant sienos, kuris sutelktų dėmesį, leistų pamiršti tuos, kurie skleidžia garsus, ir kinematografiškai praplėstų meninį vaizdinį.

Toks noras atsirado tik todėl, kad jau esu mačiusi KKKC kiemelyje vieną Gabrielės žaidimą su videomenu, šviesa, balsu, muzika, kūnu ir karoliukais, kuris pritrenkė savo įtaigumu ir visų išvardintų dalykų samplaika.

Vakarą Klaipėdoje užbaigė triukšminga „TylaJunta: hART MUSIC“ (Raimundas Eimontas, Mindaugas Valiukas, Erikas Norkus), išmesdami vakaro dalyvius iš kompiuterinės tylos į heloviniško šėlsmo vakarėlį, po kurio būtų galima suabejoti Gabrielės pasakymu, kad rudenį krenta lapai, bet ne poetai.

Dienos pokeris

Dienos pokeris

Dainius Vanagas

Virtuvėje buvo neramu: airių seteris traukėsi atatupstas, jo išsigandusios akys desperatiškai smigo į kažin ką nematomą ore. Ši neregimybė šliaužė parketo lentelėmis, lipo sienomis, sklendė oru ir nepaliaujamai vijosi šunį, kuris galėjo perkąsti gerklę katei, tačiau nemokėjo gintis pats nuo savęs. Gyvūnas inkštė, didžiuliai deguonies kamuoliai plūdo į jo plaučius; visa aplink virto skausminga baime, niekais verčiančia net stipriausius instinktus. Šuo nepajėgė suprasti, jog baimė tupi ne kambaryje, o jo akyse, ir kad kuo toliau jis bėga, tuo arčiau savęs ją traukia.

Joks veterinaras negalėjo to paaiškinti: seteris buvo sveikas, stiprus, guvus gyvūnas, tačiau retkarčiais į jo mintis lyg kas įpūsdavo žmogišką bejėgiškumo dulkę, tokią sunkią ir nejudrią, nepastumiamą ir neapimamą. Traukdamasis keturkojis nugara stumdė taburetes, jų nelygus drebėjimas čiuožiant parketu maišėsi su šuns kiaukčiojimu ir inkštimu.

– – – Diena jau buvo įsismaginusi, saulė tvarkingai riedėjo į zenitą. Mindaugas, pažadintas triukšmo virtuvėje, ropštėsi iš lovos trečią ir, rodos, paskutinį kartą šiandien. Neapsirengęs, vienais apatiniais, jis nudūlino triukšmo link. Susmukęs, pakraupęs šuo vaikino nenustebino, veikiau nuvylė: tai nebuvo pirmas kartas, ir jis žinojo, ką reikia daryti. Pačiupęs rankšluostį Karolis, kurio seteris, regis, nė nepastebėjo, prisėlino prie augintinio ir staigiu mostu uždengė ir užspaudė jam akis. Šuo virpėjo, tačiau pernelyg nesipriešino, todėl vaikinas viena ranka laikė rankšluostį, o kita ėmė glostyti gyvūno papilvę, ramiai, tarsi nelaimingam draugui, kartodamas raminančius žodžius. Pamažėle seteris rimo, jo kūnas glebo, minkštėjo, išgąstis traukėsi, nors ir palikdamas stiprų nuovargį. Vaikinas atsargiai paėmė gyvūną ir nunešė jį į tualetą, paguldė ant kilimėlio ir uždarė duris; ten — tamsu, lyg nematomos rankos visą laiką laikytų užspaudusios akis.

Rytinis įvykis vaikino neišbudino: atrodė, jog jis it konvejeris gelbėja šunis, kurių kiekvieną dieną tūkstančiai patenka į geležines, mechanines jo rankas. Lėtai apsirengęs, Aurimas nutipeno į vonią; šlapiais delnais suvilgęs veidą, netrukus jau dairėsi po šaldytuvo lentynas. Pusryčiai jam teikė malonumą: vaikinui atrodė labai gražu ir teisinga, kone herojiška, jog pavalgius įgauni jėgų, gali atsistoti, eiti, ieškoti, kol išsisemi ir vėl turi pasistiprinti. Maistas — sąlyga laisvei; jis mėgo taip kelti sau ūpą.

Nors jau dabar buvo praleidęs dvi pamokas bei vėlavo į trečią, Žilvinas intensyviai svarstė, ar nereikėtų vėl grįžti į lovą: jam taip norėjosi susisupti į antklodę — lyg į šarvus įlįsti. Jau dukart jis taip pasielgė, tačiau dabar, nors ir nenoriai, bet vis dar likusio pareigos jausmo spaudžiamas, nutarė apsilankyti mokykloje. Staigus sprendimas privertė jį skubiai sudoroti pusryčius, ir jaunuolis tučtuojau nuskubėjo rinktis vadovėlių. Rinkosi juos kruopščiai, netgi tų disciplinų, kurių pamokas jau buvo praleidęs. Tai buvo atsargumo priemonė — pakliuvęs į mokytojo, kurio pamokoje nepasirodė, rankas, jis galėtų parodyti atliktus namų darbus, taip išvengdamas papildomų rūpesčių. Rakinant buto duris, jam rodėsi, kad girdi, kaip tualete tyliai, vangiai krebžda šuo.

Po akimirkos jau buvo kelyje į mokyklą. Vėsus rudens vėjas drabstėsi lapais, nors debesys danguje vaikščiojo lėčiau nei žmonės gatvėse. Eidamas mėgo klausytis muzikos, ji mokėjo užmerkti jam akis, todėl vaikinas nė nepajusdavo, kaip atsidurdavo mokykloje: paklaustas nei ką matė, nei ką girdėjo, turbūt nepasakytų, tik pečiais gūžteltų: nesuprasi — nežino, ar žinoti nenori. Tačiau tai nebuvo blankus, savyje skęstantis ar nuskendęs jaunuolis. Kartais jis mokėjo būti netgi labai guvus tiek protu, tiek veiklumu, tačiau ir tomis akimirkomis jausdavosi lyg netikras, paties savęs pagamintas, išsireikalautas produktas. Kita vertus, fasadui nerūpi ,,kaip” — jam tiesiog reikia spalvų, ir Paulius tą aiškiai supranta — mokykloje šito puikiai išmokoma.

– – – Betgi neišvengdavo ir išties džiaugsmingų, šiltų, linksmų akimirkų, tačiau nebuvo žmogus, mėgstantis prie jų prisirišti.

Įžengęs į matematikos kabinetą ir atsiprašęs mokytojos už pavėlavimą, ramiai atsisėda į savo vietą; trigonometrija. Akimirka blaivaus nusivylimo, menamas mygtuko spragtelėjimas, ir mokinys ima mechaniškai darbuotis; uždavinys po uždavinio: it kvailas vabalas jis kapstosi į priekį vien tam, kad judintų šakalines kojeles, kol galų gale išgirsta skambutį, leidžiantį ištrūkti iš sistemos, nusimesti vabalo šarvus, tačiau Saulius neskuba — nėra kur; jis baigia braižyti lygiašonę trapeciją, pasiteirauja mokytojos, kurią dieną bus kontrolinis darbas, ir tik tada ramiai išsliūkina iš klasės.

Po minutėlės jis jau sėdi ant palangės priešais lietuvių kabinetą, maži žemių grūdeliai krenta ant grindų, kai jis, švytuodamas kojomis sudaužia batus; nejudančiame laike laukia skambučio, šįkart jau — gido į sistemą. Norėtų galvoti apie ekonomiką, politiką, kultūrą — rimtus ir svarbius dalykus, suteikiančius svorio individui visuomenės kontekste, — taip pateisintų šį laiką, papirktų sąžinę, tačiau galvoje pūna ir švinksta neprižiūrimi dirvonai, paskiri, lengvut lengvutėliai žemės trupinėliai, tokie, kaip byrantieji nuo padų. Martynas prisimena, kaip mėgdavo žaisti Lego: konstruktoriuje niekas nesusiję jokiais ryšiais. Jei nori, nutrauki žmogaus galvą ir uždedi kitą. Keiti rankas, kojas, dangų — į žemę, viduramžių pilį — į modernų automobilį, o jei įsigeidi — paprasčiausiai viską sutrupini. Tai šaltas pasaulis, laisvas, nes neturi jokių sienų, tačiau beprasmis, kadangi daiktai neturi vienintelės bei nepakeičiamos savo vietos ir paskirties. Vaikinui pačiam keista, kad seniau jis mėgo šį pasaulį.

Netrukus tarp Lego detalių įsimaišo kaštonai, vis krintantys kieme, chemijos mokslo įžūlumas, bendraklasių merginų kūno netobulumas. Artūras blaškosi po mintis, jo kvailas beformis ištįsęs veidas tirpsta ore, kol jį vėl iš naujo nutapo tik ką ,,iš parūkymo” grįžę bendraklasiai: linksmas, ironiškas, jaunatviškai užgaulus pokalbis apie Lietuvos futbolininkus trunka iki pamokos pradžios. Tuo metu vaikinas persimaino, jo veidas žydi juoku ir sąmoju — jis liaujasi galvojęs, nes puikiai moka būti kompanijos žiedeliu.

Per literatūros pamoką sukniubęs tyso suole; literatūra neteikia džiaugsmo, jam atrodo, kad ji, net ir būdama labai reali ir detali, vis tiek yra per toli nuo žmogaus. Tarp bet kurių dviejų užrašytų sakinių trūksta galybės kitų, kad ten būtų žmogus, kad stovėtų ten, šviestų ar temdytų, žavėtų ar pykdytų. Nagrinėti sukurtus, netikrus personažus jam atrodo dar beprasmiškiau. Tebūnie tai gyvų žmonių prototipai, gyvenimiško elgesio šablonai, pati tikriausia patirtis, tačiau nėra tokios abėcėlės, į kurią tilptų žmogus — taip Ričardas, nusivylimui ir menkumo jausmui atėjus, drąsindavosi įrodinėdamas savo išskirtinumą.

– – – Mokytoja netikėtai užduoda klausimą. Jis neatsako, nes jo negirdi.

Per istoriją mokosi apie Frankų imperiją. Šitai Lukui patinka; tai — tikra, nesvarbu, jei tik iš dalies.

Eidamas namo mechaniškai kartojo tik ką išmoktas viduramžių datas, tačiau netrukus susikaupimas ėmė dilti, žingeidi nuotaika nyko. Tilto apsauginės grotelės blizgėjo saulėje, pro jų plyšius matėsi tekantis vanduo. Lyg mažytis vaikas įsižiūrėjo jis į vandenį, juostelėmis supjaustytą, ir kuo ilgiau žiūrėjo, tuo geriau jį girdėjo, crescendo besijuokiantį. Upė žino, kur eina — vienas jos galas aukščiau už kitą, todėl ji teka lengvai ir užtikrintai. O Ignas lyg pelkė — klimpsta ir nejuda; stipriausiomis liūno akimirkomis jis nebemoka guostis. Juk romėnų nukariautojai frankai, net jei ir buvo tikresni už literatūrą, vis vien jau seniai mirę. Ir ką gi daryti su maistu tuomet, kai net turimos energijos neturi kur išleisti.

Ir tada jis byra Lego detalėmis, pats sau svetimas, nes nuo įsivaizduojamo liūdno pasaulio jis ginasi įsivaizduojamu gražiu, nors galbūt ir nujaučia, kad kova vaizduotės soduose naudos neneša.

Sigis suėmė rankomis savo galvą ir, nugara atsirėmęs į turėklus, stipriai ją suspaudė; jam atrodė, jog turi liautis mąstęs. Juk tai, ką jis regėjo akyse, buvo literatūra, buvo menamos kančios ir sudėtingi sprendimai, savireikšmingumo iliuzijos, kurios neturėjo nieko bendra su sakiniais, esančiais tarp jų. Atrodė, kad galva mažėjo, nyko įtemptose plaštakose; tolygiai stiprėjantis skausmas išgąsdino, jis instinktyviai atitraukė rankas, baimindamasis, kad savęs nesužalotų; delnai buvo drėgni ir blizgėjo saulėje lyg upė. Pilkšvas palengvėjimas, lyg įveikus ilgą distanciją, užliejo jo kūną. Vaikinas nevalingai prisiminė Karolį Didįjį ir vaizduotėje titulavosi imperatoriumi, tik ką įveikusiu savo galvą bei tapusiu vienvaldžiu savo kūno imperijos valdovu.

Grįžęs namo, iškart patikrino tualetą: šuo vėl buvo guvus ir, vos pravėrus duris, šmurkštelėjo Jonui tarp kojų.

- Dabar ir Tu imperatorius, ar ne? — glostydamas šunį tarstelėjo.

Persirengęs kruopščiai pasigamino pietus, vėliau dėmesingai sutvarkė virtuvę, išnešė šiukšles. Lauke lijo ir byrantis vanduo tapo azartiško žaidimo dalimi: Kęstutis kiek įkabindamas skuodė konteinerių link ir atgal, stengdamasis, kad drabužiai kuo mažiau sušlaptų. Pasiektą rezultatą įvertino teigiamai ir jam toptelėjo, kad visai smagu kelti sau mažus tikslus: iki jų įgyvendinimo nereikia ilgai laiką barstyti, nes rezultatą gali matyti kone tuoj pat. Tačiau didelių polėkių maži tikslai neguodžia.

Vakarą paskyrė namų darbams — visą aplinkinį pasaulį juose nuskandino. Gerokai sutemus grįžo tėvai. Visi kartu pavakarieniavo, neatidžiai pasidalijo dienos įspūdžiais ir išsiskirstė kas sau. Tirpo valandos, rodėsi vidurnaktis, tačiau jokie stebuklai nevyko: paprasčiausiai naktis klojo patalą rytdienai.

Jis išjungė šviesą ir tamsoje akimirkai sustingo; mėgo pojūtį, kai ir užsimerkęs, ir atsimerkęs mato tiek pat. Tamsoje nereikalingas fasadas. Vaikinas pagalvojo, kad taip jaučiasi ir šizofreniškas šuo: abu saugūs tamsoje, abu tualete, už durų, kurios kartais praveriamos lyg priminimas, kad du kvadratiniai metrai nėra visas pasaulis. O svarbiausia — abu tiki tuo, ko bijo.

Rūpestingai apsiklojęs antklode, jis lyg tarp kitko pagalvojo, kad nenori, jog litą pakeistų euras. Įsivaizdavo, kaip patriotiškai nieko nepirks, jei mūsiškę valiutą pakeis europietiška. Po to spėliojo, ar ir jis senatvėje knarks, kaip kaimynas už sienos. Ir ar rytoj prisivers atsikelti laiku ir pasiimti dar vieną dieną.

Taip ir užmigo nesupratęs, kodėl rytą atsikėlė.

Jaučiantis savo kailyje

Jaučiantis savo kailyje

Sigita Bartkutė

Gintaro Grajausko „Eilėraščiai savo kailiu“ prasideda paradoksaliai dramatiškai apnuogintu kūrybinio nebylumo –­ „bandė ne kartą: / baisiai pražiodavo burną / įtempdavo balso stygas / nelyg lanką // ir sssviesdavo / žodį ne žodį: švokštimą (…) // todėl nutilo visai“ (p. 5) – nekaltybės praradimu:

(…) tuomet

Susidrovėjęs

apstulbęs ir

išsigandęs –

jis pradėjo

kalbėti (p. 6).

Nekaltybės praradimas – privalomas aktas. Kitaip pasibaigtų „gyvenimas lygu kūryba“. Tačiau nekaltybės praradimas bet kuriuo atveju yra pernelyg slėpiningas ir intymus aktas – jį išviešinant faktiškai tik apsijuokiama. Ir vėlgi tai visada patiriamas tik savo kailiu aktas – kiti jo už tave neišgyvens. Tačiau tas sukrėtimas, kuris ištinka subjektą, yra ir per daug stiprus, kad nekiltų klausimas: nejaugi visa tai – man vienam? Dėl to atsiranda komiškai dramatiška įtampa: taip norisi išsipasakot („Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“, p. 40), o kalbėti negalima, ir nekalbėt neįmanoma – kitaip susergama socio/homofobija: „[jis] išeidavo vien tik sutemus // trumpais perbėgimais / išsisukinėdamas nuo kryžminės / gatvių žibintų ugnies // sėkmingai įveikęs aikštės / minų lauką, šturmuodavo / parduotuvę (…) // linktelėjęs kasininkės / kirpčiukams, sumokėdavo / susižerdavo grąžą“ („Eilėraščiai savo kailiu“, ten pat). Tokia situacija negali tęstis amžinai, nes veda į susinaikinimą. Nors nihilistiški buvimo prasmės apmąstymai – kol mirsi, esi pražuvęs („Kaulinė dūdelė“, p. 71) – ir pagunda prisvirbti mirtį (ten pat, p. 20) – G.Grajauskui nėra svetimi, bet jo kūrybos subjektui, pasirodo, velniškai smagu būti gyvam („Erezija“, p. 239), nes gyventi pirmiausia yra gražu („Kaulinė dūdelė“, p. 28).

G.Grajauskas viename interviu yra pasakęs, kad jam „svarbiausia – dialogas, tegu įsivaizduojamas, tegu iliuzinis“ (Lietuvos institutas, pristatymas Turino knygų mugei). Tad eilėraštyje „Nebylys“ tam ir kuriama akivaizdžiai erotiška provokacija – siužetinė veiksmo užuomazga priklauso tiktai nuo jos, bet ne nuo romantiškai efemeriškos nepažįstamosios, o tik nuo itin buitiškai savos kasininkės –­ kasdienybės atstovės:

kodėl tu tyli? velnias,

kodėl tu vis tyli ir

tyli su manim?

Ką tik cituota eilutė paslanki interpretuoti ir kitaip – tyli su manim? Tad rinkinio „Eilėraščiai savo kailiu“ klausimas, žvelgiant iš gyvenimo kasdienybės, tampa dar stipresne provokacija. Tarsi teigiant poezijos subjektui, jog nesunku eilėraščiuose rasti dialogą su būties „princesėmis“. Betgi toje pačioje lyrikoje tam pačiam žmogui taip norisi „tokios švelniai simpatiškos vizijos: (…) eilėraščius skaitančio šaltkalvio“ („Iš klausos“, p. 72), nes sunkiausia poezijoje užmegzti pokalbį kaip tik su juo ir paprasta kasininke… Ar ne todėl rinkinyje atsiranda eilėraštis „Metai iš metų, diena iš dienos“?:

tiek daug kalbėjau

apie žydinčią

vyšnią

turiu apie ką

patylėti dabar,

sningant. (p. 93)

Eilučių ir posmelių „sulaužymas“ čia akivaizdžiai opozicinis – taip ne tik žodis vyšnia radikaliai atskiriamas nuo klišinio poetizmo žydinčią (S.Nėries eilėraščio kernagiško skandavimo?), bet visai naują reikšmę įgyja ir spalva – vyšnia, juk ir jai žydint, ir ant jos sningant, yra vienodai balta… Taip G.Grajausko poezijoje pratęsiama polemika (aštriausiai pasireiškianti šio autoriaus prozoje) su tariamo grožinio stiliaus – „iškalbos meno“ –­ apologetais, „tylos lygu mirties“ tiesą išryškinant kaip esmingiausią:

tylinčio neperrėksi (p. 94).

Tokiame kontekste lengviausia suvokti šioje G.Grajausko knygoje pasirodančius ir Šventojo Rašto motyvus. Jėzaus tyla – per daug stipri jėga, kad ją pajėgtų atlaikyti minia, pripratusi laimėti vien agresyviu rėkimu, todėl „Mes jį nužudėme“ // nes nieko / nėra įžūliau / už jo nuolankumą“ (p. 72), o kaip vienas didžiausių apgailestavimo argumentų dėl Jėzaus „išsigimimo“ – et, tas Kristus –­ pateikiamos frazės: „anksčiau (…) neblogai pašnekėdavo (…) //; nebebendrauja (…) slankioja vienas (…) / (…) ir tyli //; o koks vyras buvo. Koksai ugningas / oratorius („Prieš nukryžiavimą buvo murmėjimas“ – p. 9, 10). Ironiškas G.Grajausko eilėraščių žmogaus santykis su tuščiažiede oratorine tradicija šiuose fragmentuose akivaizdus. Bet ne tiek ironiškas, kiek jau autoironiškas – mes jį nužudėme; mūsų šventa / pareiga tam žmogui padėti (p. 10).

Autoironiškai skausmingas suvokimas, kad, deja, ir per kalbą kiekvienas iš mūsų esame esminio žmogiškosios egzistencijos vyksmo žudikai – labai stipri šio G.Grajausko rinkinio eilėraščių tema. Tačiau knygoje „Atsiskyrėlio atostogos“ yra pasakyta ir kita šio poeto mintis –­ „gražiai meluoti yra geriau nei negražiai tylėti“ (p. 29), o viename interviu autorius teigia ir tai, kad „poezija –­ galimybė susikalbėti. Gal net paskutinė, kas čia žino“ („Benardinai.lt“, 2008 06 10). Užtat, kaip jau minėta, rinkinyje „Eilėraščiai savo kailiu“ kūrėjui yra ne mažiau skausmingas nebylystės sindromas, nes G.Grajausko poezijos žmogus –­ nuluptaskūris, kuris „kliegia nuo / vėjo gūsio, menkiausio dvelktelėjimo ir dar baisiau jam, kad jis priverstas klykti tylėdamas“ (p. 95). Betgi skausmingiausia žmogui –­ nutylėjimo baimė: „už visko netekusį Biblijos Jobą baisiau / tėra Nutylėtasis Jobas“ (p. 92). Todėl iš paradoksalių antitezių supintas G.Grajausko eilėraščių rinkinys į savo vyksmą įtraukia ir kiekvieną iš mūsų. Tai skaitytojui sudaro pačias geriausias sąlygas su knygos lyriniu subjektu „nepakaltinamai“ pasišaipyti ir iš savęs:

mokausi nuolankumo

koks išdidus būnu,

kai pavyksta! (p. 93)

Beveik kiekvienas šio rinkinio tekstas pažeria tokių neįtikėtai smagių žmogiško būvio situacijų („jauni banditėliai (…) // švilpia (…) / kvatojasi iš manęs // juokiuosi ir aš // savas esu čia, va“ – p. 100) ir nelauktų klausimų („kas nutinka / kai du mirtini egoistai / staiga iki ausų įsimyli“, p. 78) su dar sąmojingesniais atsakymais („jokių daugiau egoistų / vien mylinčios ausys“, p. 78), kad skaitytojui lieka tik nesuvaldomai įsikikenti – ne iš ko nors kito, o tik iš savęs. Todėl, kad be galo gražiai pavyko G.Grajauskui „sujungti / viršų su apačia“ („Nuogas prieš veidrodį II“, p. 63), kur „(…) nebėra nieko nereikalingo“, o kartu yra viskas: „debesys / (…) snaigės / (…) purvas po kojom“ (p. 61). Ne grožis, tik grožio mirksnis (esė „Mūsų laikų herojus: samurajus be Šeimininko“ yra įsirašytas priesakas („Rinktis estezę, o ne estetiką“, –­ „Iš klausos“, p. 100).

Vis dėlto šis poetas priverčia graudžiai paradoksaliai suvokti ir tai, kad „Šėtonas yra [kaip] žmogus / tiktai velniškai vienišas“ („Šėtonas prisipažįsta“, p. 52). Tad be galo paradoksalią kasdienybę ir jos grožį, skaitydami rinkinį „Eilėraščiai savo kailiu“, imame apmąstyti ir dramatiškai: „o ką, jei tas grožis būtent toks / ir yra: vienadienis, skaudžiai / mirtingas // jeigu (…) // (…) nieko daugiau nebelieka, / vien patikėti – jog (…) /grožis amžinas“.

o ką, jeigu jokio grožio daugiau

visai ir nėra, vien tik tas

patikėjimas.

kai pavyksta! (p. 62)

Čia paradoksaliai komišką dramatizmą iliustruoja gal ne paties geriausio G.Grajausko teksto ištraukos, bet jos gan gerai atskleidžia nuogo lyrikos subjekto požiūrį į bet kurios savianalizės smulkmeniškumą ir begalinį menkumą („varge, / kuo dabar prisidengt man / nuogam nuo tavęs, p. 73), kai netgi ir į meldimą – Viešpatie! –­­ atsakymas yra tik toks: „Taigi, vaikeli“ (p. 31).

Tad rinkinio „Eilėraščiai savo kailiu“ žmogaus buvimui, kol Dievas tavęs nesuvalė (p. 98), nėra duotas joks kitas atvejis –­ tik tas vienas, kur baigia praeiti (p. 67) arba įvyksta dar paradoksaliau: pamatome, kad net tas atvejis – tai Niekas, visame gražume („XXI a.“, p. 64). Kas tada lieka? Tik grajauskiškai tragikomiškas sąmojis. Jam sukurti eilėraštyje „Radviliškio bliuzas“ (p. 26, 27) puikiai panaudojamas elektroninio diskurso ir lietuvių šnekamosios kalbos vitališkų intonacijų opoziciškumas, o groteskiškai apokaliptišką nuojautą galima, pasirodo, sužadinti ir elementaria korektūros klaida: parašiau „zinai man tai / geriausia savo karste“. Čia mirtis išsakoma jau kaip atvira XXI a. Nieko pergalė prieš mus, nors tarsi ir stengiamasi visomis išgalėmis nuo to atsiriboti – „taip kvailai susimoviau – / nu krašte, ne karste gi“, bet kaip esminį pastarosios frazės akcentą mes dar kartą išgirstame vėl tik žodį karste. Taip juokas pereina į ašaras, nes eilėraščio tragizmą ypač ryškina baigtinė, specialiai „neornamentuota“ nevilties frazė: „kad ne tuodu vaikiūkščiai / pėsčia nueičiau / visai tai Airijai snukį / nagais išakėčiau!“ (panašiai baigiasi Žemaitės „Nelaimingi vaikai“), o iš pavadinimo ir visos teksto ritmikos aidi į mus dar ir minoriškas bliuzas. Užtat ir girdime tai, kas buvo pasakyta dar A.Mackaus – „ir mirtis nebus nugalėta“.

Dauguma tyrinėtojų kaip vieną savičiausių G.Grajausko eilėraščių bruožų yra pažymėję jų epiškumą. Tekstų cent­re –­­ pagrindiniai veikėjai. To neįmanoma paneigti. Ir šios knygos „buvimo srautas, nepertraukiamas ir nedalijamas“ (interviu su G.Grajausku – „Bernardinai.lt“, ten pat) yra socialus. Čia akivaizdžiai vykdomas įsipareigojimas – išryškinti gyvenimo horizontalę, nes „be horizontalės moka apsieiti tik angelai ir raketos“ („Iš klausos“, p. 100). Dėl to, matyt, stengiamasi „nesišaipyti iš kalbančių apie orą“, bet užsibrėžiama „šaipytis iš žinančių, ką ir kaip kalbėti. Iš savęs, per gerai žinančio“ (ten pat) ir dirbtinai neglaistyti eilėraščių žodžių. Vėl, kaip ir visoje G.Grajausko kūryboje, rinkinyje nevengiama obsceniškų posakių, bet puikus kalbos jausmas (deja, dubliuoju literatūrologą M.Šidlauską) ir nepriekaištinga etinė nuovoka ne tik neleidžia autoriui užsižaisti vulgarybėmis, bet paverčia jas ir nepamainomais buvimo horizontalės štrichais (žr. p. 50 posmelį – „Šėtonas yra pankas…“). Todėl, bent man, šie G.Grajausko eilėraščiai yra vienu kartu ir labai aiškiai kryptingas lyrinis pasakojimas, ir gerų fotografijų albumo vartymas, ir puikios kino dokumentikos, kur susikalbama „vien tik bendraujantiems suprantamomis užuominomis, ypatingais pažvelgimais, gestais“ („Iš klausos“, p. 60) žiūrėjimas.

Tačiau epinė eilėraščių struktūra tėra tik paviršinis šio poeto tekstų lygmuo, kuris perskaitomas gan nesunkiai. Visai kas kita – rinkinio „Eilėraščiai savo kailiu“ kūrinių intertekstiniai pustoniai ir melodinės pastarųjų potekstės, nes ši poezija tikrai turi ir „juodo / kraujo – to, kuris dainuoja ir šoka“ (p. 47). Beje, ar ne dėl to jos lyriniam „aš“ visai nesunku ir švelniau, atsainiau („Iš klausos“, p. 101) nusijuokti „pagal Editą Piaf: ėmiau gyvent / ir tada –­ tadadam – / išsipildžiau“ (p. 45, 46) arba jau kad smeigti, tai smeigti – tik į skaitytojo gyvuonį. Tą patyriau atsivertusi eilėraštį „Fado“ (p. 74, 75), kurio pavadinimas paimtas iš portugalų liaudies dainų. Atrodytų, eilėraščio turinį nurodo pats žanras –­­ bus „dainuojama“ tik „apie nelaimingą meilę“. Tačiau, bent man, čia pirmiausia komiškai pasigirsta Ch.Perrault Raudonkepurės pokalbio su vilku gaidos („sakyk, mylimasis, / kodėl tavo randas taip žvilga“), bet jas akimirksniu užslopina rytietiškai skaidrus jausmo subtilumas („tai vis mėnesiena“), susilydęs tik su valiūkiškai dialogišku portugališkų ritmų žaismingumu – vis paplojant ar spragtelint pirštais („– tai vis, // – tai vis…“), o dar paradoksaliau paveikia eilėraščio pabaiga. Nors nuo priešpaskutinio posmelio mirtis akivaizdžiai nuspėjama – „mylimasis, kodėl / tavo veidas toks baltas“, betgi ji tikrai ne tokia, kokios laukta: „tai vis tu, / mirštu ant tavo rankų“ (vėlgi „apverstas“ „Raudonkepurės“ finalas –­ beje, knygoje „Iš klausos“ parašyta: „pasakų vilkas gyventi iš tiesų nemoka“, p. 78). Gal tai ir nėra tas G.Grajausko „puantas“, kuris kaip siekiamybė išsakytas „Erezijoje“, bet padarytas jis tikrai neprastai. Dargi erotiniame eilėraštyje, kuris šiuolaikiniams poetams yra ir taip rizikingas, nes net ir pats žodis „meilė“ yra / griežtai draudžiamas, nes banalus. Tad eilėraštis „Amžinai įsimylėję poetai“ ir pradedamas kaip tik nuo to, jog „nieko pasauly nėra komiškiau / už įsimylėjusį poetą“. Gal skaitytojui todėl taip ir gražu paklausyt, kad tokia „siaubinga / poetinė klišė (…) – aš taip tave myliu“ šiame tekste nuskamba ir vietoje, ir laiku. Lyrinio subjekto sąmojaus čia, matyt, tikrai nepajėgtų nurungti net ir nobelistai (p. 81, 82)…

Vis dėlto „Eilėraščiai savo kailiu“ tikrai laukė ne šitos recenzijos – vienos iš baltasubinių rašeivų myzgimo (p. 49). Tad man už šią knygą, G.Grajausko tikrai puikiai jaučiantis savo kailyje sukurtą, derėjo iš karto autoriui tarti vien finalinį jos: 

ačiū, buvo gražu.

„Literatūra ir menas“, 2008 10 31

po spindinčiu kupolu

Rimantas Kmita
po spindinčiu kupolu


sėdi ji
kasoje
vos laikosi
dešimt minučių iki vidurnakčio
išsunkta iki paskutinio
vos kvėpuojanti,
nematau, kaip ji kvėpuoja
ir atrodo, kad ji nekvėpuoja
ir man šmėsteli, man pasirodo,
kad jai iš burnos per smakrą teka
kraujo srovelė,
tik vis dar kažkaip iš inercijos
ji sėdi kasoje

man taip pasirodo gal vien todėl,
kad vakar paveikslų galerijoje ilgai stovėjau
prie paveikslo su šv. steponu, kuriam
iš pakaušio varvėjo kraujas ir jis stovėjo
visiškai ramiu veidu
su biblija ir akmeniu ant jos

o aš dedu ant juostos
dedu ir matau kaip tolsta
lyg neštų visa tai upė
dantų pastą
naminio faršo pakuotę
multivitaminų sultis
dvd diskų rinkinį
ledus su karamele
dvi plyteles šokolado
degtinės butelį
televizijos programą kitai savaitei
ryžius
grikius
makaronus
tris raudonąsias paprikas
kramtomąją gumą
500 g kumpio
mineralinio vandens butelį
tepamą sūrį su pievagrybiais
vieną pakelį varškės su razinomis
ir vieną pakelį varškės su vyšniomis
nukainotą žieminę kepurę
ir sportinius marškinėlius –
taip pat žemesne kaina
naminės mišrainės 300 gramų
pusės litro stiklainį alyvuogių
šešių butelių alaus pakuotę
prieskonių mišinį
butelį aliejaus
40 W lemputę
skardinę riešutų
servetėles kompiuterio monitoriui valyti
bei rusišką detektyvą
kaip visada apie ilgas žmogžudžio
ir meilės paieškas

atrodo, kad nežiūri ji nei į prekes,
nei kasos ekraną, nei juo labiau į mane
kad jos žvilgsnis sminga kažkur kiaurai
ji tik liečia rankomis viską, ką aš dedu
ir taip kažkaip tarsi jos čia jau nebūtų ir lyg
ne jos tos rankos
ji paima iš manęs pinigus
ir duoda man grąžą
dešimt minučių, ne, jau turbūt vos kokios trys
iki vidurnakčio
ir mes išsiskiriame

ir aš taip pat nežinau,  kodėl pasaulis
ir žmogus, ir visa tai

ir aš prisiminiau vieną poetę
ir pokalbį su ja
kai ji man pasakojo
ji pasakojo ir pasakojo ir liepė klausytis
tokios labai gilios gilios muzikos
gal vidurio azijos
sako labai skausmingai dainuoja
savo dainas jie
ar ne faina, ką, sako ji
taip eina per širdį
man tai labai patinka
nesmanatsibodojautasgyvenimas
man nebeįdomu
buitisšeima,
supranti,
o čia,
taigi čia viskas,
taigi ten nieko

suprantu, sakiau tada, ir man darėsi
vis baisiau
ir dar baisiau dabar
per patį vidurnaktį
prie supermarketo
laukiant taksi
ir galvojant
kaip ji
ta kasininkė
tvarkosi darbo vietą
ir kaip ji keliaus namo
su kraujo srovele iš burnos
kažkada labai vėlai
(aš jau turbūt miegosiu)
ir aš neįsivaizduoju
kaip ir kada ji grįš
tikrai jos nelauks joks taksi
o gyvena ji greičiausiai toli
labai toli
nuo čia

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas


Ramunė Brundzaitė


vandenynų arkliukai
tavo pirštai sūrūs jūros lygį kilnoja
ūžia versmės verksmingai
ugninės sniegenos nuliežia horizontą

nudistų zonoj smėlio formelėse žmones lieja
kopia į kopas neužkopia – jūra sugaudo
nardydami patys tinklus nusineria

taip gimsta vandenynų arkliukai
išjodinėti bangų
dūsauja medūzos pavydo gyvatėmis gelia
o arkliukai lėtai dugnu risnoja
bet kai jūra su dangum maišosi
margai lyg chameleonai pražysta

šuns balsas į dangų eina
mano šuo naktim meldžiasi
šunų dievui
o dienom vizgina uodegą
ir tik liūdnos akys išduoda
kad jis viską žino
kad jis žino
ne tik apie Brisiaus galą
aš svajoju
kaip mes kartu veiksim
visus tuos šuniškus dalykėlius
o jis tikriausiai norėtų
išlenkti kartu vieną kitą taurelę
kai abu apsvaigtume tartų:
- kaip pabodo man tas šuniškas gyvenimas
juodas kailis ir net šunų dievas
kurį turbūt išgalvojo žmonės
žmonės viską išgalvoja
net kad mes šunys jų nesuprantame

nusinešk mano rudenį
nusinešk mano rudenį
man dar liko plaukų sidabras
ir auksas dantų
aš dar lydžiu paukščius į pietus
o naktim niūniuoju serenadas
jos paveikslas – žalias pavasaris
jos paveikslas – žaibas prieš audrą
sniegas pusto mano mintis
šerkšnas kūną sukausto
nusinešk mano rudenį
man dar liko – – -

galvoju apie tave
kaip elegantišką piktžolę
švelniai dilginančią
įsikerojusią beprotišku ilgesiu
pražystančią vos tave išvydus
kaip plėšrųjį paukštį
medžiojantį mano lango mėlynėje
sumedžiojusį visą mano padangę
kaip pavasarinę perkūniją
nesibaigiančias liūtis
tavo lūpos ant mano
blakstienų
tai ir viskas
į dangų pakilo drugelis

amžino įšalo žemėje
šerkšnas aptraukia skruostus
gelia dantis – tavęs neperkąsiu
tereikia vieno grūdelio
ir upės arterijose
ežerai po blakstienom
virsta į ledą
liežuviu glamonėju geležį
nebylė savo noru
bandau iškirsti eketę
bet čia – amžino įšalo žemė
o žvejys esi tu

nededikuotas
aš nenoriu
tavo vaikų
noriu eilėraščių
susupančių mane
į jaukų kokoną
kurį lyg rytietišką rūbą
turėsi išpainioti
noriu
tavo metaforų
paklaidinančių dykumoje
smėlis vien smėlis
ir tu
manęs laukiantis
- rieškučiose šaltas vanduo -
mane girdantis prausiantis
aš pavydžiu
tavo eilėraščių moterims
kai vedžioji jų kūnų raidžių
iškilumus
ir guodžiuos
kad jos visos
tik mano šešėliai
- – – – – – – – – – -
ir vis dėlto
labiau nei tave
myliu poeziją

fiziologinė komunikacija
kalbėjimo padargai veikia nepriekaištingai
liežuviai pinasi su kitais liežuviais
tiesdami tiltus fiziologinei komunikacijai
ak mano valentingasai
mes pasiklydome šioje kalbos sistemoje
žodynų daug bet neišversim vienas kito
o gal net neištversim
esu aš tekstas kurį surinkus
būtina surikti
suvirškinus – išspjauti
keičiu pavidalus
atsikratau kablelių dalelyčių
braukau save be gailesčio
lieku tik
tarp eilučių

sodininkas
iš kalbos išauginamas derlius
tų trankiųjų b ir p
įkastų palankion dirvon
laistomų balsingaisiais l ir m
pragystančiais chordis vocalibus
– tavo balsiai bebalsiai, –
piktdžiugauja kaimynas
– tai tik žodžių žaismas, – atrėžiu
ir lipdau morfemas
vaizduotėje jau regėdamas
kokie dailūs ir žavūs iš jų išaugs
visi pavydės
jie netgi rimuosis
išsiraitys garso bangomis
suvirpinti plaučių oro
kažkur tarp dar ne ir jau buvo
ir liežuviai bus laimingi juos tardami
kiek begali būti laimingi liežuviai
taip svajoju sau nesuprasdamas
kaip beprasmiškai jie plūsta iš manęs
kas akimirką
kurdami savo paralelinę visatą
kurdami patį mane