Mano butas Paryžiuje

András Petõcz
(Vengrija)

 


 
Mano butas Paryžiuje
Net nežinau, ir ką man daryt su tuo
savo fainu mažu butuku Paryžiuje.

Paryčiais vis prabudęs pašoku, prisiminęs
jog niekaip neišgaliu išsimokėti
už savo butą Paryžiuje – bendros
išlaidos, mokestis už vandenį ir kanalizaciją,
o kur dar šildymas. Pasiutusiai nemalonu
suvokti, ypač paryčiais, taip apie penktą-šeštą valandą,
kad ten stovi sau tas fainas mano butukas Paryžiuje,
o aš štai čia, ir nieko o nieko negaliu padaryt.
Jis ten stovi tiesiog nenaudojamas.
Turėčiau kažkaip tvarkytis su tuo savo butu Paryžiuje,
gal reiktų išnuomoti ar panašiai,
nežinau net, gal kokį nekilnojamojo turto agentą
susirast, kad galų gale imtųsi judinti reikalus.
Žinoma, visų pirma jam reikėtų parodyti
tą butą Paryžiuje, ir va tada tai jau galas man, amen,
nes neturiu anei žalio supratimo, kurioje gi konkrečiai
vietoje tas mano fainasis butukas Paryžiuje.
Hm, na tiesiog pamiršau, ar kaip čia.
Vis galvoju apie tai, paryčiais.
Šiaip tai gi kuo puikiausiai žinau savo butą Paryžiuje,
anąsyk vos tik prabudęs aiškutėliausiai mačiau jį,
toks simpatiškas nedidukas pusantro kambario,
gerai prižiūrėtas, ir namas padorus, gana pasakyti, kad
net kiliminis takas ten yra,
toks per visus laiptus,  sakau gi, aukščiausias lygis,
nenoriu čia per daug išsiplėsti, žodžiu, butas tobulas. Tik va,
kurgi jis, tai nors užmušk, neatsimenu.
Pasižadu – susitvarkysiu ir ateisiu į protą, garbės žodis,
iškart, kai tik rasiu tą savo mažą butuką Paryžiuje.

europos radijas, naktis
tarsi sapne, šitaip viskas

sėdžiu kažkieno automobilyje, radijas
skaldo juokelius, lekiu per
europą, tūkstančių tūkstančiai kilometrų
jau už manęs, tūkstančių tūkstančiai
kilometrų dar priekyje, važiuoju
per europą, juokeliai iš eterio,
kažkoks ūžesys, traškėjimas, kažkieno balsas išnyra,
kažkoks balsas staiga pasigirsta, nenoriu
keisti stoties, tik kelio rodykles
stebiu, vien kelio ženklus stebiu, nebėra
sienų, neateina ginkluoti sargai, automatu
negrasina, nenori
iš manęs nieko, važiuoju į naktį,
niekas manęs nestabdo, neklausia, kur
važiuoju, kieno lėšomis, ko noriu, manęs nieks
sustabdyti nebegali, mašinos radijas groja muziką,
kažkas nepažįstama kalba praneša apie
naujausios negirdėtos žvaigždės naujausią
negirdėtą plokštelę, gal tai flamandų kalba,
šneka greitakalbe didžėjus, staiga kažkur nuplaukia
viskas, traškesys, nebėra ryšio, per naujos valstybės
įsivaizduotą sieną perlėkiau nė nepastebėjęs,
dar tūkstančių tūkstančius kilometrų turiu nuvažiuoti,
jau tūkstančių tūkstančiai kilometrų už manęs,
lekiu toliau, važiuoju vis naujais ir naujais keliais,
vėl kažkokia negirdėta kalba per radiją,
praneša, groja kažkokią girdėtą melodiją ne-
kreipiu dėmesio,  važiuoju toliau
per visą europą, pirmyn, tik pirmyn, groja
radijas mašinoje, groja europos radijas,
negaliu ir nenoriu pakeisti stoties,
bet staiga ji pati pasikeičia, dabar groja mozartą
kažkur lengvai ir žaismingai plūsteli rojalio garsai,
jums groja europos radijas, groja mozartą, lengvai,
žaismingai, kaip sapne, ir šitaip viskas, paskui
vėl traškesys, šnypštimas, staiga philas collinsas įplaukia,
hello! I must be going!, rėkia,
aha, aš taip pat, galvoju sau, lekiu
toliau, spaudžiu greičio pedalą, šiandien dar turiu
nuvažiuoti ne mažiau nei tūkstantį kilometrų,
nebėra sienų,
lekiu toliau,
važiuoju per naujas ir naujas valstybes,
prieš penkiolika metų čia mane sustabdė pasienietis,
sakau sau, prieš penkiolika metų čia
mane pažemino, sakau sau, grąžino atgal,
nes man čia negalima pervažiuot sieną, mat
mano viza šito daryti neleidžia, tada
turėjau nusukti į tokį šunkelį, tik ten ir
galėjau pervažiuot sieną, tarsi  tarnams skirtais
laiptais sėlinčiau į svetimą namą, taip
jaučiausi tada, kažinkoks europos pastumdėlis,
dabar važiuoju toliau, manęs nebestabdo, neklausia,
kurgi važiuoju, philas collinsas traukia dainą, niekaip ne-
nori užbaigti, ir aš nenoriu užbaigti, važiuoju
toliau, pirmyn, visada pirmyn, negaliu sustoti,
dar tūkstančių tūkstančiai kilometrų priekyje,
jau tūkstančių tūkstančiai kilometrų už manęs,
traška europos radijas,
vis naujais ir naujais greitkeliais, stebiu tik kelio rodykles,
kažkokia negirdėta kalba beria negirdėtą greitakalbę, paskui
mariah carrey neįtikėtinai aukštu balsu uždainuoja,
kad always be my baby, beveik maldauja,
na nežinau, nežinau, sakau sau,
pamatysim, mariah,
dar tūkstančių tūkstančiai kilometrų priekyje,
jau tūkstančių tūkstančiai kilometrų už manęs,
aš čia turiu reikalų, mariah, turiu reikalų,
važiuoju per savo šalį,
keturios jūros skalauja jos sienas,
negaliu sustoti,
niekaip nebegaliu sustoti,
važiuoju toliau,
viršiju greičio ribojimus,
kertu nematomas valstybines sienas,
klausausi negirdėtų kalbų,
ir viskas iki skausmo pažįstama,

ir viskas iki skausmo pažįstama.

Lekcija apie skridimą
Pastaruoju metu nebeskraidau.

Užtat anksčiau lengvai
pakildavau aukštyn, vos tik
krustelėjęs koją,
žinai, visų pirma kojos nykščiu
atsispiri nuo žemės, tarsi
paspaustum kokį mygtuką, ir
jau skrendi. Tik tas pirmas judesys
būna nelengvas, o kai jau pakyli,
tuomet jau sklendimas, sklęsti lengva,
tik koks mažytis judesys
kartais, riešu arba plaštaka,
ir jau sklendi sau toliau.
Kaip čia pasakius? Tarsi liemenyje
arba pilve būtų koks prietaisas, kurio
pagalba gali tarsi žaisdamas vartytis
padangėse. Tuomet skraidžiau
labai aukštai, kartais net kvapą užimdavo.
Tik labai retai prireikdavo trupučio poilsio.
Jeigu ir skrido man iš paskos mano persekiotojai, negalėjo
pavyti. Beveik ir nepavargdavau niekada.
Gal tik retkarčiais. Ir jeigu išpiltas prakaito
atsibusdavau savo kambario vėsumoje,
net ir tada žinojau, skrisiu vėl,
tik turiu trumpam užsimerkti ir
kojos nykščiu atsispirti nuo lovos.
Tada dar savaime žinojau
kaip skristi. Tikėjau skraidymu.

Kadaise taip buvo. Dabar tai pasibaigė.
Pastaruoju metu neskraidau, jau seniai.

Saulėtame dryžyje
Jenifere yra mėlynplaukė, tik
kai kur jos plaukuose kelios oranžinės
sruogos, simpatiška mergina, visi
ją labai myli, ir aš ją myliu, ji jau susiburkavo su fabianu,
kuris yra argentinietis, kitų ypatybių
neturi, visai normalus argentiniečių
šeimos tėvas, be to, dar poetas, na, ir
redaktorius, tik truputį
susiburkavo su jenifere, gana keistai
jie kartu atrodo, ir visai ne todėl,
kad būtų kažkokia problema su jenifere ir jos mėlynais
plaukais, tik ji tokia nenustygstanti,
visą laiką gudragalviauja, o vargšas
fabianas šalia atrodo kaip kažkas
visiškai nereikšmingo, net nežinau,
kuris iš jų man keistesnis,
paskui ten yra dar bernardo,
kuris susiburkavo su joe, joe yra tikras
fainuolis, irgi poetas, rašo ir noveles,
stiprus vaikinas, šiaip bernardo
yra iš brazilijos, romanus rašo,
sako, jis čia visų geriausias, inteligentiškas
ir jautrus, žodžiu, bernardo ir joe labiau dera
vienas prie kito, negu jenifere ir fabianas, ir
atrodo laimingesni, bet tikrai
ne dėł jeniferes mėlynų plaukų, ne-
manau, kad jos plaukai
kuo nors čia dėti, tiesiog šiaip
rusų poetė, anastazija, įsimylėjusi
bernardo, mes apie tai jam jau
išpliurpėm, bet jis tik juokėsi, juokėsi ir
todėl, kad anastazija jau susapnavo erotinį
sapną su bernardo, žodžiu, jie visai gerai sau
gyvuoja, tik aš guliu vienas, čia,
po iowos bukais, tarp šešėlių, kaip tik
saulėtame dryžyje

iki pat juodojo medžio
užsimaukšlinu ant galvos kepurę,
tai beisbolo kepurė, nemoku žaisti
beisbolo, tiesiog mėgstu
šitą kepurę, išeinu pabėgioti,
nusileidžiu bendrabučio laiptais, ir
bėgu palei Iowos upę, šiapus,
paskui per tiltą, priešais eina
visokie nepažįstami žmonės,
sveikinasi, aš irgi sveikinuosi,
vėlus vakaras, net naktis jau, naktinio
bėgimo metu visi sveikinamės
vienas su kitu, nes ką daugiau veikti,
ir mums patinka, kad truputį paprakaituojame,
tai mano naktinis bėgimas, mano naktinis
lėkimas, įprastas mano lėkimas,
tebūnie kasdieninis lėkimas,
kasdieninio lėkimo duok man
šiandien, duok man kasdieninio
bėgimo, duok man, sakau sau,
skuosdamas naktiniu parku,
dar iki to medžio, sakau sau,
dar iki jo privalau nubėgti, kad turėčiau
jėgų ir rytoj, ir rytoj kad turėčiau
jėgų, kad ir drąsos dar turėčiau, nes
kiekvieną dieną tenka įbėgt į naktinį parką,
ir kiekvieną dieną tenka nubėgt iki to antai medžio,
nes kiekvieną dieną tenka keliaut
iki ten, iki pat tamsoje iškerojusio
pikta lemiančio juodo medžio —


Vertė Aranka  Laczházi ir Gintaras Grajauskas

O kitą dieną…

O kitą dieną…

Sondra Simanaitienė

„Ratai ir skrituliai sutirštėjusiame ore, viename iš jų sukas plokštelė…“

Iš Kęstučio Navako PK ,,Krintantis turi sparnus“ 1988, Pasijos, 78 p.

Viename iš ratų ar skritulių, šalia besisukančios tik geidžiamąja nuosaka plokštelės, sėdime Klaipėdoje, reikėtų sakyti – Menininkų namuose. Taip, taip, atsukti ir architektūros laiką, pamirštant įslaptintas KKKC šifruotes. 2008 metų gruodžio 11 dieną vyko dviejų įdomiausių šiuolaikinių poetų ir eseistų Rolando Rastausko bei Kęstučio Navako kūrybinis vakaras. Tą vakarą repavimo nebuvo, vyno nebuvo… Na, ko dar nebuvo? Anei jokios konkurencijos, o tik spinduliuojanti partnerystė, nepasakyti – bičiulystė.

Už lango rėkavo uždaro kiemelio balsai, belsdamiesi į sausakimšą salę. K.Navakas ieškojo rankenėlės išorinio pasaulio garsams užsukti, tačiau, Kęstuti, tie garsai puikiai papildė Jūsų balso instrumentuotę. Prisiminiau Johną Cage’ą, kuris preparavo pianino stygas, pakišdamas po jomis daiktus ir taip išgaudamas mušamųjų orkestro įspūdį.

Tą vakarą po balso stygomis buvo bandoma pakišti vinilines plokšteles. Kęstutis pasitikėjo technika ir bandė atgaivinti senojo vinilo spindesį, tačiau paliko tik skurdas ir CD grotuvas, kuriuo RoRa visą vakarą leido įskaitmenintas Leonardo Coheno balades, paįvairindamas „Aleliuja“ bei pritrenkiančia lietuviška estrada – dzūko Miko Matkevičiaus serapiniškai aukštu dainavimu iš lietuvių liaudies dainų ontologijos.

Abiejų rašytojų, K.Navako ir R.Rastausko, balso stygos, senasis gerasis instrumentas, veikė nepriekaištingai, įgarsindamos ilgiausius esė tekstus. RoRa skaitė iš savo storojo talmudo „Kitas pasaulis“ (2004), kuris išlaisvino pasitraukusio aktoriaus meilę scenai, Kęstutis – iš „Gero gyvenimo kronikos“ (2005), užkrėsdamas mus komercinių kioskelių, kuriuos dėmesingai reketuodavo saugojimo kameromis apsimetę kvadratagalviai 1994–1996 m., ilgesiu (esė kronikos buvo rašytos tais avantiūristinio kriminalo klestėjimo laikais).

Šiuolaikinis menas leidžia kalbėti įvairiose erdvėse: buvusiuose fabrikuose, ligoninėse, autobusuose, – tarsi scenoje. Sukurti sceną Čia ir Dabar. Eseistas tempia Hide parko bačką, stojasi ant jos ir žongliruoja sakinių pink pongais.

RoRa ir Kęstutis pakaitom, džentelmeniškai užleisdami vienas kitam bačkos paviršių šokiui su žiūrovu, skaitė savo tekstus, tokius giminiškus tarsi sopraniški broliai, visai nemėgindami vienas kito pribaigti, gal tik šiek tiek tarpusavyje lengvai pašmaikštauti antiepine pasakojimo maniera.

RoRa įgarsino senųjų vinilų vokų viršelius, sukurdamas istorijas, išraizgytas šviesos potėpių, smulkmenų, tokių, kaip moters apatinių buvimas ar nebuvimas po balta jos kūną apsupusia paklode nuotraukoje. Smulkmenų, kurios sukuria idiliškas L.Coheno muzikos klausymosi variacijas.

Sekant RoRa, galima būtų įgarsinti jo ir Kęstučio knygų viršelius. Ant stalo dvi knygos – viena priekiu, kita – nugarine dalimi. Iš tos, kuri priekiu, žvelgia ūsuotas d‘Artanjano veidas, iš jo akių styro rapyros, negaliu įžiūrėti – įsmigę ar ieškančios ką nusmeigti. Lyg tarp kitko viršutinė marškinių sagutė atvira prisipažinimui tamsaus švarko dryželiams. Visų svarbiausi – neseniai kvepiančiu Palmolie ar dilgėlių šampūnu išplauti, lengvai liečiantys pečius, aukštyn nuo kaktos krentantys plaukai ir Adomo obuolys, užstrigęs nuo gimimo toje vietoje, kur susitelkia sakinių šauktukai. Taip ir nepaprašiau tą vakarą savo mėgstamo rašytojo autografo ant rankinėje pūpsančios knygos viršelio, kur nors apačioje, prie Adomo obuolio. Kaltas vynas, o tiksliau – jo nebuvimas.

Žiūriu į „Kito pasaulio“ nugarėlę. Kaire ranka parėmęs kaktos linijas, pusiau šypsodamasis, į mane, tiksliau tiesiai į kažką virš mano galvos, žiūri vyras, savanoriškai atstatęs savo galvą damos lazdelei smigti, o gal tik lengvai atsiremti. Toks džentelmeniškas mini gestas. Jis šypsosi, tarsi viršugalvyje turėtų dar vieną porą akių. Prisimenu Amerikos lietuvių dainelę, o gal kieno nors kito, apie raudonus batukus ir pagalvoju, kokie svarbūs jie žmonių bendravimo įkvėpėjai. Nors ano vyro žvilgsnis ant juodos knygos nugarėlės sako, kad svarbiau vis tik ne batelių raudonis, o smegenų vingiai ant tobulų formų.

Grįžtu į Kęstučio dar pirmojoje poezijos knygelėje paleistą skritulį ar ratą, kur toliau geidžiamąja nuosaka sukasi vinilo plokštelės menininkų namuose. Stebiu publiką, kuri nuolankiai sugliaudusi ausis valgo sultingas eseistų morkas, nepasakyčiau – mintis, kartais nežymiai sučepsi ir vėl suglaudžia lūpas, kurios neištars jokio klausimo anei atsakymo dviem žinomiems ponams N ir R padėjus tašką sakinio gale. O tašką padėjo K.Navakas, perskaitęs humoristinį esė apie skelbimus laikraštyje „Noriu“, kuriam kelerius metus rašė tekstus. Gal net ne laikraščiui, o RoRai Palangoje, vieninteliam ištikimam iš brolių plunksnagraužių, norų katalogo skaitytojui.

Gal dar Izrailas Baroti’s, kuris, paprašytas RoRos, visą vakarą atsakingai demonstravo sėdintiems zuikiams vinilų rūbelius (t.y. plokštelių dėklus), kad tik kuris toliau sėdintis, o tokių buvo oi daug, neliktų neapšvitintas praėjusio amžiaus autentikos, skaitydavo tą keistą norų laikraštį solidarumo su RoRa ženklan.

Tiesa, šalia sėdėjo berniukas su mašinėlėmis ant mamos kelių, gal 4–5 metų, kuriam kelis kartus pamojau suglaustomis ausimis ir vėl graužėme morkas. Ypač skanios jos tapo uždainavus Mikui Matkevičiui – dzūkiškai ir iš tikrųjų, kad net zuikio lūpa atvipo. Taip ir ėjau, tekant Kito pasaulio kronikoms pro atvipusią lūpą, namo. O kitą dieną mirė Poetas Sigitas Geda.

„Baltija” – pas P.Domšaitį

„Baltija” – pas P.Domšaitį

Helena Švanytė

Naujausia „Baltija” – paskutinį kartą apipavidalinta dailininko profesoriaus Algio Kliševičiaus (1950–2008) darbais. Jau nebe jo paties, jo dukros Aistės rankomis. Bet išlikęs profesoriaus braižas – poetiško nesvarumo ir tamsios gelmės jungtis. Niekas kitas negalėjo taip jo pateikti – tik Aistė Kliševičiūtė, sėdėdama savo tėvelio dirbtuvėje.

Gal todėl ir šiemečio literatūrinio-kultūrinio almanacho aptarimas vyko ne bibliotekoje, o Prano Domšaičio paveikslų galerijos salėje, prie dailininko A.Kliševičiaus kūrinių ekspozicijos. Ir niekas neprieštaravo – naujausio almanacho viršeliai išsaugojo buvusių, dar Algio darytų, „Baltijų” dvasią.

O kaip dėl turinio? Leidinį pristatė jo sudarytojai – Rimantas Černiauskas (kultūra ) ir Dai-nius Sobeckis (literatūra). Savo kūrybą skaitė almanacho autoriai Nijolė Kepenienė, D.Sobeckis ir Aleksandras Žalys. Naujomis mintimis savo publikacijas leidinyje papildė menotyrininkas Petras Šmitas ir literatūrologė Jovita Saulėnienė. O paskui pasipylė nemaloniausi dalykai – priekaištai sudarytojams.

Kodėl leidinyje, kuris remiamas Klaipėdos miesto savivaldybės, publikuojama tiek daug svetimų autorių – V.Rudžianskas, M.Zingeris, N.Raižytė, V.V.Landsbergis? Dar būtų suprantama, jei tų autorių kūriniai bylotų apie jūrą arba Klaipėdą, bet nėra nieko panašaus, o ir meninė V.V.Landsbergio poemos vertė kelia didelių abejonių. Apie tai kalbėjo poetas Jonas Kantautas. Kaip užsakomi kultūriniai straipsniai? Kodėl niekas neparašė apie muzikinį Klaipėdos miesto gyvenimą? Kur publikacijos apie miesto teatrinį gyvenimą? Savo priekaištus pareiškė muzikologė profesorė Daiva Kšanienė. Ar nevertėtų prie leidinio vėl sukurti redakcinę kolegiją, kuri padėtų atrinkti autorius, užsakyti straipsnius almanachui?

Atsakydamas į tuos priekaištus D.Sobeckis paaiškino, kad naujais vardais bandė praplėsti leidinio geografiją, jis tapo per daug provincialus. Kad provincija nėra geografinė sąvoka, pasisakė literatūrologas A.Žalys. Jo galva, provincialu bijoti prisipažinti, kad gyveni provincijoje. R.Černiauskas paaiškino, kad Leidybos fondo įstatai neleidžia honorarų auto-

riams įtraukti į leidinio sąmatą. Todėl sunku užsakinėti specialius straipsnius leidiniui. Kas nori rašyti veltui? Dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė, apžvelgusi publikacijas apie dailę, pasigedo išsamesnės kultūrinio gyvenimo kronikos. Kai kurie svarbūs miesto kultūros faktai kronikoje neatsispindi. O juk ateityje tomis kronikomis naudosis istorikai. Šį kartą almanacho skaitytojai neturėjo priekaištų leidyklai dėl korektūros klaidų ir poligrafinės kokybės. „Baltiją” išleido Klaipėdos universiteto leidykla. Jau 23-iasis „Baltijos” almanachas pasiekė skaitytoją, o kaip bus toliau, nežinia. Ekonominės sąlygos tik sunkėja.

Vytautas Brencius

Vytautas Brencius


Idėja jau žvarbsta
išrinktieji tautos didžiavyriai
numetė miniai prie kojų
idėją – ji buvo tokia balta
švelni nekalta kaip
vaikystėje glostytas ėriukas
apgaubta skurdžia skrandute

patys šiltai įsitaisė
prabangiuos seimo rūmuos
ir jau metų metais
trina savo spuoguotus
nuo problemų ir rūpesčių
pavargusius sėdmenis
dabar jau daug minkštesnėse
kėdėse netgi su ratukais
(patogiau nuvažiuot
netrukdant darbščių kolegų
iki rūkyklos ar baro)

gydytis hemorojų važiuoja
ar patogiuos boeinguos skraido
gal net po keliasdešimt kartų
į egzotiškas afrikas azijas
ne be reikalo
parveža pusalkaniams pedagogams
pensininkams medikams
o irgi bibliotekininkams
naujų tobulų lžeidėjų

kaip antai išmokinti
valgyti ryžius lazdelėmis
(mūsiškė nepasotinama tauta
kabina juos šaukštais)
kaip iškelt laivų nuolaužas
(jau mūsų pakrantėje
laivai lyg ir nebedūžta
o ir su tuo susitvarko gerai
sava firmelė narų servisas)
arba ar tinka kiniškas smėlis
mūsų valdovų rūmams

didžiavyriai nutraukė
nuo idėjos šiltą skrandutę
savo per lėbavimus
pypkių žiežirbomis pradegintiems
prabangiems kailiniams palopyti
idėja kaip našlaitėlė Sigutė
žvarbsta ir vis dar
kažko ilgesingai laukia
gal naujo Baltijos kelio
kaži ar besulauks_ _ _ _

nebūk Martynai
svajoklis romantikas
ir mėlynas dangus bus tavo
pirmąsyk saldžiai užkukavo
naivi gegutė pavasarį
drastiškai iliuzoriniam gojuj
o tu be monetos kišenėje

jai atkartoja skambiu
aidu saldžiabalsė lakštingala
„ne piniguos laimė
ne piniguos laimė“
nesvarbu kiek tau metų
ir kodėl tu be cento
savo plačiose majakovskiškose
kišenėse

kodėl amerikontų žodžiais
mėgstamais kartoti sovietmečiu
jei esi protingas žmogeli
tai kodėl esi biednas
(apie talentą išmintį
būdavo garsiai nutylima)
taip buvo ir bus
per amžių amžius ir amen
kaip ir dabartės
mažoje nemarijos – kanibalų
ir švogerių žemėje
nebeužtenka letenos pirštų
suskaičiuoti seimo milijonieriams
go to devil:
užčiaupk savo giesmę
pamaiva geguže
po beprasmės vilties dangumi
ir tu plagijate lakštingala
kėblink ir tu Martynai namo
nesgi esi tik naivus
padebesiais skraidantis
pingvinas romantikas

vakar –
dabar – visada

laimingos vaikystės simbolis
virvele pakabinta
buto raktas ant kaklo
grubios realybės škaplierius
gal įrodymas kaip jiems
vienintelei privilegijuotai klasei
smagu ir gera laisva gyventi

žaidimų pilni kiemai ir pavartės
užrašai ant sienų laiptinėse
akivaizdžiai patvirtina
jog čia išmoko daugiau
negu šaltoje mokykloje
žaisdami prekybininkus reketyrus
mafijozus ar centro komitetą

ir ko jiems regis betrūksta
kambary voliojas dulkėti žaislai
perdien gražiai čiulba
televizorius
šaldytuve dar gali nugvelbti
iš celofano išsinėrusios
bespalvės sojų dešros
o duonos kaip ir dainų lig soties
o kokia kiemų neribota laisvė

tėvelio veidas dar žiemą
išbluko atminty – iš jūros
save primena trumpomis
šykščiomis radiogramomis
vis gaudo tėvynei žuvį
kaldamas pasiaukojamo darbo
 pergalę
mamytės veidas pilkėja nuo dulkių
sirijuj trinyčiuos ar gulbėj
pašviesėja tik vaikų sapnuose
tie jau spėjo pavargti
kol mamas vakare išspjauna
autobusas
ir jos bėgdamos į socialistinį
bendrabutį
pakeliui prisimena – rytoj
Jūros šventė
mugėje bus grūstis
bet gal pasiseks šį tą
skanesnio nupirkti vaikams
o juos pačius teks į gatvę išleisti
nei sočius nei laimingus
beviltiškai vienišus

tėveliai šiandien išsibarstė
sotesnės duonelės ieškodami
po ūkanotas airijas anglijas
ar apelsinų plantacijas
ant asfalto likę vaikai
su tais pačiais simboliais – raktais
žaidžia prekėm perpildytus
marketus
ar išmintingąjį seimą

ir šitaip o Viešpatie visą gyvenimą
ir tau ir tavo vaikams
bet dar krebžda krūtinėj kažkas
gal vilties sūrus mažytis krislelis
ir sulaiko nuo paskutiniojo
žodžio AMEN

kažkokia neeilinė diena
jūros brizo šuoras
iš prakiurusio uosto
įmeta nuo jūros pavargusį
į gergždžiantį ikarusą
akys nevalingai išskiria tarp
buities užguitų keleivių
žmogelį iš lėto sklaidantį
nučiupinėtos knygos lapus

jo nubrozdintas veidas
dėmesingas ir susikaupęs
tai bent! vos nešūkteliu
retas atvejis tyliai sau mintiju
o su mėlynėm juk būna
ne tik girtuokliai
būna ir “intiligentai”

zigzagu mestas žvilgsnis
išplėšia knygos viršelyje
autoriaus pavardę
panašią į klasiko –
Moris Diurua
akla gėda man nežinoti
užklaustas atsako jog tai
detektyvas ir superfainas
o taip po paraliais
ir tai jau šis tas
detektyvas irgi rimta
būna – net klasikinė –
įmantri literatūra
netikintys pasiklauskite
mūsiškio žymaus Raido Dubrės

pramirga kelios stotelės
įsėdus garbi dama gal senjora
iš rūbų irgi manierų
matyti griežta ekspedagogė
ir še tau žmogaus
pagarbiai atsiverčia
Nausėdo poezijos knygelę

po perkūnais gražių pavyzdžių
užkrėstas leki ir uždusęs
peržengi slenkstį erdviausio
knygyno
dar kito ir kito bet tuščia
kaip bažnyčioj šiokiadieniais
kaip Salamander ar Danija
batų krautuvėse
tik keli mokinukai
apžiūri rašymo priemones
ar perka namų darbų sąsiuvinius

vienok patirta situacija
gergždžiančiame ikaruse
verčia uždėti
šio interaktyvaus teksto
antgalvę tokią
1999 m.

beveik odė šėtono tvariniams
tarakonai šoka rokenrolą
breiką krokoviaką bugi-vugi
šėtono tvarinius geriau stebėt iš tolo
mes – amžini: fundamentalus
jų šūkis

ir ko jiems nešokti
jie pasaulio valdovai
jūrų laivuos jų vardas
bendrinis jie visi alei vieno
pravardžiuojami stasikais
juodi rudi ir geltoni
sutverti gal paties šėtono
gal dar dinozaurų išnykimo eroj
nebaisus jiems nei speigračio šaltis
nei alsusis tropikų karštis
adaptavosi prie civilizacijos
sukurtų ar tik kuriamų nuodų
nors kartkartėmis neatsilaiko
prieš verdantį vandenį

jie neskęsta unitaze
išgyvena rods mirtinai pritrėškus
nuvelka savus vidaus organus
į nuošaliausią kampą kajutėj
ar mikroskopinį sienos plyšelį
ir tikriausiai galop išgyja
jie nieko jau nebebijo
nei dienos nei elektros šviesos
jų įžūlumas stebėtinas

demografinis sprogimas negresia
kol plaukiojam pusmetį jūrose
spėja išvest net septintą kartą
palikuonių rajų ir nepasotinamų
kamikadzėmis krenta į sriubą
lėkštėse ant kajutkompanijos stalo
sulenda pro skylutę
kondensuoto pieno dėžutėse
į magnetofonų kasečių nišas
užakina elektros rozetes
suėda laidų izoliacijas
pastebimai nuo prigimimo
neapkenčia ryškesnės šviesos
ypač elektros

sotūs snaudžia plyšiuos
suburia savuosius taborus
medžioklėn dažniausiai išeina
naktį kai vaidiname miegančius
suėda gal net paskutinį
rupios tavo duonos trupinį
išgeria atradę bet kur
ir paskutinįjį vandens lašą
ėda knygų klijus
apsimetę uoliais skaitytojais

vien už tai privalu
juos išnaikint alei vieno
poeto Tvardovskio žodžiai
tariant apie fašistą
„skoljko raz ty ėvo uvidišj
stoljko raz ty ėvo i ubėj“

o gal mylėkite šėtoniškus gyvius
suteikite demokratiją laisvę
antraip kokia nors
budizmo pasekėja ar mokinė
galbūt net pažangi rašytoja
braidydama su nušašusiais indais
po šventojo Gango vandenis
užrašys jums juodąją KARMĄ

tarakonai šoka rokenrolą

rudeninė depresija
jau seniai nusibodo
žiūrėti į dangų
rauplėtą gruoblėtą
gofruotą raukšlėtą
nelyg tualetinis popierius
nematant jokios
netgi vizinės properšos

matai pirmąlaik nugeibusį
ir pirmąlaik nukritusį
suvytusį ir susiraukšlėjusį
pusiau pilką ar
perpus rudą geltoną
mašinų dūmų
ar įkyrios šlapdribos
priklijuotą prie savo
geneologinio medžio kamieno
kiemsargio šluotos išvengusį
klevo vienišą lapą
poezijai TAŠKAS

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

 

Laura Švedaitė

Pavo cristatus

Laukiniai povai labai baikštūs. Jie gyvena miškuose, džiunglėse, mėgsta krūmus, medžiais apaugusias kalvotas vietas, kad būtų kur pasislėpti nuo priešų. Be to tai – labai budrūs paukščiai, turintys gerą regėjimą ir klausą. Jie savo šaižiu ir pakankamai kraupiu klyksmu įspėja apie pavojų.

*

Vaikščio’ pova po dvara,

O poveli po dvara.

Graži povas plunksneli.

Užsimanė ponas povo. Kad turėtų, kuo grožėtis. Kad turėtų, kas akis paglosto: violetinės, šilkinės plunksnos ir smaragdiniai karoliai.

Nusipirko ponas povą, užanty parsinešė namo, pasistatė ant komodos. Keliose biblijos vietose minima, kad karalius Saliamonas povą atgabeno į žadėtąją žemę. Povas pakėlė kairę koją, ponas atsiduso ir nusišypsojo. Povai turi stiprias kojas, kuriomis gali užmušt ir gyvatę. Povas galvelę pasukiojo, ponas net suplojo. Galva, lyginant su visu kūnu, labai maža, žydros spalvos, pereinančios į žalią. Ant galvos – maža plunksnų karūnėlė. Povas vangiai nusižiovavo, ponas atsivedė ir ponią. Dieną povai vaikšto žeme, nakčia jie miega medžiuose. Povas kirto poniai į sijoną, ponia patenkinta nusikvatojo. Eksperto teigimu, pavydūs povai aršiai gina savo teritoriją ir mėgina išvyti nekviestus svečius. Povas suplasnojo, pono akyse paukščio siela liepsnojo. Povai irgi skraido. Povas pakakojo, ponas klaupės, lenkė galvą ir žegnojos. Indijoje povai nuo seno laikomi šventu paukščiu.

*

Povai ir pas mus ne naujiena.

Nutaisius jauną povą, reikia ištrinti druska, angliškais pipirais ir grūsta kalendra, prikimšti džiovintais slyvais, užsiūti; galima daryti ir tokie kimšalai, kaip kalakutui arba dėti rojaus obuoliukai sumaišiui su džiovėsiais; apdėti lašiniais, apvynioti popieriu, nutepti sviestu ir apkepinti, laistant sviestu per popierį ir saugojant, kad nuo liepsnos neužsidegtų. Povas dėl atmainos galima kepti juodbliūdyje, laistant sviestu ar smetona. Povas galimas apdėti keptais baravykais arba rojaus obuoliukais. 

***

Išvedei šunį į paprastą vakarą. Pasivaikščioti po pažymėtas teritorijas. Sliūkinai jam iš paskos, atsargiai dėliodamas kojas pievelėje, smėlio dėžėje, gėlių darželyje. Rūkei suraukęs antakius.

Šuo inkštė, uostinėjo kiekvieną kampą, šlapia nosimi baksnojo asfaltą, krūmus, vienintelio praeivio kojas.

Jauteisi ypač vienišas ir tiek daug apie nieką nemąstei, kaip apie save. Nekalbėjai su šunim.

Aplink savo daugiabutį sukote trečią gerai pažįstamą ratą.

Būtent tada pajutai žvilgsnį, svilinantį tavo kairį petį. Atsigręžei – mėnulis:

– Labas vakaras.

– Labas vakaras,- atsakei susirūpinęs ir pajutai, kad staiga kaip koks vaikas stipriau sugniaužei šuns pavadėlį.

– Gal galima cigaretę?

– Prašom,- negalėdamas nepaklusti svetimo norui, ištiesei į tamsą drebančią ranką su pakeliu.

– Matote, aš neturiu rankų,- jis droviai sukikeno.

– Gerai,- murmėdamas koja primynei šuns pavadėlį ir pagaliau ištraukei cigaretę.

– Nemalonu prašyti, bet gal galite ją įdėti man į burną?

– Kad aš nepasiekiu,- net pats viskuo netikėjai, bet užlipai ant šalia stovėjusio suoliuko ir vis stiebeisi.

– Gal pabandykite įlipti į šitą klevą…

– Puiki mintis,- paklusai jam kaip kokiai moteriai, kaip vaikui apvaliomis akimis. Pakibai ant makabriškos belapės šakos. Buvo ankstyvas pavasaris. Šuo liko ant žemės, krapštė kamieno žievę, stebėjo tave kartais piktai suurgzdamas niekam neleido prisiartinti prie medžio.

– Nieko nebus, jaunuoli,- nepažįstamasis nusiminė.

– O gal aš pabandysiu įlipti į aukštesnį medį?- tu nebeatpažinai savęs.

– Jaunuoli, nebegaiškite – jūsų šuo jau prašosi namo. Ir taip pridariau bėdos…

– Ką jūs, menkučiai sunkumai,- nusviedei cigaretes žemėn ir įdėmiai pažvelgei jam į veidą: tuščios akys ir bedantė šypsena priminė kažką be galo infantilaus. – Beje, maniškės neskanios, – sušvokštei.

Rodės, veidas dingo. Apsidairei: vėjuje suposi žibintai, šuo pabrukęs uodegą bindzino namo.

Išlipai iš medžio drebindamas šakas. Stovėjai pilnaties ištiktoje tamsoje visiškai nereikalingas. Ir staiga pasijutai besąs žmogus.

Kinas

Mes susitikome didžiulėje aikštėje. Aplink bėginėjo juodi žmonės, girgždindami baltą smėlį. Kiekvienas smėlio grūdelis buvo savaip baltas, kiekvienas žmogus – savaip juodas. Tu nusijuokei. Į tave dėbtelėjo plikas vyras. Jis buvo be rankų, be kojų. Tik bronzinė galva ir bronzinis žvilgsnis, pasmerktas kiekvieną kartą rūsčiai dėbtelėti. Buvo pirmadienis. Plikas vyras neturėjo širdies. O mums viskas atrodė be galo juokinga.

Pasileidome bėgti upės link. Sutrypėme išsikerojusius medžių šešėlius, prašvilpėme pro šachmatininkų suoliukus. Suplazdėjo ir į orą pakilo būrys riebių balandžių. Mainais žemėn, besiblaškydama į šalis, nusileido dangaus pilkumo plunksna. Buvome juodai – balto filmo herojai. Mūsų žandai – balti, akys – juodos, batai – balti, grindinys – juodas. Mes niekur neskubėjome, mūsų niekas nesivijo. Bėgome prieš laiką. Kino salėje tyliai sukosi juosta. Mūsų rankos – baltos, švarios. Visur aplinkui girdėjosi batų kaukšėjimas ir išsiderinusio pianino skambėjimas. O mums viskas atrodė be galo juokinga.

Sustojome prie juodo velnio rato ir atlošėme galvas. Dangumi nuskrido varna. Aš tau kažką pasakiau. Tu kilsterėjai antakius. Įsiropštėme į juodą lopšį. Ir kilome kilome. Namai virto nameliais, žmonės – žmogeliais. Kino salėje kažkas nusičiaudėjo. Velnio ratas girgždėjo, o pats velnias vaikštinėjo apačioje, kviesdamas praeivius pakilti nuo žemės. Niekas nepanorėjo, niekas nė nestabtelėjo. Tu baltu piršteliu rodei į juodą upę. Ji tekėjo rato sukimosi greičiu. O mums viskas atrodė be galo juokinga.

Kai nusileidome, akimirksniu atsidūrėme prie kiosko. Vyras dryžuota prijuoste ir riestais ūsais dalijo baltą cukraus vatą. Senas klounas norėjo ją iš tavęs atimti. Šypsojaisi. Tu žinojai, kad seniai ir klounai šitaip juokauja. Nuo saldumo gėlė dantis. Nuo saldumo paaukštėjo dangus. Kino juosta buvo jau ne pirmo jaunumo – subraižyta. O mums viskas atrodė be galo juokinga.

Apsvaigę žingsniavome tiltu. Skaičiavome jo turėklus. Dvylika, trylika, keturiolika, upe medinėje valtelėje plaukė žvejys, penkiolika, šešiolika, o jei dabar šitaip valtele išplaukus į jūrą, septyniolika, pamojavus juodiems žmogeliams ant kranto ir, aštuoniolika, devyniolika, sugavus baltą vandenyno banginį, dvidešimt. Žvejys sėdėjo susikūprinęs; juoda skrybėlė slėpė veidą. Jo valtelėje nebuvo nei žuvies, nei meškerės. O mums viskas atrodė be galo juokinga.

Siauros gatvelės, blizgančios parduotuvių vitrinos, žemėn trupantys balkonai, temstantys praeivių žvilgsniai ir vaiduokliški žiūrovų veidai. Reikėjo grįžti namo. O mums viskas atrodė be galo juokinga.

Nutilo pianino skambėjimas. Pianistas mankštino savo įskaudusius pirštus. Ekrane žemyn leidosi balti titrai. Įsijungė šviesos. Salėje atsirado bruzdesys. Žiūrovės šnirpštė, žiūrovai tylėjo. Niekas nežinojo režisieriaus pavardės. Sakė, daug aktorių spėjo numirti taip ir nesulaukę filmavimo pabaigos. O mes kone raitėmės iš juoko. Baigėsi dar vienas filmo seansas.

Kaip tu užaugai

Prašom, užeiki. Mano kambaryje auga vyšnia. Kaip tik pavasaris ir ant grindų krenta balti jos žiedai. Tikriausiai jau dabar užuodi, kaip pamišusiai jie kvepia. Uždarysime visus langus ir kvapas niekur neišsisklaidys. Tau tikrai patiks. Prašom, sėskis po medžiu.

*

Atsisėdai. Išties, kambarys ankštokas. Viršutinės medžio šakos jau remiasi į lubas. Tu ką tik šitai pastebėjai ir suraukei antakius. Atsiprašau. Tiesiog dabar persodinta į laukinę dirvą ji žūtų. O be to, prisirišau prie jos. Juk be vyšnios kambarys atrodytų tuščias. Atsidusai. Nepatikliai žiūri man į akis. Vis dar žiūri. Kartą namo parsinešiau saują laukinių vyšnių. Kauliukus išdžiovinau. Vienas tikriausiai pakrito po kilimu ir sudygo. Tu netiki. Negana to, atsišliejai į vėsią kambario sieną ir susimąstei, ką čia vis dėlto veiki. Vakarėjo – aiškiai buvo matyti lange. Ir tada mano vyšnioje pasigirdo žvirbliškas čirškėjimas. Žiūrėjai į mane taip, tarsi būčiau mažų mažiausiai vagis.

*

Sėdime. Tavo plaukuose atsispindi palengva raustanti saulė. Aplink mūsų galvas sūkuriuoja žiedeliai. Rodos, mano kambaryje neveikia žemės trauka. Sakai, kad čia – beveik kaip danguj. O aš tyliu. Man patinka, kai tu nebenori namo. Vadinasi, jau greitai būsime draugai.

*

Vadinasi, jau greitai galėsime žaisti. Žmonėms juk patinka žaisti slėpynes. Užsimerkti ir skaičiuoti iki dešimties. Vienas, du, trys, nekantrauti, keturi, penki, tramdyti savo smalsumą, šeši, septyni, tarsi netyčia pramerkti dešinę akį, aštuoni, devyni, spintoje, tarp drabužių, dešimt. Tu tikrai slėptumeis senoje spintoje, kuri girgžda ir kvepia šimtamečiais sakais, kurioje aklina tamsa ir tik kur ne kur kaip žvaigždės šviečia mažos kinivarpų išgręžtos skylutės. Susiriestum pačiame kamputyje, ant močiutės skaros, ir nė nepastebėtum, kaip sulig kiekvienu skaičiumi vis smarkiau drėksta tavo delnai, kaip sulig kiekvienu skaičiumi tu mažėji, traukiesi į grūdelį, mažą mažytį žmogeliuką ir tik va – sulig dešimt dingsti be menkiausio garselio. Pagalvotum, kad oho čia tai bent pasislėpei ir tik, kai visais syvais nebeįstengtum atsirasti, pradėtum kartoti nervingą maldą, kurią kartoji visada, kai prisižaidi. Vadinasi, eičiau tavęs ieškoti.

*

Vis dar sėdime. Prieblandoje sunku įžvelgti tavo veidą. Nežinau, ką galvoji. Ar girdi? Vyšnia pradėjo kvėpuoti. Priglausk ausį prie kamieno ir išgirsi jos tykų alsavimą, ir išgirsi rimstantį jos širdies plakimą, minčių dūzgimą. Ir tik vėliau suprasi, kad girdi savo paties alsavimą, savo širdies plakimą, savo minčių nepaliaujamą dūzgimą. Nes vyšnios juk kvėpuoja visiškai kitaip.

*

Tu kvėpuoji taip, lyg ko ilgėtumeis. Nesirūpink. Kai temsta, visada šitaip žmogui nutinka. Būtent – jis pradeda ilgėtis Kažko, kurio gal nė karto per savo gyvenimą nėra matęs. Tau darosi graudu. Tavo pėdos panyra į ašarų balą ir gali būti, kad mus ištinka sunkiausia naktis. Naktis, kai nužydi vyšnios ir baigiasi pavasaris. Ilgesio ilgėjimasis.

*

O tu pabandyk užmigti kaip kiekvieną naktį. Miegokimiegoki. Dainuoju tau japonišką lopšinę. Ji suveikia. Siaurėja tavo akys, lėtėja tavo mirksėjimas, lėtėja judesiai. Kartu su lėtėjančiu širdies ritmu lėtėja tavo laikas. Praveriu langą ir dvelkteli mėtomis, kaštonų žiedais, dar kažkuo netikru. Alpulys. Tu instinktyviai susirangai į negimusį kūdikį įsčiose, o gal į besimeldžiantį musulmoną. Tavo delnai pasidaro stingūs, veidas pavirsta į veidelį. Ir tik, kai tu kalbiesi su kažkuo, vos vos virpčioja tavo lūpų kampučiai, ir tik, kai tu skrendi, vos vos krūpčioja tavo pečiai, ir tik, kai viskas dingsta, tavo pirštai vos vos nervingai sujuda, lyg bandydami viską sugauti. Esi be galo toli, ne čia ir ne kosmose, dar toliau – esi savyje.

*

Kai pabusi, išauš rytojus. Tavo pilve bus prisiveisę drugių. Jie ir pažadins tave blaškydamiesi, norėdami ištrūkti į orą. Jausmas panašus į kutenimą. Plonyčiai sparneliai besiplakantys į pilvo sieneles. Tik nesinorės juoktis. Daugiau išvis nebesinorės juoktis, nes suprasi, kad rimtai susirgai liga, nuo kurios pagaliau suaugama.