Knygų mugė: dalyvavo ir buvo pastebėti

Rita Bočiulytė

Lietuvos parodų centre „Litexpo” vasario 12–15 dienomis surengta jau 10-oji Vilniaus knygų mugė. Drauge su ja vyko ir 4-oji Baltijos knygų mugė, kuri po dvejų metų pertraukos vėl grįžo į Vilnių. Klaipėdos leidyklos taip pat dalyvavo renginyje, nors šiemet jų į sostinę susiruošė mažiau nei ankstesniais metais. Tačiau uostamiestyje išleistos knygos mugėje neliko nepastebėtos.

Klaipėdiečiai – negausiai

Jau bene dešimtmetį į Vilniaus knygų mugę kasmet susiruošia mokslinę literatūrą leidžianti Klaipėdos universiteto leidykla. Kaip pasakojo jos direktorė Lolita Zemlienė, mokslo ir studijų knygų salėje turėti savo stendą klaipėdiečiams ir patogiau, ir pigiau. Šiemet Vilniaus knygų mugėje Klaipėdos universiteto leidykla pristatė daugiau nei 100 pavadinimų leidinius – monografijas, žurnalus, knygas studentams. Maždaug tiek jų ši leidykla išleidžia kasmet.

10-ojoje Vilniaus knygų mugėje dalyvavo ir leidybos grupė „Druka”, savo stende su pasididžiavimu išdėliojusi įspūdingus kultūros populiarinimo leidinius – meno albumus, grožinę literatūrą, kalendorius. Tarp jų puikavosi fotoalbumas „Džiazas. Klaipėda. Mes”, fotoeseistinė knyga „Berlynalijos”, Vyganto Vareikio „99 Klaipėdos miesto istorijos“ ir kiti.

„Eglės“ leidykla irgi nepraleido progos pasirodyti sostinėje, knygų leidėjų kompanijoje. Dėl nemenkų išlaidų jos atsisakė uostamiesčio leidykla „Libra Memelensis“. O Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė pastaraisiais metais mažiau išleido knygų, daugiau dėmesio skyrė kitiems spaudiniams.

„Tiražas – trys milijonai!“

Per savo pirmąjį dešimtmetį Lietuvos sostinėje kasmet vykstanti knygų mugė tapo didžiausia Baltijos šalyse, gerai žinoma tarp Europos knygų mugių. Švęsdama savo pirmąjį jubiliejų, mugė šiemet sulaukė 240 dalyvių net iš 12 pasaulio šalių.

Lankytojai turėjo galimybę susipažinti su Vokietijos, Latvijos, Estijos, Ukrainos, Lenkijos, Japonijos, Baltarusijos literatūra. Mugės metu vyko 200 kultūrinių renginių, iš jų 37 – tarptautiniai, buvo eksponuojama 12 meno parodų, skaitytojų laukė nekasdieniai pasimatymai su žinomais ir mylimais ar naujai atrastais lietuvių bei užsienio autoriais. Mugėje šiemet svečiavosi 32 užsienio ir 90 lietuvių rašytojų.

Šių metų mugė sulaukė ypatingų svečių – rusų kilmės prancūzų rašytojo Andrei’jaus Makine’o, islandų autoriaus Sjono, argentiniečio Alfredo Abarca’os, šiuo metu užsienyje įsikūrusios vertėjos ir monografijų autorės Aušros Marijos Sluckaitės, ukrainiečių rašytojo Andrejaus Kurkovo, menininkės Paulinos Eglės Pukytės ir, žinoma, viso būrio lietuvių prozininkų ir poetų.

10-oji Vilniaus knygų mugė vyko su šūkiu – „Tiražas – trys milijonai!“. Renginyje buvo akcentuojamas Lietuvos vardo tūkstantmetis ir projektas „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“. Minint Lietuvai svarbią datą, šių metų mugės kultūrinėje programoje svarbi vieta buvo skirta istorinei tematikai, ypatingai diskusijoms apie bendrą Lietuvos ir kaimyninių valstybių – Lenkijos, Ukrainos ir Baltarusijos – praeitį. Būtent ši tema buvo gvildenama penkiuose antrus metus mugėje veikusio „Diskusijų klubo“ renginiuose. Visos trys šalys pristatė savo literatūrą nacionaliniuose stenduose ir aktyviai dalyvavo bendroje mugės kultūrinėje programoje.

Mažuosius skaitytojus mugė vėl pakvietė į specialiai įrengtą Vaikų salę, kurioje buvo įsikūrę knygų vaikams iliustracijų parodos, vaikų literatūros knygynėlis, žaidimų ir galvosūkių kampeliai ir kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“, kasmet mugėje organizuojama dailininkės Sigutės Chlebinskaitės. Net 56 mugės renginiai buvo skirti vaikams.

Mažiausiai matomiems

Tradiciškai knygų mugėje pagerbti knygų dailininkai, leidėjai ir spaustuvininkai. Išrinktos gražiausios 2008-ųjų knygos, pačią pirmąją mugės dieną premijos ir diplomai įteikti jų dailininkams ir apipavidalintojams.

Šįmet knygos meno konkursui „Vilnius 2008“ 39 leidyklos pateikė 139 knygas. Konkurso vertinimo komisijos pirmininko pavaduotojo Arūno Gelūno teigimu, svarbiausi kriterijai jas vertinant buvę estetiniai, nors dėmesys kreiptas ir į leidinio popierių, spausdinimo kokybę, įrišimą ir kitus dalykus. Visos pateiktos knygos buvo suskirstytos į kategorijas: grožinės literatūros ir eseistikos, mokslo leidinių, knygų vaikams ir kitas, tačiau turizmo kategorija pretendentų nesulaukė.

Kultūros ministras Remigijus Vilkaitis, teikdamas apdovanojimus ir spausdamas rankas dailininkams bei knygų iliustratoriams, džiaugėsi, kad gali kreiptis į tuos, kurie mažiausiai matomi, tyliausiai dirbantys.

„Berlynalijos” – tarp gražiausių

Vienas iš aštuonių Lietuvos knygos meno konkurso „Vilnius–2008“ diplomų teko klaipėdiečiui dizaineriui Gyčiui Skudžinskui už Rolando Rastausko ir Remigijaus Treigio knygos „Berlynalijos“ (leidykla ir spaustuvė UAB Leidybos grupė „Druka“ ) apipavidalinimą. Knyga įvertinta grožinės literatūros ir eseistikos grupėje.

Tradicinį gražiausių knygų konkursą ir parodą Vilniaus knygų mugėje kasmet rengia Kultūros ministerija, Lietuvos dailininkų sąjunga ir Vilniaus dailės akademija.

Šįmet kartu su Vilniaus knygų muge vykusioje Baltijos knygų mugėje įteiktos ir Baltijos knygų meno premijos bei diplomai, kuriuos įsteigė Lietuvos leidėjų asociacija. Apdavanotos lietuvių, latvių ir estų gražiausios metų knygos. Tarp trijų lietuviškų leidinių – ir vėl „Berlynalijos”, jų dizaineriui G.Skudžinskui įteiktas dar vienas diplomas už jų apipavidalinimą. Kaip sakė vertinimo komisijos narys Romas Orantas, dėl „Berlynalijų” komisijai nekilo jokių abejonių: „Iškart padėjome į laureatams skirtą krūvą”.

Smagu, nes fotoeseistinės „Berlynalijos” šiemet nuskynė ir gražiausios 2008-ųjų Klaipėdos knygos laurus. Trečiąsyk vykusiame gražiausios ir populiariausios metų knygos konkurse, kurį rengia Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka, šioji knyga savo išvaizda nurungė 18 kitų pretendenčių. Vertinimo komisijos pirmininkas vilnietis profesorius Albertas Gurskas apie „Berlynalijas“ tuomet sakė: „Čia tekstas ir fotografijos nekonkuruoja tarpusavyje. Ideali pusiausvyra. Ir pakanka žaismės. Nėra vienodumo, nuobodumo, labai įdomūs spalviniai akcentai – šrifto, popieriaus. Verti ir matai, kad viskas apgalvota, imponuoja vientisas stilius. Tai vienas didžiausių knygos privalumų. Retas Lietuvoje leidinys pasižymi tokia aukšta kultūra.“

„Berlynalijų“ leidėja „Druka“ šiemet triumfavo Klaipėdos knygos konkurse. Jai atiteko ir populiariausios knygos laurai už 2008-ųjų pabaigoje išleistas V.Vareikio „99 Klaipėdos miesto istorijas”. Ir jų dizaineris – G.Skudžinskas.

Prisiminimai ir paralelės

Kristina Jokubavičienė

Garsaus Vokietijoje dailininko Horsto Skodlerrako (1920–2001) tapybos ir grafikos paroda „Peizažai. Klaipėdos kraštas ir Holšteinas“ iki kovo pabaigos veikia Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje. Lietuvoje jo kūriniai pristatomi pirmą kartą.

Gimė Juknaičiuose

Dvidešimt vienų metų dailininkas H.Skodlerrakas Antrojo pasaulinio karo pradžioje paliko savo gimtąjį Klaipėdos kraštą ir niekada į jį negrįžo net trumpam. Jo gyvenimo kelias būdingas daugeliui šios žemės žmonių, kurių likimus negailestingai keitė istorija ir politika. Priversti palikti gimtinę, jie visam gyvenimui išlaikė širdyje prisiminimus ir sentimentus jai. Dailininko profesija įgalino H.Skodlerraką šiuos prisiminimus išreikšti vaizdais, kurie atskleidžia ir vaikystės pasaulį, ir jo ilgesį. Tuo galime įsitikinti H.Skodlerrako tapybos ir grafikos parodoje, viešinčioje mūsų uostamiestyje. Garsaus Vokietijoje kūrėjo darbai saugomi daugelyje šalies muziejų, jų gausu privačiose kolekcijose.

Tapytojas, grafikas H.Skodlerrakas gimė 1920 m. sausio 18 d. Juknaičiuose, mokyklų tarėjo Normano Skodlerrako šeimoje. 1924 m. šeima persikėlė į Šilutę, kurioje H.Skodlerrakas lankė pradinę mokyklą, vėliau – Herderio gimnaziją. 1937–1939 m. studijavo Karaliaučiaus meno akademijoje pas puikius peizažo meistrus Eduardą Bišofą ir Alfredą Partikelį. Su akademijos profesoriumi A.Partikeliu jaunasis dailininkas lankydavosi Rusnėje, eskizavo apylinkių vaizdus. 1939–1940 m. jis dirbo pagalbiniu mokytoju Kintų ir Šilutės liaudies mokyklose, buvojo Nidos dailininkų kolonijoje. 1939 m. Tilžėje, Holcnerio knygyne buvo surengta pirmoji pradedančio dailininko kūrybos paroda.

Negrįžo net trumpam

Antrojo pasaulinio karo metais H.Skodlerrakas buvo mobilizuotas. 1945 m. paleistas iš amerikiečių nelaisvės apsistojo Vokietijoje, Šlezvigo-Holšteino žemėje, prie Liubeko įlankos. Šlezvigo-Holštaino žemės šiaurinės dalies kraštovaizdis jam priminė tėviškės apylinkes.

Kai po daugelio metų, jau garsiam dailininkui buvo pasiūlyta dėstyti pietinėje Vokietijos dalyje esančiame Niurnberge, jis atsisakė, motyvuodamas, kad yra tiesiog suaugęs su jį supančiu šiauriniu Baltijos pakrančių peizažu, tokiu artimu vaikystės ir jaunystės aplinkai.

Pokariu dailininkas kurį laiką su žmona, gimusia Klaipėdoje ir 1945 m. balandį spėjusia pasitraukti iš Karaliaučiaus, gyveno Bad Švartau kaimelyje, po to persikėlė į Brodteną, o 1964 m. – į Travemiundę. Tais pačiais metais gavo docento vietą tuometinėje Mutezijaus amatų mokykloje Kylyje (dab. Profesinė aukštoji dizaino mokykla), nuo 1968 m. – garbės profesorius.

Sunkiai susirgęs 1991 m., jis atsisakė dėstymo ir atsidėjo tik kūrybiniam darbui. H.Skodlerrakas mirė 2001 m. spalio 29 d. Liubeke. Ilgas ligos laikotarpis paaiškina, kodėl H.Skodlerrakas neaplankė Lietuvos tuomet, kai atkūrus šalies nepriklausomybę 1990-aisiais, galėjo tai padaryti niekieno nevaržomas.

Vokietijoje – garsus

H.Skodlerrako kūrybos paroda, įvykusi 1948 m. Hamburge, pradėjo sėkmingą dailininko karjerą Vokietijoje. Nuo tada dailininkas nuolat dalyvavo grupinėse parodose, rengė individualias parodas muziejuose ir galerijose, dalyvavo konkursuose, pelnė kūrybinių stipendijų (paminėsime tik kelias – Villa Romana stipendija studijoms Florencijoje 1963 m., Norvegijos valstybinė stipendija Gut Ekely kūrybos namuose prie Oslo 1966 m.). Pradedant 1952 m. jo kūrinių įsigijo įvairių Vokietijos miestų muziejai – Hamburgo, Kylio, Augsburgo, Berlyno, Bonos, Koburgo, Darmštato, Flensburgo, Fuldos, Hageno, Hanoverio, Liuneburgo, Oldenburgo, Volfsburgo, Liubeko ir kiti.

Kūrybos tikslais H.Skodlerrakas nuolat keliavo – lankėsi Italijoje, Ispanijoje, pasiekė Rytų kraštus. Tik negalėjo atvykti į savo vaikystės ir jaunystės žemę, Klaipėdos kraštą. Jo kūryba sulaukė ne tik palankaus meno kritikų įvertinimo, žiūrovų dėmesio, bet ir daugelio apdovanojimų. Iš jų verta paminėti Loviso Corintho premijos garbės titulą, kuris jam buvo suteiktas 1975 m. Jau kaip garbės svečias 1980 m. H.Skodlerrakas buvo dar kartą pakviestas į Villa Romana vokiečių menininkų namus Florencijoje, o 1985-aisiais – į kūrybos namus Villa Massimo Romoje.

Dažni gimtinės vaizdai

Svarbiausios H.Skodlerrako kūrybos sritys buvo aliejinė tapyba, akvarelės, piešiniai, ofortai, ksilografijos, o išskirtinis kūrinių požymis – nedideli formatai. Jis dažnai vadinamas vienu iš paskutiniųjų klasikinio modernizmo atstovų. Jis savo darbuose kūrybiškai jungė naiviojo stiliaus, naujojo daiktiškumo, ekspresyvaus siurrealizmo ir abstrakcijos derinius.

Motyvų požiūriu H.Skodlerrako kūryboje vyrauja Klaipėdos krašto ir šiaurės Vokietijos bei pietų šalių gamtos ir gyvenviečių vaizdai, jūros peizažai.

Įvairių laikotarpių H.Skodlerrako aliejiniuose paveiksluose, akvarelėse ir grafikos darbuose kartojasi gimtųjų Juknaičių vaizdai. Pateikti per svajingų vaikystės prisiminimų prizmę, jie turi nenusakomo kasdienio mažų miestelių gyvenimo žavesio. Tėviškė dailininkui dažnai asocijavosi su traukiniais – jo senelės iš motinos pusės užeiga ir nedidelė parduotuvė stovėjo prie Juknaičių geležinkelio stoties. Pralekiantys traukiniai, geležinkelio magistralių pylimai, geležinkelio stotys dažni ir Holšteino motyvais sukurtuose darbuose.

Kita tema – pajūris, laivai, žvejų gyvenimo kasdienybė. H.Skodlerrako kompozicijose kažkur skuba schematiškos žmonių figūrėlės, paprasti jūros išmesti daiktai ar žvejų darbo priemonės tampa keistais objektais, pietų kraštų uolos ir dangus virš Baltijos alsuoja paslaptingumu. Mito atmosferą, slypinčią spalvingose, aliejiniais dažais nutapytose ar akvarele nulietose kompozicijose pastebėjo ne vienas meno kritikas.

Svarbiausia – nuotaika

Dailininko paveiksluose nėra išplėtoto pasakojimo ar perdėto jausmingumo – viena kita detale, greitu teptuko mostu, smagiai ir su subtilaus humoro doze jis kuria emocionalius, patrauklius vaizdus, kuriuose svarbiausia nuotaika.

Meistriškos H.Skodlerrako akvarelės pakeri ypatingu lengvumo pojūčiu, persiliejančiais, susiliejančiais ir skaidrumą išlaikusiais tonais. Aliejinėje tapyboje priešingai – pabrėžiamas lygus, glotnus paviršius, detalizuojama. Daugelis H.Skodlerrako aliejinių paveikslų greičiau artimi miniatiūrinei tapybai. Jie skamba savo spalvomis, preciziškai ištapytomis detalėmis. Visi kritikai, vertinę H.Skodlerrako kūrybą, pabrėžia kūrėjo rankos lengvumą, greitumą, atrasdami ypatingą dailininko būdo bei temperamento ir jo tapybos manieros harmoniją.

H.Skodlerrako ekspozicijos organizatorius – Vokietijos Liūneburgo Rytprūsių krašto muziejus, pas mus surengęs jau ne vieną parodą, aktualizuojančią Klaipėdos krašto dailę, supažindinusią su iškiliais dailininkais, kilusiais iš šio krašto. Kūrinius iš savo privačių rinkinių ekspozicijai maloniai paskolino Marlenė ir Holgeris Klindvortai ir Eda Frike.

H.Skodlerrako tapybos ir grafikos paroda pernai buvo eksponuojama Rytprūsių krašto Liūneburge bei Šilutės muziejuose. P.Domšaičio galerijoje nuotaikingų peizažų paroda veiks iki kovo 31 d.

Politiniame lėlių balete šoka daiktai

Jūratė Grigaitienė

Kad lėlių teatro galimybės beribės, darsyk galima įsitikinti pažiūrėjus naujausią Klaipėdos lėlių teatro premjerą – penkių veiksmų politinį lėlių baletą suaugusiesiems „Juoba“ pagal Alfredo Jarry’o pjesę „Karalius Juoba“ arba „Karalius Ūbas“.

Veikėjai – audeklo skiautės

Naująjį spektaklį režisavo ir scenovaizdį sukūrė vis dar nerimstanti ir eksperimentinės dvasios neprarandanti režisierė lėlininkė Gintarė Radvilavičiūtė. Lėlės, atlikdamos scenoje neįtikėtinus akrobatinius triukus, neretai pranoksta gyvus aktorius. Režisierė G.Radvilavičiūtė kiekviename naujame pastatyme ieško ne gyvo aktoriaus ir negyvos lėlės panašumų, bet skirtumų ir, manyčiau, sėkmingai laimi šią dvikovą.

Jau pati „Juobos“ pradžia – elegantiškai D.Šostakovičiaus muzikos ritmu besirangantis š…, aplipęs musėmis (tik kvapo nebuvo), – užmezgė neįprastą intrigą bei padiktavo būsimo spektaklio žaidimo taisykles.

Nepaprastumo įspūdį sustiprino scenoje pasirodę pagrindiniai „veikėjai“ – du nedideli keturkampiai audeklo gabalai, pritvirtinti prie vielučių ir valdomi aktorių iš viršaus. Apsimetėlis nevidonas Juoba – tai juodas gauruotas kailis, grubiai demonstruojantis savo tariamą vyriškumą, o Juobienė – lengvai plazdenanti raudono šilko atraižėlė, sugebanti „gundyti“, „koketuoti“, įvairiomis kamasutros pozomis gašliai „glamonėti”, „myluoti“ savo vyrą. Juk spektaklis skirtas suaugusiesiems.

Atitinka pjesės dvasią

Pradžioje gerokai trikdė ir erzino toks kosminis personažų atitolimas nuo žmogiškojo pavidalo. Stebėdama spektaklį mąsčiau, negi lėlių teatras tiek nusigyveno, kad nebeišgali sukurti lėlės, bent šiek tiek panašesnės į žmogų, turinčios rankas, kojas, kūną, ką čia, – bent jau padorios galvos.

Bet kuo toliau žiūrėjau, tuo labiau stebėjausi režisierės įžvalgumu, kad šioje interpretacijoje tik tokie skudurai, vaizduojantys žmones, labiausiai atitinka pjesės dvasią bei šio spektaklio koncepciją.

Režisierė maksimaliai pasitiki žiūrovu – kuo mažiau tikroviškumo rodoma, tuo veržliau prabunda kiekvieno kuriančioji vaizduotė. Toks lėlių, greičiau, daiktų valdymo principas ypač tinkamas spektaklio pabaigoje, kai nevidonai sutuoktiniai Juobai tikrąja ta žodžio prasme „paskęsta“ didelėje stiklo taurėje degtinės, o vėliau, visiškai šlapi ir mirtinai nusilakę, šlaistosi po sceną, įspūdingai prilimpa prie stiklinės sienos, taškydamiesi į visas puses tikrais prakaito purslais. Juobai finale virsta šlapiais, gličiais, purvinais grindų skudurais – štai kur neįtikėtini režisierės G.Radvilavičiūtės fantazijos viražai ir taiklus santykis su A.Jarry’o medžiaga: „nusmegeninkit, žrudykit, pjaukit driežuvius, grobkit pinigus ir lakit, kol mirtinai nusilaksit…“

Būdai, kaip nugalabyti

Ryškiai lėlių – daiktų galimybių beribiškumas atsiskleidė ir trečiajame veiksme, kuris programėlėje įvardytas sakiniu: „Juoba per penkias karaliavimo dienas išskerdžia tiek žmonių, kad būtų galima visus šventuosius iš rojaus nutremti į pragarą ir dar nuodėmių atliktų“. Scenoje žiūrovų akivaizdoje demonstruojami įvairiausi žudymo būdai. Paauksuotuose paveikslo rėmuose ant auksinio stalelio elegantiškai „žudoma“, o kruvini pėdsakai čia pat elegantiškai panaikinami auksine šluotele: obuoliai perkertami, o kopūstas nuduriamas aštriu peiliu, karoliai sutraukomi, buteliukas sudaužomas, kažkas paskandinamas vandens stiklinėje ar skiedrų jūroje, kažkas sudeginamas… Bet įspūdingiausiai atrodo auksinės mėsmalės sietelyje pasirodęs tikros mėsos faršas…

Po spektaklio viena žiūrovė prisipažino, kad pradėjo galvoti, kokiais dar būdais galima nugalabyti žmogų.

Taigi režisierė surado instrumentus ir jų padedama bandė įrodyti, kad š… valstybės valdovais gali būti tik šlykštūs grindų skudurai, o jų žudymo būdai pateisina priemones.

Kiek abejonių spektaklyje kelia tikrų ir netikrų daiktų naudojimas. Obuoliai, kopūstas, vanduo, žvakės ir kiti daiktai yra tikri, o veikėjai – iki absurdo apibendrinti ženklai, neturintys net menkiausios žmogiškumo užuominos. Todėl išraiškinga, bet nelabai suprantama ir, manyčiau, iškrintanti iš bendros spektaklio stilistikos scena, kai veikia tikros žmogaus kojos. Vienos aktorės virtuoziškai atliktas kojų baletas, vaizduojantis du aistros užvaldytus priešingos lyties asmenis, nežinia, kokiu tikslu spektaklyje naudojamas ir kaip įsipina į bendrą spektaklio audinį.

Skaudžiai atliepia aktualijas

Renatos Kutaitės, Rūtos Bunikytės ir Renatos Idzelytės aktoriniai darbai gali būti analizuojami tik lėlių – daiktų valdymo prasme, nes verbalinio teksto spektaklyje nėra, skamba tik žymaus rusų kompozitoriaus D.Šostakovičiaus muzika ir trumpa garsinė būsimų įvykių anotacija prieš kiekvieną sceną.

Rankose laikant tik audeklo atraižą, ypač sunku išreikšti žmogiškus jausmus: aistrą, neapykantą, meilę, išdavystę. Tačiau aktorėms pavyksta perteikti pulsuojančią gyvybę ir energiją. Nors spektaklio žanras įvardytas kaip politinis baletas, suprask – dominuoja judesys ir šokis, tačiau daugelyje vietų pasigedau žodinės komunikacijos. Siužetiškumas daug kur ištirpsta, todėl belieka grožėtis arba gražiai bjaurėtis režisierės ir aktorių trio sukurtu teatrinių daiktų baleto reginiu.

Politinis baletas „Juoba“ skaudžiai atliepia ir šiandienos gyvenimo bei politikos aktualijas. Nesinorėtų, kad ir mūsų valstybę valdytų Juobų palikuonys. Deja, šiandienos Lietuvos ir pasaulio realybė vis labiau panašėja į šį groteskišką spektaklį.

Artimiausi „Juobos“ spektakliai – vasario 27 d. ir kovo 6 d. 20 val. Klaipėdos lėlių teatre (Vežėjų g. 4).

Retrospektyva šiuolaikiškumo beieškant

Gytis Skudžinskas

Alekso Adriuškevičiaus parodos „Pasikartojimai“ atidarymo metu Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorius Ignas Kazakevičius išrėžė, kad „…tai yra elementarus šiuolaikinis menas…“. Ir, kad kaip būtų nuobodu, vis dėlto diskusija apie šiuolaikinio meno šiuolaikiškumą ar dabartinės mūsų dailės neadekvatumą laikmečiui yra viena opiausių lietuviškame, juolab Klaipėdos kontekste.

Legendinės „Post Ars” aidas

Bet kaip turėtume vertinti A.And-riuškevičiaus parodą uostamiestyje? Nuodugniai susipažinę su lietuviškos dailės istorija meno entuziastai puikiai žino, kad Aleksas yra legendinės dailininkų grupės „Post Ars” narys. Grupės, kuri prieš du dešimtmečius į lietuvišką meno kontekstą įnešė tuomet neregėtus žanrus: performansą, žemės meną, instaliaciją, akcionizmą ir kita. Formaliai galime šiuos žanrus priskirti šiuolaikinio meno raiškos formoms (konceptualiai nebūtinai).

Kita vertus, „Post Ars”, o kartu ir A.Andriuškevičiaus kūryba jau aptariama ne tik specializuotuose leidiniuose ar konferencijose, bet įtraukta ir į mokyklinius dailės vadovėlius.

Štai dėl to ir kyla paradoksali problema: kiek menas, tapęs chrestomatine ar muziejine vertybe, gali būti vadinamas šiuolaikiniu?

Dokumentalumas – kūrybinis gestas

Parodos dokumentinis pobūdis aiškiausiai matomas tolimiausioje galerijos salėje, kurioje demonstruojami A.Andriuškevičiaus videoperformansai. Ekrane besisukančiuose filmuose įamžinti autoriaus performansai – viešoje erdvėje atliekami neįprasti veiksmai.

Nors šiandien viešas elgesys nusikrato vis daugiau tabu, flashmob akcijos praskaidrina kasdienybę, normatyvizuoto viešo elgesio pažeidimas tebėra šiuolaikinio meno dėmesio objektas.

Dabar, kaip ir tuomet, kai buvo sukurti, šie performansai stipriausiai skleidžiasi kaip kito galimybė egzistuoti viešumoje, kaip kūniškų patirčių išviešinimas ar personalinių ir vyraujančių nuostatų sankirta.

Praėjusio amžiaus pabaigoje A.Andriuškevičiaus ir visos „Post Ars” grupės veikla stipriai kontrastavo su esama dailės situacija. Tai dar labiau skatino šiuos performansus įvardyti kaip novatorišką ir šiuolaikinę kūrybą. Socialinis aktualumas autoriaus videoveiksmus daro įdomius šiandienos akivaizdoje ir neuždaro muziejinių suvestinių eilutėse.

Dokumentalumas čia tampa ne tik formaliu fakto užfiksavimu, bet ir kūrybiniu gestu, kai procesas yra pagrindinis elementas.

Ir nors skeptikai galėtų pastebėti, kad Europos meno istorijoje performansas atsirado ir gyvybingiausias buvo praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį, o privatumo ir viešumo problema nėra nauja tema, būtent turinio fundamentalumas ir jautrumas vietiniam kontekstui leidžia šiems darbams išlikti įdomiems iki šiol.

40 metų senumo

Kitoje galerijos salėje eksponuojami „stabilesni“ kūriniai. Įprastinės medžiagos ir nuosaikesnis pranešimas.

Kabantys objektai, pavadinti „Mano paveikslai“, iš principo yra klasikinis minimalizmo srovės pavyzdys – medžiagiškumas supriešinamas su forma. Kieto pavidalo vertikalūs objektai (greičiausiai, medinės sijos) aptraukti drobe, – taip iš prigimties minkštas audinys paverčiamas taisyklinga geometrine struktūra ir priešingai – tvirtas pavidalas tampa švelnus.

Toks minimalizmo taisykles atitinkantis kūrinys tampa tiesiog neefektyvus dėl savo uždaro ir jau suformuoto stiliaus. Kita vertus, pavadinimu ar kitomis nuorodomis autorius gali išskleisti paralelines reikšmes. Bet apie ką byloja užrašas „Mano paveikslai“? Siūlo dar kartą permąstyti tapybos mirtį? Neviliojanti perspektyva, juolab daug kartų aptarta ir uždarame rate besisukanti problema. Tenka konstatuoti: 40 metų senumo šiuolaikinis menas.

Gali tapti lūžio ikona

Dar vienoje darbų serijoje A.And-riuškevičius eksploatuoja verbalinį pranešimą, t.y. rašo, rašo, rašo, it Bartas kiekvienos animacinio serialo „Simpsonai“ serijos pradžioje.

Tekstas – kaip grynakraujis simbolis – čia turėtų tapti kažkuo daugiau ar mažiau. Deja, bežiūrėdamas / beskaitydamas prisimeni šmaikščią sąvoką „tyrasis konceptualizmas“. Tekstas – kaip grynoji idėjos ar minties išraiška – labai domino konceptualizmo pionierius, bet šiandien naudojant rašytinę medžiagą jau reikėtų ir kokio nors lingvistinio, semiotinio ar socialinio nuotykio.

Kita vertus, vienas labai įdomus aspektas: rašytiniai A.Andriuškevičiaus darbai tarsi žymi lietuvių menininkų perėjimą nuo modernizmo prie postmodernizmo. Teksto – kaip meno kūrinio – naudojimas parodoje tapatinamas su postmodernistine sąmone, tačiau vartojamos kategorijos lingvistiškai priklauso modernistinei jausenai („Begalybės dalis esu“, „Ieškau savęs“). Toks dvilypumas yra būdingas daugeliui šiandien kuriančių vyresnės kartos menininkų, o A.Andriuškevičiaus darbai gali tapti net šio lūžio ikona.

Palieka klausimus

Apibendrinant galima pasakyti, kad ir visa paroda palieka klausimų. Kiek šiuolaikinis menas gali būti šiuolaikiškas? Ar forma yra šiuolaikinio meno sąlyga?

Ir šiuo atveju, ko gero, tiksliai pataikyta su parodos pavadinimu – „Pasikartojimai“.

Dailės istorijos ir minčių, temų ir formų pasikartojimai, išbėgant prieš modernizmą, bet ne visuomet suspėjant su šiandiena.

Uostamiesčio kontekste ši paroda gali suveikti ir kaip novatoriška, bet tiksliau būtų laikyti ją autoriaus retrospektyva, padedančia pasiruošti dailės egzaminui.

Fotografės „Namuose“ – egzistencijos šablonai

Danguolė Ruškienė

Sausio pabaigoje Klaipėdos fotografijos galerijoje buvo pristatytas iš Klaipėdos kilusios, šiuo metu Vilniuje gyvenančios fotomenininkės Akvilės Anglickaitės fotografijų ciklas „Namai“ (2004–2005). Tris savaites, iki vasario 19-osios, viešėjusioje parodoje – jaunos autorės subjektyvaus įspūdžio, patirto Olandijoje ir Didžiojoje Britanijoje, fiksacija. Daugiau nei prieš metus šį fotografijų ciklą A.Anglickaitė eksponavo su Ugniumi Gelguda bendroje fotografijų parodoje „125 bpm“ Vilniaus fotografijos galerijoje.

Individualūs, bet standartizuoti

Šešiuose didžiulio formato fotografijos lakštuose – vienodų namų virtinės, įkyriai peršančios klonavimo proceso įspūdį. Kaip parodos atidarymo metu teigė pati autorė, namai pirmiausia jai asocijuojasi su šiluma ir jaukumu, todėl standartizuoti individualūs būstai užmiesčio rajonuose ją pribloškė. Fotomenininkė, pasinaudodama pirminio įspūdžio ekspresija, fiksavo savo patirtis, anot jos, įsitraukdama į šių namų monotonišką buvimą, nepaliekantį vietos jokioms improvizacijoms ar chaotiškai būčiai.

Daugelio vidurinio sluoksnio atstovų siekiamybė – individualus namas, kaip išskirtinio gyvenimo garantas, lieka tik iliuzija. Tokiuose tipiniuose namuose, kaip ir mūsų skausmingai eksploatuojamuose daugiabučiuose, sėkmingai tiražuojami standartiniai gyvenamieji plotai, su apibrėžtu langų ir durų skaičiumi, primygtinai „rekomenduojantys“ judėjimo kryptis ir paliekantys nedidelę paklaidos galimybę. Gyvenimas taip organizuotose erdvėse neabejotinai turi ir privalumų: svetimuose namuose be didesnių trukdžių galima judėti pagal įprastas trajektorijas, iš anksto užprogramuotas architektūriniuose brėžiniuose.

Dabarties pėdsakai

Stebėtina, kad Akvilės „Namai“ – ne Lietuvoje ir ne sovietmečio palikimas. Tai – naujos statybos miegamieji rajonai paprastai idealizuojamoje Vakarų Europoje. Taigi jie, nieko bendro neturėdami su ne taip jau seniai mūsų (iš)gyventa ideologija, kurios svarbiausias tikslas buvo teisingas gėrybių paskirstymas, yra kitos, daugiau ar mažiau visame pasaulyje pasireiškiančios ekonominės sistemos – kapitalizmo, padariniai. Pastarasis, priešingai nei socializmas, yra linkęs gėrybes ne skirstyti, o tiražuoti, tokiu būdu pasitenkinimą garantuodamas kiekvienam.

Fiksuodama nuosavus namus, fotomenininkė pasirenka pasyvaus stebėtojo poziciją. Paradoksalu, kad subjektyvizuotas pirminis (todėl stipriausias) įspūdis atskleidžiamas sąmoningai simuliuojant objektyvumo momentą. Prašalaitišką žvilgsnį koncentruodama į panoraminius miegamųjų rajonų vaizdus, neišskiriant jokių detalių, vien tik ritmiškas standartinių pastatų eiles, autorė užprogramuoja šios vietovės ir savo anonimiškumą.

Akvilės nuotraukose – vien tik esamo gyvenimo pėdsakai. Tiksliau, čia eksploatuojamos būties šablonai. Ko gero, žmonių figūros, tokios pat nuobodžios, kaip ir jų namai, tik trikdytų darnią pastatų kompoziciją, suterštų kadrą „triukšmais“, kurie priverstų suabejoti čia gyvenančių gerove ir pasitikėjimu savo santvarka. Standartiniuose namuose gyvenantys standartinio sudėjimo žmonės, kuriems garantuota standartizuota gerovė ir saugumas, formuoja sterilaus gyvenimo įspūdį, verčiantį bodėtis ne tik jų namais, bet ir jais pačiais.

Pauzės – improvizacijoms

Kaip ir ankstesnė A.Anglickaitės kūryba, fotografijų ciklas „Namai“ turi nemenką socialinės kritikos dozę. Autorė jau kuris laikas analizuoja stereotipų ir įvaizdžių pasireiškimą visuomenėje ir jų kaitos įmanomybę. Fotomenininkė nesitenkina paviršiniu realybės sluoksniu, ji siekia prasibrauti iki jos konstrukcinio pagrindo, ant kurio be didesnių pastangų formuoja savąjį tikrovės interpretavimo variantą.

Hipnotizuojanti gyvenamųjų namų horizontalių ir vertikalių ornamentika, sudėliota iš kelių skirtingų realybės atkarpų, ekspozicinės salės pabaigoje „atsiremia“ į iš pasąmonės ištrauktus siurrealius, sunkiai su tikrove identifikuojamus jos fragmentus. Taip suardydama nuoseklią fotografijų ciklo suvokimo schemą, Akvilė palieka pauzes, kuriose vis dar įmanomas nenuspėjamumas ir improvizacija, aplenkianti racionalius ir logiškus standartizuotų „Namų“ modelius ir išlaisvinanti iš įkyraus sterilios realybės pojūčio.

Su fotoparodomis keliauja po Lietuvą

Uostamiesčio fotografai 2009-uosius pradėjo savo darbus pristatydami kituose Lietuvos miestuose.

Maratonas tęsiasi

Panevėžio fotografijos galerijoje sausio 14 – vasario 1 d. buvo eksponuojamos klaipėdiečio fotomenininko Remigijaus Treigio fotografijos.

Tauragės fotografijos galerijoje nuo vasario 13 iki kovo 5 d. svečiuojasi Sauliaus Jokužio fotoparoda „Era-S”, gvildenanti amžiną meilės temą.

Šiaulių fotografijos muziejuje iki kovo vidurio veikia dar vieno uostamiesčio fotografo – Artūro Šeštoko darbų paroda „Šviesos kaligrafija“.

Prisistatė šiauliečiams

Lietuvos fotomenininkų sąjungos nario nuo 1990-ųjų A.Šeštoko kūryba šiauliečiams pristatoma pirmą kartą. Tai 2003–2008 m. sukurtos nespalvotos lietuviško peizažo fotografijos, išryškinančios spontanišką, universalų ir kartu labai asmenišką autoriaus santykį su pasirinkta erdve. Daugiau kaip 30 nespalvotų fotografijų parodoje – gamtos motyvų, peizažų fragmentų kolekcija. Gamta čia įvairialypė, dažnai mistinė, šį pojūtį dar labiau sustiprina pilki tonai. Švelnūs ir romantiški gamtos motyvai autoriui taip pat nėra svetimi. Jo užfiksuoti vaizdai siejasi su šiuolaikinio žiūrovo akiai kartais sunkiai suvokiama XX amžiaus pradžios fotografijų stilistika – varijuojama tarp juodų, baltų pustonių bei artėjama prie pilkos fotografijos estetikos. A.Šeštoko kolegos Gyčio Skudžinsko nuomone, tai ne tradiciniai enciklopediškai tikslūs apibrėžimai, o spontaniško gesto pagimdyti kaligrafiški lakštai.

A.Šeštokas yra surengęs dvi autorines parodas Klaipėdos fotografijos galerijoje, aktyviai dalyvauja bendrose parodose, kūrybinėse stovyklose, pleneruose. Fotomenininkas yra sukūręs penkias fotografijų serijas: „Bohemos portretai“ (1984–1990), „Macikų pensionatas“ (1994–1995), „Pagėgių krašto žmonės“ (2002), „Kopos ir jūra“ (1997–2000) ir „Šviesos kaligrafija“ (2003–2008).

Kai užvaldo meilė

Apie Tauragėje pristatomą erotinių fotografijų seriją „Era-S” jos autorius S.Jokužys yra sakęs: „Šiuose darbuose aš naujomis technikomis norėjau pavaizduoti tai, kas vyksta tarp vyro ir moters, kai juos užvaldo meilė. Atvirai kalbant, man buvo svarbu ne technika ir technologijos, o pati tema. Dabar atviro kūno fotografijoje – kiek nori ir kaip nori. Aš sumaniau erotiką atskleisti kiek kitaip“.

Amžinos meilės temos gvildenimui pasitelkęs materialų moters kūną, S.Jokužys įkėlė jį į spalvinių improvizacijų lauką. Jis drąsiai eksperimentuoja šiuolaikinėmis fotografijos technologijomis, daugeliui fotografijų panaudodamas kompiuterinę grafiką.

Autoriaus nuomone, didžiausią poveikį jo kūrybai padarė Rimanto Dichavičiaus aktai. Būtent šio Lietuvos fotografijos klasiko darbai paskatino jį imtis neišsemiamos moters kūno ir savasties temos, kurią jau beveik tris dešimtmečius jis plėtoja fotografijų cikle „Nepažintas moters pasaulis“.

Tauragėje viešinti fotografijų paroda „Era-S“ yra naujausia šio ciklo dalis.

„Durų” inf.

Langas

Tūkstantmečio parodoje – šeši iš pajūrio

Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmai vasario 13-ąją atvėrė sales Miko J.Šileikio ir Teofilio Petraičio premijų dailės konkurso parodai, į kurią pateko ir šešių pajūrio dailininkų darbai.

„Lietuvos tūkstantmetis“ – paskutinė paroda iš penkių ekspozicijų ciklo, kurį 2005–2009 m. pakaitomis Vilniuje ir Lemonte surengė Lietuvos dailės muziejus ir Čiurlionio galerija Lemonte (JAV).

Konkursinių parodų tikslas – pasitinkant Lietuvos vardo tūkstantmetį gaivinti ir stiprinti istorinę bei pilietinę savimonę, aktualinti Lietuvos istoriją, išskiriant simbolinius elementus, reikšmingus valstybės ir tautos savivokai, atverti kultūrinės tradicijos savitumą bei vertę ir skatinti šios tradicijos interpretacijas.

Penkių konkursinių parodų laureatams paskirta po tris vardines išeivių Lietuvos dailininkų M.J.Šileikio (1893–1987) ir T.Petraičio (1896–1978) premijas (500, 300 ir 200 JAV dolerių) už tapybą ir skulptūrą, akvarelės ir grafikos kūrinius.

„Lietuvos tūkstantmečio“ parodoje M.J.Šileikio premijos paskirtos Vaclovui Krutiniui (pirmoji), Romualdui Kuncai (antroji) ir Arvydui Ališankai (trečioji), o T.Petraičio premijomis apdovanoti Saulė Kisarauskienė (pirmoji), Eglė Vertelkaitė (antroji) ir Juozapas Antanas Gelgudas (trečioji).

„Lietuvos tūkstantmetis“ – didžiausia konkursų ciklo paroda, kaip tvirtino jos kuratorė Julija Mušinskienė. Vertinimo komisija ekspozicijai atrinko 127 dailininkų kūrinius. Daugiau kaip pusė menininkų šio dailės konkurso parodose dalyvauja nebe pirmą kartą. Šiemet jų dalyviai – iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės, Alytaus ir mažesnių miestų. Dešimtyje Radvilų rūmų salių iki balandžio 11-osios rodoma apie 230 tapybos, grafikos ir skulptūros kūrinių, sukurtų 2003–2009 m. Tarp jų – uostamiesčio tapytojų Dano Andriulionio, Edvardo Malinausko, Juozo Vosyliaus, Simono Žaltausko drobės, kretingiškių Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės kaligrafijos koliažai ir Liudos Liaudanskaitės akvarelės.

Lietuviškas menas – Maskvoje

Lietuvos menininkai ir Vilniaus menų spaustuvė vasario 20–22 d. prisistatė Maskvos šokio centre „TSEH“. Maskviečiai turėjo galimybę pamatyti ir klaipėdiečio Beno Šarkos monospektaklį.

Lietuvos meno savaitgalis Maskvoje – „TSEH“ projekto „Vaizduotės fabrikai: naujos kultūros teritorijos“ dalis. Jame pristatomi netradiciniai

Europos šalių menų centrai bei juose kuriantys menininkai. Šiemet pirmoji skirtingus šiuolaikinius Lietuvos menus apimančią programą pateikė projekto rengėjų išsirinkta Lietuvos atstovė – Vilniaus menų spaustuvė. Balandį Maskvoje prisistatys kultūros centras „Mains d’Oeuvres” (Prancūzija), rugsėjį – „Melkweg” (Nyderlandai), lapkritį – „La Ferme Du Buisson” (Prancūzija).

Dar nuo vasario 16 iki kovo „TSEH“ patalpose eksponuojami daugiau nei 20 metų Lietuvos sceną talentingai fiksuojančio fotografo Michailo Raškovskio darbai. Fotografijų paroda „Krasnaja tipografija“ atskleidžia unikalią prieš septynerius metus apleistame pastate susikūrusios Vilniaus menų spaustuvės dvasią. Maskviečiai pamatė ir trumpametražį Nerijaus Didvalio filmą apie Menų spaustuvę.

Tris dienas trukusiame lietuvių renginyje Maskvoje parodyta šokėjos Loros Juodkaitės ir džiazo muzikantų Andrės Pabarčiūtės, Vyčio Nivinsko, Marijaus Aleksos improvizuota kompozicija „Čia ir dabar“, su lietuviškomis realijomis supažindino kaunietės dailininkės Auksės Petrulienės „Psilikono teatro“ spektaklis „Išdurtas ir apiplėštas“, koncertavo dvi jaunos alternatyvios muzikos grupės „Dublicate“ ir „Fusedmarc“.

Praėjusį sekmadienį lietuviškąjį savaitgalį Rusijos sotinėje užbaigė teatro avangardistas iš Klaipėdos B.Šarka su ironija kibirkščiuojančiu spektakliu „Topor sosi“, kuriame pasakojama neva klaipėdiečio rusakalbio Vasios Sorokino gyvenimo istorija. Ji, kaip sakė pats kūrėjas, dar 2002-aisiais gimė „žiūrint į amžinąją ugnį ant kareivio kapo Klaipėdoje“. Spektaklis skirtas tiems, kas jaučia nostalgiją V.Vysockiui, B.Okudžavai, B.Grebenščikovui ir seniems radijo imtuvams. Nuo pat premjeros jis Lietuvoje ir festivaliuose užsienyje sėkmingai vaidinamas rusų kalba, rūkant „morskaja kapusta“, geriant degtinę ir užkandant duona.

Muzikos kūrinį inspiravo paveikslas

Kovo 6 d. Klaipėdos koncertų salėje ir 25 d. – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje skambės klaipėdietės kompozitorės Loretos Narvilaitės kūrinio smuikui, violončelei, fortepijonui ir perkusijai „Lietus lyja toli nuo mūsų“ premjera.

Kaip pasakojo autorė, kūrinys pavadintas pagal austrų dailininko, architekto ir skulptoriaus Friedensreicho Hundertwasserio (1928–2000) paveikslą. 2008-ųjų lapkritį viešėdama Vienoje kompozitorė apsilankė Hundertwasshause ir buvo sužavėta šio menininko kūrybos. L.Narvilaitės muzika fiksuoja emocinę būseną, esančią per laiko ir erdvės atstumą. Ji ieško tylos ir ramybės, tikrumo ir skaidrumo. Ji supasi melodingų linijų tėkmėje, vis sugrįždama ir pasikartodama, krisdama ir vėl kildama.

Naujausią kompozitorės kūrinį atliks fortepijoninis trio „Kaskados“: Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė), Albina Šikšniūtė (fortepijonas) ir Saulius Astrauskas (perkusija).

Tai jau antras kūrinys, kurį L.Narvilaitę paprašė sukurti trio „Kaskados”. Pirmasis buvo „Kai liepto nebus, pereisiu upę” 2003-iaisiais. Šiuosyk prie trio autorė dar prijungė ir perkusininką. Artėjant premjerai kompozitorė prasitarė turinti dar vieno naujo kūrinio idėją.

Klaipėdoje 1965 m. gimusi, nuo vaikystės muziką rašanti, 1992-aisiais priimta į Lietuvos kompozitorių sąjungą L.Narvilaitė dabar yra viena iš pačių kūrybingiausių Lietuvos moterų kompozitorių. Anot A.Bareikytės-Nakienės, „iš tų, kurios neužsisklendė „trapios lyrikos” pasaulyje, išsiveržė iš jo ir rašo ekspresyvius kūrinius. Ji sugeba labai greitai reikšti mintis, todėl kiekvienais metais įgyvendina daug kūrybinių sumanymų”. Ji rašo muziką orkestrui, kamerinę, vokalinę ir chorinę, taip pat elektroninę, yra sukūrusi dainų vaikams.

L.Narvilaitės kūriniai „Atviras miestas”, „Šauksmas – šviesa”, „Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas”, „Kai liepto nebus, pereisiu upę”, „Visby-Bike”, „Kranto trupinys. Žiemos žaidimai”, „Drugys”, „Juodi balti trumpėjantys garsai” įrašyti ir išleisti įvairiose kompaktinėse plokštelėse.

L.Narvilaitė 1980–1984 m. mokėsi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos Muzikos teorijos skyriuje. Beje, du pastaruosius dešimtmečius kompozitorė ten dėstytojauja. Nuo pat 1989 m., kai baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę. Nuo 2005 m. ji dirba Klaipėdos koncertų salės direktorės pavaduotoja kultūrinei veiklai, yra trijų muzikos festivalių meno vadovė.

Sostinėje rodys naujausius spektaklius

Šiemet Klaipėdos muzikinis teatras dusyk gastroliuos Vilniuje – pavasarį ir rudenį. Į Lietuvos sostinę visas kūrybinis kolektyvas – 110 žmonių – su pačiais naujausiais teatro pastatymais vyks kovo 12–15 dienomis.

Akcentuodami savo plačią meninę veiklą, pavasario pradžioje klaipėdiečiai gastroliuos Lietuvos rusų dramos teatre. Jame kovo 12-ąją uostamiesčio Muzikinio teatro artistai parodys šokio spektaklį „Kruvinos vestuvės“ pagal Astoro Piazzolla’os muziką, kovo 13-ąją – Vidmanto Bartulio operą „Aušrinė“, kovo 14-ąją – Johanno Strausso operetę „Vienos kraujas“. Paskutinę gastrolių dieną – kovo 15-ąją klaipėdiečiai Vilniuje parodys du spektaklius: Vladimiro Konstantinovo operą vaikams „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ ir teatralizuotą koncertą „Aistrų šėlsmas“ pagal George’o Gershwino muziką.

Tokių didelių gastrolių šio teatro istorijoje dar nėra buvę. Visi penki pastatymai – 2008-ųjų sezono darbai. Iš jų keturi, išskyrus „Vienos kraują“, niekur kitur Lietuvoje dar nestatyti.

Kita išvyka į Vilnių numatyta spalio 1–3 dienomis su atnaujinta Claudio Monteverdi’o opera „Orfėjas“, uostamiesčio teatre Jono Vaitkaus statyta 2007-aisiais. Ją Klaipėdos muzikinis teatras pakviestas parodyti Valdovų rūmuose.

Klaipėdos muzikinis teatras jau derina ir 2010-ųjų gastrolių grafiką. Kitąmet spalį ir lapkritį planuojama vykti į Olandiją su Jurgio Gaižausko „Buratinu“. Naujasis pastatymas visai šeimai rampų šviesą uostamiestyje turėtų išvysti šiemet rugpjūtį, per vasaros festivalį, arba vėliausiai lapkritį. Olandams ketinama parodyti net 20 „Buratino“ spektaklių, kuriuose vaidins ir dainuos jaunoji atlikėjų karta – Klaipėdos universiteto Dainavimo katedros ir Stasio Šimkaus konservatorijos absolventai.

„Durų“ inf.

Muzikiniai žiemos pamąstymai: nuo „Pikaso“ iki A.Palei’aus

Laima Sugintienė

Baigiasi kalendorinė žiema. Tradiciškai šaltuoju ir tamsiuoju metų laiku dažniau peržvelgi koncertų afišas, televizijos programas. Ir ką gi: iš visų žiniasklaidos šaltinių sklindant grėsmingoms ekonominėms prognozėms, muzikų bendruomenė turi kuo pasidžiaugti. Štai tik keletas pastebėjimų.

Bet pradžioje noriu pasakyti: nieko neturiu prieš A.Piazzollą, greičiau – priešingai.

Džiugios permainos LTV

Štai vien LTV pasiūla: „Triumfo arka“, kurioje dalyvavo muzikinį akademinį išsilavinimą turintys dainininkai, atlikdami populiariausias arijas iš operų, roko operų, operečių bei miuziklų, „Dainų daina“, startuojantis chorų konkursas „Lietuvos balsai“. O kur dar estrados klasikos projektas „Mūsų dienos kaip šventė“. Viskas gyvai. Beveik viskas – su simfoniniu (!) orkestru ir žaviuoju Modestu Pitrėnu, o svarbiausia – žiūrima ir klausomasi.

Sunku patikėti, tačiau faktas: „Triumfo arkos“ finalą žiūrėjo daugiau žiūrovų (jei neklystu – per 40 tūkstančių) nei LNK muzikinio realybės šou „Muzikos akademija“ finalą. Nežinia, kuriems lobistams dėkoti, bet jei tai LRT generalinio direktoriaus Audriaus Siaurusevičiaus nuopelnas, tai nebe pikta ir dėl sugadinto „Triumfo arkos“ finalo, ir dėl nelemtos elektros skydinės…

Žaibiška reakcija

Kaip gi čia nepastebėsi tiesiog žaibiškos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro komandos reakcijos.

„Triumfo arką“ laimėjus talentingam jaunam bosui Liudui Mikalauskui, nespėjo nuostabus tenoras Edmundas Seilius nuryti pralaimėjimo kartėlio, kai J.Strausso „Šikšnosparnis“ su jo kuriamu Alfredo vaidmeniu (teisybę sakant, tiek ir to vaidmens, gerai, kad sėdėdamas kalėjime Alfredas iš nuobodulio traukė populiarių itališkų operų arijas…) jau skambėjo pilnutėlėje teatro salėje. Teatro afišose jau šmėžuoja ir kitų auksinių balsų savininkų pavardės: Vaido Vyšniausko – G.Bizet „Karmen”, Egidijaus Bavikino – „Aistrų šėlsme“ pagal G.Gershwino muziką ir L.Mikalausko – G.Rossini’o „Sevilijos kirpėjuje“.

Buvo verta pakentėti

Žiemos tarpušventis – įvairiausių renginių maratonas. Kiekviena koncertinė įstaiga savaip vilioja klausytojus: vieni orientuojasi į masinį skonį, kiti labai aukštai kelia profesinę kartelę, o treti mėgina vienu šūviu nušauti du zuikius. Pastarieji paprastai nepataiko nė į vieną…

Žvejų rūmai (gruodžio 29 d.) pakvietė į populiarios muzikos koncertą „Karštis žiemos vidury“. Programoje sugundė dvi pavardės: Donato Montvydo ir Rositos Čivilytės. Vardan jų buvau pasiryžusi iškęsti net „Pikaso“… Tie vyrukai, jei jau dainuoti unisonu tesugeba (na, tarkim…), tai bent judinti savo ištreniruotus kūnus galėtų mažų mažiausiai kaip M.Jacksonas… Betgi visa choreografija ir vienintelis jų išsigelbėjimas – mikrofono stovas.

Apgailėtina ne tik pačių fonogramų meninė kokybė (išskyrus D.Montvydo ir R.Čivilytės), bet ir jų transliavimas.

Neįtikėtina, kaip su tokia garso kokybe taikstosi scenos veteranas, vienas profesionalesnių popmuzikos atlikėjų, aukštąjį muzikinį išsilavinimą turintis Edmundas Kučinskas…

Bet dėl D.Montvydo ir R.Čivilytės buvo verta pakentėti.

Ne visada stilingai

Klaipėdos muzikinis teatras (gruodžio 29 ir 30 d.) pakvietė į premjerinį „Aistrų šėlsmą“ (pagal G.Gershwino muziką).

Gaila, kad šventėms teatras neparengė „pilnakraujės“ premjeros, ir teko tenkintis teatralizuoto koncerto versija. Sudėtingi, iki skausmo pažįstami G.Gershwino kūriniai buvo atlikti (dirigentas Vytautas Lukočius) aistringai ir temperamentingai, tačiau ne visada stilingai. Čia jau pasimatė, koks kiekvieno atlikėjo santykis su džiazu: nuskambėjo puikių vokalinių fragmentų, orkestro solo, tačiau kai kurie numeriai nelabai įtikino (Ritos Petrauskaitės Klaros „Summertime“ ir kt.).

Atidavė duoklę

Tradiciškai prieš Naujuosius metus (gruodžio 28 d.), šventinės klasikos festivalyje „Salve Musica“ duoklę Klaipėdai – savo finansiniam donorui – atidavė ir Vilhelmo Čepinskio „Camerata Klaipėda“. Šįkart pasitelkusi ir kolektyvo vadovo scenos partnerę (tiesa, pastaruoju metu jų duetas buvo pritilęs) pianistę Guodą Gedvilaitę. Programoje, skirtoje belgų kompozitoriaus, smuikininko ir dirigento Eugene’o Ysaye’aus 150-osioms gimimo metinėms, skambėjo ir E.Chaussono, N.Paganini’o, F.Chopino bei G.Gershwino kūriniai.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad po fantastiško, išskirtinio solo rečitalio, kurį dar pernai lapkričio mėnesį surengė smuiko virtuozas Sergėjus Krylovas, be J.S.Bacho ir L.Berio kūrinių smuikui solo, taip pat interpretavęs ir E.Ysaye’ų, ir dvylika N.Paganinio smuiko kaprisų, kartelė buvo iškelta labai aukštai. Gal net nepasiekiamai… Taigi kontekstas „čepinskiukams“ nebuvo palankus. O ir pianistei erdvės pasireikšti aiškiai trūko (F.Chopino Andante Spianato ir Didysis Polonezas Op. 22 )…

Kur tas pakylėjimas?..

Šioje programoje puikiu stiliaus pojūčiu sužavėjo dažnai koncertmeisterio pareigas „Cameratoje“ atliekantis smuikininkas Džeraldas Bidva, su V.Čepinskiu duetu pagrojęs D.Bidvos aranžuotas dvi G.Gershwino pjeses dviems smuikams ir styginių orkestrui „Soon” ir „Wonderful”. 1:0 D.Bidvos naudai.

Minimaliai parežisuotu moldavų liaudies šokiu „Hora” smuikui ir styginių orkestrui ant kojų sukėlę publiką, šventinį koncertą atlikėjai baigė tradiciniškai – A.Piazzollos bisu…

„Gerai, kad ne G.Gladkovo muzi-ka iš animacinio filmo „Brėmeno muzikantai“, kaip pernai”, – sukosi mintis po koncerto. Ir niekaip nerimo: „O kur tas pakylėjimas, kurį patyrėme po pirmojo, reprezentacinio šio kamerinio orkestro pasirodymo, kuriame įstabiai pagriežtas A.Vivaldi’o „Metų laikų” ciklas nutildė vis kirbėjusią abejonę, kodėl klaipėdiečiai turėtų finansuoti šiuos tikrai talentingus muzikus?..“

Pastaruoju metu „Camerata Klaipėda“ anšlagais pasigirti negalėjo, tačiau tąkart salė buvo pilna.

Maža pasakyti – talentingas

Abejonės kirminas dar labiau ėmė graužti po klaipėdiečiams jau pažįstamo pianisto iš JAV Alexanderio Palei’aus – į Klaipėdos koncertų salę jis atvyksta jau ketvirtą kartą, – koncertų su Klaipėdos kameriniu orkestru.

Maskvoje studijavęs, Niujorke gyvenantis atlikėjas po beveik metų pertraukos vėl sudrumstė šiaip gana ramią koncertų salės gyvenimo tėkmę.

Vienas intelektualiausių, akiračio platumu pribloškiantis muzikas yra sakęs: „Atlikėjas turi pasakyti „kažką“, kiekviena nata „kažką“ reiškia. Nėra svarbiausia groti greitai ir garsiai. Svarbiausia ne pirštai, o šviesi galva“. Taigi ir pasakė… Tuo mes turėjome progą įsitikinti su kaupu. Apie tokio lygio ir tokios įtaigos atlikėją maža pasakyti – talentingas, unikalus, savito braižo, energingas (apie jo ištvermę, fenomenalią atmintį jau sklando legendos). Pasakyti – tarptautinių konkursų laureatas, garsiausių salių laukiamas svečias – tai nieko nepasakyti. Jo įtaka, veržlumas tiesiog neįtikėtinas. Jam tuos du vakarus pakluso ir mūsų stygininkai, ir publika, itin gausiai susirinkusi į antrąjį koncertą.

Monografinis diptikas

Kaip ir prieš metus, A.Palei’us surengė koncertų diptiką. Kaip ir prieš metus, jis liko ištikimas monografiniam koncertų programų sudarymo principui: vasario 5 d. skambėjo F.Schuberto programa „Iš sutemų – į šviesą“, o vasario 7 d. – „Mocartas: keturi koncertai, pavergę Vieną“.

Pirmojo vakaro pirmoji dalis savo betarpiška atmosfera priminė taip vadinamas „Šubertiadas“ – muzikinius vakarėlius, kuriose kompozitorius improvizuodavo prie fortepijono savo bendraminčiams.

Svečias paskambino keturis ekspromtus op.90 (c-moll, Es-dur, Ges-dur, as-moll) ir tris pjeses fortepijonui op. post. Publika nuščiuvusi klausėsi, atrodė, žinomų, bet naujai besiveriančių romantiko muzikos klodų, naujai atskleistų jos potėpių ir prasmių.

Antrojoje koncerto dalyje skambėjo vienintelis F.Schuberto Fortepijoninis kvintetas A-dur op. 119, dar vadinamas „Forelių kvintetu” dėl ketvirtojoje dalyje panaudotos jo paties dainos „Forelė“, kurį A.Palei’us atliko su Klaipėdos kamerinio orkestro styginių kvartetu: Rimante Agintaite (smuikas), Liuda Kuraitiene (altas), Violeta Bendoraitiene (violončelė) ir Romu Grigaičiu (kontrabosas). Klaipėdiečiams tai buvo tikras iššūkis ir neįkainojama patirtis. Kaip sakė pianistas: „Po to jums niekas nebus baisu…“. Mūsų stygininkai didvyriškai priėmė svečio pasiūlytas žaidimo taisykles (interpretacija, artikuliacija, tempai etc.) ir garbingai jų laikėsi.

Pribloškė ir pavergė

Antrajame garsiojo pianisto koncerte klausėmės keturių (!) W.A.Mozarto koncertų fortepijonui, parašytų 1782–1783 m. (Nr.11 F-dur , Nr.12 A-dur, Nr.13 C-dur ), ir Nr.9, Es-Dur, kuriuos solistas atliko su Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovė – L.Kuraitienė). Atlikėjus inspiravo didžiulis J.S.Bacho kūrinių programos pasisekimas, pelnytas pernai „Klaipėdos muzikos pavasario“ festivalyje.

Dar kartą pianistą išvydome ir dirigento amplua: jis dirigavo nuo fortepijono. Teisingiau būtų pasakyti vadovavo, ne, ne vadovavo: įkvėpė, kurstė, skatino, rodė pavyzdį…

Įspūdingą koncertą atlikėjai baigė novatorišku, paties kompozitoriaus labai mėgtu ir dažnai skambintu Koncertu fortepijonui ir orkestrui Nr.9 Es-Dur su įdomia dedikacijos legenda apie paslaptingąjį užsakovą. Po tokio maratono nuskambėjęs bisas galutinai pribloškė klausytojus. Dauguma drėgnomis veršiuko akimis ne iš karto susivokė ploti…

Komplimentai publikai

Ne be reikalo svečias gyrė mūsų publiką: atlikėjo nė karto netrikdė ne vietoje pasigirdę plojimai, o savo reakcija į suskambusį telefoną (ak…) jis priminė patį W.A.Mozartą, kuris, pasak amžininkų, kai grodavo, būdavo itin kaprizingas – pasigirdus menkiausiam triukšmeliui, iškart liaudavosi groti…

Šiedu koncertai akivaizdžiai liu-dija, kad ir tuomet, kai programos sudaromos nekonfliktuojant su savo menine sąžine, galima sulaukti pilnos, dėmesingos ir fantastiškai dėkingos salės.

Po koncerto A.Palei’us gyrė mūsų orkestrą (nuoširdžai: bravi!), dėkojo už discipliną ir… užjautė, kad to-kio lygio muzikai tiesiog nerealių rezultatų dėl kuklaus finansavimo priversti siekti versdamiesi per galvas, bėgiodami po kelias dabovietes.

Kaip visada – puikiai

Vasario 16 d. Klaipėdos muzikinis teatras (vėl sausakimša salė!) pakvietė į „Camerata Klaipėda“ koncertą, kuriame dalyvavo ir dainininkai E.Seilius su Kristina Zmailaite (sopranas).

Pirmojoje koncerto dalyje atlikėjai puikiai interpretavo polistilistinį vokalistų „top dešimtuką“, pradedant W.A.Mozartu ir baigiant B.Dvariono „Žvaigždute“ bei A.Raudonikio „Švelnumu“. Nors, manyčiau, po sugiedoto Lietuvos Valstybės himno programa lyg ir logiškiau dėliotųsi atvirkščiai.

Jei tądien būtų reikėję balsuoti už mano favoritą „Triumfo arkoje“, nebūčiau balsavusi: šalia žavios, plastiškos, artistiškos, pasigėrėtinai puikiai ir laisvai dainavusios partnerės „auksinis” tenoras atrodė gana kukliai. Dėmesį sutelkęs į technologinius dalykus, jo, matyt, pristigo įtaigai, meniškumui.

Na, o orkestras? O V.Čepinskis? Kaip visada – puikiai! Ir kaip beveik visada – A.Piazzolla…

Ak, tas kirminas…

Ir dar. Kaip jau „Cameratai“ tampa įprasta (prisiminkime jų organizuotą tarptautinį klasikinės muzikos festivalį „Klasikinės muzikos ateities vardai“) – keistas koncerto vedėjo pasirinkimas. Juk tai buvo ne tik orkestro kompaktinės plokštelės pristatymas (o kad ir tik!), bet ir Lietuvos Valstybės atkūrimo diena! Antra vertus, jei tikslas buvo parduoti kuo daugiau kompaktų, tai gal…

Kaip čia neprisiminsi Gidono Kremerio, teigusio, kad „komercija neigiamai veikia meno pasaulį. Sėkmė tapatinama su masine paklausa. Iš tikrųjų patikti daugumai iš karto nėra talento požymis. Pasiekti originalumą kur kas sunkiau, nei plaukti sėkmės ir pripažinimo banga”.

Visiškai su Maestro sutinku. Ak, tas kirminas…

Muzikinio teatro aistros šėlsta

Danguolė Vilidaitė

Klaipėdos muzikinio teatro gyvenimas, grįžus vadovauti Audronei Žygaitytei-Nekrošienei, ir vėl tapo daug dinamiškesnis, aistringesnis, įvairiomis naujovėmis mirgu marga vasario pradžioje pristatytas teatro „antikrizinis planas“: gastrolės Lietuvoje ir užsienyje, koncertų gausa, edukacinės programos, projektinė veikla, premjeriniai spektakliai ir t.t. Toks aktyvumas galbūt net labiau susijęs su iniciatyviu ir nerimstančiu pačios teatro vadovės temperamentu, nei su dabarties ekonomine situacija – planai ambicingi, bet ar užteks jėgų ir lėšų juos realizuoti iki galo?..

Su „auksiniais balsais“

Šioje gausoje Klaipėdos publikai, manyčiau, ypač patraukliu turėtų būti jau prasidėjęs „auksinių balsų“ projektas su „Triumfo arkos“ dalyviais Edmundu Seiliumi, Liudu Mikalausku, Egidijumi Bavikinu ir Vaidu Vyšniausku, o gegužės pradžioje – kviestinių žvaigždžių, Monserat Kabaljė auklėtinių Nomedos Kazlauskaitės-Kazlaus ir ispano Oskaro Marini’o koncertas.

Girdėjusi du „auksinių balsų“ renginius – „Aistrų šėlsmą“ su spalvingu E.Bavikino personažu Sportingu Laifu ir koncertą, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti su E.Seiliumi, Kristina Zmailaite ir Vilhelmo Čepinskio vadovaujamu styginių orkestru „Camerata Klaipėda“, – galiu teigti, kad sumanymas jau pavyko su kaupu. Ypač daug gerbėjų pritraukė paskutinysis minėtas koncertas, įvykęs su didžiausiu pasisekimu.

Neįmanomi kraštutinumai

Muzikinio teatro metų plane mane kiek neramina keli konkretūs pastatymai. Tai Claude’o Debussy „Pelėjo ir Melisandos“ skaitymai, atnaujinta Claudio Monteverdi’o opera „L’Orfeo“ ir neseniai scenoje pasirodęs teatralizuotas koncertas pagal George’o Gershwino muziką su fragmentais iš „Porgio ir Besės“.

Šios operos išsiskiria originalia stilistika, reikalaujančia ypatingo pasiruošimo, o tam, kaip žinome, mūsų teatro solistai neturi nei laiko, nei galimybių. „L’Orfeo“ (pasirodžiusi 1607 m.) laikoma pirmuoju šio žanro pavyzdžiu – tai ankstyvojo baroko kūrinys, pasižymintis specifine balso artikuliacija ir puošmenomis (to mokomasi ne vienerius metus). „Pelėjas ir Melisanda“ (1901 m.) – pirmoji ir turbūt vienintelė impresionistinė opera. „Porgis ir Besė“ (1935 m.) – pirmoji jazz opera su bliuzo, spiričiuelo ir regtaimo elementais.

Nors, kaip sakoma, kas nerizikuoja, tas ir nelaimi, – muzikos istorijoje reikšmingų kūrinių pasirinkimas visada susilaukia išskirtinio publikos dėmesio. Išgirsti „gyvą“ retai statomos operos atlikimą keliskart geriau, nei nuolat klausytis jos įrašo kompaktinėje plokštelėje.

Galų gale galima tai įvertinti kaip svarbų Klaipėdos muzikinio teatro ir Lietuvos muzikinio gyvenimo faktą, pripažinti švietėjišką jų vaidmenį.

Pasirodymų kokybę iš dalies gelbsti koncertinis (ar koks kitoks), nepilnas atlikimas – pasirinktus fragmentus galima paruošti preciziškiau. Bet tokiu atveju prarandama spektaklio dinamika, vidinis vedimas, patiems atlikėjams sunkiau įsijausti į nuolat pertraukiamą veiksmą. Taip nukenčia sudėtingesnio turinio darbai, kaip, pavyzdžiui, „Porgis ir Besė“.

Meilė ir drama

Operos siužetas – pakankamai konfliktiškas, ekspresyvus, čia verda tikros, net žudyti verčiančios gyvenimiškos aistros (gaila, kad lankstinuke nebuvo trumpo siužeto aprašo – nežinantiems jis būtų daug ką paaiškinęs). Muzikinė medžiaga – įvairialypė, pasižymi intensyviu augimu, ryškiomis kulminacijomis, spalvingų epizodų kaita: lyriškus epizodus keičia tragiški, tragiškus – komiški ir pan.

Tačiau dviejų dalių teatralizuoto koncerto „Aistrų šėlsmas“ (pagal G.Gershwino muziką) centre lyrinė Porgio ir Besės meilės tema, kiti svarbūs momentai tiesiog pradingsta margame ir šventiškame audinyje arba suskamba paviršutiniškai. Bet gal taip ir buvo sumanyta.

Gera buvo vėl išgirsti įspū-dingiausius operos puslapius: Klaros lopšinę „Summertime“ (Rita Petrauskaitė), Džeko „A woman is a sometime thing“ (Kęstutis Nevulis), Serenos raudą „My man’s gone now“ (Valerija Balsytė), Sportingo Laifo „It ain’t necessarily so“ (E.Bavikinas), Porgio „I got plenty o’nothing“ (Artūras Kozlovskis), Besės „I loves you, Porgy“ (Dalia Kužmarskytė), nuostabius lyrinius duetus ir t.t., visų net neišvardinsi. Taip ir prisimeni Ella’os Fitzgerald, Fredo Astaire’o, Billie’o Holiday’aus įrašus ir, pagaliau „nužudęs“ kritiką savyje, nustoji lyginti ir pradedi grožėtis.

Ne mažiau svarbu

Asketiška Artūro Šimonio scenografija šiame pasirodyme tik padėjo. Ji labai tiksli – kelios prasmingos nuotraukos ir scenos apšvietimas, išdėstytas pačioje scenoje bei kuriantis papildomą koncerto ar šešėlių teatro efektą.

Tik vargu, ar toks minimalizmas turi prasmę kostiumuose (dailininkė Vilija Šuklytė). Nors tokio pasirinkimo priežasčių, suprantama, irgi gali būti daug: spektaklio koncertinis variantas, lėšų trūkumas ir pan.

„Aistrų šėlsme“ dar skambėjo kiti, ne mažiau populiarūs G.Gershwino kūriniai: instrumentinė fantazija „Rhapsody in Blue“ (klarneto solo pradžioje tiesiog būtina pagroti tiksliai), baleto „An American in Paris“ fragmentai, dainos „The man i love“, „Embraceable you“, „I got rhythm“.

Nuostabu, kaip scenarijaus autorius ir režisierius Nerijus Petrokas sugebėjo išlaviruoti sujungdamas operos ir choreografinio spektaklio, koncerto žanrus. Gražių sprendimų daug, kartais jie priminė epizodus iš miuziklo „Čikaga“, kartais – Disney’aus fantaziją pagal G.Gershwiną, kartais – koncertą koncerte.

Efektinga, kurianti trisdešimtųjų ar keturiasdešimtųjų metų Amerikos džiazo kavinių atmosferą, šio spektaklio pradžia: prietema, sklando cigarečių dūmai, gražių merginų apsuptyje improvizuoja pianistas – G.Gershwinas, šou prasidėjo…

P.S.: Mano matytame vasario 13-osios „Aistrų šėlsme“ jo dirigentas Vytautas Lukočius netikėtai tapo pianistu (ir gana gerai susidorojo su šiuo vaidmeniu, organiškai įsiliedamas į visumą), o chormeisteris Vladimiras Konstantinovas – orkestro dirigentu (tiesa, pakaitomis su V.Lukočiumi). Jei džiazuojam, tai jau tikrai džiazuojam.

“ Violeta Mivydienė,

baletmeisterė-pedagogė

Stebint „Aistrų šėlsmo“ choreografiją, susidarė dviprasmiškas įspūdis, o ją analizuojant kilo dar daugiau prieštaringų minčių. Šioje muzikinėje dramoje ar teatralizuotame koncerte (net reklamuojama dvejopai) sceninio judesio lyg ir pakanka – juk jis čia ne pagrindas, o tik savotiškas papildas (?). Elementaria kūno kalba žaismingai pateiktos kai kurios mizanscenos, masiniai choristų pasirodymai. O štai dainininkų-solistų arijose dominuoja statika (išskyrus berods natūralią E.Bavikino – Sporting Laifo – „plastiką“). Negausiai (lyginant su choru) teatro baleto trupei sukurti šokiai (choreografas – Alfredas Kondratavičius), akivaizdu, yra divertismentinio pobūdžio. Choreografija čia nekonkreti, lyg „išbarstyta“, o klasikinio šokio pas jungimas su afroamerikiečių pramoginio žanro elementais ryškiai išbalansuotas, dažnai disonuojantis, todėl atrodė primityvokai. Ypač stigo dermės su itin žinomų G.Gershwin’o kūrinių (pvz., „Summertime“) melodijomis, persunktomis lyrizmu. Nesugebėta šokiu perteikti ir tikrosios džiazo energijos bei dinamizmo, suteikti svingui ar bliuzui būdingų spalvinių kūno plastikos niuansų. Per daug grotesko, „tuščių“ frazių, pristigo originalesnių sprendimų. Klubų pakraipymų gausa ypač rizikuojama „perspausti“, drauge atvirai suvulgarinti. Betgi G.Gershwin’o muzika – gilesnė, paslaptingesnė ir, žinoma, itin šokėjiška. Žiūrint „Aistrų šėlsmą” vasario 13-ąją, šokėjų pasirodymuose trūko ir atlikimo technikos, o labiausiai – sinchrono keturių porų šokiuose: repeticijų stygius, skirtingas sinkopinės ritmikos pojūtis ar atsainus požiūris į neva per „lengvą“ leksiką? Taigi kokybiška ši choreografija ar ne visai profesionali, tinkanti teatro scenai ar pernelyg populistinė (?) – diskusijų vertas klausimas. Klasikinio jazz dance stiliaus, jo apraiškų (bliuzo, svingo) ar naujų, šiuolaikinių šio šokio versijų (džiaz-roko, soulo, fank-džiazo) panaudojimas, manyčiau, čia būtų tinkamesnis muzikos iliustracijos variantas. Šėlo vis dėlto aistros, ar ne? Suabejočiau tvirtai teigti – atsakymą kiekvienas tesuranda savyje.