Knygų mugė: dalyvavo ir buvo pastebėti

Knygų mugė: dalyvavo ir buvo pastebėti

Rita Bočiulytė

Lietuvos parodų centre „Litexpo” vasario 12–15 dienomis surengta jau 10-oji Vilniaus knygų mugė. Drauge su ja vyko ir 4-oji Baltijos knygų mugė, kuri po dvejų metų pertraukos vėl grįžo į Vilnių. Klaipėdos leidyklos taip pat dalyvavo renginyje, nors šiemet jų į sostinę susiruošė mažiau nei ankstesniais metais. Tačiau uostamiestyje išleistos knygos mugėje neliko nepastebėtos.

Klaipėdiečiai – negausiai

Jau bene dešimtmetį į Vilniaus knygų mugę kasmet susiruošia mokslinę literatūrą leidžianti Klaipėdos universiteto leidykla. Kaip pasakojo jos direktorė Lolita Zemlienė, mokslo ir studijų knygų salėje turėti savo stendą klaipėdiečiams ir patogiau, ir pigiau. Šiemet Vilniaus knygų mugėje Klaipėdos universiteto leidykla pristatė daugiau nei 100 pavadinimų leidinius – monografijas, žurnalus, knygas studentams. Maždaug tiek jų ši leidykla išleidžia kasmet.

10-ojoje Vilniaus knygų mugėje dalyvavo ir leidybos grupė „Druka”, savo stende su pasididžiavimu išdėliojusi įspūdingus kultūros populiarinimo leidinius – meno albumus, grožinę literatūrą, kalendorius. Tarp jų puikavosi fotoalbumas „Džiazas. Klaipėda. Mes”, fotoeseistinė knyga „Berlynalijos”, Vyganto Vareikio „99 Klaipėdos miesto istorijos“ ir kiti.

„Eglės“ leidykla irgi nepraleido progos pasirodyti sostinėje, knygų leidėjų kompanijoje. Dėl nemenkų išlaidų jos atsisakė uostamiesčio leidykla „Libra Memelensis“. O Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė pastaraisiais metais mažiau išleido knygų, daugiau dėmesio skyrė kitiems spaudiniams.

„Tiražas – trys milijonai!“

Per savo pirmąjį dešimtmetį Lietuvos sostinėje kasmet vykstanti knygų mugė tapo didžiausia Baltijos šalyse, gerai žinoma tarp Europos knygų mugių. Švęsdama savo pirmąjį jubiliejų, mugė šiemet sulaukė 240 dalyvių net iš 12 pasaulio šalių.

Lankytojai turėjo galimybę susipažinti su Vokietijos, Latvijos, Estijos, Ukrainos, Lenkijos, Japonijos, Baltarusijos literatūra. Mugės metu vyko 200 kultūrinių renginių, iš jų 37 – tarptautiniai, buvo eksponuojama 12 meno parodų, skaitytojų laukė nekasdieniai pasimatymai su žinomais ir mylimais ar naujai atrastais lietuvių bei užsienio autoriais. Mugėje šiemet svečiavosi 32 užsienio ir 90 lietuvių rašytojų.

Šių metų mugė sulaukė ypatingų svečių – rusų kilmės prancūzų rašytojo Andrei’jaus Makine’o, islandų autoriaus Sjono, argentiniečio Alfredo Abarca’os, šiuo metu užsienyje įsikūrusios vertėjos ir monografijų autorės Aušros Marijos Sluckaitės, ukrainiečių rašytojo Andrejaus Kurkovo, menininkės Paulinos Eglės Pukytės ir, žinoma, viso būrio lietuvių prozininkų ir poetų.

10-oji Vilniaus knygų mugė vyko su šūkiu – „Tiražas – trys milijonai!“. Renginyje buvo akcentuojamas Lietuvos vardo tūkstantmetis ir projektas „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“. Minint Lietuvai svarbią datą, šių metų mugės kultūrinėje programoje svarbi vieta buvo skirta istorinei tematikai, ypatingai diskusijoms apie bendrą Lietuvos ir kaimyninių valstybių – Lenkijos, Ukrainos ir Baltarusijos – praeitį. Būtent ši tema buvo gvildenama penkiuose antrus metus mugėje veikusio „Diskusijų klubo“ renginiuose. Visos trys šalys pristatė savo literatūrą nacionaliniuose stenduose ir aktyviai dalyvavo bendroje mugės kultūrinėje programoje.

Mažuosius skaitytojus mugė vėl pakvietė į specialiai įrengtą Vaikų salę, kurioje buvo įsikūrę knygų vaikams iliustracijų parodos, vaikų literatūros knygynėlis, žaidimų ir galvosūkių kampeliai ir kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“, kasmet mugėje organizuojama dailininkės Sigutės Chlebinskaitės. Net 56 mugės renginiai buvo skirti vaikams.

Mažiausiai matomiems

Tradiciškai knygų mugėje pagerbti knygų dailininkai, leidėjai ir spaustuvininkai. Išrinktos gražiausios 2008-ųjų knygos, pačią pirmąją mugės dieną premijos ir diplomai įteikti jų dailininkams ir apipavidalintojams.

Šįmet knygos meno konkursui „Vilnius 2008“ 39 leidyklos pateikė 139 knygas. Konkurso vertinimo komisijos pirmininko pavaduotojo Arūno Gelūno teigimu, svarbiausi kriterijai jas vertinant buvę estetiniai, nors dėmesys kreiptas ir į leidinio popierių, spausdinimo kokybę, įrišimą ir kitus dalykus. Visos pateiktos knygos buvo suskirstytos į kategorijas: grožinės literatūros ir eseistikos, mokslo leidinių, knygų vaikams ir kitas, tačiau turizmo kategorija pretendentų nesulaukė.

Kultūros ministras Remigijus Vilkaitis, teikdamas apdovanojimus ir spausdamas rankas dailininkams bei knygų iliustratoriams, džiaugėsi, kad gali kreiptis į tuos, kurie mažiausiai matomi, tyliausiai dirbantys.

„Berlynalijos” – tarp gražiausių

Vienas iš aštuonių Lietuvos knygos meno konkurso „Vilnius–2008“ diplomų teko klaipėdiečiui dizaineriui Gyčiui Skudžinskui už Rolando Rastausko ir Remigijaus Treigio knygos „Berlynalijos“ (leidykla ir spaustuvė UAB Leidybos grupė „Druka“ ) apipavidalinimą. Knyga įvertinta grožinės literatūros ir eseistikos grupėje.

Tradicinį gražiausių knygų konkursą ir parodą Vilniaus knygų mugėje kasmet rengia Kultūros ministerija, Lietuvos dailininkų sąjunga ir Vilniaus dailės akademija.

Šįmet kartu su Vilniaus knygų muge vykusioje Baltijos knygų mugėje įteiktos ir Baltijos knygų meno premijos bei diplomai, kuriuos įsteigė Lietuvos leidėjų asociacija. Apdavanotos lietuvių, latvių ir estų gražiausios metų knygos. Tarp trijų lietuviškų leidinių – ir vėl „Berlynalijos”, jų dizaineriui G.Skudžinskui įteiktas dar vienas diplomas už jų apipavidalinimą. Kaip sakė vertinimo komisijos narys Romas Orantas, dėl „Berlynalijų” komisijai nekilo jokių abejonių: „Iškart padėjome į laureatams skirtą krūvą”.

Smagu, nes fotoeseistinės „Berlynalijos” šiemet nuskynė ir gražiausios 2008-ųjų Klaipėdos knygos laurus. Trečiąsyk vykusiame gražiausios ir populiariausios metų knygos konkurse, kurį rengia Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka, šioji knyga savo išvaizda nurungė 18 kitų pretendenčių. Vertinimo komisijos pirmininkas vilnietis profesorius Albertas Gurskas apie „Berlynalijas“ tuomet sakė: „Čia tekstas ir fotografijos nekonkuruoja tarpusavyje. Ideali pusiausvyra. Ir pakanka žaismės. Nėra vienodumo, nuobodumo, labai įdomūs spalviniai akcentai – šrifto, popieriaus. Verti ir matai, kad viskas apgalvota, imponuoja vientisas stilius. Tai vienas didžiausių knygos privalumų. Retas Lietuvoje leidinys pasižymi tokia aukšta kultūra.“

„Berlynalijų“ leidėja „Druka“ šiemet triumfavo Klaipėdos knygos konkurse. Jai atiteko ir populiariausios knygos laurai už 2008-ųjų pabaigoje išleistas V.Vareikio „99 Klaipėdos miesto istorijas”. Ir jų dizaineris – G.Skudžinskas.

Dramos teatro„Įnamis“ beldžiasi į širdį

Dramos teatro„Įnamis“ beldžiasi į širdį

Rita Bočiulytė

Stilingas, gyvas ir jaudinantis spektaklis. Toks – premjerinis Klaipėdos dramos teatro „Įnamis“ pagal rusų literatūros klasiko Ivano Turgenevo pjesę, kurią autorius kažkodėl pavadino komedija. Iš tikrųjų dramaturginėje medžiagoje ir scenoje tų linksmybių – ne tiek daug, ir už jų širmos slypi skaudūs dalykai.

Tema – aktuali

Premjeros išvakarėse spektaklio režisierius Arvydas Lebeliūnas užsiminė, kad statyti klasiką visąlaik yra privilegija, o pjesės tema, buvusi aktuali XIX amžiaus vidurio Rusijoje, anaiptol nepaseno, dabar ypač aktuali ir pas mus. Ji ir spektaklis gvildena „nereikalingo žmogaus“ temą. Inteligento, kuris visuomenėje nereikalingas. Ir sufleruoja mintį, kas būtų, jei netektume tokių žmonių, kurie yra visuomenės protas, garbė ir sąžinė. Pamynus tikrąsias vertybes, liktų tik melas ir veidmainystė. Gal būtent dabar, šiuolaikinėje krizių purtomoje visuomenėje, kai pavojingai susvyravo vertybių skalė, teatras turi vėl pasibelsti į žmogų ir užduoti jam šiuos klausimus, kartu juos pasvarstyti.

Iš tiesų dabar, kai ekonominė situacija reikalauja greito ir nesunkiasvorio produkto, „Įnamis“ – ir iššūkis, ir labai geras teatro pasirinkimas. Grįžimas prie geros dramaturgijos, tikrųjų vertybių su nauju spektakliu sunkius laikus išgyvenančiam Klaipėdos dramos teatrui suteikė šansą išsaugoti savo publiką ir pagausinti gerbėjų gretas.

Pjesės nesugadino

Naujasis spektaklis kone visais atžvilgiais sėkmingas. Jame išsaugota turgeneviška dvasia. „Įnamis“ – tas retas atvejis, kai sukimba turinys ir forma, kai žiūrovas gali gėrėtis puikiu aktorių ansambliu, spalvingais vaidmenimis. Žodžiu, pjesės statytojai ir aktoriai nesugadino.

Ir vizualiai spektaklis patrauklus. Lakonišką, bet mobilią ir funkcionalią scenografiją jam sukūrė Danielius Sodeika, kostiumus su XIX amžiaus stiliaus atspindžiais sumodeliavo debiutuojanti teatro dailininkė – dizainerė Tatjana Semionova.

Spektaklyje organiškai įsikomponavo Sauliaus Šiaučiulio muzika, ko gero, irgi įkvėpusi dinamišką artistų plastiką, dažnai virstančią azartišku šokiu. Viskas – puiku, numatyta, apgalvota, gyva, patrauklu, bet… Tik vieta – jos gi nepasirinksi – didžioji Žvejų rūmų salė tokiam subtiliam kūriniui tikrai per erdvi. Iš visos širdies pritariu spektaklio režisieriui – „teatras yra intymesnis, jame norisi girdėti ir pustonius“. Juolab kai tie pustoniai veda į plačias I.Turgenevo kūrinio gelmes, suponuodami asociacijas ir paraleles su mūsų gyvenimu.

Be savo scenos likęs teatras per dvejus metus jau turėjo apsiprasti su įnamio dalia. Bet kaip apsiprasti žiūrovui be teatro?..

Sunku nepastebėti

Ką gi, akivaizdūs dalykai vis tiek pastebimi. Kaip tie medžiai prie seno dvaro, tai išsirikiuojantys į alėją, tai virstantys sodu… „Įnamyje“ dėmesio išsireikalauja net kambarinės (Toma Gailiutė ir Simona Šakinytė) – tipiškos valytojos, dažnai sutinkamos prekybos centruose ir biuruose. Ir tas nuoširdumu trykštantis Ivanuška kvailelis – Piotras (Edvardas Brazys). Arba tipiška Barbė – jaunoji dvaro šeimininkė Olga Jeleckaja (Minika Vaičiulytė), šaltas, išdidus, „teisingas“, šeimos garbe susirūpinęs aristokratas – Pavlas Jeleckis (Igoris Reklaitis), nuo įtampos ir atsakomybės tuoj sprogsiantis pataikūnas liokajus, dirbantis daugiau už visus, – Narcizas Trembinskis (Vaidas Jočys), tarsi iš „Dviračio šou“ atkeliavęs „labai reikalingas“ žmogus – valdingas stačiokas plačiagerklis kaimo dvarininkas Flegontas Tropačiovas (Darius Meškauskas) ir net trys niekam „nereikalingi žmonės“ – Vasilijus Kuzovkinas (Rimantas Pelakauskas), Ivanas Ivanovas (Kazimieras Žvinklys) ir Korpačiovas (Česlovas Judeikis).

Tiesa, pastaroji trijulė – gana skirtinga. K.Žvinklio personažas tarsi nusišalinęs nuo visko, kas vyksta aplinkui. Č.Judeikio Korpačiovas prisitaikęs ir virtęs juokdariu. O R.Pelakausko Kuzovkinas – maištautojas. Beje, labai geras aktoriaus vaidmuo – išjaustas, logiškas, meistriškas, itin subtilus ir tikroviškas. Gal tik spektaklio pabaigoje šiek tiek labiau pasimetęs nei derėtų. Juk jis nepasiduoda. Jis netampa juokdariu, tik pasitraukia toliau nuo „karalių“, kurie iš tiesų yra tik juokdariai.

Tai spektaklis apie žmogiškumą ir jo pergalę. Apie tai, kad pralaimėjimas ir laimėjimas – slidžios sąvokos, o garbė ir orumas – nepajudinamos. Jų nenusipirksi už jokius pinigus.

Beje, „Įnamis“ vėl bus rodomas rytoj Žvejų rūmuose.

Natūra, atgijusi spalvose

Natūra, atgijusi spalvose

Goda Giedraitytė

Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerijoje iki kovos 5-osios eksponuojama autorinė Simono Gutausko (Vilnius) tapybos darbų paroda „Natiurmortai“.

Stiprioji pusė – koloritas

Tai pirmoji tapytojo paroda Klaipėdoje. Aktyviai kuriantis ir parodose nuolat dalyvaujantis menininkas, deja, dar neturėjo progos personaliai prisistatyti Klaipėdos menuomenei. Pirmajai pažinčiai autorius pasirinko natiurmortų kolekciją – viena vertus, labai klasikinį ir įprastą siužetą (būtina pabrėžti – autoriaus itin mėgstamą), antra – nesuvaržantį žiūrovo siužetinėmis peripetijomis ir leidžiantį atskleisti pačios tapybos esmę, t.y. spalvą. O būtent ji yra S.Gutausko stiprioji pusė. Gal todėl iš pirmo žvilgsnio paroda suformuoja vientisos spalvinės dėmės įspūdį, ir, tik įsižiūrėjus, atsiveria detalės.

S.Gutausko drobėse dominuoja raudona ir mėlyna. Puiki tapytojo koloristinė pajauta atliepia fovistines tradicijas: išryškinamas spalvų sodrumas ir sultingumas, svaigūs kontrastai, potėpio mostas. Pastarasis – šiurkštus, mėgaujamasi netvarkingais spalvų perėjimais, aštriais jų susikirtimais drobės paviršiuje. Menininkas nesistengia laikytis žiūrovui įprastos spalvų skaidulos, greičiau atvirkščiai – kuria akiai neįprastą spalvų pasaulį: žalias ar geltonas vanduo, raudonas dangus, mėlynos žuvys.

Klasikos reminiscencija

S.Gutausko tapysenos maniera – plakatiška, plokštuminė, nejuntamas erdvės, gylio formatas. Iškraipyti proporcijų bei perspektyvos dėsniai – formuojami keli žiūros taškai, t.y. vienu metu kompozicijoje matomi ir objektai en face, ir iš viršaus. Patys objektai – deformuoti, stilizuoti. Manipuliuojama ankstyvajam kubizmui būdingais eksperimentais.

Tačiau akcentuotina S.Gutausko natiurmortams būdinga įcentruota kompozicija – savotiška klasikinės tapybos reminiscencija. Tokiu būdu žiūrovo žvilgsnis nukreipiamas į svarbiausią, pagrindinį kūrinio dėmenį, o visi kiti elementai tik papildo bendrąją kompoziciją.

S.Gutausko natiurmortuose dažniausiai vaizduojamos vazos su gėlėmis, vaisiais ar vėžiais (pastarasis motyvas autoriaus itin mėgstamas), paukščių (gali būti ir popieriniai lankstiniai) figūros, maisto produktai, tačiau pasitaiko ir vakarėlių atributikos: kortos, kauliukai, gitara.

Su peizažo motyvais

Netikėtas ir išskirtinis autoriaus natiurmortų bruožas – peizažo (vandens telkinys su laiveliu, kalnai, būtinai – saulės diskas) motyvas fone. Dažnai tai – tiesiog įrėminto paveikslo reprodukcija, tačiau daugelyje kompozicijų formuojama savotiška erdvinė perspektyva, tarsi norint sukurti natiurmorto gamtoje įspūdį.

Galime tik spėlioti, ar šio savotiško lango į pasaulį atsiradimas natiurmorto kompozicijose nėra susijęs su kita menininko puoselėjama specializacija, t.y. vitražu bei stiklo kūriniais. Tačiau akivaizdu, kad dvimačiuose kūriniuose S.Gutauskas labiau mėgaujasi spalvų turtais nei šviesos žaismu. Spalva ir jos svaigulys yra S.Gutausko kūrinių idėja, siužetas ir esmė.

Tarp šviesos ir tamsos

Tarp šviesos ir tamsos

Kristina Jokubavičienė

Valentino dienos išvakarėse „Klaipėdos galerijoje” buvo karšta. Gausų atidarymo svečių būrį masino jauki prieblanda, sklindanti iš galerijos parodų salės, ir lengva užuolaida užtvertas įėjimas į ją. Taip su intriga, kaip ir priklauso tokiai progai, prasidėjo dailininkės scenografės Sofijos Kanaverskytės šviestuvų parodos „Šviesos muzika“ atidarymas. Ore tvyrojo maloni įtampa, žmonės mindžikiavo ir mindė vieni kitiems batus. Tikras anšlagas, kiekvieno galeristo svajonė…

Pasitarnavo batika

Bet koks batikos technika atliktas tekstilės kūrinys, skirtas kabėti ant sienos, visada patraukia savuoju linijų voratinkliu, spalvų ir formų dermėmis, atrodo čia pat prieš žiūrovo akis vykstančiu vaško ir dažų tapsmu nauja vertybe – vaizdu. Persunktas šviesos, jis tampa matiškai skaidrus, išryškėja grafiškumas, o spalvos, priešingai, švelnėja, maloniai susiliedamos.

Nors S.Kanaverskytė ne pirmoji atrado šią batikos savybę, be abejonės, ji ją puikiai panaudoja. Pastaruosius kelerius metus paskyrusi šviesos, šviestuvo ir tekstilės sąsajų studijoms, parodoje „Šviesos muzika“ dailininkė eksponuoja 20 šviestuvų.

Privertė pastebėti

Savo rankomis sukūrusi paprastus, nepretenzingų formų karkasus, ji juos „apvilko“ originaliu „rūbu“. Medžiaginis pagrindas tapo fonu stilizuotiems gėlių, įvairių ornamentų motyvams. Kūriniams netrūksta ir šmaikštumo (šviestuvai su žinomų Klaipėdos teatralų portretais), ir lyrizmo, romantikos. Vingrius gėlių motyvus keičia dinamiški ir plastiški ornamentai, nušvintantys šviesoje.

S.Kanaverskytė, be abejonės, yra charizmatiškiausia Klaipėdos dailininkų bendruomenės asmenybė, menininkė, nuolat pateikianti visokių netikėtumų, turinti sumanymų ir surandanti ką veikti krizės ir ne krizės metais. Taigi šįkart – šviestuvai. Šviesos ir namų jaukumo simboliai; objektai, kurių, vieną kartą pakabinę palubėje ar įspraudę į kampą, dažniausiai nepastebime (nebent reikia pakeisti perdegusią lemputę).

Saviti ir nesikartojantys

Praktiškuoju lygmeniu paroda priminė, kokia svarbi yra kiekviena mūsų gyvenamosios aplinkos detalė, ir kaip lengvai galime tą aplinką keisti. Reikia tik fantazijos: užmesti ant lempos kokios nors plonos medžiagos skiautę, susegti vienoj kitoj vietoj, papurkšti kuo nors nenuodingu, susukti gėlę, prisiūti kutus ir… Tokias naudingas išvadas iš pirmojo parodos apėjimo (jis vyko miniai glaudžiai ir lėtai judant palei eksponatus) galėjo padaryti tie ir tos, kuriems autorinis dailininko sukurtas šviestuvas gali atrodyti per brangus, juk vėlgi toji krizė.

Iki kovo 5-osios veikianti paroda pirmiausia patraukia savo visuma, mirguliuojančiomis šviesomis ir įvairiausiais batikos raštais. Po to išsiskiria paskiri jos eksponatai, kiekvienas – savitas ir nesikartojantis. Dailininkė ne tik dosniai pasidalijo savo idėjomis, bet ir pateikė jas su meile įgyvendintas įvairialype, patyrusiose rankose vis naujais privalumais atsiskleidžiančia batikos technika.

Ar esate pasiruošę šių dienų pasakai?

Ar esate pasiruošę šių dienų pasakai?

Goda Giedraitytė

Andriaus Miežio (Kretinga) parodoje „Smulkus mitologinis chuliganizmas“, iki kovo 16-osios eksponuojamoje Klaipėdos dailės parodų rūmuose, pristatomi naujausio autoriaus tapybos ciklo darbai.

Idėja – iš praeities

A.Miežio kūrybinė tapatybė nebekvestionuojama: vos įžengęs į paro-dų salę esi panardinamas į specifinę autoriui būdingą plastiką, balansuojančią tarp savotiško primityviosios dailės plakatiškumo ir konstruktyvaus architektūrinio išprusimo. Kiekvienas Andriaus paveikslas – mizanscena, kurioje nėra gelmės ir perspektyvos. Visuomet plokščias vaizdas pagardinamas geometrinėmis, dekoratyviomis formos ir aiškiomis erdvinėmis pauzėmis. Artimą scenografijos ar monumentaliosios tapybos principams raišką A.Miežis puikiai pritaiko kamerinėms plokštumoms.

Tačiau šįsyk paroda nustebina netikėta spalvine konversija ir herojų paletės įvairove. Vietoj įprasto ryškių spalvų kolorito pasineriama į monochrominę juodai – pilkšvai – rusvą gamą. Kuriamas sendintos fotografijos įspūdis. Greičiausiai neatsitiktinai, nes ir tematika – iš praeities. Toks spalvinis sprendimas tik dar labiau pabrėžia siužetinę parodos idėją.

O pastaroji reflektuoja gausų lietuviško folkloro, mitologijos, etnografijos palikimą bei kosmografijos žinias. Pasitelkdamas tradicinius „pabaisiukus“ (su teigiamu krūviu) autorius naujai žvelgia į tautos paveldą bei jo pritaikymą šiandien. Tai – savotiška postmitologija, kai folklorinė tema ar mitinis herojus adaptuojamas prie jam nebūdingos socialinės aplinkos: angliškų pavadinimų nuotrupų, Holivudo filmų citatų ir panašios atributikos.

Į pasikeitusią dabartį

Tai postmodernizmui būdinga išraiška. Postmodernistai, priešingai XX amžiaus pradžios modernistams, neneigia praeities ar istorijos reikšmės, bet ją perkuria. Pasitelkdami viso pasaulio kultūrinį–informacinį lauką, postmodernistai atsirenka jiems reikalingas detales ir kuria naują – jau šio pasaulio – mozaiką. Būtent tai ir daro Andrius: perkuria arba tiksliau – sukuria naują interpretacijų lauką praeičiai, suteikdamas jai savotiškos ironijos.

Kita vertus, šiame reikšmių perkėlimo žaidime glūdi daug gilesnė įžvalga – žaismingai ir lakoniškai reflektuodamas praeitį, A.Miežis visų pirma dėmesį fiksuoja į pasikeitusią dabartį, arba tą pasaulį, kuris mus supa kasdien, ir apie kurio „pabaisiukus“ dažnai net nebesusimąstome.

Pavyzdžiui, kūrinys „Pamojuoki peleku prazvimbiančiam paukščiui–kulkai“. Asociatyviai pasyvus herojus – berods ruonis moters veidu, o gal undinėlė (?) – gulėdamas musmirių pievelėje peleku moja pro šalį skrendančiam paukščiui, vizualiai primenančiam kulką. Argi ne stebuklinė siaubo pasaka? Šiuo atveju, teigiamą herojų pavojaus nuotaikomis apraizgo būtent šiuolaikinės socialinės realijos – pasaulyje nenumaldomai skraidančios ir mirtį sėjančios kulkos bei grybai…

Šiandienio pasaulio etikete paženklintas ir kitas paveikslas, nuo kurio prasidėjo visas ciklas: „Du apsivogę aitvarai, sugauti parke“. Vizualiai ypač stiprus dviejų persišviečiančių aitvarų portretas, skendintis a la vaikiško, kreidutėmis ant asfalto išmarginto piešinio fone, koduoja tradiciniam mąstymui (aitvaras – gėrio ir lobių nešėjas) priešingą žinią. Kriminogeninė nuoroda ignoruoja vaikiškai nekaltą siužetą.

Apraizgė realijomis

Dažnas A.Miežio darbas pagrįstas konceptualaus meno principais. Jau akcentuota jautri kūrinių pavadinimų ir siužeto dermė leidžia autoriui pasiūlyti žiūrovui vieną iš kūrinio „perskaitymo“ galimybių. Tačiau tai – jau žiūrovo reikalas, ar jis sutiks žaisti autoriaus žaidimą, ar pasiūlys naujas taisykles. Pagal jas kūrinio gyvybė, jo suvokimas ir interpretacija priklauso pačiam žiūrovui.

Pavyzdžiui, darbas „Tapatybės identifikacija. Užsimerkus matyti geriau“. Viename portrete tapytojas sugeba atskleisti įvairias žmogaus dvasios mutacijas: nuo panko, induisto, nacisto iki dvasininko. Minėtos transformacijos išryškinamos minimaliomis priemonėmis – šių socialinių grupių būdingiausiais atributais. Tvarkingų plytelių fonas bei užmerkti savotiški kriauklelių vokai suponuoja šiandieninės masinės visuomenės veidą, visų mūsų supanašėjimą, kur nėra vietos individualizacijai.

Tą pačią socialinę realiją liudija ir „Turistas – giesmininkas“. Holivudinę baltų dantų šypseną afišuojantis aštuonkojo prototipas apsuptas turistui būdingais simboliais: kino teatras, muziejus, dardantis automobilis, viešbučio „Shambala” (įdomu, ar autoriaus siejamo su tibetietiška istorija bei kultūra, ar su prabangiomis Balio salos rezidencijomis) iškabos. Vartotojiškos visuomenės siekiamybė, o gal baimė išsiskirti?

Įtaigūs verbaline raiška

Arba vėlgi baltų dažų pliūpsnis juodame fone – aliuzija į Visatos gimimą? Tačiau kūrinio pavadinimas „Didysis būm padarė mus visus“ formuoja labiau neigiamas nei teigiamas konotacijas. Simbolinė akistata su žmonija skleidžiasi ir darbe „Zuikių Dieve, atskleisk mums Visatos paslaptį“. Kirsdami medį arba, perfrazuojant, naikindami patys save, vis dar bandome suprasti egzistencijos prasmę?

A.Miežio bandymas pažvelgti į senuosius folkloro klodus naujai arba šiuolaikinio pasaulio akimis demonstruoja realiai nesuderinamų dalykų koegzistenciją, priešybių lauką, kontrastą, kurį determinuoja pakitusi bendražmogiškų vertybių skalė. Iš pirmo žvilgsnio linksmi ir smagūs kūriniai iš tiesų išryškina šiandienės visuomenės skaudulius. Minimalūs savo vizualine raiška (šį įspūdį sustiprina minėta spalvų paletės konversija), bet įtaigūs verbaline – jie sugeba atskleisti tai, ką dažnai paslepiame po idealizuoto pasaulio horizontais ar utopiškų vizijų bei nerealių svajonių skydais.

Ar esate pasiruošę šių dienų pasakai?

Prisiminimai ir paralelės

Prisiminimai ir paralelės

Kristina Jokubavičienė

Garsaus Vokietijoje dailininko Horsto Skodlerrako (1920–2001) tapybos ir grafikos paroda „Peizažai. Klaipėdos kraštas ir Holšteinas“ iki kovo pabaigos veikia Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje. Lietuvoje jo kūriniai pristatomi pirmą kartą.

Gimė Juknaičiuose

Dvidešimt vienų metų dailininkas H.Skodlerrakas Antrojo pasaulinio karo pradžioje paliko savo gimtąjį Klaipėdos kraštą ir niekada į jį negrįžo net trumpam. Jo gyvenimo kelias būdingas daugeliui šios žemės žmonių, kurių likimus negailestingai keitė istorija ir politika. Priversti palikti gimtinę, jie visam gyvenimui išlaikė širdyje prisiminimus ir sentimentus jai. Dailininko profesija įgalino H.Skodlerraką šiuos prisiminimus išreikšti vaizdais, kurie atskleidžia ir vaikystės pasaulį, ir jo ilgesį. Tuo galime įsitikinti H.Skodlerrako tapybos ir grafikos parodoje, viešinčioje mūsų uostamiestyje. Garsaus Vokietijoje kūrėjo darbai saugomi daugelyje šalies muziejų, jų gausu privačiose kolekcijose.

Tapytojas, grafikas H.Skodlerrakas gimė 1920 m. sausio 18 d. Juknaičiuose, mokyklų tarėjo Normano Skodlerrako šeimoje. 1924 m. šeima persikėlė į Šilutę, kurioje H.Skodlerrakas lankė pradinę mokyklą, vėliau – Herderio gimnaziją. 1937–1939 m. studijavo Karaliaučiaus meno akademijoje pas puikius peizažo meistrus Eduardą Bišofą ir Alfredą Partikelį. Su akademijos profesoriumi A.Partikeliu jaunasis dailininkas lankydavosi Rusnėje, eskizavo apylinkių vaizdus. 1939–1940 m. jis dirbo pagalbiniu mokytoju Kintų ir Šilutės liaudies mokyklose, buvojo Nidos dailininkų kolonijoje. 1939 m. Tilžėje, Holcnerio knygyne buvo surengta pirmoji pradedančio dailininko kūrybos paroda.

Negrįžo net trumpam

Antrojo pasaulinio karo metais H.Skodlerrakas buvo mobilizuotas. 1945 m. paleistas iš amerikiečių nelaisvės apsistojo Vokietijoje, Šlezvigo-Holšteino žemėje, prie Liubeko įlankos. Šlezvigo-Holštaino žemės šiaurinės dalies kraštovaizdis jam priminė tėviškės apylinkes.

Kai po daugelio metų, jau garsiam dailininkui buvo pasiūlyta dėstyti pietinėje Vokietijos dalyje esančiame Niurnberge, jis atsisakė, motyvuodamas, kad yra tiesiog suaugęs su jį supančiu šiauriniu Baltijos pakrančių peizažu, tokiu artimu vaikystės ir jaunystės aplinkai.

Pokariu dailininkas kurį laiką su žmona, gimusia Klaipėdoje ir 1945 m. balandį spėjusia pasitraukti iš Karaliaučiaus, gyveno Bad Švartau kaimelyje, po to persikėlė į Brodteną, o 1964 m. – į Travemiundę. Tais pačiais metais gavo docento vietą tuometinėje Mutezijaus amatų mokykloje Kylyje (dab. Profesinė aukštoji dizaino mokykla), nuo 1968 m. – garbės profesorius.

Sunkiai susirgęs 1991 m., jis atsisakė dėstymo ir atsidėjo tik kūrybiniam darbui. H.Skodlerrakas mirė 2001 m. spalio 29 d. Liubeke. Ilgas ligos laikotarpis paaiškina, kodėl H.Skodlerrakas neaplankė Lietuvos tuomet, kai atkūrus šalies nepriklausomybę 1990-aisiais, galėjo tai padaryti niekieno nevaržomas.

Vokietijoje – garsus

H.Skodlerrako kūrybos paroda, įvykusi 1948 m. Hamburge, pradėjo sėkmingą dailininko karjerą Vokietijoje. Nuo tada dailininkas nuolat dalyvavo grupinėse parodose, rengė individualias parodas muziejuose ir galerijose, dalyvavo konkursuose, pelnė kūrybinių stipendijų (paminėsime tik kelias – Villa Romana stipendija studijoms Florencijoje 1963 m., Norvegijos valstybinė stipendija Gut Ekely kūrybos namuose prie Oslo 1966 m.). Pradedant 1952 m. jo kūrinių įsigijo įvairių Vokietijos miestų muziejai – Hamburgo, Kylio, Augsburgo, Berlyno, Bonos, Koburgo, Darmštato, Flensburgo, Fuldos, Hageno, Hanoverio, Liuneburgo, Oldenburgo, Volfsburgo, Liubeko ir kiti.

Kūrybos tikslais H.Skodlerrakas nuolat keliavo – lankėsi Italijoje, Ispanijoje, pasiekė Rytų kraštus. Tik negalėjo atvykti į savo vaikystės ir jaunystės žemę, Klaipėdos kraštą. Jo kūryba sulaukė ne tik palankaus meno kritikų įvertinimo, žiūrovų dėmesio, bet ir daugelio apdovanojimų. Iš jų verta paminėti Loviso Corintho premijos garbės titulą, kuris jam buvo suteiktas 1975 m. Jau kaip garbės svečias 1980 m. H.Skodlerrakas buvo dar kartą pakviestas į Villa Romana vokiečių menininkų namus Florencijoje, o 1985-aisiais – į kūrybos namus Villa Massimo Romoje.

Dažni gimtinės vaizdai

Svarbiausios H.Skodlerrako kūrybos sritys buvo aliejinė tapyba, akvarelės, piešiniai, ofortai, ksilografijos, o išskirtinis kūrinių požymis – nedideli formatai. Jis dažnai vadinamas vienu iš paskutiniųjų klasikinio modernizmo atstovų. Jis savo darbuose kūrybiškai jungė naiviojo stiliaus, naujojo daiktiškumo, ekspresyvaus siurrealizmo ir abstrakcijos derinius.

Motyvų požiūriu H.Skodlerrako kūryboje vyrauja Klaipėdos krašto ir šiaurės Vokietijos bei pietų šalių gamtos ir gyvenviečių vaizdai, jūros peizažai.

Įvairių laikotarpių H.Skodlerrako aliejiniuose paveiksluose, akvarelėse ir grafikos darbuose kartojasi gimtųjų Juknaičių vaizdai. Pateikti per svajingų vaikystės prisiminimų prizmę, jie turi nenusakomo kasdienio mažų miestelių gyvenimo žavesio. Tėviškė dailininkui dažnai asocijavosi su traukiniais – jo senelės iš motinos pusės užeiga ir nedidelė parduotuvė stovėjo prie Juknaičių geležinkelio stoties. Pralekiantys traukiniai, geležinkelio magistralių pylimai, geležinkelio stotys dažni ir Holšteino motyvais sukurtuose darbuose.

Kita tema – pajūris, laivai, žvejų gyvenimo kasdienybė. H.Skodlerrako kompozicijose kažkur skuba schematiškos žmonių figūrėlės, paprasti jūros išmesti daiktai ar žvejų darbo priemonės tampa keistais objektais, pietų kraštų uolos ir dangus virš Baltijos alsuoja paslaptingumu. Mito atmosferą, slypinčią spalvingose, aliejiniais dažais nutapytose ar akvarele nulietose kompozicijose pastebėjo ne vienas meno kritikas.

Svarbiausia – nuotaika

Dailininko paveiksluose nėra išplėtoto pasakojimo ar perdėto jausmingumo – viena kita detale, greitu teptuko mostu, smagiai ir su subtilaus humoro doze jis kuria emocionalius, patrauklius vaizdus, kuriuose svarbiausia nuotaika.

Meistriškos H.Skodlerrako akvarelės pakeri ypatingu lengvumo pojūčiu, persiliejančiais, susiliejančiais ir skaidrumą išlaikusiais tonais. Aliejinėje tapyboje priešingai – pabrėžiamas lygus, glotnus paviršius, detalizuojama. Daugelis H.Skodlerrako aliejinių paveikslų greičiau artimi miniatiūrinei tapybai. Jie skamba savo spalvomis, preciziškai ištapytomis detalėmis. Visi kritikai, vertinę H.Skodlerrako kūrybą, pabrėžia kūrėjo rankos lengvumą, greitumą, atrasdami ypatingą dailininko būdo bei temperamento ir jo tapybos manieros harmoniją.

H.Skodlerrako ekspozicijos organizatorius – Vokietijos Liūneburgo Rytprūsių krašto muziejus, pas mus surengęs jau ne vieną parodą, aktualizuojančią Klaipėdos krašto dailę, supažindinusią su iškiliais dailininkais, kilusiais iš šio krašto. Kūrinius iš savo privačių rinkinių ekspozicijai maloniai paskolino Marlenė ir Holgeris Klindvortai ir Eda Frike.

H.Skodlerrako tapybos ir grafikos paroda pernai buvo eksponuojama Rytprūsių krašto Liūneburge bei Šilutės muziejuose. P.Domšaičio galerijoje nuotaikingų peizažų paroda veiks iki kovo 31 d.

Politiniame lėlių balete šoka daiktai

Politiniame lėlių balete šoka daiktai

Jūratė Grigaitienė

Kad lėlių teatro galimybės beribės, darsyk galima įsitikinti pažiūrėjus naujausią Klaipėdos lėlių teatro premjerą – penkių veiksmų politinį lėlių baletą suaugusiesiems „Juoba“ pagal Alfredo Jarry’o pjesę „Karalius Juoba“ arba „Karalius Ūbas“.

Veikėjai – audeklo skiautės

Naująjį spektaklį režisavo ir scenovaizdį sukūrė vis dar nerimstanti ir eksperimentinės dvasios neprarandanti režisierė lėlininkė Gintarė Radvilavičiūtė. Lėlės, atlikdamos scenoje neįtikėtinus akrobatinius triukus, neretai pranoksta gyvus aktorius. Režisierė G.Radvilavičiūtė kiekviename naujame pastatyme ieško ne gyvo aktoriaus ir negyvos lėlės panašumų, bet skirtumų ir, manyčiau, sėkmingai laimi šią dvikovą.

Jau pati „Juobos“ pradžia – elegantiškai D.Šostakovičiaus muzikos ritmu besirangantis š…, aplipęs musėmis (tik kvapo nebuvo), – užmezgė neįprastą intrigą bei padiktavo būsimo spektaklio žaidimo taisykles.

Nepaprastumo įspūdį sustiprino scenoje pasirodę pagrindiniai „veikėjai“ – du nedideli keturkampiai audeklo gabalai, pritvirtinti prie vielučių ir valdomi aktorių iš viršaus. Apsimetėlis nevidonas Juoba – tai juodas gauruotas kailis, grubiai demonstruojantis savo tariamą vyriškumą, o Juobienė – lengvai plazdenanti raudono šilko atraižėlė, sugebanti „gundyti“, „koketuoti“, įvairiomis kamasutros pozomis gašliai „glamonėti”, „myluoti“ savo vyrą. Juk spektaklis skirtas suaugusiesiems.

Atitinka pjesės dvasią

Pradžioje gerokai trikdė ir erzino toks kosminis personažų atitolimas nuo žmogiškojo pavidalo. Stebėdama spektaklį mąsčiau, negi lėlių teatras tiek nusigyveno, kad nebeišgali sukurti lėlės, bent šiek tiek panašesnės į žmogų, turinčios rankas, kojas, kūną, ką čia, – bent jau padorios galvos.

Bet kuo toliau žiūrėjau, tuo labiau stebėjausi režisierės įžvalgumu, kad šioje interpretacijoje tik tokie skudurai, vaizduojantys žmones, labiausiai atitinka pjesės dvasią bei šio spektaklio koncepciją.

Režisierė maksimaliai pasitiki žiūrovu – kuo mažiau tikroviškumo rodoma, tuo veržliau prabunda kiekvieno kuriančioji vaizduotė. Toks lėlių, greičiau, daiktų valdymo principas ypač tinkamas spektaklio pabaigoje, kai nevidonai sutuoktiniai Juobai tikrąja ta žodžio prasme „paskęsta“ didelėje stiklo taurėje degtinės, o vėliau, visiškai šlapi ir mirtinai nusilakę, šlaistosi po sceną, įspūdingai prilimpa prie stiklinės sienos, taškydamiesi į visas puses tikrais prakaito purslais. Juobai finale virsta šlapiais, gličiais, purvinais grindų skudurais – štai kur neįtikėtini režisierės G.Radvilavičiūtės fantazijos viražai ir taiklus santykis su A.Jarry’o medžiaga: „nusmegeninkit, žrudykit, pjaukit driežuvius, grobkit pinigus ir lakit, kol mirtinai nusilaksit…“

Būdai, kaip nugalabyti

Ryškiai lėlių – daiktų galimybių beribiškumas atsiskleidė ir trečiajame veiksme, kuris programėlėje įvardytas sakiniu: „Juoba per penkias karaliavimo dienas išskerdžia tiek žmonių, kad būtų galima visus šventuosius iš rojaus nutremti į pragarą ir dar nuodėmių atliktų“. Scenoje žiūrovų akivaizdoje demonstruojami įvairiausi žudymo būdai. Paauksuotuose paveikslo rėmuose ant auksinio stalelio elegantiškai „žudoma“, o kruvini pėdsakai čia pat elegantiškai panaikinami auksine šluotele: obuoliai perkertami, o kopūstas nuduriamas aštriu peiliu, karoliai sutraukomi, buteliukas sudaužomas, kažkas paskandinamas vandens stiklinėje ar skiedrų jūroje, kažkas sudeginamas… Bet įspūdingiausiai atrodo auksinės mėsmalės sietelyje pasirodęs tikros mėsos faršas…

Po spektaklio viena žiūrovė prisipažino, kad pradėjo galvoti, kokiais dar būdais galima nugalabyti žmogų.

Taigi režisierė surado instrumentus ir jų padedama bandė įrodyti, kad š… valstybės valdovais gali būti tik šlykštūs grindų skudurai, o jų žudymo būdai pateisina priemones.

Kiek abejonių spektaklyje kelia tikrų ir netikrų daiktų naudojimas. Obuoliai, kopūstas, vanduo, žvakės ir kiti daiktai yra tikri, o veikėjai – iki absurdo apibendrinti ženklai, neturintys net menkiausios žmogiškumo užuominos. Todėl išraiškinga, bet nelabai suprantama ir, manyčiau, iškrintanti iš bendros spektaklio stilistikos scena, kai veikia tikros žmogaus kojos. Vienos aktorės virtuoziškai atliktas kojų baletas, vaizduojantis du aistros užvaldytus priešingos lyties asmenis, nežinia, kokiu tikslu spektaklyje naudojamas ir kaip įsipina į bendrą spektaklio audinį.

Skaudžiai atliepia aktualijas

Renatos Kutaitės, Rūtos Bunikytės ir Renatos Idzelytės aktoriniai darbai gali būti analizuojami tik lėlių – daiktų valdymo prasme, nes verbalinio teksto spektaklyje nėra, skamba tik žymaus rusų kompozitoriaus D.Šostakovičiaus muzika ir trumpa garsinė būsimų įvykių anotacija prieš kiekvieną sceną.

Rankose laikant tik audeklo atraižą, ypač sunku išreikšti žmogiškus jausmus: aistrą, neapykantą, meilę, išdavystę. Tačiau aktorėms pavyksta perteikti pulsuojančią gyvybę ir energiją. Nors spektaklio žanras įvardytas kaip politinis baletas, suprask – dominuoja judesys ir šokis, tačiau daugelyje vietų pasigedau žodinės komunikacijos. Siužetiškumas daug kur ištirpsta, todėl belieka grožėtis arba gražiai bjaurėtis režisierės ir aktorių trio sukurtu teatrinių daiktų baleto reginiu.

Politinis baletas „Juoba“ skaudžiai atliepia ir šiandienos gyvenimo bei politikos aktualijas. Nesinorėtų, kad ir mūsų valstybę valdytų Juobų palikuonys. Deja, šiandienos Lietuvos ir pasaulio realybė vis labiau panašėja į šį groteskišką spektaklį.

Artimiausi „Juobos“ spektakliai – vasario 27 d. ir kovo 6 d. 20 val. Klaipėdos lėlių teatre (Vežėjų g. 4).

Retrospektyva šiuolaikiškumo beieškant

Retrospektyva šiuolaikiškumo beieškant

Gytis Skudžinskas

Alekso Adriuškevičiaus parodos „Pasikartojimai“ atidarymo metu Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorius Ignas Kazakevičius išrėžė, kad „…tai yra elementarus šiuolaikinis menas…“. Ir, kad kaip būtų nuobodu, vis dėlto diskusija apie šiuolaikinio meno šiuolaikiškumą ar dabartinės mūsų dailės neadekvatumą laikmečiui yra viena opiausių lietuviškame, juolab Klaipėdos kontekste.

Legendinės „Post Ars” aidas

Bet kaip turėtume vertinti A.And-riuškevičiaus parodą uostamiestyje? Nuodugniai susipažinę su lietuviškos dailės istorija meno entuziastai puikiai žino, kad Aleksas yra legendinės dailininkų grupės „Post Ars” narys. Grupės, kuri prieš du dešimtmečius į lietuvišką meno kontekstą įnešė tuomet neregėtus žanrus: performansą, žemės meną, instaliaciją, akcionizmą ir kita. Formaliai galime šiuos žanrus priskirti šiuolaikinio meno raiškos formoms (konceptualiai nebūtinai).

Kita vertus, „Post Ars”, o kartu ir A.Andriuškevičiaus kūryba jau aptariama ne tik specializuotuose leidiniuose ar konferencijose, bet įtraukta ir į mokyklinius dailės vadovėlius.

Štai dėl to ir kyla paradoksali problema: kiek menas, tapęs chrestomatine ar muziejine vertybe, gali būti vadinamas šiuolaikiniu?

Dokumentalumas – kūrybinis gestas

Parodos dokumentinis pobūdis aiškiausiai matomas tolimiausioje galerijos salėje, kurioje demonstruojami A.Andriuškevičiaus videoperformansai. Ekrane besisukančiuose filmuose įamžinti autoriaus performansai – viešoje erdvėje atliekami neįprasti veiksmai.

Nors šiandien viešas elgesys nusikrato vis daugiau tabu, flashmob akcijos praskaidrina kasdienybę, normatyvizuoto viešo elgesio pažeidimas tebėra šiuolaikinio meno dėmesio objektas.

Dabar, kaip ir tuomet, kai buvo sukurti, šie performansai stipriausiai skleidžiasi kaip kito galimybė egzistuoti viešumoje, kaip kūniškų patirčių išviešinimas ar personalinių ir vyraujančių nuostatų sankirta.

Praėjusio amžiaus pabaigoje A.Andriuškevičiaus ir visos „Post Ars” grupės veikla stipriai kontrastavo su esama dailės situacija. Tai dar labiau skatino šiuos performansus įvardyti kaip novatorišką ir šiuolaikinę kūrybą. Socialinis aktualumas autoriaus videoveiksmus daro įdomius šiandienos akivaizdoje ir neuždaro muziejinių suvestinių eilutėse.

Dokumentalumas čia tampa ne tik formaliu fakto užfiksavimu, bet ir kūrybiniu gestu, kai procesas yra pagrindinis elementas.

Ir nors skeptikai galėtų pastebėti, kad Europos meno istorijoje performansas atsirado ir gyvybingiausias buvo praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį, o privatumo ir viešumo problema nėra nauja tema, būtent turinio fundamentalumas ir jautrumas vietiniam kontekstui leidžia šiems darbams išlikti įdomiems iki šiol.

40 metų senumo

Kitoje galerijos salėje eksponuojami „stabilesni“ kūriniai. Įprastinės medžiagos ir nuosaikesnis pranešimas.

Kabantys objektai, pavadinti „Mano paveikslai“, iš principo yra klasikinis minimalizmo srovės pavyzdys – medžiagiškumas supriešinamas su forma. Kieto pavidalo vertikalūs objektai (greičiausiai, medinės sijos) aptraukti drobe, – taip iš prigimties minkštas audinys paverčiamas taisyklinga geometrine struktūra ir priešingai – tvirtas pavidalas tampa švelnus.

Toks minimalizmo taisykles atitinkantis kūrinys tampa tiesiog neefektyvus dėl savo uždaro ir jau suformuoto stiliaus. Kita vertus, pavadinimu ar kitomis nuorodomis autorius gali išskleisti paralelines reikšmes. Bet apie ką byloja užrašas „Mano paveikslai“? Siūlo dar kartą permąstyti tapybos mirtį? Neviliojanti perspektyva, juolab daug kartų aptarta ir uždarame rate besisukanti problema. Tenka konstatuoti: 40 metų senumo šiuolaikinis menas.

Gali tapti lūžio ikona

Dar vienoje darbų serijoje A.And-riuškevičius eksploatuoja verbalinį pranešimą, t.y. rašo, rašo, rašo, it Bartas kiekvienos animacinio serialo „Simpsonai“ serijos pradžioje.

Tekstas – kaip grynakraujis simbolis – čia turėtų tapti kažkuo daugiau ar mažiau. Deja, bežiūrėdamas / beskaitydamas prisimeni šmaikščią sąvoką „tyrasis konceptualizmas“. Tekstas – kaip grynoji idėjos ar minties išraiška – labai domino konceptualizmo pionierius, bet šiandien naudojant rašytinę medžiagą jau reikėtų ir kokio nors lingvistinio, semiotinio ar socialinio nuotykio.

Kita vertus, vienas labai įdomus aspektas: rašytiniai A.Andriuškevičiaus darbai tarsi žymi lietuvių menininkų perėjimą nuo modernizmo prie postmodernizmo. Teksto – kaip meno kūrinio – naudojimas parodoje tapatinamas su postmodernistine sąmone, tačiau vartojamos kategorijos lingvistiškai priklauso modernistinei jausenai („Begalybės dalis esu“, „Ieškau savęs“). Toks dvilypumas yra būdingas daugeliui šiandien kuriančių vyresnės kartos menininkų, o A.Andriuškevičiaus darbai gali tapti net šio lūžio ikona.

Palieka klausimus

Apibendrinant galima pasakyti, kad ir visa paroda palieka klausimų. Kiek šiuolaikinis menas gali būti šiuolaikiškas? Ar forma yra šiuolaikinio meno sąlyga?

Ir šiuo atveju, ko gero, tiksliai pataikyta su parodos pavadinimu – „Pasikartojimai“.

Dailės istorijos ir minčių, temų ir formų pasikartojimai, išbėgant prieš modernizmą, bet ne visuomet suspėjant su šiandiena.

Uostamiesčio kontekste ši paroda gali suveikti ir kaip novatoriška, bet tiksliau būtų laikyti ją autoriaus retrospektyva, padedančia pasiruošti dailės egzaminui.

Tūkstantmečio parodoje – šeši iš pajūrio

 

Langas

Tūkstantmečio parodoje – šeši iš pajūrio

Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmai vasario 13-ąją atvėrė sales Miko J.Šileikio ir Teofilio Petraičio premijų dailės konkurso parodai, į kurią pateko ir šešių pajūrio dailininkų darbai.

„Lietuvos tūkstantmetis“ – paskutinė paroda iš penkių ekspozicijų ciklo, kurį 2005–2009 m. pakaitomis Vilniuje ir Lemonte surengė Lietuvos dailės muziejus ir Čiurlionio galerija Lemonte (JAV).

Konkursinių parodų tikslas – pasitinkant Lietuvos vardo tūkstantmetį gaivinti ir stiprinti istorinę bei pilietinę savimonę, aktualinti Lietuvos istoriją, išskiriant simbolinius elementus, reikšmingus valstybės ir tautos savivokai, atverti kultūrinės tradicijos savitumą bei vertę ir skatinti šios tradicijos interpretacijas.

Penkių konkursinių parodų laureatams paskirta po tris vardines išeivių Lietuvos dailininkų M.J.Šileikio (1893–1987) ir T.Petraičio (1896–1978) premijas (500, 300 ir 200 JAV dolerių) už tapybą ir skulptūrą, akvarelės ir grafikos kūrinius.

„Lietuvos tūkstantmečio“ parodoje M.J.Šileikio premijos paskirtos Vaclovui Krutiniui (pirmoji), Romualdui Kuncai (antroji) ir Arvydui Ališankai (trečioji), o T.Petraičio premijomis apdovanoti Saulė Kisarauskienė (pirmoji), Eglė Vertelkaitė (antroji) ir Juozapas Antanas Gelgudas (trečioji).

„Lietuvos tūkstantmetis“ – didžiausia konkursų ciklo paroda, kaip tvirtino jos kuratorė Julija Mušinskienė. Vertinimo komisija ekspozicijai atrinko 127 dailininkų kūrinius. Daugiau kaip pusė menininkų šio dailės konkurso parodose dalyvauja nebe pirmą kartą. Šiemet jų dalyviai – iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės, Alytaus ir mažesnių miestų. Dešimtyje Radvilų rūmų salių iki balandžio 11-osios rodoma apie 230 tapybos, grafikos ir skulptūros kūrinių, sukurtų 2003–2009 m. Tarp jų – uostamiesčio tapytojų Dano Andriulionio, Edvardo Malinausko, Juozo Vosyliaus, Simono Žaltausko drobės, kretingiškių Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės kaligrafijos koliažai ir Liudos Liaudanskaitės akvarelės.

Lietuviškas menas – Maskvoje

Lietuvos menininkai ir Vilniaus menų spaustuvė vasario 20–22 d. prisistatė Maskvos šokio centre „TSEH“. Maskviečiai turėjo galimybę pamatyti ir klaipėdiečio Beno Šarkos monospektaklį.

Lietuvos meno savaitgalis Maskvoje – „TSEH“ projekto „Vaizduotės fabrikai: naujos kultūros teritorijos“ dalis. Jame pristatomi netradiciniai

Europos šalių menų centrai bei juose kuriantys menininkai. Šiemet pirmoji skirtingus šiuolaikinius Lietuvos menus apimančią programą pateikė projekto rengėjų išsirinkta Lietuvos atstovė – Vilniaus menų spaustuvė. Balandį Maskvoje prisistatys kultūros centras „Mains d’Oeuvres” (Prancūzija), rugsėjį – „Melkweg” (Nyderlandai), lapkritį – „La Ferme Du Buisson” (Prancūzija).

Dar nuo vasario 16 iki kovo „TSEH“ patalpose eksponuojami daugiau nei 20 metų Lietuvos sceną talentingai fiksuojančio fotografo Michailo Raškovskio darbai. Fotografijų paroda „Krasnaja tipografija“ atskleidžia unikalią prieš septynerius metus apleistame pastate susikūrusios Vilniaus menų spaustuvės dvasią. Maskviečiai pamatė ir trumpametražį Nerijaus Didvalio filmą apie Menų spaustuvę.

Tris dienas trukusiame lietuvių renginyje Maskvoje parodyta šokėjos Loros Juodkaitės ir džiazo muzikantų Andrės Pabarčiūtės, Vyčio Nivinsko, Marijaus Aleksos improvizuota kompozicija „Čia ir dabar“, su lietuviškomis realijomis supažindino kaunietės dailininkės Auksės Petrulienės „Psilikono teatro“ spektaklis „Išdurtas ir apiplėštas“, koncertavo dvi jaunos alternatyvios muzikos grupės „Dublicate“ ir „Fusedmarc“.

Praėjusį sekmadienį lietuviškąjį savaitgalį Rusijos sotinėje užbaigė teatro avangardistas iš Klaipėdos B.Šarka su ironija kibirkščiuojančiu spektakliu „Topor sosi“, kuriame pasakojama neva klaipėdiečio rusakalbio Vasios Sorokino gyvenimo istorija. Ji, kaip sakė pats kūrėjas, dar 2002-aisiais gimė „žiūrint į amžinąją ugnį ant kareivio kapo Klaipėdoje“. Spektaklis skirtas tiems, kas jaučia nostalgiją V.Vysockiui, B.Okudžavai, B.Grebenščikovui ir seniems radijo imtuvams. Nuo pat premjeros jis Lietuvoje ir festivaliuose užsienyje sėkmingai vaidinamas rusų kalba, rūkant „morskaja kapusta“, geriant degtinę ir užkandant duona.

Muzikos kūrinį inspiravo paveikslas

Kovo 6 d. Klaipėdos koncertų salėje ir 25 d. – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje skambės klaipėdietės kompozitorės Loretos Narvilaitės kūrinio smuikui, violončelei, fortepijonui ir perkusijai „Lietus lyja toli nuo mūsų“ premjera.

Kaip pasakojo autorė, kūrinys pavadintas pagal austrų dailininko, architekto ir skulptoriaus Friedensreicho Hundertwasserio (1928–2000) paveikslą. 2008-ųjų lapkritį viešėdama Vienoje kompozitorė apsilankė Hundertwasshause ir buvo sužavėta šio menininko kūrybos. L.Narvilaitės muzika fiksuoja emocinę būseną, esančią per laiko ir erdvės atstumą. Ji ieško tylos ir ramybės, tikrumo ir skaidrumo. Ji supasi melodingų linijų tėkmėje, vis sugrįždama ir pasikartodama, krisdama ir vėl kildama.

Naujausią kompozitorės kūrinį atliks fortepijoninis trio „Kaskados“: Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė), Albina Šikšniūtė (fortepijonas) ir Saulius Astrauskas (perkusija).

Tai jau antras kūrinys, kurį L.Narvilaitę paprašė sukurti trio „Kaskados”. Pirmasis buvo „Kai liepto nebus, pereisiu upę” 2003-iaisiais. Šiuosyk prie trio autorė dar prijungė ir perkusininką. Artėjant premjerai kompozitorė prasitarė turinti dar vieno naujo kūrinio idėją.

Klaipėdoje 1965 m. gimusi, nuo vaikystės muziką rašanti, 1992-aisiais priimta į Lietuvos kompozitorių sąjungą L.Narvilaitė dabar yra viena iš pačių kūrybingiausių Lietuvos moterų kompozitorių. Anot A.Bareikytės-Nakienės, „iš tų, kurios neužsisklendė „trapios lyrikos” pasaulyje, išsiveržė iš jo ir rašo ekspresyvius kūrinius. Ji sugeba labai greitai reikšti mintis, todėl kiekvienais metais įgyvendina daug kūrybinių sumanymų”. Ji rašo muziką orkestrui, kamerinę, vokalinę ir chorinę, taip pat elektroninę, yra sukūrusi dainų vaikams.

L.Narvilaitės kūriniai „Atviras miestas”, „Šauksmas – šviesa”, „Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas”, „Kai liepto nebus, pereisiu upę”, „Visby-Bike”, „Kranto trupinys. Žiemos žaidimai”, „Drugys”, „Juodi balti trumpėjantys garsai” įrašyti ir išleisti įvairiose kompaktinėse plokštelėse.

L.Narvilaitė 1980–1984 m. mokėsi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos Muzikos teorijos skyriuje. Beje, du pastaruosius dešimtmečius kompozitorė ten dėstytojauja. Nuo pat 1989 m., kai baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę. Nuo 2005 m. ji dirba Klaipėdos koncertų salės direktorės pavaduotoja kultūrinei veiklai, yra trijų muzikos festivalių meno vadovė.

Sostinėje rodys naujausius spektaklius

Šiemet Klaipėdos muzikinis teatras dusyk gastroliuos Vilniuje – pavasarį ir rudenį. Į Lietuvos sostinę visas kūrybinis kolektyvas – 110 žmonių – su pačiais naujausiais teatro pastatymais vyks kovo 12–15 dienomis.

Akcentuodami savo plačią meninę veiklą, pavasario pradžioje klaipėdiečiai gastroliuos Lietuvos rusų dramos teatre. Jame kovo 12-ąją uostamiesčio Muzikinio teatro artistai parodys šokio spektaklį „Kruvinos vestuvės“ pagal Astoro Piazzolla’os muziką, kovo 13-ąją – Vidmanto Bartulio operą „Aušrinė“, kovo 14-ąją – Johanno Strausso operetę „Vienos kraujas“. Paskutinę gastrolių dieną – kovo 15-ąją klaipėdiečiai Vilniuje parodys du spektaklius: Vladimiro Konstantinovo operą vaikams „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ ir teatralizuotą koncertą „Aistrų šėlsmas“ pagal George’o Gershwino muziką.

Tokių didelių gastrolių šio teatro istorijoje dar nėra buvę. Visi penki pastatymai – 2008-ųjų sezono darbai. Iš jų keturi, išskyrus „Vienos kraują“, niekur kitur Lietuvoje dar nestatyti.

Kita išvyka į Vilnių numatyta spalio 1–3 dienomis su atnaujinta Claudio Monteverdi’o opera „Orfėjas“, uostamiesčio teatre Jono Vaitkaus statyta 2007-aisiais. Ją Klaipėdos muzikinis teatras pakviestas parodyti Valdovų rūmuose.

Klaipėdos muzikinis teatras jau derina ir 2010-ųjų gastrolių grafiką. Kitąmet spalį ir lapkritį planuojama vykti į Olandiją su Jurgio Gaižausko „Buratinu“. Naujasis pastatymas visai šeimai rampų šviesą uostamiestyje turėtų išvysti šiemet rugpjūtį, per vasaros festivalį, arba vėliausiai lapkritį. Olandams ketinama parodyti net 20 „Buratino“ spektaklių, kuriuose vaidins ir dainuos jaunoji atlikėjų karta – Klaipėdos universiteto Dainavimo katedros ir Stasio Šimkaus konservatorijos absolventai.

„Durų“ inf.

Fotografės „Namuose“ – egzistencijos šablonai

Fotografės „Namuose“ – egzistencijos šablonai

Danguolė Ruškienė

Sausio pabaigoje Klaipėdos fotografijos galerijoje buvo pristatytas iš Klaipėdos kilusios, šiuo metu Vilniuje gyvenančios fotomenininkės Akvilės Anglickaitės fotografijų ciklas „Namai“ (2004–2005). Tris savaites, iki vasario 19-osios, viešėjusioje parodoje – jaunos autorės subjektyvaus įspūdžio, patirto Olandijoje ir Didžiojoje Britanijoje, fiksacija. Daugiau nei prieš metus šį fotografijų ciklą A.Anglickaitė eksponavo su Ugniumi Gelguda bendroje fotografijų parodoje „125 bpm“ Vilniaus fotografijos galerijoje.

Individualūs, bet standartizuoti

Šešiuose didžiulio formato fotografijos lakštuose – vienodų namų virtinės, įkyriai peršančios klonavimo proceso įspūdį. Kaip parodos atidarymo metu teigė pati autorė, namai pirmiausia jai asocijuojasi su šiluma ir jaukumu, todėl standartizuoti individualūs būstai užmiesčio rajonuose ją pribloškė. Fotomenininkė, pasinaudodama pirminio įspūdžio ekspresija, fiksavo savo patirtis, anot jos, įsitraukdama į šių namų monotonišką buvimą, nepaliekantį vietos jokioms improvizacijoms ar chaotiškai būčiai.

Daugelio vidurinio sluoksnio atstovų siekiamybė – individualus namas, kaip išskirtinio gyvenimo garantas, lieka tik iliuzija. Tokiuose tipiniuose namuose, kaip ir mūsų skausmingai eksploatuojamuose daugiabučiuose, sėkmingai tiražuojami standartiniai gyvenamieji plotai, su apibrėžtu langų ir durų skaičiumi, primygtinai „rekomenduojantys“ judėjimo kryptis ir paliekantys nedidelę paklaidos galimybę. Gyvenimas taip organizuotose erdvėse neabejotinai turi ir privalumų: svetimuose namuose be didesnių trukdžių galima judėti pagal įprastas trajektorijas, iš anksto užprogramuotas architektūriniuose brėžiniuose.

Dabarties pėdsakai

Stebėtina, kad Akvilės „Namai“ – ne Lietuvoje ir ne sovietmečio palikimas. Tai – naujos statybos miegamieji rajonai paprastai idealizuojamoje Vakarų Europoje. Taigi jie, nieko bendro neturėdami su ne taip jau seniai mūsų (iš)gyventa ideologija, kurios svarbiausias tikslas buvo teisingas gėrybių paskirstymas, yra kitos, daugiau ar mažiau visame pasaulyje pasireiškiančios ekonominės sistemos – kapitalizmo, padariniai. Pastarasis, priešingai nei socializmas, yra linkęs gėrybes ne skirstyti, o tiražuoti, tokiu būdu pasitenkinimą garantuodamas kiekvienam.

Fiksuodama nuosavus namus, fotomenininkė pasirenka pasyvaus stebėtojo poziciją. Paradoksalu, kad subjektyvizuotas pirminis (todėl stipriausias) įspūdis atskleidžiamas sąmoningai simuliuojant objektyvumo momentą. Prašalaitišką žvilgsnį koncentruodama į panoraminius miegamųjų rajonų vaizdus, neišskiriant jokių detalių, vien tik ritmiškas standartinių pastatų eiles, autorė užprogramuoja šios vietovės ir savo anonimiškumą.

Akvilės nuotraukose – vien tik esamo gyvenimo pėdsakai. Tiksliau, čia eksploatuojamos būties šablonai. Ko gero, žmonių figūros, tokios pat nuobodžios, kaip ir jų namai, tik trikdytų darnią pastatų kompoziciją, suterštų kadrą „triukšmais“, kurie priverstų suabejoti čia gyvenančių gerove ir pasitikėjimu savo santvarka. Standartiniuose namuose gyvenantys standartinio sudėjimo žmonės, kuriems garantuota standartizuota gerovė ir saugumas, formuoja sterilaus gyvenimo įspūdį, verčiantį bodėtis ne tik jų namais, bet ir jais pačiais.

Pauzės – improvizacijoms

Kaip ir ankstesnė A.Anglickaitės kūryba, fotografijų ciklas „Namai“ turi nemenką socialinės kritikos dozę. Autorė jau kuris laikas analizuoja stereotipų ir įvaizdžių pasireiškimą visuomenėje ir jų kaitos įmanomybę. Fotomenininkė nesitenkina paviršiniu realybės sluoksniu, ji siekia prasibrauti iki jos konstrukcinio pagrindo, ant kurio be didesnių pastangų formuoja savąjį tikrovės interpretavimo variantą.

Hipnotizuojanti gyvenamųjų namų horizontalių ir vertikalių ornamentika, sudėliota iš kelių skirtingų realybės atkarpų, ekspozicinės salės pabaigoje „atsiremia“ į iš pasąmonės ištrauktus siurrealius, sunkiai su tikrove identifikuojamus jos fragmentus. Taip suardydama nuoseklią fotografijų ciklo suvokimo schemą, Akvilė palieka pauzes, kuriose vis dar įmanomas nenuspėjamumas ir improvizacija, aplenkianti racionalius ir logiškus standartizuotų „Namų“ modelius ir išlaisvinanti iš įkyraus sterilios realybės pojūčio.