Nugalėjo detektyvininkas
Ona Bartkiūtė
Jau knygoje „Įvykių horizontas“ Juozas Šikšnelis įrodė, kad stambiojoje savo prozoje pradėjo eksperimentuoti tuo, kas jam leidžia jungti ir nuo romano „Kryžiau žalio medžio“ nusistovėjusį ironišką pasakotojo santykį su konstruojama fikcija, ir profesionaliam bibliografui į kraują įsigėrusias sociokultūrines detales, ir su Raido Dubrės pseudonimu įvaldytus kriminalinio siužeto rezgimo įgūdžius. Tad J.Šikšnelio istorinis romanas „Mirties varos“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009), patraukus jau pramintu taku (p. 10), yra akivaizdi „Įvykių horizonto“ tąsa, nes šiuo metu J.Šikšneliui „į detektyvinio žanro kūrinį įdėti istorinį užtaisą yra labai palanku“ („Mūzų malūnas“, 2009 m. sausio 20 d.).
Čia irgi atkuriama ta pati Napoleono laikų Vilniaus erdvė, pasirenkamas tas pats knygos žanro apibrėžimas, tapačiai konstruojama ir paralelinė XIX bei XXI amžių su istorinių asmenybių „užrašų“ intarpais kompozicija. „Mirties varose“, lyginant šį tekstą su „Įvykių horizontu“, beveik nepakinta ir jo pasakotojas bei kiti veikėjai. Keičiasi tik XIX amžiaus aktualizuoto veiksmo centrinės figūros – Aleksandro I poziciją užima Napoleonas Bonapartas. Vadinasi, abi knygos jau sudaro dilogiją, kurios dalis galima ir lyginti.
Stebimas kiek filosofuojančio epiko pašaipių akių, pirmojoje J.Šikšnelio dilogijos dalyje veiksmą išjudino Nerimi plaukiantis architekto Šulco lavonas. Romano „Mirties varos“ intrigos postūmiu analogiškai tampa „ušebti“ (kas tai, paaiškinta romano p. 6, 7). Tik nerti į istorijos lyties bedugnę (p. 10) skaitytojui čia tenka kiek kitaip, nes pirmuoju asmeniu prabilęs pasakotojas jaučiasi irgi sumišęs. Juk metant iššūkį sau imamasi žaisti jau ne vien lietuviškomis realijomis, bet ir pasaulinėje literatūroje pakankamai aptrinta medžiaga – Egipto mitologija. Tai liudija ir nedviprasmiškai valiūkiškas naratoriaus santykis su skaitytojais: O kaip reagavote jūs, kurių akys tingiai slankioja teksto raidėmis ir žodžiais? (p. 6) – akivaizdžiai tikrinamasi pirminė skaitytojų reakcija.
Beje, jeigu „Įvykių horizonte“ retkarčiais dar buvo pašiepiamas Holivudo standartas, kuriame nėra nieko asmeniška (p. 40), tai „Mirties varose“, mano subjektyvia nuomone, net ir mėgaujamasi pagaliau susikonstruotu tokiu žaidimo raktu, kuris jau nebepritaikomas tam, kas stringa gerklėje („Apšlakstytas isopu“, p. 69). Dėl to, matyt, „miršta“ ir „Įvykių horizonto“ kūrikas. Iš jo atgimsta jau tik nešališkas antropologas-etnologas ir dar kartą logas (p. 7), kurį groteskiškai kaitina vien istorijos „hymen“ (p. 9).
Kitų J.Šikšnelio knygų kontekste pastaroji tokia paradoksali, kad sumasina ir visai naujomis romano skaitymo galimybėmis. Deja, hymen „įveikiama“ jau dešimtame puslapyje. Ir galima tik spėlioti, kas čia suveikė. Gal (auto)ironiškos beletristinės intrigos meistrą tiesiog nugalėjo vyriškasis ego? O gal literatūrinio „petingo“ atsisakyta sąmoningai? Kaip pernelyg butaforiško? Juk J.Šikšnelio kūrybos vizitinė kortelė – faktologinis tikrumas.
Ir „Mirties varose“ skaitytojai lengvai atpažins tik karikatūrišką Lietuvos politinę panoramą, sukurtą remiantis vien faktologinėmis detalėmis – pradedant fiziologinėmis, baigiant enciklopedinėmis. Tad, kai viena detektyviško pasakojimo tėkmė kinematografiškai lėtai brukasi daugiataučiu ir itin margos Napoleono kariuomenės užimtu XIX amžiaus Vilniumi, detaliai ryškindama šio istorinio vyksmo pagrindinę intrigą, kita, itin lanksčiai susipynusi su pirmąja, trileriškai laisvai šokinėja jau po šiuolaikines Lietuvos sostinės erdves. Proporcingai abiejuose laikotarpiuose paskirstomas dėmesys ir pagrindinėms bei antraeilėms lietuviško mentaliteto figūroms. Ir dar unijiniame XVIII amžiuje subrandintiems „šlėktoms“, ir internacionalinio sovietmečio laikais nuo plūgo, žagrės ir mėšlo krūvos atšokusiems naujalietuviams (p. 83). Kaip ir kitose aptariamo autoriaus knygose, jie pirmiausia atsiveria per komiškai atgrasius vyriškos lyties atstovų tipažus, ironiškai lydomus ir su pasakotojo / protagonisto asmeniu. Moterims J.Šikšnelio pasakotojas atlaidesnis, nors irgi pakankamai negailestingas. Juk personifikuota tautos istorija, su(si)kūrus su ja publicistiškai groteskišką distanciją, ir „Mirties varose“ yra tik arba tingi, frigidiška ir nerangi moteris (p. 8), arba kekšė: Visi su Lietuva elgėsi kaip su pasileidusia merga: iki to meilinosi, po to paspyrė koja, nesiteikdami mokėti (p. 281)… Ar ne todėl apie pirmajam istorijos tipui atstovaujančią protagonisto viršininkę, habilituotą mokslų daktarę Gražiną Puzinienę atsiliepiama tik sarkastiškai, o antrojo istorijos tipo analogės – įstaigos sekretorė Jolanta ar XIX amžiaus pradžios prostitutė – dargi ir groteskiškai nužudomos. Akivaizdu, kad jos kūrėjo fantazijai yra absoliučiai nevaisingos. Bet istorinei „cherchez la femme“ intrigai XIX amžiui puikiausiai atstovauja grafaitė Sofija Tyzenhauzaitė – gera lenkė? (p. 203) ir tikra Mata Hari (?). XXI amžiuje ją idealiai atspindi nuo galvos iki kojų nagų spalvos išliustruota (p. 94) Sofija Kauzienė, beje, Večiorinui dargi pagimdanti ir gandriuką / Andriuką. Intriguojančiai istorijos tąsai šių damų romane tikrai pakanka.
Be lietuviškojo mentaliteto atstovų, knygoje „Mirties varos“ veikia ir svetimtaučiai. XIX amžiuje jiems atstovauti pirmiausia pasirenkamas nešvarių žaidimų meistras ir intrigų dievas (p. 9) Jakovas/Žakas de Sanglenas – istorinė asmenybė („Įvykių horizonte“ jo analogas buvo Michailas Speranskis). Būtent jis kartu su Teodoru Gabrevičiumi tampa ir pasakotojo / protagonisto alter ego. Sanglenui su jo dienoraščiu / užrašais šioje knygoje priklauso Napoleono Bonaparto įcentruotų istorinių įvykių retrospektyvinė strategija, o komisarui Gabrevičiui – jos detektyvinė taktika. XXI amžiuje „Mirties varų“ veikimo strategiją ir taktiką valdo tarsi vien pasakotojas ir protagonistas Andrius Večiorinas, kuris prisiima riziką ir už paskutinio Prancūzijos imperatoriaus paveikslo įtaigumą. Ir toji rizika, atrodo, atsiperka. Išskyrus romano pabaigą. Čia Napoleoną Bonapartą (p. 309–312) gerokai suprimityvina sentencijų ir anekdotų apie jį perteklius. Beje, pastaroji yda kenkia ir romano stilistinei struktūrai. Skirsnių pavadinimų – „Beveik prieš du šimtus metų“, „Beveik po dviejų šimtų metų“ – kartojimas tikrai yra per įkyrus. Drįstu suabejoti ir dėl laiko atskaitos taško antrajame. Mano galva, laikotarpio „Beveik po dviejų šimtų metų“ atskaitos taškas irgi yra „Vilnius, 2003, vasaros pradžia“ (p. 6). Žinoma, šiandieninių skaitytojų toks netikslumas gal ir neglumina. Tačiau kaip bus ateityje? Pvz., ar nenusikels tuomet Valdovų rūmų statyba į 2200 metus? Betgi grįžkime į romaną.
Per abi veiksmo linijas negalima išleisti iš akių ušebti ir nubių – „žaislinių“ figūrėlių, kurių esminė paskirtis ne tik XIX amžiaus Lietuvą detektyviškai iracionaliai susieti su mūsų valstybe jau užėjus šviesiam kapitalizmo rytojui (p. 142), bet romano politinius įvykius virtualiai lengvai supinti ir su XX amžiumi. Nors šiuo aspektu kur kas efektyviau veikia nedviprasmiškai asociatyvios detalės. Pvz., kad ir Napoleono armijos ironiški pavadinimai – Išvaduotoja ar Nenugalimoji (p. 212). Nubių šmėkščiojimas romane dažnai taip ir lieka tik šmėkščiojimu. Beje, klausimas, kas ką ir kodėl persekioja, iškyla ir knygoje (p. 176). O jau tikrą „meškos paslaugą“ romanui daro pernelyg
didelis J.Šikšnelio noras į jį sugrūsti pačias įvairiausias smulkmenas smulkmenėles. Net ir labai kantriems J.Šikšnelio kūrybos skaitytojams reikia milžiniškos valios brautis per jas. Todėl R.Baltrušaitytė dėl nepilnamečių gali visai nesijaudinti („Veidas“, 2009 m. Nr.3). Šioje knygoje per detales sunkiai „kapstysis“ net „senukai“ gurmanai, intrigomanai ar ir nekromanai su erotografomanais. Pastariesiems, tiesa, viršelyje „masalo“ pamėtėjo leidykla (tik dailininkas Romas Orantas čia niekuo dėtas), o dar vieną „gabaliuką” tiksliai nurodė ir pati R.Baltrušaitytė… C`est la vie – reklama…
Parašiau spontaniškai paskutinę nelietuv
išką frazę ir staiga supratau, kad visai nebeliko vietos savitam J.Šikšnelio stiliui, pasižyminčiam ne tik natūralistišku šiurkštumu, bet ir savita elegancija, kuri atsiranda nepastebimai į lietuvišką šnektą įpinant net keliomis kalbomis skambančias frazes. Vis dėlto romane ne visada gebama laiku perjungti stilistinius registrus. Ten, kur J.Šikšnelis yra priverstas imituoti salonines – absoliučiai svetimas jam bendravimo manieras, kalba ir „Mirties varose“ ima neatpažįstamai niveliuotis ir veltis. Pati neįdomiausia ji yra įvairiuose įsakymuose, užrašuose ir dienoraščiuose. Be to, susipainiojus knyginių vertimų detalėse, romano stilius apsunksta ir dėl žodyno (pvz., žirgai lietuviams ne vilkai – jie negali būti pilki, p. 53, 54 ir kt.) ar gramatikos riktų (beje, ir rašybos bei skyrybos). Tačiau lingvistinei šio romano analizei neužtektų ir straipsnio, o man dar kirba jo pavadinimo ir turinio atitikmuo.
Terminas mirties varos pirmiausia žymi žmogaus psichikoje atsirandančius procesus (žr. paaiškinimą ir romano priešlapyje). Tad pradėjus kūrinį tokia intelektualiai aukšta gaida, savaime buvo įsipareigota sujudinti ir gilumines žmogaus egzistencijos problemas. J.Šikšnelis tam tikrai pajėgus. Vos keliomis asmeniškai sušildytomis detalėmis brutalų kasdienybės pasaulį jis ne kartą yra pakėlęs iki sakralinio lygmens (pvz., „Įvykių horizonto“ p. 193). Tas pats tarsi bandoma daryti ir šioje knygoje – ir filosofiškai manipuliuojant užuominomis į Egipto „Mirusiųjų knygą“, ir įrašant paskutinį sakinį: Mirties varos yra… Tačiau nuėjus politiškai detektyviško veikimo keliu, kūrėjuje užprogramuotų mirties galių premisa čia įtaigiau taip ir nepagrindžiama. Todėl J.Šikšnelio „Mirties varas“ aš dedu tik prie tų knygų, prie kurių paprastai negrįžtu.
Betgi šis autorius ir vėl rašo romaną, kurį, aišku, trileriškai sukabins ir su ką tik aptartuoju.
Taigi…
