Nugalėjo detektyvininkas

Nugalėjo detektyvininkas

Ona Bartkiūtė

Jau knygoje „Įvykių horizontas“ Juozas Šikšnelis įrodė, kad stambiojoje savo prozoje pradėjo eksperimentuoti tuo, kas jam leidžia jungti ir nuo romano „Kryžiau žalio medžio“ nusistovėjusį ironišką pasakotojo santykį su konstruojama fikcija, ir profesionaliam bibliografui į kraują įsigėrusias sociokultūrines detales, ir su Raido Dubrės pseudonimu įvaldytus kriminalinio siužeto rezgimo įgūdžius. Tad J.Šikšnelio istorinis romanas „Mirties varos“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009), patraukus jau pramintu taku (p. 10), yra akivaizdi „Įvykių horizonto“ tąsa, nes šiuo metu J.Šikšneliui „į detektyvinio žanro kūrinį įdėti istorinį užtaisą yra labai palanku“ („Mūzų malūnas“, 2009 m. sausio 20 d.).

Čia irgi atkuriama ta pati Napoleono laikų Vilniaus erdvė, pasirenkamas tas pats knygos žanro apibrėžimas, tapačiai konstruojama ir paralelinė XIX bei XXI amžių su istorinių asmenybių „užrašų“ intarpais kompozicija. „Mirties varose“, lyginant šį tekstą su „Įvykių horizontu“, beveik nepakinta ir jo pasakotojas bei kiti veikėjai. Keičiasi tik XIX amžiaus aktualizuoto veiksmo centrinės figūros – Aleksandro I poziciją užima Napoleonas Bonapartas. Vadinasi, abi knygos jau sudaro dilogiją, kurios dalis galima ir lyginti.

Stebimas kiek filosofuojančio epiko pašaipių akių, pirmojoje J.Šikšnelio dilogijos dalyje veiksmą išjudino Nerimi plaukiantis architekto Šulco lavonas. Romano „Mirties varos“ intrigos postūmiu analogiškai tampa „ušebti“ (kas tai, paaiškinta romano p. 6, 7). Tik nerti į istorijos lyties bedugnę (p. 10) skaitytojui čia tenka kiek kitaip, nes pirmuoju asmeniu prabilęs pasakotojas jaučiasi irgi sumišęs. Juk metant iššūkį sau imamasi žaisti jau ne vien lietuviškomis realijomis, bet ir pasaulinėje literatūroje pakankamai aptrinta medžiaga – Egipto mitologija. Tai liudija ir nedviprasmiškai valiūkiškas naratoriaus santykis su skaitytojais: O kaip reagavote jūs, kurių akys tingiai slankioja teksto raidėmis ir žodžiais? (p. 6) – akivaizdžiai tikrinamasi pirminė skaitytojų reakcija.

Beje, jeigu „Įvykių horizonte“ retkarčiais dar buvo pašiepiamas Holivudo standartas, kuriame nėra nieko asmeniška (p. 40), tai „Mirties varose“, mano subjektyvia nuomone, net ir mėgaujamasi pagaliau susikonstruotu tokiu žaidimo raktu, kuris jau nebepritaikomas tam, kas stringa gerklėje („Apšlakstytas isopu“, p. 69). Dėl to, matyt, „miršta“ ir „Įvykių horizonto“ kūrikas. Iš jo atgimsta jau tik nešališkas antropologas-etnologas ir dar kartą logas (p. 7), kurį groteskiškai kaitina vien istorijos „hymen“ (p. 9).

Kitų J.Šikšnelio knygų kontekste pastaroji tokia paradoksali, kad sumasina ir visai naujomis romano skaitymo galimybėmis. Deja, hymen „įveikiama“ jau dešimtame puslapyje. Ir galima tik spėlioti, kas čia suveikė. Gal (auto)ironiškos beletristinės intrigos meistrą tiesiog nugalėjo vyriškasis ego? O gal literatūrinio „petingo“ atsisakyta sąmoningai? Kaip pernelyg butaforiško? Juk J.Šikšnelio kūrybos vizitinė kortelė – faktologinis tikrumas.

Ir „Mirties varose“ skaitytojai lengvai atpažins tik karikatūrišką Lietuvos politinę panoramą, sukurtą remiantis vien faktologinėmis detalėmis – pradedant fiziologinėmis, baigiant enciklopedinėmis. Tad, kai viena detektyviško pasakojimo tėkmė kinematografiškai lėtai brukasi daugiataučiu ir itin margos Napoleono kariuomenės užimtu XIX amžiaus Vilniumi, detaliai ryškindama šio istorinio vyksmo pagrindinę intrigą, kita, itin lanksčiai susipynusi su pirmąja, trileriškai laisvai šokinėja jau po šiuolaikines Lietuvos sostinės erdves. Proporcingai abiejuose laikotarpiuose paskirstomas dėmesys ir pagrindinėms bei antraeilėms lietuviško mentaliteto figūroms. Ir dar unijiniame XVIII amžiuje subrandintiems „šlėktoms“, ir internacionalinio sovietmečio laikais nuo plūgo, žagrės ir mėšlo krūvos atšokusiems naujalietuviams (p. 83). Kaip ir kitose aptariamo autoriaus knygose, jie pirmiausia atsiveria per komiškai atgrasius vyriškos lyties atstovų tipažus, ironiškai lydomus ir su pasakotojo / protagonisto asmeniu. Moterims J.Šikšnelio pasakotojas atlaidesnis, nors irgi pakankamai negailestingas. Juk personifikuota tautos istorija, su(si)kūrus su ja publicistiškai groteskišką distanciją, ir „Mirties varose“ yra tik arba tingi, frigidiška ir nerangi moteris (p. 8), arba kekšė: Visi su Lietuva elgėsi kaip su pasileidusia merga: iki to meilinosi, po to paspyrė koja, nesiteikdami mokėti (p. 281)… Ar ne todėl apie pirmajam istorijos tipui atstovaujančią protagonisto viršininkę, habilituotą mokslų daktarę Gražiną Puzinienę atsiliepiama tik sarkastiškai, o antrojo istorijos tipo analogės – įstaigos sekretorė Jolanta ar XIX amžiaus pradžios prostitutė – dargi ir groteskiškai nužudomos. Akivaizdu, kad jos kūrėjo fantazijai yra absoliučiai nevaisingos. Bet istorinei „cherchez la femme“ intrigai XIX amžiui puikiausiai atstovauja grafaitė Sofija Tyzenhauzaitė – gera lenkė? (p. 203) ir tikra Mata Hari (?). XXI amžiuje ją idealiai atspindi nuo galvos iki kojų nagų spalvos išliustruota (p. 94) Sofija Kauzienė, beje, Večiorinui dargi pagimdanti ir gandriuką / Andriuką. Intriguojančiai istorijos tąsai šių damų romane tikrai pakanka.

Be lietuviškojo mentaliteto atstovų, knygoje „Mirties varos“ veikia ir svetimtaučiai. XIX amžiuje jiems atstovauti pirmiausia pasirenkamas nešvarių žaidimų meistras ir intrigų dievas (p. 9) Jakovas/Žakas de Sanglenas – istorinė asmenybė („Įvykių horizonte“ jo analogas buvo Michailas Speranskis). Būtent jis kartu su Teodoru Gabrevičiumi tampa ir pasakotojo / protagonisto alter ego. Sanglenui su jo dienoraščiu / užrašais šioje knygoje priklauso Napoleono Bonaparto įcentruotų istorinių įvykių retrospektyvinė strategija, o komisarui Gabrevičiui – jos detektyvinė taktika. XXI amžiuje „Mirties varų“ veikimo strategiją ir taktiką valdo tarsi vien pasakotojas ir protagonistas Andrius Večiorinas, kuris prisiima riziką ir už paskutinio Prancūzijos imperatoriaus paveikslo įtaigumą. Ir toji rizika, atrodo, atsiperka. Išskyrus romano pabaigą. Čia Napoleoną Bonapartą (p. 309–312) gerokai suprimityvina sentencijų ir anekdotų apie jį perteklius. Beje, pastaroji yda kenkia ir romano stilistinei struktūrai. Skirsnių pavadinimų – „Beveik prieš du šimtus metų“, „Beveik po dviejų šimtų metų“ – kartojimas tikrai yra per įkyrus. Drįstu suabejoti ir dėl laiko atskaitos taško antrajame. Mano galva, laikotarpio „Beveik po dviejų šimtų metų“ atskaitos taškas irgi yra „Vilnius, 2003, vasaros pradžia“ (p. 6). Žinoma, šiandieninių skaitytojų toks netikslumas gal ir neglumina. Tačiau kaip bus ateityje? Pvz., ar nenusikels tuomet Valdovų rūmų statyba į 2200 metus? Betgi grįžkime į romaną.

Per abi veiksmo linijas negalima išleisti iš akių ušebti ir nubių – „žaislinių“ figūrėlių, kurių esminė paskirtis ne tik XIX amžiaus Lietuvą detektyviškai iracionaliai susieti su mūsų valstybe jau užėjus šviesiam kapitalizmo rytojui (p. 142), bet romano politinius įvykius virtualiai lengvai supinti ir su XX amžiumi. Nors šiuo aspektu kur kas efektyviau veikia nedviprasmiškai asociatyvios detalės. Pvz., kad ir Napoleono armijos ironiški pavadinimai – Išvaduotoja ar Nenugalimoji (p. 212). Nubių šmėkščiojimas romane dažnai taip ir lieka tik šmėkščiojimu. Beje, klausimas, kas ką ir kodėl persekioja, iškyla ir knygoje (p. 176). O jau tikrą „meškos paslaugą“ romanui daro pernelyg

didelis J.Šikšnelio noras į jį sugrūsti pačias įvairiausias smulkmenas smulkmenėles. Net ir labai kantriems J.Šikšnelio kūrybos skaitytojams reikia milžiniškos valios brautis per jas. Todėl R.Baltrušaitytė dėl nepilnamečių gali visai nesijaudinti („Veidas“, 2009 m. Nr.3). Šioje knygoje per detales sunkiai „kapstysis“ net „senukai“ gurmanai, intrigomanai ar ir nekromanai su erotografomanais. Pastariesiems, tiesa, viršelyje „masalo“ pamėtėjo leidykla (tik dailininkas Romas Orantas čia niekuo dėtas), o dar vieną „gabaliuką” tiksliai nurodė ir pati R.Baltrušaitytė… C`est la vie – reklama…

Parašiau spontaniškai paskutinę nelietuv

išką frazę ir staiga supratau, kad visai nebeliko vietos savitam J.Šikšnelio stiliui, pasižyminčiam ne tik natūralistišku šiurkštumu, bet ir savita elegancija, kuri atsiranda nepastebimai į lietuvišką šnektą įpinant net keliomis kalbomis skambančias frazes. Vis dėlto romane ne visada gebama laiku perjungti stilistinius registrus. Ten, kur J.Šikšnelis yra priverstas imituoti salonines – absoliučiai svetimas jam bendravimo manieras, kalba ir „Mirties varose“ ima neatpažįstamai niveliuotis ir veltis. Pati neįdomiausia ji yra įvairiuose įsakymuose, užrašuose ir dienoraščiuose. Be to, susipainiojus knyginių vertimų detalėse, romano stilius apsunksta ir dėl žodyno (pvz., žirgai lietuviams ne vilkai – jie negali būti pilki, p. 53, 54 ir kt.) ar gramatikos riktų (beje, ir rašybos bei skyrybos). Tačiau lingvistinei šio romano analizei neužtektų ir straipsnio, o man dar kirba jo pavadinimo ir turinio atitikmuo.

Terminas mirties varos pirmiausia žymi žmogaus psichikoje atsirandančius procesus (žr. paaiškinimą ir romano priešlapyje). Tad pradėjus kūrinį tokia intelektualiai aukšta gaida, savaime buvo įsipareigota sujudinti ir gilumines žmogaus egzistencijos problemas. J.Šikšnelis tam tikrai pajėgus. Vos keliomis asmeniškai sušildytomis detalėmis brutalų kasdienybės pasaulį jis ne kartą yra pakėlęs iki sakralinio lygmens (pvz., „Įvykių horizonto“ p. 193). Tas pats tarsi bandoma daryti ir šioje knygoje – ir filosofiškai manipuliuojant užuominomis į Egipto „Mirusiųjų knygą“, ir įrašant paskutinį sakinį: Mirties varos yra… Tačiau nuėjus politiškai detektyviško veikimo keliu, kūrėjuje užprogramuotų mirties galių premisa čia įtaigiau taip ir nepagrindžiama. Todėl J.Šikšnelio „Mirties varas“ aš dedu tik prie tų knygų, prie kurių paprastai negrįžtu.

Betgi šis autorius ir vėl rašo romaną, kurį, aišku, trileriškai sukabins ir su ką tik aptartuoju.

Taigi…

Rimantas Kmita

Rimantas Kmita
***
man pietaujant užeigos televizorius
rodo tamponų reklamą
bandau nuleisti akis ir galvoti
apie ką nors tolima
paskui rodo kažkokį reportažą,
kuriame kažkoks japonų policininkas
nukleiptais batais ir užmaukšlinta
tarnybine kepure
ir nors akių nematau
iš veido raukšlių man pasivaidena
kad šis policininkas šį vakarą
sulaikys jauną nusikaltėlį,
net ne nusikaltėlį, o eilinį chuliganą
ir gerai jam užtvos lazda,
o paskui dar užtvos
o paskui muš, kol šis nukris
ir nebeatsikels
šiaip jis jau bus buvęs pakeliui
namo po tarnybos ir eis toliau
bet ne, dar apsigręš, sugrįš
ir tarnybiniu peiliu perrėš
tam chuliganui gerklę
ir tada jau grįš namo
galbūt su tokia dvasinga
ašara kaip kad yra aleksandra-
vičiaus nuotraukoje ant girdvainio veido
bet jis sėdės su kepure ir niekas
jos nematys
kol ji galiausiai nudžiūs
žmona nieko nepastebės
užmetus žvilgsnį, nors
vargu ar ir šiaip ką pastebėtų
jis miegos kitame kambaryje
išsivalęs dantis ir nusiplovęs
peilį. rytoj dar į darbą
o tada dvi laisvos
***
aš sėdžiu svetimo miesto
autobusų stotyje
skaitau literatūros teoriją
visą dieną sėdžiu ir skaitau
ir laukiu

ir nusiveda trise vieną mergaitę


moksleivę dar, vos pora
sakinių užteko suderinti sąlygas
nors ir neatrodo ji patyrus
gal vien tik todėl ilgai ir nesiderėjo

kas čia dar

kažkokia kaimiečių šeima
trys sūnūs, du dar maži
ir didelis rožinis zuikis
suvalgė po kebabą ir taip pat laukia toliau

vietiniai bomžiukai, ko
jie laukia čia, stotyje
nebevažiuos jau niekur

paskui aš važiavau ir girtos
rusės iš latvijos aiškino lietuviams
kad niekas neišteka šiais laikais iš meilės
o viena jau antrą kartą ir, aišku,
nelaiminga, bet dabar jai labiausiai
gaila brangaus telefono, palikto
taksi automobilyje

o vakar, atsisveikindami vienas su kitu
mes vaikščiojome pajūriu
rinkome gražesnius akmenis

kurie tiktų kokiems nors menams
ir tada aš garsiai pagalvojau
kad akmenys kaip ir debesys –
ką nori, tą juose ir įžiūrėsi

***
Jis vienas ant suolelio stotelėje,
Šalia baltas maišas,
Klausia kiek valandų, sako,
neatvažiuoja autobusas,
Atsistoja, prieina arčiau, kalba
jau rusiškai,
Murma galvą nuleidęs,
Visai kaip aš, kai skaitau eilėraščius,
Pagaunu kas antrą, kas trečią žodį,
Sakau, skoro prijedet,
Neprijedet, ir nežino ką daryt, ar čia
pėsčiam eiti, ar ką.
Jūreiviški apiplyšę marškinėliai
iš po striukės,
Maiše kombinezonas, znaješ, firma, nado,
štob bylo čysto.
Svarščik ja.
Klausia, ar dirbu, sakau, kad studentas,
Tai, sako, jechai zagranicu, vsie sečias
ujezžajet.
Ja by pojechal, no mnie uže šestdesiat.
Nikomu nenūžen.
Naidi tam sebe devušku i živy.
Po pauzės.
 Ja nepju, no sevodnia nemog, nu
nemog prosto.
Druzja ješčio ostalis.
Nušiurę antakiai, balti smilkiniai, raukšlės.
Ja chotj i vypivšy, no s milemetrovkoj mog
by tiutelka v tutelku popastj
Ja ne tak sebe ja kak skazatj ja vies‘ aparat čustvuju tak vzial i čiustvuju ves‘ aparat
Čia jo balsas tvirtėja, darosi aiškus, po truputį pakelia galvą ir žvelgia tarsi ieškodamas
Milimetrinio tarpelio kažkur ten, už tvoros,

už medžių

***
jis perka loterijos bilietą
kartu su kitokiomis įvairiomis prekėmis
produktais vakarienei ir šiaip

prakaitas jam sunkiasi čia ir dabar
blizga visa plikė, kaklas ir rankos
bei riešas ties laikrodžiu

jis perka visas išprakaitavęs, storas
pagyvenęs vyras
jis kostiumu, po darbo, o rytoj
vėl aštuntą vietoj, o
jau dabar tamsu, jau ruduo

jau visiškai aišku, kad ruduo
jau bulvės nukastos ir vasara nebegrįš

ir aš prisiminiau, kad kažkada
man išsprūdo tas posakis – aš miręs
ir vienai nustebusiai vokietei laužyta
savo kalba
bandžiau išaiškinti, kad ir

mirus dar galima
šį tą nuveikti, kaip kad
pavyzdžiui, vištos ir
nukirsta galva dar gali
toli nubėgti nuo savo mirties

ir, tarkim, jis, tas vyras, tyliai
sušnabžda, tik šiaip, kaip priežodį:
viskas,
tuoj mirsiu
ir nebegyvensiu

o loterija dar negreit,
sekmadienį

bandelės su sezamo sėklomis
ir vištos blauzdelės
aš sėdžiu ant suolelio katedros aikštėje
aplink visi valgo ledus ir geria kolą,
o aš valgau bandeles su sezamo sėklomis
ir vištos blauzdeles
nes aš noriu mėsos, o pietaut „kur nors“
 neturiu pinigų

mėtau nugraužtus kaulus į šiukšlių dėžę
žvalgaus, ar niekas per daug nekreipia
dėmesio
bet visi labai užsiėmę, net ir tas vargeta
apsimetęs pacanas, eina
atseit po šiukšliadėžes žvalgydamasis,
 o iš tiesų tai prisiartina prie turistų grupės,
dar labiau susiriečia, išsikreipia
prašo išmaldos
o negavęs išsitiesia ir nueina
per katedros aikštę

o prie manęs jau keletas balandžių
lūkuriuoja savo dalies
bet aš neskubu ir jie neiškentę ima peštis
vienas jau visai rimtai įsikirto kitam
į sprandą ir sukasi ratu
atrodė iš tiesų įspūdingai, niekas nenorėjo
su juo taip suktis ir jis liko vienas
liko ir žiūri į mane pakreipęs galvą,
įsmeigęs raudoną savo akį
ir aš pasiduodu, metu nugalėtojui trupinį,
gal, sakau, tu koks gavelis ar kas,
kad toks gudras

o diena prasidėjo keistai, išplėšė iš
miego toks vaizdas:
tarpdury stovi vaikiukas ir juokias,
kvatojas
iš manęs, miegančio

Kazachas

Kazachas

Algis Kuklys

Tuo metu dirbau redakcijoje, kai vieną rytą mane pakvietė redaktorius, atkišo moters skundą, kurį nedelsiant turėjau išaiškinti ir paruošti straipsnį.

Kadangi redakcijoje dirbau neseniai, tai redaktorius į mane pakėlė akinius ir abejingai paklausė, ar sugebėsiu iš to ką padaryti, o aš nemokėjau jam atsakyti, tad linktelėjau galvą, lyg būčiau koks penktokas.

Na, žiūrėk, sumurmėjo redaktorius, kuriam niekaip neįtikdavau: tai nuotraukas sumaišydavau, pavardes arba skaičius, o kartą vietoj eilutės „informacinė programa „LAIKAS“, įrašiau „informacinė laida „UŽDAINUOKIME, DRAUGAI!“ Tuomet pamėlusiu veidu jis mane įspėjo – tu, Jonai, man uždainuosi…

Taigi buvau tikras „šubertas“. Tuosyk, susipažinęs su anuo moters skundu, pasiryžau išaiškinti tą sukčių, kuris, turėdamas korespondento pažymėjimą, atėjo į moters butą. Ten paslaptingai ištarė, kad jos vaikas pateko į policijos nemalonę, bet jis, jeigu moteris užmokės, apie tai nerašys į laikraštį. Ji išsigandusi davė „korespondentui“ šimtą litų, o paskui suabejojo, ar kalbėjo būtent su korespondentu, nes ant tarnybinio pažymėjimo nematė nuotraukos, o pats vyriškis atrodė tamsaus gymio, siauromis akimis, tad labiau panašus į kokį uzbeką, toks liesas, ilgomis kojomis, o eidamas nelankstė dešinės kojos.

Todėl ji atnešė skundą redakcijai, kad iš redaktoriaus lūpų sužinotų, ar čia dirba toks „korespondentas“.

Redaktorius išsprogino akis, tačiau tuoj nuramino moterį žadėdamas išsiaiškinti, o man teko būti Šerloku Holmsu, tuo garsiuoju sekliu dėl to, kad redakcijos veteranas Petras susirgo, o kiti buvo užsiėmę savo kasdieniais darbeliais. Tai dabar korespondentai turi specializacijas : vieni rašo teisėsaugos klausimais, kiti – kultūros, o tuomet rašėme apie viską – nuo transporto iki aborto. Todėl geri žurnalistai niekada nesimėtė, jie buvo universalūs.

Ką gi, išslinkau iš redakcijos susirūpinęs ir, kol suradau tos moters namus, prakeikiau save, jog pasirinkau tokią idiotišką specialybę, lyg nebūtų ramesnių darbų.

Moteris atidžiai apžiūrėjo mano tarnybinį pažymėjimą, o paskui pasiteiravo, ką aš gersiu – arbatą ar kavą? Nesvarbu, atsainiai atsakiau, nes mieliau būčiau išgėręs penkiasdešimt gramų konjako, kad nusiraminčiau.

Ją pakalbinęs ir užsirašęs pastabas, vėl atsidūriau lauke keikdamas save paskutiniais žodžiais ir svarstydamas kur eiti. Ir staiga pagalvojau: jeigu tas sukčius toks drąsus, vadinasi, tai – ne mėgėjas, bet profesionalas, o tokius pažįsta kiti profesionalai – policininkai.

Policijos komisaras, labai panašus į boksininką Šociką, tiesiai pasakė, jog šitą „veikėją“ žino, jis esąs itin gudrus ir puikiai išmano Baudžiamąjį kodeksą. Paskui padavė jo bylą, kurią varčiau komisaro akivaizdoje. Ir ko čia tik nebuvo…

Žmonės jį vadino „Kazachu“, nes jo veido bruožai atrodė egzotiški.

Šitas sukčius, pavogęs vienos bobutės baltą ožką, ją nudažė juodai ir pardavė tai pačiai moterėlei.

Kita liudininkė rašė, kad nuvykusi į Druskininkus, Kazachą pamatė su gydytojo chalatu, kuris, neva, savo privačiame kabinete priiminėjo moteris, nes vaizdavo akušerį.

Kadangi moteris atpažino „akušerį“, tai šiam teko skubiai uždaryti savo kabinetą ir nešdintis iš Druskininkų.

Ir kokių tik istorijų jis nesugalvojo. Tikras genijus…

Kai bylą atidaviau komisarui, šis nusistebėjo, kodėl anoji nuskriausta moteris neatėjo su skundu į komisariatą. Gal nepasitiki jūsų įstaiga, pagalvojau, bet, nieko jam nesakęs, uždariau kabineto duris neužmiršdamas padėkoti už suteiktą informaciją.

Tą pačią dieną sukurpiau skystą straipsnelį ir jį padėjau ant redaktoriaus stalo.

Jis šnypštė, paskui nosine ilgai valė akinių stiklus ir, paėmęs plunksnakotį, mano straipsnio pabaigoje įrašė sakinį, kad žmonės, susidūrę su minėtu „korespondentu“, nedelsdami praneštų policijai.

Gerai, atsiduso redaktorius ir tai buvo pirmas pagyrimas, kurį išgirdau iš jo lūpų.

Pakylėta nuotaika išmoviau iš kabineto ir nežinojau ką daryti – sugrįžti prie savo rašomojo stalo ar paskambinti bičiuliui, kuris dirbo netoli redakcijos, kad užsuktume į kavinę.

Taip ir atsitiko : aš ir mano bičiulis Justas gėrėme kavą, klausėmės muzikos ir dairėmės į dailesnes merginas.

Būtume jas pakvietę atsisėsti, bet abu gyvenome iš kuklių uždarbių, todėl „erelių“ nevaidinome.

Justas prasitarė, kad iš vieno tipo nusipirko šūdiną mobilųjį telefoną, kurį mielai sudaužytų į sieną.

O kaip tas vyrukas atrodė, atsainiai jo paklausiau.

Na, toks aukštas, liesas, nevaldantis dešinės kojos, man paliko savo vizitinę, suvapėjo bičiulis.

Ant vizitinės išvydau vardą, pavardę bei mobiliojo telefono numerį, tačiau, kai jį surinkau, niekas neatsiliepė.

Tuomet nenoromis šyptelėjau sakydamas Justui, kad ir jį apšovė Kazachas.

Iš pradžių jis nepatikėjo mano pasakojimu, bet vėliau išvydau bičiulio akyse tylų pritarimą.

Po mano publikacijos laikraštyje policija bei redakcija gavo ne vieną skundą apie Kazacho žygdarbius.

Bet, paaiškėjo, kad laikraštį skaitė ir anas veikėjas, nes kurį laiką dingo iš mūsų miesto ir daugiau apie jo darbus nieko negirdėjau.

Aišku, Kazachas nepoilsiavo, o darbavosi kitur, lyg būtų koks revoliucionierius.

Aš taip pat nemaniau, kad vėliau pamatysiu Kazacho figūrą mūsų miesto gatvėse.

*

Tą vasaros šeštadienį atostogavau: pasiėmiau sulčių, kavos ir, atsisėdęs lauke prie staliuko, lėtai sklaidžiau laikraštį, ieškodamas ko nors pikantiško.

Ką rašo spauda, staiga išgirdau klausimą ir, kai pakėliau akis, išvydau Kazachą su balta jūrininko kepuraite, šviesiais marškinėliais.

Jis oriai sėdėjo su išvaizdžia jauna moterimi.

Aš taip sutrikau, kad vos neišpyliau kavos. Galop sugalvojau sakinį ir tuoj pat pasiteiravau, girdi, ką veikia jūreivis nuobodžiame provincijos mieste?..

Jūreivis visur yra jūreivis, net ir nuobodžioje provincijoje, mano ausis pasiekė jo atsakymas, po to jis atsisuko į moterį, klausė, ką jai užsakyti.

Paskui jis atsistojo ir nužingsniavo į kavinę, o iš jos sugrįžo su ledais.

Aš, veidą prisidengęs laikraščiu, neišmaniau į ką spoksoti: į jį, originalų artistą, ar į jo dailią moterį, kuriai jis pusbalsiu kažką malonaus pasakojo.

Velniai rautų, kaip tapo įdomu gyventi Lietuvoje, pagalvojau ir pasiryžau juos sekti nors ir visą parą, kiek turėsiu jėgų.

Kazacho akis dengė akiniai nuo saulės ir jis iš tiesų atrodė panašus į jūreivį, net keletą kartų pasakė specifinių jūrininkų žodelių, o ji, naivuolė, nė kiek neabejojo, kad kalbasi su patyrusiu jūros „vilku“, apiplaukusiu visą pasaulį.

Na, o ką jis padarys šiai gražuolei, svarsčiau, kai jie pakilo nuo kėdžių ir neskubėdami pasuko nuošalesnėmis gatvėmis.

Kazachas buvo taip susidomėjęs savo drauge, kad nepastebėjo, jog aš juos sekiau iki jo namų – mažo medinio namo su senomis obelimis.

Deja, kai užsivėrė durys, man sekimas tapo betikslis.

Džiaugiausi, kad nesimatė šuns, kuris mane iš karto būtų išdavęs, tai atsirėmiau į medinę sieną ir įsitempęs klausiausi.

Bet kiek išstovėsi prigėręs kavos, tai netrukus nuslinkau krūmų link, nes tualeto nemačiau. Po to vėl atsistojau prie medinės sienos.

Jau leidosi saulė, kai staiga už sienos išgirdau moters aimanas, kurių neįmanoma apsakyti, nes tos aimanos tuoj pavirto į klyksmą. „Tikras bel kanto“, pasakytų bičiulis Justas, nes jis domėjosi klasikine muzika.

Galop išgirdau ir Kazacho kriokimą, kurį taip pat sunku apibūdinti. O po to įsivyravo tyla, lyg tame namelyje nieko nebūtų.

Aš nusispjoviau ir nei šioks, nei toks patraukiau į namus.

Tą pačią dieną būčiau pranešęs policijai, kur įsikūręs Kazachas, bet nenorėjau padaryti nepatogumų anai gražuolei. Pagaliau ir sukčius Kazachas, kaip neįgalus, tepasidžiaugia gyvenimu. Ar gaila? Dėl šventos ramybės apie tai neporinau ir Justui.

Mano atostogos greitai išgaravo ir vėl prasidėjo ta pati „muzikėlė“: redaktoriaus pamokslai, naujų ir svarbių temų paieškos, mano klaidos.

Jau pirmąją darbo savaitę užmyniau ant „kakulio“, todėl redaktorius man pakišo jį po nosimi liepdamas skaityti. „Bliacha mucha“, dingtelėjo svaigstančioje galvoje, vėl praleidau korektūros klaidą ir norėjau, kad po mano kojomis tuoj prasivertų grindys.

Rašyk pareiškimą, bet iš pradžių susirask kitą darbą, vėliau ištarė jis sodriu, grėsmingu balsu.

Tačiau išeiti iš darbo nereikėjo, nes redaktorius atsigulė į ligoninę, iš kur dėl širdies ligos į redakciją nesugrįžo. Amžina jam ramybė…

Su kitu redaktoriumi sutariau. Ir staiga, skaitinėdamas laikraščio kriminalinę kroniką, aptikau sakinį, kad buvo rastas žinomo aferisto, vadinamo „Kazachu“, lavonas, jog policija tiria šį įvykį.

Apsilankęs policijoje iš komisaro sužinojau, kad Kazachas buvo nunuodytas, bet kol kas neaišku, kas tai padarė, nes priešų jam netrūko.

Tik po metų netyčia išaiškėjo, kad artistą pasiuntė Anapilin moteris, pavyduliavusi jo kitoms, nes Kazachas mėgo moteris, o kai kurios jį maitino, suteikdavo nakvynę ir šelpdavo.

Na, nėra teisybės pasaulyje, arba aš nesuprantu moterų, po šimts…

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas
Benedikta Daukšaitė

Man užsimerkus tu bijai užmigti

daug akmenų jie sukrovė į mano mažų akių vokus
kasnakt girdėdavau  kaip tylios rankos audžia
ir vis grubiau susivyniodavau į savo šiurkščią drobę
sakyk man mylimasis ar tu dažnai naktis sapnuoji
jaučiu lyg manosios kažko nerimsta temstant
aš neprisimenu ką kalba dienos
jų saulės raizginiai visai mane apleido
žinau tu rytus slėpdavai po akmenim kad nieks nerastų
abipus bėgių aš mačiau jų tamsų virsmą
viršum blankaus švytėjimo užmigus akmeniui
prisimenu mačiau kaip dienos verkė
žinodamos kad nebebus jau jų
po akmenim tu suslapstei kiekvieną mūsų rytą
ir traukiniams keliaujant klausdavau
į šiaurę ar į vakarus šviesas langeliai nešdavo
ir tik tada kaip bėgiuos basos kojos
užkliūdavo už akmeninio ryto verkdavau
man užsimerkus tu bijai užmigti
o akmenis jie krauna ir mano akys temsta


Moteruo

Nulipdėme, Moteruo, kiekvieną įlenkimą išdailinome.
Vietas Jųjų delnams liesti grakščiau už snigimą.

Jauti, Moteruo, besigeriančias akvarelės spalvas
krūtin. Ruošėm vietą Jų glamonėms, tylesnėms už mus.

Paleisk savo juodas plaukų vilnis, Moteruo, sniego
moteris reikalauja švelnumo, srovenančio Jųjų delnais.

Nekalbėk, Moteruo, tai išganingiau už mūsų meilę šimtui
metų vienatvės. Tylą Jiems, neegzistuojančią mumyse.

Melskim, klaupusios ties jos kojom, mūsų gyvenimams, Moteruo.
Suteikim dirbtinį reginį femme fatale pradui – esmei Jų akimis.

Gulkim, Moteruo, gulkim angelams gyvybę suteikt. Savo gyvasties 
šiluma ir kūnu juos gimdyt, žemę angelais raižyt dėl Jųjų.

Apkabinkim savo sniego moterį, Moteruo, ji tirpsta dėl mūsų
buvimo. Tyru vandeniu liūliuoja sielų vienatvę. Moteruo, mylėkim.


Odė vyrams

Barbenimas erudicijos nualintais egoistų delnais
Ilgai skambėjo tuštutėliame amfiteatre.
Vieni patys norėjo būti protingi.

Vyriško prado stabas virš nusižeminusios moters silueto.
Įsakymai, skambantys bevalėse mintyse.
Paklususios vergės atnašauja savo karaliams. Save.

Panorusias būti tik savo grubiai įtrina ašarom.
Vokai dengiantys vandeningus žvilgsnius, tuštėja.
Stabmeldiškom akim, sūriais kūnais teikia skonį vyrų gyvenimams.

Dėmesio išsiilgusius dievaičių pjedestalan kelia.
Dar lopšy įpratinusios imti neatsimokant myluoja.
Glėbin puolusios pražūtį būsimosioms lemia.

Eilėn išrikiuotos, trofėjų numeriais sužymėtos.
Kuičias moterys po savo mažus pasaulėlius –
Išskirtas malonės ženklo tikrumas likimui įsiteikti.

Keliauja pirmyn, be skrupulų stebėdami nebevertas nueinančias.
Palieka gilius  pėdų įspaudus, idant nepaklystų prie kojų grįždamos.
Amžiams mokėt šonkaulio kainą savajai gyvatai.

Debesų vanduo

Laura Švedaitė

Debesų vanduo

 

Į tą sutrešusį kiemą šalia turgaus gatvės vėjas, atrodo, sunešė visą rudenį. Pakampiuose merdintys vaismedžiai raudojo kritusių lapų. Kritę lapai, iki paskutinio pageltę į senatvę, sukinėjosi gaujomis palei kuklių namelių tarpdurius.

Tądien kieme, kaip ir visada, vyko veiksmas: jaunos ir kiek pagyvenusios prekeivių šeimos dirbo išvien – artinosi turgaus valanda. Sūnūs pasibardami tampė drobinius bulvių maišus, moterys, juokingai linguodamos savo pasturgaliais, šliaužiojo keturiomis po tamsius namų prieangius. Vyrai pigiais laikrodžiais skaičiavo pigų laiką. Jiems vis negana nurodinėti, kur eiti, kur neiti, ką daryti, ko nedaryti. Visas kiemas girgždėjo. Gergžt – surūdijusiems karučiams, gergžt – mėlyniems sunkvežimiams, gergžt – kiniškiems sandalams ir basoms vaiko kojoms.

- – – – – – -

Marija – trečioji prekeivio Ovidijaus dukra – mergaitė, raudono atlaso suknele. Ji norėjo būti panaši į vakar vakare matytą moterį.

Marija atsargiai darinėjo spintos stalčius ir sklaidė drabužius. Ji ieškojo mažo plastmasinio veidrodėlio. Toji moteris Marijai nusišypsojo. Ak, štai kur jis – įvyniotas į juodąją suknelę. Marija atsisėdo ant lovos krašto (trumpos kojytės nesiekė žemės) ir mamos lūpdažiu braukė per putlias savo lūpytes. Tos moters lūpos buvo raudonos, o rankos baltos ir švarios. Marija nusišypsojo veidrodėliui. Dabar ji žinojo, kuri yra gražiausia pasaulyje. Marija net pagalvojo, kad taip atrodydama, ji galėtų būti tos moters dukra. Dviese vaikštinėtų sau, niekur neskubėdamos, o tada grįžtų į jaukius namus, pilnus neregėtų grožybių.

Marijos mama turguje pardavinėjo pintus krepšelius. Rudenio metu niekas jų nepirkdavo. Nepirkdavo ir kitais metų laikais. Gal todėl mama dažniausiai atrodė liūdna ir tyli. Marija dar nematė turgaus ir nepažinojo nė vieno žmogaus iš kito kiemo. Anksčiau ji manė, kad kito kiemo ir nėra, bet kartą vaikai pripasakojo, kad pasaulis milžiniškas, kad tokių mergaičių ir berniukų, kaip jie, gal koks milijonas, kad tokių kiemų, kaip šis, pilna kiekvienoje purvinoje gatvėje, kad ruduo būna tik kartą per metus, o ir lietus toks pat vanduo, kaip iš čiaupo.

Mama tik vargiai nusišypsojo, o tėtis neatsakė, ar vaikų tiesa, ar ne. Jis tik ragino dar kartą išsižioti ir suvalgyti dar nors kąsnį košės ( kad burna būtų pilna, o liežuvis apsivėlęs, vangus ir be jokių klausimų.) Ar vaikų tiesa, ar ne, Mariją maitino košėmis, kaip ir visus vaikus.

- – – – – – – -

Tas kiemas buvo gerokai pagyvenęs: patvory mėtėsi surūdiję gelžgaliai, namelių stogai pamažu trupėjo žemėn, o lietvamzdžiai kraipėsi į šalis. Tądien kiemo vidurys buvo apstatytas senais baldais. Marija raudonomis lūpomis stovėjo atsirėmusi į vieną iš fotelių. Paskutiniai saulės spinduliai paišė ant jos skruostų mažas duobutes, dėliojo ant žvyro jos rankų šešėlius: susikaupusi Marija krapštė purvą iš panagių ir tyliais žodžiais kvietė lietų. Ji norėjo sužinoti lietaus skonį. Vėjas vis didesniu greičiu gainiojo žmones po kiemą. Vis didesniu greičiu žmonės tampė daiktus į savo irštvas – slėpė viską: ir tuos baldus, ir metalinius įrankius, senus laikraščius, lauke išdžiaustytus drabužius. Slėpė nuo (taip kantriai laukiamo) lietaus.

Kapt. Lašas – numeris vienas į tą kiemą. Kapt. Lašas – numeris du. Visi jie pradėjo kristi žemėn su savo reikalais: pamaitinti piktžolės sėklą, nutekėti srovele nuo stogo, įkristi į kokios pagyvenusios moters šukuoseną. Milijonas laisvo kritimo be jokių parašiutų į tą kiemą šalia turgaus gatvės ir visur aplinkui. Mergaitės raudono atlaso suknute pasaulis taškėsi balomis. Jos delniukais tekėjo debesų vanduo, o ji pati, pasruvusi tuo vandeniu, bandė dar labiau atlošti galvą. Kiti tuo tarpu jau slėpėsi po savo stogais, jau gal net pamiršę tą niekingą lietų. Vogtuose arbatinukuose kaitė vandenį iš čiaupo juodajai arbatai plikyti ir ant kėdžių atlošų džiaustė kiek sudrėkusius drabužius.

Marijos kol kas nepasigedo, nors ji ir stovėjo pačiame kiemo vidury. Tiesa, dabar jau šiek tiek išsišiepus. Jai patiko: kapt. Lašas – numeris apytiksliai keturi milijonai trys šimtai tūkstančių. Tada tyla. Lašas be numerio: nukrito be garso. Tiesiai ant ištiesto liežuvio galo.

– Marija, ką sau galvoji? Marš namo! – pasigirdo pravertam lange.

– O kodėl negalima?

– Tai ką tu čia darai?

– Gaudau dangų.

– Kokį dar dangų? Negalima – susirgsi.

– O žinai, tėti, lietus daug skanesnis už vandenį iš čiaupo.

Tėtis uždarė langą ir tekinas leidosi į lauką savo jauniausios dukros kūnelio. Piktai žingsniuodamas su naminėmis šlepetėmis per kiemo žvyrą, jis kelis kartus suklupo ir po kiekvieno suklupimo jis vis pikčiau žingsniavo. Dukra tuo metu pradėjo spjaudytis. Ji, gink Dieve, nenorėjo praryti nė vieno gabalėlio dangaus – tik paragauti. Raudonai varvančiomis lūpomis spjaudė ten, iš kur sugavo, o seilės lengvai tiško kiemo vidury ir maišėsi su kitais lašais. Prisiartinęs tėvas čiupo mergaitę už dešinės rankos ir nusitempė į namelį, lyg ji būtų buvus koks netyčia užsilikęs daiktas, neapsaugotas nuo lietaus.

- – – – – – – -

Namiškiai pyko: tai buvo maištavimas pačiame kiemo vidury.

– Gal ir smulkmė, bet kito karto nebus, – pasakė tėtis ir pažiūrėjo į mamą.

– Gal ir smulkmė, bet kito karto nebus,- nuolankiai pakartojo mama.

Tądien lietus nepasakė nieko. Kaip ir kitomis dienomis, jis liovėsi pamažu barbendamas į skardines palanges. Galiausiai kieme liko tik pažeme paskleistas drėgmės gandas. O Marija liko nuoga laukti savo lovoje, kol bus aprengta kita sausa atlasine suknele. Gerklėje ji jautė neišspjautus deginančius dangaus gabalėlius. Bandė iškosėti juos ant pagalvės. Tikriausiai tėtis buvo teisus: „Negalima – susirgsi.“ Mama vis delsė atnešti kitą suknelę. O Marija niekaip neįstengė prisiminti, kur padėjo lūpdažį.

Negalima ragauti to, kas aukščiau ir didingiau už tave – susirgsi. Tokia buvo to kiemo paprasta taisyklė. Viena iš daugelio to kiemo paprastų taisyklių. Ir tegul tai lieka tik tarp mūsų: Marija laukė kito debesų vandens. Pažiūrėti, kaip šiurpiai jis krenta už lango ir daužosi į skardines palanges.