Iš pradžių buvo mėsa

Iš pradžių buvo mėsa

Ignas Kazakevičius

Mindaugas Bumblys kūrė šiek tiek ilgiau nei visiems žinomas Didysis kūrėjas. Mindaugas kūrė lygiai devynias dienas, tris valandas ir dvylika minučių.

Kovo 13-ąją, penktadienį (koks prietaringas sutapimas), Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) galerijoje buvo pristatyta M.Bumblio skulptūrinė provokacija – „Mėsa“.

Be ypatingų pastangų

Neįmantrus pavadinimas, kūriniai taip pat nėra kuo nors ypač išsišokantys ar intriguojantys. Tačiau dėmesys šiam veiksmui buvo itin didelis. Sulaukėme neeilinio spaudos ir TV dėmesio, lankytojų srauto ir internetinių komentarų lavinos. Visus šokiravo menininko pasirinkimas – mėsa. Vietoje įprastos drobės ar molio – mėsa. Baisu, šiurpu, nežmoniška, vulgaru, iškrypėliška, dvokia, koks pavyzdys jaunimui!..

Banalu, tačiau įspūdis sukeltas be ypatingų pastangų, be didelių meninių eksperimentų. Rezonansas pasiektas ne renginių kiekiu ir kokybe, ne vizualumu ir ne kitais, regis, visuotinai normuotais dalykais, bet antiestetika, provokacija, magiškais žodžiais „skerdiena”, „mėsa”…

Svarbu pažymėti, kad Svynis Todas šiam projektui tikrai neturėjo įtakos. Dar įdomiau, panašios idėjos sklando ore, pažiūrėkite mados infekcijos reklamą arba perskaitykite žymaus Lietuvos tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus interviu „Delfi” portale.

Pasikėsino ne pirmąsyk

Kas gi taip jaudina visuomenę? Žaidimai su maistu. Neva sunkmetis, žmonės neturi ko valgyti… Liaukitės, tai menininko pasirinkimas, jis atsisakė karbonado, iškeitęs į jam patrauklesnę formą. Jeigu jis kiaurą dieną tapytų, išleistų krūvą pinigų dažams ir liktų nevalgęs – kam tuomet lengviau būtų?

Tačiau duona ir mėsa yra mums šventi dalykai. Hiperbolizuotai šventi. Tik paliesk juodu ne parduotuvėje – sužinosi apie save viską, net tai, ko dar nesugalvojai.

Pirmą kartą į šią nekaltybę Lietuvos meno istorijoje pasikėsino grupės „Post Ars” nariai 1990 m. Aleksas Andriuškevičius prikalė duoną, o Česlovas Lukenskas eksponavo 15 kiaulės galvų, simbolizuojančių 15 buvusių sovietinių respublikų. „Bepročiai laisvėje“, – taip Č.Lukensko ir jo bendraminčių kūrybinę veiklą vadino didžioji dalis kauniečių. Jie stebėjosi, kodėl pareigūnai nesuima šokiruojančios akcijos organizatorių (cituoju bendras replikas spaudoje). „Kvapo ir vaizdo sintezė”, – tuomet sakė menotyrininkas A.Andriuškevičius, žarstydamas modernizmo žarijas. Iššūkiu į provokaciją sureagavo skulptorius S.Žirgulis, prikalęs tezes apie meną ir nemeną prie LDS galerijos durų – kaip koks Liuteris. Šiuo atveju autorius į istoriją pateko kaip kontrreformatorius.

Galima ir kitaip

Nuo to įsimintino laiko praėjo beveik dvi dešimtys metų, o meno vertinimo sferoje niekas nepasikeitė. Tuomet niekas nesigilino, kad tai buvo menininkų protestas prieš sovietinį, kas kad nepriklausomos visuomenės mentalą, prieš visišką duonos kaip „dvasingumo išraiškos“ nuvertėjimą visuomenėje.

M.Bumblys neprotestuoja dėl ko nors didelio ir rimto. Tiesiog stengiasi parodyti, kad galima kurti ir kitaip. Menininkas protestavo prieš bukinantį nieko nereiškiančių ir nesujaudinančių, klausimų neužduodančių, proginių ir neaišku kodėl rengiamų parodų serijas daugumoje Lietuvos galerijų. M.Bumblys siekė patraukti esamo ir galimo kultūros vartotojo dėmesį meno link, įtraukti jį į eksperimentinę galeriją.

Ir nereikia replikų bei dūsavimų, kad „tikras“ menas visada bus pastebėtas, „geras menas“ reklamos nereikalauja. Tai į parodą ateinama, o meną ir jo tendencijas reikia stebėti, sekti, pačiam eiti jų link. Ir ne vien todėl, kad jos kinta, mainosi, migruoja. Pažinimui ir analitiniam nuomonės susidarymui nepakanka vienkartinio įvykio pamatymo, dažniau reikia tai daryti, dažniau, šiek tiek dažniau nei kartais, jeigu neišeina nuolatos.

Taigi, ėjai pro šalį, šast – ir jau galerijoje. Neatsitiktinai KKKC galerija stengiasi dirbti kuo lanksčiau ir… ilgiau. Ji orientuojasi į meno kūrimo proceso pristatymą, kuomet menininkas arba nuo pradžios iki galo viską sukuria galerijoje, arba pristato baigtą pa-rodą ir kuria vieną ją papildantį kūrinį… Tai sukuria betarpiškumo atmosferą, ypač šiuo metu, kai trūksta laiko ir ne kiekvienas gali penkias minutes trunkantį saulėlydį stebėti tris valandas. Galerijoje stengiamės pasiekti maksimalios įvaizdžio, formos ir koncepcijos koncentracijos.

Už eterį – kaip už būvį

Kultūros ir pramoginių renginių santykio problematika, išreikšta litais, eurais ar doleriais, eilinio vartotojo nedomina. Jis mato tik faktą. Girdi nepatenkintus balsus, mato jų reakcijas. Jei kultūrininkai stena, kad nėra pakankamai finansuojami, trūksta pinigų reklamai, replikuojama: „Ko jūs kišate tą savo kultūrą, kurios niekas nesupranta? Darykite, ko reikia žmonėms, ir lankytojų bus, ir visko bus“… Dar sakoma: „Nekaulykite iš valstybės, o užsidirbkite tų pinigų ir darykite meną“. Na, visi žino, kad ne tik meno „padarymui“, bet ir reklamai pinigų žiauriai trūksta. Ir tuomet naudojamos kitos formos, kurios patraukia ir garantuoja stabilų dėmesį. Akcionizmas? Kodėl gi ne.

„Revoliucingas tik chujovas menas! Visa kita buržujai nupirks!“ – taip sakė Rusijos akcionistai, grupuotė „ZAIBI“. Tiesmuka? Taigi. Tačiau realu ir apčiuopiama. Eiliniam kultūros ir viso ko kito vartotojui sunkiau suvokti nei formos atžvilgiu, nei koncepciškai neįmantrią 50 milijonų JAV dolerių kainuojančią Damieno Hirsto sukurtą platininę, deimantais nusagstytą žmogaus kaukolę. Suma yra už realaus – materialaus – egzistencinio suvokimo ribų. Perkamas įvaizdis. Devalvuojamas „tikras“ menas. Taip – be kraujo ir smurto propagavimo. Tačiau negi manote, kad nėra nė vieno, norinčio D.Hirstą šūdais apdrabstyti?..

Išniekinimas ar priminimas?

Akcionizmas yra protestas. Akcionizmo pradžia – šeštasis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Taigi jau beveik penkiasdešimt metų menininkai „žaidžia“ su gyva ir negyva mėsa, deklaruodami įvairiausius lozungus, idėjas, manifestus, pjausto skerdieną ir savo kūnus.

Protestuojama prieš visuomenines ir politines normas, prieš blogį pasaulyje, prieš globalizaciją, prieš atšilimą, prieš klimato kaitą, prieš kailinius, prieš daug ką. Prieš savo niekingą egzistencija, prieš homoseksualizmo pasmerkimą, siekiant atkreipti dėmesį į feminizmo problematiką ir t.t. Išsirengi, apsipili krauju, ir garantuota. Tik reikia spėti manifestą išrėkti.

Akcionizmas yra primityvus „dalykas“. Jo metu viešai pristatomi instinktai, o jie taip pat be galo primityvus „dalykas“. Be abejo, akcijų metu instinktai pateikiami ne grynuoju pavidalu, bet metaforiškai.

Baimė, agresija, mirtis – visa tai asocijuojasi su mėsa. Kraujui – (gyvybė, mirtis, informacija) tenka viską sulipdančio eterio vaidmuo. Nuogas kūnas – sąlytis su tiesa, su pirmapradžiais džiaugsmais ir praradimais, su realybe, kuomet skausmas tikras ir kvapas tikras. Ir kiekvienas tavo žingsnis ne logikos padiktuotas, o intuicijos.

Akcijos ir performansai turi daug teatrinio, ritualinio prieskonio. Veiksmai, kuriuose naudojamas kūnas ir kraujas, ypatingos filosofijos neperteikia. Svarbiau esti įspūdis, efektas, reakcija. Stebėtoją informacija turi pasiekti per kuo trumpesnį laiką, laiduose, jungiančiuose kūrėją ir publiką, turi būti kuo mažesnė varža. Mene, kaip ir gyvenime, galioja ta pati (me)tafizika.

Be abejo, yra labai svarbu, kodėl menininkas tai daro, kokia jo motyvacija, kokie argumentai, tikslai ir kaip jam pavyksta perteikti problemą, kurią jis aktualizuoja.

Siūdamas mėsą lininiais siūlais ir viela M.Bumblys kūrė mūsų laikmečio grimasas – abejingas, apatiškas arba agresyvias, bet kokiu atveju įkąsti pasiruošusias būtybes. Iššaukdamas neigiamą reakciją į savo provokavimą jis uždavė ir atsakė į klausimą – kodėl dauguma žmonių meną Lietuvoje mato tik ribotame diapazone?

Nėra kontrkultūros

Kodėl Lietuvoje nepopuliarus kitoks menas?

Nes čia nėra subkultūrinių pasluoksnių, nėra kontrkultūros. Nėra tokia aštri homoseksualizmo problema, kad atsirastų bent viena gėjų ar lesbiečių menininkų grupė. Nėra juodaodžių getų, nėra jų kultūros, kuri generuotų kitokią meninę išraišką, nėra „chinatownų“. Yra narkotikų, bet nėra narkotikų kultūros, jų vartojimo stiliaus. Yra grafitai ant miesto sienų, tačiau nėra grafitų kultūros, nes nėra terpės, kurioje ji galėtu atsirasti, nėra nuolatinio vartotojo, kuris juos suvoktų ne kaip ekspresiją, bet kaip informaciją.

Taip, yra subkultūrinių salelių, yra pavienių stiprių asmenybių… Menininkų, kritikų, tačiau stinga pulsacijos, kuomet viena dalis papildo kitą, tarkime, kuomet mada, laikmečio stilius ir menas susipina.

Kita vertus, Lietuvoje nėra problemų, kurios būtų vertos išreikšti menu. Todėl šiuolaikiniai menininkai renkasi globalesnes problemas, varijuoja pasaulinėmis temomis, bando jų refleksijos modelį adaptuoti lietuviškai realybei. Tačiau ar tai mus užkabina?

Ir todėl nėra Lietuvoje meno, kurį būtų verta agresyviai „promuoti” – pjaustytis rankas, viešai tuštintis ir dulkintis. Tokie reiškiniai yra skirti pažadinti visiškai nubukusiai nuo materialaus pertekliaus visuomenei arba sprogstančiai nuo kultūrinio visapusiškumo visuomenei. Juk reikia išsiskirti bet kokiomis priemonėmis. Arba jie skirti labai dogmatiškam ir beviltiškam sociumui.

Lietuva nėra nei viena, nei antra, nei trečia. Mes – tarpinis variantas. Mūsų šalies meno peryklose priimta vadovautis išmoktomis, todėl saugiomis dogmomis, estetiniu, loginiu, net kompoziciniu vidurkiu, t.y. paveikslo rėmų geriau neperžengti.

Langas

Langas

 

Tarp Lietuvos šviesuolių

Vilniaus miesto Rotušėje kovo 17-ąją šurmuliavo būrys iškiliausių Lietuvos kultūros ir meno asmenybių, sukviestų į M.K.Čiurlionio fondo apdovanojimų ceremoniją. Pagerbti labiausiai per metus nusipelnę žmonės – Lietuvos šviesuoliai.

Jų ieškodamas 2008-aisiais M.K.Čiurlionio fondas keliavo po visą Lietuvą ir galiausiai atrinko daugiau nei dvi dešimtis pačių ryškiausių.

Lietuvos šviesuoliais tituluoti ir apdovanoti iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių atrinkti labiausiai savo srityse nusipelnę asmenys – nesavanaudiškai ir įkvėptai dirbantys Lietuvos labui. Tarp jų – kunigas, etnografė, medžio drožėjas, rašytojas, renginių režisierė, vargonininkė, kraštotyrininkas, mokytoja, mokslininkas, keli dailininkai ir kitų profesijų tautiečiai iš visos šalies.

Metų šviesuolio titulo nusipelnė ir trys klaipėdiečiai menininkai – skulptorius Arūnas Sakalauskas, birbynininkas Vytautas Tetenskas ir aktorė Nelė Savičenko.

M.K.Čiurlionio fondo entuziastai tikisi, kad šviesuolių pavyzdys bus ryškus visiems, ypač jaunajai kartai, kiekvieną skatins prisidėti prie kūrybiškos ir nesavanaudiškos veiklos Lietuvos labui, jos kultūros paminklų išsaugojimo.

Vyriausybės premija įteikta N.Savičenko

Vyriausybės premijos už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui kovo 20-ąją įteiktos 13-ai žinomų Lietuvos meno kūrėjų ir kultūros veikėjų. Apdovanota ir klaipėdietė aktorė Nelė Savičenko.

Vyriausybės rūmuose premijas laureatams įteikė kultūros ministras Remigijus Vilkaitis, linkėdamas, kad „trumpalaikės negandos neužgesintų jų sielose dieviškos kibirkšties”. Anot ministro, šiandien tik meno žmonės, kasdien ieškantys ir atrandantys, nepaisydami sunkmečio, vietoje krizės vis dar patiria katarsį ir apie kūrybinius ieškojimus kalba dažniau nei apie infliacijos pažabojimą.

Siekdama skatinti kultūros ir meno kūrėjų veiklą, įvertindama šalies kultūrai ir menui labiausiai nusipelniusias asmenybes, Vyriausybė paskyrė 12 premijų, kurių kiekvenos dydis – 44200 litų.

Aktorei N.Savičenko Vyriausybės premija įteikta už ryškius vaidmenis daugelyje teatro spektaklių ir kino filmų.

Taip pat apdovanoti teatrologė Irena Aleksaitė, kompozitorius Jurgis Gaižauskas, rašytojas Petras Gediminas Isokas, dramaturgas, teatro ir kino režisierius, autorinės dainos atlikėjas Vytautas V.Landsbergis, grafikas Bronius Leonavičius, tapytojas Mindaugas Skudutis, skulptorius Antanas Žukauskas, pianistė Birutė Vainiūnaitė, Lietuvos kultūros paveldo vertybių tyrinėtoja Gražina Marija Martinaitienė. Dar vieną premiją pasidalijo dailininkės tekstilininkės Genorata Razmienė ir Irenai Vabalienė. O tapytojai monumentalistei Sofijai Veiverytei-Liugailienei skirtą premiją už viso gyvenimo darbus atsiėmė laureatės dukra, taip pat tapytoja Živilė Liugailaitė.

Kasmet Vyriausybė skiria ne daugiau kaip 12 premijų. Šiemet pakeista jų skyrimo tvarka. Dabar Vyriausybės kultūros ir meno premija gali būti skiriama ne tik pavieniams asmenims, bet ir pretendentų kolektyvui, premiją paskirstant po lygiai kiekvienam nariui.

Pretenduoja į „Auksinius scenos kryžius”

Tarptautinę teatro dieną, kovo 27-ąją, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre geriausi šalies teatro menininkai bus apdovanoti už 2008 metų darbus.

Scenos meno kūrėjai bus įvertinti Kultūros ministerijos premijomis ir prestižiniais atminimo ženklais – „Auksiniais scenos kryžiais”. Be tradicinio apdovanojimo, šiemet bus įteikta ir Boriso Dauguviečio premija už novatoriškus ir originalius teatro meno sprendimus.

Prieš savaitę Kultūros ministerijos ekspertų komisija paskelbė pretenduojančių į 15 „Auksinių scenos kryžių” nominantų trejetukus. Juose – šeši teatro menininkai iš uostamiesčio.

Toje pačioje dramos aktoriaus nominacijoje atsidūrė du klaipėdiečiai: Darius Meškauskas – už Hamleto vaidmenį Oskaro Koršunovo spektaklyje „Hamletas” OKT/Vilniaus miesto teatre ir Vytautas Paukštė – už vaidmenį Klaipėdos dramos teatro spektaklyje „Mano Hamletas”.

Antraplanio vaidmens atlikėjos nominacijoje su dviem kolegėmis iš Vilniaus ir Kauno teatrų varžosi aktorė Nelė Savičenko, apdovanojimui pristatyta už Gertrūdos vaidmenį O.Koršunovo „Hamlete”.

Operetės meno laurų siekia dar du klaipėdiečiai: Valerija Balsytė – už grafienės Gabrielės Cedlau vaidmenį ir Mindaugas Rojus – už kunigaikščio Ibsheimo Gindelbacho vaidmenį Klaipėdos muzikinio teatro spektaklyje „Vienos kraujas”.

Baleto ar šokio meno srityje nominuota Klaipėdos muzikinio teatro artistė Beata Molytė-Kulikauskienė – už Jaunosios vaidmenį spektaklyje „Kruvinos vestuvės”. Jo statytojas Jurijus Smoriginas pretenduoja į apdovanojimą choreografo nominacijoje.

„Auksinių scenos kryžių“ komisijoje šiemet dalyvavo teatrologės Audronė Girdzijauskaitė, Šarūnė Trinkūnaitė, menotyrininkas šokio ir teatro kritikas Helmutas Šabasevičius (komisijos pirmininkas), teatro vadybininkė Ada Paukštytė, režisierius Petras Mendeika, muzikologės Gražina Daunoravičienė ir Audronė Žiūraitytė.

Iš festivalio – su žiūrovų prizu

Nuo kovo 5 iki 20 dienos Rokiškyje vyko XXV Lietuvos profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams”. Iš jo Klaipėdos dramos teatras grįžo su žiūrovų simpatijų prizu.

Rokiškio kultūros centre 16 profesionalių Lietuvos teatrų parodė 18 naujausių spektaklių, o festivalis įrodė savo svarbą ir gyvybingumą. Šis kasmetis teatro renginys, anot režisieriaus ir aktoriaus Algirdo Latėno, sugeba prakalbinti sielas, atlaikęs daugybę išbandymų, sėkmingai gyvuoja ketvirtį amžiaus. Į jį mielai suvažiuoja geriausi šalies teatrai. Festivalis – konkursinis, taigi ir išvažiuoja daugelis ne tuščiomis.

Šalį užklupusi ekonominė krizė didelės įtakos šiam festivaliui neturėjo. Jo prizų fondas net padidėjo. Premijoms šiemet išdalyta 30 tūkst. litų.

OKT/Vilniaus miesto teatrui už O.Koršunovo režisuotą „Hamletą”, pripažintą geriausiu festivalio spektakliu, įteikta 10 tūkst. litų, o geriausiu spektakliu vaikams išrinktas Kauno lėlių teatro vaidinimas „Žalias žalias obuoliukas“ (rež. Arvydas Lebeliūnas) apdovanotas 5 tūkst. litų premija.

Geriausių moters ir vyro vaidmenų kūrėjai įvertinti 3 tūkst. litų piniginiais prizais. Dėl geriausio vyro vaidmens, pažiūrėjusi „Hamletą“, žiuri beveik nesiginčijo – tai klaipėdiečio aktoriaus Dariaus Meškausko Hamletas to patie pavadinimo OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklyje. Rinkdama geriausio vaidmens atlikėją moterį komisija pirmą kartą per festivalio istoriją padarė trigubą sprendimą ir premiją padalijo po lygiai trims aktorėms – Nijolei Narmontaitei, Eglei Gabrėnaitei ir Elvyrai Piškinaitei, sukūrusioms nepakartojamą ansamblį pačiame pirmajame šiemečio festivalio spektaklyje – Jaunimo teatro „Kapinių klube“ (rež. A.Latėnas).

Tokio pat dydžio ir žiūrovų simpatijų prizas, kurį iš Rokiškio parsivežė Klaipėdos dramos teatro direktorius Gediminas Pranckūnas. Mat į geriausio spektaklio rinkimus festivalyje tradiciškai įtraukiama ne tik komisija, bet ir visi žiūrovai. Kovo 7-ąją festivalio scenoje klaipėdiečių parodyta premjerinė elegija pagal E.-E.Schmitto knygą „Oskaras ir ponia Rožė“ (rež. P.Gaidys) pelnė daugiausia publikos balsų.

„Durų” inf.

Mainai inspiruoja kūrybą

Mainai inspiruoja kūrybą

Treti metai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) veikia meno rezidentūra ir vystomi kultūriniai mainai su Vokietijos Arenshopo menininkų namais „Lukas”.

Menininkų namuose Arenshope šiemet nuo kovo 10-osios reziduoja ir iš ten „Kultūrpoliui” rašo laiškus-esė palangiškė poetė Elena Karnauskaitė. Balandžio 5-ąją į Vokietiją ruošiasi klaipėdietis fotomenininkas ir instaliacijų kūrėjas Gytis Skudžinskas.

Du menininkai iš Vokietijos į Klaipėdą atvažiuos rugsėjį. Bet dar birželį į KKKC rezidentūros programą įsijungs instaliacijų kūrėja Sarah Tremlett iš Didžiosios Britanijos. Kaip pasakojo KKKC projektų vadovė Skaistė Kazarauskaitė, viešnia – aktyvi moterų meno propaguotoja, ji surengs autorinę parodą „Kultūrpolio“ galerijoje ir skaitys paskaitą apie moterų meną.

Į „Lukas“ menininkų namus Arenshope iki šiol „Kultūrpolis“ yra komandiravęs kaunietę dailininkę Jūratę Rekevičiūtę, vilnietę tekstilininkę Jolantą Tubutytę, klaipėdietę grafikę Žanetą Jasaitytę.

Versijos – be pabaigos

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narys Gytis Skudžinskas savo fotografijų parodą „Traces 007“ instaliavo Panevėžio fotografijos galerijoje ir kovo 18-ąją ją pristatė panevėžiečiams.

Ekspoziciją sudaro fotografijų ciklas „Traces / Erdvės“, kurį autorius plėtoja nuo 1999 m., ir galerijos erdvės vizualios transformacijos. Tai jau septintoji šio ciklo versija. Pirmoji pasirodė 2006-aisiais Klaipėdos fotografijos galerijoje, antroji buvo išleista devyniais egzemplioriais kaip menininko knyga. Kiti variantai pristatyti Palangoje, Kijeve, Berlyne, Vilniuje. „Tai yra instaliacija, ir kiekvieną kartą vis kitoje erdvėje ji vis kitokia, – paaiškino menininkas. – Tokie „procesiniai darbai“ – be pradžios ir pabaigos.“

G.Skudžinskas stebėjosi ir džiaugėsi, kad į parodos atidarymą Panevėžyje susirinko daug žmonių, ir pastebėjo, kad jie žingeidesni, atviresni nei Klaipėdoje. „O čia į viską žiūrima gana rezervuotai“, – mano jis.

Panevėžyje jo „Traces 007“ viešės iki balandžio 5-osios. Aštuntąją ciklo versiją menininkas modeliuos Vokietijoje, Arenshopo menininkų namuose „Lukas“, balandžio 5–26 d. Su juo G.Skudžinskas dalyvaus tarptautiniame projekte „3+3: jaunas menas“. Prie šio projekto prisijungs dar du menininkai iš Vokietijos ir Švedijos – tapytoja ir skulptorius. Arenshope startuos paroda ir bus išleistas projekto katalogas. Rugpjūtį „3+3: jaunas menas“ iš Vokietijos atkeliaus į Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrą, o iš čia paroda iškeliaus į Švediją.

„Durų“ inf.

„Kaskados“ – minčių pavasariniai šuorai

„Kaskados“ – minčių pavasariniai šuorai

Danguolė Vilidaitė

Taip jau atsitiko, kad fortepijoninio trio „Kaskados“ koncertas „Tolimo lietaus kaskados“, nuskambėjęs kovo 6-ąją Klaipėdos koncertų salėje, tapo vienu įsimintiniausių pastarųjų dienų Klaipėdos muzikinių įvykių.

Pavydėtinas pasišventimas

Kuklus, nors ir tituluotas lietuviškas trio „Kaskados“ (Rusnė Mataitytė – smuikas, Edmundas Kulikauskas – violončelė, Albina Šikšniūtė – fortepijonas) nepasimetė pasaulinio lygio virtuozų, tarptautinių konkursų laureatų, įspūdingų projektų (jų irgi mūsų mieste pasitaiko) ir vietinių žvaigždžių žvaigždelių gausoje. To priežastis, manyčiau, ne viena.

Be galo ir be krašto galima girti šio kolektyvo švarią garso intonaciją, precizišką kūrinių „teksto perskaitymą”, nuostabų ansambliškumo pojūtį. Šios savybės, dažnai minimos recenzuojant kitų pasirodymus, „Kaskadų“ koncerte, atrodo, pralenkė visa, iki tol girdėta. Imponavo ir grupės tam tikras atlikėjiškas sąžiningumas, o gal perfekcionizmas, neleidžiantis klausytojų rūšiuoti į elitinius ar provincialius, – trio čia groja ne prasčiau nei Vilniuje. Ir dar daugiau – jo interpretacija pasižymi ne tik grojimo profesionalumu, bet ir užkrečiančiu degimu, gyvu muzikos pajautimu, o tai publika greitai sugeba įvertinti.

Sumaniai sudaryta vakaro programa. Romantinės muzikos gerbėjų dėmesį tikrai turėjo patraukti žymių šio stiliaus atstovų Franzo Schuberto ir Felixo Bartholdy’io Mendelssohno pavardės, anot pačių atlikėjų, – muzika jiems ypač artima „pagal savo temperamentą“.

Šįkart skambėjo rečiau atliekami kompozitorių kameriniai opusai. F.Schuberto fortepijoninis trio Nr.2 Es-dur op.100, D 929 žavėjo šviesiu lyriškumu, krištolinėmis fortepijono gamutėmis, dainingu smuiko ir violončelės pokalbiu bei muzikos plėtojimu – kartais naiviu ir vaikišku, kartais – bethoveniškai dramatišku.

Tikra koncerto kulminacija virto ekspresyvus ir atvirai jausmingas F.B.Mendelssohno fortepijoninis trio Nr.2 c-moll op.66. Šis kūrinys, daug sudėtingesnis už anksčiau minėtąjį, buvo atliktas tarsi vienu įkvėpimu, jo intensyvus emocinis augimas išlaikytas iki pat paskutinės minutės. Ir kaip čia patikėti žodžiais, kad ansamblis repetuoja nedaug.

Toli nuo mūsų

Romantišką koncerto gaidą pratęsė premjerinis klaipėdietės kompozitorės Loretos Narvilaitės kūrinys „Lietus lyja toli nuo mūsų“, skirtas fortepijoniniam trio ir mušamiesiems instrumentams (perkusininkas Saulius Astrauskas).

Šioje aštuonių minučių kiek melancholiškoje kompozicijoje įsiminė styginių kantilena, ilgų melodinių linijų reminiscencijos, kai kurių epizodų ramus bangavimas, pertraukiamas kitokio, aštresnio ar žaismingesnio charakterio prasiveržimais – tarsi lietaus šuorais. Gaila, kad mušamieji fone tarsi gyveno savo individualų, kartais ne visai prie bendro charakterio derantį gyvenimą bet tai tik smulkmenos.

Ne pirmą kartą šios autorės darbų pavadinimai kviečia įsigilinti ir pajusti kažką daugiau, nei galima išreikšti žodžiu ar garsu. Pavyzdžiui, „Šauksmas-šviesa“, „Kai liepto nebus perei-siu upę“, „Siena“, „Praeinanti nata“, „Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas“ ir t.t. Poetiškasis „Lietus lyja toli nuo mūsų“ pasiskolintas iš austrų dailininko, architekto ir skulpto

riaus F.Hundertwasserio paveikslo. Muzikinė mintis čia gimė pirmiausiai ir vėliau, manyčiau, veikiama paveikslo, jo pavadinimo prasmės, tarsi įgavo naujus kontūrus – tokie įdomūs kūrybiniai žingsniai. Siu-realistinio stiliaus drobėje daug kompozitoriaus žvilgsnį galinčios patraukti dinamikos, skirtingai skambančių faktūrų, centre – keisti oranžiškai žalsvi lietuje mirkstantys žmogučiai…

Gražus kūrinys. Sveikinu! Po premjeros Klaipėdoje autorė jį dar patobulino, – naujoji versija skambės šįvakar Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Dar kartą – dejonė

Šioje vietoje gal ir dera dar kartą padejuoti, kad šiandienos kultūrinė situacija nėra palanki Klaipėdos miesto kūrėjams, ypač rašantiems sudėtingesnių žanrų muziką.

Pritilo šiuolaikinės muzikos festivalis „Marių klavyrai“ – jo pagrindiniu akcentu visada, bent jau man, būdavo mūsų miesto kompozitorių autoriniai koncertai, naujų opusų premjeros. „Permainų muzika“ laiau orientuota į geriausius pasaulinės XX–XXI amžių muzikos pavyzdžius, sintetinius žanrus.

Premjera dabar – kaip stebuklas. Ir kas ten žino, kiek nuostabių muzikinių įkvėpimų palaidojama stalčiuose…

Džiugu, kad L.Narvilaitė yra ne tik perspektyvi kompozitorė, bet ir puiki savo kūrinių vadybininkė.

Moterys, moterų, moterims…

Moterys, moterų, moterims…

Kristina Jokubavičienė

Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus galerijoje iki kovo 26-osios dar galima pamatyti parodą „Cherchez la femme“ („Ieškok moters“ – laki A.Diuma paskleista frazė).

Svarbu intencija

Ji surengta lyg ir Kovo 8-osios, lyg ir pavasario proga… Taip pat galima sakyti, kad ji skirta toms, kurios neatitinka vasario 14-osios arba pirmojo gegužės sekmadienio formato.

Galų gale svarbu ne dedikacija, o intencija. Tiesiog keletas dailininkių ir dailininkų iš Klaipėdos, kitų Vakarų Lietuvos miestų ir Kėdainių pristatė parodoje savo kūrinius, vienaip ar kitaip bylojančius moters tema. Paroda surengta jau antrą kartą ir turi visus šansus tapti tradicine, nes tema amžina ir neišsemiama, o diena, nesvarbu ar ją vadinsime „tulpių“, ar „Tarptautine moters diena“, nepatiria krizės.

Paroda susiformavo nedidelė, ribojama kamerinių „Klaipėdos galerijos” erdvių, jauki ir pakankamai įdomi. Joje savo kūrinius eksponuoja Angelina Banytė, Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė, Jūratė Čėsnaitė, Dalia Skridailaitė, Ina Lukauskaitė, Rytas Jurgelis, Daiva Ložytė, Linas Julijonas Jankus (ir H.Jankutė), Arūnas Mėčius, Sergejus Plotnikovas, Simonas Žaltauskas, Bronius Rutkauskas, Saulė Želnytė.

Kelių autorių – A.Banytės, D.Skridailaitės, A.Mėčiaus ir kitų kūrinius matėme ir pirmojoje „Cherchez la femme“ ekspozicijoje 2008 m., kiti – naujai įsijungę į „ieškojimus“.

Dalis darbų tiesiog pritaikyti temai, dalis sukurti specialiai šiai parodai.

Skleidžiasi įvairovė

Apie moteris įprasta kalbėti įvairiai, ir toji įvairovė gražiai skleidžiasi net ir nedidelėje ekspozicijoje.

Vienas kelių – tradicinis, kai moteris yra pagrindinis kūrinio objektas, nesvarbu, ar tai nuoga natūra, portretas, ar kompozicija su figūra. Šiuo atveju galutinį rezultatą lemia autoriaus gebėjimas apibendrinti, interpretacijos pobūdis ir lygmuo, nusistovėjusi stilistinė maniera.

Jei gretinsime A.Mėčiaus, B.Rutkausko ir D.Skridailaitės moters įvaizdžius, gausime labai plačią skalę – nuo sentimentaliai romantiškai gražaus (trys D.Skridailaitės kompozicijos) iki skaudžiai ironiškai bjauraus (A.Mėčiaus dvi „Ievos dukros“ ).

B.Rutkausko „Klausanti tylos“, R.Jurgelio „Pasipuošusi“, kaip ir S.Plotnikovo mažoji plastika („Pasilenkusi“, „Besimaudanti“, „Mergina su fleita“) iš bronzos, įsiterpia kažkur apie vidurį.

Kitas būdas – kalbėti perkeltine prasme, surasti įvaizdžius, kurie būtų universalūs, išraiškingi ir, svarbiausia, nepabodę. Tai šiuo atveju artimiau A.Banytei, kurios kompozicijose „Balius I, II“ skleidžiasi ryškūs, puošnūs ir dekoratyvūs orchidėjų žiedai, ir L.Skačkauskaitei-Kuklienei (trys „Skausmeliai“).

Plojimai – trims

P.S. O dabar, ponios ir pnai, leiskite pristatyti parodos nugalėtojus (čia ir visur toliau atitinkamoje vietoje – plojimai). Vietas leidžiama nustatyti patiems žiūrovams, rinkti galima, kaip visada, iš trijų.

Parodos nugalėtoju nominuojamas S.Žaltauskas – už kūrybišką ir gilų esminių siekiamybių atskleidimą lakoniškai akivaizdžia (viena kompozicija iš trijų žodžių „Beauty, Love, Life“; kadangi anglų kalba, taigi dar trumpiau) ir natūraliai simboliška (žodžiai sudėlioti iš gyvų rožių žiedų, kūriniui tampa svarbus ir laiko faktorius, jis kasdien kinta, vysta, raukšlėjasi, brrr.) forma.

Nugalėtoja nominuojama ir S.Želnytė – už nuosekliai brandintą ir galų gale atskleistą kolorito bei formos pojūtį, gebėjimą tarsi vienu atsikvėpimu išryškinti kompozicijos nuotaiką ir būsenas, saikingai paįvairinti tapybinį paviršių taiklia detale.

Neabejotinai nominuojama ir L.Skačkauskaitė-Kuklienė – už triptiką „Skausmeliai“, kuriame subtiliai sujungė grafikos, kaligrafijos, fotografijos ir asambliažo elementus, pasiekdama organiškų jų sąsajų ir metaforiškai įkūnijusi temą formos ir turinio požiūriu. Tik keletas paralelių iš jos emocionalaus triptiko: lietus – adatėlės – akis – ašara – peizažas – žemė – pasaulis – skausmas…

P.P.S. Kadangi dažnai labai tikima tuo, kas parašyta, turiu paaiškinti, kad jokių parodos nugalėtojų nei renkama, nei skelbiama nebuvo. Tai tik šio teksto autorės subjektyvi nuomonė.

Su romantišku ilgesiu ir skoningu rafinuotumu

Su romantišku ilgesiu ir skoningu rafinuotumu

Daiva Kšanienė

Klaipėdietė pianistė, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto docentė Janina Neniškytė-Lyvens vasarį surengė tikrą koncertų maratoną Lietuvoje ir Lenkijoje.

Viena ryškiausių

Skambinusi net penkis rečitalius (Klaipėdos S.Dacho namuose, KU Menų fakulteto koncertų salėje, Kretingos meno mokykloje, Palangos S.Vainiūno muzikos mokykloje bei Lenkijos Kališo miesto Antonino rūmuose) ir dalyvavusi jungtiniame koncerte (KU Menų fakulteto koncertų salėje), ji dar kartą įrodė esanti viena ryškiausių fortepijoninės muzikos atlikėjų Klaipėdoje.

J.Neniškytė-Lyvens – talentinga ir gerai žinoma M.K.Čiurlionio muzikos interpretatorė. Pianistė ir šį kartą savo rečitalių programą sudarė iš šio lietuvių muzikos genijaus bei lenkų kompozitoriaus romantiko F.Chopino kūrinių. Programa – labai skoninga, o jos eiga – dramaturgiškai apgalvota ir pagrįsta. Skambindama šių kompozitorių kūrinius pianistė vėl atsiskleidė kaip brandi kūrybinga meninė individualybė, pasižyminti aukšta atlikimo kultūra.

F.Chopinas ir M.K.Čiurlionis

Vasario 10 d. KU Menų fakulteto koncertų salėje J.Neniškytės-Lyvens atlikti F.Chopino Preliudai C-dur, h-moll, A-dur, Des-dur, g-moll, Noktiurnai g-moll ir cis-moll, Valsas cis-moll bei Fantazija-ekspromtas cis-moll padvelkė romantišku ilgesiu bei skoningu rafinuotumu. F.Chopino opusai skambėjo stilingai, jaučiant romantinės muzikos polėkį; nestigo nei emocionalumo, nei natūralaus nuoširdumo.

Koncerto metu pianistė pateikė net septyniolika M.K.Čiurlionio kūrinių. Tarp jų: „Tėve mūsų“, „Ruduo“, trijų mažų peizažų ciklas „Jūra“, Ekspromtas fis-moll, Noktiurnas cis-moll, keletas Preliudų ir kiti. Juos interpretuodama J.Neniškytė-Lyvens puikiai išlaikė stilių, įtaigiai perteikdama romantinę kūrinių esmę, kur santūrus emocionalumas atitinka subtilų intelektualumą. Itin sugestyviai, nugludintai, patraukliai nuskambėjo daugelis M.K.Čiurlionio opusų; ypač keturi Preliudai op. 21 d-moll, „Jūra“ bei Noktiurnas. Atlikėja jautriai pajuto šioje muzikoje glūdinčias subtilias emocijas ir jas įtikinamai perteikė.

Ir F.Chopino, ir M.K.Čiurlionio kūrinių atlikimą ženklino prasminga fortepijono garso jėga, derėjusi su subtilia lyrika. Apskritai koncerte žavėj didelis pianistės dėmesys garsui, bendra garso išgavimo kultūra, turtinga dinaminė amplitudė.

Koncerto pabaigoje J.Neniškytė-Lyvens įkvėptai paskambino populiariuosius M.K.Čiurlionio tris Preliudus viena tema op. 20 b-moll. Jų interpretacijoje puikiai derėjo atlikėjos santūrus, rimties kupinas artistinis temperamentas ir muzikos įprasminimas bei emocinė tiesa.

J.Neniškytės-Lyvens rečitalis turėjo didelį pasisekimą, nes pateikė klausytojams nemaža netikėtų meninių atradimų bei malonių akimirkų.

Lenkijoje – ilgi aplodismentai

Dar didesnės sėkmės J.Neniškytė-Lyvens sulaukė vasario 22 d. koncertuodama pačiame seniausiame (įkurtame antrajame amžiuje) Lenkijos Kališo miesto Antonino rūmuose. Šiuos rūmus XIX amžiaus pradžioje pastatė princas Antoni’s Radziwillas ir pavadino savo vardu. Rūmuose dažnai skambindavo pats F.Chopinas. Antonino rūmai ir šiandien garsūs savo muzikinėmis tradicijomis, todėl gausiai lankomi muzikos gerbėjų.

Ir J.Neniškytei-Lyvens atliekant savo rečitalį didelė rūmų salė su balkonais buvo sausakimši. Šis pianistės koncertas buvo skirtas F.Chopino 199-osioms gimimo metinėms. Kiekvienas atlikėjas, skambinantis rūmuose privalo atlikti šio garsaus lenkų kompozitoriaus kūrinius, todėl jie čia skamba ištisus metus.

Ilgais aplodismentais lenkų publika dėkojo mūsų atlikėjai už puikų koncertą, galimybę susipažinti su M.K.Čiurlionio muzika.

J.Neniškytės-Lyvens laukia nauji pasirodymai Lietuvoje; ji jau turi kvietimą vėl koncertuoti Lenkijoje, šiuosyk – Varšuvoje.

Atstovavo pianistų forume

Atstovavo pianistų forume

Kovo 4 ir 5 d. Kauno apskrities J.Gruodžio konservatorijoje vykusioje XXVIII Lietuvos pianistų konferencijoje ir seminare-praktikume klaipėdiečiams atstovavo Eduardo Balsio menų gimnazijos bei Stasio Šimkaus konservatorijos moksleiviai ir pedagogai.

Seminare interpretacijos pamokas vedė Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokytojas ekspertas Aleksandras Jurgelionis ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Fortepijono katedros docentas Zbignevas Ibelhauptas. Jų patarimais buvo apdovanotos ir dvi gabios klaipėdietės – S.Šimkaus konservatorijos 12 klasės moksleivė Adelė Daunoravičiūtė (mokytojos ekspertės Jūratės Liutkienės klasė), paskambinusi S.Rachmaninovo etiudą-paveikslą op. 33, Nr.7, bei jos klasės draugė Kristina Michalkevič (mokytojos ekspertės Virginijos Ruzgienės klasė), atlikusi J.S.Bacho preliudą ir fugą fis-moll.

Šalies pianistų forumą Kaune papuošusiame pedagogų koncerte dalyvavo S.Šimkaus konservatorijos mokytojai Antanas Milerius (klarnetas), V.Ruzgienė ir Tamara Prokopovič (fortepijonas).

Klaipėdiečių „desantas” – Žemaitijoje

Kovo 17–24 d. Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos „desantas” pasklido po Žemaitijos regioną: vyko konservatorijos dienos regiono muzikos ir meno mokyklose.

Konservatorijos mokytojai dirbo su jų mokiniais, vedė atviras pamokas, vyko gyvi metodiniai aptarimai, diskusijos, kurias vainikavo mokinių koncertai.

Sudarant jų programas, siekta įtraukti būtent lankomų mokyklų absolventus.

S.Šimkaus koncervatorijos pedagogai lankėsi Mažeikių, Plungės Mykolo Oginskio, Šilutės, Telšių meno ir muzikos mokyklose. Ten didelio susidomėjimo susilaukė atviros pamokos, kurias vedė Rūta Agafonovienė, Jurgis Barakauskas, Skaistė Čilinskaitė Marina Logutenkova, Gražina Naujokienė, Virgilijus Nemaniūnas, Tamara Prokopovič, Laima Sugintienė, Virginija Ruzgienė, Jūratė Liutkienė, Romalda Šimkutė ,Vida Zelenienė ir Rolandas Vizgaudis.

Šis bendradarbiavimas abipusiai naudingas: skatinamas vaikų meninis ugdymas ir saviraiška, vyksta platesnė metodinio darbo sklaida. Ateityje numatoma rengti bendrus edukacinius projektus.

„Durų“ inf.

Aidėjo skambiausio vario garsai

Aidėjo skambiausio vario garsai

Laima Sugintienė

Klaipėdos koncertų salės Brass kvintetas po ilgesnės pertraukos, kovo 4-ąją, pakvietė į koncertą „Skambiausio vario garsai” – ambicingą ir ne be reikalo.

Pučiamųjų kalvės pažiba

Koncertas ilgokai lauktas, nes šioje erdvėje šaunųjį penketuką seniai begirdėjome. Tačiau tai nereiškia, kad kolektyvas nekoncertavo: visą vasarą kiekvieną šeštadienį vis skirtingas programas jis grojo Laikrodžių muziejaus kiemelyje, surengė sėkmingus edukacinius koncertus Vytauto Didžiojo gimanzijoje, Vydūno vidurinėje mokykloje ir kitur, muzikavo bažnyčiose.

Klaipėdiečiai pagrįstai gali didžiuotis turėdami vienintelį Lietuvoje šio žanro ilgaamžį – jau artėjama prie ketvirčio amžiaus. Tuo Brass kvintetas, kuriame muzikuoja prof. Vilmantas Bružas (vadovas, trimitas), Alius Maknavičius (trimitas), Algis Ulteravičius (valtorna), Steponas Sugintas (trombonas) ir Jurgis Dargis (tūba), tarsi pateisina Klaipėdos, kaip pučiamųjų instrumentų kalvės, vardą.

Programa – ambicinga

Originalių kūrinių varinių kvintetui nėra daug – šis žanras dar gana jaunas, tad didžiąją kolektyvo repertuaro dalį sudaro įvairių kūrinių instrumentuotės. Šio vakaro programa „Skambiausio vario garsai“ buvo išimtis.

Turėdami išties solidų repertuarą (jame – muzika nuo Renesanso iki XX amžiaus autorių, džiazo), šiam koncertui kolektyvas pasirinko originalius, XX amžiaus antroje pusėje parašytus veikalus. Gal plačiajai klausytojų auditorijai šios kompozicijos ir mažiau žinomos, tačiau varinių pučiamųjų muzikos profesionalams tai yra originalaus repertuaro pamatas.

Šios solidžios programos pasirinkimas byloja apie nemenkas atlikėjų ambicijas. Muzikai įrodė – tam yra pagrindo.

Vienu kvėpavimu, lengvai

Koncerte skambėjo prieš kelerius metus mirusio olandų kompozitoriaus, ilgamečio Bavarijos radijo simfoninio orkestro dirigento, Miuncheno muzikos ir teatro aukštosios mokyklos dirigavimo katedros vedėjo, daugelio kūrinių variniams pučiamiesiems autoriaus Jano Koetsiero trijų dalių Kvintetas (1974).

Techniškai sudėtingą, virtuo-zišką kūrinį pūtikai atliko tarsi vienu kvėpavimu, pademonstruodami gražų tembrą kantileninėse vietose ir virtuozišką techniką greitosiose dalyse.

Vienoje gimusio anglų kompozitoriaus, Londono Karališkojo koledžo kompozicijos profesoriaus, dirigento Josepho Horowitzo penkių dalių Miuzikholo siuita buvo parašyta labai žinomo italų kilmės amerikiečių tūbininko Rogerio Bobo prašymu.

Šį ciklą atlikėjai pagrojo lengvai, tarsi žaisdami, pašmaikštaudami (ketvirtoji dalis), tuo sėkmingai atskleisdami XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios miuziklo, kabareto, cirko dvasią.

Pasiekta darbu

Koncertą ansambis baigė iš Urugvajaus kilusio Enrrique’s Crespo Amerikietiška siuita Nr.1. Kūrinio autorius yra ir pasaulinę šlovę pelniusio dešimties pūtikų kolektyvo, žinomo „Germany Brass“ vardu, įkūrėjas.

Klaipėdos brass kvinteto atlikėjams pavyko perteikti klasikiniu, džiazo bei folkloro stiliumi grįstos, penkių kontrastingų dalių kompozicijos, nuotaikas.

Jas dar labiau pabrėžė minimalus sceninis judesys, lengvi režisūros štrichai, suteikę koncertui specifinių prieskonių.

Meninė kolektyvo branda jau seniai nekelia abejonių.

Tačiau šiuokart buvo akivaizdu, kad dabar kolektyvas yra itin geros formos, kuri pasiekta intensyviai repetuojant ir koncertuojant.

Akivaizdu ir tai, kad pasiekta (beveik) ir visų penkių ansamblio narių sampratos apie tembrą, artikuliaciją, frazuotę bei kūrinio stilių vienovė.

Muzikinio audinio faktūra buvo paryškinta vykusiu balsų balansu, o kūrinių bei pačios programos dramaturgija buvo nuosekli, gerai apmąstyta, logiška.

Naujose knygose – senosios Palangos istorija

Naujose knygose – senosios Palangos istorija

 

Lietuvos dailės muziejus šiemet išleido dvi naujas Palangos kurorto kultūros istoriją atskleidžiančias knygas: albumus „Grafų Tiškevičių Palangos rūmai. Architekto Franco Heinricho Schwechteno piešiniai ir brėžiniai“ ir „Senoji Palanga. Henriko Grinevičiaus fotografijų ir atvirukų kolekcija“.

Publikuojama pirmąsyk

Knygoje „Grafų Tiškevičių Palangos rūmai…” pirmą kartą publikuojami garsaus vokiečių karališkojo architekto F.H.Schwechteno (1841–1924) sukurti grafų Felikso ir Antaninos Tiškevičių Palangos rūmų projektai – 74 brėžiniai ir piešiniai. Projektai buvo sukurti trimis etapais 1895–1916 m. Pagal juos 1896–1897 m. Palangos kurorte ant Baltijos jūros kranto buvo pastatyta naujoji grafų rezidencija ir sukurtas parkas, kurį suprojektavo ir įrengė garsus prancūzų architektas Edouardas André (1840–1911). Paties architekto datuoti rūmų brėžiniai ir interjerų puošybos piešiniai (visi jie autoriaus signuoti ir datuoti) išsaugoti Berlyne, Prūsijos valstybės kultūros paveldo slaptajame archyve, 2006 m. šio archyvo specialistai juos surado.

Knygoje pirmą kartą skelbiami ir Palangos šildomųjų vonių komplekso projektai (du variantai). Palangos grafas F.Tiškevičius ir Plungės kunigaikštis Mykolas Oginskis buvo sudarę finansinę sąjungą, kad sukurtų europinio lygio šildomųjų vonių kompleksą, bet šis projektas nebuvo įgyvendintas.

Atskleidžia rūmų genezę

Albume publikuojami išlikę F.H.Schwechteno Palangos rūmų brėžiniai ir piešiniai – kaip ypatingos svarbos istorijos šaltinis, kuris supažindina su pirmaprade rūmų koncepcija ir atskleidžia vienos gražiausių Lietuvos rezidencijų genezę. Šie Palangos rūmų brėžiniai ir piešiniai leidžia suprasti pirminę užsakovo – grafo F.Tiškevičiaus – rūmų ansamblio sampratą.

Knyga reprezentuoja ir vieną garsiausių iš XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios vokiečių architektų F.H.Schwechteną. Grafų Tiškevičių Palangos rūmų projektas buvo sukurtas, kai karališkasis architektas jau buvo pasiekęs visuotinį savo kūrybos pripažinimą: 52 metų talentingasis kūrėjas jau buvo suprojektavęs ne tik kelias krikščionių šventoves, pramoninius statinius, bet ir garsius reprezentacinius pastatus: Berlyno Prūsijos karo akademiją, Filharmoniją ir kitus.

Knygą sudarė ir įvadą parašė menotyrininkas Romualdas Budrys – Lietuvos dailės muziejaus direktorius, Palangos miesto garbės pilietis, 1963 m. grafų Tiškevičių Palangos rūmuose sukūręs ir per kelis dešimtmečius išpuoselėjęs vieną vertingiausių Lietuvoje – Palangos gintaro muziejų. Knygos dailininkė – Laima Zulonė.

Albume – seni atvirukai

Kita knyga – vieno žymiausių Lietuvos ikonografijos kolekcininkų ir kraštotyrininkų H.Grinevičiaus (1924–1998) fotografijų ir atvirukų rinkinio paroda „Senoji Palanga“. Kolekciją paveldėjo ir saugo jo sūnus Tadas Grinevičius, maloniai sutikęs pirmą kartą rinkinį eksponuoti 2006 m. Gintaro muziejuje surengtoje parodoje ir suteikęs muziejui išskirtinę teisę jį publikuoti knygoje.

Išsamus XX amžiaus pirmosios pusės vaizdų rinkinys (298 puslapių albume – 200 originalaus dydžio atvirukų ir 23 fotografijos) atskleidžia vieną svarbiausiausių Palangos raidos etapų – kurortinio miesto kūrimą, atspindi gamtinį ir urbanistinį landšaftą, pajūrio peizažus ir istorinius pastatus, kartu parodo ypatingą fotografų žvilgsnį į pajūrio miestą. Istoriniai vaizdai knygoje pateikiami skyriuose „Baltijos jūra ir paplūdimys“, „Grafų Tiškevičių rūmai ir parkas“, „Birutės kalnas“, „Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia“, „Kurhauzas“, „Vilos“, „Miesto gatvės“, „Pasienis“. Leidinyje pristatoma kolekcija išsamiai ir įtaigiai aptarta fotografijos istorikės Margaritos Matulytės įvadiniame straipsnyje „Plevenatis senosios Palangos laikas“. Knygos sudarytojai – M.Matulytė ir istorikas Saulius Striuogaitis, dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

„Durų” inf.

Belaukiant „duobkasio”

Belaukiant „duobkasio”

Rita Bočiulytė

Režisieriaus Jono Vaitkaus asmenybė ir jo teatras nepalieka abejingų. Tuo dar kartą buvo galima įsitikinti ir Klaipėdoje – į susitikimą su juo ir knygos apie jį aptarimą susirinko gausus būrys uostamiesčio teatromanų.

Geriau vėliau, negu niekad

Kitaip tų žmonių ir nepavadinsi. Juk vilnietės teatrologės Daivos Šabasevičienės knyga „Teatro piligrimas. Režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybos kontūrai“ išleista anksčiau nei prieš metus. Svečiai atsivežė paskutinius 12 šios knygos egzempliorių (visas tiražas – 700 egz.), kurie tą patį vakarą buvo išpirkti. Taigi jos sutiktuvės – gerokai pavėlavo, ilgokai lauktos, planuotos, atidėliotos… Anot autorės ir paties režisieriaus, nelengva buvo suderinti laiką ir atvažiuoti į pajūrį kartu. Tačiau klaipėdiečiai teatrologai šiemet kovo 13-ąją pagaliau juodu atsikvietė ir dar surengė uostamiesčio kultūrinės bendruomenės susitikimą su jais Ievos Simonaitytės bibliotekoje. Tyčia ar netyčia, bet sutapo, kad tą patį vakarą Klaipėdos muzikiniame teatre buvo parodytas J.Vaitkaus režisuotas vienaveiksmis spektaklis rusų kalba – D.Harroverio „Juodasis strazdas”, kuriame vaidina jo vadovaujamo Lietuvos rusų dramos teatro aktoriai.

Nacionalinės premijos laureato, vieno prieštaringiausių ir įdomiausių šiandienos Lietuvos teatro kūrėjų J.Vaitkaus gyvenimas – labai intensyvus, jis dirba daug ir su nepaprastu užsidegimu. „Norisi realizuoti idėjas, kurios kankina ir veda, išsigelbėti, išsivalyti, kartu gal padėti ir kitiems toje amžinoje tamsos ir šviesos kovoje“, – sakė režisierius. Vilniuje baigdamas statyti spektaklį apie Vincą Kudirką – Algirdo Martinaičio operą „Pasaulio dangoraižis“, jis jau mąsto, kaip dirbs Klaipėdos muzikiniame teatre, režisuodamas naują Giedriaus Kuprevičiaus miuziklą „Veronika“.

Spektaklis – kaip sakinys

D.Šabasevičienės knygoje „Teatro piligrimas“ („Krantai“, 2007) apžvelgiama ligšiolinė J.Vaitkaus kūrybinė veikla: dramos spektakliai, sukurti Lietuvos ir užsienio teatrų scenose, operų bei kitų muzikinių kūrinių pristatymai, kino filmai, pateikiama teatrologinė jų interpretacija bei kritikos vertinimų spektras. Joje galima rasti išsamią J.Vaitkaus pedagoginės veiklos Lietuvoje ir užsienyje apžvalgą, sudėtos režisieriaus mokinių – aktorių bei režisierių – mintys apie mokytoją, jo paties samprotavimai apie teatrą, taip pat kolegų – aktorių, dailininkų – režisieriaus darbo metodo vertinimai, pridėtas išsamus 1974–2007 m. jo režisuotų spektaklių bei kino filmų sąrašas. Knyga gausiai iliustruota J.Vaitkaus spektaklių ir aktorių nuotraukomis, scenovaizdžių eskizais, fotografijomis iš asmeninio režisieriaus archyvo.

„To, ką sukūriau, niekada nelaikiau aukso fondu, – tvirtino režisierius per susitikimą su klaipėdiečiais. – Spektaklis – kaip vienas sakinys, ištarei jį, betgi turi toliau kalbėti. Taip atsiranda spektaklis po spektaklio. Vienas – geresnis, kitas – prastesnis. Vidinis prokuroras verčia į save žiūrėti įdėmiai ir atsakingai.“

Sąmonė – prišiukšlinta

Vakarą vedęs literatūrologas dr. Marijus Šidlauskas pastebėjo, kad po euforizmo literatūroje lietuviai rašytojai metėsi į kitą kraštutinumą, demonizmą – simuliuotą, ne autentišką. O kaip yra teatre?

„Yra daug mokančių rašyti pagal madą, žinančių, kaip užgauti tam tikras žmogaus vietas. Mūsų sąmonė prišiukšlinta: žmogui atrodo, kad tai, kas jam patinka, jau yra vertybė. Ir teatras pasidavė – jame labai daug išdavystės. Mes stipriai nuleidome kartelę. Cenzūra – naudos ir pinigo valioje. Žmogus atsidūrė tarp dviejų ugnių – sąžinės ir poreikio, potraukio ir pragmatiškų dalykų. Teatre dabar į juoko, ironijos, skepsio gyslą pataikyti yra svarbiausia. Lankomumas – Dievas, – su apmaudu kalbėjo režisierius. – Betgi kas įsispaudžia žmoguje nuo vaikystės, tie reginiai, kurie atėjo į jo pasaulį nuo mažens, lieka visam gyvenimui. Mes apie tai negalvojam.“

Tai ką daryti? – paklausė kažkas iš salės.

„Išeities nematau, – atsakė jis. – Reikia tik stengtis nesuteršti savo auros bendraujant su kitais. Gal nelaimės žmonėms padeda atsipeikėti… Mane palaiko tikėjimas, kad darau tai, ką privalau daryti. Juolab kad tą vidinį įsitikinimą patvirtina žiūrovas. Rimtų išbandymų, pasiknaisiojimų scenoje dar reikia ir aktoriams, ir publikai.“

J.Vaitkus apgailestavo, kad dabar į teatrą, jo mokytis ateina žmonės, kurie turi daug daugiau nežinojimo, negu noro įsigilinti. Labai nedaug kitokių žmonių – tylių, gilių, bet juos nelabai kas mėgsta…

Belieka menas

„Betgi kiti sako, kad vertybės yra susitarimo dalykas. Logiška būtų neužsiiminėti menais, o eiti į religijos sritį – ten viskas fundamentalu“, – provokavo svečią M.Šidlauskas.

J.Vaitkaus nuomone, religijai irgi reikia mokslo, kad jis suteiktų jai gyvasties. „Nėra nieko paskirai – nei religijos be mokslo, nei estetikos be moralės – kaip gyvenimo be mirties, – samprotavo režisierius. – Tik žmogus nenori apie tai galvoti. Mokslas krypsta į vieną pusę, religija – į kitą, niekaip kartu nesueina. Belieka menas. Betgi tiek knygų prirašyta, o jokio atsakymo nėra.“

„Pakomentuokite savo pasakymą knygoje: „Ilgiuosi savo duobkasio, kuris mane palaidotų“, – paprašė teatrologė Jūratė Grigaitienė.

„Aš turiu daug mokinių. Kaip kiekvienas mokytojas noriu, kad jie kažką paimtų iš to, ką jiems duodu, ir pratęstų mano darbus. Kad atsirastų „duobkasių“, kad ramia sąžine galėčiau išeiti. Kad jie, jei ir nepratęstų, bet būtų geresni nei kiti, saviti, kitokie“.

„Užkabina“ žodis

Pasak D.Šabasevičienės, J.Vaitkaus kūryba savita ir originali. Lietuviško mentaliteto poveikis jo spektaklius apsaugojo nuo vienpusiškumo ir konservatyvumo. Aplink jį susiformavo menininkų karta, kuri lyg vakuume bręsdama savo dvasinį sužydėjimą pajuto šalia J.Vaitkaus, sąmoningai propaguojančio autonomišką teatrą, literatūrą laikančio tik pretekstu.

“Neneigsiu, pirmiausia mane inspiruoja žodis – literatūra. Jei „užkabina”, kabinuosi ir randu tai, ko net pats iš savęs nesitikiu”, – stebėjosi pats režisierius.

„Jis moka išanalizuoti dramą. Lietuvoje daugiau tokių specialistų nėra. Režisieriai nemoka perskaityti pjesėje to, kas parašyta tarp eilučių. J.Vaitkus – vienintelis, kurio parašytas inscenizacijas galėtų statyti bet kas. Jis išties gerbia žodį, kurį paverčia teatriniu. Jis šiandien vienas garsiausių teatro analitikų”, – teigė D.Šabasevičienė.

J.Vaitkaus žodžiais, visur esama dramaturgijos, ką beveiktume, tik reikia ją pamatyti. Ir kiekvienas analizuojame. “Viskas toje dramaturgijoje labai paprasta – gimė, augo ir mirė”, – liūdnai šyptelėjo jis.

Apie kritiko misiją

Seniai žinomas kritiškas J.Vaitkaus požiūris į teatro kritikus. Bet vis tiek įdomu buvo išgirsti, kad režisierius per tiek metų jo nepakeitė.

„Ko iš jų norėt, jei neskaitė pjesės, neįsigilino į tai, ką žiūrės, jei jie neturi nuomonės apie kūrinį. Tokie ne kritikuoja, o pasakoja apie savo skurdybę. Jie neturi to prado, kuris suteikia priežastį analizuoti, – mano J.Vaitkus. – Be to, kritikas turi girdėti žiūrovą, jausti režisierių, matyti, ką jis gali, kokių priemonių nepanaudojo… Kritikams duota teisė į sakyklą, bet ar jie turi tą teisę?.. Kritikas – kaip kunigas bažnyčioje. Jis turi suartinti, giliau supažindinti spektaklio kūrėjus su žiūrovais.“

D.Šabasevičienė nenorėjo su juo sutikti: „Nėra pasaulyje, ne tik Lietuvoje ir Europoje, daug įdomių režisierių, taip pat ir teatro kritikų. Nėra lengva analizuoti už save daug didesnį žmogų. Kritiko misija – jūsų blogą spektaklį užkasti taip, kad jūs, režisieriau, suprastumėte, kad jis gražiai palaidotas, o ne bet kaip užkastas“.

Teatrologas dr. Petras Bielskis pagyrė kolegę, kad ji knygoje „praaugo save“, jos centre palikdama teatrą: „Autorė sugebėjo į pirmą vietą išstumti reiškinį ir viską taip sudėlioti, kad jis turėtų pažintinę reikšmę. D.Šabasevičienė atskleidė, kas sudaro J.Vaitkaus savitumą“.

Fenomenalus reiškinys

P.Bielskis šio režisieriaus spektaklius palygino su Žemaitijos kalvomis – kiekvienas turi vardus, kurie niekur nedingsta, neužsimiršta.

D.Šabasevičienė pasakojo, kaip J.Vaitkaus mokytojai tapo jos mokytojais dabartinėje Sankt Peterburgo (Rusija) teatro meno akademijoje. „Man studijuojant ten mums J.Vaitkaus teatrą rodė kaip pavyzdį. Jis tuomet statė spektaklius Kaune, o mes atvažiuodavom jų žiūrėti. Net jo spektaklių programėlės turėjo ypatingą kvapą… Kaunas dabar man atrodo teatrui miręs miestas, nes nėra vertikalių. Paties J.Vaitkaus ilgai bijojau. Jis labai intravertiškas žmogus. Buvau mokyta toliau laikytis nuo praktikų, kad galėčiau juos objektyviai vertinti“, – prisiminė teatrologė.

D.Šabasevičienės teigimu, J.Vaitkui visuomet rūpėjo jo spektaklių likimas, jis ir dabar stengiasi kiekvieną asmeniškai prižiūrėti, nesvarbu, kelintą sykį būtų rodomas.

„Tai fenomenas visomis prasmėmis, – įsitikinusi teatrologė, du dešimtmečius tyrinėjusi šio režisieriaus kūrybą. – Lietuvoje mes neturime kitų tokių praktikų, kurie po savo sparnu galėtų priglausti ir kiną, ir pedagogiką. Jo sistema, jo mokiniai – mūsų Lietuvos kultūrai ne vien ženklas. Tai reiškinys. Ši knyga tik mažas prisilietimas prie jo.“

Praktikai visuomet teisūs

Ir ji – skaitytojams, ne mokslui, pabrėžė autorė. „Malonu, kad ji iškart įkrito į skaitytojų gyvenimą“, – džiaugėsi D.Šabasevičienė, tą vakarą Klaipėdoje išdalijusi autografus ant paskutinių pirmojo leidimo egzempliorių.

„Rašydama ją leidau sau būti laisvai. Man pačiai įdomiausia toji dalis, kurioje kalba pats J.Vaitkus. Nors aš ne visuomet su juo sutinku. Betgi praktikai visuomet teisūs“, – šypsojosi autorė.

D.Šabasevičienės teigimu, J.Vaitkus – savotiškas Michelangelo’as, kuris viską išbando pats, prieš apie tai prabildamas teatre, kine ar prieš auditoriją. Jis vienintelis režisierius, kurio visuomet nekentė bet kuri valdžia. Jis nė su viena nesusiuostė. „Neįsivaizduoju, kaip iki šiol sugebėjo išlaviruoti“, – stebėjosi teatrologė.

Ji svarstė, gal ateityje pavyktų parašyti dar vieną – mokslinę knygą, kurios niekas nepirks, bet tai bus teatrologinė knyga apie J.Vaitkų.

Viešnia prisipažino, kad Klaipėda visada jai buvo artimiausias miestas po gimtojo Vilniaus. „Klaipėdos žmonės gal net sostinę šiandien lenkia, – svarstė ji. – Tai galima pastebėti iš to, kaip jūs jaučiate teatrą. Turite žmonių, kurie jį labai gerai užuodžia…“