Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Rūta Jakutytė

Pagal Magritto „La golconde“

Tiesiog išgerti stiklinę vandens. Nesvarbu, žalio ar mėlyno, nesigilinti. Nustojant knisinėtis prasmės ir žaisti mizanscenomis. Juk iš esmės niekas nesikeičia, tas vyras kampe žiūri priekaištingai, ir nieko čia nepadarysi. Nežinau, ar noriu, kad jis išeitų, pripratau prie stebėjimo lyg daryčiau ką nors svarbaus. Ūmai mano judesiai suteatrališkėjo, rankos mostai pasidarė iškalbingesni, ir aš nusipelniau gėlių ar bent jau šiokių tokių plojimų. Bet mano tylus beobachter nė nekvėpuoja, tik sukioja rankose tą savo rudą fetrinę skrybėlę, ir aš mąstau, kad visai norėčiau jį apkabinti. Juk tik šis vyras pripildo mano būtį prasmės, daugiau niekas taip įdėmiai nespokso tarpuakin (žvirblių už lango neįskaičiuoju).

Nematau jo veido, aš juk toliaregė. Bet vienišuoju laikotarpiu stengiuosi atspėti, kaip jis atrodo. Gražus, gal randuotas, gal juodaodis? O gal viskas kartu? Toks budrus, turbūt niekada nemiega, nesišypso (man atrodo, kad ne), tyli kaip įšalusi žemė. O taip vieniša sėdėti kitame kambario gale ir neužmegzti jokio kontakto – taip norėčiau numesti jam pokalbio siūlą, vilnonį, mėlyną, kad taip greitai nenutrūktų. Žinoma, aš bandžiau, bet, ištarus bent vieną žodį, jis kažkaip staiga nepaprastai mitriai apsisuka, pastato savo kėdę žingsniu toliau ir vėl atsisėda. Todėl išmokau nebekalbėti.

Metai bėga, o jis vis nesikeičia. Kinta tik mūsų kambarys: iš šviesaus ir mažo virto tamsiu ir erdviu. Gal todėl, kad laikui bėgant tarpas tarp manęs ir keistojo vyro pasidarė milžiniškas. (Atsiprašau, kad noriu artumo. Tik vyras ne.)

Šiandien saulė nė neatklydo pas mus, todėl sutirštėjo prieblanda. Tokia reali, net apčiuopti galėtum truputėlį pagrabinėjęs orą. Kaip įprasta, nematomi laikrodžiai tiksėjo už mūsų nugarų tūkstančiais nervingų sekundininko caktelėjimų, o Tylusis vis ritmingai sukiojo tą nelemtą skrybėlę rankose. Visą šį laiką aš galėjau išeiti, mažos durelės viltingai (ir grėsmingai) badė akis, bet nežinojau, kiek vyrų, su kuriais negalėsiu pasikalbėti, lauks už tų durų. Gal ten bus ir Dievas?

Galbūt dėl tamsos, o gal ir dėl vienatvės, kuri užplūdo lyg Didįjį Getsbį per savo paties laidotuves, aš lėtai atsistojau, palaukiau, kol vyras tai pastebės, ir neištvėrusi įtampos pradėjau klykti – beprotiškai garsiai. Nebepakėliau izoliacijos, kuri slėgė lyg penkiakilograminis svarmuo. Kelias akimirkas abu paskendome praėjusiose sekundėse. Tada jis atsistojo, čiupo kėdę į rankas ir sustingo vietoje: taisyklėse to nebuvo, aš juk nieko nepasakiau, ir jam nederėtų atlikti man dvidešimt penkių centimetrų bausmės. Dabar jau jis pasijuto įkliuvęs savo radaruose, kurių sufleris šiuo metu kaip tik išėjo gerti kavos ir paliko jį be kelnių.

Pasinaudojusi suglumimu, jam rankoje nervingai gniaužant atlošą, aš staiga pribėgusi lyg gepardas užšokau jam ant kupros, kad spėčiau pamatyti taip ilgai trokštą veidą. Šimtai jų, gražių ir bjaurokų, praplaukė atmintyje galvojant, kurį būtent jam užmaukšlino lemtis. Bet tą pačią akimirką jau nustebau aš ir trumpam susverdėjau savo realybėje: vietoje veido žmogus turėjo tik baltą popieriaus lapą, ir tuščią kaip ką tik iškritęs sniegas. Aš pasibjaurėjau – jis nieko neatspindėjo, neturėjo nė vienos mintelės galvoje, tai kodėl šitiek metų mane kankino, laikė okupavęs tuose keturiuose kampuose, įkalinančiuose horizonto pasiilgusį žvilgsnį?

Sukrėsta, lyg spyrį į šonkaulius gavusi, pamaniau, kad jau galiu eiti, bėgti pro tas dureles. Akimirką užliejo įtampa, laikrodžiai nustojo tiksėti. Kažkodėl prisiminiau Kobo Abės romaną „Moteris smėlynuose“: lipti iš smėlio miesto ar likti ten kapstytis? (Juk beveik tas pats).

Jis laukė, kol išeisiu, vis dar nepaleisdamas tos prakeiktos kėdės atlošo tarsi kokios atramos. Paliečiau durelių rankeną. Tokią apvalią, metalo švelnumo – miela lytėti. Žinojau, kad tas lapas dabar atsuktas tiesiai į mane, bet kadangi per šitiek metų neįstengiau jame nieko užrašyti, pasijutau tarsi vargšas K. absurdo pilyje. Todėl staiga atidariau tas dureles ir išgirdau vyrą už savęs pirmą kartą piktdžiugiškai kvatojantį. Bet jau nebesvarbu.

Kambarį užliejo mėlyna šviesa, ir kažkas įstūmė mane vidun, durelių nebeliko. Palikau kažkur kitoje erdvėje savo keistąjį palydovą, kuris (tikiuosi) jau numirė iš juoko. Jausmas lyg neturėtum kairiosios rankos, bet dėl to nė kiek neskaudėtų. O gal penktos kojos? Apsidairiau. Iš kažkur atklydo žinojimas, kad ši vieta yra pragaras. Žinoma, juk gyvenimo taisyklių lapelyje buvo užrašyta, kad atidaryti duris ir išeiti yra mirtina nuodėmė.

Iš melsvų ūkanų prieš save išvydau išnyrantį vyrą juodu kostiumu, panašų į aną, su baltu popieriaus lapu vietoj veido. Jis be ceremonijų čiupo mane už alkūnės ir nusitempė į kitą kambarį, kuriame ratu stovėjo apie dvidešimt tokių pat keistuolių – situacija kažkuo primena Margitto paveikslą, kai skrybėlėti vyrai leidžias iš dangaus. Tokie šalti businessmen. Jie pastatė mane į vidurį ir visi pradėjo juoktis, tarsi būčiau koks vakaro žinių anekdotas. Kažkaip nervingai, pašaipiai.

Ir dabar, deja, tik dabar aš viską supratau. Visuomenė niekad manęs neįsileido, tik sėdėjo apatiška ant savo patogios kėdutės, neleido susikalbėti su ja ar ką nors palikti tame priekaištingai baltame popieriaus lape. Bet, atidarius šias duris, lyg iš gausybės rago pasipylė dešimtys, šimtai tokių pat visuomenių, ir dabar aš būsiu dar vienišesnė nei iki šiol, atstumta jų visų kvadratu. Nenuplėšiu balto lapo.

O žuvie skardinėje

Sėdžiu virtuvėj ant taburetės, kuri vos talpina mano tingų užpakalį, ir jaučiu, kaip palengva pranyksta šaldytuvas, pranyksta kambarys, viskas susilieja į mieguistą ryto mazgą…

Nesuprantu, kas vyksta, kai iš kažkur atsiradęs milžiniškas žuvies pelekas pliaukšteli per sustingusį veidą. Nutvilko skausmas, greičiau iš netikėtumo. Bet išlieku ramus, nusišluostau drėgną glitų skruostą ir pamatau prieš save stovinčią žuvį, gal šprotą, nežinau. Taip piktai spokso į mane, su priekaištu žiopčioja, tada pamato, kad laukiu, kol ji uždus, akylai seku jos apgailėtinai sunkiai išsipučiančius ir vėl susitraukiančius žvynus. (Ne tyčia taip darau, tik iš žvėriško smalsumo). Sako man, kad eičiau iš čia. Ką, iš savo virtuvės? Ne, šaukia ji, eik iš mano sapno, storas kvaily. Tu čia įsibrovėlis ir čia ne tavo virtuvė. Todėl aš neuždusiu, nors ir nepatogu man uodega remtis į stalą. Todėl tu manęs neuždarysi į skardinę, nepriversi plūduriuot tarp pomidorų teženų (fui).

Skardinėj, paaiškėjo, gulėjau aš, suspaustas ir įskaudintas, kad esu svetimam, ne savo sapne. Bet supratau, kad žuvis sakė ne visai tiesą. Kai pabusiu į savo sapną, pranersiu per greitaeiges sąmonės bangas ir ten taip pat būsiu svetimas, niekieno nelauktas. Bet neturėsiu galios ką nors pakeisti, taigi nenoriu niekur eit, noriu TIKRAI pabusti.

Nėra pasirinkimo, žinau, kad atsipeikėjęs vėl užsimerksiu. Todėl ne tau, žuvie, turėtų būti šlykštu skendėti pigiam aliejuje, o man, kad pats save uždariau į skardinę ir paverčiau ją vienintele man rūpima realybe. Tokia centimetrine, pigia, regis, „optima linija“ serijos. Ir tik sapne man esi svarbi, ir aš tave suprantu. Bet valgyti visgi pabaigsiu, ir vėl nusipirksiu, ir vėl pabaigsiu, nes tik litas dvidešimt tekainuoja (suprask – krizė). Kuo daugiau, tuo greičiau pamiršiu viską aplinkui, gilinsiu prarają tarp mudviejų, kol tavo nepatenkintų žiaunų nė nebesapnuosiu, o mano sąžine. Nes aš žmogus, neneigsiu, vienas iš gyvūnų, amen. Tiksliau, am.

Turtais apsikarsčiusi vienišė antis – aš

Ir vėl nesusapnavau. Rytas paliko bespalvis, dabar vėl teks kurti viską pačiai, ieškoti vietos kėdei, ant kurios sėdėsiu, statyti iš naujo sieną, į kurią galėčiau žiūrėti. Tai taip vargina, man neužtenka tikėjimo, kad galėčiau pasirinkti tą būseną pati. Tą nuotaiką, kuri nublukina jau žinomą aplinką ir iki aštrumo pabrėžia iš ilgesio atsineštus liūdnus, tačiau tokius artimus vaizdinius. Nes jie iš manęs, kažkada.

Ir toks siutas paima, kai kažkas išverčia mano pasakas į savo kalbą, interpretuoja jas, nesuvokdami to tylaus taupumo, kuris tapęs vienintele prielaida pasilikti ką nors rytojui. Gerai suprantu save, suprantu tikslą kuo ilgiau priklausyti sau, grynai tik sau, tačiau kartais pažvelgiu aplink. Apsidairau, ieškodama man ko nors artimo, nors menkiausio klevo lapo, su kuriuo mano vidus sutinka be pastangų. Tačiau jų nėra, žmonės to taip pat neturi. Kartais su baime ir pasibaisėjimu žiūriu, kaip jie be perstojo kalba, komunikuoja, skolina savo odą, kartais net bučiuojasi, atiduodami visą pernykštę savo savastį, net jos nepažinę. Kokią prasmę jie tame randa? Kam paaukoja save, kita vertus, kas turi tiek noro ir kantrybės priimti kitą, jį pažinti?

Kartais nueinu prie upės. Vasarą ant bortelio sėdintys žmonės, iškišę tabaluojančias kojas į šaltą gaivią tėkmę, vieninteliai tada man atrodo teisūs, kažką supratę. Net jei jie ir nemąsto, nevalingai pasiduoda kviečiančiai gamtai, kuri glosto padus tiems, kurie išdrįsta nusiauti sportbačius. O tai jau žingsnis savęs link.

Aš ateinu čia pasveikti ir bandau paversti šį gaivalą bevardžiu, kad akyse pranyktų visa geografija ir pasiliktų tik stichija, kuri nieko neduoda iš savęs asmeniškai, tik draugiškai priima mintis į savo smulkias bangeles. Tada galiu pasiduoti jų vilionėms ir lyg turtingiausias pasaulio žmogus iškilmingai nurimti, numirti akimirkai. Tada nieko nebetrokštu, apie nieką nemąstau, nors giliai savuose kunkuliuojančiuose skilveliuose suprantu, kad esu visai šalia, beveik priartėjau prie savęs pačios ir man viduj jau nebe taip šalta.

Kadangi tos akimirkos mano gyvenime pasitaiko tik greitais žaibo blyksniais, dažnai būnu svetima. Tačiau taip buvo ne visada. Anksčiau buvome dviese, aš ir mano mama. Eidavome į turgų pirkti žuvies, vaikščiodavome po dar neatsibodusias gatves ir be proto džiaugdavomės, pastebėjusios ką nors neįprasto. Tačiau kažkuriuo metu many atgijo keistas savisaugos instinktas, ir aš pradėjau saugoti savo mintis bei išgyvenimus medinėj dėžutėj, kad kas nors jų nepanorėtų, nesudrumstų savo žinojimu. Todėl po truputį traukiausi, išspręsdama visas problemas pati, kad jos taptų mano nuosavybe, turtu. Ir mes nebevalgėme daugiau žuvų.

Tol traukiausi, kol nejučia užšokau ant ledo lyties ir nuplaukiau kažkur toli, kad net ir norėdama negalėčiau įsileisti kitų nebijodama, kad mano patologiška nepriklausomybė gali būti pavogta, kad nukentėtų mano taip ilgai puoselėtas paikas asmeniškumas (kuris ir gali gyvuoti tik su šalia esančios visuomenės, pabrėžiančios atskirumą, galimybe). Antis.

Išlaisvinti satyrą

Oficiali data, parašas, ir viskas, ko reikia tokioms nesąmonėms. Viens du trys, trečias dublis, pradedam.

Šis dokumentas yra mano testamentas, laidoju dar vienus nerimo ir nepatenkintos jaunatvės metelius. Šiandien niūri gruodžio šeštoji, lyg tyčia liepianti net rytą, antrą valandą, man užsidegti šviesą, nes nematau klaviatūros. Kava padrąsinamai garuoja ant stalo, kaip prizas, kai pasibaigs ši keista deklaracija. O Sex Pistols kaukia visai kaip kaimynė, kurią šeštadienio proga muša girtuoklė antroji pusė (kuris garsiau?).

Liko lygiai du mėnesiai, kai man sukaks septyniolika metų. Krūva klounų grubiai purtys už alkūnės visą tokią nepasiruošusią, pusiau tik iš sapno išlipusią. Nelyginis skaičius, trimituos jie, dar vienos kojinės iki pilnametystės. Todėl šiuo popiergaliu noriu prisižadėti sau gyventi – pasiruošimams dviejų mėnesių turėtų užtekti. Nes juk paaugliai viską tik imituoja, tiesa?

Ir ji lyg velykinis triušelis baikščiai žvalgosi, ar kas pastebės nenatūraliai iš burnos kyšantį rūkstantį pagaliuką, nes jai tai nepriklauso. Ir Navakas šyptels – „toks mielas bandymas pamėgdžioti bohemą…“ Ir skaito Fitzgeraldą, netgi pamanydama, kad turi kažką bendra su vienatve. O paskui, grįžus namo, pila ir pila eilutes minčių, nemigos pateisintų, jaunystės pateisintų, svaigalų pateisintų. Bet nuojautos pagauta nuropoja ant lubų lyg milžiniškas voras, atsigręžia ir pamato save, likusią sėdėti prie popierių – pratrūksta piktžiugišku juoku. Bet tik viduj (o tada satyra išnyksta užpilta kavos gurkšniais).

Taigi nuskandinus kažkokį mažą padarą, kuris lyg prisuktas juokiasi iš tavęs, gali vaidinti, kad viskas lyg ir normalu. Lyg ir gyveni, valgai, nuleidi klozeto dangtį. Bet jei mintys trumpam nustoja šiugždėti, išgirsti vėjo šiurenamą celofaninę plėvelę, kuria esi apdengtas kaip prekė, tausojama pardavimui. Kada mus paleis į rinką? Kada jau būsime tinkami?

Šito atsakymo aš nežinau. Celofano neperplėši, gyventi nesuskubėsi, nejausdamas kartaus netikrumo, ir bijau, kad septyniolikos nesukursi geresnės novelės. Tad lieka du keliai, lygiai tokie pat neaiškūs, bet vis dėlto kažkur vedantys: toliau vaidinti suaugusįjį arba išlaisvinti satyrą, iškelti puotą pakvietus ironiją, sarkazmą, visus tuos blogiukus pasakos veikėjus, kurie gadina Katrytei ir senelei nuotaiką. Juokis, mielas žmogau, jei jau pastebėjai, kas esi.

Testamentas mirštantiems šešioliktiesiems skelbiamas nepavykęs. Bet aš jau ne viena, dabar einam į BO su savo jau truputį (atsiprašau) nuplikyta drauge, pamiršim, kad esam, ir grįšim nebe tokios gaivios ir žvalios kaip iki šiol.

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas
Ieva Astromskaitė
***
Vėlyvą rugpjūtį
Sereikiškių parke
Ant suolelio priešais
Sūpynes
Mergaitė raudonu megztuku
Kemšanti bandelę su aguonom.

Tam pačiam parke tik
Vasario dvyliktąją
Senyva moteriškė raudonais batais
Gašliai traukianti cigaretę…

Skiriasi tik laikas…
***
Slysta Dievas
Nuo stogo ant stogo
Vaikščioja po namus
Pirštus kandžioja
Reikalauja kakavos prieš miegą
Guli šeimininkų lovose
Ir jaučiasi savas
***
Belaidės mintys
Įžemintos
Gyvenimo asociacijom
Į eilėraštį
Apie Babutės mirtį
Apskaičiuotą
Mokslininkų ekstrasensų
Monitoriuje
Psichika kraujotaka ateitis
Kaip ant delno
***
Dubuo
Ir saujelė trintų žolių
Nuo upės
Liepų šakų palinkusių
Plikysim arbatą
Ir gersim valandas
Po gurkšnį birželio
Pirštais braukysim
Ir kabinsim kaip medų
Sapnus
Į dubens dugną
Guldysim nerimą
Migdysim kūdikį
Ir prižadu
Ant mūsų stalo rasim vietos rytojui
***
Koridoriuose tvanku
Nuo opusų
Nuo diezų bemolių
Septimų sekundų
Tarp gaidų tarp žmonių
Pūslėtom širdim
Kruvinais pirštais
Dievas
Padovanojo Balsą
Išderintom stygom
Akademinis garsas gydo
Uždegimus
Gyvenimo

Į pelenus
Išbarstyta
La
La
La
Lacrimosa

Kreatyvo gimimas

Kreatyvo gimimas

(aš gimdysiu vandeny, be skausmo, ir angelas gros birbyne)

Mindaugas Valiukas

MAMA: Mane kaip trejos devynerios inkvizicijos kankina nuojauta, kad jūs – nėščia.

MAMA 2: Jūs tai pastebėjote!

MAMA: Kaip galima nepastebėti?!

pauzė

MAMA: Galima nepastebėti, kaip keičiasi metų laikai, kaip va ir va kaip kanapėlė auga, kaip pasensta ir miršta tavo tėvai, tačiau,- atleiskite,- nepastebėti nėščios moters…

MAMA 2: Niekas nepastebi.

MAMA: Čia viskas dėl totalaus susvetimėjimo.

MAMA 2: Taip, susvetimėjimas įgavo tokį totalumą, kad tapo globalus. Aš netgi sakyčiau, kad susvetimėjimo globalumas peržengė visas absurdo ribas.

MAMA: O jūs kartais nelankėte filosofijos kursų, kad taip… kalbat.

MAMA 2: Kartais nelankiau.

pauzė

MAMA 2: Kadangi jūs su manimi taip maloniai bendraujate, aš turiu jums kai ką prisipažinti…

MAMA: Tik, maldauju, nesakykite, kad jūs esate iš daugelio tų, kurios…

MAMA 2: Oi, ne! Ką jūs! Su jomis aš neturiu nieko bendra.

MAMA: Tikrai?

MAMA 2: Užtikrinu. Tik noriu jums prisipažinti, kad mėgaujuosi visais isterinio nėštumo teikiamais malonumais.

MAMA: Šit kaip? Isterinio?

MAMA 2: Ką turim, tuo džiaugiamės.

MAMA: Net nepasakyčiau. Jūs taip natūralistiškai papūsta…

MAMA 2: Isterija, meldžiamoji. Išsipūčiau, tai ir subliūkšiu. Ne pirmas kartas.

MAMA: O tai neskausminga? Bliūkšti.

MAMA 2: Kalbate, kaip naujokė.

MAMA: Na, išties, tai mano debiutas.

MAMA 2: Oi, atsiprašau.

MAMA: Aš irgi turiu jums šį bei tą prisipažinti.

MAMA 2: Ačiū, nereikia. Ačiū, kitą kartą.

MAMA: Negąsčiokit, čia tik moteriškos paslaptys, nieko daugiau. Plepaliukai.

MAMA 2: Tikrai? Nieko apie ruduosius dumblius?

MAMA: Ničnieko.

MAMA 2: Nieko apie speleologiją ir skruzdėdas?

MAMA: Kokias dar skruzdėdas!

MAMA 2: Tada gerai. Mokat įkalbinėti.

MAMA: Aš noriu su jumis paplepėt, kaip su …patyrusia…

MAMA 2: Moteriškos paslaptys!

MAMA: Man kelia susirūpinimą mano pastojimo būdas.

MAMA 2: Būdas?

MAMA: Tai, kaip aš tapau nėščia.

MAMA 2: O kaip kitaip? Cha cha cha! Keistuolė. Ko norėt – debiutantė… kaip dar kitaip galima…

MAMA: Va čia ir šuo pakastas!

MAMA 2: Čia? O aš galvojau, kad atokiau… Kas jums neaišku, kaip dar kitaip galima pastoti?! Paimi stiklinę. Tada į ją spjauna jisai. Tada spjauni tu. Tada išmaišai seiles ir voila, tavo mama bus močiutė.

pauzė

MAMA: Jūs juokaujat?

MAMA 2: Aš neturiu humoro jausmo.

MAMA: Jūs šaipotės! Kas taip vaikus daro! Kaimas!

MAMA 2: O kas – kitaip?!

MAMA: Na gerai, tai nesvarbu. Mano atveju nebuvo nė to.

MAMA 2: Norite pasakyti, kad pastojote be spjaudalų?

MAMA: Be mažiausio purslelio.

MAMA 2: Tai neįmanoma. Gal jums, kaip man…

MAMA: Ne, atlikti nuodugnūs tyrimai.

MAMA 2: Na tada… tada…

pauzė

MAMA 2: Žinau vieną tokį atvejį. Iš knygų. Jinai irgi pastojo be spjaudalų. Ir gimė sveikas kūdikis; tik kai jam stuktelėjo trisdešimt, žmonės jį užmušė.

MAMA: Jėzau!

MAMA 2: Jiems tokių nereikia. Jis buvo keistas. Stalium dirbo, atrodo.

MAMA: Prie meno… O mano sūnus bus kreatyvas…

MAMA 2: Neperšokus griovio nesakyk… ten kažko!

MAMA: Jis jau gims kreatyvu. Toks kruvinas, gleivėtas, o jau kreatyvas.

MAMA 2: Ar tik ne per sunkią karmą užkariat vargšui kūdikėliui…

MAMA: Ir dirbs jisai vienas. Jeigu kas ką, jis: „aš dirbu vienas!“ Bus atskalūnas, Vienišius kreatyvas.

MAMA 2: Vargšelis…

MAMA: Nes tikras kreatyvas gali būti tik vienas.

MAMA 2: Oho, debiutante!..

MAMA: Žinai, kokia tavo problema? Kad tu skeptikė. Tu netiki. Jeigu patikėtum, kad gali, tai gal ir nesubliūkštum. Tu tai gali! Pakartok!

MAMA 2: Tu tai gali.

MAMA: Aš tai galiu!

MAMA 2: Aš tai galiu!

MAMA: Ir kartok tai eilėje prie popieriaus, mankštindamasi, dažydama kiaušinius ir pjaudama šunims šėką.

MAMA 2: Mums kursuose pasakojo, kad jeigu ko nors nereflektuoji, tai to ir nėra… ir atvirkščiai. O aš nereflektuoju savo kūdikio, aš nėščia kažkaip fakultatyviai…

MAMA: Tu turi patikėti, kitaip tau nepavyks.

MAMA 2: Žinai, tada aš reflektuosiu dvynukus. Kokia naujovė! – dvynukai! Vienas bus psichologas, jį pavadinsiu tavo vardu. O kitas… Man įspyrė! Jis man įspyrė! O kitas… vėl įspyrė!

MAMA: Kaip iš spjaudalų stiklinės – dvynukai neblogai! Sprendžiant iš tavo išsipūtimo, tu jau turėtum gimdyti.

MAMA 2: Aš gimdysiu kaip katė, pasislėpusi kokioj nors palėpėj, kad niekas manęs nerastų ir nepaskandintų mano kačiukų.

MAMA: O aš gimdysiu be skausmo, vandeny; ir angelas gros birbyne.

Pabaiga

buvimas tikintis

Vladas Braziūnas

buvimas tikintis

laisvas
žmogus nesiskundžia
kuo tapo, kas paskutinę sekundę
jam leista

atbust? vilčiai leista atbust
atbuvus metus ar dešimtmečius trukusį
sapną? patikėti, kad visa dar bus
netikėtai sušvis pro rūkus, rūpesčiai

pasiliks pasliki pagriovy, kūnas pavargėlio
šunio, numuštas garvežio, kirų ir varnų
apstotas, ožiuotis nustos: vìsa pro šalį

šilko skarelė, šiltas vasaris, mėnuo
ar vėjas, neaišku, vasaris vasary šildo kamieną
viržio ar mėlynojaus, bet žalią, tą vieną akimirką žalią

Kairėnai–Žvėrynas–Vilnius–Fabijoniškės,
2007.VI.17.–2008.XII.9.

* * *
ir tada:
 estų poetas Aarne Puu
 švedų poetas Li Li
bet ir:
 savo kalbos prigimtinės
 savo tarmės išrašytojas
  Matsas Traatas
 iš laikų
 kai mes dar mylėjom
savo numirėlius
 pilnus žaizdų ir kraujo
 nukarusiomis virš sraunaus
 akmens šaknimis

 Juris Vienakis
 yra fiordas
 anapusin jūros
 toli įsiterpęs

 ką reiškia krūties apskritimas
 pirštų galiukams
 skaitantiems Brailio rašmenis

 sesuvą? žiežulą?

 žiedą
 įstrigus į sieto
 ašaras renkančio
 akį?

ir tada:
 poetų susitylėjimas

Fabijoniškės, 2008.V.7.

praradusiai šešėlį

čionai plokštelė, adoma dygsneliais
už baro beria kukabaros juoką
vieni čia geria, o kiti užmoka
toli sukriokia geležinis kelias
stotelės nepažinęs nei tavęs

ankštokas pasaulėlis, kol pražys
galvoj Panevėžys ar koks gerybės
vėžys, ar sapno žnyplės, ar beribis
siauruko ūkas, šlapias garvežys
stotelės nepamatęs nei tavęs

pradžioj žiemos jauna nuo stogo mos
mirtis, iš po nakties į pirtį kvies
patirti, ką užmiršęs, ką žuvies
balsu per sapną šauks iš tolumos
stotelės nesulaukęs nei tavęs

patirti tavo odą, nuo kaitros
pašiurpusią, panirti, kur srovelės
subėga, kur absurdiškas jų kelias
praranda jėgą, ką bejėgis grobs
stotelės nepasiekęs nei tavęs

įskilus šypsniui, kai pirties garai
ant jo ledėja ir kaltai sušvinta
lėtai įvyksta, kas nebuvo šventa
pavyksta viskas, ko nepadarei
paliks gerai, kai nebeliks tavęs

Fabijoniškės, 2008.X.16.

klevo pieva

pievoj, kur atviriau
vėjas sustato lapus
ant vienos kojos

vėjas lapoja
lapnoja per savo kapus
sapnuoja, o atsibus –
Viešpatie, ką padariau

viešas ir vienišas, nuogas
klevas, susidrovėjęs
vėjas ilgėjos
ko nesulauks

toje neįmanomoj pievoj
lapams ir vėl
sugludus

Kunigiškiai–Fabijoniškės–Saulėtekis–Panevėžys–Fabijoniškės, 2008.X.18.–XII.10.

spalis į pabaigą
avietojuose lapai
kaujas su vėju
kraujo avietės
Kunigiškiai–Fabijoniškės, 2008.X.19.–22.

* * *
tavo –
mano sapnuojamos –
sapnuose

pats sau atrodau
pagaliau
tikras
Fabijoniškės, 2008.X.22.
* * *
Trakų trakto gale
Švento Jono pašonėj
aprašyti mirties
nepažinūs

aš ir auksinėj rugių rasoj
kupidonas kupõlis
vėjas apsamanojęs
miego baltumo sutaną
erdvią eilėraščio tylą
kelia, negali pakelt
Fabijoniškės–Panevėžys–Fabijoniškės,
2008.IV.24.–XII.10.

* * *
iš šito dar šilto šlyno
pašvilpdamas lipdinėju
švilpą mėnulio vėjui

Fabijoniškės, 2009.I.15.–20.

pasaulis, kurį gyvenu

kyla baisi audra
vartanti aukštus medžius
ir išsvaidanti riedulius
ritanti rūką
nuo balkšvo Alyvų kalno
žmonių merginas
užšokdinanti negyvai
pasivertus puošniais ponaičiais

prasidėjo ne taip, tekėjo
drėgni ir drungni vėjai
stovinėjo Judėjos danguj
auksaplaukės blausios kometos

mėtų krūmas rusvais
žiedeliais, aplenkiamas Palestinos
nektarinijų, – patinas kardinolas
patelė pelenė, vėjas vienakis

paliečia ranka – užmigdo
šešėliu – karštį įvaro
akimi – atima dvasią

dvasnos vienkupriai
pakeliui į Negyvąją jūrą
gaidys gaisruojančia skiautere
gaišta į kruviną gaisą
Fabijoniškės–Jeruzalė–Varšuva, 2009.II.4.–24.

Keletas jos aš

Keletas jos aš

Gitana Gugevičiūtė

III (TREČIAS)

Geriu arbatą ir žinau, ką toliau darysiu. 1. Baigsiu gerti arbatą; 2. Apsirengsiu baltos vilnos kostiumėlį ir tokią pat baltą aptemptukę; 3. Apsiausiu aukštakulnius batus, kad tiesi ir dailiai linguojanti eisena darytų įspūdį; 4. Užeisiu į banką ir pasiimsiu viso savo gyvenimo santaupas. 5. Parduotuvėje „Pas Koltą“ paprašysiu šaunamojo ginklo už štai tą sumą, kurią padėsiu ant prekystalio. Man, aišku, pasiūlys kokį nors revolverį. Aš būsiu tam pasiruošusi ir ant stalo padėsiu antra tiek, t. y. beveik visus savo sutaupytus pinigus ir gautus pinigus už parduotą mašiną, kuri man niekada nebebus reikalinga šiame mieste. Man rekomenduos seną AKM, dar pridės 11 apkabų šovinių ir vieną granatą – aš būsiu patenkinta. AKM paguldysiu į jam specialiai pritaikytą lagaminėlį ir, išeidama pro duris, visiems palinkėsiu geros ir sėkmingos dienos. 6. Dar turėsiu laiko užeiti į bažnyčią. Susirasiu kunigą ir užpirksiu mišias už save ir mane mylinčius, už tuos, kurie yra mylimi, ir už nežinančius, ką jie daro. Tada jau bus kaip ir viskas.

Visa balta su dailiu raudonu lagaminu ateisiu į darbą. Mokytojų kambaryje sėdės Liežuvis ir Garbanos – jos manęs nė nesiteiks pastebėti, nors atrodysiu tikrai puikiai. Tik tą rytą man bus visvien jei net jos atsakys į mano pasveikinimą. Kol aš užlindusi už spintos dėliosiu ir džiaugsiuos savo brangiu pirkiniu, į kambarį sueis dar trys Pasalūnės, keturios Pavyduolės, vienas Vėpla, dėstantis muziką; Direktorius (1 vnt.) ir Pavaduotojai (2 vnt.) bei kiti, kurių aš nė neprisimenu lygiai taip pat, kaip ir jie manęs. Jie sveikins vienas kitą su naujos darbo dienos pradžia, linkės vienas kitam sėkmingo ugdymo ir ugdymosi, lavinimo ir lavinimosi, mokymo ir mokymosi, švietimo ir apsišvietimo, pabaigoj sugiedos atnašavimo giesmę „Tebūnie pašlovintas aukščiausiasis Vadovas!“ ir, sulaukę skambučio, norės skirstytis į klases, pilnas įirzusių šunyčių. Tada jau išeisiu aš ir sugiedosiu savo Vienos apkabos giesmę – pirma kris Liežuvis ir dar sušuks: „O Viešpatie, tai ta kurva!“ Direktorius ir Pavaduotojai pagrasins mane atleisti, todėl aš pati pasiskubinsiu juos atleisti nuo bet kokių pareigų: į akis nusijuoksiu, kad jų jau nebebijau ir daugiau niekada jie man nesumažins atlyginimo už tai, kad mokinį D. motina myli labiau nei aš. Prie jų – tampomų konvulsijų ir traukulių – šoks Vėpla ir dvi Pasalūnės, bet greitai kris į mirtininkų kalną. Negailėsiu jų ir negirdėsiu (šiaip jau širdį veriančių) aimanų – būsiu afekto būsenoje. Manęs nebus. Bus tik drąsus ir gražus mano kūnas, padabintas baltu kostiumėliu; mano platus pamišęs žvilgsnis, seksualiai pražiotos lūpos ir tvirtai rankose suspaustas AKM. Ant rodomojo piršto būsiu užsimovusi žiedelį su raudono rubino akimi, kuri mirksės kraujo žvaigždele gęstančių mokytojų akių danguje. „Jūs nebuvot Tie!“, – šauksiu ir vamzdį atsuksiu į triukšmą išgirdusią ir duris pravėrusią Išdavikę valytoją – ji irgi kris nuo kulkos. Be jokių abejonių… Kaip ir Rūbininkė, ir Virėja, ir 7A, ir 7B, ir visos kitos 22 klasės su visais mokiniais ir žaliaisiais kampeliais.

Aš eisiu iš klasės į klasę ir šaudysiu visa, kas juda – specialiai nesitaikydama ir per ilgai negaišdama. Aš visą laiką verksiu ir per ašaras nematysiu net kelio – ką jau bekalbėti apie vaizdą, kurį paliksiu po savęs ištuštinusi septintą apkabą.

Bet kai pamatysiu ją, tą drebančią mergaitę, sėdinčią pirmame suole ir mandagiai keliančią ranką, aš nuleisiu automatą, vėl tapsiu mokytoja ir paklausiu: „Kas nutiko, mieloji?“ Ji pasakys, kad labai bijo, nori į tualetą ir pas mamą. Aš jai ištiesiu ranką ir mudvi – maža ir gera mergaitė ir didelė, balta, kruvina moteris – eisime per kovos lauką, kuriame Teisingumo išvengusieji kelsis iš po draugų suglebusių kūnų ir melsis. Melsis ir raudos. Raudos ir drebės.

Tai darysiu pirmą kartą gyvenime, todėl man gali ir nepavykti. Galiu neteisingai

susidėti automatą ir mane, nė nespėjusią paleisti bent vienos serijos, išveš žmonės baltais chalatais. Arba gali būti, kad mane suims policija ir ilgiems metams uždarys į kalėjimą – aš bijau uždarų erdvių ir anksčiau ar vėliau pasikarsiu arba perdozuosiu narkotikų. Arba gali būti, kad nesuvaldysiu ginklo ir nusišausiu pati – tai būtų baisiai beprasmiška mirtis. Bet aš vis tiek bandysiu. Kad ir išveš. Kad ir uždarys. Kad ir nusišausiu. Kad ir suklysiu. Juk šitiek metų buvau gera. Buvau maloni. Buvau paprasta. Buvau kantri. Paskui bandžiau būti gera, maloni, kantri, paprasta. Paskui bandžiau nebūti jokia – be klausos, be humoro, be regėjimo… Tik arbatą išgersiu ir – prie antro punkto.

V (PENKTAS)

Žiūriu į kiaurą vilnonę kojinę.

Mano rankose garuoja kavos puodelis, aš verkiu pasikrūpčiodama ir patąsoma traukulių, žvelgiu pro langą, o už lango šniokščia lietus. Iš nosies vis lenda snarglys ir tai gadina estetišką verksmo kinematografiją. Ant mano palangės svogūnai jau tuoj siųs laiškus, aš verkiu, stiklas verkia irgi, bet kai užsikeliu koją ant taburetės, ketindama patogiau įsitaisyti, pamatau pliką nykštį ir prunkšteliu. Iš pradžių kavos ir seilių mišiniu apsipurškiu chalatą, paskui į skalbinių dėžę įgrūdu ir naktinius marškinius. Stoviu prie lango pusnuogė ir geriu kavą. Mane šildo mintys, tauri nuoskauda ir liūdesys. Jis – tikriáusias.

Man dar skauda pasmakrę ir kojos mano – tarsi ne mano. Mano rankos – tarsi ne mano. Mano visi žodžiai – tarsi ne mano. Ir tikriausiai to mano aš niekada neturėjau. Net ir mintys ne mano: jų per daug. Jos laksto skirtingomis kryptimis. Jos nesuvaldomos. Jos materializuojasi. Jos išlipa iš galvos ir vaikšto kitų žmonių knygose, gulinėja psichoterapeutų kabinetuose ant kušečių.

Aš geriu kavą ir pasaulis manyje sušyla: išgaruoja drėgmė, sudygsta prisiminimai ir banalūs jausmai. Gerumas didesnis už nuoskaudą. Nuoskauda mažesnė už meilę. Kojinės skylė nuotaikingesnė už jo žodžius, kad esu apgailėtina. Tuščia vieta. Bet tokia aš ir esu – tuščia vieta. Mane galima užpildyti. Aš pati sau nereikalinga. Manęs nėra be kito. Aš esu šuo, geriantis kavą. Man skauda, bet ar gali būti kitaip. Ar gali būti laisvė arčiau nei per grandinės ilgį? Per žodžio ilgesį? Ar gali būti daugiau atsakymų nei tuščios retorikos?

Dabar aš geriu kavą ir vis dar stoviu pusnuogė pašiurpusia žąsies oda, bet kai tarp dantų sutraškės kavos tirščiai, ji pradės rengtis išeiginius drabužius. Toji kita ji – paklos lovą, o anoji – išsitrauks iš vaistinėlės buteliuką su piliulėmis. Dar kita – visus namuose esančius apatinius baltinius sukarpys į smulkias skiauteles, kažkuri ištrauks du naujutėlius trapaus balto porceliano puodelius iš dėžės ir pastatys juos ant stalo. Kai aš išsivalysiu dantis, ji kvėpinsis Elizabeth Arden Provocative kvepalais. Toji kita ji – paskambins mamai ir primins ją mylinti, o anoji vartys albumą ir susiruoš kelionei į praeitį gražinti visko, ko perdaug prisirinko: raukšlių, kilogramų, nuovargio… Aš nusimausiu tą kvailą kojinę ir išmesiu ją šiukšlių dėžėn, apsiausiu aukštakulnius batelius. Vyras dar kurį laiką dirbs ir galvos tik apie darbą, bet kai sugrįš, aš jam pasiūlysiu kavos. Mes gersime kavą ir jis džiaugsis, kad aš tokia graži ir linksma, stebėsis, už ką mane mušė šiandien rytą ir keleto metų praeityje; atsiprašys ir bučiuos man rankas, lūpas ir kaklą. Man bus drovu ir aš virpėsiu kaip avižėlė. Po valandos į švarią kriauklę nutūps du plono porceliano puodukai, spaudžiami juodrusvių kavos tirščių, o į švarų lovos debesį nusileis du mūsų senstantys kūnai, svaigstantys nuo kvepalų, nuo bendrumo ir artumos. Mes gulėsime ir žiūrėsime vienas kitam į akis, glostysime vienas kitam plaukus, šypsosimės, kalbėsime niekus, labai protingai tylėsime, kol nuvargę užmigsime ir daugiau niekada nesikelsime…

Bet dabar aš geriu kavą ir gali būti, kad vienas puodelis talpesnis nei du. Gali būti, kad aš niekada neturėsiu Elizabeth Arden Provocative kvepalų, kad mano vyras negrįš, kad aš nerasiu to buteliuko, jei tos kitos kitaip panorės… Gali būti, kad rytoj aš vis dar gersiu kavą ir verksiu už du: save ir lietų.

PASKUTINIS

Kiekvieną vakarą įsipilu stiklą degtinės. Geriu ir dabar. Ir vakar. Ir seniai. Ir kadaise. Dabar geriu degtinę su citrina ir esu įsitikinusi, kad kitaip nebus. Net ir tada, kai po vieną dulkelę jį išrinksiu, suversiu ir sugriausiu tai, ką į krūvą nešiau. Ką krovė tėvai ir tėvų tėvai ir pastarųjų gimdyvės ir gimdytojai, ir kiti prieš juos buvę… Būčiau išėjusi, bet jis mane sulaikė. Būtų buvę kitaip.

Jo veidrodžiai surinko mano veidus. Užrašė mano būsenas. Sukonspektavo jausmus. Jo lovos girgžda mano balsais, alsuoja mano pagiriomis. Jo pagalvės verkia mano vyrų. Jo kilimai neša mano žingsnius. Jo sienos sprogsta mano juoko aidu. Jo užuolaidos gamina mano pietų kvapą. Jo kėdės kelia mano svorį. Jo archyvuose bedantė aš čiulpiu krūtį. Rašau A. Dainuoju a-a-a-a-a-a-a-a… Čiaudau nuo žiedadulkių. Iškakoju mamos žiedą su dirbtiniu perlu. Žiūriu filmą „Titanikas“. Kerpu įaugusio nago šaknis. Pakeičiu spynas ir vėl pametu raktus. Pametu-pameta…

Dabar jau nebenoriu tverti. Šiandien aš pakėliau grindų juostas ir neradau po jomis svirplių. Aš užmušiau vandentiekio gyvates ir nebebus ten gyvybės. Aš atvėriau laidų arterijas, bet šviesos ten nebuvo. Aš atidariau visas duris, bet išeities neradau. Aš priėjau sieną, liepto galą, bet dievas nepašaukė.

Degtinės turiu daug. Citrina, tiesa, baigiasi. Gerti paprasčiau nei medituoti. Aš paleidau kraują, bet jis lieka namie.

Nuoskilos

www. durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

Nuoskilos

Gintaras Grajauskas

Poeto buveinė

Tai pats aukščiausias Parnaso taškas. Ne, ten visai ne dramblio kaulo bokštas – tai bokštas, sukrautas ir sulipintas iš savo paties pasaulėžiūrų, įsitikinimų, praregėjimų, nusivylimų ir slaptų abejonių. Bokštas iš nukirptų nagų, iš būtojo laiko, iš rytinių traiškanų ir išslinkusių plaukų, lipnių seilių, sūrsvų ašarų ir sudžiūvusių ekskrementų.

Bokšto viršuje tupi poetas – kraipo susiraukšlėjusį grifo kaklą, dairosi aplinkui ir kažką vis rašo.

Aktorius

Aktorius nulipa nuo scenos ir, draugiškai linkčiodamas, atsisėda salėje tarp žiūrovų. Žiūrovai kurį laiką mandagiai tyli, vėliau sunerimsta: nepritariamai šnabždasi, gūžčioja pečiais, kol vienas jų pakyla iš vietos ir rūsčiai suraukęs antakius rėkia: ką čia vaidini?! Marš atgal, į sceną!

Aukcionas

Jie siūlo sumas – vienas per kitą; net neįtardami, jog visa, dėl ko jie taip įnirtingai kaunasi, tėra mano lavonas.

Sveikatos patikrinimas

„Kuo skundžiatės?“

„Nieko rimto, įprastinė koma. Šiaip esu visiškai sveikas. Reikia pažymos darbovietei, ir tiek. Na, žinot. Kad galiu kontaktuoti su žmonėmis.“

„Žinoma, galite. Tai neužkrečiama.“

„O pagydoma? Žinote, šioks toks diskomfortas…“

„Na, pasitaiko. Kai kurie prisikelia. Nors gal paprasčiau būtų tiesiog kartą imti ir numirti, kaip manote? Šiaip ar taip, juk jūsų vis tiek nebėr.“

„Kad aš neturiu jėgų ką nors manyti.“

„Na taip, suprantama. Tai vienas komos požymių.“

(Pauzė.)

„Sąnarių naktimis nemaudžia? Rankos netirpsta? Jaučiu, jog vienas jūsų stuburo slankstelių atrofuojasi.“

„Kartais būna. Bet nedažnai.“

„Ką gi. Gerai, išrašysiu jums pažymą – lengvos formos koma, fiziškai sveikas.“

Tiesiog protu nesuvokiama

Pasirodo, vieniems patinka vieni dalykai, o kitiems – visai kiti.

Argi ne keista?

Kai įsigilini, net nejauku kažkaip.

Pratimas meditacijai

Varinėti po savo kūną savąjį „aš“, įsivaizduojamą tarsi rutulį, tokį kumščio dydžio: pradžioje kakta (tas taškas, kur trečioji akis), pakaušis, paskui per kaklą nuridenkite į kairę plaštaką, paskui į dešinę plaštaką, tuomet atgal į kaktą. Pratimą pakartokite – tik vietoj grįžimo po plaštakų kakton nuridenkite kamuolį į bambą, vėl į rankas, tada papilvė, kundalinis taškas, o iš ten keliaukite į kairę pėdą, grįžkite į kundalinį, tuomet dešinė pėda. Vėliau kartokite pratimą, prijungdami vis daugiau taškų: „aš“ – kepenys, „aš“ – Adomo obuolys, „aš“ – dešinysis kelis, „aš“ – mažasis kairės rankos pirštelis, „aš“ – dešimt centimetrų nuo savojo kūno.

Kai tobulai įvaldysite šį pratimą, išsilupkite tą kumščio dydžio kamuoliuką ir išmeskite jį velniop – jums jo daugiau nebereikia.

Visų didžiausias ištvirkėlis

Taip, žinoma, tai neabejotinai jisai. Atspėjote.

Jis sugundo, priverčia virpėti iš geismo, o tuomet pabėga, vietoj savęs į meilės guolį paguldęs eilėraštį.

Mano siaubas ir džiaugsmas

Kartais jaučiu virš savo vargšės galvos milžiniškų, neaprėpiamų sparnų dvelksmą.

Sakiau gi

Aš visai ne joks elfų princas, o pusiau goblinas, pusiau jūrų kiaulytė – na ta, su burtų lapeliu dantyse, nuo aklo rylininko katarinkos.

Antausius atlaikysiu – bet antsnukio man niekas neuždės

Jums tai – literatūra, savaitgalio skaitymai, kultūros dalis.

O man – viso gyvenimo reikalas, mano karas.

Kas dar neaišku?