Vladas Braziūnas
buvimas tikintis
laisvas
žmogus nesiskundžia
kuo tapo, kas paskutinę sekundę
jam leista
atbust? vilčiai leista atbust
atbuvus metus ar dešimtmečius trukusį
sapną? patikėti, kad visa dar bus
netikėtai sušvis pro rūkus, rūpesčiai
pasiliks pasliki pagriovy, kūnas pavargėlio
šunio, numuštas garvežio, kirų ir varnų
apstotas, ožiuotis nustos: vìsa pro šalį
šilko skarelė, šiltas vasaris, mėnuo
ar vėjas, neaišku, vasaris vasary šildo kamieną
viržio ar mėlynojaus, bet žalią, tą vieną akimirką žalią
Kairėnai–Žvėrynas–Vilnius–Fabijoniškės,
2007.VI.17.–2008.XII.9.
* * *
ir tada:
estų poetas Aarne Puu
švedų poetas Li Li
bet ir:
savo kalbos prigimtinės
savo tarmės išrašytojas
Matsas Traatas
iš laikų
kai mes dar mylėjom
savo numirėlius
pilnus žaizdų ir kraujo
nukarusiomis virš sraunaus
akmens šaknimis
Juris Vienakis
yra fiordas
anapusin jūros
toli įsiterpęs
ką reiškia krūties apskritimas
pirštų galiukams
skaitantiems Brailio rašmenis
sesuvą? žiežulą?
žiedą
įstrigus į sieto
ašaras renkančio
akį?
ir tada:
poetų susitylėjimas
Fabijoniškės, 2008.V.7.
praradusiai šešėlį
čionai plokštelė, adoma dygsneliais
už baro beria kukabaros juoką
vieni čia geria, o kiti užmoka
toli sukriokia geležinis kelias
stotelės nepažinęs nei tavęs
ankštokas pasaulėlis, kol pražys
galvoj Panevėžys ar koks gerybės
vėžys, ar sapno žnyplės, ar beribis
siauruko ūkas, šlapias garvežys
stotelės nepamatęs nei tavęs
pradžioj žiemos jauna nuo stogo mos
mirtis, iš po nakties į pirtį kvies
patirti, ką užmiršęs, ką žuvies
balsu per sapną šauks iš tolumos
stotelės nesulaukęs nei tavęs
patirti tavo odą, nuo kaitros
pašiurpusią, panirti, kur srovelės
subėga, kur absurdiškas jų kelias
praranda jėgą, ką bejėgis grobs
stotelės nepasiekęs nei tavęs
įskilus šypsniui, kai pirties garai
ant jo ledėja ir kaltai sušvinta
lėtai įvyksta, kas nebuvo šventa
pavyksta viskas, ko nepadarei
paliks gerai, kai nebeliks tavęs
Fabijoniškės, 2008.X.16.
klevo pieva
pievoj, kur atviriau
vėjas sustato lapus
ant vienos kojos
vėjas lapoja
lapnoja per savo kapus
sapnuoja, o atsibus –
Viešpatie, ką padariau
viešas ir vienišas, nuogas
klevas, susidrovėjęs
vėjas ilgėjos
ko nesulauks
toje neįmanomoj pievoj
lapams ir vėl
sugludus
Kunigiškiai–Fabijoniškės–Saulėtekis–Panevėžys–Fabijoniškės, 2008.X.18.–XII.10.
spalis į pabaigą
avietojuose lapai
kaujas su vėju
kraujo avietės
Kunigiškiai–Fabijoniškės, 2008.X.19.–22.
* * *
tavo –
mano sapnuojamos –
sapnuose
aš
pats sau atrodau
pagaliau
tikras
Fabijoniškės, 2008.X.22.
* * *
Trakų trakto gale
Švento Jono pašonėj
aprašyti mirties
nepažinūs
aš ir auksinėj rugių rasoj
kupidonas kupõlis
vėjas apsamanojęs
miego baltumo sutaną
erdvią eilėraščio tylą
kelia, negali pakelt
Fabijoniškės–Panevėžys–Fabijoniškės,
2008.IV.24.–XII.10.
* * *
iš šito dar šilto šlyno
pašvilpdamas lipdinėju
švilpą mėnulio vėjui
Fabijoniškės, 2009.I.15.–20.
pasaulis, kurį gyvenu
kyla baisi audra
vartanti aukštus medžius
ir išsvaidanti riedulius
ritanti rūką
nuo balkšvo Alyvų kalno
žmonių merginas
užšokdinanti negyvai
pasivertus puošniais ponaičiais
prasidėjo ne taip, tekėjo
drėgni ir drungni vėjai
stovinėjo Judėjos danguj
auksaplaukės blausios kometos
mėtų krūmas rusvais
žiedeliais, aplenkiamas Palestinos
nektarinijų, – patinas kardinolas
patelė pelenė, vėjas vienakis
paliečia ranka – užmigdo
šešėliu – karštį įvaro
akimi – atima dvasią
dvasnos vienkupriai
pakeliui į Negyvąją jūrą
gaidys gaisruojančia skiautere
gaišta į kruviną gaisą
Fabijoniškės–Jeruzalė–Varšuva, 2009.II.4.–24.