Į Austriją – su lietuviškos muzikos misija

Į Austriją – su lietuviškos muzikos misija

Danutė Petrauskaitė

Kelionė į Austriją visada yra didžiulė šventė, ypač muzikams, nes šios šalies muzikinės kultūros istorija yra tokia turtinga ir įvairi, kad su ja susipažinti nepakanka vieno ar dviejų apsilankymų.

Tad Erasmus programos teikiama galimybe pakeliauti po šią šalį ir reprezentuoti Klaipėdos universitetą pasinaudojo Menų fakulteto pianistė, Fortepijono katedros vedėja doc. Jūratė Karosaitė ir šio straipsnio autorė. Kelionės tikslas – akademinis: skaityti paskaitas ir surengti koncertą Kremse prie Dunojaus.

Kaip J.Strausso valsas

Austriją sudaro devyni regionai, vadinami žemėmis. Vienas jų, Žemutinė Austrija, pagal plotą šalyje yra pats didžiausias. Jo sostinė – Sankt Pioltenas. Šalia jo ant Dunojaus kranto ir yra įsikūręs Kremso miestelis, turintis apie 24000 gyventojų.

Jame veikia universitetas, aukštoji pedagoginė mokykla, ruošianti įvairių dalykų, tarp jų – ir muzikos mokytojus, technologijos kolegija, muzikos mokykla ir daugybė vidurinių mokyklų bei gimnazijų.

Nemažai Kremso ir jo apylinkėse gyvenančių žmonių augina vynuoges ir gamina iš jų vyną. Vieniems tai – pragyvenimo šaltinis, kitiems – laisvalaikio džiaugsmas. Todėl miestelis iš įvairių pusių yra apsuptas vynuogynų plantacijų. Uogas nuo šalčių apsaugo kalnai, tad didesnis ar mažesnis derlius yra visada garantuotas. Nuo seno šiose vietovėse vyksta vynuogių nuėmimo šventės, ypač populiarios ir iki šiol yra dainuojamos dainos apie vyną. Šis gėrimas yra neatskiriama austrų mitybos dalis, jis – taip pat labai svarbus gyvenimo būdo bruožas, susijęs su austrų pomėgiu dainuoti ir šokti. Tačiau niekur neteko sutikti girtų ar įkaušusių žmonių. Mat nors austrai ir gausiai vartoja vyną, ypač baltą, tačiau jį nuolat skiedžia vandeniu. Šalia vynuogių yra auginami ir abrikosai. Iš jų gaminamos uogienės, likerai, saldainiai.

Todėl susidaro įspūdis, kad gyvenimas Žemutinėje Austrijoje yra linksmas ir nerūpestingas, kokį mes galime įsivaizduoti, klausydamiesi Johanno Strausso valso „Žydrasis Dunojus“.

Melskis, dirbk, skaityk

Austrijoje yra paplitusi katalikybė, todėl šis kraštas garsėja puošniomis barokinio stiliaus bažnyčiomis ir iki šiol tebeveikiančiais vienuolynais.

Vienas didžiausių yra Melko benediktinų vienuolynas, išsiskiriantis iš kitų įspūdinga architektūra bei turtingu interjeru. Tačiau labiausiai stulbino jo biblioteka, kurioje yra sukaupta apie 80000 knygų ir 2000 senovinių rankraščių, dauguma jų – su nuostabiais piešiniais, nes, kaip aiškino šv. Benediktas, „Dievą turime garbinti visuose kūriniuose“.

Benediktinų credo telpa trijuose žodžiuose – melskis, dirbk, skaityk, – todėl šalia vienuolyno yra įsikūrusi mokykla, garsėjanti visame krašte savo aukštu mokymo lygiu.

Ir bažnyčios, ir vienuolynai glaudžiai susiję su muzikine kultūra. Juose įrengti vargonai stebina savo didingumu ir puošnumu, jais groja iš įvairių šalių atvykstantys vargonininkai. Kunigai ir vienuoliai taip pat remia kamerinės, simfoninės bei sceninės muzikos atlikimą. Jie prisideda rengiant vasaros festivalius, operų bei oratorijų pastatymus.

Muzika – lyg vynas

Austrams muzika yra lyg vynas. Jie be jos negali gyventi.

Atvykusius į Vieną keliautojus pasitinka gausios afišos, reklamuojančios įvairaus pobūdžio koncertus – pradedant kameriniais, rengiamais istorinės reikšmės salėse, susijusiose su J.Haydno, W.A.Mozarto, L. van Beethoveno vardais, ar imperatoriškuose rūmuose, ir baigiant žymiuoju Vienos operos teatru, į kurį bilietai išgraibstomi dar prieš gerą pusmetį.

Gegužės mėnesio sensacija – R.Wagnerio atnaujintas „Nibelungų žiedo“ pastatymas. Kad į šias operas patekti norinčiųjų yra išties daug, bylojo eilės prie kasų – žmonės laukė stovimų vietų.

Dauguma koncertų, ypač lengvo pobūdžio, yra skirti turistams, viliojamiems J.Strausso valsais ir operečių ištraukomis. Rimtesnius koncertus siūlo Vienos filharmonija ir Muzikos draugija (Wiener Musikverein).

Austrijos sostinė garsėja ir muziejų gausa, ir architektūriniais paminklais. Beveik visose pagrindinėse gatvėse galima aptikti muzikos klasikų pėdsakų, o centrinėse kapinėse prie L.van Beethoveno, F.Schuberto, J.Brahmso, H.Wolfo, J.Srausso tėvo bei sūnaus kapų nuolat būriuojasi žmonės, lenkiantys galvą prieš šiuos muzikos korifėjus.

Batus palieka koridoriuje

Muzikinis gyvenimas verda ir mažuose miesteliuose, kurie taip pat turi geras sales ir puikius instrumentus. Tuo teko įsitikinti apsilankius Sankt Piolteno bažnytinės muzikos konservatorijoje, vienoje iš keturių tokio tipo įstaigų visoje Austrijoje.

Mat austrai didžiulį dėmesį skiria liturginei muzikai – grojimui vargonais, giedojimui chore ir dirigavimui. Kadangi pragyventi vien iš bažnyčios vargonininko darbo nėra lengva, tai studentai šalia esančiame universitete studijuoja ir kitus dalykus, įgydami dar vieną kvalifikaciją.

Beje, visos mokyklos, kuriose teko lankytis, yra puikiai įrengtos, suremontuotos, klasėse stovi nauji muzikos instrumentai, nuo ryto iki vakaro vyksta muzikos pamokos, nes mokosi ne tik vaikai, bet ir garbaus amžiaus seneliai. Jose tvyro darbinė nuotaika, tvarka. Mokiniai, prieš įžengdami į klasę, savo batus palieka koridoriuje ir ap-

siauna šlepetes. Mokytojus irgi buvo galima išvysti vienomis kojinėmis. Visa tai suteikia jaukumo, lyg būtų muzikuojama namuose, o kartu tai pedada mokykloje palaikyti ir švarą.

Koncertavo J.Karosaitė

Pagrindinis Erasmus dėstytojų mainų programos uždavinys yra keistis aukštųjų mokyklų pedagogais. Jie studentams turi skaityti paskaitas, per savaitę – ne mažiau kaip penkias akademines valandas. Tačiau atlikėjai į šį skaičių įtraukia ir koncertus, kurių daug mieliau nei paskaitų klausosi ir studentai, ir pedagogai.

J.Karosaitė parengė 50 min. trukmės rečitalį ir jo metu atliko lietuvių kompozitorių fortepijoninius kūrinius – pradedant M.K.Čiurlionio preliudais ir baigiant A.Remesos „Stigmomis“. Taigi austrams buvo suteikta galimybė istoriškai susipažinti su lietuviškos fortepijoninės muzikos raida. Jie turėjo progą išgirsti ir B.Dvariono, S.Vainiūno, A.Račiūno bei V.Barkausko kūrinius.

Koncertas vyko jaukioje muzikos mokyklos salėje, į kurią susirinko nemažas būrys klausytojų – vaikų ir suaugusiųjų. Visi jie negailėjo dėmesio ir pianistei, ir koncerto komentatorei – šio straipsnio autorei. Iš karto buvo akivaizdu, kad labiausiai jiems patiko M.K.Čiurlionio ir V.Barkausko muzika. Pastarasis kompozitorius itin sudomino fortepijono pedagogus, tad grįžus į Lietuvą teko jiems išsiųsti „Penkis Vytuko paveikslėlius“, skirtus jauniesiems pianistams atlikti keturiomis rankomis.

J.Karosaitės pasirodymas buvo labai aukštai įvertintas. Jo organizatoriai jį pavadino fantastiniu ir pakvietė atlikėją dar kartą apsilankyti Kremse.

Padėjo kolegos austrai

J.Karosaitei pasitaikė proga „pačiupinėti“ ir Sankt Piolteno bažnytinės muzikos konservatorijos salės fortepijono klaviatūrą bei direktoriaus akivaizdoje atlikti kelis lietuvių kompozitorių preliudus. Ten muzikos mokyklos klasių ir salių akustika yra labai gera, įrengiant šias auditorijas ja iš anksto buvo pasirūpinta. Todėl muzikos klausytis ir ją atlikti gerais instrumentais yra vienas malonumas.

J.Karosaitės grojimas pasižymėjo muzikalumu, emocionalumu, gera technika. Ji įrodė, kad gali puikiai atlikti ir romantinio stiliaus, ir modernius XX a. pabaigos kūrinius. Nepaisant pianistės didelio užimtumo ir administracinių darbų, norisi jai palinkėti dažniau koncertuoti Lietuvoje, o ne vien tik erasminėse kelionėse.

Pastaroji kelionė įvyko padedant dviem pedagogams – Reginai ir Manfredui Stummeriams, be kurių pagalbos būtų buvę sunku išsiversti. Šie muzikai, lankęsi prieš keletą metų Klaipėdoje, minutės tikslumu suplanavo visą penkių darbo dienų savaitę, derindami viešnių iš Lietuvos akademinį darbą su pažintinėmis kelionėmis. Jie ne tik parodė savo kraštą, bet ir suteikė galimybę reprezentuoti Lietuvos muzikinę kultūrą, kurios sklaida ir yra vienas pagrindinių KU Menų fakulteto dėstytojų erasminių vizitų tikslų.

Langas

 

Langas

Į „Nord Art” parodą Vokietijoje

Klaipėdiečių tapytojo Virginijaus Viningo ir fotomenininko Vyto Karaciejaus darbai iškeliavo į tarptautinę parodą „Nord Art” Vokietijoje.

Didžiulė vaizduojamojo meno paroda „Nord Art” birželio 13 – rugsėjo 27 dienomis veiks Biudelsdorfe ir Rendsburge – parodų salėse, senoje Karlstuto liejykloje įsikūrusiame meno fabrike, miestų aikštėse ir parkuose. Ji kasmet rengiama šių miestų iniciatyva, joje laukiamos visos vaizduojamojo meno medijos.

Šiemet parodos organizatoriai konkurso būdu atrinko 218 menininkų iš 34 šalių. Tarp pakviestųjų prisijungti prie parodos – penki lietuvių menininkai: vilnietis Algis Griškevičius, kaunietė Indrė Šataitė-Baronė, druskininkietė tekstilininkė Jūratė Kazakevičiūtė ir du klaipėdiečiai – fotografas V.Karaciejus bei tapytojas V.Viningas, „Nord Art” dalyvavęs ir pernai.

Parodos rengėjai „Nord Art” ekspozicijai atsirinko tris V.Viningo paveikslus iš ciklo „Improviza“ (2008) bei penkias V.Karaciejaus fotografijas iš serijos „Būties miražai“ (2007).

Į Vokietiją fotomenininkas V.Karaciejus netrukus nuveš ir autorinę parodą, reprezentuojančią Lietuvos pajūrį ir uostamiestį. Birželio 17-ąją Kylio prekybos ir kultūros centre bus atidaryta jo fotografijų paroda „Lietuvos perlai: Klaipėda ir Neringa“. Kaip pasakojo autorius, joje bus per 70 fotografijų ant drobės, tarp jų – ir įspūdingo formato panoramos iki trijų metrų ilgio. Šiai parodai menininkas ruošia po kelis darbus iš ciklų „Ūkų krantinės“, „Smėlio legenda“, „Jūros paslaptys“, dar pridės naujausių Klaipėdos miesto ir pajūrio peizažų.

Aštuntoji instaliacijos versija

Balandžio 25-ąją Arenshopo (Vokietija) galerijoje „Neues Kunsthaus“ atidaryta paroda „3+3. Jaunas menas”, kurioje iki birželio 22-osios demonstruojami klaipėdiečio Gyčio Skudžinsko, švedės Aleksandros Kucharska’os ir vokietės Andrea’os Hildebrandt darbai.

G.Skudžinskas parodoje pristato fotoinstaliaciją „Traces 008“. Specialiai „Neues Kunsthaus“ galerijai sukurtoje instaliacijoje plėtojama miesto žymėjimo ir perkūrimo strategija.

Instaliacija „Neues Kunsthaus“ galerijoje – jau aštuntoji G.Skudžinsko kūrinio versija.

„Vokietijoje itin aiškus skirtumas nuo mūsiškės situacijos. Ten galerijos dirba ne dėl „baltų sienų”, o dėl meno kūrinių. Todėl mano instaliacija išsiplėtė daugiau nei bet kada anksčiau, – pasakojo G.Skudžinskas. – Instaliacijoje naudojama grafika eksponuojama ne tik ant sienų, bet ir ant lubų, grindų, o diskutuojant su galerijos direktore Susana keletas ekspozicijos elementų atsirado ir išorinėje galerijos erdveje – lauke.” Lankytojai, patekę į G.Skudžinsko ekspozicijos plotą, dažniausiai kūrinį vertino žodžiu „total”, o autorius džiaugėsi, kad pavyko totaliai užvaldyti erdvę.

Rezidentūrinę G.Skudžinsko kelionę į Vokietiją organizavo Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC), parėmė Tarptautinių kultūros programų centras.

Pagal tarptautinę kultūros mainų programą su Arenshopo menininkų namais „Lukas“ juose šiemet balandį kūrusios trijulės paro-

da „3+3. Jaunas menas” vasaros pabaigoje atkeliaus ir į Klaipėdą – rugpjūčio 7–28 dienomis bus eksponuojama Kultūrų komunikacijų centre. O spalio 17 – lapkričio 22 dienomis ji jau viešės Švedijoje, Istado meno muziejuje.

P.Domšaičio paveikslai keliauja

Šiauliuose iki birželio 19-osios svečiuojasi paroda „Pranas Domšaitis (1880–1965). Tapyba“ iš Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Prano Domšaičio galerijos Klaipėdoje rinkinių.

Šiauliuose eksponuojami 27 dailininko aliejiniai paveikslai, pristatantys jo kūrybą iki Antrojo pasaulinio karo, kai dailininkas gyveno Vokietijoje ir Austrijoje, bei vėlyvieji kūriniai, sukurti pokariu, jam persikėlus į Pietų Afrikos Respubliką.

P.Domšaičio paveikslai jaukiai įkurdinti ką tik restauruotoje, prabangioje „Aušros“ muziejaus Ch.Frenkelio viloje greta vertingų meno kūrinių, puošiančių jos ekspozicijas. Vilos interjerai, ypatinga čia tvyranti kultūrinė atmosfera kuria puikų foną vertingai P.Domšaičio tapybai. Parodos atidaryme dalyvavo gausus Šiaulių inteligentų, meno ir kultūros žmonių būrys.

Pastaruoju metu P.Domšaičio kūriniai nuolat keliauja. LDM turima P.Domšaičio 665 darbų kolekcija, be nuolatinėje Prano Domšaičio galerijos ekspozicijoje pristatomų 280 aliejinių paveikslų, pastelių, akvarelių ir grafikos kūrinių, leidžia suformuoti bent kelias kilnojamas parodas. P.Domšaičio darbų paroda jau buvo surengta Šilutės muziejuje, praėjusių metų pabaigoje 15 paveikslų religiniais motyvais eksponuoti parodoje Lince, kur sulaukė ypatingo Austrijos visuomenės ir spaudos dėmesio. Keturi peizažai buvo rodomi Vilniuje ką tik pasibaigusioje unikalioje tarptautinėje dailės parodoje „Gamtos ilgesys. Europos peizažai“, parengtoje Vilniaus ir Linco muziejų. Tikėkimės, kad dailininko kūryba bus pristatyta ir naujojoje Nacionalinėje dailės galerijoje.

Londono mugėje – ir klaipėdietis

Klaipėdietis tapytojas Algimantas Ramanauskas su savo kūriniais dalyvaus didžiausioje Didžiojoje Britanijoje menų mugėje „Untitled Artists Fair”.

Gegužės 29–30 dienomis vienintelio Lietuvos atstovo darbus bus galima įsigyti ar bent pamatyti su kitų 130 dailininkų iš viso pasaulio kūriniais tarptautinėje menų mugėje Londone.

54-erių tapytojas A.Rama-nauskas parodose dalyvauja nuo 1985-ųjų, Lietuvos dailininkų sąjungos narys (2000). Nemažai jo parodų surengta ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Danijoje. Autorius turi net dvi profesijas – dailininko dizainerio ir architekto, taip pat yra studijavęs dramos režisūrą.

Bet A.Ramanausko kūrybos sritis – tapyba. Jo tapybos darbai – labai skirtingi. Vieni kupini tragizmo, kiti – ramūs ar dvelkiantys paslaptimi.

Tapytojo fantastinės simbolinės kompozicijos tiesiog spinduliuoja erdvės ir begalybės pojūčiu. Šio menininko paveikslų spalvinės formos kuria žaismingą ritmą, teikia vaizdui neapčiuopiamo lengvumo ir romantikos.

Jo darbai ir jis pats nuolat keliauja. 1996–1998 m. A.Ramanauskas gyveno ir kūrė JAV, 2004 – 2005 m. – Anglijoje, ten dalyvavo parodose ir meno festivaliuose. 1997-aisiais laimėjo pirmąją vietą tapybos kategorijoje Žaliojo meno festivalyje Floridoje.

Nuo 2006-ųjų dailininkas vėl gyvena ir tapo Lietuvoje, Klaipėdoje, aktyviai dalyvauja parodose Tėvynėje ir užsienyje.

D.Meškauskui – publikos laurai

31-ajame „Lietuvos teatrų pavasaryje“ Kaune parodyta 15 sezono premjerų, tarp jų – ir dvi klaipėdietiškos. Bet su laurais iš festivalio į Klaipėdą grįžo tik aktorius Darius Meškauskas, apdovanotas už Hamleto vaidmenį Vilniuje gimusiame Oskaro Koršunovo teatro spektaklyje.

Balandžio 15 – gegužės 9 dienomis vykusiame festivalyje savo naujienas pristatė valstybiniai ir komerciniai Lietuvos teatrai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio, deja, žiūrovams nepasiūlę nė vieno lietuviškos dramos veikalo. Bet šiemet teatrai atvežė ir kamerinių bei monospektaklių, kurių laukė papildomi prizai.

Balandžio 28-ąją Kauno dramos teatre Klaipėdos dramos teatras pristatė „Mano Hamletą“ (rež. Beso Kupreišvili’s), kuriame vaidinantis aktorius Vytautas Paukštė už Hamleto vaidmenį šiemet apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Prieš tai balandžio 24-ąją festivalyje parodytas ir Povilo Gaidžio naujausias spektaklis – E.E.Schmito „Oskaras ir ponia Rožė“.

Vis dėlto geriausiu didžiosios scenos režisieriumi festivalio žiuri pripažino O.Koršunovą – už „Hamletą“, o žiūrovai – Dainiaus Kazlausko režisuotus „Duetus“. Geriausiu mažosios scenos režisieriumi tapo Rolandas Kazlas („Geležis ir sidabras“). Publika savo simpatijas atidavė aktorėms Viktorijai Kuodytei („Duetai“), Eglei Gabrėnaitei ir Nijolei Narmontaitei („Kapinių klubas“), o geriausiu vyro vaidmens atlikėju išrinko klaipėdietį D.Meškauską („Hamletas“). Specialūs prizai įteikti Aidui Giniočiui – už profesinį meistriškumą kameriniame žanre („Mašininkai“) ir Andriui Kaniavai – už originalius režisūrinius sprendimus („Pinokio kronikos“). Kauno savivaldybės prizas atiteko aktorei Nijolei Lepeškaitei („Liūdnas Dievas“).

Parengė Rita Bočiulytė

Gaiviai ir pavasariškai džiugiai

Gaiviai ir pavasariškai džiugiai

Danutė Petrauskaitė

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikos istorijos ir teorijos katedros bendrame dėstytojų ir magistrantų koncerte skambėjo uostamiesčio kompozitorių kūriniai – premjeros ir naujos interpretacijos, kitos anksčiau parašytų opusų versijos.

Priminė gražią tradiciją

Tai buvo puiki proga išgirsti, kaip kuria studijuojantis jaunimas, kaip skamba jų dėstytojų muzika.

Anksčiau muzikinė miesto visuomenė buvo įpratusi beveik kiekvienais metais klausytis naujausių Klaipėdos kompozitorių kūrinių. Jie dažnai skambėdavo šiuolaikinės muzikos festivaliuose „Marių klavyrai“ ar muzikologų rengiamų konferencijų „Muzikos meno idėjos ir keliai“ metu. Deja, „Marių klavyrų“ laikas jau praėjo, o konferencijos, pradėtos organizuoti 1994-aisiais, kelerius metus buvo nutrūkusios.

Tačiau prisiminus gražią, bet šiek tiek primirštą tradiciją, Klaipėdos universiteto Muzikos teorijos ir istorijos katedra bei Muzikologijos institutas šiemet balandžio 29-ąją vėl pakvietė visus, besidominčius ir muzikos praeitimi, ir jos ateities perspektyvomis į mokslinę-metodinę konferenciją, kurią ir užbaigė kompozitorių koncertas.

Jame skambėjo ne tik klaipėdiečių kompozitorių-profesionalų Jono Pauliko ir Remigijaus Šileikos kūriniai, bet ir Muzikos teorijos ir istorijos katedros antrojo kurso magistrančių Ernestos Skerstonaitės ir Natalijos Kuzmenko, bandančių savo jėgas kūrybos srityje, pirmieji opusai. Nors pastarosios studijuoja muzikologiją, tačiau turi puikią galimybę gilintis ir į muzikos kūrimo paslaptis, padedamos daug patirties šiame veiklos bare turintiems pedagogams. Kaip joms pavyko atlikti šiuos darbelius, galėjo spręsti ir pačios autorės, pirmą kartą išgirdusios savo kūrinius, ir smalsi publika.

Adaptavo saksofonui

Koncertas prasidėjo E.Skerstonaitės „Pjese-preliudu“, kurį atliko doc. Ingos Maknavičienės fortepijono klasės studentė Virginija Smilgytė. Ši pjesė savo nuotaika labai tiko koncerto pradžiai, lyg įvesdama klausytojus į sudėtingesnės muzikos pasaulį.

Po šio kūrinėlio sekė prof. R.Šileikos, ugdančio jaunuosius kompozitorius, kompozicija „Šaulys“, skirta anglų ragui solo. Kūrinys, įkvėptas to paties pavadinimo M.K.Čiurlionio paveikslo, parašytas 2007-aisiais ir įtrauktas į Kijevo naujosios muzikos festivalio „Sezono muzikinės premjeros“ programą. Ten jį sėkmingai atliko obojininkas Robertas Beinaris, susilaukęs, kaip ir kompozitorius R.Šileika, daug gražių atsiliepimų.

Deja, obojininkų Klaipėdoje nėra daug, mažai studentų renkasi šį instrumentą ir Menų fakultete, tad nuolat iškyla ribotos kūrinio atlikimo galimybės. O kiekvienam kompozitoriui norisi, kad jo muzika skambėtų. Todėl R.Šileika nutarė „Šaulį“ adaptuoti sopraniniam saksofonui, iki šiol nepraradusiam populiarumo tarp klaipėdiečių. Koncerto metu kūrinį atliko prof. Pranciškaus Narušio saksofono klasės studentas Andrius Deveriančenka, pademonstravęs ne tik puikius techninius įgūdžius, bet ir atskleidęs kūrinio dramaturginį vyksmą bei laipsniškai privedęs jį iki efektingos kulminacijos.

„Variacijos“ – nepriekaištingai

J.Paulikas gerai žinomas kaip kamerinės muzikos meistras.

Ir šį kartą jis pateikė klausytojams „Variacijas 2006-ųjų vasaros tema“. Tačiau kūrinys nėra parašytas tradicine variacijų forma. Žodis „variacijos“ labiau apibūdina paties autoriaus variantišką minties eigą prisimenant prabėgusią vasarą. O pats kūrinys yra ne kas kita kaip trijų dalių ciklas (Pastorale, Scherzo, Cancona Orientale), skirtas fleitai, altui ir klavesinui. Jį neprikaištingai atliko Aušra Kuraitė, Auksė Kaziukaitienė ir Vaiva Purlytė.

Reikia pripažinti, kad J.Pauliko muziką atlikti nėra lengva. Joje daug polifonijos elementų, komplikuotų kontrapunktinių junginių, ritminės asimetrijos, serijiniam mąstymui būdingos logikos, slopinančios emocinę išraišką, tačiau kartu bylojančios apie meistriškai valdomą kūrinio formą bei muzikos išraiškos priemonių balansą.

N.Kuzmenko „Tris pjeses“ varinių pučiamųjų kvintetui (Prisiminimas, Rytietišku stiliumi, Išdaiga) galima būtų įvardyti kaip muzikinius momentus, perteikiančius akimirkos nuotaikas. Juose yra ir lyrikos, ir valiūkiško žaismo, išryškėja ir slavų muzikai būdingos intonacijos. Šias pjeses atliko dėstytojai ir studentai: prof. Vilmantas Bružas bei jo trimito klasės auklėtinis Linas Senkus, Monika Rakauskaitė (Algirdo Ulteravičiaus valtornos klasė), Arvydas Stakvilevičius (doc. Stepono Suginto trombono klasė) ir Jurgis Dargis.

Apdovanojo aplodismentais

Didžiausią įspūdį paliko paskutinieji koncerto kūriniai. Vienas jų – J.Pauliko „Liepsnojantis krūmas“ šešiolikai styginių.

Jo sukūrimą paveikė Senasis Testamentas, kuriame yra aprašomas Mozė, išvydęs degantį krūmą.

J.Paulikas siekė perteikti Mozės emocinę būseną, išvydus liepsną ir išgirdus Viešpaties balsą. Ir tai jam nuostabiai pavyko. Muzika hipnotizuoja, priverčia klausytis labai įdėmiai, nes garsų tėkmė yra nepertraukiama ir vis kylančia dramaturgine linija veda prie atomazgos. Tai lyg Mozės nustebimo, pasiryžimo suvokti protu nesuvokiamą reiškinį įprasminimas.

Prieš metus kūrinį atliko Klaipėdos kamerinis orchestras (meno vadovė Liuda Kuraitienė), diriguojamas Roberto Šerveniko, o šiame koncerte orkestrui dirigavo Tomas Ambrozaitis, sėkmingai perteikęs kompozitoriaus idėją. Klausytojai negailėjo aplodismentų ir net kelis kartus šūktelėjo „bravo!“.

Proga pasireikšti

Koncertą užbaigė prieš dvejus metus ansamblio „Vilniaus arsenalas“ užsakymu sukurtos R.Šileikos „Snieguoto pasaulio melodijos“, parašytos pagal Sigito Gedos eiles kameriniam orkestrui. Jei pirminė kūrinio versija skirta sopranui ir kameriniam orkestrui, tai antroji papildyta fleitos, alto ir klavesino partijomis. Jas atliko A.Kuraitė, A.Kaziukaitienė ir V.Purlytė kartu su dainininke Giedre Zeicaite, jau turinčia turtingą koncertinę patirtį.

„Snieguotos melodijos“ išryškina naujus stilistinius bruožus R.Šileikos muzikos kalboje – minimalizmo elementus, repetityviškumą, konsonansinius sąskambius.

Publika tokią lengvai suprantamą muziką priėmė entuziastingai.

Manyčiau, kad šis kūrinys dar geriau ir įtikinamiau skambėtų, jei būtų pakankamai vietos scenoje akustiškai tikslingai išdėstant atlikėjus.

Šį kartą skambų G.Zeicaitės balsą ir jos puikią vokalinę artikuliaciją slopino iš visų pusių ją supę instrumentalistai, todėl atliekamas poetinis tekstas buvo sunkiai suvokiamas.

Koncertą komentavo muzikos magistrė Auksė Valauskienė, kurios žodis scenoje skambėjo pirmą kartą. Tačiau ji puikiai atliko vedėjos pareigas, pristatydama ir kompozitorius, ir atlikėjus.

O pats koncertas, nuskambėjęs labai gaiviai ir pavasariškai džiugiai, parodė, kad tokių renginių muzikinei visuomenei reikia. Juk jie praturtina miesto muzikinę kultūrą, suteikia progą pasireikšti klaipėdiečiams įvairiais aspektais – pedagoginiu, kūrybiniu, atlikėjišku.

Todėl tokie koncertai turėtų būti rengiami periodiškai nors kas pora metų.

Krašto kultūroje – ryškus S.Dacho pėdsakas

Krašto kultūroje – ryškus S.Dacho pėdsakas

Daiva Kšanienė

Šiemet balandžio 15-ąją sukako 350 m. nuo žymaus Mažosios Lietuvos poeto ir muziko, kilusio iš Klaipėdos, Karaliaučiaus universiteto absolvento, vėliau – profesoriaus Simono Dacho mirties (1605–1659).

Poetas ir muzikas

Jis buvo viena ryškiausių meninių asmenybių to meto (XVII a. pirmoji pusė) Karaliaučiaus ir jo universiteto kultūriniame gyvenime, palikęs ryškų pėdsaką miesto ir visos Mažosios Lietuvos mene – poezijoje ir muzikoje. Jis artimai ir vaisingai bendravo su daugeliu Karaliaučiaus mokslininkų, menininkų, akademinės bendruo-menės veikėjų.

Tarp geriausių S.Dacho bičiulių buvo talentingas muzikas, kompozitorius Heinrichas Albertas (1604–1659). Jis Kutkiemyje (mie-stelyje netoli Karaliaučiaus) 1631 m. įsteigė menininkų draugiją, vadintą „Moliūgo trobele“ („Kürbs-Hütte“). (Namas, kuria-me buvo įsikūrusi draugija, stovėjo nedideliame sklype, kuriame augo moliūgai.) Čia susirinkę poe-

tai skaitė savo naujas eiles, muzikai giedodavo sukurtas giesmes, dainas, arijas, aptardavo, įvertindavo naujus kūrinius, kritikuodavo ar žavėdavosi jais.

S.Dachas, kaip ir visi Kara-liaučiaus universiteto auklėtiniai, įgijęs gerą muzikinį pasirengimą, puikiai grojęs viola da gamba, mokėjęs daug giesmių, dažnai džiugindavo savo bičiulius muzikiniais pasirodymais.

Pagarsėjo kaip „mirties dainius“

Vis dėlto S.Dachas pirmiausia garsėjo kaip poetas. Jis kūrė įvairios tematikos eiles, tačiau trūkstant lėšų pragyvenimui pirmiausia rašė geriau apmokamą proginę poeziją (religinę ir pasaulietinę), vestuvėms, krikštynoms, gimtadieniams bei laidotuvėms skirtus eilėraščius. Plačiai buvo pagarsėjęs kaip „mirties dainius“.

Mokytojaudamas Karaliaučiaus katedros mokykloje S.Dachas aktyviai dalyvavo jos choro veikloje, vadovavo giesmių mokymui. Jis privalėjo su mokiniais, dėl jų neturto vadinamais „skurdžiaisiais berniukais“ („elenden Knaben“), giesmėmis į amžinąją poilsio vietą palydėti daugumą Karaliaučiaus mirusiųjų. S.Dachas kūrė mirusiųjų atminimui eiles, pats arba bičiuliai pritaikydavo joms gedulingas melodijas. Šie mirusiojo palydėjimui skirti kūriniai būdavo atspausdinami ir išsiuntinėjami artimiesiems kaip užuojautos ženklas.

Sukūręs įvairia tematika apie pustrečio šimto eilių lotynų kalba, daugiau kaip tūkstantį – vokiečių kalba, S.Dachas netrukus buvo plačiai pripažintas Poeta Prusus, poetu „iš Dievo malonės“. Kai kurie S.Dacho eilėraščiai virto mėgstamomis giesmėmis ir išversti į lietuvių kalbą pateko į lietuviškus giesmynus. S.Dacho eiles į lietuvių kalbą vertė Danielius Kleinas, Friedrichas Praetorius,

Johannas Richovius, Melchioras Švoba, Ernestas Dycelius ir kiti. Taip mus pasiekė „Bėdoj aš stoviu jau, kur dėtis nežinau“, „O kaip gera Jums yra, Jūs gerieji“, „Niekystės dėl didžios gyvatos šios trumpos jau dūšiai rūp labai“, „Aš, Viešpatie, Tavo rankoj“, „Jau išgąstis baisingas prašokusios nakties“, „O, Kristau, kurs Tu mus apgini, po darbo duodąs atilsį“, „Kam tu žmogau vargingas išsikeli niekingas“, „Dievas mielas, vis menu, kaip su smertim susitiksiu“ ir kiti S.Dacho tekstai.

Kai kurios jo sukurtos liuteroniškos giesmės giedamos iki pastarųjų laikų (XXI a. pr.): „O, gražus dangau“ (melodija

liaudies, užrašyta Lauksargiuose), „Amžinybe, tu – alga išrinktųjų“ (melodija liaudies, užrašyta Piktupėnuose), „Jau visai aš pavargau“ (melodija liaudies), „Amže, ak saldus“ ir kitos.

Paskyrė gimtajai Klaipėdai

S.Dacho eilėse – giesmėse amžininkai įžvelgė „nuoširdų ir gilų tikėjimą“ (A.Holas), „daug meilės ir švelnaus skambesio“, „natūralios ir deginančios kaip židinio ugnis meilės“ (K.Volskelis), kaip pastebėjo J.Saulėnienė („Ir vis dėlto mano tėvų miestas yra Miumelis buvęs…“, „Klaipėda”, 1999 balandžio 17 d.).

Keletą eilėraščių S.Dachas paskyrė gimtajai Klaipėdai. Juose ryškūs Klaipėdos motyvai: pilis, Danės upė, Danės tiltas, Memelis. Įsidėmėtinas 25 posmų poeto eilėraštis – dedikacija Johannui Christophui Rehefeldui ir Annai Cörber vestuvių proga (1655). Dažnai jis vadinamas „Atsisveikinimu su gimtuoju Klaipėdos (Memelio) miestu“ („Abschied von der Heimatstadt Klaipėda (Memel)“). Štai du šio eilėraščio posmeliai:

…Dar kartą leisk pasiklausyt

Kalbos tavosios, Dange, -

Bučiuoju paskutinįsyk

Tėvynę savo brangią.

Kai mano rimai laimę skelbs –

Juos širdys tekartoja… –

Taip amžiai atmintį prikels

Tau, Klaipėda gimtoji…

(397-asis Simono Dacho gimtadienis, „Vokiečių žinios”, Klaipėda, 2002 m. liepa, Jono Kantauto vertimas.)

Meilės eilėraštis pelnė šlovę

Didžiausią šlovę S.Dachui pelnė meilės eilėraštis „Toravos Anikė“ („Ännchen von Tharau“), parašytas 1637 m. našlaitės Annos Neander iš Toravos vestuvių su Trempų kunigu J.Partacijumi (1610–1646) proga. Jis sukurtas Karaliaučiaus apylinkių vokiečių valstiečių tarme.

Eilėraščio (dainos) „Toravos Anikė” kelias ir likimas labai įdomus. Johannas Gottfriedas Herderis 1779 metais S.Dacho „Toravos Anikę“ išvertė į norminę vokiečių kalbą (iš tarmiškos) ir, šiek tiek paredagavęs, išspausdino savo leidinyje „Tautų balsai dainose“ („Stimmen der Völker in Liedern“). 1806 m. Clemensas Brentanas ir Joachimas (Achimas) Arnimas eilėraštį išspausdino vokiečių liaudies dainų rinkinyje „Stebuklingas berniuko ragas“ („Des Knaben Wunderhorn“). 1827 m. Friedrichas Schilleris jį dar kartą redagavo. Pastarasis variantas paplito plačiausiai.

„Ankė iš Tarau – tai toji, kuri man patinka,

Ji mano gyvybė, turtas ir pinigai. (…)

Anke iš Tarau, mano lobi, mano turte

Tu – mano siela, mano kūnas ir kraujas.

Nors ir visos audros užgriūtų mudu plakti,

Mudu pasiryžę šalia kits kito stovėti.

Liga, persekiojimas, sielvartas ir kančia

Tik smarkiau suriš mudviejų meilę.(…)

Eičiau paskui tave per girias, per jūras,

Per ledą, per geležį, per priešų kariuomenę.

Anke iš Tarau, mano šviesybe, mano saule,

Savuoju gyvenimu aš tavo gyvenimą

apsiaučiu“

(Albrechto D. „Keliai į Sarmatiją. Dešimt dienų Prūsijoje”, V., 1998, p. 55–56, Osvaldo Aleksos vertimas.)

1642 m. kompozitorius H.Albertas savo penktajame „Arijų“ leidinyje šias eiles išspausdino bei sukūrė melodiją.

Ši melodija vėliau buvo harmonizuota chorui keturiems balsams ir iki šių dienų žinoma bei tinkamomis progomis dainuojama.

Pirmasis rinkinys – po 200 metų

Didesnė S.Dacho eilėraščių ir giesmių (dainų) dalis buvo sukurta draugijos „Moliūgo trobelė“ laikais. Deja, šis poezijos ir muzikos prieglobstis, poeto vadintas „geros ramybės buveine, tikrų džiaugsmų vieta“, gyvavo neilgai, tik maždaug dešimtmetį.

S.Dachas, sunykus draugijai, liūdėjo ir guodėsi eilėraščiu „Rauda dėl muzikinės moliūgo trobelės ir sodelio pragaišties bei sugriuvimo“ (1641).

Šio Karaliaučiaus poetų bei muzikų sambūrio nariai ir vėliau retkarčiais susirinkdavo įvairiose vietovėse, bendraudavo, prisimindavo buvusius laimingus metus.

Vieno ryškiausių baroko poetų S.Dacho eiles žmonės persirašydavo ranka, spausdindavo nedideliuose leidinėliuose bei ant atskirų lapų.

Tačiau pirmasis didelis S.Dacho eilėraščių rinkinys pasirodė tik praėjus ištisiems 200 m. nuo poeto mirties, 1876-aisiais.

Drobėse ir koliažuose – begalinės istorijos

Drobėse ir koliažuose – begalinės istorijos

Birutė Skaisgirienė

Klaipėdietis tapytojas Arūnas Urniežis šių metų pavasarį pasitiko parodų maratonu. Iki birželio vidurio Klaipėdos bibliotekos Meno skyriuje jis pristato savo „Begalines istorijas“.

Naršo senose palėpėse

„Begalines istorijos“ – toks yra pa-rodos pavadinimas, ir ją tarytum sudaro dvi skirtingos dalys.

Viena parodos dalis – fototapybiniai koliažai, kuriuos pats autorius vadina „palėpinės archeologijos“ darbo vaisiais, kita – šaržuotų mielų žmogeliukų šeimyninio gyvenimo fragmentai ir dar keletas drobių su auksinėmis saulės vizijomis. Prieš daugelį metų iš Tolimųjų Rytų „parsivežta” geltona spalva ir saulės pojūtis nusėdo autoriaus kūryboje ilgam.

„Palėpiniai koliažai” Arūno kūryboje nėra naujas reiškinys. Šiam pomėgiui paskirta nemaža gyvenimo dalis.

Būdamas puikus savo krašto žinovas ir tyrinėtojas, Arūnas niekada nepraleidžia progos pasižvalgyti senų Klaipėdos krašto namų palėpėse ir paieškoti ten gyvenusių žmonių pėdsakų: senų sepija nuotraukų, pageltusių laikraščių ar rūbų skiaučių, buities rakandų liekanų, šukių, dienoraščių, meilės laiškų vokiečių ar prancūzų kalbomis.

Pratęsia pats

Niekada nežinai, kokį lobį rasi ir kas patrauks akį. Seniausias Arūno radinys – 1896 m. vaistų buteliukas. Per šias „kspedicijas” tų daiktų ir daiktelių susikaupia begalė, ir gal jie kažkur vėl nusimestų, jei išradingas menininkas nesuguldytų jų koliažuose. Laiškų, dienoraščių fragmentai, nuotraukos – tai ir yra istorija, kažkokia jos atkarpa, o jos tęsinį Arūnas sugalvoja pats.

Tai dar vienas menininko pomėgis, kuris gali sudominti knygų leidėjus, mat visas sugalvotas istorijas jis užrašo ir kaupia. Gal kada nors iš jų gims knyga „Begalinės Klaipėdos krašto istorijos“?..

Laimingo gyvenimo scenos

Kita parodos dalis – laimingų žmonių laimingas gyvenimas. Visi šypsosi, bendrauja ir skleidžia keistą ramybę. Kai žinai, kad pačiam autoriui šeima yra vertybių vertybė, toks idiliškas gyvenimo perteikimas nestebina.

Štai sėdi pora – vyras ir graži skrybėlėta moteris – besileidžiančios saulės nuauksintame pajūryje ir elegantiškai gurkšnoja arbatą… Arba trys moterys, matyt, tetulės, jaukiai įsitaisiusios ant suolelio, dalijasi mažyčiais gyvenimo džiaugsmais, o ant melsvo debesėlio jaukiai įsitaisęs ne kas kitas, o pats Arūnas su žmona Rasa, po kojomis – gimtasis miestas… Ir dar mėlynas katinas, tipenantis iš vieno paveikslo į kitą, tarytum rišamoji viso linksmų žmogeliukų gyvenimo ciklo dalis.

Nepaklausiau autoriaus, ką ka-tinukas veikia kiekviename paveiksle, bet gal ir klausti nereikia, – katinas yra nepriklausomybės simbolis, dalelę neužimtos erdvės kiekvienas dailininkas vis tiek pasilieka tik sau, kitaip vargu ar galėtų kurti.

A.Taurinskas: gėlių periodas

A.Taurinskas: gėlių periodas

Kristina Jokubavičienė

Pastarąsias tris savaites „Klaipėdos galerijos” lankytojai galėjo grožėtis gyvu tapybos klasiku tituluojamo klaipėdiečio Algirdo Taurinsko naujausiais paveikslais. Šiuosyk ne portretais ar figūrinėmis kompozicijomis, o daugiausia natiurmortais – gėlėmis.

Tapė, tapo, tapys

2007-aisiais Klaipėdos dailės parodų rūmuose veikusioje jubiliejinėje A.Taurinsko kūrybos parodoje, labai lakoniškai pavadintoje „Tapyba“, galėjome įsitikinti, kad dailininko neįveikė pastaraisiais metais jam tekę gyvenimo išbandymai, jis nuolat tapo, o jo spontaniška tapyba, kaip visada, skleidžia ypatingą spalvų ir potėpių energiją.

Nedidelė 2009-ųjų paroda „Klaipėdos galerijoje“ patvirtina, kad kaip A.Taurinskas tapė, taip tapo ir, žinoma, tapys. Parodoje „Gėlės“ šį kartą atveriamas vienas jo kūrybos puslapis, kuriame klesti spalvos, formos, žiedai – vešli gėlių stichija, ekspozicijoje apraminama keliais peizažais. Pagal darbų, skirtų šiai temai, kiekį galima konstatuoti, kad šiuo metu A.Taurinskas rimtai išgyvena „gėlių periodą”.

Kai menininkas yra nuolatinio

kūrybinio proceso būsenos, įtraukiančios, reikalaujančios atsiduoti be išlygų, to proceso išdava visų pirma tampa kūrinių skaičius. Natūralu, kad darbų gausoje pasitaiko daugiau ar mažiau pasisekusių. Bet gausumo reikalauja daugelio šventas noras „turėti Taurinską“ – ir gauna paveikslą dažnai dar nespėjusį išdžiūti, smagiai kvepiantį aliejiniais dažais.

Kasdien – po paveikslą

Pirmosiomis parodos dienomis norintys įsigyti paveikslų nusivylė, nes iš 18-os eksponuojamų darbų tik keturi buvo „nepriklausomi“, dailininko nuosavybė. Per parodos atidarymą lengva ranka pasižadėjęs kasdien galerijai pateikti po vieną paveikslą, šį pažadą autorius, nors ir visokių aplinkybių valdomas, kiek įmanydamas sąžiningai pildė ir jau po kiek laiko pateikė šešis naujus gėlių natiurmortus, kurie, neabejotinai, naujų savininkų ilgai nelauks. Tokia parodos dinamika ne tik naudinga norintiems įsigyti – ji skatina žiūrovus neapsiriboti vienkartiniu ekspozicijos aplankymu, bent iš smalsumo ateiti dar kartą ir pamatyti, o kas gi naujo A.Taurinsko gėlių pasaulyje…

Galbūt klystu, bet galiu numanyti, kad sunkiai judančiam dailininkui gėlių puokštė ant stalo šiuo metu yra pats artimiausias kontaktas su gamta, visada buvusia svarbiausia jo kūrybos tema. O ir metas dabar toks – vešlių alyvų, tulpių ir kitų pavasarinių grožybių. Galime įsivaizduoti, kaip sėdintis prie molberto ir apsuptas įvairiausių gėlių tapytojas greitais teptuko mostais fiksuoja jų trumpalaikį žydėjimą, tarsi bijodamas, kad nespės, kol jos nuvys.

Valdo spalvų stichija

Kai parodoje žvelgiame į natiurmortus, atrodo, kad autoriui visiškai nesvarbu gėlių rūšys – tiesiog kažkas vešliai žydinčio ir spalvingo virste virsta iš paveikslo plokštumos, netelpa numanomoje vazoje, užpildo visą kūrinio erdvę. Čia valdo spalvų stichija ir potėpių sūkuriai. Išcentrinis komponavimas, judėjimas ratu ar tiesiog formų fontanai, spalvų kontrastai suteikia natiurmortams gaivios energijos, jėgos.

Iš pirmo žvilgsnio tai – optimistiški, šviesiai nuotaikingi vaizdai, nors kažkuriame tolima-jame tapybos sluoksnyje pajunti vos užčiuopiamą nervingos skubros šešėlį.

Gėlių natiurmortuose trumpi, vėduokliniai potėpiai klostosi į gerai „suaustą“, „daugianytį“ tapybinį audinį. Tai daugiau nei dekoratyvios ir dailios interjerų dekoracijos, kaip yra priimta manyti apie natiurmortą. Paveiksluose egzistuoja sunkiai žodžiais nusakoma sąvoka „tapybos kultūra“, juose atsiskleidžia ekspresionistinių lietuvių tapybos tradicijų tęstinumas.

Vienas iš „pogrindininkų”

Keli nedideli peizažai puiki atsvara natiurmortams, sustyguojanti pa-rodos visumą, suteikianti pusiausvyros. Peizažuose, nutapytuose klasikine praėjusio amžiaus manie-ra, veriasi perspektyva, erdvė, per jaukų miško keliuką, kopos gūbrį kviečiama į tolį, į slėpiningą ir harmoningą gamtos prieglobstį. Tas kvietimas turi ir nostalgijos, ir širdgėlos atspalvį.

Parodos anonse A.Taurinskas buvo originaliai įvardytas „pogrindiniu“ dailininku, turint galvoje, kad nerasime nei albumo, nei rimtesnio parodos katalogo, kurie pristatytų jo kūrybos raidą ar būtų užfiksavę plačiai pasklidusius paveikslus. Šiuo aspektu didžioji Klaipėdos dailininkų dalis galėtų būti vadinami „pogrindiniais“, nes tik ant vie-nos rankos pirštų suskaičiuotume jiems skirtus leidinius. Tai iš tikro problema. Kaip ir tai, kad tarpuose tarp pastaraisiais metais retų A.Taurinsko autorinių parodų jo kūryba nuolat reprezentuojama (keturiais paveikslais) tik vienoje vietoje – ilgalaikėje parodoje „Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai“ (LDM Prano Domšaičio galerijoje). Ar to pakanka, spręskite patys.

Lietuvos dailės vizija – revizija

Lietuvos dailės vizija – revizija

Ignas Kazakevičius

Klaipėdos dailės parodų rūmuose (KDPR) vyksta lenkų ir lietuvių kuratorių bendras projektas „Lietuvos šiuolaikinis menas – naujai“. Uostamiestis turi retą galimybę pamatyti gerą Lietuvoje dabar kuriamo meno kolekciją.

Nors čia eksponuojami darbai sukurti nuo 2002 iki 2006 m., kolekcijos branduolys sudarytas 2005 m. vykusios Pirmosiosios Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalės pagrindu. Tuomet lenkas kuratorius Krzysztofas Stanislawski’s, Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) kvietimu, ėmėsi ją kuruoti. Dabartinė paroda – papildyta ir patobulinta kvadrienalės versija. Ji neatsirado tuščioje vietoje, yra Lietuvos dailės proceso pristatymo evoliucijos rezultatas. Jį paaiškinti galima trimis teiginiais-klausimais: kvadrienalė – Lietuvos dailės stuburas? Kaip išmatuoti parodos vertę? Kodėl parodoje beveik nėra klaipėdiečių?

Kvadrienalė – kaip kyšis

Kvadrienalė diktuoja Lietuvos dailės proceso ideologiją, veiksmus ir lemia rezultatus. Situacija Lietuvos dailėje, kuriai diriguoja LDS, ilgainiui tapo tokia, kad sąjungos reikalingumą lemia ne veiklos strategija, bet organizacijos turimas turtas – galerijos, dirbtuvės ir kt., taip pat atstovai meno projektus remiančiose kultūros ministerijų programose ir taktiniai veiksniai – personalijų ir parodų katalogų leidyba bei galimybė dailininkams dalyvauti LDS organizuojamose parodose. Sąjunga suteikia „stogą“ ir minimalų finansavimą savo proteguojamiems renginiams. Nusistovi tam tikra hierarchija, tam tikros žaidimo taisyklės, tam tikros teritorijos, kuriose lėtai ir pasyviai savo sultyse verda pristatomoji parodinė veikla. Čia reikėtų išskirti LDS Kauno skyriaus galeriją, kuri savo veikla dengia apie pusę visos LDS projektinės – parodinės veiklos (turiu omeny ne tik parodų kiekį, bet ir kryptingą ilgalaikę ryšių su užsieniu mezgimo strategiją, dalyvavimą ES projektuose, edukaciją, paskaitas).

Nors Lietuvoje yra pakankamai daug bienalių ir trienalių, kurios aprėpia beveik visas dailės sritis, išskyrus skulptūrą ir monumentaliuosius menus, reikėjo „kažko naujo“, bet kad būtų seniai pažįstama ir patikrinta. Taip atsirado kvadrienalė, kuri buvo kilstelėta laipteliu aukščiau nei visos vizualinių menų bienalės ir trienalės, kuriomis LDS ir jos įstaigos užsitikrina savo teisę į egzistenciją. Kvadrienalė yra tam tikras bendradarbiavimo su dailininkais ieškojimas, tam tikras kyšis, jei norite, sudarant sąlygas dalyvauti ne tik dar kartą, bet ir visiems kartu. LDS bandė rasti kompromisą, vartoti šiuolaikinę retoriką ir sykiu neišversti kailio.

Dailė ir Menas – ar skirtumas esminis? Užsienyje kvadrienalės tipo renginiai apibūdinami žodžiu ART. Priedai fine ar kiti tik žymi sritį, pabrėžia parodos kryptingumą. Gal nors kvadrienalės atveju LDS vertėjo pasirašyti po žodžiu – „šiuolaikinis menas“ ir pabandyti iš tiesų atstovauti visai Lietuvai, priimti, susitarti, suderinti veiklas su ŠMC klubu? Nes pirmoji kvadrienalė vėl pabrėžė dailės ir meno sąvokų, šiuolaikinės dailės ir šiuolaikinio meno sferų atskirtį, pratęsė apžvalginių parodų sistemą, na, šiek tiek patobulino, paramstė seną ideologiją, pasivadino Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienale (frazė „šiuolaikinis menas“ patentuota ŠMC?). Bet ar LDS stengėsi padaryti dailę išties šiuolaikinę? Toks tad yra Lietuvos dailės stuburas.

Kuratorius ir koncepcija

Sumanymas 2005 m. kvadrienalei pasamdyti užsienio kuratorių (K.Stanislawski’s, Lenkija) turėjo padėti perkirsti aibę gordijaus mazgų, kuriais būtų supančiotas vietinis. Kuratoriaus iš užsienio kvietimas primena Prezidento V.Adamkaus idėją. Pastarasis nepriklausė jokiai partijai, turėjo patenkinti visus, nebuvo susijęs su jokiais klanais ir pan.

Žinoma, sunku surasti žmogų, kuris išmanytų visus menus, tačiau pirmosios kvadrienalės kuratorius į scenos šviesą iškėlė naujus veidus, kurie lietuvio kuratoriaus atrinktoje kolekcijoje vargu ar būtų pasirodę, nors naujo konteksto K.Stanislawski’s nesukūrė. Be abejo, šis žingsnis padidino objektyvumo procentą.

Parodoje Klaipėdoje matome dar labiau išgrynintą pradinį variantą. Tačiau reikia pripažinti, kad LDS tiesiog negalėjo pasirinkti labai šiuolaikiško kuratoriaus, nes toks nebūtų sutikęs terliotis su tokiu menu, kokį nori iš esmės prakišti LDS. Todėl pasirinko tarpinį variantą, išprususį, bet „mėgstanti tapybą“, kitaip tariant, neabejingą klasikai žmogų, tokį šiek tiek snobą, šiek tiek besilaikantį konceptualios dietos. Kultūringi lenkai mėgsta tapybą… Lietuviai taip pat. Todėl paroda turi tam tikrą tapybinį svorį, kuris tarsi aliejinio dažo marška užgula koncepcijos horizontą.

Koncepcijos parodoje nėra. Yra tik tema – Lietuvos dailė (vis dėlto siūlau vartoti „dailę”) . Tai apžvalginė – rinktinė paroda. Ji nepristato eksperimentinių autorių ir jų kūrybos, nepristato inovacijų, atskirų proceso fragmentų, tik bendrą sunkųjį „mainstremą”, su šiokiomis tokiomis paribio srovelėmis. Arba, kaip išsireiškė apie bendrą Lietuvos dailės veidą kalbėdama kolegė menotyrininkė A.P.Virbickaitė, – „eksponuojama tai, ką galima pamatyti galerijose, ir ką įgali suvokti lietuviškas žiūrovas“.

Parodos vertė

Parodoje eksponuojami 33-jų šiuolaikinių Lietuvos menininkų kūriniai (tapyba, fotografija, instaliacija, videomenas, objektai). Kataloge kuratorius teigia, kad paroda turi byloti pati, o kuratorius – tik padėti pristatyti jos retoriką. Kuratoriaus atrankos principas buvęs – meno kokybė, nebanalus menas, „jeigu galima pasakyti žodžiu, – kam tapyti paveikslą“, teigia jis. Ir belieka pridurti – jis teisus, tačiau koncepcija „geras“ gali tapti našta. Mat gerą meną kuria daugelis, ir jei kuratorius laikysis nuostatos – atitinka jis parodos koncepciją ar ne, gali susiklostyti situacija, kai nuolat bus pristatomi tie patys autoriai, tą patį darę 15–20 metų ir sėkmingai besiruošiantys savo darbą tęsti… Na, menas juk geras?

Paroda Klaipėdoje yra puikus pavyzdys, kaip daryti meninį „piarą”, nenaudojant daug energijos ir garantuotai neprašauti pro šalį. Tereikia paimti gerų autorių gerus darbus. Ką gausite? Teisingai – „dream team“, kur kiekvienas darbas byloja pats, turi pakankamai aiškią formą ir idėjinį formatą, be ypatingų kodų ir gilių klodų. Ekspozicijai nereikia įmantrios įrangos, papildomos kūrinių aranžuotės kitai erdvei. Paroda gali keliauti non-stop. Sukeitus vietomis eksponatus, nieko ypatinga neįvyks. Variantas be pralaimėjimo. Čia mes matome frontalinę Lietuvos meno išklotinę, ji neturi koncepcinio smaigalio, kuris persmeigtų tave ir priverstų tikėti, o ne vien matyti. Nė vienas kūrinys nebyloja daugiau negu įdėta į jo turinį. Kūriniai paprasčiausia yra.

Aš gi manau, kad kuratorinės parodos principas turėtų būti priešingas elementariai apžvalgai, t. y., jeigu renki kolekciją, ji turi sukurti pridėtinę meninę vertę kiekvienam atskirai paimtam darbui, padauginti jų skleidžiamą energetiką, deklaruojamas idėjas ir pan.

Viską apžvelgus, vertinimas būtų toks – „tai yra gerai, nes informacijos apie Lietuvą trūksta“. Tai yra gerai, nes Lietuvos menininkai integruojami į užsienio rinką (na, bent jau pasižiūri į juos kiti). Konstatuoju faktą: „kontekstas yra toks, koks yra, ir menininkai dalyvauja, nes reikia dalyvauti, kad tave pastebėtų, kad lindėtum netgi pasąmonėje tų, kurie stebi procesą. Reitingai etc…

Na, o vis dėlto paskaičiuokime, kiek dar menininkų galėjo dalyvauti? Paskaičiuokime neakcentuodami tarpdisciplininių menų. Čia kad paprasčiau būtų. Žaiskime ta pačia kortų kalade. Štai jos: P.Mazūras, M.Navakas, R.Antinis, H.Čerapas, A.Janušonis,R.Treigys, G.P.Janonis, Š.Šauka, V.Marcinkevičius, R.Nemeikšis, J.Rekevičiūtė, D.Radavičiūtė, M.T.Rožanskaitė, E.Kuckaitė, S.Valius, Ž.Augustinas, A.Petrulienė, R.Rimkūnas, S.Vaitekūnas, E.Vertelkaitė, A.Andriuškevičius, Č.Lukenskas, G.Znamierowskis, Coolturistės, S.&A.Krivičiai, D.Jankauskas… Galima dar Stanikus su Urbonais pridėti, sąrašą galite pratęsti patys.

Kad ši paroda taptų patraukli įvairioms meno vartotojų kategorijoms, reikia bendro ir stipraus meno sričių, rūšių, žanrų koncepcinio supriešinimo, pabrėžtinos jų eksperimentinės sintezės, parodančios, kaip vieni menai papildo ir veikia kitus. Ateityje universalesniems menininkams reikia siūlyti pristatyti įvairių sričių kūrybą (pvz., ir tapybą, ir videomeną, objektus ir kt.). Šioje pa-rodoje geras pavyzdys – A.Jonkutės tapybos ir videokūrinio sintezė.

Klaipėdietis – tik vienas

Lenkų kuratorius menkai pažino mūsų meno kontekstą, rinkosi iš to, kas buvo pasiūlyta, t. y. geriau išreklamuotas prekes. Kitaip ir būti negalėjo – fiziškai buvo neįmanoma aplankyti visų menininkų dirbtuvių, taigi didžiuma kūrinių buvo atrinkti iš nuotraukų.

Kuratoriaus vizitų maršrutai buvo vingiuoti ir miglomis apėję. Pradžioje jo kelionė į Klaipėdą nebuvo planuota. Tuo metu buvau LDS tarybos narys, kaip tik dalyvavau posėdyje, kur buvo svarstomi šie dalykai, todėl pasiūliau Klaipėdos skyriaus pirmininkui A.Sakalauskui, kad „paspaustų“ centrą. Ir K.Stanislawski’s atvyko, ir netgi, netgi, netgi užėjo pas A.Klemencovą į dirbtuves. Deja, LDS Klaipėdos skyrius informaciją platino vangiai, tad teko skambinti asmeniškai ir prašyti V.Viningo staigiai (mano manymu, vieno iš nedaugelio tinkamiausių kandidatų) atnešti medžiagą… Ir t. t.

Daugiausiai laiko kuratorius, be abejo, praleido Vilniuje, kaip matyti iš rezultato. LDS Kauno skyriaus galerijos direktorius A.Žalpys, supratęs, kad pro atrankos sietą praslys pakankamai nedaug autorių, suorganizavo lydinčiąją nepatekusiųjų parodą „Žvilgsnis į Kauno meną” vadinamajame LDS „salone“ Vilniuje. Taip jie pateko į bendrą kontekstą. Na, lyg ir atstumtųjų salonas, tačiau gera reklama viską užgožia.

Papildomos parodos atsirado tam, kad nekiltų pasipiktinimas pačia organizacija. Jų buvo ne viena, tad dalyvavo visi ir, svarbiausia, visi pateko į bendrą katalogą, ko daugumai ir reikėjo. Viena vertus, tokie reiškiniai menkina kuratoriaus darbą, konkursą bei LDS prestižą. Bet kita vertus, ką padarė LDS sąjungos Klaipėdos skyrius, kad išpopuliarintų amžinai pamirštus savo narius?

Manau, neverta diskutuoti, kuo G.P.Janonio (kurio čia nėra) tapyba blogesnė už R.Bartkevičiaus ar už A.Vaitkūno (kurio jau nebėra). V.Viningas „primakaluotų“ taip pat ne prasčiau, tik gal ne ten „makaluojasi“, kur reikia? Kista, kad nėra R.Treigio, nors kataloge išgirtas TTL formatas (ir abu kolegos A.Lukys ir G.Trimakas eksponuojami). Parodoje tik vienas klaipėdietis V.Balsys – su videokūriniu. Kas dar galėtų dalyvauti? Nebent G.Skudžinskas. O toliau? Negi guostis, kad iš Panevėžio ir Šiaulių nėra nė vieno?..

Vietoj epilogo

Stebėdamas kiekvieną apžvalginę parodą keliu tą patį klausimą: ar LDS ir patiems menininkams reikia revoliucingų parodų? Parodų, kurių bijotų ir vieni, ir kiti. Organizatoriai bijotų užsiversti didelės apimties darbų naštą, kuri reikalautų reformuoti parodos struktūrą. O LDS nariai bijotų nepralįsti pro savo pačių nustatytus atrankos tinklus. Tai bendra neurozė. LDS dar nepasirengusi siūlyti į kvadrienalę įsitraukti visos Lietuvos menininkams, nepaisant jų statuso, atstovaujamos meno srities. Ką daryti, kad procesas tęstųsi tobulėdamas?

Kitą Lietuvos meno kolekciją žiūrovai išvys Antrojoje Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalėje. Deja, ji, kaip visada, pradėta organizuoti vos prieš pusmetį iki atidarymo (įvyks rugsėjo 17-ąją). O kodėl per buvusius ketverius metus nebuvo suburta kuratorių komanda, kuri galėjo stebėti ir fiksuoti įdomesnius menininkų pasirodymus, debiutus, kūrinius ir iš jų formuotų idėjų banką kitos kvadrienalės kolekcijai? Menininkai jaustų, kad jų kūryba yra stebima, jie būtų priversti atsakingiau žvelgti į savo prisistatymą parodose, atranka taptų objektyvesnė (būtų vertinamas realus ketverių metų įdirbis), palengvėtų kuratorių komandos darbas. Toks projektas turėtų būti skirtas ieškoti, vilioti, atrasti naujus autorius. Taip pat įžvelgiu stimulo, traukos akcentų stoką.

Ar kada nors pabandysime laimėti visi?

Amatas + talentas + iššūkis

Amatas + talentas + iššūkis

Rūta Jakštonienė

Projekto „Studijuok tekstilės meną“ parodose uostamiestyje, jo metu vykusiuose kūrybiniuose eksperimentuose, paskaitose buvo galima susipažinti su šiuolaikinės tekstilės meno įvairove, įvertinti būsimų menininkų ambicijas.

Improvizuoja medžiagomis

Kas šiandien paneigtų, kad žvejybinis valas negali būti tekstilės kūrinio medžiaga, arba imtųsi įrodinėti, jog kasdieną parduotuvių lentynose matomi figūriniai makaronai netinkama žaliava audinio dekoravimui?

Elementaraus užtrauktuko detalės, fotografijoje išdidintos ir drobėje atspaustos, drąsiai pretenduoja vadintis tekstilės žanro kūriniu. Minkštomis draperijomis krintantys, iš pirmo žvilgsnio primenantys kilpinius, rankšluosčiai vos palietus įtikina, kad veido jais valyti neverta – šiems „audiniams“ sukurti menininkė naudojo švitrinį popierių.

Improvizacija netikėčiausiais medžiagomis, įvairiausiais spalvų deriniais, šiuolaikinių technologijų naudojimas įrodo, kad tekstilė visiems laikams atsisakė būti tik švelniu, minkštu, jaukiu utilitarios paskirties gaminiu.

Atskleidžia raidą

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro galerijoje, Meno kiemo kūrybinėse dirbtuvėse ir Baroti galerijoje pristatomi Lietuvos tekstilininkų „kalvės“ – Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto (VDA KDF) Tekstilės katedros studenčių darbai.

„Studijuok tekstilės meną“ įvardinčiau ne tik kaip Kaune veikiančios Tekstilės katedros pristatymą, bet ir kaip projektą, leidžiantį tyrinėti šiuolaikinės tekstilės raidą ir pokyčius. Meno kiemo kūrybinėse dirbtuvėse eksponuojami I-III kursų tekstilės studenčių darbai.

Projekto metu norintieji turėjo galimybę stebėti shibori ir plangi technikomis kuriamus šviečiančius objektus.

KDF Taikomosios tekstilės katedros doc. Jūratė Petruškevičienė pirmoji Lietuvoje pradėjo naudoti šią tekstilinę techniką bei ją dėstyti studentams. V a. pr. Kristų atsiradusi audinių dekoravimo technologija pasižymi neribotomis raiškos priemonių galimybėmis, o norimas rezultatas pasiekiamas, kuomet, apsišarvavus kantrybe, stiklo rutuliukai (gali būti kaštonai, žirniai etc.), sudėti vienas šalia kito, apsukami audiniu, tampriai aprišus siūlu „išverdami“ vandenyje, vėliau marginami. Proceso rezultatas – plokščias medžiagos paviršius transformavosi į trijų dimensijų skulptūrinius šviečiančius objektus.

Siekiant sintezės

„Kultūrpolio“ galerijoje įkurdinti VDA KDF Tekstilės katedros bakalauro studijas baigusių menininkių darbai. Eksponuojamuose kūriniuose – temų, medžiagų ir technologijų, materialumo ir vizualumo sintezės siekis.

Mildos Urbanavičiūtės darbe „YKK“ – dvylikoje nedidelio formato juodai baltų šilkografijos atspaudų – išdidintos užtrauktuko detalės. Banalus objektas, kuriuo naudojamės itin dažnai ir nuo neatmenamų laikų, Mildos kūrinyje toli gražu nekuria buitiškų asociacijų. Atvirkščiai – įvairios užtrauktuko narelių konfigūracijos suformuoja abstraktų vaizdą, inspiruojantį tekstilės ir medijų meno, „aukštojo meno“ ir masinės gamybos paraleles.

Originaliai ir įdomiai mitologinę temą, netradicinę medžiagą, autorinę kūrinio atlikimo techniką sujungė Renata Vinckevičiūtė. Autorės darbe „7 dienos“ – pakabinti, tvarkingai sulankstyti, atsainiai ant lentynų „numesti“ septyni juodos spalvos rankšluosčiai.

Mitologijos žinovai juose „išburtų“ ir septynias paslaptis, ir septynias nuodėmes, ir lemtį simbolizuojančius ženklus. Ne tokiam prietaringam lankytojui šis darbas turėtų būti įdomus kiek kitu aspektu, t. y. „netekstilinės“ medžiagos panaudojimu.

R.Vinckevičiūtė rankšluosčius „pasiuvo“ iš švitrinio popieriaus. Netradicinėmis medžiagomis, neįprasta jų apdirbimo technologija, sukurdama vizualaus medžiagiškumo metaforą, menininkė kvestionuoja fundamentalią tekstilės kaip audinio sampratą.

Akcentuoja eksperimentą

Baroti galerijoje eksponuojami Tekstilės katedros magistrančių darbai taip pat pristato naują, drąsų ir labai netikėtą požiūrį į tekstilės – kaip fizinės medžiagos bei šio meno srityje įvairių medijų taikymo galimybes.

Didžiulio formato suvertas iš karoliukų realistinis darbų vykdytojo Rapolo atvaizdas (Rūtos Naujalytės „Darbų vykdytojas Rapolas“) ar klasikine technika austi fotografiškai tikslūs miniatiūriniai portretai (D.Ambraziejūtės „Fotojuosta“), projektoriaus šviesoje „atgyjantis” audinių raštais dekoruotas žmogaus siluetas (Sandros Bražiūnaitės „Intymumas“), iš kiaulių odelių sukurtas įspūdingo dydžio pano (K.Šaudytės „Siena“) – kūriniai, akcentuojantys šiuolaikinės tekstilės eksperimentinę prigimtį technologijų, naudojamų medžiagų, temų įvairovės prasme.

Projekte „Studijuok tekstilės meną“ susitinka ir susipina tradicija ir šiuolaikiškumas, konceptuali mintis ir preciziškas technikos išmanymas, tekstilės sampratos ribas žymėdami naujais skirtingos konfigūracijos ženklais.

„Žizel“ – romantikos dozė

„Žizel“ – romantikos dozė

Violeta Milvydienė

Prasminga ir džiugu, kad balandžio 29-ąją, Tarptautinę šokio dieną, šventinė atmosfera tvyrojo sausakimšoje Žvejų rūmų salėje. Tą vakarą scenoje išties sklandė šokio mūza – buvo parodytas žymus romantinis baletas „Žizel”.

Pradžiai maga paspėlioti: ar gausiai susirinkusi margaspalvė publika ima perkainoti vertybes ir jau pajuto tikrojo elitinio meno ilgesį, ar atėjo tik dėl vykusios organizatorių reklamos, o gal daugelis tie-siog panoro gyvai pamatyti TV laidose ir projektuose išpopuliarėjusį Nerijų Jušką?..

Turbūt ir viena, ir kita, ir trečia – kaip bebūtų, tai nuteikia optimistiškai, nors neseniai į Muzikinį teatrą atvežtoje Jurijaus Smorigino teatro „Vilniaus baletas” premjeroje „Jausmai” salė buvo pustuštė.

Baleto gimimo faktai

Naktį mėnulio šviesoje iš kapų pa-kyla vilisos – jaunos merginos, nekal-

tos nuotakos, žuvusios prieš vestuves. Jos negali ramiai gulėti kapuo-se, – jų sielos veržiasi ne tik šokti, bet ir kerštauti… Vilisos būriuojasi miško pakraštyje ir, užkrėtusios pakeleivį savo juoku bei įsukusios į savo ratą, šokdina iki išsekimo.

Tokia H.Heinės knygoje „Iš Vokietijos“ aprašyta legenda pasinaudojęs prancūzų prozaikas T.Gautier išvystė baleto „Žizel“ („Giselle“) scenarijų. Muziką specialiai sukūrė bei jos partitūrą parengė kompozitorius A.Adamas, o pradinės choreografijos autoriai – irgi prancūzai: Jules Perrot ir Jeanas Coralli. Pirmą kartą baletas buvo parodytas 1841 m. „Paryžiaus operoje“ ir, nuostabu, jau du su puse amžiaus statomas įvairiuose pasaulio teatruose, sėkmingai gyvuoja iki šiol. Klaipėdoje parodytas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatymas (choreografas statytojas Olegas Vinogradovas, dailininkas Igoris Ivanovas (Rusija) scenoje laikosi nuo 1985-ųjų.

Pirmasis veiksmas neįtikino

Veiksmas vyksta viduramžių Vokietijoje, kur ryškūs klasiniai skirtumai. Žizel myli Albertą, persirengusį valstiečiu didiką. Sužinojus apie jo kilmę, merginai plyšta širdis…

Gyvename XXI a., kuriame ne tik naujos technologijos, kompiuterizacija, bet ir įvykių tempas keičia žmogaus sąmonę, kartu ir elementarų suvokimą apie meną. Tačiau šiuo atveju nerei-kia būti šokio ekspertu, užtenka mėgėjo-diletanto žvilgsnio ar pajautos – čia nuobodoka „choreografija”. Pastarasis terminas parašytas kabutėse, kadangi tik taip – sąlyginai – galima pavadinti tuos pasivaikščiojimus, perbėgimus per sceną kaskart besidairant į užkulisius, kažko beieškant. Tie netikroviški, neįtaigūs vaidybiniai eskizai, manau, ypač nutolę nuo mūsų jaunojo žiūrovo sampratos, kartais atrodė absurdiškai naivūs.

Būta įvairių šio spektaklio versijų, teko matyti ir keletą modernių jo interpretacijų, tad galiu drąsiai teigti – parodytas tradicinis klasikinio baleto variantas, tik, deja, pirmasis veiksmas buvo prastas jo šablonas. Kirba dvejonės grūdelis: ar statytojas, pasitelkęs bent kiek sumanumo ir išradingumo, galėjo atrasti įdomesnį būdą „prabilti“ į šiuolaikinį žmogų? (Beje, daugeliui siužetas galėjo likti nesuprastas, mat programėlių tiesiog nebuvo.)

Dar į akis krito nesuderinti, netikslūs merginų šokio fragmentai, o ilgai lauktas kulminacinis pirmojo veiksmo momentas – Žizelės išprotėjimo ir staigios mirties epizodas – nepaveikė taip stipriai, tragiškai ir jaudinančiai, kaip, pvz., anksčiau matytuose žymios rusų artistės J.Maksimovos ar mūsiškės primabalerinos E.Špokaitės perteiktuose paveiksluose.

O kad žiūrovų dėmesys atšimpa, bylojo vos retkarčiais pasigirstantys ir prislopinti aplodismentai. Tiesa, daugumos reakcija pagyvėjo scenoje pasirodžius N.Juškai.

Sušoko Alberto partiją

Tie, kurie tikėjosi išvysti virtuozišką primarijaus techniką, gal kiek nusivylė, betgi… Alberto vaidmuo iš esmės ne toks reikšmingas kaip Žizelės, kartu nepasižymi sudėtingumu ir nereikalauja ypatingo meistriškumo. Čia reikia daugiau fizinės ištvermės ir pajėgumo due-te, pakeliant, laikant ar nešiojant partnerę, t. y. labiau vertinamas asistavimas mylimajai. Šiame amplua N.Juška buvo puikus.

Atsižvelgiant į tai, kad atlikėjui ne kartą operuoti kelio sąnariai, įtrūkę raiščiai (beje, neseniai atlikta ir akių operacija), galima atleisti tuos kelis ne visai stabiliai susuktus „tours“, čia pat kompensuojamus gana lengvais šuoliais.

Kitas apmąstymo vertas aspektas – balerūno amžius. Nors vizualiai N.Juška vis dar atrodo lyg simpatiškas jaunuolis (pasak jo paties, „gimęs šokti princą“), fiziologinės galios pamažu senka. Jam 32-eji – paskutinis jo aktyvios sceninės veiklos dešimtmetis (40-ies baleto artistas formaliai

išleidžiamas į pensiją). Ne veltui sakoma: „baletas – išskirtinai jaunų menas“. Aišku, eiliniam žiūrovui minėtoji informacija neturėtų rūpėti – jam svarbu pamatyti rezultatą, ir tai visiškai tei-singa. Bet techniškai kokybiškesnį šokį bei ryškesnę įtaigą šiuosyk mūsų vertinimui pateikė jaunas artistas Romas Ceizaris, pirmajame veiksme atlikęs „Pas de deux“ (tiesa, jo partnerė negalėjo pasigirti tokiu įstabiu potencialu – ji atrodė sunkokai).

Antrasis suvirpino širdį

Pagrindinį – Žizelės vaidmenį atliekanti Miki Hamanaka – mažaūgė primabalerina, trapi ir smulki lyg statulėlė, lengva tarsi pūkelis. N.Juškos Alberto rankose jos Žizel – dvasia tiesiog skraidyte skraidė. Organiškuose antrojo veiksmo pasažuose atsiskleidė ir dueto harmonija.

Subalansuotas čia ir dvylikos vilisų šokis, pasižymėjęs gana vientisais, sinchroniškais judesiais, dar imponavęs subtilia, santūriai dva-singa veidų išraiška. Gerai pavykęs merginų virsmas.

Įspūdinga – aukšta, liekna, grakšti ir plastiška – Mirta (Olga Konošenko), atrodė, vien žvilgsniu valdanti vilisas ir apskritai situaciją kapinaitėse. Išraiškingais rankų mostais ji prikelia Žizelę iš kapo (tik gaila, ši išnyra ne iš po grindų, o pasirodo iš kairiojo užkulisio, bet tai – dėl techninių scenos galimybių stokos).

Tarytum vienu atokvėpiu prabėgo mylimųjų adagio – atsisveikinimo šokis, o paskutiniai skrydžiai tarsi simbolizavo meilės pergalę – Žizelės prašymu Albertas lieka gyvas. Aušta… Jis išgelbėtas.

Fantastiškas antrojo veiksmo pasaulis – vaizdo poetiškumas, svaiginanti muzika savaime nuteikia romantiškai, o kiek vėliau pasineri į itin pakylėtą būseną. Atkurtas kažkurios akimirkos įspūdis netikėtai suvirpina širdį, per kūną nubėga šiurpuliukai… Persmelkia nepakartojamas ir su niekuo nesulyginamas, gerai pažįstamas, tiesa, senokai patirtas jausmas.

Neįtikėtina – mistikos kupinas veiksmas ir choreografiškai, ir emociškai buvo stipresnis už vaizduojantį realųjį gyvenimą. Matyt, tokia romantizmo galia.

Kūrybinių oazių link

Kūrybinių oazių link

Rūta Jakštonienė

Lėlės, teatras, pasakos bei šiandienos gyvenimą iliustruojančios istorijos, susitikimai su naujais ir jau pažįstamais spektakliais, džiaugsmas akims ir pažinimo malonumas – visa tai galėjai patirti Klaipėdoje gegužės 1–3 d. vykusiame tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje „Karakumų asilėlis“.

Per tris dienas – 18 spektaklių

Pirmasis lėlių teatrų festivalis, inicijuotas Klaipėdos universiteto lėlių teatro „KU-KŪ“ ir Režisūros katedros, įvyko 1997-aisiais. Po ilgokos šešerių metų pertraukos, nuo 2003-iųjų „Karakumų asilėlis“, kas antri metai į uostamiestį sukviesdamas Lietuvos ir užsienio lėlininkus, vaikams ir suaugusiesiems vėl dovanoja reginių ir įspūdžių kupiną savaitgalį. Tai vienintelis profesionalių lėlių teatrų festivalis Klaipėdos krašte. Be tradicinių vaidinimų, jame pristatomi ir novatoriški teatro projektai, kuriuose stengiamasi atskleisti lėlių teatro galimybių, išraiškos priemonių įvairovę.

Šiųmečiame, jau penktajame festivalyje, dalyvavo aštuoni Lietuvos lėlių teatrai (Valstybinis Kauno lėlių teatras ir mažytis šeimos teatras „Nykštukas“ iš Kauno, Vilniaus teatras „Lėlė“, Panevėžio lėlių vežimo teatras, „Stalo teatras“, „Paršiuko Ikaro“ teatrai iš Vilniaus, kūrybinė grupė iš Jūratės Stauskaitės dailės mokyklos Vilniuje ir, žinoma, Klaipėdos lėlių teatras) bei Liepojos lėlių teatras, lėlininkų trupės „Graense-Loes“ iš Kopenhagos, „Laboratorija T“ iš Maskvos, Vladimiro Zacharovo „Vieno žmogaus teatras“ iš Tomsko, Liublianos miesto Mini teatras iš Slovėnijos. Per tris festivalio dienas jie parodė 18 spektaklių. Matytieji paliko prieštaringus įspūdžius.

Parodė virtualų teatrą

Man regis, pats festivalio pavadinimas „Karakumų asilėlis“ apibrėžia jo auditorijos amžiaus, vadinasi, ir repertuaro pasirinkimo ribas. Tačiau festivalio organizatoriai, nusprendę tas ribas peržengti, į programą įtraukė ir spektaklius jaunimui bei suaugusiesiems. Iniciatyva sveikintina, bet šiame lėlių teatrų festivalio kontekste toks pasirinkimas kėlė šiokių tokių prieštaravimų.

Labiausiai jie išryškėjo žiūrint du spektaklius, kuriuose naudojamos virtualios priemonės, valdomos artistų, – danų trupės „Graense–Loes“ audiovizualinį projektą „Fucking alone“ (lietuviškai verčiama „Po velnių, aš toks vienišas“, režisierės Katrine’a Karlsen ir Sisselė Romme Christensen) ir Liublianos Mini teatro spektaklį „Coliukė“ (režisierius Robertas Waltlas). Danų spektaklyje kalbama apie drastišką medijų intervenciją, keičiančią realų žmogaus gyvenimą į simuliuojamą tikrovę, bei su tuo susijusias susvetimėjimo, vienatvės, tarpusavio nesusikalbėjimo problemas. Virtuali erdvė, kurioje ir vyksta diskusija žmogaus ir jį supančio pasaulio temomis, šiuo atveju pateikta kaip tikrovę pasiglemžiančių, transformuojančių, unifikuojančių medijų kritika. O štai vaikams skirta „Coliukė“, atvirkščiai, pateikiama kaip novatoriškas, virtualiais efektais „praturtintas“ spektaklis, nors pastatytas prieš septynerius metus. Ekrane judančios plokščios lėlės kompiuterinius žaidimus žaidžiantiems vaikams turėtų atrodyti primityvi archaika. Vis dėlto tai virtualus teatras, tikrai teatras, nes veiksmas vyksta čia, dabar ir su mumis.

Tačiau į akis krito ne tik bejausmė, anemiška, Barbės veido ir figūros Coliukė, ausį rėžė spektaklio tekstas – netaisyklinga lietuvių kalba. Kaip vėliau paaiškėjo, lietuviškai kalbėti bandė pats aktorius R.Waltlas, stengdamasis, kad mūsų publika geriau suprastų, kas vyksta spektaklio ekrane.

Galvojant apie tai, kad šio festivalio pagrindiniai žiūrovai vis dėlto yra vaikai, įtraukti į programą technologiškai pasenusį, morališkai atgyvenusį spektaklį, manyčiau, buvo neapdairu.

Paprastai ir įtaigiai

Lėlių teatro spektakliuose labai svarbus pedagoginis kontekstas. Ir visai nebūtina lėlių teatro scenos „užkimšti“ moderniausiomis technologijomis, kad pagrindiniams jo žiūrovams – vaikams, parodytum, jog kovoti už gėrį vis dar prasminga, o tarpusavio draugystė šiandien kaip niekada svarbi. Apie svarbius dalykus galima kalbėti užsimovus ant rankos lėlę – pirštinę, kaip tai darė jokių teatro mokyklų nebaigęs garsusis lėlininkas iš Tomsko Vladimiras Zacharovas, arba tiesiog „iš vežimo“, kuriuo buvo atvykęs žymusis Panevėžio lėlių vežimo teatras, pasakoti apie tai, kad jokios materialinės vertybės nesuteiks trokštamos laimės ir meilės.

Festivalio programą vainikavo kūrybinės grupės iš Vilniaus spektaklis „Giesmių giesmė“ (režisierė Nijolė Indriūnaitė). Biblinę karaliaus Saliamono ir jo mylimosios Sulamitos meilės istoriją perteikė ne tik įtaigiai skaitomas tekstas, bet ir šešėlių teatro ekrane pasakojimą siluetais iliustruojančios įvairiais ornamentais dekoruotos figūros, itin subtiliai vaidinime derantys muzikiniai intarpai. Klaipėdos lėlių teatro salė buvo kiek per ankšta „Giesmių giesmei“, tačiau lengviau joje galėjai jausti spektaklio ypatingą intymumą.

Lėlės sukviečia ir geba išlaikyti didelės auditorijos dėmesį ir palankumą, – tai įrodo neabejotiną šio festivalio reikalingumą.