Poezija be atlygio

Poezija be atlygio

Ar Lietuvai reikia kultūros? Klausimas, kurį kėlė kultūros kongresas Vilniuje. Daugelis kultūros namų, organizacijų provincijoje paliktos bado dietai arba uždarytos visai iki geresnių laikų. O kada jie ateis? Jau nebe pirmas mėnuo be atlyginimų dirba kūrybinės organizacijos, tarkim, Lietuvos rašytojų sąjunga. Jos skolos lipa per 100 tūkstančių litų, bet dar daugiau jai pačiai skolingos valstybinės institucijos. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybė su Lietuvos rašytojų sąjunga neatsiskaitė dar už praėjusių metų Poezijos pavasarį. Gal ne be reikalo literatūros kritikas Valentinas Sventickas ragina menininkus boikotuoti valstybines šventes ir svarbesnių datų minėjimus. Įsivaizduokite vieną dieną, kai net per radiją, televiziją ar koncertų salėse neskamba muzika ar eilių posmai. Bet menininkai, kaip tos lakštingalos „negali nečiulbėti“.

Vos atėjo pavasaris, ir poetai be jokio atlygio vėl patraukė į koncertų ar mokyklų sales susitikti su savo skaitytojais. Tokiomis dienomis, paskutiniąją gegužės savaitę, poetais knibžda visa Lietuva nuo Vilniaus iki Nidos ar Seinų vaivadijos Lenkijoje. Kaip visada Poezijos pavasaris neaplenkia ir uostamiesčio. Čia jis nutiks 42-ąjį kartą, o sostinėje šis festivalis bus jau 45-asis. Keisčiausia, kad būtent krizės metais įvyks daugiau vakarų ir susitikimų nei būdavo sotesniais laikais.

Krizinis Poezijos pavasaris Klaipėdoje užsibus net keturias dienas, neskaičiuojant smulkių vietinių susitikimų ar poezijos skaitymų mokyklose.

Klaipėdos Poezijos pavasaris prasidės šiandien Ievos Simonaitytės biblio-tekoje pokalbiu-diskusija apie šiuolaikinės poezijos tendencijas Lietuvoje. Pokalbyje, be vietinių poetų ir literatūros kritikų, dalyvaus visas būrys poezijos gerbėjų iš Vokietijos, o pagrindinį pranešimą skaitys poetas ir kritikas Rimantas Kmita.

O rytoj

 I.Simonaitytės bibliotekos kiemelyje bus atlikta savotiška uostamiesčio poezijos ateities inventorizacija. Savo eilėraščius skaitys ir dainuos jaunieji Klaipėdos krašto poetai – moksleiviai ir studentai. Kai kurie jų, kaip Jurgis Viningas, jau pasižymėjo šalies moksleivių literatūrinės kūrybos konkurse, kai kurie galbūt tik debiutuos savo gimtojo miesto padangėje. Kas žino, gal po dešimtmečio šiandieniniai jaunieji diktuos poetines madas Lietuvoje.

Kaip ir kiekvienais metais, Poezijos pavasaris sulauks ir svečių iš užsienio. Klaipėdoje lankysis poetai iš Karaliaučiaus, Liepojos ir Austrijos Linco miesto. Su Liepojos ir Karaliaučiaus rašytojais jau seniai draugauja Klaipėdos rašytojų skyrius – verčia ir publikuoja vieni kitų kūrinius, kviečia į literatūrinius renginius. Su Karaliaučiaus literatais Klaipėdos rašytojai leidžia net bendrą žurnalą „Paralelės”, o neseniai Klaipėdos universiteto docentė Dalia Kiseliūnaitė surengė literatūros vertimų iš latvių kalbos konkursą studentams. Svečių poezijos vakare, kuris įvyks penktadienį I.Simonaitytės biblio-

tekos kiemelyje, bus galima paklausyti Liepojos poetų Sandros Alksnės-Vensko ir Janio Chvoinskio eilėraščių latviškai ir lietuviškai ( į lietuvių kalbą juos išvertė Klaipėdos universiteto studentai). Kartu su latviais savo naujus kūrinius skaitys ir rusų poetai Borisas Bartfeldas ir Semas Simkinas.

Baigiamąją Poezijos pavasario dieną – šeštadienį – Klaipėdoje rengiami net du poetų susitikimai su skaitytojais.

Vidurdienį poezijos gerbėjai kviečiami į Klaipėdos skulptūrų parką, buvusias miesto kapines. Čia įvyks teminis vakaras, skirtas išėjusiems bičiuliams, garsiems ar nežinomiems žmonėms, laikams, įvykiams ar kultūros paveldui atminti. Renginys, kurį sugalvojo rašytoja Sondra Simanaitienė, taip ir vadinasi – „Išėjusiems“. Monumentalių skulptūrų rimtis, seni parko medžiai sudarys tinkamą aplinką nuoširdžiam poetiniam vyksmui.

Baigiamasis klaipėdiečių Poezijos pavasario vakaras vyks tradicinėje erdvėje, kur prieš keturis dešimtmečius surengti pirmieji poetiniai uostamiesčio kūrėjų skaitymai – Prano Domšaičio paveikslų galerijos kiemelyje. Čia, kartu su jau minėtais Poezijos pavasario svečiais, dalyvaus ir lietuvių poetai A.A.Jonynas, G.Aleksa, M.Burokas, V.Šoblinskaitė, S.Paliulytė, taip pat klaipėdiečiai, kurie jau gerai pažįstami uostamiesčio skaitytojams iš publikacijų „Gintaro lašuose“, „Baltijos“ almanache ir naujausių poezijos knygų pristatymų. Vakaro metu bus atidaryta žymios dailininkės, irgi poetės Giedrės Bulotaitės–Jurkūnienės ir dar dviejų jos kolegų dailininkų tapybos darbų paroda, poezijos žodį muzikos garsais papildys Klaipėdos universiteto Džiazo katedros studentai.

Šypsena

Šypsena

Iš ciklo „Būsenos“

Juozas Šikšnelis

– Kodėl tau nenusišypsojus?

Bandau ir jaučiu, kaip veidas virsta vilkolakio kauke. Aplinkiniai nemato. Dažnai pasitaiko matyti tai, ko nemato kiti. Visiems vienodų akinių neuždėsi. Grįžtu į ramybės būseną. Veido raumenys neišvystyti, todėl nuolatos puoštis „budinčia“ šypsena yra nepakeliamai sunkus darbas. Žmonės mokosi, treniruojasi prieš veidrodį, tampydami pirštais lūpas ir skruostus, o tu, visą gyvenimą vaikščiodamas lyg būtum žemę pralošęs, nori pasipuošti kino žvaigždės šypsena su akinamai baltais ir įtartinai lygiais dantukais. Neišdegs. Bet galėtum ir toliau gyventi be šypsenos, tik aplinkai norisi matyti lyg kaimo kvailelį, kuris šypsosi gyviems padarams ir negyviems daiktams. Visiems vienodai šiltai. Jis turi tam priežasčių. Negaliu sakyti neturįs dėl ko šypsotis; geriau iš karto nerti į savigailos garus, verkti ir griežti dantimis. Teatras be pinigų. Pasekėjų nesulauksi, tik žioplių minios. Juk skauda ne jiems. Svetimas skausmas saldus. Klausimai paprasti: ar galima toliau gyventi be šypsenos? Kodėl turiu šypsotis, kad kažkam būtų patogiau gyventi?

Japonai be šypsenos negali, nors jų veidai siauručiai, lūpos plonytės, šypsena lyg švendre įpjauta. Gal pakliuvus į besišypsančių japonų minią išnyktų įtampa, atsipalaiduotum. Kol kas nors neapvogtų ar neįspirtų. Gauti į kaulus nuo susiraukusio ir besišypsančio yra didelis skirtumas. Nuo susiraukusio gavus ne taip skauda, nes nepatiri moralinės skriaudos. Pamatęs prieš save sušmėžuojant pykčio surakintą veidą, spėji pagalvoti: sunki buvo dienelė, vargšeli, užjaučiu, atsipalaiduok, bet smogdamas saugok krumplius, kad nepataikytum į dantis, nes nusibrozdinsi, krumpliai ilgai gyja. Besišypsantis užpuoliko snukis protą sujaukia labiau nei slystantis smūgis į skruostą, nes tada užvaldo mintis: neužtenka, kad talžo, tai dar ir tyčiojasi. Pyktis aitrina skausmą. Sunku atrasti gyvenime pusiausvyrą. Sunku gauti į dūdą tau palankiomis sąlygomis. Ne tu renkiesi atsitiktinumus, bet jie tave. Nesirinkdami atranda.

Šypsena – džiaugsmo, palaimos išraiška, tad turėtų egzistuoti vienuolių ordinai, kurių nariai susilaiko nuo visko ir nuo šypsenos. Panašiai kaip kartūzai nuo kalbėjimo. Pasilieka vienintelį džiaugsmą – tarnauti viešpačiui. Menkas pasirinkimas, todėl tarnauk nerodydamas dantų. Viešpačiui tas pats, kokia mina jam tarnauji. Jeigu pavyktų aptikti tokį ordiną, stočiau nesvarstęs, gal net tapčiau pavyzdžiu kitiems, nes būna dienų, savaičių, gal net mėnesių, kai nė karto nenusišypsau, nebent netyčia prisiminęs, jog dar esu gyvas, neplikas, be ubago terbos ir lazdos, dar laisvas, nors ir sąlyginai, dar stoviu ant nuosavų dviejų. Tada veidas pasidabina kažkuo panašiu į šypseną. Nežiūriu į veidrodį, nebandau nutaisyti gražesnę, kokia yra, tokia tebūna. Ne

svetimiems sau šypsausi. Ir iš savęs.

Šypsantis galima juoktis iš kitų, bet tai nebūna piktas juokas, dažniausiai piktai juokiamasi be šypsenos. Paskui teisinamasi: kad nejuokinga, čia verkti reikia. Retas kuris dabar juokiasi iš artimo savo geranoriškai. Švelniavilnių giminei parėjo galas, dabar juokiamasi atkišus iltinius dantis arba aštrius priekinius, plėšiant kruvinais kąsniais aukos kūną ir kanibališkai užkandžiaujant. Po ranka neatremiamas argumentas: jis dar ne to nusipelnė. Bet nesileiskime į smulkmenas, nes, pasiėmęs patogiai po ranka gulintį argumentą, bandžiau lyg Susaninas suklaidinti. Grįžkime į pasakojimo vagą: kas trukdo šypsotis?

Šypsena – tai atviri vartai, tavo siela atsiveria pasauliui. Ir gauna grąžą. Kumščiu ar akmeniu į dantis. Pasitaiko, tik spjūviu. Nereikia perdėti, bet nereikia ir idealizuoti, nes tik retais atvejais pasiseka sulaukti adekvataus atsako: šypsena į šypseną, siela į sielą. Bet tai nereiškia, kad reikia sučiaupus lūpas, sukandus dantis atsiriboti atskirties siena, tikintis blogiausio atsako. Ar veltui sakoma: kaip šauksi, taip atsišauks. Vieną, antrą, trečią, penktą kartą sulauksi deramo atsakymo.

Pragyvenęs žemėje ne vieną dešimtmetį, sunkiai pasiduodi bandymams pakeisti nusistovėjusius įpročius. Lengviausia pataisyti (pagadinti) išvaizdą. Tam užtenka pasiryžimo, pinigų prigrūsto kapšo ir gero daktaro. Pagadinti išvaizdai užtenka užsirauti ant gaujos nesubrendėlių perkaitusiomis smegenimis. Nebūtinai tamsioje tarpuvartėje, galima miesto centrinėje gatvėje šviesios dienos akyje. Kol metodiškai bus gadinama jūsų išvaizda, niekas nesikiš. Prisiekiu. Nepriklausomai, kiek tai užtruks. Charakterį pakeisti kebliausia, nes tam neužtenka sudėtingų plastinių ar organų transplantacijos operacijų bei talentingų chirurgų. Net grupinė psichoterapija ne ką padės. Nors dabar ji taikoma visiems tikriems ir menamiems negalavimams gydyti. Taip norisi pastarąjį žodį imti į kabutes. Piliulės ir placebas irgi nepadės. Tad kaip išgydyti nuo nesišypsojimo?

Nesišypsojau daugelį metų pats to nepastebėdamas, kiti lyg susitarę irgi nieko nesakė. Kitaip sakant, vaikščiojau su nediagnozuota liga. Beje, užkrečiama, nes aplinka, taikydamasi prie paniurusios minos, irgi niursta, ypač, jei su ja esi susijęs pavaldumo saitais. Ilgainiui įsivelki į niūrumo kokoną. Lyg toje pasakoje, kur karalius uždraudė šypsotis. Tam buvo priežasčių.

Ilgainiui pasimiršta pirminė priežastis.

Tikriausiai ir man taip buvo, nes saulei šviečiant, paukščiams čiulbant buvau niūrus lygiai kaip audrai siaučiant, lietui pliaupiant. Toks būdas, sakydavo įžvalgesni, bet visi, lyg vandens į burną paėmę, nesileisdavo į ilgesnius svarstymus, savo ruožtu nestypsojau prie veidrodžio ar nespoksojau į atvaizdus nuotraukose. Gyvenau savo niūriame pasaulyje lyg atsiskyrėlis, nesistebėdamas ir nekreipdamas dėmesio į akinančiai baltas ar bedančių burnų šypsenas. Kol vieną kartą…

Seniai ją pastebėjau. Valkatėlė, sėdinti prie pastato kampo ištiesus delną. Veidas sutinęs, nesveikai įraudęs, drabužiai netvarkingi, nešvarūs. Pats niekada neskubu gatvėje duoti išmaldos. Ne todėl, kad neturėčiau ar būtų gaila, man tarsi gėda: už prašantį ir gėda duoti. Kitas reikalas, jei koks Eitaras skersomis įslenka į kabinetą. Be svetimų akių, tarsi kokį negerą darbą darant. Taigi niekada jai neduodavau išmaldos ir niekada nemačiau, kad kas duotų, nes tokios ypatos nekelia gailesčio, tik pasibjaurėjimą. Dar pastebėjau, kad savo įprastoje vietoje prie pastato kampo ji sudribdavo gerokai po pietų, nes pirmoje dienos pusėje ten sėdėdavo vyras su armonika, liurlinantis ne melodiją, bet penkias natas. Tuo tarpu moteriškė sukiodavosi netoliese, vėliau jie keisdavosi vietomis ir rolėmis, o moteris būdavo gerokai „apšiltinta“, tai yra paėmus gramą. Ar jai kas berdavo į ištiestą delną monetas, negaliu atsakyti, eidamas niekada nesigręžioju, nedėbčioju į šalis, todėl drybsančia po siena moteriškę pagaudavau tik akių kampučiu. Kol vieną kartą neišgirdau:

– Kodėl tau nenusišypsojus?

Nereikėjo dairytis ieškant balso, pasakiusio šiuos keistus žodžius, nes tuo metu šaligatvyje ir gatvėje mažiausiai dešimt metrų aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Vakuumas. Tik aš ir ji. Stabtelėjau ir jėga prisiverčiau žvilgterėti į moterį. Ji šypsojosi! Gal ne tiek šypsojosi, kiek pražiojusi burną rodė kelis parudusius dantis ir švarplę tarp jų. Staiga pasidingojo, kad matau pačią gražiausią šypseną. Paprastai po tokių apreiškimų reikėtų įsižnybti, nes jie aplanko pervargus, persitempus ir kitaip dvasiškai nusilpus. Nespėjau įsižnybti, nespėjau nė atsakyti, nes ūmai mus apsupo minia triukšmingų paauglių – prisirpusių lolitų ryškiai dažytomis akimis ir lūpomis, iššaukiančiais ir provokuojančiais rūbais, skiauterėtų vaikinukų. Jie ėjo kažko švęsti, todėl buvo įsiaudrinę, tikėdamiesi naujų nuotykių ir potyrių. Minia mane nusitempė su savimi, dar spėjau akies krašteliu pagauti, kaip viena iš paauglių į ypatos delną įdėjo monetą.

Tai buvo pirmas ir paskutinis susidūrimas su moterimi, kuri nugara ramstė pastato sieną. Daugiau jos nemačiau. Ir vyras, liurlinantis armonika penkias natas, nesirodė. Tik gražiausios šypsenos ir klausimo nepajėgiu užmiršti iki šiol.

2009 m. kovas

Lyrinis veiksnys

Lenkų poetas ir vertėjas Piotras Sommeris gimė 1948 m. Studijavo anglų filologiją Varšuvos universitete. Devynių poezijos rinkinių autorius. 2007 m. apdovanotas tarptautine „Vilenicos kristalo“ literatūros premija. 2008 metų „Poetinio Druskininkų rudens“ svečias. Sudarė britų, šiaurės airių, amerikiečių poezijos antologijas lenkų kalba, F.O’Hara, Ch. Reznikoffo, J.Ashbery, A.Ginsbergo, S.Heaney, D.Mahono poezijos rinktines. Verstinės literatūros mėnraščio „Literatura na swiecie” vyriausiasis redaktorius.

Piotras Sommeris

Lyrinis veiksnys

 

Nesdiskretiškumai
Kur esame mes? Ironijoje,
kurios niekas nesupras, trumpaamžėje
ir nepabrėžtinoje, banaliuose sąmojuose
išbaigiančiuose metafiziką detalėmis
ne vietoje, penktadienyje, kuris mums tenka
lapkričio penktą, dienų mnemotechnikoje.
Galime pateikti pavyzdį arba galime tuo tiesiog
patikėti, tikėjimu, lyg katino letenėle per gerklę.

Dar mėgstame tam tikrus žodžius
ir tas atsiprašant
sakinių sandaras, apsimetančias,
jog kai kas jas sieja.
Šiose tarpprasmėse glūdi visas žmogus,
sulenda ten, kur randa nors kiek vietos.


Žvakelė
Seni draugai, visad mylimi,
su kuriais šnekėdavais, šnekėdavais
iki netekdamas jėgų –
ėmė, veikiausiai, ir pražiopsojo kokią
bendrą temą
o gal tik tokią, kuri galėtų būti bendra?
O naujieji? Naujieji tyli,
tarsi nenorėtų pasakyti nė žodžio
daugiau, negu reikia.


Amnezija
Pamiršau esant kitą pasaulį.
Pabundu sučiaupęs lūpas,
plaunu vaisius sučiaupęs lūpas,
šypsodamasis nešu juos į kambarį.
Nežinia kodėl prisiminiau žuvų taukus,
išvargtus metų metus, rūsio sklendę ant grindų,
savaime pakankamą senelės balsą.
Juk tai visai ne koks kitas pasaulis.
Vėl sėdžiu prie stalo sučiaupęs lūpas
o tu man atneši puikiausių sutrūkinėjusių slyvų
ir kartoju paskui ką nors, ką irgi esu pamiršęs:
kito pasaulio nėra.


Stoties šviesos
Stoties šviesos ir šviesos virš jų susilieja,
susilieja savaitės dienos,
su kvėpavimu vėjas –
nėra nieko, kas nesusilietų.

Pagedusi Žeranės katilinė
ir mano vaikas ir moteris
kurią pasirinkau prieš daugelį metų
per jos baltas kojines iki kelių

su melsvu kaspinėliu.

Įdomu, kaip pasaulis
siesis rytoj ir dar kitą dieną.
Jei ne čia glūdi esmė,
gal pasakysi man, kur.


Savaitės dienos
Rytoj ketvirtadienis.
Jei pasaulis susidoros su savo priedermėmis
poryt bus penktadienis.
Jei ne, gali būti nors ir sekmadienis
ir niekas niekada nebeatspės
kur nudingo mūsų gyvenimas.

Kraštovaizdis
su šakele
Mus sieja vienus su kitais
nežinomos gijos, raudonųjų
kūnelių dygsniai, apsiuvę Žemės rutulį.
Kurią nors dieną Žemės rutulys
atplyšta nuo mūsų
susitraukia ir ima džiūti
lyg dygiosios slyvos vaisius –
kas nors iš tiesų buvo mūsų,
bet mes jau nebepriklausome daiktams.

 Klišė
Popietės saulė
už miesto posūkio,
ir kiekvienas odos segmentas
ir kiekviena mintis
persišviečia,
ir nieko nenuslėpsi,
nes viskas iškyla į paviršių:
neatsakyti laiškai,
nedėkingumas,
trumpa atmintis.


Nežinojimas
Kai susipažinome, buvome iš tiesų tokie jauni.
Nemaniau nieko blogo, rašydamas eilėraščius
apie save.
Gal nežinojau, kad ir aš ko nors gėdysiuos?
Gal nežinojau, kas esi tu?

Gėda ir juokas pakaitomis užkemša man burną.
Gėda apie tai net galvoti, net ima juokas,
kad taip gėda.


Esu tikras
Iš tiesų nerasi toms kosmetikos priemonėms
geresnės vietos, net jei susitaupysim
pagaliau kokiai vonios spintelei ir
nebenubraukinėsi jų rankšluosčiu –
vis dar tebeturėsi tūkstančius dingsčių skųstis
ir tūkstančius stiklo šukių ant grindų,
ir tūkstančius naujų rūpesčių,
ir vėl reikės anksti keltis.


Namas ir naktis
Diena miego ir laiškų rašymo, plastilino
ir žaidimų.
Domino taškų vietoje gyvūnai
ant pigios plastmasės negrabiai
išraižyti gyvūnai.
Pasaulis be abstraktumo.
Kainavo šešiasdešimt aštuonis zlotus.
Visa kas vis brangiau ir primityviau.
Nejaugi gyvenimas dieną ne toks sudėtingas?
Taip. Tačiau domino mėlynas,
mėlyna plastmasė su auksuotais gyvūnais,
o gyvenimas nespalvotas.


Prielaidos
Prisidengė akis, bet nejau nė negir̃di
ką mąstau ir kodėl? To
nežino niekas. Net tas sumąstytas
užrašytas sakinys
turi du tikrus galus, tarsi viela,
vielos gabalas, tarp-
žemyninis tarpvalstybinis laidas,
politikų ir ilgaskvernių kasdienių išdavysčių
ir melų liudininkas, lyg nutraukta styga.
Ir kas čia prisidengė akis ir nebegirdi,
painiodamas šviesą su tam tikrų
sferų muzika?


Vaistai
Vėl mačiau tikrą citriną.
Man ją atvežė Ania iš Prancūzijos.
Ji svarstė: gal pasilikti, o gal sugrįžti?
Iš esmės kas gi ją čia laiko –
keletas veidų, žodžių ir dar tas nerimas?
Citrina buvo geltona ir atrodė tarsi tikra.
Nebuvo reikalo laikyti ją ant palangės,
kad prisirptų, kaip mūsų blyškūs pomidorai,
arba kaip mes sirpstame,
metų metus bręsdami ir gelsdami.
Ne, ji buvo jau visai savimi,
kai ją atvežė, net ne gelsva,
bet auksaspalvė, kiek gruoblėta,
tad priėmiau ją dėkingai.

Norėčiau įsivilkti į šiurkščią pasaulio odą,
norėčiau būti rūgštokas, bet iš tiesų skanus –
nenoriai nurytų mane koks nors vaikas,
o aš padėčiau nuo slogos.


Peizažas su vėju
Metalų oksidai, žiedadulkės
(kvėpuok negiliai)
pasaulio dulkės,
skrodžiamos prožektorių šviesõs;

akis į akį mikrorajonai
(nežiūrėk į tai)
ir brėkštantys rytą
keturi miego kartonai;

pilnos aitraus rūko
ir kaukėtų žmonių
gatvės ir aikštės
(neverk, nesirūpink);

Iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys

Purvino dešiniojo šono istorija

Jaunųjų kūrybos konkursas

Purvino dešiniojo šono istorija

Rugilė Kazlauskaitė

– Siaubas, koks aš murzius – sako jis, sėsdamas prie staliuko, – prieš kelias minutes slystelėjo ant rudeninio lapo ir griuvo tiesia trajektorija į balą. Visa jo dešinė pusė liko paženklinta tiršto purvo. – Tau tikriausiai su manimi tokiu gėda, ar ne?

– Nė kiek, man tai be galo įdomu.

– Įdomu, kad žmogus įkrito į balą ?

– Aišku, ne. Įdomu tai, kas tu galėtum būti, kai įeini į kavinę, paženklintas paslaptingo purvo ornamento… Ką kiti žmonės pagalvoja.

Jis juokiasi.

– Įdomu, kas gi? Gal purvažmogis?

Nesuprantu, ar jis kalba rimtai. Šiaip ar taip pradedu aiškinti:

– Aišku, kad ne purvažmogis. Garantuoju, kad dauguma kavinėje sėdinčių netiki purvažmogiais. Tiesą sakant, ir aš nežinau, ar tikiu. Niekad neteko jų matyti.

– Čia buvo pokštas, – jis nusišypso, – aišku, kad niekas šiais laikais netiki purvažmogiais. Ir aš netikiu, kai būnu su kitais, tada viskas paprasčiausiai būna pernelyg žmogiška… Na, sakyk, ką sėdintieji kavinėje gali pamanyti?

Man labai knieti paklausti, kaip ten yra su tais purvažmogiais: ar jis buvo bent vieną sutikęs ir ar tie padarai nešioja laikrodžius. Tačiau staiga mano galvoje kaip kūjis dunksteli nauja istorija.

– Žinai ką? Aplinkiniai žmonės tikriausiai galvoja, kad buvo karas. Tas purvas ant tavo šono – jie turbūt mano, kad tu buvai pašautas į dešinį plautį ir parkritai karo lauke. Gulėjai karo ligoninėje, kai sužinojai, kad karas baigėsi – jūs laimėjot. Tą pačią dieną paaiškėjo, kad tavo plautis jau sugijo – galėjai grįžti namo.

Jis nusijuokia.

– Tai kodėl tada aš sėdžiu čia su tais purvinais rūbais? Juk karas baigėsi.

– Tai vieninteliai rūbai, kuriuos turėjai – juk negrįši pas mane su ligoninės pižama. Taigi pavargęs ir purvinas, žudęs ir žudytas, sužeistu kūnu ir siela tu prieš kelias minutes stovėjai tarpdury ir tepasakei „grįžau“. Tik tiek. Ir žiūrėjai man tiesiai į akis. Bet jos tau atrodo pasikeitusios. Kaip ir aš pati. Per visus tuos metus iš gyvos mergaitės pavirtau į laukiančią moterį – tvirtai sučiauptos į brūkšnelį lūpos, į kumščius sugniaužti paukščio pirštai, o svarbiausia – žvilgsnis. Žvilgsnis žmogaus, kuris apsimeta, kad yra stiprus ir nejautrus, nes kitaip gyventi jam nebeįmanoma. Aš nieko nepasakiau. Atsitraukiau, leidau tau įeiti į mūsų butą. Pastebėjai, kad čiaupas laša, dažai ant sienų apsilaupę, per kiaurus langų rėmus traukia skersvėjis. Matei, kaip labai butas pasikeitė nuo to laiko, kai jis buvo mūsų – degančių ir nepakartojamų – namai. Aš nieko nepasakiau. Nuėjau ir atsisėdau prie virtuvinio stalo. Tu priėjai artyn, jau tiesei ranką, kad galėtum uždėti man ant peties. Tik staiga aš užsikniaubiau ant stalo ir pradėjau kūkčioti. Tiesiog raudoti. Kurį laiką tu stovėjai ir stebėjai mane. Paskui atsitiesei ir ryžtingai pasakei: „Liaukis. Gana. Eikim kavos“. Aš atsistojau, nusišluosčiau ašaras ir mes išėjome. Atsisėdom čia, prie šito staliuko, užsisakėm braziliškos kavos. Per visus tuos karo metus kavinė nė kiek nepasikeitė. Dabar mes sėdim, gurkšnojam kavą, kalbamės apie mūsų mėgstamus eilėraščius ir ginčijamės, kuris buvo teisus – Kantas ar Nyčė – puikiai žinodami, kad nė vienas nelaimės. Ir šią akimirką juntam, kad nebuvo jokio karo, kad mes tiesiog buvom praradę sąmonę kurį laiką, kad sėdėjom čia, šitoj kavinėj

milijonus metų.

– Nuostabi istorija, – šypsodamasis taria jis – galėtų konkuruoti su „Kasablanka“. O kas vyksta toliau?

– Nieko. Mes tik sėdime čia. Taip istorija pasibaigia. Toliau negaliu kurti, pasidarytų liūdna.

– Kodėl?

– Tiesiog kartais istorijos turi neįvykti, privalo baigtis tam tikroje vietoje.

– Ką čia šneki. Tiesiog pasakok toliau ir tiek. Juk istorija tavo.

– Bet žinok, kad pats paprašei. Mums nebus gera.

– Kodėl nebus?

– Todėl, kad prieš tai buvo karas. Todėl, kad aš kasdien žvelgsiu į tave ir matysiu, kad tą Žiliberą, kurį aš mylėjau, karo laukas išvarė iš tavo kūno.

– Ei, kodėl mano vardas Žiliberas?

– Todėl, kad mes prancūzai. Nepertrauk. O tu kasdien žvelgsi į mane ir jausi, kad ta Mirabelė, kuri taip karštai tave mylėjo, iškeitė meilę į vienišos moters vargą, kartėlį ir jau niekad jos nebesusigrąžins. Aš kasdien darysiuos vis įkyresnė mūsų skurdžių namų šeimininkė. Tu kasdien tapsi vis irzlesnis ir uždaresnis senas cinikas. Mes bandysime apsimesti, kad viskas gerai, bet naktimis aš negalėsiu miegoti, nes tu kasnakt sapnuosi košmarus ir rėksi kažkokius vardus. Netrukus aš persikraustysiu miegoti virtuvėje ant sofos. Bet ir vėl negalėsiu užmigti, nes tu kasnakt trečią valandą ateisi į virtuvę ir pradėsi grandyti svilėsius iš seno prikaistuvio savo aliumininiu kareivišku šaukštu. Girdėsiu šiurpų metalo džeržgimą, jausiu su kokia jėga ir nirtuliu tu grandai tą prakeiktą anglį, lyg kęstum mirtiną badą – o juk aš kas vakarą virsiu sočią vakarienę. Visad apsimesiu, kad miegu, kai tu tai darysi. Žinosiu, kad galėčiau atsistoti ir tave apkabinti, nuraminti tą nirtulį. Bet bijosiu tavęs. Bijosiu, kad tai ne mano Žiliberas. O tu dažnai norėsi paimti mane miegančią už rankos. Bet pažvelgsi į mano mažą suglebusią plaštaką ir bijosi, kad tavo didžiulis, žiaurus, kietas delnas sutraiškys ją. Mes labai dažnai beprasmiškai tylėsim. Tu pradėsi lankytis viešnamyje. Ne tik dėl sekso. Toms moterims tu galėsi pasakoti, kas tave slegia. Jos mačiusios karą, jos tave supras. Aš įsidarbinsiu siuvykloje. Ten sutiksiu Francą. Jis nė perpus ne toks protingas ir gražus kaip tu. Tačiau jis man siūlys tai, ko niekad negalėsi duoti – mane mylėti ir manimi rūpintis. Pradėsiu abejoti. Mums trūks pinigų. Vis kartosiu tau, kad reikia parduoti senus prabangius daiktus iš anų laikų. Tu vis atsisakysi. Vieną rytą tu nieko man nesakęs nukabinsi vieną iš prašmatnių svetainės šviestuvų ir išeisi. Vakare pareisi ir padėsi ant mano naktinio staliuko penkiasdešimt frankų. Kitą dieną aš paimsiu tuos pinigus ir išeisiu pirkti maisto. Pareisiu jau pavakare. Namuose bus be galo tylu. Svetainėje kabosi tu, pasikoręs ant parduotosios lempos laido – štai dėl ko taip abejingai parnešei tuos pinigus – ne dėl jų pardavei lempą – tau tiesiog reikėjo vietos. Tave palaidos po trijų dienų. Visi stebėsis, kodėl aš tokia rami. Nė karto nepravirksiu, neparodysiu jokio dėmesio tau. Rūpinsiuosi ūkiniais reikalais planuosiu laidotuves taip, lyg miręs būtų nepažįstamas žmogus, o ne mano gyvenimo meilė. Tik uždarant karstą pasilenksiu ir aistringai pabučiuosiu į mirusias lūpas. Jie ras mano kūną jau kitą rytą. Jį išplaus Senos vandenys. Mane palaidos šalia tavęs dar nespėjusioj susigulėti žemėj. Ir mūsų niekas daugiau neminės. Tik nuo to laiko niekas nebematys, kad kas sėdėtų prie šito staliuko. Senieji lankytojai susės po kelis prie vieno, bet niekad mūsiškio nelies. O jei koks nors žioplys naujokas taikysis ten įsitaisyti, padavėja visad suras pretekstą jam to nedaryti – kartais ten per daug akins saulė, kartais atsiras vieta prie didesnio stalelio. O kai kurie, padauginę absento ar pervargę po dienos darbų, dievagosis matantys ten sėdintį vyrą su supurvintu dešiniu šonu ir moterį priešais jį – jie juoksis.

Nutylu.

– Gera istorija, – rimtai taria jis, – tik įdomu, kaip tau šovė į galvą ta mintis apie karą, liūdesį, mirtį. Perdaug skaitai knygų. Žinai, gal verčiau užmirškim tą tęsinį. Baik ją ties ta vieta, kur mes sėdime kavinėje.

– Negaliu, – gūžteliu pečiais, – istorija jau įvyko, pats to paprašei. Dabar jau negaliu jos atsukti atgal.

– Kaip tai negali? Ji tavo. Ką nori, tą gali. Gali sukurti kitokią pabaigą. Gal verčiau tegu jie parduoda butą, nusiperka automobilį ir važiuoja…

Pertraukiu tokiu rimtu tonu, lyg būčiau gydytojas, stabdantis jauną kolegą, kuris vis dar bando gaivinti mirusį pacientą, kai viskas baigta.

– Oi, tu maža išsigalvotoja, – nusišypso jis ir atsistoja eiti.

Išėjęs iš kavinės jis vėl bando man aiškinti, kad visada gali išbraukti rašomą istoriją arba rašyti virš eilučių. Vis dėlto matau, kaip jis vis atsisuka į kavinės langą ir žvelgia su nerimu – mato ten sėdinčius vyrą ir moterį. Vyro dešinysis šonas purvinas. Gal ir galima nubraukti. Vis dėlto jam ir man ta istorija jau Yra.

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

 

Marija Kavtaradzė
Apie mano meilę
(trumpos eilutės)
***
dviratis.

šimtą kartų gali įsimylėti ką nors
bet ne mane
šimtą kartų galiu įsimylėti ką nors
bet ne tave
šimtą kartų galim išvažiuoti
ne kartu
šimtą kartų ir šimtą dienų nematyti
viens kito
šimtą kartų ir šimtą dienų negalvoti
apie viens kitą

bet vis tiek žinau,
kad susitiksim
ant tilto
anksčiau ar vėliau
***
Aš vis galvoju ko galima būtų paprašyti,
kad tu atvažiuotum
Tu vis galvoji ką galima būtų sugalvot,
kad atvežtum

O gal tiesiog

ateik?
***
Tikra istorija (tikrai).

Taip, mano dviratį galima lengvai pavogti
(nuimti grandinę per viršų arba išsinešti
su visu rėmu)
Bet jo niekas nevagia
Ir aš manau, kad tai gražu iš jų pusės.

Mano adresas kazliškių 7 – 38,
Vilnius (kodas 38)

II dalis
Mano dviratį jau pavogė
Nemanau, kad tai labai gražu
***
filmas.

Dešimt kartų matau

berniukas iš ekrano sako
kad įsimylėjo
tėtis:
tai viskas? Maniau tau kažkas daug baisiau
berniukas:
kas gali būti baisiau?

Juokiuosi

Ir tik vienuoliktą kartą suprantu
***
Pabandyk padainuoti mano eilėraštį
Aš pabandysiu paliesti tavo kaklą
Manęs nežavi kaklai
Manęs tai nejaudina (kaip Austėjos)
Bet man rodos, kad ten gyvena balsas
O tai užvis gražiausia.
***
sms.

mūsų žinutės gražesnės už kai kurių eiles
trys eilutės
už penkis stulpelius
negalima lyginti, sako
Galima.
Gražiau
***
mažutėliai.

Niekada nieko didelio nebus
Nes viskas tik taip mažai
Visi tokie maži dalykai
Tokie smulkūs
Gal net nereikšmingi

Smulkmenos.

Ir pats Dievas
toks smulkus
(nesupyk, Dievuli, čia ta gerąja prasme)
***
Matai, mes gyvename taip keistai
Kartais taip arti
O kartais taip toli
Tik pas save
Tik save

O kartais
Tais nuostabiais kartais,
Valgome iš vienos lėkštės
Ir geriame iš vieno puodelio
Ir dalinamės teorijomis apie gyvenimą
Prasmė!
Ir, kad viskas susiję, kalbam
Kad tik lengviau būtų
Kad tik būtų
.
***
Bijau. 
***
Tai ką manai, kad jis su barzda?
Manęs paklausė

Kai būna karšta naktį ir atidarai langą
Arba kai atsigeri pieno(šalto),
Bet ne iš stiklinės, iš butelio
Kai maudaisi ežere
Kai eini savo žeme
Kai asfaltas šiltas ir pėdoms malonu
Kai juokiesi,
Bet ne garsiai, o viduj
Kai verki

Tai taip aš apie jį manau
Atsakiau
***
Pasimelst norėčiau gražiai
Bet kai tik pradedu kalbėti
Su tavimi,
Visada užmiegu
Taip nieko doro ir nepasakiusi.
***
meilė.

Mačiau:
Labai ilgai kalbėjot apie politiką
Ir karus
Kurie jau buvo, kurie yra
Ir tuos, kurie bus
Kalbėjot, kalbėjot
Ginčijotės
.
Tada dar kalbėjot apie televizijos reklamas
Ir apie aktorius.
Dar vėliau kalbėjote apie filmus
Laidas
.
Ir nuėjot namo
Viens pas vieną
Kits pas kitą
.
O ką norėjot pasakyti, taip ir nepasakėt
Bet manau, kad supratot
Maždaug toj vietoj, kur apie keistą
Medį Maximos kalbėjot(ar jis iš kartono?)
ir juokėtės
Akimis.

Ne visiems, ne visiems
Ne viską
Žodžiais paversti .
***
man 16 metų.

Kai atrodo, kad blogai
Taip, kaip man, 16
16 16 16 16 16
blogai
tada pagalvoju, kad bus dar blogiau
ir kai man kas sako:
„man labai, labai blogai“
tada aš pasakau:
„taip, taip, o bus dar blogiau.
Žinai, gyvenimas“
Ir tada pasidaro taip smagu
Pradedam juoktis
O kartais
Net čipsų nusiperkam
***

žodžiai.

Man norisi kalbėti žodžiais jau girdėtais
Žodžiais Martinaičio
Žodžiais dainų
Žodžiais filmų
Žodžiais Meko
Žodžiais the Velvet underground
Žodžiais, kuriuos girdžiu.

Sakau, ateik mano žodi, ateik, nes dar nė karto tavęs negirdėjau
O kaip aš galiu išvis žinoti, kas esu
Kad esu
Jei nemoku savų žodžių.
Negirdžiu savų žodžių.
Kur mano žodžiai?
***
Žmogus, kurį gerbiu sako:
„Rašykit eiles“.
Rašau.
O man eilės pats keisčiausias dalykas
Manosios nesirimuoja ir net negula labai švelniai
Ant lapo
O eilutes atskiriu tik tam,
Kad per daug ilgų nebūtų
Gal mano žodžiai eilėms per kampuoti
Apgludinsiu juos,
Mhm aha apgludinsiu.
***
stepas salėj pilkoj.

tu pasiseilini savo stepo batelius
kaip gerai jie slysta! Kaip smagiai jie taukši!
Step step step ant mano širdies
Aš šypsaus: kaip gražu!
Ir verkiu: kaip skauda!