Šiuolaikinis menas – naujai?

Šiuolaikinis menas – naujai?

Petras Šmitas

Klaipėdos dailės parodų rūmuose (KDPR) balandžio 24-ąją – birželio 1-ąją viešėjusi apžvalginė paroda “Lietuvos šiuolaikinis menas – naujai” sulaukė prieštaringų atsiliepimų ir sukėlė įvairių minčių. Kai kuriomis drįstu ir aš pasidalyti.

Namuose pranašu nebūsi

Lenkų menotyrininko Krzysztofo Stanislawski’o surinkta ir kuruota įvairaus amžiaus lietuvių menininkų tapybos, skulptūros, tekstilės, fotografijos, grafikos, videomeno, kino, performanso ir instaliacijos darbų ekspozicija, kaip rašoma kataloge, yra jau penktoji jo organizuota ir rodyta Lenkijoje nuo 1990-ųjų tokio tipo paroda. Jų visų tikslas – Lenkijos dailės žiūrovą supažindinti su Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjais. “… Tačiau šioji – išsamesnė ir didesnė nei ankstesnės”, – pažymėjo kuratorius.

„Lietuvos šiuolaikiniam menui – naujai” Lenkijoje atstovavo 33 autoriai. Pakankamai didelė ir intriguojanti lietuviška šiuolaikinio meno paroda pabuvojo trijuose Lenkijos miestuose – Bydgoščiuje (2008), Katovicuose (2008) ir Olštine (2009). Kiek sumažinta ji atkeliavo ir į Klaipėdą, kurioje Lietuvos šiuolaikiniam menui atstovavo 29 autoriai, pateikę 130 kūrinių.

Skaitant lietuvių ir lenkų kalba išleistą parodos katalogą, dėmesį patraukė kai kurie dalykai. Pirmiausia tai, kad Lenkijos žiūrovai tarsi iš naujo atrado Lietuvą, jos šiuolaikinį meną. Man tai kiek netikėta ir keista, nors, atvirai sakant, turbūt ne tiek jau daug ir mes Lietuvoje žinome apie šiuolaikį plastinį lenkų meną. Kaip matyti iš atsiliepimų, lenkai labai sužavėti šiuolaikiniu moderniuoju lietuvių menu ir jam skiria didžiules liaupses. Regis, tiesa, kad savo namuose pranašu nebūsi… Baltą pavydą sukėlė išsamus parodos katalogas – stora, puikios poligrafijos knyga, įvairiapusiškai pristatanti kiekvieno autoriaus kūrybą lenkų ir anglų kalbomis ir jų darbų nuotraukomis. Katalogo gale pateiktos išsamios šio projekto dalyvių parodinės veiklos žinios. Tai tikrai geras ir sektinas pavyzdys, pristatant mūsų krašto meną svetur.

Painiava dėl sąvokų

Pačioje parodoje pabuvojus kelis kartus, iškilo klausimų ir abejonių. Man (gal tik man?) gerokai per skambus atrodo pats ekspozicijos pavadinimas. ,,Lietuvos šiuolaikiniam menui – naujai” Lenkijoje atstovavo tik 32 autoriai iš Vilniaus ir Kauno bei vienas iš Klaipėdos, tarp jų – Lenkijoje gyvenantis savito kūrybinio braižo dailininkas Stasys Eidrigevičius ir Jonas Mekas iš JAV.

Parodos pavadinimas vis dėlto yra lyg ir įvykio vizitinė kortelė, apibendrinanti reiškinio nuoroda, kurios informacija žiūrovą kreipia viena ar kita mąstymo kryptimi. Šiuokart jis mus informavo, kad 33 šiuolaikinio meno kūrėjai atstovauja visai Lietuvai, bet juk tai nėra tiesa. Vien Klaipėdoje plastinio meno kūrėjų yra daugiau nei 200, o kur dar Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Panevėžys… Tiesa, oponentai prieštaraus, neva tie 200 ir daugiau kūrėjų galbūt yra ne šiuolaikinio eksperimentinio meno, o dabarties tradicinės kūrybos atstovai. Dėl “šiuolaikinio” ar “tradicinio” meno sąvokų galima diskutuoti… Tačiau šiuokart žodis “šiuolaikinis” taip pat ne visai atspindi šiandieną.

Pasidairę po parodą matėme, kad sąvokai “šiuolaikinis”, pasirodo, įtinka ir pop-menas, kurio parodoje buvo sočiai, ir “FLUXUS” judėjimas, kuris šioje apžvalgoje lyg ir dominavo. Tačiau ir vienas, ir kitas meninis judėjimas jau yra praeitis, jie ryškiausiai pasireiškė XX amžiaus antrosios pusės pradžioje JAV. Dalis parodos autorių išbando ir kitas XX amžiaus Vakarų pasaulyje vyravusias eksperimentines avantiūristines meno kryptis – dada, performansą, instaliaciją, hepeningą ir kitas. Taigi joje dalyvaujantys ir Lietuvai atstovaujantys menininkai savo eksperimentiniais darbais vis dėlto iš pagrindų kartoja jau buvusius atrakcionistinius amerikonistinius judėjimus.

Mėgdžioti – laikmečio ženklas?

Tiksliausiai šios parodos esmę nusakė pats jos kuratorius K.Stanislawski’s: “Troškimas būti aktualiam, šiuolaikiniam, atitinkančiam (…) mados tendencijas, nė vieno menininko neapsaugo nuo (…) akivaizdaus pamėgdžiojimo…”.

Na, mėgdžiojimas mene, kad ir labai trokštamas ar madingas, manyčiau, nėra naujumas, atradimas ar bent jau pageidaujamas reiškinys. Tačiau šiandieninėje mūsų lietuviškoje (ir ne tik lietuviškoje) meninėje padangėje, pasirodo, kažką pamėgdžioti, būti drąsiam, dar geriau – įžūliam ir žaisti vienadienį madingą menininką yra ir nauja, ir populiaru, net pagirtina. Tad sąvoka “šiuolaikinis”, mano galva, šiuokart lyg ir tiktų visiems meniniams judėjimams, visiems menininkams, gyvenantiems ir kuriantiems dabar, šiuo laiku, kuris neretai įvardijamas kaip postmodernizmas.

Suprantama, kad Lenkijos žiūrovui buvo norėta parodyti ne visą ir įvairiapusį Lietuvos šiuolaikinio plastinio meno gyvenimą (tai būtų sunkiai įgyvendinama), bet tik dalį, kuri “tam tikra prasme yra ir signum temporis (laikmečio ženklas) – šiandien būti aktualiu ir madingu yra svarbiau negu būti originaliu”, anot K.Stanislawski’o. Galbūt ir tiesa, paskutinį dešimtmetį nemažai mūsų jaunimo (ir ne tik jaunimo), susieto su menu ir paskatinto buvusių modernistinių judėjimų įdėjų, rengia įvairius prieštaringus atrakcinius reginius.

M.Duchampas dar maždaug 1913 m. pradėjo eksponuoti buitinius daiktus (butelių džiovintuvus, pisuarus, dviračių ratus…) ir juos paskelbė meno kūriniais. J.Mačiūnas su G.Brechtu, R.Filllou, H.Flyntu ir kitais nuo 1963 m. Niujorke rengė hepeningus (įvykis, atsitikimas), muzikinius, literatūrinius pokštus, nukreiptus prieš profesionalųjį meną. Taip buvo siekiama panaikinti ribą tarp meno ir gyvenimo. Be to, J.Mačiūnas paskelbė savo sparnuotą šūkį “Visi žmonės yra menininkai, tik jie žino, kiti – ne”.

Tolokai nuo esmės

Vakarų Europoje ir JAV XX amžiuje vykę įvairūs avantiūristiniai, vadinamieji meniniai judėjimai, nukreipti prieš tradicinio meno sampratą bei tolimesnę jo kūrybinę plėtotę, pseudo idėjos, iškreipti (dažniausiai svaigalų) norai, pasąmonės žaidybinė veikla, įžūlūs “kūrybiniai” procesai ir jų atsitiktinumai, manau, vis dėlto yra tolokai nuo tikrosios kūrybos bei meno esmės.

Gerai suvokiu, jeigu yra paklausa, yra ir pasiūla. Suvokiu ir tai, kad estetinėms kategorijoms priklauso ne tik grožis, vertybė, bet ir bjaurumas, niekingumas… Visada atsiras ir teoretikų, ir ideologų, ir kolekcininkų, kurie palaikys, garbins ir rems ne tik pačias keisčiausias, įžūliausias idėjas ar, kaip dabar madinga sakyti – konceptus, bet ir jų produktą. Jeigu gamtoje (tiksliau – ekosistemoje), ekonomikoje, politikoje vyrauja tam tikri gyvenimo ir veiklos dėsniai, o juos pažeidus įvyksta globalios krizės, dažnai ir katastrofos, tai mano suvokimu, tam tikri dėsniai vyrauja ir meninėje kūryboje. Ir ne viskas, ką kiekvienas “menininkas” pateikia žiūrovui, iš tikrųjų yra menas.

Dabar net madinga šiuolaikinį plastinio meno atstovą vadinti ne dailininku, bet menininku. Nes “dailininkas” reiškia savo profesijos žinovą, turintį ypatingų kūrybinių sugebėjimų. O menininkas esąs laisvas “kūrėjas”, kuris ir be išankstinio pasiruošimo gali žaisti atsitiktinėmis idėjomis, padrikomis filosofinėmis sąvokomis, dažnai supainiotomis ir prieštaringomis. Jis savo veiklos produktą pateikia būtinai jį nukreipdamas prieš tradicines meno vertybes, kaip “šiuolaikinį meno kūrinį”.

Iš tikrųjų ir vadinamojoje tradicinėje meninėje kūryboje yra žaidimo, avantiūros, naujumo siekimo pradai, bet tam būtinos ir tam tikros dalykinės žinios, ir sugebėjimai. Maža vertybė – tik troškimas, tik noras ir matytų modernių stereotipų pakartojimas bei jų pateikimas kaip neva naujo, šokiruojančio, įžūlaus ir atraktyvaus “kūrinio”.

Visada buvau ir esu už pažangius meninius ieškojimus, kūrybines naujoves. Bet niekada nepritarsiu, kad atsitiktiniai įžūlūs papokštavimai, buitinio daikto, viena spalva nuteptų lentų ar drobių, sugadintų fotojuostų, vien atrakcinio “kūrybinio proceso” eksponavimas ar nuolat ir įkyriai ekrane pasikartojantis žmogaus judesys yra naujas, šiuolaikinis meno “kūrinys ar reiškinys”.

Lenktynės bėgant iš paskos

Tokia “meninė” kūryba, kad ir svetur puikiai įvertinta (pasak vieno atsiliepimo parodos kataloge, “nėra silpnų darbų. Tai liaupsės dailės garbei, kuriai neįmanoma atsispirti. Vilioja, intriguoja ir pykdo”), manęs neįtikina.

Išties šioje ekspozicijoje drąsos, avantiūros, įžūlumo, žaismės, atrakcijos tikrai netrūko. Joje nestigo ir mūsų gyvenimo skaudulių atspindžių (Konstantinas Gaitanži, Jonas Gasiūnas, Lina Jonikė), ir ironiškos žaidybos (Jūratė Kazakevičiūtė). Atkreipė dėmesį natūralistiškai pavaizduotos J.Mačiūno ir J.Meko skulptūros ant kojūkų (Kęstutis Grigaliūnas, Redas Diržys, Kazys Venslovas). Buvo ir realistinės kūrybos (Gintaro Česonio toninės architektūrinio peizažo fotografijos), ir op-meno, pop-meno, daikto meno, neoekspresionizmo…

Aplankęs šią parodą, jautiesi lyg patekęs į didmiesčio gatvės šurmulį, kur cypia mašinų stabdžiai, šlaistosi girtuokliai, vyrauja grubi gatvės kalba ir beveidis masinis bėgimas, – kas greičiau, kas ką aplenks… O kas toliau, ponai “šiuolaikiniai” menininkai? Tik žaidimas be rezultatų ir madingas internacionalinių idėjų kartojimas bei nuolankus provincialus jų mėgdžiojimas bėgant iš paskos?..

Gyvenimas su „Now Art Now Future“ – gabalėlis dangaus

Gyvenimas su „Now Art Now Future“ – gabalėlis dangaus

Ignas Kazakevičius

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrui „Kultūrpolis“ – penkeri. Pats laikas prisiminti, kad „Kultūrpolis” augo kurdamas eksperimentinį projektą – grafikos meno bienalę „Now Art Now Future” (NANF), arba „Rytoj yra dabar”.

Į ją sudėjome tai, kas domino mus – bienalės organizatorius VšĮ „Now Art Now Future“ ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrą. Ir tai, kas buvo svarbu šio projekto bendraautoriams – kuratorei grafikei Jūratei Rekevičiūtei ir prodiuseriui bei kino režisieriui Ričardui Rickevičiui. Projekte visa turi būti vienis. Reklama – edukacija – vartotojas – renginys – kūrėjas – kūrinys yra neatsiejamos meno proceso grandys. NANF labiau nei bet kuris kitas projektas išreiškė „Kultūrpolio“ esmę ir veiklos strategiją, todėl – kiek plačiau apie tas sunkias bet žavias buvimo procese akimirkas.

2004-aisiais Taline

…O viskas prasidėjo XIII Talino grafikos trienalėje „In exile“. Lietuvių grafikus traumavo tai, kad joje beveik nebuvo grafikos. Teko joje lankytis ir apie tai rašyti bei tiesiogiai reaguoti į problemą – su grafike J.Rekevičiūte nusprendėme sukurti grafikos bienalę, kuri leistų tradicinei grafikai byloti šiuolaikinio meno kalba.

Ketverius metus NANF buvo puikus Lietuvos grafikos situacijos lakmusas. Bienalė išryškino tam tikras šios srities problemas ir uždavė konkrečius klausimus. Pvz.: kokią grafiką nori kurti Lietuvos menininkai, kokia jų kūrybos samprata, kas stimuliuoja kūrybą? Ar yra eksperimentų ir esminių naujovių poreikis? Koks savo, kaip kūrėjo, vertės pajautimas? Svarbu ir santykis su visuomene – ką menininkas nori pasakyti savo menu? Ne mažiau svarbu, ar meno bienalės, trienalės stimuliuoja, inicijuoja, dar kaip nors kreipia meno procesą. Taigi NANF tapo ir socialiniu veidrodžiu.

Ieškant atsakymų

Ką sugalvojo estai, buvo aišku. Aišku buvo ir tai, kad daugumos lietuvių grafikų ieškojimų laukas neperžengia toliau paveikslo pasporto. Mūsų netenkino lietuviškasis trienalės analogas, kokybe ir turiniu daug prastesnis nei ugrofiniškasis modelis, nors jame buvo ir iki šiol esama daug grafikos.

Klausimai, klausimai, klausimai… Ar galima priversti grafiką prabilti šiuolaikinio meno kalba ir išsaugoti rankų darbą, tą atsitiktinumo nepakartojamumą, bet kartu ir panaudoti šiuolaikines medijas? Ar įmanoma sintezė? O kas yra šiuolaikinė grafika? Ar įmanoma grafikos meną padaryti populiarų ir kartu neprarasti meninės jėgos? Praplėsti grafikos meno suvokimą? Ką veikia jaunieji grafikai? Nejaugi visi tampa dizaineriais? O žiūrint visuotiniau – beveik visą lietuviškąjį vizualiojo meno pasaulį apėmęs kraupus letargas, inercija ir baimė. Baimė pamėginti kurti ir galvoti kitaip nei išmokai.

Prie priežasčių, paskatinusių sukurti nepriklausomą meno bienalę, prisidėjo ir šios: eksperimentinio meninio konteksto vaizduojamojo meno sferoje ir jo proceso pristatymo Lietuvoje trūkumas, šio proceso pristatymo aiškumo ir pagrįstumo stoka; menininkų, žiūrovų ir kuratorių tarpusavio atotrūkis, bendradarbiavimo nebuvimas; noras atvirai kalbėti apie meno kokybę, meno vartojimo tendencijas, kultūros rinkodarą, idėjos ir projekto kaip išraiškos formos vertę.

Tiesiog „dabar“

„Now Art Now Future“ išsireiškimą gavome populiaraus pankiško devizo neiginį „no“ pakeitę teigiamu „now“, t.y. „dabar“. Pesimistinį niurzgėjimą, protestą prieš abstraktų „kažką“ konvertavome į principinį darymą – „now“.

Savo teoriją nusprendėme paremti praktika. Sukurti projektą, kurio pobūdis, stilius, veiksmų seka leistų įgyvendinti pasirinktą meno pristatymo visuomenei modelį.

Kodėl NANF tapo grafikos bienale? Mums patiko grafika. Ji yra visur. Iš pažiūros populiariausia, labiausiai paplitusi (nuo gatvės meno iki dizaino ir reklamos) sfera. Grafika apima viską – nuo dėmės ant marškinių, užrašo ant puodelio iki dizainerio etiketės, kaligrafijos ir nežinomo menininko grafito. Grafikos elementus naudoja tapytojai, skulptoriai, tekstilininkai, fotografai.

Grafika – vienintelis menas, kuriame ypač svarbus atsitiktinumas. Kiekvienas atspaudas yra šiek tiek skirtingas, t.y. unikalus. O kiekvienam iš jų originalumo pridėtinę vertę pasiūlėme išgauti savotiškoje meno laboratorijoje; išmėginti save įgyvendinant tai, kas sudomino, bet kam pristatyti nėra nei laiko, nei tikslo, nei vietos, nei konteksto.

Nauja komunikacija

NANF visada intrigavo meno socializacijos problema.

Ar socializacija yra lygu devalvacijai? Tokio pobūdžio projekto edukacinei misijai būtinai reikia ir teorinio svorio, paskaitų ciklo, nuolatinio informacijos srauto, paaiškinančio, kas ir kodėl daroma.

Tradicinės meno parodos Lietuvoje socialine prasme yra uždari renginiai, kurie didesniajai visuomenės daliai nėra tinkamai pristatomi, t.y. per mažai dėmesio skiriama reklamai ir bendravimui su galimais kultūros vartotojais. Nesistengiama sudominti žiūrovus meno kūriniu, autoriaus motyvacija jį kuriant, pasirenkant siužetą, techniką, temą, taip pat ir menininko kelio pasirinkimo galimybe.

Dėl šių priežasčių statistinis kultūros vartotojas vengia elitinėmis laikomų meno erdvių, drovisi išsakyti savo nuomonę apie meną, vengia aiškios pozicijos.

„Menas menui“ ar „menininkas – meno kūrinys“ „sistemos“ jau nebeveikia, reikalinga nauja komunikacija, į projekto renginius aktyviai įtraukianti žiūrovus, skatinanti kultūrinį bei socialinį visuomenės aktyvumą. Būtina supažindinti žmones su menu jų gyvenamojoje aplinkoje, pasiūlyti jiems naują kultūrinę bendravimo ir laisvalaikio praleidimo formą. Taip pat reikia sudaryti galimybę pačiam žmogui įsitraukti į kūrybinį procesą, supažindinti šiuo atveju su grafikos meno technikomis ir daug didesniu jų pritaikomumu kasdienėje aplinkoje.

Nepriklausomybė ir jos kaina

Nepriklausomos grafikos bienalės idėja… Idealu būtų sakyti: „Nepriklausoma nuo oficialių institucijų, kūrybinių sąjungų, privačių rėmėjų, žiniasklaidos, menininkų“. Ar įmanoma proceso nepriklausomybė nuo jį maitinančios terpės? Visišką laisvę garantuoja tik didelės ir nuosavos lėšos. Jų nebuvo, tačiau eksperimentas pavyko.

NANF nuo įprastų bienalių skyrėsi tuo, kad vietoje įprasto metodo – eksponuoti per dvejus metus sukurtus kūrinius, taip tarsi pristatant konkrečios dailės šakos ir jai atnašaujančių menininkų egzistavimo faktą, ji siūlė kurti specialiai projektui ir pagal išgales finansuodavo originaliausius eksperimentus. Kodėl? Todėl, kad visa, ką buvo galima „išspausti“ iš klasikinės grafikos kūrinio sampratos klasikinėmis technikomis, jau buvo „išspausta“. Atėjo laikas ir klasikinei formai prabilti netiražuota (arba labai originaliai tiražuota) grafikos medija.

Vadinamasis šiuolaikinis menas dažnai skolinasi dailės šakų išraiškos vertybes, dažniausiai imituoja (nes argi verta vargti, pvz., su linoraižiniu, jei idėją gali greičiau užfiksuoti skaitmeniniu būdu), o klasikinis standartas išlieka gana literatūriškas ir pralaimi kovą už tai, „kas daro meno kūrinį aktualų“.

Kas gi lemia meno kūrinio aktualumą? Tai poveikis žmogui, žmonių grupėms. Jis gali būti daugiaplanis. Pirmasis planas – technikos virtuoziškumas, formos galia, paviršiaus įtaiga (juk svarbu pritraukti?), antrasis – turinio intriga. Trečiasis – kontekstinė polemika, parafrazės, kai, panaudojant pirmojo plano galimybes, diskutuojama su kolegomis, meno palikimu ar pačiu savimi (savo praeitais etapais).

„Bienalizacijos“ kontekstas

Tekstilės bienalė, tapybos trienalė, grafikos trienalė, tarptautinė dailininkų knygos trienalė, mažosios grafikos bienalė, akvarelės trienalė, ekslibrisų bienalė, dar, dar, dar… Atskirų meno sferų ir žanrų bienales ir trienales iki šiol puoselėja, kuruoja ir globoja Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS). Vienintelė Kauno tekstilės bienalė sukūrė savo atskirą struktūrą ir pradėjo pusiau savarankišką gyvenimą. Kaip rašoma jos tinklalapyje, „tarptautinės tekstilės meno bienalės parodos Kaune vyksta nuo 1997 metų. Kas dveji metai vykstančius renginius kaskart organizuoja iš naujo suburiama tekstilės entuziastų komanda, tad kiekvienos bienalės strategijos ir gairės kinta, plečiasi renginio veiklos sritys, tikslai ir jų įgyvendinimo būdai“. Tai iš tiesų vyksta. Bent jau šioje sferoje.

NANF atsirado dar dėl vienos priežasties – dėl noro laisvai kurti ir laisvai galvoti; sukurti projektą nuo koncepcijos, nuo logotipo iki tarptautinių ryšių tinklo, autonomiškos struktūros. Nusprendėme patys 100 procentų būti atsakingi už kiekvieną projekto fragmentą ir veiksmų seką, būti bent jau nepriklausomi nuo LDS.

Per ketverius NANF metus iščiupinėjome iš esmės visas įmanomas tokios bienalės evoliucijos galimybes, tapo aišku, kas mūsų laukia. Daug dėmesio skyrėme konkrečiai dailės sferai, buvo įdomu pabandyti iš jos „išlaužti“ maksimumą, todėl nesinorėjo tapti dar vienu įprastu šiuolaikinio meno projektu, kuriame pristatomi įvairiomis technikomis, įvairiais būdais sukurti kūriniai. Originaliems tapti pavyko, pavyko išlikti nepriklausomiems, tačiau pavargome įtikinėti menininkus, kad verta kurti originaliai, bei galvoti už juos, kaip „ištraukti“ eksperimentines idėjas iki normalaus pateikimo lygio. Išvada – dauguma Lietuvos grafikų negali kalbėti šiuolaikinio meno kalba. Grafika gali.

Pirmasis NANF turas

2005 m. – bienalės ištakos. Startavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos meno projektas „Now Art Now Future“. Pirmą kartą Lietuvoje projektas pateiktas kaip meno turas per tris didžiausius miestus, parodos pristatytos penkiose galerijose, įkurta keliaujanti meno galerija traukinio vagone. Pirmoji Lietuvoje galerija ant ratų tris savaites kursavo geležinkelio maršrutais po visą šalį. Vagone buvo įrengta konceptuali ir žaisminga erdvė, kur retai užeinąs į meno galeriją pilietis galėjo susipažinti su grafikos kūriniais ir idėjų pasauliu.

Klaipėdoje žiūrovų kojomis buvo atspaustas 18 kvadratinių metrų linoraižinys (aut. J.Rekevičiūtė, L.Dubauskienė, E.Vertelkaitė), užregistruotas didžiausias grafikos atspaudas, didžiausioje meno akcijoje dalyvavo maždaug 500 žmonių.

Kauno miesto Rotušės aikštėje grafiką išleidome iš rėmų tiesiogine prasme. Į orą pakilo iš estampų suklijuoti oro balionai (J.Rekevičiūtės akcija).

Menininkams, dalyvaujantiems projekte, buvo pasiūlyta suskaičiuoti savo kūrinio bei kūrybos sąnaudas elementariais buitiniais ir kitais kultūros ekvivalentais statistiniam vartotojui suprantama kalba (meno akcija „Art for free“ „Meno parko“ galerijoje Kaune).

Sukurtas filmas apie meno projektą (aut. R.Rickevičius „Rise“). Bienalė pristatyta Stokholme.

Įsiveržė į naujas erdves

2006 m. projektas tapo grafikos bienale. Ji pristatyta Rygoje, Taline, Sankt Peterburge ir Maskvoje.

Bienalės tema „Freedom“ įkvėpė menininkus įgyvendinti edukacinį projektą su Panevėžio moterų pataisos namų kalinėmis. Pirmą kartą Lietuvoje lygiomis teisėmis projekte dalyvavo ir ne profesionalai. Grafikai J.Rekevičiūtė, Eglė Vertelkaitė ir Evaldas Mikalauskis 15 įkalintų moterų mokė spalvoto linoraižinio, sausos adatos, oforto technikų. Bienalės heroje tapo Olga, kurios gyvenimą apvertė aukštyn kojom pro grotas įsiveržusi grafika. „Kai iš čia išeisiu, noriu studijuoti dailę Šiauliuose“, – tada prisipažino ji.

Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje, suskambo bienalės uvertiūra „trišalei parodai ir akcijai“. Estai joje parodijavo saloninę dailės stilistiką, latviai menu vertė savąjį kūną, o lietuviai – svetimus. Latvė Liena Bondarė akcijoje „Changing pictures – drinking art“ įrodė, kad vidinis alkoholio vartojimas nėra būtinas norint kurti meną. Užtenka juo pagirdyti patį paveikslą. Galerija „ARTima“ tris savaites globojo festivalio svečių – aštuonių Sankt Peterburgo grafikų – kūrinius.

Kauno „Meno parko“ galerijoje žiūrovai išbandė sąveikiąją Julijono Urbono grafinę-muzikinę instaliaciją „Pučiamųjų orkestras“. Rotušės aikštėje įvyko Jurgos Juodytės ir Sauliaus Leonavičiaus akcija „Autografika“. Menininkai automobilio ratais atspaudė kasdienį savo „nekūrybingai“ pravažiuotos grafikos kilometražą.

Bienalė įsiveržė ir į visiškai naujas menui vietas: J.Rekevičiūtė surengia parodą dėvėtų drabužių parduotuvėje Kauno Petrašiūnų rajone. Vakaro vinimi tapo Auksės Petrulienės vaizdo performansas „Išdurtas ir apiplėštas Šilainiuose“, tiesiogiai rodytas ant šio mikrorajono daugiabučio namo sienos.

Pajūryje į dangų kilo menininkų J.Pikčilingytės, V.Juodzevičienės, G.Vaičio, E.Kriaučiūnaitės, N.Šaltenytės, M.Petrausko ir J. Galdikaitės sukurti aitvarai. Po meno akcijos „Viešas meno kūrinių teismas“ Klaipėdos meno kieme buvo įteiktos trys lygiavertės „Jungtinių pajėgų projektų“ premijos J.Rekevičiūtei, J.Urbonui ir E.Vertelkaitei. E.Mikalauskis už kūrybinę drąsą apdovanotas Vilniaus miesto savivaldybės diplomu.

Atvėrė grafikos dirbtuves

2007 m. skelbė: „Bienalės projektas „Esamasis laikas“ – tavo šansas kurti šiandien!“

Buvo akcentuojama grafikų ir kitų meno sferų atstovų bendra kūryba. Kūrybinės menininkų „kovos“, vaizdo ir garso projektai, DJ Party, parodų atidarymai. Menininkai tiesiogiai bendravo su visuomene, pristatė ir komentavo savo kūrybą. Projekto metu sukurti kūriniai buvo eksponuojami paliekant juos natūraliam laiko poveikiui.

2006-ųjų bienalės herojė Olga – jau laisvėje. Bienalės kūrėjų grupė išpildė kitą jos svajonę – Šiaulių „Laiptų“ galerijoje atidaryta Olgos Mikulinos laisvėje sukurtų grafikos darbų paroda.

Belaukiant antrosios bienalės, pirmą kartą Lietuvoje surengtas ilgos trukmės visuomenei atvirų grafikos „workshopų“ ciklas. Kauno ryšių istorijos muziejus („workshopas“ Nr.1) ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras („workshopas“ Nr.2) dvi savaites laikė visuomenei atviras grafikos dirbtuvių duris. „Workshopas“ Nr.3 įvyko Mariefredo grafikos namuose Švedijoje.

Tapo tarptautine

2008 m. bienalė tapo tarptautinė. Išsiplėtė jos geografija. Šalys dalyvės: Japonija, JAV, Kanada, Lenkija, Rumunija, Estija, Kroatija, Meksika, Didžioji Britanija, Rusija, Suomija.

Vilniaus ŠMC vyko grafikos bienalės konkursinė paroda. Skirtingi fragmentai – vieningas požiūris. J.Rekevičiūtės parodoje „Paruošta istorijai #1“ prekybos centre „G9“ eksponuoti atspausti autorei svarbių asmenų drabužiai. Parodos Kaune atspindėjo vis dar aktualias lokalaus ir globalaus identiteto paieškas. M.Žilinsko galerijoje atidaryta rusų grafikės Olgos Tobreluts paroda „Sukeitimas“ įvertinta kaip labai gera pažintis su rusišku menu, o kartu ir rusišku požiūriu. „Meno parko“ galerijoje atidarytos iškart dvi parodos – Kęstučio Grigaliūno „Tylėjimo forma – stabilus tapatybės jausmas“ ir Anatolijaus Klemencovo „Identitetų laikas“. Pirmasis demonstravo personažus – prieškario Amerikos nusikaltėlių šilkografijas, antrasis – tipažus – tipiškus skirtingų tautybių veidus milicijos išklotinėje. Šalia pakabintuose veidrodžiuose parodos lankytojai galėjo pasitikrinti, kokiai tautinei grupei jie priklauso. „Ar galėtume pritaikyti šią iš sovietinių laikų pasiimtą idėją Europos Sąjungos nariams, pavyzdžiui, belgams, prancūzams? Ar yra visiems bendras europiečio tipažas?“ – klausė A.Klemencovas.

Klaipėdos parodos išsiskyrė kultūrine įvairove. „Kultūrpolyje“ buvo pristatyta suomės S.Ketola’os paroda „To colour“. Paroda kvietė prisidėti ir žiūrovus, imti pieštukus į rankas ir pratęsti autorės darbą. Dailės parodų rūmuose veikė projekto žvaigždės Kanados menininkės D.Kidd skaitmeninės grafikos paroda. LDM P.Domšaičio galerijoje buvo eksponuojama japono grafikos profesoriaus H.Miyayamos spalvotų ofortų serija „Gendži istorijos“. Norintieji tiesiogiai pažinti japoniško meno paslaptis dalyvavo „Kultūrpolio“ meno kiemo dirbtuvėse vykusiose meistriškumo pamokose. 2005–2008 m. NANF renginiuose dalyvavo 129 menininkai iš 14 šalių.

Jei dabartinis menas seka gyvenimo aktualijas, jis turėtų skatinti ir provokuoti mąstyti. Esamasis laikas – tavo gyvenimo būdas. Grafikos bienalės NANF pagrindinė žinia: laikas suvokti, kad šiandien dėl šiuolaikinių technologijų gyvename, kuriame, jaučiame, vartojame glaustesnėje erdvėje ir didesniu tempu nei vakar.

Grafikos bienalė NANF – tai konceptualus požiūris į grafikos atspaudą, laiko sampratą, menininko vietą bei kūrinio vertę visuomenėje. Tai meno procesas. Kurkite su mumis, būkite su mumis www.nowart.eu. O bienalės NANF daugiau nebebus. Nieko panašaus nebevyks. Tai jau istorija.

Bet ji turi prasmę „Kultūrpolio“ veiklos penkerių metų etape. Išbandėme visokias formas. Dabar imsimės naujų dalykų.

R.Wagnerio pėdsakais – po Mažąją Lietuvą (1)

Danutė Petrauskaitė

Lygiai prieš 170 metų, liepos mėnesį, žymaus vokiečių kompozitoriaus, dirigento, muzikinio teatro ir muzikos reformatoriaus, meno teoretiko, vėlyvojo romantizmo operų kūrėjo Richardo Wagnerio (1813–1883) kojos paskutinį kartą lietė Mažosios Lietuvos žemę.

Lyg Sibiro tremtinys

Tuomet jis dar buvo jaunas, darbo beieškantis muzikantas, su savo mylimąja – aktore Wilhelmina (Minna) Planer (1809–1866) bandantis rasti savo vietą meno pasaulyje.

Richardas susipažino su Minna 1834 m. Lauchšteto kurorte, kur tuo metu gastroliavo Magdeburgo teatras. Tai buvo graži, elegantiška moteris, savo išore ir protu išsiskirianti iš ją supusios aplinkos.

Dirbdamas šiame teatre dirigentu, jaunasis kompozitorius išgyveno daug sunkių valandų, kurias lengvino draugystė su Minna. Nuoširdus bendravimas greitai peraugo į romantinio pobūdžio jausmus, ir Richardas pasijuto įsimylėjęs žaviąją aktorę. Tačiau ši greitai paliko Magdeburgą ir išvyko į Berlyną, o vėliau – į Karaliaučių, kur gavo darbą vietiniame teatre. Ten ji iš karto išgarsėjo ir ėmė traukti jaunų gerbėjų dėmesį. Bet tai nė kiek neturėjo įtakos jos santykiams su sunkioje materialinėje padėtyje esančiu Richardu, kurį nuoširdžiai ir nesavanaudiškai mylėjo. Jam ji išsiuntė kvietimą atvykti į šį Rytprūsių miestą, žinodama, kad teatras ieško kapelmeisterio.

1836 m. liepos 7 d. R.Wagneris leidosi į varginančią kelionę. Jam atrodė, kad važiuoja į pasaulio kraštą, nes karieta diena po dienos dardėjo per neapgyvendintas pasienio teritorijas. Pirmas įspūdis pamačius Karaliaučių, vadinamą gražiausiu Prūsijos Karalystės miestu, taip pat buvo slogus. Ypač vargingai atrodė Trakaimio priemiestis (Tragheim), kur buvo apsistojusi Minna. Tačiau jos geranoriškumas ir švelnumas padėjo išsklaidyti nuovargį ir pasijusti kaip namie.

Gauti darbo iš karto nepavyko, tad buvo nutarta laukti, kol atsiras žadėtoji vieta. Tokios pat nuomonės buvo ir Richardo bei Minnos draugas Abrahamas Molleris, buvęs turtingas verslininkas, dievinęs teatrą ir palaikęs ryšius su žymiais scenos žmonėmis, taip pat ir su Karaliaučiaus teatro direktoriumi Antonu Hubschu. Tačiau pastarasis pirmenybę atidavė iš Rygos atvykusiam dirigentui bei violončelininkui Louisui Schubertui, kurį R.Wagneris pažinojo dar iš Magdeburgo laikų. L.Schubertas vis žadėjo grįžti į Rygą, atidarius ten naująjį teatrą. Bet šis atidarymas buvo vilkinamas, o su juo – ir dirigento išvykimas. Tad R.Wagneris tapo tik jo padėjėju ir buvo priverstas dirigentui nuolaidžiauti. O šis R.Wagnerio nemėgo, įžvelgdamas jame stiprų konkurentą.

Karaliaučiaus teatro direktorius padėjėjui mokėjo šiokią tokią algą, bet jos pragyvenimui neužteko. Ambicingas jaunasis kompozitorius buvo išlaikomas sužadėtinės, ir tai jį varė į neviltį. Laiške Robertui Schumannui jis prasitarė, kad jaučiasi lyg Sibiro tremtinys ir yra nelaimingas gyvendamas toli nuo civilizuotos Vokietijos.

Žlugusios viltys Memelyje

Tų pačių metų rugpjūtį Karaliaučiaus teatro trupė išsirengė į gastroles Klaipėdoje, tuometiniame Memelyje. Po kelių dienų išvyko ir R.Wagneris.

Plaukė jis laivu pro Kuršių neriją ir vėliau prisipažino, kad tai buvo viena iš niūriausių jo gyvenimo kelionių. Pučiant stipriam vėjui jis žvelgė į smėlynus, į buvusios Rasytės pilies, aprašytos Ernesto T.A.Hoffmanno novelėje „Majoratas“, stovėjimo vietą, ir jam pagaugais ėjo visas kūnas. Kompozitorius prisiminė vaikystėje skaitytas šio rašytojo gąsdinančias pasakas, apverktiną savo dabartį ir suvokė, kad jo vienintelis išsigelbėjimas yra Minna. Jis turėjo vilties Memelyje pasireikšti kaip dirigentas, nes L.Schubertas čia nerodė didelio entuziazmo. Po išgertuvių smuklėje jis net susipyko su direktoriumi A.Hubschu ir pareiškė, jog nediriguos Carlo M.Weberio operos „Euriantė“, manydamas, kad R.Wagneris, nesusipažinęs su šiuo kūriniu, negalės jo atlikti.

Tačiau jis labai klydo. Jaunasis kompozitorius buvo pasiryžęs drąsiai stoti prie dirigento pulto. Jam sužibo viltis galų gale parodyti savo sugebėjimus. Bet L.Schubertas jokiu būdu nenorėjo dalytis garbe, todėl nutarė susitaikyti su direktoriumi ir paimti į rankas batutą. Nepadėjo ir draugo A.Mollerio pastangos sukiršinti L.Schubertą su direktoriumi. R.Wagneriui teko diriguoti tik antraeilius spektaklius. Be to, jis kentėjo nuo materialinių nepriteklių, nuo šalto bei darganoto oro, privertusio jį Memelyje drebėti net vasaros metu. Jam atrodė, kad laikas, praleistas šioje atokioje vietovėje, praėjo veltui, kad jis nepasireiškė tinkamai nei kaip dirigentas ir nieko neparašė kaip kompozitorius.

Jungtuvės su Minna

Grįžęs į Karaliaučių, R.Wagneris ėmė mąstyti apie jungtuves. Šiam žingsniui jį drąsino ir A.Molleris, bandęs įtikinti Richardą, kad santuoka jam grąžins ramų gyvenimą. Tuo pačiu metu jis bandė įkalbėti teatro direktorių sudaryti ilgalaikį kontraktą su Minna bei jos būsimu vyru. Juk jie abu giminaičių dėka jau buvo gavę kvietimą darbuotis Dancinge. O A.Hubschas niekaip nenorėjo prarasti geros aktorės.

Tad buvo planuojama nuo kitų metų Velykų ne tik įsitvirtinti Karaliaučiuje, bet ir surengti teatro gastroles, o kartu ir povestuvinę kelionę. Tam tikslui R.Wagneris pasirinko Danielio F.Auberto operą „Nebylė iš Portičio“, kurią tikėjosi atlikti gastrolių metu.

Tačiau santuokai trukdė Prūsijos įstatymai, pagal kuriuos tuo metu Richardas dar buvo laikomas nepilnamečiu, nes neturėjo 24 metų. Jam reikėjo namiškių sutikimo, o jų jis nenorėjo prašyti. Todėl teko įrodinėti, kad pagal Saksonijos įstatymus jis buvo laikomas visateisiu piliečiu nuo 21-erių ir kad su Minna jau kartu gyveno Magdeburge. Kadangi Minnos tėvai sutikimą buvo davę, tai tereikėjo tik atlikti formalumus Trakiemio parapijos bažnyčioje.

Bet dar prieš jungtuves prasidėjo jaunųjų tarpusavio nesutarimai. Richardui atrodė, kad Minnai trūksta idealizmo, išsilavinimo, o ją gąsdino nuolatiniai mylimojo įtarinėjimai. Nepaisant to, jie išsinuomojo bendram gyvenimui naują butą su baldais. A.Molleris jaunavedžiams padovanojo sidabrinę cukrinę, o kitas draugas – tokią pat sausaininę.

Jungtuvės įvyko 1836 m. lapkričio 24 d. 11 val. Tą dieną švietė saulė ir atrodė, kad tai yra geras ženklas. Minna vilkėjo prabangia paties Richardo išrinkta suknele ir jos akys blizgėjo džiaugsmu. Bažnyčia buvo pilna žmonių, tad jaunavedžiams teko irtis prie altoriaus per minią.

Kunigo kalbą Richardas suvokė sunkiai – buvo apimtas ypatingo transo. Jis jautėsi pakylėtas lyg būtų teatro scenoje, tačiau taip pat jautė, kad jo širdį spaudžia nerimas ir liūdesys. Ceremonijoje nedalyvavęs A.Molleris greitai atskubėjo pas Wagnerius į namus švęsti nepaprasto įvykio. Visiems svečiams susėdus prie gausiai padengto stalo, nerimo šešėliai išsisklaidė.

(Pabaiga – kitose „Duryse” )

Vydūno dainų rinkinių sukaktis

Vydūno dainų rinkinių sukaktis

Daiva Kšanienė

Žymusis Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas, filosofas, dramaturgas, pedagogas Vydūnas (Vilhelmas Storosta, 1868–1953) daug nusipelnė ir mūsų krašto muzikinei kultūrai.

Kad chorai dainuotų lietuviškai

Vydūnas net 40 metų vadovavo savo įkurtai Tilžės Lietuvių giedotojų draugijai (1895–1935), rengė chorinės muzikos koncertus ir dainų šventes. Itin svarus indėlis, turintis vertingą išliekamąją istorinę ir meninę vertę, yra Vydūno sudaryti ir išleisti vieni pirmųjų Lietuvoje du chorinių dainų rinkiniai: „Lietuvos Aidos“ ir „Lietuvos varpeliai“. Nuo rinkinio „Lietuvos Aidos“ išleidimo šiemet sukanka 105 metai (1904), o nuo „Lietuvos varpelių“ – 100 metų (1909).

XX amžiaus pradžioje Mažojoje Lietuvoje sparčiai besikuriant mėgėjų chorams labai stigo lietuviško repertuaro. Buvo žinomos tik Vinco Kudirkos liaudies dainų harmonizuotės (rinkinėlis „Kanklės“/ I d. – 1895, II d. – 1899/) bei keletas Mykolo Racevičiaus-Račo, Juozo Dryjos-Visockio ir Juozo Kalvaičio dainų. Spragą ėmėsi užpildyti Vydūnas ir jo raginami bendraminčiai, keli Tilžėje gyvenę muzikai: Vydūno jaunesnysis brolis Albertas Storosta, mokytojų seminarijos muzikos mokytojas Karlas Janzas, choro dirigentas, vargonininkas, muzikos pedagogas Peteris Wilhelmas Wolffas ir kiti. Per keletą metų šie muzikai sukūrė (harmonizavo) beveik 100 dainų, sukurdami pradinį Mažosios Lietuvos lietuviškąjį chorų repertuarą.

Pirmosios – harmonizuotės

Daugiausia dainų (39) suharmonizavo stiprius profesinius muzikos pagrindus turėjęs A.Storosta (mokėsi Tilžės karališkoje muzikos mokykloje, studijavo Berlyno karališkajame akademinės bažnytinės muzikos institute).

Jo dainas, daugiausia skirtas keturių balsų mišriems chorams, labai mėgo Mažosios Lietuvos lietuvių giedotojų draugijos. Istorija liudija, kad nė vienas chorų koncertas neapsieidavo be šio autoriaus komponuotų dainų: „Lietuva, brangi šalele“, „Bernelio skausmas“ (arba „Už jūrun mareliun“; melodija paimta iš Antano Juškos liaudies dainų rinkinio), „Ištekėjusi“ (arba „Motuše sengalvėle“; melodija – iš Ch.Bartscho rinkinio), „Laivininko daina“ (arba „Vėjelis kyl, bangelės ūž“; latvių liaudies melodija), „Baranti senutė“ (melodija – iš Ch. Bartscho rinkinio) ir kitų. A.Storosta yra sukūręs ir keletą originalių chorinių dainų bei giesmių. Tai – „Našlaitė“, „Lietuvos žodelis“, „Gritutė“, „Lietuvos kalba ir daina“; ruošiamos rašyti, bet nesukurtos operos chorinis fragmentas „Gilanda“. A.Storosta sukūrė ir chorinių numerių Vydūno dramoms „Pasiilgimas veldėtojo“ („Laumių daina“), „Išvaduotojas“ („Viltis“), „Atbudimas“ („Nesibijok“, „Žadinimas“, „Kūrėjų ir kūrėjaičių giesmė ir malda“).

Nemaža dainų sukomponavo K.Janzas. Ypač paplito jo dainos „Amžius po amžių“ (arba „Senovės atsiminimas“; liaudies melodija), „Apskelbtojis“ (arba „Linelius roviau“; melodija – iš Ch.Bartscho rinkinio), „Nusprūdęs žiedelis“ (arba „Maružėm bėgau“; melodija – iš G.H.F.Nesselmanno rinkinio), „Didi stebuklai“ ir kitos.

Chorai mielai dainuodavo P.W.Wolffo komponuotas dainas, kurių melodijos dažniausiai imtos iš leidinio „Mitteilungen litauischen literarischen Gesellschaft“: „Be tėviškės“ (arba „O eisiu, eisiu“), „Bernelio daina“ (arba „Tai išdainavau visas daineles“), „Tėvynės balsas“ ir kitas.

Dauguma šių autorių dainų yra ne kas kita kaip klasikinės liaudies dainų harmonizuotės, išsaugant nepakeistą, autentišką liaudies melodiją. Jos subalsuotos laikantis klasikinės harmonijos taisyklių (nors jos dažnai pažeidžiamos); nepakankamai atsižvelgta į lietuvių liaudies dainų intonacinį bei derminį savitumą. Tačiau tuo metu, XX amžiaus pradžioje, lietuvių profesionaliosios muzikos kelio pradžioje, šių pirmųjų bandymų trūkumai suprantami ir pateisinami.

Įnešė didžiausią indėlį

Vis dėlto į Mažosios Lietuvos chorinio repertuaro kūrimo darbą didžiausią indėlį įnešė Vydūnas. Jis pats rinko lietuvių liaudies dainų ir giesmių melodijas, jas harmonizavo, laisvai perkomponuodavo kitų autorių kūrybą, rašė originalias dainas. Daugumą savo dainų Vydūnas sukūrė remdamasis lietuvių liaudies melodijomis, tačiau jas savaip transformuodavo, adaptuodavo, stengėsi „sukultūrinti“, t.y. priartinti prie akademinės muzikos tradicijų. Beveik visoms savo ir bendradarbių kūrėjų dainoms Vydūnas parašė savo žodžius, su tautosakiniais tekstais elgdamasis visiškai laisvai, tokiu būdu siekdamas išreikšti savąsias etines idėjas bei nuostatas

Vienos populiariausių XX amžiaus pirmoje pusėje Mažojoje Lietuvoje buvo tokiu būdu autorizuotos Vydūno dainos: „Tylūs varpeliai“ (transformuota lietuvių liaudies dainos „Saldi, gardi arielkėlė“ melodija), „Tėvynė“ (lietuvių liaudies daina „Kad aš jojau per girią“), „Nemunas“ (lietuvių liaudies daina „Plaukeliai mano geltoniji“).

Meniniu savitumu išsiskiria originalios Vydūno chorinės dainos jo paties tekstais: „Mes Lietuvos vaikai“, „Kūdikio dienos“, „Kanklės mano rankose“, „Rambynas“.

Įdomu, kad beveik visos Vydūno dainos yra savotiški bendraautoriniai darbai. Apie tai rašė pats Vydūnas: „Muzikos vyrai mano darbą tobulino, bet tankiai visai naujus du ar tris balsus parašė. Kartais ir aš jun darbą savaip taisiau. O kad būtų muzikališka klaida pastojusi, ji turi būti veikiau man priskaitoma“ („Lietuvos varpeliai“, Tilžė, 1909, psl. 2).

Pralenkė Didžiąją Lietuvą

Siekdamas, kad jo ir bendradarbių sukurtosios dainos kuo greičiau ir plačiau paplistų, Vydūnas sudarė ir bičiulei bei bendramintei Mortai Raišukytei padedant išleido du chorinių dainų rinkinius. Verta pažymėti, kad šie rinkiniai pasirodė anksčiau nei Juozo Naujalio ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dainų leidiniai Didžiojoje Lietuvoje.

Specialiai Vydūno raštams leisti M.Raišukytės įsteigtoje spaustuvėje „Rūta“ Tilžėje 1904 m. išspausdintas pirmasis Vydūno sudarytas dainų rinkinys „Lietuvos Aidos“, kuriame įdėtos 53 dainos. 1909 m. „Rūtos“ spaustuvė išleido antrąjį Vydūno dainų rinkinį „Lietuvos varpeliai“ su 30 dainų ir 2 giesmėmis.

Minint šių rinkinių išleidimo sukaktis verta prisiminti, kad pirmųjų Mažosios Lietuvos autorių dainos turėjo didžiulę reikšmę XX amžiaus pradžios muzikinei chorinei praktikai ir visai jaunai nacionalinei lietuvių muzikos kultūrai.

„Kaligrafijos sąsiuviniai“ – Klaipėdos savastis

„Kaligrafijos sąsiuviniai“ – Klaipėdos savastis

Kristina Jokubavičienė

Birželio pradžioje Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje buvo pristatyti naujausi – ketvirtasis ir penktasis „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numeriai.

Mena Maestro

Vakaras, prasidėjęs pianistės Jūratės Karosaitės atliekamais M.K.Čiurlionio ir A.Remesos kūriniais, pasižymėjo minorine nuotaika – unikalaus, kaligrafijai skirto tęstinio meninio leidinio sumanytojas ir pirmųjų trijų numerių leidėjas buvo šviesios atminties grafikas Algis Kliševičius. Ketvirtasis sąsiuvinis lemtingąją 2008 m. birželio 6-ąją, kai sustojo menininko širdis, užbaigtas glūdėjo kompiuterinėse laikmenose, kaip ir kito, penktojo numerio, apmatai. Dailininko draugams ir kolegoms beliko tik juos parengti spaudai ir išleisti. Metai po A.Kliševičiaus netekties prabėgo labai greitai. Guodžia tai, kad jo darbai tęsiami kolegų ir mokinių.

2006-aisiais idėja leisti „Kaligrafijos sąsiuvinius“ daugelį nustebino, iš kai kurių kolegų sulaukta atviro skepticizmo. Kas susidūrė su leidyba, maždaug įsivaizduoja, ką reiškia užsimoti tęstiniam meniniam leidiniui, skirtam tokiai siaurai, nors ir populiariai visuomenėje meninės veiklos sričiai (vis tiek tai ne gyvenimo būdo žurnalas).

Tik Klaipėdoje tuomet atrodė savaime suprantama, kad toks leidinys pradėtas leisti, ir net abejonių nekilo nei dėl jo reikalingumo, nei dėl būsimos kokybės ar lygio – juk tai buvo kaligrafijos meistro, entuziasto ir darbininko A.Kliševičiaus idėja, įkvėpusi ir jo kolegas, ir mokinius.

Gimė tęstinis leidinys

Pirmajame „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numeryje jis taip pristatė leidinį: „Tikimės, kad „Kaligrafijos sąsiuviniai“ išeis du kartus per metus, juose bus nagrinėjamos kaligrafijos menu ir praktika besidomintiems aktualios temos. Taip pat numatoma aptarinėti kaligrafijos meno raidos problemas, pristatyti iškilius šios srities meistrus, pateikti praktinių patarimų rašantiesiems, anonsuoti renginius, kurie susiję su kaligrafija Klaipėdos krašte ir Lietuvoje, supažindinti su jaunais kūrėjais“.

Jau nuo pirmojo numerio „Kaligrafijos sąsiuviniai“ turėjo labai aiškią struktūrą. Akivaizdu, kad jų sumanytojas leidinio idėją brandino ilgai, turėjo aiškią jo viziją. Jai klostytis padėjo ir visų entuziastingai priimtas katalogas „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“ (sud. A.Kliševičius, M.Petrulis, Klaipėdos universiteto leidykla, spaustuvė „Druka“, 2005), kurio sėkmė patvirtino spaudos, skirtos kaligrafijai, reikalingumą. Taip atsirado tęstinis leidinys paprastu, nepretenzingu pavadinimu – „Kaligrafijos sąsiuviniai“.

Pristato ryškiausius kūrėjus

Kiekvieno numerio svariausia dalimi tapo rubrika „Asmenybės“, išsamiai pristatanti ryškiausius kaligrafijos kūrėjus. Juos pristatant nebuvo apsiribojama vien Vakarų Lietuvos regionu: greta klaipėdiečių Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės, Anatolijaus Klemencovo, Mindaugo Petrulio sąsiuviniuose pristatyta vilniečių Aušros Lisauskienės, Jokūbo Zovės, Rimvydo Kepežinsko kūryba. Pastarasis šmaikščiai rašė trumpame prisistatyme: „Kaligrafija – tai džiazas ant popieriaus, todėl ji man ir patinka. Dar patinka dėl to, kad žodis „kaligrafija” yra moteriškosios giminės, o tai visada gražu. Jei būtų, pavyzdžiui „kaligrafijas“, tikrai taip gražiai neskambėtų. Kaligrafija beprotiškai muzikali, todėl kaligrafas, neturintis klausos, yra miręs kaligrafas“ (2007/1(2), psl. 8).

Labai spalvingai savo santykį su kaligrafija trečiajame sąsiuvinyje nusakė A.Klemencovas: „Ji – muzikali, emocinga, iškilminga, dieviška… ir pernelyg gašli (matyti mazochistinio prakaito pėdsakų). Turinti tuščio žaisliškumo, bereikalingo aukojimosi… Nesinorėtų, kad kaligrafija taptų savimi patenkinta meno sritimi – pernelyg utilitaria, lengvai suvokiama ir perskaitoma, žodžiu, pseudointelektinis produktas miesčionims“ (2007/2 (3), psl. 5).

Pamokos – visiems

Įžvelgęs labai svarbią edukacinę kaligrafijos funkciją, A.Kliševičius sugalvojo rubriką „Pamokos“, kurios padėjo „Kaligrafijos sąsiuviniams“ tapti ne tik siauram profesionalių kaligrafų būreliui skirtu leidiniu. Pasak sudarytojo, „kaligrafijos meno įvairovė, nekalbant apie konkrečius jų taikymo atvejus, byloja, kad ši meninės veiklos sritis gali būti tinkama erdvė kūrybiškai reikštis įvairių ambicijų, išsilavinimo ir polinkių žmonėms – improvizuoti, kurti, tobulėti…“.

Pamokas visuose penkiuose sąsiuvinių numeriuose rengė M.Petrulis: aptaręs įrankius, toliau nagrinėjo kompozicines priemones, emocinę raišką, žodžio, sąvokos, turinio prasmes.

Penktajame numeryje į pamokas sėkmingai įsijungė Vytautas Dumčius, pradėjęs ciklą apie japonų kaligrafiją: „Iš tiesų hieroglifas primena senos pušies šaką. Toks pat tvirtas ir kietas, kartu gyvas ir judantis; grubus, aptrupėjęs, kartu plastiškas ir švelnus; griežtų formų, bet laisvas ir nesuvaržytas, kaip pati gamta. Nereikia stengtis protu suvokti hieroglifų prasmės, jų perskaityti. Juos galima tik pajusti“ („Teptuko kelias I”, 2008/2(5), psl. 16). Galbūt atsigręžimą į tradicinę Rytų kaligrafiją paskatino ketvirtajame sąsiuvinių numeryje paskelbti trumpi grafikės Laimos Gedvilaitės-Sakalauskienės įspūdžiai iš Kinijos gatvės kaligrafų kasdienybės?..

Ugdo naują pamainą

Kiekvieną sąsiuvinį užbaigia svarbiausių įvykių – parodų, projektų – atspindinčių kaligrafijos ir rašto meno situaciją, kronika. Dėsninga, kad nuo trečiojo numerio sąsiuviniuose randame rubriką „Nauji vardai“. Joje pristatyti jauni, dar besimokantys dailės ar jau baigę studijas žmonės. Buvęs puikiu ir įžvalgiu pedagogu, A.Kliševičius galvojo apie kaligrafijos ateitį, skatino ir ugdė naują pamainą.

Rimtu išbandymu „Kaligrafijos sąsiuviniams“ tapo prisistatymas Vilniaus knygų mugėje 2008 m. vasarį. Jis surinko pilną salę, gražų kaligrafijos srityje besidarbuojančių ar ja besidominčių žmonių būrį. Sąsiuviniams buvo išsakyta daug gerų ir padrąsinančių žodžių; leidybinė grupė buvo ypač dėkinga už kritines vilniečių kolegų pastabas. Vilniaus dailės akademijos profesorius Albertas Gurskas, vienas iš šiuolaikinės Lietuvos kaligrafijos pradininkų, ypač džiaugėsi: „Pradžia padaryta. Dirba mano mokiniai, dirba mano mokinių mokiniai. Manau, kad kaligrafijos sklaida įgaus pagreitį, ir ši meno rūšis bus vis labiau vertinama“ („Klaipėdiečių kaligrafijos sąsiuviniai“, „Literatūra ir menas“, 2008 02 28).

Kasmet – po numerį

Leidybinė grupė pasiryžusi tęsti A.Kliševičiaus pradėtą darbą ir ateityje kasmet išleisti po vieną numerį.

Neabejotina, kad penki jau dienos šviesą išvydę unikalūs „Kaligrafijos sąsiuviniai“ greitai gali tapti bibliografine retenybe. Juk, pasak A.Kliševičiaus, „kaligrafija – šiek tiek keistas, net magiškas žodis. Gal todėl, kad ne angliškas. Dailyraštis, ilgai buvęs puikus būdas informacijai tiksliai ir įtaigiai perteikti, dabar tampa saviraiškos ir asmenybės lavinimosi proceso dalimi. Norime ir galime savo rankomis padaryti tai, kas mus išskirtų, kas būtų malonu ir mums, ir mūsų draugams, kas ateitų iš šalies – iš istorijos, kaip ženklas, simbolis ar paslaptis…“.

Įteikta pirmoji A.Kliševičiaus premija

Įteikta pirmoji A.Kliševičiaus premija

Birželio 12-ąją pirmą kartą įteikta Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus šiemet įsteigta Algio Kliševičiaus premija. Jos laureate tapo jauna dizainerė Eglė Krištopaitytė.

Ji apdovanota iškilmingo Vilniaus dailės akademijos (VDA) Klaipėdos vizualinio dizaino katedros (KVDK) bakalaurų ir magistrų diplomų teikimo metu Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Grafikas A.Kliševičius (1950–2008) buvo ilgametis šios katedros dėstytojas. Todėl jo vardo premija nuo šiol kasmet bus skiriama jauniems menininkams, dizaineriams, dar besimokantiems ar jau baigusiems meno studijas už kūrybišką veiklą kaligrafijos, tipografikos, vizualinio dizaino srityse.

Ryškų pėdsaką Klaipėdos ir Lietuvos dailėje palikęs A.Kliševičius buvo nuolat ieškantis, eksperimentuojantis kūrėjas, dirbęs ekslibriso, knygų grafikos, estampo, kompiuterinės grafikos ir kaligrafijos srityse. Jis kūrė firminius ženklus, reklamas, heraldikos objektus, rengė ne tik individualias parodas ir dalyvavo bendrose, bet buvo daugelio kaligrafijos parodų, projektų iniciatorius ir įgyvendintojas. Visos svarbiausios Lietuvos kaligrafijos ir rašto meno parodos jo pastangomis vyko Klaipėdoje, lietuvių kaligrafija buvo pristatoma užsienyje. A.Kliševičius inicijavo unikalų šalies mastu tęstinį meno leidinį „Kaligrafijos sąsiuviniai“, kuris leidžiamas ir po jo mirties. Šio dailininko aktyvios veiklos dėka Klaipėda vadinama kaligrafijos sostine. Jis pats su užsidegimu kūrė kaligrafiją, siekė ją padaryti šiuolaikišką, aktualią, mokė jos ir skatino kurti VDA KVDK studentus.

Klaipėdos kultūros bendruomenės ir LDS Klaipėdos skyriaus iniciatyva šviesiam kolegos atminimui įsteigta A.Kliševičiaus premija siekiama paskatinti jaunus ir kūrybingus dizainerius, dailininkus, pažymėti jų pasiekimus kaligrafijos, tipografikos ir vizualinio dizaino srityse.

Pirmąjį A.Kliševičiaus premijos laureatą šiemet rinko solidi komisija: Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja menotyrininkė Goda Giedraitytė, Prano Domšaičio galerijos vedėja dailėtyrininkė Kristina Jokbavičienė, Klaipėdos miesto vyriausiasis dailininkas kaligrafas Mindaugas Petrulis, VDA KVDK vedėjas prof. Vytautas Kasputis, šios katedros lektorė kaligrafė Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė, LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkas skulptorius prof. Arūnas Sakalauskas ir Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė.

Komisijos sprendimu pirmoji A.Kliševičiaus premija paskirta Lietuvos grafinio dizaino asociacijos (LGDA) narei E.Krištopaitytei.

E.Krištopaitytė (g. 1973), 1991 m. baigusi Šiaulių 9-ąją vidurinę mokyklą, mokėsi Kauno taikomosios dailės technikume rūbų modeliavimo, 2000 m. baigė VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros bakalauro, o 2002 m. – magistro studijas. Dar studijuodama ji 2000–2003 m. dirbo spaudos dizainere uostamiesčio leidybos grupėje „Druka“, 2003–2007 m. – spaustuvėje „Logotipas“. Dabar E.Krištopaitytė yra nepriklausoma dizainerė, bendradarbiauja su įvairiomis dizaino studijomis – projektuoja, maketuoja įvairius leidinius, kuria logotipus, produktyviai darbuojasi kaligrafijos ir tipografikos srityse.

„Durų” inf.

„Šermukšnyje“ klegėjo teatrai

„Šermukšnyje“ klegėjo teatrai

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“ tris žvarbius birželio vakarus bandė įpūsti vasariškos kaitros į kultūrinį Klaipėdos piliavietės žaizdrą.

Visko po truputį

15-tąsyk vykęs renginys nestokojo įvairiausių menų ir jų sintezės. Žaisminga komedija jame susipynė su mitologine opera, šiuolaikinis šokis – su pantomima, vieno aktoriaus teatro monologai – su siautulingu lėlių šou.

Koncertinėse „Teatrabario“ programose azartiškai liejosi bliuzrokas, chorinė, pučiamųjų ir akordeono muzika – koncertavo seniai girdėta „Kontrabanda“, mišrus choras „Cantare“, Karinių jūrų pajėgų orkestras ir ansamblis „Subtilu-Z“, o festivalį užbaigė energija trykštanti Liepojos lėlių teatro koncertinė programa „Malenijos žvaigždės“.

O kur dar įvairios akcijos ir satyrinės atrakcijos, kurių kiekvienąsyk prisigalvoja „Šermukšnio“ rengėjai – režisierius Alvydas Vizgirda ir jo vadovaujamas Pilies teatras. Šiuosyk prie jų prisijungė jaunieji Klaipėdos dramos teatro aktoriai, tapę festivalio vedėjais ir improvizuodami jo kritikus. Gal ne visuomet jų sąmojis pasiekdavo publikos ausis, gal kartais jas rėžė menkas pasiruošimas ir per didelis pasitikėjimas savimi, bet vis tiek buvo smagu matyti gražias jaunosios teatro kartos pastangas kuriant ir šventišką, ir labai savą, sklidiną abipusio pasitikėjimo ir laisvės atmosferą. Vėliau pagalvojau, kad tos laisvės buvo gal net per daug. Nė vienas festivalio projektas nebuvo deramai pristatytas, publikai nepasiūlė spektaklių programėlių.

Kultūros parafrazės

Jau pirmąjį festivalio vakarą į piliavietę besirenkančią publiką pasitiko akcijos „Kultūra – vakar, šiandien ir rytoj“ personažai – trys gatvės muzikantai ant pakylų, kurias atstojo šiukšliadėžės, kaip mokėjo grojo armonikomis. Apie akcionierių intencijas galima buvo nujausti iš centų po kojomis padėtose kepurėse ir instrumentų dėkluose. „Niekas nesikeičia – kaip vakar, taip ir šiandien vargšė kultūra ištiesusi ranką prašo pinigų“, – pasidalijo meninės akcijos įspūdžiu iš Vokietijos specialiai į šį festivalį atvažiavusi teatrologė Nina Mazur.

Kitąvakar piliavietėje „išsidirbinėjo“ aktoriai Jolanta Puodėnaitė ir Edvardas Brazys. Jiedu surengė tikrą miesčionių puotą vidury aikštės, per pačią krizę ir nerūpestingai išdykavo apstulbusių žiūrovų akivaizdoje.

Pagrindinės programos pradžia publikos vaizduotę skraidino šokio projektais. „Šermukšnį“ pradėjusi klaipėdiečių choreografių Agnijos Šeiko ir Dovilės Binkauskaitės kompozicija „Paralelinė fantazija“ daugiau žinių apie šiuolaikinio šokio prasmes nesuteikė, bet buvo gražu žiūrėti, kaip saulėlydžio fone ant žole apaugusio pylimo, o vėliau ir aikštelėje tiesiog ant žvyro plastiškai judėjo šokėjai. Iš toli vaizdas įspūdingesnis. Iš arti krenta į akis neproporcingos, apkūnokos kai kurių figūros. Jei manoma, kad šiuolaikiniam šokiui užtenka vien didelio noro, tai nėra ko stebėtis, kad toks menas nesusilaukia supratimo ir liaupsių.

Auksas ir pelenuose žiba

Lenkų teatro „Akt“ parodytas spektaklis be žodžių „Sapnų piemuo“ – kitas kraštutinumas. Per daug iliustratyvus, „sukramtytas“, aiškus ir paprastas. Dar – saldus kaip dirbtinis medus, bet spalvingas ir vaizdingas, įsiminė profesionali, aukšto lygio artistų plastika.

Alekso Mažono vadovaujamo teatro „A“ kompozicija „Išvirkščias“, kažkodėl atsidūrusi koncertinėje festivalio programoje, gal tik didžiais filosofiniais užmojais pranoko lenkus. Bet nesusipažinusiems su projekto idėja, kaip pastebėjau, tos „abrakadabros“ ir nepritrūko. Žiūrovus hipnotizavo artistų spinduliuojama pozityvi energija, kostiumai, apšvietimas kirbino vaizduotę.

Teatro laboratorijos iš Vilniaus „Atviras ratas“ atvežtas „Sparnuotasis Matas“ pagal Kazį Binkį, režisuotas Aido Giniočio, nuteikė siautulingai „rimtai“. Tokio užkrečiančio jaunatviško polėkio, tokios stiliaus ir profesionalumo dermės neteko matyti jokiame kitame šio festivalio spektaklyje.

Nebent… Gliukų teatro veterano Beno Šarkos monospektaklyje „Skylės ir dulkės“. Beno vaidinimai, kad ir matyti, kiekvienąsyk atrodo vis kitaip. Jie numiršta ir prisikelia tavo akyse be jokio melo, patoso ir tarsi iš niekur – tik keli gniužulai popieriaus, truputis benzino, ugnies kibirkštis ir saujelė dulkių… Tai magiškas, poetiškas ir labai paveikus teatras, erdvus interpretacijoms ir visuomet žavintis nepailstančio ieškoti aktoriaus idėjomis, plastika ir ištverme.

Tikra dovana

Paskutinį festivalio vakarą matytas vokiečių „Boris&Konsorten“ teatro monospektaklis pagal Aristophaneso „Lysistratą“ (rež. Christosas Nikopoulusas) nuvylė ne tik todėl, kad buvo vaidinamas vokiečių kalba be vertimo. Rusų kilmės aktorius Aleksejus Borisas vienas pats įkūnijo visus senovės graikų komedijos personažus. Kad tai būtų įdomu, reikia daug daugiau talento ir dar daugiau išradingumo, nei matėme šiuosyk. Jei festivaliui reikėjo dar vieno monospektaklio, tai galėjo pasikviesti bet kurį lietuvišką „Urvinį žmogų“ – šimtąsyk geriau.

Geriau ir Vidmanto Bartulio „Aušrinė“, Klaipėdos muzikiniame teatre režisuota festivalio meno vadovo A.Vizgirdos, skambėjo teatro salėje nei po atviru dangumi, žvakių apsuptyje. Vizualus spektaklis, bet piliavietėje skambėjęs jo muzikos įrašas dėl techninių trukdžių nesuteikė malonumo.

Vis tiek bendras „Šermukšnio“ įspūdis tikrai neprastas. Festivalis buvo labai margas, įvairus, atviras ne tik teatro, bet ir kitiems menams, o svarbiausia – publikai. Tikra dovana.

Kas svarbiau – emocija ar koncepcija?

Kas svarbiau – emocija ar koncepcija?

Violeta Milvydienė

Net oras nelepina šiuolaikinių menininkų – vėsu, vėjuota ir lietinga buvo Klaipėdos piliavietėje XV gatvės teatrų festivalio „Šermukšnis“ vakarais. Bet, atrodė, minimaliai apsirengusių choreografinių projektų dalyvių tai negąsdino.

Daug šokio apraiškų

Fanatiškai atsidavę šiuolaikiniam šokiui trys atlikėjai bene 20 minučių „nardė“ Daivos Palubinskaitės inicijuotame baseinėlyje. Kaip ir pirmą kartą stebint kompoziciją „Vieta, kurios nėra“ pernykštėje „Plartformoje“, taip ir šįkart stipriausias atmintyje išlikęs įspūdis – sušlapusių ilgų sijonų vandenyje įvairiai „piešiamos“ trajektorijos.

Daug išraiškingo, šmaikštaus judesio bei keletą šokio scenelių pademonstravo vilniečiai – jaunieji teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktoriai Aido Giniočio režisuotame spektaklyje „Sparnuotasis Matas“ pagal Kazio Binkio kūrybą.

Ekstravagantiškai ir muzikaliai įvairių šokio žanrų bei laisvos kūno plastikos elementai įsilieję ir į kiekvieną svečių iš Varšuvos (Lenkija) – teatro „Akt“ pristatyto projekto „Sapnų piemuo“ fragmentą.

Akivaizdu – tikslingai ir taikliai panaudotas šokio judesys pagyvina bet kokio kito teatrinio meno žanro – dramos teatro, operos spektaklio ar mažesnės apimties – kūrinį (gerą pavyzdį matėme per Klaipėdos choro „Cantare“ pasirodymus LTV konkurse „Lietuvos balsai“ ir „Šermukšnyje“ su daina „Lėk, gervele“).

Betgi daugiausia moderniosios choreografijos buvo pateikta gatvės teatrų festivalyje parodytame Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros šiuolaikinio šokio grupės spektaklyje „Paralelinė fantazija“.

Įprasmino aplinka

Tai naujausias Agnijos Šeiko ir Dovilės Binkauskaitės kūrybinis darbas, kurio pradinis variantas, neseniai parodytas tarptautinio „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio metu sostinės Menų spaustuvėje, teko girdėti, susilaukė įvairių vertinimų.

Perkelta į atvirą erdvę „Paralelinė fantazija“ iš esmės nepakito, turint omenyje choreografinį tekstą ar reiškiamą nuotaiką. Tačiau natūralu, kad kūrinys įgavo naujos prasmės ir, be abejo, ryškaus vizualumo. Štai kalno viršūnėje viena po kitos išnyrančios figūros it kažkokios (ne)žemiškos būtybės tiesė rankas į dangų, lyg prašydamos saulės kuo ilgiau šildyti, o tarsi kviečiami kartu šokti praskrendantys paukščiai reikšmingai papildė riešų žaismą.

Nusileidę į kalno papėdę, visi aštuoni atlikėjai ir toliau išliko individualūs, tarsi nugrimzdę į savosios vaizduojamos idėjos pasaulį. Bendrojo šokio, kaip ir bendravimo tarpusavyje, čia nedaug, vos keli ryškesni momentai. Nesiryžčiau įvertinti ir pačios atlikimo technikos – mat ją taip pat mažiau ar daugiau pakoregavo nestandartinė „scenos“ danga – buvo šokama tiesiog ant žvyržemės. Stebėtina atlikėjų ištvermė – kiek gyvybinės jėgos ir kokią tiesią laikyseną bei stiprias kojas jie turi, parodė užlipdami atgal į tą patį gana statų kalną.

Be to, kad grupei būdingas savitas stilistikos braižas ir santūrus emocionalumas, dar vienas teigiamas bruožas – šiuolaikinių lietuvių kompozitorių muzikos pasirinkimas (šįkart ji sukurta Kristijono Lučinsko).

Gilinantis ar bandant suvokti stebimą vyksmą, vis dėlto neiškyla jokių asociacijų ar analitinių pasamprotavimų – buvo tiesiog įdomu stebėti studentų raišką, sklindančią vidinę pulsaciją bei nuoširdų jų pačių tikėjimą tuo, kas kuriama ar improvizuojama.

Simpatiška, šviesi fantazija, pozityviai nuteikianti, gera emocija, ir tiek.

Galbūt šis vertinimas – tik paviršutiniškas įspūdis, toks būtų ir išlikęs, jei ne…

…Vėliau pateikta informacija

Pasirodo, kompozicija pripildyta filosofine koncepcija, tik… reikėtų sugebėti ją įžvelgti.

Anot pačių choreografių, „Paralelinė fantazija“ sukurta vaikystėje girdėtų pasakų motyvais. Žiūrovams skleidžiamos šokėjų atmintyje tebegyvenančių veikėjų – Eglės žalčių karalienės, Pelenės, roboto, žiogo, šuniuko ir kitų – būsenos“.

Anotacijoje išdėstyta pagrindinė mintis: „Eglės ir Žilvino menėje po jūros dugnu vyksta prisiminimų misterija. Staiga šuniukas, susirūpinęs savosios tapatybės paieška, užduoda naivų klausimą – kas esu? Šis klausimas kiekviename pažadina norą grįžti į žemę, prie savųjų šaknų“.

Toliau – dar įdomia: „Nuo tada, kai Eglė nutekėjo į Žilvino karalystę, žemėje nenustoja lyti. Liūtis semia kaimus, miestus. Tik Eglė gali sustabdyti pasaulinį tvaną. Ji privalo grįžti į pradinį mito tašką – tą lemtingą dieną ne bristi maudytis su sesėmis, o likti įsisupusi į savąjį naminės drobės rūbą, į kurį jau niekada neįšliauš žaltys Žilvinas. Atsisakyti ateities“.

Iškilo klausimų

Tenka apgailestauti, kad publika negavo jokios išankstinės informacijos apie spektaklį (dažniausiai jai būna padalijamos skrajutės su trumpu veiksmo aprašymu).

Tad iškyla esminis ir logiškas klausimas: jeigu „žaidžiama“ įvairiomis metaforomis, pernelyg keistais, nesuvokiamais simboliais, neaiškiomis, užslėptomis metamorfozėmis, ar žiūrovai turi būti supažindinami su šio „žaidimo“ taisyklėmis? Atsakymas aiškus ir, manyčiau, tik teigiamas – juk priešingu atveju rizikuojama taip ir likti nesuprastu, kartu prarandamas veikėjų santykis su publika.

Apskritai, tarsi bijodami atrodyti banalūs (o gal senamadiški?), šiuolaikinio šokio kūrėjai siekia vaizduoti kažką „super“ modernaus. Betgi… Užuot kvietę mus neva naujoviškai mąstyti, dažnai susilaukia priešingo rezultato – nesuvokimo.

Kita vertus – tebūnie tai subjektyvus požiūris – pats scenarijus kelia nuostabą, net šiek tiek glumina. Jei dabar, susipažinus su juo, tektų pasirinkti ar išspręsti dilemą, – kuri svarbesnė: emocija ar koncepcija? – be abejo, laimėtų pirmoji.

Tris kartus po penkis

Tris kartus po penkis

Kristina Jokubavičienė

Trys autoriai – penkiolika paveikslų. Tokia paprasta parodos „Trys aspektai“ matematika.

Iki liepos 5-osios Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje eksponuojami vilniečių Giedrės Bulotaitės-Jurkūnienės, Gražinos Vitartaitės ir klaipėdiečio Dano Andriulionio tapybos darbai.

Parodos atidarymas pradėjo baigiamąjį Klaipėdos poezijos pavasario vakarą. Tai buvo dar vienas jos iniciatorės, dailininkės ir poetės G.Bulotaitės-Jurkūnienės sumanymas – kaip ir išradingas kolegų bei savos kūrybos pristatymas vernisažo svečiams.

Ekspresyvių abstrakcijų gelmės

G.Bulotaitė-Jurkūnienė baigė grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje (VDA), parodose dalyvauja nuo 1969-ųjų, o 1994 m. įsteigė pagarsėjusį Vilniaus menininkų klubą „Plekšnė“. Dažnai vadinama universalia menininke G.Bulotaitė-Jurkūnienė dirba plakato, knygų grafikos, tapybos, akvarelės srityse, yra sukūrusi Lietuvos miestų herbų, taip pat režisuoja ir organizuoja meno renginius, rašo eilėraščius.

Parodoje eksponuojami du jos ciklai: „Vasara I, II“ (2007) ir „Pašnekesys I –III“ (2008), kuriuose nuolat kintančios aptakių formų konfigūracijos kuria nesibaigiančio judėjimo ir masių tarpusavio dialogo pojūtį. Spalvinės dermės išryškina kompozicijų vizonieriškumą ir asociatyvumą. Tai minkšta, dekoratyvi, emocionali tapyba, kurioje patrauka subtilus emocinių potyrių, numanomų jausmų gilumas, vitališka energija ir darnus santykis su pasauliu.

Būsenų vaizdiniai iš pajūrio

G.Vitartaitė baigė monumentaliosios tapybos studijas VDA, nuolat dalyvauja parodose, pleneruose. Jos tapyboje vyrauja gamtos tema, o kūrybos procese remiamasi pirminiais impulsais ir nuojautomis.

Parodoje G.Vitartaitė eksponuoja pajūrio gamtos įkvėptas kompozicijas („Neringa“ (2005), „Šalta jūra“ (2008), „Šaltas vakaras“ (2009) ir kt.). Jūra, kopos ir jų augmenija drobėse išnyra greitu, lengvu teptuko potėpiu, pasižymi artima natūrai, subtilia spalvine gama. Tai būsenų, nuotaikų vaizdiniai, sustiprinti motyvo atpažįstamumo ir veikiantys labai jautriu, asmeniniu santykiu su vaizduojamuoju objektu.

Chaoso ir tvarkos dualizmas

D.Andriulionis 1979-aisiais baigė studijas VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje, kuria dekoratyvias, abstrakčias kompozicijas

Parodoje jis eksponuoja prieš kelerius metus sukurtus darbus. D.Andriulionio paveiksluose viskas prasideda nuo aiškios, griežtos struktūros, primenančios inžinerinius brėžinius, schemas, šaradiškas konstrukcijas, matomas iš aukštai, iš toli arba iš labai arti. Jose galima atpažinti arba spėti užkoduotus ženklus ir simbolius. Struktūriškumą sušvelnina lengvai ploni „plaukiojančios“ spalvos plotai, pro kuriuos tarsi pro debesis pasimato ir vėl slepiasi schema, t.y. tvarka, aiškumas. Nuolatinis chaoso ir tvarkos dualizmas išreiškiamas per formas, jų ritmiką ir spalvines sąveikas.

Visiems trims dailininkams būdingas savitas, individualus stilius ir braižas, jau nusistovėjęs, daugiau ar mažiau atpažįstamas. Tuo įdomiau, kai skirtingi darbai atsiduria vienoje erdvėje. Tada pamatome, kad juos skiriančių požymių nėra jau tiek daug, o visuma – stebėtinai vieninga.

Autorius vienija tapybos kultūra, artimas vertybių suvokimas, pasaulėjauta ir dėmesys spalvinei raiškai. G.Bulotaitės-Jurkūnienės ekspresyvių abstrakcijų dėmėms ir D.Andriulionio geometriškajam abstrakčių formų pradui kaip atsvara yra G.Vitartaitės peizažai, kuriuose vyrauja nors ir apibendrinti, tačiau išlaikantys realybės elementus motyvai.