Iš humanitarinio emigranto dienoraščio

Aš ir šakotis

Rimantas Kmita

Kad kelionė į Vokietiją bus įdomi, supratau gavęs žinutę iš Paryžiaus – reikia šakočio ir lietuviško alaus.

Kol gavau tą šakotį patikimoje pakuotėje – atskira istorija, bet štai aš jau stoviu su tuo šakočiu Kauno autobusų stotyje ir mane visi nužiūrinėja. O kai lipu į autobusą, ir šypsosi. Iš gailesčio. Bet šypsosi tas, kas šypsosi paskutinis, galvoju.

Aš ir šakotis ant mano kelių pasiekiame Lietuvos-Lenkijos sieną. Kadangi autobuse yra vaikų, vienas apskritai kūdikis trijų mėnesių, kiti juodi, nors motina ir lietuvė, tai nenustembu, kad užsilaikome. Po kokios valandos krapštydamasis dantis ateina ir lenkų pasienietis, ką padarysi, jam, matyt, buvo pavakariai.

Indas ir žydelis tupinėja apie rusiškai kalbančią gražuolę, kuri išdidžiai pasakoja, kad yra iš Lietuvos, bet lietuviškai nekalba. Užtat indas kalba kuo puikiausiai. Sako, kad dirba Kaune taksistu. Bet kas ten sugaudys. Namai jo Vokietijoje, dirba Kaune dušmanu, moka kinų ir dar visokių kalbų, kur tik nebuvęs, ką tik neveikęs. Žydelis irgi ne iš kelmo. Važiuoja jis iš Minsko, ne, iš Rygos, sako vėliau. Vežasi turbūt visą sandėlį alaus. Gyvena Olandijoj. Angliškai jis bando paaiškinti rusei, kad yra žydas – Jew. Rusei vis girdisi George. Žydelis jau rimtai ima pykti, mano, kad iš jo tyčiojasi.

Ketvirtą valandą ryte kažkur Lenkijoj mūsų autobusas kaput. Kurį laiką dar bandom snudūriuot, bet kažkaip nebeišeina. Ką gi, saulėtekis Lenkijoj, niekas nežino kur esam ir kiek liko iki sienos. Vairuotojas atsarginių detalių desperatiškai ieško šalia esančiose šiukšlių dėžėse, ir aš suprantu, kad galima atsipalaiduoti – jau visiškai nebesvarbu, kiek ten liko ir kada mes Vokietijoje būsim, nes viskas Dievo rankose. Apsidžiaugčiau, kad apskritai būtumėm.

Vis dėlto po kokių keturių valandų autobusas pajuda. Ir mes net artėjame prie Lenkijos-Vokietijos sienos, kuri siauručiame kelyje svetingai pasitinka mus sunkvežimių virtine jau prieš kokius 30-20 km. Autobuso bobulytės turi savo paaiškinimą – taigi vokiečiai vėl turėjo ilgą savaitgalį – tris dienas, kažką vėl šventė ir nedirbo, tai dabar, pirmadienį, visi kibo į darbus ir stovi prie sienos. Aš vietoj tų vairuotojų švęsčiau toliau.

Šiaip ne taip judam į priekį, kai ką pralenkdami, kai ką praleisdami iš priekio. Privažiuojame sieną ir bobutės skundžiasi lenkų muitininkui, kad mes jau vėluojame penkias valandas, kad jau turėjome būti ten ir ten, lenkas linguoja galva ir sutvarko viską labai greitai.

Bet vokiečiai, gerai pailsėję ir darbingai nusiteikę, stabdo ir purto visus. Bobučių duomenimis, mūsų autobusas ar tai perpildytas, ar tai licencija nepratęsta, ar bagažo per daug ir turi mokėti baudą. Autobusas baudos bando išvengti ir mes sėdime.

Mus lenkia sunkvežimiai, kuriuos mes aplenkėme iki sienos likus n kilometrų, ir tai nuteikia viltingai. Šiaip visą kelionę buvęs gana ramus trijų mėnesių kūdikis paleidžia dūdas. Jam irgi jau viskas atsibodo, o svarbiausia – baigėsi visas motinos pasiimtas maistas.

Kažkodėl tie estai mums rodo propagandinius filmus apie rusų herojus Čečėnijos kare. Jau kelios valandos sėdim ant Vokietijos sienos, vokiečių pasieniečiai iš autobuso lipti neleidžia, žiūrim tą patį filmą antrą kartą ir jaučiu, kad jei nebūtų nefasonas, tai verktų visi kaip tas trijų mėnesių kūdikis. Su rusų-lietuvių gražuole jau niekas nebesikalba. Visiškas tupikas, rebiata.

Galiausiai prasideda. Indas ir žydelis ima laužti degtinaitės butelaitį ir vaišinti visą autobusą. Po truputį viskas įsisiūbuoja ir neviltis virsta tragikomišku šventimu. Iš pradžių visi dar geria atsargiai, tikisi, kad šiandien turės kažkur dalyvaut, su kažkuo susitikt, bet galiausiai pramuša. Atsiranda Starka, Trejos devynerios ir dar kažkas. O dar žydelio alus! Žydelis Aleksandras visus kviečia į svečius pas save į Amsterdamą, gyvena dabar išsiskyręs ir jam tereikia paskambint. Indas su latviu, kuriam, kaip pastebėjau, dingo vienas auskaras, keičiasi adresais, darys automobilių biznį, toks lietuvis tik renkasi visų kontaktus ir žada pas visus atvažiuoti. Bobutės rezga planą, kaip jos aprašys šią kelionę laikraščiui ir sukompromituos firmą. Kito kelio nėra, nes teismo nelaimėsi. Aš kol linkęs pataupyti savo jėgas ir savojo kozirio – puspilnio naminės litro – dar nemetu, vakaras dar toli, o jei mes čia nakvotume, autobuse prie Oderio, visai nenustebčiau.

Bet pasieniečių automobilis parveža mūsų autobuso palydovę iš už Oderio, kaip sako bobutės, ten ji mokėjusi baudą, ir galiausiai mes pajudame. Autobuse ovacijos ir pergalės šokiai.

Berlyne nuvažiuoju aš ramiai į rytinę traukinių stotį, nusiperku bilietą, o pardavėja man tarp kitko sako: tai va dabar su tuo bilietu S-Bahnu nuvažiuosi į centrinę stotį, o ten šeštas kelias. Šeštas kelias! Kad ten keli aukštai visokių kelių ir platformų. Paskutinį kartą, važiuodamas į Lietuvą, išlipau aš toje centrinėje stotyje persėsti, tai kol iš jos ištrūkau, mažiausiai pusvalandis. O dabar mano traukinys išvažiuoja už pusvalandžio. Jaučiu, kad trisdešimt eurų eina šuniui ant uodegos. Važiuodamas į stotį su savuoju šakočiu, kurį visi godžiai nužiūrinėja, nes labai graži jo dėžutė, gilinuosi į savo bilietą. Skliausteliuose prie šešto kelio parašyta tief – giliai. Neriu į pačią stoties gilumą ir, negaliu patikėti savo akimis, atsiduriu prie šešto kelio. Tiesiog geniali pastaba – tief.

Ką gi, šakotį ir mane miestelio traukinių stotyje sutinka pirmoji šeimininkė, šypsosi, vaišina mane alumi ir kebabu. Smagu, jaučiuos tarsi į namus būčiau grįžęs.

Kitą rytą susitinku profesorių, kuris vietoj Guten Morgen klausia, kodėl aš vakar nebuvau paskaitoj. Tai ką, gal viską papasakot? Taip nuodugniai, tief. Nes mano paaiškinimas, kad autobusas vėlavo dešimt valandų, vargu ar įtikins.

Jaunųjų kūrybos konkursas

Vyriškumo ryškėjimai

Elijus Kniežauskas

I ryškėjimas

Ypatingas reiškinys žmogaus gyvenime – vyriškėjimas. Net ne reiškinys, o procesas, itin keistas ir vykstantis nenusakomai. Kiti procesai vyksta vienodu ar bent panašiu tempu, žingsnis po žingsnio, bet vyriškėjimui šie dėsniai negalioja. Nei logikos, nei fizikos. Neaišku, kada pradėsi vyriškėti, kada sustosi, gali prasidėti ir atvirkščias procesas. Iš išorės gali atrodyti jau subrendęs, bet vidumi būti aštuntokas. Niekas neaišku. Tik tai, kad laukia sunkus darbas, ne tiek nuo mūsų pačių priklausantis, kiek nuo likimo išdaigų. Neretai net Sizifo darbas.

Pati vyriškėjimo sąvoka įvairiai interpretuotina. Vienam „būti vyru“, vadinasi, būti valdovu: šeimos, ūkio, įmonės, klasės. Kitas jaučiasi tikras vyras, dirbdamas miške ir gerdamas neįsivaizduojamus kiekius spirito su tokiais pat šauniais vyrais. Trečias pasiekia vyriškumą tik įgijęs neapsakomos jėgos, dalyvavęs bent šimte įvairaus lygio muštynių, o dar kitas jaučiasi tikras vyras tik menkindamas kitus. Iš tikro neturi skirtumo, kaip pasireikši. Svarbiausia kitam parodyti savo puikumą, vyriškumą, protą ir išmintį. Kad ir kokie šie vyriškėjimo rezultatai būtų – blogi ar geri, niekingi ar netinkami šiuolaikiniam gyvenimui ar dar kokioms normoms – šių rezultatų pasiekusius vyrus reikia gerbti ir vertinti, nes niekas neįsivaizduoja, kaip juos sunku pasiekti.

Dažniausiai vyriškėjimas prasideda vaikystėje. Pirmiausia mėgdžiojant tėvą. Aišku, jei šis jau spėjo tapti tikru vyru.

Kartais sunku nuspręsti, ar tėvas tikras vyras, kai mama nuolat priekaištauja jam, lygina su kitais, jos manymu, geresniais vyrais.

Pradžia, kaip ir visur, pati sunkiausia. Prašai tėvo, kad šis pamokytų spjaudytis taip kaip jis: toli, švilpiant, o šis atšauna, kad tai nevyriška. Pabandai keiktis kaip jis ar kieme matyti vaikinai, neišvengsi mamos pamokslų. Ištisas savaites žiūri su tėvu filmus su Žanu Klodu van Damu, paimi savo vandens šautuvą, apsirūpini amunicija ir eini kerštauti į kiemą. Grįžti pavargęs nuo kankinimo ir žudymo, o seneliai pasako, kad viską matė pro langą ir tokios gėdos nėra patyrę. Iš kur patirs, jei tėvas gyvenime nėra turėjęs vandens šautuvo, o ir seniau vaikai geresni buvę… Dar prašai, kad tėvas pasiimtų į žvejybą ar garažą, o šis pasako: „Tai ne mažiems vaikams.“ Ieškai mamos užtarimo… Bet… „Ką dar sugalvosi? Visokių šlykščių girtuoklių pasižiūrėti? Ko ten išmoksi? Rūkyti ir keiktis?“ Taigi man, mažam, švariam ir minkštučiam pūkučiui, ten ne vieta. Tai kaip tada tapti vyru?

Tokiomis akimirkomis ima atrodyti, kad vyriškumas ir vyrai niekam nereikalingi. Išvis geriausia pamiršti vyriškumą, todėl imi žaisti su tokiu nevyrišku gyvūnu – katinu. Gerai, jei tas katinas nusiteikęs draugiškai ar bent tingus ir nekovoja už savo orumą …

Tiesa, jei retkarčiais užsuka senokai matyti giminaičiai, ima džiaugtis, sukinėja į visas puses ir sutartinai linkčioja galvomis: „Pažiūrėkit, koks vyras! Šitas tai bus vyras, tik pažiūrėk į nugarą…“ (Arba suranda dar kokį jiems vieniems žinomą ženklą, nusakantį visą žmogaus ateitį.)

– – – – – –

Pasitaiko vaikinų, augančių tik tarp moterų. Šie neretai užauga patys vyriškiausi. Kaip aš. Vienišos moterys dažnai būna piktos ant vyrų, negaili jiems keiksmų ar net prakeiksmų, o tai ne tik grūdina berniuko charakterį, bet ir moko: nesielk kaip tėvas: pavalgęs išsiplauk indus. Ir vėl kaip tėvas… Negali pradėjęs pabaigti? Mokytis matematiką… Tai vyriškas mokslas… Nesąmonė. Visi mokslai vyriški (nebent psichologija, ją renkasi šarlatanai, manantys galį bent kiek ištirti žmogaus protą, arba filosofija, ten tereikia kuo neaiškiau kalbėti apie niekam neįdomius ir visiems savaime suprantamus dalykus tik painiai suformuluotus). Vienas iš daugelio mus supančių paradoksų. Moterys augina tikrus vyrus…

Tokia ta mūsų gyvenimo pradžia. Ji įdomiausia. Nuo kokių penkerių metų prasideda nuobodžioji dalis, su nedidelėmis pertraukomis, trunkanti kone visą gyvenimą. Toks mėgdžiojimo, prisitaikymo, skaudinimo, paklydimo ir nusišnekėjimo tarpsnis, neretai skandinamas svaigaluose. Vieni pajunta ribą ir saiką, kiti ne. Nors kokia čia gali būti riba ir saikas, jei gyvenimo nėra. Bent jau taip jie sako.

II Ryškėjimas

Sunku įvardyti tą akimirką, kada iš berniuko tampama vyru. Spėju, kiekvienam ta akimirka skirtinga. Niekad neklausiau to tikrų vyrų. Likčiau nesuprastas. Kažkada dingtelėjo mintis, kad ta akimirka gali būti pirmąkart nešant karstą ir užpilant jį žemėmis. Įsivaizdavau, kad leidžiant karstą į duobę turi kažkas įvykti. Bent jau pokštelti kas galvoje. Visgi prisilieti prie mirties, prikiši nagus prie to, kad kūnas nebeišvys saulės šviesos, padedi nustumti į nežinią ir užmarštį. Nė velnio! Šiandien nešiau tą karstą ir nieko sukrečiančio neįvyko. Nebuvo to pokštelėjimo galvoje, nieko, ką rodo filmuose. Gal tik vėjas pakilo, bet žmonės sako, kad kaskart taip būna leidžiant karstą į duobę. Tąkart to nepastebėjau, galvojau, kad tik viskas būtų sklandu, kad tik saugiai karstas pasiektų duobės dugną. Užkasant mintys sukosi: kaip nenusileisti seniems duobkasiams ir kuo meistriškiau valdyti kastuvą. Nesiilsėti. Juk visų bobučių akys į mane nukreiptos. Aš potencialiausias jų karsto nešikas. Velionė buvo paskutinė iš savo kartos. Dabar jų eilė.

Negailestingos tos bobutės. Kartais mirtis jų galvose užima minčių didesnę dalį nei gyvenimas.

Baigus darbą, priėjo senelis prie manęs ir apsiašarojo:

– Šaunuolis mano vaikas, užaugai visai. Prižadėk, kad ir mane taip pakasi.

– Dar ką prasimanysi, – atkirtau. Ne iš nepagarbos ar išdidumo. Per daug skaudu buvo ką nors kita pasakyti.

Iš viso tos laidotuvės kažkokios nevyriškos. Vien todėl, kad iš tokios didelės giminės tiek žmonių tesusirinko, buvo nevyriška. Aišku, gražios ir šiltos vasariškos dienos, geriau negu minus 30 ir žvarbus vėjas, kaip 1972-aisiais, per velionės vyro laidotuves.

– Vasara – puikus laikas mirti: duobkasiai nekeiks, nereikės duobės kasti laužtuvais, – aiškino senelis.

Toks jo būdas: nenori būti našta. Spėju, jei žinotų, kad kitą rytą mirs, pats nueitų ir išsikastų duobę. Be to, nešikų neatsirado. Karstą nešti turėjo netgi anūkas ir kažkoks senis. Vyriškosios lyties dalyviai turėjo daugybę priežasčių atsisakyti: vienas neseniai antibiotikus baigė vartoti, kitam stuburas išoperuotas, trečiam dar kažkokia bėda. Gerai, kad dar sūnums nereikėjo… Nemalonus darbas, bet nieko čia nepadarysi: pokary kasdien kažką reikėjo lydėti į kapus. Ir ne devyniasdešimt dvejų metų senutę (gražus amželis!), o brolį, tėvą ar draugą. Ir nebuvai tikras, ar beliks kam tave lydėti…

Gedulingi pietūs pati lengviausia laidotuvių dalis. Bent kurį laiką. Žmonės jau atlikę kas svarbiausia, ant stalo išdygsta keli buteliai. Tuoj jų turinys pradingsta laidotuvininkų gerklėse. Atsiriša liežuviai. Niekas apie velionį nekalba. Beveik. Teiraujamasi, kaip gyvuoja šeimos, pažįstami… „O atsimeni šitą… Va tada, žinai…“, – vingiuoja takelis į praėjusią jaunystę.

Kitaip ir būti negali: gedulingi pietūs – darinys, kur pinasi mirtis ir gyvenimas.

Bobutės mėgsta žmones. Ypač į juos žiūrėti ir šnekėti apie juos. O labiausiai šiems sėdint šalia ir viską girdint. Per tas laidotuves svarbiausias bobučių smalsumo objektas buvo velionės anūkas. Aukštas, tamsus. Gražus vyras (ar bent įsivaizduojate, kaip man dabar, tokiais egoizmo persunktais laikais, sunku pasakyti, kad yra kitų gražių vyrų?). Nepatiko jis man. Amerikonas. Dar ne žemaitiškai šneka. Visgi šiek tiek panašus į tikrą vyrą. Gal kiek skystesnį, švelnesnį. Akivaizdi Amerikos įtaka…

Sėdime bažnyčioje. Kaip mūsų krašte vadina, pročka (galima sakyti, tvarkytoja, ne mažiau susireikšminusi nei koks maršalka ar zakristijonas) dėlioja vainikus ir stato žvakides. Žemaitijoje įprasta karsto kojūgaly pastatyti masyvią žvakidę ir dar masyvesnę žvakę. Kokių 15 kilogramų svorio. Nors ką aš žinau. Gal taip yra ir Aukštaitijoje. Nesu ten buvęs. Sėdžiu, galvoju, kad sunku tai moteriškei tą žvakę tempti. Staiga amerikonas žirgt prie jos: „Gal jums padėti?“ Ta atsako „ne“ ir įduoda žvakę į rankas. „Kur statyti?“ – klausia tas. Iš pradžių pagalvojau: ko jis čia taip stengiasi? Nė vienos senės žiūrovės. Po to šiek tiek pasidarė gėda. Ne prieš tą moteriškę ar senes, o prieš save, kad tokios mano mintys prieštarauja mano deklaruotoms žmogiškumo ir vyriškumo vertybėms. Berods tą akimirką žengiau pusę žingsnio vyriškumo link. Antrą pusę žengsiu, kai kažką panašaus padarysiu.

Vis dėlto ne toks jau gerutis esu: pildamas karstą žemėmis, galvojau: Valdas, tas vaikaitis iš Amerikos, nepadeda užkasti duobės. Tikriausiai bijo susitepti savo amerikonišką (ko gero, ne) kostiumą ar prisemti kapų smėlio į batus. Apsirikau, įpusėjus palietė mano petį ir pasiūlė pasikeisti.

Aišku, aš atsisakiau.

Atrodo, žmogus jau tampi vyru, formuojasi kažkokie įsitikinimai, charakteris, o iš kažkur atsiranda kažkoks amerikonas ir vėl turi pradėti nuo pradžių. Ir dar taisyti, ką blogai išmokai.

…Beje, Valdas jau senokai nebe amerikonas. Informatikos ketvirto kurso studentas. Bet taip jau yra, bent kartą pagyvenai Amerikoje, visiems laikams paliksi amerikonu. Nuo seno susidariusi nuomonė. Ypač jei didžiajai daliai giminės pirmą kartą esi matomas.

III Ryškėjimas

Koks skirtumas, kas pirmiau išnyks: lietuviai ar vyrai. Šiaip ar taip artėja pasaulio pabaiga. Nesvarbu, metais anksčiau ar vėliau paliksi šią ašarų pakalnę – neprivalgei, tai ir neprilaižysi. Juokingai skamba šie žodžiai mūsų visuomenėje, taip įsitikinusioje savo nenugalimumu, šaunumu, jėga ir nemirtingumu. Liks neišgirsti arba palydėti su šypsena, po to griaudžiančiu juoku. Visgi susitiksime skaistykloje (geriausiu atveju) ir juoksiuos iš jūsų. Oi, kaip juoksiuos! Juk aplinkui pilna ženklų: katastrofos, nelaimės. Vos ne kasdieną žemės drebėjimas ar uraganas, lėktuvo ar traukinio katastrofa, jau nekalbant apie automobilių avarijas…Baltosios meškos pradėjo ėsti viena kitą, alus klube pigesnis už mineralinį, o tuoj visą dirbamą žemę užgrobs prekybos centrai…

Pati didžiausia blogybė – uodai, arba kuisiai. Vakarais atrodo, kad gyvenu kur prie Baltarusijos: kuisių spiečių spiečiai ir visi alei vieno bando iščiulpti mano kraują. Anksčiau to nėra buvę, o ir kuisiai nebe tie… Kažkokia kita veislė – riebūs ir dar dryžuoti. Kaip sportuoti lauke? Kilnoji svarmenį, visų dažniau vadinamą hanteliu, ir matai, kaip su kiekvienu kėlimu uodė ant bicepso vis pilnėja ir pilnėja. Viena kita sprogsta. Taip, moteriškoji giminė. Kraują čiulpia tik patelės. Visai kaip žmonių gyvenime. Tą išaiškino mano kūno kultūros mokytojas. Išmintingas žmogus, daug nusimano apie raumenų skaidulas, išmokė vieną neuždengiamą metimą, kuriuo jaunystėje šiurpindavo varžovus. Jei neniežėtų įkandimai, visai smagu būtų.

Bet kol katastrofa ištiks ar pasaulio pabaiga (kas ji, palyginti su mumis!) ateis, kasdienybė siūlo daug praktiškesnių dalykų. O kas gali būti praktiškiau už darbą?

Ypač kai dabar taip madinga vasarą dirbti.

Aš irgi dirbu. Mama liepė. Viename prekybos centre. Žmonės sako, kad tai pats bjauriausias darbas, neįdomus, rutiniškas, nesuteikiantis iššūkių, nereikalaujantis talentų ir prastai apmokamas. O man atrodo, kad taip teigiantis žmogus pats nesuranda tų iššūkių, neturi talentų, ir iš viso – nusišneka. Pavyzdžiui, kartą man liepė sukrauti apie keturis kubinius metrus gėrimų į šešių kvadratinių metrų plotelį sandėlio kampe. Lengviausia būtų buvę juos supilti į didelę statinę, bet reikėjo sudėti taip, kad bet kurią akimirką galėčiau pasiekti reikiamą butelį. Teko pasitelkti visą vaizduotę, konstravimo žinias, atgaivinti patirtį, įgytą žaidžiant Lego kaladėlėmis ir Tetrį. Statinys pavyko! Kurį laiką stovėjau ir grožėjausi. Bet netrukus nuvarė atgal prie darbo. Liepė „pradanginti“ dvi paletes, du padėklus su mineralinio vandens pakais. Iš viso apie septynis šimtus butelių. Sudėtinga! Vietos niekur nėra, visi sandėliai prikišti „Nekviestos meilės“ antrojo sezono DVD. Nors imk ir išgerk! Ir pasakykit, kad ne iššūkis. Ir visa tai sudaro iššūkius ir nereikia dėl jų trenktis į kitą pasaulio kraštą, kopti į kalnus, klampoti per pelkes – jų pilna visur.

Dvasinis gyvenimas irgi verda mūsų parduotuvėje. Pati neišsemiamiausia ir nemirštanti tema – meilė. Atrodo, niekas šiais laikais moterų nemyli, tad visos turi ką išsipasakoti vos pažįstamoms bendradarbėms. O klausydamasis svetimų pokalbių gali sužinoti įdomių dalykų, pasimokyti iš svetimų klaidų, be to, visai smagu pasiduoti apkalbų srovei.

Kokie likimai, kokie nusivylimai ir kokie lūkesčiai! Ech, turėčiau tuos du procentus talento ir jei ne devyniasdešimt aštuonis, tai nors aštuonis darbštumo, jau būčiau įpusėjęs romaną apie nelaimingą pardavėją, tėvų atskirtą nuo seserų ir paliktą pas kurčnebylę senelę, tuos tėvus nukaršinusią ir besipykstančią su broliais dėl tėvų butuko. Aišku, šis siužetas išgalvotas ir kiek pagražintas. Tikrovėje jis kur kas niūresnis ir graudesnis.

Taigi nėra prasmės piktintis vienuolika valandų atidirbusia pardavėja, kai ši pagal prekybos tinklo patvirtintą protokolą nepažiūri pirkėjui į akis, nenusišypso ir nepasisveikina. Gali būti, kad ji turi kitokių, kad ir kaip šventvagiškai skambėtų, didesnių rūpesčių už pirkėją…

…Mano tėvo labai vyriška profesija – vairuotojas. Dar tais sunkiasvoriais kamazais skersai išilgai visą Euraziją išvažinėjo. Rusiją, tiksliau ten, kur yra kelių – nuo Čitos iki Murmansko, Kazachstane (kelių ten nėra) važinėjo stepėmis, šimtus kilometrų palei elektros stulpus. Savaitėmis sėdėdavo nevalgęs, nuo šalčio nukrisdavo nagai, kol grįždavo namo, jie ataugdavo, o dar visokie banditai tykodavo keliuose. Europoje, abejoju, ar yra šalis, kur jis nebūtų lankęsis.

Tik dar vienas paradoksas: tėvas Europoje jau nukeliavo kokį milijoną kilometrų, o taip nieko ir nepamatė. O ką gali pamatyti greitkeliuose ir degalinėse? Nebent kalnų vaizdus pro langą. Gaila, kad tiek patirties sukaupęs nesidalija su manim. Vieninteliai du dalykai, kuriuos man yra pasakęs, kad niekad nebūčiau dalneboiščikas, lietuviškai pasakius, tolimųjų reisų vairuotojas… Ir smulkiai išdėstęs savo nuomonę apie tolimus kraštus.

IV Ryškėjimas

Tikrus vyrus nėra taip lengva sutikti, kaip kas norėtų galvoti. Jie nemėgsta viešumos. Nebent Žvagulis, Radžis ir Kučinskas. Tie net turą per Lietuvą pavadinimu „Tikri vyrai“ buvo surengę.

Bet tikri vyrai gyvena kaimuose, geria spiritą ar bent samanę, žvejoja trubicomis, kitaip pasakius, tinklais, ir nelabai varginasi tokiu dalyku kaip darbas. Bet koks nevykėlis gali pragyventi dirbdamas? Tikriems vyrams to nereikia. Kas iš motinos pensijos pragyvena, kas pavalgo iš užkandos. Nesišaipau iš jų. Ne vienas vertas pagarbos. Dauguma, net ir gerdami penkias dienas per savaitę, penkiolika metų iš eilės, turi daugiau jėgos nei kai kurie sporto klubų lankytojai, moka sumeistrauti daug gerų dalykų, o paėmę reikiamą normą, pradeda dėstyti visai vykusius traktatus apie teisingą ir sąžiningą gyvenimą, draugystę ir pagarbą. Nesvarbu, kad tą patį dėsto penkiolika metų per kiekvienas doras išgertuves. Amžinos tiesos nesikeičia!

Tik nepagalvokit, kad kiekvienas kaimo girtuoklis tikras vyras. Tik tie, kurie turi šiuos penkis bruožus, tėra tikri vyrai: tvirta, kad ir neteisinga, nuomonė; auksiniai nagai irgeležiniai kumščiai, beveik ciceroniška iškalba, nejautrumas silpnam alkoholiui ir skausmui.

Esam gėrę su vienu vyru. Po porą puslitrių galvai. Mes, piemenys, išsitaškėme: kas užmigo ar sukvailioję ėmė daužyti sienas, kas pradėjo kažkur skraidžioti, o anam veido nė raudonis neišmušė.

„Vyrai gėrė, vyrai gers“. Nieko čia nepadarysi. O ko norėti? Daugelis dabartinių vyrų užaugo prie ruskio, o ką daugiau tada galėjo veikti nei gerti?

Apie kompiuterius niekas nė nesapnavo, normalūs filmai atsirado tik apie 1985 metus. Žiguliai ir moskvičiai vos vos vilkdavosi. Prieš mergas nepasididžiuosi, net karatė buvo uždrausta… Belikdavo tik draugų kompanijoje stumti laiką ir laukti geresnių dienų. O atėjus joms sunku atsikratyti senų įpročių.

– – – – – –

Lietuviškų alkoholinių gėrimų pavadinimai gelbsti Lietuvos rinkodarininkus, sukūrusius pasauliui visokius „akropolius“, „megas“, „babilonus“ ir „bruklinus“, nuo visiškos gėdos. Alaus pavadinimai rodo, kad rinkodarininkai dar turi fantazijos bei šiek tiek atsižvelgia ir į lietuvišką leksikologiją, ne tik skolinasi svetimus įvairių kultūrų vardus.

Mažeikiuose yra alaus darykla „Lokys“. Gražus pavadinimas. Stiprus, vyriškas. Išlikęs dar nuo tarpukario laikų, kai buvo įkurta darykla. Anksčiau ir baras buvo tokiu pat pavadinimu, bet po dviejų čia įvykusių žmogžudysčių jį uždarė.

Laimė, Papilėje yra kitas „alubaris“ – „Lokys2“. Bent jau kažkokiam kaime vardas išliks…

O kokių tik pavadinimų alaus nėra pardavinėjama Lietuvos kaimuose ir miesteliuose! „Žalčio“ alus įamžina senovę, pagonybę ir pačius žalčius, kurių jau seniai nebėra mano kaime (gal niekad ir nebuvo. Kuriam galui šventam padarui į kažkokį užkampį trenktis), „Tvirtovės“, „Vulkano“ (12 laipsnių), „Smūgio“, „Pirato“, „Saulėno Žebenkšties“, „Waltherzs“ alus. Skambiais, tvirtais, vyriškais pavadinimais. Tinka tvirtai, vyriškai kompanijai atsigaivinti po šieno pjovimo, savaitės girtavimo ar šiaip sau, juk skrandžiui sveika. Gaila, kad tik stiprumas ir pavadinimai tesiskiria: skonis tas pats – skiesto šlapimo.

Aišku, gėrimo skonis ir savybės nulemia pavadinimą. Alus vyriškas, jį geria vyrai, pavargę po darbo, tad ir pavadinimai šiurkštūs. Na, o „rašalas“, tai yra spirituotas vynas, sukurtas „bohemai“– nepiktybiškiems valkatoms, tad ir jo pavadinimai skiriasi. Pavadinimai grakštūs, lyriški, etiketėse pavaizduotas ne niaurus piratas, o graži upės kilpa ar varpinė, o pavadinimai… „Žara“, „Upelio“, „Artojų“, „Varpų aidai“, „Kelelis“! Kiek įkvėpimo jie suteikia jų vartotojams.

Patys pavadinimai giliai įsismelkę į mūsų visų pasąmonę. Kas nėra girdėjęs „Žaros“? Aš akyse nesu matęs, tikriausiai tokio vyno net nebegamina, bet jį ne vienas dar prisimena. Tikriausiai genais perduodamas jo atsiminimas.

Populiariausia Lietuvoj degtinė – „Lithuanian Auksinė“. Šitą geria visi. Pradeda septintoje klasėje. Sako, kad jos vardas kilęs nuo gamybos technologijos, kad ji perfiltruojama aukso filtrais. Todėl ir populiari.

Visais laikais žmogų valdė auksas. Gviešiasi jo kaip įmanydamas: keliauja per kalnus, per jūras, mirksta šaltuose upeliuose ar dūsta giliose šachtose, kartais dėl kelių kruopelyčių, kurių neužtektų susidėti dantims, iškritusiems dėl skorbuto. Taip ir dabar. Geria pačią šlykščiausią degtinę, raukosi, prunkščia, rytą nepaeina. Vis dėl kelių aukso atomų, kurie, neaišku, ar nusėdo kepenyse. Gerai tiek, kad į kapus šiek tiek turto gali nusinešti, jeigu jau didelių turtų susikrauti neįstengi…

V Ryškėjimas

Visi vyrai mėgsta filmus. Kaip nemėgsi, kai save ten matai: stiprūs, raumeningi, vairuojantys greitas mašinas, negailestingi ir turintys daug moterų.

Įpusėjus perestroikai (persitvarkymui), apie 1987 metus, tėvas, grįžęs atostogų iš armijos, pirmą kartą pamatė vaizdo grotuvą. Žiūrėjo „King Kongą“. Liko priblokštas. Visą likusį tarnybos laiką apie jį pasakojo ir gyrėsi elektrifikacijos nepaliestiems Kazachijos stepių gyventojams. Tie klausėsi išsižioję.

Tik paskutinis žioplys sovietinėje armijoje neprasimanys pinigų. Tėvas, kaip vairuotojas, tam turėjo vos ne geriausias sąlygas Parsivarė tėvas iš Sibiro žigulius, kainavusius 8000 rublių ir nusipirko spalvotą „Šilelį“, vaizdo magnetofoną ir penkias vaizdajuostes už 7000. Žigulį, spėju, sudaužė, o telikas, videkas ir kasetės atsipirko. Šniūrais plūdo žmonės nuomotis aparatūros ir pornografinių kasečių. Anuomet, sako, nebuvo nė penkių vaizdo grotuvų Mažeikiuose, tad pinigai būtų plūdę upeliais (12 valandų – 50 rublių, 24 – 75 rubliai), jei tėvas pats pusę laiko nebūtų tupėjęs prie televizoriaus.

Pats nuomos procesas atrodydavo taip:

Po darbo ateina jau subrendęs vyras, gerokai per trisdešimt persiritęs:

– Nu, ko turi?

– Nu, tris kasetes Džeki Čan, Brius Li dvi, Brius Vilis dvi ir penkias Van Damo, – atsako tėvas.

– Nu, o sekso?

– Nu.

– Kiek?

– Keturias.

– Nu, tada jamu.

– O tas, likusias, ar duoti?

– Nu, gali duoti.

Kitą dieną grąžindavo kasetes. Kovinės, geriausiu atveju, peržiūrėtos iki pusės, o „paklausiosios“ nutrintos kaip reikalas. Po daugelio metų, vaikystėje, įrašus su kovinėm „super žvaigždėmis“ pats žiūrėdavau. Po dešimt kartų per dieną. Vakare, desertui įsijungdavau savo mėgstamiausią, „Desperado“ su Antonijum Banderosu, o iš kitų statydavau dangoraižius ir garažus.

Kažkada buvau radęs vieną tų pornografinių kasečių. Varge… Kaip telefonu filmuota! O kad bent į pornografiją panašu būtų! Kažkokios Amerikos sektantų nuogalių vasaros stovyklos agitacinis filmukas. Na, bet spėju tada darbo liaudžiai to pakako. Dabar tik išpaiko visi…

Milicija neleisdavo tokios veiklos. Aktyviai persekiojo nuomotojus, ko gero, duodavo lazdų (spėju, bananų tais laikais nelabai tebuvo, todėl bananais ir pavadino lazdas). Ne iš didelės meilės įstatymui milicija persekiojo tuos jaunuosius verslininkus. Patys norėjo videko ir kovinių filmų…

Pabaiga

Laikai keičiasi, arba aš visiškas nesusipratėlis. Tokie vyriškumo idealai, kokius matau senuose filmuose, knygose ir istorijoje, labai retai sutinkami ir atrodo netinkami. Kažkodėl įvairūs sulinkėliai, dienų dienomis nieko neveikiantys, tik gliaudantys saulėgrąžas, sėdinėjantys ant miesto suoliukų, hantelį matę tik kartą gyvenime – parduotuvėje, rūkantys, geriantys „Tauro Pilsnerį“ „pūslėse“– plastikinėje taroje, randa didesnį pasisekimą mūsų visuomenėje. Todėl noras tobulėti, idealai, kažko ieškojimas, paprasčiausias knygų skaitymas virsta didžiuliu išsišokimu, kurį reikia nuslopinti bet kokia kaina. Arba bent jau neišsiduoti, kad negali pritapti. Nieko čia nepadarysiu, taip jau yra, kai susiduri su sau nesuprantamu, nepažįstamu pasauliu. Neišsigalvoju šito. Rusai 1945 metais Rytprūsiuose irgi puolė visko naikinti apstulbę nuo civilizacijos: grįstų gatvių, tramvajų, kanalizacijos ir siauruko.

Kol kas man neaišku, tik nuojauta sako: reikia siekti universalumo. Sunku, nes nuo universalaus žmogaus iki gero daugelio sričių diletanto labai mažas tarpas. Negali tobulinti vien proto, pamiršęs kūną, o protas neturi temdyti dvasios.

Ir negausi tos išminties, padėtos ant lėkštutės. Teks rinkti ir atsirinkti po gabalėlį.

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jurgis Viningas
Iš bliuzo kupletų

„Love for me is an extremely violent act“
Slavojus Žižekas
„Hey Joe I heard you shot your woman down shot her down now
hey Joe I heard you shot your old lady down shot her down to the ground“
Jimi’s Hendrixas

dieve ką aš padariau?
aš nušoviau savo Mažytę
kai lijo ir vėso ir dilo tamsoj
dešinysis mėnulio skilvelis.

aš nušoviau savo Mažytę
kažkas iš manęs Ją atimti kėsinos.
mane įkvėpė kažkuris iš demonų
kurio ligi šiol nepažįstu –
tąkart mano venų venecijoj
srovė nebepriklausė nuo vėjo –
greičiau atvirkščiai – visa kas
ėmė derintis prie mano pulso
taikytis prie manojo piešinio –
horizonto kontūrai pasidavė
linijos atsitiktinumui o erdvė
vergės papročiu įsispraudė
varginančioje amžinybėj.

aš nušoviau savo Mažytę
o Jai atrodė aš – angelas.
neturėjau neturėjau sparnų
tiesiog dvi plunksnos ant menčių manų
rašė memuarus – kada nors
juos būtinai nusiplėšiu su oda
taip kad skaudėtų
ir įkišiu tarp knygos
puslapių drauge su žibutėm.
kad sudžiūtų.
iki pavasario.

dieve ką aš darau aš vis
reflektuoju savo Mažytę

Apie atstumus

Dabar žinau, kad atstumų nebūna
tik pusdieviams, kad atstumai
sukurti vien todėl, kad atsirastų
dingsties skundams,
paleistuvystėms ir poezijai.

Tramvajai prasilenkia lyg
jambai sudėvėtuose
betoniniuos puslapiuos.
Gomurinis deklamavimas.
Kažkieno paskutinės elegijos
priešmirtinis deklaravimas.

Atstumai verčia elgtis neįprastai,
net, sakyčiau, skatina polinkį
į paranoją: imu įtarti lietvamzdžius,
plastikines langines senoviniuose
fasaduose, padų ir grindinio
suokalbį. Imu įtarti erdvę, kažkur
nukišusią laiką.

Jei tik sugebėtume užversti
atstumus nei knygą (taip
pusdieviai sugeba), susitiktume
vienam taške – du puslapių
skaičiai.
O dievai?
Dievų šaknys neturi ša

atvirlaiškis
vaike lygumų
šios plokštumos
lygumos šitos tėra
labai gili kalnų depresija
didelės didelės lygumos
jau nekalbu apie skardžius
jau nekalbu išvis tiesiog vapu
balsių ir priebalsių konstrukcijas
iš inercijos

gali su manimi bendrauti
laiškais eilėraščiais
skolomis ir moterimis
tiktai ne žodžiais

geriausiu atveju
išgirsi iš manęs kada girtaujant
vieną kitą sakinį
ką nors apie kierkegaardą
vis viena tai bus mažiau nei kažkas

lygumų vaike
ką tau patarti?
išsigalvok kalnų orą
ir šaltinio čiurlenimą

tik nesugalvok artintis
prie skardžio

mums nelemta
būti kolonomis
Mums nelemta būti kolonomis,
ramstančiomis dangų, kuris
Nebeišsitenka bandos
gardo rėmuos.

Mums nelemta būti kolonomis.
Nereikia. Po šitiekos kelių
batai tyli tarytum jiems
kas būtų išplėšęs liežuvius.

Geriausiu atveju mums lemta
būti šešėliais kalbos,
savižudybės atveju – savo.

Brolau, išsižadėk marmuro.
Anie debesų kapiteliai – ne mūs
galvų karūnos –
mums nelemta būti kolonomis.
Nereikia –

Didysis sekmadienis
(1994)
svečiai prinešė žemių
pripėdavo visą aslą
visus kampus prirudenėjo

erdvės apleisti ciferblatai klampojo
per vangių kalbų odekolono
degtinės sumuštinių
                                                                  dumblą
(troba stovėjo ant
žemaitijos lygumų tačiau
pagal nuotaiką ir pagal epochą –
ant dumblino dugno)

tiesa – būta ir santūraus juoko
tačiau išlenktos lūpos veikiau
priminė kontūrus kančios
parabolės pasmeigtos ant kryžiaus
koordinačių plokštumos

taigi degtinė ir
bažnyčia čia padėdavo išvengti
banalios kaimietiškos kilpos

taip – visi jautė – gyvenimas vis blogyn
ir blogyn

o aš tuo metu buvau tokio amžiaus
kai blogio sąvoka skamba tarkime
kaip neatrastra dramblių rūšis
tačiau jaučiau
jaučiau tai ką jaučia suaugę
jei norit – daržinėj mačiau dramblį!

aišku tuomet nesupratau
ką jaučiąs tačiau nuo tos dienos
jau nedrįsau žengti į daržinę
tarsi nujausdamas kažką
bloga

***
juodžemy atilsį atradus rasa
lyg jaudulio rasa juodame
gaktos dirvone atgulus

atbulas žingsnį stato žirgas
ir rūke figūra sustingsta
atpažint ją gali tik palietęs
tiktai pajutęs vaikystės būvio
slidumą įsipynusį karčiuos

atbulas žingsnį stato žirgas
ir rūke išnyksta jo figūra
tam kad patvirtintų paslapties
prasmingumą ir amžiną mūsų aklumą

ten kur pasibaigia dangus – prasideda
niekas ir miegas ir juodžemy griaučiai arklo
pasirenka nebylų dūlėjimą o
tie sapnai kur veda iš proto artėja
lyg alkani piemenys
su žvilgsniais ir durklais — 
——————————————-
— esu irklas savo plokščią būtį panardinęs
į naktį laikyki mane o dievybe
kuo labiau tolsti tuo labiau artėk –
***
kažkas vakarais čia degina
žvakes ir mirusiuosius.
krematoriumuos šitiek pilkos
pelenų būties šitiek mirties, die,
nebuvo nė vieną rudenį kuomet
kaštonų rudos smegenėlės vaduojasi
iš kevalų lyg iš dogmų spygliuotų.

danguj raudona saulė
raudona dėmė magdalietės paklodėj
šventai melsvoj šventai tikintys
nebetiki atsirišimu nebetiki.
***
elektros stulpai – milžinių
adatų vėrinys susmigęs palei plentą – lyg
betonine juosta kas lopytų žemyną toj vietoj
kur jos oda jautriausia. kuomet
mūsų dienos jautriausios keliai
primena ne artėjimą prie pabaigos
ar pradžios o ilgesį ir tiktai ilgesį.

jautriausios mūsų naktys –
svirplių vėlės kliedi ligotą savo skundą –
springdamos jos atrajoja rytą. bet prašau
išsipinki gedulo mėnulį iš savo plaukų
nors žvaigždės verias lyg žaizdos.
Nors lyg žaizdos žvaigždės verias.

aš rašau tau ir nebežinau
kokia kalba tikrai ne ta kuria pratęs kalbėti
kai už lango kažkas augina didelį lietų
o tekanti elektra augina savo vienatvę.
motina kviečia valgyti
epocha – badauti. ir
ima atrodyti jog vienintelė askezės forma
dabar būtų tylėjimas ne vien lūpų
bet ir akių amžina nebylystė.
tačiau mes gyvenam per merdinčio dievo ošimą
o tylai tavo akys per didelės. manosios
per daug samanotos tuo
nesibaigia kontrastai o meile mes
miegam pusny piemuo ir dievybė