Būtina krūptelėti, kad suvoktum?
Danguolė Ruškienė
Dvi liepos savaites Klaipėdos fotografijos galerijoje buvo galima susipažinti su jaunų menininkų iš kaimyninio Kaliningrado Julijos Abramovos ir Aleksandro Liubino kūryba.
Raiškos pagrindas – akcija
Europoje jau žinomi kūrėjai Lietuvoje buvo pristatyti pirmąkart. Parodoje „Veselo i strašno’ („Smagiai ir siaubingai’) jie eksponavo fotografijas ir video-darbus.
Aleksandras ir Julija prieš ketverius metus įkūrė menininkų grupę intriguojančiu pavadinimu „Obščeje vzdragivanije’ / „Com-mon Trembling Group’ („Bendras krūptelėjimas’). Grupės pavadinimą jie pasiskolino iš žymaus rusų akademiko fiziologo I.P.Pavlovo terminologijos. Jis įvardija laboratorinių tyrimų metu pasireiškiantį gyvūno organizmo refleksą į išorinį dirgiklį. Pasak Julijos, šis terminas tiksliai nusako menininkų kūrybinių projektų koncepciją. Tam tikra prasme autoriai siekia suerzinti suvokėją, priversti jį krūptelėti, kad pažadintų iš kasdienybės snaudulio ir pastatytų akista-ton su tikrovės absurdiškumo apraiškomis.
Rusijos kontekste socialiai aktualiais kūriniais ir aiškia pilietine pozicija išsiskiriančių menininkų kūrybinės raiškos pagrindas – akcija, kuri dokumentuojama fotografijos ir videopriemo-nėmis. Vėliau, patekusi į ekspozicines erdves, pastaroji medžiaga tampa ne tik šio meninio veiksmo archyvu, bet ir savarankiškais meno kūriniais, talpinančiais ryškius viešos kritikos ženklus.
Akcija, kur tiesioginis meninės kūrybos procesas perteikiamas teatrinėmis priemonėmis -reginiu, vyksmu ir garsu, ir šių autorių atveju grindžiama realaus gyvenimo įtaiga, efektinga situacija, įgalinančia paveikti žiūrovų bei veiksme dalyvaujančių žmonių mąstymą. Pasak parodos autorių, jų akcijos visuomet iš anksto režisuojamos, numatant tikslų veiksmą, laiką, erdvę ir personažus.
Nepraranda aktualumo
Savo kūrybos objektu pasirinkdami konkrečios vietovės mitus, tradicijas, istoriją – buvusią Rytų Prūsijos teritoriją, dabartinę Kaliningrado sritį, menininkai prabyla apie tai, kas jiems rūpi, ko neįmanoma toleruoti ir ką, anot jų, būtina nedelsiant keisti.
Kūriniai persmelkti svaria juodojo humoro doze, radikaliai atri-bojančia Julijos ir Aleksandro kūrybą nuo socialinės pažangos propagandos.
Vienas iš svarbiausių šių autorių projektų „Našlaičiai’ (2005) paskirtas transcendentalizmo simboliui, modernisto K.Malevičiaus baltajam kvadratui („Baltas kvadratas baltame fone’) ir Kaliningrado gyventojų keistam hobiui
– laisvalaikiu rekonstruoti nacių paveikslus. Kadrai, kuriuose rusų tautybės vyrai, persirengę nacių uniformomis, sustoja vieno žinomiausių suprematizmo kūrinių fone, įteisinančiame apriorinių pažinimo formų buvimą, kelia prieštaringas mintis. Anot menininkų, būtent ši tematika iki šiol nepraranda aktualumo ir yra viena iš populiariausių pasaulyje.
Ne tik Rusijai, bet ir Lietuvai aktualia tema kaliningradiečiai pasisakė projektu „Jasnoje’ (2006). Nuolat didėjantis periferijos skurdas ir moralinis nuosmukis čia lygiai toks pat ryškus, kaip ir mūsų krašte. Iš daugybės panašaus likimo miestelių autoriai pasirinko Jasnoje, anksčiau vadintą Kaukemen. Šis kadaise klestintis provincijos miestelis šiandien – šiurpą kelianti, degraduojanti vietovė. Beveik visi jos gyventojai pensinio amžiaus žmonės, bedarbiai, kurių dauguma jau seniai murkdosi alkoholizmo liūne. Vienintelė viltis čia yra vaikai. Situacijos siaubas perteikiamas periodiškai pasikartojančiu vaikų riksmu – savotišku pavojaus signalu, ūmai pratrūkstančiu po trumpų pauzių. Tarsi kolektyvinei nuotraukai išrikiuoti, teatrališkai veidukus užsidengę rankomis, vaikai nuasmeninami, praranda ne tik savo išorinį išskirtinumą, bet ir įgyja to paties likimo formuojamus bruožus.
Žinia – visuomenei
Kaip inkliuzai visuomeninėse erdvėse pasiskirsto ir kiti autorių sumanymai.
Akcijos „Tramvajus. Sustojimas. Tiltas’ (2005) metu užfiksuotos praeivių reakcijos į jiems neįprastą reiškinį. Kasdieniame gyvenime nuolat kertamose tranzitinėse zonose menininkai patalpino nusistovėjusios rutinos trik-dį – į mumiją panašią žmogaus figūrą. Šokiruojantis jos santykis su aplinka ir netikėti kontekstai sukėlė ne tik aplinkinių nuostabą, bet ir pasipiktinimą.
Dar aštresnę potekstę slepia akcija „Prezidentai’ (2007), visuomenės ramybę trikdydama televizinių detektyvų išpopuliarintais vaizdais – ant grindinio kreida nužymėtais čia gulėjusio tariamo lavono kūno padėtį įrėminančiais piešiniais. Pseudožmogžu-dystės identifikatorius – užrašai su prezidento vardu: Putin, Bush ir kiti.
Autorių teigimu, vienintelis dalykas, kurio jie vengė savo projektuose, tai – moralizavimas. „Mūsų darbai neturi nieko bendra su šiandiene morale. Greičiau tai -žinia apie prieštaringus jausmus keliančias gyvenimo puses Rusijoje’, – parodos atidarymo metu teigė Julija.
Akcija, ir šiandien būdama viena iš paveikiausių meno formų, visuomeninės įtampos, politinio absurdo ir autoritarinių formų laužymo metu ypač pritinka šiandieninėje Rusijoje, vis dar nesugebančioje pamiršti socialistinio režimo įpročių ir negalinčioje toleruoti nepalankios nuomonės ar objektyvios kritikos. Tokio turinio paroda, pasak autorių, Kaliningrade kol kas neįmanoma.
