Kertant žemėlapio punktyrą

Kertant žemėlapio punktyrą

Skaistė Kazarauskaitė

Iki rugsėjo 5-osios uostamiesčio „Kultūrpolyje” eksponuojama trijų jaunų menininkų iš trijų šalių – Gyčio Skudžinsko (Lietuva), Andrea’os Hildebrant (Vokietija) ir Aleksandros Kucharska’os (Švedija) – paroda „3+3: jaunas trijų šalių menas“.

Pagal tarptautinę kultūros mainų programą su Arenshopo (Vokietija) menininkų namais „Lukas“ juose šiemet pavasarį kūrusios trijulės paroda balandį pristatyta Arenshopo galerijoje „Neues Kunsthaus“, o spalį viešės Istado meno muziejuje Švedijoje. Tai antrasis trejetu žymimas projektas. Pernai analogiškoje parodoje Lietuvai atstovavo tekstilininkė Jolanta Tubutytė.

„Kultūrpolio“ rezidentas Arenshope G.Skudžinskas į parodą instaliavo nuo 1999-ųjų plėtojamą savo projektą be pabaigos „Traces“. Tai jau devintoji nuolat pasipildančios, kintančios, kiekvienoje erdvėje vis kitokios jo fotoinstaliacijos versija. Jos ašis – miesto erdvė. Čia autorius naudoja kolektyvinius ir unifikuotus miesto ženklinimo metodus, braižo aplankytų vietų žemėlapius, kuriuos atsitiktine tvarka jungia į vientisą urbanistinio landšafto audinį. Fotoatspauduose skirtingi miestai pateikiami kaip bendras urbanistinio peizažo vardiklis, ieškoma universalios miesto pristatymo ir vaizdavimo logikos. Kūrėjas nesiekia pristatyti reprezentacinių miesto vaizdų. Jis žiūrovui pasiūlo greitą psichogeografinę kelionę skirtingomis aplinkomis. Niveliuojant miestų išskirtinumą, G.Skudžinskui pavyksta pateikti charakteringiausius erdvių, kuriose gyvena žmonės, bruožus.

A.Kucharska’os nespalvotuose piešiniuose susijungia praeitis ir sukaupta patirtis tam tikrą akimirką, – tarsi praėjusio laiko stebėjimas pro išverstą numanomo laiko akį. Šie, sakytumei, pinholu užfiksuoti reginiai primena pro traukinio langą matomus skubiai besikeičiančius vaizdus. Ekspozicija lankytoją iš urbanistinės erdvės perkelia ir grąžina į gamtą.

A.Hildebrant nutapyti peizažai kuria natūralias erdves, už kurių neabejotinai slypi apčiuopiama realybė. Kraštovaizdžio kontūrai, koloritas, kompozicija primena tolimųjų Rytų piešinius.

Geografiškai trejete įkalinta pa-roda kerta urbanistinį žemėlapio punktyrą, kuris perkelia į pradžių pradžia – gamtos prieglobstį.

A.Kolde’ė ir P.Domšaitis: dviejų menininkų draugystė

A.Kolde’ė ir P.Domšaitis: dviejų menininkų draugystė

Kristina Jokubavičienė

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje iki rugsėjo vidurio veikia vokiečių dailininko ekspresionisto Alexanderio Kolde’ės (1886–1963) grafikos paroda.

Išaišėjo nežinomi faktai

Paroda surengta bendradarbiaujant su Liūneburgo Rytprūsių krašto muziejumi (Vokietija). Ją rengiant išaiškėjo iki šiol nežinomi faktai, kad A.Kolde’ė ir tapytojas P.Domšaitis buvo pažįstami ir gana artimai bendravo iki Antrojo pasaulinio karo, susitikdavo parodose Karaliaučiuje ar pajūrio kurortuose.

A.Kolde’ės duktė Berta Kolde’ė savo prisiminimuose aprašė nuotaikingas vasaras, praleistas Rūsiuose (Rauschen, dab. Svetlogorskas, Kaliningrado sr.), kurias ji vadina „vaikystės rojumi“. Viena karšta liepos diena ypač įsirėžė vaiko atmintyje. Tądien į pajūrį jos šeima išsiruošė su P.Domšaičiu ir jo žmona, dainininke Adelheide Armhold, kurie nuomojosi poilsiui vilą netoliese. Visiems besilepinant jūros pakrantėje, Adelheidė staiga pradėjo dainuoti, į linksmą chorą įsijungė visa kompanija. Tik P.Domšaitis liko nuošalyje ir toliau kažką eskizavo bloknote…

„Išsigimusio meno“ atstovas

A.Kolde’ė gimė 1886 m. prie Magdeburgo (Vokietija). Vėliau šeima persikėlė į Rytprūsius. 1906 m. A.Kolde’ė pradėjo dailės studijas Berlyno meno akademijoje, jas tęsė Miunchene. 1910 m. grįžęs į Rytprūsius, jis mokėsi Karaliaučiaus meno akademijoje ir kurį laiką lankė garsiąją Loviso Corintho mokyklą Berlyne. L.Korinto mokiniu buvo ir P.Domšaitis.

Kelis kartus sunkiai sužeistas Pirmajame pasauliniame kare, A.Kolde’ė grįžo į Karaliaučių ir tęsė dailės studijas akademijoje, įkūrė dailininkų sąjungą „Žiedas“, kurios tikslas buvo nutiesti kelius moderniajai tapybai į Rytprūsius. Dailininkas nuolat keliavo, lankėsi JAV, Šveicarijoje, Prancūzijoje, rengė parodas Karaliaučiuje.

Svarbi A.Kolde’ės tapybos paroda turėjo vykti Karaliaučiaus Taicherto meno salone 1936 m., pažymint dailininko 50-metį. Tačiau tuometinių Trečiojo reicho kultūros rūmų nurodymu ji buvo išformuota atidarymo išvakarėse, kaip neatitinkanti nacionalsocialistų meno standartų.

Patekęs į vadinamojo „išsigimusio meno“ kampaniją (taip naciai vertino visą modernųjį meną), A.Kolde’ė nebegalėjo kurti ir 1940 m. iš Karaliaučiaus išvyko į Graudencą, vėliau gyveno Flensburge. Pokariu jis vėl daug ir intensyviai kūrė, dalyvavo parodose. A.Kolde’ė mirė 1963 m. Flensburge.

Įnašas į Europos grafiką

A.Kolde’ė kūrė aliejinės tapybos, akvarelės ir grafikos srityse, tapė peizažus, portretus, jo ekspresionistinė tapyba pasižymėjo sodriomis, giliomis spalvomis. Tarpukario vokiečių meno kritikai A.Kolde’ės spalvinę gamą, apibendrintas, grubias formas dažnai gretino su Emilio Noldės tapyba. Parodoje eksponuojami A.Kolde’ės litografiniai ciklai ne tik svarbūs jo kūrybinio palikimo kontekste. Kritikos jie vertinami kaip reikšmingas įnašas į vokiečių ir Europos XX a. pirmos pusės ekspresionistinę grafiką.

Litografinius ciklus A.Kolde’ė sukūrė maždaug 1920-aisiais, tais pačiais metais jie buvo išleisti kaip litografijų aplankai Karaliaučiuje, „Ringverlag“ leidykloje. Ciklas „Keliaujantis Kristus“ išleistas nedideliu 13 egzempliorių tiražu, eksponuojami darbai iš antruoju numeriu pažymėto aplanko. Jį sudaro 12 nespalvotų litografijų. Ciklas „O angelas stojo prie Dievo“ išleistas kiek didesniu 25 egzempliorių tiražu, ant labai plono ir trapaus kiniško popieriaus. Ciklą sudaro 20 litografinių lakštų, parodoje eksponuojama 12 iš jų.

Atspindi karo išgyvenimus

Po 1945 m. abu ciklai buvo laikomi prarastais, kaip ir didžioji dalis ankstyvosios A.Kolde’ės kūrybos. Tik po keliolikos metų jie buvo surasti dailininko dukterų pastangų dėka. Vieną iš jų, ciklo „Keliaujantis Kristus“ aplanką, A.Kolde’ės dukros įsigijo iš dailininko P.Domšaičio našlės – neatmetama, kad pats A.Kolde’ė ir buvo P.Domšaičiui jį padovanojęs.

Ciklas „Keliaujantis Kristus“ stebina tapybišku minkštumu, stipriais juodų dėmių ir išraiškingų linijų kontrastais. Kito ciklo pavadinimui autorius paėmė eilutę iš garsiosios F.Schillerio „Odės džiaugsmui“, o ekspresyvūs vaizdai palydimi paties dailininko tekstais.

Abu ciklai, sukurti bibliniais motyvais, yra ryškus Pirmojo pasaulinio karo išgyvenimų, asmeninių patirčių, fizinio ir dvasinio skausmo, žlugusio tikėjimo humanizmu atspindys. Sekdamas Kristaus kančios kelią (ciklas „Keliaujantis Kristus“) ir giliai atskleisdamas ją cikle „O angelas stojo prie Dievo“, dailininkas plėtoja egzistencinę žmogaus likimo, vienatvės ir brolybės temą. Tokių pačių išgyvenimų paveiktas, paveikslus religiniais motyvais Pirmojo pasaulinio karo metais pradėjo tapyti ir A.Kolde’ės amžininkas P.Domšaitis.

Trys dienos – japonų kultūros glėbyje

Trys dienos – japonų kultūros glėbyje

Skaistė Kazarauskaitė

Liepos 31 – rugpjūčio 2 dienomis Klaipėdos uosto pakrantes nusėdus buriniams laivams, „Kultūrpolyje” įsikūrė Tekančios saulės šalies kultūrinė sala.

Jau du dešimtmečius du uostamiesčiai – Kudži ir Klaipėda vienijami ne tik jūrų išmetamo gintaro, bet ir visaapimančios partnerystės, ypač stiprūs kultūriniai ryšiai.

Patikrinta laiko

Miestų bendradarbiavimas užsimezgė dar 1989-aisiais, mat abu sieja gintaras ir laivyba. Tada, Lietuvai kovojant dėl Nepriklausomybės atkūrimo, Kudži miesto meras laišku kreipėsi į Tarybų Sąjungos vadovybę, palaikydamas Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir griežtai nepritardamas galimiems kariniams veiksmams Klaipėdoje bei visoje Lietuvoje. 1994-aisiais Klaipėdos universitete įkurtas Orientalistikos centras, kuriame studentai turėjo galimybę susipažinti su Japonijos kultūra. 1995-aisiais Hagoje vykusiame pasaulio savivaldybių kongrese Klaipėdos ir Kudži miestų bendradarbiavimas buvo įvardytas kaip vienas įdomiausių pasaulyje. 2003-iaisiais ilgametis Kudži miesto meras Yoshiaki Kuji apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu už nuopelnus Lietuvai, bendradarbiavimą, politinį palaikymą.

Gintaro suvienyti

Kudži miestas įkurtas praėjusiame tūkstantmetyje, 1954 m. Tai gana jauna urbanistinė erdvė, tik 55-erių, tačiau sparčiai vystosi, čia populiacija siekia 38 tūkst. Kudži yra didžiausias gintaro apdirbimo regionas Japonijoje.

Pažymint Kudži ir Klaipėdos miestų draugystės 20-metį, Lietuvos uostamiestyje viešėjo Kudži miesto delegacija, abiejų miestų merai pratęsė partnerystės sutartį neribotam laikui.

„Kultūrpolyje“ tris dienas miesto gyventojai ir svečiai galėjo susipažinti su japonų kultūra: tradiciniu šokiu, arbatos gėrimo ceremonija, ikebana (puokščių komponavimo menas), kaligrafija, įsigyti autentiškų japoniškų suvenyrų ir atminčiai gauti savo vardą, parašytą japonų rašmenimis (hiragana).

Šoko ir mokė kitus

Japonų kultūra mums, europiečiams, asocijuojasi su tyla, harmonija, tačiau vargu ar tai įmanoma didžiulės auditorijos apsuptyje. Vis dėlto Meno kieme tvyrojo Rytų dvasia, sklindanti iš svečių delegacijos, su kuria atvyko ir visas būrys japonų menininkų.

Pažintį su tolima šalimi pradėjome nuo tradicinio japoniško šokio. Kumiko Mikaja (pseudonimas Wakayagi Kazusen) baigė vieną iš didžiausių (tokių Japonijoje yra penkios) japoniško šokio mokyklų – Wakayagi. Ši mokykla išsiskiria gausiais rankų judesiais ir grakštumu. 67-erių moteris iki pat šiol dėsto Japonijos nacionalinį šokį bei vadovauja Wakayagi mokyklai.

Klaipėdoje ji ne tik šoko tradicinį šokį, bet ir mokė norinčius. Į ankštą kimono įsisukus gana sudėtinga judėti ir prisitaikyti prie lėtų šokio judesių, tad tūlam vakariečiui tai buvo tikras iššūkis.

Kaligrafija ir gėlės

„Kultūrpolio” antrasis aukštas virto kaligrafijos dirbtuvėmis. 79-erių kaligrafas Kansai Ube’ė demonstravo rašymo meną: rašoma rankomis neliečiant stalo, rašmuo pradedamas vesti nuo klubo. Tad kaligrafija reikalauja ir fizinio pasirengimo.

K.Ube’ė yra Kudži Kaligrafijos asociacijos viceprezidentas, Kudži literatūros meno atrankos komiteto narys. Jis 35 metus mokėsi kaligrafijos, šio rašymo meno moko kitus daugiau kaip 40 metų.

Ikebanos meistrė Takako Shichijugari (pseudonimas Kisei Schichijugari) „Kultūrpolyje“ kasdien kūrė gėlių kompozicijas. Ikebanai naudojamos gyvos gėlės, stengiamasi kurti asimetriškai. Japonai mano, kad simetrija – tai sąstingis, o asimetrija – judėjimas. Šiuo menu parodomas ne tik gamtos grožis. Tai ir puiki erdvė saviraiškai.

Ne šiaip puodelis arbatos

Japonijoje įprastai arbatos gėrimo ceremonijoje dalyvauja ne daugiau nei penki žmonės. Jie pasigroži ikebana, perskaito eilėraštį, kabantį ant sienos. Ir ikebana, ir eilėraštis būtinai turi atitikti metų laiką.

Arbatos gėrimo ceremonija moko surasti grožį kasdienybėje, galią susilieti su realybe. Griežtai nustatytais judesiais, jų grožiu ir ritmingumu arbatos gėrimo ceremonija sukuria sielos ramybę – tokią būseną, kada žmogus tampa itin jautrus visuotiniam gamtos grožiui. Ceremonija turi vykti prieblandoje, kiekvienas kambario daiktas nėra atsitiktinis, jis paženklintas laiko. Nauji būna tik balta lininė staltiesė ir bambukinis samtis. Tiršta, sodrios žalios spalvos arbata (matė), savaime suprantama, nė iš tolo neprimena mūsų kasdien geriamos žaliosios arbatos. Šio teksto autorei paragavus, priminė želmenų sulčių skonį.

Meistrė Tomoko Takayama (pseudonimas Soho) klaipėdiečiams pristatė Kobori Enshu Japonijos arbatos gėrimo ceremoniją. Kobori Enshu – viena iš arbatos gėrimo ceremonijos mokyklų, atsiradusi tarp samurajų, ypatingas šios mokyklos bruožas – atviras grožis, kurį gali suprasti visi. 62-ejų T.Takayama dabar yra jos direktorė, moko arbatos gėrimo ceremonijos vaikus. Jai talkino kita šios mokyklos meistrė 58-erių Masae Sato (pseudonimas Shirakuan Soshi).

Linkint laimės

Bendraujant su japonais stebino (būtent stebino) pagarba vienas kitam, begalinė padėka už dėmesį ir pagalbą, net patį menkiausią gestą. Stebino ir trapus prisilietimas prie amžinųjų vertybių – linkint tiesiog laimės, ir jauki, didi, pagarbi, kupina išminties ir nė trupučio negąsdinanti senatvė. Japonija garsėja ilgaamžiškumu, jų moterys vidutiniškai gyvena 85, vyrai – 75 metus.

Šventė baigėsi, svečiai išvažiavo. Tiesa, liko nedainuota karaokė, neperžiūrėta animacija (animė) su didžiaakiais herojais, sakūros taip pat nužydėjo, o ant sienos tebekabo vėduoklė su užrašu „laimė“.

Viešosios miesto erdvės: įženklinimas ar įmeninimas?

Viešosios miesto erdvės: įženklinimas ar įmeninimas?

Ignas Kazakevičius

Klaipėdoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje buvo diskutuojama, kaip dizainas ir šiuolaikinis menas gali sukurti pridėtinę vertę miesto viešosioms erdvėms.

Pradžia – informacija

Labas, įžengiame į miestą. Koks jo skonis, kvapas, kaip rengiasi žmonės, ką jie veikia vakarais? A, čia yra jūra, vėjas užtraukia antklodę virš miesto iš smėlio, bangų keterų kvapo, sumišusio su kranų ir žuvėdrų rypavimais.

Tik vietiniams miestas atrodo stabilus. Kiekvieną dieną tose pačiose gatvėse jie mato tuos pačius namus, sutinka tuos pačius žmones, kerta tas pačias aikštes, pietauja tose pačiose kavinėse. Svečiui viskas kitaip. Miestas jam atrodo sudėliotas iš garsinių ir vizualinių fragmentų. Ir visa jais paramstyta chaotiška impresija sukasi, kondensuojasi ir nusėda būtent viešosiose erdvėse. Ir tampa mūsų gaudyklėmis. Ir viskas tose vietose įgyja papildomą tik tam tikro miesto vertę. Kontroversiška, emocionalu, prieskoninga, o jei paprasčiau – jauku / nejauku…

O dar paprasčiau: viešoji erdvė – tai vieta, kurioje per penkias minutes suvoki miesto dvasią. Ir nebūtinai tave turi užgriūti blizgus vitrinų gaudesys ir megatonos paveldo, perverti bažnyčių špiliai ir palaidoti muziejų vertybės. Net neturėdamas visų šimtmečiais kurtų vertybių ar hypermodernių šiuolaikinių architektūrinių triukų, miestas gali nustebinti išskirtiniu jaukumu, unikaliu kažkurios srities koloritu, nors pirminiu, bet stipriu įspūdžiu, kuris priverstų į jį grįžti dar ir dar. O šis stebuklas pradedamas nuo informacijos – kas, kur, kaip kuria viešąsias erdves, kaip jau esamas pritaiko šiuolaikinių žmonių poreikiams.

Liepos pabaigoje Klaipėdoje vyko tarptautinio CITIES (Creative industries in traditional cultural spaces) projekto konferencija „Dizainas ir šiuolaikinis menas – pridėtinės vertės kūrimas miesto viešose erdvėse“. Projektą ir konferenciją organizavusios VšĮ Klaipėdos ekonominės plėtros agentūros (KEPA) tikslas – Klaipėdą pristatyti kaip miestą, kuriame įmanoma plėtoti kūrybinių industrijų projektus. KEPA pabandė surinkti architektus, dizainerius, kitus menininkus, miesto plėtros strategus, politikus, nekilnojamojo turto vystytojus ir apmąstyti Klaipėdos viešųjų erdvių perspektyvas.

„Summary“ iš renginio

Žurnalistas Paulius Kliševičiaus: „Venecijos universiteto profesorius Pieras Luigi’s Sacco skaitė pranešimą „Kultūra kaip urbanistinės plėtros procesų skatintoja: teorija ir politika“. Tai savotiška marksistinės ekonomikos teorijos inversija, kurioje kultūra vertinama kaip sėkmingos ekonomikos plėtros prielaida. Taip nutinka dėl to, kad žmonės jaučia didelį poreikį „vartoti kultūrą ir už ją mokėti“.

Konkrečiais pavyzdžiais kalbėjo Londono miesto erdvių planavimo kompanijos „Future city“ direktorius Markas Davy’s pranešime „Miesto kūrybinių erdvių iškilimas per kultūros detalų planavimą“. Jo pagrindinė tezė, paremta itin gausiais ir sėkmingais pavyzdžiais, skelbė, kad planuojant miesto erdves, traukos objektus ir net statant naujus pastatus tikrai verta pasitelkti menininkus. „Kodėl naujai įrengiamus suoliukus mieste būtinai užsisakyti iš masinės produkcijos katalogo? Kodėl tie suoliukai negali būti unikaliai suprojektuoti, kad taptų tikru miesto identitetą atspindinčiu traukos objektu?..“ – retoriškai klausė M.Davy’s.

Ko gero, artimiausias Klaipėdos aktualijoms pranešimas buvo paliktas pabaigai. Marcusas Neustetteris, erdvių meno ekspertas iš Johanesburgo (PAR), pasidalijo patyrimu apie viešųjų erdvių formavimą per kūrybines intervencijas. Mums šis pranešimas tapo artimas ne geografine, o emocine prasme. PAR, turinti sudėtingą identiteto saviieškos istoriją, šiuo požiūriu labai panaši į Lietuvą. Tad kiekvienas konferencijos dalyvis galėjo susimąstyti, kodėl Johanesburge meninės intervencijos į viešasias miesto erdves veikia, o, pavyzdžiui, Klaipėdoje tai vis dar tebėra diskusijų objektas”.

Teorija, strategija, veiksmas

Viena iš pagrindinių problemų – esamos strategijos mechanizmo sukūrimas konkrečioms viešųjų erdvių idėjoms įgyvendinti. Teoriškai miestas yra pasiruošęs. Štai Klaipėdos miesto kultūros plėtros planas skelbia, kad viena iš prioritetinių krypčių yra bendruomenės kultūrinio aktyvumo skatinimas per patrauklios aplinkos meninei kūrybai bei naujiems kontaktams mieste formavimą. Vienas uždavinių – naujų viešųjų kultūrinių erdvių (miesto aikštėse ir patalpose) formavimas.

Bet iki šiol nesukurta idėjų pateikimo, konkursų ir viešo visuomenės vertinimo sistema, neapibrėžtos ribos, kuriose menininkas galėtų reikštis. Vyksta daug smulkių procesėlių, palaikomų ir privačiai, ir miesto savivaldybės iniciatyva. Nuolat prisimenamos senos geros idėjos, tik jos niekaip neišsirutulioja į kryptingą ir vieningą sistemą, į strategiją ir globalesnės vizijos finansavimą. O juk susivieniję miesto verslininkai galėtų inicijuoti nuo pernai metų eteryje kabančią senamiesčio gaivinimo programą, kuri numatė nenaudojamų komercinių patalpų senamiestyje pritaikymą kultūros reikmėms. Krizės bangos nušlavė šį trapų tiltą, galėjusį sujungti skirtingų sferų žmones bendram darbui. Bet kažkada juk reikia pradėti. O kodėl ne tiems, kuriems aktualiausia?

Daug kas galvoja, kad viešosios erdvės „įmeninimas“ be galo brangus dalykas. Daug lėšų nereikia, reikia teisingai jas paskirstyti ir investuoti. Ir teisingai pasiskirstyti vaidmenimis, atsakomybe už projekto įgyvendinimą. Kaip? Kuklus pavyzdys. Tarkime, visi – verslininkai, menininkai, valdininkai, ekspertai kartu sukuria viziją. Vieni prisiima atsakomybę už atrinktos idėjos realizavimą. Kiti turi patalpas, kurios galėtų tapti viešąja erdve, ir skolina jas projektui (toji erdvė ateityje tikrai „atidirbs“ ją skolinusiam). Menininkai kuria tose erdvėse, bendrauja su žmonėmis. Atsiranda nauji kultūriniai-komerciniai maršrutai, naujos traukos zonos. Dar kiti reklamuoja jas ir jose vykstančias veiklas. Dar kiti tvarko finansus ir kuria projektus, plečiančius pirmąjį placdarmą. Ir viskas bendroje infrastruktūroje – meniniu interjeru originalūs viešbučiai, stilingos kavinės, dailininkų studijos, intriguojantys kūriniai ir renginiai tarp šių juos maitinančių salų. Renginiai – iš pradžių susiliejantys į tradiciją, o vėliau ir į stilių. Kodėl tai negalėtų būti pavadinta „Klaipėdos stiliumi“, „kaip Klaipėdoje“. Apie tai būtų kalbama: „O jie ten, Klaipėdoje…“, „Klaipėdos formatas“. T.y. atsirastų toks žargonas. O šis pasakojimas – iš serijos „galėtų būti“.

Realybė, šiandiena, tikrovė

Galbūt verslininkus nuo globalesnės strategijos kūrimo ir tokio tipo projektų finansavimo stabdo tai, kad jie nėra susipažinę ir išanalizavę kūrybinių industrijų mechanizmo, ir ypač tai, jog viešosios erdvės savaime pelno neatneša.

Neatsitiktinai siūliau viešąsias erdves sulyginti su tinklais, kurie funkcionuoja tik tada, kai aplinka yra derinama su joje vykstančiomis veiklomis. Ypač tam tinka kūrybinės industrijos: kinas, galerinė, koncertinė veikla ir pan.

Viešumas – visų pirma mūsų visų idėjų, nuomonių, nuotaikų susidūrimas, o komercinė erdvė pirmiausia tarnauja pelnui. Todėl „akropolines“ erdves nebūtų teisinga pavadinti viešosiomis, nors ten teikiama begalė paslaugų, veikia knygynai, čiuožyklos, t.y. viskas, kas priskiriama žodžiui „kultūra”. Prekybos centrų paslaugų kompleksas orientuotas į tai, kad žmogus, įžengęs į jo erdvę, kuo mažiau turėtų laisvo laiko pasirinkimui ir galvojimui, t.y. tiems dalykams, kuriais pasižymi laisva valia. Rinktis čia nėra būtina, geriau būtų, kad užuot į ką nors gilinęsis žmogus tiesiog įsigytų susidomėjimo objektą. Tikrasis kūrybinių industrijų erdvių veikimo principas pagrįstas bendruomeninės sąmonės laisva valia ir jos inicijuojamu kūrybiškumu.

Visi trys pranešėjai konferencijoje ir debatuose akcentavo keletą esminių momentų.

Visų pirma, tai visokeriopo bendradarbiavimo skatinimas įveikiant įsisenėjusius prietarus. Pavyzdžiui, kokybišką kultūros ir ekonomikos sąjungą laiduoja pirmiausia menininkų ir verslininkų susivokimas, jog viešųjų erdvių formavime jie ne konkurentai ar antagonistai, o abipusiai naudingi partneriai.

Antra – nuolatinis savojo miesto tapatumo ieškojimas, kreipimasis į istoriją ir veržlus bebaimis eksperimentavimas, jo naujas įvertinimas ir permąstymas. Tai būtina norint mieste sukurti visokeriopos traukos zoną, į kurios lauką patenka viskas – nuo kokybiško laisvalaikio praleidimo iki ekonominio augimo garantijų. Ir pagaliau – komunikacija pačia plačiausia prasme.

Nepamirškime ir magiškų žodžių „finansai“, „lėšos“, „pinigai“. Nepamirškime šių sinonimų, reiškiančių vieną ir tą patį – galimybes. Tai labai svarbus faktorius, paveikiantis miesto veidą. Kur gauti pakankamai lėšų viešųjų erdvių projektams? Nes jei būtų reali galimybė jų gauti, tuomet pasistūmėtų organizaciniai sprendimai ir niekas negalėtų pasakyti, „kam stengtis kažkokias programas inicijuoti, vis vien nėra pinigų“.

Konferencijos ekspertas M. Neustetteris vadovauja firmai, kuri generuoja viešųjų erdvių „įmeninimo“ projektus. Finansuojami jie pasaulyje būna iš įvairių šaltinių, daugiausia iš stambių infrastruktūrinių viešo sektoriaus investicinių projektų bendros sąmatos mokesčių viešam menui remti (į tokį fondą pervedama apie 1 proc. nuo sąmatinės vertės).

Jokios programos nėra

Klaipėdoje kol kas jokios viešojo meno programos nėra.

Norint įgyvendinti kūrybinę idėją mūsų mieste reikia daugelio struktūrų ir žinybų, specialistų ir menininkų geranoriško bendradarbiavimo, kurį kažkas turi labai atkakliai inicijuoti.

Klausimai „kam turi rūpėti miesto viešų erdvių vaizdas ir gražinimas?“, „kas trukdo nors mažais žingsneliais, atsižvelgiant į turimus ribotus resursus, eiti šiuolaikinio miesto įvaizdžio link?“ tampa amžinaisiais.

Pasak KEPA direktorės Raimondos Laužikienės, gyvybinga ir išties įgyvendinama Klaipėdos viešo meno politika ir programa suteiktų daug privalumų keičiant urbanistinę aplinką, didinant viešųjų erdvių naudojimą ir socialinį ryšį, traukiant lankytojus ir investicijas, stiprinant kūrybinius verslus. Kiekvienais metais pagal tokią programą būtų tvirtinamas veiksmų planas, rengiami atviri ir uždari kūrybiniai konkursai, kuriuose komisija atrinktų kelis geriausius erdvių meno objektus.

Kas yra viešoji erdvė? Atsako specialistai.

Kaip teigia Klaipėdos miesto savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėja Edita Petrauskienė bei vyriausiasis dailininkas Mindaugas Petrulis, tai įstatymiškai sunkiai apibrėžiama, be galo plati, tačiau socialiniu požiūriu labai aiški ir visuomenei aktuali sąvoka. Kalbant apibendrintai, viešoji miesto erdvė – tai detalių, fragmentų – pradedant grindiniu, smulkiais želdiniais, skulptūromis, meno dirbtuvėmis ir baigiant viešaisiais renginiais bei žmonių aprangos stiliumi – visuma.

O kaip atsakytų miestelėnas ar turistas? Tai – „mažas miesto visumos fragmentas“.

Koks jis – pažįstamas takelis?

Štai žingsniuojame su ekspertais Klaipėdos miestu. Dauguma jo viešųjų erdvių gali apibėgti greitai, jos – kelių pagrindinių gatvių kvadrate. Liepų, čia pat Herkaus Manto, S.Nėries, S.Daukanto. Čia – stotis, Atgimimo aikštė, Danės promenada. Senamiestis…

Kai kurios erdvės jau „įženklintos“ memorialiniais paminklais. Kai kurios sutvarkytos, gražios, švarios ir tvarkingos, tačiau begarsės ir bekvapės, tarsi būtų niekieno, niekas neklausia jų vardo, niekam ir neįdomu sužinoti. Kai kurios iš jų, pavyzdžiui, šalia „Kurpių“ klubo ar tarp Mažosios Lietuvos muziejaus ir „Kultūrpolio“, yra prižiūrimos asocialių veikėjų ir paverstos girtavimo, triukšmingų monologų vestibiuliais, viešbučiais ir, be abejo, tualetais.

Pagal „Viešo naudojimo erdvių teritorijų senamiestyje detalųjį planą“ čia yra 17 viešųjų erdvių. Mieste jų yra daugiau, tačiau senamiestinės, kurios sulaukia daugiau lankytojų, yra tarsi savaime pasmerktos reprezentacijai, žinoma, patrauklesnės bet kokiai veiklai, bet kokiam įvykiui paminėti, o svarbiausia – „įmeninimui“. Na, jos tiesiog yra, egzistuoja kaip teritorija, bet dar ne kaip viešoji erdvė, kurios tikslas – komunikacija.

Užbėgdamas už akių, turėčiau pabrėžti, kad konferencijos ekspertai M.Davy’s ir M.Neustetteris įtikinamais pavyzdžiais įrodė, kad formuojant viešąsias erdves vienu svarbiausių faktoriumi tampa bendruomenė, kuriai yra kuriama ši viešoji erdvė, taip pat jos dalyvavimas visose erdvės formavimo stadijose. Ekspertai supažindino su sėkmingomis realiai veikiančiomis viešo meno politikomis ir programomis kitose Europos šalyse ir net Pietų Afrikos Respublikoje. Jos panašios savo tikslais, veikimo metodais ir įgyvendinimo principais. Viešas menas retai kur apeinamas vystant urbanistinę plėtrą.

Anot R.Laužikienės, „Klaipėdoje šis procesas iš toli ir lėtai artėja prie pasaulinių metodikų, tačiau kaip ir daugelis gražių iniciatyvų šiuo metu yra nesibaigiančioje derinimo stadijoje. Prieš keletą metų pradėtas jau minėtas detalusis planas buvo trečiąjį kartą atmestas Klaipėdos apskrities derintojų. Juo remiantis toliau pagal atskirus mažesnius konkrečių vietų projektus būtų galima įrenginėti atitinkamą erdvių infrastruktūrą, statyti monumentalius ir laikinus meno objektus, numatyti mažosios architektūros formas, šiuolaikinį apšvietimą, dangas ir pan. Įvertinus tokį kelių lygių planavimo dokumentų rengimą, jų derinimą ir dar viešo meno kūrybinius konkursus, galutinį rezultatą, net radus tam finansavimą, būtų galima išvysti ne greičiau negu po 3–4 metų“.

Meno tonos ir kultūros ikonos

Konferencijos ekspertas M. Neustetteris po ekskursijos po uostamiesčio viešąsias erdves atkreipė dėmesį į monumentalių skulptūrų pomėgį. Pasak jo, tokio tipo paminklai užkerta kelią bet kokiam šiuolaikiškesniam erdvės formavimui, o juk nebūtina globaliai amžiams pakeisti erdvę monumentaliais kūriniais. Juk galima į ją integruoti permanentinius, „kelių savaičių ar metų trukmės“ kūrinius – projektus.

Memorialinis sprendimas nėra blogas pats savaime, bet dažniausiai formos sprendimai nėra įdomūs. Vengiant nepagarbos istoriniam veikėjui ar lietuviškumui, šiuodu puoselėjančių žmonių jausmams, memorialinis objektas tampa arba monumentu, arba biustu, arba banalia metafora, o teritorija aplink kanonizuotą paminklą – „šventoriumi“, kuriame bet koks mums natūralus veiksmas atrodys nenatūraliai.

Paminklas R.Kalantai – Kaune vis dar išlieka geriausiu memorialinio paminklo pavyzdžiu Lietuvoje. Jo teritorijoje puikiai suderinta atminimas ir šiuolaikinė pagrindinės minties pateikimo forma, kuri savo ruožtu neužgožia viešosios erdvės, nedeformuoja jau nusistovėjusios miesto sodo kasdienybes.

Memorialiniai paminklai išreiškia neginčijamą tiesą – įžymus buvo tas ir tas. Na, įžymus. Gyveno šiame krašte, na, gyveno. Nuveikė šį tą Lietuvos labui? Na, nuveikė. Tai pastatom jam paminklą…

O ką po paraliais nuveikė Zappa Lietuvos labui, ir kodėl jo paminklas stovi Vilniuje? Nors užima gal ir ne reprezentacinę vietą, betgi buvo galima kokį nors Traidenį ar Vytenį bent jau įkišt. Štai jums iniciatyvinės grupės svarba, kuomet konkrečiai idėjai, tegul iš pažiūros „kažkokiai neaiškiai“, susivienija ir kryptingai dirba profesionalai. Ką duoda Zappos paminklas? Žiūrint pragmatiškai – nieko nekainavo Lietuvai ir davė daugiau tarptautinio „pijaro“ (tai, ko labiausia Lietuvai trūksta) nei visi vytautai, mindaugai ir kudirkos kartu. Be abejo, tokį pokštą galima iškrėsti vieną kartą. Alternatyviosios kultūros, kuri savo buvimu teigia pasirinkimo galimybę, pagerbimas yra baigtinė idėja, ją mūsų platumose realizuoti pakanka tik sykį. Kaip matote, iki šiol kalbos netyla.

Nebūtina imti staiga ir užversti miestą Jacksono, Lenono ir kitais biustais. Aktualiau paklausti, ar paminklas Zappai galėjo atsirasti Klaipedoje, mieste save tituluojančiame laisvės ir dryžuotų sielų gimtine? Atminimas Zappos maištingai sielai galėjo atsirasti tik laisvame mieste. Ar Vilnius yra laisvas? Bent jau daugialypis, jame yra kritinė masė bet kokio plano veiksmui. Šiuo atveju tai yra svarbiausia.

O visuomenės priešprieša tokio tipo kūriniams matuojama popkultūros apibrėžimu. Statistinio lietuvio sielai yra artimesni stilizuoti, tam tikra prasme „supopsinti“ kultūros herojai. (Jų atvaizdai puikuojasi ant pinigų, jie apaugę kultūrine mitologija, t.y. tam tikra prasme sudievinti, jie kanonizuoti istoriškai / politiškai, bet ne socialiai). Zappa – socialinis didvyris ir ikona. Lietuvoje nė vienos tokio plano ikonos, kurią būtų kanonizavusi pati liaudis, neturėjome ir neturime.

Padėkime pradėti

Statistinis lietuvis nėra pasiruošę priimti permanentinius–eksperimentinius kūrinius. Jie jam nesuprantami, neaiškūs ir įvardijami populiariu, kone keiksmažodžiu tapusiu žodžiu „vamzdis“.

Tikrasis Vlado Urbanavičiaus „vamzdis“ („Krantinės arka“) pats nėra nei blogas, nei geras. Problema, kad jis neaktualus nei kaip skulptūriška forma, nei koncepciškai. Ir svarbiausia – jis nevietoje. Ta pati problema ir dėl Roberto Antinio „Puskalnio“. Skulptūrinis sprendimas neveikia dėl absurdiškos vietos. Po tiltu, sankryžoje esančio, dargi žole apaugusio meno kūrinio nepastebi nei automobiliais lekiantys vairuotojai, nei atsitiktiniai pėstieji, kiūtinantys skurdžia krantine. Be čia tiesiog būtinos pramogų infrastruktūros, skandalingosios skulptūros neturi nei prasmės, nei konteksto, jos „nekalba“. Įsivaidzuokite, kokį įspūdį jos keltų, tarkime, Katedros aikštėje. Oho!.. Štai kas iš tiesų yra pinigai į balą.

Klaipėdos viešųjų erdvių įmeninimas apsiriboja dekoratyviais berniukais ir peliukais. Abstraktu, nebrangu, diskusijų nekelia, na, ir bronza erdvės nelaužo, šiokia tokia vertė. Tokio tipo skulptūros tėra akcentai, jos negeneruoja viešosios erdvės, neišreiškia jos, nepapildo. Tiesiog yra. Be abejo, geriau negu nieko, savotiškai išreiškia miesto kameriškumą.

Viena vertus, atskirai vykdomi miesto investiciniai projektai ar privačių rėmėjų iniciatyva pastatytos monumentalios skulptūros neapims visų miesto erdvių, kurios nesibaigia senamiesčiu, jos ypač aktualios ir „miegamuosiuose“ rajonuose, vaikų ir poilsio zonose, parkuose ir kitur. Kita vertus, tokios paminklinės skulptūros negrįžtamai užpildo erdves, jų neiškrapštysi, kai atsibos.

Gal šiandien, kol dar nežinome, ko norėtume norėti, apie ką galima būtų svajoti, pradėkime rengti meno sesijas viešose erdvėse. Pradžiai realiu masteliu pristatykime naujas jaunųjų dizainerių idėjas, leiskime visuomenei jas „apčiuopiamai“ natūralioje aplinkoje įvertinti. Jei patys padėsime kitiems pradėti, tuomet tikrai trauksime vėl ir vėl pasižiūrėti, kaip kuriasi tikrai laisvas miestas.

Niujorko dangoraižių paunksnėje

Niujorko dangoraižių paunksnėje

Danutė Petrauskaitė

Niujorkas dažnai vadinamas pasaulio sostine. Ir neatsitiktinai – šiame mieste, viename pagrindinių finansų ir komunikacijų centrų, gyvena per 8 milijonus žmonių, stovi aukščiausi ir įspūdingiausi dangoraižiai, veikia daugybė verslo ir kultūros institucijų.

Pastarųjų trauka ir paskatino apsilankyti Manhetene – didžiausioje ir tankiausiai apgyvendintoje didmiesčio dalyje.

Menas ir verslas – neatskiriami

Niujorke koncentruojasi didžiulis kiekis teatrų, koncertų salių, bibliotekų, muzikos mokyklų. Kiek jų susitelkę vien apie Linkolno centrą, šiais metais švenčiantį savo 50-ąjį gimtadienį! Tai Metropolitano opera, miesto Filharmonija, amerikiečių baleto ir operos teatrai, Avery Fisherio ir Alice Tully koncertų salės, Niujorko viešoji atlikėjiškų menų biblioteka, Juilliardo mokykla, Amerikos baleto mokykla, Džiazo centras, Damroscho parkas.

Lincolno centrą 1959 m. įsteigė JAV prezidentas Dwightas D.Eisenhoweris, įvardijęs jį kaip „nuostabų kultūrinį nuotykį“, o jam daugelį metų vadovavo Johnas D.Rockefelleris – garsaus verslininko ir filantropo anūkas.

Amerikiečių verslininkai yra finansavę daugelio muzikinių įstaigų įkūrimą ir rėmę jų veiklą. Apie tai byloja lentelėse išgraviruotos jų pavardės, kurias galima perskaityti ant ištaigingų Metropolitano operos parterio kėdžių atlošų.

Taigi Amerikos kultūriniame gyvenime menas ir verslas buvo ir tebėra glaudžiai susiję. Menas be verslininkų pagalbos sunkiai galėjo išsiversti, o intelektualūs verslininkai savo gyvenimo negalėjo įsivaizduoti be meno. Amerikiečių dailininkas Robertas Motherwellis teigė: „Menas ne tiek svarbus kiek gyvenimas, bet koks skurdus gyvenimas be meno“.

Apie tai byloja ir Carnegie Hall koncertų salė, kurioje koncertavo ryškiausios pasaulio garsenybės, tarp jų ir lietuvių muzikai. Ji buvo suprojektuota ir pastatyta škotų kilmės amerikiečių biznieriaus Andrew Carnegie’o lėšomis. Šis žmogus XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje buvo laikomas antru turtingiausiu pasaulyje asmeniu po J.Rockefellerio.

Nemažai verslininkų prisidėjo ir prie Brodvėjaus teatrų suklestėjimo. Brodvėjus – tai pagrindinė bei seniausia nuo šiaurės iki pietų Manheteną kertanti gatvė. Šiandien ji yra gerai žinoma dėl 40 jame įsikūrusių teatrų, todėl vadinama Amerikos teatro pramonės centru. Brodvėjaus lygos, oficialios komercinės teatrų industrijos draugijos, teigimu, per vieną 2007–2008 m. sezoną buvo parduota bilietų už 937 milijonus dolerių. Taigi verslas, menas ir vėl verslas…

Tikslai – tie patys

Muzikinių įstaigų veiklos tikslai yra tie patys – pateikti žiūrovams aukščiausio lygio muzikinę produkciją ir ją sumaniai parduoti.

Todėl yra kviečiami garsiausi pasaulio instrumentalistai, vokalistai, šokėjai, režisieriai, reklamos bei ugdymo tikslais rengiami ir nemokami koncertai: šiąvasar birželį Niujorko centriniame parke vyko renginys „Brodvėjus po žvaigždėmis“, rugsėjo mėnesį Times Square gatvėje – „Brodvėjus Brodvėjuje“. Skiriasi tik repertuaras, kuris nuolat atnaujinamas, išsaugant ir populiariausius senus pastatymus. O tai suteikia galimybę vos ne kiekvieną dieną išvysti vis kitą reginį.

Štai gegužės 18 – birželio 11 dienomis Baleto teatras kvietė žiūrovus net į 7 skirtingų autorių spektaklius: „Žizelę“, „Korsarą“, „Silviją“, „Silfidę“, „Gulbių ežerą“, „Romeo ir Džuljetą“ bei kt. Metropolitano opera artėjančiam rudens sezonui siūlo plataus spektro klasikinį repertuarą: 18 praeitų metų pastatymų ir 8 premjeras – pradedant W.A.Mozarto „Stebuklingąja fleita“ ir baigiant A.Bergo „Lulu“.

Brodvėjaus teatrai labiau orientuojasi į operetės ir miuziklo žanrus. Dieną ir naktį blyksinčios reklamos vilioja praeivius į „Vestsaido istoriją“, „Džersio berniukus“, „Viršūnes“, „Čikagą“, „Mama Mia!“, „Berniukus ir pupytes“ ir nesenstantį „Fantomą“. Pastarasis jau 20 metų nenueina nuo scenos ir į Brodvėjaus istoriją yra įrašytas kaip ilgiausiai rodomas spektaklis. Norint aplankyti šiuos aukščiausius apdovanojimus pelniusius miuziklus reikia tik dviejų dalykų – pinigų ir laiko.

Muziejų trauka

Manhetenas vilioja spindinčiomis parduotuvių vitrinomis, modelių namais. Tačiau jiems nė kiek nenusileidžia meno muziejai, eksponuojantys originalius archeologijos, skulptūros, bažnytinio meno, tapybos, scenografijos, fotografijos pavyzdžius, kostiumų, muzikos instrumentų, ginklų kolekcijas.

Ypač išsiskiria Metropolitano meno muziejus – vienas seniausių ir didžiausių muziejų Jungtinėse Valstijose, įsteigtas dar 1870 m. Stebina didžiulis jo plotas, salių skaičius ir jose saugomi turtai. Net ir visą dieną paskyrus šiam muziejui, neįmanoma jo net apeiti, ką jau kalbėti apie nuodugnią ekspozicijų apžiūrą. Tam reikia kelių savaičių ar net mėnesio. Nuo informacijos gausybės apsisukus galvai, ji gerai prasivėdina pakilus ant muziejaus stogo, nuo kurio atsiveria įspūdinga Niujorko panorama. Ant stogo yra įsikūręs baras, ši vieta taip pat naudojama kilnojamoms skulptūrų parodoms demonstruoti. Nors bilietai visur kainuoja apie 20 JAV dolerių, lankytojų tai negąsdina. Jie čia atvyksta su šeimomis ir praleidžia ištisas dienas, gėrėdamiesi ir studijuodami meno šedevrus.

Šalia šio muziejaus įsikūręs dar vienas turistų traukos centras – pramonininko bei meno kolekcininko Solomono R.Guggenheimo muziejus, atvėręs duris 1937 m. Šiandien jis vilioja ne tik unikaliais abstrakcionistų darbais, ypač Vasilijaus Kandinskio paveikslais, bet ir savo architektūra. Žymus amerikiečių architektas Frankas Lloydas Wrightas suprojektavo dabartinį muziejaus pastatą, kuris pradėjo funkcionuoti 1959 m. Pradžioje prieštaringai vertintas šiandien jis laikomas vienu gražiausių statinių JAV.

Specialiai šiuolaikiniam menui yra skirtas Modernaus meno muziejus, dar vadinamas MoMa. Įsteigtas turtingų verslininkų 1929 m., jis kaupė fondus, kuriuose saugomi nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų menininkų darbai – pradedant impresionistais ir baigiant kraštutiniais avangardistais. Tai ne tik paveikslai ar skulptūros, bet ir knygos, laikraščiai, plakatai, filmai, skirtingų laikmečių dizaino pavyzdžiai. Itin stebina šiuolaikinių menininkų išradingumas.

Šiame muziejuje atskira salė skirta didelės apimties projektams. Iki rugsėjo čia rodoma kinų menininko Song Dongo ekspozicija „Nešvaistyk” – visokiausios paskirties 1950–1970 m. daiktai bei rakandai, sukaupti jo motinos. Projekto tikslas – ne tik atskleisti to meto buitį, bet ir būtį, parodyti kinų kultūros etnines tradicijas motinos ir sūnaus bendradarbiavimo fone.

Ašarų saloje

Amerika – imigrantų kraštas. Daugelis jų, taip pat ir dešimtys tūkstančių lietuvių, keliaudami į JAV 1892–1954 m., turėjo apsilankyti Niujorko uosto žiotyse esančioje nedidelėje saloje (Ellis Island), kur buvo įsteigtas imigrantų patikros punktas. Atplaukę laivais, su savimi atsigabenę brangiausią mantą, apie 12 milijonų įvairiausių tautybių žmonių tikėjosi šiame svajonių krašte rasti laimę.

Tačiau ne vienam jų teko grįžti atgal ar būti paguldytam į ligoninę. Mat kiekvienas atvykėlis buvo mediciniškai tikrinamas, buvo atliekamas ir psichikos testas. Kai kam teko net pasėdėti kalėjime. Taip atsitiko kompozitoriui bei pianistui Vytautui Bacevičiui, kuris politiniais sumetimais tris savaites turėjo praleisti už grotų. Kai kurie imigrantai, neatlaikę kelionės sunkumų ar sirgę sunkiomis ligomis, greitai užbaigė savo gyvenimą. Todėl ši vietovė ir buvo praminta Ašarų sala.

Dabar buvusiame patikros punkte veikia gerai įrengtas muziejus. Jo mokslininkai yra parengę vaizdingą ekspoziciją, informuojančią apie imigrantų skaičių, lytį, rasę atskirais istoriniais periodais. Taip pat galima sužinoti, kiek šiuo metu JAV gyvena vienos ar kitos tautybės žmonių. Tereikia tik paspausti mygtuką ir didžiuliame ekrane pasirodo šalies žemėlapis su kiekvienoje valstijoje užregistruotų gyventojų, tarp jų ir lietuvių, skaičiumi. Yra net galimybė pabandyti surasti savo giminių, tik reikia turėti laiko sėdėti prie kompiuterio. Muziejuje rodomi ir dokumentiniai filmai, iš kurių galima spręsti, kiek kančių ir pažeminimo patyrė to meto imigrantai. Čia demonstruojami jų atsivežti krepšiai, skrynios, gydytojų medicininiai instrumentai, ligų žymėjimo ženklai, testų klausimai ir atsakymai, įvairių šalių pinigai, kurie buvo keičiami į dolerius, salos ligoninės inventorius.

Speciali ekspozicija yra skirta imigrantų „lobiams“ – puošniems rūbams, tautiniams drabužiams, indams, muzikos instrumentams. Kai kas su savimi atsigabeno siuvimo mašinas, verpimo ratelius, o kai kas – maldaknygę gimtąja kalba ar medelį iš savo gimtinės, kurio aprištas šaknis per visą kelionę laikė maišelyje. Mat vieni galvojo, kaip prasimaitinti, o kiti – kaip numalšinti tėvynės ilgesį. Bet jis lydėjo juos visą likusį gyvenimą. Apie tai byloja lietuvių kultūrinė veikla išeivijoje, įspaudusi ne vieną pėdsaką ir aukščiausių dangoraižių paunksnėje.

Specialisto komentaras

Violeta Milvydienė,

baletmeisterė-pedagogė

Choreografija G.Kuprevičiaus miuziklo „Veronika“ pastatyme yra vieninga su pagrindiniais jo komponentais – muzika, daina, režisūra, scenografija, kostiumais. Akivaizdu – šokio judesys čia ne tik harmoningai įsipina į bendrą spektaklio kontekstą, bet ir stilingai papildo veiksmą, atskleidžia herojų charakterius. Be to, išlaikyta tinkama pusiausvyra tarp tradicijos ir šiuolaikiškumo.

Pasitelkdama tautinę medžiagą – tam tikrus lietuvių etnokultūros, liaudies meno įvaizdžius (rūpintojėlio, baubuko ir pan.), choreografė A.Šeiko-Sarulienė scenoje vykusiai panaudojo jų statiškas pozas, įvairius simbolinius gestus, veido mimiką. Sveikintina ir tai, kad kūrėjai pavyko perteikti savitą idėją minimaliais dainininkų judesiais – kaip rodo patirtis, neretam dainuojant kartu dar pašokti būna gana sudėtinga.

Pati A.Šeiko įkūnijo vieną iš vaidmenų – vėlę. Ar nueita tiesiausiu ir lengviausiu keliu? Vienareikšmiškai atsakyti negalima, juolab turint omenyje ekstremalias sąlygas bei, pasak choreografės, greitą pasirengimo pastatymui tempą. Viena tikrai aišku – pasirinktas būdas kūrėjui-atlikėjui atveria platesnes improvizacijos galimybes.

Kaip bebūtų, mistinis A.Šeiko sukurtas personažas – ryškus, traukiantis akį, kita vertus, neužgožiantis ir operos solistės. Jis arba statiškas, nejudantis, tačiau savaip iškalbingas, arba vėl atgyja santūria šiuolaikinio šokio elementų raiška. Būtų idealu, jei judesiai ir pauzės atitiktų muziką, taip pat labiau pabrėžtų kiekvieną stipresnį jos akcentą.

Galbūt šiek tiek daugiau šmaikštumo galėjo parodyti kaimo bobelės, gyvesnės parodijos norėjosi Amerikos himno giedojimo epizode, o lietuviško šokio fragmentui pritrūko grynesnio tautiško motyvo.

Tačiau visuma – itin skoninga, meniška ir, kas ne mažiau svarbu, emociškai intelektuali.

„Prarastos sielos“: šokis, nesuvirpinęs širdies

„Prarastos sielos“: šokis, nesuvirpinęs širdies

Violeta Milvydienė

Puiki galimybė Klaipėdos muzikinio teatro baleto artistams pasirodyti kiek kitoje – modernaus šokio – stilistikoje, kartu artimiau susipažinti su šiuolaikinių lietuvių kompozitorių muzika – bent du svarbiausi teigiami aspektai, trumpai charakterizuojantys šokio miniatiūrų vakarą „Prarastos sielos“.

Pris(is)tatė R.Alksnytė

Vieną iš XII festivalio „Muzikinis pajūris“ premjerų, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pristatytą rugpjūčio 9-ąją, įgyvendino jau kurį laiką Belgijoje gyvenanti ir kurianti choreografė Rasa Alksnytė.

Anksčiau, dar paskutiniame XX a. dešimtmetyje, teko matyti jos atlikėjišką veiklą grupėje „Fluidus“, stebėti solinę karjerą, vėliau regėti kūrybinio darbo vaisius.

1997 m. R.Alksnytė įstojo į Briuselio šiuolaikinio šokio mokyklą P. A. R. T. S., tačiau jos nebaigė – įsukęs šiuolaikinio šokio sūkurys nunešė kitais keliais.

Originaliai atrodanti šokėja-kūrėja patraukė žymių užsienio choreografų dėmesį – jai nušvito laimė bendradarbiauti su itale Džiana Valenti, prancūzais Polu Frenaku ir Frederiku Leskuru, amerikiete Tamara Rogof, japone Karlota Ikeda ir kitais.

Nesyk grįžta į Lietuvą, ne kartą šokta „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje, 2000 m. dalyvauta jau su savąja įvairiataučių šokėjų trupe „Zanzi“.

Tuomet atkakliosios choreografės žingsniai atrodė nedrąsūs, tačiau savito braižo, o propaguojama technika – ne itin sudėtinga, bet atliekama gana meistriškai.

Uostamiesčio teatre ir, jei neklystu, apskritai Lietuvos teatrų mastu R.Alksnytė kaip kūrėja prisistato pirmąkart.

Pasirodė trejetais

„Prarastos sielos“ – dviejų dalių šokio miniatiūrų vakaras, kai kur anonsuojant dar vadinamas spektakliu. Tai, ką teko pamatyti, – vos keturios trumputės (apie 15 min. trukmės) kompozicijos, nesusietos jokiais režisūriniais saitais. Anot pačios choreografės bei libreto autorės, jas vienija ta pati tematika – atradimai ir praradimai (galima pridurti – panaši niūroka nuotaika).

Pirmojoje miniatiūroje pavadinimu „Tai mano širdis, kuri plaka dėl tavęs“, sukurtoje pagal Onutės Narbutaitės „Pas de deux“, susipynę trijų merginų monologai. Pradžia priminė kokį nors studentišką etiudą, vidurinioji dalis ilgokai rutuliojosi, kol išaugo į stipriau išvystytą kulminacinį, bet pasikartojantį derinį, ilgainiui virtusį monotonija. Keletas pavieniui atliekamų modernaus baleto „pas“, kuriais išreikštos kiek energingesnės akimirkos, įtikino labiau nei šiuolaikinio stiliaus elementais perteikiami depresinės būsenos momentai. Itin skirtingas išoriškai bei muzikos spalvų pajauta atlikėjas kartais sujungti į bendrą šokį, berods, buvo esminė klaida – reikiamo sinchrono nėsyk neišgauta.

Vyrų trejetas, priešingai, pasižymėjo tikslesne darna ir atlikimo technikos, ir muzikaliąja prasme. Miniatiūroje „Žmogus iš Owanotapeko“ (muzika – Linos Lapelytės) juntama vidinė pulsacija, o vyraujanti dinamika lyg ir atitinka skelbiamą buklete koncepciją. Citatai pasirinkta vienintelė mintis: „Tuo vėju aš priversiu laiką ne krypuoti žąsies žingsneliu, o šuoliuoti priekin nenusakomiau už bitės skrydį, nenuspėjamiau už viruso puolimą… ” (žinoma, Pieterio De Welo metaforos prasmingesnės už kūniškąją kalbą).

Išsiskyrė brandumu

„Teisingojo žodžio malda“ pagal Algirdo Martinaičio to paties pavadinimo kūrinį – bene labiausiai sustyguota ir brandžiausiai atrodžiusi šokio miniatiūra. Iš kitų ji išsiskyrė ne vien šokėjų gausa (jų scenoje – net 15), bet ir kompoziciniu požiūriu. Erdvės suskaidymas į asimetrišką piešinį, judėjimas grupelėmis įvairiomis trajektorijomis – toks išdėstymo eskiziškumas suteikė tvarkingo chaoso įspūdį. Baltai vilkinčių atlikėjų, tarsi dvasios ligonių (ar pasiklydusių angelų) blaškymasis vaizduojamoje klinikos palatoje (ar dangaus karalystėje) priminė panašią scenelę iš kurio nors garsaus Maurice’o Bejarto kūrinio. Ne taip svarbu, kokią ir iš kurio, – reikėtų atsiriboti nuo asociacijų ir pripažinti – minėtas sprendimas šiuo atveju ypač tiko.

Antra, ką priskirčiau prie pozityvių įžvalgų, – individualiai, atsižvelgiant į fizines atlikėjų galimybes, paskirstytą choreografiją (gal patys šokėjai čia ją ir kūrė?). Dominuojanti modernaus baleto stilistika kai kuriems leido pademonstruoti anksčiau įgytą klasikinio šokio potencialą – aukštus „developes“, „aplombą“ estetiškose pozose „ecartee“, kitiems – parterinės technikos privalumus, tretiems – vikrumo ar šoklumo galias. Būta ir gana pasyvių „sielų“, pasitaikė mažiau ar daugiau formalaus judesio, neišvengta ir šablonų. Kita vertus, nenueita į kraštutinumus.

Trečias teigiamas dalykas – aiškiau nei kitose kompozicijose iliustruojama muzika, išryškinti melodingiausi jos niuansai.

Solo nepaliko įspūdžio

Beatos Molytės-Kulikauskienės atliekamas solinis šokis „Prarastos sielos“ (pagal Giedriaus Puskunigio „Strindbergo sapną“) nepaliko laukto įspūdžio. Galbūt giliau pajausti, atsiskleisti artistei sutrukdė laiko stoka ar pernelyg lakoniška, abstrakčiai sukurta kompozicija? Kaip žinome, ne kiek-

vienam talentingam baleto solistui pavyksta atsiriboti nuo įgimtų ar įgytų duomenų, jam įprastų ir įvaldytų kanonų, persiorientuoti ir greitai adaptuotis šiuolaikinio šokio subtilybėse – tiesiog pritrūksta tam tikro lankstumo įsisavinant kitonišką kūno plastiką.

Tačiau taip byloja racionalus protas, o meninei raiškai svarbesnis perteikiamų pojūčių ir emocijų lygmuo. Prisipažinsiu – miniatiūroje „Prarastos sielos“ šokis nesuvirpino sielos.

Nustebino finalas

Netikėtai nuskambėjo finaliniai vakaro akordai, kai kiekvienas šokėjas nusilenkdamas pakartojo kurį nors jo pasirodymui būdingą judesių derinuką. „Šiltas“ atsisveikinimas, simpatiški reveransai, nors nebe originali, dažnai naudojama įvairiose šou programose apoteozė.

P.S. Nepaliauja stebinusi viską vienodai geranoriškai priimančios publikos reakcija – dažniausiai po spektaklio plojama atsistojus. Gal laikyti tokį elgesį tiesiog geru tolerancijos bruožu? Arba… Kadangi masiškai nebeteikiamos įspūdingos gėlių puokštės, į sceną nebenešami krepšeliai, tebūnie nors taip išreiškiama žiūrovų pagarba sunkiai, tačiau tinkamai nevertinamai teatralų – režisierių, choreografų, repetitorių, atlikėjų, scenografų, dizainerių ir kitų scenos meno kūrėjų veiklai.

Kopia karjeros laiptais Vokietijoje

Kopia karjeros laiptais Vokietijoje

Nijolė Jačėnienė

Klaipėdietis Almas Švilpa sėk-mingai kopia į profesines aukštumas Vokietijoje. Svetur gyvena jau 15 metų, o nuo 1996-ųjų yra Eseno muzikinio teatro solistas, operose atlieka pagrindines boso partijas.

Vokiečiai vadinami muzikų tauta, tad su dainininku kalbėjomės apie šalies muzikinį gyvenimą, kuriame jis aktyviai dalyvauja, apie kūrybinius ieškojimus ir atradimus.

Teatras vokiečiams – šventė

– Aalto muzikiniam teatrui Esene, kurio solistas esate, antrus metus iš eilės atitenka prestižinis kritikų Metų operos teatro titulas. Eseno miestas paskelbtas 2010-ųjų Europos kultūrų sostine. Ar vokiečiai pelnytai vadinami muzikų tauta ir iš tiesų labai domisi opera?

– Vokietijoje iš tiesų labai mėgstama opera, ja nuolat domimasi, daug premjerų. Vokiečiams teatrų lankymas yra šventė. Jie pažįsta atlikėjus, dirigentus, režisierius. Aktyvi ir muzikos kritika.

Vokietijoje – tankus valstybės ir miestų bei privačių teatrų tinklas. Šalyje yra apie 80 operos teatrų, valstybinių – gal 21, kelis išvardysiu: „Deutsche Oper”, „Deutsche Staatsoper” Berlyne, „Staatsopera” Drezdene, Hamburge, Miunchene ir kitur. Paminėtų miestų teatruose esu dainavęs, išskyrus Hamburgą.

Nuo mažens vaikai pratinami prie operos. Pavyzdžiui, mūsų teatre yra specialūs etatai – darbuotojai vykdo edukacinę veiką.

Bilietas į didžiąją sceną

– Kaip atsitiko, kad jūs susidomėjote dainavimu ir nusprendėte tapti operos solistu?

– Klaipėdoje įstojau į S.Šimkaus konservatoriją – mokymosi metai suteikė impulsą susipažinti su profesionaliu dainavimu iš arčiau – tai ir buvo bilietas į didžiąją sceną. Tačiau pirmą kartą rimtai su operiniu dainavimu susidūriau Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, studijuodamas pas prof. V.Prudnikovą. Pirmasis mano vaidmuo profesionalioje scenoje (LNOBT) buvo Bazilijus Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“.

– Ar iš karto dainavote bosu?

– Esu bosas visą laiką – užsienio scenoje 12 metų dainuoju boso repertuarą. Dabar jau subrendau – atlieku ir dramatinio baritono (bass-baritone) partijas, kurių esama Richardo Strausso, Richardo Wagnerio ir kitose operose.

– Kodėl išvykote į užsienį?

– Atsitiktinai. Visas gyvenimas vien atsitiktinumai: atsitiktinumas, kad įstojau į dainavimą Klaipėdoje. Atsitiktinumas, kad išvažiavau į Ciurichą – 1994 ar 1995 metais dalyvavau Yamaha‘os muzikos mokyklos (dainininkų) konkurse, laimėjau pirmąją vietą, prizas buvo koncertų turas Šveicarijoje. Per vieną koncertą mane išgirdo tuo metu jau keliolika metų ten gyvenusi lietuvė ir nukreipė pas operos direktorių, o po perklausos atsidūriau Ciuricho operos studijoje su stipendija. Ją baigęs pradėjau dainuoti Aalto muzikiniame teatre Esene.

Premjeros – kone kas mėnesį

– Kiek per sezoną jūsų teatre parengiama premjerų?

– Mažiausiai penkių operų, dar keturios – baleto.

– Ar didelis jūsų paties darbo krūvis?

– Pagal sutartį turiu limituotą spektaklių skaičių – 20 per metus, juos privalau sudainuoti. Žinoma, galiu dainuoti ir daugiau arba galiu pasakyti, kad turiu susitarimus su kitais Europos teatrais. 2010-aisiais savo teatre dainuosiu 60 spektaklių, už tuos 40 papildomų man bus mokama daugiau. Teatro nuostata tokia, kad, jeigu kolektyve yra reikalingas spektakliui balsas, didesnis honoraras mokamas savajam dainininkui, o ne pakviestajam. O tarp tų 20 privalomų spektaklių yra ir premjerinių, ir kitų, kurie rodomi iš anksčiau.

– Kokias naujas partijas atlikote praėjusį sezoną?

– Išmokau ir atlikau penkias naujas pagrindines partijas operose „Nabukas“ (Zacharijas), „Kunigaikštis Igoris“ (Kunigaikštis Igoris), „Fidelijas“ (Don Pizaras), „Reino auksas“ ir, „Valkirija“ (Votanas).

Reikia didelės ištvermės

– Kaip pavyko per tokį trumpą laikotarpį parengti net dviejų Wagnerio operų partijas?

–Manau, kad laipsniškai „ėjau“ į šią muziką. Pradėjau nuo mažų partijyčių Mozarto operose. Jei Dievas davė, ir dainininkas teisingai elgiasi, galima pamažu išvystyti savo balsą, tačiau, jei neapskaičiuosi jėgų, gali nebeatgauti formos, pertempti balsą. Dainininkui tai blogiausia, kas gali įvykti.

Wagnerio muzikos atlikimas reikalauja didelės ištvermės, nes operos ilgos, taip pat – didelės balso emisijos, nes kompozitoriaus orkestre per šimtą instrumentų, jie neturėtų užgožti tavo balso. Prie Wagnerio muzikos pratinausi palengva ir labai atsargiai.

Kada dainuoju, jaučiu, ar ta muzika tinka man, ar ne. Dar apie tai sprendžiu pagal kelis požymius: ar po spektaklio balsas nekimsta, ar galiu prakalbėti, ar noriu ir dar galiu dainuoti. Jei atsakymai teigiami, štai tada – viskas gerai.

– Ar nesiginčijate su dirigentu, jei nepatogu dainuoti, tarkime, jums netinkami tempai?

– (Juokiasi). Su dirigentu bet kuriuo atveju ginčytis beprasmiška. Geras dirigentas jaučia dainininką, jo kvėpavimą, moka „akompanuoti” – kur reikia, „pagros“ greičiau, „eis“ paskui tave. Jei dirigentas šių savybių neturi, ginčytis yra beprasmiška, jis paprasčiausiai tavęs nejaus… Po to recenzijose, aišku, gauna pylos ir dainininkas, ir dirigentas.

Tempai greitėja

– Ar jūsų teatras kviečiasi atlikėjus iš kitur?

– Taip, iš Europos ir kitų pasaulio operos teatrų. Mūsų trupėje yra 20 solistų dainininkų, bet neturime dramatinio soprano. Kartais ir dar kokio balso prireikia. Yra dainininkų, kurie turi universalius balsus, bet tokių maža.

– Koks vyrauja požiūris į muzikinio veikalo interpretaciją?

– Maestro Herbertas von Karajanas „Skrajojantį Olandą“ diriguodavo lėtai, ir tokia tradicija vokiečių teatre gyvavo 30 metų, nes kiti dirigentai paklusdavo jo autoritetui. Dabar visame pasaulyje pasikeitė nuostatos, ir vyrauja kita tendencija – apskritai muzikos atlikimo tempai greitėja, tradicijų-štampų nesilaikoma. Kiekvienas dirigentas, jei jis geras dirigentas, perskaito partitūrą savaip – pateikia savo variantą. Ir kritika gali pasakyti, kad tai yra Stefanas Solteszas, o ne Herbertas von Karajanas ar Jamesas Levinas.

– O kaip su Mozarto muzika?

– Mūsų dienomis Mozarto muziką siekiama atlikti veržliau. Žinoma, yra dainininkų ir dirigentų, kurie miega, taip pasitaiko visuose teatruose (juokiasi).

– Kokia kalba atliekamos italų, prancūzų, rusų kompozitorių operos, ar verčiate libretus į vokiečių kalbą?

– Mūsų teatre veikalai dainuojami tik originalo kalba, net ir rusų. Kitaip, manau, ir būti negali, nes kalbos, žodžio melodika glaudžiai susijusi su muzika.

„Don Žuanas“ – sensacija

– O kokios tendencijos vyrauja operos režisūroje?

– Turbūt visur režisieriai, kaip ir muzikantai, būna geri ir blogi. Vieni turi fantazijos, kiti ne. Toks įspūdis, kad Vakaruose režisieriai dažnai kuria kuo skandalingesnius pastatymus tam, kad išgarsėtų.

Labai įvairių atsiliepimų sulaukė mūsų „Don Žuanas“. Jo režisierius jaunas norvegas Stefanas Herheimas, debiutavęs Belinio operos „Puritonai“ pastatymu (2002 m.) mūsų teatre, pateikė naują ir netikėtą operos sprendimą. Beje, jį žurnalo „Opernwelt” („Operos pasaulis“) kritikai už „Don Žuano“ režisūrą išrinko geriausiu 2007 metų režisieriumi Vokietijoje, jis yra kviečiamas į garsiausius pasaulio operos teatrus.

Ar įsivaizduojate, kaip sunku sugalvoti ką nors nauja – Mozarto opera labai populiari, nuo premjeros laikų statyta šimtus tūkstančių kartų. Režisieriaus S.Herheimo „Don Žuano“ koncepcija, manau, sensacinga – scenos centre, ant rato, kuris sukasi, žiūrovai mato nuolat išnyrančius besikeičiančius įvairių bažnyčių altorius, prie kurių meldžiamasi… Nepertraukiamai vyksta veržlus judėjimas scenoje, vieną įvykį keičia kitas.

Šiame pastatyme dainuoju Leporelą, kuris įkūnija tamsiąją kunigo pusę. Per garsiąją ariją „ O madona! Matot šį katalogą? / Meilės nuotykiai jo surašyti…“ daliju šventąją auką. Tuo metu apsisuka ratas, žiūrovai mato besimeldžiančių moterų nugaras. Kai dainuoju „… Tarp blondinių ieško drovumo / Minkštaširdžio tyro kilnumo, / Tarp briunečių pastovumo / Na, o gal ir… vien saldumo…“ ir t.t., jos prie manęs pribėga, beveik negyvai užglamonėja, o arijos pabaigoje atgailauju, atsigulęs kryžiumi… Arba, kad ir Sekstetas, kuris atliekamas a la gospelas.

– Žiūrovai lanko „Don Žuaną“?

– Jo tiesiog reikalauja (juokiasi). Patekti neįmanoma, bilietai išpirkti keleriems metams į priekį.

Tikslas – žiūrovų reakcija

– Ar padeda vaidmenį kurti įvairūs režisūriniai triukai, efektai, ar trukdo?

– Jei nepagrįsti, dažniausiai trukdo. Na, tarkim, Wagnerio „Reino aukso“ režisūra, ji visiškai priešinga nei „Don Žuano“. Jau pati scenografijos koncepcija vulgari… Režisierius apie dainininkus negalvojo – plunžeris pakeltas į 4-5 metrų aukštį, taip sąlygiškai režisierius atskyrė dievo Votano ir nybelungo Albericho pasaulius – didžiulis nepatogumas dainuoti tokiame aukštyje ir žiūrėti į dirigentą iš viršaus, tik žingsnis į šoną – nebegirdi muzikos. Žurnale „Opernwelt” perskaičiau mintį, kad, kai režisieriai nieko esminio nesugalvoja, pradeda „vulgarinti“, o tada scenoje rodomi lytiniai santykiai, homoseksualumas – kas tik nori, nes vienintelis tikslas yra bet kokiomis priemonėmis sukelti žiūrovų reakciją. Kita vertus, sakoma, kad teatras ir yra emocijų žadintojas, blogiau, kai nėra jokių – nei teigiamų, nei neigiamų.

Šeimoje dainuoja visi

– Lietuvoje su jumis vieši žmona Jolanta ir dvylikametė dukrelė Kristina. Žmona yra profesionali dainininkė. Turbūt būtų keista, jei dukra taip pat nesvajotų apie dainininkės kelią?

– Taip, taip… Kristina turi tokią svajonę. Ji atmintinai dainuoja visas operų „Valkirija“, „Don Žuanas“ partijas.

– Visas?

– Ir vyrų, ir moterų. Kristina labai imli ir muzikali (šypsosi).

– Kur išleistumėte dukrą mokytis dainavimo?

– Dėl kokybės – tik į Lietuvą. Pradinis dainininkų parengimas Lietuvoje yra geresnis nei Vokietijoje, nes jie mokomi nuosekliai ir kruopščiai. Žinoma, svarbu ir kas yra tavo mokytojas. Tik po to galima būtų važiuoti į užsienį, nes ten daugiau dirbama savarankiškai. Bėda, kad Lietuvoje kainos už muzikinius mokslus tokios aukštos, beveik kaip Julliarde (Amerikos aukštoji menų mokykla). Tad kodėl nepagalvojus apie studijas ten?..

Dainininkas nuskubėjo į repeticiją… Tikėkimės, kad koncertai „Auksinės boso arijos“ ir „Wagneris pas Tomą Manną“ Klaipėdos muzikinio teatro XII operos ir simfoninės muzikos festivalyje „Muzikinis pajūris“ – tik pažinties su šiuo solistu pradžia, išaugsianti iki turiningo bendradarbiavimo ateityje.

Dailininkė, kuriai nuolat kyla klausimų

Dailininkė, kuriai nuolat kyla klausimų

Kristina Jokubavičienė

Rugpjūčio 6-ąją „Klaipėdos galerijoje“ atidaryta klaipėdietės dailininkės Angelinos Banytės tapybos paroda „Iš fragmentų“.

Priešingai tradicijai šioje gražų jubiliejų pažyminčioje parodoje autorė eksponuoja tik naujausias, pastarųjų vienų metų tapybines kompozicijas, kukliai nutylėdama visus kitus išskirtinius jau baigtus ar dar įgyvendinimo procese esančius svarbius monumentaliosios tapybos objektus, sukurtus per dešimtmetį nuo praėjusio jubiliejaus.

Iš pažįstamų daiktų

Paroda palieka stebėtinai vieningos ekspozicijos įspūdį ir liudija meninę dailininkės brandą, talentą bei stiprią kūrybinę potenciją.

Taigi iš kokių fragmentų šiandien dėsto vaizdinį pasaulį parodos autorė ir jubiliatė?

Iš labai paprastų ir pažįstamų daiktų, kurie nuolat „įsibrauna“ į jos kompozicijas. Pastaraisiais metais natiurmortus pamėgusi dailininkė turi keletą tokių daiktų, parinktų rūpestingai, kaip pasirenkami draugai. Efektingi metalo, stik-lo, keramikos indai keliauja iš vieno natiurmorto į kitą, kiekviename atrodo vis kitaip, atskleisdami netikėtas charakteristikas. Pasipūtęs, išdidus, nedrąsus, nusiminęs – kaip ir žmonės…

Apie A.Banytės natiurmortų objektus iš tikro galima kalbėti kaip apie personifikuotus „daiktų portretus“. Viename interviu dailininkė yra pasakiusi: „Į daiktus gali žiūrėti kada nori ir kiek nori. Dėl jų nereikia jaudintis, kaip tapant portretą jaudinuosi dėl žmogaus – ar nepavargo pozuoti, ar panašus“.

Sudėliojo į „skiautinius“

Natiurmortų fonuose buvę tekstilės fragmentai parodoje išaugo į savarankiškas kompozicijas: medžiagų atraižos, jaukios, margaraštės ir spalvingos, teptuku „sudėliotos” į didesnius ar mažesnius „skiautinius“, tapo dar vienu originaliu motyvu.

Plokščiai dekoratyvių tekstilės fragmentų ir apčiuopiamai tikroviškų daiktų priešinimas yra labai išraiškingas.

Puikus pirminis kompozicijų konstruktas bei spalviniai sprendimai suteikia drobėms emocionalumo, simbolinės prasmės.

Motyvai, detalės ir fragmentai A.Banytės kūryboje niekada nebuvo atsitiktiniai, parinkti vien dėl erdvės užpildymo, formalių komponavimo dalykų. Monumentalistės profesionalumas to neleistų net ir mažiausiame kūrinyje. Kaip ir autorės freskose ar mozaikose, iš frag-mentų klostosi efektingos dekoratyvios kompozicijos.

Į refleksijų lygmenį

Vis dėlto nereikia apsigauti – daiktai (ar kas kita tai būtų) nėra savitiksliai galinčioje pasirodyti iš pirmo žvilgsnio racionalia A.Banytės kūryboje. Per juos giliai atskleidžiami žmogiškieji santykiai ir jausmai. Kaip ir parodoje „Iš fragmentų“: per kasdieniškų indų, tekstilės skiaučių sąsajas ir spalvinę raišką esame perkeliami į nuotaikų, būsenų, refleksijų lygmenį, kuriame realybė pasiduoda neribotai kūrėjo vaizduotei.

Daiktų ir skiaučių tarpusavio dialogu remiasi visa parodos scenografija, autorės rūpestingai apgalvota – monumentalaus sumanymo įspūdis neprapuola net nedidelėje galerijos erdvėje.

Apie Aurorą ir Užupį

Apie Aurorą ir Užupį

Mindaugas Skudutis

tapytojas

Uostamiesčio Baroti galerijoje iki rugsėjo 10-osios svečiuojasi vilnietės tapytojos Auroros Petrulytės paveikslų paroda.

Sugrįžo tyliai

Įdomus dalykas yra žmonių gyvenimas. Vieni kaip žuvelės blaškosi upės tėkmėje, norėdami kažką kažkam įrodyti, kiti ramiai, tyliai atlieka savo kasdienio gyvenimo žygdarbį.

Dažniausiai pastebime tik tuos, kurie garsiai šaukia apie save, o tuo metu šalia mūsų gyvena žmonės, kurie ne prastesni už kitus, tačiau jie nežinomi, nes yra kuk-lūs. Nors jie gyvena turtingą dvasinį gyvenimą ir yra verti, kad apie juos būtų kalbama. Tokios mintys man kilo pamačius A.Petrulytės paveikslus.

Gyvena Aurora Vilniuje, Užupyje, romantiškoje Krivių gatvelėje, mansardoje virš pašto. Kartais ją sutinku eidamas Užupiu, tai su mama, tai su dukra Ievute. Aurora visada nusišypso pamačiusi mane, nes mes seni pažįstami, pakalbame apie šį bei tą ir vėl keliaujame savais keliais.

Mes buvome kursiokai, kartu mokėmės anuomečiame Vilniaus dailės institute tapybos pas V.Karatajų. Tais laikais tapyba buvo laikoma vyriška profesija, o į merginas tapytojas dažnai buvo žiūrima šiek tiek atlaidžiai (tokia buvo V.Karatajaus pozicija), mat sukūrusios šeimas jos paprastai tyliai pasitraukdavo iš meninio gyvenimo.

Aurora, baigusi studijas, irgi pradingo, nedalyvavo parodose, užsidarė šeimyninių problemų rate, tačiau meninės prigimties buitis neužgesino ir, praėjus kuriam laikui, ji gražiai atsiskleidė jos paveiksluose.

Iš vidinės būtinybės

Visi A.Petrulytės paveikslai vaizduoja Užupio motyvus. Muzikiniais terminais kalbant, juos galima būtų pavadinti Užupio variacijomis. Paveikslų pavadinimai irgi užupietiški: „Tiltas per Vilnelę“,„Malūnų gatvelė“, „Užupis“, „Krivių gatvė“, „Vilnelės krantas“ ir kt.

Nežinau, sąmoningai ar ne, Aurora paveiksluose nevaizduoja nė vienos šiuolaikinio gyvenimo detalės. Jai visai neįdomus šiuolaikiškumas: vitrinų blizgesys, reklamos, automobiliai.

Tokie dalykai jai tarsi neegzistuoja. Todėl kai kam gali atrodyti, kad paveikslai nutapyti nežinia kada: dabar, prieš 20 ar prieš 100 metų. Tame aš įžiūriu tam tikrą sąmoningą dailininkės poziciją: gyvenimas trumpas, o menas – amžinas. Ne šiuolaikinės technologijos ar šiuolaikinės detalės lemia kūrinio išliekamąją vertę. Greičiau atvirkščiai. Paklusdami nežmoniškam gyvenimo tempui, mes dažniausiai prarandame pačią esmę – gyvenimo kokybę.

Atkreipiau dėmesį, kad visi jos darbai nedidelio formato, labai paprasti, labai intymūs, nutapyti iš vidinės būtinybės, kai kurie ant senos prastos drobės, kiti ant nedidelių faneros gabalėlių, tikriausiai tapyti tada, kai netapyti buvo neįmanoma. Netikslinga būtų šiuos paveikslus analizuoti akademiniu aspektu, juos tiesiog reikia matyti, jais gėrėtis.

Raktas – šviesa

Mano nuomone, A.Petrulytės paveiksluose svarbiausia yra šviesa. Ji yra raktas į jos kūrybą.

Norint teisingai suvokti jos darbus, reikia pamatyti, kaip subtiliai ji perteikia šviesos ir šešėlių žaismą švelniais šiltų ir šaltų spalvų potėpiais. Šilta šviesa virpa pro plikas medžių šakas, tirpina architektūros kontūrus, kuria ypatingą miesto atmosferą.

Peizažuose be galo daug moteriško jausmingumo, struktūriniai elementai svarbūs kiekvieno paveikslo kompozicijai, vos juntami, kartais pažymėti tik vienu kitu štrichu, tačiau jie niekada galutinai neišnyksta impresionistiniame šviesos mirgėjime.

Paveikslų koloritas šiltas, jaukus. Atrodo, kad dailininkei labiausiai patinka vėlyvas ruduo, kai medžiai jau be lapų, bet dar švelniai šviečia saulė ir oras dar nešaltas.

Tada gamtoje atsiranda ypatinga žodžiais nenusakoma melancholiška laukimo nuotaika, kurią ir siekia perteikti savo paveiksluose autorė.

Neturiu tikslo nei labai girti, nei labai kritikuoti Auroros paveikslų.

Tiesiog noriu pasidžiaugti, kad dar yra žmonių, turinčių tvirtą vertybinę orientaciją, nepasiduodančių mados vėjams, kurie šiame beprotiškame pasaulyje ne vienam gudruoliui susuka galvą. Kūrybinės sėkmės tau, Aurora.

Vilnius, 2009 m. rugpjūtis