Kertant žemėlapio punktyrą

Skaistė Kazarauskaitė

Iki rugsėjo 5-osios uostamiesčio „Kultūrpolyje” eksponuojama trijų jaunų menininkų iš trijų šalių – Gyčio Skudžinsko (Lietuva), Andrea’os Hildebrant (Vokietija) ir Aleksandros Kucharska’os (Švedija) – paroda „3+3: jaunas trijų šalių menas“.

Pagal tarptautinę kultūros mainų programą su Arenshopo (Vokietija) menininkų namais „Lukas“ juose šiemet pavasarį kūrusios trijulės paroda balandį pristatyta Arenshopo galerijoje „Neues Kunsthaus“, o spalį viešės Istado meno muziejuje Švedijoje. Tai antrasis trejetu žymimas projektas. Pernai analogiškoje parodoje Lietuvai atstovavo tekstilininkė Jolanta Tubutytė.

„Kultūrpolio“ rezidentas Arenshope G.Skudžinskas į parodą instaliavo nuo 1999-ųjų plėtojamą savo projektą be pabaigos „Traces“. Tai jau devintoji nuolat pasipildančios, kintančios, kiekvienoje erdvėje vis kitokios jo fotoinstaliacijos versija. Jos ašis – miesto erdvė. Čia autorius naudoja kolektyvinius ir unifikuotus miesto ženklinimo metodus, braižo aplankytų vietų žemėlapius, kuriuos atsitiktine tvarka jungia į vientisą urbanistinio landšafto audinį. Fotoatspauduose skirtingi miestai pateikiami kaip bendras urbanistinio peizažo vardiklis, ieškoma universalios miesto pristatymo ir vaizdavimo logikos. Kūrėjas nesiekia pristatyti reprezentacinių miesto vaizdų. Jis žiūrovui pasiūlo greitą psichogeografinę kelionę skirtingomis aplinkomis. Niveliuojant miestų išskirtinumą, G.Skudžinskui pavyksta pateikti charakteringiausius erdvių, kuriose gyvena žmonės, bruožus.

A.Kucharska’os nespalvotuose piešiniuose susijungia praeitis ir sukaupta patirtis tam tikrą akimirką, – tarsi praėjusio laiko stebėjimas pro išverstą numanomo laiko akį. Šie, sakytumei, pinholu užfiksuoti reginiai primena pro traukinio langą matomus skubiai besikeičiančius vaizdus. Ekspozicija lankytoją iš urbanistinės erdvės perkelia ir grąžina į gamtą.

A.Hildebrant nutapyti peizažai kuria natūralias erdves, už kurių neabejotinai slypi apčiuopiama realybė. Kraštovaizdžio kontūrai, koloritas, kompozicija primena tolimųjų Rytų piešinius.

Geografiškai trejete įkalinta pa-roda kerta urbanistinį žemėlapio punktyrą, kuris perkelia į pradžių pradžia – gamtos prieglobstį.

A.Kolde’ė ir P.Domšaitis: dviejų menininkų draugystė

Kristina Jokubavičienė

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje iki rugsėjo vidurio veikia vokiečių dailininko ekspresionisto Alexanderio Kolde’ės (1886–1963) grafikos paroda.

Išaišėjo nežinomi faktai

Paroda surengta bendradarbiaujant su Liūneburgo Rytprūsių krašto muziejumi (Vokietija). Ją rengiant išaiškėjo iki šiol nežinomi faktai, kad A.Kolde’ė ir tapytojas P.Domšaitis buvo pažįstami ir gana artimai bendravo iki Antrojo pasaulinio karo, susitikdavo parodose Karaliaučiuje ar pajūrio kurortuose.

A.Kolde’ės duktė Berta Kolde’ė savo prisiminimuose aprašė nuotaikingas vasaras, praleistas Rūsiuose (Rauschen, dab. Svetlogorskas, Kaliningrado sr.), kurias ji vadina „vaikystės rojumi“. Viena karšta liepos diena ypač įsirėžė vaiko atmintyje. Tądien į pajūrį jos šeima išsiruošė su P.Domšaičiu ir jo žmona, dainininke Adelheide Armhold, kurie nuomojosi poilsiui vilą netoliese. Visiems besilepinant jūros pakrantėje, Adelheidė staiga pradėjo dainuoti, į linksmą chorą įsijungė visa kompanija. Tik P.Domšaitis liko nuošalyje ir toliau kažką eskizavo bloknote…

„Išsigimusio meno“ atstovas

A.Kolde’ė gimė 1886 m. prie Magdeburgo (Vokietija). Vėliau šeima persikėlė į Rytprūsius. 1906 m. A.Kolde’ė pradėjo dailės studijas Berlyno meno akademijoje, jas tęsė Miunchene. 1910 m. grįžęs į Rytprūsius, jis mokėsi Karaliaučiaus meno akademijoje ir kurį laiką lankė garsiąją Loviso Corintho mokyklą Berlyne. L.Korinto mokiniu buvo ir P.Domšaitis.

Kelis kartus sunkiai sužeistas Pirmajame pasauliniame kare, A.Kolde’ė grįžo į Karaliaučių ir tęsė dailės studijas akademijoje, įkūrė dailininkų sąjungą „Žiedas“, kurios tikslas buvo nutiesti kelius moderniajai tapybai į Rytprūsius. Dailininkas nuolat keliavo, lankėsi JAV, Šveicarijoje, Prancūzijoje, rengė parodas Karaliaučiuje.

Svarbi A.Kolde’ės tapybos paroda turėjo vykti Karaliaučiaus Taicherto meno salone 1936 m., pažymint dailininko 50-metį. Tačiau tuometinių Trečiojo reicho kultūros rūmų nurodymu ji buvo išformuota atidarymo išvakarėse, kaip neatitinkanti nacionalsocialistų meno standartų.

Patekęs į vadinamojo „išsigimusio meno“ kampaniją (taip naciai vertino visą modernųjį meną), A.Kolde’ė nebegalėjo kurti ir 1940 m. iš Karaliaučiaus išvyko į Graudencą, vėliau gyveno Flensburge. Pokariu jis vėl daug ir intensyviai kūrė, dalyvavo parodose. A.Kolde’ė mirė 1963 m. Flensburge.

Įnašas į Europos grafiką

A.Kolde’ė kūrė aliejinės tapybos, akvarelės ir grafikos srityse, tapė peizažus, portretus, jo ekspresionistinė tapyba pasižymėjo sodriomis, giliomis spalvomis. Tarpukario vokiečių meno kritikai A.Kolde’ės spalvinę gamą, apibendrintas, grubias formas dažnai gretino su Emilio Noldės tapyba. Parodoje eksponuojami A.Kolde’ės litografiniai ciklai ne tik svarbūs jo kūrybinio palikimo kontekste. Kritikos jie vertinami kaip reikšmingas įnašas į vokiečių ir Europos XX a. pirmos pusės ekspresionistinę grafiką.

Litografinius ciklus A.Kolde’ė sukūrė maždaug 1920-aisiais, tais pačiais metais jie buvo išleisti kaip litografijų aplankai Karaliaučiuje, „Ringverlag“ leidykloje. Ciklas „Keliaujantis Kristus“ išleistas nedideliu 13 egzempliorių tiražu, eksponuojami darbai iš antruoju numeriu pažymėto aplanko. Jį sudaro 12 nespalvotų litografijų. Ciklas „O angelas stojo prie Dievo“ išleistas kiek didesniu 25 egzempliorių tiražu, ant labai plono ir trapaus kiniško popieriaus. Ciklą sudaro 20 litografinių lakštų, parodoje eksponuojama 12 iš jų.

Atspindi karo išgyvenimus

Po 1945 m. abu ciklai buvo laikomi prarastais, kaip ir didžioji dalis ankstyvosios A.Kolde’ės kūrybos. Tik po keliolikos metų jie buvo surasti dailininko dukterų pastangų dėka. Vieną iš jų, ciklo „Keliaujantis Kristus“ aplanką, A.Kolde’ės dukros įsigijo iš dailininko P.Domšaičio našlės – neatmetama, kad pats A.Kolde’ė ir buvo P.Domšaičiui jį padovanojęs.

Ciklas „Keliaujantis Kristus“ stebina tapybišku minkštumu, stipriais juodų dėmių ir išraiškingų linijų kontrastais. Kito ciklo pavadinimui autorius paėmė eilutę iš garsiosios F.Schillerio „Odės džiaugsmui“, o ekspresyvūs vaizdai palydimi paties dailininko tekstais.

Abu ciklai, sukurti bibliniais motyvais, yra ryškus Pirmojo pasaulinio karo išgyvenimų, asmeninių patirčių, fizinio ir dvasinio skausmo, žlugusio tikėjimo humanizmu atspindys. Sekdamas Kristaus kančios kelią (ciklas „Keliaujantis Kristus“) ir giliai atskleisdamas ją cikle „O angelas stojo prie Dievo“, dailininkas plėtoja egzistencinę žmogaus likimo, vienatvės ir brolybės temą. Tokių pačių išgyvenimų paveiktas, paveikslus religiniais motyvais Pirmojo pasaulinio karo metais pradėjo tapyti ir A.Kolde’ės amžininkas P.Domšaitis.

Trys dienos – japonų kultūros glėbyje

Skaistė Kazarauskaitė

Liepos 31 – rugpjūčio 2 dienomis Klaipėdos uosto pakrantes nusėdus buriniams laivams, „Kultūrpolyje” įsikūrė Tekančios saulės šalies kultūrinė sala.

Jau du dešimtmečius du uostamiesčiai – Kudži ir Klaipėda vienijami ne tik jūrų išmetamo gintaro, bet ir visaapimančios partnerystės, ypač stiprūs kultūriniai ryšiai.

Patikrinta laiko

Miestų bendradarbiavimas užsimezgė dar 1989-aisiais, mat abu sieja gintaras ir laivyba. Tada, Lietuvai kovojant dėl Nepriklausomybės atkūrimo, Kudži miesto meras laišku kreipėsi į Tarybų Sąjungos vadovybę, palaikydamas Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir griežtai nepritardamas galimiems kariniams veiksmams Klaipėdoje bei visoje Lietuvoje. 1994-aisiais Klaipėdos universitete įkurtas Orientalistikos centras, kuriame studentai turėjo galimybę susipažinti su Japonijos kultūra. 1995-aisiais Hagoje vykusiame pasaulio savivaldybių kongrese Klaipėdos ir Kudži miestų bendradarbiavimas buvo įvardytas kaip vienas įdomiausių pasaulyje. 2003-iaisiais ilgametis Kudži miesto meras Yoshiaki Kuji apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu už nuopelnus Lietuvai, bendradarbiavimą, politinį palaikymą.

Gintaro suvienyti

Kudži miestas įkurtas praėjusiame tūkstantmetyje, 1954 m. Tai gana jauna urbanistinė erdvė, tik 55-erių, tačiau sparčiai vystosi, čia populiacija siekia 38 tūkst. Kudži yra didžiausias gintaro apdirbimo regionas Japonijoje.

Pažymint Kudži ir Klaipėdos miestų draugystės 20-metį, Lietuvos uostamiestyje viešėjo Kudži miesto delegacija, abiejų miestų merai pratęsė partnerystės sutartį neribotam laikui.

„Kultūrpolyje“ tris dienas miesto gyventojai ir svečiai galėjo susipažinti su japonų kultūra: tradiciniu šokiu, arbatos gėrimo ceremonija, ikebana (puokščių komponavimo menas), kaligrafija, įsigyti autentiškų japoniškų suvenyrų ir atminčiai gauti savo vardą, parašytą japonų rašmenimis (hiragana).

Šoko ir mokė kitus

Japonų kultūra mums, europiečiams, asocijuojasi su tyla, harmonija, tačiau vargu ar tai įmanoma didžiulės auditorijos apsuptyje. Vis dėlto Meno kieme tvyrojo Rytų dvasia, sklindanti iš svečių delegacijos, su kuria atvyko ir visas būrys japonų menininkų.

Pažintį su tolima šalimi pradėjome nuo tradicinio japoniško šokio. Kumiko Mikaja (pseudonimas Wakayagi Kazusen) baigė vieną iš didžiausių (tokių Japonijoje yra penkios) japoniško šokio mokyklų – Wakayagi. Ši mokykla išsiskiria gausiais rankų judesiais ir grakštumu. 67-erių moteris iki pat šiol dėsto Japonijos nacionalinį šokį bei vadovauja Wakayagi mokyklai.

Klaipėdoje ji ne tik šoko tradicinį šokį, bet ir mokė norinčius. Į ankštą kimono įsisukus gana sudėtinga judėti ir prisitaikyti prie lėtų šokio judesių, tad tūlam vakariečiui tai buvo tikras iššūkis.

Kaligrafija ir gėlės

„Kultūrpolio” antrasis aukštas virto kaligrafijos dirbtuvėmis. 79-erių kaligrafas Kansai Ube’ė demonstravo rašymo meną: rašoma rankomis neliečiant stalo, rašmuo pradedamas vesti nuo klubo. Tad kaligrafija reikalauja ir fizinio pasirengimo.

K.Ube’ė yra Kudži Kaligrafijos asociacijos viceprezidentas, Kudži literatūros meno atrankos komiteto narys. Jis 35 metus mokėsi kaligrafijos, šio rašymo meno moko kitus daugiau kaip 40 metų.

Ikebanos meistrė Takako Shichijugari (pseudonimas Kisei Schichijugari) „Kultūrpolyje“ kasdien kūrė gėlių kompozicijas. Ikebanai naudojamos gyvos gėlės, stengiamasi kurti asimetriškai. Japonai mano, kad simetrija – tai sąstingis, o asimetrija – judėjimas. Šiuo menu parodomas ne tik gamtos grožis. Tai ir puiki erdvė saviraiškai.

Ne šiaip puodelis arbatos

Japonijoje įprastai arbatos gėrimo ceremonijoje dalyvauja ne daugiau nei penki žmonės. Jie pasigroži ikebana, perskaito eilėraštį, kabantį ant sienos. Ir ikebana, ir eilėraštis būtinai turi atitikti metų laiką.

Arbatos gėrimo ceremonija moko surasti grožį kasdienybėje, galią susilieti su realybe. Griežtai nustatytais judesiais, jų grožiu ir ritmingumu arbatos gėrimo ceremonija sukuria sielos ramybę – tokią būseną, kada žmogus tampa itin jautrus visuotiniam gamtos grožiui. Ceremonija turi vykti prieblandoje, kiekvienas kambario daiktas nėra atsitiktinis, jis paženklintas laiko. Nauji būna tik balta lininė staltiesė ir bambukinis samtis. Tiršta, sodrios žalios spalvos arbata (matė), savaime suprantama, nė iš tolo neprimena mūsų kasdien geriamos žaliosios arbatos. Šio teksto autorei paragavus, priminė želmenų sulčių skonį.

Meistrė Tomoko Takayama (pseudonimas Soho) klaipėdiečiams pristatė Kobori Enshu Japonijos arbatos gėrimo ceremoniją. Kobori Enshu – viena iš arbatos gėrimo ceremonijos mokyklų, atsiradusi tarp samurajų, ypatingas šios mokyklos bruožas – atviras grožis, kurį gali suprasti visi. 62-ejų T.Takayama dabar yra jos direktorė, moko arbatos gėrimo ceremonijos vaikus. Jai talkino kita šios mokyklos meistrė 58-erių Masae Sato (pseudonimas Shirakuan Soshi).

Linkint laimės

Bendraujant su japonais stebino (būtent stebino) pagarba vienas kitam, begalinė padėka už dėmesį ir pagalbą, net patį menkiausią gestą. Stebino ir trapus prisilietimas prie amžinųjų vertybių – linkint tiesiog laimės, ir jauki, didi, pagarbi, kupina išminties ir nė trupučio negąsdinanti senatvė. Japonija garsėja ilgaamžiškumu, jų moterys vidutiniškai gyvena 85, vyrai – 75 metus.

Šventė baigėsi, svečiai išvažiavo. Tiesa, liko nedainuota karaokė, neperžiūrėta animacija (animė) su didžiaakiais herojais, sakūros taip pat nužydėjo, o ant sienos tebekabo vėduoklė su užrašu „laimė“.

Viešosios miesto erdvės: įženklinimas ar įmeninimas?

Ignas Kazakevičius

Klaipėdoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje buvo diskutuojama, kaip dizainas ir šiuolaikinis menas gali sukurti pridėtinę vertę miesto viešosioms erdvėms.

Pradžia – informacija

Labas, įžengiame į miestą. Koks jo skonis, kvapas, kaip rengiasi žmonės, ką jie veikia vakarais? A, čia yra jūra, vėjas užtraukia antklodę virš miesto iš smėlio, bangų keterų kvapo, sumišusio su kranų ir žuvėdrų rypavimais.

Tik vietiniams miestas atrodo stabilus. Kiekvieną dieną tose pačiose gatvėse jie mato tuos pačius namus, sutinka tuos pačius žmones, kerta tas pačias aikštes, pietauja tose pačiose kavinėse. Svečiui viskas kitaip. Miestas jam atrodo sudėliotas iš garsinių ir vizualinių fragmentų. Ir visa jais paramstyta chaotiška impresija sukasi, kondensuojasi ir nusėda būtent viešosiose erdvėse. Ir tampa mūsų gaudyklėmis. Ir viskas tose vietose įgyja papildomą tik tam tikro miesto vertę. Kontroversiška, emocionalu, prieskoninga, o jei paprasčiau – jauku / nejauku…

O dar paprasčiau: viešoji erdvė – tai vieta, kurioje per penkias minutes suvoki miesto dvasią. Ir nebūtinai tave turi užgriūti blizgus vitrinų gaudesys ir megatonos paveldo, perverti bažnyčių špiliai ir palaidoti muziejų vertybės. Net neturėdamas visų šimtmečiais kurtų vertybių ar hypermodernių šiuolaikinių architektūrinių triukų, miestas gali nustebinti išskirtiniu jaukumu, unikaliu kažkurios srities koloritu, nors pirminiu, bet stipriu įspūdžiu, kuris priverstų į jį grįžti dar ir dar. O šis stebuklas pradedamas nuo informacijos – kas, kur, kaip kuria viešąsias erdves, kaip jau esamas pritaiko šiuolaikinių žmonių poreikiams.

Liepos pabaigoje Klaipėdoje vyko tarptautinio CITIES (Creative industries in traditional cultural spaces) projekto konferencija „Dizainas ir šiuolaikinis menas – pridėtinės vertės kūrimas miesto viešose erdvėse“. Projektą ir konferenciją organizavusios VšĮ Klaipėdos ekonominės plėtros agentūros (KEPA) tikslas – Klaipėdą pristatyti kaip miestą, kuriame įmanoma plėtoti kūrybinių industrijų projektus. KEPA pabandė surinkti architektus, dizainerius, kitus menininkus, miesto plėtros strategus, politikus, nekilnojamojo turto vystytojus ir apmąstyti Klaipėdos viešųjų erdvių perspektyvas.

„Summary“ iš renginio

Žurnalistas Paulius Kliševičiaus: „Venecijos universiteto profesorius Pieras Luigi’s Sacco skaitė pranešimą „Kultūra kaip urbanistinės plėtros procesų skatintoja: teorija ir politika“. Tai savotiška marksistinės ekonomikos teorijos inversija, kurioje kultūra vertinama kaip sėkmingos ekonomikos plėtros prielaida. Taip nutinka dėl to, kad žmonės jaučia didelį poreikį „vartoti kultūrą ir už ją mokėti“.

Konkrečiais pavyzdžiais kalbėjo Londono miesto erdvių planavimo kompanijos „Future city“ direktorius Markas Davy’s pranešime „Miesto kūrybinių erdvių iškilimas per kultūros detalų planavimą“. Jo pagrindinė tezė, paremta itin gausiais ir sėkmingais pavyzdžiais, skelbė, kad planuojant miesto erdves, traukos objektus ir net statant naujus pastatus tikrai verta pasitelkti menininkus. „Kodėl naujai įrengiamus suoliukus mieste būtinai užsisakyti iš masinės produkcijos katalogo? Kodėl tie suoliukai negali būti unikaliai suprojektuoti, kad taptų tikru miesto identitetą atspindinčiu traukos objektu?..“ – retoriškai klausė M.Davy’s.

Ko gero, artimiausias Klaipėdos aktualijoms pranešimas buvo paliktas pabaigai. Marcusas Neustetteris, erdvių meno ekspertas iš Johanesburgo (PAR), pasidalijo patyrimu apie viešųjų erdvių formavimą per kūrybines intervencijas. Mums šis pranešimas tapo artimas ne geografine, o emocine prasme. PAR, turinti sudėtingą identiteto saviieškos istoriją, šiuo požiūriu labai panaši į Lietuvą. Tad kiekvienas konferencijos dalyvis galėjo susimąstyti, kodėl Johanesburge meninės intervencijos į viešasias miesto erdves veikia, o, pavyzdžiui, Klaipėdoje tai vis dar tebėra diskusijų objektas”.

Teorija, strategija, veiksmas

Viena iš pagrindinių problemų – esamos strategijos mechanizmo sukūrimas konkrečioms viešųjų erdvių idėjoms įgyvendinti. Teoriškai miestas yra pasiruošęs. Štai Klaipėdos miesto kultūros plėtros planas skelbia, kad viena iš prioritetinių krypčių yra bendruomenės kultūrinio aktyvumo skatinimas per patrauklios aplinkos meninei kūrybai bei naujiems kontaktams mieste formavimą. Vienas uždavinių – naujų viešųjų kultūrinių erdvių (miesto aikštėse ir patalpose) formavimas.

Bet iki šiol nesukurta idėjų pateikimo, konkursų ir viešo visuomenės vertinimo sistema, neapibrėžtos ribos, kuriose menininkas galėtų reikštis. Vyksta daug smulkių procesėlių, palaikomų ir privačiai, ir miesto savivaldybės iniciatyva. Nuolat prisimenamos senos geros idėjos, tik jos niekaip neišsirutulioja į kryptingą ir vieningą sistemą, į strategiją ir globalesnės vizijos finansavimą. O juk susivieniję miesto verslininkai galėtų inicijuoti nuo pernai metų eteryje kabančią senamiesčio gaivinimo programą, kuri numatė nenaudojamų komercinių patalpų senamiestyje pritaikymą kultūros reikmėms. Krizės bangos nušlavė šį trapų tiltą, galėjusį sujungti skirtingų sferų žmones bendram darbui. Bet kažkada juk reikia pradėti. O kodėl ne tiems, kuriems aktualiausia?

Daug kas galvoja, kad viešosios erdvės „įmeninimas“ be galo brangus dalykas. Daug lėšų nereikia, reikia teisingai jas paskirstyti ir investuoti. Ir teisingai pasiskirstyti vaidmenimis, atsakomybe už projekto įgyvendinimą. Kaip? Kuklus pavyzdys. Tarkime, visi – verslininkai, menininkai, valdininkai, ekspertai kartu sukuria viziją. Vieni prisiima atsakomybę už atrinktos idėjos realizavimą. Kiti turi patalpas, kurios galėtų tapti viešąja erdve, ir skolina jas projektui (toji erdvė ateityje tikrai „atidirbs“ ją skolinusiam). Menininkai kuria tose erdvėse, bendrauja su žmonėmis. Atsiranda nauji kultūriniai-komerciniai maršrutai, naujos traukos zonos. Dar kiti reklamuoja jas ir jose vykstančias veiklas. Dar kiti tvarko finansus ir kuria projektus, plečiančius pirmąjį placdarmą. Ir viskas bendroje infrastruktūroje – meniniu interjeru originalūs viešbučiai, stilingos kavinės, dailininkų studijos, intriguojantys kūriniai ir renginiai tarp šių juos maitinančių salų. Renginiai – iš pradžių susiliejantys į tradiciją, o vėliau ir į stilių. Kodėl tai negalėtų būti pavadinta „Klaipėdos stiliumi“, „kaip Klaipėdoje“. Apie tai būtų kalbama: „O jie ten, Klaipėdoje…“, „Klaipėdos formatas“. T.y. atsirastų toks žargonas. O šis pasakojimas – iš serijos „galėtų būti“.

Realybė, šiandiena, tikrovė

Galbūt verslininkus nuo globalesnės strategijos kūrimo ir tokio tipo projektų finansavimo stabdo tai, kad jie nėra susipažinę ir išanalizavę kūrybinių industrijų mechanizmo, ir ypač tai, jog viešosios erdvės savaime pelno neatneša.

Neatsitiktinai siūliau viešąsias erdves sulyginti su tinklais, kurie funkcionuoja tik tada, kai aplinka yra derinama su joje vykstančiomis veiklomis. Ypač tam tinka kūrybinės industrijos: kinas, galerinė, koncertinė veikla ir pan.

Viešumas – visų pirma mūsų visų idėjų, nuomonių, nuotaikų susidūrimas, o komercinė erdvė pirmiausia tarnauja pelnui. Todėl „akropolines“ erdves nebūtų teisinga pavadinti viešosiomis, nors ten teikiama begalė paslaugų, veikia knygynai, čiuožyklos, t.y. viskas, kas priskiriama žodžiui „kultūra”. Prekybos centrų paslaugų kompleksas orientuotas į tai, kad žmogus, įžengęs į jo erdvę, kuo mažiau turėtų laisvo laiko pasirinkimui ir galvojimui, t.y. tiems dalykams, kuriais pasižymi laisva valia. Rinktis čia nėra būtina, geriau būtų, kad užuot į ką nors gilinęsis žmogus tiesiog įsigytų susidomėjimo objektą. Tikrasis kūrybinių industrijų erdvių veikimo principas pagrįstas bendruomeninės sąmonės laisva valia ir jos inicijuojamu kūrybiškumu.

Visi trys pranešėjai konferencijoje ir debatuose akcentavo keletą esminių momentų.

Visų pirma, tai visokeriopo bendradarbiavimo skatinimas įveikiant įsisenėjusius prietarus. Pavyzdžiui, kokybišką kultūros ir ekonomikos sąjungą laiduoja pirmiausia menininkų ir verslininkų susivokimas, jog viešųjų erdvių formavime jie ne konkurentai ar antagonistai, o abipusiai naudingi partneriai.

Antra – nuolatinis savojo miesto tapatumo ieškojimas, kreipimasis į istoriją ir veržlus bebaimis eksperimentavimas, jo naujas įvertinimas ir permąstymas. Tai būtina norint mieste sukurti visokeriopos traukos zoną, į kurios lauką patenka viskas – nuo kokybiško laisvalaikio praleidimo iki ekonominio augimo garantijų. Ir pagaliau – komunikacija pačia plačiausia prasme.

Nepamirškime ir magiškų žodžių „finansai“, „lėšos“, „pinigai“. Nepamirškime šių sinonimų, reiškiančių vieną ir tą patį – galimybes. Tai labai svarbus faktorius, paveikiantis miesto veidą. Kur gauti pakankamai lėšų viešųjų erdvių projektams? Nes jei būtų reali galimybė jų gauti, tuomet pasistūmėtų organizaciniai sprendimai ir niekas negalėtų pasakyti, „kam stengtis kažkokias programas inicijuoti, vis vien nėra pinigų“.

Konferencijos ekspertas M. Neustetteris vadovauja firmai, kuri generuoja viešųjų erdvių „įmeninimo“ projektus. Finansuojami jie pasaulyje būna iš įvairių šaltinių, daugiausia iš stambių infrastruktūrinių viešo sektoriaus investicinių projektų bendros sąmatos mokesčių viešam menui remti (į tokį fondą pervedama apie 1 proc. nuo sąmatinės vertės).

Jokios programos nėra

Klaipėdoje kol kas jokios viešojo meno programos nėra.

Norint įgyvendinti kūrybinę idėją mūsų mieste reikia daugelio struktūrų ir žinybų, specialistų ir menininkų geranoriško bendradarbiavimo, kurį kažkas turi labai atkakliai inicijuoti.

Klausimai „kam turi rūpėti miesto viešų erdvių vaizdas ir gražinimas?“, „kas trukdo nors mažais žingsneliais, atsižvelgiant į turimus ribotus resursus, eiti šiuolaikinio miesto įvaizdžio link?“ tampa amžinaisiais.

Pasak KEPA direktorės Raimondos Laužikienės, gyvybinga ir išties įgyvendinama Klaipėdos viešo meno politika ir programa suteiktų daug privalumų keičiant urbanistinę aplinką, didinant viešųjų erdvių naudojimą ir socialinį ryšį, traukiant lankytojus ir investicijas, stiprinant kūrybinius verslus. Kiekvienais metais pagal tokią programą būtų tvirtinamas veiksmų planas, rengiami atviri ir uždari kūrybiniai konkursai, kuriuose komisija atrinktų kelis geriausius erdvių meno objektus.

Kas yra viešoji erdvė? Atsako specialistai.

Kaip teigia Klaipėdos miesto savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėja Edita Petrauskienė bei vyriausiasis dailininkas Mindaugas Petrulis, tai įstatymiškai sunkiai apibrėžiama, be galo plati, tačiau socialiniu požiūriu labai aiški ir visuomenei aktuali sąvoka. Kalbant apibendrintai, viešoji miesto erdvė – tai detalių, fragmentų – pradedant grindiniu, smulkiais želdiniais, skulptūromis, meno dirbtuvėmis ir baigiant viešaisiais renginiais bei žmonių aprangos stiliumi – visuma.

O kaip atsakytų miestelėnas ar turistas? Tai – „mažas miesto visumos fragmentas“.

Koks jis – pažįstamas takelis?

Štai žingsniuojame su ekspertais Klaipėdos miestu. Dauguma jo viešųjų erdvių gali apibėgti greitai, jos – kelių pagrindinių gatvių kvadrate. Liepų, čia pat Herkaus Manto, S.Nėries, S.Daukanto. Čia – stotis, Atgimimo aikštė, Danės promenada. Senamiestis…

Kai kurios erdvės jau „įženklintos“ memorialiniais paminklais. Kai kurios sutvarkytos, gražios, švarios ir tvarkingos, tačiau begarsės ir bekvapės, tarsi būtų niekieno, niekas neklausia jų vardo, niekam ir neįdomu sužinoti. Kai kurios iš jų, pavyzdžiui, šalia „Kurpių“ klubo ar tarp Mažosios Lietuvos muziejaus ir „Kultūrpolio“, yra prižiūrimos asocialių veikėjų ir paverstos girtavimo, triukšmingų monologų vestibiuliais, viešbučiais ir, be abejo, tualetais.

Pagal „Viešo naudojimo erdvių teritorijų senamiestyje detalųjį planą“ čia yra 17 viešųjų erdvių. Mieste jų yra daugiau, tačiau senamiestinės, kurios sulaukia daugiau lankytojų, yra tarsi savaime pasmerktos reprezentacijai, žinoma, patrauklesnės bet kokiai veiklai, bet kokiam įvykiui paminėti, o svarbiausia – „įmeninimui“. Na, jos tiesiog yra, egzistuoja kaip teritorija, bet dar ne kaip viešoji erdvė, kurios tikslas – komunikacija.

Užbėgdamas už akių, turėčiau pabrėžti, kad konferencijos ekspertai M.Davy’s ir M.Neustetteris įtikinamais pavyzdžiais įrodė, kad formuojant viešąsias erdves vienu svarbiausių faktoriumi tampa bendruomenė, kuriai yra kuriama ši viešoji erdvė, taip pat jos dalyvavimas visose erdvės formavimo stadijose. Ekspertai supažindino su sėkmingomis realiai veikiančiomis viešo meno politikomis ir programomis kitose Europos šalyse ir net Pietų Afrikos Respublikoje. Jos panašios savo tikslais, veikimo metodais ir įgyvendinimo principais. Viešas menas retai kur apeinamas vystant urbanistinę plėtrą.

Anot R.Laužikienės, „Klaipėdoje šis procesas iš toli ir lėtai artėja prie pasaulinių metodikų, tačiau kaip ir daugelis gražių iniciatyvų šiuo metu yra nesibaigiančioje derinimo stadijoje. Prieš keletą metų pradėtas jau minėtas detalusis planas buvo trečiąjį kartą atmestas Klaipėdos apskrities derintojų. Juo remiantis toliau pagal atskirus mažesnius konkrečių vietų projektus būtų galima įrenginėti atitinkamą erdvių infrastruktūrą, statyti monumentalius ir laikinus meno objektus, numatyti mažosios architektūros formas, šiuolaikinį apšvietimą, dangas ir pan. Įvertinus tokį kelių lygių planavimo dokumentų rengimą, jų derinimą ir dar viešo meno kūrybinius konkursus, galutinį rezultatą, net radus tam finansavimą, būtų galima išvysti ne greičiau negu po 3–4 metų“.

Meno tonos ir kultūros ikonos

Konferencijos ekspertas M. Neustetteris po ekskursijos po uostamiesčio viešąsias erdves atkreipė dėmesį į monumentalių skulptūrų pomėgį. Pasak jo, tokio tipo paminklai užkerta kelią bet kokiam šiuolaikiškesniam erdvės formavimui, o juk nebūtina globaliai amžiams pakeisti erdvę monumentaliais kūriniais. Juk galima į ją integruoti permanentinius, „kelių savaičių ar metų trukmės“ kūrinius – projektus.

Memorialinis sprendimas nėra blogas pats savaime, bet dažniausiai formos sprendimai nėra įdomūs. Vengiant nepagarbos istoriniam veikėjui ar lietuviškumui, šiuodu puoselėjančių žmonių jausmams, memorialinis objektas tampa arba monumentu, arba biustu, arba banalia metafora, o teritorija aplink kanonizuotą paminklą – „šventoriumi“, kuriame bet koks mums natūralus veiksmas atrodys nenatūraliai.

Paminklas R.Kalantai – Kaune vis dar išlieka geriausiu memorialinio paminklo pavyzdžiu Lietuvoje. Jo teritorijoje puikiai suderinta atminimas ir šiuolaikinė pagrindinės minties pateikimo forma, kuri savo ruožtu neužgožia viešosios erdvės, nedeformuoja jau nusistovėjusios miesto sodo kasdienybes.

Memorialiniai paminklai išreiškia neginčijamą tiesą – įžymus buvo tas ir tas. Na, įžymus. Gyveno šiame krašte, na, gyveno. Nuveikė šį tą Lietuvos labui? Na, nuveikė. Tai pastatom jam paminklą…

O ką po paraliais nuveikė Zappa Lietuvos labui, ir kodėl jo paminklas stovi Vilniuje? Nors užima gal ir ne reprezentacinę vietą, betgi buvo galima kokį nors Traidenį ar Vytenį bent jau įkišt. Štai jums iniciatyvinės grupės svarba, kuomet konkrečiai idėjai, tegul iš pažiūros „kažkokiai neaiškiai“, susivienija ir kryptingai dirba profesionalai. Ką duoda Zappos paminklas? Žiūrint pragmatiškai – nieko nekainavo Lietuvai ir davė daugiau tarptautinio „pijaro“ (tai, ko labiausia Lietuvai trūksta) nei visi vytautai, mindaugai ir kudirkos kartu. Be abejo, tokį pokštą galima iškrėsti vieną kartą. Alternatyviosios kultūros, kuri savo buvimu teigia pasirinkimo galimybę, pagerbimas yra baigtinė idėja, ją mūsų platumose realizuoti pakanka tik sykį. Kaip matote, iki šiol kalbos netyla.

Nebūtina imti staiga ir užversti miestą Jacksono, Lenono ir kitais biustais. Aktualiau paklausti, ar paminklas Zappai galėjo atsirasti Klaipedoje, mieste save tituluojančiame laisvės ir dryžuotų sielų gimtine? Atminimas Zappos maištingai sielai galėjo atsirasti tik laisvame mieste. Ar Vilnius yra laisvas? Bent jau daugialypis, jame yra kritinė masė bet kokio plano veiksmui. Šiuo atveju tai yra svarbiausia.

O visuomenės priešprieša tokio tipo kūriniams matuojama popkultūros apibrėžimu. Statistinio lietuvio sielai yra artimesni stilizuoti, tam tikra prasme „supopsinti“ kultūros herojai. (Jų atvaizdai puikuojasi ant pinigų, jie apaugę kultūrine mitologija, t.y. tam tikra prasme sudievinti, jie kanonizuoti istoriškai / politiškai, bet ne socialiai). Zappa – socialinis didvyris ir ikona. Lietuvoje nė vienos tokio plano ikonos, kurią būtų kanonizavusi pati liaudis, neturėjome ir neturime.

Padėkime pradėti

Statistinis lietuvis nėra pasiruošę priimti permanentinius–eksperimentinius kūrinius. Jie jam nesuprantami, neaiškūs ir įvardijami populiariu, kone keiksmažodžiu tapusiu žodžiu „vamzdis“.

Tikrasis Vlado Urbanavičiaus „vamzdis“ („Krantinės arka“) pats nėra nei blogas, nei geras. Problema, kad jis neaktualus nei kaip skulptūriška forma, nei koncepciškai. Ir svarbiausia – jis nevietoje. Ta pati problema ir dėl Roberto Antinio „Puskalnio“. Skulptūrinis sprendimas neveikia dėl absurdiškos vietos. Po tiltu, sankryžoje esančio, dargi žole apaugusio meno kūrinio nepastebi nei automobiliais lekiantys vairuotojai, nei atsitiktiniai pėstieji, kiūtinantys skurdžia krantine. Be čia tiesiog būtinos pramogų infrastruktūros, skandalingosios skulptūros neturi nei prasmės, nei konteksto, jos „nekalba“. Įsivaidzuokite, kokį įspūdį jos keltų, tarkime, Katedros aikštėje. Oho!.. Štai kas iš tiesų yra pinigai į balą.

Klaipėdos viešųjų erdvių įmeninimas apsiriboja dekoratyviais berniukais ir peliukais. Abstraktu, nebrangu, diskusijų nekelia, na, ir bronza erdvės nelaužo, šiokia tokia vertė. Tokio tipo skulptūros tėra akcentai, jos negeneruoja viešosios erdvės, neišreiškia jos, nepapildo. Tiesiog yra. Be abejo, geriau negu nieko, savotiškai išreiškia miesto kameriškumą.

Viena vertus, atskirai vykdomi miesto investiciniai projektai ar privačių rėmėjų iniciatyva pastatytos monumentalios skulptūros neapims visų miesto erdvių, kurios nesibaigia senamiesčiu, jos ypač aktualios ir „miegamuosiuose“ rajonuose, vaikų ir poilsio zonose, parkuose ir kitur. Kita vertus, tokios paminklinės skulptūros negrįžtamai užpildo erdves, jų neiškrapštysi, kai atsibos.

Gal šiandien, kol dar nežinome, ko norėtume norėti, apie ką galima būtų svajoti, pradėkime rengti meno sesijas viešose erdvėse. Pradžiai realiu masteliu pristatykime naujas jaunųjų dizainerių idėjas, leiskime visuomenei jas „apčiuopiamai“ natūralioje aplinkoje įvertinti. Jei patys padėsime kitiems pradėti, tuomet tikrai trauksime vėl ir vėl pasižiūrėti, kaip kuriasi tikrai laisvas miestas.

Niujorko dangoraižių paunksnėje

Danutė Petrauskaitė

Niujorkas dažnai vadinamas pasaulio sostine. Ir neatsitiktinai – šiame mieste, viename pagrindinių finansų ir komunikacijų centrų, gyvena per 8 milijonus žmonių, stovi aukščiausi ir įspūdingiausi dangoraižiai, veikia daugybė verslo ir kultūros institucijų.

Pastarųjų trauka ir paskatino apsilankyti Manhetene – didžiausioje ir tankiausiai apgyvendintoje didmiesčio dalyje.

Menas ir verslas – neatskiriami

Niujorke koncentruojasi didžiulis kiekis teatrų, koncertų salių, bibliotekų, muzikos mokyklų. Kiek jų susitelkę vien apie Linkolno centrą, šiais metais švenčiantį savo 50-ąjį gimtadienį! Tai Metropolitano opera, miesto Filharmonija, amerikiečių baleto ir operos teatrai, Avery Fisherio ir Alice Tully koncertų salės, Niujorko viešoji atlikėjiškų menų biblioteka, Juilliardo mokykla, Amerikos baleto mokykla, Džiazo centras, Damroscho parkas.

Lincolno centrą 1959 m. įsteigė JAV prezidentas Dwightas D.Eisenhoweris, įvardijęs jį kaip „nuostabų kultūrinį nuotykį“, o jam daugelį metų vadovavo Johnas D.Rockefelleris – garsaus verslininko ir filantropo anūkas.

Amerikiečių verslininkai yra finansavę daugelio muzikinių įstaigų įkūrimą ir rėmę jų veiklą. Apie tai byloja lentelėse išgraviruotos jų pavardės, kurias galima perskaityti ant ištaigingų Metropolitano operos parterio kėdžių atlošų.

Taigi Amerikos kultūriniame gyvenime menas ir verslas buvo ir tebėra glaudžiai susiję. Menas be verslininkų pagalbos sunkiai galėjo išsiversti, o intelektualūs verslininkai savo gyvenimo negalėjo įsivaizduoti be meno. Amerikiečių dailininkas Robertas Motherwellis teigė: „Menas ne tiek svarbus kiek gyvenimas, bet koks skurdus gyvenimas be meno“.

Apie tai byloja ir Carnegie Hall koncertų salė, kurioje koncertavo ryškiausios pasaulio garsenybės, tarp jų ir lietuvių muzikai. Ji buvo suprojektuota ir pastatyta škotų kilmės amerikiečių biznieriaus Andrew Carnegie’o lėšomis. Šis žmogus XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje buvo laikomas antru turtingiausiu pasaulyje asmeniu po J.Rockefellerio.

Nemažai verslininkų prisidėjo ir prie Brodvėjaus teatrų suklestėjimo. Brodvėjus – tai pagrindinė bei seniausia nuo šiaurės iki pietų Manheteną kertanti gatvė. Šiandien ji yra gerai žinoma dėl 40 jame įsikūrusių teatrų, todėl vadinama Amerikos teatro pramonės centru. Brodvėjaus lygos, oficialios komercinės teatrų industrijos draugijos, teigimu, per vieną 2007–2008 m. sezoną buvo parduota bilietų už 937 milijonus dolerių. Taigi verslas, menas ir vėl verslas…

Tikslai – tie patys

Muzikinių įstaigų veiklos tikslai yra tie patys – pateikti žiūrovams aukščiausio lygio muzikinę produkciją ir ją sumaniai parduoti.

Todėl yra kviečiami garsiausi pasaulio instrumentalistai, vokalistai, šokėjai, režisieriai, reklamos bei ugdymo tikslais rengiami ir nemokami koncertai: šiąvasar birželį Niujorko centriniame parke vyko renginys „Brodvėjus po žvaigždėmis“, rugsėjo mėnesį Times Square gatvėje – „Brodvėjus Brodvėjuje“. Skiriasi tik repertuaras, kuris nuolat atnaujinamas, išsaugant ir populiariausius senus pastatymus. O tai suteikia galimybę vos ne kiekvieną dieną išvysti vis kitą reginį.

Štai gegužės 18 – birželio 11 dienomis Baleto teatras kvietė žiūrovus net į 7 skirtingų autorių spektaklius: „Žizelę“, „Korsarą“, „Silviją“, „Silfidę“, „Gulbių ežerą“, „Romeo ir Džuljetą“ bei kt. Metropolitano opera artėjančiam rudens sezonui siūlo plataus spektro klasikinį repertuarą: 18 praeitų metų pastatymų ir 8 premjeras – pradedant W.A.Mozarto „Stebuklingąja fleita“ ir baigiant A.Bergo „Lulu“.

Brodvėjaus teatrai labiau orientuojasi į operetės ir miuziklo žanrus. Dieną ir naktį blyksinčios reklamos vilioja praeivius į „Vestsaido istoriją“, „Džersio berniukus“, „Viršūnes“, „Čikagą“, „Mama Mia!“, „Berniukus ir pupytes“ ir nesenstantį „Fantomą“. Pastarasis jau 20 metų nenueina nuo scenos ir į Brodvėjaus istoriją yra įrašytas kaip ilgiausiai rodomas spektaklis. Norint aplankyti šiuos aukščiausius apdovanojimus pelniusius miuziklus reikia tik dviejų dalykų – pinigų ir laiko.

Muziejų trauka

Manhetenas vilioja spindinčiomis parduotuvių vitrinomis, modelių namais. Tačiau jiems nė kiek nenusileidžia meno muziejai, eksponuojantys originalius archeologijos, skulptūros, bažnytinio meno, tapybos, scenografijos, fotografijos pavyzdžius, kostiumų, muzikos instrumentų, ginklų kolekcijas.

Ypač išsiskiria Metropolitano meno muziejus – vienas seniausių ir didžiausių muziejų Jungtinėse Valstijose, įsteigtas dar 1870 m. Stebina didžiulis jo plotas, salių skaičius ir jose saugomi turtai. Net ir visą dieną paskyrus šiam muziejui, neįmanoma jo net apeiti, ką jau kalbėti apie nuodugnią ekspozicijų apžiūrą. Tam reikia kelių savaičių ar net mėnesio. Nuo informacijos gausybės apsisukus galvai, ji gerai prasivėdina pakilus ant muziejaus stogo, nuo kurio atsiveria įspūdinga Niujorko panorama. Ant stogo yra įsikūręs baras, ši vieta taip pat naudojama kilnojamoms skulptūrų parodoms demonstruoti. Nors bilietai visur kainuoja apie 20 JAV dolerių, lankytojų tai negąsdina. Jie čia atvyksta su šeimomis ir praleidžia ištisas dienas, gėrėdamiesi ir studijuodami meno šedevrus.

Šalia šio muziejaus įsikūręs dar vienas turistų traukos centras – pramonininko bei meno kolekcininko Solomono R.Guggenheimo muziejus, atvėręs duris 1937 m. Šiandien jis vilioja ne tik unikaliais abstrakcionistų darbais, ypač Vasilijaus Kandinskio paveikslais, bet ir savo architektūra. Žymus amerikiečių architektas Frankas Lloydas Wrightas suprojektavo dabartinį muziejaus pastatą, kuris pradėjo funkcionuoti 1959 m. Pradžioje prieštaringai vertintas šiandien jis laikomas vienu gražiausių statinių JAV.

Specialiai šiuolaikiniam menui yra skirtas Modernaus meno muziejus, dar vadinamas MoMa. Įsteigtas turtingų verslininkų 1929 m., jis kaupė fondus, kuriuose saugomi nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų menininkų darbai – pradedant impresionistais ir baigiant kraštutiniais avangardistais. Tai ne tik paveikslai ar skulptūros, bet ir knygos, laikraščiai, plakatai, filmai, skirtingų laikmečių dizaino pavyzdžiai. Itin stebina šiuolaikinių menininkų išradingumas.

Šiame muziejuje atskira salė skirta didelės apimties projektams. Iki rugsėjo čia rodoma kinų menininko Song Dongo ekspozicija „Nešvaistyk” – visokiausios paskirties 1950–1970 m. daiktai bei rakandai, sukaupti jo motinos. Projekto tikslas – ne tik atskleisti to meto buitį, bet ir būtį, parodyti kinų kultūros etnines tradicijas motinos ir sūnaus bendradarbiavimo fone.

Ašarų saloje

Amerika – imigrantų kraštas. Daugelis jų, taip pat ir dešimtys tūkstančių lietuvių, keliaudami į JAV 1892–1954 m., turėjo apsilankyti Niujorko uosto žiotyse esančioje nedidelėje saloje (Ellis Island), kur buvo įsteigtas imigrantų patikros punktas. Atplaukę laivais, su savimi atsigabenę brangiausią mantą, apie 12 milijonų įvairiausių tautybių žmonių tikėjosi šiame svajonių krašte rasti laimę.

Tačiau ne vienam jų teko grįžti atgal ar būti paguldytam į ligoninę. Mat kiekvienas atvykėlis buvo mediciniškai tikrinamas, buvo atliekamas ir psichikos testas. Kai kam teko net pasėdėti kalėjime. Taip atsitiko kompozitoriui bei pianistui Vytautui Bacevičiui, kuris politiniais sumetimais tris savaites turėjo praleisti už grotų. Kai kurie imigrantai, neatlaikę kelionės sunkumų ar sirgę sunkiomis ligomis, greitai užbaigė savo gyvenimą. Todėl ši vietovė ir buvo praminta Ašarų sala.

Dabar buvusiame patikros punkte veikia gerai įrengtas muziejus. Jo mokslininkai yra parengę vaizdingą ekspoziciją, informuojančią apie imigrantų skaičių, lytį, rasę atskirais istoriniais periodais. Taip pat galima sužinoti, kiek šiuo metu JAV gyvena vienos ar kitos tautybės žmonių. Tereikia tik paspausti mygtuką ir didžiuliame ekrane pasirodo šalies žemėlapis su kiekvienoje valstijoje užregistruotų gyventojų, tarp jų ir lietuvių, skaičiumi. Yra net galimybė pabandyti surasti savo giminių, tik reikia turėti laiko sėdėti prie kompiuterio. Muziejuje rodomi ir dokumentiniai filmai, iš kurių galima spręsti, kiek kančių ir pažeminimo patyrė to meto imigrantai. Čia demonstruojami jų atsivežti krepšiai, skrynios, gydytojų medicininiai instrumentai, ligų žymėjimo ženklai, testų klausimai ir atsakymai, įvairių šalių pinigai, kurie buvo keičiami į dolerius, salos ligoninės inventorius.

Speciali ekspozicija yra skirta imigrantų „lobiams“ – puošniems rūbams, tautiniams drabužiams, indams, muzikos instrumentams. Kai kas su savimi atsigabeno siuvimo mašinas, verpimo ratelius, o kai kas – maldaknygę gimtąja kalba ar medelį iš savo gimtinės, kurio aprištas šaknis per visą kelionę laikė maišelyje. Mat vieni galvojo, kaip prasimaitinti, o kiti – kaip numalšinti tėvynės ilgesį. Bet jis lydėjo juos visą likusį gyvenimą. Apie tai byloja lietuvių kultūrinė veikla išeivijoje, įspaudusi ne vieną pėdsaką ir aukščiausių dangoraižių paunksnėje.

Tapyba: Angelina Banytė. Pilkas. 2009 m. Drobė, akrilas, 100×120 cm.

LANGAS

Rašytojo ruduo rugsėjį prasidės kelyje

Klaipėdietis rašytojas Gintaras Grajauskas rugsėjį praleis keliaudamas iš vieno tarptautinio renginio į kitą.

Rugsėjo 5-ąją Latvijos sostinėje Rygoje vyks poezijos vakaras „Šiaurė – Pietūs“. Jame dalyvaus du poetai: Pietums atstovaus Emadas Fuadas iš Egipto, o Šiaurei – G.Grajauskas.

Rugsėjo 9–13 dienomis klaipėdietis viešės jau Islandijoje, tarptautiniame Reikjaviko poezijos festivalyje. Ten vyks meno kūrybos vakaras, bus pristatoma naujoji jo eilėraščių rinktinė islandų kalba „Kaulo baltumo eilėraščiai“.

Ten pat vyks ir muzikuojančių poetų grupės „The Berserkers“ pasirodymas. „Berserkai“ – smagi menininkų kompanija, praeitą vasarą susibūrusi Creare Škotijoje. Tai būrelis muzikuojančių poetų arba rašančių muzikantų: du islandai–Adalsteinnas Asbergas (jis verčia ir G.Grajausko eilėraščius į islandų kalbą) ir Astvalduras Traustasonas, du škotai – Gerry’s Cambridge’as ir Lise’a Sinclair (Lise’a – žinoma škotų folko dainininkė) bei vienas lietuvis – G.Grajauskas.

„Berserkų“ (pavadinimas spontaniškai atsirado iš G.Grajausko eilėraščio „Kaip nugalėti berserką“) sudėtis – daug balsų, fortepijonas, akordeonas, gitara, bosinė gitara ir lūpinė armonikėlė.

„Mūsų muzika – nuo islandiškos dainuojamosios poezijos per škotiškas Lise’os balades, kartais primenančias švelnią „Jethro Tull“ versiją, iki lietuviško kalbamojo bliuzo, – paaiškino G.Grajauskas. – Ir, žinoma, vyks įprasti tradiciniai eilėraščių skaitymai visomis kalbomis“.

Reikjavike rugsėjo 11-osios vakarą numatytas „Berserkų“ pasirodymas Poezijos festivalyje. „Kartu bandysime su „Berserkais“ padirbėti įrašų studijoje. Mūsų planuose – garso plokštelės įrašymas“, – dalijosi planais klaipėdietis.

Kitas „Berserkų“ pasirodymas, kuriame vėlgi teks dalyvauti ir jam, vyks Vilniuje rugsėjo 29-ąją. Bet prieš tai G.Grajauskas dar pakviestas į Gėtės instituto rengiamą poezijos festivalį „European borderlands“ („Europos paribiai“).

Jis rugsėjo 23–27 dienomis vyks Vilniuje bei Minske, o jame dalyvaus poetai iš Lietuvos, Vokietijos, Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos bei Šveicarijos.

Rugsėjį pergalingai G. Grajauskas užbaigs Druskininkuose, poezijos vertimų dirbtuvėse, vyksiančiose nuo rugsėjo 30-osios iki spalio 4-osios.

Į Panevėžį – su „Šviesos kaligrafija”

Panevėžyje, privačioje „A galerijoje“, eksponuojama klaipėdiečio fotomenininko Artūro Šeštoko fotografijų paroda „Šviesos kaligrafija“.

Liepos 16-ąją atidaryta paroda veiks iki rugsėjo vidurio. Kaip pasakojo galerijos savininkas Albinas Vološkevičius, lapkritį „A galerijai“ sukaks vieneri metai. „Mes pradėjome nuo „A“, pasiruošę mokytis“, – tvirtino jis, paklaustas apie galerijos pavadinimą. Anot jo, fotografijos meno ekspozicija – tai naujas žingsnis „A galerijai“, kuri orientuojasi į dailės ekspozicijas. Tačiau prasmingas. Pasak savininko, A.Šeštoko fotografijų paroda lankoma, į jos pristatymą susirinko daug panevėžiečių. „Ir vasaros tema, atsiskleidžianti vasariškuose peizažuose, panoraminiuose vaizduose, labai tinkama šiam metų laikui“, – džiaugėsi A.Vološkevičius. Jis į savo galeriją ketina pasikviesti ir daugiau pajūrio menininkų. Norėtų, kad į ją savo darbų parodas atvežtų klaipėdietis fotografas Vytas Karaciejus, tapytojas Arūnas Urniežis, kretingiškis Andrius Miežis.

Kad naujoji galerija nestokoja entuziazmo ir idėjų, buvo matyti ir iš A.Šeštoko parodos pristatymo. Neturėję galimybių dalyvauti vernisaže buvo pakviesti į virtualų parodos atidarymą internete. Likus porai valandų iki parodos atidarymo autorius tiesiogiai atsakinėjo į fotografijos gerbėjų klausimus.

Fotografas žinomas kaip savitų portretų, socialinio reportažo ir peizažo fotografijų kūrėjas, yra surengęs ne vieną autorinę parodą Klaipėdoje ir Šiauliuose, nuolat dalyvauja bendruose fotografijos projektuose su kolegomis miesto, šalies ir tarptautiniu mastu.

A.Šeštokas yra sukūręs fotografijų serijas „Bohemos portretai“ (1984–1990), „Maciukų pensionatas“ (1994–1995), „Pagėgių krašto žmonės“ (2002), „Kopos ir jūra“ (1997–2000). „Šviesos kaligrafija“ – naujausias ciklas, pradėtas fotografuoti 2003-iaisiais ir baigtas pernai.

„Šiose A.Šeštoko nuotraukose mes galime išvysti piktorealistinės fotografijos braižą, – pastebėjo menotyrininkas Remigijus Venckus. – Šiandien tokia fotografija įrodo savęs, kaip tikrovės reprodukcijos, būvimo formą. Stebėdami A.Šeštoko fotografijas pirmiausia sau užduodame klausimus, ar tai tikrai fotografija, o gal tai tapyba ar grafika? Vadinasi, čia simuliuojama vaizduojamoji dailė, o po to – ir mūsų pačių aplinka – gamtovaizdis.“

Klaipėdietis fotografas Gytis Skudžinskas, analizuodamas A.Šeštoko kūrinius, pasitelkė komunikacijos teorijose naudojamus „pertekliaus“ ir „entropijos“ terminus. Anot jo, pirmasis nurodo lengvai nuspėjamą ir naujos informacijos kaip ir nesuteikiantį pranešimą, o antrasis, priešingai, – specifiškai užkoduotą žinią. A.Šeštoko fotografijose užfiksuoti išraiškingi, bet saviti tipiško peizažo konstravimo metodai, intriguojantys meno gerbėjus.

P.Domšaičio paveikslai – aukcione PAR

Rekordinės Prano Domšaičio paveikslų kainos užfiksuotos meno aukcione Pietų Afrikos Respublikoje.

Šiemet gegužės 7-ąją Grahamo dailės galerijoje Johanesburge (PAR) įvykęs meno kūrinių aukcionas jau įėjo į Pietų Afrikos aukcionų istoriją dėl kelių priežasčių.

Jame buvo parduodama garsioji PAR kasyklų magnato Rogerio Bretto Kebble’o meno kolekcija – 133 meno kūriniai.

R.B.Kebble’as buvo stambiausias Pietų Afrikos kasyklų magnatas, spalvinga asmenybė, padaręs svaiginančią karjerą: 1991 m., būdamas 27-erių, jis pradėjo kasyklų verslą ir per ketverius metus tapo vienu iš turtingiausių aukso ir deimantų verslo atstovų.

R.B.Kebble’as kolekcionavo modernųjį XX a. Pietų Afrikos meną, pačius vertingiausius kūrinius ir turėjo gerą nuovoką dėl kol kas nepripažintų menininkų kūrybos. 2002 m. jis buvo įsteigęs Bretto Kebble’o meno premiją, skirtą jauniems Pietų Afrikos dailininkams remti. 2005 m. magnatas buvo nušautas pakeliui į verslo susitikimą.

Dalyvauti jo kolekcijos išpardavime užsiregistravo per 800 pirkėjų iš PAR, Didžiosios Britanijos, Australijos, Bermudų. Pačiame aukcione dalyvavo 500 asmenų.

Lūkesčiai, kuriuos kėlė kolekcijos išpardavimas, pasitvirtino. Iš 133 aukcionui pateiktų kūrinių, neparduoti liko tik 9. Visų kitų kainos kilo dešimteriopai ir daugiau, užfiksuoti 26 nauji pasauliniai kainų rekordai.

Tarp jų pateko ir P.Domšaičio „Peizažas su kalnu ir trobele“. Iš viso R.B.Kebble’o kolekcijoje buvo 7 dailininko paveikslai. Visi jie parduoti už žymiai aukštesnes kainas.

Šis aukcionas vadinamas beprecedentiniu, atveriančiu naują etapą Pietų Afrikos meno rinkoje. Jis ženkliai viršijo rekordus, kurie buvo pasiekti prieš kelerius metus surengus Pietų Afrikos meno pardavimą „Bonhams“ aukcione Londone.

„Durų“ inf.

Miuzikle ašara sužvilgo žmogaus likimo drama

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Klaipėdos muzikinis teatras savo XII festivalį „Muzikinis pajūris“ rugpjūčio 1-ąją pradėjo nacionaline premjera – Giedriaus Kuprevičiaus miuziklu „Veronika“.

Apie mus visus

Scenoje atgaivinta šimtametė lietuvių literatūros klasiko Antano Vienuolio apsakymo „Paskenduolė“ istorija. Naujoji jos interpretacija, kaip ir visas šiemetis klaipėdiečių operos ir simfoninės muzikos festivalis, įsiliejo į per visą šalį nuvilnijusius renginius, dedikuotus Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. Tačiau šis proginis pastatymas – ne vienadienis reiškinys. Po premjeros tapo aišku, kad G.Kuprevičiaus „Veronika“ taps teatro repertuaro pasididžiavimu.

Spektaklio aktualumas nekelia abejonių. Lietuvoje dar labai daug esama prietarų ir mažai savikritikos, krikščioniškos atjautos, o emigracijos, teisingumo ir išdavystės temos mums rūpi kaip ir prieš 100 metų. Spektaklio siužete subėgo, susipynė skaistumo, pasmerkimo, tikėjimo, atsakomybės, meilės ir savižudybės linijos. Scenoje A.Vienuolio Veronikos likimas skamba kaip moralinis paniekintos skaistybės priekaištas, ragina suklusti, pastebėti jautrų, nekaltai kenčiantį, nepelnytai baudžiamą žmogų, atsigręžti į mūsų dvasinės kultūros šaknis.

Iš tikrųjų „Veronika“ – miuziklas apie mus visus, tautą ir žmones iš kaimo, kurių kultūroje susipynė baltiška, krikščioniška ir tiesiog valstietiška pasaulėjauta, dūstanti globalizacijos niveliuojamoje miesto kultūroje.

Istoriją supoetino

Dviejų veiksmų miuziklui libretą parašė vilnietė aktorė, režisierė ir poetė Birutė Marcinkevičiūtė. Ji A.Vienuolio „Paskenduolės“ istoriją supoetizavo, iškėlė dvasinius dalykus, nenuėjo tiesmuku socialiniu keliu. Nuostabi įvaizdžių poetika, savitas kūrinio tyrumas ir Veronikos personažas šiandien suskambo kaip ilgesys kažko, kas negrįžtamai prarasta…

Anot B.Marcinkevičiūtės, „visais laikais gimsta Veronikos – visados atsiranda pernelyg jautrių žmonių, tarsi ne šio pasaulio… Nesikeičia ir tai, kad žmonės iš meilės alkio visais laikais kankinasi, žudosi, skandinasi ir fizine, ir perkeltine prasme. Kai meilės nėra aplink nei širdyje – gyvenimas nebetenka prasmės”.

A.Vienuolio parašyta istorija miuzikle pateikta per Veronikos prisiminimus, išgyvenimus ir vizijas. Spektaklio veikėjai – tarsi žmonės iš jau praėjusio laiko, savotiški šimtametės istorijos įvykių liudininkai, iš realių personažų jie lyg pasakoje gali virsti gamtos dvasiomis, skenduoliais, kenčiančių iškeliavusių sielų balsais, o ežeras – tai gražiausių jausmų vandenynu, tai sielvarto bedugne, tai amžinos ramybės oaze. Taip „Veronikoje“ susiliejo poezija ir gyvenimo proza, praeitis ir dabartis, tikrovė ir mistika.

Kokybės garantija

Spektaklį režisavo Jonas Vaitkus. Jo dalyvavimas pastatyme jau iš anksto buvo savotiška meninės kokybės garantija teatrui ir juo besidominčiai publikai. Rezultatas pateisino lūkesčius. Tiksliai sudėlioti muzikiniai ir režisūriniai akcentai, išryškinta artistų plastika, vaidyba apvalyta nuo buities, inkrustuota sarkazmu, ironija, potekstėmis, ideogramomis, rasta puikių apšvietimo sprendimų. Spektaklyje ir atlikėjai kalba esmę, skundžiasi iš vidaus, ne tik dainuoja.

Per premjerą orkestras, diriguojamas Vytauto Lukočiaus, dažnai forsavo, nešykštėjo garso, matyt, apeliuodamas į miuziklo žanrą. Tačiau lyrinėse scenose nei muzikai, nei jos atlikimui nestigo meninio subtilumo.

Persmelkia skausmu

Gal jo šiek tiek pritrūko režisūrai, kuri šiame pastatyme atrodo minimali, tačiau gana drastiška, apeliuojanti į visapusišką atlikėjų atsivėrimą, vidinį apsinuoginimą ir ekspresiją, sukoncentruota į atpažinimo efektą ir įtaigą. Kad pasiektų žiūrovų protus ir širdis, anot režisieriaus, kad „tai, kas girdima, taptų matoma, ir kas matoma, būtų girdima“. Kai kurios spektaklio vietos persmelktos kone fiziologiniu skausmu. J.Vaitkus veržiasi prie pačios esmės, jautrią, trapią asmenybę priešpastatydamas negailestingai, inertiškai miniai, su širdgėla klausdamas savęs ir žiūrovo, kaip gyventi pasaulyje, kuriame nėra meilės…

Žodžiui, jo prasmei ir muzikai režisierius labai jautrus. Jis iš visumos iškristalizuoja asmenybę. Scenos, kuriose gimsta jausmas, persmelkia protą. Tai aktyvios, atakuojančios minties teatras. Logiškas, racionalus, griežtos diktatoriškos formos, visas sutelktas ties žmogaus likimo drama ir sugestija. J.Vaitkus atkakliai, visomis priemonėmis braunasi prie ribos, kur atsiskleidžia mylintis ir kenčiantis žmogus.

„Veronika“ skatina permąstyti savo krikščioniškus jausmus, dar kartą pasverti vertybes, paieškoti širdyje tiesos ir meilės, atjautos, atlaidumo pasiklydusiam, pasimetusiam, silpnam.

Painiava dėl žanro

Jaudina ir jausminga istorija, ir muzika. G.Kuprevičiaus veikalas – daugiaplanis, autorius panaudojo įvairios muzikos citatas. Žanro požiūriu jis neatitinka holivudinio miuziklo standartų, daug arčiau muzikinės dramos. Pirmapradiškas dramatizmas užkoduotas literatūrinėje jo medžiagoje, anaiptol ne pramoginiame siužete. Gal todėl „Veronika“ kartais skamba kaip opera, kai kurios scenos primena oratoriją, plastiško lengvumo jai suteikia gausūs miuzikliniai elementai.

Iš viso to sukonstruota visuma, sklidina tiesiog labai gražios muzikos, švaraus vidinio, imanentinio pulsavimo. Kaip po premjeros pastebėjo vilnietė teatrologė Daiva Šabasevičienė, „svarbiausia, kad muzikinis audinys kuria dramaturgiją, kuri labai svarbi sceninei kalbai“.

Nustebino vizualumu

„Veronika“ nepaprastai vizuali.

Scenografas Artūras Šimonis spektakliui sukūrė išraiškingas, skaidrias ir tikslias dekoracijas, o kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė – rafinuotai stilingus kostiumus, kurie padėjo išryškinti pastatymo idėją.

A.Šimonio scenografija perša mintį, kad autorius liko ištikimas savo stilistikai – jokio buitiškumo, eita arčiau filosofijos, metafizikos, sąlygiškumo ir stilizacijos keliu, vaizdui suteikiant perspektyvą, vengiant iliustratyvumo. Mėlyje skendinti jo scenografija – funkcionali, kintanti, lakoniška, dvelkia delikačiu minimalizmu, persmelkta alegorija, simboliais ir vaizdo švara.

Nustebino teatro scena. Iš ankštos, modernia technika negalinčios pasigirti erdvės ji tarsi virto ištisa vaizdinių jūra – gyva, pulsuojančia, nuolat kintančia. Talentingas scenografas, sakytumei, išplėtė menkas technines Klaipėdos muzikinio teatro scenos galimybes.

Scenovaizdyje A.Šimonis sąmoningai atsižvelgė į XX a. pradžios stilizaciją. Todėl nevengė plokščio, tarsi iškirpto vaizdo. Kiek leidžia teatro techninės galimybės, padaryta maksimaliai daug, kad scenografija būtų funkcionali, kintanti ir alegoriška.

Pagrindinį scenovaizdžio elementą – A.Vienuolio „Paskenduolės“ ežerą scenografas tarsi padalijo į tris planus – vidinį (tai, kas vyksta pagrindinio personažo sąmonėje), socialinį (kas dedasi tarp žmonių, visuomenėje) ir filosofinį (bendras imanentinis laukas, jungiantis pagrindinį personažą, jo prisiminimus, vizijas, pereinančias per pirmapradžius archetipus, mitologiją). Tas simbolizmas ir alegorija labai subtiliai matyti ir kostiumuose, ir scenovaizdžio akcentuose (saulė, mėnulis, verpstė, koplytstulpis, vėtrungė etc). Taip miuziklo scenovaizdyje A.Vienuolio „Paskenduolės“ ežeras virto dvasiniu, mistiniu ežeru, scenoje esančiu visąlaik, neatsiejamu kaip likimas.

Bendromis pastangomis

Pagrindinės miuziklo veikėjos Veronikos vaidmenį premjeriniame spektaklyje atliko jauna vilnietė solistė Ona Kolobovaitė. Jos sukurtas personažas gilus ir jausmingas, nepaprastai organiškas ir įtaigus, visais aspektais sunku būtų įsivaizduoti geresnę Veroniką.

Klaipėdietė Agnija Šeiko-Sarulienė ne tik sugalvojo visą spektaklio choreografiją, bet ir pati jame šoka, papildydama mistinę jo atmosferą. Jos bežodis personažas, nuolat lydintis Veroniką, iškalbingas kaip pati lemtis.

Naujajame spektaklyje pasirodė visas būrys Klaipėdos muzikinio teatro artistų – įdomius vaidmenis sukūrė Mindaugas Rojus, Dalia Kužmarskytė, Svetlana Konstantinova, Jadvyga Grikšienė, Rita Petrauskaitė, Valdas Kazlauskas, Artūras Kozlovskis, Stasys Rezgevičius, Vytautas Bytautas ir kiti. Sunku būtų ką nors išskirti, nes kiekvienas pagal savo jėgas ir galimybes nuoširdžiai pasitarnavo, kad spektaklis būtų vadinamas geru. Ir jis to tikrai nusipelno.

Bendromis spektaklio autorių, kūrėjų ir atlikėjų pastangomis „Veronika“ tapo dinamišku, plastišku sceniniu kūriniu, pakylėtu iki egzistencinio, metaforinio-filosofinio lygmens. Jis unikalus idėjų brandumu, gilus ir doras.

Danguolė Vilidaitė,

muzikologė

Miuziklo „Veronika“ pastatymas Klaipėdos muzikiniame teatre kaip reta labai kokybiškas ir organiškas, ne-eilinis. Matau gražų ir prasmingą visos kūrybinės grupės ieškojimų ir atradimų susiliejimą. Ypač stipriai jaučiama režisieriaus J.Vaitkaus ranka (jo dejonės, kad šiame spektaklyje yra tik kompozitoriaus ir libreto autorės vergas, manyčiau, buvo netikros).

Pagrindinė spektaklio mintis atskleidžiama priešpastatymo principu: realus pasaulis priešpastatomas paslaptingam pomirtiniam, su jo archetipais, spindinčiu mistiniu mėlynumu; Veronikos skaudi dabartis – romantiškiems prisiminimams; tyra jos meilė – aplinkinių žiaurumui. Šį konfliktą kompozitorius G.Kuprevičius dar labiau paryškina teigiamiems personažams skirdamas dainingesnes partijas, o neigiami, kurių čia didžioji dauguma, sausai rečituoja, kalba ar šaukia ir pan. – skurdi muzikinė kalba atitinka jų žmogiškąjį ribotumą.

A.Vienuolio laikų ir dabartinę Lietuvą kūrėjai vertina panašiai griežtai, net, sakyčiau, piktai – šioje realybėje jautriems žmonėms gyvenimo nėra, pražūtin juos stumia kiti – primityvūs, jų apkalbos ir pasmerkimas, tikėjimo atstovai ne mažiau negailestingi. Keistas pagonybės ir krikščionybės (o gal ir dar senesnių tikėjimų) junginys, būdingas ir šiems laikams, atsispindi spektaklio scenografijoje – nuo pragaro iki pat dangaus.

Melodiškiausias ir, suprantama, svarbiausias čia yra Veronikos personažas, premjeriniame spektaklyje įtaigiai įkūnytas O.Kolobovaitės. Jam tenka ir didžiausias spektaklio krūvis. Išgirdau labai tinkantį šiam vaidmeniui vokalą, gražų, neforsuotą, nuoširdžiai atskleidžiantį įvairias emocines būsenas. Keli solo numeriai ypač patiko. Ar jie kada nors taps to-kie pat populiarūs kaip „Kregždutės“ iš „Ugnies medžioklės su varovais“, parodys laikas.

Gaila, kad pastatyme pilnai išplėtotas tik šis personažas, kiti, nors ir ryškūs, yra fragmentiški ar vienaplaniai (Veronikos mylimasis Juozelis irgi keliskart tik „pasivaidena“).

Kūrinio muzikinė kalba turtinga, daugiasluoksnė. Į jos muzikinę drobę kompozitorius įaudė daug prasminių ženklų. Pavyzdžiui, čia skamba citatos iš „Lietuva brangi“, „Amerika, Amerika“, fokstrotas, kaimo žmonių pasilinksminimų muzikinė medžiaga. Ji artima kapelų muzikavimui, tik labai šaržuotam, grubiam, žiniuonės (šiame spektaklyje greičiau – raganos) ir jos pagalbininkių sutartinėms.

„Veronika“ tikrai nėra miuziklas tradicine prasme, juolab ne amerikietiškas jo variantas. Tai drama su muzika ar muzikinė drama (ne vagneriška). Greičiau kažkoks tarpinis šių dviejų variantas, sujungiantis įvairių scenos žanrų ir stilių elementus. Suprantama, kad žanro pavadinimas kūrinio esmės nekeičia, tačiau mažiau išprususį klausytoją, ieškantį lengvos pramogos, šio miuziklo turinys tikrai turėtų nustebinti, tikiuosi, ne nuvilti. Bent jau aš tikrai nenusivyliau apsilankiusi šio spektaklio premjeroje. „Veronika“, manyčiau, yra neeilinis įvykis Klaipėdos teatro padangėje.

Violeta Milvydienė,

baletmeisterė-pedagogė

Choreografija G.Kuprevičiaus miuziklo „Veronika“ pastatyme yra vieninga su pagrindiniais jo komponentais – muzika, daina, režisūra, scenografija, kostiumais. Akivaizdu – šokio judesys čia ne tik harmoningai įsipina į bendrą spektaklio kontekstą, bet ir stilingai papildo veiksmą, atskleidžia herojų charakterius. Be to, išlaikyta tinkama pusiausvyra tarp tradicijos ir šiuolaikiškumo.

Pasitelkdama tautinę medžiagą – tam tikrus lietuvių etnokultūros, liaudies meno įvaizdžius (rūpintojėlio, baubuko ir pan.), choreografė A.Šeiko-Sarulienė scenoje vykusiai panaudojo jų statiškas pozas, įvairius simbolinius gestus, veido mimiką. Sveikintina ir tai, kad kūrėjai pavyko perteikti savitą idėją minimaliais dainininkų judesiais – kaip rodo patirtis, neretam dainuojant kartu dar pašokti būna gana sudėtinga.

Pati A.Šeiko įkūnijo vieną iš vaidmenų – vėlę. Ar nueita tiesiausiu ir lengviausiu keliu? Vienareikšmiškai atsakyti negalima, juolab turint omenyje ekstremalias sąlygas bei, pasak choreografės, greitą pasirengimo pastatymui tempą. Viena tikrai aišku – pasirinktas būdas kūrėjui-atlikėjui atveria platesnes improvizacijos galimybes.

Kaip bebūtų, mistinis A.Šeiko sukurtas personažas – ryškus, traukiantis akį, kita vertus, neužgožiantis ir operos solistės. Jis arba statiškas, nejudantis, tačiau savaip iškalbingas, arba vėl atgyja santūria šiuolaikinio šokio elementų raiška. Būtų idealu, jei judesiai ir pauzės atitiktų muziką, taip pat labiau pabrėžtų kiekvieną stipresnį jos akcentą.

Galbūt šiek tiek daugiau šmaikštumo galėjo parodyti kaimo bobelės, gyvesnės parodijos norėjosi Amerikos himno giedojimo epizode, o lietuviško šokio fragmentui pritrūko grynesnio tautiško motyvo.

Tačiau visuma – itin skoninga, meniška ir, kas ne mažiau svarbu, emociškai intelektuali.

„Prarastos sielos“: šokis, nesuvirpinęs širdies

Violeta Milvydienė

Puiki galimybė Klaipėdos muzikinio teatro baleto artistams pasirodyti kiek kitoje – modernaus šokio – stilistikoje, kartu artimiau susipažinti su šiuolaikinių lietuvių kompozitorių muzika – bent du svarbiausi teigiami aspektai, trumpai charakterizuojantys šokio miniatiūrų vakarą „Prarastos sielos“.

Pris(is)tatė R.Alksnytė

Vieną iš XII festivalio „Muzikinis pajūris“ premjerų, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pristatytą rugpjūčio 9-ąją, įgyvendino jau kurį laiką Belgijoje gyvenanti ir kurianti choreografė Rasa Alksnytė.

Anksčiau, dar paskutiniame XX a. dešimtmetyje, teko matyti jos atlikėjišką veiklą grupėje „Fluidus“, stebėti solinę karjerą, vėliau regėti kūrybinio darbo vaisius.

1997 m. R.Alksnytė įstojo į Briuselio šiuolaikinio šokio mokyklą P. A. R. T. S., tačiau jos nebaigė – įsukęs šiuolaikinio šokio sūkurys nunešė kitais keliais.

Originaliai atrodanti šokėja-kūrėja patraukė žymių užsienio choreografų dėmesį – jai nušvito laimė bendradarbiauti su itale Džiana Valenti, prancūzais Polu Frenaku ir Frederiku Leskuru, amerikiete Tamara Rogof, japone Karlota Ikeda ir kitais.

Nesyk grįžta į Lietuvą, ne kartą šokta „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje, 2000 m. dalyvauta jau su savąja įvairiataučių šokėjų trupe „Zanzi“.

Tuomet atkakliosios choreografės žingsniai atrodė nedrąsūs, tačiau savito braižo, o propaguojama technika – ne itin sudėtinga, bet atliekama gana meistriškai.

Uostamiesčio teatre ir, jei neklystu, apskritai Lietuvos teatrų mastu R.Alksnytė kaip kūrėja prisistato pirmąkart.

Pasirodė trejetais

„Prarastos sielos“ – dviejų dalių šokio miniatiūrų vakaras, kai kur anonsuojant dar vadinamas spektakliu. Tai, ką teko pamatyti, – vos keturios trumputės (apie 15 min. trukmės) kompozicijos, nesusietos jokiais režisūriniais saitais. Anot pačios choreografės bei libreto autorės, jas vienija ta pati tematika – atradimai ir praradimai (galima pridurti – panaši niūroka nuotaika).

Pirmojoje miniatiūroje pavadinimu „Tai mano širdis, kuri plaka dėl tavęs“, sukurtoje pagal Onutės Narbutaitės „Pas de deux“, susipynę trijų merginų monologai. Pradžia priminė kokį nors studentišką etiudą, vidurinioji dalis ilgokai rutuliojosi, kol išaugo į stipriau išvystytą kulminacinį, bet pasikartojantį derinį, ilgainiui virtusį monotonija. Keletas pavieniui atliekamų modernaus baleto „pas“, kuriais išreikštos kiek energingesnės akimirkos, įtikino labiau nei šiuolaikinio stiliaus elementais perteikiami depresinės būsenos momentai. Itin skirtingas išoriškai bei muzikos spalvų pajauta atlikėjas kartais sujungti į bendrą šokį, berods, buvo esminė klaida – reikiamo sinchrono nėsyk neišgauta.

Vyrų trejetas, priešingai, pasižymėjo tikslesne darna ir atlikimo technikos, ir muzikaliąja prasme. Miniatiūroje „Žmogus iš Owanotapeko“ (muzika – Linos Lapelytės) juntama vidinė pulsacija, o vyraujanti dinamika lyg ir atitinka skelbiamą buklete koncepciją. Citatai pasirinkta vienintelė mintis: „Tuo vėju aš priversiu laiką ne krypuoti žąsies žingsneliu, o šuoliuoti priekin nenusakomiau už bitės skrydį, nenuspėjamiau už viruso puolimą… ” (žinoma, Pieterio De Welo metaforos prasmingesnės už kūniškąją kalbą).

Išsiskyrė brandumu

„Teisingojo žodžio malda“ pagal Algirdo Martinaičio to paties pavadinimo kūrinį – bene labiausiai sustyguota ir brandžiausiai atrodžiusi šokio miniatiūra. Iš kitų ji išsiskyrė ne vien šokėjų gausa (jų scenoje – net 15), bet ir kompoziciniu požiūriu. Erdvės suskaidymas į asimetrišką piešinį, judėjimas grupelėmis įvairiomis trajektorijomis – toks išdėstymo eskiziškumas suteikė tvarkingo chaoso įspūdį. Baltai vilkinčių atlikėjų, tarsi dvasios ligonių (ar pasiklydusių angelų) blaškymasis vaizduojamoje klinikos palatoje (ar dangaus karalystėje) priminė panašią scenelę iš kurio nors garsaus Maurice’o Bejarto kūrinio. Ne taip svarbu, kokią ir iš kurio, – reikėtų atsiriboti nuo asociacijų ir pripažinti – minėtas sprendimas šiuo atveju ypač tiko.

Antra, ką priskirčiau prie pozityvių įžvalgų, – individualiai, atsižvelgiant į fizines atlikėjų galimybes, paskirstytą choreografiją (gal patys šokėjai čia ją ir kūrė?). Dominuojanti modernaus baleto stilistika kai kuriems leido pademonstruoti anksčiau įgytą klasikinio šokio potencialą – aukštus „developes“, „aplombą“ estetiškose pozose „ecartee“, kitiems – parterinės technikos privalumus, tretiems – vikrumo ar šoklumo galias. Būta ir gana pasyvių „sielų“, pasitaikė mažiau ar daugiau formalaus judesio, neišvengta ir šablonų. Kita vertus, nenueita į kraštutinumus.

Trečias teigiamas dalykas – aiškiau nei kitose kompozicijose iliustruojama muzika, išryškinti melodingiausi jos niuansai.

Solo nepaliko įspūdžio

Beatos Molytės-Kulikauskienės atliekamas solinis šokis „Prarastos sielos“ (pagal Giedriaus Puskunigio „Strindbergo sapną“) nepaliko laukto įspūdžio. Galbūt giliau pajausti, atsiskleisti artistei sutrukdė laiko stoka ar pernelyg lakoniška, abstrakčiai sukurta kompozicija? Kaip žinome, ne kiek-

vienam talentingam baleto solistui pavyksta atsiriboti nuo įgimtų ar įgytų duomenų, jam įprastų ir įvaldytų kanonų, persiorientuoti ir greitai adaptuotis šiuolaikinio šokio subtilybėse – tiesiog pritrūksta tam tikro lankstumo įsisavinant kitonišką kūno plastiką.

Tačiau taip byloja racionalus protas, o meninei raiškai svarbesnis perteikiamų pojūčių ir emocijų lygmuo. Prisipažinsiu – miniatiūroje „Prarastos sielos“ šokis nesuvirpino sielos.

Nustebino finalas

Netikėtai nuskambėjo finaliniai vakaro akordai, kai kiekvienas šokėjas nusilenkdamas pakartojo kurį nors jo pasirodymui būdingą judesių derinuką. „Šiltas“ atsisveikinimas, simpatiški reveransai, nors nebe originali, dažnai naudojama įvairiose šou programose apoteozė.

P.S. Nepaliauja stebinusi viską vienodai geranoriškai priimančios publikos reakcija – dažniausiai po spektaklio plojama atsistojus. Gal laikyti tokį elgesį tiesiog geru tolerancijos bruožu? Arba… Kadangi masiškai nebeteikiamos įspūdingos gėlių puokštės, į sceną nebenešami krepšeliai, tebūnie nors taip išreiškiama žiūrovų pagarba sunkiai, tačiau tinkamai nevertinamai teatralų – režisierių, choreografų, repetitorių, atlikėjų, scenografų, dizainerių ir kitų scenos meno kūrėjų veiklai.