Specialisto komentaras

Violeta Milvydienė,

baletmeisterė-pedagogė

Choreografija G.Kuprevičiaus miuziklo „Veronika“ pastatyme yra vieninga su pagrindiniais jo komponentais – muzika, daina, režisūra, scenografija, kostiumais. Akivaizdu – šokio judesys čia ne tik harmoningai įsipina į bendrą spektaklio kontekstą, bet ir stilingai papildo veiksmą, atskleidžia herojų charakterius. Be to, išlaikyta tinkama pusiausvyra tarp tradicijos ir šiuolaikiškumo.

Pasitelkdama tautinę medžiagą – tam tikrus lietuvių etnokultūros, liaudies meno įvaizdžius (rūpintojėlio, baubuko ir pan.), choreografė A.Šeiko-Sarulienė scenoje vykusiai panaudojo jų statiškas pozas, įvairius simbolinius gestus, veido mimiką. Sveikintina ir tai, kad kūrėjai pavyko perteikti savitą idėją minimaliais dainininkų judesiais – kaip rodo patirtis, neretam dainuojant kartu dar pašokti būna gana sudėtinga.

Pati A.Šeiko įkūnijo vieną iš vaidmenų – vėlę. Ar nueita tiesiausiu ir lengviausiu keliu? Vienareikšmiškai atsakyti negalima, juolab turint omenyje ekstremalias sąlygas bei, pasak choreografės, greitą pasirengimo pastatymui tempą. Viena tikrai aišku – pasirinktas būdas kūrėjui-atlikėjui atveria platesnes improvizacijos galimybes.

Kaip bebūtų, mistinis A.Šeiko sukurtas personažas – ryškus, traukiantis akį, kita vertus, neužgožiantis ir operos solistės. Jis arba statiškas, nejudantis, tačiau savaip iškalbingas, arba vėl atgyja santūria šiuolaikinio šokio elementų raiška. Būtų idealu, jei judesiai ir pauzės atitiktų muziką, taip pat labiau pabrėžtų kiekvieną stipresnį jos akcentą.

Galbūt šiek tiek daugiau šmaikštumo galėjo parodyti kaimo bobelės, gyvesnės parodijos norėjosi Amerikos himno giedojimo epizode, o lietuviško šokio fragmentui pritrūko grynesnio tautiško motyvo.

Tačiau visuma – itin skoninga, meniška ir, kas ne mažiau svarbu, emociškai intelektuali.

„Prarastos sielos“: šokis, nesuvirpinęs širdies

„Prarastos sielos“: šokis, nesuvirpinęs širdies

Violeta Milvydienė

Puiki galimybė Klaipėdos muzikinio teatro baleto artistams pasirodyti kiek kitoje – modernaus šokio – stilistikoje, kartu artimiau susipažinti su šiuolaikinių lietuvių kompozitorių muzika – bent du svarbiausi teigiami aspektai, trumpai charakterizuojantys šokio miniatiūrų vakarą „Prarastos sielos“.

Pris(is)tatė R.Alksnytė

Vieną iš XII festivalio „Muzikinis pajūris“ premjerų, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pristatytą rugpjūčio 9-ąją, įgyvendino jau kurį laiką Belgijoje gyvenanti ir kurianti choreografė Rasa Alksnytė.

Anksčiau, dar paskutiniame XX a. dešimtmetyje, teko matyti jos atlikėjišką veiklą grupėje „Fluidus“, stebėti solinę karjerą, vėliau regėti kūrybinio darbo vaisius.

1997 m. R.Alksnytė įstojo į Briuselio šiuolaikinio šokio mokyklą P. A. R. T. S., tačiau jos nebaigė – įsukęs šiuolaikinio šokio sūkurys nunešė kitais keliais.

Originaliai atrodanti šokėja-kūrėja patraukė žymių užsienio choreografų dėmesį – jai nušvito laimė bendradarbiauti su itale Džiana Valenti, prancūzais Polu Frenaku ir Frederiku Leskuru, amerikiete Tamara Rogof, japone Karlota Ikeda ir kitais.

Nesyk grįžta į Lietuvą, ne kartą šokta „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje, 2000 m. dalyvauta jau su savąja įvairiataučių šokėjų trupe „Zanzi“.

Tuomet atkakliosios choreografės žingsniai atrodė nedrąsūs, tačiau savito braižo, o propaguojama technika – ne itin sudėtinga, bet atliekama gana meistriškai.

Uostamiesčio teatre ir, jei neklystu, apskritai Lietuvos teatrų mastu R.Alksnytė kaip kūrėja prisistato pirmąkart.

Pasirodė trejetais

„Prarastos sielos“ – dviejų dalių šokio miniatiūrų vakaras, kai kur anonsuojant dar vadinamas spektakliu. Tai, ką teko pamatyti, – vos keturios trumputės (apie 15 min. trukmės) kompozicijos, nesusietos jokiais režisūriniais saitais. Anot pačios choreografės bei libreto autorės, jas vienija ta pati tematika – atradimai ir praradimai (galima pridurti – panaši niūroka nuotaika).

Pirmojoje miniatiūroje pavadinimu „Tai mano širdis, kuri plaka dėl tavęs“, sukurtoje pagal Onutės Narbutaitės „Pas de deux“, susipynę trijų merginų monologai. Pradžia priminė kokį nors studentišką etiudą, vidurinioji dalis ilgokai rutuliojosi, kol išaugo į stipriau išvystytą kulminacinį, bet pasikartojantį derinį, ilgainiui virtusį monotonija. Keletas pavieniui atliekamų modernaus baleto „pas“, kuriais išreikštos kiek energingesnės akimirkos, įtikino labiau nei šiuolaikinio stiliaus elementais perteikiami depresinės būsenos momentai. Itin skirtingas išoriškai bei muzikos spalvų pajauta atlikėjas kartais sujungti į bendrą šokį, berods, buvo esminė klaida – reikiamo sinchrono nėsyk neišgauta.

Vyrų trejetas, priešingai, pasižymėjo tikslesne darna ir atlikimo technikos, ir muzikaliąja prasme. Miniatiūroje „Žmogus iš Owanotapeko“ (muzika – Linos Lapelytės) juntama vidinė pulsacija, o vyraujanti dinamika lyg ir atitinka skelbiamą buklete koncepciją. Citatai pasirinkta vienintelė mintis: „Tuo vėju aš priversiu laiką ne krypuoti žąsies žingsneliu, o šuoliuoti priekin nenusakomiau už bitės skrydį, nenuspėjamiau už viruso puolimą… ” (žinoma, Pieterio De Welo metaforos prasmingesnės už kūniškąją kalbą).

Išsiskyrė brandumu

„Teisingojo žodžio malda“ pagal Algirdo Martinaičio to paties pavadinimo kūrinį – bene labiausiai sustyguota ir brandžiausiai atrodžiusi šokio miniatiūra. Iš kitų ji išsiskyrė ne vien šokėjų gausa (jų scenoje – net 15), bet ir kompoziciniu požiūriu. Erdvės suskaidymas į asimetrišką piešinį, judėjimas grupelėmis įvairiomis trajektorijomis – toks išdėstymo eskiziškumas suteikė tvarkingo chaoso įspūdį. Baltai vilkinčių atlikėjų, tarsi dvasios ligonių (ar pasiklydusių angelų) blaškymasis vaizduojamoje klinikos palatoje (ar dangaus karalystėje) priminė panašią scenelę iš kurio nors garsaus Maurice’o Bejarto kūrinio. Ne taip svarbu, kokią ir iš kurio, – reikėtų atsiriboti nuo asociacijų ir pripažinti – minėtas sprendimas šiuo atveju ypač tiko.

Antra, ką priskirčiau prie pozityvių įžvalgų, – individualiai, atsižvelgiant į fizines atlikėjų galimybes, paskirstytą choreografiją (gal patys šokėjai čia ją ir kūrė?). Dominuojanti modernaus baleto stilistika kai kuriems leido pademonstruoti anksčiau įgytą klasikinio šokio potencialą – aukštus „developes“, „aplombą“ estetiškose pozose „ecartee“, kitiems – parterinės technikos privalumus, tretiems – vikrumo ar šoklumo galias. Būta ir gana pasyvių „sielų“, pasitaikė mažiau ar daugiau formalaus judesio, neišvengta ir šablonų. Kita vertus, nenueita į kraštutinumus.

Trečias teigiamas dalykas – aiškiau nei kitose kompozicijose iliustruojama muzika, išryškinti melodingiausi jos niuansai.

Solo nepaliko įspūdžio

Beatos Molytės-Kulikauskienės atliekamas solinis šokis „Prarastos sielos“ (pagal Giedriaus Puskunigio „Strindbergo sapną“) nepaliko laukto įspūdžio. Galbūt giliau pajausti, atsiskleisti artistei sutrukdė laiko stoka ar pernelyg lakoniška, abstrakčiai sukurta kompozicija? Kaip žinome, ne kiek-

vienam talentingam baleto solistui pavyksta atsiriboti nuo įgimtų ar įgytų duomenų, jam įprastų ir įvaldytų kanonų, persiorientuoti ir greitai adaptuotis šiuolaikinio šokio subtilybėse – tiesiog pritrūksta tam tikro lankstumo įsisavinant kitonišką kūno plastiką.

Tačiau taip byloja racionalus protas, o meninei raiškai svarbesnis perteikiamų pojūčių ir emocijų lygmuo. Prisipažinsiu – miniatiūroje „Prarastos sielos“ šokis nesuvirpino sielos.

Nustebino finalas

Netikėtai nuskambėjo finaliniai vakaro akordai, kai kiekvienas šokėjas nusilenkdamas pakartojo kurį nors jo pasirodymui būdingą judesių derinuką. „Šiltas“ atsisveikinimas, simpatiški reveransai, nors nebe originali, dažnai naudojama įvairiose šou programose apoteozė.

P.S. Nepaliauja stebinusi viską vienodai geranoriškai priimančios publikos reakcija – dažniausiai po spektaklio plojama atsistojus. Gal laikyti tokį elgesį tiesiog geru tolerancijos bruožu? Arba… Kadangi masiškai nebeteikiamos įspūdingos gėlių puokštės, į sceną nebenešami krepšeliai, tebūnie nors taip išreiškiama žiūrovų pagarba sunkiai, tačiau tinkamai nevertinamai teatralų – režisierių, choreografų, repetitorių, atlikėjų, scenografų, dizainerių ir kitų scenos meno kūrėjų veiklai.

Kopia karjeros laiptais Vokietijoje

Kopia karjeros laiptais Vokietijoje

Nijolė Jačėnienė

Klaipėdietis Almas Švilpa sėk-mingai kopia į profesines aukštumas Vokietijoje. Svetur gyvena jau 15 metų, o nuo 1996-ųjų yra Eseno muzikinio teatro solistas, operose atlieka pagrindines boso partijas.

Vokiečiai vadinami muzikų tauta, tad su dainininku kalbėjomės apie šalies muzikinį gyvenimą, kuriame jis aktyviai dalyvauja, apie kūrybinius ieškojimus ir atradimus.

Teatras vokiečiams – šventė

– Aalto muzikiniam teatrui Esene, kurio solistas esate, antrus metus iš eilės atitenka prestižinis kritikų Metų operos teatro titulas. Eseno miestas paskelbtas 2010-ųjų Europos kultūrų sostine. Ar vokiečiai pelnytai vadinami muzikų tauta ir iš tiesų labai domisi opera?

– Vokietijoje iš tiesų labai mėgstama opera, ja nuolat domimasi, daug premjerų. Vokiečiams teatrų lankymas yra šventė. Jie pažįsta atlikėjus, dirigentus, režisierius. Aktyvi ir muzikos kritika.

Vokietijoje – tankus valstybės ir miestų bei privačių teatrų tinklas. Šalyje yra apie 80 operos teatrų, valstybinių – gal 21, kelis išvardysiu: „Deutsche Oper”, „Deutsche Staatsoper” Berlyne, „Staatsopera” Drezdene, Hamburge, Miunchene ir kitur. Paminėtų miestų teatruose esu dainavęs, išskyrus Hamburgą.

Nuo mažens vaikai pratinami prie operos. Pavyzdžiui, mūsų teatre yra specialūs etatai – darbuotojai vykdo edukacinę veiką.

Bilietas į didžiąją sceną

– Kaip atsitiko, kad jūs susidomėjote dainavimu ir nusprendėte tapti operos solistu?

– Klaipėdoje įstojau į S.Šimkaus konservatoriją – mokymosi metai suteikė impulsą susipažinti su profesionaliu dainavimu iš arčiau – tai ir buvo bilietas į didžiąją sceną. Tačiau pirmą kartą rimtai su operiniu dainavimu susidūriau Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, studijuodamas pas prof. V.Prudnikovą. Pirmasis mano vaidmuo profesionalioje scenoje (LNOBT) buvo Bazilijus Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“.

– Ar iš karto dainavote bosu?

– Esu bosas visą laiką – užsienio scenoje 12 metų dainuoju boso repertuarą. Dabar jau subrendau – atlieku ir dramatinio baritono (bass-baritone) partijas, kurių esama Richardo Strausso, Richardo Wagnerio ir kitose operose.

– Kodėl išvykote į užsienį?

– Atsitiktinai. Visas gyvenimas vien atsitiktinumai: atsitiktinumas, kad įstojau į dainavimą Klaipėdoje. Atsitiktinumas, kad išvažiavau į Ciurichą – 1994 ar 1995 metais dalyvavau Yamaha‘os muzikos mokyklos (dainininkų) konkurse, laimėjau pirmąją vietą, prizas buvo koncertų turas Šveicarijoje. Per vieną koncertą mane išgirdo tuo metu jau keliolika metų ten gyvenusi lietuvė ir nukreipė pas operos direktorių, o po perklausos atsidūriau Ciuricho operos studijoje su stipendija. Ją baigęs pradėjau dainuoti Aalto muzikiniame teatre Esene.

Premjeros – kone kas mėnesį

– Kiek per sezoną jūsų teatre parengiama premjerų?

– Mažiausiai penkių operų, dar keturios – baleto.

– Ar didelis jūsų paties darbo krūvis?

– Pagal sutartį turiu limituotą spektaklių skaičių – 20 per metus, juos privalau sudainuoti. Žinoma, galiu dainuoti ir daugiau arba galiu pasakyti, kad turiu susitarimus su kitais Europos teatrais. 2010-aisiais savo teatre dainuosiu 60 spektaklių, už tuos 40 papildomų man bus mokama daugiau. Teatro nuostata tokia, kad, jeigu kolektyve yra reikalingas spektakliui balsas, didesnis honoraras mokamas savajam dainininkui, o ne pakviestajam. O tarp tų 20 privalomų spektaklių yra ir premjerinių, ir kitų, kurie rodomi iš anksčiau.

– Kokias naujas partijas atlikote praėjusį sezoną?

– Išmokau ir atlikau penkias naujas pagrindines partijas operose „Nabukas“ (Zacharijas), „Kunigaikštis Igoris“ (Kunigaikštis Igoris), „Fidelijas“ (Don Pizaras), „Reino auksas“ ir, „Valkirija“ (Votanas).

Reikia didelės ištvermės

– Kaip pavyko per tokį trumpą laikotarpį parengti net dviejų Wagnerio operų partijas?

–Manau, kad laipsniškai „ėjau“ į šią muziką. Pradėjau nuo mažų partijyčių Mozarto operose. Jei Dievas davė, ir dainininkas teisingai elgiasi, galima pamažu išvystyti savo balsą, tačiau, jei neapskaičiuosi jėgų, gali nebeatgauti formos, pertempti balsą. Dainininkui tai blogiausia, kas gali įvykti.

Wagnerio muzikos atlikimas reikalauja didelės ištvermės, nes operos ilgos, taip pat – didelės balso emisijos, nes kompozitoriaus orkestre per šimtą instrumentų, jie neturėtų užgožti tavo balso. Prie Wagnerio muzikos pratinausi palengva ir labai atsargiai.

Kada dainuoju, jaučiu, ar ta muzika tinka man, ar ne. Dar apie tai sprendžiu pagal kelis požymius: ar po spektaklio balsas nekimsta, ar galiu prakalbėti, ar noriu ir dar galiu dainuoti. Jei atsakymai teigiami, štai tada – viskas gerai.

– Ar nesiginčijate su dirigentu, jei nepatogu dainuoti, tarkime, jums netinkami tempai?

– (Juokiasi). Su dirigentu bet kuriuo atveju ginčytis beprasmiška. Geras dirigentas jaučia dainininką, jo kvėpavimą, moka „akompanuoti” – kur reikia, „pagros“ greičiau, „eis“ paskui tave. Jei dirigentas šių savybių neturi, ginčytis yra beprasmiška, jis paprasčiausiai tavęs nejaus… Po to recenzijose, aišku, gauna pylos ir dainininkas, ir dirigentas.

Tempai greitėja

– Ar jūsų teatras kviečiasi atlikėjus iš kitur?

– Taip, iš Europos ir kitų pasaulio operos teatrų. Mūsų trupėje yra 20 solistų dainininkų, bet neturime dramatinio soprano. Kartais ir dar kokio balso prireikia. Yra dainininkų, kurie turi universalius balsus, bet tokių maža.

– Koks vyrauja požiūris į muzikinio veikalo interpretaciją?

– Maestro Herbertas von Karajanas „Skrajojantį Olandą“ diriguodavo lėtai, ir tokia tradicija vokiečių teatre gyvavo 30 metų, nes kiti dirigentai paklusdavo jo autoritetui. Dabar visame pasaulyje pasikeitė nuostatos, ir vyrauja kita tendencija – apskritai muzikos atlikimo tempai greitėja, tradicijų-štampų nesilaikoma. Kiekvienas dirigentas, jei jis geras dirigentas, perskaito partitūrą savaip – pateikia savo variantą. Ir kritika gali pasakyti, kad tai yra Stefanas Solteszas, o ne Herbertas von Karajanas ar Jamesas Levinas.

– O kaip su Mozarto muzika?

– Mūsų dienomis Mozarto muziką siekiama atlikti veržliau. Žinoma, yra dainininkų ir dirigentų, kurie miega, taip pasitaiko visuose teatruose (juokiasi).

– Kokia kalba atliekamos italų, prancūzų, rusų kompozitorių operos, ar verčiate libretus į vokiečių kalbą?

– Mūsų teatre veikalai dainuojami tik originalo kalba, net ir rusų. Kitaip, manau, ir būti negali, nes kalbos, žodžio melodika glaudžiai susijusi su muzika.

„Don Žuanas“ – sensacija

– O kokios tendencijos vyrauja operos režisūroje?

– Turbūt visur režisieriai, kaip ir muzikantai, būna geri ir blogi. Vieni turi fantazijos, kiti ne. Toks įspūdis, kad Vakaruose režisieriai dažnai kuria kuo skandalingesnius pastatymus tam, kad išgarsėtų.

Labai įvairių atsiliepimų sulaukė mūsų „Don Žuanas“. Jo režisierius jaunas norvegas Stefanas Herheimas, debiutavęs Belinio operos „Puritonai“ pastatymu (2002 m.) mūsų teatre, pateikė naują ir netikėtą operos sprendimą. Beje, jį žurnalo „Opernwelt” („Operos pasaulis“) kritikai už „Don Žuano“ režisūrą išrinko geriausiu 2007 metų režisieriumi Vokietijoje, jis yra kviečiamas į garsiausius pasaulio operos teatrus.

Ar įsivaizduojate, kaip sunku sugalvoti ką nors nauja – Mozarto opera labai populiari, nuo premjeros laikų statyta šimtus tūkstančių kartų. Režisieriaus S.Herheimo „Don Žuano“ koncepcija, manau, sensacinga – scenos centre, ant rato, kuris sukasi, žiūrovai mato nuolat išnyrančius besikeičiančius įvairių bažnyčių altorius, prie kurių meldžiamasi… Nepertraukiamai vyksta veržlus judėjimas scenoje, vieną įvykį keičia kitas.

Šiame pastatyme dainuoju Leporelą, kuris įkūnija tamsiąją kunigo pusę. Per garsiąją ariją „ O madona! Matot šį katalogą? / Meilės nuotykiai jo surašyti…“ daliju šventąją auką. Tuo metu apsisuka ratas, žiūrovai mato besimeldžiančių moterų nugaras. Kai dainuoju „… Tarp blondinių ieško drovumo / Minkštaširdžio tyro kilnumo, / Tarp briunečių pastovumo / Na, o gal ir… vien saldumo…“ ir t.t., jos prie manęs pribėga, beveik negyvai užglamonėja, o arijos pabaigoje atgailauju, atsigulęs kryžiumi… Arba, kad ir Sekstetas, kuris atliekamas a la gospelas.

– Žiūrovai lanko „Don Žuaną“?

– Jo tiesiog reikalauja (juokiasi). Patekti neįmanoma, bilietai išpirkti keleriems metams į priekį.

Tikslas – žiūrovų reakcija

– Ar padeda vaidmenį kurti įvairūs režisūriniai triukai, efektai, ar trukdo?

– Jei nepagrįsti, dažniausiai trukdo. Na, tarkim, Wagnerio „Reino aukso“ režisūra, ji visiškai priešinga nei „Don Žuano“. Jau pati scenografijos koncepcija vulgari… Režisierius apie dainininkus negalvojo – plunžeris pakeltas į 4-5 metrų aukštį, taip sąlygiškai režisierius atskyrė dievo Votano ir nybelungo Albericho pasaulius – didžiulis nepatogumas dainuoti tokiame aukštyje ir žiūrėti į dirigentą iš viršaus, tik žingsnis į šoną – nebegirdi muzikos. Žurnale „Opernwelt” perskaičiau mintį, kad, kai režisieriai nieko esminio nesugalvoja, pradeda „vulgarinti“, o tada scenoje rodomi lytiniai santykiai, homoseksualumas – kas tik nori, nes vienintelis tikslas yra bet kokiomis priemonėmis sukelti žiūrovų reakciją. Kita vertus, sakoma, kad teatras ir yra emocijų žadintojas, blogiau, kai nėra jokių – nei teigiamų, nei neigiamų.

Šeimoje dainuoja visi

– Lietuvoje su jumis vieši žmona Jolanta ir dvylikametė dukrelė Kristina. Žmona yra profesionali dainininkė. Turbūt būtų keista, jei dukra taip pat nesvajotų apie dainininkės kelią?

– Taip, taip… Kristina turi tokią svajonę. Ji atmintinai dainuoja visas operų „Valkirija“, „Don Žuanas“ partijas.

– Visas?

– Ir vyrų, ir moterų. Kristina labai imli ir muzikali (šypsosi).

– Kur išleistumėte dukrą mokytis dainavimo?

– Dėl kokybės – tik į Lietuvą. Pradinis dainininkų parengimas Lietuvoje yra geresnis nei Vokietijoje, nes jie mokomi nuosekliai ir kruopščiai. Žinoma, svarbu ir kas yra tavo mokytojas. Tik po to galima būtų važiuoti į užsienį, nes ten daugiau dirbama savarankiškai. Bėda, kad Lietuvoje kainos už muzikinius mokslus tokios aukštos, beveik kaip Julliarde (Amerikos aukštoji menų mokykla). Tad kodėl nepagalvojus apie studijas ten?..

Dainininkas nuskubėjo į repeticiją… Tikėkimės, kad koncertai „Auksinės boso arijos“ ir „Wagneris pas Tomą Manną“ Klaipėdos muzikinio teatro XII operos ir simfoninės muzikos festivalyje „Muzikinis pajūris“ – tik pažinties su šiuo solistu pradžia, išaugsianti iki turiningo bendradarbiavimo ateityje.

Dailininkė, kuriai nuolat kyla klausimų

Dailininkė, kuriai nuolat kyla klausimų

Kristina Jokubavičienė

Rugpjūčio 6-ąją „Klaipėdos galerijoje“ atidaryta klaipėdietės dailininkės Angelinos Banytės tapybos paroda „Iš fragmentų“.

Priešingai tradicijai šioje gražų jubiliejų pažyminčioje parodoje autorė eksponuoja tik naujausias, pastarųjų vienų metų tapybines kompozicijas, kukliai nutylėdama visus kitus išskirtinius jau baigtus ar dar įgyvendinimo procese esančius svarbius monumentaliosios tapybos objektus, sukurtus per dešimtmetį nuo praėjusio jubiliejaus.

Iš pažįstamų daiktų

Paroda palieka stebėtinai vieningos ekspozicijos įspūdį ir liudija meninę dailininkės brandą, talentą bei stiprią kūrybinę potenciją.

Taigi iš kokių fragmentų šiandien dėsto vaizdinį pasaulį parodos autorė ir jubiliatė?

Iš labai paprastų ir pažįstamų daiktų, kurie nuolat „įsibrauna“ į jos kompozicijas. Pastaraisiais metais natiurmortus pamėgusi dailininkė turi keletą tokių daiktų, parinktų rūpestingai, kaip pasirenkami draugai. Efektingi metalo, stik-lo, keramikos indai keliauja iš vieno natiurmorto į kitą, kiekviename atrodo vis kitaip, atskleisdami netikėtas charakteristikas. Pasipūtęs, išdidus, nedrąsus, nusiminęs – kaip ir žmonės…

Apie A.Banytės natiurmortų objektus iš tikro galima kalbėti kaip apie personifikuotus „daiktų portretus“. Viename interviu dailininkė yra pasakiusi: „Į daiktus gali žiūrėti kada nori ir kiek nori. Dėl jų nereikia jaudintis, kaip tapant portretą jaudinuosi dėl žmogaus – ar nepavargo pozuoti, ar panašus“.

Sudėliojo į „skiautinius“

Natiurmortų fonuose buvę tekstilės fragmentai parodoje išaugo į savarankiškas kompozicijas: medžiagų atraižos, jaukios, margaraštės ir spalvingos, teptuku „sudėliotos” į didesnius ar mažesnius „skiautinius“, tapo dar vienu originaliu motyvu.

Plokščiai dekoratyvių tekstilės fragmentų ir apčiuopiamai tikroviškų daiktų priešinimas yra labai išraiškingas.

Puikus pirminis kompozicijų konstruktas bei spalviniai sprendimai suteikia drobėms emocionalumo, simbolinės prasmės.

Motyvai, detalės ir fragmentai A.Banytės kūryboje niekada nebuvo atsitiktiniai, parinkti vien dėl erdvės užpildymo, formalių komponavimo dalykų. Monumentalistės profesionalumas to neleistų net ir mažiausiame kūrinyje. Kaip ir autorės freskose ar mozaikose, iš frag-mentų klostosi efektingos dekoratyvios kompozicijos.

Į refleksijų lygmenį

Vis dėlto nereikia apsigauti – daiktai (ar kas kita tai būtų) nėra savitiksliai galinčioje pasirodyti iš pirmo žvilgsnio racionalia A.Banytės kūryboje. Per juos giliai atskleidžiami žmogiškieji santykiai ir jausmai. Kaip ir parodoje „Iš fragmentų“: per kasdieniškų indų, tekstilės skiaučių sąsajas ir spalvinę raišką esame perkeliami į nuotaikų, būsenų, refleksijų lygmenį, kuriame realybė pasiduoda neribotai kūrėjo vaizduotei.

Daiktų ir skiaučių tarpusavio dialogu remiasi visa parodos scenografija, autorės rūpestingai apgalvota – monumentalaus sumanymo įspūdis neprapuola net nedidelėje galerijos erdvėje.