Kopia karjeros laiptais Vokietijoje

Kopia karjeros laiptais Vokietijoje

Nijolė Jačėnienė

Klaipėdietis Almas Švilpa sėk-mingai kopia į profesines aukštumas Vokietijoje. Svetur gyvena jau 15 metų, o nuo 1996-ųjų yra Eseno muzikinio teatro solistas, operose atlieka pagrindines boso partijas.

Vokiečiai vadinami muzikų tauta, tad su dainininku kalbėjomės apie šalies muzikinį gyvenimą, kuriame jis aktyviai dalyvauja, apie kūrybinius ieškojimus ir atradimus.

Teatras vokiečiams – šventė

– Aalto muzikiniam teatrui Esene, kurio solistas esate, antrus metus iš eilės atitenka prestižinis kritikų Metų operos teatro titulas. Eseno miestas paskelbtas 2010-ųjų Europos kultūrų sostine. Ar vokiečiai pelnytai vadinami muzikų tauta ir iš tiesų labai domisi opera?

– Vokietijoje iš tiesų labai mėgstama opera, ja nuolat domimasi, daug premjerų. Vokiečiams teatrų lankymas yra šventė. Jie pažįsta atlikėjus, dirigentus, režisierius. Aktyvi ir muzikos kritika.

Vokietijoje – tankus valstybės ir miestų bei privačių teatrų tinklas. Šalyje yra apie 80 operos teatrų, valstybinių – gal 21, kelis išvardysiu: „Deutsche Oper”, „Deutsche Staatsoper” Berlyne, „Staatsopera” Drezdene, Hamburge, Miunchene ir kitur. Paminėtų miestų teatruose esu dainavęs, išskyrus Hamburgą.

Nuo mažens vaikai pratinami prie operos. Pavyzdžiui, mūsų teatre yra specialūs etatai – darbuotojai vykdo edukacinę veiką.

Bilietas į didžiąją sceną

– Kaip atsitiko, kad jūs susidomėjote dainavimu ir nusprendėte tapti operos solistu?

– Klaipėdoje įstojau į S.Šimkaus konservatoriją – mokymosi metai suteikė impulsą susipažinti su profesionaliu dainavimu iš arčiau – tai ir buvo bilietas į didžiąją sceną. Tačiau pirmą kartą rimtai su operiniu dainavimu susidūriau Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, studijuodamas pas prof. V.Prudnikovą. Pirmasis mano vaidmuo profesionalioje scenoje (LNOBT) buvo Bazilijus Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“.

– Ar iš karto dainavote bosu?

– Esu bosas visą laiką – užsienio scenoje 12 metų dainuoju boso repertuarą. Dabar jau subrendau – atlieku ir dramatinio baritono (bass-baritone) partijas, kurių esama Richardo Strausso, Richardo Wagnerio ir kitose operose.

– Kodėl išvykote į užsienį?

– Atsitiktinai. Visas gyvenimas vien atsitiktinumai: atsitiktinumas, kad įstojau į dainavimą Klaipėdoje. Atsitiktinumas, kad išvažiavau į Ciurichą – 1994 ar 1995 metais dalyvavau Yamaha‘os muzikos mokyklos (dainininkų) konkurse, laimėjau pirmąją vietą, prizas buvo koncertų turas Šveicarijoje. Per vieną koncertą mane išgirdo tuo metu jau keliolika metų ten gyvenusi lietuvė ir nukreipė pas operos direktorių, o po perklausos atsidūriau Ciuricho operos studijoje su stipendija. Ją baigęs pradėjau dainuoti Aalto muzikiniame teatre Esene.

Premjeros – kone kas mėnesį

– Kiek per sezoną jūsų teatre parengiama premjerų?

– Mažiausiai penkių operų, dar keturios – baleto.

– Ar didelis jūsų paties darbo krūvis?

– Pagal sutartį turiu limituotą spektaklių skaičių – 20 per metus, juos privalau sudainuoti. Žinoma, galiu dainuoti ir daugiau arba galiu pasakyti, kad turiu susitarimus su kitais Europos teatrais. 2010-aisiais savo teatre dainuosiu 60 spektaklių, už tuos 40 papildomų man bus mokama daugiau. Teatro nuostata tokia, kad, jeigu kolektyve yra reikalingas spektakliui balsas, didesnis honoraras mokamas savajam dainininkui, o ne pakviestajam. O tarp tų 20 privalomų spektaklių yra ir premjerinių, ir kitų, kurie rodomi iš anksčiau.

– Kokias naujas partijas atlikote praėjusį sezoną?

– Išmokau ir atlikau penkias naujas pagrindines partijas operose „Nabukas“ (Zacharijas), „Kunigaikštis Igoris“ (Kunigaikštis Igoris), „Fidelijas“ (Don Pizaras), „Reino auksas“ ir, „Valkirija“ (Votanas).

Reikia didelės ištvermės

– Kaip pavyko per tokį trumpą laikotarpį parengti net dviejų Wagnerio operų partijas?

–Manau, kad laipsniškai „ėjau“ į šią muziką. Pradėjau nuo mažų partijyčių Mozarto operose. Jei Dievas davė, ir dainininkas teisingai elgiasi, galima pamažu išvystyti savo balsą, tačiau, jei neapskaičiuosi jėgų, gali nebeatgauti formos, pertempti balsą. Dainininkui tai blogiausia, kas gali įvykti.

Wagnerio muzikos atlikimas reikalauja didelės ištvermės, nes operos ilgos, taip pat – didelės balso emisijos, nes kompozitoriaus orkestre per šimtą instrumentų, jie neturėtų užgožti tavo balso. Prie Wagnerio muzikos pratinausi palengva ir labai atsargiai.

Kada dainuoju, jaučiu, ar ta muzika tinka man, ar ne. Dar apie tai sprendžiu pagal kelis požymius: ar po spektaklio balsas nekimsta, ar galiu prakalbėti, ar noriu ir dar galiu dainuoti. Jei atsakymai teigiami, štai tada – viskas gerai.

– Ar nesiginčijate su dirigentu, jei nepatogu dainuoti, tarkime, jums netinkami tempai?

– (Juokiasi). Su dirigentu bet kuriuo atveju ginčytis beprasmiška. Geras dirigentas jaučia dainininką, jo kvėpavimą, moka „akompanuoti” – kur reikia, „pagros“ greičiau, „eis“ paskui tave. Jei dirigentas šių savybių neturi, ginčytis yra beprasmiška, jis paprasčiausiai tavęs nejaus… Po to recenzijose, aišku, gauna pylos ir dainininkas, ir dirigentas.

Tempai greitėja

– Ar jūsų teatras kviečiasi atlikėjus iš kitur?

– Taip, iš Europos ir kitų pasaulio operos teatrų. Mūsų trupėje yra 20 solistų dainininkų, bet neturime dramatinio soprano. Kartais ir dar kokio balso prireikia. Yra dainininkų, kurie turi universalius balsus, bet tokių maža.

– Koks vyrauja požiūris į muzikinio veikalo interpretaciją?

– Maestro Herbertas von Karajanas „Skrajojantį Olandą“ diriguodavo lėtai, ir tokia tradicija vokiečių teatre gyvavo 30 metų, nes kiti dirigentai paklusdavo jo autoritetui. Dabar visame pasaulyje pasikeitė nuostatos, ir vyrauja kita tendencija – apskritai muzikos atlikimo tempai greitėja, tradicijų-štampų nesilaikoma. Kiekvienas dirigentas, jei jis geras dirigentas, perskaito partitūrą savaip – pateikia savo variantą. Ir kritika gali pasakyti, kad tai yra Stefanas Solteszas, o ne Herbertas von Karajanas ar Jamesas Levinas.

– O kaip su Mozarto muzika?

– Mūsų dienomis Mozarto muziką siekiama atlikti veržliau. Žinoma, yra dainininkų ir dirigentų, kurie miega, taip pasitaiko visuose teatruose (juokiasi).

– Kokia kalba atliekamos italų, prancūzų, rusų kompozitorių operos, ar verčiate libretus į vokiečių kalbą?

– Mūsų teatre veikalai dainuojami tik originalo kalba, net ir rusų. Kitaip, manau, ir būti negali, nes kalbos, žodžio melodika glaudžiai susijusi su muzika.

„Don Žuanas“ – sensacija

– O kokios tendencijos vyrauja operos režisūroje?

– Turbūt visur režisieriai, kaip ir muzikantai, būna geri ir blogi. Vieni turi fantazijos, kiti ne. Toks įspūdis, kad Vakaruose režisieriai dažnai kuria kuo skandalingesnius pastatymus tam, kad išgarsėtų.

Labai įvairių atsiliepimų sulaukė mūsų „Don Žuanas“. Jo režisierius jaunas norvegas Stefanas Herheimas, debiutavęs Belinio operos „Puritonai“ pastatymu (2002 m.) mūsų teatre, pateikė naują ir netikėtą operos sprendimą. Beje, jį žurnalo „Opernwelt” („Operos pasaulis“) kritikai už „Don Žuano“ režisūrą išrinko geriausiu 2007 metų režisieriumi Vokietijoje, jis yra kviečiamas į garsiausius pasaulio operos teatrus.

Ar įsivaizduojate, kaip sunku sugalvoti ką nors nauja – Mozarto opera labai populiari, nuo premjeros laikų statyta šimtus tūkstančių kartų. Režisieriaus S.Herheimo „Don Žuano“ koncepcija, manau, sensacinga – scenos centre, ant rato, kuris sukasi, žiūrovai mato nuolat išnyrančius besikeičiančius įvairių bažnyčių altorius, prie kurių meldžiamasi… Nepertraukiamai vyksta veržlus judėjimas scenoje, vieną įvykį keičia kitas.

Šiame pastatyme dainuoju Leporelą, kuris įkūnija tamsiąją kunigo pusę. Per garsiąją ariją „ O madona! Matot šį katalogą? / Meilės nuotykiai jo surašyti…“ daliju šventąją auką. Tuo metu apsisuka ratas, žiūrovai mato besimeldžiančių moterų nugaras. Kai dainuoju „… Tarp blondinių ieško drovumo / Minkštaširdžio tyro kilnumo, / Tarp briunečių pastovumo / Na, o gal ir… vien saldumo…“ ir t.t., jos prie manęs pribėga, beveik negyvai užglamonėja, o arijos pabaigoje atgailauju, atsigulęs kryžiumi… Arba, kad ir Sekstetas, kuris atliekamas a la gospelas.

– Žiūrovai lanko „Don Žuaną“?

– Jo tiesiog reikalauja (juokiasi). Patekti neįmanoma, bilietai išpirkti keleriems metams į priekį.

Tikslas – žiūrovų reakcija

– Ar padeda vaidmenį kurti įvairūs režisūriniai triukai, efektai, ar trukdo?

– Jei nepagrįsti, dažniausiai trukdo. Na, tarkim, Wagnerio „Reino aukso“ režisūra, ji visiškai priešinga nei „Don Žuano“. Jau pati scenografijos koncepcija vulgari… Režisierius apie dainininkus negalvojo – plunžeris pakeltas į 4-5 metrų aukštį, taip sąlygiškai režisierius atskyrė dievo Votano ir nybelungo Albericho pasaulius – didžiulis nepatogumas dainuoti tokiame aukštyje ir žiūrėti į dirigentą iš viršaus, tik žingsnis į šoną – nebegirdi muzikos. Žurnale „Opernwelt” perskaičiau mintį, kad, kai režisieriai nieko esminio nesugalvoja, pradeda „vulgarinti“, o tada scenoje rodomi lytiniai santykiai, homoseksualumas – kas tik nori, nes vienintelis tikslas yra bet kokiomis priemonėmis sukelti žiūrovų reakciją. Kita vertus, sakoma, kad teatras ir yra emocijų žadintojas, blogiau, kai nėra jokių – nei teigiamų, nei neigiamų.

Šeimoje dainuoja visi

– Lietuvoje su jumis vieši žmona Jolanta ir dvylikametė dukrelė Kristina. Žmona yra profesionali dainininkė. Turbūt būtų keista, jei dukra taip pat nesvajotų apie dainininkės kelią?

– Taip, taip… Kristina turi tokią svajonę. Ji atmintinai dainuoja visas operų „Valkirija“, „Don Žuanas“ partijas.

– Visas?

– Ir vyrų, ir moterų. Kristina labai imli ir muzikali (šypsosi).

– Kur išleistumėte dukrą mokytis dainavimo?

– Dėl kokybės – tik į Lietuvą. Pradinis dainininkų parengimas Lietuvoje yra geresnis nei Vokietijoje, nes jie mokomi nuosekliai ir kruopščiai. Žinoma, svarbu ir kas yra tavo mokytojas. Tik po to galima būtų važiuoti į užsienį, nes ten daugiau dirbama savarankiškai. Bėda, kad Lietuvoje kainos už muzikinius mokslus tokios aukštos, beveik kaip Julliarde (Amerikos aukštoji menų mokykla). Tad kodėl nepagalvojus apie studijas ten?..

Dainininkas nuskubėjo į repeticiją… Tikėkimės, kad koncertai „Auksinės boso arijos“ ir „Wagneris pas Tomą Manną“ Klaipėdos muzikinio teatro XII operos ir simfoninės muzikos festivalyje „Muzikinis pajūris“ – tik pažinties su šiuo solistu pradžia, išaugsianti iki turiningo bendradarbiavimo ateityje.

Dailininkė, kuriai nuolat kyla klausimų

Dailininkė, kuriai nuolat kyla klausimų

Kristina Jokubavičienė

Rugpjūčio 6-ąją „Klaipėdos galerijoje“ atidaryta klaipėdietės dailininkės Angelinos Banytės tapybos paroda „Iš fragmentų“.

Priešingai tradicijai šioje gražų jubiliejų pažyminčioje parodoje autorė eksponuoja tik naujausias, pastarųjų vienų metų tapybines kompozicijas, kukliai nutylėdama visus kitus išskirtinius jau baigtus ar dar įgyvendinimo procese esančius svarbius monumentaliosios tapybos objektus, sukurtus per dešimtmetį nuo praėjusio jubiliejaus.

Iš pažįstamų daiktų

Paroda palieka stebėtinai vieningos ekspozicijos įspūdį ir liudija meninę dailininkės brandą, talentą bei stiprią kūrybinę potenciją.

Taigi iš kokių fragmentų šiandien dėsto vaizdinį pasaulį parodos autorė ir jubiliatė?

Iš labai paprastų ir pažįstamų daiktų, kurie nuolat „įsibrauna“ į jos kompozicijas. Pastaraisiais metais natiurmortus pamėgusi dailininkė turi keletą tokių daiktų, parinktų rūpestingai, kaip pasirenkami draugai. Efektingi metalo, stik-lo, keramikos indai keliauja iš vieno natiurmorto į kitą, kiekviename atrodo vis kitaip, atskleisdami netikėtas charakteristikas. Pasipūtęs, išdidus, nedrąsus, nusiminęs – kaip ir žmonės…

Apie A.Banytės natiurmortų objektus iš tikro galima kalbėti kaip apie personifikuotus „daiktų portretus“. Viename interviu dailininkė yra pasakiusi: „Į daiktus gali žiūrėti kada nori ir kiek nori. Dėl jų nereikia jaudintis, kaip tapant portretą jaudinuosi dėl žmogaus – ar nepavargo pozuoti, ar panašus“.

Sudėliojo į „skiautinius“

Natiurmortų fonuose buvę tekstilės fragmentai parodoje išaugo į savarankiškas kompozicijas: medžiagų atraižos, jaukios, margaraštės ir spalvingos, teptuku „sudėliotos” į didesnius ar mažesnius „skiautinius“, tapo dar vienu originaliu motyvu.

Plokščiai dekoratyvių tekstilės fragmentų ir apčiuopiamai tikroviškų daiktų priešinimas yra labai išraiškingas.

Puikus pirminis kompozicijų konstruktas bei spalviniai sprendimai suteikia drobėms emocionalumo, simbolinės prasmės.

Motyvai, detalės ir fragmentai A.Banytės kūryboje niekada nebuvo atsitiktiniai, parinkti vien dėl erdvės užpildymo, formalių komponavimo dalykų. Monumentalistės profesionalumas to neleistų net ir mažiausiame kūrinyje. Kaip ir autorės freskose ar mozaikose, iš frag-mentų klostosi efektingos dekoratyvios kompozicijos.

Į refleksijų lygmenį

Vis dėlto nereikia apsigauti – daiktai (ar kas kita tai būtų) nėra savitiksliai galinčioje pasirodyti iš pirmo žvilgsnio racionalia A.Banytės kūryboje. Per juos giliai atskleidžiami žmogiškieji santykiai ir jausmai. Kaip ir parodoje „Iš fragmentų“: per kasdieniškų indų, tekstilės skiaučių sąsajas ir spalvinę raišką esame perkeliami į nuotaikų, būsenų, refleksijų lygmenį, kuriame realybė pasiduoda neribotai kūrėjo vaizduotei.

Daiktų ir skiaučių tarpusavio dialogu remiasi visa parodos scenografija, autorės rūpestingai apgalvota – monumentalaus sumanymo įspūdis neprapuola net nedidelėje galerijos erdvėje.

Apie Aurorą ir Užupį

Apie Aurorą ir Užupį

Mindaugas Skudutis

tapytojas

Uostamiesčio Baroti galerijoje iki rugsėjo 10-osios svečiuojasi vilnietės tapytojos Auroros Petrulytės paveikslų paroda.

Sugrįžo tyliai

Įdomus dalykas yra žmonių gyvenimas. Vieni kaip žuvelės blaškosi upės tėkmėje, norėdami kažką kažkam įrodyti, kiti ramiai, tyliai atlieka savo kasdienio gyvenimo žygdarbį.

Dažniausiai pastebime tik tuos, kurie garsiai šaukia apie save, o tuo metu šalia mūsų gyvena žmonės, kurie ne prastesni už kitus, tačiau jie nežinomi, nes yra kuk-lūs. Nors jie gyvena turtingą dvasinį gyvenimą ir yra verti, kad apie juos būtų kalbama. Tokios mintys man kilo pamačius A.Petrulytės paveikslus.

Gyvena Aurora Vilniuje, Užupyje, romantiškoje Krivių gatvelėje, mansardoje virš pašto. Kartais ją sutinku eidamas Užupiu, tai su mama, tai su dukra Ievute. Aurora visada nusišypso pamačiusi mane, nes mes seni pažįstami, pakalbame apie šį bei tą ir vėl keliaujame savais keliais.

Mes buvome kursiokai, kartu mokėmės anuomečiame Vilniaus dailės institute tapybos pas V.Karatajų. Tais laikais tapyba buvo laikoma vyriška profesija, o į merginas tapytojas dažnai buvo žiūrima šiek tiek atlaidžiai (tokia buvo V.Karatajaus pozicija), mat sukūrusios šeimas jos paprastai tyliai pasitraukdavo iš meninio gyvenimo.

Aurora, baigusi studijas, irgi pradingo, nedalyvavo parodose, užsidarė šeimyninių problemų rate, tačiau meninės prigimties buitis neužgesino ir, praėjus kuriam laikui, ji gražiai atsiskleidė jos paveiksluose.

Iš vidinės būtinybės

Visi A.Petrulytės paveikslai vaizduoja Užupio motyvus. Muzikiniais terminais kalbant, juos galima būtų pavadinti Užupio variacijomis. Paveikslų pavadinimai irgi užupietiški: „Tiltas per Vilnelę“,„Malūnų gatvelė“, „Užupis“, „Krivių gatvė“, „Vilnelės krantas“ ir kt.

Nežinau, sąmoningai ar ne, Aurora paveiksluose nevaizduoja nė vienos šiuolaikinio gyvenimo detalės. Jai visai neįdomus šiuolaikiškumas: vitrinų blizgesys, reklamos, automobiliai.

Tokie dalykai jai tarsi neegzistuoja. Todėl kai kam gali atrodyti, kad paveikslai nutapyti nežinia kada: dabar, prieš 20 ar prieš 100 metų. Tame aš įžiūriu tam tikrą sąmoningą dailininkės poziciją: gyvenimas trumpas, o menas – amžinas. Ne šiuolaikinės technologijos ar šiuolaikinės detalės lemia kūrinio išliekamąją vertę. Greičiau atvirkščiai. Paklusdami nežmoniškam gyvenimo tempui, mes dažniausiai prarandame pačią esmę – gyvenimo kokybę.

Atkreipiau dėmesį, kad visi jos darbai nedidelio formato, labai paprasti, labai intymūs, nutapyti iš vidinės būtinybės, kai kurie ant senos prastos drobės, kiti ant nedidelių faneros gabalėlių, tikriausiai tapyti tada, kai netapyti buvo neįmanoma. Netikslinga būtų šiuos paveikslus analizuoti akademiniu aspektu, juos tiesiog reikia matyti, jais gėrėtis.

Raktas – šviesa

Mano nuomone, A.Petrulytės paveiksluose svarbiausia yra šviesa. Ji yra raktas į jos kūrybą.

Norint teisingai suvokti jos darbus, reikia pamatyti, kaip subtiliai ji perteikia šviesos ir šešėlių žaismą švelniais šiltų ir šaltų spalvų potėpiais. Šilta šviesa virpa pro plikas medžių šakas, tirpina architektūros kontūrus, kuria ypatingą miesto atmosferą.

Peizažuose be galo daug moteriško jausmingumo, struktūriniai elementai svarbūs kiekvieno paveikslo kompozicijai, vos juntami, kartais pažymėti tik vienu kitu štrichu, tačiau jie niekada galutinai neišnyksta impresionistiniame šviesos mirgėjime.

Paveikslų koloritas šiltas, jaukus. Atrodo, kad dailininkei labiausiai patinka vėlyvas ruduo, kai medžiai jau be lapų, bet dar švelniai šviečia saulė ir oras dar nešaltas.

Tada gamtoje atsiranda ypatinga žodžiais nenusakoma melancholiška laukimo nuotaika, kurią ir siekia perteikti savo paveiksluose autorė.

Neturiu tikslo nei labai girti, nei labai kritikuoti Auroros paveikslų.

Tiesiog noriu pasidžiaugti, kad dar yra žmonių, turinčių tvirtą vertybinę orientaciją, nepasiduodančių mados vėjams, kurie šiame beprotiškame pasaulyje ne vienam gudruoliui susuka galvą. Kūrybinės sėkmės tau, Aurora.

Vilnius, 2009 m. rugpjūtis

Odinės Jurgos istorijos uostamiestyje

Odinės Jurgos istorijos uostamiestyje

Rūta Jakštonienė

Jaunoji kūrėja Jurga Sutkutė – viena iš šių metų „Mados infekcijos” laimėtojų, kūrė Klaipėdos meno kiemo kūrybinėse dirbtuvėse ir „Kultūrpolyje” pristatė savo kolekciją-instaliaciją „Kabura”.

Tyrinėjo pro mikroskopą

J.Sutkutė, Šiaulių universitete įgijusi dailės magistro laipsnį, aktyviai kuria, dalyvauja parodose, kuruoja įvairius projektus. Šiuo metu menininkė dirba Šiaulių dailės galerijoje. Pagrindinė kūrėjos medžiaga – oda. Šiemet festivalyje „Mados infekcija“ pristačiusi kolekciją „Kabura“ J.Sutkutė laimėjo antrąją vietą.

Parodos Klaipėdoje laiką – nuo liepos 16-osios iki rugpjūčio 4-osios J.Sutkutė jos pašonėje įsirengė odos anatomijos meninio tyrinėjimo laboratoriją – tyrinėjo pro mikroskopą daiktus, jų paviršius, įdėmiai žvelgė į save bei aplinką ir atspindėjo savo įspūdžius miniatiūriniuose odos objektuose. Visi, tuo metu užsukę į kūrybines dirbtuves, turėjo progą dalyvauti kūrybiniame procese. Menininkės tyrinėjimų rezultatai tapo savotišku dienoraščiu ir buvo eksponuojami kūrybinių dirbtuvių lange.

Tarsi odiniame dėkle

…Kas šiandien gali apsaugoti mus nuo įvairiausiais pavidalais kasdien atakuojančio akustinio ir vizualaus triukšmo, grasinančio nugramzdinti pasąmonę žemiau „vaterlinijos“, ribos, kurią peržengus kyla neišvengiama grėsmė paskęsti banalumo, cinizmo, abejingumo visam kam vandenyne? Kokia galimybė profaniškos kultūros, degraduojančios natūros pasaulyje išlikti savimi, neprarasti elementarių socialinio bendravimo įgūdžių? Pirma mintis – atsiriboti, užsidaryti, apsišarvuoti. „Įlįsti į dėklą“, – patartų menininkė J.Sutkutė.

„Kabura”, išvertus iš rusų kalbos, reiškia dėklą, t. y. nedidelę talpą, kurioje gali būti laikomas, pavyzdžiui, ginklas arba tai, kas tik ateina į galvą ir, žinoma, atitinka kaburos formą. Žvelgiant į J.Sutkutės sukurtus objektus iš odos – kabančias ant sienų prijuostes-šarvus, tvarkingai išrikiuotus ilgus aulinius batus, – kyla mintis, kad tai ne šiaip utilitarios paskirties daiktai, o kūno priedanga, šarvai nuo realių ar menamų agresijų. Tais objektais autorė lyg ir užsimena apie jų dėvėjimo ar avėjimo galimumą, betgi ryški pastarųjų stilizacija, jų atsiradimas galerijos erdvėje, t. y. tapimas eksponatais šią utilitarią funkciją negailestingai sunaikina, – objektai virsta į kažką, turintį apsaugai, gynybai, atsiribojimui skirtas formas. Tokioje transformacijoje, metafiziniame virsme Jurgos objektai tampa tarsi laikinu būstu, saugia priebėga, dėklu („kabura“) įstatymų ir pareigų pasaulyje bandančiam prisitaikyti individui.

Kitas suvokimo variantas

Tačiau skulptūriški, nejudrūs, kampuoti Jurgos kuriamų objektų pavidalai gali konstruoti ir atvirkštinį jų suvokimo variantą. Pastarasis odines žmogaus ūgiui pritaikytas bei garderobo detales pakartojančias „kaburų“ formas leistų traktuoti kaip judesius, pojūčius, sąmonę varžančius ankštus šarvus. Naujame kontekste odiniai objektai būtų suvokiami kaip brutalios dabarties būsenų atspindys, kaip klaustrofobiška erdvė kiek-vieno mūsų natūrai.

Jurgos a la švarkas, a la prijuostė, a la bra ir unisex auliniai – tarsi nestandartinės, grubios formos, kuriose retkarčiais saugų prieglobstį, o gal grėsme ir prievarta alsuojantį kalėjimą ras protinga gyvybės forma – žmogus. Būtent jo egzistavimo visatoje short story galima atsekti monumentalių „kaburų” pavidaluose. Šioje istorijoje gal ne tiek svarbu forma, kiek turinys.