Oh Happy day!

Iš humanitarinio emigranto dienoraščio

Oh Happy day!

Rimantas Kmita

Sekmadienis

Jau penktadienio antroje pusėje pradėjau suprasti, kad savaitgalis čia yra kažkas tokio švento ir intymaus, svarbaus ir nepakartojamo. Visi visur tik ir linki gero savaitgalio, ir tu pradedi galvoti, kad iš tiesų jie savaitgaliais daro kažką tokio.

Todėl visai nenustebau gavęs pasiūlymą sekmadienį popiet pasidairyt po miestelio apylinkes. Žinoma, aš neprivaląs sutikti, rašo vokietė, bet kadangi nepažįstu miestelio ir jo apylinkių, tai beveik ir turiu sutikti. Per daug ir nesipriešinu, reikia juk bendrauti su žmonėmis.

Diena apgaulingai graži. Šilta, bet vėjas. Važiuojam prie jūros, perkam žuvų bandeles, einam prie molo. Lenkė su vienais marškinėliais, jos išblyškus oda visa pašiurpus, danas – su džinsiniu švarku, po juo užtraukiamas puloveris, po juo rudas megztinėlis, po juo marškiniai, o po marškiniais jau nieko nematau, bet esu įsitikinęs – ten apatiniai marškinėliai. Aš ir vokietė arčiau lenkės. Galvoju, duočiau aš savo megztinį tai lenkei, bet pagalvoju apie savo sveikatos draudimą ir susilaikau. Apkabinčiau, gausis netaktas. Šiais laikais geriau matyti kančią, bet likti korektišku. Žodžiu, lenkė sako, kad jai viskas gerai, bet gerai nėra net man.

Danas, antrasis, džiaugiasi pigiai gavęs naudotą dviratį. Blyškiai lelijavą. Matau, kad man su dviračiu visai pasisekė.

Besibaigiančiame sekmadieniniame turguje iš automobilio pardavinėja gėles. Čia visi pardavėjai su mikrofonais, kaip kokios Brytney Spears. Taip jie vaikšto po savo vilkikus, šneka kažką, visus juokina ir pardavinėja. Tas gėlių pardavėjas čia malasi visą dieną, pardavinėja savo gėles po penkiolika eurų, šneka šiaurietiška tarme, bet vokietė sako, kad jis taip nieko rišliai ir nesuriša. Bet štai tą jau suprantam visi. Pasiima tokią didelę su dviem puikiais žiedais gėlės vazoną ir meta jį tokiai senelei po kojom – va jūsų gėlės! Vaikučiai dar bando ją susemti, o jis – kaput, kaput… Vienžo, visi susižvalgo, visai jau, galvoja. Ko norėt, parištum kokiam žemaičiui mikrofoną, visą dieną, visą gyvenimą lieptum gėles vilkikais pardavinėt, viską ištaškytų.

Vietiniai kurortai apžiūrėti, pasėdim kavinėj, galiausiai vokietė, išpažinusi katalikų tikėjimą, pasiūlo eiti į kažkokią evangelikų bažnyčią-nebažnyčią, pasiklausyti gospelų… Aš išlenkęs bokalą juodo puikaus alaus, žinoma, abejoju. Vokietė į mane irgi nepatikliai žiūri, visas viltis deda į lenkę, nes danas jau plaunasi. Aš dar vis dvejoju, atseit lydžiu jas, bet lemiamu momentu pasakau – eisiu. Įdomūs gi tie evangelikai, išmetė iš bažnyčių Mariją, pasikabino Liuterį. Lygių galimybių visuomenėje katalikai šiuo požiūriu atrodo kur kas liberalesni.

Va, rodo, bus čia. Prie įėjimo būriuojasi žmonės, kai kurie apsirengę gospelo atlikėjų apsiaustais, iš po kurių matosi sportbačiai ir kitokia liaudiška avalynė, kai kurie spaudžia mums rankas, įeinam į gana nedidelę patalpą, ant baltos sienos kabo kryžius, šviestuvai irgi kryžiaus formos.

Patalpos pasieniuose – stalai su sumuštiniais, vaisiais, Coca cola, mineraliniu…

Dainininkai panašūs į blogai išauklėtus Dainų dainelės atlikėjus – ką dainuoja, tą ir rodo: kaip Jėzus ateina į jų širdis, kaip jie plotų, jei Viešpats jiems lieptų, kaip šauktų, jei Viešpats jiems lieptų, ir galiausiai, kaip jie šokinėtų, jei Viešpats jiems lieptų. Jei Viešpats lieptų, šokinėčiau ir aš, bet užtenka ir vieno diriguojančio vaikino mosto salei, ir mes jau visi šokinėjam bei plojam. Imu suprasti, kad sumuštiniai, ir toli gražu ne vegetariški, čia nėra šiaip sau.

Lengvai seksualiai apsirengusi mergina Patricijos Kaas lūpomis perskaito referatą apie tai, kaip juodaodžiai vergai Valstijose krikščionybėje atpažino savo likimą ir ją išpažino, ir išpažindami traukė gospelus… Kažkoks vaikiukas salės (bažnyčios?) gale pasako Amen ir visi krizena į saują.

Ką gi, Jėzus yra karalių karalius, praneša mums praplikęs ponas donkichotiškais ūsais ir barzdele iš paskutinės giesminykų eilės, taip ir giedam: Jėzus yra karalių karalius! Coca cola! Aleliuja!

Niekada nebuvau pagalvojęs, kad gospelai yra vienos banalybės, turiu omeny tekstus. Kodėl juodaodžiai galėjo dainuoti apie tai, kaip jiems visiems bus gerai, galiu suprasti. Bet giedoti banalybes yra nuodėmė! Sumuštiniai su kiaušiniais, su dešra, su sūriu, visą laiką burnoje kaupiasi seilės, jokių paveikslų, kad netrukdytų kontempliuoti paslaptis, bet kontempliuojamos banalybės ir skrandžio spazmai. Pasiimtų kokį koaną, kurių Jėzus, nebūdamas joks ten karalių karalius, yra pabarstęs. Bet ne, geriau dainuoti: O Coca cola, tu man geriausia! Oh Happy Day…

Taip aš patyriau, kuo vokiečiai užsiiminėja savaitgaliais.

Dar prisiminiau, kad šeštadienį Viešpats mane skaudžiai nubaudė – niekaip neatidarė Bernardinų puslapyje esančio komentaro Jono evangelijos eilutėms: „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda“ (Jn 6, 60-69). Ot būč galėjęs tiems atsimetėliams pamokslą išdrožt apie sumuštinius ir Coca cola bažnyčioj (?)! Bet neteko.

Pirmadienis

Kitą rytą prie Istorijos fakulteto, kur yra mūsų biuras, susitinku savo kaimyną, tas sėdi prieš saulę ir klausia – na, ar apturėjai gerą savaitgalį?

Tai aišku. Ir visi kiti klausia, kaip man sekasi. Man viskas gerai, turiu kur gyventi, nusipirkau dviratį. Negi sakysi, kad kelinta para miegi su drabužiais, dėl to atsikeli penktą valandą, nes pasidaro šalta, pinigai baigėsi, stipkė už savaitės, dieną karšta, o tavo vadovu čia paskyrė, švelniai tariant, ne patį maloniausią tipą ir niekaip negalima jo pakeisti, nu nebent jeigu jau bus visai blogai. Tai dabar sėdžiu ir laukiu, kol bus visai blogai.

Ir va, va, va, jau į pavakarę pradedu sulaukti. Dabar paklauskit, kaip man sekasi. Nė viena naršyklė negroja man radijo transliacijos su LKL finalo pirmomis rungtynėmis. Klasika, prašau, eina kuo puikiausiai, Pasaulio ir Lietuvos koncertų salėse. O Siemens arenoje negalėtumėt? Ne, negalėtumėm, the server is busy or not online. Try again later. Džiugu. Kas belieka, išgert grappos ir dainuot balkone Oh Happy Day…

Vienžo. Taip ir reikėjo iš karto daryt. Bet tai ne, dar nueisiu užsikaisiu arbatos. Į savo naujai nusipirktą Coffe Maker. Tai dabar pasakykit, ar jis suskilo todėl, kad užpyliau arbatą, o ne kavą? Praktiškas, elegantiškas, tinka greitam pašildymui ir ne mažiau greitam atšaldymui, pakelia iki 100 laipsnių pliuso. Bet turbūt nė pusės pliuso daugiau. Ir dar išlindo naujasis kaimynas. Limantas, Limantas, kokius keturis kartus. Gerai jau, būsiu Limantas, ką čia kankinsi vargšą arijų su savo žemdirbiška kalba. Juolab kad atsiprašinėja baisiai už tą chaosą, kurį man teko išgyventi pirmąją dieną. Išsikepė du karbonadus be garnyro, be nieko ir vėl nulindo į savo kambarį. Alaus negeria, mokysis. Nu jo, tokius du karbonadus suritinęs mokyčiaus aš.

Antradienis

Žiūriu vakarykščių rungtynių vaizdo įrašą degtukų dėžutės dydžio Windows Media grotuve, nieko nesimato, o ir patį galą nukirpę, tų skandalingųjų akimirkų neparodė.

Ką gi, esu prirašytas į universitetą. Niekaip nerado tokio literatūros mokslo, tai užrašė, kad esu baltistas. Būsiu baltistas Limantas.

50 eurų už studento pažymėjimą – neblogai, ką? Ir dar gavau 50 eurų sąskaitą už tris naktis Bachštrasėj.

Trečiadienis

Paaiškėjo, kad bičas su salotiniu dviračiu yra ne danas, o italas. Ir dar atsirado viena pana iš Mongolijos. Jau stačiai tikras internacionalas. Per seminarą šiandien ta mongolė nepasakė nė žodžio, bet vokiškai lyg ir moka. Aš pasakiau kokius du sakinius, o antro turbūt kažkaip neužbaigiau, nes tie vokiški sakiniai – kai pradedi, tai turi prisimint kokia forma ten pradėjai, kad viską užbaigtum, pasakiau, kelių sekundžių nejauki pauzė, keičiam temą…

Užtat universiteto bibliotekininkę supažindinau su Wilhelmo Genazino kūryba. Nežinojo tokio, ieškojau jo romano, kurio pavadinimas galėtų būti verčiamas maždaug „Meilė naivumui“, bet nerado šito. Paskui man išeinant sako, pažiūrėjau internete, tikrai daug prirašęs, bet iš buvusios Vakarų Vokietijos, tai mes jo čia nelabai ir žinom. Ačiū, sako, už supažindinimą. Nėr už ką, reikės imtis rimtesnių vokiečių švietimo žingsnių.

Ketvirtadienis

Pagaliau susitikau su savo vadovu. Geros nuotaikos ir atsipūtęs, disertaciją, sakė, galiu parašyti ir Lietuvoj. Čia visų pirma turiu išmokti vokiečių, pasiskaityti ko nors įdomaus. Klausia, ar sportuoju, sakau, kad Lietuvoj žaidžiau krepšinį. Liepia savo sekretorei surasti kokią nors krepšinio komandą, ne iš Bundeslygos, bet ir ne kiemo. Nors krepšinis jam nelabai, sako, geriausiai būtų žaisti boulingą ir gerti alų su vokiečiais. Vaikščiok į kiną. Jo, įkvėptas to vadovo, nuėjau į biblioteką, pasiėmiau Fassbinderį, dabar žiūrėsiu. Ir dar Agatha Christie, pradžiai lavinti skaitymo įgūdžius.

Penktadienis

Kokią ketvirtą po pietų iš miego pabunda kaimynas. Aišku, prieš šventąjį savaitgalį reikia išsimiegoti. Taip ir buvo, aštuntą iškuria.

Gaunu labdaros. Rankšluosčių, užvalkalų antklodei ir pagalvei, tris taures, sietuką arbatai ir formikę ledukams šaldyti. Bus proga rimčiau pasigilinti į stipresnį vietinį alkoholį.

Susirandu vietinį Akropolį. Savo ekonominę krizę esu pagerinęs aštuoniais eurais ir ketinu įsigyti antklodę, pagalvę ir paklodę. Įsigyju vyno, sūrio ir kečupo. Patalynė atskirai ir komplektais kainuoja kažkaip nerealiai. Kitoj krautuvėj randu antklodę už dešimt eurų. Tinka. Grįžtu ir kartu pasiryžtu pagaliau eiti išsiskalbti. Skalbimo mašinos kitoj bendrabučio laiptinėj. Randu tą skladuką. Susidedu drabužius, supilu miltelius, viską nustatau, spaudžiu pradėti, nė iš vietos. Visaip tupinėju apie tą mašiną, blaškaus po tą skladuką, nieko. Nei kur pinigų mesti, nei ką dar papildomai įjungti. Ateina tokia merga, susimeta savo drabužius ir sumeta eurų į tokią baltą skrynelę ant baltos sienos su kažkokiais neaiškiais mygtukais. Aišku, juokias iš mano vokiečių kalbos, kai bandau išsiaiškinti, kaip čia viskas veikia. Žvilgteliu į savo piniginę, turėtų užtekti. Sumetu du eurus, dešimt centų trūksta, turiu, bet po penkis, o tokių neima. O sumeti tuos eurus – tai kaip į aukų dėžutę, atgal negrąžina. Super. Kas belieka – susirinkt skudurus ir šiaušt namo. Bet įeina tokia stora merga, aš iškart prie jos – labas, gal turi dešimt centų. Ne, kažką šneka, nieko nesuprantu. Galiausiai einam pas ją namo, ten ji turi dešimt centų, ji man geltoną pinigėlį, aš jai du raudonus. Grįžtu, viskas veikia.

Kai gyvenimas stabilizuojasi, tai ir internetas palankesnis. Štai žiūriu tiesiogiai finalo antrąsias rungtynes, net ne per radiją klausau, o per Windows degtukų dėžutę, Rytas laimi, miegosiu jau su patalyne, nesvarbu, kad vietoj paklodės pasitiesęs vieną iš užvalkalų, bet jau kai gausiu stipendiją, turėtų būti pirmadienį, tai siautėsiu, oi siautėsiu. Oh Happy day!

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Dovilė Kuzminskaitė

Vakarai
Tokie vakarai, kai nei piešt, nei rašyt nesinori.
Ir tik svetimos nuodėmės užgula ausį.
Šliaužia sutemos, srūva per mingantį orą,
Varva tyliai ir netgi krypties nesiklausia, 

Kur surast tavo būtį, kaip užlieti krūtinę,
Kuo sudirginti regą, lytėjimą, klausą.
Nuo irklavimo rankos siaubingai sutino,
Bet iš šios vienumos niekada neišplauksi

Balto liūdesio laivėm. Niekada neišskrisi
Septynsparniais auksiniais 
                            mylėjimo paukščiais.
Savo Dievo laukais niekada neišbrisi,
Išbarstytų maldų nesurinksi į saują.

Čia tokie ilgesiai, kad nei būt,
                   nei rašyt nesinori, 
Kada svetimos nuodėmės užgula ausį.
Žengia sutemos – damos beprotiškai orios,
Šiugžda tamsios suknelės. Žemė virpa. 
                                          Klausausi.
Apie meilę
pagal gramatiką

Angliškai sakoma
„to fall in love“
Ir tikrai kad „to fall“
Paskui
Pasijunti lindįs kažkur
Savasties įduboje
Šimtai kilometrų
Žemiau jūros lygio
Žemiau proto ribos
Žemiau sąmonės sąžinės
Laiko pojūčio

Stebi
Kažkur pakraščiais
Šliaužioja žmonės
Visi tartum
Pirmąsyk matomi
Nors
Jie tave regėjo
Vos gimusį

Akimis įsisiurbi
Į vienintelį pažįstamą veidą
Gręži vyzdžiais
Čiupinėji rainelėmis
Kartais netyčia
Kliudai blakstienomis

Lietuviškai sakoma
Įsimylėti
Ir vis vien tas pats galas
Juk „įsi“ niekad į išorę
Taip ir atsiduri
Toje pačioje dauboje
Iš kurios žvelgiant pasaulis įgauna
Kitokį matavimą
Gal dėl to
Kad žiūri
Jau ne savo akimis
Bet tai jau kita istorija

Dabar manęs nebedomina kalbos
Dabar ieškau virvės kėdės kopėtėlių
Kažkaip juk reikės
Išlipti

Pasikalbėjimas

Jis rašė
„sniegai ir vienatvė“ *
būtų gerai jei taip būtų
dabar žiedlapiai krinta ir gulasi
ir tampa sunkiau nei granitas
ir tampa žvarbiau negu gruodas

Prapliumpa žydėjimai
kvapai ir nemaišomos spalvos
tarpusavy pinasi
ir triskart sunkiau čia išbūti

Nes niekas viduj nebesutelpa
nes per mažas žmogus
kad gyventum
šitokiais kiekiais

Sakau padaryk kad taip būtų
kad sniegai ir vienatvė
nes dabar daug baisiau
Per laukus bėginėjančios stirnos
lapės gauruotais snukučiais
„tu esi tu“
(pasidėk kablelį kur tinkamas)

Ir tik varnos
iš pamiršto gruodžio –

„kol kas“

*R.S. „Laikmetis“

2 a. Kairė.
Pirmos durys

Antras aukštas. Kairė. Pirmos durys.
Ateinu atsiimti bilieto
Į vienatvės sakralų tūrį,
Kuris vis dėlto nieko nežymi.

Ten nesikerta laikas ir kelias.
Netgi mūzos nevaikšto pėsčios.
Ten nekarpo minties kregždelės,
Tik gyvenimas drybso nėščias

Nuo nematomo mistinio Dievo.
Kaip šiandiena atsimenu – tuščia.
Ten nuvytę žiedai kalbėjimo,
Knygų puslapius skersvėjai pusto…

Štai todėl ten ir reikia bilieto.
Štai todėl tik į vieną pusę.
Kartą kirtęs vienatvės pylimus
Pažiūrėk, kaip ilgai užsibūsi.


Prieš rugpjūtį

Mano Vilnius užmiega mąstydamas
           seną miražą,
Lengvas gūsis nubėga naujai paauksuotas
                     stogais.
Viso ilgesio, vakaro, viso stebėjimos maža,
Kai rugpjūčiui artėjant mąstai – ar atleis ar ateis

Tavo celėn kažkas. Ir įpūs šiltą kvapą buvimo.
O praėjusio liūdesio pelenus pūstels į tolį…
Taip užbaigsi dienas kantraus,
           nuobodaus piligrimo,
Kuris visad pamiršdavo Viešpatį rasti
                 kelionėje.

Lengvas gūsis stogais, ir atsiveria langas
                  vienutės,
Švelniai migdamas miestas man mirkteli kartą
                  žibintais.
Ir pagaunu už sparno pro šalį praskriejant
                     minutę,
Ir į ausį jai sušnabždu vieną vienintelę mirtį.

Išėjusiems rudenį
Štai jau kelintas ruduo
Jie išeina
Visai nepažįstami
Žinomi
Giminės vėžininkai
Lyrikai
Jauni
Ir jau spėję pavargti

Visi kažkokie tylūs
Akys užmerktos
Tartum aklieji
Brenda tuščiais laukais
Apčiuopomis
Šen bei ten užgriebdami
Kokį skaudulį
Matyt tuo ir minta

Matyt jie ir sukelia vėjus
Debesis
Turbūt todėl taip staiga
Čia atšalo
Šitą balzganą nudrengtą
Rudenį

Žinau dar norėjo
Prieš išeidami kažką pasakyti
Ištarti
Išgirsti
Pamatyti
Galbūt būtent tave
Sulaukti palaikio laiško

Tai dabar jau rašau
Epitafijas rekviem
Beletristiką suma summarum
Žinau
Dar vienas beprotėlis rašė
Jam geriau
Greičiau išėjo
Matyt daugiau skatino

Štai jau kelintas ruduo
Jie išeina
Netikėtai
Nereikalaudami išeitinės
Savavališkai
Neįspėję nutraukia kontraktą
Štai jau kelintas ruduo
Matau juos pareinant
Ir šnabždu
Pasiimkit
Mane
Vietoj išmokos

Dvyliktais
Dvyliktais metais
Mus išsiuntė
Į priešakines linijas
Apginklavo žodžiais
Žvilgsniais
Skurdžiais lietimais
Staccato
(Jeigu išalktume)

Išstatyti ūkanotuose frontuose
Matėme prieš tai buvusiųjų
Mundurų skiautes
Kai kas daug ir skausmingai
Sapnuodavo
Bet ryte kažkodėl
Nubusdavo įsikandę lūpomis
Šypseną

Stovėdamas ūkanotuose frontuose
Žiūri į tamsą
Rūke ryškėja
Vienatvių siluetai
Šimtais tūkstančiais
Milijoninėmis armijomis
Slenka į priekį
Tiesia šaltus nagus
Kartais net grybšteli
Kurį žioplesnį
Jau ir visai pasičiupo
Prieš jas ir kovojam
Niekas už visus
Ir visi už save

Dvyliktais metais
Stebiu jo pirštus
Vikriai narstančius
Džiazo rifus
Bėginėjančius šen bei ten
Stygomis prieblanda prieširdžiais
Tai štai kas iš mūsų išaugo
Štai kas užauginta
Užginta
Tik gintis nėra jau nuo ko
Matyt dar pirmaisiais metais
Apšašome vienišėjimais
Matyt buvome neatsparūs
Nepaspirti
Neskiepyti

- Patikėkit manim
Kuo toliau tuo daugiau
Sentimentų

Muziejininkių nuotykiai Italijoje I

Muziejininkių nuotykiai Italijoje I

Sondrena Skulptūraitė

Muziejus ir pietryčių Italijos regionas Salentas turi labai daug ką bendro. Abu yra senovės daiktų saugotojai. Į muziejų atnešami daiktai, kurie praktinę savo vertę praradę ir begali atlikti tik muziejines funkcijas, todėl tų daiktų vis daugėja, kaip ir daiktų apskritai. O pietryčių Italija turi panašią problemą – ten labai daug graikų, romėnų kultūros radinių, nepasakysi atliekų. Vis dėlto už Mar Adriatico čia pat Graikija, kuri nebuvo tokia kukli ir nekalta mergaitė, – ji noriai dalijosi savo keramikos vazomis, apipieštomis keisčiausiomis erotinėmis scenomis, o ir kitais italo ūkyje, ne tik privačioje erdvėje, puikiai pritaikomais daiktais.

Taigi sužinojome, kad pagal Leonardo da Vinči’o projektas, finansuoja visus kuklius muziejininkių poreikius: greitų ir patikimų aviabilietų įsigijimą, gyvenimą studentų hostelyje, kur į kambario kampą nuolat lyja iš kondicionieriaus dėžės ir reikia nepramigti naktinės pamainos vandeniui išsemti iš kambario, nes ryte gali prireikti valties, norint išplaukti iki turkų apšniurkštos virtuvės, pigaus Salento vyno nuolatinį teliuskavimą palovėje bei čia pat ūkininko sodelyje auginamų vynuogių, pomidorų, melionų veik nemokamą įsigijimą… Na ko dar trūktų prie kuklių muziejininkių poreikių – mozarelos sūrio rutuliukų, ne pačių didžiausių kriauklių, šiek tiek sepijų, krevečių, kelių aštuonkojo nagelių bei, žinoma, mano mėgstamų keptų baklažanų. Poetė Elena iš Palangos mėgsta baklažanų kojines, o man geriau patys vaisiai. O gal tai daržovė?

Taigi, beveik viską ir išvardijau, jei nepaminėti nemažos pinigų sumos itališko transporto šalpai. Vis dėlto važinėti pirmyn atgal į viduramžių pilis, gausius muziejus, pliažus ir kitas muziejininkėms aktualias vietas reikia nemažai eurų. Ir visu tuo pasirūpino Leonardo da Vinči’o projektas pasitikėjimo pagrindu. Mums irgi nieko kito neliko, tik pasitikėti lėktuvų ilgaamžiškumu bei mus priimančios Italijoje organizacijos IRIS gera atmintimi – laiku paims iš Brindisi oro uosto ir laiku grąžins.

Tiesa, buvo nedidelė galimybė iš Rygos oro uosto į Romą nepakilti. Lėktuvais buvau seniai skraidžius, o ir mano kolegė, nors jaunesnė už mane, bet atmintis neįžiebė raudonos lemputės, pamiršo, kad kai laukimo salėje užsidega tablo su reisų nuorodomis, reikia jau sėsti į lėktuvą, o ne spūdinti pro vartus apsipirkti į tax free parduotuves. Bevaikštinėdamos tarp blizgančių vitrinų, dar nusipirkusios atsigerti, nes pro patikrą net mažiausio antikvarinio vandens buteliuko neprasineši, pagaliau pasiekėme savo įlaipinimo vartus, o ten jau nieko nėra, tik liūdnas palydovas dar žvelgia į mus viltingomis akimis, o mes kišame bilietą ir, jau viską akimirksniu supratę, lekiame autobuso, paskutinių mūsų belaukiančio, link. Buvo labai linksma atsisėdus į savo vietas ir po kelių minučių užsitrenkus lėktuvo durims žiopsoti į baltus debesų kamuolius.

Prieš išvykstant į Italiją, atsidžiaugę, kad galime nuskristi į žymiai didesnį nei mūsų Mažosios Lietuvos istorijos muziejų, kurio net pavadinimas nusako programą – nedidėti, susipakavome daiktus, kurių negalėjo būti daugiau nei 20 kg. Sunkiasvores dovanėles italams, tokias kaip didelius butelius pasipurkšti ir panašiai, reikėjo palikti namie. Tilpo tik kompaktai apie mūsų muziejų anglų kalba, kurios, deja, italai nemoka, bent jau mūsų gyventame Salento regione, ir ko mes prieš išskrisdamos nežinojome. Netgi dvi savaites lankėme intensyvius anglų kalbos kursus, kad kuo įmantriau išreikštume savo muziejinę kompetenciją apie graikų ir romėnų meną patiems italams. Deja, italai yra lazy žmonės, kaip patys prisipažįsta, ir anglų kalba jiems nė motais. Teko mums pačioms, stažuojantis tris savaites, pramokti itališkai. Kitaip išgyventi būtų neįmanoma – nei geras maistas Tratorijoje ( itališkame šeimos restorane, kur už prieinamą kainą patiekiamas puikus maistas ir vynas), nei autobuso bilietai angliškai nenuperkami.

Vieną kartą bandėme italų kantrybę. Įlipome į blizgantį dviaukštį autobusą ir atsisėdome. Jau nuvažiavome pusę kelio iki Otranto, o prie mūsų nieks neateina ir nepasiūlo įsigyti bilietą. Mano kolegė vadybininkė Odeta, nebūtų vadybininkė, pradėjo labai nerimauti, nes neįpratus važiuoti tokiais prabangiais autobusais be bilietų. Aš sėdžiu ir galvoju: mane veža, o kiškiu aš neketinu būti, taigi, kai norės, patys prieis ir pasiūlys bilietą. Išlipusios iš autobuso, bandome angliškai, pasitelkusios gestų kalbą, paaiškinti, kad norime susimokėti už puikią kelionę, tačiau vairuotojas rodo, kad su mumis neprasidės ir spūdintume greičiau šalin.

Muziejininkai kuklūs žmonės, ypač kai liečiami piniginiai reikalai, – geriau jau nuleidus galvą, bet su pilnesne pinigine. Taip ir patraukėme nosies tiesumu į Otranto centrą, bet, gal dar euforija dėl kelių sutaupytų eurų nebuvo apleidusi orientacijos centro smegenyse, kad vietoj viduramžių pilies, pasiekėme kitame miesto pakraštyje įsikūrusias kapines. Greitai primetėme, kad kapinės irgi yra šalies paveldo dalis, todėl labai įdėmiai ištyrinėjome užrašus ant koplyčių, urnų su pelenais ir netgi atradome palaidojimų žemėje. Viską suvedusios į savo muziejinio mąstymo sistemą, priėjome išvadą, kad seniau dar ir pakasdavo, o šiais laikais madingiausia palaikus sudeginti, pasidėti į dėžutę ir šalia priklijuoti ryškią nuotrauką. Jei žmogus iš turtingos giminės, jo dėžutė talpinama koplyčioje, jei ne – įmūrijama į aukštą sieną šalia kitų. Itališkų mėsingų nosių ir vardų galerija – Antonijo, Frančesko, Džiuzepė, Marija, Anna, Frančeska – populiariausi vardai

Salento regione.

Atlikusios tyrimus apie vietinius laidojimo papročius, patraukėme vandens link, nes mūsų išmiklinta uoslė bastioninių pilių, tokių kaip viduramžiais būta Klaipėdoje, atžvilgiu liepė rasti vandenį, o iš ten jau ir pilį pamatysime. Įėjimas į Castello Aragonese Otranto kainavo 5 eurus. Tai brangiausias bilietas, pirktas Salente, norint apžiūrėti pilį iš vidaus. Menėse veikė nevykusi šiuolaikinės grafikos ekspozicija, anei jokios istorinės medžiagos. Mus labai nustebino, kad istoriškai reikšmingos erdvės naudojamos ne istorinei medžiagai eksponuoti, o laikinoms keliaujančioms parodoms. Aišku, parodų įtaigumas šalia tokio konteksto labai sustiprėja, tačiau kartais, pritrūkus meninės kokybės, gali susitraukti iki neskoningų mastelių.

Tiesa, kitų aplankytų pilių ekspozicijos buvo žymiai turtingesnės. Mūsų gyventame Kopertino miestelyje, kur įėjimas į castello di Copertino kainavo tik 2 eurus, aptikome keramikos, geležies ekspozicijas, graikiškų biustų liekanas, nuostabią už Europos Sąjungos pinigus (ir kokia ji dosni, ta Sąjunga) restauruotą koplytėlę su įspūdingomis freskomis ir skulptūromis. Pritrenkia didžiulės erdvės pilies menėse, kur sustatytos kėdės nurodo į vykstančius viduje koncertus ir kitokio pobūdžio renginius.

O į Lecce pilį įėjimas visai nemokamas. Puiki šiuolaikinio meno paroda: keramika kieta tarsi akmuo (bandžiau pajudinti bato galu), raudono smėlio kauburėliai, kaligrafijos rašmenys arti lubų kai, a.a. A.Kliševičiaus sąsiuviniuose, skulptoriaus ir dailininko E.Pignatelli’o paveikslai, bulviniai maišai tvarkingai išlyginti ir sudėti skalbinių pozomis ant žemės ir t.t.

Taigi, pasitenkinimas puikia nemokama paroda Lecce pilyje nuvedė mus nosies tiesumu palei senamiesčio sieną, kur įsikūrę nedidelės rytiečių parduotuvės. Ir tada mes aptikome lemtingą tašką – bižuterijos parduotuvytę, panašią į mūsų Stiklę, tik Klaipėdos Stiklės pardavėjos labai suktos ir nemalonios būtybės. Pardavėja indė, didelių nuostabių akių ir putlių lūpų savininkė, o ji, kai pradėjome prašyti saldi (itališkai – nuolaidų), pasirodo, dar ir šios parduotuvės savininkė, nuostabiausia būtybė, mano sutikta Lecce. Kai atėjome apsikarstyti blizgučiais dar ir antrą kartą, net mano kolegė, kuri rytietiško pasaulio atžvilgiu turi savo kuklią nuomonę, ir ji prisipirko perlų bei akmeninių karolių. Besirenkant papuošalus, o aš turiu muziejininkės įprotį kiekvieną daiktą liesti ir glostyti, įlekia juodukas ir pradeda intensyviai kabinti ant savo dešinės rankos vėrinius. Kai ranka aplimpa akmenimis bei kriauklėmis, dingsta. Paskui tą patį juoduką vis kelintą dieną matydavau išsidėsčius tuos pačius niekučius ant Lecce senamiesčio grindinio, tik kaina trigubai didesnė – pritaikyta turistams.

Ir vėl gavome progą pasidžiaugti savo išsiugdyta intuicija orientuotis vertybių pasaulyje – pirkti iš pirmų rankų – juolab kad tos rankos priklauso gražiajai indei. Paskutinį kartą net 5 eurus nuleido. Pasijutau kaip jos tolima giminaitė iš indoeuropiečių šeimos.

Jei jau pradėjau pasakoti apie gyvus žmones, tai nepaminėti autobuso, kuris mus išveždavo į didesnį centrą nei gyvenome ir parveždavo į Copertino, vairuotojo būtų neatleistinas aplaidumas, kuriuo net nedvejodama kolegė Odeta mane apkaltintų. Taip jai į širdį buvo kritęs linksmasis barankos sukinėtojas. Vairuotojas buvo toks nuolat džiugus ir entuziastingas, kad turbūt sugebėtų prakalbinti net pilies sieną, jei ji sumanytų pasivažinėti maršrutu „Lecce – Gallipolis“. Radijas visada transliuodavo itališką greitakalbę arba lyrišką muziką, autobusas stabiliai vėluodavo apie 40 minučių. Kiekvienas įlipusysis, kuris jau savaime džiaugdavosi pasirodžiusiu transportu, nes viltis dėl išvykimo kartais pasiekdavo ribinę stadiją, būdavo pašnekinamas, pajuokinamas, palepinamas šypsena. Odetai tas vairuotojas kažkodėl jau buvo gerai matytas. Tik nepamena, ar per televizorių, ar kino teatre, bet, vienu žodžiu, – savas.

Pats mieliausias jo pasirodymas įvyko Lecce, kai laukėme paskutinio autobuso į Copertino, kuris turėjo išvykti 23.20. Jau dvylikta, keliolika minučių po, nors ir žinojome mūsų vairuotojo bendravimo ypatumus, tačiau pradėjo darytis neramu, staiga labai pasiilgome mielo kondicionieriaus lašėjimo į savo kambarėlio grindis, vakarinio vyno puodelio ir studentų turkų, pabrėžtinai nutylančių einant pro mūsų kambario duris, plastikinių šlepečių šlerpsėjimo. Žiūrim žiūrim į lekiančias pro šalį mašinas. Staiga matome mūsų žalią autobusą, jau buvo pusė pirmos nakties, įsukantį mūsų stotelės link. Nereikės prievartiniu būdu gilintis į XVII a. baroko ypatumus, apšviestus kaip tyčia tą naktį pilnaties abejingumo. Kai autobusas sustoja, aš lipu net užsimerkus iš pasitenkinimo, kai staiga vairuotojo iškalbingos akys iš po storų stiklų, mimikos raukšlės, judančios neįtikėtinu greičiu, bei itališkų žodžių srautas susilieja į vientisą informaciją – autobusas nevažiuoja. Vairuotojas per kelias savaites jau pažino mūsų kuklius keliavimo poreikius, todėl atvyko pranešti, kad sėstume į kažkokį specialų, šiai nakčiai užsakytą autobusiuką, į kurį įlipus, mus nuveš iki pat Kopertino ir dar toliau. Jaučaiu dėkingumą tam perlamutrinio autobuso vairuotojui, kuris, nemokėdamas nė žodžio angliškai, sugebėjo pasirūpinti užsienietėmis muziejininkėmis tamsioje Italijos naktyje.

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Tomas Norkaitis

Gerų ir blogų eilėraščių karas

Geras eilėraštis
Blogas eilėraštis
Geras eilėraštis
Blogas eilėraštis
Geras eilėraštis
Blogas eilėraštis

*
truputį keista -
iš paprastos būties
nepaprastas eilėraštis

*
Kaip bręsta eilėraštis?
Kaip?
Laikui bėgant.

*
Kaip norėčiau parašyti
Eilėraštį apie mamą
Ne sau
O mamai apie mamą
Gerą eilėraštį mamai
Apie mamą

*
Reikia laukti
Kol patys ateis
Kam juos gaudyti?
Vaikytis?
Tik išbaidysi šitaip
Patys ateis
Nepatinka jiems
Būti neužrašytiems
Garantuoju, ateis
Reikia laukti
Reikia pasiruošus laukti
Ir pajautus
Čiupti

*
Kaip atsidėkoti tai,
Kuri man davė gyvenimą?

Kokiais darbais?
Kokiais žodžiais?

Vis ne tie žodžiai.
Vis ne tie darbai.

Ką daryti man
Su šia dovana,
Mama?

*
O taip
Mirusiųjų ir bepročių draugas
O taip
Žiūri kaip į kvailį čia
Ir čia

O taip
Per daug žmogus
Kvailys

O taip
Išvis nebežiūri
Nebepastebi
Lyg jau nebebūčiau

*
Kas tie žodžiai?
Ir šitas, va
Žodis
Kas jis?
Ką jis reiškia?

nebūna tokių žodžių

Nebūna tokių žodžių
Kai beprotiškai skauda
Išsakyti

*
Gimė
Ir mirė
Gimė
Ir mirė

Vis gimė
Ir vis mirė

Ištisom kartom
Per tūkstantmečius

(Girdėjau, tai vadino gyvenimu)

Ir toliau gimė
Ir mirė

*
Mes buvome tie
Kurie ėjo aukštai iškėlę galvas
Mes buvome tie
Kuriems lenkėsi pasaulis
Mes buvome tie
Kurių širdys šoko
Mes buvome tie
Kurie plačiai šypsojosi
Mes buvome tie
Kuriems plačiai šypsojosi
Mes buvome tie
Kurie mylėjo
Beprotiškai norėjo
Mes buvome tie
Kurie laimėjo
Mes buvome tie
Sunkiai nusakomi
Kurie ėjo per pasaulį
Šokdami
          Kobe Bryantas ir Pau Gasolis

*

Perplėšdavau gerklę
Ir išgerdavau kraują

Žmonės man sakydavo:
„Kas tau yra?“

*
Žodžiai,
Kylantys į dangų,
Smingantys į širdį

Žodžiai,
Užkariavę pasaulį

*
Tik poetai
Šiais laimės ir
Pritekliaus metais
Turi tokią
Privilegiją –
Jie gali liūdėti.

*
Va taip turi miegoti
Poetas –
Tušinukas rankoj,
Sąsiuvinis po pagalve.

Jis šauks
Atėjus romėnams,
Mirčiai ar
Pasaulio pabaigai 2012 metais:
„Neliesk mano tušinuko,
Sąsiuvinio, pagalvės,
Moters, draugų,
Mano pasaulio!“.
„Eik iš čia!“.

*
Jeigu kalbant krepšinio
                                                terminais,
Tai, mielieji,
Papuolėm
Į mirtininkų grupę.

*
Man sakė viduje:
„Tu beprotis, bliamba,
Ką tu darai?!
Tu nurengi,
Tu išplėši sielą,
Bliamba, ką tu darai?!“

*
Jis saugojo pasaulį
Nuo tiesos
Iš chaoso darė tvarką
Neleido žmonėms liūdėti

O kas apsaugos jį?
Kas jo chaosą pavers tvarka?
Kas nudžiugins jo vienišą širdį?
Viešpatie

*
Gera buvo būti
Tavo glėbyje,
Gera buvo bučiuoti
Tave…
*
Vaidenasi jiems,
Kad jie poetai,
Kad tai poezija.

Ko verti tie jų žodžiai?
Bet kaip sudėliotų
Žodžių rinkinys!

Po galais, man maudžia
Dar labiau tai girdint –
Tikiesi sutikti gyvą žmogų,
O sutinki…
O nesutinki.

*
Jie tai vadino talentu
O aš tiesiog jaučiau
Kaip nykstu
Mirštu

Tai ne talentas
Tai aistra gyventi

*
Taip nenorėjau eiti
Norėjau dar pabūti
Bent iš tolo pažiūrėti
Kaip atrodo
Gyvenimas

*
Dar viena vasara,
Kurią aš mokysiuosi
Gyventi.

Dar viena ilgesio vasara,
Kuriai baigiantis aš,
Kaip ir pernai,
Vienas vaikščiosiu laukais.

*
Nes mano eilėraščiai
Auga ant medžių