Nida ir Kuršių nerija: praeities tapyba

Nida ir Kuršių nerija: praeities tapyba

Iki lapkričio 6-osios Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje veikia paroda „Nida ir Kuršių nerija – praeities tapyba”.

Kristina Jokubavičienė

Iš privačios kolekcijos

Joje eksponuojami XX a. pirmos pusės Nidos dailininkų kolonijos dalyvių kūriniai iš dr. Berndo Schimpke’ės (Hamburgas, Vokietija) kolekcijos. Parodos organizatorius – Vilniaus Goethe’s institutas.

Visada susitikimas su Nidos dailininkų kolonijos kūryba yra jaudinantis, tačiau šioji paroda – neeilinė. B.Schimpke’ė rinko senosios Nidos tapytojų kūrinius su meile, turėdamas puikų meninį skonį ir supratimą, suformavo vieną iš geriausių iki šiol pas mus matytų rinkinių.

Nidos dailininkų kolonija – viena anksčiausiai įsikūrusių Baltijos jūros pakrantėse. XIX a. pabaigoje Nidoje pradėjo lankytis Karaliaučiaus dailės akademijos profesoriai ir jų studentai. Pamažu atvykstančiųjų dailininkų ratas plėtėsi, jie apsistodavo 1867 m. Skruzdynėje įkurtame Hermanno Blode’ės viešbutyje, kuris tapo kolonijos centru. XX a. pirmojoje pusėje Nida buvo vokiečių dailininkų, intelektualų pamėgta vasarojimo ir kūrybos vieta.

Ramybės salos aidas

Tapytojai, fotografai, rašytojai, aktoriai, kompozitoriai Kuršių nerijoje rado ramybės salą, kūrybinio įkvėpimo šaltinį. Menininkų globėjo H.Blode’ės viešbučio verandoje iki išnaktų buvo diskutuojama aktualiais meno klausimais, skambėjo poezija ir muzika.

Manoma, kad iki 1945 m. Nidoje kūrė per 200 dailininkų, pusė iš jų buvo kilusių iš Rytprūsių. Antrasis pasaulinis karas nutraukė Nidos dailininkų kolonijos veiklą. H.Blode’ės viešbutyje sukaupta įspūdinga paveikslų kolekcija 1945 m. pradžioje buvo sunaikinta, pražuvo ir daugelio čia gyvenusių ir kūrusių dailininkų darbai. Išsaugoję sentimentus Kuršių nerijai ir po karo negalėdami čia atvykti dailininkai kūrė prisiminimais paremtus paveikslus.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Nidos dailininkų kolonija prikeliama iš užmaršties, jos istoriją šiandien tyrinėja šalies dailėtyrininkai ir muziejininkai. Bendradarbiaujant su Vokietijos muziejais ir privačiais asmenimis, rengiamos Kuršių nerijoje buvojusių menininkų kūrybos parodos.

Pomėgį paveldėjo iš tėvų

Kolekcininkas B.Schimpke’ė (g. 1941 m.) menu domisi nuo mokyklos laikų. Šį pomėgį jis paveldėjo iš tėvų, o dailės pamokos buvo mėgiamiausios iš visų mokyklos disciplinų. Baigęs mokyklą, jis net norėjo vienu metu studijuoti chemiją ir dailę, tačiau tuo metu tai buvo neįmanoma. Tad paveiktas mamos profesijos pasirinko chemiją. Jau pirmuosius pinigus, uždirbtus per vasaros atostogas, jis skirdavo dailės kūrinių pirkimui.

Vėliau B.Schimpke’ė daug keliavo, aplankydamas žymiausius meno muziejus JAV, Rusijoje ir Europoje, o iš kelionių visada parsiveždavo tapybos darbų. Kai jo profesinė veikla būdavo susieta su kuria nors šalimi, miestu ar regionu (pvz. Norvegija, Maskva, Kuršių nerija), jis pradėdavo rinkti paveikslus iš tų vietų. B.Schimpke’ės kolekcijoje yra tapybos ir grafikos kūrinių iš Rusijos, Norvegijos, Lenkijos, Vokietijos ir Lietuvos.

Retkarčiais pats tapo

Pirmą kartą B.Schimpke’ės kolekcijos dalis, skirta Kuršių nerijai, buvo eksponuota 2007 m. Nidoje, 2008 m. – Kaliningrade ir sulaukė didelio visuomenės bei spaudos dėmesio. Kaip tikram kolekcininkui daugelis jo turimų paveikslų kelia ypatingus jausmus. Tai darbai, kurie įsigyti tiesiogiai iš dailininkų ar jų artimųjų. B.Schimpke’ė mėgsta bendrauti su dailininkais ir diskutuoti apie meną, retkarčiais tapo – parodoje galima pamatyti jo akvarelę „Nida. Pagal Maksą Pechštainą“.

Parodoje „Nida ir Kuršių nerija – praeities tapyba” eksponuojama didžioji vadinamojo Nidos rinkinio dalis. Rinkinio pagrindą sudaro Nidos dailininkų kolonijos dalyvių kūriniai, ypač akcentuojama Carlo Knauffo (1893–1944) tapyba, eksponuojamos net penkios dailininko drobės. C.Knauffas XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Nidoje buvo pasistatęs vietinio stiliaus namą su dirbtuvėmis, mirė ir palaidotas Nidoje.

Parodoje – įžymybės

Pirmasis šiam rinkiniui įsigytas kūrinys buvo Dmitrijaus Prokofjeffo (1879–1950) paveikslas, o naujausias – Klaipėdoje gimusio ir Karaliaučiaus meno akademijoje studijavusio tapytojo Karlo Eulensteino (1892–1981) darbas. Pasak kolekcininko, šiandien Nidos dailininkų kolonijos dalyvių kūriniai turi didžiulę paklausą, tačiau jų vis sunkiau rasti.

Parodoje eksponuojami 23 tapybos ir šeši grafikos darbai, pristatomi ne tik žymūs menininkai Lovisas Corinthas (1858–1925), Maxas Pechsteinas (1881–1955), Karlas Knaufas, Juliusas Freymuthas (1881–1946), Karlas Oilenštainas, bet ir mažiau žinomi autoriai, Nidoje buvę retesni svečiai. Verta paminėti Hermanno Dienzo (1891–1980), Josefo Adamo (1883–?), Fritzo Kempe’s (1898–1971) ir kitų paveikslus.

Parodoje vyrauja Kuršių nerijos kraštovaizdis, įspūdingos kopos, žvejų laivai mariose ar jūros pakrantėse. Unikali, nepaliesta civilizacijos Kuršių nerijos gamta – neaprėpiami marių ir jūros plotai iš abiejų pusiasalio pusių, ypatingas saulės spindulių žaismas ir atspindžiai nuo vandens – žavėjo visus dailininkus, sudarė puikias sąlygas plenerinei tapybai.

Įkvėpė vieta

Nida nuolat buvo vadinama ir tapytojų rojumi, ir stebuklų žeme. Ne mažiau įdomūs iš didmiesčių atvykusiems kūrėjams buvo Kuršių nerijos žvejų amatai, buitis, saviti, kitur nematyti laivai kurėnai, kartais ramaus, kartais atšiauraus gyvenimo kasdienybė.

Kataloge, išleistame 2007 m. pa-rodos Nidoje proga, B.Schimpke’ė rašė: „Dailės kūrinių kolekcijos atsiradimą lemia įvairios priežastys. Pradžioje yra tik tam tikras tapybos darbų skaičius. Kai kūriniai tampa įdomūs ne tik savininkui, bet ir žiūrovui, jie jau kolekcija. Šią dar nepilną ekspoziciją įkvėpė senosios Nidos kapinaitės su mediniais krikštais, man primenančiais Loviso Corintho paveikslą, ir H. Blode’ės viešbučio likimas. Viešbutis, iš kurio terasos atsivėrė nuostabus vaizdas į Kuršių marias, praėjusio amžiaus pradžioje buvo tapančios ir rašančios menininkų bendruomenės, „paukščių keliauninkų“ iš toli ir arti, susitikimų vieta“.

Šviesa aprašytas gamtovaizdis

Šviesa aprašytas gamtovaizdis

 

Asmeninio santykio su gamta vizualią versiją, subjektyvų požiūrį į mus supančią aplinką spalio 22-ąją Klaipėdos fotografijos galerijoje pateikė klaipėdietis fotomenininkas Artūras Šeštokas.

Danguolė Ruškienė

Naujos žanro interpretacijos

Gamta – viena iš dažniausiai eskaluojamų temų beveik visose žmonijos veiklos srityse. Kiekvieno iš mūsų santykis su ja labai individualus.

Vieniems tai – visa ko pradžia, materialioji egzistencijos pusė, pozityvios ir negatyvios žmonijos veiklos ištakos. Kitiems – tik pagrindas po kojomis ar lopinėlis žemės, natūraliai apžėlęs abejotinos vertės augmenija. Būtent vertybių skalė, susigulėjusi ar suguldyta per laiką kiekvieno mūsų viduje ir nulemia tą individualų santykį su ja.

A.Šeštoko personalinėje parodoje „Šviesos kaligrafija“ – vienas iš seniausių vizualiųjų menų žanrų – peizažas ir viena iš naujausių šio žanro interpretacijų.

Kurį laiką mėgavęsis sodriomis jūros ir saulės spalvomis, trumpam užsukęs į kopas, kuriose plačiakampiu objektyvu susintetino sunkiai valdomą smėlio materiją, miškuose ir laukymėse A.Šeštokas užtruko žymiai ilgiau.

Pastarąjį fotografijų ciklą pradėjęs dar 2003-iaisiais, baigė tik pernai. Tiesa, pirmieji šią parodą maždaug prieš devynis mėnesius išvydo šiauliečiai. Vasarą ji eksponuota Panevėžyje. Klaipėdoje iki lapkričio 16-osios veiksiančioje parodoje galime pamatyti papildytą, labiau išbaigtą trečią kartą eksponuojamos parodos variantą.

Ieško prieglobsčio natūroje

„Šviesos kaligrafijoje“ autorius atsiskleidžia kaip klaidžiojantis ir savęs tebeieškantis nūdienės civilizacijos atstovas.

Nenoras savęs suvokti kaip modernios visuomenės dalies, pastangos pamiršti kasdien vis didėjantį gyvenimo tempą ir nuolat sąmonę varginančius komerciškai naudingus pasiūlymus priverčia jį ieškoti prieglobsčio natūroje.

A.Šeštoko pastangos apčiuopti pirmapradę būseną, ko gero, sąlygotos jau įprasta tampančios mūsų visuomenės jausenos – nuovargio. Nuovargio nuo pertekliaus ir nuo trūkumo, nuo nuolatinio vertybių perkainojimo ir nesustabdomos tradicijų devalvacijos.

Anot autoriaus, peizažą jis pasirinko todėl, kad „jis nesipuikuoja ir nešokiruoja, nebando prisitaikyti, neapsimeta tuo, kuo nėra, leidžia pasijusti laisvam ir visada išlieka gyvas“. Jausmų ir būsenų grynuolių paieškos atveda A.Šeštoką į atokiausius pelkynus, retai lankomas giraites ar sunkiai beprieinamus vandens telkinius.

Praėjusių dienų nostalgijos A.Šeštoko fotografijose neaptiksime. Jam svetima ir valstietiška atida žemei, sentimentai gimtajam kraštui. Tradiciniam lietuviškam, pernelyg romantiškam ir idealistiniam peizažui autorius suteikė visai kitokius bruožus – harmoniją ir tikrumą. Tikrumas atsiskleidžia ne iš karto, tačiau peizažas savo harmonija užhipnotizuoja suvokėją iš pirmo žvilgsnio.

Nugramzdina migloje

Apgalvota kadro kompozicija ir iš fotojuostelės užsilikęs juodas rėmelis, kaip teigė autorius, žymi kadro ribas ir leidžia pajusti fotografijos lakšto apibrėžtumą. Gamta – tikrai ne tas objektas, kurį fiksuojant būtų svarbus lemiamas momentas, todėl čia pakankamai laiko galima skirti kontempliacijai ar nebyliam dialogui su ja.

Neskubėdamas autorius apžvelgia kiekvieną medį, kiekvieną krūmą, kruopščiai tyrinėja vėjo sušiauštų žolynų faktūras ir galiausiai viską nugramzdina balzganoje migloje. Tokiu būdu užglaistomi objektų paviršiai, prigesinama aštri saulės šviesa.

Kad išgautų šį efektą, A.Šeštokas pasinaudoja šiandien jau nebemadinga technika – antikvariniais neryškaus kontūro piešiniu pasižyminčiais objektyvais, kurie užfiksuotam vaizdui suteikia ypatingos raiškos.

Toks objekto kontūrų aptirpinimas, laipsniškas perėjimas nuo konkretaus prie apibendrinto, nuo kietos prie dujinės substancijos būdingas beveik visiems parodoje eksponuojamiems darbams.

Tai nėra visiškai nauja raiška šio autoriaus kūryboje. Prieš porą metų parodoje „Klaipėda. 7 miestai“ Artūras eksponavo analogiškomis priemonėmis sukurtus darbus, kuriuose „suminkštino“ aštrias Klaipėdos molo akmenų briaunas. Šįkart jis aptirpdo natūralius gamtos kūrinius. Tirpdo ore, vandenyje, savo ir mūsų atmintyje.

Tarp realybės ir vaizduotės

Sąmoningas gamtovaizdžio nuasmeninimas diktuojant jam savo vizualinio mąstymo sąlygas konstatuoja aiškią autorinę poziciją.

Autorius nekopijuoja, nesižavi, bet formuoja kartais daugiau, kartais mažiau realistišką vaizdinį. Savitą, tik jam vienam priklausančią kraštovaizdžio interpretaciją.

Kartais šiose gamtos struktūrose galima aptikti keistus zoomorfinius piešinius, pripildančius peizažą išgalvotų būtybių knibždėlyno. Čia lauko kelias susiraito į realistiškai galūnes išskėtusį driežą ar vandenyje sumirga fantastinės žuvies siluetas. Netikėtai ežeras „užverda“, į paviršių išstumdamas raibuliuojančius purslus. Kitur stebime švelnų debesies ir pušies mylavimąsi saulės nutviekstoje laukymėje. Galbūt tai – tik vaizduotės padariniai, bet vis tiek be galo malonu juos surasti ir atpažinti.

Meistriškai operuodamas juodos ir baltos spalvų deriniais, kontrastingais tonais ir niuansais, puikiai valdydamas šviesos ir tamsos srautus, autorius dar labiau atitolina kadrą nuo realybės.

Akimirka tęsiasi amžinybę

A.Šeštokas vengia sudėtingų, iki tol nematytų rakursų. Pasirinkdamas įprastus, jau ne kartą eksploatuotus žiūros taškus, jis pateikia patogų santykį su vaizdu.

Regis, autorius nelinkęs savo fiksuojamų objektų klasifikuoti į pirmarūšius ir antrarūšius, tiksliai nustatydamas jų vietą kadre. Čia nėra griežtos atskirties tarp tolimo ir artimo planų. Jie susipina, kaitaliojasi vietomis, kartais išstumdami objektus už kadro ribų, kartais juos išcentruodami ir paversdami dominante.

Tai – ne toji gamta, kuri grasintų mums savo galybe, be kompromisų dėstytų savo tiesas. Artūro gamtovaizdžiai – jautrūs ir pažeidžiami. Atrodo, net ir menkiausias neatsargus prisilietimas galėtų sutrikdyti monotonišką ir amžiną jų buvimą. Sustingdytoje akimirkoje jaučiama ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis. Ši akimirka tęsiasi amžinybę.

Nėra vienos gamtos, kaip ir nėra vieno peizažo, nėra ir vieno autoriaus, fiksuojančio peizažą. Visi jie skirtingi, su savomis vertybėmis, savomis versijomis, kartais daugiau realiomis, kartais daugiau išgalvotomis. Tuo ir įdomūs, kad skirtingi. Sena tiesa, bet vis dar gaji.

Maskvos liturgija

Maskvos liturgija

 

Trečiosios Maskvos šiuolaikinio meno bienalės pagrindinį parodinį projektą, vykstantį Rusijos sostinės šiuolaikinės kultūros centre „Garažas“, iki spalio jau apžiūrėjo daugiau nei 40 tūkst. žmonių. Srautai nemažėja, todėl jis pratęstas iki lapkričio.

Ignas Kazakevičius

Galima sakyti, visa Maskva ruošėsi bienalei, jos pirmąją savaitę vyko masinės eitynės nuo vienų durų prie kitų. 15 minučių šlovės užteko visiems. Ir menininkams, ir žiūrovų „vipui“, ir eiliniams. Ir apsaugininkams, kurių buvo ypač daug.

Saulė teka pakeliui

Į Maskvą. Į Maskvą. Namų darbai. Kuratorių kontaktai. Paskutiniai „emailai“, skambučiai ir „skaipai“. Susitikimų suderinimai. Akreditacijos. Naktis. Vilnius. Paskutinė vakarienė. Labai ankstyvas rytas. Valanda miego. Neįtikėtinai mažas kažkokių Rusijos avialinijų lėktuvas. Saulės patekėjimas danguje. Energinga stiuardesė vos ne prievarta papusryčiaudina (palaukė, kol atsibusiu, ir klakt panosėn maistpaketį). Pirmas įspūdis lygiai kaip ir anąkart. Prie išėjimo į miestą milicininkai iš minios išgliaudė du Vidurinės Azijos personažus.„Ei, jūs, ateinat čia!“ – kapt dokumentų patikra. Niekas nesikeičia.

Keturios dienos. Visos suskaičiuotos valandomis, metro persėdimais, rajonais, susitikimais, interviu.

Rugsėjo 23, 24, 25, 26, 27. Pirmoji diena – adaptacijai, orientacijai ir meninio skonio receptorių patikrinimui. Keliauju į CDX („Centralnyj dom chudožnika“, arba Centriniai menininkų namai), jau 13-ąją meno mugę „Art Moscow“. Rytdiena ir kitos rytdienos – bienalės apžvalgai.

„Art Moscow“ daugiausia galerijų – Rusijos, iš jų daugiausia – Maskvos. Iš mūsų kaimynų – vienintelė „Rygos“ galerija. O štai ir du pažįstami Rygos tapytojai – galerijos ir Latvijos šiuolaikinės tapybos „brendai“ Andris Vitolinis ir Ritumas Ivanovas. O štai ir kampelis Lietuvos – Antano Sutkaus fotografijas pristato „Brolių Liumjerų galerijos“ boksas. Užbėgant už akių reikėtų pridurti, kad pačioje galerijoje, Maskvos bienalės lydinčiose parodose, įsiterpė Aleksandro Macijausko retrospektyva. Kiti Lietuvos fragmentai – tai šį kartą Rusijai atstovaujančio Vladimiro Tarasovo instaliacija Maskvos „Manieže“ ir Rusijos posovietinių šalių menininkų projektas „Senas naujas šaltasis karas“, kuriame pristatomas Deimanto Narkevičiaus filmas (buvęs saldainių fabrikas „Raudonasis spalis“).

Meno mugė – geras apšilimas prieš bienalės parodą. Pamatai potencialią meno vartojimo rinką ir pačius meno vartotojus, pradedi užčiuopti komercializuotą Rusijos meno ikonografiją. Ilgiau mugėje užtrukti neverta (nors gerų, įdomių kūrinių buvo), o jinai ir nelaiko jūsų…

Susitiko su Vakarais

Pabandysiu glaustai apžvelgti Maskvos bienalę, nuškicuoti rusiškojo meninio imperializmo idėją, šiuolaikinio Rusijos meno ypatumus, sudėtines dalis, paminėti konceptualiausius, keisčiausius kontekstualiai, kontrastingiausius meno kūrinius.

Visko išsamiai aprėpti neįmanoma. Kūrinių, parodų, koncepcijų pateikimo lygis labai skirtingas, ekspomasteliai dideli, atstumai dar didesni. Todėl parinkau pagrindinį ir vieną specialųjį projektą, vieną lydinčiąją parodą. Džiaugiuosi patekęs į visus svarbiausiaus „uždarus – atidarymus“, pabendravęs su kuratoriais, galerininkais, menininkais. Pavyko paimti interviu iš generalinio kuratoriaus J.H.Martino, vedančiojo sostinės galerininko Marato Gelmano, pabendrauti su naujosiomis Kinijos žvaigždėmis ir vis dar įdomiais meno pankais – grupe „Sinije nosy“ („Mėlynosios nosys“, na, neskamba lietuviškai), su Maskvos glamūro kūrėjais, koncepcinių hiperbolių brėžėjais D.Cvetkovu, A.Brodskiu, A.Ponomariovu, kitais autoriais. Skirtingi menininkai, skirtingi mentalai, skirtingos pažiūros…

Kaip kuriamas šiuolaikinis Rusijos menas? Visų pirma eksploatuojami patys seniausi autentiško rusiškojo avangardo klodai: Tatlinas ir konstruktyvistai, Kandinskis, Malevičius, primityvistai – iš jų metafizikos šaipomasi (suprematizmas daromas visur ir iš visko, net lėkštėje iš sūrio ir duonos – grupė „Sinije nosy“). Literatūros klasikai. Gogolis ir Dostojevskis bei kt. Kaimo lyrika. Poezija. „Russkaja duša“. Siurrealistinis porevoliucinis teatras. Dada. Tekstai drobėse. Ir revoliuciniuose transparantuose. Viskas persimaišo, perkonstruojama. Prisotinama „mūsdienų“ efekto, pakreipiama į „šiandien – aktualijų“ tiesiąsias. Maištinga revoliucijos dvasia bent jau paremta logika, kuri pateisina mintį „Rosiju umom neponiatj“. Ir suprantamas tas rusų naivumas, tas nesuderinamumo ieškojimas, ta smagi saviplaka ir ūmaus smurto priepuoliai. Tauta dar formuojasi. Dar neišsiaiškino su savimi. Dar visko neišbandė. Ar čia patiems suktis, ar čia į Vakarus lygiuotis?..

„Socartas“ ir glamūras

Sovietmetis savo ruožtu sunaikino tai, kas buvo pasiekta, iškreipė kitų kartų požiūrį į pagrindines kultūros, meno verybes. Jas pakeitė kultiniais tapusios, paradoksą įkūnijančios metaforos – tankas, raudonoji žvaigždė, traktorius, būtinai girtas valstietis su veltiniais ir kirviu, ausinė kepurė, degtinė – kaip be jos, amžinai rusas – amžinai trečiasis brolis, naftos magnatas, „perestroika“.

Sovietmetis savo ruožtu pakartojo dadaistinio teatro ir poezijos retoriką. Šis laikmetis, pagimdęs naują absurdą, naują tikrovę, kuria netikima, tačiau kuri yra. Jis pagimdė ir naują netikinčiojo tipažą – šiuolaikinį menininką. Tai jis liepsningai alsuoja ironija ir autoironija, pyz…oja į kairę ir į dešinę savus ir neprietelius. Traukia per dantį „isteblišmentą“. Poch…izmas – tai ne šiuolaikinio būvio refleksijų mene sinonimai, bet rakursai, paralelės, požiūriai, debatai… Ir čia pat mūsų anarchistas bėga parsiduoti turtingam galerininkui ir kuria kičo parodijas bei patį kičą. Gražu. Spalvinga. Demoniška. Žmogiška ir suprantama. Paperka masteliais ir nuoširdumu. Jeigu didelis – tai didelis, jeigu minkštas ir pliušinis – tai labai. Jeigu skurdus – tai itin.

„Socartas“ – rusiškojo mąstymo ir gyvenimo būdo priežastis ir pasekmė. Jis turėjo atsirasti kaip ir ikonų tapyba. Kaip potraukis amžinumui, grožiui ir tam archetipiškumui, tai nepakartojamai kūrybos laisvei be parašo, be autorystės. Tam liaudiškajam nuoširdumui, kurio nenutrina nei karai, nei vargai, nei savųjų priespauda. Posovietiniais metais – „socartas“ tampa madingas, virsta puikia eksporto preke. Ikonografija populiari. Iki šiol SSRS simbolika (valstybės įvaizdis!) – ginklai, medaliai, ordinai, leninai, lozungai, etc – mėgstama, kolekcionuojama ir n kartų eksploatuojama mene.

Glamūras – be jo rusai negali. Kas neturi – svajoja, kas turi – puoselėja, kas nemėgsta – šaiposi. Jeigu jo nebūtų, kažko trūktų. Kaip prieskonio, kaip beskonybės, kaip kontrasto industrinei nuobodybei, kaip rojaus žemėje įteisinimui.

„Keturi alkani žmonės, kurie visą dieną nevalgė. Tačiau nevalgė dėl skirtingų priežasčių. Vienas pasninkavo (tradicionalistas). Kitas – revoliucionierius, jis protestuoja (tai kairiųjų pažiūrų menas, tarkime, Boisas). Trečias laikosi dietos (italų Arte povera), o ketvirtasis alkanas, nes neturi pinigų. Tačiau pastarasis labai nori valgyti, ryja seiles ir svajoja apie gardžius kąsnelius – štai šis mūsiškis, persunktas globalių idėjų, tačiau be skatiko kišenėje. Tikras menas – tai skurdusis menas, kuomet iš niekingų medžiagų – lipnios juostos (V.Košliakovas), surūdijusios skardos (A.Brodskis) gimsta grožis. Štai kur stebuklas“, – sakė galerininkas, kolekcionierius, be visų titulų, taip pat ir Permės šiuolaikinio meno centro direktorius Maratas Gelmanas.

Visa tai buvo apie meną ir koncepcijas. Požiūrį ir vertinimo kriterijus. O gal tai esmė – t.y. kaip rusus, Rusiją ir jų meną mes turėtume traktuoti. Pavydėti tikėjimo, kad galima iš nieko sukurti kažką „gilaus“? Šios pakraipos Rusijos menas nėra labai konceptualus, jis nuoširdus, kad net miniatiūra suvirpina sielą, o masteliai pagaugais nugarą pašiaušia. Jis naivus tik savo esme. Galbūt naiviais visais atžvilgiais galime pavadinti „poperestroikinius“ kūrinius, kuomet trūko ir medžiagų, ir užsienio informacijos, ypač tiesioginio sąlyčio su pastaruoju. Šių dienų menininkų naivumas apskaičiuotas, jis gerai padarytas, pateiktas, jis jau kultinis. „Russian povera“ – nei pridėsi, nei atimsi, nei aprėpsi, nei apimsi.

Pagrindinis projektas

Senos ir naujos žvaigždės: Tony’s Kregas, Anišas Kapuras, Irwinas Wurmas, Spenceris Tunikas, Tunga, sparčiai kylantys kinai San Juanj ir Peng Ju…

Pastarieji abu taip sparčiai kyla, kad angliškai dar nespėjo išmokti (teko bendrauti padedant vertėjui). Šių autorių kinetinę instaliaciją sudaro neatpažįstamai, visai neatpažįstamai sukriošę invalidračiuose sėdintys ir nuolat vienas į kitą be emocijų besidaužantys pasaulio diktatoriai. Tai praeito sezono atradimas, kinų instaliacija visus metus buvo rodoma Saatchi galerijoje Londone.

Pagrindinio projekto kuratoriaus J.H.Martino pristatomos ekspozizicijos pavadinimas – „Be išimčių“. Koncepcija paprasta – viskas leidžiama, išskyrus rasizmą, niekas nėra ribojama. Todėl projekte matome ir religinių, ir toteminio pobūdžio kūrinių, azijietiškų primityvistų ir europietiškos klasikos (pastaroji nusveria), ir gerą dešimtį Rusijos menininkų.

J.H.Martino koncepcija labai aptaki – pasiūlo daug žiūros taškų, nemonopolizuoja meno, nesuriša jo su pasauliniais vardais, meno kūrimo centrais, neprimeta menininkams jokių strategijų. Kokia galėtų būti jo koncepcijos kuratorinė taktika? Ką būtų galima atskleisti, pabrėžti? Priešpastatant, hiperbolizuojant, sugretinant? Pavyzdžiui – Rusijos ir kitų šalių menus. Europa – Azija, Rytai – Vakarai?..

Kuratorius nepersistengia ir, regis, muša „pirmojo karto korta“, t.y. vietinį žiūrovą tikisi sudominti tuo, ko Maskvoje dar nebuvo. Dauguma dailininkų čia „atvežti“ pirmąkart.

J.H.Martino projektas pakankamai stiprus ir efektingas savo forma. Yra stiprių kūrinių, yra paveikių kūrinių, yra meditatyvių kūrinių, yra erdvinių instaliatyvių, yra visai nesudėtingų, yra ir pakankamai lėkštų, tačiau efektingų. Grynai koncepcinio kūrinio nėra nė vieno. Dominuoja įspūdis, netikėtumas, pavidalas, spalva, tūris, geras menas.

J.H.Martinas – tradicionalistas? Taip. Jo kuratorinei strategijai nėra svetimos „apčiuopiamo“ meno kategorijos. Manau, būtent dėl šios priežasties jis ir pasirinktas iš daugelio pasaulio kuratorių. Be to, kaip dabar madinga, J.H.Martinas jaučia meilę „paribiams“ – Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos menui. Anot jo, tam, kad interpretuotų vietinių menininkų kūrinius, nėra būtina suaugti su tų šalių kultūra. Tiesioginio kontakto trūkumą kompensuoja televizija ir kitos infomedijos. Kitų šalių kultūrą jis vertina iš europietiškosios (prancūziškosios, be abejo) kultūros varpinės.

Prizas – už kontrabandą

Šią poziciją gerai iliustruoja pagrindinis prizas, tekęs Benino autoriui. Nuotraukoje matyti agregatas – motociklasparnis, kuriuo į Beniną įvežamas kontrabandinis kuras, taip čia užsidirbama pragyvenimui. Ten – egzistencinė būtinybė, čia – egzotika. Ten – norma, čia – šypsena, tolerancija, „prikolas“. Galų gale prizas neatiteko nei rusui, nei europiečiui… Įžeistų nėra, o ten, žiūrėk, premija padės išplėsti autoparką. Klausykit, kur tas Beninas yra?..

Rusijos padėtis meno pasaulyje – įdomi ir gana dviprasmiška. Realiai Rusija tarsi dalyvauja pasaulio permainose, diktuoja šį bei tą. Tačiau meno plotme ji labiau įdomi pasauliui savo moderniosios XIX a. – XX a. pradžios kultūros ištakomis, naivumu, „socartu”, militaristiniais iššūkiais, besaikiu atvirumu ir nuožmumu sykiu, elementarių buitinių situacijų „beryšiškumo“ egzotika.

Viena vertus, J.H.Martinas teisus, – kada jam pažinti viską? Ypač Rusiją, kuri protu nesuvokiama. Pažinimui gyvenimo neužtektų.

J.H.Martino paroda stipriai palenkta į estetikos pusę. Ji impresionistinė, labiau koncentruota į įspūdį, nei į apmąstymus. Kai kur paviršutiniška. Trūksta kūrinių tarpusavio komunikacijos. Dauguma jų tarsi kabo beorėje erdvėje. Na, tiek ir tiek kv. m jiems buvo skirta, ir baigtas kriukis. Gali vaikščioti, vaikščioti nuolat, tarsi kokiame prabangiame šou… Taip, tai „popsas“, bet tikrai geras. Taip, tai skirta publikai, o garsūs vardai ir publikos pasitenkinimo murmesys nustelbs kritinių gelmės paieškų retoriką.

J.H.Martino principas – ribų tarp epochų, kultūrų trynimas. Globalizacija, kvepianti postkolonializmu. Čia man taip atrodo.

Tačiau kuratorius klausia ir kartu teigia: „Kas gali būti geriau šalies bienalei, kurioje šiuolaikinis menas yra „užribyje?“. Bienalės platforma – puiki galimybė diskusijoms šia tema. Postkonceptualizmas jo nedomina. Domina eksperimentas, dabarties menas. Tai, kas aktualu šiandien. Tai, kas dar kalasi į dienos šviesą. Kita vertus, tokia pozicija yra priimtina plačioms publikos masėms, kurioms taip pat yra svetima naujajai kuratorių kartai būdinga reginių, teatrališkumo baimė.

J.H.Martino įsitikinimu, kiekvienas išsilavinęs žmogus supras bet kokį meną, jeigu pastarasis bus tinkamai ir gerai pristatytas. Taigi svarbiausia gerai išaiškinti. Ar ne todėl Lietuvoje egzistuoja žiauri priešprieša tarp tradicinio laikomu ir šiuolaikinio meno? Šiuolaikinis menas yra pristatomas koncepcijomis, kurios pristatomos teoretinėmis dimensijomis, raštų raštais. Deja, jos nėra išaiškinamos lėtesnių meninių apsukų meno gerbėjui.

„Vergų miesto“ utopija ir realybė

Van Lischauto dirbtuvių (Roterdamas, Olandija) projektas priklauso kviestinių svečių kategorijai. Jų „Vergų miestas“ sukurtas 2008-aisiais.

Silpnesnių nervų lankytojai gali ir apsivemti. Gigantiškos socialinės instaliacijos esmė – prikišamai hiperbolizuotas tik į pelną, sėkmę, rezultatą bet kokia kainą orientuotos šiuolaikinės visuomenės modelis, dogmatiškas požiūris į gėrį ir blogį, visiškas egzistencijos autonomiškumas ir būties automatizmas. Koncepcija – etinė. Forma – antiestetinė. Lavonų muliažai, lobotomija, laboratorija, kabliai žmogienai, žarnos, organai, dauginimasis, vergų universitetų, viešnamių, darbo vietų ir šviesos tunelio gale – utilizacijos įstaigų maketai. Išklotinės, planai, pjūviai. Nejaugi tokia mūsų visų pabaiga?

Instaliacija pasižymi socialiniams menams nebūdingu ekspresyvumu ir savo forma bei formatu pateisina sukonstravimo priežastį – žmonijos egzistencijos etika preparuojama humaniškumo / dehumanizavimo pjūviu.

Kaip sudėtinga – etika, egzistencija, koncepcija. „Vergų mieste“ viskas paprasčiau – energija gaunama išnaudojant vergus, kurie dirbtinai dauginami ir konceptualiai auginami „plaunant smegenis“, ir net neša naudą po mirties, tapdami puikiu kuru. Permanentinė aktualija. Ypač miesto, šalies kontekste.

„Tusovkė” pagal O.Kuliką

Praeityje žinomas anarchistas, Rusijos šiuolaikinio meno „markė“ Olegas Kulikas šiandien nebesikandžioja (devyniasdešimtaisiais jį išgarsino žmogaus-šuns performansas). Maskvos bienalei autorius pasirinko „meditaciją apie 1970–1990 metų Maskvos meną“. Tai O.Kuliko bandymas išsiaiškinti, kas per pastaruosius 30–40 metų iš sukurtų akcijų, performansų idėjų veikia ir šiandien. Kas dar skamba, jaudina, kas yra tikra.

Sakralumo čia siūloma ieškoti kūrybinės išraiškos estetiškume, jos mistikoje, magijoje, ezoterikoje, religijoje. Pavadinkime tai autoriaus komentaru, parašu po archyvo revizavimo dokumentika. O ką atidarymo metu galėjo regėti ir suvokti žmogus, tuo metu nekūręs, negyvenęs Maskvoje, apskritai nesidomintis menu?..

Centrinis Maskvos univermagas. Šalia Raudonoji aikštė. Kremlius. Minios žmonių, kurie net nežino, kas vyksta trečiame aukšte. Minios prie įėjimo. Apsaugininkai neįleidžia net su kvietimais. Ir pagal vardinį sąrašą taip pat ne visada. Vyrai, geriam tekilą, kviečia už borto likęs mecenatas. „Bardakas“. Viduje patenkame į frizelinu suskirstytas ir neonine oranžine spalva apšviestas erdves, tunelius… Kursuoja žmonės – pirmyn, atgal. Labas. Ty uže videl? Kto? Da „nešto“… Staiga tamsoje atsiveria panorama, už dar vienos pertvaros pulsuoja baras, scena, muzikantai. Gyvas atlikimas, šamanas šoka su būgnu. Ritmika, a la transas. Kokteiliai, šešėliai, šešėliai… Tie, kas viduje, įsilieja į jų teatrą, į beveidžių personažų alėją. Tie, kas išorėje, regi šią akvarelinę komunikaciją ir baisiai nori pasižiūrėti, išsiaiškinti, kas gi ten vyksta. Aha. Aha. Aišku. Taurė praeivio rankose. Šešėliai. „Brendas“. „Trendas“. Etikėtė. Reikia tikėti. Tai dar vienas sudedamasis Rusijos meno ingridientas – tikėjimas. „O ko jūs tikėjotės, kad jus apkandžios?“… „Tusovkė“… „Atmosfera“… „Kur toliau einame?“ – visai (ne)liturgiškos frazės sklandė ore. Kodėl gi ne. Mes patys ir kuriame šią liturgiją. Aš, nusikapstęs tenai ir berašydamas šias eilutes, taip pat.

Kas paslėpta, bus atskleista?

Aleksandras Brodskis dalyvavo ir pagrindiniame projekte, tačiau lydintysis projektas „Naktis prieš mūšį“ buvusiame vyno fabrike (dabar viena populiariausių šiuolaikinio meno erdvių „Vinzavod“) itin atskleidė jo, kaip kūrėjo, tapatybę.

A.Brodskis – konceptualus „Russian povera“ kanonizatorius. Senų rūsių kvapas, vyno pelėsis, baugūs šešėliai, apleistas cechas, daugybė šviesos taškelių. Artėju. Metaforos. Visur metaforos. Simboliai. Mistika ir marginalijos. Poetizuota kančia.

„Naktis prieš mūšį“ sugėrė visą trūnijančios-brandinančios, paplėkusiai minkštos, bohemiškai kūrybingos aplinkos kondensatą ir išspinduliavo surogatinę tikrovę, pasėtą mažuose, šiltnamiukus primenančiuose objektuose. Jų gal koks šimtas. Įvairiais kampais, įvairiose pakampėse sustatytų… Vieniems tai rusų pamiesčių „dačios“, kitiems asocijuojasi su karine stovykla, su neaiškaus pobūdžio, grėsmingo „kažko“ sankaupomis. Man asmeniškai – su „chruščiovkės” virtuvėje prie dujinės viryklės globalines temas begvildenančiais idėjiniais veikėjais. Eksvyno rūsio prieblandoje plevenančios liepsnelės ir virš jų palinkę išminčiai…

Objektai maksimum 50 cm dydžio. Totalinė miniatiūra. Aplinka performuota pagal vidutinį „mažąjį žmogų“, pritaikyta „kukliems džiaugsmams“. Suprantama. Jei nesuprantama, prasmė esti nujaučiama. Štai čia norisi perfrazuoti J.H.Martiną: „Jei žmogus pakankamai išprusęs, jam ir aiškinti daug nebūtina, savitas interpretacijų ir asociacijų kelias jį nuves, kur jam reikia“.

Maskva paskutinį kartą mirktelėjo estakadų žiburiais. 100 km/h miesto gatvėse – normalu. Prisiminimų, šleifas. Stalino laikų „vysotkos”, gražios moterys. Ilgos asfalto juostos, magistraliniai žiedai, reklamos. Patriarcho prūdai. Nė kvapo volandiškų burtų. Siluetas rūke baiginėjo butelį. Pilka dulkių patina įsiėdusi ne tik fasaduose, regis, ir praeivių veiduose. Prie išėjimo iš metro, kultinį Cojaus gabalą „Peremen“ dusliai į mikrofoną „kišo“ azijietiškų bruožų vaikinas. „Peremen“, į taktą lingavo keli nuolatiniai vietiniai „tusovščikai“ ir praeiviai. Ne, Rusijai permainų nereikia. Tada mes jos nesuprasime. O ji paprasčiausiai jų nepakels.

 

Trečioji Maskvos šiuolaikinio meno bienalė

Bienalės komisaras – Iosifas Bakšteinas.

Pagrindinio projekto kuratorius – prancūzas Jeanas Hubertas Martinas.

Organizatoriai – Rusijos Federacijos Kultūros ministerija, Maskvos savivaldybė, „Maskvos bienalės” fondas.

Parodų programa: pagrindiniame projekte pristatoma 80 Europos, JAV, Azijos, Pietų Amerikos, Afrikos ir Okeanijos menininkų.

Papildomai pristatyta per 40 specialiųjų projektų ir 8 bienalės svečių parodos, o lydinčiųjų parodų – dar daugiau.

„Prarastos sielos“ – festivalyje Kijeve

„Prarastos sielos“ – festivalyje Kijeve

 

Kijevo modernaus meno festivalis „Gogolfest“ vieną garbingiausių pabaigos akimirkų skyrė klaipėdiečių spektakliui.

Valentina Žigienė

Vienintelis – šokio

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjera – Rasos Alksnytės (Belgija) šokio projektas „Prarastos sielos“ rugsėjo 25-ąją parodytas Ukrainos sostinėje, senajame Misteckio arsenalo pastate. Pasiūlymas šį spektaklį pristatyti festivalyje buvo labai svarbus Klaipėdos muzikiniam teatrui ir įrodė, kad apie jį yra žinoma už Lietuvos ribų, domimasi jo veikla.

„Gogolfest“ – dar jaunas festivalis, organizuojamas tik treti metai, bet tai didžiausias Ukrainos šiuolaikinio meno renginys, jau sulaukęs populiarumo ir palankaus vertinimo. Todėl pagrįstai festivalio rengėjai puoselėja viltis, kad „Gogolfest“ taps kasmetiniu tradiciniu renginiu, traukiančiu viso pasaulio menininkus bei meno kolektyvus.

Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupė šiame festivalyje buvo itin laukiama, nes, kaip sakė patys organizatoriai, į programą jie įtraukė vienintelį šiuolaikinio šokio spektaklį. Galbūt todėl ir vietos žiniasklaida dar iki atvykstant klaipėdiečiams jau aktyviai domėjosi, ko galima tikėtis iš jų pasirodymo.

Žiūrėjo pilna salė

Po spektaklio nebuvo matyti nė vieno nuvilto žiūrovo. Viena festivalio rengėjų Žozepina Garin Apigoni prisipažino dievinanti modernaus šokio teatrą ir klaipėdiečių „Prarastas sielas“ žiūrėjusi labai įdėmiai.

„Šis spektaklis turi ypatingą, širdį virpinančią energetiką. Jo metu laikas kažkur pranyksta. Idėja, turinys, muzika, šokėjų plastika – nuostabi. Tai, apie ką pasakojama spektaklyje, buvo aktualu prieš dešimtmetį, taip pat išliks aktualu ir dar po dešimties metų. Todėl ir sakau, kad laikas kažkur ištirpo, nepajutau, kaip prabėgo valanda. Esu labai laiminga pamačiusi šį pasirodymą ir nuoširdžiai dėkinga trupei už patirtas gilias emocijas“, – kalbėjo ji po spektaklio.

Klaipėdiečiams baleto artistams nuoširdžiai dėkojo ir Lietuvos Respublikos kultūros atašė Ukrainoje Gabrielė Žaidytė, prieš spektaklį žiūrovams pristačiusi kolektyvą, trumpai papasakojusi „Prarastųjų sielų“ turinį, o po vaidinimo išreiškusi ypatingą susižavėjimą. G.Žaidytė pasirūpino, kad spektaklio programėlė būtų išversta į ukrainiečių kalbą, tad žiūrovai galėjo iš anksto susipažinti su tuo, ką matys scenoje.

Didžioji dalis festivalio „Gogolfest“ renginių buvo nemokami, tačiau į keleto kolektyvų pasirodymus juos norintys pamatyti žiūrovai turėjo pirkti bilietus. Tarp tų išskirtinių pateko ir klaipėdiečių „Prarastos sielos“, surinkusios pilną salę publikos. Buvo ir stovinčiųjų.

Gali pamatyti visko

Vietos, kur šoko Klaipėdos muzikinio teatro baletas, sale nepavadinsi. Tai didžiulė patalpa su lubas remiančiomis akmeninėmis kolonomis. Tarp jų buvo įsprausta scena, prieš ją pastatytos kėdės žiūrovams, o už publikos nugarų driekėsi didžiulė modernaus vaizduojamojo meno ekspozicija.

Visa toji erdvė spektaklio metu buvo pilna žmonių. Išties vyravo nepaprasta atmosfera, nes „Prarastos sielos“ atrodė lyg specialiai buvo kurtos tai aplinkai. Visišką rimtį gal šiek tiek trikdė nuolat spragsintys fotoaparatai ir veikiančios filmavimo kameros, bet tai irgi liudijo apie susidomėjimą spektakliu.

„Gogolfest“ – polistilistinis festivalis. Jame žiūrovai gali pamatyti visko – nuo parodų ekspozicijų, menininkų kuriamų performansų, filmų, knygų pristatymų iki įvairaus stiliaus muzikos koncertų, dramos ir šokio spektaklių. Gyvenimas festivalyje verda nuo ryto iki nakties ir kunkuliuoja išties, nes žmonių – tarsi skruzdžių skruzdėlyne. Visi čia randa ką veikti, ką pamatyti, su kuo pabendrauti.

Festivalio organizatorius Vladislavas Troickis teigė, kad jam ypač svarbi smalsi ir išprususi publika, o į renginius ateina daug intelektualaus jaunimo. Todėl pats V.Troickis tai laiko dideliu pasiekimu. Jo tikslas – parodyti žmonėms kuo įvairesnį modernųjį meną, pristatyti kuo daugiau pasaulio šalių, tačiau svarbi ir festivalio turinio kokybė. Klaipėdiečių dalyvavimu jis taip pat labai džiaugėsi.

Pasiskolino iš banko

„Gogolfest“ šiemet vyko rugsėjo 11-27 dienomis. Festivalyje dalyvavo Ukrainos, Rusijos, Lenkijos, Suomijos, Ispanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Danijos, Portugalijos, Bulgarijos, JAV, Didžiosios Britanijos, Šveicarijos, Lenkijos, Irano, Brazilijos ir Lietuvos menininkai.

V.Troickis drąsiai, net galima teigti – savižudiškai ėmėsi organizuoti festivalį. Šiemet jis ėmė paskolą iš banko, kad galėtų įgyvendinti sumanymą. „Šešiasdešimt procentų lėšų – mano, likusios – rėmėjų. Suvokiu, kad daug kam mano poelgis atrodo beprotiškas. Už tą paskolą aš galėčiau kviesti geriausius režisierius dirbti su mano teatro artistais. Bet esu altruistas. Siekiu kuo daugiau duoti, parodyti plačiajai visuomenei, menu besidomintiems žmonėms“, – neslėpė festivalio vadovas.

V.Troickis vadovauja nedidelei aktorių trupei, turi 60 žiūrovų talpinančią salę. Jo teatras pavadintas „Dax“, išvertus į lietuvių kalbą tai būtų – stogas. Anot režisieriaus, stogas virš galvos ir turi sujungti žmones vienoje erdvėje bendram buvimui, bendrų idėjų suradimui. Todėl festivalyje jis siekia būtent šito.

Organizatorius džiaugėsi, kad ypatingą aurą padeda sukurti ir pasirinkta vieta – Misteckio arsenalas, stūksantis priešais garsųjį Kijevo stačiatikių vienuolyną Pečerska Lavra. O pats arsenalas – caro Petro I įsakymu pastatyta karinės paskirties tvirtovė, kurioje liedintos patrankos, laikyti ginklai. Šiuo metu pastatas restauruojamas, jis atgyja kartą per metus, festivalio „Gogolfest“ metu. Ateityje ten norima įrengti modernaus meno centrą ir, žinoma, kasmet organizuoti festivalį.

Langas

MENO LEIDINYS Nr. 172
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

 

Skulptūra: Vytautas BALSYS. Tebūnie, jei taip lemta. Iš ciklo „Nuodėmės“. 2009 m. Marmuras, bronza, h 200 cm.

 

Langas

„Kultūrpolio“ projektas pasiekė Daniją

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras „Kultūrpolis“ (KKKC) Lietuvos dailininkų darbų parodą praėjusią savaitę pristatė Danijoje, o lapkritį dar vieną lietuvių šiuolaikinio meno ekspoziciją nuveš į Švediją.

Užsienyje „Kultūrpolis“ pateikia jo penkmečiui sukurto ir šiąvasar Klaipėdoje startavusio projekto „Meno tvermės dėsnis“ versijas.

„Kartu mezgame ryšius su galerijomis ir kultūros centrais, deramės dėl bendros veiklos ir projektų 2010–2013 metais“, – aiškino KKKC direktorius menotyrininkas Ignas Kazakevičius.

Spalio 24-ąją Ikasto (Danija) šiuolaikinio meno parodų centre „Kunstpakhuset“ „Kultūrpolis” atidarė parodą „Millenium“, kurią papildė seminaru apie lietuvių šiuolaikinės dailės tendencijas.

Ekspozicijoje „Millenium“ simboliškai užsimenama apie Lietuvos tūkstantmetį ir pristatomi septynių lietuvių dailininkų – I.Likšaitės, L.Keblytės, A.Draugelės, A.Jonkutės, I.Leščinskaitės, Ž.Augustino ir T.Vosyliaus darbai: šiuolaikinė tekstilė ir tapyba, kinetiniai kūriniai, objektai ir videoprojekcijos.

Lietuvių parodą Ikaste, kur ji paviešės iki lapkričio 22-osios, sveikino Ikasto-Brandės meras Carstenas Kissmeyeris ir LR kultūros atašė Danijoje, Islandijoje bei Norvegijoje Liana Ruokytė-Jonsson. Vernisaže projektą pristatė I.Kazakevičius. Projekto katalogą sukūrė Gytis Skudžinskas.

Klaipėdietės muzika skambės Kelne

Ruduo – derlingas metas šiuolaikinei muzikai ir jos kūrėjams. Klaipėdietė kompozitorė Loreta Narvilaitė papasakojo apie šį rudenį vykstančius trijų jos kūrinių atlikimus.

Kompoziciją „Šauksmas – Šviesa“ ji laiko etapine savo kūrybos kelyje. 2000-aisiais su šiuo kūriniu ji spėjo įšokti į pralekiantį naujosios muzikos ekspresą. Anksčiau dviem trimitams ir dviem fortepijonams parašytos ekspresyvios muzikos remiksą dabar padarė Gediminas Zujus. Kūrinys jau suskambėjo „Permainų muzikos“ koncerte spalio 9-ąją, jį atliko Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai. Jį duetas dar gros lapkričio 28-ąją Kauno filharmonijoje, šiuolaikinės muzikos festivalyje „Iš arti“.

Dainininkė Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus įtraukė L.Narvilaitės kompoziciją „Nemirtingumas“ į savo rečitalio programą „Lietuvių muzikos magija“, kurią lapkričio 13-ąją atliks Klaipėdos koncertų salėje, o lapkričio 22-ąją – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Loretos pjesė obojui „Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas” lapkričio 3-iąją suskambės Kelne, WDR salėje. Koncertas bus tiesiogiai transliuojamas per WDR radiją. Kūrinį gros Tomas Bieliauskas. Tai bus „Lithuanian Ensemble Network“ („Lietuvos ansamblių tinklo“) projekto dalis, inicijuota dirigento bei kompozitoriaus Vykinto Baltako. Prieš vykstant į Vokietiją ši programa bus atlikta spalio 31-ąją Vilniuje, piano.lt salėje.

Įdomu, kaip neoromantišką kompozitorės muziką priims Vokietijoje, kur vertinama avangardiškesnė stilistika.

Šokėjai iš pajūrio pasirodė sostinėje

Praėjęs savaitgalis šokio gerbėjams ne tik priminė apie besikeičiantį laiką, bet ir paskatino domėtis naujausiais jaunų Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų, taip pat ir klaipėdiečių darbais.

Spalio 22–25 dienomis Vilniuje, Menų spaustuvėje, vyko tarptautinio šokio tinklo „Aerowaves“ susitikimas. Jam buvo skirta ir meninė programa – intriguojantis lietuvių šiuolaikinio šokio savaitgalis. Jo metu spalio 23-iąją Menų spaustuvės kišeninėje salėje buvo galima pamatyti lyrišką duetą „La Mariée“ iš Klaipėdos.

Jo autorės klaipėdietės choreografės Agnijos Šeiko spektaklį 2007-aisiais įkvėpė Jacque’o Preverto poezija, kurioje daug dėmesio skiriama asmeninės laisvės paieškoms meilėje ir poros santykiuose. Choreografė, pasitelkusi simbolius, įvaizdžius, asociacijas, kartu su šokėjais Petru Lisausku ir Dovile Binkauskaite sukūrė dialogą, kurio metu du žmonės iš savo minčių, nuostatų ir įsivaizdavimų kaip dėlionę bando konstruoti gyvenimą.

„La Mariée“ šį rudenį Vilniuje parodytas jau antrąsyk. Spalio 10-ąją spektaklis įsijungė į Lietuvos teatro ir šokio maratoną, sostinėje vykusiame spalio 8–11 dienomis. Jis buvo surengtas vieno didžiausių ir seniausių Europoje scenos menų tinklo IETM (Informal European Theatre Meeting) susitikimui Vilniuje.

Vilniuje debiutuos „tragikomiksu“

Vilniaus menų spaustuvė jauniesiems menininkams jau šeštą kartą pasiūlė dalyvauti „Atviros erdvės“ programoje ir išbandyti savo jėgas profesionalioje scenoje. Šiemet iš 40 paraiškų atrinktos keturios.

Vienas iš „Atviros erdvės“ programos dalyvių – M.Valiukas Lietuvoje žinomas kaip dramaturgas, poetas, scenaristas ir bardas, nors pagal išsilavinimą yra diplomuotas režisierius. Uostamiestyje gyvenantis ir kuriantis menininkas parašė pjesę „Trintukas“, kurią pats ėmėsi režisuoti. Mindaugas pasuko kinematografiško, „veiksmo“ teatro link, priskirdamas spektaklį „tragikomikso“ žanrui. Tokiai stilistikai labai palanki pati pjesė – groteskiškas veiksmas su detektyviniais elementais, kuriame analizuojama savižudybės tema ir dvasinis nuosmukis. Surinkęs aštuonių jaunų aktorių komandą, Mindaugas į pagalbą pasitelkė patyrusį scenografą Artūrą Šimonį bei talentingą muzikos kūrėją Tomą Stirną. Pasak spektaklio autoriaus, „Trintukas“ – tai „kalbėjimas klaustukais, kuriame lieka neišbaigtumo, leidžiančio kiekvieną kartą tikslinti užduotus klausimus, gilinti atsakymus į juos“.

M.Valiuko „Trintuko“ premjera numatyta lapkričio 17–18 d.

„Durų“ inf.

Penktųjų muzikos „permainų” spalvos

Penktųjų muzikos „permainų” spalvos

Penktasis šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“ artėja į pabaigą, jau galime pradėti skaičiuoti, sverti patirtus muzikinius įspūdžius, apmąstyti išgirstas naujienas.

Danguolė Vilidaitė

Viena aišku – nors šeši festivalio koncertai ir du susitikimai video-klube dažniausiai buvo skirti lietuvių autorių kūrybai, juos atliko tik Lietuvos ir Klaipėdos žymiausi kolektyvai, laikas praleistas Klaipėdos koncertų salėje tikrai buvo prasmingas ir neprailgo.

Tad koks gi tas šių metų festivalio veidas, kokios jo nuotaikos ir spalvos?..

Aistringos išraiškos

Ekspresyvi, manyčiau, ryškiausia. Dar ir dabar mintyse skamba aistringas dabartinio Klaipėdos kamerinio orkestro vadovo Mindaugo Bačkaus violončelės solovakare „Nakties šokiai“, jam emocingai pritariantis Klaipėdos kame-rinis orkestras (šiam festivaliui, tarp kitko, paruošęs net dvi programas). Ne mažiau dinamiškas ir intensyvus buvo Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų (fortepijonai) pasirodymas antroje koncerto „Garso ontologija“ dalyje.

Minėto fortepijoninio dueto interpretacija visada pasižymi ypatingu atlikimo preciziškumu ir profesionalumu, vienodai gerai jiems pavaldūs tiek klasikiniai, tiek įmantriausi šiuolaikiniai opusai. Ir šįkart „Permainų muzi-koje“ buvo atliktos sudėtingos, virtuoziškos kompozicijos, reikalaujančios, sakyčiau, ne tik kūrybinio išradingumo, bet ir nepaprastos fizinės ištvermės: Zitos Bružaitės „Galopu“, Osvaldo Balakausko „Movimenti 2“, Loretos Narvilaitės „Šauksmas – Šviesa“, Gintaro Sodeikos „Garso ontologija Nr.2“ ir Ryčio Mažulio „Čiauškanti mašina“.

…ir elektroniniai „perskaitymai“

Savotiška vakaro intriga tapo ir tai, kad koncerte išgirdome naujas šių kūrinių, jau papildytų elektronika, versijas. Įspūdis – dvejopas.

Kartais elektroniniai garsai imitavo realiai skambančiųjų ritmus, melodinius jų vingius – tarsi bandė užmegzti dialogą, papildė juos charakteringais žemų ir aukštų dažnių šuorais, dundesiais. Kartais jie tiesiog užgoždavo, savo versmėje paskandindavo pradinę kompoziciją.

Geriausiai šiame kontekste, mano nuomone, suskambo Gedimino Zujaus (L.Narvilaitės „Šauksmas – Šviesa“) ir Lino Paulauskio (R.Mažulio „Čiauškanti mašina“) elektroniniai „perskaitymai“.

Pirmojoje koncerto „Garso ontologija“ dalyje pasirodė Lietuvos fleitų kvartetas (Giedrius Gelgotas, Lina Baublytė, Fausta Drulytė ir Vytautas Sriubikis). Buvo atliktos šešios įvairių autorių kompozicijos panaudojant fonogramas. Kūriniai skirtingi ir nelygiaverčiai. Labiau įsiminė neilga, bet efektinga vengrų kilmės kompozitoriaus Peter’io Eötvös’o „Cricket Music“, plastiška Jono Tamulionio „Jūra“ (vienintelė be fonogramos) ir kylančia dramatine linija pasižyminti Vytauto V.Jurgučio „G.A.L. House“ kompozicija (nors šio kūrinio pabaiga kiek netikėta, silpna).

Džiugu, kad bent prieš dešimt metų tarptautinį pripažinimą pelnęs kolektyvas pagaliau pasiekė ir Klaipėdą – tai buvo pirmasis kvarteto pasirodymas mūsų mieste.

Chorų galia

Du festivalio renginiai skirti chorinei muzikai. Tai „Ritualo galia“ su Vilniaus kameriniu choru „Aidija“ (meno vadovas ir dirigentas Romualdas Gražinis) bei „Amžinoji šviesa“ su Klaipėdos kolektyvais – Kameriniu orkestru (meno vadovas Mindaugas Bačkus) ir choru „Aukuras“ (meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas). Pastarąjį koncertą bus galima išgirsti šį penktadienį, spalio 30-ąją, festivalio post scriptum vakare.

„Aidija“, šiemet mininti savo antrąjį kūrybinį dešimtmetį, gali pasigirdi nuskynusi ne vieną tarptautinį ir lietuvišką apdovanojimą, nors paskutiniaisiais metais chorui vis dėlto labiau

sekasi Lietuvoje – 2006-aisiais „Aidija“ pripažinta Lietuvos chorų čempione, laimėtas pagrindinis prizas sakralinės muzikos konkurse, 2007-aisiais jai įteikta „Aukso paukštė“ ir skirta „Ryškiausios Lie-tuvos žvaigždės“ nominacija.

Stebina ne tik šio kolektyvo atliekamų kūrinių stilistinė įvairovė – nuo grigališkojo choralo iki šių dienų opusų, – bet ir plati koncertinė geografija. Štai ir Klaipėdoje kolektyvas atliko dalį programos, paruoštos Pekino festivaliui „World Folk Song Festival – 2008“.

Magiška tėkmė

Vakaro „Ritualo galia“ (režisierė ir skaitovė Birutė Mar) centre buvo senovinių ir moderniųjų muzikavimo formų sintezės paieška.

Skambėjo Kazimiero Viktoro Banaičio, Juozo Gruodžio ir Vytauto Montvilos aranžuotos senosios lietuvių polifoninės dainos, sutartinės. Išgirdome gražų ir tikslų a cappella dainavimą, jį paįvairino sceninis judesys su akustiniais erdviniais garso žaidimais, ryškios chorisčių suknelės (tik tas lino suglamžymas atrodė labai neestetiškai).

Ypatingą nuotaiką visada galima pajausti klausantis Broniaus Kutavičiaus kūrinių. Jo oratorijos „Magiškas sanskrito ratas“ ir „Iš jotvingių akmens“ – savotiškas garsų teatras, žadinantis senuosius ritualus. Nuolat pakartojamos tos pačios ritminės ir melodinės linijos tikrai tarsi įtraukia į paslaptingą vyksmą. O liaudies muzikos instrumentų ir įvairių daiktų panaudojimas suskamba kartais visai netikėtai, kaip, pavyzdžiui, grojimas linų brauktuve „Magiško sanskrito rato“ pabaigoje primena vėlių kaulelių šnarėjimą ir pan. Tokių asociacijų, klausantis šios muzikos, gali kilti daug.

Oratorijų atlikimo pati vertinti objektyviai negaliu – pernelyg manyje įaugusi girdėta patirtis, Šarūno Nako „Naujosios muzikos ansamblio“ interpretacija. „Aidijos“ variante kai kurie archajiški

liaudies instrumentai pakeisti modernesniais, liaudiška dainavimo maniera – suformuotu balsu ir t.t. Taip, manyčiau, po truputį prarandamas tas autentiškumo, gilaus ryšio su praeitimi pojūtis. Bet vis tiek koncertas įspūdingas.

Kameriniai ieškojimai

Ansamblio „Vilniaus arsenalas“ (Laima Šulskutė – fleita, Rolandas Romoslauskas – altas, Sergejus Okruško – fortepijonas) repertuare yra daug nuostabių lietuvių šiuolaikinės kamerinės muzikos pavyzdžių. Kaip suprantu, didžios jų dalies atsiradimą inicijavo patys atlikėjai.

„Amberlife provincijos melodijos“ koncerto programa buvo sudaryta iš pačių naujausių 2004-2009 metais parašytų Vidmanto Bartulio, Felikso Bajoro, Algirdo Martinaičio, O.Balakausko, Dalios Kairaitytės, Jurgio Juozapaičio ir Z.Bružaitės kompozicijų. Visos jos įdomios, atliktos preciziškai, stilingai ir išraiškingai.

O vakaro pavadinimas kilo iš A.Martinaičio šmaikštaus kūrinėlio „AmberLife provincijos melodijos“ altui ir fortepijonui, išaukštinančio, anot autoriaus „teisingą ir natūralų gyvenimo būdą, šimtmečiais būdingą lietuviams“, – smulkūs ūkio darbai (plaktukas, dildė ir pan.), šiaudinė skrybėlė ir muzikavimas reprodukcijos su jaučiu ir nuoga mergina fone.

Simfoninis akcentas

Svarbiu „Permainų muzikos“ festivalio akcentu šiemet tapo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (meno vadovas ir dirigentas Juozas Domarkas) pasirodymas kartu su solistu Petru Geniušu (fortepijonas) koncerte „Šimtmečio atspindžiai“.

Pirmoje dalyje skambėjo Lietuvos autorių, iškilių muzikos pasaulio atstovų, vienaip ar kitaip susijusių su Klaipėdos miestu, darbai. Išgirdome Stasio Vainiūno „Sutartines“ op.35, Eduardo Balsio „Jūros atspindžius“ ir O. Balakausko „Tetra“. (Šiais metais kaip tik minime S.Vainiūno 100-ąsias ir E.Balsio 90-ąsias gimimo metines).

Įsimintiniausia šiuosyk buvo E.Balsio kompozicija – ne veltui jis laikomas vienu geriausių orkestruotės meistrų, sugebančiu giliausius jausmus išreikšti aiškiai, logiškai ir paveikiai. O O.Balakausko „Tetra“, orkestro pagrota taip pat be priekaištų, man suskambo tarsi H.Hesse’s aprašytasis žaidimas „stiklo karoliukais“.

Virtuoziškai ir efektingai antroje šio vakaro dalyje atliktas vie-no žymiausių šių dienų Amerikos kompozitorių Johno Adamso koncertas fortepijonui ir orkestrui „Century Rolls“. J.Adamsas daug kartų yra įvertintas „Grammy“ apdovanojimais, gavęs Pulitzerio premiją, daugiausia kūryboje naudoja minimalistinius komponavimo principus.

„Century Rolls“ parašytas išstudijavus ankstyvąsias mechaniniam fortepijonui skirtas studijas. Tai sudėtingas kūrinys, eklektiškai sujungiantis įvairiausias įtakas, nuotaikas ir stilistikas, dažnai net derinamas vienu metu. Manyčiau, tik maestro P.Geniušo nuostabus atsidavimas šiam opusui padėjo įveikti jo kaprizingiausius ritminius viražus. Bravo!

P.S. pokalbiai

Ne mažiau įdomūs buvo ir susitikimai festivalio videoklube.

Šiais metais festivalio organizatorei L.Narvilaitei pavyko prikalbinti atvykti ir prakalbinti dvi labai ryškias ir kūrybingas asmenybes. Klaipėdoje svečiavosi kompozitoriai Mindaugas Urbaitis ir Renata Šerkšnytė.

Tad įspūdžiai po „Permainų muzikos“ geri, išgirdome tikrai daug geros ir kokybiškai, profesionaliai atliktos šiuolaikinės muzikos, geriau susipažinome su jos kūrėjais Lietuvoje ir pasaulyje.

Apie vyrus ir moteris – šokiu

Apie vyrus ir moteris – šokiu

 

Unikalus reiškinys – Andželikos Cholinos teatro spektaklio premjera „Vyrai ir moterys“ dar kartą pritraukė gausios publikos dėmesį – spalio 23-iąją Klaipėdos Žvejų rūmų salė vėl buvo sausakimša.

Violeta Milvydienė

Netikėtu rakursu

Devynerių metų šokio teatro gyvavimo retrospektyvoje – dauguma spektaklių, kuriuose vyrauja žmonių bendravimo tematika. „Tango in Fa”, „Moterų dainos”, „Meilė” ir kituose gilinamasi į moterų ir vyrų tarpusavio santykius, jaučiama savotiška pačios choreografės patirtis.

Ir jei anksčiau šokiu pasakojamose istorijose būta kiek sarkazmo ar ironijos apraiškų bei erotikos elementų, tai naujajame kūrinyje šios ypatybės tiesiog karaliauja. Taigi tie, kas tikėjosi įprasto estetiško judesio, šviesaus meilės jausmo ar gilaus aistros perteikimo, liko „apgauti” arba… maloniai nustebinti.

Gana sudėtinga apibendrinti spektaklio „Vyrai ir moterys“ visumą, kaip ir išanalizuoti kiekvieną situaciją ar išnarplioti spalvingą šokio stilių gamą.

Įtūžis ir susitaikymas, pagieža ir palaima, išsiskyrimo kartėlis ir pažinties euforija, nesupratimas ir prisitaikymas, neviltis ir geismo protrūkiai, dvasinis ryšys ar fizinis artumas – ištisa jausmų paletė sudėliota į keliolika scenelių, kurios kaip sugreitintame filme keičia viena kitą. Kai kurios iš jų – chaotiškos, tarytum neišbaigtos ar specialiai iki galo nesubrandintos, betgi kartais pernelyg ištęstos, tad neišvengta klišių bei šablonų.

Tačiau esminis išskirtinis dalykas, kad moterų ir vyrų santykiai vaizduojami per humoro prizmę, erotizuotai ir egzaltuotai (net stebint iš priešpaskutinės balkono eilės ir nematant ryškios veido mimikos, viskas aišku – iškalbingumo šokėjų-aktorių kūno plastikoje netrūksta).

Stilistikoje – naujadarai

Spektaklio choreografija, kaip ir režisūra, suskaidyta į smulkesnes daleles – čia nėra nei vientisos dramaturginės struktūros, nei vieningos stilistikos.

Pirmojoje kompozicijoje pastebimi vos keli moderniojo baleto judesiai, optimaliai jie jungiami su šiuolaikinio šokio technika ir finale, sudarytame bene iš kelių skirtingų epizodų. Pabaiga, atliekama visų penkių porų, atrodo, ilgokai rutuliojosi, bet labiausiai imponavo romantiška nuotaika, paskui – ekspresyvumu, dar vėliau – nostalgiška liūdesio gaida.

Viduriniojoje dalyje – duetuose bei įvairiose grupelėse – ypač gausu „partero“ (judesių, atliekamų ant žemės) bei nestandartiškai derinamų įvairių mados šokių, estradinio stiliaus bruožų. Drastiški buitiniai gestai ir judesiai – antausiai, spyriai į tarpukojį – tampa nebenatūraliais ir atrodo neskoningai ypač tuomet, kai pasikartoja.

Vyrų (Vilniaus mažojo teatro aktorių) pasirodymai išsiskiria individualiais vaidybos ypatumais, o nesudėtingi šiuolaikinio šokio žingsniai kartais susipynę su akrobatikos ar breiko elementais.

Vykusiai scenelių kaitai pasitarnauja Marijaus Jacovskio sukurta scenografija – minimalistinė, meniškai efektinga bei funkcionali, o pagalbinės priemonės (kėdės-dėžės) panaudotos ypač išradingai. Stilinga ir atlikėjų apranga (kostiumai – Juozo Statkevičiaus).

Kelia asociacijas

Kai kurios spektaklio situacijos – asociatyvios.

Štai pačioje „Vyrų ir moterų” pradžioje ironiškai traktuojamas klasikinis baletas priminė skandalingojo švedų choreografo Matso Eko „Gulbių ežero” fragmentus, kur baltosios gulbės lyg bjaurieji ančiukai – šliaužioja, vartosi, kraiposi ir vaiposi. Tiesa, A.Cholinos spektaklyje laužytas linijas kartais keičia estetiškos pozos, aukšti relevés lents arabeskuose, tačiau netrukus sukomponuojamas šaržas iš romantiškojo Žiulio Pero „Pas de quatre” ar kažkokia kita baletinė „nuotrauka“.

Pasirodžius vyrams, tema tarytum pakinta ir pamažu pradeda vystytis pagrindine kryptimi. Šmaikščiai, bet subtiliai išspręstas nuvelkamų suknelių epizodas – pats veiksmas scenoje neužfiksuojamas, o iš užkulisių pasirodžiusių vyrų perbėgimas avanscena su iškeltais į viršų sijonais sukėlė ne vieną šypsnį. Tačiau ir čia peršasi panašumas – šįkart su efektinguoju garsios prancūzų šokėjos Zizi Žanmer pasirodymu vyrų – gigantiškų plunksninių vėduoklių – apsuptyje.

Keturių porų susipažinimo scenelėje galima įžvelgti būdingiausias frazes iš dar TSRS paplitusio komiškojo „Rusų kadrilio“, kuriame sėdinčios ant suoliuko merginos atvirai išreiškia nekantravimą, o sulaukusios savųjų „Ivanų“ vaidina susikuklinusias. Tačiau netrukus jos puola į „kovą“ dėl gražesnio ar lieknesnio, kiek vėliau pešasi bemaž kaip lietuviškojo tautinio šokio patriarcho Juozo Lingio parodijoje „Trys mergelės“. To paties choreografo sukurtame „Lenciūgėlyje“ vienas vyrukas renkasi iš keturių, o šios – tik šįkart oriai ir elegantiškai – kaunasi dėl pastarojo dėmesio – taip pat nejučia kilusi asociacija, stebint jau kitą epizodą. Čia net „pinama“ analogiška „grandinėlė“ kaip ir minėtame Lietuvos choreografiniame pasaulyje žinomame „perliuke“.

Kai kurie pernelyg laisvi ar nusaldinti vilionių ir gundymo judesiai prilygsta kvailų blondinių – „o lia lia pupyčių“ maivymuisi, dainuojant arba pasirodant TV ekrane laidos „Karštas vakarėlis“ metu.

Prie šių subjektyvių įžvalgų priskirčiau dar vieną šokio specialistui charakteringą „bėdą“: nors skambančios klasikinių baletų ištraukos buvo iliustruojamos kaip niekad muzikaliai, o svarbiausi akcentai panaudoti lanksčiai ir pabrėžiami itin taikliai, – vis dėlto gerai žinant to ar kito baleto teksto originalą, atmintyje kaskart iškyla anų, klasikinių pas vaizdiniai.

Ir dar…

…kirba toks paprastas, banalokas klausimas: kodėl pavadinime „Vyrai ir moterys”, o ne atvirkščiai? Juk būtent moterys spektaklyje dominuoja, demonstruodamos ne tik nepriekaištingą techniką, bet ir aktorinį meistriškumą (ir žiūrovų salėje jos nors ir santūriai, bet aktyviau reagavo į sceninį vyksmą). O vyrai, manyčiau, neparodė reikiamo potencialo – scenoje jie pavaizduoti dvasiškai silpnesni, dažniausiai bejėgiai, tai puotaujantys ir besimušantys, tai atgailaujantys, belaukiantys supratimo ir paguodos.

Būtų graudu, jei nebūtų taip komiška, juolab kad viskas lyg ir gyvenimiška – daugeliui, ypač šiuolaikiniam jaunimui, veikiausiai, artima ar pažįstama, ir kiekvienas galėjo atrasti kažką sau priimtina. Vertėjo pamatyti.

Nuodėmės troškulys Arkadijoje

Nuodėmės troškulys Arkadijoje

 

Tris savaites uostamiesčio Baroti galerijoje veikė klaipėdiečio skulptoriaus Vytauto Balsio skulptūrų paroda. Naujasis dailininko kūrinių ciklas „Nuodėmės“ vainikuoja 25 jo kūrybos metus – lygiai pusę autoriaus amžiaus.

Kristina Jokubavičienė

Iš amžino dualizmo

Jei skulptorius V.Balsys būtų tik amato ir medžiagos virtuozas – gyvenimas jam būtų ir paprastesnis, ir pilnesnis visokių gėrybių. Bet jis yra menininkas virtuozas, ir tai iš esmės viską komplikuoja.

Tai verčia nesustoti ant tobulai įvaldytos meistrystės laiptelio, neprisėsti plojimams ant pripažinimo pakylos, nuolat kopti ir kopti aukštyn, kaip Sizifui, ridenančiam akmenį į kalną; kopti nepaisant, kad fizinis kūnas dar gali, o dvasia krenta į bedugnę. Akmuo rieda žemyn, ir viskas prasideda iš naujo – nauja patirtimi, nauju skulptūrų ciklu…

Tačiau be šio amžinojo vilties/nevilties dualizmo nebūtų kūrinių, kurie priverčia ir kitus bent trumpą akimirką pajusti kūrybos didybę.

Kai žvelgi į Baroti galerijoje eksponuojamas 14 kompozicijų – apvaliąsias skulptūras ir reljefus, – pasijunti esąs keistoje ir nepažįstamoje vietoje, formų ir juslių prisodrintoje erdvėje. Gal tai Arkadija, mitinė visuotinės idilės ir laimės šalis, prarastojo rojaus žemė? Juk skulptorius savo kūryboje nuolat plėtoja rojaus vizijas. Toje šalyje, nuostabios gamtos ir tapybiškų griuvėsių, buvusios didybės liekanų apsuptyje, gyvenama be rūpesčių, be skausmų, be vargų.

Didybė ir dulkės

Bet tokia ideali būtis – bekraujė, šiuolaikiniam žmogui nepakeliama. Todėl tą žemę skulptorius apgyvendina kupinais hedonistinio grožio, dramatiškais, su grotesko prieskoniu objektais.

Ir ankstesniuose V.Balsio cikluose („Rojaus sodai“, „Laiškai“), ir naujausiame – „Nuodėmės“ tobulybė egzistuoja greta primityvaus ir žemo, grožis – kartu su vytimu, nykimu, didybė – su menkumu, dulkėmis.

Todėl priartėjęs prie jo Arkadijos vizijos, randi, kad visos tobulos, klasiką menančios ar jai replikuojančios formos, atliktos su renesansiškuoju graciozo, – kad ir kaip sudėtinga, bet be jokio prakaito kvapo, – yra paliestos destrukcijos, turi aitraus irimo prieskonio.

Prabangus medžiagų grožis (blizgi ir patinuota bronza, gelsvas travertinas, kvarco intarpais kibirkščiuojantis juodas akmuo, įvairiaspalvis marmuras ir kt.) akina, slėpdamas tikrąsias kompozicijų prasmes, kurios pasirodo esančios toli nuo klasikinio idealo.

Tarsi žaidimas

Tai tarsi žaidimas. Skulptorius palieka žiūrovui pačiam laisvai interpretuoti vaizdus (nesvarbu pagal kokius kriterijus, gal net pagal asmeninį „sugedimo“ laipsnį): ar iš bronzos siūlų suvyta kolona aštriais nagais kimbasi į žalio marmuro masę, ar išauga iš jos kaip puikus, bet nuodingas augalas? Ar nuostabiai subtilių reljefų, italų skulptoriaus Donatello kūrinius primenančių XXI amžiaus parafrazių, paviršius vagojančio įvairiaspalvės akmens gyslos tik meniškai susilieja su vaizdu, ar jį naikina?

Ir taip prie kiekvienos kompozicijos, net prie tiesmukiškos pypkės galimi variantai – rūkymas gerai ar blogai, nuodėmė ar tik silpnybė?..

V.Balsio skulptūros visada pasakoja, yra literatūriškos. Kuo ilgiau žiūri, tuo, atrodo, noriau kiekviena iš jų atskleistų savąjį ekscentrišką naratyvą. O kai suvoki, kad pats pradedi kurti numanomo siužeto interpretaciją, veriasi kitos erdvės ir kitos vizijos. Gal kaip kunstkameroje, gamtos ir žmogaus sukurtų keistenybių kabinete, pasaulio nuopuolio teatre, kur lyg po didinamuoju stiklu vaidinamos siurrealistinės nuodėmių tragikomedijos?..

Klaipėdos dramos teatras gastroliuoja po visą Lietuvą

Klaipėdos dramos teatras gastroliuoja po visą Lietuvą

Treji metai benamis Klaipėdos dramos teatras, kol jo pastatas uždarytas rekonstrukcijai, „gyvena ant ratų“ – rodo savo spektaklius kitose uostamiesčio salėse ir daug gastroliuoja po Lietuvą. Spalį su V.Krėvės „Raganiumi“ teatras buvo nukeliavęs į Skuodo rajono Ylakių miestelį, o su I.Turgenevo „Įnamiu“ – į Šakius, Vilkaviškį, Kėdainius ir Kauną. Kauniečiai praėjusį šeštadienį turėjo progą pamatyti ir F.Vebero „Vakarienę su idiotu“. Šis spektaklis lapkritį pasieks Tauragę, Marijampolę, Alytų ir Birštoną. M.Gavrano „Viską apie vyrus“, kuris spalį rodytas Mažeikiuose, vejasi „Viskas apie moteris“ – lapkritį jį pamatys Širvintų, Varėnos ir Ukmergės publika. K.Sajos „Žemaičių stiprybę“ lapkričio pabaigoje klaipėdiečiai rodys kaimynystėje – Dovilų etnokultūros centre. O rytoj Klaipėdos dramos teatras R.Cooney’o „Viešbučio kambarį Nr. 13“ nuveš į Šiaulių dramos teatrą.

Negana to. Lapkričio 5-ąją uostamiesčio Žvejų rūmuose teatras pristatys premjerą – P.Gladilino „Miglų angelą“, kurį Klaipėdoje stato vilnietis aktorius ir režisierius Ramutis Rimeikis.

D.Andriulionio ir E.Brinkytės tapybos paroda – Hamburge

Vokietijoje, privačioje „Galerie mare Liberum“ Hamburgo centre, spalio 30-ąją bus atidaryta dviejų klaipėdiečių tapytojų – Dano Andriulionio ir Egidijos Brinkytės paveikslų paroda „Pasivaikščiojimas dviese“. Galerijos savininkė Erika Davidavičius pernai dusyk apsilankė D.Andriulionio dirbtuvėse Klaipėdoje ir įkalbėjo dailininką atvežti parodą į jos galeriją. D.Andriulionis į kompaniją pakvietė E.Brinkytę, su kuria drauge jau yra eksponavęs savo darbus Lietuvoje. „Mano subjektyvia nuomone, tai jauna perspektyvi tapytoja, žvelgianti ne į išorę, o į vidinius tapybos sluoksnius. Labai įdomios jos formos ir turinio paieškos, siužetinės linijos paslaptys. Pasikviečiau ją galbūt ir todėl, kad mudviejų skirtingose tapybos technikose įžvelgiau labai panašius dvasinius ir filosofinius ieškojimus. Pagaliau tai darbšti ir kūrybinga menininkė“, – sakė D.Andriulionis. Jiedu Hamburge eksponuos po 10 drobių. D.Andriulionis – dar nerodytus darbus Šventosios žemės tema, nutapytus pernai ir šiemet, E.Brinkytė – naujausius šiais metais sukurtus paveikslus. Klaipėdiečių paroda Hamburge veiks iki lapkričio 26-osios.

„Paimišėlio užrašai” pristatyti festivalyje Maskvoje

Praėjusį teatro sezoną po Klaipėdos universiteto teatro stogu gimęs jo ir Kretingos Egidijaus Radžiaus dramos teatro bendras projektas – N.Gogolio „Pamišėlio užrašai“ jau spėjo pakeliauti po pajūrį ir pabuvoti net dviejuose tarptautiniuose festivaliuose. Gegužę spektaklis parodytas tarptautiniame festivalyje „Veidai be kaukių“ Makedonijos sostinėje Skopjėje, kur už Aksentijaus Ivanovičiaus Popriščino vaidmenį jo aktorius Nerijus Gedminas buvo pristatytas apdovanojimui „Ryškiausio aktoriaus“ kategorijoje, o spalio 13-ąją šią monodramą (su sinchroniniu vertimu į rusų kalbą) jis vaidino antrajame tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Solo“ Maskvoje (Rusija). Vėlgi – puikūs atsiliepimai. Spektaklį festivaliui rekomendavo jo režisierius Tomas Jašinskas. Baigęs režisūros studijas Klaipėdos universitete, jis šiemet tęsia mokslus Vsevolodo Mejerholdo teatro centre Maskvoje. „Pamišėlio užrašai“ – jo diplominis darbas Klaipėdoje, jame studentas tapo savo dėstytojo režisieriumi. Monospektaklyje vaidinantis E.Radžiaus dramos teatro režisierius N.Gedminas – buvęs T.Jašinsko pedagogas.

C.Monteverdi’o „Orfėjas“ pasiekė Vilnių ir buvo įamžintas

Spalio 1 ir 2 dienomis Klaipėdos muzikinis teatras Vilniuje, Lietuvos rusų dramos teatro scenoje, pristatė po dvejų metų atnaujintą C.Monteverdi’o „Orfėjo“ pastatymą. Šiuo spektakliu teatras labai didžiuojasi. Šiemet, Klaipėdos muzikiniam teatrui gavus ES paramą, „Orfėjas“ buvo patobulintas ir penkis kartus parodytas Klaipėdoje ir Vilniuje, kur suintrigavo muzikos ir teatro kritikus. Sostinėje operą žiūrėjo teatrologė Irena Veisaitė, režisierius Gintaras Varnas, muzikologai Jūratė Vičienė, Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, Junija Galejeva, Jonas Bruveris, dirigentas, prof. Saulius Sondeckis ir kiti. „Klaipėdiečiai parodė aukštą lygį, viskas atlikta kruopščiai – orkestras, solistai, choras – viskas labai patiko“, – dalijosi įspūdžiais S.Sondeckis. „Režisierius Jonas Vaitkus sumaniai pasitelkė vaizdines priemones. Apskritai – geras įspūdis“, – sakė J.Bruveris. Šįsyk Vilniuje pirmąją pasaulyje išlikusią operą galėjo pamatyti ir moksleiviai kone iš visos Lietuvos. Tokią galimybę jiems suteikė Almos Adamkienės paramos fondas. „Orfėją“ nufilmavo Lietuvos nacionalinė televizija.

Koks jis – Lietuvos dailės meninis Ph?

Koks jis – Lietuvos dailės meninis Ph?

Paroda buvo gera. Taip galima pasakyti apie rugsėjo 18-ąją – spalio 11-ąją Vilniaus parodų ir konferencijų centre „Litexpo” vykusią antrąją Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalę.

Ignas Kazakevičius

Sudėtinga aprėpti

Pakaktų pasakyti „kiek energijos bei lėšų turėjo (pastarųjų trūkumas, pasak vienos kuratorės, buvo kartojamas tarsi pasiteisinimas, kad gal ne viskas gerai, kad kažkas ne taip), už tiek padarė gerai“ ir pabaigti šį rašinį. Tačiau kataloge yra teigiama, kad šis renginys pretenduoja tapti stambiausiu šiuolaikinę Lietuvos dailę pristatančiu renginiu Lietuvoje, reprezentaciniu Lietuvos meno proceso atspindžiu. Štai jums iššūkis.

Ar kvadrienalei lemta tapti tokia, kokią norima ją matyti? Jei ne, kas trukdo? Kvadrienalės pateikimas, pristatymas, atranka, kuravimas – šie dalykai mane domina labiau. Deja, jie yra labai susiję su Lietuvos dailininkų sąjungos LDS struktūa, yra vienas kito priežastys ir pasekmės. Bet tai jau kita istorija. Pabandykime paanalizuoti šiųmetę kvadrienalę.

Nors įžvelgiu šio renginio perspektyvas ir asmeniškai nieko neturiu prieš jį organizuojančią LDS (ne vienus metus buvau LDS tarybos narys, žinau, kaip buvo organizuojama pirmoji kvadrienalė ir kiti renginiai), nelabai įsivaizduoju, kaip einant dabartiniu keliu galima pasiekti užsibrėžtų rezultatų. Šia paroda LDS stengiasi išreikšti visą Lietuvos meno procesą. Tai labai sudėtinga. Iš tiesų labai sudėtinga aprėpti didelį, didelį, bet neturintį aiškių ribų.

Neaišku, kas atsako

Išmetant į eterį naujieną – pirmąją 2005-ųjų kvadrienalę, buvo nuspręsta startuoti rimtai – tarptautiniu masteliu, išvengti amžinų kolizijų tarp menininkų ir organizatorių pasikviečiant lenkų kuratorių K.Stanislavskį. Jo suformuota paroda buvo pakankamai rimta, išlaikyta, pakankamai konservatyvi, nieko naujo neatrado, tačiau įnešė stabilumo į išeities nerandančią, stagnatorišką ir naivią LDS parodinę strategiją.

Neperseniausiai pasikeitė LDS valdžia. Ji, regis, pamėgino sutelkti nuosavas pajėgas ir kuruoti antrąją kvadrienalę pakvietė menotyrininkes Ritą Mikučionytę, Ramutę Rachlevičiūtę ir Danutę Zovienę.

Pirmame kuratorinio proceso etape buvo suformuluotos pagrindinės kvadrienalės vizijos ir kryptys, t.y. maždaug pasiūlyta, ką būtų galima rinkti ir ką kviesti. Siekiant objektyvumo, paskelbtas konkursas, dar apie 100 menininkų teikti pasiūlymus buvo pakviesti pačių kuratorių. Galutine atranka užsiėmė LDS parodinio komiteto nariai ir minėtos kviestinės kuratorės. Rezultatas – 118 menininkų (džiugu, kad jau nebe vien LDS nariai) – jūsų teismui.

Šiek tiek painoka. Parodos kuratores, parodos vertinimo komisija. Kieno kokios funkcijos? Ar kuratorės atsakingas už parodos kokybę, ar atrankos komisija? Panašu į daugelio žmonių grupinę atsakomybę, ir niekas konkrečiai jums neatsakys. Jei matėte parodą – mąstykite patys, arba kalbamės toliau.

Tolerancija ir menas

Ph yra svarbus organizmui, jam jis reikalingas neutralus, organizmui reikalinga ramybė, poilsis, harmonija ir kt.

O menui ramybė žalinga. Menas kuriamas tam, kad išjudintų mus iš socialinio stingulio. O bienalės, trienalės – tam, kad išjudintų meną ir jo kūrėjus iš snaudulio (geriausias variantas), kad juos pristatytų (tarpinis variantas, kuris visiems tinka, o ypač snaudžiantiems patinka), todėl, kad taip reikia, taip įprasta (joks variantas).

Grožis, tolerancija, ramybė, tiesiog stebėjimas su sąvoka menas turi tik bendrų semantinių ar literatūrinių prasmių. T.y. iš esmės nieko bendra, nes menas yra žmogaus (su savo gėrybėmis ir blogybėmis, charakterio vingrybėmis, nepakantumu visuomenei ir saldžia meile artimam savo) egzistencijos refleksijos „kultūringa“ forma. Kitaip tariant, menas negali būti neutralus. Jis turi erzinti, provokuoti, užduoti klausimus. Jei jo nepastebime, vadinasi, tai ne menas, bent jau tam, kuris jo nepastebėjo.

Taigi, kaip rengiant globalios apimties projektą išlikti objektyviam ir pateikti visiems jaudinančius kūrinius, kuriuos menininkai sukūrė per ketverius metus? Neįmanoma. Na, nebent pristatytume kokias nors proceso tendencijas – tarkime, tarpdisciplininių menų evoliuciją Lietuvoje ar koncepcijos svarbą tapyboje… Bet panašūs kiekvienos svarbesnės srities procesai yra pristatomi atskirų dailės šakų bienalėse, trienalėse, paprastuose projektuose, personalinėse parodose. Ten pat pamatome ir kūrinius, kuriuos vėliau regime kvadrienalėje. Išvada vienintelė – kvadrienalė dubliuoja tradicijas turinčius renginius, konkuruoja su jais nieko naujo, prasmingo, vertingo nepasiūlydama.

Reitingų receptas

Kvadrienalei lieka vienintelė išeitis – pristatinėti tik geriausius iš geriausių.

Pristatyti kūrybą, kuri atskleidžia Lietuvos dailės raidą, turi įtakos kitiems menininkams etc. O mums jau gerai pažįstamose LDS tapybos, grafikos, etc. bienalėse ir trienalėse menininkai galėtų rinktis užskaitinius balus: „už originalią idėją“, „už atlikimą“, už „originalumą“, „už intrigą“, „už debiutą“ ir t.t.

Formaliai suminėjau, manau nesunkiai prigalvotumėte ir patys, bet tai turėtų daryti kuratoriai, o minėtos taisyklės būti oficialiai patvirtintos.

O po ketverių metų į kvadrienalę reikėtų kviesti „pažymėtus“ menininkus, kad siūlytų specialiai kuriamų kūrinių idėjas, konkurso laimėtojų projektus finansuoti. Vėliau papildžius „išskirtiniais svečiais“, kokiais keturiais jaunaisiais menininkais, surinktume apie 30 autorių.

Toks paskatinimas tikrai reikalingas, kaip ir piniginiai prizai, spaudos dėmesys, galimybės surengti laureatų personalines ar pačios kvadrienalės parodas užsienyje.

Šį receptą skolinu nemokamai, kadangi vis tiek jis nebus realizuotas. Juk reikėtų ryžtis griežtai atrankai, kas niekada nebus padaryta (juk negali LDS, atstovaudama visiems dailininkams, tiek užkelti kartelę, kad dauguma jų liktų už borto). Radikalios permainos negresia. Niekas jų ir nenori, niekam jos nereikalingos, nei LDS, nei jos globojamiems menininkams. Menininkams nereikalingi kuratoriai, jiems reikalinga erdvė kartais ką nors iš savo kūrybos parodyti.

Neturi koncepcijos

Paroda yra normali. Yra silpnų darbų, yra stiprių, yra objektų, yra tapybos, yra akcijų, yra videomeno… visko yra, viskas maždaug suderinta, visuma – neutrali tiek vizualiai, tiek idėjiškai. Tačiau kol kas dar neturi nei aiškios strategijos, nei taktikos, neveikia Lietuvos meno procesų. Atspindi tik tai, kad dar kuria tie, kurie kūrė ir anos kvadrienalės metu.

Visumos pristatymas čia suprantamas kaip darbų rinkinio pateikimas. Tai nėra blogai. Bet ir gerai nėra. Nes niekur neveda. Kaip jūs beformuotumėte ekspoziciją, rezultatas bus toks pat. Todėl, kad visko per daug. Per daug vidutinių ofortų, per daug vidutinės tapybos, skulptūros ir kitokių menų.

Nė viena tema neišryškinta, nė viena bent formalesnė paralelė neišvesta. Paroda neturi koncepcijos.

Vėlgi pasikartosiu – paroda nėra bloga. Suformuota ji labai teisingai. Ir „Litexpo“ erdvė ne problema, iš pirmo žvilgsnio daug įdomesnė nei ŠMC, balkonai daug žavesio prideda. Be abejo, pastaroji komplikuotesnė, į ją reikia papildomai investuoti. Ir ne tik lėšų, kurių, kaip visada, ir šį kartą pritrūko, bet ir žmogiškosios energijos, kurios resursai padvigubėja ir patrigubėja, kai regi darbo prasmę. Nesakau, kad nebuvo įdėta tos nepasveriamos energijos, tačiau regis suinteresuotumo pritrūko.

Finansai – amžina visų organizatorių bėda. Štai jums dar vienas problemų ratas – reikia gerų vadybininkų, kurie pritrauktų papildomų lėšų. Bet jie brangiai kainuos, todėl dirba kas gali, t.y. labiau apsiribojama vidiniais LDS resursais.

Duokite žaidimų

Tačiau paroda gera…

Dar kortas sumaišė „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ (VEKS) dailės renginių gausa. VEKS renginiai „uždengė“ kvadrienalę, tapo nelabai aišku, kas, kur ir kada vyksta, kuris dailės renginys priklauso kvadrienalę lydintiems, o kuris yra VEKS programos.

2005-aisiais lydintys projektai buvo išmėtyti geležinkelio, autobusų stotyse ir aerouoste, paskirstyti Vilniaus galerijose, o pagrindinis rado vietą ŠMC.

Šį kartą pagrindinė erdvė – „Litexpo“. Trūko reklamos, interaktyvumo, atraktyvumo. Lydintieji renginiai įvyko gerokai prieš pagrindinį renginį, jų, sakytumei, nekoncentravo pagrindinio renginio traukos jėga.

Paroda – statistiškai normali. Panašu, kad reikalinga daugiau patiems dalyviams nei žiūrovams. Parodoje pasigedau spalvų. Įspūdis toks, kad ji buvo juodai pilkai balta. Greičiausiai, kaltas apšvietimas ir pernelyg vienoda ekspozicija.

Atidarymo metu vyko Eglės Gandos Bogdanienės ir Karinos Matiukienės performansas „Tikiu – netikiu“ bei Justino Vaitiekūno meno akcija „Olala – dailė“. Neįtikino nei viena, nei kita. Pastaruoju metu visur ir visada dalyvaujanti E .G.B. neįtikino džiazo ritmu ir visai su juo nesusijusiu veiksmu (ar kai būna veiksmas su muzika – tai jau sintezė?), o Justino kūrinių išpakavimą atliko „Olialia“ mergaitės. Patys kūriniai netraukė iki akcijinio blizgučio, nebuvo nei ką „žvaigždinti“, nei ką „brendinti“, ar „suleiblinti“. Trumpai tariant, jeigu būtų akciją rengęs Didysis Vaitiekūnas, bent jau „papus“ būtume pamatę.

„Jei nėra meno, tai duokite žaidimų“ – toks galėtų būti naujos, naujų vertybių ir kūrybinių prasmių bei versmių ieškančios epochos šūkis.

Lyg ir norėtųsi…

Bet paroda yra gera.

Ir tarsi yra organizacinių potencijų, ir protingų žmonių yra, ir menininkų gerų yra. Tačiau viskas baigiasi panorama ir gerais linkėjimais – susitiksime po ketverių metų…

Na, lyg ir yra noro būti pastebėtiems, bet ir baugu, o kas bus, o kas bus, jei mus tikrai ir mūsų kūrinius tikrai pastebės. Juk ims ir parašys (būtinai blogai?), o dar ir apkalbės visi kaip…

Lyg ir norisi eksperimentuoti, bet nedrąsu. Lyg ir norėtųsi diskutuoti, bet taip, kad pagirtų. Na, ir sukis, kad toks gudrus. Kaip čia pabandžius kitaip, bet kad taip pat išeitų (t.y. ne taip pat, bet taip, kaip moku, t.y., kad būtų gerai, t.y. kaip visada darydavau, oi… Kažkaip kitaip, bet taip…).

Baigiant šį, tikiuosi, kad ne monologą, dar galima pridurti, kad tai ne kritika, o pastebėjimai, nes ir kritikos LDS nereikia, ir iš esmės šiuo metu niekam jos nereikia, nes meno rinkos ir madų ji neveikia.

Meno rinkos taip pat šiandien nėra. Žodžiu, rašyti toliau ką nors šia tema ir ją plėtoti beprasmiška, kaip ir aprašinėti kvadrienalės darbų kompozicijas, spalvas, formų įvairovę, minėti kokius nors autorių atradimus…

Yra apie ką pasikalbėti

Jeigu domina, kaip šiame kontekste atrodė Klaipėdos skyriaus menininkai, galiu pasakyti, kad atrodė kaip Klaipėdos skyriaus menininkai.

Visiška tvarka. A.Banytė atrodė kaip A.Banytė, o A.Bosas pateikė vos pastebimą 40 cm „Ištikimybės bokštą“. Pakampėje kiūtojo R.Inčirausko „Žemaitiškos girnapusės“, beorėje erdvėje kaip koks beprasmiškumo simbolis „įsmeigtos“ V.Mockaičio šakės su pienių pūkų žiedais… Garsiau buvo girdėti tik V.Viningo džiazas. V.Viningas, be abejo, irgi atrodė kaip V.Viningas, tik pastarasis buvo išeksponuotas labai jo ekspresijai tinkamoje vietoje, „koridoriuje“ tarp K.Grigaliūno prieškarinių Amerikos nusikaltėlių serijos darbų. Netikėtas kontekstas. Padugnės – džiazo ištakos, anapus ribų ir įstatymo – anapus kanono, kita realybė – improvizacija…

Nors paroda yra tradicinė, nors surinktinio tipo, nors jos meninis Ph neutralus, tačiau ji kelia diskusijas. Kiek teko kalbėtis, respondentai sakė, kad „yra ką veikti, yra apie ką pagalvoti, yra ką pasiūlyti ir yra apie ką pasikalbėti“. Kol yra apie ką pasikalbėti, procesas egzistuoja.