Jausti ir nejausti

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

Jausti ir nejausti


Juozas Šikšnelis


Nuolatos jaučiu spaudimą, bet nesuku galvos, kas ir ką spaudžia.
Jaučiu, kaip žyla plaukai, bet niekam neprikaišioju dėl ko.
Nuolatos jaučiu didelį norą, bet nė akimirkos neužmirštu galimybių.
Jaučiu begalinę meilę žmonijai, bet tik paklaustas apie tai.
Pajutęs besiartinant senatvę, apsisuku šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu ir skuodžiu į kitą pusę, deja…
Jaučiu artėjant oro permainas, bet TV nesiūlo įsidarbinti sinoptiku.
Jaučiu melą, nes jis girgžda tarp dantų, bet nuduodu esąs kurčias.
Jaučiu išdavystę, nes ji dvokia, bet apsimetu sloguojančiu.
Pajutęs neapykantą metu kelią dėl takelio.
Pajutęs kartų nuodėmės skonį spjaunu nebodamas, kad po kojomis prašmatnus kilimas.
Jaučiu Dievo buvimą, bet nebandau jo pakalbinti.
Jaučiu meilę Tėvynei, bet to kažkodėl niekas be manęs nežino.
Jaučiu alkį, bet sotūs pietūs už skandalingai mažą kainą jo nenumalšina.
Kartais jaučiu pareigą, bet šį jausmą laikau giliai paslėpęs, kad niekas nepaprašytų jo pademonstruoti.
Jaučiu nuovargį, bet ne kalnus nuvertęs, upes atgal pasukęs.
Jaučiu slenkant laiką, kartais jis dunda tuščiais vagonais, kartais girgžda sunkiai pakrautais vežimais.
Jaučiu žemę po kojomis, bet taikosi, kad ji tampa slidi ir išsprūsta iš po jų.
Jaučiu dangų virš galvos, bet nebandau aprėpti jo ribų.
Jaučiu kvapų gamą, bet kažin kodėl dažniau susiduriu su dvoku.
Jaučiu baimę, jos akys tokios didelės, kad nuolatos tenka prisimerkti.
Jaučiu norą atrodyti gražiai, bet kreivi veidrodžiai iškraipo atvaizdą.
Jaučiu gėrį širdyje, bet dažniau permušimus ir spazmus.
Dažnai noriu jausti artimo savo širdies dūžius, bet girdžiu tik likimo būgnus.
Pajutęs oro virpėjimą net neįstengiu pasidomėti, kas jį sukėlė.
Jaučiu nerimą, ypač kai viskas gerai klojasi.
Nerandu tiesaus ir lygaus kelio, nes einant jaučiu visus kelio nelygumus bei klaidžius vingius.
Jaučiau, juntu, bet ar jusiu.
Nejaučiu akmens po kaklu, matyt, per laisvai buvo užmazgyta virvė.
Nejaučiu laisvės, nes kūno svoris ir konstitucija primena tik pa-reigas.
Nejaučiu kartėlio, nors tulžis dar neišoperuota.
Nejaučiu saldumo, nors visiems aplinkui bėga seilės.
Nejaučiu dvasios pakilimo nei giedant himną, nei šventas
giesmes.
Nejaučiu skausmo, kai skauda ne man.
Nejaučiu katarsio, nors prieš akis vaidinama pirmaklasė tragedija su pasaulinio lygio žvaigždėmis.
Nejaučiu poreikio dažnai lankstytis, nes vaikštau prieš vėją, kuris trukdo tai daryti.
Nejaučiu pasitenkinimo pavykus aplenkti ar išdurti artimą savo, nes noras pirmauti yra trumpalaikis, lyginant jį su ilgu gyvenimu.
Nejaučiu nuoskaudos, užmynęs artimam savo nuospaudą.
Nejaučiu noro pirštu baksnoti svetimas klaidas, nors ir savų beveik nepastebiu.
Niekada nejausiu diskomforto leisdamas vasaras ne  Kanaruose.
Nejaučiu potraukio tos pačios lyties atstovams, bet nesirengiu gydytis nuo homofobijos.
Nejaučiu Dievo palaimos, nors daugelis ne kartą jos yra linkėję.
Nejaučiu džiaugsmo nei prieš, nei per, nei po…
Nejaučiu prieraišumo daiktams, nes jie retai atsako tuo pačiu.
Nejaučiu prieraišumo naminiams gyvūnams, nes jie nemoka žmogiškai reikšti savo jausmų.
Nejaučiu prieraišumo žmonėms, jeigu juos nuo manęs skiria  stiklinė siena.
Nejaučiu potraukio dideliems pinigams, kai žinau, kad jų nėra iš kur paimti.
Nesijaučiu svetimu šioje ašarų pakalnėje, nes visos pralietos ašaros seniai be pėdsakų išdžiūvo.
Nesijausiu nuogu karaliumi, kol vaikas nenukreips į mane piršto.
Nejausiu poreikio atgailauti už nuodėmes, kurių padaryti nespėjau dėl objektyvios priežasties – laiko stokos.
Nejaučiu purvo, kuriuo buvau, esu ir būsiu drabstomas.
Nejaučiau, nejaučiu, nejausiu gal…

Personažai ir scenografija

Iš humanitarinio emigranto dienoraščio

Personažai ir scenografija

Rimantas Kmita

Oras čia nepakartojamas, lyja, šviečia saulė ir vėl lyja. Kaip tik dviratininkui. Geriausiai dabar – ir lyja, ir saulė šviečia.

Ne kitaip bus ir su tais savaitgaliais. Kaip prasidėjo, taip ir pasibaigė. Kitą rytą visas išsivalęs apelsinams padėjus, atsikeliu ir slankioju. Žiūriu, viena barakinė parslenka su maišeliu, o jame Seratho produkcija. Ne vienas kenčiu, galvoju. Slankioju, nėr ką veikt, kažkodėl nusileidžiu į apačią, žvilgteliu į pašto dėžutę, o ten, šlovė Alachui, turkai atsiuntę mano vieną užsakytą CD su sufijų muzika. Išgelbės turkai Vokietiją, ne kitaip. Ir pamaitins, ir palinksmins sunkią valandą.

Lengvai svaigstu nuo tos muzikos ir tuo pat metu prakišinėju visus aukcionius internete. Ir net ne aukcionus. Vieną dalykėlį buvau atsidėjęs, tik dar nenusipirkęs, ir jau rodo, kad nebėr. Gerai sakoma, traukinys apelsinų prisivalgiusiųjų nelaukia.

Galvoju, reikia pasijudint, sėdu ant elnės septynbėgės ir į miestelio pusę, sakau, gal bent turgaus aikštėje kas kokias dešreles keps.

Nuvažiuoju ir negaliu patikėt – visi dirba, zuja kaip bitės. Tai kur tas jų didysis savaitgalis, apie kurį tiek reikėjo šnekėt?!

Nors va, bankas nedirba. Gaunu kišti kortelę, ir sezamas atsiveria, įeinu ir pasiimu grynųjų. Nedirba, bet funkcionuoja. Čia kaip ir su lietum. Ir lyja, ir ne vienu metu. Funkcionalus vokiečių dizainas, kaip pasakojo vienoj TV laidoj.

Kadangi didžiai svarbaus nieko nenutiko, jeigu neminėsime, kad vieną rytą radau įpjautą savo pirštą, lyg kas būtų ėmęs kraują, tai trumpai užsiminsiu apie mane supančius mielus žmones.

Pavyzdžiui, toks vokietis, studijuoja su mumis sykiu. Nieko nešneka, nesuprasi, ką galvoja. Kalbininkas. Vieną kartą, tiesa, dėjo monologą, nes jo kolegė mongolė, irgi kalbininkė, kažką rašo, bet niekas nesupranta ką, ji nelabai gali paaiškinti, nes vokiškai beveik nešneka, o angliškai irgi prastai. Bet iš to vokiečio monologo tiek tesužinojom, kad kažkokia specifinė kalbos problema ir dar apie batus. Kuo čia dėti tie batai, tai niekas neįsikirto, bet buvo linksma. Tai va, tokia ta mongolė, jau sakiau, budizmas.

O tas vokietis tai priplaukęs. Skaitom vieną kartą tokį tekstą, o jį pasiūliusi mergina klausia, ar nebuvo per daug sudėtingas. O tas vokietis sako, taigi čia viskas aišku, viskas vokiškai, mūsų gimtąja kalba parašyta. Žinoma, ačiū už komplimentus, bet turėjom pastebėt, kad vokiečių yra ne visų gimtoji kalba.

Jau sakiau, kad mano kaimynai vokiečiai. Jau sakiau, kad beveik jų nematau. Michaelis – toks didžiulis bičas, beveik nesirodo, bet jaučiu, kad tupi savo kambary, ypač kai dega šviesa. Kartais kalba telefonu. Bet gali tai girdėti tik eidamas pro jo duris. Neįsivaizduoju, kuo ir kaip jis minta. Atvejis, kai užklupau jį kepant karbonadus, iš šiandienos žiūrint buvo stačiai sensacingas.

Kitas, vardu Asmundur, virtuvėje pasisukinėja dažniau, nors yra visai liesas, tą atpažįstu iš žingsnių. Greitai vaikšto ir po jo virtuvėje kaupiasi indai. Gyvena dažniau naktim, trečia, pusė penkių jam pats laikas pasisukinėt virtuvėj, ką nors užkąst.

Neužtruks atsikeliu ir aš, pradedu krebždėt, tad vargšui Michaeliui turbūt nebelieka erdvės išreikšt savo kulinarinius instinktus ir jis minta, galiu numanyt, valgykloje arba Seratho kebabais.

Šį savaitgalį liesasis nieko neveikia. Sakau, Asmundurai, gal vakare alaus atsigeriam ar ką, jeigu niekur neplanuoji eiti. Eiti jis niekur neplanuoja, bet gerti irgi negeria. Alaus kartais, bet šnapso niekada, pasako tai pabrėžtinai ir dar nusipurto.

Gal todėl, kad šaldytuve visada ilsis vienoks ar kitoks mano butelaitis stipraus gėrimo.

Dabar galvoju aš apie tą Asmundurą: jei negeria alaus, tai tikriausiai netikras vokietis, ką ir tas vardas sakytų, bet kita vertus, skaitau čia tokį straipsnį apie vokiečius, rašo, kad visi gyvena atskirai susilindę, su kaimynais gali visai nebendraut. Tinka. Tai gal vokietis. Taip ir sėdim visą savaitgalį, jis savo kambary, aš savo. Kažin ką jis ten veikia. Bijau, kad mokosi.

Aš tuo tarpu smaginuosi kitaip ir galvoju, kad vienatvė įgauna keistas formas. Pasistatęs turkiškos degtinės Yeni raki butelaitį (turkų gelbėtojų garbei) chatinuosi su bičiuliu Lietuvoj. Svarstom variantą, kaip čia prikabinus čierką ir pasiuntus ją interneto laidais. Visai smagu.

Turiu ir daugiau kuo pasidžiaugt. Šalia visų kitų keisčiausių laikraščių bibliotekoje, Literatūros ir meno dėžutė, padabinta pirmojo puslapio kopija, kuriame buvo išspausdintas bene vienintelis mano eilėraštis Lit-

menyje. Stengiasi sutikti Kmituolį miestelis, papuošė biblioteką, dar galėtų surengti kokią savaitę trunkančią konferenciją – Kmituolio raštai: tarp grafomanijos ir geniolumo (t.y. genio uolumo). Užrakinčiau visus ir tegul klausosi, nė vieno neišleisčiau, duotų jie man feedbacką kaip reikiant.

Žodžiu, matau, kad miestelis turi potencijos skleisti gėrį, grožį ir tiesą, tad padžiazavus bus šiokia tokia motyvacija čia grįžti ir padėti miestelėnams gyventi dar gražiau.

***

Šį rytą atsikėlęs radau išgertą mano alų ir suvalgytus kotletus…

Manyje susipynė nuostaba, sutrikimas, pyktis ir aš sėdau rašyti seniai nerašytos gromatėlės. Situacija maždaug tokia. Penktadienis. Vėl kažkokia neaiški šventė. Kai kas dirba, kai kas ne. Neaišku, kaip bus šeštadienį, t.y. šiandien. Kaimynas sakėsi alkoholio beveik negeriąs. Aš ir pats nebūčiau per vakarą išgėręs tokio rinkinuko: Weißbier, porteris ir čekiškas pils. Valgau dabar konservus ir galvoju, kad vėl teks pas turkus pagalbos ieškoti.

Pagalvojau, kad tai gali būti kerštas. Prieš kokias dvi savaites buvo paštininkas. Turėjo siuntinį, bet aš negalėjau patvirtinti, kad toks ir toks tikrai yra mano kaimynas. Užmiršau jo vardą. Tiksliau, galvojau, kad jis yra kitoks, tikrai ne Sebastianas. Bet jis buvo Sebastianas, ir Sebastianas dabar buvo labai susinervinęs, nes paštininkas vis negrįžta ir negrįžta.

Bet vėliau radau prieškambaryje pakabintą moterišką švarkelį ir situacija su alum aiškėjo.

Antradienį vėl bus šventė – reformacijos diena. Dabar, kai mano kompas pavirto rašomąja mašinėle, man tos šventės nelabai, nes biuras uždarytas ir jokio interneto.

Bet gyvenimas be interneto turi ir savų privalumų. Skaitai arba rašai, o ne sėdi prie skype’o ir dvi valandas mokai kokį amerikietį ištarti uo, kas žodžiuose uoga ir važiuoti jam skamba visiškai skirtingai. O pats tuo metu bandai suartikuliuoti stebuklingąjį the. Vis tiek nei jam, nei man iš to nieko neišeina.

Vakarais su naujuoju kaimynu sėdim virtuvėje ir geriam arbatą arba alų. Turiu naują kaimyną, bet mano alų išgėrė ne jis, nes yra išvažiavęs namo. Šiaip tai pirmas mano sutiktas vokietis, kurio atsargiai pasiteiravęs, ar jis geria alų, pirmą kartą išgirdau atsakymą – aš geriu viską. Man tai sensacija, nes jei tu čia valgai ir geri viską, tai esi neprikolas. Tai jeigu vyksta koks bendras vakarėlis, beveik neišeina paruošti vieno patiekalo, nes kas nors nevalgo mėsos, kas nors paprikų, kitas svogūnų ir taip toliau. Apie gėrimus nėra nė ką kalbėti. Tiesą sakant, buvau beveik šokiruotas stebėdamas, kaip mano kolegos vaikinai, vienas vokietis ir vienas olandas visą vakarą gėrė limonadą. Ne šiaip sau gurkšnoja, nes negeria alkoholio, bet maukia didžiulėmis stiklinėmis ir valgo kažkokius sausainius. Ir kvyksi visą vakarą vienas kitam parodę pirštą. Trisdešimtmečiai darželinukai.

Ką kalba olandas, beveik nesuprantu. Šnypščia, švokščia ten pas jį viskas. Danas pasakoja, kad jie, olandai, taip ir angliškai kalba. Fery funny. Bet tai negana to, kad jis šnypščia. Čia neseniai toks amerikietis skaitė vokiškai paskaitą, aišku, su tipišku amerikietišku akcentu, bet viskas ten normaliai. O tam olandui kad juokinga, kad reikia jam sukinėtis į visas puses ir rodyti savo reakciją, tiesiog nenusėdi. Mano diagnozė po limonado tik stiprėja.

***

Ką gi, išaušo reformacijos diena. Geriant rytinę arbatą kažkas skambina į duris. Atidarau. Iš už kampo išlenda vaikiukas su vaiduoklio kauke iš kažkokio filmo ir prekybos centro terbele rankoje. Nieko nesuprantu, ką sako. Reikės žiūrėti šiandien teliką, kaip tie vokiečiai reformacijos dieną švenčia ir iš kur čia tos užgavėnės.

Paskui man topteli, kad taigi šiandien Haloweenas. Viskas per vien.

Šiaip nieko naujo, bandau įsikirsti tą kalbą. Bet kaip, nelabai įsivaizduoju. Va kad ir dabar. Vienas žodis, kurio reikšmė – proginis, atsitiktinis. Čia viena reikšmė, proginis ir atsitiktinis yra sinonimai. Proginis ar atsitiktinis susitikimas?

Mūsų užsiėmimai vyksta maždaug vienodai ir primena man vieną komikų laidą. Ten jie gauna kokį keistą žodį (pvz., Kotztierchen – vemiantys gyvūniukai) ir turi atspėti, ką tai reiškia. Kartais ir atspėja, bet nusipūdo irgi normaliai. Tai mes irgi panašiai. Pasiimam kokį nors tekstą, kokio nors superinio profesoriaus, ta sritis mums dažnai būna gūdus miškas, ir mes bandome sugalvoti, ką čia jis norėjo pasakyti. Tai būna ir taip, kad vienas kalba apie Dievą, o kitas apie ekonomiką. Būtų juokinga, jeigu nebūtų tragiška.

Žodžiu, turiu čia ką veikti, nenuobodu, laikas lekia, žiūriu, kad nespėjus išmokti visų žodžių vėl į Lietuvą grįšiu. Prie progos.

Tomas Norkaitis

Tomas Norkaitis

(1)
kodėl man šį vakarą
vaidenas milžinai?
kodėl man?
kodėl šįvakar?
kodėl tie milžinai?
tokie dideli, kaip būna
tiktai milžinai
tokie aukšti, tokie galingi
tokie didingi
kai šiurpas su pagarba susimaišo
viename
tokie nepaaiškinami, nesuvokiami
apie ką nepapasakosi net ir
geriausiam savo draugui

tai ne milžinai
tai mano milžiniškoji vienatvė
(2)
kilti
aukštyn
aukštyn
aukštyn
virš debesų
virš ironijos
virš to, kas sukurta
į ten, kur mano siela
pati rašo eilėraščius
(3)
tai žvėries sąmonė
tai užspeisto žvėries sąmonė
jis padarys viską, kad išsilaisvintų
jis bus gudrus
jis nepuls aklai į mirtį
nes jis nori gyventi
jis, žvėries snukiu, nori gyventi

neįmanoma susitaikyti su mirtim
neįmanoma to suvokti protu
įmanoma tik jausti šitą
milžinišką dvasią
maišto dvasią
genijus – tai maištas
tai maištas prieš visa
ką esate girdėję

eiti nepramintais takais
eiti toli
eiti per toli
per brūzgynus, per tamsą
kur nėra, kas vestų
nėra, kas apšviestų
kur nėra kelio ženklų
kur nėra ir pačio kelio

tai dvasios kelias
tai ilgesio dvasios kelias
paklydusios sielos kelias
atsiskyrusios avies kelias
kurios nesuganė rūpestingasis piemuo

tai tremtinio kelias
joks tremtinys nepasirenka savo
kelio
ne turistas –
mane ten išsiuntė
negalėjau susitaikyti
niekur nenorėjau keliauti –
neklausė
ištrėmė
išėjau
(4)
„Tu manęs nesustabdysi…“

Kai nėra tos energijos
Tos laukinės aistros
Tos gerosios agresijos
To kuriančio pykčio

Kai yra tik kažkur kažkoks
Beveik pamirštas pasaulis,
Kuriame ir aš buvau,
Bei retkarčiais kas nors primena,
Kad vis dar esu
(5)
o ką daryti
jeigu niekada
nebuvo tų dienų
apie kurias galėčiau pasakyti –
„tai buvo mano dienos“

o ką daryti, jeigu buvo
tik „jos ateis, jos ateis“
(6)
pabandyti mylėti
leisti sau mylėti –
bent tam, kad galėtum
apie tai parašyti eilėraštį
(7)
sėdėjo senas Grajauskas
prie Šilo stotelės
sėdėjo su lazdele
ir su skrybėle
žiūrėjo senas Grajauskas
žiūrėjo į nuvažiuojančius
troleibusus
į mane viename iš jų
išlipsiantį kitoj stotelėj
sėdėti senti žiūrėti

Muziejininkių nuotykiai Italijoje III

Muziejininkių nuotykiai Italijoje III

Sondrena Skulptūraitė

Muziejininkių nuotykiai Salento regione prasidėdavo kiekvieną rytą, kai reikėdavo nusileisti nuo antro aukšto lovos.

Beje, net būdama maža nesu miegojusi antrame aukšte, tik traukiniuose į Karpatus ar Syktyvkarą yra tekę patirti sumuštinio efektą.

Nusileidus nuo antrojo aukšto minkštimo, pasukti link durų, pro kurių siaurus langelius kiekvieną rytą skubėdavau įleisti šviesą, mat tikras langas buvo tik tualete. Tuomet išstumti į lauką kondicionieriaus per naktį išprakaituotą balą kambario pakrašty ir pradėti vartyti smegenyse muziejinių vertybių sąrašą, kurį dar reikėtų instaliuoti į savo patirčių kompiuterį.

Deja, kitokio kompiuterio muziejus neskyrė. Tekdavo rašyti aptriušusiame nuo kuprinės artumo sąsiuvinyje, ar ant servetėlės, kurią draugiškas padavėjas Bari restoranėlyje palaikė panaudota, o itališkai paaiškinti servetėlės, konvertuotos į vertybinius popierius, reikšmės dar nesugebėjome.

Taigi informacija buvo nutekinta nežinomais kavinės kanalais.

Grįžau į Lietuvą kietai apsisprendus nusipirkti, kai tik paskelbs visuotinį išpardavimą Top‘as, – laptopą.

Mūsų kambarėlis Copertino miestelyje buvo tiesiai po bažnyčios varpine.

Kai pirmą dieną išlindau pasidairyti po gyvenamo pastato erdves, vos pasukus už kampo (vėl tas kampas…), išvydau skalbimo mašinų eilę su išverstais milteliais ir tysančiomis purvinomis paklodėmis. Gana studentiškas gostelio vaizdelis.

Už mašinų dar viena nedidelė patalpėlė, prikrauta daiktų. Įeinu, vertinančiai apžvelgiu daiktus lentynose ir pasuku link visą sieną dengiančių užuolaidų. Atitraukiu ir vos nesurinku iš netikėtumo – esu antrame didelės bažnyčios aukšte, kur turėtų stovėti vargonai, ir staiga pasijuntu tarsi bažnytinis choras, giedantis in Excelsis Deo. Tamsu, vitražiniai siauri pailgi langai praleidžia blankią šviesą, tamsiai rudos medinių suolų eilės, prisėdę nematomų turbūt pagyvenusių italų, klausykla, kuklus kryžius su Kristumi, tyla.

Viskas tikra, ir tik keli žingsniai išlindus iš savo nedidelio kambarėlio ir pasukus už kampo. Patikėkite, šiek tiek šiurpu gyventi šalia tuščios tarsi vaiduoklių laivas bažnyčios. Ką ten šalia, beveik pačioje bažnyčioje.

Bet nebūtume muziejininkės, pripratę prie bažnytinių vertybių, tokių kaip Nukryžiuotojo nulaužtos galūnės ir panašiai, todėl ilgainiui neveikiančios bažnyčios kaimynystė savotiškai mistifikavo mūsų laikiną būstą Copertino gostelyje.

Mistifikuotis Italijoje galima kas akimirką.

Kai pamatai dviejų susiglaudusių nuogalių skulptūrą, aplipusią balandžiais tarsi raupsais saulėlydžio apšviestos viduramžių pilies fone.

Kai traukinio Lecce-Caserta prietemoje keliais glaudiesi su pagyvenusiu vyriškiu, pasipuošusiu tarsi į Margaritos pobūvį: baltu kostiumu, baltais marškiniais, storu blizgančiu žiedu ir rimta veido kauke su mėsinga nosimi tarsi iš naujametinės Maximos išpardavimo.

Kai gražuolis juodukas braižo paslaptingus ženklus ant baltaodės kaimynės šlaunies Lecces stotyje. Kai Neapolio stoties senė tave užklumpa tualete ir palieka praviras duris ateinančioms kartoms…

Reikia stabdyti įkarštį skaičiuoti ir aprašinėti experience eksponatus, kol muziejinė inventorizacija visos Italijos nepavertė Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi. Bet vieną dalyką dar norėčiau inventorizuoti. Tai picika. Turistai vadina tarantella. Aš vadinu picika, kad būčiau mažiau turistė nei kiti. Tai vėlgi muziejininkės uolumas – į viską pasaulyje žvelgti tarsi į eksponavimui išstatytą radinį.

Picika yra viduramžių šokis. Kai tau įkanda voras tarantulas, turi viską mesti ir pradėti šokti picika. Viduramžiais buvo šokama iki isterijos, iki visiško apsvaigimo ir galvos pametimo. Buvo tikima, jog šokant piciką galima išprakaituoti voro tarantulo nuodus. Vykdavo masinės šokių orgijos, nes iš laukų grįžę, dažniausiai moterys, aptikdavo nuodingus vorų įkandimus.

Ši tradicija Salento regione, kur mes ir stažavomės veik visą rugpjūčio mėnesį, išlikusi iki šių dienų. Tiesa, vorai nebėra tokie aktyvūs kaip viduramžių laikais, o ir apsaugos priemonės juos atbaido, todėl Tarantulo naktys yra išlikusios kaip tradicinės šokių ir muzikos naktys rugpjūčio naktimis. Kiekvieną naktį renkamasi vis kitame Salento regiono kaime. Į paskutinę Tarantulo naktį susirenka tūkstančiai iš visos Italijos ir linksminasi iki paryčių. Mes irgi užsirašėme į Copertino miestelio valdžios daromus vykstančiųjų pasišokti sąrašus, bet, gerai apmąsčius, supratome, kad ryžtis tokiam beprotiškam šokiui paskutinę naktį Italijoje net mums, patyrusioms muziejininkėms, gali būti pernelyg pavojinga. Šoksi, šoksi isteriškai, o lėktuvas į Lietuvą ir išskris. Tuomet jau isterija gali ištikti ne nuo picikos, bet nuo visai kitų dalykų… Pavyzdžiui, nuo to, kad tave gali atleisti, ir grįžus iš darbinės stažuotės, sužinosi, kad tu jau draugiškai stovi bedarbių gretoje su konvulsiškai besitampančiomis galūnėmis iš paskutinės nakties Italijoje.

O Italija… noriu stažuotis ir stažuotis Tavyje.

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas


 

Ernestas Noreika

praviros durys: mėlynos kalbos

kurčioj prieplaukoj ruduo iš viso nesigirdi,
tik bangų sraigės šliaužia švęstą vandenį
ant kranto ir ilsis tiltas alzheimeriu apsirgęs,
nepamena, kai Dievas kojom vandens viršų verpė.
Iš vakaro dūdelės plyšta kormoranai ir į akis
įgėlę pakrantėse nužydi. suveltų plunksnų
tartys prismaugia blogo sapno šaltį. ir snapuose
kaip visada naktis raukšlėjas, tik žvynas ryto
šviesuliu nubunda ir rūkas meta inkarą į jūrą.
Bevardis valkata per petį persimetęs nešas
Rudenį. sustoja. žiūri valandas į smėlį:
– girdžiu, dar liko laiko, kai nuskendę šneka ryto
mėliu, bet nyksta smėliui plakant mėnulio širdį.

paprastos sirenos giesmė

ji skaito vakarą iš peleno širdies kol mėnulio gondola džiūsta,
kol pilnaties žibuoklė salsvu žvaigždės liežuviu nelaižo šalta
ugnim ir upės kaulais žaidžia akmenys, cituodami paukščių knygas.
dar vanduo prausiasi į skalbinius prieš miegą. ant kranto liepsną lapės
kailiu kursto moters pirštai. ridenasi senais dantim vaškinės raidės
ir muša veidą neįžiūrimą, lyg kandžiojas į upės kaktą žvakė. ir ji prabyla
nelyg medumi ir širšės apauga burną kol pilvuose apsigyvena  po planetą:
šilkinis vėjas užgauna tavo vėrinį iš mano žvilgsnių ir leidžias saulė man į skruostą.
tu mano dievas kojas numazgoti, tu mano pirmas, kai esu.
– per povo plunksnos akį žiūriu į moters nuogą kūną, kad prieš upę nusiprausčiau
gėdą. kad nuogoj upėj nuplaukčiau visas mėlynas, gal tada. labiau mylės.

paprastos sirenos giesmė II

įlūžus į naktį: ji žongliruoja saulės auksiniu trupiniu,
plaukioja mėnesėta žuvim lietui į delnus ir gulbės plakančiąja
beldžias man – – į neužmirštą sapną. cupido svilina kambario
niurzgančią šalną lyg numiręs vėl gyvas dailininkas žiemai į burną
įmerkęs teptuką perdažė sienas. reinkarnuojuos į laikrodžio raukšlę
ir matau kaip jos aky vis dar žaidžia veidrodį aukšlės. rašalo smilgos
sugulę ant suvytusio kūno leidžia per save tekėti rausvai saulėlydžio
drumzlei.

– duok amžiną bučinį ir apsunksiu lyg akmuo pilnapadis.
prigersiu erškėčio spygliu vargšo paukščio širdies.

dūžta į pirštą aš vis dar laikrodis. iš po nago jai sninga lyg
vyno lašais. ir nustoju plakti tiesiai rytui prieš žiovulį. ant numirusio
ir atšalusio grindinio. ir šuo ima kaukt man laikui sustojusiam,

– aš jai tik sugedus cupido

paprasta sirena nebegieda


ji patepa balsą pienu ir dainuoja gulbes išsukinėtais kaklais,
džiovina purviną vakaro hieroglifą ir švyti mergele Marija ant
mano akies. o po to rėžia purpurą iš dvigeldžio jūros moliusko
į dulkiną skruostą lyg erelio nagu. ir nelyg rožės ugnim pakvimpa
jos kūnas ir degina varganą uoslę, į uragano butelį prispjaudo
laivų ir užkemša mėnulio sidabro sarkofagu. vis – -
neįmanoma žiūrėt jai į suteptą balsą be vaškinės kulkos ausy.
: prisnigo į gerklę žiemos ir ant stygų pasikaria musės.
ji nusisuka sprandą į mano mažąjį pirštą, kai tepu kryžių
į kaktą. ir plaukai iškart suanglėja, kad vėjas nagais nedraskytų.
 aš į mirusio angelo sparno sapną susisuku lizdą. einu. numirsiu
ten, kur negimę eina numirti

vis –

paprasta sirena. šermenys

ją aprauda Achelojas upių ašara, kuri plauna numirusiai
paukščio akį ir glosto nakties veidu blizgantį plauką.
šiurkštus smėlis – – lyg būtų susirgęs ryklio oda, bučiuoja
į kaktą per vėjo bučinį. tik jūros šuo pėdas palaižo ir nusipurtęs
nuo žydinčio kailio kriaukles apsisuka ir dingsta šveplai
melsvam mėnulio ryšy. o laiko ten nebuvo niekad. o laikas
buvo visad: laikrodžio rodyklės šešėliai rodė tikslų sekundės
šešėlį. priskyniau tariančių visatos šviesą žvaigždžių ir
įmečiau į kairę ausį, kuri vienintelė neklauso smėlio.
kad negirdėtų kaip nulūžta pirštas tepant mažą dievą
kaktoj ant kryžiaus. ir suklupau ir kojos apaugo smilgom.
– dar klūpiu. išėjau. ir net nebuvau grįžęs.

paprastos sirenos giesmė: atviravimai

kad tu žinotum, kryželio šešėli, melodinga paukšte,
vandens stiebas prunkščia per slyvos balkšvą spengimą,
geria kvepiantį sniegą, kažkur prie medžio kelininkas šuo,
o kai naktinis raktas prievartauja spyną, atrodo, kad vanduo –
bažnyčioj takas prie altoriaus, sulytas lapas ant suolelio,
kur du seneliai kartais myli ir žilas galvas slepia liepos bitėj,
man šalta kojom, nors sniegas būna tik kartu su tigru, nors
tigro niekada nesi mačius. dar sninga, varva seilės slyvai,
bet čiaupas seniai jau nebegirgžda, kažkas sutaisė eusta –
chijaus vamzdynus, ir tu paleisi groti snapą, iškeisi narvą
į nirvaną, kol aš kapsėsiu griaustinio geležėle, pagaląsta,
prisiminęs: iš vienos raidės įmanoma išlenkti naują kambarį.

atimk gyventi
išpirk mane paklydusį ligonį į žydinčio tamsos žibinto
varvantį degėsį, į gyvsidabrio raštą pučiantį mėnulio dievą,
su žvakės kraujuojančia adata ar ryto auksiniu kompasu,
kai rodo rytus saulės spinduliu ir traukia tamsų vinį

išlupk mane lyg apvalą drakono akį su kardo rėžiančiu balsu,
nudirk kaip mirštantį aviną, kurio ragais Orkas groja ir
auga kaip pas orkas nugaros pelekas plaukti apnaktėjusiam
į pomirtinį žemėlapį, kurio vandenys dar niekad nebus sužymėti

aš lyg jaučio balsu baubiantis paukštis iš sergančio vandens išlipęs,
laižantis mėnulio rupiją šiurkščiu liežuvio galu ir tikintis į nieką,
išdrėksk iš suakmenėjusios nakties judesio kaip žmogų nusidėjėlį.
išimk mano plaukus įpintus į juodąją gėlę – nustosiu miegot į gyvenimą

nekaltas prasidėjimas
svaiginu neužkimštą ausį kūno garsinėm formom kol plaka erhu,
kratoma šventosios srovės, įkalbėta negirdimo žodžio, grojama
negirdomo kino. žeriu giedantį paukštį iš suplėšytos rankovės į
liepsnojančią pienu galaktiką ir pririštu laišku ant kojos būnu
skaitomas ir rašau į save – geltonuojantį veikalą, lyg apšvitintą
saulės pelėsiu, jos žagsinčią akį. juodėjančiam ore apsigyvenu
ant vandens mėnulio lelija, į balą įkritusia mėlyna muse. išrašau
švytuojančią šviesą krintančia žvaigždėlaikio akimirka ir draskančią
pulsuojantį vyzdį, lyg plevenantį vėjy plaučio audeklą, siuvinėjamą
žarijos galą turinčia mirties adata. banguoju galvos skvere nelygiu
plauku, kol kūną vėl uždaro į minkštą kambarį. o garuojanti dvasia
padeda singuliarumo tašką ir visata vėl prasideda iš švento manęs.