Koks jis, LT identitetas?

Koks jis, LT identitetas?

ipėdos dailės parodų rūmuose iki vasario 5-osios galima apžiūrėti ambicingo projekto „LT identitetas – profesionalaus meno kontekste“ parodą, kurią pristato neseniai savo veiklą pradėjusi „Portfolio“ meno galerija iš Biržų.

Danguolė Ruškienė

Specialiai šiam projektui sudaryta ekspozicija ir ją lydintis katalogas jau pabuvojo Biržų pilyje ir Rokiškio krašto muziejuje. Iš uostamiesčio paroda keliaus į Panevėžį, Šiaulius ir Pasvalį.

Iš poreikio išsiaiškinti

Poreikis išsiaiškinti asmeninį identitetą, ar jis būtų tautinis, ar socialinis, ar lytinis, ar dar kitoks, vis dažniau pasireiškia mūsų visuomenėje.

Atrodo, kad kasdien vis sunkiau jį suvokiame ir todėl vis atkakliau ieškome konkrečių ir logiškų jo apibrėžimų. Galbūt dėl šios priežasties vis dažniau leidžiamės į asmeninio tapatumo paieškas: mintimis, darbais, kūriniais ar kitomis galbūt mažiau įprastomis formomis.

Lietuvos nacionalinio identiteto tema ypač populiari tapo praėjusiais metais minint Lietuvos vardo tūkstantmetį, kuomet kaip niekad intensyviai buvo bandoma aptikti pačius būdingiausius Lietuvos/lietuvio tapatybės bruožus. Individo vidinė vienovė, savęs kaip tautos dalies identifikavimas tapo daugelio meno ir kultūros projektų centrine šerdimi.

Pernai vasarą Biržų rajone vykęs projektas „LT identitetas – profesionalaus meno kontekste“, į atokią sodybą sukvietęs menininkus beveik iš visos Lietuvos, buvo būtent vienas iš tokių. Tris dienas trukusioje kūrybinėje stovykloje darbavosi skirtingų sričių autoriai: grafikai Eglė Kuckaitė (Vilnius), Gražina Oškinytė-Eimanavičienė (Palanga) ir Augustinas Virgilijus Burba (Klaipėda), tapytojai Raimundas Gailiūnas, Osvaldas Juška ir keramikas Egidijus Radvenskas (Panevėžys), asambliažų ir koliažų meistras Vitalijus Čepkauskas (Vilnius), juvelyrė Dalia Varnaitė (Rokiškis) ir skulptorius Vytautas Mockaitis (Telšiai).

Su autorių apmąstymais

Trumpam suburti menininkai ne tik eksperimentavo įvairiomis raiškos formomis, medžiagomis ir žanrais, bet ir verbaliniu lygmeniu gvildeno tautinio identiteto peripetijas.

Kūrybinio proceso metu išsirutulioję autoriniai apmąstymai parodoje pateikiami kartu su eksponuojamais kūriniais kaip sudėtinė pastarųjų dalis. Anot projekto vadovės ir „Portfolio“ meno galerijos savininkės Lijanos Judickaitės, šis sumanymas turėtų pagelbėti užmegzti komunikaciją tarp kūrinio autoriaus ir suvokėjo, siekiant dešifruoti užslėptus menininko kodus. Rengėjų teigimu, vienas iš svarbiausių projekto tikslų yra edukacinis, nukreiptas į periferiją, kuri labiausiai stokoja profesionalaus meno renginių. Todėl šįkart nepasikliaujama vien vizualine temos interpretacija, jai į pagalbą pasitelkti aiškinamieji menininkų tekstai.

Subjektyvūs apmąstymai, konstruojami iš autoriui ligtol nebūdingų technikų, pastangos atrasti naują meninį leksikoną ir juo prabilti apie jau spėjusią pabosti temą ypač ryšku klaipėdiečio grafiko A.V.Burbos darbuose. Tačiau netikėti sprendimai, masinantys naujais eksperimentais, taip ir pasiliko ieškojimų stadijoje, keldami daugiau klausimų nei pateikdami atsakymų. Nostalgiškas autoriaus žvilgsnis į praeitį, atida pažymėti tėviškės laukai bendrame parodos kontekste atrodo pernelyg jausmingi ir naivūs.

Atvirai kritikuoja visuomenę

Žymiai lengviau įtikina groteskiškai konstruojama V.Čepkausko ir R.Gailiūno realybė, persunkta nūdienių visuomenės fetišų: jau seniai kasdienybę užtvindžiusių prekybos ženklų ir vis giliau į sąmonę prasmunkančių smurto šablonų. Makabriški siužetai, siūlantys „švelniai nugrimzti į geranoriškumo ir susitaikymo būseną“ didelių formatų drobėse, užslopina bet kokį jautrumo ar švelnumo proveržį. Autoriai atvirai kritikuoja visuomenę, nacionalines vertybes savanoriškai išmainiusią į vartotojiškas tradicijas, akcentuoja politinį absurdą ir nesustabdomą tautinių idealų devalvaciją. Gal šie vizualiniai ženklai ir yra taikliausi, kurių draugėje geriausiai save atpažįstame šiandien?..

Platesnę laiko dimensiją aprėpia palangiškė grafikė G.Oškinytė-Eimanavičienė. Autorė atsiriboja nuo kasdienių aktualijų ir savęs ieško santykyje su amžinosiomis vertybėmis. Savitas, subtilus, atpažįstamas menininkės braižas ir čia tampa pagrindiniu jos kūrybos visrakčiu. Nepalikdama vietos abejonėms, autorė deklaruoja žmogaus, tvirtai stovinčio tarp dangaus ir žemės, jėgą. Panašu, kad tik ši jėga šiandien gali užtikrinti gyvenimo pilnatvę. Suradusi patikimus atramos taškus, G.Oškinytė skelbia tikėjimą žmogumi/savimi, kuris kasdien vis labiau pažeidžiamas.

Emocija ir ironija

Emocionalus santykis su nūdienos aktualijomis, neabejotinai paliksiančiomis tamsią dėmę mūsų istorijoje, atsiskleidžia rokiškietės juvelyrės D.Varnaitės kūrinyje „(Pa)bėgimas“. Autorė emigracijos problemą „patalpina“ į stručio kiaušinį, pro kurio tvirtą lukštą veržiasi gintariniai tautiečiai. Belieka tik spėlioti, kaip stručio kiaušinis susijęs su Lietuva ir kas gi tie gintariniai lašai, kurių pavidalu ji išsivaikšto? Vertybės, kuriomis tampa mūsų kraštiečiai savo šaliai, kai ją palieka? O gal jie po gintaro lašą baigia išnešioti visą mūsų kraštą? Ko gero, čia tinka ir viena, ir kita. Iliustratyvi temos plėtotė kiek-vienam pateikia parankų variantą. Belieka išsirinkti.

Natūralu, kad siekiant aptikti savo šaknis, išsiaiškinti emocinę ar fizinę priklausomybę, pirmiausia gręžiojamasi atgal. Ypač šiandien, kai kultūrų niveliacija gerokai pakoregavo mūsų gyvenimus ir vadinamieji kultūros grynuoliai pamažu virsta hibridais. Ko gero, neverta dėl to liūdėti ir be perstojo baksnoti į trispalvę – kaip vienintelę LT identiteto savivokos priemonę. Tokioje situacijoje neabejotinai daugiau laimi dviejų polių – dabarties ir praeities sintezė, kurios metu išsikristalizuoja šiandiena. Ironija, pamažu įsiūbuojanti nekintamų vertybių pamatus, misticizmo „įžeminimas“ ar nauja stereotipų traktuotė, atvira panieka pseudopatriotizmui ir materializmui atsiskleidžia talpiuose keramiko E.Radvensko kūriniuose. Smagiausia, kad visa tai – be jokio patoso ar įkyraus moralo.

Garantuoja susidomėjimą

Įkandin „Paskui Mačiūną“, aplenkusi visus tautiškumo simbolius, skambias frazes ir politines nuojautas, nužingsniuoja vilnietė grafikė E.Kuckaitė. Žaismingos, kaip ir pats fluxus judėjimas, drobės tiems, kurie nežino, sufleruoja apie vieno žymiausių mūsų tautiečių priklausomybę tam pačiam LT. Čia taip pat sutinkamas kiaušinio motyvas. Tiesa, jau kitame kontekste, emigraciją traktuojant veikiau kaip pozityvų, bet ne negatyvų momentą. Ironiška, tačiau veikiausiai jos dėka J.Mačiūnas tapo lietuvių tautos pasididžiavimu.

Ko gero, dėl edukacinių projekto tikslų parodoje susidarė gana neįprasta žanrų ir stilių samplaika. Tai neabejotinai sutrukdė vieningos, išsamios, temą iki galo išdiskutuojančios ekspozicijos sukūrimui. Nors kai kurie darbai taip ir neįsijungia į bendrą diskusiją, o veikiau pasilieka prie tylių savo monologų ar priešingai – tampa rėksmingomis deklaracijomis, visi parodoje eksponuojami kūriniai sutelpa į spekuliatyvios LT identiteto temos rėmus, ir tai garantuoja ne tik meno gerbėjų, bet ir kitų interesų žmonių susidomėjimą.

Gal ši paroda ir nėra pakankamai provokuojanti, kad sužadintų visus septynis žmogaus pojūčius, bet čia užtenka erdvės apmąstymams, orientuotiems į tautinę/asmeninę savivoką. Menininkai – vieni iš tų, kurie gali maištauti legaliai ir garsiau už kitus skelbti savo įsitikinimus, drąsiai mindami ant savo tautos nuospaudų. Taigi belieka tiek nedaug – tik tuo pasinaudoti.

Tarp atėjimo ir išėjimo

Tarp atėjimo ir išėjimo

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje rytoj 17.30 val. atidaroma retrospektyvinė Algio Kliševičiaus (1950–2008) kūrybos paroda, skirta 60-osioms dailininko gimimo metinėms. Per vernisažą bus pristatyta dailėtyrininkės Kristinos Jokubavičienės monografija „Tarp atėjimo ir išėjimo. Algis Kliševičius“.

Gyveno ir kūrė Klaipėdoje

1973 m. baigęs studijas Valstybiniame dailės institute, nuo 1974-ųjų A.Kliševičius gyveno ir kūrė Klaipėdoje, dėstė Vilniaus dailės akademijos Vizualiojo dizaino katedroje, jam buvo suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas.

1997–2008 m. A.Kliševičius taip pat dirbo Klaipėdos universiteto leidyklos dailininku, apipavidalino per 500 įvairių leidinių. Parodose A.Kliševičius pradėjo dalyvauti 1973-iaisiais. 1980 m. jis tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, o 2006 m. buvo priimtas į LGDA (Lietuvos grafinio dizaino asociacija).

Aktyviai dalyvavęs miesto kultūriniame, dailės gyvenime, A.Kliševičius ne kartą buvo renkamas į Klaipėdos miesto kultūros ir meno tarybą, 2003-iaisiais jam suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas, 2005-aisiais jis įvertintas Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus apdovanojimu „Jūrų žvaigždė“.

Aistra – kaligrafija

A.Kliševičius dirbo ekslibriso, estampo, knygų iliustracijos, knygų dizaino, plakato ir kaligrafijos srityse, kūrė firminius ženklus, reklaminius spaudinius, heraldikos objektus.

Pradėjęs nuo linoleumo raižinio, šilkografijos technikų, laipsniškai jis perėjo prie kompiuterinės grafikos. Nuo 1990-ųjų dailininkas ypač aktyviai darbavosi kaligrafijos srityje. Jis buvo trijų Lietuvos šrifto ir kaligrafijos parodų „Rašto menas“ (1992, 1999, 2004) iniciatorius ir kuratorius, dalyvavo ir rengė grupines ir personalines kaligrafijos parodas šalyje ir užsienyje. A.Kliševičius ne tik su užsidegimu pats kūrė kaligrafiją, mokė jos ir skatino kurti kitus.

2006 m. A.Kliševičius pradėjo leisti pirmąjį Lietuvoje tęstinį leidinį, skirtą kaligrafijai – „Kaligrafijos sąsiuvinius“. Iki 2008 m. birželio dailininkas suspėjo išleisti tris numerius. Po A.Kliševičiaus mirties „Kaligrafijos sąsiuvinius“, pagerbdami Mokytojo atminimą, leidžia jo kolegos ir mokiniai.

Su individualumo ženklu

Ryškaus individualumo ženklu pažymėtai A.Kliševičiaus kūrybai būdinga emocionali raiška, preciziška linija, prasmingas vaizdo ir teksto santykis. Lakoniškas, minimalistinis dailininko kūrybos stilius patraukia veržlia, spontaniška energija.

Kaligrafiškai rašydamas frazę, komponuodamas motyvus estampuose, grafikas kūrė metaforiškas, asociacijų ir užuominų prisodrintas harmoningas erdves, individualias būties ir jos prasmės versijas.

A.Kliševičius buvo nuolat ieškantis, eksperimentuojantis kūrėjas, o idėjų, sumanymų, kuriuos įgyvendino ar planavo, būtų užtekę keliems gyvenimams. Tai buvo neeilinė, charizmatiška asmenybė, nepaprastai darbštus ir išmintingas žmogus, eruditas, turėjęs retą humoro jausmą, gilias įžvalgas meno ir gyvenimo srityse.

Retrospektyvinėje kūrybos pa-rodoje, skirtoje 60-osioms dailininko gimimo metinėms, bus eksponuojami jo estampai, ekslibrisai, kaligrafija, knygų grafika, sukurti 1973–2008 m. laikotarpiu. Paroda „Tarp atėjimo ir išėjimo“ LDM Prano Domšaičio galerijoje veiks du mėnesius, lankytojams parengta edukacinė programa „Kaligrafijos laboratorija“.

„Durų” inf.

D.Vaičekauskas: „Dabar – grandai, anksčiau – maištininkai”

D.Vaičekauskas: „Dabar – grandai, anksčiau – maištininkai”

sai neseniai Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyrių sujudino naujojo pirmininko rinkimai. Pastaruosius laimėjo jaunas menininkas, parodų kuratorius Darius Vaičekauskas. Į sunkiai žiemą pakeliantį skyriaus pastatą senamiesčio širdyje naujasis pirmininkas atsikraustė iš šiltų ir erdvių Klaipėdos dailės parodų rūmų.

Kristina Kučinskaitė

Nuo pat pirmųjų savo darbo dienų energingas vyriškis ėmėsi aktyvios veiklos. Kad fotografų vado užmojai platūs, liudija ir jo sumanyta paroda „Archyvas“.

Neeilinės parodos ekspozicija pagal tematiką išskleista net keturiose miesto kultūrinėse erdvėse – Klaipėdos kultūrų komunikacijos centre, Dailės parodų rūmuose, I.Simonaitytės bibliotekoje ir, žinoma, LFS Klaipėdos skyriaus galerijoje.

Gausų būrį lankytojų sutraukusį parodos atidarymą vainikavo iškilmingas paauksuoto medalio įteikimas fotografijos grandui – Vaclovui Straukui. LFS šiemet tokiais medaliais pagerbė labiausiai nusipelniusius fotografijos korifėjus – į Klaipėdą atkeliavo tik vienas medalis.

Su darbuose paskendusiu D.Vaičekausku prisėdome pakalbėti apie „Archyvą“ ir apie naujų pareigų svorį.

Proga pamatyti žmones

– Paroda įspūdinga vien savo išskaidyta ekspozicine erdve, skirtingomis temomis. Kodėl taip sumanėte?

– Pati situacija privertė galvoti apie ekspozicijos kitoniškumą. Mes turime vienintelę ekspozicijų erdvę – fotografijos galeriją. Mūsų parodos idėja jau nuo pat gimimo smarkiai peraugo ją.

Tai nėra nauja. Kalbant apie fotografijų projekto formatą, galima paminėti Gyčio Skudžinsko kuruojamą projektą „Erozija“. Be to, labai smagu, kai galima bendradarbiauti su kitomis kultūrinėmis įstaigomis. Džiugina, kad visi labai geranoriški.

Dėl temų, tai žinokite, tiesiog negalima paimti vienos temos, kur tilptų viskas. O nesinorėjo tai pateikti su kokiu nors abstrakčiu pavadinimu.

– Kuo pačiam svarbi ši ekspozicija?

– Man asmeniškai svarbiausia, kad yra galimybė visiems parodyti ir priminti, jog Klaipėdoje yra kur kas daugiau nei pora gerų fotomenininkų, kurie nuolat linksniuojami. Kūrėjų tikrai pakankamai daug. Tiesiog atrodo, kad dabar jie primiršti, nustumti į šalį.

Ši paroda galėtų būti atramos taškas, nuo kurio fotografijos gerbėjai iš naujo atranda nutylimus menininkus. O pastarieji, kaip žinia, savęs pernelyg nereklamuoja. Tai gali būti postūmis pamatyti žmones, kurie yra šalia mūsų.

Bandymas atsekti istoriją

– Ekspozicijoje – per 120 fotografijų. Gal galėtumėte papasakoti plačiau apie autorius? Visus juos pats žinote ar buvo ir atradimų?

– Tiek mano, tiek visų kitų jaunų žmonių, besidominčių fotografija, problema, kad nėra jokio išsamaus žinių šaltinio apie tą laikotarpį. Žinau kažką apie vieną kitą autorių, bet tiek LFS Klaipėdos skyriaus, tiek jo narių istorija man menkai pažįstama.

„Archyvas“ yra ta priemonė, kuri leidžia pažvelgti į tai, kas vyko prieš 20–30 metų. Iš šios ekspozicijos galima susidaryti bent tam tikrą tuometinės situacijos nuojautą. Paroda yra ir mano paties bandymas atsekti istoriją, susipažinti su skyriumi.

Be to, nemažai jo narių yra išsikraustę į kitus miestus, pavyzdžiui, Petras Malūkas, Viktoras Trublenkovas. Kai kurių nebėra su mumis, tai – Aleksandras Dapkevičius, Savelijus Golubevas.

Pavyzdžiui, ta ne per seniausiai sukurta ir plačiai eksploatuojama sąvoka „nuobodulio estetika“ su ją nagrinėjančiais ir nagrinėjusiais autoriais – Gintautu Trimaku, Vytautu Balčyčiu, Alvydu Lukiu ar Raimundu Urbonu. Man buvo atradimas tai, kad atrinkinėdamas archyvą pastebėjau, jog daug mūsų viduriniosios kartos autorių analizavo tą pačią nuobodulio estetiką. Tai ir P.Malūkas ar Artūras Šeštokas.

Taip pat atkreipiau dėmesį į avangardistus. Dabar daug kas iš jų kuria visai kitaip. Anuomet jie fotografavo ne taip, kaip buvo priimta, ko reikalavo oficiali pozicija. Visi jie buvo ieškotojai. 80-ųjų kūriniuose labai aiškiai jaučiamas pasipriešinimas per vaizdą, rodant neišdailintą, tikrąjį gyvenimo veidą. Ne tokį, kokį turėjo demonstruoti kiekvienas bet kurios srities menininkas. Įdomu pastebėti, kaip dabartiniai grandai buvo kovotojai, maištavo prieš normas. Ratas apsisuko. Dabar maištaujama prieš grandus, kurie seniau buvo maištininkai. Tai – natūralu.

Burtai dingo, problemos – ne

– Vyrauja nespalvotos fotografijos, bet archyvuose turbūt būta ir spalvotų? Kodėl rinkotės vien tokias? Ar nuo spalvotos fotografijos atsiranda kažkoks lūžis, kuris jau nebeleidžia kalbėti apie istoriškumą?

– Visos to periodo fotografijos spaustos rankomis, nebuvo jokių asistentų, automatinių spausdintuvų. Šiuo atžvilgiu fotografai dabar nebėra laisvi. Galima nebent sėdėti už nugaros fotolaboratorijoje ir patarinėti. Tamsaus kambarėlio burtai dingę.

Be to, vyravo tokia tendencija, kad spalvota fotografija buvo skirta daugiau masiniam vartojimui. Manyta, jog iš spalvotos fotografijos nepadarysi meno…

– Ši paroda – antroji jums esant LFS Klaipėdos skyriaus pirmininku. Kaip jaučiatės naujajame poste?

– Jaučiuosi aktyviai. Iš tiesų turime begales įvairių buitinių problemų, o reikia stengtis, kad jos neužgožtų kūrybinių siekių. Kaip ir daugelis kitų, kenčiame nuo itin šaltos žiemos.

Įdomiausia, jog įmanoma viską suderinti. Tiek administracinį darbą, tiek kūrybinį.

Rado gerokai nustekentą

– Kas kaip skyriaus pirmininkui jums svarbiausia, kokie santykiai su skyriaus nariais?

– Man labai malonu, kad yra puiki administracinė komanda. Džiaugiuosi, kad su fotografais greitai radome bendrą kalbą. Puiku, kad mano siūlomos naujovės inicijuoja diskusijas su įvairiausiomis atsakomosiomis nuomonėmis, bet tai nėra konflikto užuomazga. Tai kūrybingas, produktyvus bendravimas.

Vienas iš mano pagrindinių tikslų – skyriaus nariai turi jaustis esantys viena šeima. Viena nedidelė 28 asmenų šeima. Jau dabar žinau, kad iš kolegų galiu sulaukti pagalbos – tiek idėjinės, tiek praktinės.

– Kaip laikosi LFS Klaipėdos skyrius, kokį jį radote? Kokie svarbiausi prioritetai?

– Mano nuomone, mūsų skyrius buvo gerokai nustekentas. Kai taip sakau, turiu omenyje, kad skyrius juk dažnai identifikuojamas su pastatu.

Jau pradėjome daug ką keisti, bet laukia dar daugiau. Ir tai ne priekaištai buvusiems prieš mane. Tiesiog toks liūdnas palikimas.

O dėl prioritetų kūrybinėje veikloje sunku kažką išsamaus papasakoti. Šioji paroda juk pirmoji, kai esu pirmininkas. Metų galo paroda buvo daugiau improvizacinė. Ji – tradicija, padarėme, ką galėjome, ją tobulindami. Bet tai tik darbo pradžia.

Kūrybos nesustabdys

– Kokie siekiai, ateities planai?

– Gerinti skyriaus veiklą, mūsų ūkį, tarpusavio bendravimą. Turėtų atsirasti naujų jaunų narių. Noriu, kad skyrius tiek miestui, tiek LFS parodytų, jog čia yra gerų fotomenininkų.

Turiu daug konkrečių ir novatoriškų planų, bet visiškai nesiruošiu jų atskleisti (juokiasi). Mėgstu rezultatą, o ne kalbėjimą apie jį.

– Kokių naujovių reikia šiai kūrybinei organizacijai?

– Pavyzdžiui, manau, kad reikėtų kur kas ilgiau dirbti prie finalinės metų parodos. Fotografai jai turėtų ruoštis visus metus. Norisi gerokai pamodifikuoti tą tradiciją. Toji paroda visada turės pavadinimą, tai nebebus tik „suneštinė“ paroda.

Dar galiu išduoti, kad šiais metais planuojame pradėti vykdyti edukacinę programą, įsteigti nedidelę ir jaukią fotolaboratoriją.

– Pats esate menininkas. Kaip manote, ar jūsų kūryba nenukentės?

– Manau, kad tai kūrybinei veiklai tik padeda. Fiziniu atžvilgiu kūryba nukenčia, nes negaliu skirti jai tiek daug laiko. Bet tai juk kiekvieno dirbančio menininko problema.

O idėjiniu atžvilgiu tai yra labai gerai. Nuolat susipažįsti su tendencijomis, natūralesnis ir didesnis reikalingos informacijos prieinamumas.

Nesąmonė kelti tragediją dėl to, kad kažkur dirbi.

Stažuotis užsienyje – keliai atviri

Stažuotis užsienyje – keliai atviri

Švietimo mainų paramos fondas kviečia teikti paraiškas 2010 m. Leonardo da Vinci’o programos projektų konkursui, kuriame galima dalyvauti skirtingais etapais bei skirtingose programose.

Klaipėdiečiai jau turi geros patirties šioje srityje. Viešoji įstaiga „Menų gatvė“ pernai įgyvendino mobilumo projektą „Kultūros projektai miesto žmonėms“, kuriam pagal Leonardo da Vinci’o programą finansavimas buvo gautas iš Europos Komisijos. Kaip pasakojo viena iš jo dalyvių – Klaipėdos dailės parodų rūmų darbuotoja Akvilė Eglinskaitė, projektas siekė kelti kultūros srityje dirbančių žmonių verslumo ir vadybos gebėjimus, tobulinti bendravimo įgūdžius.Projektas buvo skirtas įstaigų, užsiimančių kultūros projektų rengimu, koordinavimu ir administravimu, darbuotojams. Jis įgyvendintas kartu su partneriais – Klaipėdos dailės parodų rūmais ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi. Šių kultūrinių įstaigų darbuotojų mobilumo ir visokeriopos patirties šaltiniais tapo trijų užsienio šalių partneriai. 2009-ųjų vasarą po tris savaites stažuotis įvairiose kultūrinėse Italijos, Ispanijos bei Turkijos įstaigose ir organizacijose keliavo šeši kultūros srityje dirbantys klaipėdiečiai. Sugrįžę po neįtikėtinai smagių stažuočių ir siekdami pasidalyti įgyta pa-tirtimi, rudenį Klaipėdoje projekto dalyviai surengė seminarą, kuriame atskleidė visus niuansus apie kultūrinių stažuočių svarbą bei teikiamą naudą. Projekto organizatoriai ir dalyviai nebuvo godūs ir dalijosi viskuo – įspūdžiais, pa-tirtimi ir kontaktais.

„Durų” inf.

Švietimo mainų paramos fondas
paraiškas 2010 m. Leonardo da Vinci’o programos projektų konkursui priima:
mobilumo projektams – iki 2010 m. vasario 5 d.;
partnerysčių projektams – iki 2010 m. vasario 19 d.;
naujovių perkėlimo projektams – iki 2010 vasario 26 d;
parengiamiesiems vizitams – visus kalendorinius metus.
   Visa informacija – http://www.smpf.lt

99 L.Donskio atsakymai į tris virtualius klausimus

99 L.Donskio atsakymai į tris virtualius klausimus

 

ausia Leonido Donskio knyga „99 Baltijos istorijos“ jau pristatyta visuomenei ir konkuruoja su kitomis, išleistomis uostamiestyje, dėl gražiausios ir populiariausios Klaipėdos metų knygos laurų.

Paulius Kliševičius

Žmogus teigia savo supratimą, išlieka nuoseklus savo teiginių ir argumentavimo rėmuose ir neišsižada įsitikinimo, nors pripažįsta klaidingą kelio atšaką. Ar vienas gali sukurti tūkstantį skirtingų ir tarpusavyje nesusijusių interpretacijų? Gali, jei tas vienas yra intelektualinis chameleonas. L.Donskis taip ir išliko žmogumi, gebančiu kurti, perkurti ir kūriniu lengvai pasidalyti. Dėl to jis sukelia visą vaivorykštę reakcijų. Žemų iki chtoniško pykčio ir priešiškumo. Aukštų iki olimpinio nušvitimo ir pritarimo. Ir viso paprasto, bet nemenkai žavaus šiųdviejų polių mišinio. Lieka pasvarstyti, kokia reakcija pasklis su naujausiu filosofo ir idėjų istoriko kūriniu.

Kodėl istorijos?

L.Donskio knyga „99 Baltijos istorijos“ (Klaipėda, „Druka“, 2009), apipavidalinta Gyčio Skudžinsko, kėsinasi mus prikaustyti ištisoms 99 ir vienai istorijai. Sutikite, tai jau vienu dešimtadaliu „šecherezadiška“. Na, ir kas, kad pats autorius labiau linkęs savo kūrinį laikyti asociacijomis su žmonėmis, jų jausmais, vaizduote ir tapatybės kontūrais (p. 8). Mes mėgaujamės meistriškai sudėliotomis ir daug įspūdžių talpinančiomis istorijomis.

Nuo ko prasideda kiekviena istorija? Nėra vieno bendro vardiklio. Istorija prasideda pasakojimu, konteksto kūrimu, veikėjų pristatymu, paaiškinimu ar pasiaiškinimu. Ką tik sugalvos istorijos pasakotojas. Ilgai maniau ir tebemanau dabar, kad istorija prasideda pavadinimu – ir jei pavadinimas taiklus, tai ir istorijos gairės tampa labai aiškios.

Ką šįkart mums byloja L.Donskis? Atrodo, kad dar kartą keliamas miesto tapatybės klausimas. Aktualu, nes iki šiol dar ir nesugebėjome sau atsakyti, ką reiškia būti Klaipėdos gyventoju, ir visais įmanomais būdais stengiamės temptis prie vienokio ar kitokio aiškinimo. Autorius dovanoja mums kitokias suvokimo ir tapatinimosi gaires, ne dirbtinai išskirtinį Klaipėdos mitą. Dar daugiau. Knygoje per Klaipėdos prizmę pristatomi arba veikiau prisimenami iš tikro iškilūs veikėjai, kurie kiekvienas turi savo pasakojimą.

Kokios istorijos?

Dabar trumpam įsivaizduokite mimą ekvilibristą, einantį ant 25 cm pločio stogo krašto. Iš kairės mūsų šauniojo veikėjo laukia pusšimtis metrų kelio žemyn, o iš dešinės – saugus ir tvirtas stogo paviršius. Kadangi ekvilibristas dargi ir mimas, tai jis ir vaidina keliaujantis penkių cm pločio lynu, po kuriuo nieko daugiau – tik stati ir neįsivaizduojamai gili bedugnė. Dabar tarkime, jog šį akrobatą filmuoja sumanus operatorius, kuris net pasipūškuodamas kuria iliuziją, kad mimas ekvilibristas iš tikro balansuoja tarp gyvybės ir dviejų mirčių. O šalia operatoriaus dar tuntas specialiųjų efektų meistrų, stiprinančių regimą vaizdą lietumi, vėjais, žaibais ir kitokiais stichiniais trukdžiais. Visas mimo ekvilibristo performansas filmuojamas tiesiogiai į nustėrusių žmonių ekranus ir sąmones.

Na, apgavystė juk tai ir ne kas kita. Tačiau toje apgavystėje slepiasi bent dešimtadalis tiesos. Už jos kabinasi tas mūsų avantiūristiškasis artistas, nusisamdęs operatorių ir specialiųjų efektų meistrų. Jis bent dešimtadaliu turi tikėti tuo, ką daro, idant suaktyvintų savo virtualiuosius žiūrovus. O žiūrovai, kad ir nujaučiantys apgavystę, vis tiek suaktyvėja bent vienu dešimtadaliu. Ir to pakanka žinant, jog mūsų smegenys tenaudoja menką dalį viso savo potencialo.

Tebus atleistas man šis viražas į šalį nuo pagrindinės temos. Tiesiog norėčiau atkreipti dėmesį, kiek gali nuveikti žmogus, šimtu procentų tikintis savo veikimu. Pažvelkime į to veikimo rezultatą.

Pirmiausia nevalia ignoruoti L.Donskio įdirbio analizuojant ir kritikuojant kultūrą. L.Donskį visi puikiai pažįsta iš jo televizijos laidos „Be pykčio“, poleminių straipsnių spaudoje, mokslinių knygų, kur jis kelia aštrius tapatumo ir buvimo laisvu žmogumi klausimus. Visa jo analizė vykdoma ne tuščioje beorėje erdvėje, o socialiniame kontekste. Tikėti L.Donskiu lengva, nes jis kalba iš savo patyrimo, vadinasi, jis visu 100 procentų tiki tuo, ką daro. „99 Baltijos istorijos” – tai gana glausta ir žaismingos formos kelionė po autoriaus tikėjimą.

Tad kas gi vis dėlto yra naujoji filosofo, kultūrologo ir socialinio kritiko knyga?

Tarti, jog tai miesto legendų ir naratyvų apžvalga, gana provincialu, lyg ir itin dirbtinas susireikšminimas, apie kurį, tarkim, vilniečiui skaityti neįdomu. Nenatūraliau būtų skaitomos gal tik istorijos apie lietuviškumo fenomeną pasauliniame kontekste. Todėl autorius surenka Baltijos istorijas. O kiekvienas regionas pirmiausia susijęs su žmonėmis.

Taip mes iš naujo pažvelgiame, o gal ir susipažįstame su Jonu Griciumi, Stasiu Krasausku, Gintaru Grajausku, Benu Šarka, Rolandu Rastausku, Linu Poška, Liana Ruokyte ir kitais. Žmones susieja erdvė ir vietovinės charakteristikos, kuriose jie veikia, tad šitaip pasakojama apie įvairias Klaipėdos vietas – džiazo barą „Kurpiai“, stovyklavietę „Žilvitis“, Klaipėdos universitetą, Lietuvos krikščioniškąjį koledžą (LCC).

Kad parodytų visa ko kontekstualumą, L.Donskis, kaip visuomet, pasitelkia milžinišką savo intelektualinio nomado patirtį ir koncentruotai į Baltijos regioną įlieja Georgą Birmaną, Vytautą Kavolį, Hannah Arendt, Immanuelį Kantą, Johanną Gottfriedą von Herderį, Aleksandrą Štromą, Ingmarą Bergmaną, Andrejų Tarkovskį – visų jų net nesuminėsi. O visi jie tikrai turi sąsajų su šiaurietiškąja mare nostrum.

Labai didelis dėmesys knygoje skiriamas jūros temai. Autorius teigia, kad savojo miesto, t.y. Klaipėdos ilgesį ypač aštriai išgyvena miestuose ant jūros kranto. Šitaip riba, skirianti žemę ir jūrą, tampa metafiziniu riboženkliu tarp to, kur esi, iš kur atėjai ir kur pagaliau keliauji. Tai grynasis tapatumo pajautimas, tiki L.Donskis.

Štai todėl verta pažvelgti į dar vieną knygos ypatumą, kuris iki šiol buvo nutylėtas. „99 Baltijos istorijos“ – ne tik vaizdingi pasakojimai. Tai ir iškalbingi vaizdai, kuriuos camera obscura sukūrė ir knygai pateikė klaipėdietis fotomenininkas G.Skudžinskas. Šitoks iliustravimas nepadaro knygos fotoalbumu, kuriame istorija yra sau, o paveikslas – sau. Veikiau tai tiltas, vienas iš tų, kuriuos mėgsta tiesti pats L.Donskis. Tiltas tarp to, ką patyrėme, galime pasakyti, ir ką pamatėme, galime atvaizduoti. Gal ir neverta svarstyti, ar nesant, pavyzdžiui, gausių marinistinės tematikos iliustracijų, tekstą apie Visbį, Gotlando salą, Jeaną Paulį Sartre’ą Nidoje vis dar skaityčiau su tokiu pat įsijautimu. Įsijautimo ir natūralaus išgyvenimo buvo tiek, kad knygos be šių iliustracijų jau nebeįsivaizduoju. Ergo – autoriaus ir dizainerio sprendimas išlieka sveikintinu ir nekeistinu.

Kodėl dabar?

O kodėl gi ne? Juk kaipsyk dabar iš visų pakampių nyra klausimai, – ką reiškia būti klaipėdiečiu, kuo ypatinga lietuviškoji kultūra ir visuomenė, kokios galimos jos įtakos į europinę kultūrą, kokie integraciniai pavojai ir privalumai tapatumui.

Manykime, kad mūsų gyvenimas gana įdomus ir apgaulingas. Šiaip matantiems – beprasmis, matantiems ir besidomintiems – žavingai naivus, matantiems, besidomintiems ir analizuojantiems – vėl beprasmis, o matantiems, besidomintiems, analizuojantiems ir žaidžiantiems – žavingai subtilus. Šios gyvenimo dalyvių kategorijos, nors ir ne absoliučios, o kai kuriais atvejais ir neteisingos, vis dėlto suponuoja, kad „99 Baltijos istorijų“ autorius yra matantis, besidomintis, analizuojantis ir žaidžiantis. Ir nepataisomas optimistas, pasirinkęs kone tobulą laiką Klaipėdos, Lietuvos ir pasaulio žmogaus minčių bei tapatumų kartografavimui.

Jei galėčiau knygą kam nors rekomenduoti, tuomet patarčiau ją perskaityti klaipėdiečiui, nes joje – unikalaus tapatumo skleidimosi schema, kuriama klaipėdiečio, lietuvio ir pasaulio žmogaus. Taip pat siūlyčiau ją kiekvienam lietuviui, nes joje – tarpkultūriniai tiltai, jungiantys tautinį išskirtinumą ir vertybinį universalumą, ir tie tiltai statomi lietuvio, pasaulio žmogaus ir klaipėdiečio. Žinoma, paskutinė rekomendacija būtų skirta pasaulio žmogui, nes visa, kas išvardyta iki šiol, – tai aukštoji žmogiškumo apraiška, verta patyrimo. Ištisų 99 Baltijos patyrimų.

Pinhole – suvienijanti ir išskirianti

Pinhole – suvienijanti ir išskirianti

 

Naujus metus Antano Mončio namai-muziejus pradėjo didelės apimties projektu „LT PINHOLE fotografija“. Pirmą kartą taip įvairiapusiškai ir nuosekliai pristatyta Lietuvos pinhole fotografija bei išleistas antologinio pobūdžio katalogas.

Gytis Skudžinskas

Pinhole fotografija visų pirma asocijuojasi su alternatyva kasdien vis greitėjančiam gyvenimo tempui ir medijuotam pasauliui. Gali būti, kad šiuolaikinis žmogus ima pavargti nuo technokratinės aplinkos, nes šios archajiškos technikos entuziastų būrys sparčiai pasipildo vis naujais autoriais. Žinoma, galima ir kita prielaida, jog pinhole populiarėjimas slypi šios technikos nepretenzingume, žaidybinėse charakteristikose. Todėl parodoje „LT PINHOLE fotografija“ siekta pristatyti ne kuo daugiau autorių, bet tuos darbus, kuriuose pinhole technika naudojama tikslingai, plėtojant savitas raiškos strategijas.

Apžvelgiant visus A.Mončio fondo remiamoje parodoje eksponuotus daugiau nei dviejų dešimčių dalyvių – pinhole fotografijos klasikų ir tik keliose parodose pasirodžiusių, ar debiutuojančių menininkų – kūrinius, išryškėja dvi kryptys, kurias dažniausiai plėtoja autoriai.

Svarbu pats procesas

Pirmajai grupei fotografų svarbus ne tik atvaizdo gavimo būdas, bet ir pats fotografavimo procesas, konceptuali darbų sukūrimo eiga.

Neretai pastarųjų darbuose galime įžvelgti grynojo, klasikinio konceptualizmo bruožų. Dėsninga, kad tai žmonės, studijavę Vilniaus dailės akademijoje arba kitais būdais sėmęsi patirties pas fotografą Gintautą Trimaką.

Pats G.Trimakas parodoje pristato darbą, sukurtą kartu su Vytautu Razma. Fotografijose – dviejų žmonių „pokalbis“. Poromis eksponuojami atspaudai – tai toje pačioje erdvėje, su ta pačia kamera, tą pačią dieną užfiksuoti vieno ir kito autoriaus „klausimai“ ir „atsakymai“.

Dar labiau fotografavimo procesą akcentuoja Jurgita Remeikytė. Autorė, pasigaminusi keliolika nedidelių pinhole kamerų, sviedžia jas į viršų, ir kameros fiksuoja tą vaizdą, kuris priklauso nuo kameros skrydžio trajektorijos bei pozicijos, kurioje ji nukrenta. Performatyvi Jurgitos fotografija gali būti geras anoniminės fotografijos pavyzdys ir, anot pačios autorės, atspauduose atsirado balti ruožai, kurių ji pati fotografuojamoje aplinkoje nematė, tačiau vėliau suvokė, kad tai „saulės įrašai“.

Išplečia fotografijos lauką

Panašius klausimus kelia Petras Saulėnas ir Vaidotas Aukštaitis, bet jų darbuose ne tokie ryškūs fotografavimo proceso veiksmai, net labiau dominuoja atvaizdo vizualinė išraiška.

O Jurgis Paškevičius radikaliausiai elgiasi su fotografija. Jis neeksponuoja fotografinio atvaizdo, o materializuoja pačią žvilgsnio trajektoriją. Medinis Jurgio objektas galerijos erdvėje – tai menamos kameros projektuojamo vaizdo fizinis pavidalas pagal pasirinktą atstumą ir skylės diametrą.

Kalbant apie minėtų autorių darbus, derėtų prisiminti sąvoką „išplėstinis fotografijos laukas“, kuri apima platesnius fotografinės kūrybos principus, nei tik formalus atvaizdo sukūrimas. Pasinaudoję šiais principais, fotografinei kūrybai galime priskirti daug daugiau meninių ar net socialinių veiksmų, kartais turinčių tik sunkiai apčiuopiamų sąsajų su atvaizdų reprodukavimu.

Pasikliauja klasikiniais principais

Kita didelė dalis autorių pasikliauja klasikiniais fotografavimo principais, t.y. fiksuoja atvaizdus ar jų serijas, akcentuodami kompozicijas, šviesokaitą, kadro dinamiką, taip sukurdami vizualiai paveikų kūrinį. Žinoma, pagrindinį vaidmenį jų darbuose taip pat vaidina pinhole kamera, lemianti minkštą, specifinį ir individualų atvaizdą.

Sterilus pajūrio peizažas ir tik vienas tos pačios pirminės gamtos objektas sukuria įtampą be jokio žmogaus įsikišimo – tokias paradoksalias situacijas atranda Tomas Razmus.

Marinistinis peizažas – taip pat ir Romualdo Vaišvilos bei Juozo Kalniaus dėmesio objektas. Tik Romualdas mediatyviai stebi vandenyno atoslūgio procesą, o Juozas į jūros pakrantę atneša „savo“ objektą, šįkart moliūgą, kuris vaizdiniams suteika netikėtumo ir švelnios ironijos atspalvį.

Alfredo Maruškos didelio formato beveik agresyviuose atspauduose – šviesos ir šešėlių dekoratyvus pulsavimas. Šviesos ir tamsos vitališki kontrastai pagrindine dominante tampa ir Giedriaus Petrausko bei Evelinos Kerpaitės darbuose. Giedrius savo vaizdinius sukuria viešoje urbanistinėje aplinkoje, „klodamas“ atvaizdą ant atvaizdo, o Evelina virpančią ir intensyvią šviesos ir tamsos dinamiką aptinka intymioje namų erdvėje.

Vienija individualumo siekis

Nors parodoje išsiskiria dvi pagrindinės fotografinių strategijų tipologijos, bet yra autorių, kuriuos būtų galima priskirti tiek vienai, tiek kitai grupei.

Pavyzdžiui, Dariui Kuzmickui tiek pat svarbi pati kompozicinė kadro sąranga, tiek erdvės perkonstravimas fotografiniam „matymui“ padedant.

Ieva Rutė, pro adatos skylutę žvelgdama į globalaus pasaulio ženklus lietuviškoje aplinkoje, paverčia juos minkštais ateities prisiminimais.

Arturas Valiauga sumiksuoja Japonijoje užfiksuotus vaizdus su neperskaityta informacija.

Šiuos skirtingus autorius vienija nepaklusnumas vyraujančioms atvaizdų kūrimo strategijoms bei siekis sukurti individualų pasaulio suvokimo ir atspindėjimo modelį.

Parodoje „LT PINHOLE fotografija“, A.Mončio namuose-muziejuje Palangoje veiksiančioje iki vasario 11-osios, yra ir daugiau vaizdinių metaforų bei intriguojančių galvosūkių.

Į Vokietiją grįš su fotografijų paroda

MENO LEIDINYS Nr. 1 (175)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

 

Langas

 

 

Į Vokietiją grįš su fotografijų paroda

Kovo 3-iąją Šverine, Vokietijos Meklenburgo-Pomeranijos žemės sostinėje, ten nufotografuotų darbų parodą atidarys klaipėdietis fotomenininkas Remigijus Treigys.

Pernai du mėnesius – spalį ir lapkritį – R.Treigys praleido Šverine, neseniai duris atvėrusioje tarptautinėje menininkų rezidencijoje „Klee“. Klaipėdietį vokiečiams rekomendavo Giedrė Barteld, su kurios galerija Berlyne R.Treigys jau seniai palaiko draugiškus ryšius.

Grįžęs namo, klaipėdietis ruošiasi parodai, kurią kovo pradžioje yra įsipareigojęs surengti Šverine.

Anot menininko, tai bus savotiška rezidentūros ataskaita. Juk Vokietijoje jis ne šiaip svečiavosi – ten važiavo fotografuoti. Dabar R.Treigys įsikūrė svetingai jį priėmusio Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro dirbtuvėse – užsitamsino langus ir ryškina, kaip visuomet, rankomis spausdina būsimos parodos fotografijas. Sako, parodai jų turės mažiausiai dešimt.

„Jose užfiksuota tai, kas man dairantis po Šveriną ir jo apylinkes pasirodė patrauklu, – pasakojo fotografas. – Įdomu buvo palyginti. Labai daug panašių dalykų su Klaipėdos kraštu – peizažas, architektūra, net lietus. Man ten būnant labai daug lijo.“

Šverine kovą R.Treigio fotografijos bus pristatytos kartu su estų fotografės iš Talino darbais, irgi gimusiais ten. Ji į „Klee“ rezidentūrą atvyko gruodį ir išvyks sausio pabaigoje.

S.Jokužio „Era-S“ svečiuojasi Vilniuje

Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) „Prospekto“ galerijoje Vilniuje nuo sausio 8-osios veikia klaipėdiečio fotomenininko Sauliaus Jokužio fotografijų paroda „Era-S“.

Ji turėjo baigtis sausio 23-iąją, bet pratęsta ilgesniam laikui. Autoriaus teigimu, toks buvęs parodos lankytojų ir organizatorių pageidavimas.

Į sostinę klaipėdietis nuvežė 25 fotografijas. Dauguma jų – iš aktų serijos „Era-S“, keli – iš ciklo „Nepažintas moters pasaulis“.

Pusė ekspozicijos – visai nauji, niekur kitur iki šiol dar nerodyti fotomenininko darbai.

„Parinkau vilniečiams švelnesnes, lyriškesnes, labiau romantizuotas fotografijas, nieko labai drastiško. Tam tikrą kolegišką cenzūrą praėjau“, – šypsojosi aktus fotografuojantis S.Jokužys.

Anot jo, Klaipėdos publika demokratiškesnė, čia galima rodyti ir atviresnius, aštresnius darbus.

„Tačiau to neturi būti per daug ir per dažnai – akto fotografijos galima greitai persisotinti“, – sakė S.Jokužys, Klaipėdoje parodą planuojantis tik kitąmet.

S.Jokužio parodą „Era-S“ praeitą vasarą apžiūrėjęs Palangoje, LFS atsakingasis sekretorius Stanislovas Žvirgždas pakvietė autorių aktų ekspozicija pradėti LFS „Prospekto“ galerijos 2010 metus.

Ten S.Jokužio fotografijas pamatęs kolega fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius autoriui paplojo per petį sakydamas: „Turi savo veidą“.

Pasak S.Jokužio, fotografui nėra didesnio pagyrimo, kaip toks įvertinimas.

Kaip teigė S.Jokužys, kuris dabar yra LFS Klaipėdos skyriaus valdyboje, į Vilnių šiemet taip pat ketinama nuvežti šiuo metu uostamiestyje pristatomą „Archyvo“ ekspoziciją, klaipėdiečio Algimanto Kalvaičio autorinę parodą, o metams baigiantis – ir kitų uostamiesčio fotografų naujų darbų rinktinę.

Naujas knygas pristatė sostinėje

Vilniuje, Rašytojų klube, veikianti klaipėdietės rašytojos Nijolės Kliukaitės-Kepenienės akvarelių paroda dar primena apie neseniai čia pristatytas dvi jos naujausias knygas.

Eilėraščių rinkinį „Saligan be varmian“, išleistą uostamiestyje, Sauliaus Jokužio leidykloje-spaustuvėje, N.Kliukaitė-Kepenienė papuošė savo piešiniais, taip įgyvendindama seną svajonę – iliustruoti pačiai.

Klaipėdiečiams knygą autorė pristatė kartu su akvarelių paroda, kuri dabar vieši sostinėje.

Ten ji nukeliavo drauge su naujuoju eilėraščių leidiniu ir ką tik pasirodžiusiu biografiniu romanu „Bitė“ apie rašytoją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Jį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Abi knygas vilniečiams kolegoms ir literatūros gerbėjams N.Kliukaitė-Kepenienė pristatė sausio 11-ąją.

Autorės kūrybos vakare Rašytojų klube mintimis apie jos knygas dalijosi klaipėdietis prozininkas, Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Rimantas Černiauskas ir „Bitės“ redaktorė literatūrologė Janina Riškutė. Ištraukas iš abiejų leidinių skaitė aktorė Vida Kojelytė. Renginį Klaipėdos krašto dainomis apipynė Indrė Macijauskienė iš Klaipėdos etnokultūros centro folkloro sambūrio „Audenis“.

„Durų“ inf.

„Sesuo Kerė“: latviškas miuziklas Lietuvoje

„Sesuo Kerė“: latviškas miuziklas Lietuvoje

 

Raimondo Paulo miuziklo „Sesuo Kerė” premjera Klaipėdos muzikiniame teatre vos pasirodžiusi scenoje apaugo gandais ir nuvylė dalį publikos, nes spektaklis vyko pagal fonogramą, nors buvo žadėta, kad jam akompanuos teatro orkestras.

Anatolijus Lapinskas

Fonograma – tiesiog puiki

Išsyk galiu patikinti, kad toji fonograma buvo tiesiog puiki. Paties R.Paulo su įkvėpimu grojami nepakartojami pasažai, idealūs įraše dalyvaujančių orkestrinių grupių susiliejimai, meistriškos orkestro solistų improvizacijos, visuotinis muzikantų susigrojimas, drįsčiau teigti, buvo, ko gero, geresnis variantas nei gyvai matomas ir girdimas orkestras, greičiausiai sunkiai susidorosiantis su begalinėmis sinkopėmis, svinguojančia ritmika, apskritai visa „milimetrinio“ ritminio tikslumo „Sesers Kerės“ partitūra.

Te nesupyksta klaipėdiečių orkestras, kad taip manau net negirdėjęs jo repeticijų, bet, greičiausiai, panašiai ir buvo, nes režisierė, kaip kalbama, išgirdusi jo grojimą, išėjo iš repeticijos. Beje, internete teko matyti ir girdėti „tikrą“ didelio orkestro skambesį „Sesers Kerės“ dainose, tačiau R.Paulo vadovaujamo „combo“ skambesys bent jau šių eilučių autoriui vis tiek atrodo geresnis. Taigi fonograma, manyčiau, tik padėjo „Kerei“, o publikos noras būtinai matyti ir girdėti teatro orkestrą rodo tik jos miesčionišką nesusivokimą: „Sumokėjau pinigus ir už orkestrą, o jo nebuvo…“.

Vienas garsiausių prie Baltijos

Grįžkime prie spektaklio esmės ir prasmės.

Kas yra miuziklas? Aiškinant enciklopediškai, tai muzikinis–sceninis kūrinys, kuriame susipina kalbamieji dialogai, dainos, muzika, šokiai. Beje, kūrinio siužetas čia nėra pats svarbiausias dalykas. Jis atsirado vystantis operetei XX a. Apskritai dar ne visada miuziklas pripažįstamas kaip atskiras žanras. Nėra ko slėpti, tai komercinis žanras, nes kaleidoskopiškai besikeičiančios scenos, populiariosios muzikos stilistika pritraukia itin daug žiūrovų.

Miuziklas gimė Amerikoje, tačiau XX a. antrojoje pusėje jų nemažai sukūrė ir europiečiai. R.Paulo 1978 m. sukurtas miuziklas „Sesuo Kerė“ (beje, latviškai jis dažniau vadinamas tiesiog „Kerija“, pagal pagrindinės veikėjos vardą), yra vienas žinomiausių Baltijos platumose.

Pristatant miuziklą „Sesuo Kerė“ rašoma, kad jis sukurtas pagal T.Dreiserio to paties pavadinimo romaną (angl. „Sister Carry“, latv. „Māsa Kerija“). Tiesą sakant, vien iš miuziklo eigos jo ryšį su romanu gana sunku atsekti. Tačiau perskaičius romaną ar bent jo siužetą, viskas, taip sakant, atsistoja į savo vietas – veikėjų poelgiai ir veiksmo scenos tampa lyg ir aiškesnės.

Libretas – retrospektyvinis

Apskritai „Sesers Kerės“ libretas (miuzikle jis pavadintas scenarijumi, tarytum kine), drįsčiau teigti, yra kažkuo panašus į kai kurių didžiųjų klasikinių operų libretus. Ten veiksmą ir veikėjų giminystės ryšius irgi sunkoka suvokti. Betgi klausaisi itališkai dainuojamos puikios muzikos, ir to užtenka. Taip ir čia. Librete yra nurodomos veiksmo vietos, veikėjų poelgiai, bet vien iš tų paaiškinimų dar sunku nustatyti miuziklo herojų veiksmų motyvaciją ir pačią veiksmo eigą, juolab kad pastaroji laiko atžvilgiu neina vien pirmyn, bet kartais, pvz., veikėjų prisiminimuose, pasuka atgal…

Taigi žiūrovams, matyt, geriau nesistengti išsiaiškinti, kas, su kuo ir kodėl, o tiesiog pasinerti į išties puikų R.Paulo melodijų ir jo vadovaujamo ansamblio garsų pasaulį.

Miuziklo veiksmas, palyginti su romanu, iš XIX a. pabaigos perkeltas kažkur į XX a. vidurį, jau į televizijos amžių. Televizijos todėl, kad scenoje stūkso televizijos kamera, tiesa, truputėlį griozdiška, kokios būdavo prieš 40 ar 50 metų. Ji reikalinga todėl, kad pagal scenarijų miuziklas prasideda televizijos studijoje, kur aiškinamasi dėl spektaklio, kuriame turėtų dalyvauti Kerė, peripetijų. Bet romane artistinis Kerės laikotarpis atsiranda beveik pabaigoje, taigi Kerė prieš tą, greičiausiai neįvykusį televizijos spektaklį prisimena visą savo gyvenimą. Toks retrospektyvinis siužetas leidžia laiko prasme „slankioti“ gana laisvai, primenant vieną ar kitą Kerės gyvenimo detalę.

Muzika daro įspūdį

O kokią vietą čia užima R.Paulo muzika? Ogi tokią, kokią ir turėtų užimti miuzikluose: tai gražių šiuolaikinių melodijų puokštė, daugelį miuziklo scenų pakelianti į, galima sakyti, virtualų pasaulį, kur muzikos garsais į siužete įvardytas situacijas pažvelgiama tarsi iš paukščio skrydžio, iš bendražmogiško gyvenimo supratimo ir patirties pasaulio.

Turiu pripažinti, kad toks muzikos „skrydis“ kartu su puikiais Janio Petero poetiniais tekstais (vertė Ramutė Skučaitė) tikrai daro įspūdį. Klausydamiesi šios muzikos, spektaklio žiūrovai, tikiu, pamąsto ne tik apie veikėjų, bet ir apie savo gyvenimo prasmę ir esmę, apie meilės, karjeros, pareigos ir atjautos reikšmę kiekvieno mūsų gyvenime. Daugelis miuziklo dainų jau seniai pradėjo atskirą savo gyvenimą, jos skamba koncertinėje estradoje, jas mielai dainuoja žinomi estrados ir ne vien estrados dainininkai.

Jaučia kūrinio stilistiką

Kaip atrodė „Sesuo Kerė“ Klai-pėdos scenoje?..

Ją statė latvių kūrybinė brigada: režisierė Galina Poliščiuk, dailininkė Lienė Dobraja, scenografas Aigaras Ozolinis, choreografas Albertas Kivleniekas. Todėl Klaipėdos spektaklis yra labai panašus į rygietišką. O jis ten pirmą kartą pastatytas prieš 30 metų, tuomet susilaukė fantastiško pasisekimo, per vienus metus buvo parodytas net 76 kartus. Beje, naujausias, jau ketvirtas šio miuziklo pastatymas Latvijoje, pavadintas „Kerė: retrospektyva“, prieš pusantrų metų sukurtas tos pačios komandos Rygoje, bet jau Nacionaliniame teatre, irgi surenka pilną žiūrovų salę.

Klaipėdos muzikiniame teatre „Seserį Kerę“ mačiau pagrindinius vaidmenis dainuojant Anželai Adamovič, Virginijui Pupšiui, Gintautui Platūkiui, Svetlanai Konstantinovai. Jie visi gerai jaučia visą „miuziklinę“ spektaklio stilistiką, kai reikia per akimirką pereiti iš kalbamojo dialogo į dainą ar šokį, iš kamerinės scenos – į masinę, kartu pajausti visą „retro“ malonumą ir jį perteikti žiūrovui.

Manyčiau, kad į bendrą ansamblį įsilieja ir visi kiti scenoje dainuojantys ir šokantys veikėjai. Net pagalvojau, kad jie visi užburti tokio „statome spektaklį!“ malonumo.

Norėtųsi geresnio dainavimo

Vis dėlto žiūrint Klaipėdos „Seserį Kerę“ kartais kildavo ir kritinių minčių.

Spektaklio finalas liko šiek tiek „pakabintas“, nes net jei miuziklo pabaiga yra ne taškas, o „daugtaškis“, jis vis tiek turėjo būti aiškiau įprasmintas. Choreografinėse scenose per daug sumaišties, o paprasčiau sakant – susigrūdimo. Žinoma, to priežastis – maža scena.

Esminė pastaba: bendrą scenos ansamblį vertinant teigiamai, iš kai kurių ne pagrindinių spektaklio dalyvių norėtųsi sulaukti geresnio dainavimo lygio, nes į aukštos klasės spektaklio visumą, ypač scenografiją, jie įmeta vieną kitą disonanso grūdą.

Klaipėdiečių spektaklyje būtina rasti tą „aukso vidurį“ tarp operinio ar operetinio dainavimo ir miuziklo stiliaus. Suprantu, kad tai yra gana sunku.

Beje, naujausiame Rygos pastatyme R.Paulas užsispyrė nekviesti dainininkų „iš šono“, tikindamas, kad aktoriai geriau sukurs vaidmenis nei kviestiniai dainininkai. Iš tokių pozicijų vertinant Klaipėdos spektaklį, jis yra tikrai sėkmingas. Prisipažinsiu, kad mano – muzikanto ausiai dainavimas muzikiniame teatre yra vis dėlto svarbesnis nei aktorinė meistrystė. Galbūt tai subjektyvi nuomonė.

„Klaipėda turi teatrą“

…Šiuos žodžius ištariau teatro vadovei Audronei Žigaitytei-Nekrošienei po spektaklio.

Linkiu, kad tokį turėjimo jausmą patirtų ir klaipėdiečiai, miesto valdžia. Ir kad nereikėtų teatrui drebėti dėl gaisrininkų vizitų ar gęstančio apšvietimo spektaklių metu.

Beje, Rygoje šiuo sunkmečiu rekonstruojant vieną teatrą, kur irgi buvo pastatyta „Sesuo Kerė“, įsteigtas paramos fondas ir net teikiamas telefono numeris, kuriuo paskambinę rygiečiai gali padėti prisidėdami nors vienu kitu latu.

Argi ne sektinas pavyzdys?

Muzikos įkvėpti ir pakylėti

Muzikos įkvėpti ir pakylėti

Danguolė Vilidaitė

Sausio 15-osios koncertu „Sausio spalvos“ prasidėjo naujasis, jau 10-asis, jubiliejinis Klaipėdos koncertų salės sezonas. Simboliška ir gražu, kad šis momentas buvo patikėtas Klaipėdos kameriniam orkestrui – kolektyvui, kuris, tarsi paneigdamas liūdnas šių dienų Lietuvos nuotaikas, išgyvena stiprų kūrybinį ir emocinį pakilimą.

Perėjo į aukštesnį lygį

Naujam impulsui, „prikėlusiam“ Klaipėdos kamerinį, atrodo, tiek ir tetrūko – nedidelės finansinės injekcijos (kalbu ir apie elegantiškus koncertinius rūbus), orkestro pastiprinimo keliais naujais atlikėjais, ir, kas be ko, svarbiausio – jauno, itin gabaus ir iniciatyvaus muziko Mindaugo Bačkaus paskyrimo vadovauti orkestrui. (Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ir iki tol Liudos Kuraitienės vadovaujamas orkestras miesto kultūriniame gyvenime reiškėsi pakankamai stipriai, bet dabar tarsi perėjo į aukštesnį lygį.)

Gruodžio mėnesiui, pavyzdžiui, buvo paruoštos net trys skirtingos programos: vaikams skirtas muzikinis spektaklis pagal C.Saint-Saënso „Žvėrių Karnavalo“ muziką, nuotaikingas Senųjų metų palydėjimas su aktoriumi Dariumi Meškausku ir muzikinio projekto „Triu-mfo arka“ nugalėtoja sopranu Ona Kolobovaite, įsimintinas F.Chopino fortepijoninių koncertų vakaras su tarptautinio lygio žvaigžde pianistu Alexanderiu Paley’umi.

Džiugina ir tai, kad orkestro repertuare pastaruoju metu vis daugiau vietos atsiranda šiuolaikinės, kad ir ne akademinės muzikos darbams. Sudėtinga programa buvo atlikta „Permainų muzikos“ festivalyje, spalį paruoštas O.Balakausko „Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis“, o koncerto „Sausio spalvos“ šerdimi tapo žymių XX a. anglų ir JAV kompozitorių Benjamino Britteno, Geoffrey’aus Busho, Gustavo Holsto, Kurto Weillio ir Aarono Coplando kūryba.

Dabar apie ką tik minėtąjį.

Išraiškingai ir įtaigiai

Sakoma, kad nuo H.Purcello laikų Anglija neturėjusi kito tokio gabaus, išradingo ir universalaus kompozitoriaus kaip B.Brittenas, ne vieną kartą įvertinto „Grammy” apdovanojimais. Jo kompozicijos muzikos mėgėjams ir vaikams, operos ir orkestriniai kūriniai, kaip pavyzdžiui „Žaiskime operą“, „Vadovas po orkestrą jaunimui“, „Karo requiem“ ar opera „Peter Grimes“, yra žinomi ir statomi beveik visame pasaulyje.

Koncerte atliktos šio autoriaus Variacijos Franko Bridge’o tema Op.10. Variacijos parašytos taip, tarsi kompozitorius norėtų savo ir, suprantama, atlikėjų jėgas išbandyti įvairiausiuose žanruose, štrichuose, skirtingose faktūrose – nuo paprastų iki sudėtingai polifonizuotų. (Dalys pateiktos kaip charakteringos pjesės: gedulingas maršas, fuga, bourrèe, valsas, arija ir pan.) Klaipėdos kamerinio interpretacijoje šis opusas suskambo labai išraiškingai ir sugestyviai, susiklausymas ir intonavimo tikslumas kai kuriose vietose buvo beveik tobulas.

G.Holsto, XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės anglų kompozitoriaus ir pedagogo, labiau muzikos istorijoje vertinamo už orkestrines siuitas (žymiausia iš jų „Planetos“), trumputė Žiga iš „St. Paul’s suite“ orkestro pasirodymui suteikė energingesnių ir ryžtingesnių spalvų.

Orkestro repertuaras šįkart, manyčiau, pasipildė dar keliais efektingais ir įdomiais kūriniais.

Tos įsimintinos spalvos

Bet patys svarbiausi muzikiniai įspūdžiai šiame vakare vis dėlto buvo susiję su jauno Norvegijos atlikėjo, šuo metu gyvenančio Lietuvoje, baritono Steino Skjervoldo pasirodymu, taikliai pritariant Klaipėdos kameriniam orkestrui.

Linksmai nuteikė pirmoje dalyje sudainuotos keturios paprastos vokalinės miniatiūros: B.Britteno „The Brisk Young Widow” ir „O, Wally Wally”, A.Coplando „Ching a Ring Chaw” ir „I Bought Me A Cat” (dainas styginių orkestrui pritaikė L.Narvilaitė ir R.Giedraitis). Labiausiai dainininko–pasakotojo talentas čia atsiskleidė paskutinėje minėtoje amerikietiškos muzikos klasiko A.Coplando dainoje – tai juokingas pasakojimas apie jauną vyruką, kuris turtina savo ūkį pirkdamas įvairius gyvulėlius, kol galų gale „įsigyja“ („nusiperka“) žmoną.

Kiek kitokios nuotaikos pademonstruotos antroje koncerto dalyje. Dramatinis–filosofinis žmogaus gyvenimo apmąstymas anglų kūrėjo G.Busho vokaliniame cikle „Farewell, Earth’s Bliss” atskleidė solisto sugebėjimą giliai jausti žodžio prasmę ir tai daryti paprastai, tolygiai, neforsuojant. Nors, žinoma, šio kūrinio poveikis būtų buvęs daug stipresnis, jei publikai būtų pateiktas lietuviškas teksto variantas.

Nuostabiai, virtuoziškai, tiesiog tobulai vakaro pabaigoje suskambo žydų kilmės vokiečių kompozitoriaus, po 1933-iųjų emigravusio į JAV, K.Weillio trys numeriai: „What keeps mankind alive“, „Speak Low“ ir „Mack the Knife“. (K.Weillio žymiausi darbai parašyti bendradarbiaujant su dramaturgu B.Brechtu.) Tikras išraiškų, jausmų ir žodžio niuansų teatras.

Ir dabar galima tik įsivaizduoti ir pasvajoti apie atnaujintą Klaipėdos muzikinio teatro spektaklio „Trijų grašių opera“ pastatymą su S.Skjervoldu pagrindiniame vaidmenyje…

„Spragtukas“: šiuolaikinė pasakos interpretacija?

„Spragtukas“: šiuolaikinė pasakos interpretacija?

Dėl techninių kliūčių (sugedus apšvietimui) ir solisto traumos („sulūžus“ Spragtukui) pernai neįvykusi Klaipėdos muzikinio teatro premjera iš gruodžio 5-osios buvo perkelta į šių metų sausio 16-ąją. Vienu iš tradicinių kalėdinių renginių laikomas spektaklis „Spragtukas“, nors pristatytas prabėgus šventėms, sulaukė didelio žiūrovų antplūdžio ir diskusijų.

 

Violeta Milvydienė

Ekskursas į pradžią

Klasikinis baletas „Spragtukas“, sukurtas pagal E.T.A.Hofmano pasaką ir P.Čaikovskio muziką, pirmą kartą buvo parodytas 1892 m. Peterburgo Marijos teatre.

Įdomus pradinės jo redakcijos gimimo faktas – pagal žymaus prancūzų kilmės Rusijos balet-meisterio M.Petipa parašytą scenarijų baletą netikėtai (dėl pirmojo ligos) teko statyti antrajam teatro baletmeisteriui – L.Ivanovui. Spektaklis tuomet sulaukė didelio pasisekimo, net reiškė tam tikrą perversmą baleto mene – istoriniuose šaltiniuose akcentuojami naujų išraiškos priemonių, gausaus simetrinių brėžinių panaudojimo bei ypatingos šokio ir muzikos sintezės aspektai.

Beveik amžių spektaklio pastatymas keliavo po įvairių pasaulio šalių scenas, kol aštuntajame XX a. dešimtmetyje pasiekė ir Lietuvą – 1973-iaisiais Vilniaus operos ir baleto teatre jį įgyvendino choreografas E.Bukaitis. Po to baletas pasirodė dar ne kartą, šalia ištobulėjusio klasikinio varianto atsirado ir modernesnių versijų.

Premjerinio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklio kūrėjos – libreto autorė ir režisierė Marija Simona Šimulynaitė bei dailininkė Simona Biekšaitė – teigia atsiribojusios nuo klasikinio baleto įvaizdžio, deklaruoja pateikiančios netradicinę pasakos interpretaciją ir atskleidžiančios nūdienos Kalėdų šventės naujoves. Ieškoma atsakymų į aktualius klausimus.

Jų, manyčiau, iškilo ir žiūrovams. Pasvarstykime kartu.

Istorija – ta pati

Mažame Vokietijos miestelyje kalėdinio vakaro metu mergaitė Maša (trumpinys iš vardo Marija, beje, pradžioje buvusi Klara) iš savo krikštatėvio senojo Droselmajerio dovanų gauna keistą lėlę – neišvaizdų Spragtuką. Išėjus svečiams ir laikrodžiui išmušus vidurnaktį, Maša atsiduria stebuklingame pasaulyje, kuriame atgiję žaislai kovoja su pilkų pelių būriais. Jiems vadovaujantis Pelių karalius pralaimi prieš Spragtuką, ir šis virsta gražiu jaunuoliu – Princu. Dviese su Maša jiedu keliauja po pasakų šalis… Rytą mergaitė pabunda iš sapno su lėle rankose (šis epilogas – iš kai kurių XX a. pastatymų).

Toks dviejų veiksmų baleto turinys (tik rusų kalba) išdėstytas „Baleto enciklopedijoje“, išleistoje 1981 m. Maskvoje.

Argi (arba kuo) jis skiriasi nuo mums pateikto naujojo choreografinio kūrinio libreto? Anot jo autorės, spektaklyje „siekiama sunaikinti klasikinio XIX a. baleto štampus, cukraus vatoje suvyniotus jausmus, viso to tikslas – pavaizduoti tikrą, neišgalvotą mus supantį gyvenimą…“

Tad laukta ir tikėtasi labiau šiuolaikiškos traktuotės: atviriau gvildenamų temų, giliau atskleidžiamų egzistuojančių situacijų. Betgi kardinalių pokyčių bent jau pasakojamos istorijos atžvilgiu lyg ir nebuvo… Gal tik išskyrus kelis ne itin reikšmingus momentus, priartintus prie dabarties (pvz., pabaigoje tėvų iškviesta policija ieško pradingusios mergaitės).

Pakito išorinė forma

Tiek muzika, tiek spektaklio struktūra (jos sudedamosios dalys: pantomiminės scenos, monologai, duetai, masiniai ir charakteriniai šokiai), tiek svarbiausi įvykiai, kaip ir pagrindiniai herojai bei kiti veikėjai, išliko analogiški (apie šokio stilistiką – atskira tema).

Taigi labiausiai pakito išorinė spektaklio forma – scenografija, kostiumai. Pasak dailininkės, atsisakyta „puošnių rūbų ir pompastikos“, betgi pokylis vyksta prabangioje užmiesčio viloje, dalyvių (ypač kai kurių moterų) apranga – gana ekstravagantiška, o elgesyje daug nenatūralumo ir grotesko.

Tiesa, atsirado kai kurios naujos, betgi neišryškintos ir nekeičiančios tolimesnio režisūrinio sprendimo detalės – pvz., mokslininko Droselmajerio dovanotą riešutą Fėja-lėlė paverčia didžiuliu kamuoliu-gaubliu, į kurį pirštu duria Marija, pageidaudama pakliūti į kitą šalį. Simpatiški aksesuarai, ir tiek.

Tačiau visai nesuprantamas kitas dalykas: kuo motyvuojant atsisakyta žibančios eglutės – visiems, net ir dabartiniams vaikams itin svarbaus šventinio simbolio? Kas tai – banalus kartų interesų „konfliktas“, naujoviškų pažiūrų ribotumas ar ciniškas požiūris į tradicijas? Užtat pusę scenos užima didžiulis apvalus vaišių stalas, vėliau simbolizuojantis besisukantį ir kitaip besivartantį indą, neva „talpinantį žmogiškąsias vertybes“. Dar vakarėlio pradžioje aplink jį susėdusių svečių veiksmus buvo galima nuspėti iš anksto: vienodai kilnojamos taurės, linguojama, bereikšmiai kraipomasi ir vaipomasi. Tokiu perdėtai sušaržuotu, dar sugreitintu būdu ir padidintai (tarsi vaiko akimis matant videoprojekcijoje) ironiškai perteikiami suaugusiųjų bendravimo kultūros vaizdeliai.

Ilgokai nuošaly paliktos Marijos (ji sėdi kamputyje ir nuobodžiaudama žiūri televizorių) scenelė berods trumpam paliečia vaiko vienišumo problemą, tačiau toliau veiksmas rutuliojasi pagal jau minėtą scenarijų.

Naudojama baletinė muzika

Analizuojant muzikos įtaką, savaime peršasi elementarus klausimas: kodėl moderniojo šokio kūrėjai, atsisakantys klasikinio baleto kanonų, naujiems savo darbams dažniausiai nesirenka atitinkamų šiuolaikinių kūrinių, o panaudoja tą pačią baletinę ar populiarią klasikinę muziką? Beje, toks metodas plačiai taikomas pasaulinėje choreografijos praktikoje jau nuo antrosios XX a. pusės.

Iš esmės pozityviu faktoriumi laikytinas tinkamas garsiosios muzikos interpretavimas: kai įsigilinama į jos charakterį, tiksliai iliustruojami niuansai, išryškinami svarbūs akcentai, atskleidžiami įvairūs atspalviai. Priešingu atveju neabejotinai „pralošia“ ne šokio akompanimentas (juk muzikos galima klausytis ir užsimerkus), o pati choreografinė kompozicija.

Klaipėdiečių „Spragtuke“ daugiau muzikalios dermės nei beprasmio disonanso – vos keliuose fragmentuose šį santykį tiktų apibūdinti tarp šokio specialistų paplitusia fraze: „muzika netrukdo“. Keisčiausias, kadangi visiškai nepagrįstas ir iki šiol nepriimtinas akims bei klausai reiškinys, kai pakiliausiame „taške“, t.y. kulminaciniu muzikos momentu atliekamas koks nors „parterinis“ (pranc. par terre – ant žemės) derinys. Būta tokių „dėmių“.

Nėra vyraujančio stiliaus

Visa spektaklio choreografija gana eklektiška – modernaus klasikinio, džiazinio bei demi-charakterinio šokio leksika jungiama su šiuolaikinio šokio technika, kartais įpinami efektingi akrobatiniai judesiai, demonstruojami break-dance elementai. Taigi kažkokios vyraujančios šokio stilistikos nėra (beje, galima įžvelgti analogijų su A.Cholinos teatro kūryba).

Organiškai sukomponuotuose solistų duetuose bei masiniuose penkių porų atliekamuose fragmentuose, taip pat stilingai suformuotuose ir harmoningai išvystytuose, dominuoja modernaus baleto pakėlimai bei permetimai. Kai kurie jų – gana išradingi, net įmantrūs, kartais netikėtai staigūs ar nelauktai pasibaigiantys sudėtinga akrobatine poza. Dažnai išlaikytas sinchronas, netrūko ir romantiškos nuotaikos, ir komiškų akimirkų, ir vidinės atlikėjų ekspresijos.

Ne visai originalūs, bet imponuojantys šilta optimistine nata ir tuo iššaukiantys momentinę publikos reakciją trumpi vaidybiniai intarpai – štai „uždainavus“ negausiai „angelų“ – tų pačių šokėjų – grupelei, salė prapliupo juoku.

Gausius plojimus išprovokavo ir šmaikštus rusų šokio epizodas, sukurtas pagal daugumai žiūrovų žinomą dainą. „Sulipdytų“ lyg Siamo dvynių rytiečių judėjimas erdvėje – neįprastas sprendimas. Tačiau… Nors pelnę simpatijas, tie keli pasaulio tautų šokiai neatrodė subrandintai ir išbaigtai – anaiptol, juos galima būtų pavadinti studentiškais etiudais (be to, ne aukščiausios kokybės). Į kritikos akiratį ypač pakliūva „ispaniškasis“, – jeigu apkūnoko toreadoro pasirodymą vertintume ne rimtai, o žiūrėtume su humoro gaidele, – juolab stinga sodresnės leksikos bei ryškesnio šaržo visiems keturiems atlikėjams. Deja, tuo demaskuojama arba choreografės žinių stoka, arba bylojama apie ženklią jos kūrybinę spragą.

Gražiai debiutavo studentai

Marijos vaidmenyje debiutuojanti jauna trupės artistė Aušra Krasauskaitė – M.K.Čiurlionio meno mokyklos baleto skyriaus auklėtinė, dabar studijuojanti Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros trečiame kurse (beje, žiemos sesiją baigusi vien aukščiausiais specialybės balais). Nors jos kuriama herojė – itin žaisminga, smulkutė, lengva, tai – nebe drovi mergaitė, o brandesnė paauglė ar mergina, gebanti mylėti, kovoti ir apginti. Būtent toks amplua jai tinka. Savajame solo ir duetuose Aušra pasižymi patrauklia, grakščia kūno plastika, ypač aukštų ir plačių mostų gausa. Tačiau žavi ne tik jos judesių atlikimo estetika, bet dar ir jautri, švelni, kartais jausmingumo kupina emocinė raiška.

Mantui Černeckui (irgi būsimajam choreografui, jau ketvirto kurso studentui), scenoje įkūnijusiam dvejopą Spragtuko personažą, vykusiai pasisekė pavaizduoti atgijusią „lėlę“ – kapoti, laužyti, trūkčiojantys lyg roboto judesiai buvo įtaigūs ir itin išraiškingi. Virtus žmogumi, solistui monologe šiek tiek pristigo lankstumo bei šoklumo, tačiau dėmesingas asistavimas partnerei duetuose, gražus vizualus įspūdis ir miela, palaiminga būsena atpirko klaidas kiek neryžtinguose pirmuosiuose žingsniuose.

Mišri ir spalvinga baleto trupė, išsiskirianti skirtingu techniniu potencialu, amžiumi bei fiziniu ir aktoriniu pasirengimu (daugiau nei pusę jos sudaro choreografijos, sportinių šokių, režisūros studentai bei absolventai), dar kartą įrodė esanti verta pagyrų. Atlikėjai tarytum lengvai prisitaiko prie bet kokio jiems pasiūlyto stiliaus ir berods gali šokti beveik viską.

Nauja patirtis – į naudą

Jei grįžčiau į vaikystę arba mintimis persikelčiau į Mašos sapną, manau, pirmenybę teikčiau būtent klasikiniam baleto pasakos variantui – su milžiniška Kalėdų egle, naktį vykstančiais stebuklais, didelėmis spalvingomis lėlėmis, baltutėlėmis snaigėmis ant puantų ir pūstais sijonais bei, žinoma, pakylėtais romantiškais jausmais.

Dabar galbūt įdomiau būtų išvysti mažiau ar daugiau suaugusiesiems skirtą versiją, vaizduojančią kasdienišką, problemišką, kartais net žiaurią ir drastišką realybę, tačiau kažkuo pamokančią, teikiančią ne vien malonumus, verčiančią susimąstyti apie tikrąsias šeimos vertybes, vaikų ir tėvų santykius ar pan.

Kokia bebūtų matytojo kūrinio prasmė, rezultatas ar išliekamoji vertė, kiekviena nauja patirtis tiek jauniesiems menininkams, tiek atlikėjams, tvirtai tikiu, yra naudinga kaip papildoma profesinio tobulėjimo galimybė. Sveikintina ir tai.