V.Krutinis: „Turite geriausią skulptūrinės plastikos ekspoziciją Lietuvoje”
Baigiantis 2009-iesiems „Klaipėdos galerijos” filiale Herkaus Manto gatvėje viešėjo vilniečio skulptoriaus Vaclovo Krutinio skulptūrų paroda. Pristatydamas ją klaipėdiečiams autorius džiaugėsi viešnage uostamiestyje, su kuriuo jį sieja jaunystės prisiminimai ir kūriniai, stovintys Skulptūrų parke.
Sondrena Skulptūraitė
Mažosios Lietuvos muzie-jaus palėpėje su skulptoriumi šnekučiavomės apie parodą ir Klaipėdos skulptūrų parką, prie kurio ištakų jam teko prisiliesti.
Atidarymai – su orkestrais
– Ar suteikė jums naujų matymo kampų pasiūlyta nauja erdvė parodai Klaipėdoje?
– Paroda prekybos centre „Herkaus galerija“ buvo savotiškai nauja patirtis, nes iki šiol teko dalyvauti ir rengti parodas galerijose, kurios specialiai tam skirtos. Todėl eksponuoti savo skulptūras hole, apsuptame komercinių erdvių, ir pabandyti atkreipti žiūrovų dėmesį į „Narstinius“ buvo tikrai įdomu. Pamačiau savo darbus iš viršaus, ko nebuvau matęs. Suprantu, kad autorius, sutikdamas rengti parodą tokioje erdvėje, rizikuoja, nes kūriniai gali paskęsti tarp reklamuojamų prekių, bet tikiu, kad organizatorių norai ieškoti jungties su profesionaliuoju menu duos teigiamų rezultatų visiems.
– Gera proga jus sutikus čia grįžti į praeitį. Įdomu, ar prisimenate tuos metus, kai kūrėsi mūsų Skulptūrų parkas?
– Be abejo. Pati pradžia buvo 1977-aisiais. Tada jis vadintas Martyno Mažvydo vardu. Teko dalyvauti ir vadovauti trims Smiltynėje vykusiems skulptorių simpoziumams – 1977, 1979 ir 1984 metais.
– Kaip priėmėte tuometinio Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio idėją – organizuoti skulptorių simpoziumus Klaipėdoje?
– Aiškiai supratau – labai norima, jog pirmas simpoziumas įvyktų, kad tai ne vienadienis reikalas, o ilgam. Nors kai kam tai kėlė nerimą. Prisimenu, vyksta paskutinis posėdis prieš pirmąjį simpoziumą 1977-aisiais A.Žalio kabinete. Sukviesti visi atsakingi asmenys. Posėdžiuose dalyvaudavo ir Klaipėdos skulptoriai V.Skirgailaitė, A.Bosas, R.Midvikis. A.Žalys sakė maitinimo vadui: „Dirbs 15 skulptorių, 5 meistrai, reikia pavalgydinti“. Jam tas atsakė: „Smiltynėje yra tik šašlykinė, nieko daugiau. Kiek dienų skulptoriai valgys tuos šašlykus? Reikia ieškoti kitos vietos. Negi mes vešim iš Klaipėdos restorano tris kartus per dieną valgyti 20 žmonių?“ O A.Žalys atsakė: „O, nebloga mintis, net puiki, taip ir padarykite“. Įsivaizduojate, kokia buvo maitinimo vado reakcija?..
Pirmieji simpoziumai vyko absoliučiai be eskizų atrankos. Į patį pirmąjį atvažiavome su savo kūrybinėmis idėjomis, rinkomės akmenį, kiekvienas žinojome, ką norime padaryti. O vėliau – taip, reikėjo eskizus parodyti komisijai, nes atsirado darbų, kurie kai kam pasirodė pernelyg modernūs.
Simpoziumai tęsdavosi nuo vieno iki dviejų mėnesių. Skulptūrų atidarymai vykdavo su orkestrais. Skulptoriai gaudavo dovanų po laikrodį „Raketa“ su išgraviruotais inicialais. Vėliau galėdavome pasirinkti dovaną, nebebuvo šventos lygiavos. Aš 1984-aisiais gavau dovanų paskyrą priekabai „Zubrionok“. Visi juokėsi, kad tokios dovanos paprašiau. Skulptoriui priekaba – būtinybė.
Nebuvo, kad nekurtų
– Kai atvažiavote į pirmąjį simpoziumą Klaipėdoje 1977-aisiais, kokį vaizdą pamatėte buvusių miesto kapinių ir būsimo Skulptūrų parko vietoje?
– Vienoje pusėje nuo centrinio tako buvo apželdinta veja, o kitoje, palei Trilapio gatvę, dar buvo išlikusių kapų su tvorelėmis ir kryžiais, o 1984-aisiais kapų jau nebebuvo…
–Ar skulptoriai tarpusavyje diskutavo, ar kas nors konfliktavo, kad nestatytumėte skulptūrų kapinių vietoje?
– Jokio konflikto mes, atvažia-vusieji, nepajutome. Pasirinkome skulptūroms vietas, architektas patarė. Pamažu skulptūrų par-ko erdvė plėtėsi. Kad tai buvusių kapinių teritorija, žinojo visi simpoziumų dalyviai. Pagrindinis skulptūrų parko sukūrimo tikslas buvo sutvarkyti iškeliamų kapinių vietą. Visi ginčai ir diskusijos kilo vėliau, kai atsirado norinčiųjų iš esmės keisti parko statusą ir savo supratimu pereksponuoti pastatytus kūrinius, kartu siekdami sunaikinti tai, ką skulptoriai sukūrė.
– Jūsų kompozicija „Bangų šešėliai“ (1984), stovinti mūsų parke, tematiškai bei kompozicijos atžvilgiu atpažįstama ir vėlesniuose jūsų darbuose. Ir parodoje matyta „Jungtis“ – panašios kompozicijos. Ar tai atradote būtent Smiltynės simpoziumuose?
– Taip, būtent tada ir gimė ši idėja – žmogaus ir šešėlio santykis. Parodinį darbelį buvau prieš tai padaręs, bet tai buvo vienas žmogus ir vienas jo šešėlis. Besiruošdamas į simpoziumą Klaipėdoje, pradėjau galvoti apie bangą – risdamasi į krantą ji ilgėja. Žmogus jaunystėje būna galingas, bet jo gyvenimo, darbų šešėlis – trumpas, o pabaigoje – šešėlis ilgas, veido bruožai aiškūs, bet pats žmogus – susitraukęs. Bangos-šešėlio ir žmogaus gyvenimo temą vysčiau toliau. Figūros-šešėlio įvaizdis dabar vyrauja mano kūryboje. Kita jos ryški tema – narstiniai. Iš metalo, medžio, granito. Tai konstruktyvioji kryptis. Yra dar viena – skulptūriniai portretai. Manau, man gerai pavyko, pvz., L.Stuokos-Gucevičiaus, generolo J.Černiaus paminklai Kupiškyje.
– Kokias medžiagas mėgstate naudoti?
– Dirbu su visomis, bet labiausiai man prie širdies marmuras ir granitas. Nors ir medis patinka. Mažiausiai – bronza, nes tai išdavikiška medžiaga – to paties daikto gali pasidaryti daug kopijų.
– Kodėl vėliau nebedalyvavote Smiltynės simpoziumuose? Tarkime, Mindaugas Navakas net 7 kartus juose kūrė, klaipėdietis Stasys Mišeikis – irgi, kiti skulptoriai po penkis ir daugiau kartų atvažiuodavo.
– 1984–1987 metai man buvo intensyvus kūrybinis laikotarpis – vienu metu dariau tris didelius darbus. Vėliau mane išrinko šalies Dailininkų sąjungos valdybos sekretoriumi, po to – fondo direktoriumi. Nuo 1992-ųjų šešerius metus dirbau vien kūrybinį darbą. 1998–2008 metais buvau Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas. Kiekvieną minutę gaudydavau, kad nueičiau į studiją. Nebuvo taip, kad nekurčiau.
Vertas būti plačiai žinomas
– Koks jums atrodo mūsų Skulptūrų parkas šiandien? Kaip įsivaizduojate jo ateitį?
– Dėl priežiūros nematau problemų. Vienu metu kilo vajus, kad reikia viską performuoti. Bet darbai jau įaugę toje erdvėje. Įžvelgiu Klaipėdos parko pristatymo problemą. Turi atsirasti leidinių, kad jis taptų plačiai žinomas.
Rumunijoje, kur panašiai simpoziumų metu sukurta meno erdvė, buvau pritrenktas – vienu metu po parką vaikšto apie 200 žmonių, apžiūrinėja skulptūras. Bulgarijoje, Burge, visi sukurti simpoziumuose darbai irgi eksponuojami parke. Ten taip pat daugybė lankytojų, žmonės domisi. Bet ir informacijos, leidinių ten daug. Įeidamas į parką gali nusipirkti katalogų. Taip atsiranda trauka. O Klaipėdos skulptūrų parkas – tarsi takas tarp stoties ir miesto. Reikia siekti, kad žmogus specialiai ateitų į parką, kuris taptų centru, o ne vieta pereiti.
– Kaip pristatytumėte turistui, svečiui Klaipėdos skulptūrų parką, kad jis suprastų, jog šiame mieste tai unikali vieta, kurią būtina aplankyti?
– Pirmiausia tai neabejotinai geriausia skulptūrinės plastikos ekspozicija Lietuvoje. Visi skulptoriai, kurie dalyvavo simpoziu-
muose, buvo gerai žinomi vienos ar kitos vaizduojamosios dailės srities atstovai. Reikėtų suskaičiuoti, kiek įvairių premijų laureatų darbų yra šiame parke. Manau, nemažai susidarytų. 61 autorius, skirtingų kartų. Lietuvos aštuntojo–devintojo dešimtmečio skulptūros mokykla. Prie mūsų prisijungė ir profesoriai – Juozas Kėdainis, Bronius Vyšniauskas, to iš pradžių net nebuvo tikimasi.
Geras leidinys apie parką turėtų didelę prasmę. Šiandien giriamasi ne tokiomis puikiomis ekspozicijomis, o jūsų parke šedevrų yra daug.
– Ką manote apie šios teritorijos vientisumo idėją? Kapinės, kur ilsisi XIX–XX a. pirmos pusės žmonės, kūrę Klaipėdos tapatybę – pirkliai, kultūros, politikai, kiti miestiečiai, ir… modernių skulptūrų galerija po atviru dangumi. Ar jums nesikerta šios dvi plotmės?
– Man ne. Pas mus kartais norima būti šventesniems už popiežių. Pasaulyje yra daugybė pavyzdžių, kur dera įvairiausi dalykai. Tik reikia stengtis, kad viskas derėtų. Pavyzdžiui, vienoje Florencijos aikštėje stovi koks 100 įvairių laikotarpių skulptūrų: ir modernas, ir A.Kalderis, ir A.Džakometis, ir Mykolas Angelas. Ir jie nesipeša.
Taip ir čia. Susiklostė taip, kad buvo kapinės, vėliau atsirado Skulptūrų parkas. Kodėl nepagalvojus, kaip tinkamai įamžinti tas asmenybes, kurios ten ilsisi? Juk dar yra daug gražios vietos.
