Du debiutai

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

Du debiutai

Sigita Bartkutė

Klaipėdoje viena po kitos pristatytos dvi debiutinės eilėraščių knygos. Abi sukurtos brandaus amžiaus autorių. Vyro ir moters. Tiktai ne tos pačios kartos ir tikrai ne poros. Bet abi atsiradusios kartu ir tarsi iš niekur. Tad tai man ir leidžia jas įtraukti į vieną rašinį. Tradiciškai pradedant nuo moters.

Mokytojos lituanistės Rėdos Rimkevičienės „Dilgėlių puokštė“ (Klaipėda, „Druka“, 2009) daugiau nei trejetą dešimtmečių buvo „skinama“ tik sau. Kodėl pagaliau pasirodęs per 160 tekstų rinkinys pavadintas taip, knygą skaitant galima interpretuoti ir improvizuoti įvairiai, kadangi tokio eilėraščio joje nėra – raktas neduotas. Vis dėlto gal ne veltui pristatydama savo eilėraščius R.Rimkevičienė atkreipė mūsų dėmesį į tai, jog jos gimtajame Biržų krašte žodis dilgėlė kirčiuojamas pirmąja kirčiuote, o šyptelėjusi pridūrė, kad šio vardo augalai dar ir gydo. Tik nutylėjo, jog pavadinime slypi ir estetinės pretenzijos (žodis puokštė savaime asocijuojasi su puošti, puošnu). Tad belieka žvilgtelėti, ar jos realios.

Knyga susideda iš trijų skyrių, autorės liudijimu, komponuotų chronologiniu principu. Tik ankstyviausius tekstus kiek neįprastai keliant į paskutinį skyrių. Tarsi iš distancijos būtų įvertinta, kas yra net „Įdagas“ (ankstyviausi rinkinio eilėraščiai ir tautosakiškiausi), kas dar tik „Debesų užrašai“ (čia ypač gražiai skleidžiasi autoironija), o kas jau ir tikra „Dilgėlių puokštė“, nes „grįžus iš dangaus ant žemės“ patikrinti, ar viską teisingai perskaitei (p.57) paaiškėja, jog kai

Nusiplėšusi eilėraščio tvarstį,

iškosėjusi visas silabinės toninės

eilėdaros triskiemenes pėdas,

išsišnypštusi verlibrus,

iškentusi hegzametro permušimus,

suvilgiusi kaktą kryžminiu rimu

ir prarijusi nuo skausmo dvi

rožines metaforas,

pasijunti sveika.

Apsidairai – aplinkui

nepažįstamas pasaulis. (p.8)

Toks autoironiškas „ligotos kūrėjos“ ir šiuolaikiškos tikrovės konfliktas jaučiamas daugelyje R.Rimkevičienės eilėraščių. Ir nors šioje knygoje yra daug jaunatviškai lengvos – gal net „albuminės“ – poezijos (žr. p.30, 46, 51, 58 – 66, 114, 122, 131), čia vis dėlto išvengiama perdėto jausmingumo, nes aptariamo rinkinio lyrinis subjektas dažnai žvelgia į save tik kaip į kitą – per „tu“, per tą, kuris Trokšti būt,/ bet nesi („Hamletas“, p.33), arba ir per apibendrinamąjį „mes“ („Kai nukris mūsų rūbai“, p.32). Tačiau ir tuose tekstuose, kuriuose prabylama savo vardu, neretai sugebama sukurti ne tik subtiliai autoironišką distanciją, bet tuo pat metu atlikti ir dramatiškai universalią moteriško buvimo analizę. Šiuo aspektu man ypač savi tekstai „Užrašų knygelė“ (p.15) ir „Triušis Šįryt“ (p.36) bei meistriškai netikėtas eilėraščio Svilėsiais pradvisusį rytą/ iš namų išeina jaunystė/ į sodą gegužio kvepiantį./ Ten aš ją surandu –/ kybo po balta obelim/ ir barsto žiedlapius (p.78) finalas – be galo šviesiai nostalgiškas ir tuo pat metu jau vien komiškai trileriškas. Dargi ir su itin vykusiai „pabirusiais“ asonansais bei aliteracijomis. Taigi regresyvią moters būseną nusakantis ypač šviežiai. Tačiau ir tokiu atveju R.Rimkevičienės poezijoje surandama būdų suteikti erdvės ir ramiai autorefleksijai – su šviesia rezignacija sekti, kaip Diena pasitraukus šešėlin už margos minios kleketavimo,/ nenori, kad ją pastebėtų tokią švelnią, tylią ir liūdną („Hegzametras“, p.49), kaip laiko delnas vėsta (p.79), ar pasiduoti ir ilgesingai praeities vizijai („Grįsta vaikystės gatvelė“, p.34): Tarsi galėtų taip būti – vėlgi viską apibendrinant pakankamai pašaipiai.

Ir apskritai dauguma R.Rimkevičienės eilėraščių turi labai gražų bendrumą – jie ne tik paradoksaliai netikėtai užbaigiami (papildomai galima pateikti ir eilėraščio „Spalvos“ (p.13) išvadą, jog tik juoda gali būti arti/ ir nesužeist), bet dargi ir aforistiškai – skaitytoją tiesiog priverčiant jei ne nusijuokti, tai bent nusišypsoti tik teksto pabaigoje suvokus paprastutę tiesą, kad (…) nuo tos akimirkos/ jau niekad nebebus kaip buvę (p.107). Ir retas kas gali prilygti vien vizualiai R.Rimkevičienės lyrikoje užfiksuotiems kasdienybės paradoksams – tiesiog filosofinėms realybės mįslėms. Pvz., kaip tos dvi antelės, kurios kalvos šlaitu/ trepukuoja/ sunkiai/ į viršų.// O galėtų juk skristi (p.31)… Juolab, kad aptariamame rinkinyje neištveriama ne mažiau paradoksaliai nepasišaipius ir iš tikrovės utilitariškumo: Dangoraižių tarpupirščiai/ pilni debesų/ ir kitokios nereikiamybės (p. 133), nes jau kitame haiku tipo eilėraštyje visai neracionaliai nukritęs slyvos žiedelis, pasirodo, yra pajėgus net ir gelžbetonio dieną sugriauti (p.132). Tad fiziškai juntama būtis „Dilgėlių puokštėje“ yra ar ne svarbiausia moters tvermės dimensija, vertinama be jokio heroizmo – tik su smalsumu: Kuo taps tai, ką jautei (p.135); tik su nuostaba: mylėjai ir likai gyva (p.10) ar ir su desperacija: (…)O, kad nors viena kulka/ būtų tikra (p.127) bei graudžiu nesusivokimu: Kodėl sakai man „ne“,/ kai net mirtis/ ištaria „taip“ (p.126), o sudėtingiausiu būties momentu net ir su patikliu atvirumu: Sunkiausia ištverti/ pirmąjį lietų/ po mirties (p.125). Ir tokių eilėraščių poveikį man galiu apibendrinti tik dar viena „Dilgėlių puokštės“ miniatiūra: Už lango/ šermukšnis/ raudoną/ kulką/ paleido./ Pataikė (p.115). Bet…

Nors daug R.Rimkevičienės rinkinio tekstų tikrai prilygsta gamtos terapijai, vis dėlto ši R.Rimkevičienės puokštė (vėl specialiai pasiduodu pavadinimo metaforai) skinta apmaudžiai per ilgai, nes pasidarė tiesiog per didelė. Dėl to joje liko nepastebėtos ne tik aplūžusios, pavytusios ar ir aptrešusios, tad savaime ir nedilgios gėlės, bet nelabai susitvarkyta ir su kompozicija – tegu šios knygos poetinė slinktis akivaizdžiai pozityvi: nuo superliatyvių „Įdago“ išskaičiavimų („Balandės akys“, p.142) ar kitokio „parfumų“ gūsio, kur itin įmantriai akis ima semti suvokimo banga (p.143) iki moteriškai jaukaus pirmojo skyriaus kalbos paprastumo čia eita lėtai, bet sveikintinai nuosekliai. Tačiau jau pats pirmasis rinkinio tekstas savo pernelyg lengva forma ir per daug tradicišku turiniu skandina visą knygą, o kai dar po du į vieną puslapį sugrūdami ir „Skiemenys“ (p.125 – 133) – dargi ir ne tame skyriuje, kuriam chronologiškai turėtų priklausyti (kaip ir eilėraštis „Už lango“), – net ir karališkos R.Rimkevičienės dilgės (jau mano gimtinės žodis, vartotas lygiomis teisėmis su dilgėlėmis) kaip ir užgožiamos – estetinis „Dilgėlių puokštės“ išskirtinumo pažadas kaip ir neišpildomas. O gaila. Turėtume tikrai druidiškai (tik autorės valia dizaineris Gytis Skudžinskas knygos averse įdėjo tuopos žievės – akivaizdžiai asmeniško simbolio – nuotrauką) įsimenamą debiutą. Tegu ir vėlyvą…

Užtat džiugiai pritariu Erikos Drungytės nuomonei („Nemunas“, 2009 m. vasario 26 d.), kad pirmasis keturiasdešimtmečio Egidijaus Gaidausko eilėraščių rinkinys „Pieno punktas“ (Kaunas, „Nemunas“, 2008) pasirodė pačiu laiku. O tokį pojūtį sukelia jau vien jo apimtis ir dizainas su spalvinga amuletų rikiuote knygos averse ir jau tik padūmavusiu jų įspaudu reverse (apipavidalintoja Giedrė Karsokienė), per ką savaime reiškiasi ir saikas – bet kurios estetinės paraiškos esmių esmė. Tačiau saikas jau niekaip neatskiriamas nuo ribos pojūčio. Tad debiutinėje E.Gaidausko knygoje mane labiausiai ir suintrigavo itin subtilus šio autoriaus sugebėjimas manipuliuoti ribomis.

Vienaip žiūrint, aptariamasis rinkinys matematiškai tikslus – kaip ir tas pavadinimo punktas/taškas, o kitaip – absoliučiai takus: juk remiantis tik žmogiškais pojūčiais ir pieno – tos materijos, nuo kurios net šventajam (…) stemplėje gurkteli (p.21), jau niekaip nekonkretizuot. Be to, šiame rinkinyje pienas dar yra ir homogenizuotas (p.41) – negyvas, o netiesiogiai (per P.Celano eilutę, p.26) tampa ir juodu – mirties ženklu. Tą patį paradoksalumą juntame ir turinio grafike, kuris iš pradžių skyla į dvi itin griežtas (pažymėtas tik romėniškais skaitmenimis) dalis, bet jose tokia tvarka greitai suyra – čia poskyrių lyg ir nėra, čia jie jau atsiranda: dargi su pavadinimais ir smulkiai detalizuoti – tiesiog trikdydami. Tačiau tai trunka tik iki tol, kol dar nėra atrasta semantinė knygos struktūra. Sutvarkyta tiesiog pagal klasikinius standartus. Pirmiausia akumuliuota gamtos ciklo (knyga prasideda ir baigiasi ties žiemos riba).

Kartu disciplinuota ir gnoseologiškai suvoktos ontologinės kryžmės. Tiek itin asmeniškai juntamos jos horizontalės, kai nuo vaikystės pralaimėtos (p.5) (…) nepagydomai/ pradeda eiti laikas (p.31) į absoliučiai „neveiksnų“ paskutinio eilėraščio guliu. Tiek ir tikslingai išsivestos jos vertikalės. Jau pirmajame rinkinio tekste – kai priėjo Jis pasilenkė/ ir mums į šnerves įpūtė gyvybės. Ir tiesiog su fantastiška precizika užbaigtos – pačiu paskutiniu „Pieno punkto“ žodžiu: kalėdos. Vis dėlto kažkuriame taške „Pieno punkto“ kryžmės tiesiog nepastebimai išlinksta ir savaime įsilieja į kosminį žiedą, tuo pat metu įtraukdamos į save ne tik nesutaikomai poliariškus vasaros bei žiemos ratus (p. 62, 64), bet kartu su vasara (p.5), su istoriškai dramatiškomis „Slėpynėmis“ ir ontologiškai jau vėl tik optimistiškais „Sniego žaidimais“ „persukdamos“ iš vaikystės į vaikystę – į tuščią kamarėlę (p.65) – ir žmogaus (taip pat ir visos žmonijos) gyvenimą. Su jo centriniu tašku – „Susitikimais“ – būties apogėjumi (rinkinyje tai lengvai atpažįstama kaip asmeninės Vilniaus ir Klaipėdos patirtys). Ir staiga pajuntame, kad turime nubrėžtus jau ne tradicinį ratą su kryžme, o aštuoniukę – begalybės ženklą. Tokia tad preciziškai griežta ir kartu taki yra „Pieno punkto“ kompozicija, „aštuoniukės“ nepaleidžianti ir toliau – tiek poskyrių struktūroje, tiek ir atskirų eilėraščių sandaroje, ribas, kaip ir priklauso gerai poezijai, jau tik trinančioje.

E.Gaidausko debiutinėje knygoje viskas tarsi prasideda nuo pirminės materijos (kiminų, smėlio) ir jos gyvybės (p.5, 26), chaoso ir tvarkos (gali snigti eilėraštyje „Kiminai“ ištariama tik tada, kai kartu su skruzdėlėm ir sraigėm jau „susigrūsta“ į tarpdančius/ medinio namo – pasiruošta išgyventi), profaniška bei sakralu („Kaimynas“, „Batakių šventoriuje“, „Pieno punktas“), gyvūno/žvėries ir žmogaus (p.5, 31, 65 ir kt.), natūros ir kultūros (pvz., itin netikėtai sugretinama gyvo paukščio kojos – du kraujo stulpeliai – ir ochra (…)/ ištapytas balandžio žvilgsnis, p.21) takoskyrų ir jungčių. Tuo pat metu neišsiverčiama ir be kitų lengvai atpažįstamų opozicijų: mito/pasakos ir tikrovės, atminties ir užmaršties („Gyvenimas miške“, p.28), skaudžiai suvokto „homo sapiens“ ribotumo ir žūtbūtinio jo dvasinio troškimo atsistot (p.61). O paraleliai jau vyksta ir itin šiuolaikiškai aktuali polemika tarp apokaliptinių technologijų („Fizika“) ir bioįvairovės, tarp agresyviai niveliuojamo pasaulio ir trapiam spalvoto stiklo grožiui (p.34) prilygintinų vietinių genčių (p.38), tarp istorijos tragizmo (I skyrius) ir rytdienos laikraščio lengvo cinizmo (p.50), tarp gimtosios kalbos grožio ir svetimžodžių invazijos į ją (ginant tai, kas sava, vartojamos senosios lietuvių kalbos linksnių formos (pvz., p.30, 61), išdidžiai pristatoma „Žemaičių kalba“ (p.37) ir ja paliudijamas autentiškas Antrojo pasaulinio karo epizodas (p.14), o specialiai įterpiami barbarizmai ar suvokietinti ir surusinti Mažosios Lietuvos vietovardžiai (p.17, 18, 21) bei iš kosmoso atsklindąs rusiškas priviet (p.38) pateikiami ir su ironija, ir kaip poetinio reportažo faktai, bet su jais visada apmąstoma ir etninė baltų tragedija) ir dar tarp daugybės kitokių „tarp“. Ir visos šios opozicijos paradoksaliai lengvai suteka ne tik viena į kitą, tačiau susilieja ir su itin asmeniškais paties autoriaus potyriais. Pastarieji atsiskleidžia ne tik per archetipinių leksemų – sienos (p.40), bedugnės (p.50), varčios (p.52), griovio (p.56), ap(s)ibrauktos ribos (p.62) ir kt. – padalintą autobiografinę erdvę, ne tik per sakytinę etninio identifikavimo(si) tradiciją (ir sėda prie mano lovos/ šilti barokiniai pelenai – p.31) ar eidetinius vaikystės, kur sagutėlė balta ridinėjos (p.39), prisiminimus, tiesiog suaugusius su Batakiais, bet ir per profesionalaus humanitaro giluminę refleksiją. Todėl „Pieno punkte“ krinta į akis ir tampa vienodomis vertybėmis ne tik dramatiška Lietuvos lemtis (kiekvienas jos žmogus yra miške pirma karta po karo, p.25) su itin tragiškomis jos dvasinio aristokratizmo prarastimis (eilėraštis, skirtas A.Mackui, p.46), bet ir surastos sulūžusios sagos, akmenukas su skylute ar keramikinė balandžio akis. Užtat ne tik pedantiškai – su konkrečiomis datomis (p.16, 27, 35) – fiksuojamos autobiografinės laiko takoskyros, bet ne mažiau asmeniškai, o kartu ir visuotinai baugiai eilėraštyje „Kelias pro Gryblaukį“ išgyvenamas holokaustas.

Ir taip apsinuogina jau pats giliausias E.Gaidausko poezijos semantinis klodas – mirties ir gyvenimo dvikova, kurioje negali būti nei laimėtojo, nei pralaimėtojo – tiesiog tam vertybių skalė dar nesukurta. Tačiau tai jau amžinoji literatūros tema… Vien Lietuvoje žinoma nuo pat K.Donelaičio – E.Gaidauskui itin artimo. Tad kuo „Pieno punkto“ lyrinis vyksmas, paklausite dabar jūs, vis dėlto yra savitas?

Man – poetikos artistiškumu… Sugebėti taip meistriškai „perlaužti“ eilutę ar žodžių junginį, kad tezė taptų savo pačios išmoninga antiteze, ar netikėtai eilėraštį pradėti prielinksniu („Po“, p.54), jungtukais (p.9,.13, 24, 55) ir baigti vėl tik prielinksniu (prieš tai eilučių pabaigose smagiai pavaliūkavus ir kitomis nesavarankiškomis kalbos dalimis bei veiksmažodžio trumposiomis formomis – „Pasaka be galo“, p.33) – ar žaismingai dialogiška liepiamąja nuosaka (p.44, 49) bei tiesiog neceremonaliu jaustuku štiš (p.12) reikia meninio virtuoziškumo. Ir taip „Pieno punkte“ atsiranda ne vien pasakiška niekad nesibaigiančio vyksmo magija, bet ima veikti ir itin subtiliai ironiški būties reliatyvumo dėsniai (net fonetiškai: rasi žiedą rasoj/ ir dėl jo susiriesi – p.36), taip pat ir lietuvių kalbos neišsemiamų galimybių kerai. Taip pabrėžiant ir lyrinio subjekto sielos ribinį polivalentiškumą: esu padaugintas ir padalintas (p.40), o ir bet kurio žmogaus gyvenimo apokaliptinį tragikomizmą – matai kaip viskas paprasta (p.26). Ir visa tai tampa individualia „Pieno punkto“ poezijos intonacija, kurioje lietuviško romanso graudulys gali susilieti su moderniai ironišku svingu, o svingo žaismė – jau tik su baladiškai lūžtančia kuršiško priedainio priegaide (p.37), paradoksaliai visai nesusipjaunančia ir su vaikiškai optimistiška pasakaite (p.33). Vis dėlto tuo pat metu semantiškai lengvai atpažįstant ir dramatiškąją literatūros tradiciją – nuo pat Biblijos ir Antikos mitų iki lietuvių modernistų (baigiant gal S.Geda?).

Tad, kai perskaičiau E.Gaidausko „Pieno punktą“, man pasidarė net baugu. Jeigu jau debiutiniame rinkinyje taip aukštai iš(si)keliama poezijos kartelė, tai kas bus toliau? Juk net ir didžiausios žmogaus galimybės turi ribas?..

Paukščiai – poetai ir poetai – paukščiai

Paukščiai – poetai ir poetai – paukščiai

Rimantas Černiauskas

STRAZDAS

Yra šalis, kurios tu neregėjai. Tankios girios, sraunios upės, kalnai ir slėniai, ir paukščiai ant medžių šakų, čiulbantys, ulbantys nuo aušros iki saulėlydžio.

Pats žymiausias tarp jų toksai strazdas. Tai nedidelis žvirblio giminaitis, galintis gyventi miškuose, krūmynuose, pievų, sodų ar parkų smilgose. Jo plunksnos tankios, gerai prigludusios prie kūno arba purios, gali būti visokiausių spalvų. Patinai stambesni, ryškesni ir labai gražiai gieda. Patelės deda po 3–6 kiaušinėlius, peri juos 2 savaites. Jauniklius maitina abu šeimos nariai. Todėl šeimos darnios ir tvirtos.

Strazdų pasitaiko įvairiausių rūšių ir tipų. Vandeniniai strazdai net nardo kaip žuvys ir bėgioja upės dugnu, o smilginiai šiukšlinėja ir laksto tarp dulkėtų žolynų, baltagurkliai strazdai kaip visi naujieji lietuviai spalstosi nuo gentainių Kuršių nerijos ir Palangos miškuose, o strazdai giesmininkai tik čiulba ir linksminasi, bet visų įdomiausias – juodasis, apsitaisęs juodai tarsi kunigas su labai ilga uodega ir geltonu snapu. Savo melodingas giesmes jis traukia tupėdamas aukštai medžio viršūnėje ar bažnyčios sakykloje latviškai, lenkiškai ir lietuviškai, pamaldas laiko lotyniškai, lanko jaunas našles ir vienišas moteris, sėdi smuklėse, užeigos namuose ir negali pakęsti vienatvės. Uždarytas Pažaislio vienuolyne vienas strazdas sudžiūvo į skiedrą, bet pabėgo ir giedojo toliau savo numylėtuose Kamajuose. Smuklininkas Liova Šmackis kožną dieną įpildavo jam skolon. Kartais jis susipešdavo su bajoru Songaila, kuris pasidėjęs ant stalo šoblę garsiai rėkaudavo: Dzikus litwin! Duren jak kura! Suprask – laukinis lietuvis! Kvailas kaip višta.

O jis juk gimė strazdas, laisvas girios paukštelis, ne kokia patvorės višta. Taip ir numirė Kamajuose dideliausiam skurde.

Įsirašė į lietuvių poeziją Antano vardu. Jo gyvenimo būdą, paplitimą, migraciją, kūno sandarą ir biologiją nagrinėjo poetas Sigitas Geda ir rašytojas, dramaturgas Juozas Glinskis. Bet kodėl net menku žodeliu jie abu nepriminė geraširdžio smuklininko Liovos Šmackio?

KĖKŠTAS

Jis, kaip ir strazdas, priklauso žvirblinių būriui. Jis yra maždaug kuosos dydžio, rusvas su baltom dėmelėm ant šonų Ne visada bėga iš Lietuvos, kartais čia pasilieka žiemoti mišriuose arba spygliuočių miškuose. Pastaruoju metu vis dažniau sukinėjasi miestų parkuose, soduose ar kapinaitėse.

Nenuorama, vikrus ir šnekus kaip dzūkelis po kelių stiklinaičių savivaldybinės. Lizdą krauna ant stambesnių šakų ąžuoluose, alksniuose, kėniuose. Šeimoje sugyvena darniai ir draugiškai. Kiaušinėlius peri pakaitomis ir patelė, ir patinėlis. Jeigu kartais susibara, balsas būna čirškiantis ir čaižus. Moka mėgdžioti kitus paukščius ir poetus.

Juozas Kėkštas, kurį mūsų kritikai priskiria žemininkams, iš nevilties net pradėjo čirškėti eilėraščiais. Sėdėjo kalėjime, veržėsi į laisvę, o pakliuvo į karą ir straksėjo su lenkų samdiniais anglų armijoje per Afriką ir Italiją.

Eilini Kėkštai, šaukdavo kapralas, ką aš sakiau, pakartok! Vėl nesiklausei? Vėl kuri sapaliones litvinų kalba? Gulk, stok! Gulk, stok! Apie mokyklą penkis ratus bėgte marš!

Ir liūdnai numodavo ranka, ką iš tokio paimsi? Poetas. Nušaus kvailį, atsakyk kaip už gerą.

Ir kėkštas bėgdavo, straksėdavo svetimais, nematytais keliais ir takeliais.

„Jei tuo keliu kasmet eis kas – lai žino: juo valkata ėjo, kuris nemokėjo gyventi, nes žmogaus laisvės norėjo.

Juk laisvė lietuviškos girios paukšteliui neatskiriama laimės dalis.

DAGILIS

Jis yra strazdo ir kėkšto brolis. Kaip rašo simbolių žodynas, viduramžiais jis buvo laikomas Kristaus (pirmiausiai vaikelio Jėzaus ) ir per kančias nuskaidrėjusio tikinčiojo simbolis. Jį nesunku atpažinti iš juodai, baltai ir raudonai išmargintos galvos bei geltonų dėmių ant sparnų. Klajoklis paukštis bėga iš Lietuvos kas rudenį, bet vienas kitas, žiūrėk, ir pasilieka žiemoti. Gyvena miško pakraščiuose, upių, parkų želdiniuose, prie apleistų sodybų ar geležinkelių. Nemėgsta grynų, atvirų pušynų ar kitokių spygliuočių miškų. Judrus, nuotaikingas, linksmas, nuolat čiulbantis paukštis. Pavasarį pradeda poruotis ir kraunasi lizdus. Lizdą krauna patelė, o patinas tik skraido greta, čiulba, linksmina pačią ir vaiko nuo lizdo kitus paukščius. Dažniausiai lizdas būna ant šakos toli nuo kamieno, kiek įmanoma užmaskuotas šakelėmis. Gegužės mėnesį deda 4–6 baltai melsvus kiaušinėlius, iš kurių po poros savaičių išsirita jaunikliai.

Vienas dagilis buvo Stanislovas, puošnus ir naudingas paukštis, geras giesmininkas ir muzikantas. Biržuose baigęs pradinę mokyklą išmoko groti vargonais ir graudino parapijonis pamaldose. Vėliau mokėsi Kėdainiuose, Slucke ir Peterburge. Čiulbėjo lenkiškai, rusiškai, latviškai ir lietuviškai. Pradėjo eilėmis, o pabaigė proza. Originaliosios kūrybos paliko nedaug, bet pasižymėjo savo vertimais iš rusų, lenkų ir vokiečių kalbų. Mylėjo savo lizdą gimtuosiuose Biržuose, buvo sėslus, tik poravosi ir čiulbėjo, poravosi ir čiulbėjo.

„Nameliai mano brangūs. Man visur patogu, bet niekur nėr tiek laimės, kaip po jūsų stogu.“

Ar ne puikus pastebėjimas, kai visi tik skrenda, migruoja į šiltesnius ir sotesnius kraštus?

KUKUTIS

Kukučius geriausiai ir išsamiausiai aprašė poetas Marcelijus Martinaitis. Jo poezijoje Kukutis antropomorfinis padaras, labai panašus į žmogų, netgi konkrečios valstybės – Homo sovieticus personažą. Jis džiaugiasi turėdamas darbą, kantriai jį dirba ir dėkoja savo karaliui už tai, ką jis pats padarė ir kad gali kažką daryti. Jis valgo, geria, žiūri televizorių, poruojasi ir dauginasi, atsiveda jauniklių – tokių pat kukučių. Sėslus, nejuda ir niekur nemigruoja. Taip jis elgiasi Martinaičio eilėraščiuose.

Tikrovėje kukutis stambaus strazdo dydžio paukštis su dideliu kaip vėduoklė kuodu, ryškiai apsitaisęs ir pasipūtęs kaip pankas. Snapas jo ilgas ir lenktas, uodega juoda. Viduramžiais dėl savo ragus primenančio kuodo ir dvokaus skysčio, kuriuo apipurkšdavo savo priešininkus, jis buvo laikomas velnio simboliu. Lietuvoje jų retai pamatysi, tik Labanoro giriose ir M.Martinaičio knygelėse. Daugiausia jie gyvena Afrikoje ir kai kuriose tropinėse salose. Nemėgsta didesnių susibūrimų, nepriklauso jokioms partijoms, sąjungoms ar būreliams. Į žiemojimo vietas ir atgal keliauja pavieniui, nevažinėja į turistines keliones, nevyksta net premijos atsiimti.

Poros gyvena atokiau nuo kitų gentainių, slapstosi medžių lajoje, nesirodo visuomenėje, peri daugiausiai Gudų girios kaimuose, juos pamatysi Marcinkonyse, Musteikose, Pamerkyje… Nepataisomi dzūkų individualistai.

Ir kodėl Martinaitis juos vaizdavo žemaičiais?

GENYS

Genių yra daug – poetų, istorikų, dykinėtojų. Yra tripirštis genys, yra mažasis genys, didysis ir vidutinis.

Geniniai paukščiai yra maži ir didesni už žvirblį. Paprastai jų snapas tiesus, jo viršūnė kalto pavidalo. Kojos trumpos, pirštai stiprūs, nagai aštrūs, riesti kaip elektriko kabliai. Uodega gana ilga ir stangri. Apdaras margas arba žalsvai juodas. Jie gerai kopinėja vertikaliai medžių kamienais. Galėtų tvarkyti elektros įrangą, bet to nedaro. Sėslūs, retai bėga iš Lietuvos. Per tuoktuves tarškina snapais į sausas šakas, kviečia visus į vestuvių pokylį. Už tą tarškėjimą juos vadina kalikais arba beldikais (suprask kaip skundiką, „stukačių“) ar tiesiog būgnininkais. Germanai dėl tokio uolaus kalimo jį laikė griaustinio pranašu, o krikščionybėje jis tapo nesibaigiančios maldos simboliu. Kadangi geniai ryja kirminus, viduramžiais jį laikė velnio priešu. O juodasis genys pats buvo kaip velnias, kuris ilgu snapu prasikala iki žmogaus širdies ir tikrina, ar ten nesiveisia moraliniai parazitai. Geniai neatspėjami paukščiai, bet istorikai jie geri ir gerai vadovauja partijoms, institutams, mokslo tyrimo įstaigoms ar verslo įmonėms. O poetų genių Lietuvoje pastebėta įvairiausiose vietose – Telšiuose, Kaune, Vilniuje, Prienuose, JAV.

Jų poezija ritmiška, atvira, patriotinė, žadinanti tautinį sąmoningumą.

Pabudome ir kelkimės, beldžia į ąžuolą tikras genys.

ČIURLYS

Čiurliai – labai maži paukščiai, panašūs į kregždes. Snapas trumpas, suplotas, plačiom žiotimis. Kojos trumpos ir silpnos, net nepajėgia bėgioti žeme. Plunksnos trumpos ir tankios, sparnai labai ilgi ir smailūs, apdaras juodos ir baltos spalvos kaip smetoninio inteligento, nors iš tikro tie paukščiai mėgsta purvinus darbus kaip kokie proletarai. Žiemoti iš Lietuvos čiurliai skrenda net į Pietų Afriką pas Praną Domšaitį. Lietuvoje lankosi mažuose miesteliuose, kaimuose, senuose pušynuose ir didelių miestų senuose rajonuose. Judrus, darbštus paukštis, skraido beveik visą dieną. Monogamas, įsimyli tik vieną kartą. Lizdą krauna pastogėse, nišose, plyšiuose, drevėse ar laisvam inkile, kai jį palieka varnėnai. Vaikus peri pakaitomis patinas ir patelė net tris ilgas savaites. Savo vaikų po jokius globos namus nemėto, maitina ir rūpinasi net sunkmečio ar karo metais. Ieškodamas maisto gali nuskristi po kelias dešimtis kilometrų per dieną. Todėl jie geri tolimų reisų vairuotojai ir dar geresni statybininkai, dirbantys dideliuose aukščiuose.

Vienas čiurlys buvo Pranas, išsiperėjęs Pakupyje netoli Kupiškio. Vos apsiplunksnavęs ėmė čiulbėti eilėraščiais, bet susitiko lakštingalą Salomėją ir jam pasidarė gėda dėl savo kūrybos. Tada susiprotėjo aprašinėti paprastą paprastų čiurlių – statybininkų ir vargetų gyvenimą. Bet susitiko Petrą Cvirką ir jam pasidarė gėda, kad tiek mažai ir nedaug teparašė apie sunkų gyvenimą ir nuožmią klasių kovą buržuazinėje Lietuvoje. „Tinginy, kalbėjo jam Petras, mokykis iš Antano ir majoro Guzevičiaus, kaip reikia vaizduoti lietuvišką eksploatatorių“. „Taip“, atsakė čiurlys ir iš gėdos nuleido galvą. Jau geriau būti darbštuoliu čiurliu nei tinginiu rašytoju.

BALBIERIUS

Tai labai retas paukštis. Jo paplitimo arealas Rytų Lietuvoje Biržų pilies apylinkėse. Kaip strazdas ar kėkštas jis priklauso žvirblinių būriui. Plunksnos mažos, retos, taip gerai prigludusios, kad beveik nepastebimos. Snapas ilgas ir smailas, uodega paslėpta. Panašiai kaip genys turi aštrius nagus ir gerai laipioja vertikaliai elektros stulpais ir medžių kamienais. Panašiai kaip kėkštas moka mėgdžioti kitus paukščius, bet kažkodėl to nedaro. Panašiai kaip kukutis mėgsta vienatvę, vengia didesnių susibūrimų, laikosi atokiau nuo savo gentainių. Poruojasi, lizdą krauna nuošaliose, bet vaizdingose vietovėse. Vadovaujasi daugiau estetiniu nei savisaugos jausmu ar instinktu. Jauniklius peri patelės. Iš Lietuvos migruoja labai retai, sėslus ir smalsus kaip šarka. Pastebėtas Vilniaus, Panevėžio, Klaipėdos smuklėse. Vieną balbierių profesorius Jezerskas pavadino Aliaus vardu. Jis buvo pagautas ir sužieduotas Ventės ornitologinėje stotyje. Paleistas į laisvę nuskrido Vilniaus kryptimi ir ilgai čirškėjo eilėraščiais. Tada jį pastebėjo ir aprašė žymus mūsų kritikas Marijus.

Jo poezijoje ryški ekologinė tema, pasaulis atsiveria per mažytes gamtos detales, romantizuota gamtos ir žmogaus, žmogaus ir paukščio harmonija.

Jaunųjų kūryba

Jaunųjų kūryba


Arnas Aleksandravičius


Tėkmės muzika
sveika nelauk nepavadinsiu savęs nes šiuo metu
keičiu vardą ir skandinu vabalėlius teprasideda
koncertas tiup tiuriup ša la la kažkodėl nematau
nė vieno smuiko tai ką ten veikia vyrukas su stryku
ant scenos maža mergaitė mokanti plaukti teks
lankytis čia kasdien švelnios stygos gera kartu
koncertuoti bet mano mikrofonas išjungtas
o gal permirko publikai reikia dūžių aš šnabždėsiu
tau į ausį kad perduotum klausytojams visas naujienas
iš upių gyvenimo mes tekame pro miegančias
lygumas ir jų akmenis kai kuriuos skandiname
savo skaidriose seilėse bet leidžiame visiems
plaukti kartu upėtakiai yra mūsų kirmėlės
na bent jau nekanda

tekėki kartu su manim tik prieš srovę čia taip pat
yra gerbėjų jie tyli šimtmečius bet kai pradės ploti
mums įskaus nugaros lenksimės į visas dvi puses
upėtakis ir vyrukas su stryku liks užkulisiuose prie meldų
paskui mums rodys šios beprotybės nuotraukas
o Miyazaki nešios nėgių arbatą
tai bus tikra pilnatis aš netvinau jau pusmetį nors
santakoje prasilenkdavau su Varduva jos purvinas
vanduo išsilaksčiusios natos ir girtas prodiuseris
nesukėlė nė plekštelėjimo

kai ateisi vanduo prasiskirs sukeldamas įdomų garsą
gal net melodiją dugnas pritrupintas monetų bet
čia jau niekas negrįš ir aš ne gatvės muzikantas
man reikia tik akmenėlių ir šukių kad turėčiau
ką gludinti vasaros naktimis nežinau kur prasidėjau
man nerūpi kur nutekėsiu bet niekada nepadėsiu žvejams
svaidyk lapus į mane ir kankorėžius gali net
paskandinti užgesusį klavesiną gal taip suteiksi
namus prašalaičiams oh crap
vadinasi žalsvas vanduo gali skambėti reikia tik
tinkamo krioklio ir aido patrauki man iš kelio
savo vagą juk nenorime kad vandenys susimaišytų
siaubo neištvers net smulkieji vėžiagyviai be to
žiūrovai nepritars kraujomaišai nagi paskęskim kartu
žinau kaip tai žavi o upės nekeičia vardų kai
keičiasi žmonės tikrai dar pagročiau tau oščiau
lyg nuvarytas smuikelis bet priekyje užtvanka

Tėkmės muzika II
aš geras žmogus – skaičiau tavo nešvankias pasakas
ir vis dar niekam jų neseku sėdėjau naktimis
ant tavo prieangio krašto kad negrėstų pavojus
nors manei tai nesveikas pavydas nesvarbu
medžių šlamesys vertė krūpčioti bet ir vėl
tapdavau drąsesnis nei buvau

mačiau kaip vaikščiojai kukurūzų laukais
                                                          šie pleškėjo
ne viena lyjant lietui ir vilnonis drabužis prisigerdavo
slegiančio drėgno nerimo aš buvau tas vanduo
sušalęs paakiuose ir privertęs susirgti
paskui veidmainiškai slaugęs
iki kitų sekmadienio popiečių

paskandinau tave netyčia vos apkabinęs per stipriai
ir palikau gulėti savo lovoje kol temstant
išgirdęs vaikų klyksmą pasišalinau oru ten kur švito
sutikau panašių į tave šviesulių ir žarijų
išsirinkau ryškiausią ir mėnesius bendravau per stiklą
pakol dužo ir užgeso net nepajutau o gal nenorėjau

grįžau į senąjį kaimą kur tave visi seniai užmiršę
plaukioju rūsiais ir palėpėmis taigi vėl turiu artimųjų
vėl vanduo skaidrus ir skaniai putotas
liečiu ir pagaliau neužgesti bet man pačiam per karšta
tebesvarstau ar čiurlenti aplink ir vengti liežuvių
ar pamiršti kitas ugneles ir tavyje susidegint

Kristina Tamulevičiūtė
* * *
Du sutrūniję kokliai,
Siuvinėta prijuostė,
Keturi virbalai –
Viską senolė po pagalve laikė.

Ji žinojo, kada prabus,
Kokia diena išauš.

(jei juodoji – po pečium pundelis,
atrišti baisu, atrišti baisu,
jei juodžiausia išauštų –
skrynia atrakinta)
- – -
Dėžutė ant komodos
(sako, ją ponai palikę,
kai krovėsi daiktus Šiaurės link,
tik raktelį pasiėmę)
atsidaro nesunkiai –
štai, žiūrėk, pro skylutę matos –
raudoni, oranžiniai, juodi siūlai –
tai kokios spalvos kojinaičių norėtum?
- – -
visi rakteliai –
lyg telefono rageliai –
lenkti

* * *
Stotis. Vidurvasaris – o jau pusto –
šlapiom nosinaitėm – lyg sprogus
elektrinei klimatas pasikeičia –
- – -
Mąstau akis prisidengus –
o ką? Reikės priprasti –
svarbu plunksnos užaugtų,
o paskui – visa kita –
ir tupėjimas ant laidų,
ir čirškėjimas po langu,
ir laisvas migravimas
Afrikos link


Šeštas puslapis
nuotraukų albume
blausiai apšviesta senamiesčio schema
lyg skelbimas laikrašty

nepraeikit paklysit
siauručiuos takeliuos
tilto beieškodami
užklysit į skersgatvį
šone sodas
didžiulė liepia stiebias
ligi kraigo stogo
lenktyniauja su žvaigždėm
pasiryžus
kaip ir jūs
keliautojai

* * *
Tiltas į Senamiestį,
mažas knygynėlis,
kuriame dirba vyras –
(jo garbanos –  tamsėja besišypsant),
sankryžoj – sulūžęs dviratis,
it griežčiausias „stop“ ženklas,
baugus Mocarto pripažinimas,
gyvos statulos,
nusilenkiančios žvirbliukui
iš fotoaparato,
iškvėpintos,
bet arklių ištryptos gatvės,
EINBACH – – -

viskas, ką pasiėmiau iš Vienos,
viską, kas netilpo į atvirutes

* * *
Rankovės nei po karo raudonos
akyse – traiškanų tumulėliai –
jei išimtum it kauliukais burtum
praeitį įspėtum ateitį regėtum
gyvenimas po vieną kortą atsivertų
prie kojų – „Fluxus“ lagaminas –
devyni laiškai neišsiųsti
užmintas ir užmirštas smuikas
vikriai griežęs pauzes
pasienio miestelio pakrašty
ši moderniai liūdna skulptūra
vaikų ir turistų burtas –
kai blykst ir turi trupinėlį praeities

Prisiminimui

Kalnų pašlaitėse
Boluoja sniegas –
Emigrantas iš Žiemos

Mano kišenėj –
Keli akmenys
Rasti Kroatijoj
Nuošaliam paplūdimy –
Šiaip sau
Prisiminimui

Slovakija. 2008 m.
Juodas sijonas kaip stebuklas sutvisko
Senolei per gatvę skubant
Bažnyčios link
Pamaldos jau prasidėjo
Bet palauk aš uždusus paklausiu
Aš uždusus paklausiu
Paklausiu kodėl
Kodėl tavo veido žemėlapy
Žemėlapy nėra mano šalies

Paaiškinimas,
kodėl grąžinu bilietą

Kasininke,
Esu gera arba bloga moteris.
Nemoku daugiau, nei galima reikalauti,
Ir nejaučiu dulkių ant savo veido,
Bet drįstu didžiuotis laukimu.

Net kai būna šalta.

Kartais ryte skabau nudžiūvusius lapus dienorašty;
Sakau: jau subrendo diena,
O parduotuvių langai ryškesni nei vakar.
Išeičiau pasivaikščioti,
Parke vietoj šunelio glausčiau
neapmokėtą čekį,
Primenantį sekmadienius, kai neįleisdavo                    
                                                             į bažnyčią –

Galbūt nemoku nesityčiodama
pasakyti „labas“ :
Kartais šaltis liejasi per kraštus,
Šnypšdamas it mineralinio šlakelis –

Visiems leidžiu nuo stalo pasiimti, ką nori.
Dažniausiai čiumpa peilį ir smeigia
tapetų saulėtekin,
Bet rytas vis vien išaušta.

Ir šiandien išaušo,
Nors išdundėjo paskutinis traukinys.
Rodos, taip ir stovėčiau su lagaminu,
Žvelgdama pro sutrešusį langą,
Laukčiau nors krustelėjimo
Ar paaiškinimo,
Kodėl gi laikas bėga,
O veidas netirpsta dulkėtam stikle,
It negirdėtų dundėjimo,
Skelbiančio, jog belaukiančių moterų era
baigias,
Ir aušta nauja tyla.