Jaunųjų kūrybos konkursas baigėsi, sveikiname laureatus!

Jaunųjų kūrybos konkursas baigėsi, sveikiname laureatus!

Gintaras Grajauskas

Skubame pranešti, jog baigėsi dvejus metus trukęs Jaunųjų kūrybos konkursas.

Truputėlis priešistorės bei statistikos.

Jaunųjų kūrybos konkursas prasidėjo 2008-ųjų sausį ir susilaukė net mums patiems kiek netikėto populiarumo.

Redakciją pasiekė tokia gausybė talentingų tekstų iš visos Lietuvos, jog tiesiog neliko kitos išeities – teko pratęsti konkursą dar vieneriems metams.

Iš daugiau nei šimto atsiųstų rankraščių buvo atrinkti 25 stipriausieji autoriai – jų kūryba buvo publikuota „Gintaro lašuose“.

Tarp publikuotųjų 25 autorių – vienuolika vaikinų ir keturiolika merginų. Devyni konkursui pristatė prozos kūrinius, šešiolika – eilėraščius. Jei būtumėme turtingi mecenatai, mielai premijuotumėme juos visus – jų kūryba to nusipelno.

Manome, jog esame įpareigoti tokios autorių gausos ir tekstų kokybės – tad artimiausiu laiku apsispręsime, ar skelbti naują Jaunųjų kūrybos konkursą.

O šiandien su malonumu pristatome 2008–2009 metų konkurso laureatus. Jais tapo Dovilė Kuzminskaitė ir Domas Linkevičius. Sveikiname! Laureatų laukia prizai – vertingos knygos.

Dovilė Kuzminskaitė

Prieš rugpjūtį

Mano Vilnius užmiega mąstydamas seną miražą,
Lengvas gūsis nubėga naujai paauksuotasis stogais.
Viso ilgesio, vakaro, viso stebėjimos maža,
Kai rugpjūčiui artėjant mąstai – ar atleis, ar ateis

Tavo celėn kažkas. Ir įpūs šiltą kvapą buvimo.
O praėjusio liūdesio pelenus pūstels į tolį…
Taip užbaigsi dienas kantraus, nuobodaus piligrimo,
Kuris visad pamiršdavo Viešpatį rasti kelionėje.

Lengvas gūsis stogais, ir atsiveria langas vienutės,
Švelniai migdamas miestas man mirkteli kartą žibintais.
Ir pagaunu už sparno pro šalį praskriejant minutę,
Ir į ausį jai sušnabždu vieną vienintelę mirtį.

 

– Esu Dovilė Kuzminskaitė, 1990 03 23 paryčiais gimusi Vilniuje ir po šio lemtingo įvykio taip jame ir pasilikusi. 1997 metais atvėriau Tuskulėnų vidurinės mokyklos duris, kurias, deja, mažai besigailėdama, uždariau 2009-aisiais. Tad dabar galiu pasigirti įgytu viduriniuoju ir nebaigtu aukštuoju išsilavinimu (mat potraukis varstyti duris vis dėlto išliko – 2009-ųjų rugsėjį atvėriau VU Filologijos fakulteto duris ir tiesiu taikymu nudrožiau mokytis lietuvių filologijos ir ispanų kalbos).

Maždaug septintoje klasėje atsirado dar vienas keistas potraukis – popieriaus gadinimui, kuris vėliau peraugo į visai (ne)rimtą rašliavojimą, besitęsiantį iki šiol.

Išdrįsusi parodyti savo vadinamuosius eilėraščius plačiajai visuomenei, susidūriau su jaunųjų filologų konkursu, kuriame teko garbė būti įvertintai antrojo ir pirmojo laipsnio diplomais, taip pat 2008 metų poezijos pavasariu (publikacija almanache bei prizas už metų debiutą – Nemuno katinas, dabar tyliai murkiantis ant pianino), įvairiomis kūrybinėmis interneto svetainėmis bei jų leidžiamais almanachais, VU filologijos rudeniu ir pan.

Meilės ir patirtys?.. Viskas, matyt, daugiau ar mažiau ten, tuose darbeliuose surašyta. O kaip bus toliau? Lauksime tęsinio.

Piemens filosofija

Domas Linkevičius


Piemens filosofija

Aukštuomenės damos vedžioja madingus šunyčius,
o tu elegantiškai šūkteli: „Tobi, į būdą!”.
Šventadienį, po pamaldų, sugrįžti iš bažnyčios,
kai paikos aukštuomenės damos dar net nepabudo.

Medinėm klumpaitėm avėdama trauki į tvartą.
Stirniukės žingsniu švelniai žadini puskrūmius viržių.
Aukštuomenės damos į veidrodį žvelgia n kartų,
o tu savo veidu nuskaidrini upės paviršių.

Aukštuomenės damos varnėnus vaikyti turėtų
ir gyvulius šert bei už dyką ravėti tau žolę,
bet tavo karališkam gymiui nereikia karietų –
velniop tą aukštuomenę – tu – mano kaimo gražuolė.

– Aš, Domas Linkevičius, gimiau 1987 m. liepos 9 d. Kaune. 2001 m. baigiau 8 klases Kauno Petro Vileišio vidurinėje mokykloje ir įstojau į VDU Kauno „Rasos“ gimnaziją, kurią baigiau 2006 m. Tais pačiais metais įstojau į Kauno kolegijos Sveikatos priežiūros fakultetą, kuriame iki šiol studijuoju dantų technologijas. Ketinu stoti į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą studijuoti kalbų.
Visada mėgau muziką. Gimnazijos laikais privačiai lankiau „YAMAHA“ muzikos mokyklą, kur truputį pramokau skambinti sintezatoriumi. Kadangi labai norėjau išmokti groti ir gitara, pirmuosius jos akordus man parodė tėtis, o vėliau mėgėjiškai mokiausi pats. Ir dabar, retkarčiais prisėdęs prie šių instrumentų, sutrenkiu vieną kitą improvizaciją.
Poezija susidomėjau paskutiniaisiais metais gimnazijoje. Žaviuosi H.Radausko bei T.Venclovos kūryba. Pirmoji mano publikacija spaudoje pasirodė 2006 m. laikraštyje „Žalioji Lietuva“. Nuo tada periodiškai spausdino mano kūrybą „Šiaurės Atėnai“,  „Literatūra ir menas“ bei  „Nemunas“. Publikavausi ir „Poezijos pavasaris – 2009“ almanache.
Dar man patinka fotografija, kinas bei kelionės. Savo trumputės distancijos Žemėje nesistengiu įveikti paskubom. Žodis „bėgti“ man dažniau reiškia stabtelėti, o „senti“ – augti dvasiškai. Ir jei tik galėčiau netarnauti karaliui, kurį keikiu rytais, o dieną nešioju ant rankos…  Jei sugebėčiau įveikti neįveikiamą, būčiau laimingiausias žmogus pasaulyje.

Tarytum rožinis

Tarytum rožinis

Sigita Bartkutė

Debiutinis Rūtos Poškytės-Dirkstienės poezijos rinkinys „Žuvies diena“ (Klaipėda, „Druka“, 2009) pirmiausia sušildo bendruomenine kaimo vaikų patirtimi. Beje, ir nustebina. Juk žemdirbio prigimties ar patirties gėdijimasis ir slopinimas (nors gal jau ir neturėjimas) dabartinėje lietuvių poezijoje yra ne mažiau grėsminga situacija ir už visokius „armagedonus“ (šiurpiai prisiminus vieną „Kranto“ laidą), ir už Lietuvoje tebedirvonuojančias žemes. Užtat tokie naratyviniai „Žuvies dienos“ „noveliukių“ priminimai, kaip ajerus/ išliaupinėję dantim ragavom/ šerdies minkštimą (p.7), kaip basom/ po ražienas varlinėdavom (p.24), kaip įsipjovę smilgom? (jų ašmenų nugludinti pakraštukai – tai gal viksvom?) nujausdavom išgąsčio/ tvyksnį kraujo lakumą/ mėlynų lubinų fone (p.33), kaip tvarkėm stogą/ (…) – grėbliais – lyg pievoj (p.39), kaip įšalusi žemė riekės (p.53) ar kaip pasiklydę dilgėlyne/ bijojom nakties/ ne labiau/ negu pajudėti (p.55) yra maloniai dilgsinčios ne vieno mūsų atminties, kurioje praeitis tik šešėliais klajoja (p.35), atvartos.

Tai nemodernu? Taip. Tai sentimentalu? Taip! O R.Poškytė– Dirkstienė su „Žuvies diena“ prisistato dar rizikingiau – dargi ir su asmeninėmis fotografijomis: ne vien savo, bet ir kitų artimųjų, nes ši poetė negali būti/ šiaip sau/ iš niekur (p.61)… Bet taip didžiulę rizikos dalį ji užkrovė ir dizainerei Lilijai Timofejevai… Manau, kad pastarajai buvo labai sudėtinga „Žuvies dienos“ nepaversti banaliu – a la „Sveikinimų koncertas“ – leidiniu. Nepavertė (knyga tik sumaketuota prastai – su tuščiais puslapiais). O su autore vien pagarbiai atvertė. Atvertė tai, kas yra tikra. Ir net prabangu. Juk mes neprivalome grįžti (p.44). Bet grįžtame – dargi per užkeiktą/ drumzliną (ten pat) ir netgi medėjantį rūką (p.18). Neskaičiuodami jokių sąnaudų, kadangi tik tada kaip ir liaujasi maudusi praeitis (p.45), kaip ir atsiranda buvimo prasmė, nes juk būna ir kitaip: mažais rutuliukais/ pažyra gyvenimas/ nei rinkti, nei verkti, tik noris riedėti/ kaip jie -/ į bedugnę (p.59). Tai ir yra pa(si)teisinimas, kodėl lyg ąsočius/ išdžiaustėm nuodėmes/ skimbčioti/ vėjyje (p.80). Tačiau per pastarąją frazę į R.Poškytės-Dirkstienės poezijoje sustojusį (p.46) arba pažadėtą (p.47) laiką galima pažvelgti ir visai kitu kampu. Ar tik šios knygos pasaulėvaizdis nebus kur kas rafinuotesnis?

Tą pasako jau pavadinimas. Kaip žinome, žuvis (gr. ichthys) krikščioniškoje kultūroje pirmiausia simbolizuoja Jėzų Kristų. O diena indoeuropietiškame kontekste irgi turi bendrą šaknį su žodžiu Dievas. Vadinasi, šis debiutas žymi jau tokią būties kvintesenciją, kurios nebeįmanoma matuoti vien iš sodrių gyvenimo fragmentų (dargi su etnografiniais ir tarminiais akcentais – p.12, 23, 32, 42, 56, 58 ir kt.) „suvertu“ naratyvu. Tam galima pasitelkti ir šį eilėraštį:

Iš mažų trupinėlių

surenku tavo dieną

sudėlioju žodžius ir veidus

ant delno

ištiesus laikau ir klausiu:

- Kiekgi reiks dar bažnyčių

kad tavim patikėtume? (p.62)

Čia akivaizdžiai pasirinkta ne modernistinė/postmodernistinė žmogaus sąmonės „su(si)skaldymo“, o būties vienių – trupinėlių – sintezės forma. Ne naracinė būsenos „tarp“, o meditacinė antropocentrinės ir teocentrinės pasaulėžiūrų junglumo forma. Drauge ir labai atsargi forma – į transcendentiškai dramatišką invokaciją vedanti tik per delną, nes tik taip egocentriška žmogaus prigimtis gali suvokti, kas yra krikščioniškas laikas (p.12) ir Dievas, visada pasiliekantis tuščias ertmes grįžti (p.15). Tik taip „atsiveria“ ir miniatiūra: Vaikystėj turėjau/nuosavą žuvį/ deja/ ji buvo įšalus lede (p.11). Ji irgi kalba apie tikėjimą – savaiminę, tik dar nesuvoktą duotybę, sąmoningai į(si)diegtą kur kas vėliau. Tegu per apgaulę: Gipiūriniais angelėliais/ tada mus norėjot matyti/o mes tik saldainių/ po atstovėtų mišių (p.14) – retrospektyviai vien komišką. Tačiau šios apgaulės rezultatas yra toks, kad R.Poškytės–Dirkstienės eilėraščiai iš šiuolaikinės poezijos konteksto akivaizdžiai išsiskiria sakralaus asketizmo („žuvies diena“ krikščioniškoje sąmonėje – pasninko diena, penktadienis) būsenomis – postmoderniame nūdienos kontekste itin egzotiškomis. Tik, gink Dieve, tikrai ne „davatkiškomis“.

Tačiau, norint apginti jau šią poziciją, į aptariamą poeziją būtina pažvelgti dar vienu kampu. Primenant, jog žuvys (lot. pisces) yra ir moteriškumo – moteriškojo libido ir intuicijos – ženklas. Tad viską, kas R.Poškytės-Dirkstienės poezijoje vyksta su aukso (p.6, 37) ar didžiaakėmis (p.51) žuvimis, privalu įvertinti ir šiuo aspektu. O tą leidžia ir šis dvieilis:

Vyno taurės įsitvėrusi

tykiai skęsta diena. (p.34)

Tai jau akivaizdžiai ne kaimiškos patirties užgrūdintos ir krikščioniškos tradicijos, sutvirtintos moters diena. Tai jau dramatiškai efemeriška miesto, kurio laikrodžiai/ ryja ir ryja neištartus mūsų žodžius (p.66), diena. Su daugybe iškalbių pauzių (žr. tekstus) ir sprūstančio laiko (p.51) metaforų. Tačiau ir šiuo aspektu R.Poškytės –Dirkstienės poezijos negalima pavadinti depresine, nes joje kalba ne tik emancipuota (su vyno taure!), bet ir buitį susiplanuojanti (tegu kiek ironiškai – „Per atostogas svarbiausia“, p.51), ir realybę nuo iliuzijų gebanti racionaliai skirti, visgi ir „apsigaut“ tetrokštanti („Atvažiuoju kaskart“, p.27) moteris, nes ji gerai žino ir savo galimybes, nors tiksliau – tik autoironišką scenarijų/ šios dienos bent jau vakaro/arba paskutinės scenos (p.79). Juk „Žuvies dienoje“ daug ką reguliuoja ir smagiai tikrumą simuliuojanti režisierė (filologės autorės gretutinė specialybė). Ypač virtuoziškai – per kinematografiškai vitališką vaizdą – tuo „sužaidžia“ eilėraštis „Mėlynų žibintų prieblandoje“ (p.37). Čia išskirtinai grakščios moterų figūros taip natūraliai kursuoja šioj vietoj/ nestebinančiu maršrutu –/staliukas – wc, o jų (…) kaklais slystantys šaliai/ taip išdykėliškai (…) nušluosto/ riebaluotas vyrų pažandes ir taip valiūkiškai gyvai jos kvatoja ir spurda jų krūtys/ aukso žuvys tetrokštančios būti pagautos, kad skaitytojas pats atsiduria komiškai erotiškame „filme“. Ir jam jau visai nesvarbu, jog tai tik estetinė apgavystė. Juk ir per sapnus, mąsliai pastebima šioje knygoje, žmogui sekasi ištarti tik labiau tiesą (p.57) – taigi kad dar netiesą…

Vis tiek R.Poškytės–Dirkstienės poezijos esmė yra tikrumas. Ši aksioma itin gražiai įrodoma ir per motiniškai skaidrią, o kartu gyvenimiškai „negailestingą“ eilėraščio „Mano kūdikis miega“ išmintį: (…) rytoj nebus kitaip vaikeli/ rytoj nebus rytoj/ čia žmonės miršta kelias/ čia viskas atsitinka tuoj (p.70). Nors kai kitur prabylama apie kūdikystę, atsiranda gal ir per daug tradiciškai idiliški vaizdai (beje, panašūs ir į D.Kudžmaitės balsą, deja, dabar tylintį, – ten pat ir p.65, 69). Juk „Žuvies diena“, mano nuomone, ir taip neišvengė poetikos trūkumų (p.6, 9, 12,18, 23, 26, 48 ir kt.), o ir gramatikos (ypač dirgina silkės indelis, p.42) ar rašybos (p.56) riktų. Tačiau man nepriimtinas yra tik „haiku“: Teška iš tavo lūpų žodžiai/ mano širdis stiklinė/ neužgauk (p.43). Jis tiesiog nelogiškas. Bet šio rašinio paskirtis – ne pavėluotas redagavimas. Juolab kad R.Poškytė–Dirkstienė tikrai valdo įvairias eilėraščių formas. Itin brangintina graudžiai šviesi natiurmorto estetika eilėraštyje „Kartą prisiminiau“ – apie dvi moteris: dvi bulvės/ dvi silkės/ dvi ašaros/ ant jų stalo (p.25). Be to, ši estetika „Žuvies dienoje“ įstabiai dera ir su kinematografiniu komizmu – kai pastarasis yra ypač atlaidus (pvz., ir eilėraštyje „Juodvilkės našlės“, p.74). Užtat čia visai nenustebina ir šmaikščiai „išsprūdusi“ epigrama: Tik varnos sutūpusios/domisi noriai/ kaip keičiasi oriai/reklamų mergaitės/prie miesto ribos (p.73). Pirmojo R.Poškytės–Dirkstienės poezijos rinkinio raiška yra tikrai jungli, pastabi ir nenuobodi.

Betgi taip parašiusi vėl turiu pri(si)minti, jog „Žuvies dienos“ tekstuose per stipriai reiškiasi tylioji būties kvintesencija, kad šią knygą būtų galima rekomenduoti kaip bestselerį. Tikriau būtų ją sukalbėti. Tarytum rožinį. Pagalvėlėse pirštų (p.77) išsaugant ir šios poezijos ištartis, ir tuo pat metu kasdieniškai paprastai „susivarstytas“ savo godas…

Per medėjantį rūką medėjančia širdimi

Per medėjantį rūką medėjančia širdimi

Sondra Simanaitienė

Rūta Poškytė-Dirkstienė. Žuvies diena.

Klaipėda, „Druka“, 2009 m.

Knyga yra žmogaus jausmų, minčių, vaizduotės koncentratas. Gerai, kad poligrafija nuasmenina. Kitaip būtų nepakeliama skaityti žmonių knygas, „mūsų buvimo formas“, anot filosofo E.Levino.

Mano skaitymo būdas, norėčiau pasakyti metodas, prisiminus įdėmaus skaitymo metodą, yra empatija – įsijausti. Dingsta objektyvizuojanti kritinė distancija. Kritiškumas tarsi siena, slenkstis, kuris stabdo kūrybiškumą. Svarbu užčiuopti laisvą tekėjimą. Jausmo, žodžio, dialogo, atvirumo. Rūtos žodžiai teka ir suteka į knygą. Knyga yra drąsu. Į stalčių daug kas rašo. Rūta parašė į knygą ir turėjo drąsos pati ją išleisti, paskatinta rašančių Klaipėdos žmonių – G.Gugevičiūtės ir M.Valiuko.

„… įsiveržia keletas žodžių į nuskalbtą tylą…“. (75 psl.) (Turbūt tik moteris gali girdėti muilo burbuliukų sproginėjimą skalaujamame vaiko drabužyje, – tai apie tylos girdėjimą buityje.)

Keletas žodžių – minimalistinė poezija, redukuota iki tylaus šnabždesio, panašaus į popietinę maldą tuščioje bažnyčioje, kai girdi lūpų krutinimą ir pats nevalingai pradedi krutinti savo nepaklusnių minčių rožančių. Nuskalbta tyla – mūsų kasdiena, kieno pakrakmolyta, kieno niekada net lygintuvo nemačius.

Trumpi eilėraščiai apie laiką, rūką, tylą, artumo ilgesį ir visa to efemeriškumą įsiveržia pirmiausia į pačios autorės kasdieniškumą, o per knygą ir į skaitytojo.

R.Poškytės-Dirkstienės eilėraščiai savo prigimtimi yra gyvenimo tekstai, todėl ir kalbėti apie juos galima asmenine patirtimi, kuri yra bendra arba skirtinga. Į knygą įdėtos dešimt nedidelių nuotraukų iš šeimyninio autorės albumo paskatina versti puslapius atsargiai, tarsi tai būtų tavo pačios šeimyninis archyvas. Įsižiūrėdamas į praeito laiko žmonių veidus, drabužius, šukuosenas, apkabinimo gestus, panyri į „kolektyvinių vaizdinių“ plotmę, kuri suteikia vienijantį praeito (tėvų) laiko išgyvenimą.

Rūtos kalba neįmantri, subtili, eilėraščio pabaiga dažniausiai yra eilėraščio kulminacija, švystelėjimas, kurio beskaitydama lauki kaip skaitymo įsiprasminimo.

Atsiverčiu pirmą Rūtos eilėraštį. Esu prasta gamtininkė. Kas tos raugerškės, galvoju. Įvedu į internetą, pirmoji iškrenta nuoroda – Vytauto P. Bložės eilėraštis. Atsiverčiu:

kraupus niekas, iš po šulinio

dangčio

žiūri, sublyksi, ganyklų

(dar tuščių)

aidu raliuoja

kur žydi

raugerškės, jų čia daug daug,

kur aš

(žemiau, pievoje)

kraudavausi juodus

kuprinėn kurmiarausius

ir nešdavausi

žemes smėlėtam Nijolės

darželiui, kur ji…

Kažkoks bendras gamtiškumas, pagalvoju. V. P. Bložės gamta poezijoje labai gyvastinga.

Rūta užaugusi Žemaitijos vienkiemyje, todėl gamtos išgyvenimas yra jos kraujo žalieji kūneliai, energingai tekantys vidine kraujotaka, net ir jau senokai minant pilką asfaltą miesto gatvėse.

Knygutės pavadinimas „Žuvies diena“, viena vertus, man primena tarybinį savaitės valgiaraštį, kurio ketvirtadienio puslapis būdavo išmargintas žuvies patiekalų pavadinimais.

Kita vertus, pavadinimas labai klaipėdietiškas, kvepiantis stintomis, ištrauktomis iš po ledo, vakarėjančios saulės dugne.

Kas knygutės autorei yra Žuvis?

Vaikystėj turėjau

Nuosavą žuvį

Deja

Ji buvo įšalus lede ( 11 psl.)

Žuvis iš vaikystės laiko, iš mitinio žmogaus gyvenimo laiko čia ir dabar, nes vaikystė yra ir praėjus, ir dar vis su mumis. Nors mitiniame taške laikas yra nesvarbus, bet žmogus, stovintis tame taške, yra mirtingas ir išgyvena tekantį laiką, kabantį krikščionišką laiką prie plūktinio pečiaus tėvų namuose. Laikas eilėraščiuose plaukia it žuvys, arba jis yra paslepiamas didžiaakių žuvų, kurios apsaugo eilėraščio aš nuo tragiško, sprūstančio laiko išgyvenimo.

Poetiškos sielos visada jautriai išgyvena laiko gebėjimą mus keisti, pačiam išliekant tokiu pačiu. Viešpatie / tegu išteka / laikas / pro tavo akis / be manęs (49 psl.). Norima pasilikti, sustoti, netekėti, pasislėpti. Laikas tarsi Dievo žvilgsnis.

Kas nutinka, kai neišteki pro Viešpaties akis?

Tuomet Rūta rašo: Išsirausiu urvelį į tylą / klausausi – / tu irgi nemiegi. (31 psl.) Talpus vaizdinys: mažytė patalpa virtualioje tylos erdvėje, veikti – krutinti minčių letenėles, klausytis taip, kad išgirstum kito žmogaus tylą.

Svarbus santykis su kitu.

„bunda kažkur paširdžiuos

tavim impregnuota diena“

(71 psl.)

Gražiai surastas santykio su artimu apibūdinimas. Impregnantas neperkeičia objekto, jis išryškina struktūrą, giliai įsigeria.

O kai impregnantas baigiasi, tuomet:

„daugiau nebebus dienos skirtos tau / patikėk du kartus patikrinau” (17 psl.)

Šiame eilėraštyje suskamba valiūkiškas noras pažaisti, tarsi intensyviai ieškota spintoje, stalčiuose, šaldytuve dar vienos dienos, skirtos tau, deja…

Skaitydama eilėraščius, laukiau, kada atrasiu žaismingesnį išgyvenimą, kandesnę moterišką ironiją.

Viename eil. (37 psl.) aprašomos grakščios moterys, tarsi aukso žuvys tetrokštančios būti sugautos, kursuoja staliukas – wc, nušluostydamos riebaluotas vyrų pažandes. Arba apie juodvilkes našles, mišių metu garsiai segiojančias kietų rankinių bumbuliukus.

O jei man leistų pasirašyti po kokiu nors eilėraščiu, tai pasirašyčiau po šiuo, o gal geriau galėčiau būti jo personažė:

Kartais prisimenu

Dvi moteris

sėdinčias prie lango

dvi bulvės

dvi silkės

dvi ašaros

ant jų stalo. (psl. 25)

Apie rūką. Rūkas yra vienas iš dažniausiai pasitaikančių oro ir sielos reiškinių eilėraščiuose. Įdomiausias epitetas – medėjantis rūkas, o kitoje vietoje kviečiama: įsikibk sumedėjusios mano širdies (44 psl.) Medėjantis rūkas naujesnė, netikėtesnė erdvės metafora. Medėjanti širdis yra pažįstama iš pasakų logikos, kai širdis tampa ledu ar kitu kokiu kietu daiktu. Tai ta pati semantinė grupė. Bet epitetai, būdami vienos knygos tekstuose, įdomiai vienas kitą papildo.

Įsivaizduokime detektyvą:

Iš pradžių kažkas nešasi lyrinę aš per medėjantį rūką, paskui ji vedasi kažką per drumzliną rūką sumedėjusia širdimi. Vedasi nežinia kur, nes svarbiausias jai yra pats ėjimas. Medėjantis rūkas, reiškia kuo toliau, tuo sunkiau bus pro jį brautis, bet širdis neatsilieka, ji keičiasi, kad galėtų eiti, taip pat medėja. Širdis keičiasi ne dėl savęs, ji medėja, nes apsiaunama kito (tavo) baime.

Kas gali nutikti? Pasakose toks herojus arba miršta, arba dėl kito gebėjimo jį išvaduoti atgauna mylinčią širdį. Vis dėlto Rūtos eilėraštyje medėjimas turi kitą prasmę. Medėjimas yra pasiaukojimas. Ir virstama ne šiaip medžiu, bet šermukšniu, kuris lietuvių mitologijoje yra priemonė apsisaugoti nuo užkeikimų ir burtų.

Pasaulis yra pilnas užkeikto drumzlino rūko, kurį gali įveikti pats tapdamas ypatingu medžiu. O ypatingu tampama, kai aukojamasi dėl kito.

Taip interpretuodama, atrandu knygoje užkoduotus krikščioniškos pasaulėžiūros kontūrus. Šie kontūrai ne visuose eilėraščiuose yra užkoduoti. Ne viename yra minima malda, Dievas. Bet visada įdomiau interpretuoti tai, kas paslėpta, o ne tiesiogiai pasakyta.

Kita vertus, rūkas yra natūralus pajūrio reiškinys. Tarsi laki rūko žemė – lengva, besiliejanti, uždengianti kelius, paklaidinanti tą, kuris savanoriškai leidžiasi paklaidinamas, gal pasibaigs takai / bet tai nesvarbu – / mes neprivalome grįžti. ( 44 psl.)

Išnykstanti rūko žemė, kai, papūtus vėjui, lieka vanduo. Žuvies diena tampa savaite, metais. Žuvies diena tampa knyga.

Paukščiai – poetai ir poetai – paukščiai

Paukščiai – poetai ir poetai – paukščiai

Rimantas Černiauskas

ŠARKA

Šarka yra varnos ir kovarnio giminaitė. Kuosos dyžio, su labai ilga uodega. Jos kaklas, pagurklis, nugara ir sparnai juodi, melsvai žalio metalinio žvilgesio, o pilvas ir krūtinė balti. Jos labai sėslios, nesiblaško iš vietos į vietą ir nemigruoja, nes tų paukščių ir taip pilna visuose kraštuose nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno.

Paprastai jos įsikuria paupių, paežerių krūmynuose, dažnai lankosi miestų parkuose, naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Ji šokinėja žeme, juokingai kilnodama uodegą. Gal iš to atsirado dainelė: Tupi šarka ant tvoros, nenulaiko uodegos. Prilipo uodega, atlipo snapas, atlipo uodega, prilipo snapas. Ir t.t. Viduramžiais šarką ir pelėdą piešdavo ant lopšių, kad nuo kūdikio nuvaikytų visas blogybes ir ankstyvą mirtį.

Apie šarką žmonės prikūrė daug dainų ir istorijų, bet dar daugiau gandų apie žmones išnešiojo pačios šarkos. Tai labai smalsūs ir plepūs paukščiai. Bendrauja su visom ir visais, bet įsimyli tik vieną kartą ir išsyk kraunasi lizdą ant beržo, karklo ar pušies šakos. Lizdą suka iš žemių, molio, šaknelių ir smulkių šakelių. Dažniausiai laikosi poromis ir labai triukšmauja, pamačiusios žmogų. Mėgsta apsimetinėti, vaizduoti, mėgdžioti kitus gyvus padarus.

Vienas tokios šarkos jauniklis Antanas Šarkelė išsiperėjo Dzūkijoje netoli Lazdijų, mokėsi Dauguose ir susisuko sau lizdą Punios apylinkėse. Buvo labai smalsus, išmanė apie medžius , žoleles ir gėles, ir čirškėjo eilėraščiais apie viską, ką akys matė. Labai įkyrėjo savo patelei, tai ji neapsikentusi mušdavo jį žabu per sparnus ir per nugarą. O be reikalo. Paukštis juk kaip žmogus dažnai persisotina pyragu ir poezija.

GULBĖ

Tai labai įnoringa, neatspėjamo elgesio paukštė. Lietuvoje paprastai ji tik peri ir tuokiasi, o žiemoti traukia kitur. Bet nereikia dėl tokio jos elgesio kaltinti mūsų valdžios.

Istoriniai šaltiniai rodo, kad jau XVI a. gulbės gausiai gyveno ir perėjo Lietuvoje, tačiau jas šaudė ir kepė ekonominių krizių nualinti mūsų protėviai. Todėl nuo XIX a. gulbės Lietuvoje jau bijojo perėti. Tik naujaisiais laikais gyvūnų apsaugos draugijos dėka jas ėmė gerbti, vertinti ir saugoti. Žuvinto ežeras tapo net savotišku lietuviškų gulbių populiacijos lopšiu. Čia gali pamatyti visokiausių gulbių rūšių – nebyliųjų, giesmininkių ir mažųjų.

Lietuvoje dažniausiai lankosi gulbės nebylės – baltos spalvos tankiai prigludusiomis plunksnomis, su oranžiniu snapu, juodu gumbu kaktoje ir trumpom juodom kojom. Paprastai patelės smulkesnės, mažesnis ir gumbas jos kaktoje. Tai patys tikrieji lietuviški migrantai. Į Lietuvą jos atskrenda kovo mėnesį ir būna čia iki spalio. Pavieniai individai net pasilieka žiemoti Baltijos jūroje ar Kuršių mariose. Bet dažniausiai jos išskrenda į Danijos ar Vokietijos salas, o dabar vis daugiau traukia į Olandiją, Belgiją, Airiją…

Gyvena ir peri žuvininkystės tvenkiniuose, vandens saugyklose, raistuose, užpelkėjusiuose duburiuose. Aktyvesnės šviesiu paros laiku, maitinasi dieną, ieškodamos maisto skraido iš vieno ežero į kitą. Mėgsta linksmintis, poruojasi ir kelia vestuves. Tuoktuvių metu abi gulbės švelniai glaustosi, susipindamos kaklais ir išskleisdamos sparnus tarsi baltas bures. Ypač pastebimas ir išdidus atrodo gulbinas, kuris per tuoktuves ir po jų būna piktas ir agresyvus kitų gentainių atžvilgiu.

O vienas gulbinas, kurį šaukia Viktoru, taip atsidavė geismui, kad prabilo eilėraščiais apie sumaištį savo sieloje ir erotinius jausmus. Kas girdėjo to gulbino giesmę, susigraudino, apsiverkė ir apdovanojo Amūro kankinį visokiomis literatūrinėmis premijomis.

Bet tikram gulbinui reikia ne pinigų ar trumpalaikės garbės, o kažko daugiau…

Šalvena rugsėjo naktis, tyliai skundžiasi gulbinas, o mes sėdim prie židinio dviese, bet myli tik vienas…

Iš prigimties gulbinai – monogamai, poros ilgą laiką pastovios, barasi, mušasi, bet nesiskiria. Lytiškai subręsta 3-4 metų, lizdą krauna ežero, tvenkinio ar kitokio vandens telkinio sunkiai prieinamoje vietoje. Deda po 5 – 8 kiaušinius ir peri penkias savaites. Visą laiką gulbinas rūpinasi šeimos saugumu ir gerove. Bet naujieji laikai pakeitė net paukščių prigimtį.

Išperėjo man gegužiuką, toliau skundžiasi gulbinas, į mane visai nepanašų. Užauginau ir šitą kaip savo: negi atskirsiu, kad svetimas?

DABRIŠIUS

Aristotelis apibrėžė žmogų kaip paukštį be plunksnų. Bet dabrišiai nepanašūs net į paukščius. Jo snapas trumpas, uodegos nematyti, plunksnos neprasikalusios, skraido labai retai ir tik lėktuvais, laipioja medžių kamienais vertikaliai, minta daugiausiai bičių medum, duona ir pieno produktais, kaip rudosios meškos. Gyvena mišriuose miškuose ir želdiniais apsodintose vietovėse. Paplitę siauroje teritorijoje tarp Kauno ir Prienų, bet buvo pastebėti su vilkais Žemaitijoje, Telšių apskrityje. Labai sėslūs. Migruoja retai, daugiausia į Azijos pusę, mėgsta taigą ir Kirgizijos kalnus. Deda 2 kiaušinėlius, bet pasiima juos atgal. Jauniklius peri patelės iš atminties. Lėti, ramūs paukščiai, gieda nedaug, bet prasmingai.

Vienas dabrišius, pavadintas Gintauto vardu, ėmė čiulbėti eilėraščiais, kuriuos mažai kas suprato, bet vertino dėl netikėtų žmogaus ir gamtos sugretinimų bei labai savitos pasaulėjautos. Dėl savo retų giesmių dabrišiai įtraukti į Raudonąją knygą.

Dabrišių kilmės mįslė ir paslaptingas jų gyvenimo būdas užkoduoti pavardėje. Iš tikro dabrišiai kilo iš darbišių, sukeitus veitomis dvi raides. O darbas – svarbiausia masonų ložės sąvoka, simbolizuojanti jos darbotvarkę, kilimėlį, braižomąją lentą.

Nepabuvęs dabrišium, nesuprasi ir jo poezijos.

Dainius Sobeckis

Pirmoji komunija
štai ir sulaukiau pagaliau
tikrosios šventės
šiandien tikrai priimsiu
pirmąją komuniją

bažnyčioje tvyrojo
nuotaika šventa

juk čia atleidžiamos
kiekvienos nuodėmės
ir kristaus kūno
paragauti galima

čia irgi atlaukti
eilėje reikėjo

jaučiausi pakylėtas
dvasioje
jau artėjo tas
lemiamas momentas

uždėjo plotkelį
ant liežuvio galo
pasakė
„kristaus kūnas“

užčiaupiau burną
nieko neatsakęs

ragauju

nei duona
anei kas

galvojau
bent kūno skonio
bus

Pirmosios maudynės
nepamenu kaip tą kartą
tą pirmąjį kartą
tėvai atnešė mane bažnyčion
paaukoti dievui

tai buvo paskutinė
mano gyvenimo diena

pagoniškam pasauly
(jau paskiau
jie taip aiškino man)

dievo tarnas
paėmė mane nuogą į rankas
panardino baptisterijon

ištraukė nekriokiantį
žvitriom akim

turbūt patiko

buvo šaunu visai
šaunu

tos pirmosios mano
maudynės

Vestuvės
vidurdienį
prie aukuro ar altoriaus
stovėjo tuodu

pasiryžę
gyventi iki galo
iki svieto galo

dievo tarnas
paskelbė
„dabar esate
viena“

pertariau
kad ne

„šiąnakt
aš būsiu joje
ji bus
manyje“

Protestas
kaip sėkla
pasėta sudygti
many užgimė pro
testas

profesionalus testas
ieškantiems dievo

kiek ieškančių
tiek dievo būties
variantų

atlikus pro
testą paaiškėjo

mano aberacijos
žemiau vidutinio
homo sapiens lygio

tuomet tapau pro
testatoriumi

Pasiskolintas daiktas
toks gražus daiktas
norėčiau
deja neturiu

auksinis laikrodis
gal rodo amžinybės
laiką

reik pasiskolinti

pasiskolinau
tik grandinėlę
laikrodžio mechanizmą
pats turiu

pasiskolinau
iki grabo lentos


Atsibundu
monotoniškai
kaip ir kiekvieną rytą
ruošiuos į darbą

atsikeliu
atsiprausiu
apsirengiu
pavalgau

pasiimu piniginę
raktus rankinę

jau laikas
keliauti į darbą

praveriu duris
jas uždarau

užrakinu
aplinkui angelai
atsibundu
ligoninėj

Tikiu
tikiu
pirmaprade kosmoso idėja
didžiuoju sprogimu
žemės susiformavimu

tikiu
reptilijom ir dinozaurais
mamutais ir beždžionėm
homo sapiens

tikiu
troliais ir nykštukais
furijom ir fėjom
odisėjo kelionėm

tikiu
likimu ir lemtim
fortūna ir dalia
prakeiktu labirintu

tikiu
laplandija
kalėdų seneliu
snieguolėmis

juo
netikiu

Toks darbas
nelemtas tas darbas
svarbu neužmigti
jei sumanai bent
valandėlę snūstelėt
privalai užsisukti žadintuvą
jam nuskambėjus turi pašokti
iš atminties pacituoti
bent vieno I. Berglund
eilėraščio ištrauką
Men kyrkan var låst
och biskopen sov*
įvykdykti savo priedermę

šį kartą žadintuvas čirškė
tiesiog pasismagindamas
čirrrrrrrrrkšt čirrrrrrrrrrkšt…
darbininkas miegojo kietai

taip miestelis ir liko nesužinojęs
kelinta dabar valanda

Toks darbas II
nuo ryto lig vakaro
lentgalius pakuoti
dėlioti pagal medžio rūšį
pušis eglė beržas uosis
ilgį plotį svorį

po darbo įkalti
lentininkų kompanijoje
alaus gal ko stipresnio

atbudus ryte nebeišeina
pirštų sulenkti
kaip įmūryti sienoje

tai ką sako
jau ir pirštus pragėrei

kai tik sulenksiu
krumplių maža nepasirodys

Kedras
kedro mediena tinka
pagaminti beisbolo lazdai
krepšinio lentai tinka

kedro mediena tinka
ir bebrui reklamuojančiam
Colgate dantų pastą

kedro mediena tinka
valties gamybai
ja Zabediejaus sūnūs
plauks žvejoti

kedro mediena tinka
trobesiui šildyti
šašlykams kepti

kedro mediena tinka
puvėsiui įsimesti
kirvarpoms graužtis
kedro mediena tinka
slidėms gaminti
degtukų gamybai tinka

kedro mediena tinka
lauko tualetui
antro aukšto pertvaroms

bet labiausiai
kedro mediena tinka
mūsų viešpaties garbei

Sklerozė
trečią valandą nakties
pakirdus iš miegų
pasakyti
kas šalies prezidentas
kiek du kart aštuoni
kokia degtinės kaina
kas auklėtoja buvo
vidurinėje mokykloje
kur nubudai dabar
pas žmoną ar meilužę
kokia diena koksai mėnuo
metai kelinti

beje
gal kas žino
kelinti

* * *
trobelės nematyt
blausiai tešviečia
mėnulio hamakas

* * *
vidur žiemos
aplinkui balta balta
rūkas

* * *
plevenanti gyvybė
nakties tamsoje
liepsna

* * *
šviečiant pilnačiai
ant kilimo
sumo imtynės

* * *
drėgna šalta naktis
varva iš po nosies
varveklis