„Salsos karaliai“: daug temperamento, mažoka ansambliškumo

Kovo 13-osios vakarą Klaipėdos žvejų rūmų salės sienas bei salsos garbintojų širdis drebino kubietiški ritmai – gyva muzika, dainos ir šokiai.

Violeta Milvydienė

Tik… „Kings of Salsa“ („Salsos karaliai“), į Lietuvą atvykę po koncertų Latvijoje ir Estijoje, uostamiestyje anšlago neišvydo. Nenuostabu – jei anksčiau svetimšalių pasirodymai pas mus susilaukdavo ypatingo publikos dėmesio, sunkmečiu nebesutraukia gausaus būrio žiūrovų, galinčių vienkartinei pramogai lengvai paaukoti nuo 60 iki 120 litų.

Abejonė – dėl pavadinimo

Kubiečių ansamblio – 18 muzikantų, dainininkų ir šokėjų – pasirodymo forma įprasta. Būta visko, kas atitinka šou standartus: dainą keičia choreografinis numeris, o jį – kitas arba instrumentinis kūrinys, vėl skamba daina, šokio ritmas ir t. t. Dažnai dainininkui „padeda“, t.y. savo priešokiu ar vaidybiniais elementais papildo šokėjai, o ir patys dainuojantys solistai bei muzikantai – gana judrūs, šoklūs ir išraiškingi. Galbūt ne visada įtaigios ar banalokai išspręstos humoristinės „frazės“, tačiau jos ne tik suteikia gyvasties, bet ir atlieka jungiamąją skirtingų koncerto fragmentų funkciją.

Egzotiška išvaizda, kubietiškas temperamentas, ispaniškas „karštis“, neribotos afrikietiškos laisvės pojūtis ir nežabota energija – išties tvirti ir nenuginčijami atlikėjus apibūdinantys veiksniai. Svarbu ir tai, kad sklindantys iš scenos emocionalūs, vaizdingi kūnų virpesiai akimirksniu užkrečia publiką euforine nuotaika. Taigi visi išvardyti bruožai – su pliuso ženklu.

Prisipažinsiu – pernelyg emocingas minėto kolektyvo pristatymas (egzaltuoti šūksniai, jausmingi teiginiai, išankstinės liaupsės), pasirodęs internete bei TV anonse (beje, kaip ir dažna įnirtingai peršama reklama) vertė suabejoti jo teisumu. Labiausiai intuicija neapgavo vienu, kita vertus, bene svarbiausiu aspektu – dėl ansamblio pavadinimo – „Kings of Salsa“. Jeigu ir „karaliai“, tai kur jų „karalienės“? Ir kodėl trūko bendros salsos? Toliau bandysiu pagrįsti abejones ir pateikti argumentus, analizuodama pasirodymą per šokėjų ir jų atliekamos choreografijos prizmę. .

Apie programos atlikėjus

Kaip salsa tituluojama Lotynų Amerikos šokių „karalaite”, taip vertinčiau ir pačius šokėjus – jie gyvybingi, charizmatiški ir manipuliuojantys „karalaičiai“.

Tačiau esmė slypi ne tik jaunatviškame maksimalizme, veržiantis kiekvieno asmeninei raiškai ar varžantis dėl garsesnio ovacijų pliūpsnio. Pro akis nepraslydo itin nevienodas trupės atlikėjų pasirengimas bei skirtingi gebėjimai perteikti šokio stilistikos dvasią. Būtina akcentuoti – vyrų grupė gerokai stipresnė už moterų – nuo pirmosios šou minutės ir toliau, beveik visuose epizoduose keturi „donai“ dominuoja tiek šokdami kartu, tiek pavieniui bei aplink merginą-solistę, t.y. akivaizdžiai užgožia savąsias „donjas“. Galbūt todėl jiems sukurta choreografija – techniškesnė, sodresnė ir įdomesnė, pagaliau jie dažniau pasirodo scenoje. Pakeri ir jų nuoširdus elgesys, ir patrauklių kūnų demonstravimas (o gal tiesiog drąsa ar įgimtas laisvumas?).

Visų fone išryškėjo du aiškūs lyderiai: ypač lanksčia, nors ir atletiška, raumeningo kūno plastika, veržlumu pasižymėjo vienas iš afroamerikiečių, o kokybiška technika ir natūraliai žaisminga nuotaika išsiskyrė didžiaakė mergina. O kita, išoriškai panaši į europietę (šviesiaplaukė it lietuvaitė) atrodė gana diletantiškai – pernelyg tiesi, „kieta“, todėl dažnokai „iškrisdavo“ iš bendro konteksto.

Vis dėlto ansamblio skelbiamą „karalių“ statusą priskirčiau brandesnei dimensijai, – kada visi šokėjai, lyg „vieno kūno ir kraujo“, unikalaus talento ir aktyvaus darbo įkvėpti, jau įgytos patirties kupini, yra „susišokę“ taip profesionaliai, kad stebint jų preciziškai atliekamą techniką ir glaudų kontaktavimą poroje (ne vien kūnais, o ir akimis), nugara nubėgtų šiurpuliukų srovė… Priešingu atveju įjungiama sąmonė ir pradedama kapstytis giliau. Taip šiuokart ir įvyko.

Apie pačią salsą

Salsa, gimusi iš ispanų, afrikiečių bei indėnų muzikos ir šokio mišinio, pripažinta populiariausiu šokiu Karibų baseine bei kituose Lotynų Amerikos regionuose (beje, muzikos ritmo ištakos fiksuojamos būtent Kubos saloje XIX a. pabaigoje, kiek vėliau stilius paplito Šiaurės Amerikoje). Šokio sistema susiformavo JAV ir buvo pripažinta apie 1940 m., po to vėl išpopuliarėjo tik praėjusio amžiaus pabaigoje.

Išvertus iš ispanų kalbos, „salsa“ reiškia „padažą“, kuris, suprantama, gali būti įvairus, „pagamintas“ ir „patiektas“ pagal kiekvieno skonį. Teoriškai šis šokis pasižymi geriausiomis mambos, ča ča ča, rumbos ir kitų šokių savybėmis, itin energingu bei aistringu charakteriu. Ne veltui jam taikomi apibūdinimai – „aštru“, „karšta“, „nėra ribų“, „užverda kraujas“ ir pan.

Kuo toliau, tuo dažniau salsoje sutinkami efektingi judesiai, akrobatiniai elementai – jų gausą teko išvysti ir mums pateiktame kubietiškojo stiliaus variante (dar gyvuoja kolumbietiškas, Los Andželo, Niujorko, Puerto Riko ir kt.). Be to, kad salsa skirstoma į rūšis pagal charakterį, atlikimo principą ar struktūrą (La Style – su aiškia sistema, Cuban Style – spontaniška, improvizuota, Rueda de Casino – rate, keičiantis partneriais porose ar pan.), ji gali būti šokama po vieną (Solo Latino), grupėmis, bet dažniausiai – poromis.

Štai ko labiausiai ir pritrūko – porinio salsos šokio. Visapusiškas pasitikėjimas tarp partnerių, greita žingsnių kaita ir tiksli technika, idealus sinchronas, staiga besikeičiančios susikabinimų kombinacijos bei kuo įvairesnės geometrinės figūros – būtini kriterijai, kurie, manyčiau, tiesiog privalo vyrauti aukšto lygio ansamblyje.

Ir ne vien principinės ar patriotinės nuostatos verčiama bandau sugretinti – ne tuščiai pasamprotauti, o pasitelkti lyginamąjį metodą: mūsiškė „Žuvėdra“ minėtais aspektais tvirtai nugali.

Apie bendrą choreografiją

Viso koncertinio šou choreografija – eklektiška: be spontaniškos, daugiau improvizuotai ir individualiai atliekamos kubietiškos salsos, gausu džiazinio šokio, efektingų akrobatinių judesių, daug aukštų modernaus baleto mostų bei šuolių. Dar panaudoti breiko, šiuolaikinio šokio, net flamenko elementai, o ritmiški plojimai ir ištrepsėjimai, vaizduojami neįprastai (atrodo, su guminėmis šlepetėmis), sukėlė daugiausia publikos aplodismentų.

Kiek ginčytina pati šokių struktūra, ypač nepriimtini pradžios ir pabaigos sprendimai, kai nevengiama balasto ar klubinės kultūros apraiškų. Neretai be jokios prasmės išbėgama iš scenos ir netrukus vėl įeinama, arba nepagrįstai ir agresyvokai stumdomasi. Išskyrus baltai vilkėjusių atlikėjų duetą bei grupinį keturių porų šokį antrosios dalies viduryje (manau, viso koncerto kulminaciją), kitur pristigo organikos, harmonijos, nors minimalaus bendravimo poroje – apskritai, kažkokios kibirkštėlės, ryškiau sklindančių fluidų, kuriuos norėjosi pajusti ar „pagauti“.

Kai kurių šokių ištęstumas, „tuščios“ vietos bei pasikartojantys dainos posmai su tais pačiais judesių deriniais privertė nuobodžiauti ir mintimis persikelti į kostiumų apžvalgą. Vėl susidarė įspūdis, jog choreografui (bei dizaineriui) nepakako kūrybinio potencialo nors kiek išlyginti balansą tarp vyrų ir moterų pasirodymų. Štai merginų apranga – dažniau buitiška nei sceninė, neryški, todėl susiliejanti su apšvietimu, kitais atributais (pvz., muzikantų instrumentais). Akivaizdu – skirtingas gėlėtų suknučių margumas nesuteikė vienybės ketveriukės šokiui, priešingai, trukdė nors vizualiai „priimti“ apgaulingą dermę. Ypač nestilingai šokėjos pasirodė paskutinėje scenelėje, kur kaip tikros „duenjos“ (iš ispanų – šeimininkės, guvernantės) mojavo šluotkočiais ir šokinėjo aplink vyrus, o pastarieji vėl buvo choreografiškai pagerbti, emociškai pakylėti bei ryškiaspalviais apdarais išskirti (ta prasme juos galima būtų pavadinti „karaliais“).

Kritiškoji proto pusė teigtų, jog matytos choreografinės programos turinys nevisapusiškai atspindėjo kokybines salsos ypatybes, jau nekalbant apie ypatingą meniškumą ar bent kokią (nors atmintyje) išliekamąją vertę. Kita, emocingoji smegenų dalis, paprieštarautų: juk ėjome žiūrėti šou, patirti pramogos malonumą, įsikrauti tam tikro kiekio energijos. Juk jos gavome pakankamai?!.

Rytą vakarą – su tapyba

ita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Visą mėnesį uostamiesčio Meno bibliotekoje veikė klaipėdiečio tapytojo Ryto Jurgelio paveikslų paroda „Rytą vakarą“, kurią dabar galima apžiūrėti Kretingos bažnyčios galerijoje.

Ekspozicijoje – nauji, neįprasti, intriguojantys darbai, kuriuose tokį dažną rytą R.Jurgelio tapyboje netikėtai pakeitė vakaras. „…Nes jame daugiau paslapties, jausmo, daugiau gylio… Nes vakaro aksome kitaip nušvinta formos, ir tamsios drobės prisipildo paslapties…“ – šypsojosi dailininkas.

Pirmas įspūdis žvelgiant į Ryto darbus gali būti apgaulingas: neretai infantilumu pavergiantis vaizdas iš tikrųjų slepia neišmatuojamą minčių ir jausmų gelmę. Jo paveikslų simboliai, ornamentika ir net koloritas išduoda, kad tai tautiškas abstrakcionizmas – savitas, neprisitaikėliškas, nuoširdus, poetiškas ir lietuviškas. Medituodamas ir žongliruodamas kvadrato forma, tarsi su vaikyste žaisdamas „klases“, emocionaliai jungdamas spalvas ir jautrų silueto linijos virpesį, tapytojas savo paveiksluose subtiliai dėlioja mįslingus vaizdus, kurie veda lyg topografiniai dvasios žemėlapiai, sugėrę tautinę atmintį ir asmeninę patirtį.

R.Jurgelio tapybos kolekcijoje nėra nebylių paveikslų. Visi neprakalbinti darbai pasmerkti užtapymui. Be gailesčio. Tai autoriaus begalinio reiklumo sau ir kūrybinės sąžinės bruožas. Ir taip kasdien – rytą – vakarą…

Kelią surado pats

– Kas pastūmėjo į dailę ir kada pradėjote tapyti?

– Tapiau jau studijuodamas. O kas paskatino?.. Nežinau… Močiutė – mezgėja, ten su siūlais žaisdavo, derindavo… Nuvedė tėveliai mokytis groti akordeonu. Bet tai truko trumpai, man nesisekė. O į dailės mokyklą kažkaip pats kelią suradau.

– Koks tuomet buvo įsivaizdavimas apie dailininką?

– Vizualiai gražu. Gražu – barzda, beretė, molbertas…

– Ar tai neišblėso?

– Vis dar gražu.

– Tai profesija esate patenkintas?

– Tarkime. Galvoju, kad esu savo vietoje. Vis dėlto 25-ti metai tapau… Bet jei tektų rinktis iš naujo, gal eičiau mokytis kokiu virėju. Irgi maišai, maišai – ir kažkas gaunasi, jei nuoširdžiai darai. Mėgstu ir, draugai sako, kad moku gaminti valgį. Bet tai – tarp kitko – na, toks pamąstymas, kad gal ir taip galėtų būti.

– Ar sunku būti dailininku?

– Iki šiol buvo sunku, nors norėjosi to visą laiką. Tačiau taip lengva, kaip yra dabar, dar nebuvo. Vis kažko trūko. Vėjaviška, emocionali mano tapysena buvo. Bet maždaug prieš metus, kai plūstelėjo tas tamsus koloritas, mano tapyboje, sakyčiau, atsirado elegancijos. Ji tapo tamsi, elegantiška kaip mirtis. Ir kartu – kaip gimimas, tas spalvos proveržis – man pačiam intriguojanti kažko naujo pradžia.

– Betgi ir anksčiau – tie šviesūs kaip rytas, grakščiai niuansuoti, optimistiniai jūsų tapybos darbai nestokojo kolorito žaismės. Ir kodėl norėjosi žengti šį žingsnį – juodos spalvos link?

– Gal jo ir tetrūko. Neužteko emocijos, stigo kažkokio nervo. Jau ant tų šviesių drobių buvo atsiradę jausmingi piešiniai tiesiai iš

dažų tūbelės. Bet vis tiek ne taip…

Be kita ko, daug domėjausi senaisiais baldais ir lietuvių liaudies tekstile. Juk beveik visi lietuviški drabužiai išausti ant tamsaus dugno. Ten – beprotiškas gylis ir didelis menas, ir tos reikšmės – spalvos, rašto – labai svarbios. Tai irgi prisidėjo prie šitos „vakarinės“ mano tapybos. Joje net atsirado grotažų – pabraižymų ant dar neišdžiūvusio paveikslo paviršiaus.

Veda meilė

– Čia antrasis periodas ar būta tų periodų ir daugiau?

– Prieš kelerius metus mano paveiksluose buvo pasirodęs savotiškas „kvadratizmas“ – na, tokia meditacija… Bet ten irgi būdavo kažkokios konkrečios spalvos dominantė – kaip emocinis pabrėžtumas, kad paveiksle atsirastų tam tikro virpesio. O dabar štai jau kiti dalykai, labai daug kalbėjimo… Iš esmės niekas gi nepasikeitė, kūrybiniai-tapybiniai ginklai – tie patys, tik viskas kažkaip pagilėjo, patamsėjo, manau, gerąja prasme. Atsirado visai kitas pokalbis.

– Koks čia juodos spalvos vaidmuo?

– Ji nėra juoda. Grynos juodos aš išvis nenaudoju. Tai umbra – žemės spalva, labai gili, kone permatoma ruda. Ji neturi tragizmo, gal tik mažumėlę dramatiška ir su ja, kaip matote, galima žaisti optinius žaidimus – paveiksle sukurti kelis planus, viena iškelti į paviršių, kita nustumti toliau… To ir siekiu – kad išlįstų kas reikalinga, ką ir noriu pasakyti.

– Būtent?..

– Tai yra mano tiesa, mano jausmai, mano gyvenimas dabar. Tapyboje tai nugula su įvairiausiomis potekstėmis, metaforomis, simboliais. Pavyzdžiui, paveiksle „Mudu“ – lyg ir dviejų žmonių pokalbis, bet tai gali būti kontaktas, pasikalbėjimas maža su kuo. „Kelias“ – ilgas buvo kelias, kol patenkintas tuo paveikslu likau; išniro tos figūros, paskui dingo ir vėl sušmėžavo… „Vienas rytas“ – kiek pamenu, buvo ruduo… „Puota baigėsi“ – gali baigtis ir akimirkos, ir dienos, ir gyvenimo puota… Nutapiau diptiką, nes siužetas viename paveiksle neišsiteko. Triptikas „Viltis“ atsirado ne iš karto: iš pradžių nutapiau vieną paveikslą, po kelių mėnesių – kitą, dar po kelių – trečią… Visi šios parodos darbai – nauji, pastarųjų metų, iki šiol dar niekur nerodyti.

– Kas inspiravo jų vaizdus? Apskritai, kas jus įkvepia?

– Man didelis postūmis – jausmai, iš kurių svarbiausias – meilė. Nesvarbu, ką mylėti – gyvenimą, dangų, žmogų… Meilė veda.

Su rūpintojėlio veidu

– Visada jūsų tapyboje buvo pilna saugaus jaukumo ir žaismės. Niekuomet ji nebuvo akademiškai santūri ar nuobodi. Joje visuomet kažkas yra gyvo – svajingi žmogeliukai, šviečiančios figūros, žydinčios gėlės… Iš kur tiek šilto jausmo? Gal jūsų gyvenimas toks gražus?

– Visoks. Kaip ir visiems, būna visko. Viduje kunkuliuoja, bet negatyvių dalykų į paveikslus neįleidžiu. Pozityvi energija ir gyvenime, ir kūryboje, matyt, nugali.

– Kaip tas žmogutis, kuris yra bene kiekviename paveiksle?

– Kiekviename. Yra gana elegantiškas personažas, kuris ten visąlaik gyvena. Pažįstamas toks… Jis nebūtinai ryškus, bet su lietuviško rūpintojėlio veidu. Ne tiek liūdnas, kiek santūrus, susimąstęs…

– Kartais net graudžiai naivus?..

– Tikrai, esama to. Specialiai šito siekiu. Kad nebūtų kažkokio mandražo. Mano santykis – paprastas, lietuviškas.

– Visuomet tapote aliejiniais dažais?

– Tik jais ir tik ant drobės. Akrilas man atrodo svetimkūnis – nei kvapo, nei dažų tąsumo, be gyvybės. Aliejinių dažų kvapas turi jausmo, o kai susimaišo su pypkės tabako dūmu, – tiesiog kosmosas!..

– Kasdien tapote?

– Neišvengiamai. Net jei ir nelabai norisi, spiriu sau į užpakalį ir dirbu, neleidžiu sau aptingti. Žinoma, būna atokvėpių. Natūralu. Tarkime, pakabinau parodą, ir atsirado savotiška tuštuma. Bet praeina kelios dienos, ir aš vėl tapau. Kai pradedu, atsiranda ir idėjų, ir minčių. Būna, tris paras neišeinu iš namų. O jei išeinu, tai į gamtą, prie jūros, kad vėjai prapūstų galvą.

Negalima dergti amžinybės

– Ar greitai, legvai į gyvenimą ateina jūsų paveikslai?

– Visaip būna. Čia gi ne sportas. Nutapau, bet ilgai nenuimu nuo molberto – prieinu, kažką pridedu. Po jais dar yra paslėptų, užtapytų – po du, tris… Ir dabar žinau, kas pradings po šios parodos. Studijoje visai kitaip tie darbai atrodo. O čia pasižiūrėjau tarsi iš šalies ir matau, ką teks užtapyti.

– Betgi gaila! Geriau atiduotumėte žmonėms, savo kūrybos gerbėjams…

– Jeigu man nepatinka, kaip aš kitam duosiu?! Vis dėlto tame paveiksle esama tam tikros energetikos. Neturi likti abejotinų dalykų. Mene viskas turi būti kokybiška. Kaip viena rusų aktorė pasakė, negalima dergti amžinybės. Nevalia po savęs palikti kažkokių pusfabrikačių. Be to, matau, kad tas darbas morališkai jau atgyveno. Man netinka tas lietuviškas „ai, bus gerai“. Ir su savo mokiniais esu toks.

– Teko užsiimti kažkuo dar, be tapybos?

– Kai baigiau mokslus, dirbau Šiaulių kino teatre, vėliau dar keliose įstaigose dailininku. Pažįstu ir pedagoginio darbo skonį – mokykloje vaikus mokiau piešti. Dabar jau aštunti metai tuo užsiimu savo studijoje namie – įvairaus amžiaus jaunimas ateina pas mane pasimokyti piešimo, kompozicijos, spalvininkystės pagrindų, padedu jiems pasiruošti studijoms aukštosiose vaizduojamojo meno mokyklose Lietuvoje ir užsienyje. Gal dvi dešimtys mano buvusių mokinių jau baigė meno mokslus ir dar studijuoja architektūrą, fotografiją, tapybą, keramiką, medijų ir videomeną Vilniaus dailės akademijoje, dizainą – mūsų šalyje ir JAV, dailės pedagogiką – Vokietijoje.

– Privačios pamokos padeda pragyventi? Turbūt vien iš tapybos būtų sunku?

– Nesiskundžiu. Tai, ką veikiu, nėra nuostolinga. Yra žmonių, kurie mano paveikslus perka jau ne pirmi metai. Būna, kad ir padovanoju arba atiduodu už simbolinę kainą, nes matau, kad į to žmogaus namus tas paveikslas atneš daug džiaugsmo. Bet esu ir nepardavęs, nors ir labai norėjo, siūlė nemažus pinigus.

– Kodėl nepardavėte?

– Tas žmogus nepatiko. Man ne vis tiek, pas ką tie paveikslai nukeliaus. Be to, turiu darbų, kurių niekam neparduočiau, už jokius pinigus neatiduočiau. Vadinamųjų etapinių. Kiekvienas dailininkas tokių turi. Vis dėlto tuose paveiksluose – mano gyvenimas. Negaliu jo patikėti bet kam.

Rytas Jurgelis

Gimė 1961 m. Šiauliuose.

1980–1985 m. studijavo dailės pedagogiką dabartiniame Šiaulių universitete.

Parodose dalyvauja nuo

1986 m.

Surengė 16 autorinių tapybos parodų Lietuvoje, Latvijoje, Švedijoje, Danijoje.

Dalyvavo daugiau nei 40 grupinių projektų.

Jo kūrinių įsigiję privatūs kolekcininkai JAV, Australijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje.

Nuo 1995 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

2006 m. jam suteiktas Lietuvos kūrėjo statusas.

2002 m. įkūrė privačią meno pažinimo studiją, kurioje suaugusiuosius moko dailės, vaikus ruošia meno studijoms.

KINE – „ATSISVEIKINIMAS“

Naujas lietuviškas režisieriaus Tomo Donelos pilno metražo vaidybinis kino filmas „Atsisveikinimas“ (Laimingo žmogaus istorija), brandintas daugiau nei du dešimtmečius, pagaliau šiemet kovo 16-ąją išvydo ekraną – buvo pristatytas vilniečiams, nuo balandžio 21-osios bus rodomas sostinėje, o balandžio 23-iąją pasieks ir kitus Lietuvos kino teatrus. „Atsisveikinime“ pagrindinį vaidmenį sukūrė vilnietis aktorius Dainius Kazlauskas, taip pat nusifilmavo ir dabartinis kultūros ministras Remigijus Vilkaitis, šmėkščioja uostamiesčio vaizdai, mat nemažai buvo filmuojama Klaipėdos mieste ir uoste. Iš klaipėdiečių aktorių vienintelį Rytį Gustaitį bus galima išvysti naujajame filme.

VAIDINO ŽEMDIRBIAMS

Į kovo 4–22 dienomis vykusį tradicinį Rokiškio teatrų festivalį suvažiavę šalies teatrai parodė 20 naujausių spektaklių suaugusiesiems ir vaikams. Rokiškio kultūros centre surengtame XXVI Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ kovo 5-ąją Klaipėdos dramos teatras vaidino Ivano Turgenevo „Įnamį“, pernai režisuotą Arvydo Lebeliūno. Festivalio numylėtiniai klaipėdiečiai šiemet niekuo nenustebino. XXVI festivalio laurus nuskynė Anželikos Cholinos šokio teatras, rokiškėnams parodęs spektaklį „Vyrai ir moterys“, o publikos prizą išsivežė Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, žiūrovų įvertintas už Žano Puare komediją „Beprotiškas savaitgalis“.

LEIPCIGE IR VILNIUJE

Rašytojas Gintaras Grajauskas kovo 18–21 dienomis viešėjo Leipcigo knygų mugėje. Ten klaipėdietis dalyvavo „European borderlands“ („Poezijos kalbos kraštovaizdžiai“) skaitymuose su poetais T.Dabrowski’iu (Lenkija), J.Wagneriu (Vokietija), V.Hapejeva (Baltarusija) ir E.Ališanka (Lietuva). Mat vokiečiai pernai išleido keliakalbę antologiją „European Borderlands“, jos autoriai ją ir pristatė Leipcigo knygų mugėje. Kitas G.Grajausko kūrybos pristatymas laukia balandžio 6-ąją Vilniaus menų spaustuvėje, kur Šilutės kamerinis dramos teatras parodys jo pjesę „Brunonas ir barbarai“, autoriui pernai pelniusią „Versmės“ konkurso laureato vardą. Spektaklį režisavo Linas Mikuta.

FOTOPARODOJE VOKIETIJOJE

Kovo 3-iąją Šverine (Mekleburgo – Priešakinės Pomeranijos žemė Vokietijoje) atidaryta klaipėdiečio Remigijaus Treigio ir estės Ly Lestberg fotografijų paroda „Žvilgsnis iš šalies“, veiksianti iki balandžio 25-osios. Joje abiejų menininkų eksponuojami darbai sukurti tarptautinėje menininkų rezidencijoje „Klee“. Abu fotografai praėjusių metų pabaigoje stažavosi Šverino menininkų namuose ir fotografavo iki tol jiems nepažįstamą miestą. Fotografijų objektas – ne gamtovaizdžio paviršinio grožio atvaizdai, o atviras ir kritiškas požiūris į iki tol jiems visai nepažįstamą miestą – jo senėjimo ir emigracijos problemas bei istorinio atminimo išsaugojimo pastangas.

Europa – Klaipėdoje, Klaipėda – Europoje

Baigiantis kalendorinei žiemai į uostamiesčio Dailės parodų rūmus jau trečią kartą atkeliavo grandiozinė vizualinio meno bienalė „Jaunieji Europos kūrėjai“ (vasario 19 – kovo 29 d.). Visas parodines ir ne itin erdves okupavo aštuonių šalių menininkai.

Gytis Skudžinskas

Nėra vientisos vizijos

Žanrų ir meninių strategijų įvairovė iškelia praktiškai neįmanomą uždavinį norint nuosekliai apibendrintai apžvelgti šią parodą. Todėl apsiribosiu tik keliomis fragmentiškomis ir subjektyviomis pastabomis.

Pirmiausia, įžengus į parodų rūmus, nevalingai apninka atoslūgio ir jo sąlygoto potvynio metafora. Pristatoma 80 menininkų kūryba perpildo parodines erdves ir įsiterpia į visas įmanomas salių nišas. O demonstruojami kūriniai aprėpia tokią stilistikų ir problemų amplitudę, kad tikrai sunku būtų papriekaištauti dėl kurio nors žanro diskriminacijos.

Ir tas įvairialypiškumas sukelia labai dviprasmiškas nuojautas. Viena, tikrai smagu šiaip pasivaikščioti ir pasidairyti, pasižiūrėti, kokia meninė kūryba šiuo metu gali būti priimtina ir įdomi tūlam europiečiui; keliaujant per sales, ant kurių sienų sužymėtos dalyvaujančios valstybės, simuliuoti bendrumo ir tų šalių meno pažinimo jausmą. Ir apskritai įvairovė, ir gausa yra gana pozityvu. Tačiau jei parodoje norėtume bent kiek aiškiau suformuluoti vienos ar kitos šalies meninio mentaliteto paveikslą, sunkiai tai pavyktų. Nes net patys šalių kuratoriai, kaip paaiškėjo iš katalogo tekstų, neturi vientisos vizijos, kaip ši paroda turėtų atrodyti. O kuratorių, kaip ir šalių, net aštuonetas, vieno generalinio nėra.

Niveliuoja vienas kitą

Visi kuratoriai sutaria, kad ši pa-roda gera proga parodyti jaunus menininkus už šalies ribų. Tačiau kiti pasiūlytų menininkų atrankos kriterijai apsiriboja universaliomis ir labai daugiaprasmėmis kategorijomis.

Šiuo atveju sėkmingiausią sprendimą priėmė Slovakija, pristatydama tik tapybos ir iš jos išplaukiančių žanrų kolekciją. Ir austras Stefanas Wirnspergeris, kurio darbo „Lyties linija“ specifiškumas nulemia, kad jis pasklinda visame parodos prote ir persekioja suvokėją nepaisydamas ekspozicinės logikos.

Kitų šalių autorių rinktinės multidiscipliniškos tiek žanrų, tiek problemų atžvilgiu, ir kadangi visi darbai maždaug atitinka vidutines šiandien kuriamo Europoje meno tendencijas, konkuruoja tarpusavyje, taip niveliuodami vienas kito pranešimą.

Galbūt šią problemą galima spręsti darbus eksponuojant ne pagal atstovaujamą valstybę, bet pagal žanrą ar problemą. Juk vis dėlto jau esame viename Europos katile, o tas išskirstymas autonomijomis naudingas tik meninei buhalterijai, bet tikrai ne menui ir menininkams.

Bet eksponavimą ir atranką palieku parodos organizatoriams bei kuratoriams ir bandau apčiuopti, kas šiuo metu rūpi jaunam menininkui.

Imituoja socialines problemas

Akivaizdžiausias faktas, kad jaunas menininkas – tai tik amžiaus kategorija, nes itin platus problemų laukas ir šioje parodoje turi dvi labai aiškias dominantes, vyraujančias visame šiuolaikiniame mene. Ko gero, ir nemačius paro-

dos nesunku būtų atspėti, kad tarp aktualiausių temų ryškiai vyrauja socialinė problematika (plačiausia prasme) ir istorijos analizė bei perfrazavimai.

Socialumas mene visais laikais užėmė neabejotinai svarbiausią vietą. Juk menininkas yra būtent to laiko produktas. Tačiau šioje parodoje taip pat akivaizdu, jog neretai jaunas menininkas socialinę problematiką pasirenka kaip garantuotą raktą į susikalbėjimą su auditorija, o gal ir į sėkmę.

Ne vienas autorius „Jaunųjų Europos kūrėjų“ bienalėje tiesiog imituoja socialines problemas, jų reportažą, pasirinkdamas vienokią ar kitokią šiuolaikiniame mene priimtiną formą. Bet tokie kūriniai neužmezga dialogo su žiūrovu. Jie greičiau iššaukia mintis apie šiandienę meninę perprodukciją.

Kutena suvokėjo nuostatas

O ne tokie deklaratyvūs ir keliapakopiai kūriniai ne tik reikalauja žiūrovo pastangų, bet ir ilgesniam laikui lieka pastarojo atmintyje.

Visų pirma čia reikėtų paminėti jau minėtą austrą S.Wirnspergerį. Jo projektas „Lyties linija“ pasklinda visuose Dailės parodų rūmuose, atrodo, tiesiogiai neveikia suvokėjo, bet priverčia permąstyti ne tiek lyties skirtybes, kiek lyties nulemtas gyvenimo sąlygas bei galimybes. Aiškiai artikuliuota idėja, pasirinkta forma ir atvirumas interpretacijoms daro šį kūrinį vienu iš stipriausių šiųmetėje bienalėje.

Visiškai kitokie, bet taip pat daugiaplaniai vengrų Tamaso Budha’os ir Andraso Tabori’o bei ispano Jose Manuelio Alorda’os darbai. Pastarieji kūrėjai, pasirinkę šiandienai itin aktualią ekologijos temą, taip pat netiesiogiai, ne itin įmantria forma sugeba ilgam įlįsti į suvokėjo pasąmonę.

Dar ne vienas darbas taip pat subtiliai ir su specifiniu autoriaus braižu kutena suvokėjo savimonės, pilietiškumo, apsisprendimo ar abejingumo nuostatas.

Tačiau ne mažiau parodoje ir taip mėgstamo deklaratyvumo ar net demagogijos. Kaip linksmą ir sėkmingą tokios strategijos produktą galiu išskirti nebent italo Gianfranco Pulitano darbą „Šiuolaikiniai ženklai“.

Dėmesio lauke – meno istorija

Antra parodos dominantė – istorijos perfrazavimas ir analizė. Čia jau aptiktume aiškesnį skirtumą tarp jauno menininko ir pasaulyje žinomų menininkų strategijų.

Jei menininkai renkasi istorines temas, jos neretai susietos su bendrine istorija. O jaunųjų menininkų dėmesio lauke dažniausiai – meno istorija. Ir tai savaime suprantama. Neretai net akademinėse recenzijose pabrėžiama, kad pirmiausia jaunam menininkui svarbu perprasti ir įsisavinti autoritetus. Kaip antai Vilniaus dailės akademijos skulptūros specialybės magistro darbas su užrašu „Aš supakavau Christo“.

Kitas aspektas, kad šios grupės kūriniai pasižymi sąmoju, efektingumu, bet retai išplėtoja nuoseklų konceptualų turinį.

Žinoma, tokioje parodoje, kaip loterijoje, pastebėtas ar geriausiojo vardo nusipelnęs kūrėjas gali kisti priklausomai nuo begalės veiksnių. O ir puikių kūrinių, kurie lieka nepaminėti, apstu.

Kaip lygus su lygiais

Dar kelios pastabos apie lietuvišką ekspozicijos dalį.

Iš šiemetinių dalyvių vienintelis Edvardas Šeputis gali grumtis kaip lygus su lygiais su kitais Europos kūrėjais. Nors ir silpnokas Edvardo konceptas kataloge, bet skulptūros forma, medžiagos ir pavadinimas išskleidžia plačias interpretavimo ir, svarbiausia, klasifikavimo šiandienos mene galimybes. Neprastai atrodo ir Bumblių šeimyninis tandemas. Bet čia vienaip ar kitaip lieka begalė neatsakytų klausimų. Na, pavyzdžiui, jei Neringa ar Mindaugas prie savo fotografijų serijų pridėtų dar po vieną ar išimtų po vieną fotografiją, kas nors nuo to pasikeistų? Kiti klausimai būtų sudėtingesni, bet kažkada pajuokavau, kad jie galėtų savo meninius ieškojimus apnarplioti meno istorijos konceptais, kartais tai atrodo kaip sąmoningas jų ėjimas.

Tapytojai ir fotografai šįkart atrodo gana vidutiniškai, nors individualiai dalyvaujantys autoriai pasirodo daug stipriau.

Tiesa, lietuviškos dalies kuratorė Goda Giedraitytė teigė, jog pastarųjų autorių kūryboje stipri nacionalinio konteksto įtaka, bet menininkai turėtų suprasti, kad tarptautiniu mastu mūsų lokalinis kontekstas dažnai lieka nebylus, jei tai nesusiję su bendrinėmis vertybėmis, stipriai individualizuota tradicine raiška ar istoriniais politiniais lūžiais. Pajuokaučiau, bepigu prancūzams ar italams, kurių nacionaliniai kontekstai yra tapę Europos kontekstais. Bet tai ne juokeliai, o duotybė ir esatis.

Tapytojas A.Taurinskas: atgal į ateitį

Iki penktadienio uostamiesčio Rūtų galerijoje veikia Algirdo Taurinsko tapybos paroda, kurioje autorius pristato naujausius paveikslus – visos nemažo formato 14 drobių nutapytos pačioje 2010-ųjų pradžioje.

Kristina Jokubavičienė

Su įkvėpimo aura

Nors menas ne olimpiada, toks produktyvumas ir darbų kokybė byloja apie puikią profesinę formą ir dvasios ramybę.

Kiekvienas, iš tikro ne toks jau retas (per pastaruosius trejus metus – trys parodos) susitikimas su A.Taurinsko tapyba yra jaudinantis konkrečios kūrėjo kelio atkarpos atsivėrimas. Šiuokart 14 drobių skleidė geros tapybos ir įkvėpimo aurą – tai leidžia tikėtis, kad ne tik metų pradžia dailininkui bus sėkminga.

Pastaraisiais metais parodose matėme įvairių žanrų A.Taurinsko paveikslus: peizažus, portretus, natiurmortus. Peizažas – gamtos ar miesto – įprastas jo kūryboje, kaip ir portretai. Gal labiausiai stebino gėlių natiurmortų tarpsnis, nulemtas matyt ne tiek susižavėjimo šiuo žanru, kiek nuo paties menininko nepriklausančių aplinkybių.

Permąsto pamėgtus motyvus

Šiais metais A.Taurinskas tapo peizažus ir netikėtai grįžta prie savo kūrybos pradinių pozicijų. Tai išties įdomus posūkis, atsigręžimas į jau prieš keturis dešimtmečius jo kūryboje neabejotinais favoritais buvusius motyvus – pajūrį, pievų, miškų, miestų vaizdus.

Ir jei iš pirmo žvilgsnio motyvų traktavimas gali pasirodyti lyg ir matytas, vis dėlto tai nėra pasikartojimas. Visi peizažai, net keli senamiesčio vaizdai, ryškiausiai prikeliantys atmintyje aštuntojo dešimtmečio A.Taurinsko paveikslus, yra brandaus menininko parafrazės savosios kūrybos temomis, pokalbis su pačiu savimi apie spalvų, potėpių, nuotaikų, emocijų dermes ir disonansus.

Paveikslai pasižymi metų metais puoselėta tapybos kultūra ir dideliu amato išmanymu, juose akivaizdus tęstinumas to, kas paprastai vadinama ekspresyviai romantiškos lietuvių XX a. tapybos tradicija.

Suasmenino kasdienybę

Šis parodos aspektas priminė 1973 metais Vilniuje vykusią legendinę penkių jaunų dailininkų – A.Taurinsko, Algimanto Kuro, Kosto Dereškevičiaus, Arvydo Šaltenio ir Algimanto Švėgždos (1941–1996) parodą, kuri tuomet sulaukė ne tik išskirtinio visuomenės ir kolegų dėmesio, bet ir partinių organų susirūpinimo.

Ji buvo priimta kaip jaunos, romantiškai orientuotos tapytojų kartos deklaracija apie raiškos laisvę. Kartais toji paroda laikoma lietuvių tapybos atsinaujinimo atskaitos tašku.

2003-iasiais tų pačių tapytojų (tik, gaila, be A.Taurinsko) aštuntojo dešimtmečio pradžios darbai buvo eksponuoti parodoje „Po trisdešimties metų“ Vilniaus „Maldžio“ galerijoje. Pasak Ritos Mikučionytės „tai labai šiuolaikiška, iki šiol aktuali tapyba, nes kasdienės aplinkos situacijos ir daiktai universaliai kaupia ir perteikia emocijas, o ekspresionizmas, nors „sendamas” ir keičiasi, bet, matome, nemiršta“.

Kasdienybės suasmeninimas A.Taurinsko kartos tapytojų darbuose skleidėsi skirtingai. Paties A.Taurinsko paveiksluose jis pilniausiai pasireiškė per gamtos vaizdus ir kiekviename peizaže įspaustus žmogaus buvimo ženklus.

A.Taurinsko drobėse dosniai pažeriama turtingų, gilių, sodrių tonų spalvinių dermių, negailima vibruojančių faktūrų, virtuoziškai perteikiami erdvės ir šviesos žaismo kupini vaizdai. Ilgą, lankstų, energingą potėpį keičia trumpi teptuko brūkštelėjimai, pabrėžiantys vaizdo fragmentiškumą.

Tarsi vienu sykiu

Tačiau šioje spontaniškoje ir lyrizmo nestokojančioje kūryboje vis dėlto juntamas stiprus racionalusis pradas, pasireiškiantis tvirta ir meistriška kompozicine struktūra.

Greta aiškios frizinės trijų dalių (žemė, namai, dangus) kompozicijos dažnesnis dinamiškų įstrižainių principas, kurios, brėžiamos iš dešinės į kairę ir į gylį, sustiprina ekspresiją. Šių linijų susikirtimuose atsiranda nedideli dangaus plotai, tampantys stipriais erdvės proveržiais. Kaip pušys pajūryje, taip ir senamiesčio namai krypsta, linksta į visas puses, yra įsukti į nepavargstantį perpetuum mobile.

Todėl ir konkretūs metų laikai gamtos ar miesto vaizduose yra visiškai nesvarbūs. A.Taurinsko peizažuose vienu metu gali rasti ir rudenį, ir pavasarį, ir vasarą – dinamišką, besimainančią, vešlią natūrą, pamatytą tarsi vienu sykiu, greitu, visaapimančiu menininko žvilgsniu.

A.Taurinsko paveikslai visada pavergia atpažįstamų ir apibendrintų tikrovės vaizdų emocionalumu bei neslepiamu tapybos grožio deklaravimu, patvirtinančiu, kad tapyba iš tikro pirmiausia yra menas akims…

Fotografijos metraštyje – Lietuvos veidas

Visai neseniai išleistas naujas fotomenininkų metraštis išsiskiria iš kitų „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“ leidinių nuo pat pirmo žvilgsnio. Masyvus, didelės apimties albumas juodu medžiaginiu viršeliu vien savo forma byloja apie solidų šventiškumą.

Kristina Kučinskaitė

Ir iš tiesų, šiemet metraštis buvo sudaromas remiantis pagrindine 2009-ųjų tema – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiu. Leidinio išskirtinumą lėmė ir tais pačiais metais minėtas Lietuvos fotomenininkų sąjungos 40-metis.

Identiteto konstravimas

Metraštis „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien’09. Lietuvos tūkstantmečio veidas“ sudarytas remiantis prielaida, kad istorijos tėkmėje Lietuvos vardą aukštino, saugojo ir gynė daugybė žmonių. Žmonių, kurie patys turi veidus ir istorijas. Tad naujausiame leidinyje daugiau nei 300 puslapių mėginta sutalpinti iškiliausių šalies identitetą formavusių žmonių portretus.

Kaip pastebėjo metraščio sudarytojas fotomenininkas Algimanto Aleksandravičius, „yra žmonių, kurie neatsiejami nuo mūsų istorijos. Visi jie turi veidus ir vardus“. Metraštyje pristatomos iškiliausios asmenybės, kurias galima vadinti savosios srities legendomis, kai kurios, pavyzdžiui, semiotikas Algirdas Julius Greimas – nuskambėjusios per visą pasaulį.

Daugiau menininkų

Leidinyje portretų „galeriją“ papildė epizodai iš lietuvių gyvenimo skirtingais laikotarpiais. Puslapiuose rasta vietos ir Sibirui, ir partizanams, ir žymių svečių vizitams, ir turgums bei mokslo pasiekimų parodoms, ir t.t…

Legendinės asmenybės pristatomos pagal aiškiai jaučiamą vidinę leidinio struktūrą, kuri jas grupuoja pagal veiklos sritį. Kai kurios fotografijos užpildo visą puslapį, kai kurios pateiktos mini formatu. Sudarytojas aiškino, kad formato variacijos grįstos ne asmenybės statuso skirtumais, bet įvairovės siekiu, maketo subtilumais. Galima pastebėti vieną bendrą ypatybę – vyrauja menininkai, politikų, diplomatų kur kas mažiau. A.Aleksandravičius nemano, kad tai galėtų stebinti, tiesiog per visą Lietuvos egzistavimo laikotarpį žymių politikų „išaugo“ kur kas mažiau nei žymių menininkų.

„Tik tenka apgailestauti, kad fotografija yra viena iš jaunesnių meno šakų ir jos atmintis nesiekia valstybės lopšio laikų. Šią spragą, manau, profesionaliai užpildė istoriko profesoriaus Alfredo Bumblausko įžanginis tekstas – tai, kas negalėjo būti nufotografuota, yra aprašyta“, –pridūrė metraščio sudarytojas, vildamasis, kad detalaus A.Bumblausko teksto bei fotografijos derme pavyko nuštrichuoti Lietuvos veidą.

Istorija ir ateitis

„Lietuvos tūkstantmečio veidas“ sudarytas iš dviejų pagrindinių skyrių – „Laikas ir legendos“ bei „Kitas laikas“. Abu jie neproporcingi vienas kito atžvilgiu – tiek apimtimi, tiek turiniu.

„Laikas ir legendos“ užima didžiąją leidinio dalį. Portreto žanras dera su reportažu. Sudėtos fotografijos yra monochrominės, nepaisant to, ar fotografuota 1950-aisiais, ar 2000-aisiais. Taip ne tik išlaikytas vaizdo vientisumas, bet ir sukurta dokumentiškumo, archyviškumo nuojauta. Tokiame archyve laikas atsitraukia užleisdamas vietą erdvei – t.y. Žemaitė būva šalia Juditos Vaičiūnaitės – abi to paties prasmės konglomerato – Lietuvos dalys, suvienytos monochromo, ir dailių baltų lapų, kuriuos verčia stebėtojas.

„Kitas laikas“ sudėtas vos į kelis didžiulio leidinio lapus. Čia atsiranda spalvų ir meninės raiškos formų įvairovė – montažas, fantastiškas kadro režisavimas.

„Tai yra Lietuvos fotomenininkų metraštis, „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien’09“. Skirsnis „Kitas laikas” ir yra Šiandien. Kadangi leidinyje iš esmės dominuoja portretinio žanro fotografijos, tai ir paskutinėje dalyje tęsiama leidinio tema. Tai ir modernioji fotografija, ir nūdienos aktualijos“, – sakė A.Aleksandravičius apie „Kito laiko“ skyrių.

Vis tiek pastarasis skyrius lieka intriga. Fotografijos – portretinio pobūdžio, tačiau jose ne konkrečios asmenybės, o, regis, neurotiško ir komplikuoto šių dienų gyvenimo apibendrinimas. Simboliškai sunkūs montažai, surežisuoti epizodai, judesio kupini fragmentai – lyg „įamžinti“ paskubomis ar slapčia. Jei šis skyrius stebimas jį lyginant su buvusiu prieš tai, natūraliai kyla klausimas, kokia kita Lietuvos tūkstantmečio diena?..

Kiekvienam – sava vieta

„Lietuvos tūkstantmečio veidas“ į vieną gretą sudėjo garsiausias Lietuvos identiteto bruožus formavusias asmenybes. Bet kartu su jomis – juk ir tūkstančiai paprastų Lietuvos gyventojų.

Metraščio sudarytojas tvirtino, kad puslapiuose sudėtos ne tik asmenybės, save ras kiekvienas lietuvis: „paprastas žmogus vaizduojamas būtent svarbiausiais Lietuvai laikotarpiais. Jis (ir aš) dainų šventėse, Jis (ir aš) mitinguose ir laidotuvių procesijose, atlaiduose, turguose, sotus ir badaujantis, perkantis ir parsiduodantis“.

Replikuodamas į užmarštį, kurią norisi vadinti baisiąja istorijos ironija, A.Aleksandravičius nebuvo pesimistiškas: „Nemanau, kad „baisioji istorijos ironija“ mažu „suvalgo“ Greimą, Koršunovą ar Žemaitę. Jie, kaip ir kiti mūsų pamatiniai tautos akmenys, yra toji Geroji Žinia“.

NAUJA KNYGA

Pavadinimas: „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien’ 09. Lietuvos tūkstantmečio veidas”.

Žanras: metraštis.

Sudarytojas: Algimantas Aleksandravičius.

Leidėjas: Lietuvos fotomenininkų sąjunga.

Leidimo metai: 2009.

Turinys: knygoje, kuriai įžanginį tekstą parašė prof. A.Bumblauskas, – iškiliausių šalies identitetą formavusių žmonių fotoportretai ir fotografijose įamžinti epizodai iš lietuvių gyvenimo svarbiausiais šaliai laikotarpiais.

Iliustracijos: daugiau nei 300 fotografijų pristato per 100 Lietuvos fotografų.

Spaustuvė: „Sapnų sala“.

Tiražas: 1000 egz.

Parduodama: Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriuje (Tomo g. 7).

Kaina: 99 litai.

Paveikslai iš senojo dvaro

Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje šiandien 17.30 val. atidaroma Hugo Šojaus dailės rinkinio paroda „Paveikslai iš senojo dvaro“. Parodoje pristatomi Šilutės muziejuje saugomi dailės kūriniai – 16 paveikslų ir grafikos darbų – iš Hugo Šojaus (Hugo Scheu, 1845–1937) rinkinio, buvusio Šilokarčemos (dab. Šilutė) dvare.

Kaip šeimos relikvijos, dovanos arba interjero puošmenos dailės kūriniai buvo kaupiami dvare nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio. Šiandien tai vienintelis išlikęs rinkinys, atskleidžiantis Mažosios Lietuvos dvaruose buvusių, bet prarastų dailės kūrinių pobūdį, jų meninę ir istorinę vertę.

Eksponuojamas vienas iš nedaugelio išlikusių paties H.Šojaus piešinių, dvarininko, jo žmonos Merės Džeinės ir sūnaus Arnoldo portretai, nutapyti garsių Mažosios Lietuvos dailininkų portretistų, Karaliaučiaus meno akademijos auklėtinių Arvedo Seitzo, Arthuro Peiszo, Friedricho Krauso ir Carlo Bublitzo. M.Schultyso „Kurtinys”, nežinomo dailininko „Du briedžiai laukymėje“ puošė dvaro Medžioklės svetainę. Rinkinyje yra keli reti marinistinės tematikos darbai. Iš jų verta paminėti dailininkų, kurie specializavosi labai populiarioje tarp jūrininkų, laivų statytojų ir savininkų vadinamųjų laivų portretų srityje, paveikslus: J.Bartho „Audra jūroje“, „Barkas „Mary Jane“, Jacobo Peterseno „Barkas Ceres“. Šilutės muziejus gali didžiuotis turėdamas tokį unikalų dailės kūrinių rinkinį, mano P.Domšaičio galerijos direktorė dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė

Karo pabaigoje Šilokarčemos dvaras ir jame buvę turtingi H.Šojaus įkurto pirmojo Klaipėdos krašte muziejaus rinkiniai labai nukentėjo nuo sovietinės armijos.

Martynas Toleikis, kurio pastangomis vertybės buvo išsaugotos nuo visiško sunaikinimo, prisiminimuose rašė: „Didi dalis eksponatų buvo suversta ant grindų ir sumaišyta su šiukšlėmis“.

Nuniokoti, supjaustyti ir sušaudyti aliejiniai paveikslai ir grafikos darbai ilgai nejudinami gulėjo muziejaus fonduose.

Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pradėta rūpintis H.Šojaus dailės rinkiniu.

Šiandien restauruota didesnioji dailės kūrinių dalis. Baigus restauruoti H.Šojaus dvarą, jie grįš į buvusias vietas interjeruose ir kartu su kitais unikaliais eksponatais reprezentuos Mažosios Lietuvos dvaro aplinką.

Per vernisažą Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė pristatys muziejaus parengtą katalogą „Šilkokarčemos dvaro dailės kūrinių rinkinys Šilutės muziejuje“.

„Paveikslai iš senojo dvaro“ P.Domšaičio galerijoje bus eksponuojami iki balandžio vidurio.

„Durų“ inf.

Lemtingas FLUXUS susitikimas „Kultūrpolyje“

Dviejų menininkų – lietuvio ir austro – Klaipėdoje gimęs projektas įkūnijo ne tik idėjų, bet ir jų realizavimo mainus, tapdamas originaliu videokūriniu.

Kovo mėnesį Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) rezidentūroje susitiko du kūrėjai: medijų menininkas iš Austrijos Florianas Gruberis ir lietuvis žurnalistas, kino režisierius, rašytojas Ramūnas Čičelis. Kelių rezidentų gyvenimas „Kultūrpolyje“ vienu metu – ne naujiena, tačiau šis duetas stebina abipusiais idėjų ir jų realizavimo mainais, kurių rezultatas – per mėnesį sukurtas videodarbas „Kelionės laivu dienoraštis“.

Šio dienoraščio vaizdus ir garsus įrašinėjo F.Gruberis, o tekstus sukūrė ir skaitydamas įrašė R.Čičelis. „Dienoraščio sąsajos su FLUXUS – neakivaizdžios: menininkai filmavo ir kūrė garsus bei tekstus, kurie lengvai pagaunami kasdienybėje, atrodo akivaizdūs, tačiau dažniausiai žmonės jų neišreiškia nei vaizdais, nei kalba, net nekreipia į tai dėmesio. Šis darbas – tai raginimas kasdien trumpam sustoti ir suprasti, kaip praleidome šią dieną, kuri juk gali būti paskutinė, todėl yra vertinga“, – komentavo projektą KKKC direktorius menotyrininkas Ignas Kazakevičius.

Lietuviška šio šešių trumpų filmų versija jau parengta, ją bus galima pamatyti balandžio 9-ąją 17.30 val. uostamiesčio „Kultūrpolio“ galerijoje. Videodarbo versiją anglų kalba planuojama pristatyti Austrijoje.

„Durų“ inf.

Mokiniai kuria kaligrafiją

Klaipėdos Martyno Mažvydo pagrindinė mokykla, bendradarbiaudama su Prano Domšaičio galerija, šiemet surengė pirmąjį kaligrafinės miniatiūros konkursą „Klaipėdos etiudai“ ir pakvietė jame dalyvauti 5–12 klasių mokinius.

Kaip pasakojo galerijos direktorė dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė, pirmajame konkurse jaunimas dalyvavo kol kas nedrąsiai: pateiktos 48 kaligrafinės kompozicijos iš penkių miesto ugdymo įstaigų: Klaipėdos jaunimo centro, Vytauto Didžiojo gimnazijos, Martyno Mažvydo pagrindinės mokyklos, Vydūno vidurinės mokyklos, „Aitvaro“ gimnazijos, devyniems dalyviams įteikti diplomai. Tačiau organizatoriai tikisi, kad kaligrafinės miniatiūros konkursas įsibėgės ir bus populiarus – net jei jo dalyviai ateityje ir netaps tikrais kaligrafais, tai meilę rašto menui išsaugos.

Simboliška, kad konkursui pateikti mokinių darbai eksponuojami P.Domšaičio galerijoje, retrospektyvinės Algio Kliševičiaus (1950–2008) kūrybos parodos, skirtos 60-osioms dailininko gimimo metinėms, salėje – juk šio kūrėjo kaligrafijos kūriniai ir aktyvi veikla populiarinant kaligrafiją tarp profesionalų ir dailės mėgėjų pelnė mūsų miestui „kaligrafijos sostinės“ vardą. Abi parodos – kaligrafijos meistro ir mokinukų pirmųjų rašto meno bandymų – veikia iki kovo 28-osios.

„Durų“ inf.

MENO LEIDINYS Nr. 3 (177)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Klaipėdos teatrai gastroliavo sostinėje

Kovas uostamiesčio teatrams buvo derlingas gastrolėmis sostinėje. Po du spektaklius Vilniuje parodė Klaipėdos muzikinis teatras ir neseniai į Laisvąjį teatrą Klaipėdoje susibūrę jaunieji teatralai.

Kovo 15-ąją Nacionalinio dramos teatro mažojoje salėje Klaipėdos muzikinio teatro solistas Virginijus Pupšys su šokėjais pristatė trumpų muzikinių istorijų spektaklį „Alsuoti“ (režisierius Arvydas Lebeliūnas). Berods 150 vietų salė buvo pilna, plojo, džiaugėsi artistai.

Kovo 16 ir 17 dienomis. Vilniaus žiūrovams buvo pristatyta dar viena Klaipėdos muzikinio teatro premjera – Raimondo Paulo miuziklas „Sesuo Kerė“. Spektaklis parodytas Ūkio banko teatro arenoje, talpinančioje per 700 žiūrovų. Jų gausa savo spektaklyje klaipėdiečiai negalėjo pasigirti. Patenkinti bent tuo, kad „Seserį Kerę“ atėjo pažiūrėti ne vienas šalies aukštosios valdžios atstovas.

Laisvasis teatras tokių didelių užmojų neturėjo. Jam užteko Vilniaus menų spaustuvės Kišeninės ir ne ką didesnės Juodosios salikių. Pastarojoje kovo 7-ąją uostamiesčio Laisvasis teatras parodė Nikolajaus Gogolio „Pamišėlio užrašus“ – jauno režisieriaus Tomo Jašinsko spektaklyje vaidina jo mokytojas, Klaipėdos universiteto dėstytojas, taip pat režisierius Nerijus Gedminas. Šis monospektaklis per du sezonus jau spėjo pabuvoti tarptautiniuose festivaliuose Makedonijoje ir Maskvoje. Dabar Vilniaus menų spaustuvės publika jį galėjo palyginti su teatro „Utopia“ ir režisieriaus Vainiaus Sodeikos N.Gogolio „Pamišėlio užrašų“ scenine interpretacija.

Spalio 10-ąją Menų spaustuvėje šiuosyk N.Gedmino režisuotame monospektaklyje „Sudie, derintojau“ pagal Vadimo Levanovo pjesę šiuolaikinės Lolitos istoriją jaunimui pasakojo Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos abiturientė ir Laisvojo teatro aktorė Augustė Pociūtė.