LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

Olštynas

Juozas Šikšnelis

Kelias į Europą eina per Lenkiją. Atsiprašau, į Europos dienos šventę Olštyne, nes kelių į Europą kiek širdis geidžia – oru, geležinkeliu, plentu, jūra, su žalia korta, su antrankiais bei kauke ant veido, su biznio klasės bilietu, su zuikio ar vilko bilietu, Audi A8 salone ar prišiukšlintoje galvijų mėšlu trenkiančioje fūroje. Ir visi jie į Europą!

Neturėjau tokio plataus pasirinkimo, be to, nesiveržiau truks plyš į Europą. Man Europa nėra nei tikslas, nei priemonė, kaip dainuoja mėgstama, bet pradedanti įkyrėti rusų grupė Bi 2. Man Europa – neišvengiamybė, kuria spekuliuoti ar kalti iš jos kapitalo nesirengiu.

Keliauju į Olštyną, miestą, visai neseniai buvusį žemėlapyje kitu pavadinimu ir kitoje istorinėje erdvėje su kitais gyventojais, būtina pridėti dėl tikslumo. Keliauju patogiai, apynauju automobiliu, užtenka vietos kojoms ir minčiai, o bendrakeleiviai, mandagiai palaikydami pokalbį, užpildo geografinių, istorinių ir kitokių žinių baltąsias dėmes.

Keliai Lenkijoje prasti, užtat pakelės kur kas tvarkingesnės nei Lietuvoje. Keičiasi miestelių ir kaimelių pavadinimai, parduotuvių iškabos, tik du ar trys ant cementinių laiptų sėdintys tipai asfalto spalvos veidais lydi mus nuo Lietuvos. Sustačius juos į vieną gretą turėtume diviziją. Maras slenka paskui mus. Asfalto spalvos veidų armija, dislokuota nuo Klaipėdos iki Olštyno, jų sargybos postai, didesnės ar mažesnės parduotuvės, kur prekiaujama ugniniu vandeniu.

Dar viena Europos bendrijos bendrybė.

Kaip ir nedrausmingi vairuotojai, aiman, tik Lenkijoje jie kur kas mandagesni.

Lenkijoje nėra neveikiančių bažnyčių ir Lenkijoje sekmadienį niekas nedirba. Du teiginiai, kurie neapvertė mano tikėjimo akmens, nesukėlė katarsio, nes abu pasirodė esą neteisingi. Apgriuvusių, paverstų kažkieno kito, ne Dievo namais, bažnyčių, neteko matyti, užtat su didelėmis, aprūdijusiomis spynomis ant durų taikėsi, o sekmadienį nuo pat ryto laukuose tai vienur, tai kitur plušo traktorininkai – buvo pati šienapjūtės pradžia su palankiais jai orais. Toli nenubėgant: pačioje senamiesčio širdyje įsikūrusios evangelikų bažnyčios prieangyje stovėjo vidutinio amžiaus stotingas kunigas, tarsi kviesdamas užeiti vidun plūstančius pro šalį miestelėnus, nusiteikusius švęsti Europos dieną. Nuo jo žmona pabėgo, lyg tarp kitko pranešė bičiulis Kazikas, ne tik kaip nuo vyro, bet ir nuo tikėjimo, perėjo į judaizmą. Išties, pažvelgiau atidžiai į kunigą ir jo akyse neįžiūrėjau tikėjimo, tik begalinę neviltį, o gal tuštumą tokią pat, kokia alsavo už jo nugaros erdvi bažnyčia.

Gotikinė katedra, menanti XIV amžių, mus pasitiko rimtimi ir tiršta tikėjimo paslaptimi. Kukliai apsirengusi, asketiško, taisyklingų bruožų veido moteris skuduru valė nuo šimtmečių dulkių įjuodusius paauksuotus šventųjų paveikslų rėmus bei tikinčiųjų nučiupinėtus klauptus. Šoninėje navoje prie nežinomo šventojo altoriaus klūpėdamos progiesmiu meldėsi dvi moterys. Katedros skliautuose blaškėsi jų maldos žodžiai, tarsi ieškodami tiesaus kelio į Dievo ausį. Dievaži, neslėgė nuodėmių našta, nesinešiojau kaltės jausmo lyg akmens po kaklu, neturėjau ką išpažinti ir dėl ko melstis, bet apvaldė begalinis noras parklupti šalia tų dviejų moterų ir kartoti jų paprastus maldos žodžius, kad pasiblaškę katedros skliautuose, lubose, tarp šventų paveikslų ir figūrų atrastų Dievo ausį.

Didžiausi euroskeptikai nuoširdžiai švenčia Europos dieną. Keista, lietuviai lyg išmuštruoti pionieriai Europos konstitucijai vieni pirmųjų pasakė „vsegda gotov“, kaip įprasta, neskaitę, o švęsti Europos dienos nemoka, nesugeba, atlieka rutininius judesius bei paviršutinius, valdiškus ritualus, lenkai tuo tarpu nuoširdžiai džiaugiasi. Ir oras kaip gegužės pradžiai, lyg užsakytas Briuselio – šilta, giedra, tokios pat ir sutiktųjų šypsenos. Nei vieno besitampančio „bambalį“ alaus ar sidro, nei vieno besivoliojančio ant suoliukų ar po jais. Tikra šventė. Nesvarbu, kad ją švenčia euroskeptikai, adekvačiai reaguojantys į laikmečio primetamus iššūkius.

Daug keliaujantiems, daug mačiusiems visi miestai yra vieno veido, nes turi galybę bendrybių. Pala, sakai sau, ši katedra buvo…, toks pat namas stovi…, žibintai panašūs į… ir taip toliau.

Kiek kitaip sėsliam, nedaug pasaulio ragavusiam šių eilučių autoriui: sustoti Varmijos kapitulos pilies koridoriuje, kuriame, gerai įsiklausius, dar dunda Koperniko žingsniai, kada jis keliaudavo į koridoriaus gale įrengtą tualetą, tada vadinama gdanysko, nes Gdanskas buvo nemylimas ir vertas dergti. Jo anga išėjo virš Linos upės, kuri dabar sumenkusi ir atsitraukusi nuo pilies sienos. Ima pavydas, nes Lietuvoje dar neteko matyti taip gerai išsilaikiusio mūro, menančio XIV–XV amžius. Ar mus teriojo barbarai, ar patys nuo jų nesiskiriame? Pilies, nūnai muziejaus kieme vienišos rymo akmeninės bobos, dėl kurių kilmės ir amžiaus mokslininkai iki šiol remia ietis, nors atsakymas slypi jų stipriai užmerktose akyse, pažymėtose stipriu, nervingu įrankio brėžiu akmenyje.

Miesto centre vienoje linijoje išsirikiavę Statoil degalinė, Makdonaldas ir naujai sumūryta cerkvė. Pažeista pusiausvyra ir elementari logika, nes turėtų būti Lukoil, buločnaja ir cerkvė. Tik kodėl ir iš kur ji atsirado katalikiškame krašte?

Žvilgsnį įmagnetino bažnyčių, rotušės smilės, kyšančios tai vienur, tai kitur virš pilkų, blokinių namų, kurių daugelis jau renovuoti, gal čia valstybinės gyvenamų namų renovavimo programos nebuvo iškilmingai priiminėjamos šimtą kartų.

Į Kortovą Kazikas nuvežė taksi. Negalima nesistebėti lenkų talentu pamatyti klientą. Būtent pamatyti, nes mūsuose aptarnaujantis personalas į klientą žiūri ir mato: kažkokį išsišokėlį, pigmėjų, tuščią vietą, arabų šeichą, prieš kurį reikia riestis keturlinkam ir panašiai. Lenkijoje į tave parduotuvėje, muziejuje, restorane žiūri kaip į žmogų, kuriam reikia pagalbos – didelės ar mažos, bet pagalbos. Nei daugiau, nei mažiau. Aišku, nukrypimų pasitaiko visur, bet mane likimas aplenkė. Taigi taksistas greitakalbe palaikydamas pokalbį su Kaziku, spėja pažerti informacijos. Pragaras – rojus, taip gali pavadinti šią vietą, o tarp dviejų definicijų daugiau nei pusė amžiaus. Prieš karą Kortove veikė žymi psichiatrijos ligoninė, o karo metais vokiečiai ją pavertė skerdykla. Pacientų, dažnai nesuvokiančių mirties siaubo, skerdykla. Dabar čia universitetinis miestelis. Jaunimas mokosi, sportuoja, mylisi. Keli išlikę niūrūs pilki pastatai, kuriuose dabar laboratorijos, gal mena siaubo valandas. Visą kita gožia modernūs korpusai, jaunystės šėlsmas, teniso kortai, aikštynai ir čia pat raibuliuojantis ežeras.

Santūrus Kazikas tik iš pažiūros, bet įsijautęs pasakoja nesustodamas, o matydamas, jog per ilgą ir turiningą dieną pasisotinau įspūdžiais, kurie neužrašyti, tik užfiksuoti akių tinklainėje gali greitai išgaruoti, lėtina tempą, daro pauzes.

Pietaujame ant ežero, net ne kranto, o ant vandens įrengtoje pakyloje. Skanu, gera. Vandenyje jachtos mojuoja baltomis burėmis, danguje – narsto mitrūs sklandytuvai. Betrūksta tik angelų, patarnaujančių prie stalo. Bet žemė netoli. Jachtų prieplauka jau privatizuota, mokykla uždaryta, ežero pakrantę žada išparduoti, sako bičiulis.

Susitikimas bibliotekoje kaip ir daugelis susitikimų – kalbi, bet niekada nepavyksta pasakyti visko ir taip gražiai, kaip to norėtųsi. Tarytum kažkas sėdintis salėje grūmotų pirštu: nedrįsk. Esu nepažįstamas, nežinomas, galėčiau taškydamasis seilėmis girtis iki šleikštulio arba kukliai nutylėti. Renkuosi vidurį.

Viešbutis Gromada – brandaus socializmo kūrinys, Giereko epochos kūdikis su tuometiniu dezinfekcinių priemonių kvapu. Jis niekuo nesiskirtų nuo kitų miestų bei šalių viešbučių, jei apie dvyliktą nakties nebūtų suskambėjęs telefonas. Nugalėjęs pirmąją miego bangą, kurią sukėlė migdomieji, pakėliau ragelį ir išgirdau gašlų kvėpavimą bei sunkiai slopinamus atodūsius. Nesusigaudęs, ką tai reiškia, padėjau ragelį. Skambutis pasikartojo, ir vėl tas pats. Kitą dieną buvo smagaus juoko. Reikėjo ne migdomųjų, bet viagros, šaipėsi bičiuliai.

Keliauti yra būtina, sakė ar rašė kažkas. Nesu didelis kelionių mėgėjas, bet grįžau iš Olštyno palikęs kažką tokio, ko veltui niekas nedalija.

Norą sugrįžti.

Klaipėda, 2009

J.Šikšnelis: „Kritikos Lietuvoje nėra“

Klaipėdietis rašytojas Juozas Šikšnelis, per pastaruosius du dešimtmečius parašęs ir išleidęs kone dvi dešimtis knygų – apysakų, pjesių, novelių rinkinių ir visą stirtą detektyvinių romanų, šiemet kovo pradžioje peržengė 60 metų slenkstį. Sveikindami rašytoją paklausėme:

– Ką šiuo metu rašote?

– Nieko konkretaus. Bandau vieną, kitą, trečią… Nesakyčiau, kad tai krizė, išsirašymas, užsikirtimas ar kažkas panašaus. Pauzė, ir tiek. Kiek galima?! Bičiulis Juozas Aputis, kuris, deja, kaip tik šiomis dienomis paliko mūsų pasaulį, pabartas, kodėl nerašo, sakydavo: „Niekas manęs nevertė tada rašyti, kaip niekas dabar neprivers“.

– Kaip pats vertinate tai, ką rašote ir parašėte, – sau esate griežtas kritikas ar atlaidus?

– Rašant knygą, kai prieš save turi tik kontūrus, aplanko nuojauta, kad kuri genialų šedevrą. Paskui, kai kontūrai išryškėja, deja, supranti savo netobulumą. Visąlaik noriu parašyti geriau nei iki šiol.

– Ar rūpi, kaip jūsų kūrinius vertina kiti?

– Svarbu. Ypač kai vertina neigiamai, dažniausiai nuslydę paviršiumi, užburti į akis kritusių detalių ar suponuoti savo pernelyg siauro požiūrio, riboto suvokimo, angažuotumo, net išankstinės nuostatos. Tikros kritikos Lietuvoje nėra. Kritikų irgi. Yra atsitiktiniai žmonės. Yra grupės draugų, kurie vieni kitiems kilnoja uodegas. Labai norėčiau atsiriboti nuo vertinimų, bet negaliu. Todėl bandau įsikirsti, ką vienas ar kitas bando pasakyti apie mano kūrinius. Dažniausiai nepajėgiu suprasti. Bet gražiausia, kad ir pats vertintojas, vargu bau ar supranta. Žaidimas, manipuliacijos žodžiais, slydimas paviršiumi, beryšis murmėjimas.

Apie būsimą skaitytoją negalvoju, nes tai pražūtinga. Net neįsivaizduoju jo. Nežinau, kam patinka mano knygos, nes sutinku tokių, kuriems nepatinka. Man nereikia niekuo neįpareigojančių pagyrų: faina, ak, kaip faina. Velniop! Užuot aušinęs burną skaityk ir, kaip sakė Mažvydas, permanyk. Bent bandyk permanyti. Nieko nėra blogiau, jei skaitytojas perskaito tik tai, ką rašytojas parašo, kai tekstas plokščias, be prasmių, dvigubų trigubų dugnų. Idealu, kai rašytojas rašo erdvinius tekstus, kuriuose kiekvienas skaitytojas atranda tai, kas jam gyvybiškai svarbu. Man tikriausiai ne visada tai pasiseka. Bet kartais pasiseka.

Klausinėjo Rita Bočiulytė

Gyvenimo interpretacijos

Nei vaikams, nei suaugusiesiems?..

Sigita Kondratienė

Pluoštas pamąstymų apie naująjį klaipėdietės Ritos Latvėnaitės-Kairienės novelių rinkinį „Civilizuotos mintys apie karvę“ (Klaipėda: Eglės leidykla, 2009).

Pirmiausia reikia paaiškinti, kaip atsirado klausiamoji šio rašinio paantraštė. Kai vieną kartą pasisiūliau aptarti N.Kepenienės „Vėjų rožę“, o kitą – pastarąją R.Kairienės knygą, iš dviejų žurnalų, susijusių su vaikų ir paauglių literatūriniu ugdymu, gavau atsakymus, jog tai ne jų adresatas. Suprasdama problemos sudėtingumą, skubriame elektroniniame laiškelyje kaip ir pritariau redakcijų pozicijai, jog „tiek žanrinės niveliacijos, tiek problematinio ribiškumo, tiek kalbinės raiškos požiūriais jos yra tarsi nei vaikams, nei suaugusiesiems“… Visai nepastebėdama, kad per „žodelyčius“ nei šiuos leidinius apskritai išbraukiu iš bet kokių skaitinių. Tačiau specialistai, jeigu klausė mano nuomonės, atrodo, irgi neapsisprendžia, į kurią „lentyną“ tas knygas dėti. Kai nebeliko oficialios sąvokos „jaunimo literatūra“, kai „vaikystė“ teisiniu požiūriu „išsitempė“ iki 18 metų, bet tuo pat metu iš pirmųjų mėnesinių („Civilizuotos mintys apie karvę“, p.143) ir poliucijų „atsiranda“ dvylikamečių kūdikiai, o per visas komunikacijos priemones „Be tabu“ liejasi kraujas ir sperma, „pedofilijos skandalo“ vaizdai ir socialinio elito cinizmas, kas begali susigaudyti, kur yra ta adresato riba. Nors, mano požiūriu, R.Kairienės „Šauksmas“ yra kur kas „slidesnis“ už dabartinį prozos rinkinį ir N.Kepenienės „Vėjų rožę“, bet to romano kažkodėl „Rubinaitis“ (2008, Nr.3) neatsisakė išanalizuoti. Kodėl? Tačiau tai jau kito lygmens diskusijų klausimas. Šiame rašinyje gi siekiama aptarti vien civilizuotas naujausio R.Kairienės rinkinio mintis. Šias gyvenimo interpretacijas (remiantis knygos p. 125 ir 130) bandant ir ginti. Ginti kaip paauglių literatūrą. Vis dėlto kaip polemines gaires pasiliekant ir tą elektroninės žinutės fragmentą.

Tad ir pradėkime nuo knygos „Civilizuotos mintys apie karvę“ žanro. Jis puikiausiai nusakytas pavadinimu. Tai mintys. Tinkamai struktūrizuotos, išplėtotos ir apibendrintos. Ir joms gana liberaliame žanrų apibūdinimo laikmetyje visai nebūtina dar viena „iškaba“ – juolab novelės, kurios definicija tekstams itin reikli. Kita vertus, elitinis novelės žanras dėl bręstančiai kartai būdingos suvokimo specifikos sunkiai telpa į vaikų ir paauglių literatūros standartus. Užtat šią R.Kairienės knygą iš tikrųjų tampa itin keblu apibrėžti adresato požiūriu. Tik mintys čia „išdėliotos“ beveik taip, kaip jas paprastai (de)konstruoja vaikai ir paaugliai per įvairias rašymo pratybas. Dar vien išbandydami įvairiausios paskirties tekstų formas, šriftų reikšmes, keleriopus laiko ir erdvės matmenis, pasakotojo žiūros taškus (pvz., tekste „Parasparnis“ skamba motinos, tėvo ir dukros balsai dargi ir įvykių retrospektyvoje bei dabartyje) ir kt. Ar ne dėl to be galo daug šiame rinkinyje yra fragmentiškumo, „citavimo“ ir „tekstų tekstuose“? O kai paaiškėja, jog kūrinys, itin vykusiai prasidėjęs kaip retrospektyvus apsakymas/novelė, toliau tampa vien stilingai retorišku „scenarijumi“, su jo pabaigoje būtina metaforiška „aktualizacija“ („Protomartyr“, p.132), tai kai kurie R.Kairienės tekstai ima priminti ir literatūrinio/kultūrinio ugdymo užsiėmimus ar (auto)biografinius (pasi)pasakojimus – pvz., „Mano tėvas elgeta“ ir „Beigbederis rašo apie mokyklą“. O tai, mano nuomone, iki tikros novelės dar toli. Tad ir iki brandesnio suaugusio skaitytojo. Vien jau dėl to „Civilizuotas mintis apie karvę“ reikėtų palikti vyresniųjų paauglių literatūros „lentynoje“, kurioje, atsižvelgus į pakankamai labilią paauglio psichiką bei literatūrinio lavinimo tikslus, nežymus žanrinis eklektiškumas dargi ir proteguotinas.

Kitas aspektas – rinkinio „Civilizuotos mintys apie karvę“ problematika. Ji iš tikrųjų „tiršta“. Kaip ir pats šiuolaikinis gyvenimas. Be to, susidaro net toks įspūdis, jog šioje knygoje tikrai aptarta viskas, kas tik gali būti susiję su paaugliais, – ir lytinio brendimo, ir pražūtingų sektų su jų pedofilais, ir priklausomybės ligų, ir yrančių šeimų, ir santykių su bendraamžiais ar mokytojais, ir istorinių ar politinių manipuliacijų, ir prigimtinio žmogaus kūrybiškumo, ir daugybė kitų temų. Ir viso šito nereta baigtis – psichiatrinė ligoninė („Didžioji M“, „Žvaigždė be sparnelio“) ar vaiko savižudybė („Kriauklė ir kaktusas“). Tad ar nepastūmės tokios depresinės veikėjų mintys ir skaitytojų į pragaištį? Tačiau mokslininkų jau gana patikimai įrodyta, jog grožinė literatūra turi ir psichoterapinių galių – ji žmogaus tiesiog nepalieka vienišo. Juolab kad nuo egzistencinės vienatvės R.Kairienės knygoje paauglį saugo šiuolaikinė mokytoja ir šiuolaikinė mama – moteris (čia ir kitur išryškinta mano – S.K.), kuri kasdien susiduria su augančios kartos problemomis ir yra tiesiogiai įpareigota/įsipareigojusi jas spręsti. Ir sprendžia. Su didžiule empatija. Dvasinės kompensacijos metodu. Tam panaudodama visokeriopą patirtį. Juk čia ir mergaitė pasakoja vaikams. Pasakoja todėl, kad puikiai žino: vaikai mato, girdi, jaučia; vaikai, atmintinai „malantys“ savitaigos žodžius „Man viskas gerai“, žūsta. Be to, ir vaikai turi teisę į absurdą, nes kada nors bus suaugę. O R.Kairienės pasakotoja išmano ir kitką: vaikams patinka taip žaisti – (…) bijoti ir gąsdinti – bausti suaugusiuosius, kurie nori užmiršti praeitį, kadangi tebėra nelaisvi, todėl ir tampa suaugusiųjų sielų griuvėsiai – vaikų (p.189). Skaudžiai simboliška ši kūrinio „Senas filmas. Labas, vaiduoklėle“ išvada. Tačiau ji itin sveika augančios kartos imuninei sistemai. Todėl ir R.Kairienės knygos adresatas, menku mano išmanymu, yra ne tiek suaugęs skaitytojas, kiek vienui vienas gyvenimo griuvėsiuose paliktas paauglys. Dargi ir itin sužiaurėjęs. O tai jau niekaip netoleruotina, nes iš to „išauga“ tik vienas „žmogaus“ „Sprendimas“: jis niekada nieko negailės (p.143). Todėl apie tai, kuo jau šiuo atveju paauglys „pramogauja“, kalbama ir šiurpokai tiesmukai (dargi ir su obsceniška leksika – p. 36, 126, 127, 156 ar kt.) – pvz., tiesiog pacituojant „itin išradingą“ vaiko repliką bendraamžiui, jog to mamą šį rytą dulkino „bomžas“ (p. 101). Taip „be jokio gailesčio“ šiandienines mergaites ir berniukus priverčiant pažvelgti tik į jų pačių žmoniškąją perspektyvą. Drauge tai darant ir itin atsargiai –padarytą klaidą ne tik pačiam vaikui išsitaisant („Melagių diena“), bet nutiesiant šiam atsparos kelius ir iš praeities („Civilizuotos mintys apie karvę“, „Parasparnis“, „Pokštininkai“) arba tiesiog paironizuojant suaugusiųjų būtį – vien su RIMI, anglų kalba ir radijo stotimi M1 (p.23, 24, 37 ir kt.). Taigi augančios kartos vertybinę savimonę veikiant gana įvairiaspalve kalba. Tad bandykime aptarti ir pastarąją.

Nuo pat R.Kairienės knygos pavadinimo aiškėja, kad šio rinkinio mintys atspėjamos ne taip lengvai. Daugybė smagių poteksčių juk slypi jau vien žodyje civilizuotos. Bet čia dar yra ir karvė, kuri iš pradžių „nupurtė“ net patyrusį literatūros interpretatorių Romualdą Skunčiką (tą jis pripažino pristatydamas knygą), pasirodo, ne iš karto suvokusį, jog tai tik žaisminga provokacija. Tai ką kalbėt apie kitus skaitytojus? Štai viena lituanistė tiesiog sudirgo prisiminusi, jog „Poezijos pavasario“ laureate tapo toji, kurios lyrikos „aš“ susitapatina „tik“ su „karve“. O išgirdusi jau šį pavadinimą, teištarė vien tiek: „Ir surado apie ką rašyti!..“

Tačiau aptariamoji knyga dėl pasirinktų pasakojimo būdų – dramatiškos vaikystės introjekcijos ir pakankamai bravūriškos ugdomosios introspekcijos – iš tikrųjų yra neprastas riešutėlis. Bet ar ne dėl to, kad mes, suaugusieji, jau nemokame „vaikų kalbos“ (per knygos pristatymą tai ištarta autorės)? Tad kiek ilgėliau ir stabtelėkime vien prie žodžio karvė, kadangi jis šioje knygoje turi net keletą kodų. Pirmiausia – tai miesto žmogui jau tik egzotiškas gyvulys: ar jis būtų netyčia užklydęs į mokyklos kiemą (novelė „Civilizuotos mintys apie karvę“), ar, tiesiog pritrūkus žmogiškos užuojautos, net su mitine nostalgija prisimintas kaip ypač šilta gyva būtybė („Jėgos aitvarai“ ir „Parasparnis“ – kiek daug čia ataidi iš pasakų). Antra, šis niekuo dėtas gyvūnas – tai ir itin atstumianti moters „metafora“ (dėl ko ir nupurto?). Todėl visai nenuostabu, jog egocentriškai užgauli paauglė R.Kairienės knygoje irgi lepteli: „Karvė…“ (p.17) – jau apie mokytoją (moterų jų dauguma). Ir kas belieka pastarajai? Mūsų visuomenėje – nieko. Tokioms „itin civilizuotoms“ mintims ji begali vien „pritarti“. Ir šis autoironiškas karvės kodas, mano subjektyviu požiūriu, R.Kairienės knygoje yra pats sėkmingiausias. Jis ne tik rinkinį daro intriguojantį, bet prasmingai ugdo ir paauglių bei suaugusių skaitytojų savitarpio supratimą ir abipusį savikritiškumą. (nors „Jėgos aitvaruose“ negatyvus požiūris į mokytoją/moterį vis dėlto lieka, ir tai aptariamuoju aspektu nėra gerai). Tai puikiai įrodo ir Eglės Petrulytės iliustracijos: dar pakankamai vaikiškos (juk tik studentės), bet kartu jau ir lanksčiai metaforiškos – itin empatiškai suvokusios savo mokytojos estetinio „žaidimo“ kodą. Tad nėra prasmės trumpame atsiliepime (kuriame ir taip „liguistai“ vis nukrypta į publicistiką) daugiau ką rašyt apie šios knygos stilistinę raišką. Juolab kad ji beveik identiška romano „Šauksmas“ kalbai, spaudoje jau aptartai. O pastebėtas klaidas labai norėčiau autorei/mokytojai susakyti tik „į ausį“ – žinoma, jeigu ji to pageidaus.

Vadinasi, belieka tik apibendrint – grįžti prie šio rašinio išeitinės pozicijos. Tiesiog radikaliai jai pasipriešinant. Beje, tai intuityviai buvo padaryta ir pradžioje paminėtoje elektroninėje žinutėje: „Civilizuotos mintys apie karvę“ – pirmiausia vyresniųjų paauglių knyga. O suaugusieji juk ir taip privalo susirinkti maksimalią informaciją, kas žudo ar gali pražudyti jų ir vien šalia jų esančius vaikus. Iš pačių įvairiausių šaltinių. Literatūra – tik vienas jų. Tačiau itin paveikus. Kaip ir ši R.Latvėnaitės-Kairienės knyga.

Iš šiemet leidykloje „Tyto alba“ pasirodysiančios debiutinės Aušros Matulevičiūtės novelių knygos „Ilgesio kojos“.

Druskos žvėrys

Jie medvilnės lauke – senos gelstelėjusios vatos, kuria paprastai prieš žiemos šalčius užkamšomi langai, plote. Vata rangosi standžiom, bet švelniom bangom, ir gundo Inesą bristi gilyn – bent iki pakinklių. Ji lėtai braukia dešiniu delnu, gurgžda it putplastis. Inesa žino – šitoje platybėje yra visko, ko jai reikia.

Šalimais įsitaisęs berniukas regi iš medvilnės lauko verčiantis liūtus, aštuonkojus, trolius. Jie pučiasi lyg nuo mielių ir klampiais judesiais liula tai pirmyn, tai atgal.

Viena pusė stalo nukrauta stiklinėmis, dažais, voleliais ir visokiais vaikiškais pjaustymo, gnybimo, slėgimo įrankiais, kita boluoja, storai apiberta miltais. Šiandien abu su Inesa bandys iš druskos tešlos sukurti jo viduje gyvenantį žvėrį, padarą, atspindintį vaiko asmenybę, – taip sakė mokytoja. Berniukui tuoj sueis aštuoneri, ir auklė šiek tiek abejoja, ar gerai elgiasi. Iki penkerių dar nepavojinga gąsdinti vaiką tuo, kas slypi jo dvasioje, paauglystėje iš to galima net pasijuokti, bet aštuoneri metai – kritinė riba.

Mažius drąsus – nebijo susidurti su tuo, kuris jame gyvena. Be to, tas kitas „jis“ dvi valandas degs orkaitėje… Kai padaras jau bus iškeptas ir nudažytas, reikės sugalvoti stebuklingą burtažodį – pavadinimą, prikelsiantį vaikišką alter ego.

Inesa suminko dvigubą porciją – jam ir sau. Tešla išeina per skysta: rupūs kristalai skendi vandens ir miltų tyrėje. Reikia kuo greičiau sutirštinti masę, nes druska tirpdama dar labiau viską paleis.

Mažius tiradom vardija jo esmę atspindinčius gyvūnus: tigras, liūtas, ne – ryklys! Iš tiesų niekada nebus į juos panašus, bet telieka siekiamybė… Ne pats blogiausias variantas jo amžiaus vaikui. O ji ir perkopusi per trisdešimt negali savyje įsivaizduoti jokio žvėries… Jei tik suprastų, kokia reta galimybė jai pasitaikė: įvardyti ir išsivaduoti nuo tos būtybės – pasidarytų laisviau. Juk tie visi jos viduje įkalinti žvėrys draskosi, kokia nauda laikyti juos uždarytus.

Nors užduotis, ko gero, ne visai ta. Reikia surasti savo atspindį, suprasti save. Inesai tos žvėries paieškos atrodo paikos, bet pabandyti galima.

– Labai ilgai galvoji, Inesa. O jei nulipdytum lamą? Ji gal ne visai panaši į tave, bet įsivaizduokim, kad kažkas ją pašėrė morkomis ir jos karčiai nusidažė jei ne raudona, tai bent ryškiai oranžine spalva.

Dievaži, Inesa norėtų, kad viskas būtų taip paprasta.

Jos amžiuje naivu ieškoti savyje ypatingų žvėrių. Po trisdešimties visi jie būna gerai išdresuoti, linkčioja dėl kiekvieno pakišto maitos kąsnio ar cukraus gabaliuko. Vaikas įtikėjęs, kad jame turi rastis tai, ko kiti prašo. Inesai jau kitaip: nebenori nieko duoti, dar mažiau – ką nors savo rodyti. Viską keičia laikas.

– Inesa, orkaitė jau seniai įjungta… Gal jau reikėtų pašauti mano žvėris? O sau dar nieko nenulipdei?

Ji nesiginčija. Automatiškai pakyla nuo kėdės, pasuka kriauklės link nusiplauti rankų ir aikteli.

– Kas tau? – vaikas atskrieja žaibu, tarsi per vandens šniokštimą būtų išgirdęs įsivaizduojamo tigro riaumojimą.

Inesa purto rankas. Gili skausmo raukšlė bėga nuo kaktos vidurio. Vaike, žiūrėk, kokie jos delnai – liepsnoja tai raudonomis, tai vos rausvomis dėmėmis! Druska išgraužė. Inesa beveik valandą minkė tešlą savo žvėriui, taip ir neįgavusiam jokio pavidalo. Tada užsimiršusi atsuko karštą vandenį ir nusiplikė žaizdotas rankas.

Bet ne mažiau Inesą graužia iš vidaus. Ji labai norėtų, kad vaikas nustotų klausinėjęs, o tas nesiliauja.

– Tebūnie strutis! – nuo burtažodžio pradeda Inesa.

Patyli susimąstęs ir klausiamai įsispitrija. Neatstos… Inesa imasi kitokios taktikos:

– Ar žinai, kad stručiai, ko nors išsigandę, kiša galvą į smėlį?

Vaikas tylomis linkteli.

– Tai va. Yra toks juokas… – sudvejoja, ar šioje situacijoje juokas tiks, bet… – Kabo užrašas: „Negąsdinti stručių! Grindys betoninės!“

Tikrai, net tokią akimirką Inesa elgiasi tarsi strutis – kiša galvą į smėlį, užuot suėmusi save į rankas ir vienąkart išsiaiškinusi, koks gi tas jos žvėris. Neskausmingai – vaikiškai žaisdama su idealiai esmę atspindinčiomis spalvomis ir formomis.

Berniukas vis dar tyli, lyg ne iki galo supratęs. Arba kaip tik supratęs, kad Inesa pažeidė mamos draudimą pasakoti baisias istorijas. Šiepiasi lyg besiskleidžiantis pumpuras, o akys žvilga iš nuostabos, susijaudinimo, džiaugsmo – juk pasakodama tokius apyjuodžius juokus Inesa jį laiko suaugusiu. Paskui neria prie darbo stalo, suminko į rutulį Inesos taip ir nepanaudotą tešlą – kruopščiai, lėtais judesiais, tarsi prispausdamas vis nelimpančias stručio plunksnas. Sulaksto iki stalčiaus, kuriame laikoma aliuminio folija, rūpestingai įvynioja tešlos gniutulą, paversdamas jį saule. Ją Inesai reikės neštis namo – kuo greičiau, kad tešla nesudžiūtų, – ir nulipdyti tą savo žvėrį.

Taigi vakare Inesa išeina su puse kilogramo medžiagos savo esmei išreikšti. Pirštinių nepasiėmė, teks šalti rankas. Kiemo konteinerin to daikto nudanginti negalima – saulė vis dėlto. Pamesti čia pat, ant šaligatvio, irgi nėra kaip – visai tikėtina, kad Enzo ją stebi išeinančią. Pražingsniuoja pro globojamos senutės palangę, beveik braukdama palto skvernais, kaip visi kiti. Pasiutusiai norėtų sviesti tą aliumininį rutulį į stiklą, į žmones, kurie prieš nebylią Inesos valią jaukinasi jos vidinius žvėris, moko juos triukų, pratina prie gyvenimo, nesuvokiamo atvykėliams. Bet ji nemes.

Praeina vieną gatvelę, antrą, trečią, tada paridena rutulį tuščiu ir tamsiu šaligatviu – keletą metrų, kiek pajėgia dešine ranka. Aliumininė saulė blykčioja, atspindėdama gatvės žibintą. Inesa neatsisuks – nei į ją, nei į pavymui staugiančius žvėris, net jei šie būtų gražiuoju iš jos vidaus išprašyti nuoširdaus vaiko.

Ankstų rytą šiukšlių rinkėjas rutulį stumtels šluotkočiu arba paspirs, nesupratęs, kas čia voliojasi po kojomis. Inesa dėl tokios nepagarbos neįsižeis, bus per toli – už dviejų kilometrų ir dvylikos valandų.

Beretta

Jau kuris laikas Eliotas jaučiasi tikru miesčionimi.

Rytais ar popiet, įsitvėręs puodelį kavos, per prievartą grožisi vaizdu už lango. Iš to jokio pakilaus malonumo – vien teorinis suvokimas, kad gamta taurina žmogų.

Pastato, kuriame įsikūrusi šimtinė darbuotojų, visi langai žvelgia į uždarą kiemą. Idealus milimetrinio tikslumo pavyzdys: prisodinta skirtingo aukščio medelių, krūmokšnių, kurie greičiausiai daugiau ir nebepaūgės. Kas pavasarį klombose pražysta vis kitokių rūšių gėlės. Kiemo centre – fontanėlis, beveik pačiame pasienyje – gipsinė statula, universaliam skoniui. Yra netgi staliukas rūkoriams su dviem sulankstomomis kėdėmis. Jokių abejonių – dekoratoriai stengėsi sukurti anglišką japoniškos dvasios sodą.

Nuostabiausia, kad iš bet kurio aukšto viskas puikiai matyti, niekas nieko negožia. Eliotas supranta, kad tas stilizuotas kiemelis turėtų, jei ne kažkaip juos visus vienyti, tai bent harmonizuoti kiekvieno būtį. „Šitaip turi atrodyti jūsų reklama, mielieji! – baksnoja direktorius. – Tenkinanti visų poreikius.“

Taigi viskas privalėjo būti tvarkoma dėl darbo našumo.

Ko gero, dėl to paties našumo pasikeitė ir Elioto kvėpavimo būdas: dabar deguonį jis traukia ne praverta burna, o polipų užkimšta nosimi. Stengdavosi nuolat būti užsičiaupęs, nes jei kartais užsnūstų biuro krėsle, aplinkiniai mirtų iš juoko, baksnodami į pravirą ryklę. O tai jau – tvarkos griovimas.

Vis dėlto, kad ir „biurgeris“, jis žavingas. Kai pasakodamas apie savo kilmę prasitarė mokąs melžti ožką, biuras ėmė spragsėti nelyg ta proga sekretorės atidarytas briuto butelis. „Tokius dalykus reikia atšvęsti!“ – reikalavo personalas. Visai kitaip buvo sutikta naujiena, kad Eliotas beveik apsisprendęs išmesti televizorių. Vartotojišką prigimtį nurungęs idealizmas sulaukė ne audringo susižavėjimo, o… štilio. Tie tikslūs judesiai ir reakcijos… Juokiasi tada, kada reikia, įsiterpia tada, kai pats tinkamiausias metas – tarsi koks greitojo reagavimo būrys ar tarptautinių krizių valdymo specialistai. Bet kai tik šneka pasisuka apie ką nors, jų akimis, siurrealaus, tobulasis mechanizmas sutrinka. Laikinai, žinoma. Nes yra atsarginių detalių – tokių kaip naujoji Elioto asistentė Berenikė, visada atsirandanti tiksliai ten ir tada ir nuotaikingai gelbstinti šefą iš komunikacinių nesklandumų.

Miniatiūrinė ir nepakaltinama…

Skyriaus vedėjui taip kalbėti būtų lyg ir neprofesionalu, net nemandagu. Bet Eliotas nebeturėjo kantrybės. Ir apskritai jis niekada neprašė vadovo pareigų – stumte įstūmė, neklausdami nuomonės. Asistentė iškart pasipiktintų: „Nekuklu, šefe, ir aplinkinių atžvilgiu neteisinga skųstis „primestom“ pareigom. Dėl tokių postų žmonės plaukus raunasi. Jums laaabai pasisekė. Džiaukitės to nusipelnęs!“

„Ne viskas gali būti uždirbama ir paaiškinama“, – atkerta jai Eliotas įsivaizduojamame ginče.

Berenikės buvo pilna visur – kaip musių ar nervinės įtampos. Ji viską išmanė apie skyrybas, genetinius apsigimimus ir jos vardu pavadintą žvaigždyną. O kovingumas rodėsi toks įkyrus – nors pasiusk. Kaip ir balsas.

Taip paprastai skamba ne patys naujausi mobilieji telefonai. „Pastatytas“, nenatūraliai aukštas, kartkartėmis net spigus, tas balsas turėjo galios įtikinti, įsakyti, užburti perdėto optimizmo gaida. Pašnekovas nedrįsdavo netikėti šviesia ateitimi ir pasijusdavo kvailas, mat iki susitikimo su Berenike nesuvokė, kad viskas tik į gera. Baisiausia, jog savo darbą Berenikė atlikdavo be emocijų, tačiau to–bu–lai. Be to, buvo be galo paranki. Ji iškart apsiimtų sutvarkyti Elioto gyvenimą iki menkiausių smulkmenų, jei tik šis paprašytų ar bent mestelėtų užuominą.

Kolegos vyrai naujokę vadina „Beretta*“ – visada pasiruošusia šūviui. Ko norėti iš reklamininkų: „be“ – kaip Berenikė, „be“ – kaip „Beretta“… Žaidžia iš profesinio įpročio, tuo pat metu žvilgčiodami į viršininką, tikrą ginklų specialistą, ir laukdami jo pritarimo. Tačiau Eliotas tyli. Širdyje, aišku, nebyliai prieštarauja: kas per mintis lyginti du savo prigimtimi skirtingus dalykus…

Inesa mokėsi valdyti teptuką, o jo pirma pažintis su menu įvyko palietus išdrožinėtą šautuvo buožę. Kadaise medžioklinis šautuvas jam buvo tarsi trečia ranka – būtinas aksesuaras tarpukariu. Ypač išlindus iš bunkerių. Elioto gimtinėje daug „Berettų“ ir tik viena kita Leila**. Ginklas ten – kaip dviratis, kaip tinklelis nuo uodų arba luošiui lazda.

„Šaudžiau į tarantulus, putpeles…“ – pasakoja savo moteriai Eliotas.

Ir nebūtina, kad šioje civilizuotoje šalyje jį suprastų kiti, gailėtųsi gimusio ten ir tuo netikusiu laiku, kad tartųsi suvokiantys ir pateisinantys jo įgimtą polinkį medžioti ir gintis. Karo nereikia. Tikrai. Ir jo krašto vyrai apie tai tuščiai nekalba.

Šiandien Elioto ginklas – Inesa. Ji apstulbo, pirmą kartą pamačiusi šautuvą jo spintoje. Ne, nepriekaištavo, nepuolė į isteriją, bet Eliotas jautė pareigą patikinti, kad jis neužtaisytas. Dėl viso pikto apmuturiavo jį audiniu – tegul nespokso po sukartais Inesos sijonais!

***

Gaila, bet čia „Berettos“ neišsitrauksi, net jei kiemas pilnas paukščių, panašių į žvirblius. Kas geriau – medžioklė iš azarto ar iš neapykantos? Ne per seniausiai pastogėje įsitaisius karvelių porai, apie tai svarstė visi trys pastato aukštai. Darbuotojai nebegalėjo tverti burkavimo, ypač jo aido, stelbiančio net kompiuterių burzgesį. Kaip tik tuomet Eliotas pirmą kartą pasijuto sumautu miesčionimi, nedrįstančiu bent iš principo paprieštarauti gelbėtojams, išnešantiems paukščių lizdą…

– Šefe! – staiga iš tarpdurio pokšteli asistentė, lyg būtų nusitaikiusi į karvelį virš Elioto galvos. – Svečiai jau čia. Galite pradėti derybas.

Taigi taigi… „Be“ – kaip „Beretta“, „be“ – kaip Berenikė…

Dalia Kasperiūnaitė

Rėkti
per miegus

Būgniju tau į krūtinę,
įtrūksta delnai, tai
kumščiais-plaktukais
būgniju tau į krūtinę –
kalbu.

Apie skaudančią galvą,
sunkią, skaudančią rankose –
tavo galvą, mano rankas.

Rankas glostančias,
atvirais delnais, trūkinėjančias,
rankas susigniaužiančias į
kumščius-plaktukus,
rankas, kurių nejaučiu jau, nes

būgniju tau į krūtinę,
vis tyliau, bet
kalbu.

Apie tavo sapnus –
save,
kvėpuojančią į miegantį
tavo veidą, nemiegančią,
miegančią ir sapnuojančią:
delnus, mieguistą kvėpavimą,
galvą,
sapnuojančią, kad
būgniju tau į krūtinę.
Nesapnuojančią nieko.
Tylinčią

apie save, laukiančią ryto,
kantrią nekantrią,
pučiančią į įtrūkusius delnus,
glostančią gal,
bet labiausiai tai
būg-ni-jan-čią-tau-į-krū-ti-nę,

nes kitaip negaliu pasakyti,
nes tai nepasakoma.

Nebėr
čia manęs
Pušys,
byrantys vaško žvynai,
šviesos blyksnių aštrūs
geluonys –
taip erdvu tarp tiesių jūsų
mergiškų kūnų,
paklydau.
sukas galva.

Kaitrios liepos,
smilgų karūnos,
žiogais sprogstančios pievos –
ir dabar dar
ausyse traška.

Drėgni akmenys,
dumblas prie upės,
aitraus kvapo pilnos šnervės
jautriai išsiplečia,
gelia.

Uosialapiai klevai,
kreivi šiurkščiarankiai –
girta nuo laukinės jūsų sulos
supuos virš vandens.
Tarp lūpų lapas
nudrėkstas.

Plaučiuos eglių laki derva,
akyse – du pelkėti maži
ežeriūkščiai.
Ten miške jie,
tu apie tai nežinai.
Delnų ir pėdų rievės…
Nebėr čia manęs.

Dėl to, ir dėl viso pikto –
tamsios rudos geltonos našlaitės
krūtinėj plačiai atsimerkę.