Kitąmet – Venecijos bienalė

Kitąmet – Venecijos bienalė

Kultūros ministerija kviečia meno kūrėjus ir organizacijas dalyvauti Lietuvos šiuolaikinio meno pristatymo 54-ojoje tarptautinėje Venecijos bienalėje projektų konkurse. Jame išrinktas geriausias projektas atstovaus Lietuvos šiuolaikiniam menui Venecijos bienalėje 2011 metais. Projektus konkursui galima siųsti paštu iki 2010 m. gegužės 14 d. į Lietuvos kultūros ministeriją. Projekto originalą prašoma siųsti paštu ir kopiją – elektroniniu paštu j.krusinskaite@lrkm.lt. Su Lietuvos šiuolaikinio meno pristatymo 54-oje tarptautinėje Venecijos bienalėje projektų konkurso nuostatais galima susipažinti tinklalapyje http://www.lrkm.lt/Finanasuojamos programos/Konkursai.

Vaidina Menų spaustuvėje

Vilniaus menų spaustuvėje trys balandį rodomi spektakliai vienaip ar kitaip susiję su Klaipėda. Kovą ten jau pabuvęs uostamiesčio Laisvasis teatras šįvakar vėl parodys režisieriaus Nerijaus Gedmino pastatytą monospektaklį „Sudie, derintojau!“. Balandžio 6-ąją vilniečiams pristatyta Šilutės dramos teatro premjera – nacionalinės dramaturgijos konkurso „Versmė – 2009“ laureato klaipėdiečio rašytojo Gintaro Grajausko pjesė „Brunonas ir barbarai“, režisuota Lino Mikutos. Balandžio 8-ąją ten pat buvo vaidinamas vienas iš Menų spaustuvės programos „Atvira erdvė – 2009“ projektų – klaipėdiečio poeto, dramaturgo, režisieriaus ir bardo Mindaugo Valiuko spektaklis „Trintukas“.

Unikali pavasario gaida

Unikalią sakralinės muzikos programą Gargždų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, festivalyje „Pavasario gaida“, balandžio 18-ąją atliko Klaipėdos muzikinio teatro choras. Jam dirigavo prieš tai entuziastingai su klaipėdiečiais sakralinės muzikos programą repetavęs kaunietis dirigentas Petras Bingelis. Koncerte skambėjo įvairių epochų veikalai, o choro vadovo kompozitoriaus Vladimiro Konstantinovo parinkta programa ypatinga tuo, kad nė vienas jos kūrinys Lietuvoje iki tol nebuvo atliktas. Tai ir vokiečių kompozitoriaus G.H.Štolzelio nepaprasto grožio „Vokiškos mišios“, ir Jaronimo Kačinsko „Missa Brevis“ aranžuotė, specialiai mišriam chorui padaryta V.Konstantinovo.

Nuo veidų – prie miražų

Klaipėdos žvejų rūmuose iškabinęs jūrininkų ir menininkų portretų parodą „Klaipėdos ženklai: pajūrio žmonės“, klaipėdietis fotomenininkas Vytas Karaciejus džiaugėsi, kad jau turi beveik visą kapitonų portretų ciklą. O meno žmonių veidus jis „medžioja“ nuo pat 1975-ųjų, kai atsikraustė gyventi ir kurti į Klaipėdą. Taigi klaipėdiečių portretų parodai jau susikaupė per 100. Žvejų rūmų fojė tetilpo vos trečdalis. Didesnę portretų parodą fotografas šiemet ketina nuvežti į Vilnių. O balandžio 23-iąją jis užsuko į gimtinę – Šilutės F.Bajoraičio bibliotekos palėpėje pristatė savo fotografijų ciklą „Būties miražai“. Tai skaitmeninė spauda ant drobės – laiko sūkuryje sustabdytos scenos meno akimirkos.

Žinia Klaipėdos garso smaguriams

Žinia Klaipėdos garso smaguriams

Balandį uostamiesčio „Kultūrpolyje“ atidaryta dviejų rezidentų – filologo iš Vilniaus Ramūno Čičelio ir medijų menininko iš Austrijos Floriano Gruberio – bendra paroda „Tiltas: tekstas, garsas, vaizdas“, įkūnijusi idėjų ir jų realizavimo mainus.

Joje pristatomas abiejų kūrėjų bendro darbo rezultatas: videofilmas/instaliacija „Kelionės laivu dienoraštis“ ir trys garso skulptūros.

Šių kūrinių tekstų autorius Ramūnas Čičelis kalbino kolegą Florianą Gruberį, projekte kūrusį garsą ir vaizdą.

– Kodėl garsai? Kaip susidomėjote garsais ir muzika?

– Pradėjau nuo elektroninės muzikos, dirbdamas prodiuseriu. Po to baigiau audioinžinieriaus studijas Miunchene. Ypač garsiai klubuose leidžiama muzika man yra labai aiškiai fiziškai juntama. Pavyzdžiui, labai žemų, bosinių garsų dažnius juntu skrandyje, keliuose ar pečiuose. Vėliau didžioji dalis elektroninės muzikos man tapo nuobodi. Supratau, kad yra įdomesnių muzikinių kūrinių, pavyzdžiui, Briano Eno arba Steve’o Reicho, kurie nutraukė ryšius su ritmine tradicija muzikoje. Taigi vėl pradėjau eksperimentuoti su garsu ir netrukus įstojau į Vienos taikomųjų menų universiteto Bernhardo Leitnerio klasę. Profesorius naudoja garsą kaip skulptūrą ir padeda man atrasti savąją meninę garso išraišką.

– Kuo skiriasi Vienos ir Klaipėdos garsynas?

– Ir skiriasi, ir ne. Skiriasi dėl miestų geografinių skirtumų. Daug floros ir faunos skirtumų. Pavyzdžiui, Klaipėdoje galite išgirsti puikius žuvėdrų skleidžiamus garsus. Vienoje yra daugybė bažnyčių, Austrija yra labai katalikiška šalis, ir varpai skamba labai dažnai. Klaipėdoje mane nustebino tai, kad beveik kiekvienoje mašinoje yra įdiegta signalizacija, skleidžianti labai didelį garsą. Jį girdėti gali net už pusės kilometro. Vienoje yra daugiau automobilių eismo garsų.

Garsynas priklauso nuo miesto mikrorajono, todėl tipinių Vienos ar Klaipėdos garsų apskritai nėra. Manau, įdomesnis yra žmonių emocinis ryšys su garsynu, kuriame jie gyvena. Matau stiprų ryšį tarp garsų ir mūsų vaizduotės: pavyzdžiui, kai girdžiu karietos, važiuojančios grįstu grindiniu, garsą, akyse iškyla Viena. Kai girdžiu uosto garsus, prisimenu Klaipėdą.

– Kokius naudojate garso reiškimo vaizdu būdus?

– Garsų reiškimo vaizdu principai yra keli. Kiekvienas kūrinys reikalauja savojo principo, bet iš esmės yra du būdai. Pirmasis yra labiau tiesioginis. Specialiais garsiakalbiais siunčiu signalą per tam tikrą objektą, pavyzdžiui, puodą sriubai, ir bandau parodyti objekte jau slypinčias charakteristikas. Jos gali būti reiškiamos vibracija arba specifiniu garsu. Kita vertus, mėgstu dirbti su garso poveikiu žmonių emocijoms. Tai būdas, kuris dažnai naudojamas filmų garso takeliuose. Šių laikų garso skaitmeninio apdorojimo galimybės leidžia daryti beveik viską, todėl garsas yra lyg plastilinas.

Kitą įdomų garso reiškimo vaizdu būdą skolinuosi iš komiškojo meno. Čia garsas kuriamas žodžiais ir specialiais ženklais. Savo sukurtoje serijoje „Hybrid“ ir „Hive“ dirbu tik su šiais elementais ir bandau sukonstruoti naują architektūrinę erdvę.

– Viena iš mudviejų kartu padarytų garso skulptūrų pavadinta „Gurmaniška garso sriuba“. Ar įmanoma šiais laikais būti garso smaguriu?

– Darosi vis sunkiau. Kiekvienoje kavinėje ar bare užsiterši muzika ir triukšmu. Dirbtiniai aplinkos garsai veikia kaip automobilių eismo triukšmas. Vis dėlto kartais sėdime namuose ir ilsimės, naudodami HIFI garso sistemas. Smaguris valgo labai nedaug maisto, o garso smagurio pasitenkinimas priklauso nuo garsyno, kuriame žmogus gyvena. Yra galimybių mėgautis garsu, tačiau visuomenė ir medijų augimas, plėtra tai daro vis sunkiau pasiekiamu malonumu.

Dėmesys garsui yra tai, ką galima išsiugdyti. Pats paprasčiausias būdas tai daryti yra mažas žaidimas: paprašykite draugo, kuriuo pasitikite, paimti jus už rankos. Užmerkite akis ir eikite kartu. Neabejoju, kad daug atrasite.

– Kokį garsą skirtumėte Lietuvai, kurioje praleidote porą mėnesių?

– Ši žinia būtų skirta miesto žmonėms, kad jie suprastų, atkreiptų dėmesį ir imtųsi atsakomybės už aplinką, kurioje gyvena. Niekas nepila šiukšlių pro langą arba į restoraną, barą ar kavinę, bet visi mano galintys pilti garso šiukšles į jūsų ausis. Mus pratina prie tarptautinio garso standarto, kuris yra toks pat ir Europoje, ir Amerikoje, ir visoje Žemėje. Nekenčiu šio uniformizmo, sugriaunančio vietinius skirtumus ir ypatybes.