Du S.Stonytės gyvenimai

Du S.Stonytės gyvenimai

Gegužės 19-ąją Klaipėdos koncertų salėje koncertavo Nacionalinės premijos laureatė Sigutė Stonytė (sopranas ), Viktoras Gerasimovas (sopraninas) ir Jurgis Karnavičius (fortepijonas), o kitądien S.Šimkaus konservatorijoje vyko profesorės atviros meistriškumo pamokos.

Laima Sugintienė

Skirtingų kartų

Abu dainininkai – klaipėdiečiai. Nepaisant to, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) primadoną gimtajame mieste girdime retokai. Pastarąjį kartą – prieš trejetą metų. Tuomet ji su savo vyru pianistu J.Karnavičiumi atliko solidžią vokalinę ir instrumentinę programą.

Džiugu, kad dainininkė atvyko į miestą, menantį jos pirmuosius muzikinius žingsnius – ji baigė S.Šimkaus konservatorijos Nijolės Mameniškienės dainavimo klasę. „Labai aukštai vertinu šią ugdymo įstaigą, – tvirtino S.Stonytė. – Didžiuojuosi, kad čia mokiausi, buvau puikiai paruošta. Galėjau konkuruoti su tais, kurie Vilniuje studijavo parengiamajame skyriuje, o kartais juos ir pranokdavau. Visapusiškai geras paruošimas, taip pat ir teorinis. Tiesa, mokiausi ketverius metus. Ir šiandien per stojamuosius į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) „šimkiukai“ vertinami aukščiausiais balais“.

Tą pačią ugdymo įstaigą baigė ir unikalaus, vienintelio Lietuvoje balso savininkas V.Gerasimovas. Jis ten studijavo fortepijoną, o vėliau pradėjo mokytis dainavimo S.Stonytės klasėje. Šiuo metu tęsia magistrantūros studijas. V.Gerasimovą pastaruoju metu Klaipėdoje girdėjome net kelis kartus. Esame liudininkai, kaip sparčiai šiuo metu kyla solisto karjera: klausėmės reto jo balso „Klaipėdos muzikos pavasario“ madrigalinėse operose, pažo vaidmeniu jis debiutavo Klaipėdos muzikiniame teatre C.Monteverdi’o operoje „Popėjos karūnavimas“, o LMTA operos studijoje parengė palankių spaudos atsiliepimų sulaukusį vaidmenį G.F.Händelio operoje „Kserksas“. Netrukus solistas ruošiasi gastrolių į Ispaniją.

Skirtingų kartų atstovai koncertui Klaipėdoje pasirinko solidžią, įvairios stilistikos programą. Skambėjo baroko, klasicizmo ir romantizmo epochų kūriniai.

Atranda vertybes

S.Stonytė – viena žymiausių Lietuvos operos solisčių. Jos profesionaliai bei įtaigiai sukurtų vaidmenų galerijoje – visos svarbiausios soprano partijos. Neseniai LNOBT praūžusiose W.A.Mozarto „Figaro vedybose“ ji sukūrė žaižaruojantį Grafienės vaidmenį. Taip sutapo, kad daugiau nei prieš 20 metų būtent šioje operoje ji debiutavo dvaro pažo Kerubino vaidmeniu. Dainininkė sakė būtent per šį vaidmenį suvokusi, kas yra opera, ką reiškia prasmė, judėjimas ir dainavimas joje. Ji džiaugėsi, kad ir naujajame pastatyme randanti jai svarbias vertybes: dvasinę spektaklio švarą, vidinį operos veikėjų grožį…

Tačiau plačiajai visuomenei profesorė labiausiai žinoma kaip populiaraus LTV projekto „Triumfo arka“ vertinimo komisijos narė, kurios santūrūs, profesionalūs, geranoriški ir itin korektiški komentarai turėtų būti gyvas priekaištas pigaus populiarumo besivaikantiems kolegoms.

Paklausta, kaip paaiškintų dainavimo bumą (kiek puikių jaunų balsų girdėjome vien „Popėjos karūnavime“, net kviestiniai muzikantai stebėjosi), ji atsakė: „Gal čia „Triumfo arka“ kalta? Tai nuostabi edukacija. Operoje solistas toli, o čia matai jo akis… Projektas puikus ir repertuaro pažinimo atžvilgiu“.

„Šimkiukai“ – Klaipėdai“

Operos primadonos meistriškumo pamokos savojoje Alma Mater vertė jaustis lyg rentgenologo kabinete. Greitai bus du dešimtmečiai, kai solistė dėsto dainavimo specialybę LMTA. Šįsyk į gimtąjį miestą ji grįžo ne tik kaip dainininkė, bet ir kaip vokalo pedagogė – gegužės 20-ąją S.Šimkaus konservatorijoje įvyko profesorės atviros meistriškumo pamokos. Tai buvo jau antras šios ugdymo įstaigos inicijuotas ir organizuotas renginys iš ciklo „Šimkiukai“ – Klaipėdai“. Vos prieš mėnesį renginys startavo Zalcburge (Austrija) reziduojančio „šimkiuko“, choro dirigento Arūno Pečiulio didelio pasisekimo ir plataus atgarsio sulaukusiu seminaru.

Meistriškumo pamokose, be „šimkiukų“ Agnės Stančikaitės, Stepono Zonio, Gabrielės Kupšytės, Egidijaus Kaspučio, Lolitos Norgėlaitės, Kristinos Jonauskaitės, kuriuos parengė vokalo pedagogai Rūta Agafonovienė, Valerija Balsytė, Vytautas Kliukinskas ir Rima Ramonienė, dalyvavo ir dešimtokė Inesa Brazytė iš Kuršėnų bei Klaipėdos universiteto studentė Karina Novikova.

Kiekvieną jaunąjį dainininką profesorė tarsi peršvietė rentgeno aparatu ir iš karto „diagnozavo“ ligą. Čia pat ir „gydymą“ skyrė, kartais net labai „karčių piliulių išrašė“… Ne tik jaunuoliams, bet ir jų pedagogams, koncertmeisteriams… Visi stebuklingai, tiesiog akyse „sveiko“.

S.Stonytė nuolat akcentavo: „Pirma – mąstyk, po to – dainuok“. Ypatingą dėmesį skirdama muzikinei minčiai, frazei, laisvumui, viena intelektualiausių dainininkių ragino jaunuosius atlikėjus turėti kiekvieno kūrinio istoriją – tik tada būsi įdomus, sakė ji.

Vienodai brangūs

„Kiekvienas studentas man yra kryžiažodis, matematikos uždavinys. Tu turi sąžiningai dėlioti balsiuką. Negalima vienodą metodiką taikyti visiems jaunuoliams, jie yra unikalūs. Niekada nesakau: „Daryk kaip aš“. Studento problemos yra mano problemos. Aš turiu pasakyti, kaip jam jas spręsti. Dėstytojas privalo būti autoritetas, jis turi būti kūrybingas, išprotėjęs, egzaltuotas. Jis turi prisiimti daugiau atsakomybės“, – teigė S.Stonytė.

Prisipažinusi, kad kuo toliau, tuo labiau nežino, kas yra dainavimas, viešnia pridūrė: „Į dainavimą žiūriu demokratiškai. Tai yra galimybė ieškoti savęs visą gyvenimą. Aš aukoju vokalą dėl emocijos, vardan gilesnių dalykų.“

Palankiai įvertinusi profesinį meistriškumo pamokų dalyvių parengimą („Gerai paruošti muzikiniai tekstai, neturiu pastabų dėl italų kalbos“, – komentavo profesorė.), ji pagyrė juos už jautrų reagavimą į pastabas, lankstumą, gerą vokalą („Vaikinus mielai matyčiau savo klasėje“, – sakė primadona), o pedagogams patarė dirbti kūrybiškiau ir „smulkiau“.

„Kaip solistė, operos dainininkė išeisiu išdidi. Išeisiu su pagrindiniu vaidmeniu. Ir gerai sudainuotu“, – yra sakiusi primadona. Pasiteiravus, ar jau mąsto apie tai, S.Stonytė tik šyptelėjo: „Galvojau, kad tai bus Grafienė. Tačiau teatro vadovybė vis skatina likti. Visada buvau solistė, kuri neprašė vaidmenų, o rinkosi iš siūlomų. Šiuo metu iš sopranų esu vyriausia, sakau – tegu jaunesni dainuoja… Tačiau vis esu kviečiama“.

Paklausta, kuris darbas mielesnis – scenoje ar auditorijoje, – ji tvirtino, kad tai du skirtingi gyvenimai ir abu vienodai brangūs.

Iš užuominų supratau, kad ir šiuo metu rengiamas naujas vaidmuo. Nekantriai laukiame.

Gera naujiena – jokių naujienų

Gera naujiena – jokių naujienų

Kalendorinei žiemai jau besibaigiant, bet šalčiams dar net nesiruošiant trauktis Klaipėdos kultūrų komunikacijos centras (KKKC) nusprendė sušildyti miestelėnus, pasiūlydamas jiems meno dozę viešoje erdvėje. „Daugiau informacijos!“ – skelbia naujas ir intriguojantis projektas.

Gytis Skudžinskas

Menas eina į viešumą

Kiti koncepcijoje surašyti šūkiai jau gerai žinoma ir mėgstama KKKC taktika, bet intervencija į letargo miego kaustomo senamiesčio vitrinas žadėjo meninę įvairovę, unikalius sprendimus ir išsiplėtusį kontekstą.

Išeiti į gatves pas mus dažniau išdrįsta tik valdžios sprendimais nusivylusios profesijos atstovai ar įžeistos socialinės grupės. Iš menininkų šia „privilegija“ naudojasi tik „klasikiniai“ „street art“ atstovai. Bet toks angažuotumas kaip ir savaime suprantamas. Viena vertus, kūriniai patys savaime negali egzistuoti ir suvokėjui lygiavertiškai transliuoti pranešimą skirtingose aplinkose. Kita vertus, gatvės menas nėra naujovė ir turi solidų XX a. „backgroundą“.

Jau pats klasikinis graffiti šiandien yra įgijęs begalę atmainų, tokių kaip plakatų, lipdukų, teksto menas, trafaretai, ir toks gatvės aktyvizmas jau įvardijamas kaip post graffiti. Tačiau meniniame kontekste graffiti ir kitos gatvės meno formos, inspiruotos pačios gatvės, tik sąlygiškai priskiriamos gatvės menui, o Johnas Fehneris net apibrėžia, kad gatvės menas – tai visas menas, kuris nėra graffiti.

Toji meno viešoje erdvėje forma, į kurią ir taikoma projekte „Daugiau informacijos“, turi ne ką mažesnę ir labai turtingą istoriją. Nuo tada, kai Fluxus judėjimo atstovai JAV ir performanso menininkai šiapus Atlanto išvedė menininkus į gatvę, sukaupta solidi tokios raiškos antologija, kurios pagrindinė ašis – site specific. Tokios pakraipos menininkai aiškiai artikuliuoja savo meno kūrinį gautos erdvės atžvilgiu, ir tai yra bene pagrindinė prielaida šiai meno formai ir menui viešumoje egzistuoti.

Intencijos ir siekiai – artimi

Nesiimsiu čia pristatyti visos meno viešoje erdvėje istorijos, bet noriu paminėti keletą projektų, kurių intencijos ir siekiai yra artimi projektui „Daugiau informacijos“.

Visų pirma, reikia prisiminti prieš penkerius metus čekų ir slovakų vykdytą projektą „Billboart“. Pastarojo rengėjai organizavo meninius projektus bent šešiose Europos valstybėse, ir meno kūriniai buvo pateikiami miestų ir užmiesčių reklaminiuose stenduose. Kuratoriai pasirinko paprastą, bet veiksmingą strategiją – viešai kviesdami menininkus teikti pasiūlymus sukurti specialų, vietai pritaikytą projektą. Žinoma, dauguma darbų, eksponuotų šioje „galerijoje“, transformavo ir įvairiais aspektais nagrinėjo informacijos pateikimo, pertekliaus, viešumo ir panašią problematiką. Patį projektą galima laikyti tiesiog chrestomatiniu meno viešoje erdvėje ir socialumo mene pavyzdžiu.

Kitas glaudžiai su klaipėdietišku projektu besisiejantis projektas tai Liuksemburgo „Aika“ organizuojamas renginių ciklas specifinėje erdvėje „Kiosk“. Taip, tai tradicinis kioskas miesto sode. Šiuo atveju kuratoriai jau kitaip orientuoja savo veiklą – kviečia žymius menininkus, bet ir vėl prašo jų sukurti specifinį pastatui skirtą, jo funkcijas pabrėžiantį ar naikinantį meno kūrinį.

Pasirinko lengviausią kelią

Bet grįžkime į mūsų mylimą uostamiestį. Neabejodamas sveikinu projekto „Daugiau informacijos“ rengėjus, nes nesaloniškos improvizuotos galerijos, kritinis, analitinis ir specifinis menas uostamiestyje yra pats didžiausias deficitas. Taip pat juk tas pats KKKC jau prieš kelerius metus surengė įspūdingų, gal ir nekritiškų, bet su vietos specifika glaudžiai „bendraujančių“ renginių, atvedusių į „Pamirštas vietas“.

Deja. Ko gero, sudėtingiausias uždavinys pristatant projektą „Daugiau informacijos“ yra aptarti rodomus kūrinius šio projekto rėmuose. „Menas gali būti socialus“, – skelbia projekto koncepcija. O būdamas vitrinoje jis turi būti dvigubai socialus, nebūtinai provokatyvus ar efektingas, nebūtinai šokiruojantis ar perteklinis, bet visuomet aiškiai apibrėžiantis savo sąveiką su vieta, kontekstu ir šiandienos aktualijomis. Bet projekto kuratoriai ir jame dalyvaujantys menininkai pasirinko patį lengviausią, bet ir projektą, ir meno kūrinius „nužudantį“ kelią – paprasčiausiai darbus iš dirbtuvių ir galerijų „užuovėjų“ pastatė akistaton su krizės ištuštintomis ir dulkių numatintomis vitrinomis, su pavargusiu ir skubančiu miestelėnų abejingumu.

Rašyti apie kiekvieną darbą atskirai tiesiog nėra prasmės, nes juos reikėtų aptarti ne kaip projekto „Daugiau informacijos“ archetipus, bet kaip atskirus kūrinius. Todėl paminėsiu vos keletą. Juolab kad meno gerbėjui didžioji dalis darbų jau matyti Klaipėdoje ir jau aprašyti miesto spaudoje.

Auksas ir pelenuose žiba?

Štai Irmos Leščinskaitės tapyba, „eksponuojama“ Herkaus Manto gatvėje, yra pats puikiausias projekto rengėjų ir autorės abejingumo pavyzdys. Galime įžiūrėti du kūrinius, „atsuktus“ į gatvę, kitų dviejų beveik neįmanoma pamatyti, bet praeivio atspindys stikle, atsispindinčios reklamos ir pravažiuojančių automobilių šviesos pastebimos kur kas geriau. Ir taip visos Irmos tapybos stipriosios pusės tiesiog niveliuojamos bendrame miesto vizualinio triukšmo sraute.

Svarsčiau, gal tai sąmoninga taktika – „auksas ir pelenuose žiba“, bet tokiu atveju daug geriau „pasisekė“ pirmajame „Daugiau informacijos“ cikle rodytiems Monikos Žaltauskaitės-Grašienės „Odos paveikslams“. Akivaizdžiai urbanistinių detalių suspausti „Odos paveikslai“ dar labiau išryškino menininkės pasirinkimą rodyti nerodomas ir negražiausias kūno detales, ir tas nedidelis lango plyšys tapo kone sumanymo dalimi.

Anatolijus Klemencovas, savo darbą „Įkvėpimo vienetas – 1 klemas“ pristatęs Apygardos teismo vitrinoje, įdomiai suskambėjo atvirame kontekste. Teismo pastato specifika A.Klemencovo darbą padarė kone ikonografišką, ir juokaudamas paklausčiau Anatolijaus: „Kiek įpūtėte, maestro?“. Po parodos „Meno tvermės dėsnis“ rašiau, kad A.Klemencovas yra šmaikštus ir išradingas menininkas, bet jam daug tinkamesnė vieta šalia gatvės grindinio, o po šio projekto tik dar kartą galiu pakartoti – A.Klemencovas turi būti gatvėje.

Pasikliauja atsitiktinumu

Visiškai kitką rašyčiau apie Žanetos Jasaitytės ciklą „Varenije“, jei aptarčiau jį ne projekto „Daugiau informacijos“ rėmuose, o po personalinės parodos. Po jos, surengtos KKKC galerijoje, bene akivaizdžiausia buvo, kad autorė beveik vienintelė Lietuvoje, žinoma, išskyrus K.Grigaliūną, puikiai panaudoja grafikos duotybę – tiražavimą. Dabar kaip ir A.Klemencovo atveju, Ž.Jasaitytės darbas, eksponuojamas toje pačioje Teismo rūmų vitrinoje, ir pastato specifika perkoduoja kūrinius. Ir pavadinimas „Varenije“ nebereprezentuoja autorės vaikystės patirčių, bet, ko gero, stimuliuoja daug šmaikštesnes asociacijas.

Neabejotinai sėkmingiausiu „Daugiau informacijos“ pasirinkimu reikėtų pripažinti Jūratės Kazakevičiūtės „Moterį-skruzdę“. Išlaikydama visus ankstesnius reikšminius dėmenis, J.Kazakevičiūtės moteris prisipildė papildomų vitrininių manekenų asociacijų, ir dar labiau išryškėjo kūnų rekonstrukcijos bei reprodukavimo kritika. Pasirinkta vieta, priklausanti šokio studijai „Coda“, taip pat šūvis į dešimtuką, jūs juk suprantate, apie ką aš?..

Kol kas projektas „Daugiau informacijos“ pristatė tik du renginių ciklus ir tikėtina, kad atšilus orams projektas išaugs į daugiaplaniškesnį ir konceptualiai išplėtotą renginių seriją, nes pirminė idėja tikrai verta to. Kol kas atrodo, jog projekto autoriai pasikliauja atsitiktinumu. Apibendrinant galima būtų prie šūkio „Daugiau informacijos!“ prirašyti šūkį „Gera naujiena – jokių naujienų!“, bet taip pat linkiu organizatoriams užsispyrimo, energijos ir svarbiausia – atsakomybės.

Du maži tapybos grandų vernisažai

Du maži tapybos grandų vernisažai

Rūtų galerijoje iki gegužės pabaigos veikia Vido Pinkevičiaus aliejinės tapybos, o galerijoje „Paletė“ iki birželio vidurio – Angelinos Banytės tapybos akrilu ant popieriaus parodos. Abi jas sieja nedidelės pristatymų apimtys, eksponuojami nauji darbai ir subtilūs įprastos autorių stilistikos pokyčiai.

Kristina Jokubavičienė

Malonūs netikėtumai

Pirmasis netikėtumas – A. Banytės parodos vieta. Po ketverių metų pertraukos Klaipėdos galerijų žemėlapyje vėl matome „Paletės“ vardą. Drąsiai galima sakyti, kad tai mažiausia miesto dailės galerija ir, be abejonės, per tuos ketverius metus ne vienas pasigedo jos minimalistinių erdvių, jaukių atidarymų ir bendravimo su svetinga galerinininke Veta. Parodinę veiklą galerija atnaujino, o A.Banytė savąją parodą dedikavo ypatinga proga: prabėgo jau 20 metų nuo pirmojo vernisažo „Paletėje“, kurį buvo surengęs šviesaus atminimo Algis Kliševičius.

Antrasis netikėtumas – parodoje A.Banytė eksponuoja tapybą ant popieriaus, nedidelio formato kompozicijas, sukurtas šiemet. Tik trys kūriniai yra kiek ankstesni ir šiuo atveju labai naudingi: jie iškalbingai atskleidžia autorės dabartinės stilistikos kristalizaciją. Nors tapyba ant popieriaus – įprastas dalykas šiandieninėje dailėje, A.Banytei, be abejonės, tai nauja. Pasak kuklios autorės, „Nuotaikos“ – tai tik kasdienių profesinių pratimų rezultatas. Jei taip, tai rezultatas puikus, ir reikia tik tikėtis, kad ji neaptings ir tų pratimų neapleis.

Nuotaikų enciklopedija

Parodoje eksponuojamos kompozicijos yra tarsi kondensuota ir patraukli A.Banytės motyvų enciklopedija. Kaip visada prabangiai „įrišta“, spalvinga ir nepaviršutiniška. Todėl ją labai smagu „vartyti” ir „skaityti“.

Kelių dešimtmečių laikotarpiu nutapytų aliejinių paveikslų motyvai ar jų užuominos natūraliai įsijungė į naujas struktūras, kurdami kitas konotacijas. Žiūrovas perkeliamas į nuotaikų, būsenų, refleksijų lygmenį, kuriame realybė mielai pasiduoda transformuojama iki jos visiško išnykimo. Meistriškos kompozicijos alsuoja puikiai subalansuotomis spalvinėmis dermėmis, papildytomis įdomiais tekstūriniais intarpais.

Išvada – aukščiausios kokybės darbai, kurie liudija visa, ką tapytojas gali pasiekti uoliai dirbdamas, ir tai, ką yra gavęs dovanų – talentą.

Uostamiesčio vizijos

Ne tik tapyba, bet ir legendiniu darbštumu garsėjantis V.Pinkevičius distancijoje, vadinamoje kūrybos keliu, darbų skaičiumi toli toli paliko visus kitus savo kartos dailininkus. Pernai pažymėjęs gražų jubiliejų, jis nenurimsta: jei netapo, tai piešia, jei nepiešia, tai tapo. Ilgametis pedagoginis darbas A.Brako dailės mokykloje to kūrybos sprinto, atrodo, visai neveikia, nekalbant jau apie kokius nors buitiškus dalykus. Sušmėžuoja gatvėje V.Pinkevičius, sparčiu žingsniu pražygiuoja ir iš karto aišku, kur – į dirbtuvę, prie paveikslų…

Taip spėriai dirbdamas ne tik paveikslų, bet ir parodų nebesuskaičiuosi. Naujausioje tapytojas eksponuoja 16 kūrinių, žinoma, tik šiemet sukurtų. Visi vienodo formato, beveik visi – apie Klaipėdą.

Peizažas visada buvo svarbiausias V.Pinkevičiaus kūryboje. Jame skleidėsi gamta, žydintys sodai, driekėsi miestai ar šiaip beribės kraštovaizdžio plynės, kuriose visada rasdavai žmones, tiksliau – žmogelius, dėl kažko desperatiškai besiblaškančius, pasimetusius. Žmonių yra ir šios parodos paveiksluose, tik jie, lyg staiga atspėję didžiąją gyvenimo paslaptį, atrodo aprimę.

Pusiausvyros regimybė

Dramatizmo visada būta V.Pinkevičiaus darbuose. Bet tokį įprastą, karštligišką siautulį šiandien keičia glotniai nutapyto tuščio dangaus ir žemės bei ant jos besidėstančių netvarkingos žmogaus veiklos objektų pusiausvyros regimybė. Tai lyg bandymas apriboti chaosą ir, kūrėjo valia, išstumti į pirmąjį planą, o per jį – ir iš paveikslo erdvės.

Glotni ramuma, nors ir tamsiais tonais tapoma, kai efemeriška sfera saugo nuo susinaikinimo tai, kas žmogaus sukurta. Buvę smulkūs potėpiai vis dažniau užleidžia vietą mažesnėms ar didesnėms spalvinėms dėmėms, beveik vitražiškiems intarpams, kai kur apibrėžiamiems juodu kontūru. Žaisdamas potėpiu, jo judėjimo kryptimis, spalviniais plotais ir jų dermėmis, V.Pinkevičius kuria apibendrintus, dekoratyvius ir beveik abstrakčius vaizdus.

Nors žmonių figūrėlės, laivų stiebai ar medžių šakos įsiterpia keliose kompozicijose įprastu grafiškų linijų raizginio ažūru, parodoje įsidėmi būtent sodrių spalvų, vitražiškojo principo darbus ir jiems visai priešingus paveikslus – beveik monochrominės gamos, su mažais ryškesnių spalvų inkliuzais.

Gastroliavo sostinėje

Gastroliavo sostinėje

Klaipėdos dramos teatras gegužės 18 ir 19 dienomis gastroliavo Vilniuje, kur Nacionalinio dramos teatro scenoje parodė du spektaklius. Sostinės publika pamatė pernai uostamiestyje pastatytą Ivano Turgenevo dviejų dalių komediją „Įnamis“, kurią režisavo Arvydas Lebeliūnas. Spektaklyje pagrindinį vaidmenį sukūrė aktorius Rimantas Pelakauskas, šiemetis Klaipėdos „Padėkos kaukės“ laureatas. Antrasis klaipėdiečių spektaklis, parodytas Vilniuje, – naujausia premjera – Erico Emmanuelio Schmitto dviejų dalių vaidinimas „Jausmų tektonika“, režisuotas Klaipėdos dramos teatro meno vadovo Povilo Gaidžio, irgi šiemet apdovanoto „Padėkos kauke“ už nuopelnus teatro menui.

Nidoje – „Vargonų vasara“

Jau devintus metus kultūringos vasaros Neringoje pranašu tampa festivalis „Vargonų vasara“, kviečiantis į koncertus Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje. Šiemet „Naujojo vargonų forumo“ organizuojamas festivalis talpins šešis kas savaitę šeštadieniais nuo gegužės 29 d. iki liepos 3 d. vyksiančius koncertus, kuriuose dalyvaus lietuvių atlikėjai bei svečių šalių vargonininkai. Savo muzikine programa „Vargonų vasara“ šiemet kviečia paminėti dvi reikšmingas sukaktis: Johanno Sebastiano Bacho gimimo 325-ąsias bei vokiečių kompozitoriaus romantiko Roberto Schumanno gimimo 200-ąsias metines. Šių dviejų autorių kūriniai skambės kone visuose festivalio koncertuose.

Sezono pabaigai – premjeros

 

Nors vasara jau lipa ant kulnų, teatrai atostogų neskuba. Birželio 3-iąją Klaipėdos „Švyturio menų doke“ neseniai susikūręs „Memelio teatras“ pristatys debiutinį spektaklį – miuziklą „(ne)laimingi žmonės“, jaunos režisierės Rūtos Bunikytės pastatytą pagal kultinės britų dainininkės Kate Bush dainas. Lėlių teatre taip pat artėja pirmoji ir paskutinė šio sezono premjera – režisierė Gintarė Radvilavičiūtė birželio 5-ąją į sceną išleis lėlių spektaklį kūdikiams APAPA. Klaipėdos dramos teatras sezoną užbaigs pakiliai – birželio 8-ąją Žvejų rūmuose žiūrovams pateikdamas režisieriaus Jono Vaitkaus režisuotą Gintaro Grajausko dviejų veiksmų tragikomediją „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“.

Teatras švęs Airijoje

 

Klaipėdos parodijos teatro planus savo 10-ojo gimtadienio proga surengti išskirtinę šventę ištikimiems gerbėjams Lietuvoje sujaukė kvietimas pasirodyti antrojoje lietuvių tėvynėje Airijoje. Klaipėdos artistų grupė gegužės pabaigoje koncertuos Carlowo mieste. Parodijos teatras Klaipėdoje įkurtas 2000 m. gegužės 26-ąją. Jo aktoriai Vytautas Balalis, Sigutė Gaudušytė ir Rasa Juzėnaitė per dešimtmetį sukūrė daugiau kaip 30 estrados artistų parodijų, ne kartą koncertavo JAV, Baltarusijoje, Latvijoje. „Mūsų sėkmės formulė paprasta: garsenybes pajuokiame su lengva ironija, bet pagarbiai. Traukiame per dantį už išskirtinus sceninius įvaizdžius ir manieras“, – kalbėjo teatro vadovas V.Balalis.

Lietuvininkų vestuvės: apeigą prikėlė širdimi

Lietuvininkų vestuvės: apeigą prikėlė širdimi

 

Gegužės 14-ąją folkloro ansamblis „Alka“ ir folkloro teatras „Aitvaras“ Klaipėdos koncertų salėje visuomenei pristatė ilgai brandintą, puoselėtą, kolektyvų veiklos sukaktims skirtą programą „Lietuvininkų vestuvės“, atskleidžiančią svarbiausius XIX a. lietuvininkų vestuvių apeiginius momentus.

Irena Armonienė

Į papročių gelmę

Vienas iš Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansamblio „Alka“ vadovų Jonas Kavaliauskas, paklaustas apie „Lietuvininkų vestuvių“ idėjos autorystę, neskubėjo atsakyti. Vestuvių papročiai jau seniai vyriškį pavilioję. Kaipgi kitaip, juk muzikanto duonos ragauta. O jei tradicinę muziką vestuvėse grieži, tai ir prie papročių aruodų turi prisiliesti.

Kartu dirbant su „Alkos“ meno vadove Rita Šukiene, žingsnis po žingsnio, daina po dainos vestuvių tradicijų „užkratas“ taip į ansamblį įsisuko, kad pernai buvo išleista kompaktinė plokštelė „Vestuvinės dainos“. Joje skamba senosios Mažosios Lietuvos vestuvinės dainos ir melodijos, išleistos L.Rėzos ir Ch.Barčo dainų rinkiniuose. Per gyvos dainos grožį ir per išskirtinę instrumentinę melodiją klausytojas turi galimybę arčiau susipažinti su unikalia pamario krašto vestuvinio folkloro šaka. Tačiau vien „pamaloninti ausis“ senosiomis vestuvių melodijomis „Alkai“ nepakako. Kirbėjo mintis, kad spalvingą ir neįprastai įdomų Mažosios Lietuvos vestuvių eigos paveikslą reikėtų atskleisti ir specialioje koncertinėje programoje.

Begalvojant apie tolesnį Mažosios Lietuvos vestuvinių tradicijų sklaidos horizontą, bendradarbiauti pasiūlė VšĮ „Nidos Vėtrungės“. Parengusi projektą „Mažosios Lietuvos kultūros paveldas: vestuvės. Autentiškų papročių ir kostiumų atkūrimas bei pritaikymas šiuolaikinėje praktikoje“, įstaiga pakvietė folkloro ansamblį „Alka“ bendram darbui – kartu gaivinti Mažosios Lietuvos vestuvinius papročius ir parengti specialią programą.

Susitelkė bendram darbui

Kur vestuvės, ten be jaunimo neapsieisi. Gausus būrys „Alkos“ entuziastų bendram darbui susijungė su Klaipėdos valstybinės kolegijos studentais – šiemet veiklos 15-metį švenčiančiu folkloro teatru „Aitvaras“, vadovaujamu J.Kavaliausko. Talentingas kolektyvų vadovas ėmėsi scenarijaus ir režisūros, o programos repertuaro sudarymu, atlikimu ir aibe kitų dalykų rūpinosi bitę darbštumu lenkianti R.Šukienė.

Bendradarbiauta su mokslininkais – Klaipėdos universiteto lektore R.Grumadaite bei Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja dr. Aušra Kavaliauskiene, kurios po kruopelytę surinko istoriniuose šaltiniuose užfiksuotus vestuvių papročius, atskleidė išskirtinius lietuvininkų vestuvių momentus.

Vertingos medžiagos suteikė ir Klaipėdos universiteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros folkloro laboratorijos darbuotojai. Šventiniai kostiumai, remiantis istorine medžiaga, sukurti dailininkės Elenos Matulionienės. Pagal Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje saugomų eksponatų pavyzdžius, pasitelkus mokslinę literatūrą, rekonstruoti XIX a. Mažosios Lietuvos regiono vestuvių apeiginiai atributai ir puošmenos – vestuvinis sietynas, kupka, kaušelis, druskinė, raginėlės, kvieslė, marčios kampas ir kitos. Rekonstruojant daug triūso įdėjo klaipėdietis tautodailininkas Stanislovas Jonikas.

Vedybas priartina magija

Programa „Lietuvininkų vestuvės“ pradedama epizodu iš „vedybinių burtų“. Subrendę kurti šeimą, jaunuoliai imdavo lankytis „jomarkuose“, atlaiduose, šokiuose, įsitaisydavo gražesnių rūbų ir mokėjo įvairiausių būrimų, pranašaujančių ir skatinančių sėkmingas vedybas.

Magiški veiksmai ir būrimai, leidžiantys nuspėti, o gal ir nulemti su šeimos kūrimu susijusius ir taip rūpimus dalykus, dažnai būdavo atliekami kalendorinių švenčių metu, ypač saulėgrįžos laikotarpiu. Burtai su vainikėliais dažniausiai buvo „vedybiniai“. Programoje parodytas Joninių išvakarėse Mažojoje Lietuvoje gyvavęs paprotys – nusigręžus mėtyti žolynų vainikus ant šakoto medžio. Stebėdamos, iš kelinto karto užsikabins vainikas už medžio šakų, merginos žinojo, už kelerių metų ištekės. Jei merginai pavyksta užmesti vainiką iš pirmo karto, jai lemta tais metais ištekėti.

Etnografai įžvelgia kupolės ir marčios arba vasaros saulėgrįžos šventės ir vestuvių ryšį. Kupolė – didžiausią gyvybinę galią pasiekęs ir galintis pradėti naują gyvybę žolynas, o marti – subrendusi, tinkama tekėti mergina. Joninių burtų scena subtiliai įvedė žiūrovus į vestuvinių apeigų ciklą bei leido atspėti, kuri mergina iš gausaus jų būrio taps nuotaka.

Veikia tradiciniai personažai

Programoje atpažįstami saviti šio krašto vestuvių personažai, kuriems jau buvo kilusi grėsmė likti įkalintiems istorinės medžiagos puslapiuose.

Tradicinėje kultūroje vestuvės prasideda piršlybomis, kur pagrindinis vaidmuo tenka piršliui – lietuvininkų vadintam ponu. Atvykęs į merginos namus jis sakydavo ieškantis malėjos, grėbėjos, grūdėjos, darbininkės, ūkininkės. Būdavo, kad piršlys į merginos namus siųsdavo savo žmoną. Apie ją lietuvininkai kalbėdavo: „Tokia piršlienė tai – kalės liežuvis; ta pirmučiau vinčiavojo, nekaip kunigas“.

XIX a. Mažojoje Lietuvoje dar gyvavo apeiginis pakvietimas į vestuves – per kvieslį. Toks pakvietimas buvo laikomas svarbesniu už asmenišką jaunųjų šeimos kvietimą. Kvieslys – raitas, išskirtinai pasipuošęs vestuvių personažas, neieškantis žodžio kišenėje, mokantis šmaikščių oracijų. Už pakvietimą kvieslys paprastai būdavo apdovanojamas rankšluosčiu, pirštinėmis ar juosta. Žvejų kaimuose buvo žinomos ir kvieslės. Jas atpažindavo iš baltų skepetėlių rankose ir vainikų ant galvų.

Vestuvinių papročių tyrinėtoja dr. A.Kavaliauskienė teigė, kad „Mažojoje Lietuvoje jaunoji paprastai buvo vadinama marčia, ši turėdavo svočią – žiuponę ir keletą pamergių – draugelių. Jaunikis turėjo atitinkamą skaičių draugelių (tavorščių). Svarbūs lietuvininkų vestuvėse buvo martvežiai – marčios globėjai, privalėję saugiai nuvežti marčią į jaunikio namus“. Martvežiai važiuodavo triukšmaudami – pliaukšėdavo botagais, net šūviai driokstelėdavo (programoje tai tapo tikru netikėtumu).

Marčią išskiria specifinė lietuvininkių nuotakų galvos danga – juodo aksomo karūnėlė su rūtų vainiku. Jaunųjų palydos atributai – stuomenys (vyriško ūgio ilgio linų drobės gabalai) ir rankšluosčiai, kuriais pagal to meto tradiciją buvo susijuosiama.

Užgertuvės – vietoj žiedo

Piršlybos baigdavosi sužadėtuvėmis, kurios mūsų krašte dar vadintos užgertuvėmis ar rankpaduotuvėmis.

Mažosios Lietuvos raštijos veikėjas O.Glagau, aprašydamas lietuvininkų buitį ir būdą, yra paliudijęs, kad lietuvininkai susižadėdavo nuotakai ar jaunikiui užrašius žemę, tačiau vienai ar kitai pusei nusivylus, susitarimų nebuvo laikomasi. Lietuvininkai sužadėtuvių apeigose žiedus ėmė naudoti gana vėlai – tik XX a., manydami, kad tai „vokiečių mada“.

Tačiau labai svarbi buvo vestuvinio užgėrimo prasmė. Dr. A.Kavaliauskienė pabrėžė, kad viešas vienas kito užgėrimas pagal senąją paprotinę teisę buvo veiksmas, patvirtinantis santuokos teisėtumą.

„Lietuvininkų vestuvėse“ užgertuvių scena labai ryški. Apeigai pagal lietuvininkų papročius merginos namuose vadovaudavo svočia. Jaunieji viešai vienas kitam prisiekdavo ištikimybę, tai patvirtindavo užgerdami alumi ar kitu gėrimu. Jaunikis turėdavo išgerti merginos taurelę, o mergina – jaunikio. Po užgertuvių sekdavo sugultuvių apeigos – jaunieji būdavo lydimi į klėtį, kur laukė paklota jaunavedžių lova.

Užgertuvėms naudoti specialūs apeiginiai indai. Programoje matėme rekonstruotas ragines taureles – raginėles ir medinį kaušelį. Jie pagaminti pagal Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje saugomų eksponatų pavyzdžius.

Santūresni mergvakariai

Šiandieniniai mergvakariai pilni visokių amerikoniškų pramanų, pompastikos, triukšmo ir mūsų kultūrai svetimų dalykų. „Lietuvininkų vestuvėse“ subtiliai pabandyta perteikti mergvakario papročius.

XIX a. mergvakarių papročių rekonstrukcija sudėtinga, nes pagrindinis informacijos šaltinis – dainos. Jos liudija, kad lietuvininkų mergvakarių nuotaika galėjusi būti panaši kaip ir Didžiojoje Lietuvoje. Galima spėti, kad jaunimas rinkdavosi marčios namuose ir taisė marčios kampą – savitą eglišakėmis, žolynais, paauksuotais obuoliais, uogų vėriniais ar karpiniais papuoštą jaunųjų vietą prie stalo. Programoje matėme, kaip žalumynais išdabintuose namuose pamergės šukavo nuotakos plaukus bei pynė kasą. Atsisveikindama su mergyste, nuotaka šoko su kiekvienu mergvakario dalyviu.

Tarp programoje skambančių mergvakario dainų tikriausiai daugelis atpažino vieną gražiausių ir garsiausių lietuvininkų dainų – „Aš atsisakiau savo močiutei“. Šią vestuvinę dainą Pilypas Ruigys įdėjo į 1747 m. vokiečių kalba išėjusį Lietuvių kalbos kilmės būdo ir savybių tyrinėjimą, vėliau daina buvo išspausdinta ir J.G.Herderio veikale „Dainos oder Litauische Volkslieder“. Jai neliko abejingas ir J.W.Goethe, kuris šią lietuvininkų vestuvinę dainą panaudojo dramoje „Žvejė“ (1781–1782).

Jungtuvių diena – savita

„Lietuvininkų vestuves“ klaipėdiečiai išvydo tradicinę šio krašto tuoktuvių dieną – penktadienį.

„Svotba“ vadinę vestuves, Mažosios Lietuvos gyventojai XIX a. dar žinojo ir atliko tik šiam kraštui būdingas vestuvines apeigas, kurias programos kūrėjai stengėsi išryškinti. Atkreiptinas dėmesys, kad šiame krašte vyro namuose marčią pasitikdavo ne abudu jaunikio tėvai, o tik jo motina, užsveikindama su alaus kupka. Marčios motina savo namuose taip pat užsveikindavusi žentą.

XIX a. dar šoktas ir marčios garbės šokis – visi vestuvių dalyviai sustodavo ratu, o viduryje, po šokio su jaunikiu, nuotaka šokdavo su visais vyrais iš eilės. Paskutinis marčią šokdino dieveris – jaunikio brolis. Po marčios garbės šokio programoje sekė nuotakos gaudymas ir skaros užmetimas jai ant galvos. Tai jau gaubtuvių scena, įprasminanti nuotakos atsisveikinimą su jaunyste.

Savitai mažlietuviai atlikdavo nuotakos vainiko nuėmimo apeigą. Remiantis pateikėjos, garsios liaudies dainininkės A.Mažeivos (1894–1988) pasakojimu, pirmą vakarą prie stalo būdavo giedama giesmė ir marčiai nuimamas vainikas. Nuėmus vainiką, į jį įstatydavo žvakikes, kurias uždegdavo marčios sesuo arba brolis. Lydint nuotaką į klėtį, vainikėlį su degančiomis žvakėmis įduodavo marčiai į rankas, eidami visi dainuodavo dainą „Oi vainiki, vainikėli“. Ši apeiga programoje „Lietuvininkų vestuvės“ rekonstruota pagal etnografinę medžiagą, saugomą Klaipėdos universiteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros folkloro laboratorijoje.

Po gaubtuvių apeigų išvydome nuotaką su ištekėjusiai moteriai priderančia galvos danga – muturu. Pagal paprotinę teisę po gaubtuvių marti jau laikoma viešai priimta į naują šeimą ir giminę. Toliau ėjo marčios pavedimas jaunikiui, dovanos vyro giminėms, marčios ašarų gėrimas apdovanojant ją. „Lietuvininkų vestuvių“ baigiamasis potėpis – iškilmingi marčios pietūs. Vaišės įnešamos su ypatinga iškilme, primenančia antikines atnašavimo šventes.

Ne švenčiant, o dirbant

XIX a. lietuvininkų vestuvių paveikslus atskleidusiems folkloro kolektyvams šie metai – jubiliejiniai. „Alka“ mini 30-metį, o „Aitvaras“ – 15 metų veiklos sukaktį.

Etninės kultūros puoselėtojai, užuot laukę apdovanojimų ar padėkų už nuveiktus darbus, parengtas programas, patys pateikė dovaną. Ilgu ir nuoširdžiu darbu grįstu taku į sceną atkeliavo „Lietuvininkų vestuvės“, nudžiuginusios ir papročių žinovus, ir prijaučiančiuosius tradicinei kultūrai. Didžiausia padėka ir atlygis jiems galėtų būti ūgtelėjęs tautiečių noras domėtis krašto tradicijomis, gaivinamų vertybių įsileidimas į asmeninį gyvenimą.

Idėja išryškinti lietuvininkų vestuvinius papročius specialioje programoje dar prieš kelis dešimtmečius buvo kilusi ir Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto folkloro ansambliui „Vorusnė“ (vad. A.Kaukienė). Šiandien „Alka“ netiesiogiai tęsia šią idėją ir pateikia savo interpretaciją lietuvininkų vestuvių tema.

Mažosios Lietuvos vestuviniai papročiai yra išties ypatingi ir neabejotinai verti pritaikymo šiandienoje. Programoje „Lietuvininkų vestuvės“ išryškintos apeigos, tikėtina, sudomins būsimus jaunavedžius, ir vestuviniai papročiai pagaliau galės būti ne gaivinami, o tęsiami.

Paryžiaus lietuvių menas – Kaune

Paryžiaus lietuvių menas – Kaune

 

Gegužės 14-ąją parodoje Kaune susitiko penki žymūs Paryžiaus lietuviai – Vytautas Kasiulis (1918–1995), Neemija Arbitblatas (1908–1999), Antanas Mončys (1921–1993), Pranas Gailius ir Žibuntas Mikšys.

Tarp dviejų upės krantų

Lietuvos galerininkas Edvidas Žukas ir Paryžiuje gyvenantis žurnalistas Valdas Papievis surinko 136 darbų kolekciją – daugiausia iš privačių rinkinių. Paroda papildyta Palangoje įsikūrusio Antano Mončio namų-muziejaus eksponatais. Atidarymo proga E.Žukas išleido solidų parodos katalogą lietuvių ir prancūzų kalbomis.

Visi penki parodoje pristatomi Paryžiaus lietuviai yra pasaulyje pripažinti meno metrai, dėl jų darbų varžosi Niujorko ir Londono aukcionai, jų parodos tampa išskirtiniais meno sostinių reiškiniais.

Visą gyvenimą lietuviu prisistatydavęs ir lietuvišką galūnę pavardėje išsaugojęs N.Arbitblatas kūrė vienoje studijoje su P.Picasso’u ir H.Matisse’u, A.Mončys dirbo su M.Chagallu, dalyvavo parodose su A.Pevsneriu, H.Moore’u, A.Calderiu, H.Arpu ir kitais. V.Kasiulio parodas Paryžiuje išpirkdavo per vieną dieną.

„Iš Lietuvos kilę ir su Paryžiumi susiję menininkai stovi tarsi laive tarp dviejų tos pačios upės krantų, priklausydami abiem krantams ir nė vienam iš jų, kadangi iš tikrųjų jie priklauso viską praryjančiai tiesos ir amžinybės upei“, – tvirtina parodos kataloge menotyrininkas Algis Uždavinys.

Kuria dailininkų Mekoje

Dailininkų Mekoje iki šiol gyvenantis P.Gailius samprotavo: „Tavęs klausia, kodėl tu taip myli Paryžių? Norėtum papasakoti, perduoti savo išgyvenimą, bet kuo daugiau kalbi, tuo labiau supranti, kaip sunku perteikti tai, kas sudaro visą jo grožį. Kalbama apie pokarinio Paryžiaus legendą, bet tada tai nebuvo legenda, iš tikrųjų viskas taip ir buvo. Kultūrinis gyvenimas ir per okupaciją buvo gyvas, o jo tęsinys po išsilaisvinimo – nepaprastai dinamiškas, tvirtas, jaunas. Visose srityse, o labiausiai tapyboje. Tapyba buvo meninio gyvenimo lokomotyvas“.

Kitas vyresnio amžiaus lietuvių dailininkas, Paryžiaus intelektualas – Ž.Mikšys. Gimęs Kaune aktorės šeimoje, meno mokėsi pas Kauno jėzuitus, po karo Vokietijoje studijavo tapybą, teatro kostiumą ir režisūrą. Subtilusis grafinės linijos meistras iki šiol mėgsta raižyti Paryžiaus namus ir Venecijos aikštes, nuogas figūras, šrifto kompozicijas, kuria autorines knygas, o atvykęs į Lietuvą gali atvirai iškeikti šiuolaikinės tėvynės meną. Nepaisant visų kliūčių, Ž.Mikšys dar sovietmečiu kruopščiai sukomplektavo ir padovanojo didelę savo kūrinių kolekciją Vilniaus universiteto Grafikos kabinetui.

Prometėjiško prado skelbėjai

Paryžiaus lietuvių parodos kataloge prof. A.Uždavinys rašo, kad šie visi dailininkai „yra uolūs veržlaus, prometėjiško prado skelbėjai, tikintys savo demiurgine misija, išskirtine jos galia ir išliekamąja verte. Šiems menininkams kūryba – sielą maitinantis dvasinis penas, skaistinanti kančia ir utopinį idealą priartinti žadantis malonumas“.

Pasaulyje bene žymiausias iš šio penketuko – Lietuvos žydas N.Arbitblatas, gimęs taip pat Kaune, savo darbus pasirašinėjęs trumpiniu „Blatas“. Sostinės galerijos „Žalias vėjas“ savininkas E.Žukas Kauno parodai surinko galingą šio tapytojo kolekciją, kurios šedevras – didelis „Natiurmortas su austrėmis“, surastas viename Europos aukcione. O kelios N.Arbitblato gėlių puokštės gali išversti iš koto net iš daug mačiusius grynosios tapybos gurmanus.

Daugiau kaip šimtą asmeninių parodų Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Austrijoje, Kanadoje, JAV, Japonijoje surengė P.Gailius. Jo darbų turi įsigiję Nacionalinė Prancūzijos biblioteka, Paryžiaus George Pompidou modernaus meno centras, kitų šalių muziejai.

Daugiau – Klaipėdoje ir Palangoje

Vieno iš šios penkiukės – V.Kasiulio didžiulė, daugiau nei 70 paveikslų paroda, surinkta iš Paryžiaus, Niujorko, Vilniaus ir Kauno kolekcijų, iki birželio vieši Klaipėdoje, Prano Domšaičio galerijoje. Turbūt dar niekada Lietuvoje taip plačiai nebuvo pristatyta šio vieno įdomiausių XX a. antrosios pusės Paryžiaus mokyklos tapytojų kūryba.

Apie V.Kasiulį A.Uždavinys pastebėjo, kad jis „yra skaudžiai rėksmingų, drastiškai oranžuojamų spalvų virtuozas, svaiginantis gaivališka būties vizija. (…) Žiūrovas netrunka panirti į dailininko improvizacijų srautus, imdamas savo vaizduotėje šokti kartu su žydų chasidų smuikininkais ir Moulin Rouge gražuolėmis“.

Vienintelis iš Paryžiaus penketuko, kurio vardu jau dabar pavadintas muziejus Lietuvos kurorte, – tai A.Mončys, padovanojęs gausų savo darbų rinkinį numylėtai Palangai. „Žinai, ta Palanga – pasakiška“, – yra sakęs jis seseriai 1992-aisiais, likus metams iki mirties. Šis fantastiško grožio ir vertės meno muziejus yra Lietuvos pasididžiavimas.

Muziejus paskolino parodai

Kaip pasakojo Palangos A.Mončio namų-muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė, parodai Kaune muziejus paskolino 7 A.Mončio darbus – 5 skulptūras („Portretas“, „Šuolis“, „Erotika I“, „Draperija“, „Jonas“) ir 2 paveikslus, apimančius dailininko 1953–1982 m. kūrybos laikotarpį.

A.Mončio kūriniai nėra patogūs transportavimui ir saugiam pakavimui dėl didelių gabaritų, tarpusavyje susijungusių judančių dalių ar trapios medžiagos, tokios, kaip alebastras, terakota. A.Mončys dirbo su įvairiomis medžiagomis, todėl parodai Kaune parinktos nedidelės skulptūros, sukurtos iš medžio, akmens, geležies, žalvario, kaulo, be to, nereikalaujančios specialaus transporto jų pervežimui.

„Tegul parodos lankytojai pamato skulptoriaus savitą braižą skirtingoje medžiagoje, o su didžiąja kūrybos palikimo dalimi anksčiau ar vėliau įmanoma susipažinti nuolatinėje ekspozicijoje Palangoje”, – sakė A.Mončio namų-muziejaus direktorė.

Penkiese – pirmą kartą

Parodos Kaune vienas organizatorių E.Žukas 2009-aisiais A.Mončio namuose-muziejuje Palangoje buvo surengęs keturių Paryžiaus lietuvių menininkų: P.Gailiaus, V.Kasiulio, Ž.Mikšio ir A.Mončio darbų parodą. Tuomet E.Žukas net 5 kartus vyko į Paryžių, kad susitartų dėl parodos ir darbų atvežimo. Kad surengtų parodą Kaune, į Prancūziją jis keliavo vėl keletą kartų, ten susitiko su Ž.Mikšiu, P.Gailiumi, A.Mončio sūnumi Jean-Christophu, V.Kasiulio našle ir keliolika metų Paryžiuje gyvenančiu rašytoju V.Papieviu, padėjusiu suorganizuoti šį istorinį penkių Paryžiaus lietuvių kūrybos susitikimą Kaune.

Jis – toks pirmas. Nors kiti parodos autoriai, išskyrus N.Arbitblatą, yra rengę bendras parodas JAV, Italijoje, Prancūzijoje. Kaip parodė L.Tutauskaitė, Palangos muziejuje yra saugomi išlikę šių parodų plakatai bei 1968 m. Niujorke vykusios parodos atidaryme dalyvavusių svečių pasirašytas žurnalas. Beje, V.Kasiulis 1953 m. žurnale „Aidai“ rašė: „Vienas iš mūsų buvo laimingesnis už kitus. Tai Antanas Mončys, kurio skulptūra puošia bažnyčią Laono mieste“.

Penkiukės parodos atidarymas Kaune sulaukė gausybės lankytojų ir svečių. Vernisaže apsilankė buvęs LR ambasadorius Prancūzijoje Ričardas Bačkis, Prancūzijos ambasados Lietuvoje patarėjas bendradarbiavimo ir kultūros reikalams Pascalis Hanse’as, kultūros atašė Audelinas Chappuis ir kiti. Pastarasis jau kitą dieną dalyvavo A.Mončio namuose-muziejuje vykusios „Muziejų nakties“ renginiuose, pirmąsyk apsilankydamas Palangoje.

Paroda „Lietuviai Paryžiuje“ Kauno M.Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės aikštė 12) veiks visą vasarą.

Parengė Rita Bočiulytė

R.Požerskio duoklė nutylimam akto žanrui

R.Požerskio duoklė nutylimam akto žanrui

Negalima nepastebėti, kad Klaipėdos senamiestyje bene stipriausiai pavasariškus „ūglius“ leidžia fotografiją puoselėjantis Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyrius. Per tris erdves vyksta jaunus fotomeno mėgėjus pristatanti paroda, o praėjusią savaitę lankytojai pakviesti į naują galeriją, kurios krikštu tapo fotografijos grando Romualdo Požerskio vernisažas.

Kristina Kučinskaitė

Kaip džiaugdamasis sakė skyriaus pirmininkas Darius Vaičekauskas, „fotografija okupuoja senamiestį“.

„Miražų dosjė“

Pastarieji metai R.Požerskiui itin kūrybingi. Neseniai išleistas egzotiškas albumas „Degantis žmogus“, kuriame sukauptos fotografijos iš kelionės į vieną įspūdingiausių meno ir laisvos dvasios festivalių tuo pačiu pavadinimu Nevados dykumoje (JAV). Šiemet knygynų lentynas pasiekė dar vienas fotografijų albumas „Miražų dosjė“.

Pastarasis – sunkiasvoris leidinys kietais viršeliais, kuriame įvairiakryptes žiūrėjimo ir suvokimo trajektorijas siūlo garsūs literatūros kūrėjai (Kęstutis Navakas, Donaldas Kajokas, Markas Zingeris, Dovilė Zelčiūtė, Gintaras Patackas). Jame spausdinamos 187 fotografijos, sukurtos tik analogine technika. Autoriui pozavo 62 merginos. Įvadą parašė Skirmantas Valiulis. Albumas suskaidytas pagal serijas. Vienuose – modeliai gamtos prieglobstyje, kitur jie – yrančio dvaro priebėgoje, menininko studijoje, galiausiai paskutiniame skyriuje, apsisiautę tamsa, tampa amorfiškais siluetais, judesio pėdsaku, kurį, paprastai nematomą, erdvėje brėžia žmogaus kūnas. Apibendrinant – albumas rimta duoklė gana retai eksploatuojamam akto žanrui. Tiesa, gana kritiškai „Miražų dosjė“ savo apžvalgoje vertinusi Milda Kiaušaitė pasigedo pačios moters, pastangų pažinti ją, „R.Požerskis fiziniu atsivėrimu mėgina pakeisti dvasinį, taip dažnoje fotografijoje palikdamas prarają tarp vaizdo ir jo prasmės, pamesdamas vidinės moters gelmės paslaptį“.

Nuogumo kalba

Pats R.Požerskis pamena, kad akto žanrą išmėgino dar 1978 m., tuomet jis dažniausiai kūrė reportažus, fiksavo senamiesčių architektūrą. Nuogumas atsirado kaip kažko visiškai naujo siekis. Fotografas gerai prisimena ir savo pirmąją fotosesiją, kuomet su modeliu vykta prie jūros. „Fotografavau su raudonu filtru, todėl dangus tapo juodas, juoda jūra ir baltas smėlis, baltas kūnas. Tai buvo grynai formos paieška“, – apie pirmuosius itin grafiškus darbus pasakojo fotomenininkas.

Žvilgsniu sekant parodos darbus netrunkama pastebėti, kad pati jo fotografijos kompozicija visada sucentruota. Fonas kinta, tačiau nuogumas visada centre – jis atviras žvilgsniui. Atrodo, kad taip akimi prikalant kūną kadro centre ir kintant tik jo pozai tenorima… stebėti. Nors ir būdamos centre, tos nuogos moterys nėra daug „kalbančios“ – tai ne damos ir mergelės iš prerafaelitų paveikslų, kurių žvilgsniai sminga širdin nepaisant šimtmečių apkloto ir trupančio dažų sluoksnio, kurių net baltų ilgų pirštų sulinkimas atrodo esąs slapta žinia. Dauguma R.Požerskio moterų, nors ir būdamos reginio centre, atrodo esančios nebylios – akis slysta jų krūtimis, šlaunimis, smakro linkiu, bet, išskyrus savo nuogumą, jos nepasakoja nieko daugiau. Aktyvią valingą asmenybę, prisidengusią kūno drobe, kartais netikėtai išduoda tik tatuiruotė.

Gamta ir kultūra

Kai kūnas yra tik kūnas, kai jis atskiriamas nuo subjekto, natūraliai kyla klausimas, kas yra toji akto fotografija. Jei tai ne žmogaus slėpinių priminimas – gal tiesiog techninė kūno studija, nepaliaujantis tyrinėjimo ir grožėjimosi procesas? Tuomet nuoga moteris yra organiškai sutampanti su kitomis nuogomis moterimis; jos visos tėra vieno sąmonėje glūdinčio archetipo variacijos.

Įdomu ir tai, kad nors moterų kūnai parodoje eksponuojamose fotografijose dažniausiai gana desubjektyvizuoti, jie kartais aštriai kontrastuoja su peizažu, kuriame jas patalpino fotomenininkas. Tai pastebima, net jei kalbama apie kompoziciją gamtoje. Pastaroji ir kūnas juk neturėtų disonuoti vien dėl medžiagiško vientisumo.

Kalbėdamas apie akto fotografiją, R.Požerskis taip pat gamtą akcentuoja, kaip labiausiai palaikančią nuogumą: „Ir Rimantas Dichavičius sakė, kad modelis visiškai atsiskleidžia tik gamtos glėbyje. Pas jį irgi yra ta senoji serija, kur merginos – bangose, akmenynuose… Gamtos ir moters santykis yra kažkoks labai priimtinas, paprastas, mes visi esame iš moters, iš gamtos. Pradžia yra moteris, gamta“. Ir tęsdamas apie klasikinį nuogos moters fotografavimą pajūryje, jis sako taip pat ieškojęs bendrystės: „Visa gyvybė, kuri yra pasaulyje, atėjo iš jūros, iš vandens. Lygiai taip pat ir visa žmonija – iš moters. Moters formas galima lyginti su banguotomis jūros formomis“.

Paradoksalu – kartais modelis atrodo niekaip nesuglundantis su gamtos erdve, kaip pastarajai oponuojančios kultūros plotmės dalis, o kartais kultūriškoje aplinkoje (sode, dvare, studijoje) jis išsiskiria kaip gamtos elementas, nesuderinamas su organizuotu dirbtiniu pasauliu.

Stebint prasiveržiančius nesuderinamumus, kyla mintis, kad žmogus niekaip nebegali būti vien gamtos dalis, lygiai taip pat kaip niekada negalės būti pats savaime – gyvas tik tuo, ką kuria aplink save.

Fotografijos nepatogumas

Tuomet, kai penktadienio vakarą lankytojai tik rinkosi į naująją „Danės vartų“ galeriją, kurią LFS Klaipėdos skyriui suteikė bendrovė „Danės vartai“ (pas mus dar gana retas meno ir verslo draugystės pavyzdys), susėdome su pačiu R.Požerskiu ir lietui byrant už plataus lango trumpai šnektelėjome apie akto žanrą ir jo vertinimus.

– Jau minėjote, kad jums buvo įdomu tyrinėti šviesos ir formos žaismą, pirmapradiškų esybių – gamtos ir moters – bendrybę. Kokios dar temos jums aktualios?

– Galiu pasakyti, ko nenagrinėjau, – psichologijos. Niekada neturiu tikslo atskleisti modelio psichologiją: kas ji tokia, kokia jos asmenybė, ar ji liūdna, ar linksma… Dažnai net veido nerodau – man įdomu tik pats kūnas. Kaip šviesa ir formos. Randi foną gamtoje ir joje ieškai, kaip atsiskleis modelis. Kartais turi idėją, bet retai kada tos idėjos pateisinamos.

–Nors gyvename, atrodo, labai atvirame pasaulyje, netrūksta kritiško požiūrio į nuogumą. Iš mano pažįstamų merginų išvis nemažai gana kritiškai žiūri į akto fotografiją. Numanote, iš kur tas moterų skepsis?

–Kai per visą Lietuvą eksponavau „Degantį žmogų“, rinkau lankytojų reakcijas į nuogą kūną. Ir pastebėjau, kad negatyviai dažniausiai žiūrėdavo vyrai. O labiausiai patikdavo pagyvenusioms moterims. Manau, klaidingas įsitikinimas, kad moterys neigiamai žiūri į aktą, o vyrams tai patinka. Vyrų, matyt, yra daugiau dviveidžių nei moterų.

–Kaip manote, kodėl apskritai į akto žanrą žiūrima gana atsargiai?

–Kaip tik atvažiuodami kalbėjomės, kad jei dailininkas piešia aktą skulptorius sukuria skulptūrą ar rašytojas rašo apie meilę – niekam nekyla jokių klausimų. Bet jei tai fotografija, tuoj prasideda klausimai, kas tai, kam to reikia ir pan.

Tai dėl to, kad visi modeliai, kurie pozavo dailininkui ar skulptoriui, yra kaip ir nerealūs. Fotografijoje – vis dėlto konkretus žmogus. Tame ir fotografijos fenomenas, nes mes galime užfiksuoti realybę. Kartu tai sukelia ir daug prieštaravimų. Nemažas konfliktas, nes visur yra tikras žmogus. Pirma mintis stebint akto fotografiją: „Ar aš ją pažįstu, kas vyko tarp jos ir fotografo?..“. Tik paskui imama vertinti pačią fotografiją. Joje yra konkretus žmogus ir toji konkretybė ją taip ir išskiria. Manau, kad būtent dėl to akto fotografija ir yra tokia keista.

Trys svarbiausi klausimai

–Minėjote, kad Lietuvoje akto fotografija labai silpna? Ar čia mes tokie išskirtiniai, ar ta pati situacija visur?

–Pas mus niekad ir nebuvo stipraus akto žanro, bet visi garsūs fotografai fotografavo aktus. Ir Dichavičius, ir Macijauskas, ir Žvirgždas, ir Buračas…

Bet štai Latvijoje labai stiprus akto žanras. Latviai kuria siužetą, kaip teatre – sukuria fotografijos simbolį. Galbūt jie veikia literatūriškai – sukuria mažytę teatro sceną. O mes lietuviai visada buvome šiek tiek nusistatę prieš simboliką fotografijoje, buvome už realybę joje. Kad matytųsi mažiau autoriaus, o daugiau gyvenimo. Pas juos priešingai – svarbu parodyt savo apmąstymus, idėjas. Daugiau autoriaus nei gyvenimo. Juokauju, kad latvių fotografija yra moteriška, o mūsų vyriška.

–Savo nuogumą slepiame, jis yra paslaptis, išviešindamas jį tarsi imatės spręsti slėpinį. Ar pavyksta priartėti prie tos paslapties ištakų, geriau suvokti ją?

–Paprastai žurnalistai nuolat klausia, kur baigiasi pornografija ir prasideda erotika. Niekas nežino to santykio. Mes visada tai priartėjame, tai nutolstame. Kartais darau grynai pornografiją. Fotografuodamas nejučiomis nuklystu į visas puses. Paslaptis yra toks santykinis dalykas… Kaip ir tikėjimas. Aš tikiu į meną. Nematau kūno paslapties ribos, ką galima ir ko negalima rodyti.

Kitas klausimas, kam to reikia ir kiek tai vertinga. Kūnas duotas gamtos, pačiame jame nėra nieko paslaptinga – tik dirbtinai sugalvoti draudimai. Jie kartais jį daro net pavojingą. Betgi pats kūnas nėra pavojingas.

Fotografuojant svarbu, kaip tu rodai ir kodėl rodai. Trys pagrindiniai klausimai: kam fotografuoji, ką fotografuoji ir kaip? Jei atsakai į pirmąjį, tada ir į kitus lengviau…

R.Požerskio paroda „Miražų dosjė“ Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus galerijoje „Danės vartai“ (Žvejų g. 10) veiks iki birželio 20–osios. Galerija dirba trečiadienį – sekmadienį 11–18 val.

Kino premjeroje režisierius dėkojo Klaipėdai

Kino premjeroje režisierius dėkojo Klaipėdai

Lina Bieliauskaitė

l.bieliauskaite@kl.lt

„Tik po to, kai mes ėmėmės filmavimo Vilniuje, supratau, kaip buvo lengva, paprasta ir gera Klaipėdoje. Čia visur mums degė žalia šviesa“, – tokiais žodžiais savo filmo premjeroje uostamiesčiui dėkojo režisierius Tomas Donela.

Neskubėjo pirkti bilietų

Neatsitiktinai oficialus naujojo lietuviško vaidybinio filmo „Atsisveikinimas (laimingo žmogaus istorija)“ debiutas įvyko būtent Klaipėdoje – mieste, kur buvo įamžinta nemaža dalis juostos kadrų. Tiesa, iškart po premjeros kino centro „Cinamon“ švieslentėje pasirodžiusi informacija labai nepradžiugino režisieriaus – į vakarinį seansą buvo nupirkti vos keli bilietai.

Oficialiame pristatyme dalyvavę ir kiti kūrybinės komandos nariai – epizodinius vaidmenis „Atsisveikinime“ sukūrę aktorė Dalia Storyk bei žinomas scenaristas, poetas ir režisierius Alvydas Šlepikas – nesiryžo prognozuoti, kaip šį filmą priims Lietuvos kino žiūrovai.

„Esmė yra ne nupirktų bilietų kiekis. Šarūno Barto filmai taip pat neuždirba milijonų, tačiau jis yra vienas geriausių Europos režisierių“, – tvirtino A.Šlepikas.

„Gaila, kad žmonės neina. Filmas lėtokas, bet ir tame lėtume yra ekspresijos. Pagalvojau, gal todėl, kad gausu epizodinių vaidmenų, kurie į pagrindinį pasakojimą įneša įvairesnių temų“, – svarstė D.Storyk.

Pašnekovai tvirtino, kad žiūrėti į save ekrane – nemenkas išbandymas. Tačiau bent jau galima pasidžiaugti šauniu kolegų darbu.

„Aktoriai sukūrė ryškius epizodinius vaidmenis, ir čia ne tik jų, bet ir Tomo nuopelnas. Jis turbūt sugebėjo kiekvienam įteigti, koks svarbus jo personažas – pradedi galvoti, kad beveik tu ir esi visko centras“, – teigė A.Šlepikas.

Ne aktoriai, o artistai

„Džiugu buvo į visus žiūrėti, vis dėlto faini artistai Lietuvoje, – šypsodamasi antrino pagrindinio herojaus mamos vaidmenį sukūrusi D.Storyk. – Manau, šiame filme yra du vaidmenys – Audriaus, kurį puikiai suvaidino Dainius Kazlauskas, ir visi kiti – jo tėvai, draugai ir taip toliau. Mūsų visų kuklus mažas indėlis sudarė tolygią atsvarą pagrindiniam herojui.“

Lietuvos teatro ir kino aktorių elitą savo juostoje prikalbinęs įsiamžinti režisierius negailėjo ryškesnių epitetų. „Šiame filme aktorių nebuvo, jame buvo vien artistai, nes aktorius yra profesija, o artistas – Dievo pabučiuotas žmogus. Negaliu veidmainiauti – buvo keli artistai, kurie nepatikėjo manimi. Bet neturiu jiems jokių priekaištų. O D.Kazlauskui esu dėkingas iki savo gyvenimo pabaigos ir po jos“, – aiškino T.Donela.

Bet tuo metu, kai uostamiesčio kino salėje užgeso šviesos, paskelbdamos premjerinio seanso startą, režisierius paliko salę. „Neturiu tiek jėgų. Negaliu jo matyti. Aš jį padariau, o žiūrėkite jūs. Montavimas, garsinimas, visa ta technologinė grandinė – buvau priverstas žiūrėti filmą 1286 kartus“, – emocingai kalbėjo režisierius.

Brandintas per ilgai?

Pasak T.Donelos, galbūt „Atsisveikinimą“ išdrįs pažiūrėti po daug metų, kai suaugs sūnus Martynas, – kad filmas primintų, kaip jis tuomet atrodė.

Viename interviu kūrėjas užsiminė, jog išleidęs savo darbą į plačiuosius vandenis jautėsi tarsi nuo širdies nuvirto Puntuko akmuo. Apie tai, kad juosta dienos šviesą išvydo po 20 metų kūrybinio proceso, scenarijui pasikeitus gausybę kartų, rašyta ir kalbėta ne kartą.

„Filmas nebūtų tiek ilgai brandintas, jeigu būtų sklandus finansavimas. Nežinau, ar tai išėjo į gera. Jei jis būtų nufilmuotas prieš 10 metų, gal šiandien mes dalyvautume jau kito filmo premjeroje. Dar vieno. O gal net trečiojo. Atvirai sakant, Tomas vos „neperdegė“ su šiuo filmo scenarijumi. Tiek buvo variantų – kartais jie skyrėsi nelabai daug, kartais pakankamai. Bet jų buvo masė“, – aiškino prie filmo scenarijaus ranką pridėjęs A.Šlepikas.

Šiandien T.Donelos juosta baigė žygį po didžiuosius Lietuvos kino teatrus. Tikėtina, kad ilgainiui ji bus išleista DVD formatu, galbūt dalyvaus kino festivaliuose, nors režisierius patikino šį darbą kūręs ne konkursams.

„Jeigu žiūrovams nereikės šio filmo, aš tik nusilenksiu ir pasakysiu – jūs visada teisūs. Bet bus žmonių, kuriems jo reikės“, – teigė T.Donela.

Lietuvos kino ir televizinio kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė – 2010“ komisijos atstovai bemaž prieš dvi savaitės pranešė, kad „Atsisveikinimas“ pretenduoja tapti geriausiu pilno metražo filmu. Su juo konkuruoja „Zero II“ (rež. Emilis Vėlyvis) ir „Eurazijos aborigenas“ (rež. Šarūnas Bartas). Kuriam teks „Sidabrinė gervė“, paaiškės gegužės 28-ąją.

Langas

MENO LEIDINYS Nr. 5 (179)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

 

Langas

Orkestras keliauja po festivalius

Kūrybingumu trykštantis, daug gimtajame mieste koncertuojantis ir sparčiai į meistriškumo aukštumas kopiantis Klaipėdos kamerinis orkestras randa laiko pakeliauti ir po festivalius šalyje bei artimame užsienyje.

Ką tik muzikavęs gimtajame uostamiestyje su Vokietijoje gyvenančiu rusų pianistu Alexanderiu Puliajevu, jis praėjusį sekmadienį griežė Kaliningrade.

Kartu parengtą programą „Iškilioji Vienos klasika“ jie gegužės 23-iąją pakartojo Kaliningrado filharmonijos organizuotame 3-iajame tarptautiniame festivalyje „Rusų muzika prie Baltijos“, vienoje iš daugelio festivalio erdvių – Kaliningrado meno galerijoje. Pasirodyme skambėjo L. van Beethoveno Ketvirtoji sonata, A.Salieri’o ir F.J.Haydno koncertai bei A.Arenskio variacijos P.Čaikovskio tema.

Šiemetes keliones po festivalius Mindaugo Bačkaus vadovaujamas Klaipėdos kamerinis orkestras pradėjo dar ankstyvą pavasarį. Balandžio 9-ąją, diriguojamas Sauliaus Sondeckio, jis grojo Šiaulių sakralinės muzikos festivalyje „Resurexit“.

Šią vasarą klaipėdiečių orkestras dar laukiamas net šešių Lietuvos festivalių scenose. Birželio 5-ąją jis grieš Mažeikių festivalyje, kitądien – jau koncertuos Tytuvėnų vasaros festivalyje. Birželio 12-ąją klaipėdiečiai muzikuos Pažaislio muzikos festivalyje, jame atliks tą pačią koncertinę programą, kurią išvakarėse Klaipėdos koncertų salėje pristatys su įžymiuoju pianistu Alexanderiu Paley iš JAV. Kartu jie pradės naują didelį ciklą „Visi Mozarto koncertai fortepijonui ir orkestrui“.

O birželio 17-ąją Klaipėdos kamerinis orkestras gros jau Paežerių dvaro, liepos 11-ąją – Trakų, rugpjūčio 5-ąją – „Palangos vasaros“ festivaliuose.

Tokį aktyvumą, gana staigų ir sėkmingą Klaipėdos kamerinio orkestro kūrybinį šuolį daugelis sieja su naujuoju jo vadovu violončelininku M.Bačkumi. Birželio 1-ąją bus lygiai vieni metai, kai jis vadovauja šiam orkestrui.

Šoko Vilniuje ir Rygoje

Klaipėdos muzikinio teatro šokėjai, jau ketvirtus metus atidarė tarptautinį Baltijos šalių baleto festivalį „Nuo klasikos iki avangardo“ Rygoje ir sėkmingai pasirodė 14-ajame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ Vilniuje.

Vienintelis toks baleto festivalis Baltijos šalyse, šiemet surengtas balandžio 16–29 d. Rygoje, minėjo 15 metų sukaktį. Tradiciškai atidarymas vyko Rygos geležinkelio stotyje, uostamiesčio šokėjų pasirodymą stebint miniai žmonių, susiruošusių keliauti arba tikslingai atėjusių į renginį. Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupė, vadovaujama Vaclovo Sasnausko, rygiečiams parodė kelias džiazo šokių kompozicijas, kurias pastatė baletmeisterė iš Londono Dolli Henry. Gyvai akompanavo taip pat klaipėdiečiai – grupė „Old City“. Kalbama, kad šis šokėjų ir muzikantų tandemas buvęs puikus.

Festivalio organizatorė, praeityje garsi balerina Lita Beiris klaipėdiečių pasirodymą įvertino labai šiltai: „Kai šoka Klaipėdos baletas, visada nuotaikinga. Aukštas lygis. Matyti, kad per pastaruosius metus šokėjai daug pasiekė, o tai, ką daro, jiems labai patinka. Jie šoka su atsidavimu, temperamentu, ir mes matėme, kaip žiūrovams patiko, kaip entuziastingai juos priėmė, šaukė „Bravo!“. Aš labai džiaugiuosi“. Anot L.Beiris, tris spektaklius pastačiusios Klaipėdos muzikiniame teatre, čionykštis baletas pasikeitė, nes pasikeitė ir kai kurie šokėjai. „Jie įgyja vis didesnį profesionalumą. Žinoma, jo augimas labai priklauso ir nuo to, kas dirba su baletu, kokie statytojai yra kviečiami. Puiku, kad šokėjai tobulėja. Neįsivaizduoju Klaipėdos be baleto, be muzikinio teatro“, – teigė festivalio organizatorė.

Gegužės 6-ąją Klaipėdos muzikinio teatro šokėjai dalyvavo tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis – 2010“. Vilniaus šokių tea-tre jie parodė Belgijoje gyvenančios choreografės Rasos Alksnytės Klaipėdoje pernai pastatytą spektaklį „Prarastos sielos“.

Ar sugrįš pasiilgtoji „Europiada“?

Į šį klausimą klaipėdiečiai tikisi gauti atsakymą liepą. Didelė tikimybė, kad po dvejų metų Europos tautų kultūrų festivalis „Europiada“ vėl gali būti surengtas Lietuvos uostamiestyje.

Pernai uostamiestyje minint Lietuvos tūkstantmetį, pirmą kartą Lietuvoje ir tik antrą kartą Rytų Europoje vykęs Europos šalių tautinės kultūros festivalis „Europiada“ sulaukė puikių įvertinimų. Klaipėda tapo 25-uoju miestu, kuriam buvo suteikta garbė priimti 46-ąjį festivalį ir pristatyti mūsų šalies ir tautos savitumą bei jos kultūrą pasauliui. Spalvingu renginiu džiaugėsi ir klaipėdiečiai, ir svečiai, ir jo organizatoriai.

Gavęs Klaipėdos savivaldybės tarybos pritarimą kreiptis į festivalio organizacinį komitetą su prašymu vėl rengti šią šventę 2012 m., miesto Kultūros skyrius šiemet nusiuntė laišką „Europiados“ organizaciniam komitetui.

„Nes labai norėtume, kad ši tautų kultūros šventė sugrįžtų į Klaipėdą. 2012 m. uostamiestis minės 760 metų jubiliejų. Ta proga bus organizuojama daug renginių, tad „Europiada“ neabejotinai praturtintų jubiliejinę programą. 2012-ųjų festivalis dar neturi miesto šeimininko, o Klaipėda jau įrodė savo galimybes ir pajėgumus surengti šią gražią šventę, – sakė Kultūros skyriaus vedėja Goda Giedraitytė. – Kovo pabaigoje gavome pirmąjį atsakymą, kad festivalio tarptautinio komiteto posėdyje mes buvome pristatyti, mūsų norai išklausyti. Bet komitetas galutinio sprendimo, kur 2012 m. vyks „Europiada“, dar nepriėmė.“

„Europiados“ tarptautinio komiteto prezidentas Bruno Peetersas klaipėdiečiams parašė: „2012 m. aš laikau Klaipėdai atvirus ir ginsiu šią galimybę mūsų tarptautinio komiteto susitikime liepos mėnesį Bolzano mieste Italijoje. Jūsų miesto mero atvykimas labai prisidėtų prie to.“

Kaip patikino G.Giedraitytė, Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius tuo metu planuoja kelionę į Italiją. Su juo vyks ir uostamiesčio kultūros darbuotojų delegacija.

Parengė Rita Bočiulytė

Nuobodžiaujančių žiūrovų istorija

Nuobodžiaujančių žiūrovų istorija

Naujas lietuviškas filmas staigmenų nepažėrė. Graudžiausia, kad vėl Lietuvos kinas trypčioja toje pačioje vietoje – tame Bermudų trikampyje, kuriame dingsta žiūrovai.

Aivaras Dočkus

Kad Tomo Donelos „Atsisveikinimas (laimingo žmogaus istorija)“ bus tradicinis lietuviškas kinas su prasmingais nutylėjimais, poetiškais peizažais ir vienoda per visą filmą pagrindinio herojaus kančios išraiška veide, paaiškėja jau po pirmųjų kadrų.

Kad tai nebus geras tradicinis lietuviškas kinas ir kad Žalakevičiaus bei Puipos sostai šioje karalystėje liks nepajudinti, ima aiškėti Dainiaus Kazlausko personažui neišvažiavus iš Klaipėdos.

Jei matuotume „Atsisveikinimo“ galimybes nelietuviško netradicinio kino erdvėse – tai tiesiog kažkoks nesusipratimas arba „pasiklydęs vertime“ vaizdų kratinys su pretenzija į specialiają Sandenso festivalio programą kantriausiems. Arba kažkuo nusikaltusiems, todėl dabar privalantiems iškentėti pusantros valandos akis badančio bedančio nuobodulio.

Žalioji Audriaus mylia

Siužetas pristatomas be didesnių slėpynių. Aš toks vienišas, jaunas jūreivis, mirtinai sergu, tad keliausiu su visais atsisveikinti. Kartu dar pasidžiaugsiu viskiu bei moterimis. Štai ir visa istorija. Jūreivis Audrius, kaip ir dera mirtininkui, turi nueiti savo „žaliają mylią“. Ir įsitikinti, kad aplinkui pilna gyvųjų, kurie nelaimingesni už potencialų numirėlį.

D.Kazlauskas – puikus aktorius, kuriam seniai laikas į didįjį ekraną. Tačiau „Atsisveikinime“ jo galimybės lieka nepanaudotos. Personažas toks neapibrėžtas, kad Dainiui teko vaidinti Abstrakciją. KAŽKĄ, kuriam skauda, kuris ieško, mąsto. Bet nieko konkretaus. Vaikščiojantis giliai į save paniręs VIENETAS. Stipresnės emocijos prasiveržia vos viename kitame epizode. Visur kitur – vienodai teisingas. Toks juodai baltas, kad net nesinori išgyventi režisieriaus primetamos dramos.

Keista, bet scenos, kurios turėtų D.Kazlauskui padėti kurti ryškesnį charakterį, priešingai, trukdo. Monologas prie veidrodžio – tarsi atkeliavęs iš O.Koršunovo „Hamleto“. „Labas, labas“ – na ir kas? Jokio vidinio krustelėjimo. Žiūri jūreivis Audrius minutę į televizoriaus ekraną. Vėl tuščia scena, nesuteikianti postūmio nei filmo veiksmui, nei personažo plėtojimui. Zero. Negaliu prikibti, tą Zero vaidmenį D.Kazlauskas atlieka sėkmingai.

Antraplaniai vaiduokliai

Kiti aktoriai jau kelintą kartą įrodo, kad Lietuvos teatro ir televizijos pažibos išmoko prieš kino kameras ne vaidinti, o būti. Antraplaniai „Atsisveikinimo“ personažai pagyvina užsnūdusį siužetą savo trumpais, bet efektingais vizitais. Aleksandra Metalnikova gali šnekėti eilėmis arba berti visokiausias banalybes, tačiau tai daro taip įtikinamai, kad gelbsti nerangią scenaristo plunksną. Olga Generalova – paslaptingai neprognozuojama. Dalia Storyk transliuoja pavojingą koketiškumą. Šviesaus atminimo Vladimiras Jefremovas net sugeba kelioms minutėms pasisavinti svarbiausio veikėjo regalijas. O amžiną atilsį Rimantas Jovas galėjo tapti nauju Emiro Kusturicos favoritu. Kristinai Kazlauskaitei trukdo „Dviračio šou“ šleifas, bet ji įnirtingai jį bando nusimesti ir savo epizodo pabaigoje išsivaduoja. Jos akyse net šmėkšteli nuojauta, jog Audrius atsisveikina visam.

Nevykęs tik vienas antraplanis herojus. Bet tai turėtų suteikti saldžią satisfakciją jo skalpo reikalaujančiai tautai. Remigijaus Vilkaičio suvaidinta žmogysta nei šiokia, nei tokia. Ponas ministre, politika stipriai kenkia jūsų aktoriaus talentui. Ekrane jūs smarkiai perlenkiate lazdą. Pervaidinate kaip kaimo mėgėjų teatro trupės narys, gavęs dvi minutes šlovės. Tačiau kuomet jūsų personažas elegantiškai pridirba kelnes, kino salėje pirmą sykį nuskamba skardus žiūrovų juokas. Tikslas pasiektas. Nevidoną kultūros ministrą keikiantys žmonės gauna savo dvi minutes taip laukto atpildo.

Tegyvuoja Lynchas

„Atsisveikinimo“ kūrėjai nusprendė neapsiriboti dramos žanru. Atidžiai sekdami naujausiomis nepriklausomo kino tradicijomis, jie suplakė įvairiausių skonių kokteilį.

Tam tikriems momentams prilipdoma komiškumo etiketė. Sėdi Klaipėdos senamiestyje ant suoliuko „buduliukai“ ir šiaulietišku (statistų kitokių nebuvo?) akcentu mėto netašytas replikas su mergina romantiškai vaikštinėjančiam jūreiviui. Girtas Volodia skelia ilgą monologą apie vedybinio gyvenimo pliusus ir minusus. Ką šitos scenos veikia šiame filme – mįslė. Kam reikėjo pijokėliui užeiti pas Audrių, išgerti ir išeiti? Kur čia atradimas arba intriga?

Yra perliukas ir siaubo filmų gerbėjams. Prie jūreivio senelio kapo gūdžią naktį stūgauja varna. Nors ne – čia situacija labiau iš komedijos srities.

Daugiausia „Atsisveikinime“ Davido Lyncho. Vaidoto Martinaičio tipelis įkyriai persekioja pagrindinį herojų, kad išpyškintų šiam sąmokslo teorijų kupiną tekstą ir dingtų iš ekrano be jokių paaiškinimų. D.Kazlauskas gadina A.Sakalausko fizionomiją tarsi tai būtų abiejų vyrų kasdienis ritualas. Ant gatvės sienos nupieštas arklys apsitaško krauju. Rasa keliauja kaimo takeliu isteriškai raudodama. Ką jau bekalbėti apie Andriaus motiną ant šieno užvertusį Žmogų – Kiaulę. Stiprus konkurentas Lyncho Žmogui – Drambliui. Tik toji lynchomanija niekaip nepasisveikina su „Atsisveikinimu“. Keliauja Malholendo keliu, bet nusirita į lietuviškos tuštybės griovį.

Gelbėjimosi ratas – muzika?

Toji tuštybės mugė ilgainiui ima erzinti. Nebegelbsti „Atsisveikinimo“ nei širdžiai mieli Klaipėdos vaizdai, nei porelė pusėtinų dialogų, netyčia įsiterpusių tarp protingomis apsimetančių literatūrinio gražbyliavimo frazių, nei gana išraiškingas operatoriaus darbas.

Tvirčiausią gelbėjimosi ratą meta melancholiška ir kartu taikli Kipro Mašanausko muzika. Išgirsti, suklūsti ir sugrįžti į filmą. Melodijos šiurpuliai pažadina, ir imi laukti, gal filme įvyks kas nors įdomaus. Bet protas užsnūsta iki kitų muzikos akordų. O štai A.Mamontovo ir B.Grebenščikovo dainos per radiją – abejotinas sprendimas. Be abejo, apie mirtį galvojantis žmogus lyg tyčia girdi būtent tokias melodijas. Tačiau režisieriui nepavyksta šio triuko natūraliai priauginti prie filmo galvos. Atrodo kaip perukas. „Atsisveikinime“ labai daug perukiškumo. Bobutė pila aplink obelaitę kiaulės kraują. Ir pasiteisindama paaiškina žiūrovams, – „kad obuoliai būtų raudoni“. Ar toji scena kaip nors praturtina filmą? Tik verčia klausiamai gūžčioti pečiais. Gal reikėjo juostą ištempti iki privalomos pusantros valandos? Tuomet paaiškinami ir absurdiški flashbackai, kur Audrius strapalioja su sūnumi.

Beje, laimės filme nedaug. Visi nelaimingi. Visi vieniši. Visi kenčia. Vieni rėkia. Kiti verkia ir rėkia. Treti tyliai kraustosi iš proto. Laimingas tas, kuris turėtų būti labiausiai nelaimingas. Todėl jis pabaigoje mums nusišypso. Tik mes nei laimingi, nei nelaimingi. Abejingi filmui. Daugelis suprantame, ką režisierius nori pasakyti, tik jo kalba svetima. Nors labai lietuviška.

Vietoje epilogo – monologas

Pabaigai – netikėtai pratrūkęs šio straipsnio autoriaus monologas.

Iš esmės „Atsisveikinimas“ – padrikai išmėtyta medžiaga filmui, kurią dar gerokai reikia apdoroti, kad būtų paruošta visaverčiam gyvenimui. Arba galima apsimesti – apsiginkluoti butaforiniu prasmingumu, nešraunamomis lietuviško kino tradicijomis. Atseit tokie mes esame. Atsiskyrę nuo to, kas dedasi pasaulio kine. Nematę nė vieno šaunaus nepriklausomo filmo. Nežinantys, kas yra „užkabinantis“ scenarijus. Kuriantys filmus sau ir dar keliems pažįstamiems, kurie iš mandagumo paplos. O Kultūros ministerija ir toliau rems filmus pagal jai vienai žinomus kriterijus.

Nors kodėl – kriterijai daugiau nei aiškūs. Žiovulį keliantis siužetas, vienas už kitą lėtesni planai ir seni bičiuliai filmo titruose.

P.S. Visai ne į temą. Nepaprastai smagiai Audriaus tėvo lūpomis „užvažiuota“ lietuviškų televizijų repertuarui.