„Naktigonėms – 2010“ įsibėgėjus

„Naktigonėms – 2010“ įsibėgėjus

Visą vasarą pirmadieniais uostamiestyje vyksta penktosios literatūros ir muzikos „Naktigonės – 2010“. Šiemet festivalis dedikuotas istorinių pergalių kovose už tėvynės laisvę sukaktims paminėti.

Neringa Babravičė

Taip buvo pernai…

Esu viena iš tų, kurie labai džiaugėsi pernykšte aktoriaus Sigučio Jačėno „Naktigonių“ programa. Mano nuomone, nuo pat pirmojo iki pat paskutinio jų vakaro beveik preciziškai buvo išlaikyta toji dvasinė atmosfera, kuri kiekvienam renginiui ir buvo būtina: šviesiai santūri Petrui Venslovui deklamuojant Vytautą Mačernį, žaismingai grakšti Virginijai Kochanskytei interpretuojant Janą Kaplinskį ir Česlovą Milošą, valiūkiškai filosofiška bardui Gediminui Storpirščiui „kirbinant“ šiuolaikinių lietuvių poetų eilutes ar intymiai pagarbi pačiam S.Jačėnui sakant ir dainuojant Algimanto Mikutos eiles ir t.t. Kiek-

vienas „Naktigonių – 2009“ vakaras buvo itin individualus ir nepakartojamai raiškus (asmeniškai likau kiek abejinga tik Olitos Dautartaitės ir Prano Narušio „Jonų“ duetui). Ir jų režisierius, ir aktoriai, ir bardai, ir kiti muzikantai demonstravo vien neabejotiną profesionalumą ir harmoniją – tiek tarpusavyje, tiek su tekstų autoriais, tiek su žiūrovais. Betgi taip buvo pernai…

Šiemet – tai jau penktasis literatūros ir muzikos kamerinių renginių ciklas. Jis skiriamas istorinių pergalių kovose už tėvynės laisvę sukaktims paminėti. Tai išryškinta ir programos epigrafu: „kas tėvynę praras, antros neišmels apgailėjęs“ – iš Maironio eilėraščio „Oi neverk, matušėle“.

Kaip mana iš dangaus

Kaip ir pernai, „Naktigonių – 2010“ strategija ir taktika pažintiniu požiūriu yra kruopščiai apgalvota ir sukomponuota. Pagrindinis tikslas – kamerinėje aplinkoje emocionaliai priminti klaipėdiečiams Lietuvos istoriją ir atskleisti jos kultūrinę gyvastį vien per nacionalinę literatūrą ir muziką.

Tiesa, šiemet į gyvus aktorių ir muzikantų balsus ruošiamasi įpinti ir kino dokumentiką, o iš dalies atsisakoma ir „šeimyniško“ renginių jaukumo – visi liepos mėnesio renginiai jau perkeliami į „Švyturio menų doką“. Beje, jau ir „apmokestinti“… O dėl to reikėtų pasvarstyti apie „Naktigones“ jau skaudžiau…

Kalbėdamas prie R.Daukinčio skulptūros „Naktigonė“ įvadiniame projekto susibūrime S.Jačėnas šiemet atrodė pernelyg liūdnas. Jis taip ir ištarė: „Darosi per sunku…“ Iš tikrųjų, kiek reikia jėgų, kad į tokius kamerinius renginius, koks yra „Naktigonės“, būtų prisikviesti aktoriai ir muzikantai iš visos Lietuvos? Ir ne bet kokie atlikėjai, o jų elitas… Tad šį S.Jačėno projektą būtina suvokti kaip ypatingą misiją, kuri klaipėdiečiams yra tiesiog mana iš dangaus, tačiau pačiam jo sumanytojui, ko gero, gresia tik materialiniu krachu. Ar net ir dvasiniu?

Bandys „užsidirbti“

Paradoksalus klausimas: kiek laiko adekvačiai į realybę reaguojantis žmogus gali maitintis vien savo idealizmu? Taip, kaip juo dabar minta S.Jačėnas su „Naktigonėmis“, į kurias gausiausiai renkasi tik „nostalgijos naftalinu persisunkę“ senjorai ir keletas šiaip „sentimentalių moteriškių“. Tik ne „modernios tautos“ kūrimo „savanoriai“ – ne šoupatriotai.

Ar ne todėl ir „Naktigonės – 2010“ liepą bandys „užsidirbti“? Labai įdomu, kas iš to S.Jačėnui išeis? Juk į jo renginius daugiausia renkasi valstybinės reikšmės elgetos – tik ne dvasios… Tad kas tame „doke“ liks, jei ir šių neliks? O „Naktigonės” ir taip net lietuvių kalbos ir istorijos mokytojų tik kartais sulaukia vos vieno, dviejų. Tad, aišku, kad jos nelabai gali tikėtis ir jaunimo. Nors, kas žino… Juk pernai per daugumą „Naktigonių“ renginių studentiško amžiaus žmonių vis dėlto buvo, o bardai V.Stakėnas, G.Storpirštis, D.Razauskas ir po dvejetą, trejetą vienos profesinės mokyklos mokinių (tautos kultūrai gana abejingų) į I.Simonaitytės bibliotekos kiemelį sėkmingai prisikvietė ir net „išlaikė“ iki pat tų vakarų pabaigos. Tad gal ir nedera baimintis?.. Nes ir šiemetinių „Naktigonių” formos yra ne vien klasikinės, bet ir itin modernios. Tik gal pradžioje jos pernelyg „konservatyvios“ – tarsi „iš mokyklinių programų“…

Išviešino beveik pamirštus

Prisipažinsiu, jog pati, eidama į patį pirmąjį projekto vakarą „Pajūrio aidos“, buvau pilna skepsio. Tiesiog bijojau patekti į „minėjimą“, kuriame „daug kalbų – mažai darbų“.

Iš pradžių tai beveik ir pasitvirtino. Labai gerbiu doc. Roberto Varno profesionalumą, betgi jo beveik negirdimai fragmentiška kalba vargino. Taip aptarti Antano Vaičiūno nuopelnus būtų galima tik su kolegomis muzikais prie kavos ar arbatos puodelio. Bet po to dr. Petras Bielskis jau apie Petrą Vaičiūną prabilo itin glaustai ir dar su humoru – kiek daug gali šis režisierius!.. Ypač gražu tai, kad jis nepamiršo ir projekto autoriaus S.Jačėno gebėjimo išviešinti ne tik beveik pamirštus mūsų kultūros asmenis, bet atverti kelią ir visai naujiems: kaip nuostabiai I.Simonaitytės pagrindinės mokyklos trečiaklasis Martynas Dvaržeckas padeklamavo P.Vaičiūno eilėraštį „O Vytautai didis!“… Net Klaipėdos universiteto mišrus choras, vadovaujamas tikrai puikaus specialisto Algirdo Šumsko, atlikęs tą patį kūrinį, tokios deklamacijos nenustelbė. Bet, žinoma, iki operos solisto Mindaugo Gylio (į renginį dėl jo ir ėjau) šiam vaikui dar buvo ko „pasitempti“. Džiugiai pajuokaujant…

Be perdėtos egzaltacijos

Tad pirmasis „Naktigonių – 2010“ renginys praėjo tikrai labai prasmingai ir pakylėtai. Į antrąjį sugužėjo dar didesnis jų „aktyvistų“ būrys. O gal ir dėl to, kad to vakaro pagrindinis akcentas – Justino Marcinkevičiaus „Pažadėtoji žemė“?.. Tad ir spaudė aktorė Gražina Urbonaitė su santūriai minorišku smuikininku Juozu Staniuliu daugumos klausytojų ašaras. Puikiai sustyguota toji jų kompozicija „Lietuvos atėjimas“. Itin emocionali, bet be perdėtos egzaltacijos, kuri taip dažnai pakenkia lietuvių skaitovams tos kartos, kuriai aktorę G.Urbonaitę jau tenka priskirti. Tad to „Naktigonių” vakaro „egzaminas“ buvo išlaikytas puikiai.

Todėl smalsiai susiruošiau pasiklausyti ir Tomo Vaisietos – dar vieno Lietuvos teatro senjoro. Juolab kad tai sutapo su Gedulo ir Vilties diena, vėl traukė ir monospektaklio pavadinimas – „Pasikalbėjimas su Lietuva“ – akivaizdi Antano Baranausko poemos „Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva“ parafrazė. Ir dar… Be galo suintrigavo netikėtas klasikinio T.Vaisietos repertuaro ir modernaus perkusininko Edmundo Federavičiaus muzikos sujungimas. Bet šitaip buvo tik iki renginio…

Nesukėlė reikiamo efekto

Nekelia abejonių aktoriaus T.Vaisietos patriotinis angažuotumas ir jo nuopelnai Lietuvos kultūrai. Jis tikrai valdo ir dideles meninės interpretacijos galias. Tačiau per šias „Naktigones“ šio artisto skaitoma lietuvių literatūros klasika nesukėlė to efekto, kurį privalėjo sukelti.

Dargi priešingai: pvz., nuo A.Baranausko „Anykščių šilelio“ jaunesnės kartos žmones tą vakarą šis aktorius galėjo ir atbaidyti. Nors ir paukščiais švilpavo, ir kaip giesmę poemą užtraukė… Bet kažkodėl skubėjo taip, kad tiesiog „rijo“ žodžius ir dėl to neliko ne tik šio teksto prasminių akcentų, bet ir jokių perėjimų į jį iš kitų kūrinių ar net į naujus autorius. Atsirado pakankamai stipri monotonija, „neveiksni“ buvo ir gražiai sumanyta žiedinė šio vakaro kompozicija – jos pabaigoje iš pradžių net krūptelėjau pamaniusi, kad aktorius tiesiog pamiršo, ką jau deklamavęs… Juolab kad ir autoriai, ir jų kūriniai kažkodėl buvo paversti bevardžiais… Kita vertus, susidarė įspūdis, kad T.Vaisieta nėra pratęs pasirodyti ir kamerinėse erdvėse, nes „monologus“ jis „pylė“ tarsi iš akademinių scenos aukštumų. Ypač tai pasijuto skaitovui porą kartų užgiedojus A.Baranauską: publika net prašyte pasiprašė irgi įsijungti, bet aktorius to taip ir „neišgirdo“…

Daugiau valios ir orumo!

…Kaip tą vakarą „neišgirstas“ buvo ir E.Federavičius, nes jam prie egzotiškų instrumentų buvo leista kone tik labai pagarbiai pastovėti. O taip gražiai su T.Vaisietos skaitomais tekstais derėjo ir jo virtuoziška muzikinė įžanga, ir visai jau trumputis epizodas, renginio vidury šio perkusininko vis dėlto darsyk įterptas. Tačiau tai buvo viskas. Juk būtų buvę taip nesunku gera muzika užpildyti ne tik tekstines pauzes, kurių tądien klausytojai taip ir nesulaukė, bet ir užbaigti patį vakarą. Deja. Ir tai, matyt, lėmė ne vien „hierarchinis“ atlikėjų „nelygiavertiškumas“, bet ir paties vakaro vedėjo organizacinis nepastabumas…

Todėl ir skubu aprašyti vos trejetą pirmųjų šių metų „Naktigonių“ renginių, nes ima rastis įspūdis, jog kartais S.Jačėnas ima nejausti ne tik atskirų vakarų „stuburo“, bet pamažu ir pats įgyja tarsi „liokajaus“ sindromą… Kultūrai patį pavojingiausią. Kruopščiai atsakinga, nepaprastai nuoširdi ir labai pagarbi tiek atlikėjams, tiek žiūrovams šio vedėjo laikysena vadybiniu požiūriu turėtų būti dar ir itin valinga bei ori. Vien dėl „Naktigonių“. Juk tik šis projektas bent poros šimtų klaipėdiečių gyvenimą nemokamai pavertė tikrai turiningu ir prasmingu vyksmu – savaimine vertybe. Ar be S.Jačėno uostamiestyje tai būtų atsitikę?..

Sigita Kondratienė

Žiūrovams – kultūrinis šokas

Ne man spręsti, ką praranda tie klaipėdiečiai, kurie niekad nėra buvę jau antrus metus uostamiestyje S.Jačėno organizuojamose „Naktigonėse“, bet tai, kas įvyko birželio 21-ąją žiūrovams susirinkus į I.Simonaitytės bibliotekos renginių salę, būtina pavadinti vienu didžiausių ne tik Lietuvos, bet ir Europos kultūros istorijos atradimų.

Kas mūsų žinota apie kunigaikštį Mykolą Kleopą Oginskį? Na, kad šis XVIII a. pab. – XIX a. pr. didikas valdė Rietavo dvarą bei seniūniją ir parašė savo garsųjį polonezą „Atsisveikinimas su Tėvyne“… Atrodė, jog tai ir viskas.

Tačiau susirinkę į S.Jačėno vadovaujamos VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ išleistos kompaktinės plokštelės pristatymą, žiūrovai išgyveno tikrą kultūrinį šoką pačia geriausia prasme. Pasirodo, kad šio kunigaikščio asmenyje mes turime ne tik vieną pačių iškiliausių Europos demokratinių idėjų skleidėjų (tai liudija jo laiškai ir kitas labai gausus rašytinis palikimas) ir gynėjų (diplomatas, išsivaduojamųjų T.Kosciuškos (1794-1795 m.) ir Krokuvos (1831 m.) sukilimų vadas), bet ir vieną iš pačių ryškiausių fortepijoninių tekstų bei dainų kūrėjų, savo romansams rašiusių ir eiles keliomis kalbomis. Tačiau visą šią informaciją – kur kas išsamesnę ir įtaigesnę – galima rasti minėtoje plokštelėje, skirtoje M.K.Oginskio 250-osioms gimimo metinėms (sukaktis – po penkerių metų).

Ką prarado neatėjusieji

Aš šįkart trumpai komentuoju tik tai, ką prarado mūsų miestelėnai, neaplankę vien šio „Naktigonių” renginio…

Prarado pirmiausia tą dvasinę sausakimšos ir ypač šventiškos salės atmosferą, kuri buvo sukurta aktorės Virginijos Kochanskytės su pianiste Šviese Čepliauskaite (ypač, kai ši užgrojo savo improvizaciją M.K.Oginskio polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne” tema) ir dainininke, tarptautinių konkursų laureate Giedre Zeicaite. Kartu Rietavo Oginskių kultūros muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas puikiai pademonstravo, kad kultūrinė provincija – mitinė sąvoka, kuri labai patogi tik dvasiniam snūdui pateisinti.

Tiek Oginskių pavyzdys, tiek minėtas renginys puikiai įrodė priešingus dalykus. Ir to į plokšteles neįrašysi. Kaip įrašyti tas emocijas, kai vieni žiūrovai šaukia „Bravo!“, o kiti atsistoję skanduoja jau vien „Ačiū! Ačiū! Ačiū!“?.. Tokias individualias ir gilias, kad apie „reprezentacinį“ padėkos vieningumą net nepagalvota. Tačiau, ar tai svarbiausia po tokios Lietuvos kultūros lobyno atverties ir po tokios dvasinės puotos?.. Daug svarbiau, kad tą vakarą daugelis be galo ilgai su S.Jačėnu ir tomis trimis nepaprastai talentingomis atlikėjomis ar minėtuoju V.Rutkausku labai nenorėjo išsiskirti…

(Ne)laimės kontūrai

(Ne)laimės kontūrai

Rašančiam apie teatrą (tegu ir epizodiškai) žmogui didelė laimė tapti savotišku teatro kūrimosi metraštininku. Pirmieji „Memelio teatro“ judesiai atrodo labai simpatiški.

Gitana Gugevičiūtė

Netelpa į miuziklo rėmus

Jie (t.y. teatro įkūrėjai režisieriai Rūta Bunikytė ir Vaidas Kvedaras) skelbia anaiptol nepaviršutiniškas idėjas ir drąsias pretenzijas kurti meną – profesionaliai, ne paskubomis, formuojant savą teatrinę kalbą, ieškant naujų sceninių sprendimų, įdomios dramaturginės medžiagos. O R.Bunikytės keletas ankstesnių darbų tampa savotiškais laiduotojais, kad šios deklaracijos neišsisklaidys ore kaip dūmai, neblaškomi vėjo.

Pačioje vasaros pradžioje (birželio 3 d.) „Memelio teatras“ pristatė pirmąją savo premjerą – modernų miuziklą „(ne)Laimingi žmonės“ pagal britų dainininkės Kate Bush dainas. Tokį žanrą (šiuolaikinis miuziklas) nustatė spektaklio kūrėjos – vokalistė, idėjos autorė Raimonda Vaičiūtė, choreografė Aistė Abromavičiūtė ir režisierė R.Bunikytė, viename interviu užsiminusi, kad spektaklio forma netelpa į miuziklo rėmus, todėl žodis „šiuolaikinis“ tarsi padeda išbalansuoti tarp to, ko galbūt nėra, ir netikėtų inovacijų.

Artima klipo dinamikai

Režisierei svetima estradinio pobūdžio kūryba, todėl ir šiame spektaklyje nesiveržiama tiesiogiai atspindėti gyvenimo (nei su meilės pikantika, nei su likimų griūčių dramomis), nesiekiama kurti paprasto, aiškaus, nuoseklaus siužeto.

Per spektaklio fragmentiškumą, klipo dinamikai ir tempui artimą jo prigimtį, abstrakcijos universalumą siekiama kalbėti apie daugelį žmonių jungiančią (ne)laimės sistemą (arba tą sistemą kuriančius žmones).

Tai ir galėtų būti pagrindinė šiuolaikinio miuziklo „(ne)Laimingi žmonės“ istorija, vystoma Baro dainininkės (vokalistė Edita Bodrovaitė) dainuojamose dainose – savotiškame pasakojime. Baro dainininkė – stebėtoja. Visas spektaklis – tai arba jos akimis pamatyta realybė, arba paprasčiausia fantazija, gimusi jos galvoje. Iš kur – prisiminimų ar vaizduotės (?) – atkeliauja kiti spektaklio veikėjai (baro klientai), gal ne taip svarbu. Svarbiau, kad jos (dainininkės) atliekamų dainų fone bevardžiai baro klientai tampa žmonėmis – nelaimingomis meilės trikampio aukomis. Iš pirmo žvilgsnio – įžūliais ir grubiais kareiviais, trokštančiais meilės. Kasdienės rutinos skenduoliais, nedrįstančiais atsiverti, bijančiais pasirodyti „per minkštais“ šiam pasauliui, pasikeisti ir prarasti tai, kas saugu, (nes) įprasta.

Baro dainininkės lūpomis

Baro dainininkės pasakojimai, t.y. dainos, prikelia gyvenimui tiesiog žmones – ne kovotojus, ne ieškotojus, ne maištautojus. Tąja prasme Baro dainininkė stovi aukščiau už juos visus, nes yra nepriklausoma – ji reflektuoja bare pasirodančių žmonių gyvenimus. Savo mintimis ji nueina daug toliau, nei įžiūri akys kelintą bokalą tuštinančioje ekspresyvioje merginoje (Inga Kuznecova) ar droviame akiniuotame vyruke (Modestas Milčius). Tačiau ji bet kada gali iškelti ranką aukštyn ir sustabdyti spektaklio veiksmą, – taip atsiriboti nuo įsišėlusių veikėjų (kurie kėsinasi vėlei išsilaisvinti iš tylos kad ir… čiaudulio garsu).

Vis dėlto pasigedau ryškesnės Baro dainininkės sąsajos su spektaklio veiksmu, aiškesnio santykio su pasakojamomis istorijomis. Ne atsitiktinių, techniškų susidūrimų su kitais spektaklio veikėjais, o nuoseklių, vidinėmis prasmėmis grįstų santykių. Nekantrauju miuziklo scenoje išvysti šio projekto idėjos autorę, susižavėjusią K.Bush muzika, R.Vaičiūtę. Galbūt jos asmeninis prielankumas kultinei dainininkei atliekamas dainas praturtins ir aktorine linija (arba tuo, kas vadinama charizma)?

Nepatirtis šoka į akis

Režisierė nesiekia kurti nuoseklių veikėjų charakterių. Greičiau atvirkščiai – iš aktorių (kurie yra šokėjai) reikalauja ryškaus teatrališkumo, aštrumo, griežtų (utriruotų) reakcijų, tikslios vaidybos. Šioje vietoje režisierei gražiai talkina choreografė A.Abromavičiūtė, judesį pavertusi veikėjų kalba, padėjusi aktoriams plastine raiška į paviršių perkelti tai, kas tūno jų viduje, galbūt prigimtyje. Tačiau, nors kūno judesiai ir atskleidžia veiksmų priežastis ir kryptį, sielos judesių, emocinės sugestijos stinga. Aktorių nepatyrusi jaunystė vis šoka į akis. Unikalių psichinių reakcijų stoka susijusi ir su pradedančiojo scenine (ne)patirtimi. Aktoriai juda, veikia, bet vaidmens veidą slepia už savojo.

Tam tikrus dramaturginius netolygumus galėjo lemti tai, kad spektaklio dramaturgija gimė ne bendradarbiaujant kompozitoriui ir libreto autoriui, o laisvai atsirenkant, interpretuojant britų dainininkės K.Bush dainas. Dainuojamosios struktūros nebūtinai susijusios su scenos turiniu ir atvirkščiai. Kol kas muzika skamba kaip gražus fonas veiksmui. Kaip pretekstas vokalistei dainuoti, o grupei („Frech“) groti. Kaip bendra atmosfera, užpildanti spektaklio karkasą, sustatytą iš atskirų scenelių: apie Merginą su akiniais (Rasa Želnytė) ir Vaikiną su akiniais (M.Milčius) – abu nedrąsūs, tarsi repetuoja susipažinimą; apie merginos, tuštinančios bokalus, vienatvę; du kareivius (Mantvydas Žilinskas ir Robertas Žlibinas), geriančius, laužiančius rankas bei visus statančius „ant ausų“; apie uždarą dienų ratą (rytas, darbas, miegas, batų valymas, nusirengti-apsirengti, mankšta…); apie žmones, pačius save uždarančius į narvelius, draudžiančius sau mylėti ir atvirkščiai – įsimylinčius ir susitinkančius…

Judesys nurungė emociją

Svarstau, o koks šiame spektaklyje Barmeno (Marius Drakšas) likimas? Jis, nors vis į spektaklį įsiveržia su alaus bokalais, laikraščiais ar drausminančiu šūviu, man regisi nepelnytai nustumtas į užribį, paliktas žiūrovo nestebimai saviveiklai. Gal Barmenui tiesiog nėra vietos dainininkės mintyse-dainose, pasakojančiose vieną iš pasaulio suvokimo versijų? Gal čia esama neišplėtoto konflikto?

Šiame racionaliai sukurtame (kuriamame) ir valdomame sceniniame reginyje kol kas stinga to, ką būti galima vadinti „vidine evoliucija“. Kol kas aktyvumas, judrumas, judesys nurungia emociją, ir bendras vaizdas (kurio kokybiniam kitimui dar galėtų pasitarnauti įdomesni apšvietimo sprendimai) tampa kiek statiškas.

Vaizde, skalsiame muzikos bei modernaus judesio, malonių akiai kostiumų, dar tik dygsta žmogaus siela.

Mergaitė iš marmurinio beprotnamio

Mergaitė iš marmurinio beprotnamio

 

Birželį, dar spėdama įšokti į paskutinį besibaigiančio teatrinio sezono traukinį, pilnutėlėje didžiojoje Žvejų rūmų salėje rampų šviesą išvydo klaipėdiečio Gintaro Grajausko pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, kurią su Klaipėdos dramos teatro aktoriais pastatė režisierius Jonas Vaitkus.

Gitana Gugevičiūtė

Pastaruoju metu apie teatrinius Klaipėdos reiškinius norisi kalbėti net ne kokybės, o šviežumo prasme – visa taip apmusiję, sustabarėję, nuspėjama, kad kiekvienas iš kitur atvykęs režisierius tampa vos ne pranašu, sėjančiu viltį, kad spektaklio patiekalas nebus pagamintas iš tarkuotų bulvių.

Nesugaunamas žanrų įvairovėje

Visada išraiškingas ir sykiu neatpažįstamas, nesugaunamas pasirenkamų žanrų ir temų įvairovėje, garsėjantis greitu darbo tempu režisierius J.Vaitkus su Klaipėda susijęs Dramos teatre pastatytu Williamo Saroyano spektakliu „Geriausias gyvenimo laikas“ (1994, režisierė Ramunė Kudzmanaitė, pastatymo meno vadovas J.Vaitkus), 2001 m. Muzikiniame teatre įkūnyta Kurto Weillio ir Bertoldo Brechto „Trijų grašių opera“, 2007 m. režisuota Claudio Monteverdi opera „Orfėjas”, 2009 m. – Giedriaus Kuprevičiaus miuziklu „Veronika“.

Pasirinkęs režisuoti G. Grajausko pjesę „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (tai ketvirtoji dramaturgo pjesė, išvydusi rampos šviesas: jau pastatytos „Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu“, „Rezervatas“, „Brunonas ir barbarai”) J.Vaitkus nenustebino, nors menininko pasirinkčių sistemą geriausiai išmano tik jis pats ir dar galbūt teatrologė Daiva Šabasevičienė, šiam režisieriui, pedagogui ir teatro reiškiniui parengusi didingą himną-monografiją „Teatro piligrimas. Režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybos kontūrai“ (Vilnius, „Krantai“, 2008).

Auka ar žudikė?

Ne pirmą kartą skaitoma G. Grajausko pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas” (2007 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido to paties pavadinimo pjesių rinkinį), kurią kritika tituluoja poetinio išradingumo viršūne, vis verčia savęs klausti – dėl ko Dievas turėtų bijoti Marijos? Kas toji Marija – auka ar žudikė? Motina Teresė dvasios rezistentams, šaudanti teroristė kretinų pilnoje svetainėje ar pamišėlė, tikinti nepopuliariomis asmens (ir valstybės) laisvės idėjomis?

Prisipažinsiu, šiek tiek glumina dramaturgo santykis su tokia gana jautria tema kaip tautos savigarba ir atsakomybė: pjesėje nestinga vienpusiškos didaktikos, politikavimo, moralizavimo, tiesmukos patriotinės propagandos. Autoriaus drąsa žaisti nuvalkiotomis klišėmis (dvasingas negali būti turtingas, mašinos – mėgstamiausi vyrų žaisliukai, didžioji dalis lietuvių – kvailiai, o pasaulis yra beprotnamis arba tik bepročiai yra pasaulio protas). Tačiau žavi universalaus menininko (poeto, muzikanto, eseisto) talentas sukurti įdomią pjesės formą, kurioje gimsta įdomūs veikėjai bei dabarties ir praeities epizodų poezija, skoningai, dinamiškai komunikuoja įvairūs stiliai (realizmas, ironija, groteskas).

Gavo „neapsiplunksnavusieji”

J.Vaitkus neišsigando nei mergaitės Marijos, niekaip neišgimdančios Dievo, nei G.Grajausko didžiulio literatūrinio teksto (gali būti, kad dėl tų nepatogių, nebemadingų, įkyriai eksplikuojamų minčių režisierius ir ėmėsi pjesės). 2005 m. viename interviu J.Vaitkus teigė: „Aš jaunus kuo skubiau „kišu“ į sceną, kad plunksnos augtų visiems matant. Gyvame procese. Galynėjantis“.

Taigi pirmas geras dalykas, kuris nutiko atvykus režisieriui į Klaipėdos dramos teatrą, tas, kad spektaklyje kone visus vaidmenis gavo ne „kasiniai vardai“, o „neapsiplunksnavusieji“ (net Senelės vaidmuo buvo patikėtas jaunai aktorei Tomai Gailiutei). Žinoma, iki J.Vaitkaus Klaipėdos dramos teatro jaunosios kartos aktoriai (beje, negalintys didžiuotis ypatinga aktorine mokykla) irgi turėjo veiklos, tačiau toji veikla dažnai atrodydavo palikta saviveiklai, t.y. klišių, stereotipų kartojimui ir dauginimui. Ne visiems (niekam?) ir čia pavyko tapti AKTORIAIS, tačiau pedagogo-režisieriaus ranka akivaizdžiai jaučiama (aprioriškai drįsčiau nujausti, kad J.Vaitkų Klaipėdon pastūmėjo ne tik noras neapleisti nacionalinės dramaturgijos klombų, bet ir pedagoginės užmačios).

Vienodai reikšminga ir dramatiška

Spektakliui režisierius atrado asketišką formą, o pjesės talmudą su beveik nekupiūruotu tekstu įspraudė į aktorių rankas.

Tarsi priekaištingai žvelgdamas mūsų plepiam amžiui į akis, J.Vaitkus nestabdo kalbos krioklio, net jei jis virsta bedvase akustika. Neaišku, kieno valia (režisieriaus ar aktorių) viskas tapo vienodai reikšminga ir dramatiška – rėksminga retorika (Marija rėkia ant Senelės, Senelė rėkia ant Senelio, Piršlys rėkia vestuvininkams, Vincukas rėkia Marijai…), intonacijų seklumas ir skurdumas (o kur dar prasta artikuliacija!) pražudo tekste esančius sąmojus, ironiškas įžvalgas, poeziją, dvasingumą ir daugiaprasmiškumą.

Spektaklio veikėjai dažniausiai vienas su kitu bendrauja „šonais“, t.y. vienas kitam nežiūrėdami į akis, tekstus siųsdami į žiūrovų salę. Tokią pasirinktį galime interpretuoti ir kaip mūsų visuomenės refleksiją – bendraujama iš tikrųjų nesidomint vienas kitu, bendraujama abejingai. Tačiau neapkrauti fiziniu veiksmu, stokojantys aiškios išraiškos ir raiškaus gesto ne visi aktoriai geba vaidmenį pildyti savo pačių asmenybėmis. Dėl tos priežasties – galbūt intelekto, asmeninės gyvenimiškos patirties (galų gale ambicijų) stokos – nemaža dalis vaidmenų abstraktūs, imituoti, embleminiai, net nuspėjami…

Apie kai kuriuos vaidmenis

Tačiau aktorius Vytautas Anužis šiame spektaklyje absoliučiai neatpažįstamas. Jis nusipurto visas ankščiau vaidintų vaidmenų patirtis ir į sceną išeina atakuoti, juokinti, gąsdinti su didžiule energija, įžūlumu, bravūra. Jo vaidinamas Piršlys apeliuoja į pseudotradiciškumą, rėksmingumą, paviršutiniškumą, užstalės energiją; šio aktoriaus sukurtas Gydytojas – ekspresyvus, hipertrofuotai aktyvus žydelis (Leninas ir Einšteinas viename?) – neperžengia estetikos bei gero skonio ribų ir suvaidina tą spektaklio dalį, kuri priklauso komedijai.

O pastaraisiais metais gražiais vaidmenimis sublizgėjęs Rimantas Pelakauskas, premjerinėje tragikomedijoje vaidinantis Senelį ir lėktuvų konstruktorių Antaną Gustaitį, yra blankus, silpnas, neišraiškingas, be autoriteto. Atrodo, kad tekstas jo lūpoms svetimas, o kūnas dar ieško savo pozos ir išraiškos.

Gana viltingai pasirodė Mariją vaidinanti aktorė Monika Vaičiulytė – jos netolygus vaidmuo išduoda aktorę turint nesuvaldyto aktorinio temperamento, kūrybinės energijos, azarto. J.Vaitkus Mariją paverčia savotiška ikona, skulptūra, kurią užkelia ant postamento ir tikisi iš jos aktyvios raiškos, bet vidinio turinio stoka neleidžia įtikinti savo istorija.

Tarsi mažytė Lietuva

Režisierius Mariją „demaskuoja“ pačioje spektaklio pradžioje – ji jau beprotnamyje. Su visais savo prisiminimais, iškviečiančiais ištisą galeriją personažų (tankistę Senelę, senelį Jokūbą, lėktuvų konstruktorių Antaną Gustaitį, Vincą, Piršlį, Generalinį etc.) ir fantazijomis.

Marija nėra „mažas žmogus“ – ji nenori paklusti (bent jau stengiasi) kvailoms šio pasaulio taisyklėms, naktipuodžio tradicijoms. Ją žavi žmogus kūrėjas, drąsūs poelgiai, didelės svajonės, valia ir laisvė, kurios simboliu tampa lietuvio Antanuko sukonstruotas ANBO (Antanas Nori Būti Ore). Pilkam ir monotoniškam gyvenimui ji priešinasi nuo pat vaikystės, tačiau aplink vieni prisitaikėliai, todėl spektaklio Marija panaši į pasiutusį šunytį, kuris kimba į klešnes visiems pasitaikiusiems kelyje. Marija – tarsi mažytė Lietuva, supama, mokoma, savinamasi įtakingų, stiprių, galingų.

Bet scenoje taip ir neišryškėja tos savybės, dėl kurių Marijai lenkiasi anapusybė (Antanas Gustaitis): „…Jūs tokia graži. Tokia vaikiška. Tokia tikra. Ir tokia gyva – tai pats gražiausias žmogaus bruožas – ypač mums, mirusiems. Jūs nesuprantat – bent jau vien už tai verta mylėt“.

Tiesa, spektaklio pabaigoje (vienoje iš trijų spektaklio pabaigų) Marija tarsi dvasiškai apsivalo: išsirengusi nusiprausia vandeniu ir su baltų chrizantemų puokšte atsisėda tarp dviejų it angelai baltų sanitarų. Tai vienintelė mizanscena, kurioje galima atrasti šiek tiek švelnaus romantiškumo, poezijos – ir šiame spektaklyje J.Vaitkus „nenusilyrina“.

Gali būti ir toks

Didysis spektaklio privalumas – estetika. Scenografas Artūras Šimonis kaip visada stilingas, konstruktyvus, erdvus, šaltokas, mobilus (betgi atsietas nuo spektaklio veiksmo ir veikėjų). A.Šimonio sukurtoje erdvėje ir gimsta didingas, aiškus, plakatiškas spektaklio vaizdas. Gana flegmatiškoje, monotoniškoje scenos paveikslų slinktyje iš(si)šoksta tik energinga, tranki vestuvių scena; erotiška, nors kiek per kalbi Marijos ir Generalinio scena; Marijos pamišimo scena – jose teatras nuginkluoja tuščiažodžiavimą ir pasyvią statiką.

Ir vis dėlto (juolab kad pirmasis įspūdis dviprasmiškas) jokių apibendrinimų dar nesinori daryti: spektaklis visai šviežias, nesusigulėjęs, neįsigyventas. Scenoje dar nepasirodė ir jame vaidinanti kitos sudėties trupė (įdomu, kaip ten klostosi mergaitės, gąsdinančios Dievą, tragikomiškas gyvenimas?). Spektaklis gali būti ir toks, bet ar publika jį ištvers? Jis išprovokuoja kelti klausimus.

Parengta pagal menufaktura.lt

Tie patys KITI

Tie patys KITI

Gegužę ir birželio pradžioje net tris Klaipėdos ekspozicines erdves okupavo KITI. Klaipėdos dailės parodų rūmuose, Kultūrų komunikacijų centre ir Fotografijos galerijoje pasklido nemenkos apimties KITŲ fotografijos projektas.

Gytis Skudžinskas

Radikaliai priešinga kryptimi

Visų pirma, išgirdęs apie šį projektą nevalingai prisimenu LTV demonstruotą serialą „Dingę“, ten KITI buvo į negyvenamą salą per nelaimingą atsitikimą patekusiems civiliams nepažinūs, kartu grėsmę keliantys ir filmo (o gal gyvenimo) intrigą kurstantys čiabuviai. Socialinėje psichologijoje KITI apibrėžiami kaip kito mentaliteto atstovai, kartu pažymint, kad kito suvokimas, priėmimas ir skirtybių apibrėžimas yra būtinas savęs suvokimui ir tapatybės konstrukcijai. Toks trumpas apibendrintas įvadas gali pakankamai aiškiai parodyti, kodėl toks projektas yra svarbus bendram uostamiesčio kultūrinio gyvenimo pulsui, bet vėl viską pradėkime iš pradžių.

Pusmetį Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyriui vadovaujantis Darius Vaičekauskas į šį postą atėjo bemaž su gigantomaniškais projektais. Ne, čia neturiu omenyje rinkimų pažadų, bet toks apibūdinimas peršasi stebint vykdomą veiklą. Per šešis mėnesius du dideli projektai, apimantys po keletą ekspozicinių erdvių ir pristatyti asmeninės iniciatyvos ir užsispyrimo dėka, yra tikrai labai daug. Pirmasis buvo „Archyvas“, iškapstęs iš dulkėto LFS Klaipėdos skyriaus sandėliuko šiandienių klasikų jaunystės fotografijas. Dabar pasukta radikaliai priešinga kryptimi ir rodomi tie autoriai, kurių darbai dar net nėra priartėję to sandėliuko link. Kaip buvo skelbta pranešime spaudai, KITI pristato fotografijos slinktis į kitokį kūrybinį matymą ir mąstymą.

Dažnai gražu, retai įdomu

Ir nors projektas pristatytas kaip naujų autorių kalvė, tenka pastebėti, kad keletas autorių jau bemaž ketveri metai yra permanentiškai debiutuojantys, startuojantys ar kitaip pradedantys reikštis uostamiesčio ir ne tik meno erdvėje. Vis dėlto iš tokio užmojo projekto tikimasi labai daug. Na, jei ne revoliucijos, tai bent kokio nors unikalaus, autentiško ir tradicinės hierarchijos nesankcionuoto žvilgsnio ar minties rakurso.

Tačiau vėl skubėdamas turiu pastebėti, kad kalbant apie projektą KITI patogiau ir aiškiau yra vartoti ne terminą fotografija su pačiomis plačiausiomis asocia-cijomis, bet dailiai sušukuotą – fotografijos menas. Tai tarsi ir suprantama, fotomenininkų sąjunga pristato fotografijos meną, ir toks apibrėžimas bei nuoseklumas, atėjęs po parodų peržiūros, išblaivo nuo pirminės pranešimo ir pavadinimo sukeltos euforijos. Pasirodo, kad šie KITI yra labiau potencialūs „sandėliuko“ gyventojai, kas, žinoma, nėra blogai, nei grėsmę keliantys ir gyvenimo intrigą kurstantys čiabuviai.

Galima kalbėti ir konkrečiau. Tik paprastas faktas, bet akivaizdu, kad parodose dominuoja nespalvota fotografija. Darau prielaidą, dauguma KITŲ autorių anksčiau reiškėsi virtualiose fotografijos galerijose, ir toje erdvėje klasikinė fotografija atrodo kaip radikalus iššūkis vyraujančiai ryškiaspalvei skaitmeninei fotografijai. O profesionalioje fotografijoje technika nevaidina jokio vaidmens, neretas autorius šokinėja nuo vienos technologijos prie kitos, visiškai nesuteikdamas tam lemiamos funkcijos.

Žvelgdamas į tas nespalvotas fotografijas dažnai galiu pasakyti gražu, bet retai įdomu, ir vėl kokiame nors internetiniame portale ne vieną autorių įvertinčiau aukščiausiu balu, net gal įsidėčiau į mėgstamų fotografijų albumą. Bet čia parodų salė, o ne minutės pertraukėlė tarp nesibaigiančių darbų.

Kuria patrauklius atvaizdus

Dauguma autorių seriją sugrupuoja pagal kokį nors formalų elementą ir pasikliauja ta jungiamąja grandimi. Juozo Kalniaus atveju tai objektas, Marijaus Bružilos, Ramūno Maniko – teritorija, Dariaus Šimkaus – optika, Sauliaus Slavinsko – technika ir t.t., ir pan. Ir nors toks paprastas principas vizualiai fotografijas sujungia į vieną liniją, bet dažnai taip ir lieka neaišku, koks tos serijos siekis ir pranešimas.

Iš tos gausybės nespalvotų fotografijų ryškiai išsiskiria Evelina Kerpaitė, nors ir grąžinanti žiūrovą į fotografijos ištakas ir kalbėjimą apie šviesą, bet tai daranti itin kruopščiai ir tiksliai išgryninanti savo pasirinktus sprendimus.

Toliau dar daug nespalvotos fotografijos, kurioje nėra žmogaus, ir čia prisimeni prieš tris dešimt-mečius kilusį fotografų sąjūdį, atsisakantį reportažinės mokyklos. Bet KITI daug nuosaikesni. Nerasime čia nei A.Būdvyčio akiplėšiškumo, nei G.Zinkevičiaus ironijos, nei A.Šeškaus rutinos. Ir net pats didžiausias estetas iš anų laikų maištininkų, dabar jau Nacionalinės premijos laureatas V.Balčytis KITŲ projekte atrodytų kaip didžiausias radikalas.

Susidaro įspūdis, kad šiandieniai KITI tiesiog negalvoja apie fundamentalius kūrybos principus – problema-sprendimas-pranešimas, o mieliau renkasi patrauklaus atvaizdo kūrimo strategijas. Pats aiškiausias pavyzdys – Valdo Ančerio kūryba. Pastarojo darbai – tikra meninė fotografija, kurią puikiai įsivaizduoju prabangaus restorano interjere ar gražioje novelių rinktinėje, bet niekaip nerandu rakto, atidarančio duris šiam autoriui į šiuolaikinį meno kontekstą.

Paradoksalu, o gal dėsninga…

…bet KITŲ projekte galime pasakyti įdomu ir vartoti terminą fotografija prie kelių spalvotų fotografijų.

Dalios Šukytės fotografijų ciklas, rodantis ženklus, reguliuojančius mūsų kasdienybę, elgesį ir sprendimus, socializuojančius mūsų aplinką, nėra toks patrauklus iš pirmo žvilgsnio, bet turi aiškų probleminį užtaisą. Gaila, kad autorei nepavyko aiškiau konstruoti pranešimo turinio, taip savo seriją priartinant prie tipologinės analitinės fotografijos. Kita vertus, už šią seriją reikia dėkoti ne tik autorei, bet ir parodos kuratoriui. O tai reiškia, kad KITI ne visada ateina kaip perkūnas iš giedro dangaus, kartais patariamasis žodis gali būti lemtingas.

Įdomiausia tarp KITŲ Liudo Andrikio kūryba. Jo fotografijose kinematografiška nuotaika persmelkta švelnia ironija. Atskiros fotografijos atrodo kaip momentai po/prieš/šalia įvykio ir tas taiklus nepataikymas intriguojančiai nepapasakoja herojaus gyvenimo istorijos. Dilema, ko gero, būtų kertinis žodis, apibūdinantis šią seriją.

Pabaigiant reikia vėl sugrįžti į pradžią ir konstatuoti, kad KITI nėra nepažinūs, greičiau dublikuojantys. Vis įkyriai peršasi mintis, kad šio projekto autoriai pasikliauja intuicija ir šalia matomais pavyzdžiais, taip neišlaisvindami savo kitoniškumo. Ir kai kiekvieną dieną po 12 valandų domiesi fotografijos procesais, labai akivaizdžiai suvoki, kad kitur fotografijos yra gerokai įvairesnės, o lietuviška fotografija tepanaudoja ne daugiau kaip 10 proc. visų fotografinės raiškos galimybių. Tampa liūdna, kad ir KITI fotografijos scenai pridės daugiausia 1 proc.

„A-PA-PA“ – viena stebuklinga šeimos diena

„A-PA-PA“ – viena stebuklinga šeimos diena

 

Barbora Petkevičienė

Klaipėdos lėlių teatro premjera „A-PA-PA“ – unikalus reiškinys, adresuotas pačiai mažiausiai, kokią tik galima įsivaizduoti, publikai – kūdikiams.

Dovanėlė mažiems ir dideliems

Pasaulis pasikeičia, kai į jį įžengia „nuosavas“ kūdikis. Tai, kas kėlė ironišką šypseną, staiga tampa sava ir visai nejuokinga. Tai, kam buvai abejingas (žaislų ir vaikiškų drabužių krautuvėms, prenataliniam ugdymui ir vaikiškiems renginiams), tampa poreikiu. Pasidarai budrus – stengiesi nepražiopsoti galimybės savo vaikučiui nuskinti saulę iš dangaus ar bent padovanoti jam… spektaklį.

Klaipėdos lėlių teatro premjerinis spektaklis „A-PA-PA“, sakyčiau, yra dovanėlė ir kūdikiui (bei kiek vyresniam mažiukui), ir jo tėvams (ypač „pradedantiesiems“). Tai mielas įvairių etiudų, laisvai perfrazuojančių lietuvių liaudies tautosaką, rinkinukas, kurio pagrindiniai veikėjai – du jauni tėveliai. Jie švelniai konkuruoja tarpusavyje, kuris yra geresnis kūdikio norų žinovas. Mėgindami atspėti, ko nori vaikelis, šaukiantis „A-pa-pa!“, Mama (akt. Amanda Račkauskytė) ir Tėtis (akt. Donatas Savickis) iškviečia visą galeriją lėlinių personažų: pelytes, aviną, vištelę ir gaidelį, meškutį… Per šiuos personažus (arba virsdami šiais personažais) jaunieji tėveliai mėgina patenkinti vaiko poreikius, o jų daug: valgyti, žaisti, praustis, ir vėl žaisti, vėl valgyti, prisiglausti, miegoti (visos šios reikšmės telpa į kodinį pranešimą „A-pa-pa!“)…

„Ištvėrė“ ir geidė daugiau

Bet kuris profesionalas pasakys, kad apie spektaklį pagal premjerą spręsti nederėtų, bet (kadangi tai ne recenzija, o tiesiog nuomonė) jaučiu, kad jis vis dėlto pavyko.

Kadangi premjera skirta kūdikiams, tai labiausiai ir stebėjau jų reakcijas. Galima sakyti, visi „ištvėrė“ spektaklio veiksmą ir net geidė daugiau. Scenovaizdžio koloritas mielas akiai. Maloni ausiai Donato Bielkausko (Donio) sukurta muzika, į kurią vykusiai integruotas „spektaklio balselis“ (Saulė Valiukaitė). Dviejų jaunų aktorių sceninis bendravimas – žaismingas ir jautrus. Puiku, kad nepamirštamas žiūrovas – tas, kuriam ir skirtas šis spektaklis, jis nuolat aktyvinamas žaidimais ir atpažįstamomis dainelėmis.

Žinoma, premjeros šviežumas dar labai jaučiamas. Ne visi etiudai išbaigti ir turi aiškią vidinę dramaturgiją. Dar netolygus spektaklio tempas ir ritmas, o tarp atskirų scenelių atsirandančios pauzės greičiausiai turėtų išnykti.

Kažkas naujo ir gaivaus

Bet visuma nudžiugino – tai kažkas naujo ir gaivaus. Ir pačios režisierės Gintarės Radvilavičiūtės kūrybos kontekste. Beje, žinant, kad ši drąsi eksperimentuoti režisierė savo spektakliuose ieško inovatyvių, netradicinių, išskirtinai meninių sprendimų, norėtųsi ją padrąsinti nebijoti tam tikro iliustratyvumo ir tam tikrų tradicinių ėjimų.

Mat šio konkretaus spektaklio ypatingai auditorijai svarbu, kai įdomūs (ar verti išmokti) dalykai yra kartojami po keletą kartų, kai paslaptys yra išaiškinamos… Štai mažieji veržiasi prie „juodmargės lovelės“, kuri viso spektaklio metu buvo dėmesio centras, bet joje nieko neišvysta. „Kur lialia?“ – girdėjau klausiantį ne vieną mažylį. Gal šioje vietoje dar trūksta kokio meninio-režisūrinio sprendimo? Gal po spektaklio aktoriai dar turėtų pabendrauti su vaikais ir tėveliais, leisti pasidžiaugti (ir pažaisti) išradingomis lėlių dailininkės Živilės Dargytės lėlėmis? Man, kaip mamai, labai patiktų pratęsti stebuklą, gimstantį lėlių teatre.

Bet čia tik kelios neprofesionalo mintys apie spektaklį, į kurį telpa graži, ilga, linksma, varginanti, pilna stebuklų ir atradimų šeimos diena. Diena, kurią norisi pakartoti.

„Klaipėdos“ choras išvyko į Ispaniją

MENO LEIDINYS Nr. 6 (180)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

„Klaipėdos“ choras išvyko į Ispaniją

Birželio 21-ąją „Klaipėdos“ choras dviem savaitėms išvyko į koncertinę kelionę po šiaurės vakarų Ispaniją – dainuos ir ilsėsis Vigo mieste prie Atlanto vandenyno.

Ten klaipėdiečius „atsakomojo vizito“ pakvietė bičiuliai – mišrus apaštalo Jokūbo choras, kuriam vadovauja buvęs klaipėdietis, S.Šimkaus konservatorijos dėstytojas, chorų „Gintarėlis“ ir „Gilija“ įkūrėjas Rimas Zdanavičius, su savo ispaniškuoju choru jau viešėjęs Lietuvos uostamiestyje.

Klaipėdos mišrus choras „Klaipėda“ įkurtas 1953-iaisiais dirigento, kompozitorius prof. Klemenso Griauzdės. Nuo 1965-ųjų jam vadovauja Klaipėdos universiteto profesorius Kazys Kšanas.

Šiuo metu, globojamas Klaipėdos kultūros centro „Žvejų rūmai“, choras aktyviai koncertuoja mieste, Lietuvoje ir užsienyje. Jo repertuare – įvairių žanrų bei stilių kūriniai: nuo baroko, klasikos iki šiuolaikinių. Choro programose daug dėmesio skiriama Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto bei lietuvių kompozitorių išeivių kūrybai, dainoms jūrine tematika, scenoms iš operų ir operečių. Choras „Klaipėda“ dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose Vokietijoje ir Italijoje, koncertavo Bulgarijoje, Makedonijoje, Vengrijoje, Estijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Rusijoje. Dabar prie „Klaipėdos“ koncertinių-pažintinių maršrutų dar prisidėjo ir Ispanija.

MeKuSa pasirodė Šiauliuose

Uostamiesčio Meno kūrėjų sąjungos (MeKuSa) pernai rudenį Klaipėdoje surengtas videomeno ir alternatyvių kino formų festivalis „Dezintegracija 333“ šios vasaros pradžioje buvo nukeliavęs į Alytų, o jo organizatoriai dar spėjo pasirodyti tarpdisciplininių menų forume „PER_forma“ Šiauliuose.

Birželio 4-ąją Šiaulių miesto Prisikėlimo aikštėje vykusių tarptautinių kūrybinių dirbtuvių „PER_forma“ metu MeKuSa su savo lyderiu fotomenininku Dariumi Vaičekausku priešakyje demonstravo šiuolaikinio meno projekto „Reparatio“ priešistoriją, o kitądien ten pat pristatė „Fluxus“ objektą. „Reparacijos esmė – tai pažeistos formos atkūrimas ir patirtų nuostolių atlyginimas žiūrovui“, – teigė dalyviai po iškilmingo skulptūros „Akmuo“ atidarymo. Šiauliečių renginyje dalyvavęs uostamiesčio Gliukų teatro režisierius ir aktorius Benas Šarka bulvare prie miesto Dailės galerijos parodė judesio ir ugnies performansą „Skylės ir dulkės“.

Šiaulių dailės galerijos viešų erdvių tarpdisciplininio meno tarptautinių kūrybinių dirbtuvių projektas „PER_forma“ birželio 3–5 dienomis sukvietė tarpdisciplininį meną kuriančius menininkus ir jų grupes dalyvauti dirbtuvių veikloje pristatant savo kūrybą viešose miesto erdvėse, supažindinant dirbtuvių dalyvius ir žiūrovus su šiuolaikinėmis alternatyvaus, netradicinio meno formomis. Renginys šmaikštavo, juokino menininkus ir traukė, šokiravo publiką. Dirbtuvių metu menininkų grupės (objektų, ženklų, aplinkos meno, performanso, mados dizaino, videoperformansų) ir pavieniai dalyviai savo kūrinius pateikė įvairiose viešose urbanizuotose erdvėse – Šiaulių miesto aikštėse ir gatvėse, demonstruodami šiuolaikines meno formas.

Liepą MeKuSa ruošiasi į „Fluxus“ festivalį „Ont grindų“, vyksiantį prie Rietavo, Labardžių kaime.

Klaipėdiečio darbai – Užutrakyje

Užutrakio dvaro rūmuose birželio 12-ąją atidaryta ir iki rugsėjo pabaigos veikia paroda „Menamos istorijos“, kurioje dalyvauja ir klaipėdietis fotomenininkas Gytis Skudžinskas.

Paroda, kurios dauguma autorių – tapytojai, kviečia pasinerti į menines improvizacijas dvaro gyvenimo tema. Rengėjai tiki, kad jos darbai įneš naujų spalvų į Užutrakio dvaro rūmus, paskatins juose apsilankyti daugiau žmonių, kurie atras ne tik įdomių menininkų, bet ir įspūdingas neseniai restauruotų rūmų erdves bei jų istoriją.

„Menamos istorijos“ – unikalus projektas, jungiantis praeitį ir šiandieną, istorinius faktus ir fantaziją, jaunosios ir vyresnės kartos menininkus. Rūmų erdvėse įsikūrė 15 menininkų. Kiekvienas jų pasirinko sau įdomiausią erdvę – kas buvusią biblioteką, kas vaikų kambarį ar valgomąjį. Autoriai interpretavo rūmų istoriją ar pasirinkto kambario atmosferą ir kūrė laisvai pasirinktomis technikomis bei temomis. Istoriškumo atkūrimas nebuvo vienintelis tikslas. Pasak projekto organizatorių tapytojų Lino Liandzbergio ir Vilmanto Marcinkevičiaus, menininkams rūpėjo ir dabarties, savęs bei savo kūrybos apmąstymas rūmų erdvėse. „Menamas istorijas“ kūrė dailininkai Ž.Augustinas, B.Gražys, A.Gražys, K.Grigaliūnas, A.Griškevičius, Ž.Jasutytė, R.Katiliūtė, J.Kyzikaitė, L.Liandz-bergis, V.Marcinkevičius, V.Tamo-ševičius, fotografai V.Aukštaitis, V.Razma, G.Trimakas ir G.Sku-džinskas.

Pastarasis Užutrakyje įkurdino darbus iš serijos „Tyla“ – dar niekur nerodytas didelio formato minimalistines fotografijas. Žinomo ir kaip spaudos dizainerio G.Skudžinsko parengtą parodos „Sukurta Klaipėdoje“ katalogą šiemet įsigijo Londono karališkojo meno koledžo meno knygų archyvas, o liepą Didžiosios Britanijos sostinėje vyks nedidelis jo pristatymas. Pats G.Skudžinskas liepą ruošiasi į Prancūziją, Arlio fotografijos festivalį, kur jį siunčia Lietuvos fotomenininkų sąjunga. Anot menininko, tiesiog pasižvalgyti. Vis dėlto tai didžiausias ir seniausias festivalis Europoje.

Parengė Rita Bočiulytė

 

„Zero 2“ – chuliganiškas atsispyrimas nuo nulio

„Zero 2“ – chuliganiškas atsispyrimas nuo nulio

 

 

Sausį pasirodęs naujas lietuviškas filmas „Zero 2“ spėjo apkeliauti Lietuvos kino teatrus, pelnyti jų lankytojų palankumą bei nuskinti tris „Sidabrinių gervių“ apdovanojimus scenarijaus, muzikos ir geriausio aktoriaus kategorijose.

Aivaras Dočkus

Įkaitusioje pykčio atmosferoje

Kartais įžūlumas turi pribręsti. Net jeigu ir labai pavėluotai. Skaudulys pritvinksta ir susprogsta. „Zero 2“ kūrėjai motyvuotai pikti. Režisierius Emilis Vėlyvis įtūžęs ant lietuviško poetinio kino. Jis širsta ant tų ponų, kurie tautos kultūrinimo rankomis žarsto tuos negausius valstybės šimtus tūkstančių litų apsimestinai rimtiems menininkams. Šie metai po metų kuria niekam nereikalingus filmus apie nereikalingus žmones. Filmai nenusakomai kultūringi ir rimti. Renka kultūringai tuščias sales. Nuskina vieną kitą bevertį prizą, kuriuos teikia sulėtėjusio mąstymo kino kritikiūkščiai.

Scenaristai – tas pats E.Vėlyvis ir Jonas Banys – svaidosi žaibais ant literatūriškai nugludintų lietuviško kino dialogų. Aktoriai įniršę dėl to, kad priversti pelnyti duonos kąsnį televizijos muilo operose ir jų talento nevertuose humoro šou. Kai kurie vartosi kaip inkstai taukuose už solidžius honorarus. Bet vis tiek pikti, nes kartais smegenyse suburbuliuoja magiškas savigarbos skystis. Jis siunčia nevisavertiškumo impulsus, ir Lietuvos mažųjų ekranų pažibos jaučiasi kažko nepadarę. O daugeliui jau artėja vidutinio amžiaus krizė.

Kitoks lietuviškas kinas

Štai tokioje įkaitusioje pykčio atmosferoje gimsta kitoks lietuviškas kinas. Jam didžiai gerbiami „Sidabrinių gervių“ dalytojai priversti įteikti tris apdovanojimus. Prizų teikėjai puikiai išstudijavo JAV kino akademikų strategiją. Kad paprasti žiūrovai nebambėtų, komerciškai sėkmingai juostai „Zero 2“ – keli beveik pagrindiniai prizai. O štai pagrindinių pagrindinės statulėlės – menui. Nors plačioji auditorija to meno kol kas akyse neregėjo. Aš taip pat negaliu pareikšti savo nuomonės, nes „Eurazijos aborigeno“ neteko matyti. Belieka gerbti išrinktųjų pasirinkimą.

Kino teatrų lankytojai pasirinko „Zero 2“, taip įrodydami, kad eitų į lietuvišką kiną, jei jis nebūtų… toks lietuviškas.

Iš esmės „Zero 2“ nėra koks nors perversmas ar revoliucija, o tik pavėluota reakcija į kadaise itin madingas tarantiniškai ričiškas (turiu galvoje Quentin Tarantino ir Guy Ritchie filmus) kriminalines komedijas. Po „Bulvarinio skaitalo“ ir „Lok, stok arba šauk“ triumfo tokių mažiau ar daugiau sėkmingų pamėgdžiojimų prikurta ne tik Holivude ar garsiausiose Europos kino studijose. Beveik kiekvienos šalies garbės reikalas buvo sukurti savąją versiją – pasižymėjo visi, kas netingėjo, nuo Argentinos iki Lenkijos. Pernai į rankas pakliuvo daugybę prizų susišlavusi juodoji bulgarų komedija „Zift“. Toks pat tarantiniškai ironiškas stiliukas su nacionaliniais motyvais. Ir nepasakysi, kad nesmagu.

Su kriminalo ingredientais

Nepasakysiu, kad nesmagu žiūrėti „Zero 2“. Su lietuviško kriminalo ingredientais. Net jeigu smogikų duetas Maksas ir Silvestras primena sulietuvintus Johno Travoltos Vincentą ir Samuelio L. Jacksono Džiulsą iš minėto „Bulvarinio skaitalo“. Net jei filmo pradžioje herojai lekia lūšnynų fone taip, tarsi tai būtų kultinės gaudynės iš brazilų šedevro „Dievo miestas“. Net jeigu scena pas ginklininką atrodo matyta rusų filme „Brolis 2“. Ir pagaliau net jei dingteli, kad „Zero 2“ nesudomintų, jei tai nebūtų Lietuvos kino kūrėjų susuktas filmas.

Kai girdi keiksmų salves, velniškai gera. Nors kai kur keiksmai vien dėl keiksmų, reikalo tai nepagadina. Ledai pralaužti. Mentas banditėliams „stumdo“ uniformas – vėl užlieja demoniška šiluma. Donato Šimukausko policininkas – vienas ryškiausių personažų. Natūralus niekšelis be teatrališkų pervaidinimų. Tiesiog geniali menkysta. Neatsilieka ir smulkių gangsterėlių trijulė – Vovka, Saša ir Doncia arba Mindaugas Papinigis, Audrius Žurauskas ir Donatas Ivanauskas. Visi tipažai išskirtiniai ir ne kartą sutikti gatvėje. Vovka prašyte prašosi atskiro filmo. Toks atlapaširdis niekšelis, kurį savo bagažinėje mielai atrastų pats donas Tarantino. Ir pasiliktų dar porelei tęsinių.

Stiprūs ir įtikinami

Moterų personažai pakankamai stiprūs ir įtikinami. Visos jos ekrane kelia gūsius, viesulus, uraganus. Įtaigiausia Aušros Štukytės įvairialypė Monika. Kitos dvi fatališkos ponios Vita (Sonata Visockaitė) ir Lika (Inga Jankauskaitė) sušmėžuoja trumpai, bet efektingai. Silpniausioji grandis – Karoliną įkūnijusi Žemyna Ašmontaitė – vienur perspaudžia, kitur beveidė. Neįvykęs nei charakteris, nei vaidmuo.

„Sidabrinę gervę“ pasidalijęs Ramūno Rudoko ir Kęstučio Jakšto duetas taip pat įdomokas. Kęstučio vaidmens kartelė per milimetrą aukštesnė nei Ramūno. Nes būti santūresniam kartais sunkiau, nei ekspresyviai atakuoti kamerą. Kita vertus, nesuderinamai suderinami charakteriai papildo vienas kitą. Vytautas Šapranauskas sukandęs dantis kaunasi su šapranauskiškumu. Rezultatas – tas pats V.Šapranauskas. Aišku, kitaip ir būti negali, kai pats vaidmuo komiškas. Bet Šapras stengiasi. O štai Sauliui Sipariui stengtis net nereikia. Tik šį bei tą prisiminti iš bendro darbo su Ericu Robertsu „WC kategorijos“ veiksmo filme „Pavojinga veislė“. Lietuviškasis Terminatorius. Užsideda juodus akinius – ir aš juo iškart tikiu.

Sugebėjo subtiliai pajuokauti

Žiūrėdamas „Zero 2“ daug kuo tikiu. Tikiu dialogu apie „principo reikalą“ svetimų žmonų ir vyrų intymiuose santykiuose. Tikiu smagiu vyro ir žmonos buitiniu konfliktu su įsimintiniausia filmo fraze: „man reikia papų!“. Tikiu I.Jankauskaitės į R.Rudoką iššautu sąmoju „Niekada nemačiau pe….sto kiniečių restorane ir dar su chalatu“. Išradingai reklamuojamas mineralinis vanduo – štai jums, atvirai, nėra čia ko slėpti, Kultūros ministerija neparėmė. Ir reklama, ir pasišaipymas iš reklamos, ir valstybės veikėjų sugėdinimas. Į kadrą pakliūva ir „Sidabrinė gervė” – o dar sako, kad Lietuvoje nėra sugebančių subtiliai pajuokauti.

Atskiri sveikinimai dėl gangsterių finalinio susitikimo vietos. Dėl filmavimo vietos pasirinkimo. NE – RE – ALU. Idealus peizažas smogikų suvažiavimui, nepadarytų gėdos net juostai apie sicilietišką mafiją. Nes jeigu toji vieta atrodytų lietuviškai – buitiškai tarsi iš televizijos serialo, žiūrovų tikėjimas tuo, kas vyksta ekrane, smarkiai susvyruotų.

Na, ir, be abejo, šaunuoliai „Happyendless“. Šaunią muziką kurianti grupė negali prašauti su garso takeliu. Vyrukai pasistengė – ausys padeda akims nuskęsti ekrane.

Kad taptų judesiu

Kuo netikiu?

Būtinybe kankinti charizmatiškąją Galiną Dauguvietytę vien tam, kad ji keistai pasižūrėtų į kamerą ir palypėtų laiptais. Ji verta trumpo, bet galingo epizodinio vaidmens. O čia tik šiaip laiko pratempimas ir žinomos personos pasirodymas, nesuteikiantis kokio nors postūmio filmui. Netikiu „čiurkos“ – įkaito istorija, nes pagrobtasis labai jau nuobodus tipelis, o galėjo būti įsimintinas personažas, kuris privirtų mūsų gangsteriams smagiausios košės. Netikiu kruvina ranka po mašina. Neprigyja ir tiek – atrodo kaip pigus bandymas pakartoti senus gerus Holivudo triukus. Netikiu filmo padalijimu į atskirus skyrius su paaiškinančiais titrais. Iki gyvo kaulo įgrisęs fokusas. Netikiu „pritempta” pabaiga su vienos televizijos reklama.

Tačiau tai labiau pastabos paraštėse. Bendras „Zero 2“ įspūdis maloniai verčia manyti, kad lietuviškas kinas pagaliau pajudėjo iš poetinės mirties taško. Krustelėjo, palikdamas nulinę poziciją. Krustelėjimas turi būti pratęstas, kad taptų judesiu.

Per krizę – nemarus džiazas

Per krizę – nemarus džiazas

 

Po metų pertraukos pirmojo vasaros savaitgalio tris dienas ir naktis Klaipėda gyveno Pilies džiazo festivalio ritmu.

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Atidavė duoklę saviškiams

16-oji džiazo fiesta, birželio 4–6 dienomis užpliejusi uostamiestį, šiemet nuvilnijo per Teatro aikštę ir triumfavo festivalio naujiena – vaikų ir jaunimo džiazo dainų švente „Jaunoji džiazo banga“ Vasaros koncertų estradoje.Pirmąją dieną festivalis grįžo prie savo ištakų – diksilendo ir atidavė duoklę lietuviškam džiazui. Jo scenoje grojo „Dixxband“, Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) ir Klaipėdos bigbendai, įkvėptai muzikavo festivalio įkūrėjas Vytautas Grubliauskas (Kongas), šauniai klasikinio džiazo temomis improvizavo ir užgrūdinti džiazo vilkai, ir jaunos žvaigždutės. Pasirodė vokalistai Steponas Januška, Kristina Svolkinaitė, Monika Liubinaitė, Edita Bodrovaitė, Kristina Jatautaitė ir „Capella’A“. Prisijungė žinomi popmuzikos atlikėjai – neblogai pritapęs prie konteksto Sasha Song ir gerokai iš jo iškritęs Edgaras Lubys (Amberlife). Bet „Kongas ir draugai“ bei KASP projektų tai tikrai nepagadino – nestigo nei profesionalumo, nei „draivo“. Vis dėlto uostamiesčio džiazmenus subūrusioje ir vienaip ar kitaip su Klaipėda susijusioje kompanijoje ne vienas pasigedome žinomų džiazo muzikantų Edmundo Federavičiaus, Algio Kylio, Eugenijaus Jonavičiaus…

Antroji festivalio diena buvo skirta svečiams – užsienio atlikėjams. Jų pasirodymą pradėjo „Ulikhanyan Guintet“ iš Armėnijos, grojęs malonų ausiai, virtuoziškai plastišką, nacionalinių šokių motyvais padabintą džiazą. Estafetę iš armėnų perėmęs Briuselio džiazo orkestras atliko daugiausia belgų kompozitorių kūrinius – saulei leidžiantis labai tiko belgiškai ramus, „teisingas“, meditacinis džiazas. Nuostabu – toks didelis orkestras ir toks subtilus, girdėti visi niuansai, idealiai subalansuotas garsas švelniai glostė klausą. Tarptautinis „Jazzpower Six“ projektas, sujungęs po tris tikrai gerus vokiečių ir lietuvių muzikantus, kiek paspartino programos tempą, netikėtai pažerdamas uždegančių lūpinės armonikėlės ir vibrofono pasažų.

Pažėrė pasaulio žvaigždžių

Tikrą šamanizmo seansą publikai surengė Marilyn Mazur su grupe. Danų perkusininkė įstabiai vikriai, tiesiog virtuoziškai lengvai valdė kone pusę scenos užsėmusius pačius įvairiausius, neįtikėčiausius mušamuosius instrumentus. Perkusijų ir japonės vokalistės muzikinis dialogas klausytojus tai panardindavo į gyvenimo kasdienybės garsus, tai išplukdydavo iš jų į neaprėpiamą emocijų vandenyną.

Užburiantis įspūdis. Jis neišsisklaidė ir sulaukus didžiosios festivalio intrigos – gyvos jazz funk legendos 30-metės britų grupės „Incognito“ pasirodymo. Dar gerokai anksčiau, tik festivaliui paskelbus, kad į jį atvyks ši grupė, jos gerbėjai Lietuvoje džiūgavo ir stebėjosi, kaip tai įmanoma – „Incognito“ juk tokie populiarūs ir paklausūs visame pasaulyje, juos turėjo būti, oi, kaip nelengva prisikviesti… Nerealu, bet jie atvyko. Tiesiai iš festivalio Vokietijoje. Ir padėjo išlaikyti Pilies džiazo festivalio kartelę, gana aukštai iškeltą per 16 jo gyvavimo metų. „Incognito“ – tikras džiazo ir populiariosios muzikos vulkanas. Pavergiantis be išlygų, uždegantis visus. Per audringą, nepailstantį „Incognito“ pasirodymą šoko visa Teatro aikštė.

Dainų ir šokių netrūko ir sek-madienį, kai festivalį jau kitoje erdvėje – Vasaros koncertų estradoje pratęsė ir žaviai papildė „Jaunoji džiazo banga“. Kone du tūkstančiai vaikų iš visos Lietuvos ir Kaliningrado susijungė į galingą, spalvingą ir nuotaikingą chorą, šauniai dainavusį su žymiais džiazo solistais akompanuojant Klaipėdos bigbendui. Visiems buvo gera ir gražu – ir klausytojams, ir patiems atlikėjams, kurie labai nuoširdžiai džiaugėsi savo buvimu scenoje. Tą džiaugsmą pratęsė seni geri pažįstami, Pilies džiazo festivalio publikos numylėtiniai britų „The Jive Aces“ sekstetas, arba tiesiog „geltonieji žmogeliukai“ – dar labiau geltoni ir tokie pat pašėlę svingo, bugi, džaivos ir rokenrolo ritmuose. Vėl buvo smagu į juos žiūrėti, jų klausytis ir su jais linksmintis pamiršus viską pasaulyje.

Publikos galėjo būti daugiau

Dabar galvoju, kad gerokai sumažėjęs festivalio biudžetas, praretėję jo rėmėjų gretos tarsi ir nepakenkė nemokamo renginio meninei kokybei bei įvaizdžiui.

Tačiau neišsipildė viltys, kad jo išsiilgusi krizės iškamuota publika užplūs festivalio erdves taip pat gausiai, kaip būdavo anksčiau. Nuo rekonstruojamo Klaipėdos dramos teatro atitvertoje ir gerokai sumažėjusioje aikštėje kuo puikiausiai išsiteko ir šiemet gana apatiški žiūrovai, ir paslaugūs alaus bei užkandžių prekeiviai, ir pirmąjį vakarą apytuštė likusi svetinga rėmėjų ložė. „Jaunoji džiazo banga“ ir baigiamasis šventės garbės svečių – entuziastingųjų „The Jive Aces“ koncertas irgi nesulaukė tiek smalsuolių, kiek jų galėjo sutalpinti Vasaros koncertų estrada, – publikos galėjo būti bent triskart daugiau. Tuomet ir plojimai nebūtų atrodę tokie skysti ir vangūs.

Ir oras buvo puikus – kaip reta, per džiazo festivalį nelijo. Ir renginio programa intriguojamai žybčiojo garsiais vardais bei naujovėmis dovanai. Tačiau laukto ažiotažo nebuvo. Festivalio vadovės Ingos Grubliauskienės akyse buvo galima įskaityti nuovargį ir įtampą, kad tik viskas būtų gerai. Ir buvo! Kas priklausė nuo rengėjų komandos, iš šalies žiūrint, lyg ir viskas padaryta puikiai. Gal tik publika atjunko per tuos metus, kai festivalis buvo padaręs pauzę. Arba džiazas bejėgis, kad išsklaidytų jos krizines nuotaikas. Gal kitąmet. Gal dar po metų, kai paaugs „Jaunoji džiazo banga“, įsimylėjusi šią muziką. Tūkstantinis džiazą dainavusių vaikų choras, spindinčios jaunimo akys įkvepia ir teikia vilčių.

Įteikta garbinga premija

Įteikta garbinga premija

Birželio 11-ąją Klaipėdos dailės parodų rūmuose iškilmingo Vilniaus dailės akademijos (VDA) Klaipėdos vizualinio dizaino katedros posėdžio metu jau antrą kartą įteikta Algio Kliševičiaus premija.

Klaipėdietis grafikas A.Kliševičius (1950–2008) buvo nuolat ieškantis, eksperimentuojantis kūrėjas, dirbęs ekslibriso, knygų grafikos, estampo, kompiuterinės grafikos ir kaligrafijos srityse.

Jis kūrė firminius ženklus, reklamas, heraldikos objektus, rengė ne tik individualias parodas, dalyvavo bendrose, bet ir buvo daugelio kaligrafijos parodų, projektų iniciatorius bei įgyvendintojas.

Visos svarbiausios Lietuvos kaligrafijos ir rašto meno parodos jo pastangomis vyko Klaipėdoje, lietuvių kaligrafija buvo pristatoma užsienyje.

A.Kliševičius inicijavo unikalų šalies mastu tęstinį meno leidinį „Kaligrafijos sąsiuviniai“, kuris leidžiamas ir po jo mirties.

A.Kliševičiaus aktyvios veiklos dėka Klaipėda vadinama kaligrafijos sostine.

Jis su užsidegimu kūrė kaligrafiją, siekė ją padaryti šiuolaikišką, aktualią, mokė jos ir skatino kurti savo studentus.

Klaipėdos kultūros bendruomenės ir leidinio „Kaligrafijos sąsiuviniai“ kūrybinės grupės iniciatyva šviesiam kolegos atminimui 2009 m. įsteigta A.Kliševičiaus premija (500 litų), kurios tikslas – paskatinti jaunus ir kūrybingus dizainerius, dailininkus, pažymėti jų pasiekimus kaligrafijos, tipografikos ir vizualinio dizaino srityse.

Pirmoji A.Kliševičiaus premija pernai buvo paskirta klaipėdietei dizainerei, Lietuvos grafinio dizaino asociacijos (LGDA) narei Eglei Krištopaitytei.

Šiemet autoritetingos dailės žinovų komisijos sprendimu šios premijos laureate tapo 23-ejų klaipėdietė Kristina Diglė.

Ji mokėsi A.Brako dailės mokykloje, pernai baigė bakalauro studijas VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje, kur dabar studijuoja magistrantūroje.

Jaunoji menininkė dalyvauja įvairiuose projektuose, dirba kūrybingai, nuolat ieško naujų raiškos formų, netikėtų sprendimų, meno ir mokslo sintezės rašto mene, eksperimentuoja, jungdama du jai artimus dalykus – šviesos dizainą su šrifto menu.

„Durų“ inf.

Kultūros fabriko pamatas – versli ir kūrybinga bendruomenė

Kultūros fabriko pamatas – versli ir kūrybinga bendruomenė

Ar sunku pradėti kūrybinį verslą? Ar galima išgyventi iš kūrybos? Kaip realiai įsivaizduojami miesto ir naujos kultūrinės erdvės – būsimo Klaipėdos kultūros fabriko, jame kuriančių menininkų ir kūrybinių verslų santykiai, kokia čia steigiamo meno ir verslo inkubatoriaus prasmė?

Ignas Kazakevičius

Šie ir kiti aktualūs klausimai buvo nagrinėjami kūrybininkų seminare, kuris pagal tarptautinio projekto CITIES programą įvyko birželio 10-ąją.

Įgavo realius kontūrus

Kūrybinių industrijų (KI) sąvoka Lietuvoje sunkiai skinasi kelią tarp ekonomikos ir tradicinės kultūros sektorių. KI yra priskirtina: filmų ir videomeno kūrimas; televizija ir radijas; videožaidimai, muzika, visų rūšių dizainas, architektūra, reklama, vizualiniai ir scenos menai, tiek kiek jie komercializuojami. KI rengia sąlygas meno rinkai formuotis ir vystyti, tačiau patys menininkai nenoriai apleidžia biudžetinio rėmimo lizdą dėl nepakankamai išvystytos meno rinkos.

Ar gali meno ar kūrybos veiklos vystytis pagal verslo modelius? Kūrėjai, kurie save identifikuoja kaip menininkus, gauna pelną iš savo kūrybos, dažniausiai labai tiesiogiai, iš pirmojo pridėtinės vertės sluoksnio (t.y. tik nutapius paveikslą ar tik sukūrus dizaino objektą), visai neinvestuodami į savęs pristatymą, savo kūrybos tęstinumą per sąsajas su kitų sferų projektais ir pan. Tikrojo, nevienadienio pelno neįmanoma uždirbti be pridėtinės vertės kūrimo, bet ši sąvoka daugelį vyresniosios kartos kūrėjų varo į neviltį.

Inkubatoriaus steigėjai miesto savivaldybei taip pat skauda galvą, ar tokį objektą turi remti miesto biudžetas, ir jei taip, tai kokia dalimi? Ar šiandien, kai Europą purto ekonominė depresija ir Lietuvoje 40 proc. gyventojų savo mokesčiais išlaiko likusius 60 proc., parama pavieniams menininkams turi prasmę?

Senosios Europos šalyse kūrėjų verslo modelis gana paprastas – dalį laiko jie kuria produktą rinkai, kitu laiku realizuoja savo idėjas, kurios formaliai neatsiperka. T.y. valstybė stengiasi, kad menininkai taptų verslūs ir remtų patys save, o ne vien teiktų paraiškas savivaldybių rėmimo programoms ir konkursams.

Pasak VšĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra” (KEPA) vadovės Raimondos Laužikienės, „Buvusio tabako fabriko pritaikymas kūrybinių industrijų veiklai“ – projektas pagal Ūkio ministerijos programą „Verslo produktyvumo didinimas ir verslo aplinkos gerinimas“ yra vystomas jau penkerius metus ir pagaliau įgavo realius kontūrus – atrinktas statybos rangovas, o projektas yra įtrauktas į valstybės finansuojamų projektų sąrašą. Tačiau šiuo metu statybos rangovo parinkimo konkursas yra apskųstas teismui, todėl neaišku, kiek ilgai lauksime kertinio akmens šventės.

Veiklas planavo kūrybininkai

Na, pagaliau lengviau atsipūtė menininkai, vartydami fabriko erdvių planus. Atėjo laikas apsispręsti jiems patiems – ką jie norėtų čia matyti? Kokius kūrybos sektorius jie įsivaizduoja po vienu stogu, kokią pridėtinę vertę jų kūrybai duos šis sambūris ir kokią naudą gaus miestas?

Į renginį susirinko įvairių kartų šokio ir teatro atstovai, filmų kūrėjai, muzikantai, dailininkai, galerininkai, leidybos ir meno objektų dizaineriai. Jie dalyvavo keturiose seminaro darbo grupėse, kurios nagrinėjo skirtingas temas. Praktinių seminaro užduočių metu dalyviai kūrė būsimo fabriko koncepcijų žemėlapius – vizualiai perteikė savo grupės supratimą apie nagrinėjamą problemą, svarstė galimus kultūros fabriko patalpų panaudojimo variantus, jų pliusus ir minusus, „dalijosi“ erdves, kalbėjo apie galimybę dirbti kartu įvairiems sektoriams, administravimo ir išsilaikymo, paramos variantus.

Tik nepagalvokite, kad tie, kurie atėjo į pirmąjį seminarą, viską pasidalijo ir užtrenkė duris kitiems. Šio seminaro metu dar kartą viešai buvo pristatyti projekto prioritetai. Pirma – jo tikslas sukurti aplinką, tinkamą įgyvendinti verslumo per kūrybines idėjas strategiją. Antra – fabrikas yra kūrybinių verslų inkubatorius, todėl nuolatinių rezidentų nebus, o patalpos fabrike bus suteikiamos ne ilgiau nei 5 metams ir tik su sąlyga, kad pats rezidentas jas išlaikys. Nuomos mokesčio nėra.

Tačiau projekto dalyvius įaudrino gandai apie aukštoką rekonstruojamų, bet nerenovuojamų patalpų kvadratinio metro savikainą – juk projektas skirtas norintiems tapti rinkos dalimi, t.y. pradedantiems savo kūrybinius verslus ir ketinantiems sukurti įmonę, mat nuo projekto įgyvendinimo pradžios per trejus metus yra privalu rezidentams padėti sukurti 30 įmonių. Kaip tai padaryti tiems, kurie neturi kapitalo, biuro, ryšių, prodiuserio ir menedžerio, kurių akys dega ir kurie gyvi tik idėjomis? Tačiau jie yra pakankamai racionalūs ir tiki, kad jos gali pasiekti didesnį vartotojų būrį, tapti ne vien tik pristatomomis parodose ar renginiuose, bet ir parduodamomis.

Būsimieji rezidentai pastebėjo, kad jei miesto valdžia nori matyti daug gerų menininkų po vienu stogu, daug priklausytų ir nuo kultūros paramos taktikos. Galbūt būtų įmanomos Klaipėdos miesto stipendijos, specialūs miesto užsakymai (pvz., Jūros šventės apipavidalinimas ar kt.) tiems menininkams, kurių dirbtuvių plotus išlaikytų miestas, – svarstė dalyviai. Tokiu atveju atsirastų prasmė vienytis ir kurti būtent šioje vietoje, reklamuoti šį objektą ir galvoti apie pridėtinės vertės kūrimą.

Todėl tie, kurie tikėjosi, kad „miestas dykai patalpas dalys“ arba erdvių bet kokiai stichiškai veiklai, tiesiog savo meno pristatymui, – nusivylė. Skeptikus, kurie galbūt pasakys – „išėjo kaip visada“ arba „o kodėl nedavė pastato koks yra, būtume patys susitvarkę“, – noriu nuraminti, paaiškindamas, kad jei ne šis projektas, fabrikas greičiausiai būtų buvęs parduotas, o stichiškas, loftinis variantas griuvėsiuose pridėtinės vertės, be malonumo turkštis mene, nesuteikia. Skeptikai dažniausiai nesuvokia, kad „grynasis“ menas nėra kūrybinės industrijos, kaip ir grynasis mokslas ar technologijų inovacijos. Būtent šių ir kitų sferų jungčių principu yra kuriamas bendras produktas su KI kokybės ženklu.

Mūsų išskirtinumas – mes patys

Šio projekto vykdytoja KEPA antrus metus dalyvauja tarptautinės part-nerystės tinklo CITIES veiklose, kurių metu buvo gauta daug naudingos informacijos ir praktinės patirties iš įvairiausių Europos kūrybinių inkubatorių, steigiamų buvusio pramonės paveldo teritorijose. Todėl logiška, kad geriausia Europos part-nerių patirtis turėtų būti pritaikyta ir Klaipėdoje. Seminaro metu projekto koordinatorė R.Laužikienė apžvelgė partnerių projektus Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Suomijoje, Portugalijoje, jų tikslus, finansavimą, veiklos modelius, paminėjo, kad Lietuvoje šiuo metu taip pat kuriami 9 įvairiausios pakraipos kultūros fabrikai-inkubatoriai.

Kuo nuo jų skirsis Klaipėdos kultūros fabriko veikla? Klaipėda ruošiasi sukurti prestižinį kūrybinių industrijų objektą, kuris turėtų būti patrauklus miesto kūrėjams, sutrauktų juos po viena vėliava, o šioji reprezentatyviai skelbtų išdidžią žinią – „sukurta Klaipėdoje“.

Visi susirinkusieji teigė, kad pridėtinę vertę regi skirtingų sektorių bendradarbiavime, o konkurencijos nebijo net tuose pačiuose sektoriuose. Susirinkusieji akcentavo kiekvieno skirtingo sektoriaus atstovo profesionalų indėlį į bendrų projektų ar bendro produkto kūrimą, galimybę tobulėti kartu kuriant ir dalytis patirtimi. Be abejo, svarbi ir teigiama „bendra-būties“ atmosfera, kuri galėtų paskatinti aktyviau, intensyviau kurti, o didesnis skirtingų sričių kūrėjų būrys ateityje suburtų daugiau klientų, įvairiau reklamuotų sukurtą produktą. Manoma, kad pastarajam labai praverstų fabriko „brendas“, nes tikėtina, kad anksčiau ar vėliau ši vieta įgis gerą vardą.

Seminaro dalyviai vieningai įvardijo stambiausius kūrybinio verslo Klaipėdoje sektorius – leidyba ir vizualinis dizainas, reklama ir medijos (videomenas, filmai etc.). Todėl tikėtina, kad būtent jų atstovai susiburs fabrike. Vienintelė priežastis, kuri galėtų riboti sektorių bendradarbiavimą,– skirtingi rezidentų profesionalumo lygiai. Manau, visiems rūpi, kokiais kriterijais remiantis galėtų būti atrenkami rezidentai. Patys pretendentai nurodė šiuos: finansiškai įgalus, išlaikęs bandomąjį laikotarpį, savo profesionalumą galintis įrodyti atliktų darbų ar būsimų idėjų portfolio.

Pastaba – organizuojantys fabriko veiklas ir besiruošiantys čia kurti neretai tuos pačius dalykus suvokia skirtingai. Štai daugumai jaunųjų menininkų laisvė – tai noras niekieno nevaržomies būti ir reikštis, o organizatoriai kalba apie finansinę nepriklausomybę. Kas ją užtikrins fabriko kūrėjui – fondai, miesto savivaldybė ar verslo sektorius? Šis klausimas lieka atviras. Kaip iš meno „padaryti“ verslą ir ar būtina jį daryti kiekvienam? Na, nebūkime naivūs, iš kiekvieno menininko verslininko nepadarysi ir ne kiekvienas menininkas to nori. Verslo taip pat nesukursi iš kiek-vienos meno srities. Šiuo atveju laimi tarpinis sektorius – produkcija, kurią galima pristatyti viešai, taip pat įmanoma jos variacijas parduoti individualiam vartotojui, jos kūrimo fazėms (gamyba, pristatymas, prodiusavimas etc.) panaudoti labai įvairių šaltinių lėšas.

Būsimo fabriko kūriniai – tai Klaipėdos veidas, todėl pats fabrikas duris atvers siekiantiems legalumo, profesionalo statuso ir prestižo. Tiems, kurie nori absoliučios laisvės, lieka asmeninės dirbtuvės, o „tusovkėms“ ir gyvenimui mene – loftai.

Procesas pajudėjo, tačiau taškai dar nesudėlioti. Nepamirškite, kiekvienas naujas inkubatorius yra susijęs su konkrečios vietos poreikiais ir svarbiausia – galimybėmis. Dirbtinai perkelta kad ir nuostabiausia užsienio patirtis nebūtinai duos geriausią efektą. Kuriant kultūros fabriką siekiama sukurti bendruomenę, sudarytą iš kūrybinių įmonių ir laisvųjų kūrybininkų, kuri ir taps tikrąja šio unikalaus objekto verte.