(Ne)laimės kontūrai

(Ne)laimės kontūrai

Rašančiam apie teatrą (tegu ir epizodiškai) žmogui didelė laimė tapti savotišku teatro kūrimosi metraštininku. Pirmieji „Memelio teatro“ judesiai atrodo labai simpatiški.

Gitana Gugevičiūtė

Netelpa į miuziklo rėmus

Jie (t.y. teatro įkūrėjai režisieriai Rūta Bunikytė ir Vaidas Kvedaras) skelbia anaiptol nepaviršutiniškas idėjas ir drąsias pretenzijas kurti meną – profesionaliai, ne paskubomis, formuojant savą teatrinę kalbą, ieškant naujų sceninių sprendimų, įdomios dramaturginės medžiagos. O R.Bunikytės keletas ankstesnių darbų tampa savotiškais laiduotojais, kad šios deklaracijos neišsisklaidys ore kaip dūmai, neblaškomi vėjo.

Pačioje vasaros pradžioje (birželio 3 d.) „Memelio teatras“ pristatė pirmąją savo premjerą – modernų miuziklą „(ne)Laimingi žmonės“ pagal britų dainininkės Kate Bush dainas. Tokį žanrą (šiuolaikinis miuziklas) nustatė spektaklio kūrėjos – vokalistė, idėjos autorė Raimonda Vaičiūtė, choreografė Aistė Abromavičiūtė ir režisierė R.Bunikytė, viename interviu užsiminusi, kad spektaklio forma netelpa į miuziklo rėmus, todėl žodis „šiuolaikinis“ tarsi padeda išbalansuoti tarp to, ko galbūt nėra, ir netikėtų inovacijų.

Artima klipo dinamikai

Režisierei svetima estradinio pobūdžio kūryba, todėl ir šiame spektaklyje nesiveržiama tiesiogiai atspindėti gyvenimo (nei su meilės pikantika, nei su likimų griūčių dramomis), nesiekiama kurti paprasto, aiškaus, nuoseklaus siužeto.

Per spektaklio fragmentiškumą, klipo dinamikai ir tempui artimą jo prigimtį, abstrakcijos universalumą siekiama kalbėti apie daugelį žmonių jungiančią (ne)laimės sistemą (arba tą sistemą kuriančius žmones).

Tai ir galėtų būti pagrindinė šiuolaikinio miuziklo „(ne)Laimingi žmonės“ istorija, vystoma Baro dainininkės (vokalistė Edita Bodrovaitė) dainuojamose dainose – savotiškame pasakojime. Baro dainininkė – stebėtoja. Visas spektaklis – tai arba jos akimis pamatyta realybė, arba paprasčiausia fantazija, gimusi jos galvoje. Iš kur – prisiminimų ar vaizduotės (?) – atkeliauja kiti spektaklio veikėjai (baro klientai), gal ne taip svarbu. Svarbiau, kad jos (dainininkės) atliekamų dainų fone bevardžiai baro klientai tampa žmonėmis – nelaimingomis meilės trikampio aukomis. Iš pirmo žvilgsnio – įžūliais ir grubiais kareiviais, trokštančiais meilės. Kasdienės rutinos skenduoliais, nedrįstančiais atsiverti, bijančiais pasirodyti „per minkštais“ šiam pasauliui, pasikeisti ir prarasti tai, kas saugu, (nes) įprasta.

Baro dainininkės lūpomis

Baro dainininkės pasakojimai, t.y. dainos, prikelia gyvenimui tiesiog žmones – ne kovotojus, ne ieškotojus, ne maištautojus. Tąja prasme Baro dainininkė stovi aukščiau už juos visus, nes yra nepriklausoma – ji reflektuoja bare pasirodančių žmonių gyvenimus. Savo mintimis ji nueina daug toliau, nei įžiūri akys kelintą bokalą tuštinančioje ekspresyvioje merginoje (Inga Kuznecova) ar droviame akiniuotame vyruke (Modestas Milčius). Tačiau ji bet kada gali iškelti ranką aukštyn ir sustabdyti spektaklio veiksmą, – taip atsiriboti nuo įsišėlusių veikėjų (kurie kėsinasi vėlei išsilaisvinti iš tylos kad ir… čiaudulio garsu).

Vis dėlto pasigedau ryškesnės Baro dainininkės sąsajos su spektaklio veiksmu, aiškesnio santykio su pasakojamomis istorijomis. Ne atsitiktinių, techniškų susidūrimų su kitais spektaklio veikėjais, o nuoseklių, vidinėmis prasmėmis grįstų santykių. Nekantrauju miuziklo scenoje išvysti šio projekto idėjos autorę, susižavėjusią K.Bush muzika, R.Vaičiūtę. Galbūt jos asmeninis prielankumas kultinei dainininkei atliekamas dainas praturtins ir aktorine linija (arba tuo, kas vadinama charizma)?

Nepatirtis šoka į akis

Režisierė nesiekia kurti nuoseklių veikėjų charakterių. Greičiau atvirkščiai – iš aktorių (kurie yra šokėjai) reikalauja ryškaus teatrališkumo, aštrumo, griežtų (utriruotų) reakcijų, tikslios vaidybos. Šioje vietoje režisierei gražiai talkina choreografė A.Abromavičiūtė, judesį pavertusi veikėjų kalba, padėjusi aktoriams plastine raiška į paviršių perkelti tai, kas tūno jų viduje, galbūt prigimtyje. Tačiau, nors kūno judesiai ir atskleidžia veiksmų priežastis ir kryptį, sielos judesių, emocinės sugestijos stinga. Aktorių nepatyrusi jaunystė vis šoka į akis. Unikalių psichinių reakcijų stoka susijusi ir su pradedančiojo scenine (ne)patirtimi. Aktoriai juda, veikia, bet vaidmens veidą slepia už savojo.

Tam tikrus dramaturginius netolygumus galėjo lemti tai, kad spektaklio dramaturgija gimė ne bendradarbiaujant kompozitoriui ir libreto autoriui, o laisvai atsirenkant, interpretuojant britų dainininkės K.Bush dainas. Dainuojamosios struktūros nebūtinai susijusios su scenos turiniu ir atvirkščiai. Kol kas muzika skamba kaip gražus fonas veiksmui. Kaip pretekstas vokalistei dainuoti, o grupei („Frech“) groti. Kaip bendra atmosfera, užpildanti spektaklio karkasą, sustatytą iš atskirų scenelių: apie Merginą su akiniais (Rasa Želnytė) ir Vaikiną su akiniais (M.Milčius) – abu nedrąsūs, tarsi repetuoja susipažinimą; apie merginos, tuštinančios bokalus, vienatvę; du kareivius (Mantvydas Žilinskas ir Robertas Žlibinas), geriančius, laužiančius rankas bei visus statančius „ant ausų“; apie uždarą dienų ratą (rytas, darbas, miegas, batų valymas, nusirengti-apsirengti, mankšta…); apie žmones, pačius save uždarančius į narvelius, draudžiančius sau mylėti ir atvirkščiai – įsimylinčius ir susitinkančius…

Judesys nurungė emociją

Svarstau, o koks šiame spektaklyje Barmeno (Marius Drakšas) likimas? Jis, nors vis į spektaklį įsiveržia su alaus bokalais, laikraščiais ar drausminančiu šūviu, man regisi nepelnytai nustumtas į užribį, paliktas žiūrovo nestebimai saviveiklai. Gal Barmenui tiesiog nėra vietos dainininkės mintyse-dainose, pasakojančiose vieną iš pasaulio suvokimo versijų? Gal čia esama neišplėtoto konflikto?

Šiame racionaliai sukurtame (kuriamame) ir valdomame sceniniame reginyje kol kas stinga to, ką būti galima vadinti „vidine evoliucija“. Kol kas aktyvumas, judrumas, judesys nurungia emociją, ir bendras vaizdas (kurio kokybiniam kitimui dar galėtų pasitarnauti įdomesni apšvietimo sprendimai) tampa kiek statiškas.

Vaizde, skalsiame muzikos bei modernaus judesio, malonių akiai kostiumų, dar tik dygsta žmogaus siela.

Mergaitė iš marmurinio beprotnamio

Mergaitė iš marmurinio beprotnamio

 

Birželį, dar spėdama įšokti į paskutinį besibaigiančio teatrinio sezono traukinį, pilnutėlėje didžiojoje Žvejų rūmų salėje rampų šviesą išvydo klaipėdiečio Gintaro Grajausko pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, kurią su Klaipėdos dramos teatro aktoriais pastatė režisierius Jonas Vaitkus.

Gitana Gugevičiūtė

Pastaruoju metu apie teatrinius Klaipėdos reiškinius norisi kalbėti net ne kokybės, o šviežumo prasme – visa taip apmusiję, sustabarėję, nuspėjama, kad kiekvienas iš kitur atvykęs režisierius tampa vos ne pranašu, sėjančiu viltį, kad spektaklio patiekalas nebus pagamintas iš tarkuotų bulvių.

Nesugaunamas žanrų įvairovėje

Visada išraiškingas ir sykiu neatpažįstamas, nesugaunamas pasirenkamų žanrų ir temų įvairovėje, garsėjantis greitu darbo tempu režisierius J.Vaitkus su Klaipėda susijęs Dramos teatre pastatytu Williamo Saroyano spektakliu „Geriausias gyvenimo laikas“ (1994, režisierė Ramunė Kudzmanaitė, pastatymo meno vadovas J.Vaitkus), 2001 m. Muzikiniame teatre įkūnyta Kurto Weillio ir Bertoldo Brechto „Trijų grašių opera“, 2007 m. režisuota Claudio Monteverdi opera „Orfėjas”, 2009 m. – Giedriaus Kuprevičiaus miuziklu „Veronika“.

Pasirinkęs režisuoti G. Grajausko pjesę „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (tai ketvirtoji dramaturgo pjesė, išvydusi rampos šviesas: jau pastatytos „Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu“, „Rezervatas“, „Brunonas ir barbarai”) J.Vaitkus nenustebino, nors menininko pasirinkčių sistemą geriausiai išmano tik jis pats ir dar galbūt teatrologė Daiva Šabasevičienė, šiam režisieriui, pedagogui ir teatro reiškiniui parengusi didingą himną-monografiją „Teatro piligrimas. Režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybos kontūrai“ (Vilnius, „Krantai“, 2008).

Auka ar žudikė?

Ne pirmą kartą skaitoma G. Grajausko pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas” (2007 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido to paties pavadinimo pjesių rinkinį), kurią kritika tituluoja poetinio išradingumo viršūne, vis verčia savęs klausti – dėl ko Dievas turėtų bijoti Marijos? Kas toji Marija – auka ar žudikė? Motina Teresė dvasios rezistentams, šaudanti teroristė kretinų pilnoje svetainėje ar pamišėlė, tikinti nepopuliariomis asmens (ir valstybės) laisvės idėjomis?

Prisipažinsiu, šiek tiek glumina dramaturgo santykis su tokia gana jautria tema kaip tautos savigarba ir atsakomybė: pjesėje nestinga vienpusiškos didaktikos, politikavimo, moralizavimo, tiesmukos patriotinės propagandos. Autoriaus drąsa žaisti nuvalkiotomis klišėmis (dvasingas negali būti turtingas, mašinos – mėgstamiausi vyrų žaisliukai, didžioji dalis lietuvių – kvailiai, o pasaulis yra beprotnamis arba tik bepročiai yra pasaulio protas). Tačiau žavi universalaus menininko (poeto, muzikanto, eseisto) talentas sukurti įdomią pjesės formą, kurioje gimsta įdomūs veikėjai bei dabarties ir praeities epizodų poezija, skoningai, dinamiškai komunikuoja įvairūs stiliai (realizmas, ironija, groteskas).

Gavo „neapsiplunksnavusieji”

J.Vaitkus neišsigando nei mergaitės Marijos, niekaip neišgimdančios Dievo, nei G.Grajausko didžiulio literatūrinio teksto (gali būti, kad dėl tų nepatogių, nebemadingų, įkyriai eksplikuojamų minčių režisierius ir ėmėsi pjesės). 2005 m. viename interviu J.Vaitkus teigė: „Aš jaunus kuo skubiau „kišu“ į sceną, kad plunksnos augtų visiems matant. Gyvame procese. Galynėjantis“.

Taigi pirmas geras dalykas, kuris nutiko atvykus režisieriui į Klaipėdos dramos teatrą, tas, kad spektaklyje kone visus vaidmenis gavo ne „kasiniai vardai“, o „neapsiplunksnavusieji“ (net Senelės vaidmuo buvo patikėtas jaunai aktorei Tomai Gailiutei). Žinoma, iki J.Vaitkaus Klaipėdos dramos teatro jaunosios kartos aktoriai (beje, negalintys didžiuotis ypatinga aktorine mokykla) irgi turėjo veiklos, tačiau toji veikla dažnai atrodydavo palikta saviveiklai, t.y. klišių, stereotipų kartojimui ir dauginimui. Ne visiems (niekam?) ir čia pavyko tapti AKTORIAIS, tačiau pedagogo-režisieriaus ranka akivaizdžiai jaučiama (aprioriškai drįsčiau nujausti, kad J.Vaitkų Klaipėdon pastūmėjo ne tik noras neapleisti nacionalinės dramaturgijos klombų, bet ir pedagoginės užmačios).

Vienodai reikšminga ir dramatiška

Spektakliui režisierius atrado asketišką formą, o pjesės talmudą su beveik nekupiūruotu tekstu įspraudė į aktorių rankas.

Tarsi priekaištingai žvelgdamas mūsų plepiam amžiui į akis, J.Vaitkus nestabdo kalbos krioklio, net jei jis virsta bedvase akustika. Neaišku, kieno valia (režisieriaus ar aktorių) viskas tapo vienodai reikšminga ir dramatiška – rėksminga retorika (Marija rėkia ant Senelės, Senelė rėkia ant Senelio, Piršlys rėkia vestuvininkams, Vincukas rėkia Marijai…), intonacijų seklumas ir skurdumas (o kur dar prasta artikuliacija!) pražudo tekste esančius sąmojus, ironiškas įžvalgas, poeziją, dvasingumą ir daugiaprasmiškumą.

Spektaklio veikėjai dažniausiai vienas su kitu bendrauja „šonais“, t.y. vienas kitam nežiūrėdami į akis, tekstus siųsdami į žiūrovų salę. Tokią pasirinktį galime interpretuoti ir kaip mūsų visuomenės refleksiją – bendraujama iš tikrųjų nesidomint vienas kitu, bendraujama abejingai. Tačiau neapkrauti fiziniu veiksmu, stokojantys aiškios išraiškos ir raiškaus gesto ne visi aktoriai geba vaidmenį pildyti savo pačių asmenybėmis. Dėl tos priežasties – galbūt intelekto, asmeninės gyvenimiškos patirties (galų gale ambicijų) stokos – nemaža dalis vaidmenų abstraktūs, imituoti, embleminiai, net nuspėjami…

Apie kai kuriuos vaidmenis

Tačiau aktorius Vytautas Anužis šiame spektaklyje absoliučiai neatpažįstamas. Jis nusipurto visas ankščiau vaidintų vaidmenų patirtis ir į sceną išeina atakuoti, juokinti, gąsdinti su didžiule energija, įžūlumu, bravūra. Jo vaidinamas Piršlys apeliuoja į pseudotradiciškumą, rėksmingumą, paviršutiniškumą, užstalės energiją; šio aktoriaus sukurtas Gydytojas – ekspresyvus, hipertrofuotai aktyvus žydelis (Leninas ir Einšteinas viename?) – neperžengia estetikos bei gero skonio ribų ir suvaidina tą spektaklio dalį, kuri priklauso komedijai.

O pastaraisiais metais gražiais vaidmenimis sublizgėjęs Rimantas Pelakauskas, premjerinėje tragikomedijoje vaidinantis Senelį ir lėktuvų konstruktorių Antaną Gustaitį, yra blankus, silpnas, neišraiškingas, be autoriteto. Atrodo, kad tekstas jo lūpoms svetimas, o kūnas dar ieško savo pozos ir išraiškos.

Gana viltingai pasirodė Mariją vaidinanti aktorė Monika Vaičiulytė – jos netolygus vaidmuo išduoda aktorę turint nesuvaldyto aktorinio temperamento, kūrybinės energijos, azarto. J.Vaitkus Mariją paverčia savotiška ikona, skulptūra, kurią užkelia ant postamento ir tikisi iš jos aktyvios raiškos, bet vidinio turinio stoka neleidžia įtikinti savo istorija.

Tarsi mažytė Lietuva

Režisierius Mariją „demaskuoja“ pačioje spektaklio pradžioje – ji jau beprotnamyje. Su visais savo prisiminimais, iškviečiančiais ištisą galeriją personažų (tankistę Senelę, senelį Jokūbą, lėktuvų konstruktorių Antaną Gustaitį, Vincą, Piršlį, Generalinį etc.) ir fantazijomis.

Marija nėra „mažas žmogus“ – ji nenori paklusti (bent jau stengiasi) kvailoms šio pasaulio taisyklėms, naktipuodžio tradicijoms. Ją žavi žmogus kūrėjas, drąsūs poelgiai, didelės svajonės, valia ir laisvė, kurios simboliu tampa lietuvio Antanuko sukonstruotas ANBO (Antanas Nori Būti Ore). Pilkam ir monotoniškam gyvenimui ji priešinasi nuo pat vaikystės, tačiau aplink vieni prisitaikėliai, todėl spektaklio Marija panaši į pasiutusį šunytį, kuris kimba į klešnes visiems pasitaikiusiems kelyje. Marija – tarsi mažytė Lietuva, supama, mokoma, savinamasi įtakingų, stiprių, galingų.

Bet scenoje taip ir neišryškėja tos savybės, dėl kurių Marijai lenkiasi anapusybė (Antanas Gustaitis): „…Jūs tokia graži. Tokia vaikiška. Tokia tikra. Ir tokia gyva – tai pats gražiausias žmogaus bruožas – ypač mums, mirusiems. Jūs nesuprantat – bent jau vien už tai verta mylėt“.

Tiesa, spektaklio pabaigoje (vienoje iš trijų spektaklio pabaigų) Marija tarsi dvasiškai apsivalo: išsirengusi nusiprausia vandeniu ir su baltų chrizantemų puokšte atsisėda tarp dviejų it angelai baltų sanitarų. Tai vienintelė mizanscena, kurioje galima atrasti šiek tiek švelnaus romantiškumo, poezijos – ir šiame spektaklyje J.Vaitkus „nenusilyrina“.

Gali būti ir toks

Didysis spektaklio privalumas – estetika. Scenografas Artūras Šimonis kaip visada stilingas, konstruktyvus, erdvus, šaltokas, mobilus (betgi atsietas nuo spektaklio veiksmo ir veikėjų). A.Šimonio sukurtoje erdvėje ir gimsta didingas, aiškus, plakatiškas spektaklio vaizdas. Gana flegmatiškoje, monotoniškoje scenos paveikslų slinktyje iš(si)šoksta tik energinga, tranki vestuvių scena; erotiška, nors kiek per kalbi Marijos ir Generalinio scena; Marijos pamišimo scena – jose teatras nuginkluoja tuščiažodžiavimą ir pasyvią statiką.

Ir vis dėlto (juolab kad pirmasis įspūdis dviprasmiškas) jokių apibendrinimų dar nesinori daryti: spektaklis visai šviežias, nesusigulėjęs, neįsigyventas. Scenoje dar nepasirodė ir jame vaidinanti kitos sudėties trupė (įdomu, kaip ten klostosi mergaitės, gąsdinančios Dievą, tragikomiškas gyvenimas?). Spektaklis gali būti ir toks, bet ar publika jį ištvers? Jis išprovokuoja kelti klausimus.

Parengta pagal menufaktura.lt