„A-PA-PA“ – viena stebuklinga šeimos diena

„A-PA-PA“ – viena stebuklinga šeimos diena

 

Barbora Petkevičienė

Klaipėdos lėlių teatro premjera „A-PA-PA“ – unikalus reiškinys, adresuotas pačiai mažiausiai, kokią tik galima įsivaizduoti, publikai – kūdikiams.

Dovanėlė mažiems ir dideliems

Pasaulis pasikeičia, kai į jį įžengia „nuosavas“ kūdikis. Tai, kas kėlė ironišką šypseną, staiga tampa sava ir visai nejuokinga. Tai, kam buvai abejingas (žaislų ir vaikiškų drabužių krautuvėms, prenataliniam ugdymui ir vaikiškiems renginiams), tampa poreikiu. Pasidarai budrus – stengiesi nepražiopsoti galimybės savo vaikučiui nuskinti saulę iš dangaus ar bent padovanoti jam… spektaklį.

Klaipėdos lėlių teatro premjerinis spektaklis „A-PA-PA“, sakyčiau, yra dovanėlė ir kūdikiui (bei kiek vyresniam mažiukui), ir jo tėvams (ypač „pradedantiesiems“). Tai mielas įvairių etiudų, laisvai perfrazuojančių lietuvių liaudies tautosaką, rinkinukas, kurio pagrindiniai veikėjai – du jauni tėveliai. Jie švelniai konkuruoja tarpusavyje, kuris yra geresnis kūdikio norų žinovas. Mėgindami atspėti, ko nori vaikelis, šaukiantis „A-pa-pa!“, Mama (akt. Amanda Račkauskytė) ir Tėtis (akt. Donatas Savickis) iškviečia visą galeriją lėlinių personažų: pelytes, aviną, vištelę ir gaidelį, meškutį… Per šiuos personažus (arba virsdami šiais personažais) jaunieji tėveliai mėgina patenkinti vaiko poreikius, o jų daug: valgyti, žaisti, praustis, ir vėl žaisti, vėl valgyti, prisiglausti, miegoti (visos šios reikšmės telpa į kodinį pranešimą „A-pa-pa!“)…

„Ištvėrė“ ir geidė daugiau

Bet kuris profesionalas pasakys, kad apie spektaklį pagal premjerą spręsti nederėtų, bet (kadangi tai ne recenzija, o tiesiog nuomonė) jaučiu, kad jis vis dėlto pavyko.

Kadangi premjera skirta kūdikiams, tai labiausiai ir stebėjau jų reakcijas. Galima sakyti, visi „ištvėrė“ spektaklio veiksmą ir net geidė daugiau. Scenovaizdžio koloritas mielas akiai. Maloni ausiai Donato Bielkausko (Donio) sukurta muzika, į kurią vykusiai integruotas „spektaklio balselis“ (Saulė Valiukaitė). Dviejų jaunų aktorių sceninis bendravimas – žaismingas ir jautrus. Puiku, kad nepamirštamas žiūrovas – tas, kuriam ir skirtas šis spektaklis, jis nuolat aktyvinamas žaidimais ir atpažįstamomis dainelėmis.

Žinoma, premjeros šviežumas dar labai jaučiamas. Ne visi etiudai išbaigti ir turi aiškią vidinę dramaturgiją. Dar netolygus spektaklio tempas ir ritmas, o tarp atskirų scenelių atsirandančios pauzės greičiausiai turėtų išnykti.

Kažkas naujo ir gaivaus

Bet visuma nudžiugino – tai kažkas naujo ir gaivaus. Ir pačios režisierės Gintarės Radvilavičiūtės kūrybos kontekste. Beje, žinant, kad ši drąsi eksperimentuoti režisierė savo spektakliuose ieško inovatyvių, netradicinių, išskirtinai meninių sprendimų, norėtųsi ją padrąsinti nebijoti tam tikro iliustratyvumo ir tam tikrų tradicinių ėjimų.

Mat šio konkretaus spektaklio ypatingai auditorijai svarbu, kai įdomūs (ar verti išmokti) dalykai yra kartojami po keletą kartų, kai paslaptys yra išaiškinamos… Štai mažieji veržiasi prie „juodmargės lovelės“, kuri viso spektaklio metu buvo dėmesio centras, bet joje nieko neišvysta. „Kur lialia?“ – girdėjau klausiantį ne vieną mažylį. Gal šioje vietoje dar trūksta kokio meninio-režisūrinio sprendimo? Gal po spektaklio aktoriai dar turėtų pabendrauti su vaikais ir tėveliais, leisti pasidžiaugti (ir pažaisti) išradingomis lėlių dailininkės Živilės Dargytės lėlėmis? Man, kaip mamai, labai patiktų pratęsti stebuklą, gimstantį lėlių teatre.

Bet čia tik kelios neprofesionalo mintys apie spektaklį, į kurį telpa graži, ilga, linksma, varginanti, pilna stebuklų ir atradimų šeimos diena. Diena, kurią norisi pakartoti.

„Zero 2“ – chuliganiškas atsispyrimas nuo nulio

„Zero 2“ – chuliganiškas atsispyrimas nuo nulio

 

 

Sausį pasirodęs naujas lietuviškas filmas „Zero 2“ spėjo apkeliauti Lietuvos kino teatrus, pelnyti jų lankytojų palankumą bei nuskinti tris „Sidabrinių gervių“ apdovanojimus scenarijaus, muzikos ir geriausio aktoriaus kategorijose.

Aivaras Dočkus

Įkaitusioje pykčio atmosferoje

Kartais įžūlumas turi pribręsti. Net jeigu ir labai pavėluotai. Skaudulys pritvinksta ir susprogsta. „Zero 2“ kūrėjai motyvuotai pikti. Režisierius Emilis Vėlyvis įtūžęs ant lietuviško poetinio kino. Jis širsta ant tų ponų, kurie tautos kultūrinimo rankomis žarsto tuos negausius valstybės šimtus tūkstančių litų apsimestinai rimtiems menininkams. Šie metai po metų kuria niekam nereikalingus filmus apie nereikalingus žmones. Filmai nenusakomai kultūringi ir rimti. Renka kultūringai tuščias sales. Nuskina vieną kitą bevertį prizą, kuriuos teikia sulėtėjusio mąstymo kino kritikiūkščiai.

Scenaristai – tas pats E.Vėlyvis ir Jonas Banys – svaidosi žaibais ant literatūriškai nugludintų lietuviško kino dialogų. Aktoriai įniršę dėl to, kad priversti pelnyti duonos kąsnį televizijos muilo operose ir jų talento nevertuose humoro šou. Kai kurie vartosi kaip inkstai taukuose už solidžius honorarus. Bet vis tiek pikti, nes kartais smegenyse suburbuliuoja magiškas savigarbos skystis. Jis siunčia nevisavertiškumo impulsus, ir Lietuvos mažųjų ekranų pažibos jaučiasi kažko nepadarę. O daugeliui jau artėja vidutinio amžiaus krizė.

Kitoks lietuviškas kinas

Štai tokioje įkaitusioje pykčio atmosferoje gimsta kitoks lietuviškas kinas. Jam didžiai gerbiami „Sidabrinių gervių“ dalytojai priversti įteikti tris apdovanojimus. Prizų teikėjai puikiai išstudijavo JAV kino akademikų strategiją. Kad paprasti žiūrovai nebambėtų, komerciškai sėkmingai juostai „Zero 2“ – keli beveik pagrindiniai prizai. O štai pagrindinių pagrindinės statulėlės – menui. Nors plačioji auditorija to meno kol kas akyse neregėjo. Aš taip pat negaliu pareikšti savo nuomonės, nes „Eurazijos aborigeno“ neteko matyti. Belieka gerbti išrinktųjų pasirinkimą.

Kino teatrų lankytojai pasirinko „Zero 2“, taip įrodydami, kad eitų į lietuvišką kiną, jei jis nebūtų… toks lietuviškas.

Iš esmės „Zero 2“ nėra koks nors perversmas ar revoliucija, o tik pavėluota reakcija į kadaise itin madingas tarantiniškai ričiškas (turiu galvoje Quentin Tarantino ir Guy Ritchie filmus) kriminalines komedijas. Po „Bulvarinio skaitalo“ ir „Lok, stok arba šauk“ triumfo tokių mažiau ar daugiau sėkmingų pamėgdžiojimų prikurta ne tik Holivude ar garsiausiose Europos kino studijose. Beveik kiekvienos šalies garbės reikalas buvo sukurti savąją versiją – pasižymėjo visi, kas netingėjo, nuo Argentinos iki Lenkijos. Pernai į rankas pakliuvo daugybę prizų susišlavusi juodoji bulgarų komedija „Zift“. Toks pat tarantiniškai ironiškas stiliukas su nacionaliniais motyvais. Ir nepasakysi, kad nesmagu.

Su kriminalo ingredientais

Nepasakysiu, kad nesmagu žiūrėti „Zero 2“. Su lietuviško kriminalo ingredientais. Net jeigu smogikų duetas Maksas ir Silvestras primena sulietuvintus Johno Travoltos Vincentą ir Samuelio L. Jacksono Džiulsą iš minėto „Bulvarinio skaitalo“. Net jei filmo pradžioje herojai lekia lūšnynų fone taip, tarsi tai būtų kultinės gaudynės iš brazilų šedevro „Dievo miestas“. Net jeigu scena pas ginklininką atrodo matyta rusų filme „Brolis 2“. Ir pagaliau net jei dingteli, kad „Zero 2“ nesudomintų, jei tai nebūtų Lietuvos kino kūrėjų susuktas filmas.

Kai girdi keiksmų salves, velniškai gera. Nors kai kur keiksmai vien dėl keiksmų, reikalo tai nepagadina. Ledai pralaužti. Mentas banditėliams „stumdo“ uniformas – vėl užlieja demoniška šiluma. Donato Šimukausko policininkas – vienas ryškiausių personažų. Natūralus niekšelis be teatrališkų pervaidinimų. Tiesiog geniali menkysta. Neatsilieka ir smulkių gangsterėlių trijulė – Vovka, Saša ir Doncia arba Mindaugas Papinigis, Audrius Žurauskas ir Donatas Ivanauskas. Visi tipažai išskirtiniai ir ne kartą sutikti gatvėje. Vovka prašyte prašosi atskiro filmo. Toks atlapaširdis niekšelis, kurį savo bagažinėje mielai atrastų pats donas Tarantino. Ir pasiliktų dar porelei tęsinių.

Stiprūs ir įtikinami

Moterų personažai pakankamai stiprūs ir įtikinami. Visos jos ekrane kelia gūsius, viesulus, uraganus. Įtaigiausia Aušros Štukytės įvairialypė Monika. Kitos dvi fatališkos ponios Vita (Sonata Visockaitė) ir Lika (Inga Jankauskaitė) sušmėžuoja trumpai, bet efektingai. Silpniausioji grandis – Karoliną įkūnijusi Žemyna Ašmontaitė – vienur perspaudžia, kitur beveidė. Neįvykęs nei charakteris, nei vaidmuo.

„Sidabrinę gervę“ pasidalijęs Ramūno Rudoko ir Kęstučio Jakšto duetas taip pat įdomokas. Kęstučio vaidmens kartelė per milimetrą aukštesnė nei Ramūno. Nes būti santūresniam kartais sunkiau, nei ekspresyviai atakuoti kamerą. Kita vertus, nesuderinamai suderinami charakteriai papildo vienas kitą. Vytautas Šapranauskas sukandęs dantis kaunasi su šapranauskiškumu. Rezultatas – tas pats V.Šapranauskas. Aišku, kitaip ir būti negali, kai pats vaidmuo komiškas. Bet Šapras stengiasi. O štai Sauliui Sipariui stengtis net nereikia. Tik šį bei tą prisiminti iš bendro darbo su Ericu Robertsu „WC kategorijos“ veiksmo filme „Pavojinga veislė“. Lietuviškasis Terminatorius. Užsideda juodus akinius – ir aš juo iškart tikiu.

Sugebėjo subtiliai pajuokauti

Žiūrėdamas „Zero 2“ daug kuo tikiu. Tikiu dialogu apie „principo reikalą“ svetimų žmonų ir vyrų intymiuose santykiuose. Tikiu smagiu vyro ir žmonos buitiniu konfliktu su įsimintiniausia filmo fraze: „man reikia papų!“. Tikiu I.Jankauskaitės į R.Rudoką iššautu sąmoju „Niekada nemačiau pe….sto kiniečių restorane ir dar su chalatu“. Išradingai reklamuojamas mineralinis vanduo – štai jums, atvirai, nėra čia ko slėpti, Kultūros ministerija neparėmė. Ir reklama, ir pasišaipymas iš reklamos, ir valstybės veikėjų sugėdinimas. Į kadrą pakliūva ir „Sidabrinė gervė” – o dar sako, kad Lietuvoje nėra sugebančių subtiliai pajuokauti.

Atskiri sveikinimai dėl gangsterių finalinio susitikimo vietos. Dėl filmavimo vietos pasirinkimo. NE – RE – ALU. Idealus peizažas smogikų suvažiavimui, nepadarytų gėdos net juostai apie sicilietišką mafiją. Nes jeigu toji vieta atrodytų lietuviškai – buitiškai tarsi iš televizijos serialo, žiūrovų tikėjimas tuo, kas vyksta ekrane, smarkiai susvyruotų.

Na, ir, be abejo, šaunuoliai „Happyendless“. Šaunią muziką kurianti grupė negali prašauti su garso takeliu. Vyrukai pasistengė – ausys padeda akims nuskęsti ekrane.

Kad taptų judesiu

Kuo netikiu?

Būtinybe kankinti charizmatiškąją Galiną Dauguvietytę vien tam, kad ji keistai pasižūrėtų į kamerą ir palypėtų laiptais. Ji verta trumpo, bet galingo epizodinio vaidmens. O čia tik šiaip laiko pratempimas ir žinomos personos pasirodymas, nesuteikiantis kokio nors postūmio filmui. Netikiu „čiurkos“ – įkaito istorija, nes pagrobtasis labai jau nuobodus tipelis, o galėjo būti įsimintinas personažas, kuris privirtų mūsų gangsteriams smagiausios košės. Netikiu kruvina ranka po mašina. Neprigyja ir tiek – atrodo kaip pigus bandymas pakartoti senus gerus Holivudo triukus. Netikiu filmo padalijimu į atskirus skyrius su paaiškinančiais titrais. Iki gyvo kaulo įgrisęs fokusas. Netikiu „pritempta” pabaiga su vienos televizijos reklama.

Tačiau tai labiau pastabos paraštėse. Bendras „Zero 2“ įspūdis maloniai verčia manyti, kad lietuviškas kinas pagaliau pajudėjo iš poetinės mirties taško. Krustelėjo, palikdamas nulinę poziciją. Krustelėjimas turi būti pratęstas, kad taptų judesiu.