Mergaitė iš marmurinio beprotnamio

Mergaitė iš marmurinio beprotnamio

 

Birželį, dar spėdama įšokti į paskutinį besibaigiančio teatrinio sezono traukinį, pilnutėlėje didžiojoje Žvejų rūmų salėje rampų šviesą išvydo klaipėdiečio Gintaro Grajausko pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, kurią su Klaipėdos dramos teatro aktoriais pastatė režisierius Jonas Vaitkus.

Gitana Gugevičiūtė

Pastaruoju metu apie teatrinius Klaipėdos reiškinius norisi kalbėti net ne kokybės, o šviežumo prasme – visa taip apmusiję, sustabarėję, nuspėjama, kad kiekvienas iš kitur atvykęs režisierius tampa vos ne pranašu, sėjančiu viltį, kad spektaklio patiekalas nebus pagamintas iš tarkuotų bulvių.

Nesugaunamas žanrų įvairovėje

Visada išraiškingas ir sykiu neatpažįstamas, nesugaunamas pasirenkamų žanrų ir temų įvairovėje, garsėjantis greitu darbo tempu režisierius J.Vaitkus su Klaipėda susijęs Dramos teatre pastatytu Williamo Saroyano spektakliu „Geriausias gyvenimo laikas“ (1994, režisierė Ramunė Kudzmanaitė, pastatymo meno vadovas J.Vaitkus), 2001 m. Muzikiniame teatre įkūnyta Kurto Weillio ir Bertoldo Brechto „Trijų grašių opera“, 2007 m. režisuota Claudio Monteverdi opera „Orfėjas”, 2009 m. – Giedriaus Kuprevičiaus miuziklu „Veronika“.

Pasirinkęs režisuoti G. Grajausko pjesę „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (tai ketvirtoji dramaturgo pjesė, išvydusi rampos šviesas: jau pastatytos „Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu“, „Rezervatas“, „Brunonas ir barbarai”) J.Vaitkus nenustebino, nors menininko pasirinkčių sistemą geriausiai išmano tik jis pats ir dar galbūt teatrologė Daiva Šabasevičienė, šiam režisieriui, pedagogui ir teatro reiškiniui parengusi didingą himną-monografiją „Teatro piligrimas. Režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybos kontūrai“ (Vilnius, „Krantai“, 2008).

Auka ar žudikė?

Ne pirmą kartą skaitoma G. Grajausko pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas” (2007 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido to paties pavadinimo pjesių rinkinį), kurią kritika tituluoja poetinio išradingumo viršūne, vis verčia savęs klausti – dėl ko Dievas turėtų bijoti Marijos? Kas toji Marija – auka ar žudikė? Motina Teresė dvasios rezistentams, šaudanti teroristė kretinų pilnoje svetainėje ar pamišėlė, tikinti nepopuliariomis asmens (ir valstybės) laisvės idėjomis?

Prisipažinsiu, šiek tiek glumina dramaturgo santykis su tokia gana jautria tema kaip tautos savigarba ir atsakomybė: pjesėje nestinga vienpusiškos didaktikos, politikavimo, moralizavimo, tiesmukos patriotinės propagandos. Autoriaus drąsa žaisti nuvalkiotomis klišėmis (dvasingas negali būti turtingas, mašinos – mėgstamiausi vyrų žaisliukai, didžioji dalis lietuvių – kvailiai, o pasaulis yra beprotnamis arba tik bepročiai yra pasaulio protas). Tačiau žavi universalaus menininko (poeto, muzikanto, eseisto) talentas sukurti įdomią pjesės formą, kurioje gimsta įdomūs veikėjai bei dabarties ir praeities epizodų poezija, skoningai, dinamiškai komunikuoja įvairūs stiliai (realizmas, ironija, groteskas).

Gavo „neapsiplunksnavusieji”

J.Vaitkus neišsigando nei mergaitės Marijos, niekaip neišgimdančios Dievo, nei G.Grajausko didžiulio literatūrinio teksto (gali būti, kad dėl tų nepatogių, nebemadingų, įkyriai eksplikuojamų minčių režisierius ir ėmėsi pjesės). 2005 m. viename interviu J.Vaitkus teigė: „Aš jaunus kuo skubiau „kišu“ į sceną, kad plunksnos augtų visiems matant. Gyvame procese. Galynėjantis“.

Taigi pirmas geras dalykas, kuris nutiko atvykus režisieriui į Klaipėdos dramos teatrą, tas, kad spektaklyje kone visus vaidmenis gavo ne „kasiniai vardai“, o „neapsiplunksnavusieji“ (net Senelės vaidmuo buvo patikėtas jaunai aktorei Tomai Gailiutei). Žinoma, iki J.Vaitkaus Klaipėdos dramos teatro jaunosios kartos aktoriai (beje, negalintys didžiuotis ypatinga aktorine mokykla) irgi turėjo veiklos, tačiau toji veikla dažnai atrodydavo palikta saviveiklai, t.y. klišių, stereotipų kartojimui ir dauginimui. Ne visiems (niekam?) ir čia pavyko tapti AKTORIAIS, tačiau pedagogo-režisieriaus ranka akivaizdžiai jaučiama (aprioriškai drįsčiau nujausti, kad J.Vaitkų Klaipėdon pastūmėjo ne tik noras neapleisti nacionalinės dramaturgijos klombų, bet ir pedagoginės užmačios).

Vienodai reikšminga ir dramatiška

Spektakliui režisierius atrado asketišką formą, o pjesės talmudą su beveik nekupiūruotu tekstu įspraudė į aktorių rankas.

Tarsi priekaištingai žvelgdamas mūsų plepiam amžiui į akis, J.Vaitkus nestabdo kalbos krioklio, net jei jis virsta bedvase akustika. Neaišku, kieno valia (režisieriaus ar aktorių) viskas tapo vienodai reikšminga ir dramatiška – rėksminga retorika (Marija rėkia ant Senelės, Senelė rėkia ant Senelio, Piršlys rėkia vestuvininkams, Vincukas rėkia Marijai…), intonacijų seklumas ir skurdumas (o kur dar prasta artikuliacija!) pražudo tekste esančius sąmojus, ironiškas įžvalgas, poeziją, dvasingumą ir daugiaprasmiškumą.

Spektaklio veikėjai dažniausiai vienas su kitu bendrauja „šonais“, t.y. vienas kitam nežiūrėdami į akis, tekstus siųsdami į žiūrovų salę. Tokią pasirinktį galime interpretuoti ir kaip mūsų visuomenės refleksiją – bendraujama iš tikrųjų nesidomint vienas kitu, bendraujama abejingai. Tačiau neapkrauti fiziniu veiksmu, stokojantys aiškios išraiškos ir raiškaus gesto ne visi aktoriai geba vaidmenį pildyti savo pačių asmenybėmis. Dėl tos priežasties – galbūt intelekto, asmeninės gyvenimiškos patirties (galų gale ambicijų) stokos – nemaža dalis vaidmenų abstraktūs, imituoti, embleminiai, net nuspėjami…

Apie kai kuriuos vaidmenis

Tačiau aktorius Vytautas Anužis šiame spektaklyje absoliučiai neatpažįstamas. Jis nusipurto visas ankščiau vaidintų vaidmenų patirtis ir į sceną išeina atakuoti, juokinti, gąsdinti su didžiule energija, įžūlumu, bravūra. Jo vaidinamas Piršlys apeliuoja į pseudotradiciškumą, rėksmingumą, paviršutiniškumą, užstalės energiją; šio aktoriaus sukurtas Gydytojas – ekspresyvus, hipertrofuotai aktyvus žydelis (Leninas ir Einšteinas viename?) – neperžengia estetikos bei gero skonio ribų ir suvaidina tą spektaklio dalį, kuri priklauso komedijai.

O pastaraisiais metais gražiais vaidmenimis sublizgėjęs Rimantas Pelakauskas, premjerinėje tragikomedijoje vaidinantis Senelį ir lėktuvų konstruktorių Antaną Gustaitį, yra blankus, silpnas, neišraiškingas, be autoriteto. Atrodo, kad tekstas jo lūpoms svetimas, o kūnas dar ieško savo pozos ir išraiškos.

Gana viltingai pasirodė Mariją vaidinanti aktorė Monika Vaičiulytė – jos netolygus vaidmuo išduoda aktorę turint nesuvaldyto aktorinio temperamento, kūrybinės energijos, azarto. J.Vaitkus Mariją paverčia savotiška ikona, skulptūra, kurią užkelia ant postamento ir tikisi iš jos aktyvios raiškos, bet vidinio turinio stoka neleidžia įtikinti savo istorija.

Tarsi mažytė Lietuva

Režisierius Mariją „demaskuoja“ pačioje spektaklio pradžioje – ji jau beprotnamyje. Su visais savo prisiminimais, iškviečiančiais ištisą galeriją personažų (tankistę Senelę, senelį Jokūbą, lėktuvų konstruktorių Antaną Gustaitį, Vincą, Piršlį, Generalinį etc.) ir fantazijomis.

Marija nėra „mažas žmogus“ – ji nenori paklusti (bent jau stengiasi) kvailoms šio pasaulio taisyklėms, naktipuodžio tradicijoms. Ją žavi žmogus kūrėjas, drąsūs poelgiai, didelės svajonės, valia ir laisvė, kurios simboliu tampa lietuvio Antanuko sukonstruotas ANBO (Antanas Nori Būti Ore). Pilkam ir monotoniškam gyvenimui ji priešinasi nuo pat vaikystės, tačiau aplink vieni prisitaikėliai, todėl spektaklio Marija panaši į pasiutusį šunytį, kuris kimba į klešnes visiems pasitaikiusiems kelyje. Marija – tarsi mažytė Lietuva, supama, mokoma, savinamasi įtakingų, stiprių, galingų.

Bet scenoje taip ir neišryškėja tos savybės, dėl kurių Marijai lenkiasi anapusybė (Antanas Gustaitis): „…Jūs tokia graži. Tokia vaikiška. Tokia tikra. Ir tokia gyva – tai pats gražiausias žmogaus bruožas – ypač mums, mirusiems. Jūs nesuprantat – bent jau vien už tai verta mylėt“.

Tiesa, spektaklio pabaigoje (vienoje iš trijų spektaklio pabaigų) Marija tarsi dvasiškai apsivalo: išsirengusi nusiprausia vandeniu ir su baltų chrizantemų puokšte atsisėda tarp dviejų it angelai baltų sanitarų. Tai vienintelė mizanscena, kurioje galima atrasti šiek tiek švelnaus romantiškumo, poezijos – ir šiame spektaklyje J.Vaitkus „nenusilyrina“.

Gali būti ir toks

Didysis spektaklio privalumas – estetika. Scenografas Artūras Šimonis kaip visada stilingas, konstruktyvus, erdvus, šaltokas, mobilus (betgi atsietas nuo spektaklio veiksmo ir veikėjų). A.Šimonio sukurtoje erdvėje ir gimsta didingas, aiškus, plakatiškas spektaklio vaizdas. Gana flegmatiškoje, monotoniškoje scenos paveikslų slinktyje iš(si)šoksta tik energinga, tranki vestuvių scena; erotiška, nors kiek per kalbi Marijos ir Generalinio scena; Marijos pamišimo scena – jose teatras nuginkluoja tuščiažodžiavimą ir pasyvią statiką.

Ir vis dėlto (juolab kad pirmasis įspūdis dviprasmiškas) jokių apibendrinimų dar nesinori daryti: spektaklis visai šviežias, nesusigulėjęs, neįsigyventas. Scenoje dar nepasirodė ir jame vaidinanti kitos sudėties trupė (įdomu, kaip ten klostosi mergaitės, gąsdinančios Dievą, tragikomiškas gyvenimas?). Spektaklis gali būti ir toks, bet ar publika jį ištvers? Jis išprovokuoja kelti klausimus.

Parengta pagal menufaktura.lt

Tie patys KITI

Tie patys KITI

Gegužę ir birželio pradžioje net tris Klaipėdos ekspozicines erdves okupavo KITI. Klaipėdos dailės parodų rūmuose, Kultūrų komunikacijų centre ir Fotografijos galerijoje pasklido nemenkos apimties KITŲ fotografijos projektas.

Gytis Skudžinskas

Radikaliai priešinga kryptimi

Visų pirma, išgirdęs apie šį projektą nevalingai prisimenu LTV demonstruotą serialą „Dingę“, ten KITI buvo į negyvenamą salą per nelaimingą atsitikimą patekusiems civiliams nepažinūs, kartu grėsmę keliantys ir filmo (o gal gyvenimo) intrigą kurstantys čiabuviai. Socialinėje psichologijoje KITI apibrėžiami kaip kito mentaliteto atstovai, kartu pažymint, kad kito suvokimas, priėmimas ir skirtybių apibrėžimas yra būtinas savęs suvokimui ir tapatybės konstrukcijai. Toks trumpas apibendrintas įvadas gali pakankamai aiškiai parodyti, kodėl toks projektas yra svarbus bendram uostamiesčio kultūrinio gyvenimo pulsui, bet vėl viską pradėkime iš pradžių.

Pusmetį Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyriui vadovaujantis Darius Vaičekauskas į šį postą atėjo bemaž su gigantomaniškais projektais. Ne, čia neturiu omenyje rinkimų pažadų, bet toks apibūdinimas peršasi stebint vykdomą veiklą. Per šešis mėnesius du dideli projektai, apimantys po keletą ekspozicinių erdvių ir pristatyti asmeninės iniciatyvos ir užsispyrimo dėka, yra tikrai labai daug. Pirmasis buvo „Archyvas“, iškapstęs iš dulkėto LFS Klaipėdos skyriaus sandėliuko šiandienių klasikų jaunystės fotografijas. Dabar pasukta radikaliai priešinga kryptimi ir rodomi tie autoriai, kurių darbai dar net nėra priartėję to sandėliuko link. Kaip buvo skelbta pranešime spaudai, KITI pristato fotografijos slinktis į kitokį kūrybinį matymą ir mąstymą.

Dažnai gražu, retai įdomu

Ir nors projektas pristatytas kaip naujų autorių kalvė, tenka pastebėti, kad keletas autorių jau bemaž ketveri metai yra permanentiškai debiutuojantys, startuojantys ar kitaip pradedantys reikštis uostamiesčio ir ne tik meno erdvėje. Vis dėlto iš tokio užmojo projekto tikimasi labai daug. Na, jei ne revoliucijos, tai bent kokio nors unikalaus, autentiško ir tradicinės hierarchijos nesankcionuoto žvilgsnio ar minties rakurso.

Tačiau vėl skubėdamas turiu pastebėti, kad kalbant apie projektą KITI patogiau ir aiškiau yra vartoti ne terminą fotografija su pačiomis plačiausiomis asocia-cijomis, bet dailiai sušukuotą – fotografijos menas. Tai tarsi ir suprantama, fotomenininkų sąjunga pristato fotografijos meną, ir toks apibrėžimas bei nuoseklumas, atėjęs po parodų peržiūros, išblaivo nuo pirminės pranešimo ir pavadinimo sukeltos euforijos. Pasirodo, kad šie KITI yra labiau potencialūs „sandėliuko“ gyventojai, kas, žinoma, nėra blogai, nei grėsmę keliantys ir gyvenimo intrigą kurstantys čiabuviai.

Galima kalbėti ir konkrečiau. Tik paprastas faktas, bet akivaizdu, kad parodose dominuoja nespalvota fotografija. Darau prielaidą, dauguma KITŲ autorių anksčiau reiškėsi virtualiose fotografijos galerijose, ir toje erdvėje klasikinė fotografija atrodo kaip radikalus iššūkis vyraujančiai ryškiaspalvei skaitmeninei fotografijai. O profesionalioje fotografijoje technika nevaidina jokio vaidmens, neretas autorius šokinėja nuo vienos technologijos prie kitos, visiškai nesuteikdamas tam lemiamos funkcijos.

Žvelgdamas į tas nespalvotas fotografijas dažnai galiu pasakyti gražu, bet retai įdomu, ir vėl kokiame nors internetiniame portale ne vieną autorių įvertinčiau aukščiausiu balu, net gal įsidėčiau į mėgstamų fotografijų albumą. Bet čia parodų salė, o ne minutės pertraukėlė tarp nesibaigiančių darbų.

Kuria patrauklius atvaizdus

Dauguma autorių seriją sugrupuoja pagal kokį nors formalų elementą ir pasikliauja ta jungiamąja grandimi. Juozo Kalniaus atveju tai objektas, Marijaus Bružilos, Ramūno Maniko – teritorija, Dariaus Šimkaus – optika, Sauliaus Slavinsko – technika ir t.t., ir pan. Ir nors toks paprastas principas vizualiai fotografijas sujungia į vieną liniją, bet dažnai taip ir lieka neaišku, koks tos serijos siekis ir pranešimas.

Iš tos gausybės nespalvotų fotografijų ryškiai išsiskiria Evelina Kerpaitė, nors ir grąžinanti žiūrovą į fotografijos ištakas ir kalbėjimą apie šviesą, bet tai daranti itin kruopščiai ir tiksliai išgryninanti savo pasirinktus sprendimus.

Toliau dar daug nespalvotos fotografijos, kurioje nėra žmogaus, ir čia prisimeni prieš tris dešimt-mečius kilusį fotografų sąjūdį, atsisakantį reportažinės mokyklos. Bet KITI daug nuosaikesni. Nerasime čia nei A.Būdvyčio akiplėšiškumo, nei G.Zinkevičiaus ironijos, nei A.Šeškaus rutinos. Ir net pats didžiausias estetas iš anų laikų maištininkų, dabar jau Nacionalinės premijos laureatas V.Balčytis KITŲ projekte atrodytų kaip didžiausias radikalas.

Susidaro įspūdis, kad šiandieniai KITI tiesiog negalvoja apie fundamentalius kūrybos principus – problema-sprendimas-pranešimas, o mieliau renkasi patrauklaus atvaizdo kūrimo strategijas. Pats aiškiausias pavyzdys – Valdo Ančerio kūryba. Pastarojo darbai – tikra meninė fotografija, kurią puikiai įsivaizduoju prabangaus restorano interjere ar gražioje novelių rinktinėje, bet niekaip nerandu rakto, atidarančio duris šiam autoriui į šiuolaikinį meno kontekstą.

Paradoksalu, o gal dėsninga…

…bet KITŲ projekte galime pasakyti įdomu ir vartoti terminą fotografija prie kelių spalvotų fotografijų.

Dalios Šukytės fotografijų ciklas, rodantis ženklus, reguliuojančius mūsų kasdienybę, elgesį ir sprendimus, socializuojančius mūsų aplinką, nėra toks patrauklus iš pirmo žvilgsnio, bet turi aiškų probleminį užtaisą. Gaila, kad autorei nepavyko aiškiau konstruoti pranešimo turinio, taip savo seriją priartinant prie tipologinės analitinės fotografijos. Kita vertus, už šią seriją reikia dėkoti ne tik autorei, bet ir parodos kuratoriui. O tai reiškia, kad KITI ne visada ateina kaip perkūnas iš giedro dangaus, kartais patariamasis žodis gali būti lemtingas.

Įdomiausia tarp KITŲ Liudo Andrikio kūryba. Jo fotografijose kinematografiška nuotaika persmelkta švelnia ironija. Atskiros fotografijos atrodo kaip momentai po/prieš/šalia įvykio ir tas taiklus nepataikymas intriguojančiai nepapasakoja herojaus gyvenimo istorijos. Dilema, ko gero, būtų kertinis žodis, apibūdinantis šią seriją.

Pabaigiant reikia vėl sugrįžti į pradžią ir konstatuoti, kad KITI nėra nepažinūs, greičiau dublikuojantys. Vis įkyriai peršasi mintis, kad šio projekto autoriai pasikliauja intuicija ir šalia matomais pavyzdžiais, taip neišlaisvindami savo kitoniškumo. Ir kai kiekvieną dieną po 12 valandų domiesi fotografijos procesais, labai akivaizdžiai suvoki, kad kitur fotografijos yra gerokai įvairesnės, o lietuviška fotografija tepanaudoja ne daugiau kaip 10 proc. visų fotografinės raiškos galimybių. Tampa liūdna, kad ir KITI fotografijos scenai pridės daugiausia 1 proc.