Poezijos klausytojų gretos gausėja

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

Poezijos klausytojų gretos gausėja

Kristina Kučinskaitė

Pamatyti tylą, pabučiuoti jos lūpas, ir miesto stogai pavirs puikiais melancholiškais paukščiais sulysusiais sparnais.

Paul Eluard

Nuo ko daugiau galima pradėti kalbėti apie poeziją, jei ne nuo poezijos. Kita vertus, kaip išvis kalbėti apie dalyką, kuris tvyro „virš protu suvokiamų reiškinių“, kaip kad šnekučiuojantis apie jau vasaros nuplautą „Poezijos pavasarį“, sakė Rimantas Černiauskas, Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas.

Unikalus festivalis Lietuvoje šiemet aušo jau 46-ąjį kartą, uostamiestyje R.Černiauskas jį skelbė 24 kartus. Festivalis klausytojus ir dalyvius kvietė į pradedančiųjų ir svečių vakarus, skaitymus Skulptūrų parke ir baigiamąjį renginį Prano Domšaičio paveikslų galerijos kiemelyje, kuriame gausiai susirinkusi auditorija net pritrūko sėdimų vietų.

Jaunystė ir dienoraščiai

Nors poezijos skaičiau ir skaitau tikrai nemažai, kažkaip nejautriai praleidžiu aklai savęsp besirausiančius lietuvių autorius. Suprantama, tai nėra kategoriškas teiginys. Bet klasikai lieka klasikais, o nauji atradimai yra išimtys. Tolimesnės paieškos dažniausiai nutraukiamos pasiteisinimu, kad yra riba, iki kurios galima nusivilti.

Štai taip šis tekstas prasideda nuo visai neetiškos „aš“ manifestacijos. Bet ji tiesiog negalėjo neatsirasti prisimenant pradedančiųjų kūrėjų vakarą. Tamsi „Švyturio menų doko“ salė su nuolat į šviesų rytojų besiveržiančiomis freskų figūromis, šurmuliuojančiu visai nemažu būreliu žmonių ir vienu hiperaktyviu taksu žadėjo malonų vakarą.

Nors pabuvus kiek ilgiau aiškėjo, jog auditorija – tik regimybė. Kilo įtarimas, kad didžioji dalis klausytojų buvo dalyvių draugai ir giminės. Ir gana dažnai išklausę saviškį jie visai nejautriai pasišalindavo, nė kiek nesidomėdami kitais kūrėjais.

Nijolės Kepenienės vedamame vakare skaitovų netrūko. Ne. Geriau sakyti skaitovių. Tai kiek stebina, nes kai stabteliu prie savo knygų kupetos – ten tik vyriškos pavardės. Tiesa, R.Černiauskas vėliau mane „ramino“, kad nors moterų kūrėjų tikrai labai daug, jos kaip kometos – dažniausiai trumpai švysteli ir vėl nugrimzta buityje, pamiršusios, kad kadaise rašė poeziją.

Kaip bebuvę. Jaunystė yra gražu ir auksiškos šviesos iš tamsos išskobtos skaitovės (bei keli, ačiū apsimiegojusioms mūzoms, autoironiški skaitovai) tą vakarą pažėrė visą eilių kratinį. Bet klausant jo nebuvo išskirtinio šiurpuliuko, kuris nuvinguriuoja nugara, kai talentingam poetui pavyksta priartėti prie paslapties. Netrūko dienoraštiškos poezijos, kurią audžia dažnas jaunuolis – apie meilę, ilgesį, vienatvę. Iš jaunosios kartos visada tikimasi maišto, nes ji visad nesuprasta. Bet vyravo romantika, kuri vakaro metu momentais net dusino, nesvarbu net jei kartais išreikšta gražesniu žodžių deriniu.

„Švyturio menų doke“ gal kiek labiau įstrigo tik Vidmantė Černiauskaitė, visai neseniai išleidusi poezijos knygą „Išvykimo laikas“…

Kita vertus, gal nereikia vien bodėtis. Legendinė rašytoja Gertrūda Štein, mėgindama paaiškinti savo ištaros „rose is a rose is a rose“ (rožė yra rožė yra rožė) paslaptį, jau kadaise pastebėjo, kad literatūros rytmetyje kiekvienas žodis, apibūdinantis daiktą, buvo galingas – ištarus žodį jis iškildavo gyvu daiktu. Praėjus daugeliui šimtmečių visi žodžiai ir jų formuluotės kartojosi tiek kartų, kad nudilo jų poetinė galia. Tad nepaprastai svarbu ieškoti naujų būdų, kad kalba būtų įžiebianti gyvybę.

Pradedančiųjų vakare daugelyje eilių besikartojusios, pavyzdžiui, „jūra“ ar „meilė“, gal būtent dėl to nusidėvėjimo ir atrodė tik menkos poezijos šukės.

Kalbos ribos

„Poezijos pavasariui“ persikėlus į I.Simonaitytės viešąją biblioteką, ten jau antrus metus vyko svečių vakaras. Į jį rinkosi tie, kas supranta rusų kalbą, nes svečiai iš užsienio – tai svečiai iš Rusijos ir Latvijos. Uostamiestyje „tradiciškai“ (kiek leidžia trumpa istorija) viešėjo poetai iš Liepojos Sandra Alksne-Vensko ir Janis Chvoinskis bei kaliningradiečiai Borisas Bartfeldas, Igoris Belovas ir Semas Simkinas. Galbūt kalbos rėčiu ir galima pateisinti tai, kad auditoriją daugiausia sudarė vidutinio ir vyresnio amžiaus klausytojai.

Gražiausiu festivalio akcentu (bent jau vizualiai) norisi įvardyti poezijos skaitymus „Išėjusiems“, vykusius Skulptūrų parke. Šio parko skyriaus vedėjos literatūrologės Sondros Simanaitienės organizuotoje popietėje buvo poetiškai gražu: be perstojo krintantis tuopų „sniegas“, saulės raštai ant grindinio, medžių žaluma, dienos ramybė… Suvilioti reginio ant suoliukų nutūpdavo ir šiaip pro šalį einantys, iš parduotuvių grįžtantys miestiečiai. Gražiu akcentu tapo aikštelėje skaičiusiems poetams draugiją palaikęs mėlynas režisierės Jūratės Januškevičiūtės angelas Jonulis. Eiles papildė dainuojamoji poezija. Renginį vedusi S.Simanaitienė mėgino „sujungti“ gana nekalbius poetus su auditorija – kvietė juos pakomentuoti savo kūrybinį kelią, bendrauti. Kaip pastebėjo pati skaitymų moderatorė, poezija vis labiau panašėja į prozą: aiškus pasakojimas, naratyvas, anot jos, poetinė substancija traukiasi, įgauna kitas formas. Eiles parke skaitė ir svečiai iš artimojo užsienio, ir Lietuvos pajūrio poetės, tarp jų – poezijos gerbėjams gerai pažįstamos Daiva Molytė, Elena Karnauskaitė, N.Kepenienė.

Akcentai – paskutinį vakarą

„Esu maloniai nustebęs, kad vis daugiau žmonių sueina į „Poezijos pavasarį“, – džiaugėsi R.Černiauskas. Paklaustas apie tai, kaip festivalis atrodo žvelgiant per visos jo istorijos prizmę, pašnekovas buvo gana santūrus. Tik pabrėžė, kad šiais laikais tenka atrinkinėti norinčius jame dalyvauti poetus – tiek jų yra daug, „gal sovietų laikais ir buvo daug rašančiųjų, bet jie mažiau žinoti, mažiau knygų buvo leidžiama“.

Paskutinis vakaras, kuriame visada būna didžiausia „vardų“ koncentracija, šiemet užtruko pustrečios valandos. Poeziją lydėjo Klaipėdos universiteto Džiazo muzikos katedros studentų ketveriukės muzikinės improvizacijos.

„Poezijos pavasarius“ Klaipėdoje yra lankę ir Sigitas Geda, ir Tomas Venclova, ir Jonas Strielkūnas, ir Marcelijus Martinaitis… Šiemet viešėjo septyni poetai iš Vilniaus, tarp jų – Nijolė Daujotytė, Benas Januševičius, Vytautas Kezėla. Taip pat lankėsi Suomijoje gyvenantis rusų poetas Sergejus Zavjalovas. Susirgę neatvyko nei Romas Daugirdas, nei Ričardas Šileika. Iš 27 dalyvių pusė buvo svečiai, o kita pusė – poetai iš Lietuvos pajūrio.

Apžvelgiant festivalio geografiją krito į akį, kad šiemet jis neberengtas Nidoje – tenykščiams kultūros darbuotojams renginys, atrodo, nelabai reikalingas.

R.Černiauskas: „Geram autoriui užtenka kelių skaitytojų“

Trys klausimai rašytojui

R.Černiauskas: „Geram autoriui užtenka kelių skaitytojų“

 

 

Ilgametis Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) Klaipėdos skyriaus pirmininkas prozininkas Rimantas Černiauskas, artėdamas prie 60-mečio slenksčio, kurį peržengs jau rugsėjį, sakė esąs maloniai nustebintas ir pamalonintas, kad šiemet miestas nusprendė jam suteikti Klaipėdos kultūros magistro titulą. Rašytojas uostamiestyje gyvena ir dirba 37 metus, čia prieš tris dešimtmečius parašė ir išleido pirmąją knygą, po antrosios – „Gusto istorijų“ tapo žinomas visoje Lietuvoje, po metų, 1984-aisiais, buvo priimtas į LRS, pastaruosius 23 metus vadovauja LRS Klaipėdos skyriui. R.Černiausko kūrinių lentynoje – 5 apsakymų ir apysakų knygos, romanas ir pjesių rinkinys, 7 knygelės vaikams, du apsakymų rinkiniai rusų kalba, dar dvi iš rusų kalbos jo išverstos ir išleistos kaliningradiečių rašytojų knygos. R.Černiauskas daugel metų uostamiestyje organizuoja „Poezijos pavasarį“ ir „Novelės rudenį“, jau nebe pirmi metai sudarinėja literatūrinį-kultūrinį almanachą „Baltija“ ir dvikalbį žurnalą „Paralelės“, leidžiamą lietuviškai ir rusiškai. Jo paties apsakymai publikuoti anglų, vokiečių, rusų, lenkų, švedų, kroatų, ukrainiečių, latvių kalbomis.

Paprašytas įsileisti į savo kūrybos virtuvę, rašytojas mielai sutiko pasidalyti mintimis apie ją.

– Ką šiuo metu rašote?

– Beveik nerašau. Galvoju, skaitau XVII a. filosofus, kuriuos, galima manyti, skaitė ir Donelaitis. Kokį nors Dekartą ar Paskalį. Abu jie – geri matematikai, Dekarto koordinačių sistema nepaseno iki šių dienų. Man tai labai įdomu, aš juk pats kažkada gavau matematiko diplomą. O Paskalis, norėdamas padėti tėvui, sukūrė kažką panašaus į pirmąją skaičiavimo mašiną. Jis labiausiai ir polemizavo su Dekartu, kurio pažiūros buvo griežtai racionalistinės, nes galvojo, kad proto ir mąstymo pastangomis galima įrodyti Dievo buvimą. Be to, jie abu garsėjo kaip aistringi eseistai.

„Niekas nelaikomas nusimanančiu apie poeziją, jei neturi etiketės, kad yra poetas. Panašiai su matematika ir t.t. O tikrai išsilavinę žmonės nenori etiketės ir nedaro didelio skirtumo tarp poeto ir adytojo“ – ar ne gražus Paskalio pastebėjimas? Deja, tokių minties perlų K.Donelaičio „Metuose“ ar dienoraščiuose aš neradau. Bet žinau, kad jis mokėjo prancūziškai ir galėjo visa tai pasiskaityti.

Kodėl tiek daug kalbu apie prancūzų švietėjus? Nes vis dar knieti užbaigti pradėtą romaną apie K.Donelaitį. Per mėnesį parašau po mažą novelę, kartais nė tiek.

Rašymas kaip procesas man visai neįdomus, įdomiausia kokia nors netikėta mintis ar idėja, atklydusi į galvą. Taip netikėtai gimė novelių ciklas „Paukščiai – poetai“, bet tai jau visai kita knyga, kuri taip pat laukia stalčiuje. Paprastai aš ir rašau po 2-3 knygas iš karto. Nusibosta viena tema, imuosi kitos.

Be minėtųjų, turiu dar pradėjęs vaikiškų realistinių apsakymų rinkinį apie vienos klasės moksleivių nuotykius mokykloje ir namuose. Bet nežinau, kada ją užbaigsiu. Neskubu. Kol knyga guli ant mano rašomojo stalo, ji yra mano nuosavybė, galiu ją taisyti kaip noriu, o paviešinta – jau tarsi kito žmogaus…

– Kaip vertinate tai, ką rašote ir parašėte. Sau esate griežtas kritikas ar atlaidus?

– Rašau nedaug ir lėtai, stengiuosi, kad skaitytojo nepasiektų joks šlamštas, kuris nori nenori išsprūsta iš po plunksnos. Kitų kūryboje gana lengvai atskiriu pelus nuo grūdų, o savo kūrinius vertinti labai sunku. Ką tik parašyti jie man visada atrodo labai geri, bet vėliau pastebiu, kad galėjau tą ar kitą vietą praplėsti, pagilinti ar papildyti. Todėl ir neskubu atiduoti spaudai, laukiu, kol susigulės. Negalvoju, kad taip darydamas elgiuosi teisingai. Yra rašytojų (kaip D.Keruakas), kurie sakydavo, kad romaną reikia parašyti vienu prisėdimu ir atiduoti spaudai be jokių taisymų. Taisymas tik gadina kūrinio atmosferą, griauna vidinį ritmą, charakterius ir t.t. Tačiau yra ir tokių rašytojų (kaip G.Floberas), kurie dar prieš rašydami atlieka didelį pasiruošimo darbą – braižo veiksmo vietos žemėlapius, sudarinėja veikėjų kartotekas, susirašo kūrinio siužetinį planą ir panašiai. Aš esu kažkur per vidurį, šiek tiek arčiau Flobero. Čia aš sąmoningai nekalbu apie lietuvių rašytojus, nes jie dar menkai aprašyti, neatskleidė skaitytojui savo kūrybinės virtuvės paslapčių. O juk galėtų pasirodyti beletristiniai romanai apie B.Sruogą ar V.Krėvę. Manau, jų gyvenimas buvo pakankamai spalvingas ir įdomus.

– Ar rūpi, kaip jūsų kūrinius vertina kiti?

– Žinoma, rūpi, bet ne visų nuomonė. Jei tave giria ir liaupsina kiekvienas žmogus iš gatvės, privalai sustoti ir gerai pagalvoti, ką blogo čia parašei, kad esi toks populiarus. Bet koks per didelis populiarumas man kelia įtarimą. Ar nenukrypta į „popsą“, nes pramoginė literatūra labai greitai gali įtraukti rašytoją į savo liūną. Vieną dieną pabuvęs ant blizgaus žurnalo viršelio gali pasijusti tikra literatūros žvaigžde. O po metų tavęs niekas neprisimins.

Manau, geram rašytojui užtenka dviejų ar trijų ištikimų ir protingų skaitytojų.

Klausinėjo Rita Bočiulytė

Iš tamsos

Iš tamsos

 

Rimantas Černiauskas

Vežimas lėtai slinko siauru miško keleliu, pasilinguodamas į šonus ir traškėdamas visais keturiais tekiniais. Besileidžianti saulė pro medžių šakas plieskė tiesiai važnyčiotojui į akis. Šis sėdėjo ramiai, praskėtęs kojas, viena ranka laikydamas vadeles, kita apkabinęs savo moterį, jauną gražią frau Martą, kurią atvežė į Lazdynėlius parodyti motinai, broliams ir seserims. Net keista, kad jų šeima išliko gyva per didįjį marą, kuris siaubte nusiaubė kaimus, miestelius ir miestus. Nuošali Donalių sodyba liko sveika, veik nepaliesta, tik gretimam miške augo ir plėtėsi maro kapinaitės, kuriose sumesti kaip pakliuvo nelaimėliai liudijo bėdą, į kurią pakliuvo kraštas.

Į tuščias sodybas niekas neužklysdavo, žmonės bijojo net prisiliesti prie mirusiųjų daiktų. Ir buvo tuščių kaimų, kur tik vėjas klebeno pirkios duris, ir buvo dar daugiau sudegusių ar sudegintų pirkių, kad liga ar nelaimė čia neatgytų ir nerodytų vėlek savo dantų.

Užkratas. Ne iš karto žmonės suprato, kad nevalia liesti sergančiojo ir jo daiktų, kad reikia vyti šalin net jo gyvulius, kurie irgi nešiojo ar galėjo nešioti užkratą. Vieni žmonės išmirdavo, ateidavo kiti, kad greičiau gautų ligą ir gulėtų tamsiam kambaryje pakirsti deginančio karščio.

Eidavo perėjūnai be namų ir vietos, išvaryti iš miestų, basi ir apdriskę, apsigyvendavo kaimyninėse pirkiose, skersdavo mirusio kaimyno galvijus, melždavo jo karves, o paskui tysodavo patvoryje išberti melsvomis ligos dėmėmis ir laukdavo savo galo… Į jų vietą ateidavo kiti ir darydavo tą patį, kol nesusiprotėjo, kad tai visų baisiausia – naudotis maro paženklintais daiktais, ir tada jau degindavo viską, ką rasdavo kelyje. Ėjo, plėšė ir degino…

Ir jau kitos nelietuviškos kalbos skardėjo kaimynuose… Nebeliko pusbrolių Donalių, dėdžių, draugų ir pažįstamų, nebeliko su kuo pasirokuoti gimta lietuvių kalba, dabar čia tarškėjo jau vokiškai ar prancūziškai. Naujieji atvykėliai važiavo per prūsus su savo mantomis, prisikrovę pilnus vežimus daiktų, kirto girias ir rentėsi sau namus naujose vietose, kur dar nešeimininkavo maras. Bet liga nurimusi ir kiek palaukusi atgydavo vėl nuo kokio nors paklydusio žmogėno ar žiurkės. Tie pilki graužikai labiausiai platino ligą savo išmatomis ir buvimu. Kur žiurkės, ten jau ir maras. Pasirodė žiurkės – lauk iš paskos ir ligos. Dievas atsiuntė žiurkes, kad nubaustų vietinius pagonis, nes jie netiki Viešpaties žodžiu ir tebegarbina gyvates, žalčius ir Perkūną tamsiose prūsų giriose. Dievas pasiuntė giltinę, kad šienautų netikėlius kaip žolę prie Priegliaus ar Memelio upės… Dievas pasiuntė žiurkes, kad įvykdytų savo valią.

Visa tai vyko nelabai seniai, vos prieš kelias dešimtis metų, ir liga dar glūdėjo žemės paviršiuje, maro kapinaitėse po plonu žemės sluoksniu. Tereikia tik pasikasti, pavartyti lavonus, ieškant sau kokio naudingo įnagio, daikto, brangakmenio, segės, žiedo, talerio ar sidabrinio guldeno, ir liga vėl suksis tarpe gyvųjų, šienaudama, versdama juos iš koto…

Bet dabar jie buvo jauni ir net negalvojo apie negandas ar ligas. Fridrichas sėdėjo vežimo priekyje, glausdamas prie savęs jauną žmonelę, prisikrovęs pilnus ratus kraičio: darbo įrankių, maisto, drabužių, visą kalną suraišiotų ryšulių, tarp kurių nejudėdamas, susikūprinęs kaip klaustukas sėdėjo jo brolis – Kristijonas ir snaudė, o gal spoksojo net nemirksėdamas į pažįstamus nuo vaikystės vaizdus, kuriuos, gali būti, mato jau paskutinįjį kartą.

Išvažiuoja į Knypavos vargšų mokyklą, kunigo amžiną atilsį Šmidto paragintas, nes labai gabus vaikis, greitai perprato visą raidyną, turi klausą ir geba giedoti į taktą neklysdamas. Toks netinka žemės darbams, tiktai Dievo žodį skelbti bažnyčioje… Kunigas dar prieš gerus metus kalbėjęs su Knypavos mokyklos rektorium, atsirado laisva vieta, laukti jau nebegalima, reikia važiuoti su daiktais ir provizija…

Buvo ratuose šviežiai prikastų kartupelių, griežčių, morkų, kopūstų galvų, riebi žąsis ir dvi vištos neramiai sukinėjosi mediniam narve, pūpsojo margi rūbų ryšuliai ir medinė skrynelė su menka berniuko manta, ant kurios jis sėdėjo susikūprinęs kaip klaustukas ir žiūrėjo į tolį net nemirksėdamas.

Ta proga motina jam pasiuvo naujus rūbus, kiek didokus, išaugimui, pasodino ant suolo ir apkirpo žirklėmis tankius jo plaukus, peržegnojo prieš kelionę ir pabučiavo į kaktą: keliauk su Dievu, sūnau! Ir išleido abu su broliu į ilgą kelią link Karaliaučiaus, kuris tuo laiku jau pradėjo atsigauti, taisytis, gyventi naują gyvenimą po sunkios ir alinančios ligos.

Dabar berniukas sėdėjo ant skrynios nejudėdamas, pilnas nesuprantamos baimės, kad palieka žinomas ir mylėtas vietas savo kaime ir važiuoja kažkur toli į didelį bauginantį miestą, kur jį gaudys ir gundys naujais vaizdais, reginiais ir kvapais.

Arklys neskubėdamas žengė pirmyn į tą pusę, kur leidžiasi saulė, brolis sėdėjo vežimo priekyje, viena ranka apkabinęs savo moterį, o berniukas ratų gale tarp margų ryšulių tupėjo ant medinės skrynelės, nežinojo, bet jautė, kad greičiausiai jau daugiau neberegės savo tėvo sodybos su kreivai palinkusiu stogu, brolių, seserų ir motinos, kuri stovi atsukusi nugarą ir skarelės kampu šluostosi sau akis (tėvas kaip visada laukuose ar miške kažką dirba), žemos tvoros ir dilgėlyno, kur jie bėgdavo su broliu Jonu slėptis nuo supykusio tėvo, šuns būdelės, senos vyšnios prie šulinio, siauro tako, vingiuojančio link upelio, beržynėlio dirvos gale, eglyno, tamsių miško nasrų, žalių lapų lajos, paukščių čiulbesio ir aitrių žolynų kvapų, kurie apgaubė jų vežimą iš visų pusių ir neleidžia galvoti, kur ir ko jis važiuoja…

Ar sugrįš tuo keliu? Ar kada pamatys savo tėviškę? Ar galės su jais, likusiais namuose, pasirokuoti lietuviškai? Ar mokės jo kaimas lietuvių kalbą, jei naujasis kunigas Heinrikas Šnitdkė tos kalbos net nežino, laiko pamaldas vokiškai ir verčia būrus kalbėti svetima jiems kalba?

O kas laukia jo, mažo, toje Knypavos vargšų mokykloje? Per visus Lazdynėlių gyvavimo laikus, kiek prisimena, ten važiavo du berniukai. Vienas, rodosi Pričkus, išvažiavo ir dingo be žinios, gal susirgo ir numirė, kitas – Jakobas tapo kunigu, buvo net parvažiavęs į gimtus Lazdynėlius per kantoriaus Liedtkės vestuves kalbėjo su amžiną jam atilsį kunigu Šmidtu ir patarė jam paieškoti gabaus berniuko, kad pasiųstų į Knypavą… Burtas krito ant jo, ir dabar šitais ratais Kristijonas rieda į nežinią… Bukas skausmas suspaudė krūtinę, atsirito sprangus kamuolys iš jo pilvo ir užspaudė berniuko gerklę. Vežimas sulingavo ties tamsiu posūkiu, jis atsistojo ir, staiga iššokęs iš tų ratų, pasileido mišku atgal kiek leidžia jo basos kojos. Greitai perbėgo girią, pasiekė savo sodybą ir sustojo uždusęs prietemoje po vyšnia, stebėdamas, kaip tėvas vaikštinėja po kiemą, uždarinėja tvarto duris ir niaukiasi pirkios langai, užgęsta žvakė motulės kambaryje, ir jie visi, sukalbėję Viešpačiui maldą, padėkoję už gerą ir šiltą dieną, už tai, kad gyvi ir sveiki, gulasi kas sau į lovas, ir jo ten jau nebėra ir neturi būti, vietos ir lovos jam nebelikę – tik mažesniems broliams ir seserims, kur jis dėsis… Kur dėsis? Berniukas nuryja tą sunkų kamuolį ir atsidūsta mintyse: gal ir gerai, kad važiuoja tais ratais į nežinomą miestą, gal ir gerai, kad pasiliko, neiššoko per posūkį, tik mintyse regėjo savo bėgimą tamsiais girios takais. Jis tik dar labiau susikūprina ir sėdi apvaliomis kaip apuoko akimis stebeilydamasis į tamsią girią.

Ratai sunkiai traškėjo tolyn. Rausva didelė saulė plykstelėjo pro medžių šakas, sumirgėjo juodi ir rausvi šešėliai, suprunkštė jų arkliukas, raibas vanagas atsiskyrė nuo eglės viršūnės ir nulėkė tolyn į melsvas vakaro sutemas. Greitai temo, o vežimas neskubėdamas riedėjo į rausvą prietemą…

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas


Rokas Baniūnas

Aptarnaujantis
personalas

Tą kartą nudėjo kiškį
Ir kiekvienas gimtąją olą
Išsikaišė gėlėmis.
Varpeliai
Įkalnių krištolas
Veido duobutės
Ir ašarų pakalnutės.
Ir kiškis išėjo tyras
Nekaltas ir nuverktas
Kaip užpernai
Kad išėjo avinėlis.
Tai buvo aktrakcija
Mirties melodija
Ir pabaigos maršas
Su vaišių vidurvasary prieskoniais
Kai kiekvienam svarbiau
Paties savo nosis
Nei kitas guoly nudvėsęs.
Kur du iššėjo,
Išėjo ir trečias
Pats svarbiausias
Ne brolis
Ne poetinė abstrakcija
O tikras
Apčiuopiamas
Mirties kaltininkas
Viską kitiems pardavęs
Už grašį ir gabalą sielos
Dar spėjęs pasodinti išrautą gėrį
Nusispjovė ir išėjo sau.
Ir jį apraudojo,
Nevertai, nereikalingai,
Nes duobę iškasęs aniems dviem
Pats turėjo ir užsikast.
Ir aniem švenčiantiem
Nesuprast, kur išėjo trys
Nesuprast, ką jie kalbėjo kely
Nesuprast, kokia mirtinai beviltiška
Jų mirties paminėjimo šventė,
Kai nematai nieko kito
Be savo širdies plazdėjimo.

**
Balta taurė
Taurėlapis baltas
Taurus gyvenimas
Ir tauras kartu
Buvo
Anapus ir šiapus
Upės
Kur kėlėsi ir gulė
Jie ir tas, kurio niekas nematė
Tas pats ir liko
Jie išnyko
Jis liko
Visiškai nepakitęs
Baltas
Visai ne taurus
Pavydas
Tik šiandien
Nuo baltos
Visi dar labiau
Apakę

**
Būna tokių vietų
Kur žmonės ateina
Ir klausosi Bacho
Kur nušvinta jiems
Ta pati klasikinė
Vidukrizinė gaida
Paskui džiaugiasi
Apimti euforijos
**
Būna
Nenustoji šnekėt
Gal tada
Tapkim visi
Niekus kartojančiais
Stručiais

**
Dar vienas
Ir pabaiga
Bet nevisiškai
Paskui dar
Užsinorėsi
Viso to
Ir prapulsi
Dar vienas
Išgalvotas ratas
Tas pats
Galutinis taškas

**
Gal ir visiškai
Gal ir išėjęs iš rikiuotės
Lygiuot, ramiai
Viskas normalu
Juk dar liko
Ledų
Ir žiogas nuneš
Ten, kur reikia
Nepatarsi, gerai
Ar blogai
Jeigu lyja
Ar sninga
Pats sprendi
Imt skėtį
Ar ne
Sėt pavasarį
Gėles
Ar nelabai

**
Javų lesim
Javų lesim
Javų leiskit
Kvieskit jį
Kvieskit jį
Gal  einam parankioti
(detalės nerūpi)
Ievutės…
Lesim,
Einam paraišioti
Sutraukė košę
Ievutės ievutės,
Jazminai, pelynai,
Iškoškit man košę
Peršokit,
Ievutės,
Gal einam paraišioti
Alyvų alyvų,
Ievutės,
Pasliki, pasliki,
Nesujauk vertimo,
Tylai tyliau,
Ievutės, pasliki,
Vėliau piktas užsimirš
Gimė ir atsigavo
Javų leskim,
Paskui pasliki
Ne per ryzą
Karvutės karvutės
Kodėl tu nerankioji
O kodėl man ten rankioti
Leskit jį leskit jį,
Nusimetęs vandenis,
Prie upės, į tylą,
Nusimetęs baltinius,
Pripurto kibirai,
Einam maudytis
Pilni žiedų
Kryžminiai kibirai
Ievutės.
**
Mūsų dienos
Pamiršo pavargt
Kaip avys
Devynios

Mūsų dienos
Pamiršo pasent
Visatos medžių
Alėjoj

Mūsų dienos
Saulės žiedai
Laukia kurių
Mėnulis

Mūsų dienos
Mums ir skirtos
Tai neblėstanti
Vasara

Mūsų dienos
Taip ir liks
Išbaigtos
Amžinos

Reikia
ir padorumo
turėti
O opa,
Kodėl apraizgei mane
Pačią svarbiausią
Gyvenimo akimirką?
Kai reikėjo
Eiti į lauką,
Eiti prie altoriaus,
Pasikloti po kojom
Pačiai
Gražiausiai pasauly
Mergaitei.
Išvest ją
Skaudančiom kojom iš bažnyčios,
Įsodint į mašiną
Kaip išrankiausią gėlę,
Mėnesį tept medum,
Kaip paukščiui nešti nektarą,
Kad paskui
Visą gyvenimą
Su sukrypusia nugara
Prieblandoj
Reiktų sėdėt prie stalo
Ir aitrinti tave, o opa,
Giliai meilėje pasislėpusi
Kaskart primenanti apie save
Su mylimos
Moters
Vakariene.
**
Pirma surasim vietos
Devynioms avims
Tigrui
Kengūrai
Vėžliukams
Ir ūdrai
Su keliomis žuvelėmis
Vakarui atėjus paaiškės
Pamiršom užuolaidas
Ta proga atskris
Kelios žirafos
Iš trečio namo
Ir nutūps tiesiai
Ant lovos krašto
Pasipils rutininiai kaltinimai
Noras išeiti ar patylėti
Susirinkti daiktus
Bet durys bus užstotos
Raganosiukas paprašys
Arbatos
Žvaigždžių saldumo
Smėlio nuo popiečio
Poilsio
Ir teks vėl
Pamažėle
Atsargiai
Susikibus už rankučių
Išlipti į savą
Plačią it jūra
Debesų ūko salą
Žarstyti spalvas
Šnabždėti fantaziją
Nes gyvenam toli
Nuo bet kokio dirbtinio
Žmonių uosto
Skruzdėlynų
Ir tikros plastmasinės
Laimės
Ir savo padarus
Auginam sau patys
Savo pulsuojančiomis
Tekančios saulės jėgomis


Pasviręs
pasaulis
Ten
Anoje
Orbitoje
Sukasi
Ūžia
Draugystė
Šurmulys
Laimė
Neregėtas
Laisvės
Troškimas
Ir
Didelė
Kiekvieno
Atskirai
Vienatvė