Dovanotam arkliui į dantis…

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

 

Dovanotam arkliui į dantis…

Klampėdos Žiurkė

Pertekliaus sąlygiškumas

„Gyvename perteklinio pasirinkimo laikais. [...] Dabar kiekviena naujos galimybės (išbandymo daiktu, peizažu, potyriu etc) perspektyva garantuoja ne kūno ir vaizduotės slinktį, o statiką: variantų gausa atima jėgas rinktis.“ Taip teigia Rolandas Rastauskas („Privati teritorija“, 2009, p.101–102).

Tačiau šioje eseistinėje jo pastaboje, kuriai Klampėdos* Žiurkė be išlygų pritaria, vis dėlto privalu pamatyti ir tikslingai jos paliktą ženklą „[...]“ – pasidarbavusias „žirkles“, kurios iškirpo štai ką: „Skurde kiekvienas pasirinkimas yra besąlygiškas. Vadinasi – neatšaukiamas.“ Tiesa, pastarąja fraze apibūdinamos jau tik „Geležinės uždangos“ perversijos (nors ir tada RoRa turėjo galimybes rinktis tik „iš geriausių“ arba net „iš pačių geriausių“ – lai šis komentaras bus suprastas tik kaip vien paniekos verta „[antracitinės] žiurkės neapykanta gyvenimo lenktynėms“ – ten pat, p.159). Tačiau ji dabartiniame kultūriniame „simuliakrų show“ (ten pat, p.102) kontekste yra kur kas aktualesnė, negu kad, matyt, galvojo ją lyg tarp kitko parašęs ką tik pacituotas autorius. Ne tik Klampėdos Žiurkei, bet ir daugybei inteligentams tebepriskiriamų uostamiesčio gyventojų, neįgalinčių nusipirkti net laikraščių ar bilietų į įvairius spektaklius, koncertus bei kitus renginius, kurie kainuoja vos 10–15 Lt. Tačiau ar tai jau ir yra kultūrinio skurdo pagrindinis rodiklis?

Kaip atpažinti skurdą

Kaip atpažinti Klaipėdos kultūrinį skurdą? Juk apie jį tyli ir „Kultūros uostas“ – „Vakarų ekspresas“, ir „Durys“ su „Gintaro lašais“ – „Klaipėda“, jau visai nekalbant apie „Baltiją“, kurios inertišką metinį dvelktelėjimą pajunta dar mažesnis nuošimtis kultūrinės spaudos skaitytojų. Ir dar įdomiau – visi šie leidiniai ne tik pamažu „traukiasi“, bet ir virsta tik „pramogų gidais“ (laikraštis „Klaipėda“ čia niekuo dėtas – tiesiog vienas jo priedo pavadinimas Žiurkės tekstui dabar itin parankus / palankus). Tad kaip tokiame (ne)vyksme atpažinti kultūros skurdą?..

Ir staiga šios rašliavos skaitytojų dabar „itin gerbiama“ Klampėdos Žiurkė „užsikabina“ už vienos frazės, išgirstos per radiją (?), kad Klaipėdos socialinės paramos skyrius vargetoms iš bado mirti neleis – bent po lėkštę sriubos ir miežinės košės „už dyką“ jiems tikrai suras. Žinoma, jeigu patys vargetos parašys kalnus prašymų, užpildys tonas anketų, pristatys nesuskaičiuojamas krūvas

pažymų, nes skurdą atpažinti juk yra be galo sunku…

Bet čia kalbama vien apie kūniškąjį skurdą. Tačiau peršasi išvada, kad tie patys jo atpažinimo metodai taikomi ir kultūrai. Jos badas, matyt, irgi fiksuojamas tik tada, kai prasideda totalus kultūrinių leidinių rėmimas ir masinė renginių „labdara“ – prie „balandos“ lėkštės nepamirštama liaudžiai ir žaidimų. Akivaizdžiai tikintis, kad tokiu atveju tikrai bus atsimintas posakis: „Dovanotam arkliui į dantis nežiūri“. O jeigu vis dėlto pažiūri?.. Kaip kad dabar Klampėdos Žiurkė.

Kur dingo pavasario gaiva?

Jau kelinti metai Klampėdos Žiurkė nesupranta, kodėl ji vis atsiduria baigiamuosiuose Klaipėdos „Poezijos pavasario“ renginiuose, nes kiekvienąsyk po to ji jaučiasi taip, tarsi būtų šiaip ne taip išsikapsčiusi tik iš kažkokio itin neskaniai kvepiančio liūno, kuris kasmet vis baugiau plečiasi ir tirštėja.

Atlaikyti monotoniškai vieną po kitos liejamas keliolikos (ar net per dvidešimties) save įsimylėjusių poetų / Poetų tiradas reikia tikrai nežmoniškos sveikatos. Todėl mažai klausytojų tas tiradas ir atlaiko. (Ne veltui kažkuriais metais vienas Klaipėdos universiteto Literatūros katedros lektorius leptelėjo: „Gerai dar, kad nebuvo A.A. (atvirai įvardinto pavarde poeto / Poeto inicialai čia, aišku, pakeisti), – nors vienu Durnium buvo mažiau“… Per daug grubu? Per daug. Tačiau neginčijamai vaizdu…

Todėl dažniausiai poetai / Poetai patys sau ir skaito, patys savęs ir klauso. Tiktai poezijos nuo to nedaugėja. Skurdžiai per „Poezijos pavasario“ baigiamąjį vakarą ji atrodė ir šiemet… Nors kai P.Domšaičio galerijoje šalia Vytauto Kasiulio paveikslų atsistojo ne tik Stasys Jonauskas, bet ir Gintaras Grajauskas su pora jaunų poečių, viltis pagaliau pajusti klaipėdietišką poetinio meno gaivą lyg ir suspurdėjo. Deja, tas „lyg ir suspurdėjo“ vis tiek buvo uždusintas… Taip uždusintas, kad net ir pravirkti neliko dėl ko. O prajukti – juolab…

Kai tūlas eiliuotojas ima tituluoti save net Dievu (tiesiogine prasme – tokių visai nekomiškų įsivardijimų turiu ne vieną), tai negalima kaltinti ir „Poezijos pavasario“ organizatorių (nors tikrai sunku suprasti, kodėl nemažai gana įdomių uostamiesčio poetų ir šiemet buvo palikti „už borto“). Juk prieš „Dievus“ ir jiems būtina tik atsiklaupti bei pamaldžiai užsimerkti… Net ir tada, kai tie dvelkia vien senais apatiniais. Dar gi ir naktiniais… Tiktai su „Naktigonėmis“ tai neturi nieko bendra.

Budėjimai ir budynės

Ir šiemet literatūros ir muzikos mėgėjai buvo nemokamai pakviesti į „Naktigones“, kurias jų organizatorius aktorius Sigutis Jačėnas, remdamasis kunigo Andriekaus šios sąvokos interpretacija, jau pirmąjį vakarą pavadino budėjimais.

Tačiau ši sąvoka juk be galo plati – netgi itin kategoriškai apsiribojus vien pora dvasinių reiškinių. Vienaip būdraujama Velykų naktį laukiant Prisikėlimo. Ir visai kitaip lietuviškų tradicijų erdvėje budima prie mirusiųjų – paskutinįsyk pabūnant su tais, kurių, realiai tai suvokiant, šiame pasaulyje jau nereanimuosime. Kad ir kaip būtų skaudu.

Tačiau klausantis „Naktigonių“ abi tokios budėjimo sampratos gali būti ir vienodai teisingos, ir vienodai melagingos, nes aptariamo projekto kiekybinė amplitudė šiemet tokia plati, kad jo kokybinė „kardiograma“ jau pradeda priminti itin poliarišką zigzagą. Vienu atveju jis liudija itin viltingą tautinės kultūros gyvasties pulsą, o kitu – jau vien lietuviško scenos meno nekrozę. Tad taip ir pulsuoja šiųmetinės „Naktigonės“ – nuo Budėjimų iki budynių.

Tik pasidarė be galo nejauku, kai itin išlavinto estetinio skonio žmogus, pagaliau Klampėdos Žiurkės vis dėlto sugundytas ir aptariamu projektu, jau patį pirmą kartą pataikė vien į kultūros „budynes“ (taip taip, kabutės čia privalomos, nes tikrosios Lietuvos budynės iš tikrųjų yra aukštojo stiliaus dvasinis aktas) ir joms pasibaigus tegalėjo graudžiai ištarti: „Liūdna…“ Bet Klampėdos Žiurkės droviai paprovokuotas – „Tai ir toliau „Naktigonėse“ Jūsų nebematysime?“ – tik ramiai šyptelėjo: „Pamatysite. Ateisiu. Į V.V.Landsbergio vakarą.“

Trečioji frazė – tai pačios tiksliausios gairės S.Jačėnui kitais metais (tikėkimės, kad šio iš esmės prasmingo vakarų ciklo miestas tikrai neatsisakys) atsirenkant atlikėjus. Klaipėdos inteligentijai (tegu ir beveik nemokiai) reikalingi tik gerai patikrinti kultūros vardai (jiems juk mokama!).

„Naktigonių“ žiūrovai tikrai nėra per prievartą į susitikimus „su artistais / Artistais!“ suvaryti nesibaigiančių pertvarkų išvargintų mokyklų „gimnazistai“… Deja, bet tik taip per vieną „budynių“ vakarą dviejų atlikėjų buvo įvertinta Klaipėdos šviesuomenė. Nors ir be galo teisingai. Kadangi buvo pernelyg mandagiai paklusni. Todėl ir atrodė kaip scenos meno grūdų nuo pelų dar neskirianti „mokinukė“. Tačiau ne tik šiame projekte jai toks priekaištas tinka.

Tarp faktūros ir chaltūros

Kaip žinome, kiekvieno kultūrinio projekto sėkmė ar nesėkmė paliudijama tik žiūrovų. Tad pernai Klaipėdos koncertų salės inspiruotas muzikos vakarų ciklas šiemet galėjo tęstis „Nuo Joninių iki Žolinės“ vien todėl, kad juo itin apsidžiaugė tie patys nemokūs uostamiesčio inteligentai, kurie dažniausiai renkasi ir į „Naktigones“.

Paėjusiais metais šio ciklo renginius su itin prasmingu edukaciniu tikslu – per improvizacijas variniais pučiamaisiais instrumentais pristatyti pasaulinę muzikos klasiką nuo Viduramžių iki mūsų dienų – reprezentavo vien Klaipėdos brass kvintetas. Šiemet šis projektas gana pakito – įgijo daugiau pramoginį pobūdį, pritraukė ir trejetą kitų muzikos kolektyvų, kurie į Klaipėdos koncertų salės estradą prisikvietė ir ne vien pučiamųjų instrumentų muzikos gerbėjus. (Tik šokių liaudžiai dar nepasiūlė, nors per vieną jo vakarą tikrai užkrečiamą jų pavyzdį parodė pats miesto meras su žmona ir anūkėle (?) – tad kitais metais gal galima tikėtis ir daugiau tokių elegantiškų pa?..)

Pasikeitė ir šio ciklo organizacinė struktūra: atsirado vakaro vedėjos (pernai šį „vaidmenį“ atliko pats Brass kvinteto vadovas Vilmantas Bružas), kurios itin glaustai ir patraukliai perdavė informaciją apie projekto tęstinumą Klaipėdos istorijos kontekste. Tačiau jei šių eilučių rašytoja būtų ne Klampėdos Žiurkė, o gera Rūtos Vildžiūnienės pažįstama (aptariamoji vedėja po kiekvieno renginio tokių būdavo apstojama apsčiai), ji šiai muzikologei tikrai patartų neskaityti eilių. Tiesiog palikti jas „Naktigonių“ aktoriams. Nors ir tų interpretacijų Klampėdos Žiurkei ne visada būna malonu klausytis. Tačiau „Nuo Joninių iki Žolinės“ – vis dėlto muzikos projektas… Todėl ir būtina grįžti prie muzikos.

Kas gi dar pasikeitė, kai šalia „Klaipėdos brass kvinteto“ atsistojo ir „Klaipėdos kamerinis orkestras“ (meno vadovas Mindaugas Bačkus), ir choras „Aukuras“ (meno vadovas ir dirigentas Alfonsas Vildžiūnas), ir net svečiai – Palangos orkestras (vadovas Arnoldas Rumšas)?

Žinoma, kad pirmiausia pakito pati vakarų faktūra. Ji tapo kur kas koloritingesnė ir sakralesnė. Bet, kita vertus, atsirado lyg ir savotiškas eklektiškumo ar net akivaizdaus paviršutiniškumo įspūdis. Ypač išdrįsus palyginti pernykštę Klaipėdos brass kvinteto kūrinių atlikimo kultūrą su šiųmete. Bent liepos 31-ąją ji skleidė ne tik „varinį“ garsų skaidrumą, bet ne kartą „supuškėjo“ ir akivaizdžia chaltūra… Tačiau tądien juk jau siautė ir Jūros šventė… Gal muzikantai tiesiog nuo jos buvo pervargę? Ar nelabai ir klausytojų tikėjosi, todėl net ir nerepetavo? Juolab kad jų programos „Nuo Renesanso šokių iki šiandienos maršų“ šventės renginių „meniu“ ir nebuvo… Tačiau arti šimto klausytojų vis tiek buvo itin laimingi, kad pasirinko Klaipėdos koncertų salės estrados „chaltūrą“, o ne iš alaus putomis apdribusių „Jūros Kumelio“ nasrų sklindantį fonograminį žvengimą – tegu irgi „labdarinį“. Nes…

Dovanota prabanga – ne visiems

Kadangi Klampėdos Žiurkės neklystanti intuicija kužda, jog savo plika uodega tam daugiagalviam „Jūros Kumeliui“ ji „į dantis“ tikrai nepajėgs užtvoti, tai kas jai belieka? Ogi tik „mundriai“ ta pačia uodega „vikstelėti“ ir dingti. Ačdie – kol kas dar net ir į privatizuotą (tik ne į prichvatizuotą) kiaurymę.

Ypač, kad jai tikrai yra dėl ko „pamedituoti“. Juk nebe pirmą vasarą ji grožisi ir „Jūrų Arkliuku“… Taip „dovanoto arklio“ kontekste ji sau pavadino tarptautinį folkloro festivalį „Parbėg laivelis“, nes jo metu žiūrovams dažnai buvo per erdvu net Menų kiemelyje. Bet toks pastarųjų retumas tikrai neliudija šio projekto kultūrinio skurdo. Greičiau jau tiesiog neįkainojamą prabangą, kuri – net ir padovanota – buvo ne visoms žiurkėms. Oi, ne visoms…

D.Molytė-Lukauskienė:

D.Molytė-Lukauskienė:

„Geriau mažiau, bet geriau“

Pamaryje įsikūrusi poetė ir dailininkė Daiva Molytė-Lukauskienė išleido ir pati iliustravo tris poezijos rinkinius: „Natiurmortas su gudobelės šaka“ (2002), „Baltas kvadratas juodame fone“ (2006) ir „Persodintos gėlės“ (2007). Už pirmąjį autorei paskirta Z.Gėlės premija, jis pelnė apdovanojimą knygos meno konkurse „Vilnius – 2002“. Dabar Daiva – Lietuvos rašytojų sąjungos narė, jos eilėraščiai versti į lenkų, rusų, baltarusių, vokiečių kalbas.

Labiau žinoma kaip poetė D.Molytė-Lukauskienė pastaruoju metu randa daugiau laiko ir tapybai. Pasak jos, tai tik dar vienas mėginimas atsigręžti į save, bandymas perteikti supantį pasaulį ne tik žodžiais, bet ir spalvomis. Ji niekada nepamiršo, kad mokėsi dailės. Todėl yra dažna ne tik literatūrinių projektų, bet ir dailės plenerų, bendrų ekspozicijų bei tarptautinių meno simpoziumų dalyvė. Autorinės Daivos paveikslų parodos pastaraisiais metais apkeliavo ne vieną šalies miestą, paprastai – visuomet susipindamos su poezija.

– Ką šiuo metu rašote?

– Eilėraščius, nors maniau, kad šią vasarą nerašysiu, nieko nerašysiu. Tačiau stichijos, vandenys, perkūnija, vėjai… Kai atidarai langus, o gluosnių šakos linksta iki pat žemės, kai lietaus šniūrai diagonalėmis vanoja žemę, negali nerašyti. Neseniai Nidoje buvau sutikusi poetą Algimantą Baltakį. Jis tik nusijuokė, prisiminęs, kaip daugybę kartų bandė nerašyti, tačiau rašo kaip rašęs.

Svarbu užrašyti mintis, pats procesas. Patys geriausi eilėraščiai atkeliauja prieš užmiegant, vėlyvą vakarą. Neužrašai ir nelieka. Esu šiek tiek išsiblaškiusi, tad sunkesnis darbas – sudėlioti, sutalpinti viską į vieną leidinį. Tikėjausi, kad įsigijusi kompiuterį visus tekstus sudėliosiu teisingai, nepamesiu, tačiau, kai pradanginau vieną naujos eilėraščių knygos failą, suvokiau, kad nėra lengva paišyti, rašyti, iliustruoti ir nepasimesti visoje toje informacijos gausoje, ypač savosios kūrybos. Dabar visa tai vėl teks surankioti iš naujo.

– Kaip pati vertinate tai, ką rašote ir parašėte, – sau esate griežta kritikė ar atlaidi?

– Esu reikli. Ilgai maniau, kad geriau nerašyti, netapyti, nei tai daryti blogai. Tačiau metams bėgant ėmiau suvokti kitus dalykus, kitas prasmes. Nekurdamas gali sustoti ir likti pradinėje arba pabaigos taško pozicijoje – nieko neparašęs, nieko nenupaišęs, nors ir turi rankose Dailės akademijos diplomą, Rašytojų sąjungos bilietą, tau suteiktą meno kūrėjo statusą. Tačiau lieku ištikima vienai tiesai: geriau mažiau, bet geriau. Ir kai žodžiai ar spalvos ima lietis patys, kai negali sulaikyti viso to savyje, imi į rankas teptuką, pieštuką, rašiklį ir artiniesi prie balto lapo ar drobės. Negaliu pakęsti pigaus „popso“ ir pigių mėgdžiotojų, neturinčių naujų idėjų ir sumanymų, gebančių tik netobulai plagijuoti. Kurdama visada prisimenu šviesaus atminimo kaligrafo Algio Kliševičiaus žodžius: „Reikia dirbti taip, kad tavęs negalėtų pakartoti, kopijuoti“. Tai apie kūrybą. Kitas regėjimo rakursas atsiveria tada, kai reikia parašyti leidiniams ar internetiniam portalui.

– Ar rūpi, kaip jūsų kūrinius vertina kiti?

– Galiu tik pasidžiaugti, kad gyvenime sutikau, o ir buvau šalia didelių žmonių, kurių pamokos, pastabos arba paprastos, tačiau jokiuose universitetuose negaunamos žinios turėjo įtakos mano kūrybai. Ir dabar surandu Onės Baliukonės, Sigito Gedos, Martyno Vainilaičio laiškus, ir, kas kartą skaitydama, atrandu begales naujų spalvų ir atspalvių, praktiškų patarimų, kurie įgyjami nukeliavus ilgą pažinimo kelią. Nerašau tik sau, rašau ir skaitytojui. Nors turėčiau prisipažinti, kad mano kūrybiniame kelyje buvo toks laikotarpis, kada po pirmojo debiuto „Poezijos pavasario“ almanache tylėjau berods dešimt metų – rašiau tik sau arba į stalčių. Ir labai nustebau, kada šiais metais Vilniuje, Rašytojų klube, „Varpų“ prizų iteikimo vakare, poetas Albinas Bernotas manęs paklausė, kur aš buvau dingusi visus tuos metus…

Taigi, galima teigti, kad išspausdinęs nors keletą eilėraščių, pasilieki ir kitų žmonių mintyse.

Manau, kad kiekvienas poetas, rašytojas turi nors vieną skaitytoją ar jo kūrybos gerbėją, mokinį ar pasekėją. Negalėčiau sakyti, kad man nėra svarbi kitų nuomonė, tačiau žinodama tai, ką darau, galiu drąsiai žvelgti kritikui į akis ir išsakyti savo nuomonę. O jeigu toji kritika yra tik paviršutiniška, be objektyvių įžvalgų, analizės, tai tėra tik paprastas „papezėjimas“. Tačiau už teisingas ir protingas pastabas galiu tik padėkoti.

Klausinėjo Rita Bočiulytė

Daiva Molytė-Lukauskienė

Daiva Molytė-Lukauskienė


***
tuščiam kambary šoku tango
nuo ankstyvojo ryto
ne vakar vakare
šokių salėje
repetavau su savuoju
vyriškiu
argentino argentino
ritmiškai sukausi ir mėčiau kojas
pirma dalis antra dalis trečioji
kartoju aikštingai įnoringai
ir plėšau
sudėvėtus senus drabužius
tango tango tango
yra per siūles
atskirtos dalys
skudurai
langams valyti
tango tango tango
garsiau ir garsiau ir garsiau…

Visados išvaryta

Esu buvau:
esamasis, būtasis dažninis, kartinis.
Kaip dažnai kartu ir ne?

Šildausi prie elektrinės krosnies,
nes velniškai šalta ir šalta
ši diena, ir laikas atvėsęs,
ir butaforinė šiluma
atleidžia stingulį veide. Dar
gyvame gyvenime, sąnariuose…

Tu sakei, kad stovėsi ir lauksi,
lyg skulptūra vasarą ir žiemą,
prie senos koklinės krosnies,
ir žiūrėsi, kaip sudega malkos -
beržinės iš miško, kaip
raitosi ugnys ir liepsnoja
kaitra mažose, metalinėse angose.
Kaip išbyra pelenai pro groteles:

barstysi darže, ant kopūstų,
svogūnų ir lapų, kad nepultų
spragės, kad nepridėtų kiaušinių, kad
neišsiristų alkani ir dainuojantys vikšrai,
tobulai mėgdžiojantys skruzdėlių
karalienės balsus,
kad išskristų drugeliais, drugiais,
                                     baltukais,
mojuojančiais plonaskūriais
                                                   ar šilko sparnais.

Esu buvau:
esamasis, būtasis dažninis, kartinis.
Kaip dažnai kartu ir ne?

***                                        

Kodėl tavęs anksčiau nesutikau?
tik sušukau:
ieškojau balų (rojaus) hiacinto,
prabilusio virš šio dangaus,
virš nuodėmių naštos –
pasaulio žiedo baltojo
sidabro debesy,
ar žalio gintaro aky…

Kodėl tavęs anksčiau nesutikau???

Iš vasariškos Nidos

***
Supasi supasi supasi
atminos atsiminimai prisiminimai
skambinant skambučiams be aido
be balso be garso nutolę
rausvi bijūnų žiedlapiai išplaukia
mariomis į dangų
į horizontą kur tu dabar
hiacintu baltu debesyse
prasiskleidi ir išlyji
vasaros lietumi ir perkūnijomis
žaliais žaibais ant žalių
žolynų
svirpiant svirpliams ir griežiant
žiogams
vanduo nuplauna viską
įsigeria į žemę į tavo
suaižėjusią sutrūkinėjusią
širdį
sopuliai sopa
tik šiandien tik vakar
rytoj
kokiu žiedu atsiskleisi?

vis dar renku tavo
žolynų siūbavimą
ir virpesį ant lengvų
voratinklio siūlų…

***
supasi vorai
kai atveriu langus
žvilgsniai
skrieja ir sminga

vasaros bliuzas
po stogu
pliaupiant lietui
iš sunkių debesų
čia
esu
kur marios
nusileidžia iš dangaus
ir ežerų mėlynėmis
išplaukia

su laivais
su žvejais jūreiviais ir jų
sutuoktinėmis
motinomis vaikais…
sūnumis dukromis
broliais seserimis

kukuojančiomis gegutėmis…
vis dar žali žolynai
vasaroja vasaroj vasarinėj
ugninėj ugny
vandeningam vandeny

atsiveria…


Užsisklendžiau

toje erdvėje
tarp pilkų sienų
nudažytų
bjauria spalva
kurią išrinko
dažų pardavėja
povo plunksnų
spalvos plaukais
toje pačioje virtuvėje
kurioje televizorius
su skystųjų kristalų ekranu
geba atkartoti aiškiai ir tiksliai
kasdienes apeigas
bandau šypsotis tau
kreivu veidu
bandau būti gera
ir kepu
bulvinius blynus
pagal senovišką
močiutės receptą
virtuvė pilna dūmų
viskas dega
ir limpa
prie skardinio dugno:
gramdau skutu
įkyriai monotoniškai
vienodai
aštriu peiliu
metaline šveitykle:
šeimyninės laimės
šviečiančios dulkės
metalo skonio
tauraus kvapo
paprasta forma:
viskas
tikra ir aišku


Baltų šermukšnių šerkšnas

žieduotos šakos sidabriškai:
šiandien sninga į plaukus, į suveltas garbanas.
Prikrenta, tarsi būtų prakiuręs dangus –
kai su vėjais išrėki žiedlapių audrą,
kai užkimsti ir išeini be balso tylinti
į ūkaną, į miglą, tylos slėnį,
kur žydi vien šermukšniai, kur baltuoja
baltuma, ant tavo lūpų bučiniu, gegutės sukukavimu…

Libra

mėlynam kambary, mėlynos sienos, mėlyna muzika -
vandenys vandenynai, dangaus žemėlapiai,
žvaigždynų ribos;
ryškėja ir apakina šalta šviesa iš šiaurės,
iš pietų pusrutulio dangaus
žiūri ir seka kiekvieną žingsnį, kiekvieną įkvėpimą
ir iškvėpimą:
mėlynuojančiomis lūpomis ant žvaigždėlapio:
Mimoza, Hadaras, Kentauro Alfa, žvaigždės…

mes esame svarstyklės. sako mažoji. svarstyklės.
svarstyklės mudvi. dvi gimusios tame pačiame
žvaigždyne.
vėlyvą rudenį raudonuojant medžiams, mėlynuojant
dangui.
ištiesiam rankas – svarstyklės – vienas delnas mano,
o kitas tavo.

Zubenelgenuba. Libra. Zubeneschemalis…

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas


Paulius Aušra
Užkalbėjimas tekstui atsirasti

išsiliek bjaurybe
iš tušinuko koto

išsiliek bjaurastie
lapui popieriaus

išsiliek mano
bjaurastėle kad
viduj neliktum

išsiliek o tai
manyje visai
subjursi

***

Būdamas jaunas
maištavau:
visi už save ir aš prieš visus.

Būdamas vidutinio amžiaus
prisitaikiau:
visi už save ir aš už save.

Ir tik būdamas senas
supratau:
visi už save, o aš vienišas.

***

noras kažką nuveikti
išsigimsta ir tampa

nenoru kažką nuveikti
išsigimsta ir tampa

noru tinginiauti
išsigimsta ir tampa

nenoru tinginiauti
išsigimsta ir tampa

noru kažką nuveikti
……..ta ir …pa

taparapapa

***

neduokit valgyt
duokit popieriaus ir tušinuką
ir parašysiu patį geriausią
eilėraštį
apie alkį

***

išsiderino
gitara
smuikas
violončelė
pianinas
balsas
girgžda
tik
dūdelė
užanty
švilpauja
vėjo papūsta
suderinta
nors
pašvilpk


Viskas bus gerai

ko tu pergyveni

savęs nepergyvensi
kitiem dėmesio reikia

tiek, kiek turi artimųjų, ir tai
tik savaitgaliais

gi viskas bus gerai
sakyk, kiek tau metų?

devyneri, trisdešimt ketveri,
šimtas aštuoniasdešimt aštuoneri?

visi praeis kaip tie
pirmieji metai

būnant mamos rankose,
tiesiog būnant

ir ar ko trūko?
o pažiūrėk dabar

kaip muistaisi, kaip koks
sutrūkinėjęs visas

juk viskas bus gerai
visko turi tiek, kiek

pastebi, klausai, užčiuopi
ir jauti

kiek būni, tiek turi
kiek iškeliauji, tiek
grįžęs surandi

ir ar ne gera
grįžt, kai žinai, jog
viskas bus gerai

***

myliu vieną po kitos,
kas antrą ir abi iškart

nuo trečios bėgu net
baisu kaip mane myli

ketvirta bėga net
mylėt nespėja

penktai sakau, kad
myliu – tyli

šešta žaidžiu ir apie
meilę užmirštu

septintą myliu
kas savaitę

aštuntą dar rečiau –
tik ypatingom progom

devinta sulopyta
dešimtą kartą

ir be visų jų negaliu, Dieve
kaip aš myliu savo kojines

Vieną kartą buvo orų pranešėjas, kuris pasakė tiesą

šiandien bus daug lietaus
atsiprašau, ne taip

apsisuko aplink save,
nusispjovė per petį tris kartus
šiandien bus
atleiskit, negaliu
apsisuko į kitą pusę,
pasispjaudė per kitą petį

šiandien
ne, nieko nebus

atsisėdo į žinių vedėjo kėdę
išskleidė skėtį virš galvos ir
žiūrėdamas tiesiai į kamerą
tepasakė

lauke lyja
o žmonės
neprognozuojami


***

kodėl

kodėl tu taip darai
manęs vis klausia

kodėl

kodėl jūs klausiat
klausiu

kodėl gi ne
atsako

sakau
aš irgi

***

Sėdėjau tarp žmonių
toks ne žmogus, tik pusė
velnio

Maišiau pragarą su
dangum, kol ištirpo
cukrus

Įpyliau visiem po
pusę stiklinės, pusę
išpyliau

Išgėrėm visi už tai,
kad gyvenam tik pusę
pusės

Išgėrėm už tai, kad
esam tik pusė velnio, pusė
Dievo

Užmigom po to, sapnavom
lyg nieko nebūtų įvykę, nė
velnio

***

ne, ne taip darai
kiek kartų galima sakyt
paimk va rožę, pauostyk
užsnūsi nuo jos kvapo

taip daro visi

ne, negalima šitaip
kur esi matęs, kad kas
taip mėgėjiškai atliktų
pasėdėk, palauk ir tu galėsi

taip daro visi

ne, šitas nesiskaito
skaitosi tik iš kairės į dešinę
pabandyk ir tu, pamatysi
visai lengva

taip daro visi

ne, kaipgi tu taip
o jei visi šitaip, kas tada
paprasčiausiai nusiramink
baik spurdėti ir prigulk

taip daro visi

ne, visiškai nesupranti
ar tamsta gerai jautiesi?
atrodai karščiuojantis
gal reikėtų vaistų išgert?

taip daro visi

taip, gerai, po truputį
pasirodo moki būti žmogum
kai nori, labai geras jausmas
jauku, šilta ir patogu

taip jaučiasi visi

taip, teisingai
nedaug beliko
įsitaisyk ir nejudėk
tik nieko nedaryk

visi dabar irgi nieko nedaro

***

žiūburum opelis
žiūburum mazda
žiūbrumbrum mopedas
žiūtraktrak traktorius

tik žiū
visi
bum bum
avarija

vy-u vy-u policija
vy-u vy-u greitoji
vijo nusivijo nusikaltėlį
vijo nusivijo ligonį

tik žiū
opelis, mazda, mopedas, traktorius
vieni liko
bum bum bumbėti
kam žmonės
važiuodami
nežiūri

Miela publika

vai kiek akmenų

taip ir noris kokį vieną
į jus švystelt

gal pabustumėt
bent pasimuistytumėt

vis ne su akmenim
šnekėtis

Kukutis irgi mėgsta trupinius

Kukutis irgi mėgsta trupinius

Sondra Simanaitienė

Jei man reiktų pasirinkti eilėraštį iš Vidmantės Černiauskaitės pirmosios poezijos knygos „Išvykimo laikas“, kad išsitatuiruočiau galvūgalyje, miegamajame, pasirinkčiau: žvejo / žuvienė / verda / ledinėse / mariose (p. 51).

Du kontrastingi žodžiai – verda ledinėse – sukuria paveikų įtampos lauką trumpučiame, paprastame savo poetinės išraiškos priemonėmis eilėraštyje. Ši žodžių sandūra man primena miego būseną, kai panyri į miegą tarsi į užmaršties marias, kuriose žvejys (pasąmonė, o gal ir dar Kas Nors) verda sapnus.

Vidmantės eilėraščiai reikalauja šiek tiek užtirpusios sąmonės, kad atpažįstami žodžiai tarsi slidžios žuvytės neišsprūstų iš greitėjančių minčių srauto. Sugaudau, nes rašyti apie pirmąsias knygas yra džiaugsmas mesti tinklą į nepažįstamą vandenį.

Knygos pavadinimas „Išvykimo laikas“ kreipia link pamąstymo apie erdvę, iš kur ir kur išvykstama. Galima būtų knygą skaityti emigrantų literatūros kontekste.

Kita vertus, rašymas visada yra išvykimas. Rašantysis persikelia iš tos būsenos, kurioje yra, į tą būseną, iš kurios gali stebėti ir rašyti. Išvyksta iš buities į būtį. Rašytojas yra nuolatinis nomadas iš buities į būtį ir atgal, todėl jis dažniausiai yra vienišas.

At(iš)siskyrimo tema Vidmantės eilėse yra svarbi. Ši tema turi dvi plotmes.

Viena susijusi su emigracija, išvykimu iš vaikystės tėvų namų į didelį miestą. Pirmas skyrius vadinasi „Spaudžia batai“ ir nurodo į „išaugimą“ iš kaimo, iš miestelio, kuriame buvo gyventa ankstyvoje jaunystėje. Nurodo didėjantį atstumą tarp savęs ir humoristiškai pavaizduotų kaimynų, kurie nuolat stypso prie laiptinės ir apkalbinėja praeivius. Tai neišvengiamas, natūralus atsiskyrimas, bet ir maištingas.

… ryt degsiu / tiesiai /į medį

(p. 6).

Degsiu į medį – netikėtas prielinksnio pavartojimas, atsikartojantis tame pačiame eilėraštyje – į krūvą, į mugę. Krūva ir mugė priklauso tam pačiam reikšmių laukui (nusako gausą), o į medį – galima įžvelgti nuorodą į Žaną D’Ark, kuri buvo saviškių (mugės dalyvių) nesuprasta ir pasmerkta. Lyrinis aš slepia fundamentalų atskirties ir jo nesupratimo išgyvenimą.

Kita atskirties plotmė Vidmantės eilėraščiuose apima žmogaus, besiilginčio mylimojo, būseną. Ši būsena yra viena iš esminių knygelės nuotaikų. Knygoje yra nemažai tekstų, kuriuos būtų galima priskirti meilės lyrikai.

padėk man / vėl pradėjau /

kalbėti su daiktais / o sutinku / vien tik katinus (p. 74).

Maldaujamai skamba pagalbos prašymas. Lyrinis aš jau nebegali sulaukti susitikimo, jis jo prašo atviriausiu koks tik gali būti žodžiu – padėk man.

Atrodytų, kad šiuolaikinė lyrika negali būti tokia paprasta, jai neleistina tokiai būti. Po to, kai skaitome V.Bložę, S.Parulskį, R.Stankevičių… Bet stop, stop… Nesąmonė. Poetė L.Šimkutė, gyvenanti Australijoje, lėtai ir giliai skaito savo minimalistinės poezijos skiemenis ir atveria nuščiuvimo erdvę. Jei poezija tave sustabdo ir priverčia išvykti iš šios akimirkos vienutės, tai ji yra ir gali būti tokia, kokia yra. O ir Klaipėdos poetinės mokyklos eilėraščio erdvės vaizdas dažnai yra vienaplanis palyginti su daugiasluoksnėmis minėtų poetų, o ir kitų šiuolaikinių jaunesnių poetų, erdvių perdangomis. Taigi, jei eilėraštis yra vertybė savyje, jis gali būti išsakytas įvairiausiomis kalbos priemonėmis.

„… lyrika, kaip kalbos menas, – ypač, yra susijusi su žmogaus dvasinio būvio statusu ir sauga.“ (Viktorija Daujotytė, „Mažoji lyrikos teorija“, 2005 m., p. 45). Saugumo jausmo tyrinėjimas priklauso psichologijos, sociologijos sritims, tačiau poezija, sutelkdama savyje sąmonės, patirties ir kalbos realybes, leidžia kalbėti apie daugybę dalykų, išplaukiančių iš teksto.

Literatūros filosofė V.Daujotytė rašo, jog „eilėraščiais žmogaus sąmonė yra išbandoma ir kartu tarsi nuraminama, paguodžiama“ (ten pat, p. 46).

Jauna poetė Vid-mantė išbando savo sąmonę eilėraščiu tam, kad paskui nuramintų. Ateityje, galbūt studijuodama menus Londono mokyklose, išbandys vizualiaisiais menais. Poetei pavyksta būti iš(si)bandytai eilėraščiu. Trumpi tekstukai sukuria švaros, atvirumo, žaismingumo (neskambink / jūroj / nėra ryšio. (p. 56)) atmosferą.

Būtent. Vidmantės eilėraščiai yra atmosferiniai, minimaliomis detalėmis perteikiantys vidinės erdvės vibracijas. Knygos dizainas puikiai sudera su jaunos poetės žodžiu – nedidelė, pailga mėlynos spalvos užrašų knygelė, apjuosta odiniu „šniūreliu“ tarsi kelioninė maldaknygė, vienintelis keliautojo turtas. Dizaineris Gytis Skudžinskas puikiai pagavo Vidmantės vaikščiojimą su žodžiu, o gal geriau pasakyti – tarp žodžių.

Sakyčiau, nuotaikos, atmosferos perteikimas yra stiprioji knygos pusė. Keliais žodžiais sukuriama atpažįstama erdvė. Nerašančiam žmogui tai gali atrodyti niekų darbas. Bet tereikia pabandyti parašyti eilėraštį kasdiene kalba ir tuoj pat išlenda banalybės ausys.

lietus / už lango lova / mintinai žinai / veiksmus / lyjant (p. 70).

Jei perskaitai be stabtelėjimų, nieko ypatinga, nes nespėji sutelkti eilėraščio nuotaikos išgaubtumo. Bet jei lėtai įsiklausai, tuomet pabunda emocinė atmintis: jauku namuose lyjant, draugė ir jos mažos dukrytės mėgsta lietų, lietaus jausmingumas filmuose apie meilę ir mano pačios lova su lininio audeklo kalvele palei ją, kai lietus kapstosi pro atvirą balkono langą vidun, ir viskas mintinai kartojasi, pereinant į stovintį laiką… Trumpas, paprastas, redukuotas Vidmantės žodžių junginukas lova – mintinai – lyjant perteikia nostalgišką lietaus buvimą.

Ne visi eilėraščiai knygoje yra vienodai paveikūs. Kadangi mintis perteikiama trumpais sakiniais, tai kiek-

vienas žodis, jo vieta svarbūs. Yra keletas eilėraščių, primenančių japoniško haiku grakštumą, pvz.:

Sign / The other sign / Autumn (p. 40).

Ženklas / Kitas ženklas /Ruduo (S.S. vert.).

sukriošęs traukinys / nuslinko rinkti / sustirusių / bobučių(p. 33).

Knygos sudėliojimo logika aiški. Tai redaktorės Gitanos Gugevičiūtės nuopelnas. I skyrius „Spaudžia batai“ (vaikystė, tėvų namai, meilės nuojauta), II skyriuje „Postcards“ („Atvirukai“) sudėti eilėraščiai, rašyti anglų kalba, gyvenant Londone, ir III skyrius „Poliarinė naktis“, kuris irgi, turbūt, rašytas Londone ir atspindi postvaikystės periodą, talpina daugiausia meilės eilėraščių ir šiek tiek londonietiškų etiudų. Nors pvz., šį – atitraukiu užuolaidas ir ant / apdulkėjusio lango / randu parašyta: / nuo šiandien saulė / nebešvies (p. 50) – galima perskaityti kaip siaubo vaizdelį fantastiniame filme apie saulės užtemimą. Ypač šiuo metu, kai saulės aktyvumas yra grėsmingai padidėjęs. Tačiau aišku, kad tai yra nelaimingos meilės, išsiskyrimo epizodas.

Bandyčiau vesti man išryškėjusius kelis Vid-mantės poetinio turinio punktyrus.

Vaikystės pasaulyje lyrinio aš žvilgsnis klaidžioja įvairiomis kryptimis: žvilgsnis į viršų pro klynus, į kaimynų veidus, į medžius, į senolį, į karste gulintį dėdę Vacių ir iš jo nosies išlendančią sielą, į stalo ir lovos paviršius, o žvilgsnis išvykus su grūdais kišenėje, svetimo miesto balandžiams jaukinti, ieško tų pačių gamtos objektų kaip ir gimtinėje – medžio, paukščių, kuriems atiduotų vaišes, bet nežiūri į svetimo miesto veidus, jų nėra eilėraščiuose. Žvilgsnis klydinėja tarp daugybės skubančių praeivių kojų red big apple / is rolling down the street / between black dusty shoes. („Liverpool street station“ / „Stotelė Liverpulio gatvėje“, p. 42) (raudonas didelis obuolys / ritinėjasi gatve / tarp juodų dulkėtų batų (S.S. vert.)

Žvilgsnis nepakyla į miestiečių veidus. Laukiama to vienintelio veido, kuris tarsi užtvankos akmuo nuriedėjęs pravertų naujas svetimo pasaulio spalvas.

Emigracija ir meilė – dvi pagrindinės temos knygoje „Išvykimo laikas“. Dvi ašys, laikančios poetinę knygos energiją, išbandomos žodžiu ir kuriančios saugumą tarp rašančiosios pirštų.

Štai du eilėraščiai apie rašančiojo būseną.

My memory moth / Sow the ideas / between my fingers / … hmm… / where did my pen disappear (p. 45).

Atminties kandis / Sėja mintis / Tarp mano pirštų / … hmm… / kur dingo plunksna?

faces on the clouds / couldn‘t find / enough space / on the paper (p. 42).

debesų veidai / nerado / pakankamai vietos / popieriuje

(aut. vert.).

Abu eilėraščiai pasakoja apie poezijos nesugaunamumą. Pirmajame žaidžiama su savo rašančiais pirštais, kai atminties kandis, mintanti atsiminimais, po savęs palieka užmarštį. Įsižiūrima į kandį taip atkakliai, kad net rašymo priemonė išnyksta, kur ji? Antrajame eilėraštyje – dangaus ir balto lapo sugretinimas, nusako įprastą rašančiojo pasimetimą priešais baltą lapą, apie neįmanomybę sutalpinti beribes erdves, kurios čia pat, matomos, bet neperkeliamos į tekstą. Apie šį išgyvenimą yra kalbėjęs ne vienas patyręs poetas.

Poetinis rašančiosios žvilgsnis sugauna mažyčius, trumpalaikius dalykėlius, tokius kaip musės, mirštančios ant palangės, bitės, kamanės, drugiai, dulkės, trupiniai. Jie yra pagrindiniai eilėraščių veikėjai. Lyrinis aš trupina balandžiams ir pelytėms, ir pats norėtų rasti tą, kuris jo lauktų su trupiniais. Trupinių magija. Žaisminga, lengva, lengvai pažeidžiama, nes trupiniai nepastebimai išbyra iš kišenių, išsibarsto, susimaišo su svetimo miesto dulkėmis. Trupinių (grūdų) vaizdinys knygoje išreiškia gimtųjų namų šilumą, kurią lyrinis aš visada nešiojasi savo kišenėje ir kurios ieško kituose.

Vidmantės trupinių skonis patiktų M.Martinaičio filosofui Kukučiui. Gal todėl jaunoji poetė, grįžusi trumpam į gimtąją Klaipėdą, atkūrė prieš išvažiuojant į Londoną vaidintą monospektaklį pagal „Kukučio balades“. Režisierė Rimutė Svytytė mielai sutiko padirbėti su buvusia savo teatro trupės aktore.

Šis spektaklis – tai poetės Vid-mantės ir režisierės Rimutės trupiniai Kukučiui pasivaišinti.

Skanaus, Kukuti… juk tu puikiai pažįsti Išvykimo laiką.

V.Černiauskaitės

poezijos knygos

„Išvykimo laikas“

pristatymas ir spektaklis „Kukučio baladės“ –

šiandien 18 val.

Klaipėdos pilies muziejaus Karlo poternoje.