„XYZ“ sprogimas – anšlaginis

„XYZ“ sprogimas – anšlaginis

Rugsėjo 11-ąją perpildytame „Švyturio menų doke“ nugriaudėjo elektroninės operos fantazijos „XYZ“ premjera uostamiestyje.

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Rafinuotai išvaizdus

To spektakliu gal ir nepavadinsi, nes projektas sukomponuotas asambliažo principu, jungiant bohemiečių operos solistų atliekamas populiarių operų arijas ir duetus, kurie skambėjo neįprastai, perkurti ir akompanuojant „Silence“ – charizmatiškiems elektroninės muzikos atlikėjams.

Reginys šiek tiek teatralizuotas, scenografijos ir Dalios Ibelhauptaitės režisūros – minimaliai, bet daug efektingų Juozo Statkevičiaus kostiumų ir vaizdą dar labiau pagyvinančių, bet, deja, atliekamų kūrinių mintis retai papildančių videoprojekcijų.

Tai veikiau rafinuotai išvaizdus ir gana žaismingas koncertas, performansas, eksperimentinis menų sintezės darinys, sulaukęs įvairių atsiliepimų. Ne visus „papirko“ operos, videomeno ir elektronikos suokalbis. Kalbinti žiūrovai sutarė tik dėl vieno – dainininkų balsai puikūs, jiems sunku būtų ką prikišti.

Pažėrė kritikos

Dėl to, kad klasikiniai kūriniai kartais beveik neatpažįstamai buvo perdirbti į šiuolaikinės elektroninės muzikos remiksus, taip pat lyg ir niekas nesipiktino, bet kritikos aranžuotojams pažėrė net keli klaipėdiečiai muzikos žinovai.

Vienam atrodė, kad jungiant garsinius sluoksnius, pritrūko komponavimo švaros, tam tikro „įdirbio“. Kitam labiausiai užkliuvo dainuota muzika – aiškiai tonali, visuotinai žinoma. Trečias pastebėjo, kad „XYZ“ kūrėjai siekė akompanimentui suteikti naujumo, pasitelkdami „kreivas“ harmonijas (poliakordiką, polifunkcionalumą ir pan.). Anot kritikų, tokie deriniai reikalauja daug kruopštaus darbo, įgudimo, ypač kai reikalų turime su minoru ir ypač kai tas minoras naudojamas apatiniame faktūros sluoksnyje. Dar pastebėta, kad piktnaudžiaujama ir vargonų punktais – toli gražu ne visi jie gražiai derėjo prie dainuojamų arijų. Matyt, ir patys „Silence“ vaikinai ne viskuo buvo patenkinti, tikėdamiesi daug ką užmaskuoti garsiais elektroniniais efektais. Pasigesta subtilesnio elgesio su medžiaga, skaidresnių faktūrų, išraiškingesnio piano.

Įtikino forma

Tačiau žiūrovai labai šiltai priėmė šį renginį. Publika buvo dėkinga jauniems solistams už jų ištikimybę pakylėtam menui, už sudėtingas, bet plačiai žinomas arijas. Ne vienas pastebėjome, kad ypač puikiai pavyko Papagenos ir Papageno duetas iš „Užburtosios fleitos“. Minimalistine repetityvine technika kartojami koloratūriniai pasažai, atliekami Joanos Gedmintaitės ir Rafailo Karpio, gražiai susiliejo su elektronika, šiuolaikiniais šokių ritmais. Sėkmingų sprendimų buvo ir daugiau.

Daugelis kaip pavykusią, įtikinančią įvertino „XYZ“ formą, teigdami, kad tai ir lėmė šio projekto sėkmę. Anot vieno klausytojo, tokį populiarių operos fragmentų rinkinį galima pavadinti ir popuri, ir siuita, ir vėriniu, ir kratiniu (nuo angliško žodžio medley – mišinys, kratinys, mišri draugija). Vykusios minimalios muzikinių numerių jungtys: vos scenoje šalia atsiduria du – Jis ir Ji, – tuoj seka bandymas apkabinti, pabučiuoti, nežymiai (o ir labai žymiai) prisiglausti. Lengva erotikos dozė pasirodymui tikrai nepakenkė – o ką, visi jauni, gražūs, talentingi! Nedainuojantys personažai scenoje padėjo kurti bendrą šio besiužetinio reginio atmosferą, kažką panašaus į kafešantaną. Įdomu buvo žiūrėti ir klausytis.

Specialisto komentaras

Specialisto komentaras

Loreta Narvilaitė

Kompozitorė

Mano įspūdžiai apie projektą „XYZ“ iš esmės geri. Susidomėjau juo prieš kelis mėnesius, iš karto pamačiusi reklamą, kuri, beje, buvo įtaigiai organizuota. Nors bilietų kainos truputį „kandžiojosi“, tačiau nesigailiu sau ir artimiesiems padovanojusi šią galimybę. Išties buvo verta pamatyti. Tačiau antrą kartą kažin ar eičiau į šį projektą. Mielai eičiau antrąsyk į bohemiečių pastatytą „Bohemą“, „Verterį“ ir net „Svynį Todą“, kurio dar gyvai nemačiau. O projekte „XYZ“ intrigavo elektroninė dalis, kostiumai, vaizdo projekcijos. Solistams taip pat priekaištų neturiu. Jie darniai sutarė su neretai jiems intonuoti trukdančia elektronika. Beje, iš septynių spektaklyje dainavusių solistų net trys – Audrius Rubežius, Joana Gedmintaitė ir Lauryna Bendžiūnaitė – yra baigę Klaipėdos S.Šimkaus konservatoriją. Manau, šis faktas iškalbingai byloja apie mūsų kraštiečių indėlį į Lietuvos muzikos meną. Tiesa, kai kurie projekte skambėję operų fragmentai nutolę nuo originalo tarsi netekdavo ryškumo, pvz., pakitusioje „Karmen“ Habaneros melodijoje man pritrūko aistros. Taip pat tikėjausi atskirus numerius labiau sujungiančios režisūros. Tačiau apskritai režisierei D.Ibelhauptaitei ir jos bendražygiams pavyko sukurti komercišką ir patrauklų meninį produktą.

„PLArTFORMA“: naujo skonio paieškos

„PLArTFORMA“: naujo skonio paieškos

Priekaištą, kad šiuolaikinių menų festivalis „PLArTFORMA“ visada atsineša lietų, sinoptikai tikriausiai atremtų faktu: ruduo – lietaus ir vėjo laikas…

Gitana Gugevičiūtė

Gali būti, kad dėl tos priežasties ir festivalio scenoje neretai pūsteli „vėjai“ – silpni, nevykę, neįdomūs reginiai. Nors – ne: dar 2008-aisiais vykusi 4-oji „PLArTFORMA“ visus savo veiksmus perkėlė po stogu (po juo liko ir šiais metais), ir panašu, kad „vėją“ į sceną pakviečia ne kokie nors juodosios magijos ritualai, o nedidelis festivalio biudžetas. Bet irgi nebūtinai.

Saikinga ir atidi jaunimui

Pinigų stoka, beje, kartais tampa ir pozityviu dalyku – tai skatinimas elgtis dvejopai: nedaryti nieko arba pasukti galvą, pakeisti žvilgsnio kryptį ir netikėtai pamatyti ką nors šaunaus – pvz., jaunus kuriančius (galbūt dar tik studijuojančius ar ką tik subūrusius savo kolektyvą) žmones. Garsūs atlikėjai be honoraro ne visada nori „eikvoti talentą“ (nors švedai – garsios choreografės Evos Ingemarsson kolektyvas, labai susidomėjęs klaipėdietišku festivaliu, entuziastingai kreipėsi dėl dalyvavimo ir patys pasirūpino savo kelionės finansavimu), o štai jaunieji retai praleidžia progą pasirodyti tarptautinio festivalio erdvėje, kur renkasi suinteresuota publika, o kolegos gali išsakyti vertingų pastabų, pasidalyti patirtimi.

Lenkiu į tai, kad 5-ojo festivalio (vis dar nusiteikusio pristatyti šiuolaikinio meno įvairovę ir kūrybiniais projektais apgyvendinti kadaise buvusias urbanistinės ir pramoninės paskirties teritorijas) progama buvo saikinga ir atidi jaunimui. Ar klaipėdiečiai yra dėmesingi naujoms pavardėms – kitas klausimas, į kurį dabar nebandysim atsakyti. O kad buvo sukurta erdvė jauniems – „Jaunųjų platforma“ – faktas.

Pristigo režisūrinio savitumo

Į „Jaunųjų platformą“ buvo pakviestas ir Klaipėdos laisvasis teatras su monospektakliu pagal V.Levanovo pjesę „Sudie, derintojau!“ (rež. Nerijus Gedminas).

Tai spektaklis apie šiuolaikinę Lolitą, suviliojusią pianinų derintoją. Vienintelė spektaklio veikėja – mergina, kurios tėvai kala pinigus. Ji vieniša, tad į namus atėjęs Derintojas – „neišsipildęs“ gražiarankis ketvirtą dešimtį įpusėjęs išgeriantis vyras – jai tampa galbūt pirmuoju gyvu žmogumi, su kuriuo galima kalbėti(s). Kai istorija pasisuka ne taip, kaip buvo suplanavusi valdinga, savo tėvų kartą niekinanti paauglė, ji pabėga iš namų. Visas spektaklis – tai merginos, jau grįžusios po klajonių ir išgyvento meilės (?) nuotykio, monologas. Tai antkapio (kuris spektaklio finale stoja dviem siluetais ant išgerto šampano kamščių postamentų) praeičiai statymas.

Tiesą sakant, jau seniai sukosi mintys apie šį spektaklį: pavasarį jį mačiau Klaipėdos lėlių teatre; po to jis gastroliavo Vilniuje (Menų spaustuvėje), Londone… Juokaujant galima sakyti, kad Augustė Pociūtė (dabar jau Klaipėdos universiteto studentė) per tas gastroles galėjo ir aktorinio meistriškumo bakalauro studijas baigti. O be juokų – aktorinį talentą A.Pociūtė jau ir prieš pusmetį demonstravo: ji nuoširdi, plastiška, organiška, nors konkrečiu atveju (kituose spektakliuose jos neteko matyti) gal pernelyg priklausoma nuo režisūrinių schemų, kurios nuspėjamos, įprastos (veiksmo, minties trajektorija neišradinga, mizanscenos trafaretiškos; scenografija skurdi, be charakterio, idėjos). Labiausiai pasigedau režisūrinio savitumo, savarankiškos teatrinės kalbos, stiliaus, nes jei jau kuriamas teatras, vadinasi, pribrendo reikalas kažką pasakyti, pranešti – žinant ne tik ką, bet ir kaip.

Tarptautinis – nebūtinai kokybiškas

Kita vertus, šis spektaklis tapo visai miela opozija rėksmingiems eksperimentams, skambioms, bet turinio neturinčioms deklaracijoms: jaunas, tikras, „ne šiuolaikinis“, jei lyginsime jį kad ir su paslapties viliotinį šokusių Kauno šokio teatro „Aura“ ir teatrų „Manantiales“ ir „Tranvia“ (Ispanija) projektu – tarpdisciplininiu spektakliu „Atvirų akių panoramos“ pagal J.Meko ir F.G.Lorca’os gyvenimo istorijas bei kūrybą (būta gražių, estetiškai pagavių scenų, skambėjo nuostabus gyvas balsas, bet erzino minties ir kūno tiesmukumas).

Apskritai kodas „tarptautinis“ nereiškia kokybės ženklo. Dar kartą tuo buvo galima įsitikinti stebint prancūzų trupės „Les choses de rien“ pasirodymą „Burbulas“ (koncepcija, scenografija ir atlikimas – Boriso Gibé).

„Burbulas“ – naujojo cirko spektaklis, generuojantis idėją apie žmogų, supamą šiuolaikinių technologijų sfera, atribojančia jį nuo gyvo, „gamtiškojo“ pasaulio nematoma, bet jaučiama siena. Scenovaizdis – išpūstas 7 metrų skersmens burbulas – kelia tam tikras klaustrofobines būsenas ir nuojautas. Šokanti lempa, judanti kėdė su atloše įmontuotu monitoriumi, milžiniškos putlios raudonos lūpos ant skaidrios burbulo sienelės etc – kreipia į fantasmagorišką sapną, kurį dar sustiprina žmogaus pradingimas kitame burbule, jo paties tapsmas burbulu.

Kas lieka po efekto

Scenografija, vizualiniai ir garso (akustiniai) efektai čia labai svarbūs. Taip ir knieti pasakyti, kad kai kada net svarbesni nei aktorius…

Stebėdama pasirodymą nusprendžiau, kad režisieriaus Ralfo Schemerbergo poezijos filmas „Po pilkos dienos“ pagal to paties pavadinimo Ingeborg Bachman eilėraštį yra daug trumpesnis ir įdomesnis už naujojo cirko burbulą bei jo gyventoją, tiesa, dirbantį tikrai ekstremaliomis sąlygomis. Bet apie filmą, – kurio pagrindinė veikėja sulenda į oro balioną (tik dėl kitų priežasčių), – matytą prieš pusmetį, norisi kalbėti ir dabar, o „Burbulo“ efektas sprogo vos išėjus iš doko.

Mėgstu efektus, bet kiekvieną kartą įsitikinu, kad po kelerių metų, po dešimtmečio atmintis vis dar saugo dalykus, kurių efektas slypi ne paviršiuje, o kažkur kitur – gal sieloje? Svarbu ne pats efektas, o tai, kas atsitinka jam įvykus. Štai tą keistą būseną ir saugai – kaip citrinos rūgštumą saugo skonio receptoriai. Atmintis tų skonių sukaupia stebėtinai daug.

Kuo čia dėta „PLArTFORMA“? Kaip suprantu, ji veržiasi praturtinti mūsų meniu. Jei neparagavau nieko naujo, tai gal kitą kartą?..

Trys festivalio vakarai pristigo choreografijos

Trys festivalio vakarai pristigo choreografijos

Violeta Milvydienė

Rugsėjo 16–18 dienomis naujojoje Klaipėdos šiuolaikinio meno „mekoje“ – „Švyturio menų doke“ – nuo vėjų ir liūčių „slapstėsi“ 5-asis tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis „PLArTFORMA“ – renginys, pasižymėjęs, pasak organizatorių, kukliausiu biudžetu, beje, ir nesulaukęs tokio žiūrovų antplūdžio, kaip ankstesniaisiais metais.

Vyravo žodinis tekstas

Pirmąjį vakarą pristatytame „Dance Production“ (Švedija) šokio spektaklyje „Defensa – Tesoro II“, anot jo autorės, choreografės Evos Ingemarsson, tęsiama „savisaugos ir gynybos tiek protine, tiek ir fizine prasme tema. Siekis apginti save, savo mylimus žmones, savo gyvenimą ir tapatybę… Kada tai padeda ir kada tai tampa kliūtimi?“

Berods trys šokėjai, pasitelkę į pagalbą dar tris savo dydžio lėles, tiek pat vaizdo ekranų ir kubo formos erdvių, patys net nebando atsakyti į sau iškeltą klausimą. Arba jie tiesiog nepateikia atsakymo žiūrovui (nenuostabu – tai vienas būdingiausių šiuolaikinės kūrybos bruožų). Tiesa, atomazga buvo prasminga. Betgi bežiūrint pusantros valandos lėtai besirutuliojantį „veiksmą“, kilo esminis klausimas: ar vien choreografiškai nebeįmanoma įgyvendinti idėją, išreikšti rūpimą problemą? Juolab kad šokėjai atrodo pajėgūs tai padaryti.

Bet dalijamasi mintimis, svarstoma ar analizuojama vartojant anglų kalbą (pradžioje ir pabaigoje), vienu metu sakomas japoniškas tekstas (?!). Beje, spektaklio dalyvių, ypač dviejų merginų, žodinė raiška atrodė stipresnė ir gyvesnė už bet kurią nors ir lengvai, bet tik fragmentiškai pateiktą kūno plastiką. Tarsi pakartojant „dėžutėse“ „uždarytų“ individų veiksmus, kuo toliau, tuo gausiau buvo naudojami įvairūs, tačiau vėlgi labiau buitiniai judesiai – susirietimai, šliuožimai, šokčiojimai, laipiojimai, kritimai ir pan. Visa tai, žinoma, neatitinka tikrosios, standartinės ir visuomenei priimtinos šokio, kaip choreografinio kūrinio, sampratos – kitaip tariant, išskyrus vos kelis padrikus derinius, choreografijos čia lyg ir nebūta.

Dominavo technologijos

Dar aktyviau videoinstaliacijomis, lietuviškai ir angliškai skaitomais tekstais, įterptais dainos posmais (ispanų kalba) užsižaista bendrame Kauno šokio teatro „Aura“ ir teatrų iš Ispanijos „Manantiales“ bei „Tranvia“ projekte. Pageidaujantys išlikti anoniminiais autoriai skelbia jį kaip pasaulinę premjerą su intriguojančia nuoroda N-18, pavadindami savąjį projektą tarpdisciplininiu spektakliu „Atvirų akių panoramos“, neva paremtu J.Meko ir F.G.Lorca’os gyvenimo istorijomis bei kūryba.

Išlikęs įspūdis – chaotiškas, kaip ir pristatytas darbas (pavadinčiau jį eksperimentu). Keista – šokiruoja ne pernelyg drąsus nuogų kūnų, atviro gašlumo demonstravimas. Žinoma, nemaloniai stebina vaizduojama metamorfozių beskonybė ir kitokia bjaurastis (bet juk molis, miltai, „kraujas“ – tik šalutinės priemonės „kaukei“ pasigaminti). Tačiau labiausiai glumina ir neramina apskritai pernelyg dažnokai šiuolaikinio šokio spektaklyje pasireiškiantis faktas – minimalizmas bet kokių choreografijos formų atžvilgiu. Šokis tarytum nebereikalingas, kartais lyg specialiai ignoruojamas arba tampa antraeiliu, trečiarūšiu dalyku.

Tiesa, vieną iš šio suskaldyto į daugelį dalių spektaklio fragmentą „apvainikavo“ gal penkias ar septynias minutes trunkantis derinys, sudėliotas iš „partero“, port de bras ir kitų gana elementarių šiuolaikinio šokio elementų. To akivaizdžiai nepakanka – juk „Auros“ šokio teatrui, bent iki šiol regėtam jo repertuarui, būdinga neoklasikinio šokio estetika ir įdomi modernioji technika, ko ir šįkart buvo tikėtasi. Paaiškėjo, kad bergždžiai.

Suprantama – globalines pasaulio problemas gvildenti, viešai skelbti ar išreikšti tam tikrą nepasitenkinimą (depresiją, agresiją) sudėtinga pasitelkiant vien išgrynintą šokį. Tačiau kuomet paprasčiausias rankos mostas, žvilgsnis ar žingsnis pajudant iš vietos sureikšminamas iki beprotybės… Paskaitos dėstymo variantas – taip pat kraštutinumas, kaip ir dangstymasis dirbtiniais simboliais, natūraliomis, tačiau sintetiškai atrodančiomis (kadangi itin banaliomis), neva seksualumą reiškiančiomis detalėmis.

Brukamą varginantį tiesiogiai išverstų garsių mąstytojų frazių skaitymą ekrane, dūmų kamuolių paleidimą vertinčiau kaip savotišką publikos hipnozę. Negelbsti net gyvai nuskambėję fortepijonu atliekami muzikos intarpai – romantika dvelkiantys F.Šopeno noktiurnai. Tačiau ypač nuvylė tai, kad ima dominuoti įvairios šalutinės priemonės, erzinančiai peršamos ir meninę dvasią užgožiančios technologijos.

Kompensavo „Jaunųjų platforma“

Trečiąjį vakarą, prasidėjusį „Jaunųjų platforma“, galima būtų pavadinti kompensacija modernaus šokio gerbėjams bei choreografams – savotiška atgaiva šokio „fano“ ar „profo“ sielai, kaip (sprendžiant iš publikos reakcijos) Pauliaus Širvio poezijos mylėtojui ar žinovui – „cezario grupės“ premjerinis spektaklis „Nutolę toliai“ (beje, jame būta ir judesio, ir brėžinių kaitos).

Parodytuose šiuolaikinio šokio etiuduose – iš esmės studentiškuose nedidelės apimties kūrybiniuose darbuose – šokio leksikos išvydome žymiai daugiau, nei pirmųjų dviejų festivalio vakarų metu kartu sudėjus.

Pradžiai maga pabrėžti, jog visų Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros IV kurso studentų kūrybinių darbų vadovė – minėtos katedros pedagogė, jau žinoma Lietuvoje choreografė, beje, ir šio festivalio koordinatorė Agnija Šeiko-Sarulienė.

„Kaip diena ir naktis“ (kūrėjai-atlikėjai A.Czaplis ir Mantvydas Žilinskas) – vyriškas duetas, stengęsis išryškinti disonanso-rezonanso ypatumus. To paties kurso studentės, Muzikinio teatro baleto trupės solistės Aušros Krasauskaitės etiudas „Paslėpiau tave“ inspiruotas poetės V.Jasukaitytės eilių: „Dabar ieškau tavęs visur / ir negaliu rasti / Negalėsiu ramiai numirti, žinodama / Kad pamečiau tave / Paslėpiau / Ir niekas niekada neberas“. Tas jaudinantis blaškymasis beieškant partnerio realizuotas taikliai. Dariaus Berulio trumputėje, kontrasto principu sudėliotoje bei ironijos doze pagrįstoje kompozicijoje „Konfucijus“ kostiumuotų basų vyrukų grupelė, savitai paskleidusi keletą filosofinių minčių, išėjo (į futbolo ar krepšinio varžybas?) vos suskambus jų mobiliesiems.

Stilinga nuotaikų kaita ir rausvų rožių žiedlapių, o kartu ir rankų žaisme pasižymėjo Choreografijos katedros absolventės Daivos Palubinskaitės sukomponuotas, galbūt ne visai motyvuotas staigiu muzikos pokyčiu solo, pavadintas „Rankos, kvepiančios vėju“, kurį emocionaliai plastiškai interpretavo jausmingoji A.Krasauskaitė.

Geras tramplinas ateičiai

„Rimtame žaidime“ (rež. Petras Lisauskas, chor. L.Baliasnaja) atlikėjos – lanksčios ir šoklios merginos žaidimas pernelyg užsitęsė, tad aiškiai neišvengta pasikartojimų. Teisingai pasirinktas pabaigai P.Lisausko sukurtas etiudas „Ta pati vieta, tuo pačiu metu“, itin imponuojantis tiek kompoziciniu išdėstymu, tiek patraukliu žavingų mergaičių trijulės dūkimu, žaismingai taškantis vandens balose.

Kitas simpatiškas, „šviesus“ kūrinėlis, besiremiantis šiuolaikinio šokio leksika ir betarpišku bendravimu tarpusavyje, kurį sukūrė buvusi „Auros“ šokėja Lina Puodžiukaitė, o pristatė Vytauto Didžiojo universiteto akademinis judesio teatras, buvo numatytas rodyti lauke, tačiau dėl nepalankių oro sąlygų perkeltas į Mažąjį elingą. Erdvės jame šokėjų grupelei, „vadovaujamai“ to paties P.Lisausko, gal kiek pristigo, kita vertus, dar tampriau susinarpliojo (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme) jų santykiai.

Pakylėtai galėjo paveikti, vilties suteikti ar kūrybai įkvėpti „ScreenMoves“ (Danija) pristatyta trumpo metražo šokio kino programa „Danijos šokis ekrane“ – pademonstruoti įvairios šiuolaikinės stilistikos fragmentai.

Ar originaliai paskleistos idėjos, naujos jos ar ne visai, kiek profesionalumo, vertingos medžiagos, prasmės, dermės ar įtaigos matytuose darbuose? – apie tai galima būtų diskutuoti (berods toks buvo organizatorių sumanymas – vakarinės diskusijos, tik neteko girdėti, ar jį pavyko įgyvendinti).

O pozityvą taip pat nesunku „atrasti“ – jei ne „kaifas“ be jokių narkotikų patiems festivalio dalyviams, tampantis savotišku šiuolaikinės kartos gyvenimo būdu, tai tikrai geras tramplinas jauniesiems kūrėjams. Vien šiuo aspektu festivalis reikšmingas kartu su jį apibūdinančiu pavadinimu.

„Amaya“: skrydis virš Honkongo, arba 95 minutės tuštumos

„Amaya“: skrydis virš Honkongo, arba 95 minutės tuštumos

„Amaya“ Lietuvos publikai iš karto pristatoma kaip kultinis filmas. Kaip ir be teisės ginčytis. Vis dėlto pabandysiu.

Aivaras Dočkus

Masalas – garsūs vardai

Juostoje nusifilmavo kultinis Andrius Mamontovas ir kultinė Kaori Mamoi. Režisieriui Mariui Martinsonui iki kultinio statuso teliko nykštukinis žingsnelis. Nujausdamas artėjantį triumfą, režisierius filme įsiamžino kaip aktorius. Tokį pokštą kartais iškrečia garsiausieji kino grandai. Tuomet žurnalistams yra papildoma priežastis pamiklinti plunksną. M.Martinsonas skaito knygą. Primena, kad „Amaya“ bus galima įsigyti ir knygynuose. Pavydėtina vadyba.

Kitas masalas žiūrovams – ankstesnės šio režisieriaus juostos „Nereikalingi žmonės“ apdovanojimai Šanchajaus kino festivalyje. Už režisūrą ir muziką. Ir čia ne šiaip sau koks festivaliūkštis – žiuri komisijos „galva“ tuomet buvo pats vaizdų poetas Wong Kar-Wai, tarp narių – danų režisierius Bille’as August’as, aktorė Joan Chen ir Japonijos kino primadona K.Mamoi. Išvydusi „Nereikalingus žmones“ ji paprašė M.Martinsoną kvietimo į jo būsimos juostos filmavimo aikštelę.

Tiesiai šviesiai prisipažinsiu, kad „Nereikalingi žmonės“ niekuo nesužavėjo. Gal net atvirkščiai. Ir jeigu A.Mamontovo muzika buvo verta dėmesio, tai scenarijaus ir režisieriaus darbo į šedevrų pusę nenutemptų net mūsų galiūnas Žydrūnas Savickas. Bet prizai yra prizai, jie savo blizgančiais ašmenimis nuridena galvas šventvagiams kritikams.

Žudo nuoboduliu

Iki dantų ginkluota kultinėmis asmenybėmis ir nenuginčijamais apdovanojimais „Amaya“ prasideda dinamiško montažo blyksniais ir A.Mamontovo muzikos rifais. Akimis nuvilnija viltis, kad galbūt šį kartą ilgo laukimo nebus. Tačiau greitai užsimezgusi istorija nusėda daugiau nei 20 minučių. Filmas suplėšomas į atskirus gabalus. Atskirus herojus. Atskiras linijas. Tas suplėšymas toks nemokšiškas, kad pradingsta susidomėjimas įvykiais ekrane. Filmas suskilinėja ir jau niekaip nebesuklijuojamas. Įvesiu naują terminą – „nužudymas nuoboduliu“, kuris pavojingas kiekvienai lėtai besiplėtojančiai dramai.

Kultinė K.Mamoi ir pusiau kultinis Hui Siu Hung šlamščia makaronus per centimetrą nuo kameros. M.Martinsonas akivaizdžiai pamėgęs stambius planus. Perkrova. Kadangi dialogai arba apie nieką, arba dirbtinai poetiški, užliūliuoja snaudulys. Tuščiais vaizdais arba žodžiais bandoma parodyti, kad vyksta kažkas neįtikėtinai svarbaus. O po to suabejojama – gal žiūrovai dar nesuprato, kad Amayai liūdna gyventi su vyru, todėl laukia dar viena porcija makaronų.

Geriausia, ką gali pasiūlyti

„Amaya“ atgyja, kai ekrane pasirodo ne visai kultinis Lau Danas. Puikus vaidmuo ir labai originalus personažas. Stebuklingai žaibiškai sugrįžti į filmą, iš kurio buvai iškritęs. L.Dano įkūnytas masažo asas Tao kelia nuoširdžią šypseną. Energingas, daug plepantis, truputėlį sukčius, bet kažkur giliai – geraširdis. Geriausia, ką gali pasiūlyti „Amaya“.

Tiesa, prie sugrįžimo į filmą prisideda ir būsimoji kultinė aktoriukė Monie Tung. Jos Jasmine – gaivališkai energinga mergaičiukė, sugebanti iš transo būsenos prikelti monotoniškąjį A.Mamontovo Polą. Sustingusią kaip vabzdys gintare veiksmo upę sudrumsčia ir epizodinis, bet įsimintinas – nesumeluotai kultinis Dexteris Fletcheris.

Blogiausia, ką esi priverstas žiūrėti, – tušti, nieko nesakantys vaizdai, kuriuos režisierius palieka tariamam apmąstymui. Ilgi lietaus intarpai. Gatvė be žmonių. Melancholija dėl melancholijos. Mes kažką parodysim, o jūs medituokit, galvodami, kas tai galėtų būti. Depresyvaus kino sindromas.

Atskiesta vaizdo klipais

Ne, vis dėlto blogiausia – tie momentai, kai M.Martinsonas atskiedžia filme pasakojamas istorijas mini vaizdo klipais su A.Mamontovu. Štai – paklausykit dainos. Kelios minutės Honkongo panoramos. Įsiklausykit į dainos žodžius. Pasižiūrėkit į baltaplaukį A.Mamontovą. O ką tai duoda siužetui ir herojams?

Kaip ir tie peizažai iš funikulieriaus. Nepaneigsiu – vaizdai išties įspūdingi. Galėtų būti atskiras filmas „Skrydis virš Honkongo“. Šauniausia reklama miestui. Tikrai gražu. Turizmo agentūros ploja rankomis. Tik kuo čia dėta „Amayos“ istorija?

A.Mamontovas ir Kristine Neverauska tuo įspūdinguoju metu dalijasi poetiniais–filosofiniais tekstais, užuot normaliai žmogiškai išsiaiškinę santykius.

Epizodo pabaigai M.Martinsonas vėl mesteli muzikinį intarpą. Šįkart neapsakomai gražų – Monica Blaire atlieka A.Mamontovo „Heal“. Kadangi iš filmo jau vėl esi iškritęs, susinervini, kai daina nutrūksta.

Natūralumas aukščiau meistriškumo?

Ne, blogiausia dar ateityje – kai Polo ir Amayos romantiško pašnekesio apie lietų metu į kadrą įmontuojamos trumpos lietaus atkarpos. Toks įspūdžio „pastiprinimas“ atrodo kaip silikoninis implantas, absoliučiai netinkantis kitokiam epizodo ritmui.

M.Martinsonas dažnai pasiūlo žaidimo taisykles, kurių jis pats nesilaiko. Bet sunkiausia tuštumos naštą išlaikyti žiūrovui, kuris iš paskutiniųjų stengiasi įžvelgti kokią nors reikšmę. O tai tas pats, kas ieškoti juodos katės tamsiame kambaryje, ypač jei jos ten nėra. Klasiška frazė iš klasikinio filmo, puikiausiai tinkanti „Amaya’i“.

A.Mamontovo Polas yra labiau Polo A.Mamontovas. Tas pats mūsų kultinis A.Mamontovas – dainų tekstų kūrėjas, kompozitorius, muzikantas, dainininkas. Charizmatiškas mąstytojas. Atraskite tris skirtumus tarp Andriaus ir Polo? Todėl A.Mamontovas į ekraną neatnešė aktorinės intrigos. Natūralumas aukščiau meistriškumo? Angliškos Andriaus intonacijos nėra natūralios, todėl daug kur girdi paprasčiausią teksto perskaitymą. Be emocijų.

Migdančiai tobula

Kultinė K.Mamoi – akmeninė. Vienoda visą filmą. Toks pradinis sumanymas, nes toks herojės charakteris? Ką gi, tuomet vaidmuo vienodai migdančiai tobulas. Kaip ir pati juosta. „Amaya’i“ trūksta emocijų. Perdėtas filosofavimas jas nužudo. Jokių vidinių judėjimų ir sprogimų. Todėl ir grįžtamoji reakcija – šalta. Kažkaip neskauda dėl personažų išgyvenimų ir niekaip nepavyksta nieko iš kairės krūtinės pusės išspausti.

O pašalinių postringavimų ir tuščių vaizdų tiek daug, jog filmo pabaigoje režisierius prisimena, kad kažką nori pasakyti. Tuomet pasipila tekstai ir įvykiai, kurie bando susumuoti ir pagrįsti viską, ką matėme. „Amaya“ niekaip nenori pasibaigti, todėl prasideda ilgas finalo maratonas. Su telenoveliškais atsisveikinimais. Ir priminimais – kokią jaudinančią istoriją žiūrėjome. Štai kokios gražios būta minties. Štai kaip įdomiai susiklostė likimai. Bet nuoboduliu, poetinėmis gražbylystėmis ir banaliais triukais nukankinto žiūrovo tai nebepaguodžia. Ypač jeigu lūkesčiai kultiniai.

„Frank’Einstainas“: tarp „workshopo“ ir spektaklio

„Frank’Einstainas“: tarp „workshopo“ ir spektaklio

Audronės Žigaitytės opera-fantasmagorija „Frank’Einstainas –
XXI amžius“ vos tik pradėta anonsuoti susilaukė įvairių nuomonių – šalininkai prognozavo pasisekimą, oponentai – fiasko. Akivaizdu, kad kraštutinės nuomonės šiandien, kai opera jau nuskambėjo, tik paaštrėjo, bet gali būti, kad kai kurie buvę oponentai ta proga susivienijo po vienos nuomonės vėliava…

Gitana Gugevičiūtė

Klaipėdietiškas Svynis Todas?

Kultūros istorija gali pateikti aibę pavyzdžių, kai buvo pasiskolintas ir perkurtas gerai žinomas siužetas. Vertintas šis veiksmas irgi įvairiai – štai Mišelis de Montenis, kritikavęs italų komediografus, perdirbančius Terencijaus ar Džovanio Bokačo siužetus, tvirtino, kad autoriai, naudojantys jau esamą sukurtą medžiagą, ieško kažko solidesnio, autoritetingesnio, nei kad yra patys.

Teigti, kad A.Žigaitytė-Nekrošienė „pasinaudojo“ Mari Šeli, ieškodama užuovėjos ar norėdama solidžiau atrodyti, nešautų į galvą – operos autorei titulų netrūksta (kai kurie jų tikrai daro įspūdį ir kelia pagarbą). Nors prieš valią kirba eretiška mintis, kad opera gimė ne tiek iš didelio poreikio pranešti svarbią, niekur negirdėtą, nenuvalkiotą, originalią idėją, kiek iš noro sukurti klaipėdietiškąjį Svynį Todą – drąsų, kiek šokiruojantį, tiesmukai, nepatogiai tam tikromis temomis kalbantį, su siaubo prieskoniu spektaklį, beje, – bent taip atrodo iš šono – paklausų produktą.

Originalios traktuotės nerasta

Pasirinkęs peržaisti žinomą (tiesiog kito autoriaus) kūrinį menininkas visada rizikuoja. Ar pavyks kūrybiškai transformuoti, originaliai, plastiškai interpretuoti tai, kas gali būti laikoma pradžia, ištakomis, kas galbūt formavo stilių, kryptį ir pan.?

Tarkime, Pablo Picaso ciklo pagal Eduardo Manė paveikslą „Pusryčiai ant žolės“ niekaip nepavadinsi paviršutiniška kopija, siauraplaniu įsivaizdavimu, tuščiu kartojimu ar neskoninga interpretacija – P.Picaso darbai liudija ne bejėgišką atramos, temos ieškojimą, o dailininko savarankišką kūrybinę liniją (programą), jo talentą suteikti E.Manė paveikslui „antrinį“ gyvenimą. O Justo Tertelio pjesė „Sudie, Idiotai!, arba Ne rugiuose, bet prie bedugnės“ labiausiai verčia svarstyti apie plagiavimo ir kūrybingo citavimo (interpretavimo) santykį. Kokiu keliu eina A.Žigaitytė?

Tiesą sakant, originalios traktuotės autorė (tiksliau – viena iš libreto autorių. Libreto bendrakūrėjas – Arvydas Nekrošius) nesiūlo – paprasčiausiai pasiskolina pagrindinę M.Šeli pasakojimo matricą: žmogus, sąmoningai ar ne geidžiantis užimti visagalio kūrėjo vietą, bando sutverti gyvybę „iš nieko“. Tik M.Šeli sukurtas jaunas mokslininkas Viktoras nori išspręsti mirties ir gyvybės lygtis, įveikti mirtį, o A.Žigaitytės Profesorius siekia sukurti tobulą žmogų, kurį nori priešpastatyti išsigimstančiai, degraduojančiai žmonijai, inertiškai miniai, kurios jis – mąstantis žmogus – negali pakęsti. Abiem atvejais žmogaus kūrėjo ketinimas prilygti Tvėrėjui (gamtos kūrybai) yra pasmerktas nesėkmei: tai kova tarp gigantiškų norų ir ribotų galimybių; tarp užmojų ir procesų, kurie nepavaldūs paprastai laboratorinei logikai.

Demaskuoja Lietuvos realybę

Akivaizdu, kad opera-fantasmagorija „Frank‘Einstainas – XXI amžius“ siekia demaskuoti (šiaip jau ne kartą demaskuotą) XXI amžiaus Lietuvos realybę, kurios pagrindiniai buožai – lėkštumas, vulgarumas, paviršutiniškas patriotizmas, pragmatizmas, nužmogėjimas, gyvybės nuvertėjimas etc.

Autorė savo operos veikėjus – šiuolaikinės Lietuvos „statistinę masę“ – įkurdino bare prie TV ekrano, transliuojančio krepšinio pergales; prie stalų, ant kurių garuoja kiaulių kojos (galvos) ir putoja alus. Šiuolaikinio statistinio lietuvio simbolis – kiaulė, todėl tad tikriausiai scenoje ir siautėja knyslėti padarai rudais kombinezonais. Toje „visatos subinėje“ glaudžiasi ir darbo netekęs firmos „Mc’Chicken“ vairuotojas (Virginijus Pupšys), ir rožinėse svajose paskendę įsimylėjėliai (Judita Butkytė ir Tomas Pavilionis), ir Profesorius (Andrejus Kalinovas), retkarčiais išlendantis iš laboratorijos pasižvalgyti, „kaip gyvena, valgo, šika“ masės.

Dengtis eksperimentu – patogu

Ši opera – tai savotiškas koliažas, sudurstytas iš įvairių elementų: rečitatyvų, estradą primenančių meilės duetų, technomuzikos rit-mų, vaizdo projekcijų, draminių dialogų, arijų ir pan.

Ekspresyvus, tragikomiškas (gal labiau komiškas), paradoksalus, fantasmagorijos (jai būdingi keisti, iliuziniai liguistos vaizduotės ar optiniais prietaisais sukurti vaizdai) kostiumu aprengtas kūrinys neatrodo itin sklandžiai „sulipęs į visumą“. Jis eklektiškas ir pernelyg atsidavęs fatumui – atsitiktinumui čia ir dabar atrasti geriausią išraišką, intonaciją, santykį (po eksperimento sąvoka patogu slėptis – neretai sėkmingai – tikintis išvengti kūrėjo atsakomybės arba sulaukti netikėtų atradimų). Atrodo, kad siekiama dirbtinai sutrikdyti žiūrovą kuriant dviprasmybes bei blaškant dėmesį alternatyviomis reikšmėmis, kurios tarpusavyje kovoja dėl savotiškos pirmenybės tekste ar scenoje, bet taip ir nepasiekia jos. Girdimi (ir skaitomi) tekstai signalizuoja meninės kalbos pojūčio trūkumą: tekstai neturi vidinio skambesio, ritmo etc. Čia šauniai galėjo talkinti koks poetas, bet netalkino, todėl personažų kalba pasiklydusi tarp slengo ir literatūros, meniniu atžvilgiu – prasta (bet ne vienos įžvalgos ir palyginimo pavydžiu). Kalbos logika ir psichologija ignoruojama, nors kalbai šiame kūrinyje tenka didžiulis krūvis.

Veiksmas veržiasi iliustruoti

Ilgas, teatrališkas operos „prologas“ – tarsi epizodas iš šiuolaikinio šokio spektaklio, demonstruojančio subtilią plastiką, – pažadino viltį pamatyti elegantišką, modernų, išbaigtą reginį. Deja, šis įvadas vėliau niekaip nesusietas su tolimesne veiksmo eiga bei raiška.

Režisierė ir choreografė Marija Simona Šimulynaitė teigė norėjusi „sunaikinti štampus ir tikrą gyvenimą perkelti į sceną arba sceną į gyvenimą“. Tai jai pavyko – pirmasis fantasmagorijos veiksmas kaip reta gyvenimiškas, tiesmukas, kartais – įdomus, dažniau – mėgėjiškas, rėksmingas. Antroji dalis byloja subtilesne teatrine kalba, nors banalių (baltrūbiai įsimylėjėliai žiedlapių rate), statiškų mizanscenų (Profesorius savo laboratorijoje su trimis nebyliais padėjėjais ir trimis kalbančiomis galvomis; Profesoriaus pokalbis su Barmenu bare; Profesoriaus susitikimas su Komisaru ir kt.) apstu. Apskritai scenos nevienalytės, o jų stilistika pati įvairiausia – nuo didingų apreiškimų (pareiškimų) iki primityviai interpretuojamų jausmų. Realizmas, sentimetalizmas, „popsas“ čia gyvuoja lygiomis teisėmis, bet nugali „workshopinis“ stilius. Veiksmas veržiasi „pažodžiui“ iliustruoti libretą.

Artistams teko sunki misija

Muzikinio teatro artistams teko sunki misija: neturėdami (neatradę?) pakankamai erdvės vokalinių galimybių demonstracijai, jie privalėjo iškelti dramos teatro aktorių amuniciją: sceninę kalbą, judesio plastiką, improvizatoriaus talentą.

Bene ryškiausiai (ne tik dėl vilkimos geltonos striukelės) „suskambėjo“ V.Pupšio skiauterėtasis firmos „Mc’Chicken“ vairuotojas, „Broilierio dainelę“ pavertęs savotišku repu (hip hopu?) ir laužyto ritmo muzikinį numerį praturtinęs tokiais pat laužytais, ekspresyviais judesiais. Ryškesnės judesio raiškos pristigo baro šokėja Dalia-Dolly (Loreta Ramelienė), libreto neapdovanota aiškesnėmis siekiamybėmis; trafaretiškais pavidalais scenoje stojo padavėja Marytė (Daiva Dervinytė), Mergina ir Vaikinas. Gaila, kad ir Frank’Einstainas tebuvo toks „pusiau“ – užkoduotas dramai, o visą laiką vienodai tragiškas, šaltas (nors jo vidinis turinys kur kas turtingesnis už bet kurio kito veikėjo. Įskaitant ir Profesorių.). Kaip ir scenovaizdis, apgyvendinantis technologijų guodžiamą vienatvę ir šaltį, kurio po spektaklio nesinori neštis namo.

P.S. Iš specialistų „Durims“ nepavyko gauti šio kūrinio muzikos vertinimų. Jį matę uostamiesčio muzikologai atsisakė apie tai kalbėti, teigdami, jog čia muzikos tiek mažai, kad jiems nesą ką komentuoti.

Bohemiečiai įgyvendina svajones

Bohemiečiai įgyvendina svajones

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Režisierė Dalia Ibelhauptaitė jau du dešimtmečius gyvena Londone ir stato operas garsiausiuose pasaulio teatruose. Bet pastaruosius ketverius metus trečdalį savo brangaus laiko ji praleidžia Lietuvoje, Vilniuje režisuodama ir prodiusuodama pačios inicijuoto bohemiečių sambūrio spektaklius. Režisierė džiaugėsi, kad pagaliau naujausias bohemiečių projektas „XYZ“ pasiekė ir Klaipėdą.

Menas ir verslas – draugai

– Kaip jums pavyko suvienyti meną ir verslą? Teko girdėti, kad tarp bohemiečių esama ir klaipėdiečių?

– Prieš ketverius metus, kai mes su Gintaru Rinkevičiumi Vilniaus kongresų rūmuose kūrėme „Bohemą“, turėjau idėją rasti rėmėjų, kurie padengtų didžiąją dalį pastatymų išlaidų. Tada valstybės prisidėjimas būtų dalinis. Visuomet daugiau tikėjausi iš valstybės, bet jos indėlis visąlaik buvo 10 proc. ir 90 proc. lėšų visada buvo privačios. Tuomet „Bohema“ pritraukė didžiausią Lietuvos verslą. Taip pat ir Klaipėdoje. Ji man visada atrodė gyvos energetikos miestas. Nes Klaipėda visąlaik žiūrėjo į tolį, į jūrą ir, mano nuomone, visuomet turėjo kosmopolitišką, gyvą požiūrį, nes tai yra uostas, skirtingos energijos čia praeina. Tas žmogus, kuris pirmasis čia prie mūsų prisijungė, buvo „Limarko“ prezidentas Vytautas Lygnugaris. Kai pirmąsyk važiavau su juo susitikti, nežinojau, ko tikėtis. Buvo labai didelė baimė: kaip tu gali įtikinti žmogų, kuris yra 300 km nuo Vilniaus, kad jis dalyvautų mūsų veikloje tenai. Bet tai tas atvejis, kai sutinki žmogų ir nieko sakyti nereikia, ir žinai, kad jūs būsite kartu ilgai. Kai mes susitikome su jo komanda, supratau, kad tai yra žmonės, kurie nori būti kultūros, meno vystymosi dalimi, jie nori prisidėti prie ugdymo, augimo, galimybių jauniems sudarymo. Iš tikrųjų bohemiečiai yra jaunų žmonių sambūris. Prieš ketverius metus apie juos niekas nežinojo. Norėjosi jiems suteikti galimybę vaidinti didžiuosius vaidmenis nelaukiant, kol jų eilė ateis ir jiems bus 40 metų.

Taigi tądien iš Klaipėdos išvažiavau gavusi dovanų „Limarko“ skėtį, kurį šiandien tebeturiu, ir su „Limarko“ – kaip didžiuoju mūsų rėmėju. Ir mūsų draugystė tęsiasi ketverius metus, visąlaik Vytautas į mūsų spektaklius atveža savo draugus. Niekada nesilaikau tos nuomonės, kad menas ir pinigai nedraugauja. Man verslas yra draugai, partneriai, nes mes kartu tai darome. Tik ateiname iš skirtingų pusių: jie man suteikia galimybę, mes kartu kuriame, bet jie turi būti tos galimybės dalis.

Ir visąlaik, nuo pat premjerinio „Bohemos“ spektaklio su Vytautu kalbėjome, kad reikia bohemiečiams atvažiuoti į Klaipėdą…

Į sceną – retenybes

– Ir kodėl gi taip ilgai jūs pas mus važiavote?

– Mūsų pastatymai yra nepaprastai dideli. Pirmiausia – žmonių skaičiumi, nes pas mus scenoje yra 60 choristų, 10 solistų, dar tiek pat statistų, 80 muzikantų orkestras; už scenos yra 6 aprengėjai, 6 grimuotojai, 10 apšvietėjų, keli asistentai. Per 200 žmonių kuria spektaklį. Jau nekalbant apie dekoracijų dydį, kostiumų kiekį ir visa kita. Todėl visas tas „pervažiavimas“ yra finansiškai nepakeliamas.

Klaipėdoje iki šio pavasario nebuvo tokios vietos, kur galėtume su savo spektakliais sutilpti. Vienintelis dalykas, ką visuomet turėjome, – labai didelį norą.

– Per tuos metus jūs išaugote, sukaupėte repertuarą… Įdomu, kodėl būtent tuos kūrinius, o ne kitus statėte?

– Per ketverius metus mes labai pasikeitėme. Turime jau penkis spektaklius. Pradėjome nuo G.Puccini’o „Bohemos“, kurią vis dar rodome, gruodį bus jau 40-asis spektaklis. Kai statėme „Bohemą“, ji Vilniuje nebuvo rodyta nuo 1983-iųjų, ir mano misija buvo ne tik kurti spektaklius su jaunimu, bet ir atvesti į sceną seniai statytus arba visai nestatytus kūrinius. Arba tokius, kuriuos žmonės girdėjo, bet nematė. Nes aš galvoju, kad mes daugelio dalykų nežinome, tiesiog žmogui reikia duoti galimybę pamatyti, tada jis gali mėgti ar nemėgti. Bet jis turi išvysti visą spektrą, kad suvoktų, kas jam patinka ir kas ne.

Antrasis spektaklis buvo W.A.Mo-zarto „Užburtoji fleita“. Sudėtingas pasirinkimas, nes tai buvo Mozartas, sunkus kūrinys… Bet mane ištiko šokas, kai sužinojau, kad visos, nekupiūruotos šios operos Vilniuje niekas nebuvo pastatęs. Mums norėjosi ją pastatyti visą. Po ilgų debatų ryžomės. Ir vėlgi per metus mes ją parodėme 23 kartus. Ir pas mus šios operos pažiūrėti ėjo jauni žmonės. Staiga pradėjo ateiti ir tie, kurie galbūt niekada anksčiau negalvojo, kad jiems tai bus įdomu.

Jaunimui duoda šansą

– Išduokite, kur slypi šios traukos paslaptis?

– Man opera yra menų sintezė. Mūsų komandai svarbu viskas. Žinoma – muzika, kurios siela yra dirigentas G.Rinkevičius. Tai aukščiausio lygio profesionalas, jaunatviškas, revoliucingas, galintis ryžtis bet kokiam eksperimentui. Mudu su Gintaru jau 10 metų dirbame kartu, Lietuvoje pastatėme 7 spektaklius. Tokie pat svarbūs ir Juozo Statkevičiaus kostiumai. Tai yra vizualus menas. Tas žmogus, kuris atėjo pasižiūrėti „Užburtosios fleitos“, gal atėjo ne dėl muzikos, bet išeidamas tikrai įvertino ir ją.

Po to mes pastatėme R.Leoncavallo „Pajacus“ ir J.Massenet „Verterį“, kuris buvo Lioros Grodnikaitės ir Edgaro Montvydo svajonė. Edgaras 10 metų svajojo padainuoti Verterį. Mes žinome solistų svajones. Kaip manote, kodėl jie pas mus grįžta? Dabar iš mūsų grupės 8 dainuoja Europos scenoje, dauguma iš jų gyvena Vakaruose, bet sugrįžta pas mus, kai rodome savo spektaklius. Ir jie nori, kad statytume naujus. Manau, todėl, kad leidžiame jiems būti drąsiems, tokiems, kokie kitur jie negali būti. Ir mes turime humoro jausmą. Tik taip galima daryti labai sunkius dalykus. Mes duodame šansą žmonėms įgyvendinti svajones. Mūsų spektakliuose sukūrę vaidmenis, juos dabar jie dainuoja Europos teatruose.

-Tarp operų įsimaišė ir miuziklas. Kodėl tik vienas?

-Tokie miuziklai kaip A.L.Veberio yra ne man. Bet man įdomu sudėtingas miuziklas, kuris yra lygiavertis kitiems rimtiems žanrams. Tai, žinoma, Bernsteinas ir Sondheimas. Pasirinkome S.Sondheimo „Svynį Todą: Demoną kirpėją“, kuris, man atrodo, tada labai atitiko Lietuvos nuotaikas.

Su energija širdyje

– Ką su bohemiečiais statysite dar?

– Labai tikiuosi, kad P.Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“. Premjera turėtų būti pavasarį. Mes turime nuostabius balsus šiai operai. Vėl šuolis – nuo Sondheimo prie Čaikovskio. Bet labai gerai įvairovė, nes tuomet kiekvienas žmogus atranda kažką sau. Dar mūsų svajonėse – G.Puccini’o „Manon Lesco“, kurią ruošiamės pristatyti jau gegužę. Ir rūpi absoliučiai nekomerciniai operos kūriniai, kurie Lietuvos teatruose niekada nebus pastatyti, nes tam nesurinks lėšų. Bet tai yra genialūs kūriniai, kurie visame pasaulyje rodomi, bet mes čia jų negirdėjome ir nematėme. Man labai norisi nors kartą per metus suteikti Lietuvos publikai tokią galimybę. Su bohemiečiais ir G.Rinkevičiaus orkestru ketiname parengti tas operas. Galbūt tai bus teatralizuoti koncertiniai jų atlikimai su nedideliu scenografiniu apipavidalinimu, bet muzika skambės visa, be kupiūrų. Pirmasis kūrinys iš šios serijos pasirodys gegužės pradžioje. Tai bus pas mus išvis neatliekamo L.Janačeko opera „Katia Kabanova“. Taip pat jau laukia eilės A.Bergo „Lulu“ ir S.Prokofjevo „Ugninis angelas“.

– Tai jūsų misija – be pabaigos?

– Kai man žmogus pasakoja buvęs vakarienėje, kurioje visą vakarą prie stalo buvo ginčijamasi, kas geriau – „Bohema“ ar „Urburtoji fleita“, džiaugiuosi, kad mano misija atlikta. Nes svarbu, jog vyksta dialogas. Ir mums svarbu visąlaik keistis. Kad jauni žmonės turėtų kitas galimybes, kitą šansą šiame rimtame mene. Kad jie negalvotų, jog tai yra aptriušęs naftalinas, kažkas nuobodaus ir tinkamo tik pagyvenusiems žmonėms. Kai scenoje ir užkulisiuose yra kita energija, pas mus ateina ir kita publika.

Tą energiją širdyje išlaikyti labai svarbu. Todėl pas mus dirba labai jauni žmonės. Mes matom, kaip jie stiebiasi, kažkur išvažiuoja, pasisemia žinių. Tai puiku. Bet mūsų misija buvo sukurti jiems vietą Lietuvoje. Kur bebūtų, kad jie atvažiuotų čia ir pasidalytų savo talentu, kad juo pasidžiaugtume visi. Ir gerai, kad jie išvažiuoja, nes kitur dar naujų dalykų pasisemia. Bet labai svarbu, kad jie grįžta. Mums pavyko sukurti jiems šeimą, namus. Jie įtvirtina tą struktūrą, kurios Lietuvoje iki šiol nebuvo, ir mes kovojame, kad ją įteisintume. Tai yra privati ir vieša partnerystė. Galvoju, kad yra klaidinga sėdėti ir laukti ranką ištiesus, kol vastybė tau duos pinigų kažkam padaryti. Visąlaik norėjau, svajojau pajungti didįjį Lietuvos verslą būtent menui. Ji dabar jau kaip ir įgyvendinta. Pas mus rėmėjai visi yra svarbūs ir jie yra kartu su bohemiečiais.

Svarbu susitikti čia

– Kaip jums pavyko įtikinti verslo ryklius, kad verta į tai investuoti?

– Jie turi atėję pamatyti rezultatą. Kad žinotų, kam duoda pinigus. Tai yra sponsorystė, absoliuti labdara. Aš visąlaik rėmėjams siunčiu ataskaitas. Jie stebisi, kodėl tai darau. Aiškinu, kad matytumėte, ką veikiame. O jie sako – mes scenoje matome. Pas mus nėra rėmėjų kaitos. Net šiuo sunkmečiu mūsų nepaliko nė vienas mecenatas. Man tai didžiausias komplimentas.

– Vis dėlto „XYZ“ – visai kitas dalykas…

– Taip, ir tai yra ne vieno projekto pavadinimas, o nauja mūsų veiklos linija. Ji net turi atskirus rėmėjus. Tikimės, kad su „XYZ“ vėliava dar bus daug įvairių koncertinių ir teatrinių projektų. Bet principas išliks tas pats – elektronika su bohemiečiais. X – tai bohemiečiai, Y – „Silence“ grupė, o Z – netradicinė erdvė, kurioje mes susitinkame. Nes norime sudominti kuo daugiau publikos, kad ir jauni žmonės pamėgtų operą.

Žinote, teatras prasideda ne nuo pastato, valstybės įsakymų ar dotacijų. Ir rūbinių nereikia, nes paltą gali po kėde laikyti. Vakaruose net „Metropollitan“ operoje paltų niekas nekabina. Teatras prasideda nuo kuriančių žmonių širdžių viename kambary. Jeigu jiems kartu gerai, toji jų energija atves kitus. Ir tada ateis žiūrovų, prisijungs visi.

–Jūs puikiai mokate įtikinti.

– Dėl to, kad aš pati tikiu. Man tai ne darbas dėl pinigų, medalių ar karjeros.

– Jums nereikia pinigų?

– Be abejo, reikia. Bet aš užsidirbu kitur. Lietuvoje praleidžiu gal tik trečdalį savo laiko. Statau spektaklius Londone, Niujorke, taip pat Olandijoje ir Izraelyje neseniai teko dirbti. Bet pastaruosius dvejus metus mano pagrindinė veikla sukoncentruota čia. Lietuvoje įgyvendinau savo seną svajonę – galiu ir režisuoti, ir prodiusuoti savo darbus. Visada norėjau turėti galimybę išbandyti abu savo smegenų pusrutulius. Čia tie du pusrutuliai kartu veikia, ir visai neblogai. Dabar Londone ruošiu pora miuziklinių projektų – irgi industrinėje erdvėje. Po to jie iškeliaus į Brodvėjų ir Vestendą. Man nepaprastai įdomu išbandyti save įvairiuose žanruose, nes tai vienas kitą papildo. Kai dirbu dramos teatre, ten turiu galimybę tarsi piešti pieštuku – vesti labai ploną liniją.

Kai statau operą, tai – lyg aliejiniais dažais tapyčiau didžiulę drobę. O miuziklas – didžiausias monstras, tikras titanikas, sunkiau nei opera. Režisūroje miuziklas laikomas aukščiausia klase. Nes tenai dar įtraukiamas judesys, žymiai didesnė vizualika, dideli ir sudėtingi masteliai, jei iš tikrųjų nori padaryti gerai. Beje, „Svynis Todas: Demonas kirpėjas“ buvo pirmasis mano miuziklas.

– Nebandėte jį parodyti kitur, užsienyje?

– Ne. Nes jis beprotiškai didelis. Kaip ir kiti bohemiečių spektakliai. Nors mus su „Bohema“ kvietė į Niujorką ir turą po Ameriką, taip pat – į Taivaną ir Kiniją. Bet tokios kelionės mums per daug sudėtingos. Ir mes norime bandyti išgyventi čia. Mums nereikia dirbti Vakaruose, nes mes juose ir taip dirbame. Mūsų solistai E.Montvydas, L.Grodnikaitė, L.Pautienius, I.Prudnikovaitė, L.Bendžiūnaitė – visi gyvena ir dirba Vakaruose. Ieva ir Laimonas – Vokietijoje, Liora ir Lauryna – Londone, Edgaras – kone visoje Europoje. Su mumis išaugusi A.Grigorian nuo kitų metų Vokietijos teatruose Berlyne ir Kelne dainuos pagrindinius vaidmenis. Mums visiems svarbu atvažiuoti čia ir įgyvendinti savo svajones. Žinote, kai dirbame tenai, svarbiausia – turime pasirodyti gerai. Tai yra darbas: ateini, parepetuoji, grįžti į viešbutį ir sėdi vienas arba su kolega eini valgyti vakarienės. Čia, kai jie suvažiuoja, būna kaip senų mokyklos draugų susitikimas, tarsi sugrįžimas per Kalėdas į šeimą. Mūsų repeticijos vyksta po 12 valandų per dieną ir niekas nesiskundžia. Po to dar jie per „Skype“ toliau vienas su kitu kalbasi. Toks didžiulis noras būti kartu. Tokioje atmosferoje galima padaryti žymiai daugiau, nes tu nesukaustytas, nebaisu rizikuoti.

Nenupirksi už jokius pinigus

– Turbūt daugelio dalykų dabar turite atsisakyti ten, Vakaruose, kad būtumėte čia?

– O kaipgi kitaip? Negaliu nieko daryti puse kojos. Privalau investuoti 1000 procentų, kad visa ši didelė „mašina“ judėtų ir tobulėtų. Į bohemiečius sudėta nepaprastai daug žmonių energijos, meilės, vilčių – aš negaliu „pasiplauti“ dėl to, kad man kažkur kažkas kažką siūlo. Nes mes jau sukūrėme svajonę, kitokį teatrą, – aš negaliu iššokti iš greitai važiuojančio traukinio.

Yra dar viena labai svarbi priežastis, kodėl šiame gyvenimo etape esu čia. Stačiau ir Londone, ir Niujorke, visur… Bet tenai gali sukurti puikų spektaklį, geriausiu atveju jis bus geriausių spektaklių penketuke. Tada tu gausi kitą užsakymą, spektaklis vėl bus geriausiųjų penketuke… Bet tenai tu niekada nepakeisi žmonių gyvenimo. Nes kai yra 200 spektaklių vienu metu, ir visai kitaip išsivysčiusios kultūros, kai teatras, opera, visas tas menas yra pramoga, tu negali pakeisti šios pasaulio mašinerijos krypties ir tu pats esi jos dalis.

Kai mes pradėjome savo veiklą Lietuvoje, neturėjome nieko, tik didelį norą sudrebinti pasenusį operos pasaulį, nupūsti nuo jo dulkes, atvesti į XXI amžių ir sudominti jaunus žmones. Norėjome padaryti kažką tokio, kas nedaryta, kad tai būtų gyva dabar, šiandien. Po ketverių metų jau žinau, kad nenupirksi už jokius pinigus ir jokie pasaulio teatrai tau neduos tokios galimybės pakeisti jaunų žmonių gyvenimą, duoti jiems viltį. Kai mes pradėjome, tik E.Montvydas jau dainavo užsienyje. Dabar jau turime aštuonis žmones, kuriais galime didžiuotis tenai. Tai yra pasaka tokiai mažai šaliai kaip Lietuva. Mes turime tiek talentų ir jų nevertiname. Ir mano, ir G.Rinkevičiaus, ir J.Statkevičiaus asistentai yra žmonės, kurie po penkerių metų čia bus lyderiai. Jiems visiems dabar yra 20–25 metai. Visi sako, kad mes trenkti, nes pas mus visą „mašiną veža“ šis jaunimas. Nes aš turėjau didelį kompleksą: visąlaik man priekaištavo, kad aš per jauna. Ir kai pradėjau režisuoti 15-os metų, ir kai atvažiavusi į Londoną 24-erių pradėjau statyti spektaklius. Galvojau, sulauksiu 30-ties – tai pasikeis. Kur tau! Vis vaikas, dar jauna… Na, žinote, opera – dideli masteliai… Kai man suėjo 40 metų, nusprendžiau, kad man jau vienodai – lai sako ką nori. Bet tada pagaliau tos kalbos aptilo. Gal ir todėl visąlaik norėjau aplink save suburti jaunus žmones, kad tai, ką mes pasisėmėme, ko išmokome, galėtume perduoti jiems, kad jie turėtų galimybes dabar, kol yra jauni, toliau judėti. Kad jie pakankamai sukauptų patirties, stiprybės, drąsos, jėgos ir kitokio mąstymo. Kad dirbdami ir Vakaruose galvotų esą geriausi. Dabar du trečdaliai iš jų galėtų būti mano vaikai. Pagaliau man nebereikia būti jaunai. Bet žinokite, aš dar neatsilieku. Dirbu su tokia energija, kad net tiems, kuriems dar tik 22-eji, reikia paspausti greičio pedalą, kad suspėtų su manimi, Gintaru ir Juozu. Taigi jaunystė – širdyje. Ko gero, tai reliatyvus dalykas. Į „Svynį Todą“ eina ir 70-metės močiutės.

– Jums svarbu, kad publika jus mylėtų?

– Vieni gali ant manęs šaukti, kiti mylėti, dar daugiau – nemylėti… Galvoju, jei tave visi myli, tuomet jau blogai, – vadinasi, esi vidutinybė. Turi būti pusiausvyra: pusė žmonių turi nekęsti, kita pusė – mylėti, tada tu esi gyvas. Kaip sakau, žmonės už mus balsuoja, kai perka bilietus. 100 spektaklių po 1000 žmonių – štai ir atsakymas. Smagu, kad žmonėms to reikia. Čia ir slypi visas grožis, kad Vilniuje vienoje gatvės pusėje stovi Nacionalinis operos ir baleto teatras, o kitoje – Kongresų rūmai, kur bohemiečiai rodo savo spektaklius, – mes žiūrovams galime pasiūlyti skirtingus dalykus. Iš to laimi visi.

„Vakarų vėjai“: realijos ir prognozės

„Vakarų vėjai“: realijos ir prognozės

Vakarų Lietuvos dailininkų pastarųjų kelerių metų kūryba iki spalio 4-osios išsiskleidė uostamiestyje, trečiojoje apžvalginėje bienalėje „Vakarų vėjai – 2010“.

Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius šiuo metu jungia 104 dailininkus iš visos Vakarų Lietuvos – Klaipėdos, Telšių, Palangos, Priekulės, Gargždų, Nidos, Tauragės, Pėžaičių ir kitų miestų bei miestelių. Parodoje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose dalyvauja 53 dailininkai, eksponuojama per 170 tapybos, grafikos, skulptūros, metalo plastikos, keramikos ir tekstilės darbų. Kaip rašoma kataloge, žanrų, stilistikos įvairove, dalyvių ir kūrinių gausa apžvalginė ekspozicija byloja apie šiandieninės dailės procesus, o dailininkams yra svarbiausia ataskaita visuomenei.

Įspūdžiais apie parodą paprašėme pasidalyti menotyrininkus Kristiną Jokubavičienę, Petrą Šmitą ir menininką Gytį Skudžinską.

Respektabili visuma

– Kaip vertinate tai, ką pamatėte parodoje?

K.Jokubavičienė: Trečioji „Vakarų vėjų“ paroda palieka gerą respektabilios visumos įspūdį. Ji neblogai eksponuota, atstovauja visoms dailės sritims, įvairi žanrais, yra beveik pasveikusi po „senų darbų“ ligos, didelė kūrinių dalis – dar niekur nerodyti. Nėra labai ryškaus atotrūkio tarp stiprių ir silpnesnių darbų, taigi išlaikomas vientisumas. Su keliomis išimtimis tai menininkų, susiformavusių labai panašiu laiku ir perėjusių tuos pačius laikotarpio virsmus, prisistatymas. Nesinori probėkšmiais išskirti ką nors iš parodos dalyvių. Gaila, kad ir šį kartą nebuvo įgyvendinta idėja pakviesti lankytojus rinkti labiausiai patikusį kūrinį. Mano galva, vienas iš apžvalginių ekspozicijų tikslų yra sugrąžinti plačiąją publiką į dailės parodas. Būtent tokio tipo paroda atveria labai platų šviečiamosios veiklos lauką.

P.Šmitas: Pirmas įspūdis – geras. Visi eksponuojami kūriniai yra atlikti profesionaliai, estetiškai skoningi, daugelis jų modernios meninės formos ir turintys išliekamąją vertę. Gal kas kitas šiuos kūrinius vertins kaip tradicinės pakraipos, be kokios nors konkrečios šiuolaikinės meninės koncepcijos ar provokacijos. Gal kitiem paroda padvelks naftalinu. Bet tai priklauso, iš kokio vertinimo kampo į juos žvelgiame ir apskritai, kaip mes meną suvokiame – kaip avantiūristinį „popsinį“ žaidimą, ar kaip rimtą profesionalią kūrybą. Manau, kad pasirinkimo laisvė priklauso nuo vertintojo meno pažinimo, jo vidinės kultūros, o gal ir tam tikrų siekių dailės parodoje ieškoti provokacijos ir populiarumo bet kokia kaina…

Vertinant šią trečiąją Klaipėdos dailininkų ataskaitinę parodą, kurios kuratorius – Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas skulptorius Arūnas Sakalauskas, pats dalyvaujantis parodoje, ir lyginant ją su ankstesnėmis dviem ataskaitomis, manau, galima drąsiai teigti – šioji įvairesnė dailės šakomis, brandesnė kūriniais ir bendras parodos meninis lygis yra visai neprastas. Ne vienas dailininkas savo kūrinyje ieško aktualaus, nūdieną atspindinčio turinio, šiuolaikiškos modernios plastinės formos. Suprantama, daugelis autorių Klaipėdos žiūrovui yra gerai pažįstami, tad ir jų kūrinių braižas atpažįstamas. Manyčiau, tokiose apžvalginėse dailės parodose nereikėtų laukti ypatingų stebuklų ar kažko nematyto, provokuojančio, šokiruojančio. Tokie eksperimentai telieka jaunimui. Ši jungtinė LDS Klaipėdos skyriaus dailininkų kūrinių paroda atspindi kūrybos tradicinį solidumą ir kūrėjo profesinę atsakomybę. Šįkart eksponuojami tapybos, skulptūros, grafikos, keramikos, tekstilės, medžio, juvelyrikos kūriniai bei piešiniai yra įprastos, gerai atpažįstamos struktūros, tačiau idėjine ir plastine prasme jie brandūs ir tęsiantys geriausias profesionaliosios dailės tradicijas. Be to, ne vienas dailininkas save išbando kitose dailės šakose nei įprasta: skulptorius A.Bosas eksponuoja piešinius, grafikas A.V.Burba – tapybą, grafikai R.Klimavičius ir A.Klemencovas eksperimentuoja… Tačiau eksponuojami kūriniai nėra vienodo meninio lygio ir tai būdinga kone kiekvienai kolektyvinei dailės parodai. Priešingu atveju sunku būtų atskirti gerą kūrinį nuo geresnio. Lakoniškai tariant, parodos visuma – solidi, ji įvairi idėjomis, stilistika, žanrais. LDS Klaipėdos skyriaus dailininkų ataskaita yra reikšmingas ir vertas dėmesio kultūrinis renginys uostamiestyje.

G.Skudžinskas: Vėl tenka prisiminti tą ne kartą kartotą terminą „modernizmo triumfas“. Tik patekęs į ekspoziciją pasijutau lyg būčiau įžengęs į XX a. pradžios, geriausiu atveju – vidurio, dailę renkantį ir rodantį muziejų. Tačiau visur teigiama, kad tai pastarųjų metų LDS Klaipėdos skyriaus narių darbų apžvalga. Jau girdžiu oponentų mitingą, kad nereikia betikslio naujumo vaikymosi. Taip, visiškai su tuo sutinku. Problema, kad parodos autoriai sprendžia vizualinio meno iškeliamus klausimus, kurie buvo išspręsti jau tarpukariu. Ir net lyginant anuos modernistus su klaipėdietišku meno atvaizdu, klasikai turėjo daug adekvatesnį ir įvairiapusiškesnį santykį su savojo laikmečio situacija. Dabar „Vakarų vėjų“ parodoje matome tik plastinių ir dekoratyvinių sprendimų paiešką. Tai vizualinį meną paverčia amatininkišku dekoravimu, geriausiu atveju – taikomąja daile. Yra keletas spekuliacijų šiuolaikinio meno tema, bet dažniausiai tai labai paviršutiniški ir spontaniški sprendimai, nė kiek nepadedantys meno vystymuisi, tik gausinantys šiuolaikinio meno oponentų būrį. Paro-doje prisiminiau D.Liškevičiaus kažkada pasakytą frazę: „Dailūs dailininkai daile dailę dailiai dailina“. Ji, ko gero, geriausiai ir apibūdintų esamą situaciją.

Yra ir kitų kūrėjų

– Ar iš ekspozicijos galima spręsti apie Klaipėdos dailės situaciją?

G.Skudžinskas: Labai viliuosi, kad ne.

P.Šmitas: Klaipėdos profesionalioji dailė gyvybinga, gausi žanrų ir stilistikos įvairove. Ji veikli, turinti stiprią kūrybinę potenciją. Nemanyčiau, kad vyresnės kartos dailininkams reikėtų sudėti ginklus ir nuolankiai laukti naujo įkvėpimo ar kokio nors stebuklo šiuolaikinėje dinamiškoje ir dažnai prieštaringoje postmodernistinėje kūrybos sumaištyje. Šiandienos įvairūs provokaciniai avantiūristiniai, dažnai konjunktūriniai vadinamųjų menininkų eksperimentai gal kiek ir skleidžia paniką ne tik kūrėjų aplinkoje, jie ir visuomenę palieka visiškoje izoliacijoje. Manyčiau, kad išliekamąją vertę turinti kūryba privalo būti rodoma visuomenei. Kaip ten ir būtų, kam pagaliau kuria dailininkas savo kūrinius – kolegoms, menotyrininkams, draugams ar visuomenei ir jos estetiškai sampratai ugdyti? Net jei kiti neigiamai vertins šią pajūrio krašto profesionaliąją dailės parodą, tam ir yra požiūrių įvairovė.

K.Jokubavičienė: Kadangi LDS Klaipėdos skyriaus nariai sudaro dominuojančią regiono dailininkų dalį, matyt, galima, kartu nepamirštant, kad mieste yra ir jaunų, neasocijuotų arba priklausančių kitoms organizacijoms kūrėjų, pradedančių kurti ir per daug į kitus nesižvalgančių. Manau, kad tokio tipo parodos objektyviau atspindi tai, kas vyksta realiame gyvenime, juk jose sudėliota tai, kas dabar kuriama. Liberalumas ir teikia joms patrauklumo – niekam nereikia įsitverti lozungų, koncepcijų. Realios aplinkybės lemia ir tai, kad menininkai ne visada gali ar nori kurti specialiai kuriai nors parodai. Gal ir visai suprantamas vyresnės dailininkų kartos atsargus žvilgsnis į parodas, kuriose yra stipri kuratoriaus valia. Besibaigiant antrajai 2008-ųjų „Vakarų vėjų“ parodai buvo surengta diskusija, kurios metu vienas menininkas metė frazę „Aš piešiu ir niekada neklausysiu jūsų; nėra problemos, yra gyvenimas“. Yra dailininkai, nuolat kuriantys, yra dirbantys epizodiškai; yra labiau besikeičiančių formos ir raiškos požiūriu, yra veikiančių susiklosčiusios meninės raiškos ribose ir pokyčiai kartais pasireiškia kaip subtilūs niuansai. Jiems pastebėti taip pat reikia subtilumo ir geros valios.

Kas nuo amžiaus nepriklauso

– Kokios prognozės ir perspektyvos?

G.Skudžinskas: Darausi vis didesnis ir didesnis pesimistas. Kažkada prieš dešimtmetį, kai atvykau į uostamiestį, atrodė, kad čia kažkas bręsta. Bet per tą laiką matau tik regreso požymius… Tuomet buvę jauni ir spontaniški menininkai arba dirba individualiai, arba apskritai nedalyvauja bendruose meno procesuose.

P.Šmitas: Laikas parodys. Tačiau tokio pobūdžio dailės parodas rengti ateityje nereikėtų atsisakyti. Dailės žiūrovas turi matyti ir suvokti įvairiapusį mūsų miesto dailės meninį gyvenimą: ir eksperimentinį, ir profesionalųjį tradicinį. Gyvenimo pilnavertiškumas yra įvairovėje, dėl to jis yra gražus, spalvingas, prasmingas.

K.Jokubavičienė: Prognozės ir perspektyvos yra tokios, kaip ir gyvenimas – nenusakomas ir kiekvieną dieną atnešantis ką nors ar nusinešantis. Kalbant apie LDS Klaipėdos skyrių, dažnai keliama jaunimo stygiaus problema. Tarsi formalus buvimas jaunu, lyg kokia carte blanche, jau iš karto viską išsprendžia. Ne tik amžiuje ir patirtyje, bet ir kūrybiškume, kuris nuo amžiaus nepriklauso, slypi gerų prognozių ir gražių perspektyvų pagrindas. Jei parodoje dalyvauja pusė skyriaus narių, ir šis skaičius, palyginus visas tris parodas, nemažėja, tai irgi geras rodiklis. Reikėtų nerimauti, jei dalyvautų, pvz., penktadalis. Paroda, per atidarymą įvardinta „reliktu, kurio galima pavydėti“, jau turi pagrindus tradicijai. Ateičiai reikėtų galvoti apie parodos rengimo mechanizmo tobulinimą: atranką, jos principus ir kriterijus, kartu svarstyti ir ne LDS narių dalyvavimą parodoje. Net jei paroda ir neatskleidžia absoliučiai visų šiandieninės dailės procesų regione, vieną ryškiausių tendencijų ji atspindi. Reikia tik palinkėti, kad „Vakarų vėjai“ pritrauktų kuo daugiau įvairaus amžiaus žiūrovų, sulauktų vertinimų, nuomonių išsakymų ar susikirtimų – tik taip galima apčiuopti tendencijas ir problemas. Pasak Michael Krüger, galbūt menas yra vienintelė priemonė, galinti mus apsaugoti nuo ekonominių aspektų įsiviešpatavimo mūsų gyvenime.

Klausinėjo Rita Bočiulytė

Naujas „Fotografijos“ numeris

Naujas „Fotografijos“ numeris

Lietuvos fotomenininkų sąjungos nuo 1999 m. du kartus per metus leidžiamas žurnalas „Fotografija“ kartais gimsta ne sostinėje, bet uostamiestyje. Pirmasis šių metų žurnalo numeris buvo rengiamas LFS Klaipėdos skyriuje, tad puslapiuose nemažai čionykščių realijų, parodų pristatymų. Sudarytojai – Kristina Kučinskaitė ir Darius Vaičekauskas, dizaineris – Gytis Skudžinskas. Skaitytojai žurnale ras Kęstučio Šapokos tekstą „Fotografija ir socialinis užsakymas“, Jurijaus Dobriakovo straipsį „Kaip fotografija klastoja mūsų prisiminimus“. Žurnalą už 5 litus galima įsigyti LFS Klaipėdos skyriuje (Tomo g. 7).

Spalį – du festivaliai

Spalio 6–10 dienomis Klaipėdos žvejų rūmai surengs šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis arabeskas – 2010“, kurio programoje – kūrybinės laboratorijos, choreografės iš Latvijos Olgos Zitluhinos du vienaveiksmiai baletai, Agnijos Šeiko spektaklis „Paikos mergaitės maldos“, Dovilės Binkauskaitės „Apkabinsiu tave“, pantomimos teatro „A“ ir Alekso Mažono „Styveno juodųjų langų paveikslėliai“, festivalio dalyvių koncertas. Spalio 22–24 dienomis Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje vyks VII tarptautinis akordeono festivalis „Vivat accordeon“, organizuojamas Roberto Užgalio.

A.Cholina atveš premjerą

Spalio 15-ąją Klaipėdos žvejų rūmuose svečiuosis visą vasarą kurtas, repetuotas naujausias vilnietės choreografės Anželikos Cholinos dviejų dalių šokio spektaklis „Ana Karenina“ L.Tolstojaus romano motyvais. Jo scenografiją sukūrė Marijus Jacovskis, grimo ir kostiumų dailininkas – Juozas Statkevičius. Pagrindinį – Anos Kareninos – vaidmenį spektaklyje sukūrė klaipėdietė uostamiesčio Muzikinio teatro primabalerina Beata Molytė. „Sutikusi ją supratau – tai mano Ana. Beata yra tobulas Anos portreto ir jos jausminio vidaus pasaulio atitikmuo”, – sakė A.Cholina.

Klaipėdiečiai Maskvos bienalėje

Į tarptautinės Maskvos grafinio dizaino bienalės „Auksinė bitė“ dalyvių būrį pateko du gabūs dizaineriai iš Lietuvos uostamiesčio – klaipėdiečiai Romanas Klemencovas ir Gytis Skudžinskas perėjo gana griežtą vertinimo komisijos atranką. Pastarasis grafinio dizaino kategorijoje, kurios tema „Grafinis dizainas + muzika“, pristatė su D.Bielkausku išleistos kompaktinės plokštelės „Conspiracy of Silence“ apipavidalinimą. Maskvos grafinio dizaino bienalė Rusijos sostinėje rengiama nuo 1992-ųjų. Šiemet jos dalyvių parodos vyko rugpjūčio 25 – rugsėjo 3 dienomis, bienalėje prisistatė menininkai iš 60 pasaulio šalių.

Premjerą pristatys Lietuvai

MENO LEIDINYS Nr. 9 (183)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Premjerą pristatys Lietuvai

Klaipėdos dramos teatras pakviestas į du nacionalinės dramaturgijos festivalius.

Premjerinį spektaklį – Jono Vaitkaus režisuotą Gintaro Grajausko dviejų veiksmų tragikomediją „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ Klaipėdos dramos teatras spalio 6-ąją parodys Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre, kur vyks X nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė“.

Spalio 7-ąją „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ bus rodoma Varėnoje, šviesaus atminimo režisierės Dalios Tamulevičiūtės vardu pasivadinusio profesionalių teatrų festivalio programoje. Prieš gastroles išvysti tik kartą vasaros pradžioje parodytą spektaklį turės galimybę ir Klaipėdos žiūrovai – rugsėjo 30-ąją „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ bus rodoma Klaipėdos žvejų rūmuose.

G.Grajausko pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ dar nepasiekusi scenos jau turėjo savo turiningą istoriją. Pjesė rašytojui 2007-aisiais pelnė laurus nacionalinės dramaturgijos konkurse „Versmė“, o 2008-aisiais – „Auksinį scenos kryžių“ už geriausią nacionalinę dramaturgiją, tačiau iki šio pavasario scenoje pastatyta taip ir nebuvo… Kodėl? Priežasčių, matyt, ne viena. Teatrologė Aušra Martišiūtė savo straipsnyje „Dramaturgas, kurio bijojo teatras“ („Metai“, 2009 Nr.1) rašo: „G.Grajausko dramaturgija efektingai pasuko tradicijos – istorinės dramos – atnaujinimo linkme. Tai sukelia nuostabą ir susižavėjimą skaitytojui, tačiau suglumina teatrą, kuris savo kūrybinių priemonių arsenale neranda G.Grajausko pjesei reikalingo teatro kalbos kodo, kuris pjesės tekstą paverstų patraukliu spektakliu. Kūrybiškai parašytas tekstas teatrui reikalauja adekvataus teatro kūrybos atsako. Galbūt čia ir slypi baimės šaltinis?“…

G.Grajauskas – poetas, dramaturgas, eseistas. Lietuvoje išleidęs 11 knygų, 2000-aisiais tapęs iki šiol jauniausiu „Poezijos pavasario“ laureatu. G.Grajausko knygos išleistos ir Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Islandijoje. Pastaraisiais metais G.Grajauskas vis labiau sieja savo gyvenimą su teatru – rašo ir verčia pjeses, dirba Klaipėdos dramos teatro literatūrinės dalies vedėju.

Rašytojas keliauja po festivalius

Klaipėdietis rašytojas Gintaras Grajauskas toliau keliauja po pasaulį ir festivalius.

Rugsėjo 15–25 dienomis Berlyne vyko X tarptautinis literatūros festivalis, kurio pagrindinė tema šiemet – Rytų ir Vidurio Europos literatūra.

Festivalyje Lietuvai atstovavo poetas G.Grajauskas.

Rugsėjo 20-ąją Vokietijos teatre vykusiame vakare „Poetry Night“ skambėjo G.Grajausko, Mimozos Ahmeti (Albanija), Louis-Philippe Dalembert (Haitis/Prancūzija), Ali Podrimjos (Kosovas) eilės.

X tarptautinis Berlyno literatūros festivalis – vienas didžiausių ir autoritetingiausių festivalių Europoje.

Nuo festivalio pradžios jame dalyvavo daugiau nei tūkstantis rašytojų iš viso pasaulio.

Berlyno literatūros festivalį organizuoja „Berliner Festspiele“, bendradarbiaudama ir remiama Berlyno kultūros fondo, Vokietijos užsienio reikalų ministerijos, Pasaulio kultūrų centro, Roberto Boscho fondo, Berlyne esančių užsienio šalių Kultūros institutų ir Kultūros atašatų bei daugelio kitų.

Prieš festivalį G.Grajauskas lankėsi Vilniuje bei Rygoje, kur kartu su muzikuojančių poetų grupe „The Berserkers“ (Islandija, Škotija, Lietuva) pristatė publikai naująją kompaktinę plokštelę „Under the Evening Sky“.

Visą spalį G.Grajauskas viešės ir dirbs Berlyne, kur buvo pakviestas Berlyno literatūros kolokviumo (Literarisches Colloquium Berlin), o lapkričio viduryje kartu su J.Meku ir O.Koršunovu dalyvaus Prancūzijoje vykstančiame literatūros bei teatro festivalyje „Les Boréales“.

Su tapyba – į Kauną ir Šiaulius

Klaipėdietis tapytojas Virginijus Viningas įsijungė į projektą „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“, kuris jo darbų parodą atidarė Kaune, o kito tapytojo iš uostamiesčio – Vido Pinkevičiaus – paveikslai neseniai viešėjo Šiauliuose.

Šiaulių Trakų gatvės galerijos kvietimu rugpjūčio 26 – rugsėjo 25 dienomis V.Pinkevičius ten pristatė savo tapybos parodą „Spalvota tyla“. Tai jau ketvirtoji Šiaulių rajone gimusio, dabar Klaipėdoje gyvenančio ir dirbančio tapytojo paroda Šiauliuose.

Kaune, Ryšių istorijos muziejuje, nuo rugsėjo 17-osios visą mėnesį veikianti V.Viningo paroda tęsia projektą „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“. Šiemet projektas apima 34 renginius šalies dvaruose, pilyse, muziejuose. Jis finišuos gruodį Klaipėdos dailės parodų rūmuose bendra jo dalyvių paroda. Projekto vadovo Olego Darčanovo žodžiais, 2007 m. gimė idėja surengti projektą, kurio įgyvendinimas suteiktų galimybę menininkams pristatyti savo kūrybą, o kultūrinei visuomenei ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir regionuose susipažinti su šiuolaikinio meno tendencijomis. Kartu projektas atkreipia dėmesį į mūsų turtingą istorinės architektūros palikimą bei suteikia daugiau išsamios informacijos apie jį. Trečius metus įgyvendinamas tarptautinis meno projektas „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose” jau pristatė daugiau nei 100 meno renginių. Projektas suteikia galimybę beveik visas savo kūrinių kolekcijas išvysti Kaune, Raudonėje, Anykščiuose, Trakų Vokėje, Kelmėje ir Klaipėdoje. Šiemet balandžio – gruodžio mėnesiais projektas pristatys devynių menininkų iš Latvijos, Kazachstano ir Lietuvos kūrybą.

Rusijos menas – gyvai

Spalio 8-ąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) savo Parodų rūmuose atidarys pirmąją šiuolaikinio Rusijos ir Lietuvos meno projekto „Estetika VS Informacija“ parodą, kuri čia bus eksponuojama iki lapkričio vidurio.

Publikos dėmesiui – 16 Rusijos autorių, aktyvios kūrybos savaitė ir menas gyvai, susitikimai, paskaitos ir meistriškumo pamokos. Šiame projekte menininkai ir kuratoriai taps komanda. Autoriai savaitę kurs meno rezidencijoje ir parodų rūmų ekspozicinėje erdvėje, skaitys paskaitas, – taip supažindindami publiką su savo kūrybos kontekstu, šiuolaikinio Rusijos meno tendencijomis, aktualijomis ir problemomis.

Rusijos parodos kuratorius K.Bochorovas į Lietuvą pakvietė žymius viduriniosios ir sparčiai kylančius jauniausios Rusijos šiuolaikinio meno kartos kūrėjus, kurie reprezentuoja savo šalį prestižiškiausiuose pasaulio meno renginiuose – Venecijos, Stambulo, San Paulo, Maskvos, „Dokumentos“, „Manifestos“ ir kitose meno bienalėse.

„Kalbėdami apie Lietuvos identitetą, kultūros eksportą, Lietuvą neretai įvardijame kaip šalį tarp Rytų ir Vakarų. Neatsitiktinai „Kultūrpolis“ pristato vieno svarbiausių Rytų atstovo – Rusijos meną. Šios kontroversiškos šalies menas yra atviras, ekspresyvus bei novatoriškas, o Vakarų patirtys neištrina rusiškojo identiteto kodų“, – sakė „Kultūrpolio“ direktorius Ignas Kazakevičius.

Anot jo, pirmoji projekto „Estetika VS Informacija“ paroda – tai atsakymas į klausimą, kodėl Vakarų pasauliui įdomus Rusijos menas.

Antrojoje projekto dalyje Maskvoje kitąmet KKKC pristatys Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkus.

„Durų“ inf.

Fotografų vizitas Kaune

Kristina Kučinskaitė

Uostamiesčio fotografai rugsėjo 4-ąją viešėjo Kaune – „Senamiesčio fotografijos naktyje“, kurioje fotografijos buvo eksponuojamos projektoriumi populiariausiose miesto vietose iškabintuose ekranuose.

„Senamiesčio fotografijos naktis“ priklauso didžiausio kasmetinio fotomeno festivalio Baltijos šalyse „Kaunas photo“ renginių ciklui. Kaip sakė festivalio meno vadovas Mindaugas Kavaliauskas, fotografijos naktys vyksta jau septintus metus, „vienas iš naktinių renginių tikslų – socializacija. Juose pasirodo ne tik profesionalai, bet ir fotografijos aistruoliai iš įvairių klubų“.

Šiemečio festivalio tema skamba gana intriguojamai: „Duetai ir dvikovos“. Kauno ir uostamiesčio fotografų darbų peržiūra ekrane Rotušės aikštėje visai simboliškai sutapo su krepšinio varžybomis, kurios buvo transliuojamos šalia stovinčiame ekrane. Tai suteikė tam tikros konkurencinės dvasios. Tačiau, M.Kavaliausko žodžiais, „Duetai ir dvikovos“ nėra skirti priešybių ryškinimui, „visada gyvename tarp bendradarbiavimo ir konkurencijos. Misija – išryškinti tai, kas gimsta tame bipoliškume, kas auga šešėlyje“.

Uostamiesčiui atstovavo tiek sąjungos nariai profesionalūs fotografai, tiek dar tik kylantys fotomeno mėgėjai, kurių vardai nuskambėjo fotografijų projekte „KITI“. Kaune buvo parodytos Remigijaus Treigio, Arūno Šeštoko, Dariaus Vaičekausko, Gyčio Skudžinsko, Roberto Gabrio, Marijaus Bružilos, Evelinos Kerpaitės, Pauliaus Sadausko ir Valdo Ančerio fotografijos.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas D. Vaičekauskas džiaugėsi, kad netradicinis renginys pasirodė įdomus nemažai auditorijai. Jis atkreipė dėmesį į renginio formą – dar neįprastą ir nepropaguojamą uostamiestyje. „Ji patogi, nes fotografijų nereikia spausdinti, eksponuoti ir per gana trumpą laiką jų galima pamatyt nemažai. Bet naujos technologijos gali pakliūti į savo spąstus, jei darbai demonstruojami prastesniu projektoriumi. Buvo autorių, kurių fotografijose taip pranyko subtilesnės spalvos ir atspalviai. Žiūrovai negalėjo įvertinti tikrojo jų grožio“, – mano D.Vaičekauskas.

Vis dėlto uostamiesčio fotomenininkų atstovas džiaugėsi, kad Kauno publikai pavyko pristatyti įdomią ir nemažą klaipėdiečių rinktinę.

7-ojo fotomeno festivalio „Kaunas Photo“ renginiai ir parodos vyksta iki spalio 7-osios. Festivalyje dalyvauja apie 200 autorių iš beveik 40 šalių.