Šalin rankas nuo mūsų pornografijos!

Šalin rankas nuo mūsų pornografijos!

Rimantas Kmita

Atsitiko krizė. Todėl vis santūriau kalbama apie kultūros rėmimą, algų kėlimą kultūros ir mokslo darbuotojams. Reikia veikti racionaliai. Nes kultūra yra neracionalu. Kultūra yra antstatas, be kurio mes galime ir apsieiti, jeigu reikalas spaudžia. O spaudžia. Galima apsieiti ne tik be kultūros rėmimo, gal galima trumpam ar ilgėliau pabūti nekultūringam? O kai atgausim kvapą, imsim ir vėl sukultūringėsim.

Šventi mūsų laikų žodžiai – laisvoji rinka, mokesčių mokėtojai, racionalus lėšų paskirstymas. Valdo nebe elitas, bet mokesčių mokėtojai. Bent jau taip jiems sakoma. Kartais jie tuo tiki. Kai politikai nusprendžia į orą su fejerverkais paleisti milijonus, jie šaukia – mokėtojų pinigai lekia į orą! Kai jie nusprendžia – tiesa, daug rečiau – paremti elitinį meną, mokėtojų mokėtojai sako – mūsų pinigai lekia į orą. Mes tuoj atvažiuosime pas jus su savo buldozeriais!

Gyvename pseudoegalitarizmo laikais, kai valdo masės ir sakoma, kad visi lygūs. Jeigu indų plovėja moka mokesčius, tai ir valdo. Taip jai sako. Eidama į rinkimus ji murma sau po nosimi – va dabar tai aš jums parodysiu! Paskelbus rezultatus laimėję paprastai parodo jai. Naujus mokesčius, sąskaitas ir kitą gyvenimo išmintį.

Bet tie laimėjusieji nėra joks elitas, bent jau neturi tokių požymių. Ir jiems patinka liaudiškas (masinis) menas, liaudiška (popsinė) muzika ir liaudiškas (tas, kur per televizorių) humoras. Jų elitiškumas nebent tame, kad juos dažniau rodo per televizorių, paprastai dėl kito elitiškumo požymio – keistai didėjančiu turtu. Jeigu ne jų, tai jų giminaičių. Tarsi kokie karaliai midai – viskas, prie ko jie prisiliečia, visa jų aplinka, giminės ir artimieji virsta auksu. Saugiomis investicijomis.

Tokiais laikais investuoti į švietimą, skonio lavinimą ir apskritai kultūrą nereikia, nes nebėra jokio idealo, į kurį kultūringas žmogus turėtų orientuotis. Tai idealai taikosi prie realybės, tai yra prie mokesčių mokėtojų, kurie tik prabilus apie kokį nors elitinį meną tuoj ima spardytis kaip maži vaikai, kuriems kas nors nepatinka. Jie drąsiai reikalauja remti tokią kultūrą, kuri jiems priimtina, suprantama, nes pinigai taigi jų.

Galvojant tokia geležine logika reikėtų remti pornografiją ir kičą, nes tai labiausiai patinka mokesčių mokėtojams. Pornografiniai puslapiai, net draudžiami ir persekiojami, išlieka populiariausi. Nes tai patinka mokesčių mokėtojams, jie net pasiryžę už tai mokėti papildomai. Jeigu pakankamai investuotume, šioje srityje galėtume vystyti savo žanrus ir tautinius stilius. Pavyzdžiui, iš gintaro išdėliotos pornoscenos ir pardavinėjamos Klaipėdos teatro aikštėje arba Pilies gatvėje Vilniuje. Arba homoseksualių asmenų buitinės bei meilės scenos. Kaip anksčiau graikai viską keldavo ant vazų, taip mes viską – į gintaro paveikslus. Todėl mokesčių mokėtojų vardu mes šaukiam: „Šalin rankas nuo mūsų pornografijos!“.

Racionalu ir teisinga. O ką gi daro užsienis? Kažkodėl visada visi viską ten žino geriau, ir iš jų reikia mokytis. Geriausiai mokytis iš racionalesnių, o patys racionaliausi esą vokiečiai. Kanclerė Angela Merkel naujametinėje kalboje pranešė: mes turime ne tik ištverti krizę, bet turime sustiprėti, turime investuoti į aukštąsias mokyklas, į gamtos apsaugą. Gal ji galutinai susipyko su protu? Investuoti į universitetus? Gamtos apsaugą? Tegul tik veržiasi jie diržus. Kančia žmogų puošia. Rūpintojėlis yra mūsų provaizdis, o ypač tų visų menininkų. Girdėjom, kad be kančios jie negali kurti. Na ir tegul važiuoja jie iš čia. Išvažiuos, o tada mūsų šalis bus dar labiau limpopo, ir tada dar lengviau bus galima laimėt rinkimus.

Gerai jau gerai, aš nesiginčysiu ir neįrodinėsiu, kad grožis išgelbės pasaulį ar kad investicijos į kultūrą išspręs visas problemas. Fizinė, finansinė jėga bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo pranašesnė, o kadangi mes pasikliaujame tik tuo pirmuoju, trumpuoju žvilgsniu, tai ir mūsų „kultūra“ yra trumpalaikė: vis naujos ir vis greičiau kepamos muzikos žvaigždės, bestselerių autoriai, apžvalgininkai-autoritetai. Kas turi galią arba pinigų, valdo pasaulį. Ką čia bepridursi, nebent nuvalkiotą (ir nebūtinai suprastą) Jėzaus pasakymą: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. Mes puikiausiai apsieiname be antrosios šio pasakymo dalies, nes kas kitas, jeigu ne mes patys, ir esame viešpačiai, apie ką gi daugiau, jeigu ne apie mus, sukasi pasaulis ir saulė. Bent jau tuo mus nuo labo ryto iki labanakt įtikinėja televizija, visi tik išsižioję tenkinam mūsų tariamus poreikius. Nemoralizuosiu, tik atkreipsiu dėmesį į tai, kad toji krizė ir yra tokio mąstymo rezultatas. Visa sistema buvo pastatyta ant vis didėjančio vartojimo, visi tikėjo naujuoju šauniuoju pasauliu, kuris gali tik gerėti, todėl traktorininkas ir indų plovėja nedvejodami ėmė pusės milijono paskolą, pirko namą, mašiną bei velveto kepurę su snapeliu ir saga. Paskui pasirodė, kad pasaulis yra negailestingas, kad jis niekšas! Ką jis sau leidžia! Ėmė ir nebegerėja, net blogėti pradėjo! Va ir bus jums pasakų neskaityti prieš miegą. Ten kuo geriausios ekonomikos pamokos, o apie augantį godumą (atsiprašau, vartojimą) viena pasakaitė baigiasi su ašaromis ir pykčiu prie suskilusios geldos.

Anksčiau buvo griebiamasi už galvų, kai koks menininkas užimdavo aukštas valstybės pareigas, tarkim, tapdavo kultūros ministru. Dabar tauta pasakė „Labanakt, maironiai!“ ir vairą atidavė į karnavalo vedlio rankas. Davė žaidimų, duos ir duonos. O čia staiga jis ėmė kalbėt apie krizę, triukus su diržais ir tai, kad dabar visą duoną jie nuo stalo pasiims, o mums liks tik trupiniai. Gal čia toks naujas žaidimas?

Sušukę „Šalin rankas nuo mūsų karnavalo!“, dabar mokesčių mokėtojai bei rinkėjai gręžioja tas rankas it veltui kentėjęs Jobas: „Už ką, už ką, už ką?! Juk mes buvome tokie pavyzdingi vartotojai, juk net vakariečiai turistai stebėdavosi mūsų prekybos centrų didybe, jau nekalbant apie tai, kaip mes tai sugebėdavome suderinti su mūsų pajamomis! O, Mamona, kodėl mus apleidai?!“

Mamona tyli, bet jo ištikimųjų ratas nemažėja. Pavydėtinas atsidavimas.

Iš archyvo, 2009 m. sausis

R.Kmita: „Nesitikiu katučių“

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

Trys klausimai rašytojui

R.Kmita: „Nesitikiu katučių“

Rimantas Kmita (g. 1977 m. Šiauliuose) – poetas, eseistas ir literatūros kritikas. Klaipėdos universitete studijavo lietuvių filologiją bei literatūrologiją, vėliau čia dėstė šiuolaikinę lietuvių literatūrą. 2006–2008 m. dalyvavo Greifswaldo universiteto doktorantų programoje „Kontaktzone Mare Balticum: Fremdheit und Integration im Ostseeraum“. 2008 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Poezijos modernėjimas totalitarinės tvarkos rėmuose. XX amžiaus 7–9 dešimtmečiai“, kurios pagrindu 2009 m. pasirodė monografija „Ištrūkimas iš fabriko: modernėjanti lietuvių poezija XX amžiaus 7–9 dešimtmečiais“, apdovanota „Poezijos pavasario“ prizu už kultūrinę eseistiką. Dabar R.Kmita yra Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinis stažuotojas, dėsto Vilniaus ir Kauno universitetuose.

Dar studijuodamas uostamiestyje 1999 m. R.Kmita išleido pirmąją eilėraščių knygą „Nekalto prasidėjimo“, už kurią 2000 m. jam buvo paskirta Z.Gėlės premija (geriausias 1999 m. debiutas). 2002 m. išėjo antrasis jo eilėraščių rinkinys „Upės matavimas“. Trečioji – „Švelniai tariant“ – vėlgi poezijos knyga, pasirodžiusi pernai.

R.Kmita buvo poetų sambūrio prie jūros „Placdarmas“ vienas iš organizatorių (2000–2006), internetinio literatūrinio žurnalo „Skaitymai“ koordinatorius (2003-2006), jo straipsniai, recenzijos bei esė spausdinami mokslinėje ir kultūrinėje spaudoje, versti į švedų, vokiečių, anglų kalbas. Pasiteiravome, kaip sekasi buvusiam klaipėdiečiui, dabar – sostinės gyventojui, rašytojui ir literatūros mokslininkui.

– Ką šiuo metu rašote?

– Taisinėju paskaitų konspektus šiuolaikinės lietuvių literatūros ir literatūros sociologijos kursams. Dar turiu parašyti žurnalui „Colloquia“ poleminį straipsnį rubrikai „Nuomonių domino“. Jau spalio vidurys? Vadinasi, maždaug dabar turiu atiduoti recenziją „Metų“ žurnalui apie V.Daujotytės monografiją, skirtą poetui Sigitui Gedai, taip pat įteikti pranešimo, kurį skaitysiu lapkričio pradžioje tarptautinėje konferencijoje Vilniuje, santrauką, peržiūrėti vieno straipsnio vertimo į anglų kalbą korektūrą, paruošti tekstą Lietuvos radijo laidai „Radijo paskaita“.

Tai turiu padaryti per savaitę, kitą savaitę laukia netrumpesnis darbų ir raštų sąrašas. Aš neplanuoju, atrodo, esu suplanuotas savo darbų kalendoriaus. Geriau būtumėt to neklausę. Man pačiam įdomiau, ką rašytojai veikia, kai nerašo, blogiausiu atveju – ką skaito, ar skaito, o dar įdomiau – ar žvejoja, ar tebesportuoja, važinėjasi dviračiais, jodinėja, lanko baseiną, veda vaikus į teatrą.

– Kaip pats vertinate tai, ką rašote ir parašėte, – sau esate griežtas kritikas ar atlaidus?

– Kai niekas kitas nevertina, tenka pačiam sau pažymį rašyti. Jeigu skelbiu eilėraščius, bent tuo metu manau, kad jie gali būti publikuojami. Bet atleidžiu sau net ir už tuos, kurie dabar jau atrodo nebe tokie geri, kaip maniau juos esant. Vadinasi, reikėjo (man pačiam visų pirma), kad jie būtų paskelbti, kad jais būtų atsikratyta arba pažiūrėta iš distancijos. Jei ko sau neatleidžiu, tai silpnumo pasakyti „ne“, kai prašo parašyti recenziją, straipsnį, perskaityti pranešimą ar paskaitą arba atsakyti į anketos klausimus, nors visai nesinori ir mieliau skaitytum, spardytum nukritusius lapus, leistum laiką su draugais arba pro pirštus.

– Ar rūpi, kaip jūsų kūrinius vertina kiti?

– Didžiausias rūpestis būdavo parašyti eilėraštį. Kai dar rašydavau. O kaip vertina, labiau įdomu negu svarbu. Nesitikiu, kad „visi“ žavėtųsi mano tekstais ir palydėtų juos katutėmis. Kad atsiras, kam jie atrodys įdomūs, irgi beveik galiu būti garantuotas, juk net pirmuosius rašinėlius kažkas gyrė. Turbūt nėra tokio rašančiojo, kuris neturėtų jį suprantančių ir palaikančių bičiulių. Tas palaikymas svarbus, jo visiems reikia, bet tai nedaug pasako apie tų tekstų tikrąją vertę, jeigu ją kaip nors pamatuoti apskritai galima. Žinoma, tai nereiškia, kad dėl to yra rašoma. Rašoma todėl, kad rašyti negalima, rašai tam tikrai „tvarkai“, „idealui“, kokia iš tiesų turėtų būti poezija, recenzija ar dar kas. Ir naiviai manai, kad tą „tvarką“ atpažins, jos ilgėsis ir skaitantis. O skaito tave vis tiek kiti, negu tu norėtum, sužinai apie tai atsitiktinai, o dažniausiai ir nesužinai – kas, kaip, kada ir su kuo skaito bei aptarinėja. Vertinimas man daugiau pasako apie vertintoją, negu apie mano kūrinį, ir todėl visuomet yra įdomus antropologiniu bei sociologiniu požiūriu. Būtent todėl nekviečiu kritikų į dvikovas elektroniniu paštu arba „Facebooke“. Tegul tik rašo. Jeigu imtų visi mane girti, reikėtų kažką keisti, nes toks entuziazmas būtų per daug įtartinas.

Klausinėjo Rita Bočiulytė

Aukso lietus

Tadas Žvirinskis


Aukso lietus
Trumpai iš pusdievių atsiradimo istorijos:
Aukso lietumi pasivertęs griausmavaldys
Dzeusas
Įsmuko į gerulės Danajos apartamentus,
Kad jo olimpinė sėkla būtų sušvirkšta
Naivia gražuole apsimetančiai barakudai.
Puikiai žinome (bet pasikartokime),
Kuo visa tai baigėsi –
Gimė Persėjas, kuris
Dekapitavo Medūzą, kuris
Išgelbėjo Andromedą, kuris
Nudaigojo savo senelį Akrisijų.

Trumpai iš naujausiųjų laikų istorijos:
Naktis prie baro. Štai myžu aš dabar
Ant kažkokios benamės kutvėlos,
Išdidžiai atmetęs barzdotą galvą.
Žvilgsnis Dausose suranda
Andromedos žvaigždyną –
Pusė pranašystės įgyvendinta.
Myžu ir mąstau apie savo dievišką aktą,
Bet mintis nutraukia šventvagiškas kreipinys:
„Ei, pydare, ką tu darai?!“

„Ne viskas auksas, kas auksu žiba…“ –
Prisimenu senolių išmintį ir spiriu
Tai netikėlei, išdrįsusiai suabejoti
Mano dievišku pašaukimu.

Buitinis satanizmas


Lai bėga siera iš akių,
Tesikaupia  ausyse ašaros,
Bet mano mintys – tyros!               
Štai aš, sekso tarnaitė,                 
Teesie man pagal tavo dolerį!       
Am, am, am-en.                             

Tavo burna priklauso man, todėl
Nekalbėk pilna burna.
Klausyk ir išgirski:
Mūsų rojus – milžinų karalystėje,
Ten gaminamos adatos, pro kurių
Ausį pralenda kupranugaris.

Kartais tylėjimo auksas iškalbingesnis už maldą.

Lytiškai plintantis eilėraštis


Šiandien parašiau eilėraštį.
Piktai it patėvis nužvelgiau jį nuo pradžios
Iki galo:
Daugtaškių aiškiai per daug!
Nubraukiau, nubraukiau, nubraukiau
Juos kaip utėles nuo tankių šukų.
Gerai, bet trūksta kažko…Nėra pajautos!

Pavaikščiojau po kambarį,
Pagrūmojau fikusui, pažiūrėjau pro langą.
Kieme – belytė žiema:
Balta kaip paklodė sifilitikų palatoj.
Sugrįžau prie eilėraščio,
Kiek pagalvojęs, įliejau tulžies, sėklos ir kraujo.
Nepagailėta fluidų – net išsekau, bet
Vis vien nėra pajautos,
Nu blia, koks aikštingas eilėraštis!

Parūkiau. Pažiūrėjau žinias.
Išprievartauta aštuoniasdešimtmetė senutė.
Tai vis dėl žiemos, dėl kelių užpustytų…
Grįžau prie eilėraščio:
Šekit nūdienos aktualijų
Vietoje balsių a ir o, vietoj jaustukų ai ir oi.
Nubraukiau. Perrašiau. Praturtinau –
Pajautos kaip nėra, taip nėra.

Kas gi čia yra, po velnių?
Kažkoks pribraukytas lapelis
Riebaluotais kraštais, susiglamžęs.
Teksto dėmė primena… falą.
Eureka!
Nunešiu pas Užupio dailininkę –
Gražiai įrėmins, aromatizuos ir prastums,
O jei pasistengsiu parodyti jai kiek pajautos,
Tai gal net gausiu papist.
Ir net ne išsineštinai.

Vilgaudo vakaras


Ant aukštų pastatų tykiai tupi chimeros –
Jų pavargusiuos žvilgsniuos nuskęsta diena.
Nesudrums šios rimties kunigaikštis prigėręs,
Tik pražiodys dausas, o jose – angina.

Purpurinė ryklė po truputį jau čiaupias,
Pasitraukia šešėliuosna aštrūs kampai.
Surimtėja trumpam tarp mažųjų didžiausias,
Prisiminęs banalųjį „Kam visa tai?“

Ant aukštų pastatų tykiai vakaras gulas
Ir rudakis rėksnys gulas gatvėj Pilies.
Kai palies pilnaties sidabrinis jį siūlas,
Tai chimeroms aukštybėse taip sumurmės:
                                        
greit prabėgo diena,
bet vos kruta
šio paliegėlio vakaro
laikas tąsus.


„Čia tūkstantį metų dabar“


Pagrindinėje aikštėje šiandien saulėta:
Žaliai geltonų spalvų žaismė,
Akinamas Arkikatedros baltumas,
Jauni veidai ir senos mašinos,
Šokoladiniais ledais išsiterlioję mažyliai,
Tamsaus gymio balionų pardavėjai,
Ilgakojės blondinės ir depiliuoti gėjai,
Kaskart godžiai nužvelgiantys varpinę.

Artėliau – jaunos mamos ir seni tėtukai –
Nesupaisysi, kurie ar kurios čia laukiasi,
Skardus žvirblių čirškimas
Kaip atsakas „kyrie eleison“,
Perėja
Ir deginanti raudona šviesoforo akis,
Draudžianti man įkelti koją į
Išsvajotą Sereikiškių Eliziejų.

Stoviu čia jau tūkstantį metų,
O visi valtininkai abejingais veidais
Praplaukia Šventaragio upės bruku,
Tik lipdukai ant jų achterių
Atspindi tikrąjį šios upės pavadinimą –

LeTa.
__________
*Vl.Braziūnas

Ave, Mors, victus te salutant!


Jau keliasdešimt metų trunka dangiškasis
nėštumas,
Užsitęsė žmogiškoji lervos stadija:
Būna, ima niežėti mentys, rodos, tuoj-tuoj
sparnai prasikals,
Suplasnosiu galingai ir kilsiu aukštyn –
bet kur tau?
Tai – tik porelė reliktinių jaunatvinių spuogų,
Kurie seniausiai turėjo išnykti…

Būna: suskausta nugara, regis, tuojau nutekės
Vandenys ir imsiu gimdyti nesuteptą dvasią –
Bet kur tau? Dvi šykščios ašaros tenurieda,
Gumulas gerkle tepakyla. Nė kvapo
sakralinio tapsmo.
Sušvinta ne nimbas, o tik ekranas
mobilaus telefono,
Atrydamas svetimą sms:
„Mama, patekau į avariją…“

Taip pat svetimai nuskambėdavo žodžiai:
„Fui, tavo inkštirai smirda lavonu!“,
kada paprašydavau
Savo vienintelės pakrapštyt mano luobą,
Kad greičiau iš vidaus išsilaisvintų angelas.
Žinau, ji teužuodė mirtį, kurią maniau
esant gyvybe.
Ji – ta moteris, kurią paskutinę mylėjau.

Klavišais bėga dienos

Jaunųjų kūrybos konkursas

Klavišais bėga dienos

Rosita Abromavičiūtė

Susidėlioju jas visas priešais save, ant klavišų. Atsargiai spaudžiu vieną po kitos ir užsimerkiu. Užgavus pačią pirmąją, pasigirsta tvirtas ir ilgai skambantis Do. Žinau, kad prisimeni, kada jis pirmąkart suskambėjo.

- – -

Prieblandoje miklūs pirštai elgėsi nedrąsiai, baimindamiesi išduoti ramybės paslaptį. Mylavo viena kitą garbanos, o jų lopšiuose sūpavosi debesys. Lijo. Stovėjai už lango permirkęs ir paslapčia stebėjai mane. Šlapi marškiniai glaudėsi prie kūno kaip nektaras prie bičių kojelių. Tykštantys lašai blausioje šviesoje tapė siluetą – tvirtą, marų ir priklausantį tai akimirkai. Laukei. Basose pėdose kantriai kentei šaltį, kuris rašė atsiprašymo laišką vasaros vardu, ir siauromis ilgesio gatvėmis stumdei akmenukus. Sustojai tik tada, kai pasigirdo Do – jautrus, skaidrus ir prašantis ilgiau pasilikti.

Kitą vakarą vėl pasirodei už to pačio medinio rėmo, netoli žaliuojančio jaunuolyno. Lingavai. Kartu su vėju sudarei natų taką, kuriuo nevaržomai paleidau bėgti Re. Ji klupo, kėlėsi ir ryžtingai veržėsi pirmyn, kad tik spėtų sugauti paskutinius besileidžiančios saulės spindulius. Gaila nespėjo. Tu tebestovėjai paženklintas intarpais iš vasaros į rudenį, o aš kaip smuiko raktas virpėjau, stovėdama pradžioje.

Kitąkart pasirodei iš ryto. Voratinkliai suposi raudonose smilgų viršūnėse ir bandė laikyti skaidrius lašelius. Atsisėdai ant akmens, priešais trobesį, ir tarsi laukei tolesnių nurodymų. Aš grakščiai išriečiau nugarą ir leidau mažais žingsniais tipenti Mi. Meldžiau, kad ji neužgautų smilgų ir voratinklių, kad surinktų pačius gražiausius rasos gabaliukus ir atiduotų tau kaip padėką už nuolankumą.

Ketvirtą kartą atėjai ne tuščiomis. Pilnas akis ir saujas prisisėmęs džiugesio, barstei ant gelstančios žolės, kad ji žaliuotų, bet aš neleidau. Nenorėjau, kad pavogtum pirmuosius rudens potėpius. Į kelią paleidau narsią Fa, kad sugrąžintų džiugesį atgal į tavo kišenes ir akių obuolius. Galėjau žiūrėti tik tada, kai spingsulės akyse žadėjo neužgesti.

Kitą dieną nekantriai laukiau, kol pasirodysi. Plaukuose atradau naujų sūkurių, kurie sukosi į kitą pusę, leisdami suprasti, kad laukia pokyčiai. Mažuoju pirštu lengvai nuspaudžiau Sol. Tikėjausi, kad išgirsi. Rymojau prie laiko išgraužto rėmo ir pirštais skaičiavau kandžių paliktas skylutes užuolaidose. Tačiau nė pro vieną iš jų tavęs neišvydau.

Pabudusi ryte baltais nėrinukais puoštais naktiniais marškiniais nuskubėjau į kambarį, kur stovėjo pianinas. Žvilgtelėjau pro langą. Gelsvoje žolėje tysojo tavo kūnas. Džiaugsmingai spustelėjau La ir pradėjau suktis kambaryje it vilkelis. Pro akis vis plaukė pianinas, langas, pianinas, langas, pianinas, grindys… Atsipeikėjau saulei kaitinant skruostus, o atsistojus ir pažiūrėjus pro langą, pamačiau didelę lapų krūvą, primenančią teptuku prištampuotą drobę. Pasikabinau ją savo atminty ir visą likusią dienos dalį bandžiau sudėlioti spalvas į paletę.

Išaušus naujai dienai, neskubėjau keltis. Lauke skambėjo rudens orkestras, kuriam į taktą vis pritardavo langinių girgždesys. Turėjau paskutinį prašymą tau, paskutinę natą. Pirštų galiukais prisėlinau prie juodai baltos šypsenos ir spustelėjau Si. Nežinojau, ar tu stovi kitapus rasoto stiklo, ar leidi žolei lytėti basas kojas, o vėjui tiesti muzikos taką. Buvau įsitikinusi tik tuo, kad paletės spalvos galutinai surinktos, o drobėje likusi balta vieta greitai užsipildys.

- – -

Tu tik tyliai, ramiai paimk teptuką ir liek:

Do Re Mi Fa Sol La Si…

Prisiminei?

Rytas. Audringas vėjas varsto medines langines, plaikstosi užuolaidų sparnai, o pro plyšį matyti apniukusio dangaus skvernas. Atsikeliu ir nužingsniuoju prie palangės. Užsidegęs cigaretę, apžvelgiu gatvę: vienoje pusėje pienininkas stumia karutį, pilną baltų, tarškančių butelių, o jam už nugaros lekuodamas bidzena šuo. Kitoje pusėje pora mergaičių akmenukais bando raižyti šlapią grindinį ir nervingai timpčioja lūpomis, nesuprasdamos, kodėl nematyti brūkštelėjimų. Cigaretė susmilksta, ir dalis pelenų nukrenta ant palangės. Žioplys! Nupučiu juos ir atsigręžiu į kambarį – pedantiška netvarka. Suskamba telefonas.

– Alio.

– Labas, Martynai! – šūkteli kitame laido gale.

– Labas, – atsakau nesuprasdamas, su kuo kalbu.

– Ar prisimeni seną dėdulę

Petrą?

Minutėlę sudvejoju ir įsivyrauja tyla.

– Martynai, ar girdi?

– Taip, taip, atleiskite, tiesiog užsigalvojau. Žinoma, prisimenu.

– Tai va, sakau, gal susimatyt reikėtų, seniai bekalbėjom.

– Tiesa. Neprisimenu, kada paskutinį kartą ką nors girdėjau apie jus.

– Taigis, taigis. Ruošiuosi medžioklėn, galėčiau tave prigriebti, jei tik norėtum.

– Nors ir nemedžioju, bet susimatyti būtų įdomu.

– Tuomet po valandos būk pasiruošęs!

Net nespėjus man atsakyti, ragelyje pasigirsta tylus pypsėjimas.

Apsirengiu, susikraunu daiktus, nors išties nenutuokiu, ko gali prireikti. Kai jau viskas paruošta ir lieka kelios minutės iki dėdės atvykimo, pasinaudoju proga ir užsidegu dar vieną cigaretę. Dūmai pliūpsniais virsta iš mano burnos, jaučiuosi kiek apsvaigęs. Žvilgteliu pro langą – tuščia, baltomis saulutėmis išmarginta gatvė. Pro šalį rieda aliuminis puodelis, pučiamas stipraus vėjo, ir sūkuriuoja nukritę medžių lapai.

Skersgatvyje pasigirsta mašinos burzgimas. Iš tolėliau atrodo, kad ji skęsta dulkių kamuoliuose, bet kai privažiuoja prie pat namo ir sustoja, išvystu blizgantį moskvičių. Iš jo išlipa išvaizdus tipas, nusiima skrybėlę ir, užvertęs galvą, šūkteli:

– Na, nešk savo užpakalį

apačion!

Krūpteliu. Apačioje stovi Petras. Buvęs alkoholikas dabar virto galantišku vyriškiu. Pagriebiu kuprinę ir nuskubu laiptais žemyn.

– Sveikas, – ištiesia ranką.

- Laba diena, dėde, – spusteliu draugiškai.

Įsėdu į prabangią mašiną ir vis negaliu patikėti, kad dėdė susitvarkė savo gyvenimą kur kas geriau, nei buvo pranašauta.

– Tai pasakok, ką veiki gyvenime?

– Ai, ką čia veiksi. Baigiau karinę tarnybą, o dabar planuoju mokytis ar darbą susirasti.

– Tai geri ketinimai, vaikeli!

– O jūs, kaip matau, pasikeitėte.

– Na, kurgi nepasikeisi. Sako, turėk gerą gaspadinę, tai ir pats gerumo įgausi!

– Tai jau ir vesti spėjote?

– Jau prieš dešimtį metų, vaikeli.

– Na, seniai apie jus nieko negirdėjau. Po tėvo laidotuvių daugiau nė nemačiau.

– Aha. Vaikas dar tada buvai, o dabar pažiūrėk – tikras vyras užaugai!

Įsukame į nuošalesnį keliuką. Aplink driekiasi vien miškai ir kalvos, javų laukymės ir kiti pasėliai. Staiga prieky išdygsta didžiulis dvaras, apjuostas susikibusiais už rankų žmonėmis. Dėdė važiuoja tiesiai į juos ir jau noriu šūktelėti, kad sustotų, kai stovinčiųjų vorelė prasiskiria it vartai.

– Na, kaip mano trobesys? – didžiuodamasis klausia Petras.

Iš nuostabos negalėdamas praverti burnos, linkteliu galva. Mašinai įvažiavus, žmonių vartai užsiveria ir vėl stovi nejudėdami.

– Eime, supažindinsiu tave su Rūta.

– Jūsų žmona?

Dėdė linkteli ir pajudame dvaro link. Einu vis atsigręždamas ir stebiu stovinčiuosius: nėščia moteris nėriniuota suknele ir plonučiu švarkeliu, aukštas vyriškis, žema, apvali moteriškė, maža mergaitė… Visa dvaro teritorija apjuosta gyvų žmonių grandine. Noriu dėdės paklausti, ką jie čia veikia, bet prieš akis išdygsta putli moteriškė ir puola glėbesčiuotis.

– Martynai, mielas Martynai, dėdė man tiek daug apie tave pasakojo, – bučiuodama skruostus, beria ji.

– Labai malonu susipažinti, ponia Rūta.

– Oi, koks tu tvirtas, tikras vyras! – tūpčioja ji aplink.

– Na, Rūtel, tu mums kavos padaryk, o aš tuo tarpu jaunuoliui ūkį aprodysiu.

Moterėlė nuskuba į dvarą, o dėdė uždeda ranką man ant pečių ir ima pasakoti. Rodos, viską girdžiu, bet negaliu suprasti, nes galvoje vienintelė mintis – ką šitie vargšai žmonės čia veikia?

Kai prieiname prie triušių, paklausiu:

– Dėde, o ką visi šitie žmonės čia daro?

Jo laimingą veidą sudrumsčia pasipiktinimas, bet neatsakęs jis prieina prie vieno iš stovinčių ir smarkiai uždrožia per nugarą.

– Aš tau sakiau, kad trypčioti negalima!

Užpultasis susigūžia, pradeda atsiprašinėti ir bučiuoti Petrui rankas. Jo veidu rieda ašaros, o dėdė kažką sumurma jam į ausį ir atsisukęs į mane šypteli.

– Tie bedvasiai visai įžūlūs pasidarė.

Net nežinau, ką jam pasakyti. Visiškai nesuvokiu dėdės šaltakraujiškumo ir poelgio priežasties. Trypčiojimas? Galvoje sukasi tūkstančiai nesuprantamų vaizdų, kurie perauga tarytum į savotišką šizofrenijos jauseną. Ir vėl susimąstau apie jo girtuokliavimą praeityje, apie dabartinę padėtį visuomenėje, apie moralę, dorovę, žmogiškumą. Kur viskas dingo, tik pats Dievas težino.

Einame toliau, apžiūrinėdami jo užgyventą turtą, bet vis noriu išgirsti atsakymą, tad paklausiu dar kartą:

– Dėde Petrai, ką vis dėlto tie žmonės čia veikia?

Jo veidas surimtėja.

– Jie – mano tvora.

– Bet juk tai – gyvi žmonės. Negalima su jais taip elgtis!

Gaunu antausį. Tuomet atsitraukiu nuo jo ir atsistoju tarp visų kitų. Suimu už rankos mažą mergaitę ir vyrą, pasipuošusį raudona berete. Petras atsistoja už nugaros ir, išsitraukęs iš kišenės šukas, pradeda brūžuoti mano plaukus.

– Rūtel, atnešk kavą, gersim lauke. Medžioklė baigėsi.

Iš ciklo „Taro kortos“

Jaunųjų kūrybos konkursas


Iš ciklo „Taro kortos“


Emilija Daknevičiūtė


I. Burtininkas. Sugebėjimas


Melodijomis
plasta snaigių  trikampėliai,
apsunksta,
prigula į lopšį
ir supas šakose.
Nebyliai auga rievės.
Pavasariai
šnarėjimo įlieja.
Ir iš  minčių auginti
danguje ištrykšta
vaivorykštės vitražai.
O atšvaitai sugrįžta
apipilti žemę minkštą.
Kas pagodota –
samanose rašosi.
Neišskaitysi –
stiklainėlyje mažai
vaikystės meno.
Išsenka atsargos.
Sunkiau išgirsti ar įsižiūrėti,
kaip tiksi ciklai –
tarsi penklinėje dera.
Vos nujauti – viršūnėje kažkas –
esi žemai, tiktai pavėsy
nesuvaržyta takto
simfonija beveik išblėsusi.

II. Valdovė. Auginimas


Naktis išpylė žemėn savo gėlą
ir nevaisingoj tamsoje šviesa suspurdo –
pakėlė  galvas pakalnutės vėsios,
mažais varpeliais skambino išpurtusios,
nuskausmino, nubalino – išsklaidė burtus.
Skaidra subėgo žemėn.
Ir syvai aušrą užaugino įsčiose.
O ši pasklido virpančiais taškeliais,
pasaulį  spindesiu suvystė
ir krištolu sustingo
net ydingoje žmogystoje.

III. Deivė. Pažinimas


Dievybės viską  išsiaiškina per palydovą
arba iš kaligrafijos,
o aš stebiu pasaulį saugiai
iš kokono:
išsupa lapai visatos paslaptis,
o šilkverpiai išaudžia pokalbius
kometų.
Dar sužinosiu, apie ką jos ginčijas,
Išgirsiu jas visas – nukritusias
Ir mirusias…
Bet blogiui atspari, nes dar neišsiritusi.
Su juo vienintelis kontaktas –
intuicija.

IX. Atsiskyrėlis. Ieškoma


Išsiskleidė  šviestuvai pienėm –
pavasaris išsiveržė  į laisvę.
Storai apsnigusius jam užkampius atvėriau –
likau viena tarp ledo kaladėlių,
nes po pusnynus nenorėjo saulė žaisti.
Nelaukia nei pavasariai, nei žemė pažadėta –
asfalto plynėj viskas pamažu nublanksta.
Aš klaikiai spindulių ir džiaugsmo alkstu.
Vienintelė  gyvybė – auga mėtų šaltis.

VII. Vežimas. Po pergalės


Pastelinės dulkelės –
žaluma
nedrąsiai sėsta ant šakų
su virpuliu.
Aklos gegutės negalia –
Tik dešimt poterių trumpų
gyvenimą papildė.
Į dangų veržias atskirai
pasiuntiniai iš žemės –
kaštonų iškelti didžiuliai pumpurai –
saugu, kol dar tik veriasi.
Norėčiau taip ir likti,
nors nepasiekus pergalės,
negu nuo jos pavargusi.

VIII. Galia


Miškas. Prieblanda. Neaiškios formos.
Beveik nusekiau klaidinančią  liepsnelę.
Tarp driadžių besiskleidžiančio aksomo
klosčių ir žievės prasmuko dūzgianti kamanė.
Taip viliojo į svečius, į tankumyną.
Rato vidury lyg laužas vis dar šildo lizdas,
vis dar šnekučiuojas medžiai, taip maloniai tyliai,
kad ramybę atrandi į samanas nugrimzdusią.
Žiežirba nedegina, netvilko,
o beveik bučiuoja – trokšti įvaldyti,
kol pati tampi jos dalimi – susmilkusi,
klaidini kitus – šviesus taškelis – bitė.
Nerami esi – negali globoti
Šilumos lyg vaidilutė aukuro.
Taigi sugrįžti, kur grindys motinos iššluotos –
tavo kelias vis naujai išbraukomas.

XXI. Pasaulis. Pabaiga


Traškėjimai – kankorėžiai po kojom
ir šakos lūžta.
Akmuo šalia nupuolęs –
tik pilvelis voro,
o voratinklyje tuščia.

Balti mažūniai, sausabudės ant kamienų –
vaiduoklių trobos.
Be žiburių – lyg miega,
tačiau pumpotaukšliai į dangų meta sporas
debesimis – mane klaidinti ir apdovanoti –
koraluose šakočio
nemirtingumas iškristalizuotas.

Jį kaspinais raudonais
turėjau gluosny prisirišus.
Iš kapsulės ar embriono,
kad kosmoso sujudintų paviršius,
išlaisvinu, ir pajuda žvaigždynai,
ir liejasi, ir persipildau – varva.
O patirtį, kad išsiristų kaip kiaušinis,
nešu įspraust kažkam kitam į delną.

Išvedęs juodas, bet pūkuotas vikšras –
keista grįžti.
Dar girdisi, nuo eglių žemėn tyška –
naujom kelionėm, pranašystėm.
Baigtis su stipinais pasisuka ir dūzgesį
lyg bičių išneštą iš avilių –
pralekiant dviračiams, pasiekus užmiestį,
surasiu dar fragmentais pakeliui.

IV. Valdovas


Tu savinies per drąsiai, nors be imuniteto,
geriau, nei tavo smėlio dėžę kas pavergs,
nusavins tave patį ir neliks tau vietos.
Drąsa nulydi į agresiją – tampi tironas.
Bet nieko – mes savų nepleškinam,
pagerbdami nelankstom urnos iš dėžės kartono,
mes ne tokie malonūs.
Mes tik gentis – priklausom nuo karūnos,
valdžia tik antspauduotas formalumas.
Tačiau aukštumose vienatvė nusibosta
ir net džiugu, kai girdisi:
„Nuženk nuo sosto. Laikas. Jau nukirsdinsim.“

XVI. Bokštas. Griūtis


Saulė vėl stogą kaitina, nuraibuliavus pelkėms.
Mano fasadas plonas, besitęsiantis į viršų –
ant arogantiškos Jupiterio kolonos
tirpstu kaip varveklis,
švariai išnyksiu, o ne sutrinta tarp pirštų.
Ir leidžiantis, peizažui kintant
įžiūrimos salelės vandenynuos –
pažliugę trauklapiai, kur mūsų brista.
Dugne dalelėm gelsvo gintaro
dūlo neatrakintos spynos,
bet sugriuvus karalystė.

Sparnams sutrupėjus į smulkią mozaiką,
Įstrigo musė, kuri trankėsi į stiklą.
Tarsi atbudusi iš sapno vaiko
vėl atpažįstu aplinkoj, kas paprasta, bet tikra.
Dirviniame vijoklyje pritvinko.
O mėlynąją erdvę rezervuosiu prijaukinus,
ateityje nebus ten nei šventovių, nei paminklų,
tik atspindžiai kaip realybės priminimas –
žvaigždėm pro besistiebiančius meldynus.