Atsargūs lietuviško kino apkabinimai

Atsargūs lietuviško kino apkabinimai

Aivaras Dočkus

Lietuviškus filmus visuomet dalinu į tris kategorijas. Pirmoji – tie, kurie be istorijos. Šitų žiūrėti beveik neįmanoma, o jeigu reikia apie juos rašyti – tikra kančia. Antroji – tie, kurių istoriją galima sutalpinti į pusvalandį arba net į ketvirtį valandos. Šitie dar pakenčiami, nors į pabaigą darosi nepatogiai nuobodu. Trečioji – su aiškia, konkrečia istorija. Ši kategorija pas mus rečiausia ir vertingiausia. Čia prasideda kinas, apie kurį įdomu rašyti. Kristijono Vildžiūno filmas „Kai apkabinsiu tave“ priklauso trečiajai kategorijai.

Juostoje – dvi pradžios

Nors po ankstesnio šio režisieriaus darbo „Aš esi tu“ ypatingas lūkesčių peizažas neatsiveria. Tačiau, skirtingai nuo kai kurių kitų mūsų – ne mūsų kino menininkų, K.Vildžiūnas akivaizdžiai progresuoja. Ar tai stipraus užnugario (prodiuseriai Krzysztofas Zanussi’s ir Karlas Baumgartneris bei scenarijaus redaktorius Franzas Rodenkirchenas) įtakos pasekmė? Jeigu taip, kodėl gi – ne? Kontaktai su pasaulinio kino grandais dar niekam nepakenkė. Be to, atsakomybė įpareigoja kurti filmus ne pačiam sau ir draugų grupelei, o platesnei kino rinkai.

Filme – dvi pradžios. Pirmoji – šabloniškai informatyvi: štai kokie neramūs laikai, blogi dėdės įgrūda į mašiną trečią persigandusį dėdulę. Filmo pabaigoje bus deja vu, tik su kitais veikėjais.

Antroji – tikroji istorija prasideda nuo detalių – epochos, atmosferos, personažų. Titruose gali rašyti kokius tik nori veiksmo metus. Jei po to pasirodę vaizdai neįtikins, žiūrovas su tavimi į ekraną nekeliaus. Todėl „Kai apkabinsiu tave“ pirmasis apkabinimas – šokių aikštelėje. Anų laikų muzika, spalvos, mados. Dvi draugės prie staliuko. Bėda, jog čia kūrybinei grupei pritrūksta drąsos kokiems nors drastiškiems sakiniams, įvykiams. Istorija nebūtinai turi prasidėti taip ramiai, ir įžanga nebūtinai turi atlikti įžangos funkciją. Tačiau K.Vildžiūnui tikriausiai pirmaisiais kadrais svarbiau nesugriauti negu staigiai sudėti siužeto pamatus. Klaidingos statybinės medžiagos nulemtų iškilusią Berlyno sieną tarp žiūrovų ir personažų.

Trūksta visai nedaug

Todėl pirmoji scena – tarsi šiaip sau, dėl laikmečio pavaizdavimo. Jokių papildomų impulsų herojams nesuteikia ir įdomumo publikai į akis neįkrato. Bet kadangi „Kai apkabinsiu tave“ turi tvirtą siužeto rėmą, langas neiškrenta ir nesudūžta. Net kuomet panelės Rūta ir Auksė komfortabiliai šnekučiuojasi kiemelyje.

Kuriant augančią įtampą ir dramą, komfortas yra svetimkūnis. Žiūrovas negali jaustis jaukiai kaip kokiame masažo salone.

Geriausias pavyzdys čia yra Quentinas Tarantino. Jo filmuose gražiai susėdę herojai pusvalandį šnekučiuojasi apie orą, o ore tvyro tragedijos dvelksmas. Kažkas artinasi. O to kažko atidėliojimas ir yra tikroji kino jėga.

Elžbieta Latėnaitė ir Jurga Jutaitė neblogai susitvarko su vaidmenimis, tačiau vietomis atrodo, jog prieš mus šiuolaikinės merginos. Iki absoliučios įtaigos trūksta visai nedaug, ir tas milimetras per centimetrą trukdo įtikėti.

Labiausiai nesuprantamas personažas yra Andriaus Bialobžeskio Vladas. Tėvas, iš Tarybų Lietuvos atvykęs į Berlyną susitikti su dukterimi. Nujaučiantis, jog yra tik šnipų žaidimo marionetė. Norintis pamatyti dukrą ir nenorintis jos matyti sovietinių „žiurkių“ automobilyje. Neapsisprendęs. Pasimetęs. A.Bialobžeskis tokį ir vaidina. Tiksliau, vaidina ne gyvą žmogų, o statišką būseną. O tokio ir užjausti kažkaip nepavyksta. Neaišku, kas jis per vienas. Ši mįslė taip ir lieka neįminta, o charakteris nesukurtas. Nežiniukas. O juk jis – antras pagal svarbą personažas. Ir nuo jo vidinių virptelėjimų priklauso žiūrovų pojūčių temperatūra.

Gyvybiškai svarbios scenos

Giedriaus Arbačiausko „slidus“ tipelis Juozas Aleksandravičius kur kas gyvesnis ir įdomesnis. Štai čia tvarkingai paliekama erdvė spėlionėms – kieno jis pusėje?

Bet labiausiai pavykusio herojaus titulas atitenka Petrovui. Aktorius Aleksas Kazanavičius talentingai įkūnijo „kagėbistinį – enkavedistinį“ niekšelį specialiai melagystėms paplonintu liežuviu. Gražbyliavimo meistras kaip smauglys vyniojasi aplink pašnekovo kaklą. Kalbėjimo stilius toks budeliškai minkštas, jog prieš akis iškyla vaizdai, kaip šis žmogėnas ramiu veidu kankina sovietų priešus.

Žinoma vokiečių aktorė Margarita Broich gavo nedaug ekrano laiko. Tos keliolika minučių įrodo jos aukštą lygį. Tačiau didesnis atradimas – jos sūnus Francas. Taip pat vos kelios minutės ekrane, užtat – kiek energijos ir vaikiško nuoširdumo! Tos kelios scenos filmui gyvybiškai svarbios, nes įneša į šią liūdną istoriją nerūpestingo linksmumo.

Apsiriboja įvykių atkūrimu

„Kai apkabinsiu tave“ pasakojimo stilius lietuviškai lėtokas.

Dinamikos trūksta, ją kompensuoja įdomesni aktoriniai darbai ir neišvengiamas siužeto judėjimas į priekį. Šalutinių įvykių nėra, todėl jau filmo viduryje imi laukti, ką pasiūlys atomazga.

O ji patogi įtampos trileriui užsimegzti. Tačiau K.Vildžiūnas apsiriboja tiesiog nuosekliu įvykių atkūrimu.

O juk lemtingoji kelionė į finalinį susitikimą yra itin geras apvalkalas detektyvinei atmosferai supakuoti. Paklius Rūta į spąstus ar ne? Persimes žvilgsniais su tėvu ar ne?

Ši zona nepanaudota. Viskas išsisprendžia per greitai, kad būtume šokiruoti. Sukrėtimo nėra ir kai Rūta uždaroma policijos nuovadoje. Siaubas perduodamas monologo tekstu, bet ne išoriniais ir vidiniais lūžiais.

Dokumentiniai kadrai filmo pabaigoje? Galbūt jie ir neiškrenta iš konteksto, tačiau papildomų potėpių bendram juostos paveikslui nesuteikia.

Nepaisant minėtų trikdžių, „Kai apkabinsiu tave“ yra įvykęs filmas. Įvykęs kaip ir apkabinimas, kuris labiau šiltas nei šaltas. K.Vildžiūnas nuveikė nemažą darbą. Lietuviškas kinas vėl teikia šiokių tokių vilčių.

J.Vosylius: visąlaik jutau, lyg kas vestų

J.Vosylius: visąlaik jutau, lyg kas vestų

Prieš Kalėdas klaipėdietis tapytojas monumentalistas Juozas Vosylius baigė lig šiol didžiausią savo gyvenimo kūrinį – 13 m aukščio ir 6 m pločio altorinę freską Šventosios Švenčiausios Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčioje.

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Nėrė į tą bedugnę

Prieš septynerius metus Šventojoje pastatytos bažnyčios, kurią projektavo Nacionalinės premijos laureatas architektas Ričardas Krištopavičius, statinio forma primena žuvėdrą, kuri dairosi į dangų užvertusi galvą. Bažnyčios viduje šviesu ir erdvu, visur dominuoja trikampės formos.

Prie jų dera dar 2008-aisiais J.Vosyliaus sukurtos Kryžiaus kelio stotys – 14 religinių paveikslų, vaizduojančių Kristaus kančių kelią į Golgotą. Trikampes stacijas įrėmina dar du rombo formos kūriniai, pradedantys ciklą Kristaus kančia Alyvų kalne ir užbaigiantys jį Prisikėlimu.

Dailininko žodžiais, viskas įvyko ne pagal planą. Bet svarbiausia, kad įvyko, ir dar su kaupu. Kai pirmąsyk apsilankęs naujoje Šventosios bažnyčioje jis atkreipė dėmesį į tuščias jos sienas, pirma mintis buvo nutapyti čia freską. Tuomet išeidamas po mišių prie aukų dėžutės paliko savo vizitinę kortelę. Netrukus sulaukė bažnyčios klebono Vidmanto Griciaus skambučio ir pasidalijo su juo savo idėja. Kunigo paskatintas padarė eskizus. „Jam patiko. Bet mes bijojom vyskupo – žinojom jo nuostatą, kad bažnyčiai meno nereikia, užtenka kryžiaus. Tačiau ir jam patiko – mačiau, kaip nušvito akys, kai parodėm projektą“, – prisiminė J.Vosylius.

Anot jo, pirmasis freskos sumanymas buvęs tikras „univermagas“ – visko daugybė – bangų, laivų, žvaigždėtų skliautų… „Žiūriu, kad visa tai kažkaip nelimpa, per marga ir per gausu, – pasakojo dailininkas. – Taip dirbtuvėje besėdint ir besukant galvą, ką ir kaip čia geriau padarius, prieš akis atsivėrė stacijų sprendimas. Taigi teko pradėti nuo jų.“

Tapytojas prisimena ir kaip bažnyčioje atsirado originalus altorius – kapitalus, granitinis, valties / laivo formos – klaipėdiečio skulptoriaus Arūno Sakalausko kūrinys. Klebonas V.Gricius, švęsdamas savo 40-ąjį gimtadienį, prašė nenešti jam jokių dovanų, vietoj to paaukoti kas kiek gali naujam altoriui. „Šis klebonas supranta ir mėgsta meną, suvokia jo reikšmę žmonėms. Ir bažnyčią jis veda maksimaliu keliu, taip, kaip ir reikia, – neria į tą bedugnę, eina, daro, ir yra rezultatas“, – džiaugėsi J.Vosylius.

Liko kelionės atributai

Nutapęs stacijas jis vėl grįžo prie freskos eskizų. Sako dirbęs atmetimo principu, po truputį išgryninęs idėją ir taikęs prie stacijų, visos bažnyčios interjero, vardo ir dvasios. Vien projektą darė kone trejus metus.

„Sunkiai jis ėjosi, – atsiduso tapytojas. – Bet galiausiai viskas išsikristalizavo ir liko pagrindiniai dalykai – kelionės atributai. Kelionės laike, erdvėje, per jūras. Kadangi tai jūrų žvaigždė, norėjau panaudoti laivo motyvą. Jo idėja išsivystė į popierinio laivelio simbolį – gyvenimo trapumo metaforą. Marija čia yra mūsų kelionės dalyvė ir globėja. Jos didelis laivas – irgi popierinis. Ji apsupta mažų popierinių laivelių ir tarsi juda erdvėje ir laike. Jos rankų judesys – globojantis, erdvė tarp delnų primena širdies formą. Didelėje žvaigždėje greta figūros galima įžiūrėti Marijos monogramą. Bet ji nėra dominuojanti, tarsi paslėpta, nekrenta išsyk į akis. Taip ir norėjau. Įsižiūrėkite – dar yra du menami kryžiai – kaip spinduliai. Viršutinis „duoda šviesą“ žvaigždei, o per apatinį tarsi plaukia Marijos laivas. Kai saulė švysteli pro bažnyčios langus, tie spinduliai atgyja. Tuo baigiasi visa logika – ir plastinė, ir idėjinė, ir spalvinė.“

Pasak J.Vosyliaus, visuomet projektas yra tik vizijos ant popieriaus, o darbo metu daug kas keitėsi: „Pats sau netikėtai freskoje atvėriau dar vieną dimensiją – dangaus su žvaigždėmis. Ją pratęsiau kryžiumi centre, apačioje. Žinote, rytais, kai užlipdavau ant stelažo, jau žinodavau, ką ir kaip darysiu. Visąlaik jutau, lyg kas vestų…“

Jis tapė akrilu ant sauso tinko. Dailininkas tikino, kad tokia technika yra patvari, pati tinkamiausia žiemą nešildomoms patalpoms. Spalvas rinkosi atsargiai. Norėjo jų nedaug, beveik monochrominių, subtiliai tonuotų. Dėl interjero stilistikos. „Panašiai ir išėjo. Geltona, oranžinė, samanų žalumo, rusva – nuo šviesiausio iki vidutinio tamsumo tonų. Tik žvaigždė intensyvesnė. Vėlgi norėjau, kad derėtų prie stacijų bažnyčios šonuose. Tokiais atvejais įprastos žydros spalvos nesinorėjo ir neprireikė. Puikiai apsiėjau ir be jos“, – šypsojosi tapytojas.

Nuo Velykų iki Kalėdų

Baigiamasis – tapybinis etapas ant sienos užtruko nuo šiemečių Velykų beveik iki Kalėdų. Dailininkas juokėsi, kad kone aštuonis mėnesius didžiąją savo laiko dalį praleido ant pastolių, kol ištapė 78 kvadratinius metrus. Savo kūrinį jis pavadino „Marija – jūrų žvaigždė (Kelionė)“.

Šventosios bažnyčios klebonas V.Gricius minėjo, kad freska bus pašventinta vasarą, per aštuntąsias Šventosios Švenčiausios Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčios pašventinimo metines. Anot jo, lėšų freskai pavyko sukaupti iš parapijiečių ir į Šventąją atvykstančių poilsiautojų aukų. Dosniai aukojo ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai.

„Ji atsirado gerų žmonių supratimo ir pagalbos dėka, – tvirtino V.Gricius. – Menas šiai vietai suteikia daugiau sakralumo. Tai dar vienas žingsnis tobulybės link. Džiaugiuosi, kad bažnyčia gražėja, sakralėja. Šis kūrinys – didelis indėlis į sakralinio meno lobyną.“

„Mano profesija yra tapyti freskas. Šiais laikais retai tenka tokia atgaiva širdžiai ir dar bažnyčioje – man tai didelė laimė“, – teigė J.Vosylius.

Tai jau ketvirtoji ir pati didžiausia jo freska maldos namuose. Yra jų sukūręs Pagėgių, Sovetsko ir Klaipėdos bažnyčiose. Per 37 kūrybos metus J.Vosylius nutapė per dvi dešimtis freskų viešuosiuose interjeruose.

Pelenė ir geltonojo lagamino paslaptis

Pelenė ir geltonojo lagamino paslaptis

 

Šiais laikais knygų sutiktuvės vyksta įvairiausiose vietose – knygynuose, bibliotekose, kavinėse, mugėse ar teatruose. Štai ir Klaipėdos lėlių teatras pakvietė į knygos pristatymą premjeriniu spektakliu „Stebuklingas Pelenės laikas“.

Gitana Gugevičiūtė

Atgyja knygos puslapiai

Sakyčiau, netradicinį – jame žiūrovas ne tik narplioja detektyvinės istorijos peripetijas, bet ir stebi, kaip atgyja trimatės knygos puslapiuose „užrašytas“ pasakojimas apie darbščią, linksmą, talentingą, muzikalią mergaitę Pelenę, kartu su pamote ir dviem įseserėm gyvenančią dar 1964-aisiais pastatytame penkiaaukštyje.

Klaipėdos lėlių teatro spektaklis „Stebuklingas Pelenės laikas“ – tai Šarlio Pero pasakos parafrazė, interpretacija, pokalbis su literatūros klasika tapusiu kūriniu. Ir ne tik. Tai interpretacijos interpretacija – stimulu teatriniams ieškojimams tapo aktorės, režisierės Nijolės Indriūnaitės poetiška pjesė „Stebuklingas laikas“. Gurkštelėjusi šio šaltinio vandens režisierė Gintarė Radvilavičiūtė drąsiai patraukė šiuolaikiškumo link kurdama „veiksmingą“ scenarijų (tai ne taip jau dažnai pasitaiko), bet palikdama erdvės ir poetiniam žodžiui, metaforai, virsmo stebuklui, kuris įvyksta lengvai atpažįstamoje nūdienoje – čia kiemai plyšta nuo automobilių; spauda vaikosi žvaigždžių (spektaklio Princas – pop / rock drum and bass grupės „Šalpusniai“ lyderis), skandalų ir kriminalų; policija tardo pirmą pasitaikiusį, o santykių atsainumas ir paviršutiniškumas, regisi, yra pasiekęs apogėjų.

Spektaklis – visai šeimai

Pelenės šiame spektaklyje neaplanko stebuklinga fėja, tėtis iš kelionės neparveža trijų stebuklingų riešutėlių, bet asmenybės „transformacija“ vis dėlto įvyksta – autobusų stotelėje mergaitė randa lagaminą, kuriame – jai tinkanti suknelė ir batukai (jais pasipuošusi Pelenė ir sužiba grupės „Šalpusniai“ koncerte).

Šį spektaklį įmanoma laikyti savotiška satyra, kurioje jungiasi poezija, absurdo elementai (naujienas it radijo stotis trimituoja ežys; romantiškoje fantazijoje prasklendžia žvaigždė, berniukas ir… raketa; Pelenė – lyg įkūnydama tūkstančių mergaičių svajones – su savo mylimu Princu filmuojasi naujausiame grupės „Šalpusniai“ videoklipe ir pan.), spontaniškai gimsta kalambūrai ar aforizmai.

Dėl daugelio priežasčių šį spektaklį norisi vadinti ne spektakliu mažiesiems, o spektakliu visai šeimai: vyresnioji auditorijos dalis gali mėgautis tekstu, o mažesniuosius – dar nesukaupusius didelės gyvenimiškos patirties – žiūrovus nuperka dinamiškas ir plastiškas veiksmas, kurį puikiai organizuoja aktorė Renata Kutaitė.

Plataus diapazono kūrėja

Apie R.Kutaitės darbą verta kalbėti „iš naujos pastraipos“.

Verta džiaugtis aktorės talentu sukurti masinio veiksmo įspūdį (labai greitai pamiršti, kad tai monospektaklis), aktoriniu (ne tik lėlininkės) meistriškumu (organika, spontaniškumu, geru humoro jausmu, judesio ir balso technika), gebėjimu persikūnyti, įsikūnyti, akimirksniu pasikeisti; suvaldyti veiksmą ir auditoriją. Ji išvaizdi, subtili ir nenuobodi atskirų spektaklio scenų „jungiamoji grandis“.

Sukūrusi ne vieną gražų vaidmenį Renata ir šįsyk pasirodė kaip plataus diapazono kūrėja, išraiškingai ir išradingai pasakojanti istoriją, pamatytą detektyvės Zofijos – pseudonimu Didžioji Z (palyginimui – NBA lygoje Big Z vadina Žydrūną Ilgauską) – „budria erelio akimi“, išjaustą „karšta liūtės širdimi“, pagardintą „labradoro nuoširdumu“.

Muzikalus ir vizualus

Spektaklis muzikalus (kompozitorė Aušra Vaštakaitė) ir vizualus. Ryški spektaklio stilistika akivaizdžiai kreipia žvilgsnį į lėlių kūrėjos dailininkės Viktorijos Dambrauskaitės įspūdingą knygą.

Dailininkė sukūrė personažus, praturtintus iškalbingomis detalėmis (judančiomis akimis, pėdomis, charakteringais judesiais etc.), ir šiaip objektais, nebūtinai tiesiogiai su veiksmu susijusiais, bet gerokai praturtinančiais vaizdą. Jie padeda įkūnyti stebuklingą atmosferą (daug kartų kylanti ir nusileidžianti saulė bei mėnulis, medžio šakose skraidžiojantis balandis; debesėlis ir žaibas bei kt.), atspindėti (pratęsti) veikėjo nuotaiką, būseną. Dėl šio „stebukliškumo“ iš pirmo žvilgsnio su spektaklio turiniu ir jo stilistine raiška nederantis pavadinimas susilieja į vientisą, išbaigtą kūrinį, kurį pamatyti norisi dar ne kartą.

Tiesa, gali būti, kad šias detales atrado visai ne dailininkė, o režisierė ar aktorė, todėl vertinant spektaklį teisingiau būtų akcentuoti komandos sėkmę. Tai ir darau.

Komentaras

Komentaras

 

Kristina Jokubavičienė

Dailėtyrininkė

Senųjų bažnyčių vidaus dekoro sistema paprastai formavosi šimtmečiais, vis papildoma įvairios stilistikos profesionaliosios bei liaudies dailės kūriniais, o arčiau mūsų laikų – ir kičinėmis masinės produkcijos grožybėmis. Naujoji kulto architektūra kelia lakoniško aiškumo bei paprastumo uždavinį ir statinio formoms, ir jo interjerus užpildantiems bažnytinės dailės kūriniams. Kokių įtakų – Vakarų Europos, Skandinavijos kraštų, ankstyvųjų krikščionių laikų ar vietinės regioninės architektūros – šiuolaikinių bažnyčių formose beieškotume, dailininkams tenkančios kulto pastato vidaus erdvės vis dėlto lieka ribojamos kanonų ir liturgijos reikalavimų, užsakovo nubrėžtos temos bei ikonografijos. Ne mažiau aktualiu išlieka suprantamumo aspektas, tad natūralu, kad dažniau linkstama prie tradicinių, klasikinių sprendimų. Tačiau svarbiausiu svertu šioje subtilioje tikėjimo, bažnytinės misijos atskleidimo srityje lieka dailininko kūrybiškumas. Tikriausiai retuose maldos namuose taip sėkmingai ir nuosekliai klostosi puošybos reikalai kaip Šventosios Švenčiausios Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčioje. Užsakovų skonis ir pasitikėjimas menininkais, kūrėjų profesionalumas ir gebėjimas suteikti tradicijai naujas formas per kelis metus po bažnyčios konsekravimo (2003) suformavo unikalią sakralinės erdvės visumą. Lakoniška ir santūri bažnyčios architektūra paremta simboline trikampio forma. Švenčiausios Trejybės simbolika, trikampis su nuolat mus stebinčia ir saugančia Dievo akimi viduryje, religiniame mene sutinkama labai dažnai. Ši pirminė geometrinė forma, nuolat besikartojanti pastato apybraižose, plane, vidaus erdvės struktūroje, sienų konfigūracijoje, tapo atsparos tašku ir tapytojui J.Vosyliui kuriant Kryžiaus kelio stotis (lot. Via Crucis, liaudiškai vadinamos stacijomis). Tikrai gausioje sakralinio meno objektais J.Vosyliaus kūryboje jos išskirtinės: netradiciniu formatu, minimalistiniu spalviniu sprendimu, kraštutiniu lakonizmu, koncentruota kančios erdve ir simboliniu fragmento įprasminimu. Tik veidai, rankos, kryžiaus dalys, drobulės klostės; tik ruda ir raudona spalvos. Didžiausią įspūdį palieka ypač išraiškingos rankos, jų ritmas, kryptys ir rankų gestų analogijos ar priešstatos kryžiaus sankirtoms, kryptims, medžio tekstūrai. 14 trikampių drobių tarsi apjuosia parterio erdvę; trikampių smailės kreipia žvilgsnį altorinės dalies link, kur jį abipus sustabdo ir/arba pradeda dvi rombo formos kompozicijos – „Kristus Alyvų kalne“ ir „Prisikėlimas“. Tamsaus granito, aptakių didingų formų altorius (skulptoriaus A.Sakalausko kūrinys) sujungia į ratą parterio trikampių ir rombinių kompozicijų su nušvitimais ir patamsėjimais horizontalų judėjimą. Taip pabrėžiamas žemiškosios Kristaus istorijos dalies materialumas. Vaizdų visuma tampa pradžios ir pabaigos metafora, giliaprasme žinia, siunčiama būtent šių laikų žmogui (tai vyksta artimu – akių lygmeniu). Kitas žingsnis ir naujas sprendinys – freska virš altoriaus, atskleidžianti programinę Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės temą. Didžiulė freska lyg gaivalingas šviesos ir oro srautas kyla aukštyn ir kartu leidžiasi žemyn, tapdama stipria simboline jungtimi tarp dangaus ir žemės, Dievo ir žmogaus. Iš šonų aiškiai apibrėžta sienų vertikalėmis freska neturi viršaus ir apačios ribų. Viršuje jos judėjimą pratęsia nušvintančio kryžiaus motyvo įstrižainė, apačioje – to paties motyvo atspindys. Freska sukomponuota iš daugybės persikertančių ir besiklostančių didesnių ir mažesnių plokštumų, kurios kuria begalinės erdvės įspūdį. Trapi Mergelės figūra šiame dinamiškų plokštumų sankirtų ir spinduliuojančios kelrodės žvaigždės su monograma fone traktuojama kaip vizija. Akinančia balta šviesa nušvintantis kampuotas nimbas pabrėžia labiausiai visoje kompozicijoje modeliuotą dalį, liūdesio ir susikaupimo šešėliu pažymėtą Mergelės veidą. O figūra dematerializuojama, pamažu nyksta ją gaubiančio ir amžinybės vėjuose besiplaikstančio apsiausto klostėse, susilieja su šviesėjančių plokštumų pjūviais. Parterio meninių akcentų sąlyginio medžiagiškumo freskoje nebelieka. Matome lengvus lankstinius, popierinius laivelius ir paukščius, kurie pasklidę tik linijomis ir lengvais atspalviais atskirtuose erdvių fragmentuose. Juose atsiranda ir pasakiškais šviesuliais nusėtas nakties dangaus ruožas, ir nekonkretizuoti kopų, galbūt bangų motyvai. Metaforiška freskos erdvė pratęsia interjero skaidymus, sustiprina vientisos geometrinės erdvės pojūtį, o savuoju alegoriškumu teikia daugybę interpretacijos variantų. Pasiekta harmonija tarp idėjos, tapybos, grafiškų linijų ir architektūros. Visuma suvokiama kaip monumentalus lankstinys, kuriame plokštumos ir jų junginiai sukuria skambias ritmines struktūras, o idėja išreiškiama per metaforas ir paraboles, emocionalų ir taip pat giliai prasmingą spalvinį sprendimą. Tai modernus, šiuolaikiškas ir kūrybiškai tradiciją interpretuojantis sprendimas.

Klaipėdos jaunieji pianistai triumfavo Latvijoje

TRUMPAI:

Klaipėdos jaunieji pianistai triumfavo Latvijoje

Gruodžio 4 d. Latvijos mieste Koknese vyko VII tarptautinis P.Čaikovskio jaunųjų pianistų konkursas. Sėkmė lydėjo jame dalyvavusius klaipėdiečius.

J.Karoso muzikos mokyklos moksleivės Anastasijos Miškevič grojimas buvo įvertintas konkurso Didžiuoju prizu ir pirmąja vieta. Šios mokyklos moksleivė Emilija Šukytė laimėjo trečiąją vietą. Jų abiejų mokytoja – Vaiva Purlytė.

Žiuri komisijos pripažinimo sulaukė ir Klaipėdos J.Kačinsko muzikos mokyklos jaunieji pianistai. Tai Klementas Jeremčiukas, laimėjęs trečiąją vietą (mokytoja T.Žagarienė), bei Robertos Balčiūtės ir Salomėjos Galdikaitės ansamblis, vėlgi įvertintas trečiąja vieta (mokytojos J.Brun ir E.Ambrozaitienė). Konkurso diplomas įteiktas ir Anai Voločko (mokytoja V.Šarkuvienė).

Renginio atidarymo koncerte puikiai pasirodė J.Kačinsko muzikos mokyklos jaunoji pianistė Jelizaveta Šeršniova (mokytoja V.Šarkuvienė).

„Puikus ir garbingas Klaipėdos jaunųjų atlikėjų meistriškumo įvertinimas ir pripažinimas“, – neslėpė džiaugsmo ir pasididžiavimo savo mokiniais iš konkurso Latvijoje grįžusi J.Karoso muzikos mokyklos pedagogė V.Purlytė.

„Durų“ inf.

Fotografija apie fotografiją, arba „Erozija“ apie eroziją

Fotografija apie fotografiją, arba „Erozija“ apie eroziją

Lapkričio pabaigoje uostamiestyje startavusi ketvirtoji fotografijos ir paralelinių meno formų bienalė „Erozija“ šįkart konkretizuoja renginio koncepciją, suvokėjo dėmesį nukreipdama į intriguojančią paantraštę „La(o)st Image“ (angl. paskutinis (prarastas) atvaizdas), kuri, anot bienalės kuratoriaus Gyčio Skudžinsko, tampa „nuoroda į dabartinę atvaizdais perprodukuotą vizualinę rinką ir vertybinę bet kokio atvaizdo devalvaciją“.

Danguolė Ruškienė

Vizualinės diskusijos objektas

Menininkai, praėjusiose „Erozijos“ bienalėse dažniau dėmesį koncentravę į fotografijos kaip žanro eroziją (procesą, kurio metu niveliuojasi ir/ar išnyksta ribos tarp skirtingų meno sąvokų/reiškinių), laipsniškai jai pereinant į sąlygiškai giminingas meno formas, šįkart fotografiją pasitelkė kaip pagrindinę medžiagą (ne priemonę) ar kaip centrinį objektą vizualinei diskusijai.

Be abejonės, ir šįkart fotografija liko išeities tašku, inspiruojančiu kūrinio atsiradimą. Tokia bienalės sumanymo korekcija atsirado reaguojant į šiandienines meno pasaulio aktualijas, kur vertinimo kriterijus daugiau ar mažiau koreguoja technologinės naujovės. Tiesa, kontekstas pasirinktas gerokai platesnis, neapsiribojant vien meno lauku, o gvildenant (at)vaizdo devalvacijos problematiką apskritai. Kaip teigė bienalės organizatoriai, technologijų amžius ir jų prieinamumas beveik kiekvienam ne tik veikia (už)fiksuojamo atvaizdo prasmę, bet ir neišvengiamai jį nuvertina. Tokiu atveju fotografija tampa tik dar viena vaizdų nusavinimo/konservavimo/reprodukavimo priemone.

Išsami fotomedijos analizė

Keletas autorinių interpretacijų šia tema jau buvo pateiktos prieš porą metų vykusioje „Erozijos“ bienalėje. Tąkart fotografija kaip realybės fiksavimo priemonė buvo kritikuojama jos pačios formomis (I.Savčenkos „Fotografija“; G.Trimako „Pauzės“) ar pasitelkiant verbalinę raišką (V.Michelkevičiaus ir A.Anglickaitės „Pokalbiai apie istoriją ir fotografiją“).

Tačiau šiais metais tai tapo pagrindiniu tyrimo objektu kiekvieno autoriaus kūrinyje. Bene išsamiausią fotografijos medijos analizę personalinėje parodoje atliko J.Kuršys. Autorius ne tik nutolsta nuo pirminės fotografijos paskirties – užfiksuoti ir reflektuoti konkretaus vaizdo statišką kopiją, bet tikslingai formuoja procesą, į kurį netikėtai įtraukia patį suvokėją. Tokiu būdu ekspozicija tampa dinamiško, kintančio priklausomai nuo suvokėjo veiksmų vyksmo vizualine raiška. Būtent čia taip išplečiama šios medijos sąvoka, kad jai vertinti nebepakanka nusistovėjusių vertinimo kriterijų. „Erozija“, koreguodama estetines kategorijas, stipriai klibina įprastus kūrinio suvokimo standartus.

Dominuoja socialinė tematika

Ne mažiau intriguojantys, tačiau gerokai talpesni subjektyvioms interpretacijoms sprendimai pateikiami ir jungtinėje „Erozijos“ parodoje.Parodos dalyvių dėmesio centre – pastarųjų amžių dominante tapusi socialinė tematika, kuri aprėpia ne tik atskiros šalies ar tautos politines, ekonomines ir kt. aktualijas, bet ir universalizuoja jas iki bendražmogiškų egzistencinių problemų, nesunkiai adaptuotinų kiekvienai tautai ar teritorijai.

Lig šiol „Erozijoje“ dažniausiai eskaluotos nudėvėtų ar naujai pažintų erdvių ir autoriaus sąveikos, sukonstruotos pasitelkiant tiesioginį jų kontaktą, šiųmetėje „Erozijoje“ tampa nebeaktualios. Pirmapradis vizualiosios medžiagos autentiškumas, kaip ir priemonės jai fiksuoti, nėra svarbūs. Kritikuojama ne tik įprasta fotografijos medijos sąvoka, taip pat ir technologijos, kurios padeda ją kurti.

Sumenko savo mastu

Nors sulig kiekviena „Erozija“ laipsniškai tolstama nuo tradicinės fotografijos sampratos, koncepciniu požiūriu ketvirtą kartą uostamiestyje surengta bienalė lyg niekuo ir nepakito.

Nuosekliai sekama ta pačia linija toliau gilinantis į išplėstines fotografijos formas, kaskart aptinkant naujų ir galbūt netikėtų atodangų. Antrosios bienalės metu kuratoriaus G.Skudžinsko išsakyta mintis, kad šiose parodose „susipina informatyvumo, sociokultūrinės situacijos, realybės atspindėjimo, simuliacijos ir paprasčiausio atvaizdo kūrimo technikos evoliucijos problematika“, galėtų reziumuoti ir šių metų renginį.

Tenka apgailestauti tik dėl to, kad ketvirtoji bienalė dar labiau nei praėjusioji, sumenko savo mastu. Smarkiai sumažėjo ne tik dalyvių, bet ir parodų skaičius. Pagreitį ir aktualumą įgijusi „Erozija“ antrosios bienalės metu, kai buvo surengta net 11 parodų, išsidėsčiusių per visus metus, ir pakviesta beveik 100 Lietuvos ir užsienio autorių, šiais metais atrodo gana kukliai.

Kelia abejonių, bet…

Deja, tradicija netapo ir „Erozijos“ bienalės parodų išvežimas į užsienį, taip lietuvių autorius pristatant svetur. Abejonių kelia ir tokie faktai, kaip autoriaus įtraukimas į grupinę parodą su tais pačiais jo darbais, kuriais vos prieš porą mėnesių jis buvo pristatytas personaline paroda beveik greta esančiose erdvėse, bet jau kitais tikslais ir kitomis intencijomis.

Tačiau, nekreipiant dėmesio į šiuos pokyčius, „Erozija“ išlieka dinamiškas, atviras novatoriškoms idėjoms, išgrynintos koncepcijos šiuolaikinio meno renginys. Kol kas toks vienintelis Klaipėdoje.

Belieka tikėtis, kad besileidžianti bienalės parodų ir jose dalyvaujančių menininkų kiekybinė kreivė yra tik dabartinės ekonominės situacijos šalyje padarinys ir jokiu būdu nelems šio renginio ribotumo ateityje.

Kelios pastabos apie „čia ir dabar“

Kelios pastabos apie „čia ir dabar“

Gytis Skudžinskas

„Erozijos“ bienalės parodų kuratorius

Laikas yra labai keistas dalykas. Atrodo, visai neseniai Klaipėdoje pradėta organizuoti fotografijai ir paralelinėms meno formoms skirta bienalė „Erozija“. Bet šiemet tai jau ketvirtasis renginys, bylojantis, kad nuo pirmosios parodos prabėgo šešeri metai.

Daugiau domėjimosi!

Pati fotografija taip pat visuomet gana komplikuotai apibrėžė savo santykį su laiku. Pretenduodama sustabdyti lemiamą ir pačią esmingiausią akimirką, ji siekė papasakoti gana sudėtingas ir ilgas istorijas. Pačios parodos suvokimas ir įsisavinimas iš suvokėjo taip pat reikalauja laiko resursų, bet ir vėl parodos atidarymo dieną teko išgirsti uostamiestyje dėl nežinomų priežasčių gerbiamo menotyrininko (gal tiksliau būtų – dailės kritiko) frazę: „Atėjau, pamačiau, išėjau“. Nežinia, kiek laiko prireiks „Erozijos“ bienalės rengėjams, kad parodos vertinimo kriterijų skalėje būtų eliminuoti tokie svertai kaip „atėjau“ ir „išėjau“ ir atsirastų „mąsčiau“, „analizavau“, „kontekstualizavau“.

Jau pačioje projekto sumanymo pradžioje buvo aiškiai apibrėžta, jog šioje parodoje vengiama amatininkiškumo be jokios idėjinės nuorodos ar savitikslio dailumo. Projekto rengėjams visuomet daug įdomesni buvo čia ir dabar pulsuojantys meno procesai su aiškia nūdienos refleksija. Nežinia, ar toks užsibrėžtas tikslas buvo ir yra laiku uostamiesčio kontekste, nes atrodo, kad dailumas vis dar išlieka vienas svarbiausių svertų laisvu stiliumi gyvenančiame mieste. Tiesa, labai nežymi kultūros aistruolių dalis nesibodi atidarymų metu ar bare prie alaus bokalo klausti ir diskutuoti apie vykstančias parodas ir menininkų pasirinkimo kriterijus. Deja, toji dalis, atrodo, yra tokia pat nedidelė, kaip ir prieš šešerius metus. Vis dėlto tikėdamas, kad užgriuvusi sniego lavina neužklojo paskutinių domėjimosi likučių, apibendrintai pristatysiu pagrindines „Erozijos“ bienalės rengimo ir vystymo gaires.

Žingsnis į priekį

Tenka pripažinti, kad rengdami parodas aiškiai suvokiame savo padėtį kultūros lauke ir, turėdami tokius finansinius bei fizinius resursus, nesitikime į uostamiestį atvežti šiandieninių meno pasaulio lyderių, o panašios ambicijos kitų parodų rengėjų deklaracijose atrodo, švelniai tariant, komiškai.

Tad „Erozija“ dažnai yra intuityvių ir rizikingų pasirinkimų rezultatas, leidžiantis rengėjus automatiškai apkaltinti spekuliatyvumu ir subjektyvumu.

Kita vertus, ankstesnių metų bienalės dalyvis Toumo Rainio po metų buvo apdovanotas pagrindiniu „Europos fotografijos mėnesio“, vykstančio šešiose valstybėse, prizu. Paula Murh ne tik laimėjo „Satori“ premiją, ji buvo pakviesta dirbti šio renginio pagrindine kuratore.

Todėl drąsiai galiu teigti, kad intuityvus pasirinkimas leidžia būti per žingsnį į priekį.

Šiemetė bienalė pažymėta paantrašte „La(o)st Image“ (praratas (paskutinis) atvaizdas) ir orientuota į esamą fotografijos bei apskritai kamera kuriamo meno situaciją, į perprodukuotą atvaizdu rinką, į įsivyraujantį amatininkiškumą fotomeno ar videomeno erdvėje.

Pati problematika tikrai nėra stulbinanti naujovė ar visai neartikuliuotas faktas, todėl rengiant parodą buvo paprasčiau išdėstyti ataskaitos taškus. O Klaipėdos terpėje, kur it grybai po lietaus dygsta nauji fotografijos ekspertai, surengiamos vestuvinei fotografijai skirtos parodos ar net minėtasis menotyrininkas drąsiai eksploatuoja fotopriemones, pasirinkdamas iki neįmanomybės perteklines temas ir vidutinišką technikos valdymą, toks priminimas ir akistata su nūdiena įgauna papildomų argumentų.

Prarasto atvaizdo metafora

Visų pirma reikėtų pastebėti, jog prarasto ar paskutinio atvaizdo metafora nėra tiesioginė nuoroda į atvaizdų naikinimą ar jų vengimą. Tokia nuostata vizualinės kultūros lauke dažniausiai tapatinama su nuostatos, kad menininkas – vienintelio ir unikalaus kūrino autoriaus eliminavimu, su meno kūriniui pasirenkamais antriniais vaizdo šaltiniais, su reprodukavimo, citavimo, konteksto išplėtimo galimybėmis.

Šiandienėje situacijoje, kai atvaizdai uzurpavo visus informacinius kanalus ir žmonija pradeda objektus tapatinti su standartizuotais jų atvaizdais, menininkai dažnai kūrybiniam procesui pasirenka ne tiesioginį santykį su reikiama aplinka, bet jau egzistuojančią jos reprodukciją. Dar M.McLuhan pastebėjo, kad net apie meno kūrinius mes dažniausiai sužinome per kitos medijos perduodamą informaciją ir retai beturime tiesioginį santykį su pirminiu originalu.

Tad nekeista, kad neretas šiandienis menininkas antrinės informacijos naudojimą pasirenka kaip principinį savo kūrybos elementą. Dar daugiau. Tokios strategijos šiuo metu yra ne tik fotografijos ar paralelių meno formų, bet apskritai visos vizualiosios kultūros dominuojantis modelis.

Platesniame kontekste

„Erozijos“ bienalėje tipiškiausias tokios kūrybos pavyzdys būtų Sejmos Prodanovic projektas „Turizmas“, kuriame menininkė, keliaudama po kitas šalis, atsisako aplinkos fiksavimo, o į savo albumą renka turistinių brošiūrų atvaizdus. Taip menininkė niveliuoja savo personalinę patirtį bei aktualizuoja fotografijos – kaip informacijos nešėjos – paskirtį.

Kitas autorius Giuzepe Di Bella spaudoje reprodukuotų vaizdų panaudojimą savai kūrybai išplečia platesniame kontekste. Autorius Abu Graibo kalėjimo vaizdus, publikuotus žiniasklaidoje, paverčia pašto ženklais ir kartu su tipiniais Didžiosios Britanijos bei JAV atvirukais siunčia į įvairias pasaulio šalis. Šiuo atveju pagrindinis kūrinio motyvas dar papildomas politiniais bei informacijos perdavimo aspektais.

Kita svarbi, o kartu ir bene iliustratyviausia šios bienalės temą atspindinti strategija atsisako paties atvaizdo ir jį bando papasakoti tekstu. Suomė Milja Laurila nedemonstruoja vaizdų, kuriuos fiksavo jos mama, bet žiūrovui pateikia pasakojimus, kuriuos išgirdo kartu su mama vartydama fotografijų albumus. Autorė jau neprisimena situacijų, kuriomis buvo sukurtos fotografijos, ir tik iš mamos pasakojimo atkuria jas, todėl ir žiūrovui pateikia tik tekstines nuorodas, leisdama kiekvienam personaliai sukurti atvaizdą iš savo patirties.

Skleidžiasi paradoksai

Jurgis Paškevičius elgiasi kiek kitaip. Žiūrovai salėje neaptinka jokio kūrinio, tik nuorodą, kad autoriaus raštelis paliktas bilietų kasoje. Taip jis sureikšmina institucijos darbuotoją bei replikuoja tradiciniam fotosalonų veiksmui. Nemačiusiems šio menininko projekto išduosiu, kad raštelyje paliktas užrašas „Sky, sun, sea“, o tai dar viena nuoroda į fotografijos meno dogmas bei peizažinę tradiciją, kuri visai prarado savo aktualumą.

Vienas iš įdomiausių ir savičiausių šios „Erozijos“ projektų – Agatos Merzecovos darbų serija „Viskas, kas atrodo amžina, ištirpsta ore“. Autorė, pasitelkusi šešto ir septinto dešimtmečių mokslinių tyrimų medžiagą, permąsto tiek fotografijos istoriją, tiek sociopolitinių realijų trapumą. Visų pirma čia akivaizdi pačios fotomedijos studija. Mokslininkai, naudoję fotopriemones tiksliems topografiniams planams sukurti, realybę sugebėjo transformuoti iki simbolinių geometrinių struktūrų, o menininkė po kelių dešimtmečių šią medžiagą vėl grąžina į grynosios fotografijos lauką. Ir sąmoningai palikdama mokslo tikslams naudotos medžiagos „įforminimą“, dar nurodo į specifinę fotografinę techniką. Paralele menininkės darbuose skleidžiasi ir realybės suvokimo, ir traktavimo paradoksai, galime pastebėti, kaip mokslas ir keliapakopis fotografinis veiksmas priverčia visai kitaip traktuoti įgytas žinias.

Dar galima būtų atskirai nagrinėti likusiųjų parodos dalyvių darbus, bet dauguma jų vienokiomis ar kitokiomis konceptualiomis gijomis yra susieti su minėtomis kūrybinėmis taktikomis. Tad manau, kad žiūrovas, neskubantis „įeiti“ ir „išeiti“, taip tik pažymėdamas pliusą savo kultūros veikėjo simboliniame albume, sugebės jas atsekti ir lanksčiai interpretuoti menininkų paliktus ženklus.

Klaipėdos knygos rinkimai

Klaipėdos knygos rinkimai

 

Į garbingą „Klaipėdos knygos – 2010“ vardą pretenduoja 13 leidinių, šiemet gimusių uostamiestyje. Dėl populiariausios knygos titulo konkuruoja 6 uostamiesčio leidyklos. Gruodžio 15-ąją startavę Klaipėdos metų knygos rinkimai vyks iki 2011 m. sausio 24-osios. Geriau su knygomis pretendentėmis galima susipažinti ir balsuoti penktąsyk tokius rinkimus organizuojančioje Klaipėdos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje, svetainėje www.biblioteka.lt, konkurso rėmėjo „Klaipėdos“ dienraščio internetiniame portale http://klaipeda.diena.lt. Taip pat balsuoti galima tel. 8 46 314 730, el. p.: info@biblioteka.lt arba siunčiant laišką Lietuvos paštu.

 

Aidės „Naujametinė rapsodija“

 

Penktadienį nuskambės paskutiniai šeštojo šventinės klasikos festivalio „Salve Musica“ akordai. Paskutinį senųjų metų vakarą 18 val. Klaipėdos koncertų salėje vyksiantis koncertas „Naujametinė rapsodija“ skleis ypatingą nuotaiką. Scenoje gros ir net vaidins charizmatiškasis pianistas Petras Geniušas, improvizacijų meistras saksofonininkas Petras Vyšniauskas bei entuziastingasis violončelininkas Mindaugas Bačkus. Muzikuodami duetais, trio ir su Klaipėdos kameriniu orkestru, jie atliks W.A.Mozarto, L.Boccherini’o, G.Rossini’o, P.Čaikovskio, G.Gershwino, D.Brubecko, A.Piazzolla’os, J.Mieželytės ir J.Linkola’os kūrinius – kurs neįtikėtinas garsų istorijas.

Su Naujaisiais sveikins varpai

 

Uostamiesčio garsinis peizažas jau daug metų neįsivaizduojamas be Klaipėdos kariliono. Šiemet jo varpai skambėjo per Kalėdas, jų klausysimės ir sutikdami Naujuosius metus. Penktadienį 23.30 val. kariliono garsai pasklis po švenčiantį miestą ir sveikins jo žmones. Naujametiniam koncertui uostamiesčio karilionininkai Kęstutis Kačinskas ir Stasys Žilevičius parengė nuotaikingą kalėdinių giesmių ir klasikinių kūrinių aranžuočių programą. Nemokamai koncerto bus galima klausytis tradicinėje vietoje – Klaipėdos laikrodžių muziejaus kiemelyje. Šventinį kariliono koncertą klaipėdiečiams dovanoja Klaipėdos koncertų salė ir jos festivalis „Salve Musica“.

Knygos meno konkursas

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, siekdama išrinkti geriausias meninio apipavidalinimo ir poligrafinio atlikimo požiūriu 2010 m. Lietuvos leidyklų išleistas knygas, paskelbė knygos meno konkursą. Knygų iš leidyklų ir spaustuvių, taip pat rašytojų bei dailininkų konkurso rengėjai laukia iki 2011 m. sausio 14 d. 12 val. Konkurse varžysis grožinės literatūros ir eseistikos knygos, leidiniai vaikams ir jaunimui, mokslinės, dalykinės knygos ir aukštųjų mokyklų vadovėliai, meno leidiniai ir katalogai, bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai bei mokykliniai vadovėliai. Tradiciškai knygos meno konkurso rezultatai bus paskelbti per Vilniaus knygų mugę.

Rytprūsių dailės paveldas sugrįžo prie ištakų

Rytprūsių dailės paveldas sugrįžo prie ištakų

 

I.Simonaitytės bibliotekoje baigiantis lapkričiui startavęs parodų ciklas „XIX–XX a. Prūsų Lietuvos ir Nidos kolonijos dailininkų kūryba“ – tai išskirtinė galimybė plačiau susipažinti su Rytų Prūsijos mylėtojų draugijos „Nidden“ narių surinkta dailės kolekcija, kurioje nuo draugijos įkūrimo 2007-aisiais jau sukaupta beveik 800 meno kūrinių.

Irmantė Šarakauskienė

Susiję su šiuo kraštu

Penkiose parodose iki vasaros ketinama pristatyti įvairios tematikos, atlikimo technikų ir skirtingų žanrų ekspozicijas.

Kaip byloja draugijos „Nidden“ pavadinimas, jos pagrindinis tikslas – rinkti po pasaulį išsibarsčiusį ir istorijos verpetuose išlikusį Rytprūsių dailės paveldą. Tai būtų šiame krašte gimusių, besilankiusių ir dirbusių dailininkų kūryba, akcentuojant du svarbiausius Prūsų Lietuvos menininkų traukos objektus – Karaliaučiaus dailės akademiją ir ypač Nidos dailininkų koloniją.

Tad ir visi parodų ciklo rengėjų eksponavimui atrinkti darbai yra vienaip ar kitaip susiję su Prūsų Lietuvos kraštu bei Nidos dailininkų kolonija. Dalies jų autoriai – tokie kaip Anna Michelau, Hansas Simoleitis, Gerhardas Eisenblätteris ar Arthuras Degneris su Prūsų Lietuvos kraštu yra susiję daugiaplaniais ryšiais – jie čia ir gimę, ir studijavę ar net dėstytojavę Karaliaučiaus dailės akademijoje, ir dalyvavę Nidos dailininkų kolonijos veikloje. Kiti – Ernstas Bischoffas-Culmas ir Ludwigas Dettmannas – studijavo ar dėstytojavo Karaliaučiaus dailės akademijoje ir vežėsi į Kuršių neriją savo mokinius bei draugus. Didžioji dalis parodų ciklui atrinktų autorių lankėsi Kuršių nerijoje epizodiškai, dažniausiai vasaros plenerams. Tą puikiai paliudija ir parodos etiketažą papildantys dailininkų biografijos faktai.

Dvasią perteikia akvarelės

Sakyčiau, labai vykusiai pasirinkta ir pirmosios parodos tema – akvarelė. Ši vandenyje tirpstančiais dažais grindžiama tapybos technika nepaprastai tinka vandeningam Baltijos jūros, Kuršių marių ir Aistmarių skalaujamam bei upių upelių išvagotam Prūsų Lietuvos kraštui.

Eksponuojamos akvarelės puikiai ir betarpiškai perteikia šio krašto dvasią ir nuotaikas, o kartu leidžia gėrėtis dailininkų virtuoziškumu ir meninėmis subtilybėmis.

Dalis jų žavi lengvais, žaismingais ar niuansuotais spalvų perėjimais bei impresionistiška nuotaika. Tai Ericho Kuxo „Kuršių nerija su Terese“, Gerhardo Eisenblätterio „Burvaltės Kuršių nerijoje“ ar Helene Lottberg „Gėlės“. Kitos dėmesį atkreipia ryškių skambių spalvų gausa ir jose užkoduota vidine ekspresija. Tai Oskaro Gawello „Žvejų namai Nidoje“ ar Emmy Brode „Miestelis Rytų Prūsijoje“. Trečios patraukia dailininkų sugebėjimu vos keliais teptuko brūkštelėjimais ir kelių spalvų sąskambiais perteikti nuotaiką: laukimo – Georgo Gelbkės „Prie jūros“, lietaus artėjimo – Gabrielės Stock-Schmilinsky „Kurėnai prie Nidos“, ramybe dvelkiančios vakaro žaros – Arthuro Degnerio „Vakaras Baltijos jūros pakrantėje“ ar vasaros kaitra žaižaruojančio vidurdienio – Ericho Kuxo „Kuršių nerija su Terese“. O Hermano Dienzo nulietos „Valtys Kuršių nerijoje“ stebina netikėtais nėrinių ažūrais.

Akvareles parodoje vykusiai papildo keletas pastelių, guašu ir mišria technika atliktų darbų.

Ir menui, ir istorijai

Eksponuojami darbai įdomūs bei vertingi ir ikonografiniu bei istoriniu požiūriu.

Gausiausiai parodoje pristatomi peizažai fiksuoja savitą Prūsų Lietuvos gamtovaizdį su jam būdingais potvyniais, beržų alėjomis bei su Nidos dailininkų kolonijos atstovų pamėgtais pamario vaizdais ir šiam kraštui būdingais laivais kurėnais.

O Arthuro Degnerio ir Karlo Juliuso Joosto akvarelės su maudymosi kabinomis greičiausiai vaizduoja kiek didesnių kurortinių miestelių pajūrį su čia beužgimstančia maudynių kultūra. Pauliaus Kuhfusso užfiksuoti tinklus bedžiaustantys žvejai, Hanso Laskowskio įamžintos žvejų belaukiančios žmonos ar Ludwigo Dettmanno pavaizduota šienapjūtės scena byloja apie šio krašto žmonių kasdienybę ir buitį. Richardo Theodoro Birnstengelio ir Ericho Kuxo su meile ir šiluma nutapyti motinos su vaiku ir žvejo Schmidto portretai pristato šio krašto etnografinį tipažą. O Ludwigo Dettmanno ir Hugo Ungewitterio įamžinti kariai primena Prūsų Lietuvos istoriją negrįžtamai pakeitusį Pirmąjį pasaulinį karą ir Nidos dailininkų kolonijos veiklą nutraukusį Antrąjį pasaulinį karą.

Bibliotekos „Vieno paveikslo“ galerijoje visą mėnesį galima stabtelėti prie Nidos meno židinio įkvėpėjo Ernsto Bishoffo-Culmo drobės „Jauna pora pakeliui į bažnyčią“. Kitąmet su kitomis ciklo parodomis ten bus pristatyti Hanso Hentschke’s, Arthuro Degnerio, Olofo Jernbergo, Maxo Schmidto ir Carlo Scherreso paveikslai.

Apibendrinant galima teigti, kad jau pirmojoje parodų ciklo ekspozicijoje išryškėja jos sumanytojų siekis kuo išsamiau ir įvairiapusiškiau pristatyti Prūsų Lietuvą ir Nidos dailininkų koloniją. Tai, beje, žada ir kitos jų numatytos šio ciklo parodos.

Parodų ciklas

Parodų ciklas

Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės bibliotekos III aukšto hole

Lapkričio 29 d. – gruodžio 30 d. – XIX–XX a. Mažosios Lietuvos ir Nidos kolonijos dailininkų kūryba: akvarelės.

2011 m. sausio 3–28 d. – XIX–XX a. Mažosios Lietuvos ir Nidos kolonijos dailininkų kūryba: dailininkai kraštiečiai (Gustavas Boese’as, Karlas Eulensteinas, Gustavas Fenkohlas, Robertas Gleichas, Johnas Gleichas, Carlas Knaufas ir kiti).

Vasario 1 – kovo 25 d. – XIX–XX a. Mažosios Lietuvos ir Nidos kolonijos dailininkų kūryba: Kuršių nerijos ir pamario peizažai.

Kovo 25 – balandžio 30 d. – XIX–XX a. Mažosios Lietuvos ir Nidos kolonijos dailininkų kūryba: graviūros.