Pelenė ir geltonojo lagamino paslaptis

Šiais laikais knygų sutiktuvės vyksta įvairiausiose vietose – knygynuose, bibliotekose, kavinėse, mugėse ar teatruose. Štai ir Klaipėdos lėlių teatras pakvietė į knygos pristatymą premjeriniu spektakliu „Stebuklingas Pelenės laikas“.

Gitana Gugevičiūtė

Atgyja knygos puslapiai

Sakyčiau, netradicinį – jame žiūrovas ne tik narplioja detektyvinės istorijos peripetijas, bet ir stebi, kaip atgyja trimatės knygos puslapiuose „užrašytas“ pasakojimas apie darbščią, linksmą, talentingą, muzikalią mergaitę Pelenę, kartu su pamote ir dviem įseserėm gyvenančią dar 1964-aisiais pastatytame penkiaaukštyje.

Klaipėdos lėlių teatro spektaklis „Stebuklingas Pelenės laikas“ – tai Šarlio Pero pasakos parafrazė, interpretacija, pokalbis su literatūros klasika tapusiu kūriniu. Ir ne tik. Tai interpretacijos interpretacija – stimulu teatriniams ieškojimams tapo aktorės, režisierės Nijolės Indriūnaitės poetiška pjesė „Stebuklingas laikas“. Gurkštelėjusi šio šaltinio vandens režisierė Gintarė Radvilavičiūtė drąsiai patraukė šiuolaikiškumo link kurdama „veiksmingą“ scenarijų (tai ne taip jau dažnai pasitaiko), bet palikdama erdvės ir poetiniam žodžiui, metaforai, virsmo stebuklui, kuris įvyksta lengvai atpažįstamoje nūdienoje – čia kiemai plyšta nuo automobilių; spauda vaikosi žvaigždžių (spektaklio Princas – pop / rock drum and bass grupės „Šalpusniai“ lyderis), skandalų ir kriminalų; policija tardo pirmą pasitaikiusį, o santykių atsainumas ir paviršutiniškumas, regisi, yra pasiekęs apogėjų.

Spektaklis – visai šeimai

Pelenės šiame spektaklyje neaplanko stebuklinga fėja, tėtis iš kelionės neparveža trijų stebuklingų riešutėlių, bet asmenybės „transformacija“ vis dėlto įvyksta – autobusų stotelėje mergaitė randa lagaminą, kuriame – jai tinkanti suknelė ir batukai (jais pasipuošusi Pelenė ir sužiba grupės „Šalpusniai“ koncerte).

Šį spektaklį įmanoma laikyti savotiška satyra, kurioje jungiasi poezija, absurdo elementai (naujienas it radijo stotis trimituoja ežys; romantiškoje fantazijoje prasklendžia žvaigždė, berniukas ir… raketa; Pelenė – lyg įkūnydama tūkstančių mergaičių svajones – su savo mylimu Princu filmuojasi naujausiame grupės „Šalpusniai“ videoklipe ir pan.), spontaniškai gimsta kalambūrai ar aforizmai.

Dėl daugelio priežasčių šį spektaklį norisi vadinti ne spektakliu mažiesiems, o spektakliu visai šeimai: vyresnioji auditorijos dalis gali mėgautis tekstu, o mažesniuosius – dar nesukaupusius didelės gyvenimiškos patirties – žiūrovus nuperka dinamiškas ir plastiškas veiksmas, kurį puikiai organizuoja aktorė Renata Kutaitė.

Plataus diapazono kūrėja

Apie R.Kutaitės darbą verta kalbėti „iš naujos pastraipos“.

Verta džiaugtis aktorės talentu sukurti masinio veiksmo įspūdį (labai greitai pamiršti, kad tai monospektaklis), aktoriniu (ne tik lėlininkės) meistriškumu (organika, spontaniškumu, geru humoro jausmu, judesio ir balso technika), gebėjimu persikūnyti, įsikūnyti, akimirksniu pasikeisti; suvaldyti veiksmą ir auditoriją. Ji išvaizdi, subtili ir nenuobodi atskirų spektaklio scenų „jungiamoji grandis“.

Sukūrusi ne vieną gražų vaidmenį Renata ir šįsyk pasirodė kaip plataus diapazono kūrėja, išraiškingai ir išradingai pasakojanti istoriją, pamatytą detektyvės Zofijos – pseudonimu Didžioji Z (palyginimui – NBA lygoje Big Z vadina Žydrūną Ilgauską) – „budria erelio akimi“, išjaustą „karšta liūtės širdimi“, pagardintą „labradoro nuoširdumu“.

Muzikalus ir vizualus

Spektaklis muzikalus (kompozitorė Aušra Vaštakaitė) ir vizualus. Ryški spektaklio stilistika akivaizdžiai kreipia žvilgsnį į lėlių kūrėjos dailininkės Viktorijos Dambrauskaitės įspūdingą knygą.

Dailininkė sukūrė personažus, praturtintus iškalbingomis detalėmis (judančiomis akimis, pėdomis, charakteringais judesiais etc.), ir šiaip objektais, nebūtinai tiesiogiai su veiksmu susijusiais, bet gerokai praturtinančiais vaizdą. Jie padeda įkūnyti stebuklingą atmosferą (daug kartų kylanti ir nusileidžianti saulė bei mėnulis, medžio šakose skraidžiojantis balandis; debesėlis ir žaibas bei kt.), atspindėti (pratęsti) veikėjo nuotaiką, būseną. Dėl šio „stebukliškumo“ iš pirmo žvilgsnio su spektaklio turiniu ir jo stilistine raiška nederantis pavadinimas susilieja į vientisą, išbaigtą kūrinį, kurį pamatyti norisi dar ne kartą.

Tiesa, gali būti, kad šias detales atrado visai ne dailininkė, o režisierė ar aktorė, todėl vertinant spektaklį teisingiau būtų akcentuoti komandos sėkmę. Tai ir darau.

MENO LEIDINYS Nr. 12 (186)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Klaipėdos fotografų darbai eksponuojami parodose Vilniuje

Metams baigiantis Lietuvos fotomenininkų sąjunga (LFS) sostinėje pristatė net penkias fotografijos parodas, kuriose galima pamatyti ir Klaipėdos fotografų darbus.

Vilniaus rotušėje gruodžio 15-ąją atidarytos keturios parodos, veikiančios iki 2011 m. sausio 4 d.

Fotoekspozicija „Lietuvos vaizdo paveldas“ sudaryta iš 2010 m. Lietuvos fotomeno metraščiui atrinktų fotografijų. Joje eksponuojami 27 autorių darbai, tarp jų – klaipėdiečių V.Karaciejaus, G.Skudžinsko ir D.Vaičekausko fotografijos.

Paroda „Nematyta / nauja fotografija“ pristato tik Lietuvos fotomenininkų sąjungos narių pateiktas nematytas arba daug kartų neeksponuotas, nepublikuotas fotografijas, kai kurios sukurtos prieš dešimtmečius, kai kurios – tik prieš kelis mėnesius. Joje dalyvauja 26 fotomenininkai, tarp jų – vėlgi G.Skudžinskas.

„Natiurmorto“ parodoje – ne tik pastatyminės daiktų kompozicijos, bet ir įvairūs objektai, labai nutolę nuo tradicinės žanro sampratos. Tarp 15 šios ekspozicijos autorių – ir klaipėdiečiai A.Katkovas bei E.Daugėlaitė, dabar studijuojanti Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedroje.

Ekspozicija „Grįžę fotografijomis“ skirta užsienyje gyvenančių lietuvių menininkų (taip pat ir Klaipėdoje studijavusio A.Našlėno) kūrybai.

LFS Prospekto galerijoje iki gruodžio 11-osios veikė „Debiuto“ konkurso dalyvių ir laureatų fotografijų paroda. Debiutinės fotografų parodos Lietuvoje pradėtos rengti dar 1975 m. Tada jos vadintos jaunųjų fotografų parodomis, o fotografų amžius ribotas iki 35 metų. Šį kartą dalyviams nebuvo taikomas amžiaus apribojimas. Konkursui savo darbus pateikė daugiau nei 200 autorių. Vertinimo komisija atrinko 22 fotografus, kurių darbus buvo galima išvysti specialiai surengtoje parodoje. Joje – ir klaipėdiečių fotografijos meno debiutantų T.Andrijausko, M.Buivydo, E.Daugėlaitės ir V.Vaišvilaitės-Skirutienės darbai.

L.Narvilaitės būsenų muzika – autorinėje plokštelėje

Klaipėdietė kompozitorė Loreta Narvilaitė netrukus rankose laikys pirmąją autorinę kompaktinę plokštelę. Tiesa, atskiri jos kūriniai jau įrašyti daugiau nei 10 kompaktinių diskų. Šįkart jie sudėti į dvigubą autorinį albumą „Šauksmas – Šviesa“.

Pasak muzikologės A.Nakienės, „L.Narvilaitė yra viena iš pačių kūrybingiausių Lietuvos moterų kompozitorių, iš tų, kurios neužsisklendė „trapios lyrikos” pasaulyje, išsiveržė iš jo ir rašo ekspresyvius kūrinius. Ji sugeba labai greitai reikšti mintis, todėl kiekvienais metais įgyvendina daug kūrybinių sumanymų”.

„Poreikis kurti slypi mano asmenybės viduje, ir negaliu nepaisyti to šauksmo. Todėl rašau muziką ir taip išreiškiu save, taip gimsta gyvenimo ir kūrybos pilnatvė. Mano kūryboje daug emocijų, asmeninio išsisakymo, bet ji pozityvi ir gana energinga. Savo sukurtais garsais siekiu bendrauti su pasauliu – jie tai perteikia tiksliau nei žodžiai“, – teigė L.Narvilaitė.

Jos kompaktinė plokštelė pavadinta pagal kūrinį „Šauksmas – Šviesa“, kurio premjera 2000-aisiais „Gaidos“ festivalyje Vilniuje atkreipė muzikos kritikų ir klausytojų dėmesį į klaipėdietės autorės kūrybą. Šiuo metu kompozitorės darbai pradeda įgauti kūrybinės brandos žymę, jie nuolat atliekami festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje.

Plokštelėje įrašyti geriausi L.Narvilaitės kameriniai kūriniai, rodantys jos profesinę kompetenciją ir stiliaus variacijas: nuo emocionalaus, energingo „Šauksmas – Šviesa“ iki neoromantiško monologo „Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas“, nuo „skambančios matematikos“ opuso „Convariationi“, tapybiškų, meditatyvių „Liūdesio sodų“ iki intensyvaus, koncertiško „Visby Bike“. Visi kūriniai jau buvo atlikti koncertuose ir sulaukė gerų įvertinimų.

Dvigubo albumo turinys konceptualiai ir išradingai sumanytas. Aštuoni kūriniai skamba audioplokštelėje, o du – „Šauksmas – Šviesa“ bei „Liūdesio sodai“ – publikuoti ir DVD formatu. Vaizdo projekciją jiems sukūrė D.Katinas ir G.Krivickaitė. Titulinis kūrinys „Šauksmas – Šviesa“ pateiktas dviem skirtingomis versijomis.

Į plokštelę sudėtą L.Narvilaitės muziką interpretavo puikūs šiuolaikinės muzikos atlikėjai.

„Durų“ inf.

TRUMPAI:

Klaipėdos jaunieji pianistai triumfavo Latvijoje

Gruodžio 4 d. Latvijos mieste Koknese vyko VII tarptautinis P.Čaikovskio jaunųjų pianistų konkursas. Sėkmė lydėjo jame dalyvavusius klaipėdiečius.

J.Karoso muzikos mokyklos moksleivės Anastasijos Miškevič grojimas buvo įvertintas konkurso Didžiuoju prizu ir pirmąja vieta. Šios mokyklos moksleivė Emilija Šukytė laimėjo trečiąją vietą. Jų abiejų mokytoja – Vaiva Purlytė.

Žiuri komisijos pripažinimo sulaukė ir Klaipėdos J.Kačinsko muzikos mokyklos jaunieji pianistai. Tai Klementas Jeremčiukas, laimėjęs trečiąją vietą (mokytoja T.Žagarienė), bei Robertos Balčiūtės ir Salomėjos Galdikaitės ansamblis, vėlgi įvertintas trečiąja vieta (mokytojos J.Brun ir E.Ambrozaitienė). Konkurso diplomas įteiktas ir Anai Voločko (mokytoja V.Šarkuvienė).

Renginio atidarymo koncerte puikiai pasirodė J.Kačinsko muzikos mokyklos jaunoji pianistė Jelizaveta Šeršniova (mokytoja V.Šarkuvienė).

„Puikus ir garbingas Klaipėdos jaunųjų atlikėjų meistriškumo įvertinimas ir pripažinimas“, – neslėpė džiaugsmo ir pasididžiavimo savo mokiniais iš konkurso Latvijoje grįžusi J.Karoso muzikos mokyklos pedagogė V.Purlytė.

„Durų“ inf.

Festivalyje „Salve Musica“ – du galingi orkestrai

Klaipėdos koncertų salė ir vėl mus pakvietė į šventinės klasikos festivalį „Salve Musica“. Šiųmetinį renginių ciklą sudaro aštuoni įvairių žanrų meniniai projektai, suteikiantys progą prakilniai praleisti advento laikotarpį ir šventiškai sutikti paskutines didžiąsias išlydimų metų šventes. Festivalis pradėtas didinga gaida, pristatant įdomias ir reikšmingas dviejų didžiausių šalies orkestrų programas.

Rūta Vildžiūnienė

Gruodžio 3-iąją Klaipėdos koncertų salėje muzikavo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, o gruodžio 9-ąją klausėmės Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro.

Tokios galingos meninės pajėgos suteikė progą ne tik išgirsti pasaulinius muzikos šedevrus, bet ir pasiklausyti Lietuvoje skambėjusios premjeros – N.Rosauro „Rapsodijos“ solo perkusijai ir orkestrui.

L. van Beethoveno fenomenas

Turbūt neatsitiktinai abiejų orkestrų programose nuskambėjo Ludwigo van Beethoveno opusai.

Gruodį minime šio genialaus kūrėjo 240-ąsias gimimo metines. Įdomu, jog tiksli kompozitoriaus gimimo diena nėra žinoma, tik išliko krikšto data – 1770 m. gruodžio 17 d. Vokietijoje, Bonoje, kurfiursto rūmų muzikanto šeimoje – tėvas buvo dainininkas, smuikininkas ir klavesininkas – gimęs berniukas pasižymėjo ypatingais muzikiniais gabumais (sakytume, nebloga genų kombinacija). Pastebėjęs sūnaus talentus, tėvas vertė jį kasdien groti po 5–8 valandas, tikėdamasis koncertinėmis kelionėmis po aukštuomenės menes susilaukti tokios pat komercinės sėkmės ir šlovės, kaip ir vunderkindo W.A.Mozarto atveju.

Tačiau pirmąja koncertine kelione aštuonerių L. van Beethovenui užkariauti pasaulio nepavyko. Jo gyvenimo kelias susiklostė kitaip – jis buvo sudėtingas, pažymėtas didžiuliais dvasiniais ir fiziniais sukrėtimais. Nuo 26-erių jam pradėjo silpnėti klausa – svarbiausias kompozitoriaus instrumentas, kuriuo galima pasitikrinti savo vidinį girdėjimą ir ženklais užrašytą muziką. Ir nors 1792 m. atvykęs į Vieną L. van Beethovenas pelnė šlovę kaip puikus pianistas atlikėjas ir improvizatorius, jis savo gyvenimo tikslu laikė kūrybą. Komponavimo subtilybių mokėsi pas W.A.Mozartą (trumpai), J.Haidną ir kitus žymius kompozitorius. Tačiau progresuojanti liga trukdė svajonėms išsipildyti. Lūžio ir dvasinio apsisprendimo momentas įvyko 1802 m. Gydymui nedavus teigiamų rezultatų, kompozitoriui kilo noras nutraukti gyvenimą. Dažnai yra cituojamas tais lemtingais metais Heiligenštadte jo parašytas testamentas, leidžiantis bent iš dalies suprasti šio genijaus būsimų kūrinių meninius idėjinius vaizdus: „Man negalima palikti pasaulį, neįvykdžius to, kam jaučiuosi pašauktas. Mane sulaikė tik viena – menas“. O laiške draugui jis rašė: „Noriu sučiupti likimą už gerklės, visai palaužti manęs jam nepavyks“.

Lai šios kelios biografijos nuotrupos bus kuklus priminimas ir pagarbos ženklas menininkui, palikusiam pasauliui nepranokstamus muzikos šedevrus.

Trys Vienos klasiko partitūros

Šventiniuose koncertuose turėjome progą pasidžiaugti trimis Vienos klasiko opusais.

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), diriguojamas austrų dirigento Georgo Marko, grojo du L. van Beethoveno kūrinius: uvertiūrą „Koriolanas” op. 62, sukurtą 1807 m., bei Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr.3 c-moll, op 37, sukurtą 1800 m. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO), diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus, atliko „Likimo“ simfoniją Nr.5 c-moll, op. 67, sukurtą 1808 m.

Uvertiūra ir penktoji simfonija parašytos po lemiamo apsisprendimo, kai kompozitorius kibo į kūrybą su visu įkarščiu ir temperamentu. Ir vienoje, ir kitoje partitūroje atsiskleidžia dramatizmas, ryškus patosas bei tragiškos lemties momentai. G.Marko diriguojamas LNSO atskleidė „Koriolano“ uvertiūros daugiaplanį, antikinėms tragedijoms būdingą siužetą – išdavystės ir pasirinkimo, valdžios ir savanaudiškumo, meilės ir ištikimybės temas. Kontrastingų temų priešpastatymas, plati dinaminė skalė, preciziškumas – tai svarbiausios interpretacinės savybės, kurios būdingos 70 metų jubiliejų švenčiančiam LNSO, vadovaujamam Juozo Domarko. Šis kolektyvas visada žavi savo profesionalumu ir įtaiga.

Trečiasis iš penkių L. van Beethoveno fortepijoninių koncertų yra priskiriamas lyriškiesiems opusams, nors bethoveniški dramatiniai epizodai, meniniai idėjiniai vaizdai braunasi ir pro šios partitūros puslapius. Reikia prisipažinti, kad solisto Daumanto Kirilausko interpretacija šiek tiek nuvylė, pritrūko jėgos ir minties gilumo. Techniškai virtuoziškai sugroti pasažai – tarsi be vidinio jaudulio, gebėjimo „iškelti“ mintį mažai tepriminė gaivališkąją kompozitoriaus dvasią.

Na, o LVSO „Likimo“ simfonijos interpretacija, diriguojant G.Rinkevičiui, su kaupu išryškino šios partitūros didingumą, meninių idėjų sodrumą, simfoninį plėtojimo gylį, persekiojantį lemties motyvą ir visas šias gijas temperamentingai suvedė į optimistinę finalinę ciklo dalį, pagrindžiančią kovos prieš nenumaldomą lemtį prasmę. Šio kūrinio atlikimas tapo abiejų koncertų emocine kulminacija.

L. van Beethoveno kūriniai pastaruoju metu koncertų salėse skambėdavo ne taip dažnai. Todėl džiugu klausytis pažįstamų ir pasiilgtų temų bei išgyventi muzikinių dramų ir emocijų maištingą poveikį, gėrėtis atliekamos muzikos interpretacijos subtilybėmis.

Jubiliejiniais R.Schumanno metais

Jubiliejinės datos šiemet yra susijusios ir su dar dviem iškiliomis muzikų asmenybėmis: Roberto Schumanno ir Frederico Chopino vardais. Visas pasaulis švenčia 200-ąsias šių kompozitorių romantikų gimimo metines.

LNSO koncerto antroje dalyje skambėjo R.Schumanno ketvirtoji simfonija d-moll, op. 120. Tai keturių dalių simfoninė drobė, kurią kompozitorius ėmėsi kurti savo kūrybinguoju laikotarpiu, po laimingų vedybų su puikiąja pianiste K.Vyk 1841 m., partitūrą redagavo ir užbaigė tik 1851 m. Klausantis gyvybingos, romantiškai pakylėtos muzikos, mintyse iškildavo šio menininko nenuilstantis, pilietiškai aktyvus portretas. Jo gyvenimas tarsi „degė“ įvairių idėjų sūkuryje. Savo revoliucingomis nuotaikomis kompozitorius kovojo prieš nusistovėjusią meninę rutiną. Būdamas 24-erių R.Schumannas su bendraminčiais išleido „Naująjį muzikos žurnalą“, kurio puslapiuose pliekė muzikoje klestintį miesčioniškumą ir banalybę. Dešimt metų jis buvo šio leidinio idėjinis vadas ir redaktorius, turėjęs puikią literato gyslelę. Dar prieš imdamasis šio darbo, R.Schumannas išgyveno vidinę dramą, turėdamas atsisakyti atlikėjo pianisto karjeros (savo sukonstruotu specialiu mechanizmu pertempė ranką). Tuomet jis atsidėjo kompozicijai, recenzijų

rašymui, naujų menininkų vardų propagavimui ir t.t.

Toks intensyvus, nenustygstantis gyvenimo būdas nepraėjo be pėdsakų, vėliau atsiliepė jo dvasinei pusiausvyrai.

Ketvirtąją simfoniją kompozitorius ketino pavadinti simfoninėmis fantazijomis. Tai keturių dalių ciklas, kuriam būdinga tradicinė struktūra. Tačiau beveik kiekvienai iš dalių autorius paliko nurodą „Lehaft“ (gyvybingai) – tai, ko jam kartais ypač trūkdavo.

Tačiau to gyvybingumo netrūko koncerto metu. Pabrėžtinas austrų dirigento temperamentingas, plataus mosto dirigavimas, kuriam nuoširdžiai pakluso orkestro artistai. O matyti dirigentą sudėtingą partitūrą diriguojantį mintinai – ypač retas įvykis. Romantinio polėkio ir įkvėpimo muzika paliko ryškų įspūdį. Kad ir negausiai (kažin kodėl?) susirinkusi publika šiltais aplodismentais ir atsistojimu pagerbė atlikėjus.

Profesionalu ir artistiška

Temperamentingoji LVSO programa, taikliai pavadinta „Likimo ir nakties simfonija“.

Išraiškingai nuskambėjo LVSO atliekama M.Musorgskio simfoninė poema „Naktis raganų kalne“. Šis programinis kūrinys įspūdingai perteikė nežabotos energijos, gaivališkos jėgos įniršį ir siautulį. O svarbiausiu raganiumi galėjai laikyti maestro G.Rinkevičių dėl jo kaip visada temperamentingos, išraiškingos ir „pasiutimu” pulsuojančios dirigavimo manieros.

Galėtume įtarti, kad į LVSO koncertą gausiai susirinkusi publika buvo paviliota taip pat ir Pavelo Giunterio, kuris tą vakarą atliko minėtą brazilų perkusininko ir kompozitoriaus N.Rosauro „Rapsodiją“ solo perkusijai ir orkestrui. Kūrinys išties įspūdingas, turintis savo dramaturginę programą, kurią kiekvienas, ko gero, „persiskaitė“ savaip. Ji vedė nuo konkrečių gamtos garsų, paukščių čiulbesio ir kitokių iliustratyvių momentų, per aistringus ir temperamentingus Lotynų Amerikos ritmus ir melodijas, kartais priminusias XX a. šeštojo dešimt-

mečio kino filmų muzikinį apipavidalinimą, bei ritminius mušamųjų instrumentų viražus iki simbolinio „sugrįžimo“ atgal į gamtą. Šio kūrinio centrinė figūra – solistas P.Giunteris spinduliavo artistiškumu, įsijautimu ir virtuoziškumu, pademonstravo visą perkusijos įvairovę ir turtingumą. Ne menkesnis ir spalvingas „Rapsodijoje“ orkestro vaidmuo.

Į pabaigą artėjantis festivalis ir kituose koncertuose klausytojams pažėrė malonių ir žavingų meninių susitikimų bei patirčių.

Dainininkų kalvės šventė

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedra šiemet mini 20-ąjį jubiliejų. Per tą laikotarpį ji išugdė ir į meninį kultūrinį gyvenimą išlydėjo daug talentingų, kūrybingų žmonių.

Daiva Kšanienė

Istorinės nuotrupos

Pradžioje (nuo 1971 m.) gyvavusi kaip šios mokymo ir mokslo institucijos Chorinio dirigavimo katedros Dainavimo sekcija (vad. V.Kuraitė), 1990 m. ji tampa savarankiška, kūrybinga ir savita Dainavimo katedra, vadovaujama prof. Onos Glinskaitės.

Puiki dainininkė, ilgametė Sankt Peterburgo Marijos teatro solistė, sudėtingiausių soprano partijų ir vaidmenų (Tatjana P.Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“, Margarita Ch.Gounod operoje „Faustas“, Liza P.Čaikovskio operoje „Pikų dama“, Mikaela G.Bizet operoje „Karmen“, Aida G.Verdi’o operoje, Elza R.Wagnerio operoje „Lohengrinas“ ir kt.) atlikėja, pedagogė Dainavimo katedros vedėjos pareigose dirbo iki 2007 m.

Nuo tada iki dabar katedrai vadovauja prof. Valentina Vadoklienė.

Jau nebedirbantys katedros dėstytojai (G.Avižienienė, A.Bajerčius, O.Čulnova, N.Ma-meniškienė, L.Šalčiūtė, Z.Suncova, V.Kuraitė, A.Kliukinskienė, V.Kazlauskaitė-Samuitienė, V.Kliu-kinskas ir kiti) bei dabartiniai labai aktyviai dalyvauja meninėje koncertinėje veikloje.

Jie rengia rečitalius, solinius koncertus prestižinėse Lietuvos ir užsienio salėse.

Per pastaruosius penkerius metus Dainavimo katedros dėstytojai dainavo daugelyje Europos šalių ir už kontinento ribų.

Sukauptomis žiniomis ir scenine patirtimi pedagogai dalijasi su būsimais jaunaisiais dainininkais, Dainavimo katedros studentais.

Jie rengia savo klasės studentų koncertus, kartu koncertuoja, ruošiasi tarptautiniams ir respublikiniams konkursams.

Juose dalyvavo nemaža katedros studentų: R.Navickas, D.Kusaitė, I.Bakanas, J.Osipova, N.Grigalavičiūtė, L.Karkauskaitė, M.Rojus, A.Dromantaitė, N.Ka-šajeva, J.Butkytė ir kiti.

Studentai keletą kartų su Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru atliko sudėtingas žymių kompozitorių operų arijas, duetus, scenas.

Absolventai ir studentai nuolat dalyvauja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rengiamose perklausose-konkursuose dėl vaidmenų atlikimo.

Atsiradus poreikiui, nuo 2004 m. katedroje pradėti rengti magistrai.

Katedros „orkestras“ yra koncertmeisterės L.Karpova, R.Paliulytė, V.Diukareva, M.Mosėnienė, E.Zizaitė, E.Bandzevičienė, R.Krikščiūnaitė-Barcevičienė ir kitos.

Daugelio jų puikus grojimas, ansamblio pojūtis, „susiklausymas“ padeda solistams interpretuojant kūrinius ir pajaučiant stilių.

Per 20 metų Dainavimo katedrą baigė 96 absolventai, kurie sėkmingai dirba Lietuvoje, Italijoje, Vokietijoje, Belgijoje, JAV, ir kitur.

Nemažas būrys jų gražiai darbuojasi Klaipėdos muzikiniame teatre, taip pat Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre, Kauno ir Panevėžio muzikiniuose teatruose.

Koncertavo mokiniai ir studentai

Savo jaunatvišką jubiliejų katedra paminėjo keturiais įspūdingais renginiais bei koncertais.

Šventinį ciklą pradėjo meistriškumo pamokos, vykusios lapkričio 24-ąją. Prof. O.Glinskaitė jauniesiems dainininkams savo patirtį perteikė tema „Kvėpavimo būdų panaudojimo įtaka balso koordinacijai, repertuaro parinkimo tikslingumas“.

Prof. E.Kaniava vadovavo pamokoms tema „Balso lavinimo aspektai. Kūrinių stilistikos suvokimas ir interpretacija“.

Meistriškumo pamokose dalyvavo ne tik Dainavimo katedros studentai, bet ir geriausi S.Šimkaus konservatorijos mokiniai.

Natūralu, kad kitą dieną po meistriškumo pamokų jau vyko studentų ir mokinių koncertas.

Jį pradėjo patys jauniausi – S.Šimkaus konservatorijos auklėtiniai – mūsų vokalinio meno ateitis ir viltis (L.Laurinaitytė, M.Narmontas, R.Štemanetian, E.Kasputis, S.Zonys). Jiems talkino puikios koncertmeisterės T.Prokopovič, D.Černiauskaitė ir S.Danilova.

Koncertą tęsė tikras vokalinio meno „maratonas“ – Menų fakulteto Dainavimo katedros studentai I.Toleikytė, S.Petrauskaitė, B.Ignatavičiūtė, L.Stakvilevičienė, L.Gedgaudaitė, J.Balsys, R.Venckutė, N.Urnikienė, A.Mockevičius, L.Andriekutė ir A. Dromantaitė.

Jie pasirodė pajėgūs atlikti labai įvairių epochų, skirtingų šalių ir nuotaikų muziką.

Skambėjo A.Kačanausko, V.Blūšiaus, V.Kairiūkščio, W.A.Mozarto, A.Dvorako, M.Musorgskio, G.F.Händelio, P.Čaikovskio, G Donizetti’o, G.Puccini’o, M.Haupt-manno ir kitų autorių kūriniai.

Pakiliai studentų koncertą užbaigė Dainavimo katedros Operos studijos dalyvių uždegančiai atliktas fragmentas-finalas iš K.Millöckerio operetės „Studentas elgeta“.

Koncertmeisterės V.Diukareva, R.Krikščiūnaitė-Barcevičienė, M.Mosėnienė, R.Paliulytė, E.Bandzevičienė padėjo jauniesiems dainininkams perteikti atliekamų kūrinių dvasią, esmę ir stilių.

Studentus koncertui rengė katedros pedagogai prof. V.Vadoklienė, prof. O.Glinskaitė, prof. E.Kaniava, prof.K.Kšanas, V.Tarasovas, M.Gylys.

Dainavo absolventai ir dėstytojai

Ypač pradžiugino katedros absolventų koncertas lapkričio 29-ąją.

Dar kartą galėjome įsitikinti, kiek ir kokių puikių dainininkų parengė ši Menų fakulteto katedra. Dauguma koncerte dainavusių solistų yra Klaipėdos muzikinio teatro solistai (A.Dovydaitienė, J.Butkytė, V.Muravjovas, G.Pla-tūkis, R.Petrauskaitė, L.Ramelienė, L.Česlauskaitė, T.Vilaniškis).

Kartu sėkmingai pasirodė J.Osipova-Tarasova ir L.Karkaus-kaitė.

Visi solistai demonstravo gerą vokalinę formą, interpretacinius subtilumus, stiliaus pojūtį.

Skambėjo labai įvairi muzika: W.A.Mozartas, V.Belini’s, G.Gershwinas, F.Leharas, C.Debussy, A.Aliabjevas, S.Rachmani-novas, R.Straussas, J.Offenbachas, G.Verdi’s, A.Lara…

Fortepijono partijas absolventų koncerte atliko puikios pianistės E.Bandzevičienė, R.Paliulytė, M.Mosėnienė, V.Diukareva ir J.Platūkienė.

Šventinių renginių ciklą gruodžio 3-iąją užbaigė kulminacinis Dainavimo katedros dėstytojų koncertas – kaip juokavo katedros vedėja prof. V.Vadoklienė, „gala koncertas“.

Dainavo prof. V.Vadoklienė, D.Kužmarskytė, M.Gylys, G.Zei-caitė, V.Tarasovas.

Vokalinių žanrų požiūriu solistai parengė įvairią programą, kūrybingai, įdomiai interpretuodami skirtingų charakterių ir stilių kūrinius.

Įtaigiai nuskambėjo E.Griego, G.Bizet, I.Kalmano, V.Klovos, G.Verdi’o, J.Strausso, F.Leharo, G.Puccini’o, A.Kačanausko, M.Glinkos, W.A.Mozarto ir kitų kompozitorių kūriniai.

Subtiliai fortepijonines partijas atliko koncertmeisterės E.Zizaitė, R.Krikščiūnaitė-Barcevičienė, M.Mosėnienė.

Šis koncertas tapo puikia mokykla studentams.

Visus koncertus gražiai bei santūriai vedė B.Abramavičiūtė-Kaniavienė.

„Šnekusis“ Mirandolinos viešbutis

Beveik tapo norma į menkiausią tekstą apie Klaipėdos dramos teatrą įterpti žodį „benamis“ – tarsi tai kolektyvui pridėtų papildomų balų ar galėtų tapti „lengvinančia aplinkybe“ vertinant spektaklį. Atsiriboju nuo šių minčių manydama, kad benamystė – puiki proga ieškoti teatro stiprybės, gyvybingumo, azarto, chameleoniško gebėjimo taikytis prie esamos situacijos ir aplinkos.

Gitana Gugevičiūtė

Iš poreikio kurti

Štai ir naujausias šio teatro produktas – spektaklis „Mirandolina, arba Šiandien vaidiname Goldonį“ – greičiausiai liudija naujo režisūrinio žodžio paieškas (pasikviesta jauna režisierė Gabrielė Tuminaitė), tam tikrą polinkį rizikuoti (pasirinkta šimtus kartų statyta Carlo Goldoni’o pjesė „Viešbučio šeimininkė“), poreikį kurti (tai antroji šio sezono premjera) ir nesyk eskaluotą tiesą, kad šiame teatre dirba puikūs aktoriai (Darius Meškauskas, sukūręs dvarininko Ripafrato vaidmenį, Nelė Savičenko ar Eglė Barauskaitė – aktorės, vaidinančios dvi aktores). Net tie, kurie ir šiame spektaklyje nesuspindo visu aktorinės meistrystės „gražumu“, įkvepia viltį sulaukti brandžių vaidmenų.

C.Goldoni’o pjesės „Viešbučio šeimininkė” siužetas daugeliui teatrą mėgstančių žmonių yra puikiai žinomas: žavi, protinga (o gal labiau – gudri) viešbučio šeimininkė Mirandolina yra susukusi galvą ne vienam vyrui, taip pat ir nuskurusiam markizui Forlipopoliui (akt. Edvardas Brazys) bei turtingam grafui Albafioritai (akt. Česlovas Judeikis). Pastarųjų meilikavimus Mirandolina atmeta, tačiau į vieną avantiūrą ji vis dėlto įsivelia: išgirdusi, kaip kavalierius Ripafrata nepagarbiai kalba apie moteris, kaip gina viengungio laisvę ir didžiuojasi galia atsispirti meilės pagundoms bei moteriškam žavesiui, ji imasi įgyvendinti klastingą planą – susukti galvą antifeministui ir jį mesti…

Vaidmenų galerija

Pagrindinį patrauklios, įdomios moters vaidmenį atlieka aktorė Toma Gailiutė. Fiziniai aktorės duomenys nepriekaištingi: ji plastiška, energinga, gyva, tačiau vidinė raiška stokoja subtilesnio personažo įkūnijimo. Todėl Mirandolina atrodo mažumėlę „fiktyvi“ šalia grynakraujiškai gyvenančio D.Meškausko Ripafratos.

Su dramaturginės medžiagos sugestyvumu prasilenkia ir Donato Švirėno kuriamas tarnas Fabricijus, demonstruojantis gėjiškas manieras ir sykiu teigiantis prieraišumą bei globėjiškumą savo poniai.

Bet iš esmės aktoriai susitvarko su C.Goldoni’o pjesės „šnekumu“. Todėl visai simpatiškos Č.Judeikio vaidinamo turtingo tuščiagarbio Albafioritos ir ambicingo, greitai įsiplieskiančio, bet neturtingo, amžinai įkaušusio, svirduliuojančio E.Brazio markizo Forlipopolio žodingos dvikovos, atskleidžiančios ir konkurencinę įtampą, ir opoziciją, kurioje gyvena tos pačios moters prielankumo siekiantys personažai.

Dar gražesnis N.Savičenko ir E.Barauskaitės duetas: visa, ką jos daro scenoje – išbaigta, motyvuota ir smagu. Jos leidžia sau pokštauti, improvizuoti, šaipytis iš aktorinių klišių, formulių, stereotipų ir tiesiog mėgautis kūrybinio proceso teikiamu malonumu.

Imponuoja scenovaizdis

Režisierė stengėsi nenuslysti teksto paviršiumi: tarp žaismingos komedijos eilučių ji aptiko ir kitą lygmenį – liūdesį, nostalgiją dėl neįvykusių meilių, nepavykusių gyvenimų, neišsipildžiusios aistros (štai ir Mirandolina, greičiausiai ne iš meilės, o bausdama visus tris savo gerbėjus, išteka už tarno Fabricijaus). Tik su šiomis inspiracijomis derinami režisūriniai sprendimai (dramatiškas patalynės lyginimas; dar dramatiškesnės vestuvės su tarnu Fabricijumi ir įspūdingas mušamųjų numeris) tarsi suraikė spektaklį nevienodo storumo ir skonio riekėmis.

Ir spektaklio kūrėjai pripažįsta, kad greitai (vos per mėnesį) pastatytą kūrinį reikia šlifuoti. Bet jau šiandien būtina pagirti vaidinimo apipavidalinimą – scenografijos stilingumą ir skoningumą, „daiktiškąsias“ nuorodas, nukreipiančias į veiksmo erdvę – itališką viešbutuką (vienoje pusėje – presuoto šieno „siena“, kitoje – įspūdingo dydžio natiurmortas, o centre – veiksmo „ašis“ – ilgas medinis stalas, prie kurio susėdę kalbas „varinėja“ Forlipopolis, grafas Albafjorita, tarnas Fabricijus ir visi kiti veikėjai). Į saikingą Žilvino Landzbergo scenografijos foną neiliustratyviai, natūraliai įsiliejo ir dailininkės Vilmos Dabkienės kostiumai (apsiaustai, nėriniai, perukai, apavas ir kt.)…

Štai žiūriu į „Mirandolinos…“ akimirkas, sugautas fotografijose, ir kyla įspūdis, kad jose spektaklis daug gyvesnis nei realybėje. Tikiuosi, kad tik kol kas.

J.Vosylius: visąlaik jutau, lyg kas vestų

Prieš Kalėdas klaipėdietis tapytojas monumentalistas Juozas Vosylius baigė lig šiol didžiausią savo gyvenimo kūrinį – 13 m aukščio ir 6 m pločio altorinę freską Šventosios Švenčiausios Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčioje.

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Nėrė į tą bedugnę

Prieš septynerius metus Šventojoje pastatytos bažnyčios, kurią projektavo Nacionalinės premijos laureatas architektas Ričardas Krištopavičius, statinio forma primena žuvėdrą, kuri dairosi į dangų užvertusi galvą. Bažnyčios viduje šviesu ir erdvu, visur dominuoja trikampės formos.

Prie jų dera dar 2008-aisiais J.Vosyliaus sukurtos Kryžiaus kelio stotys – 14 religinių paveikslų, vaizduojančių Kristaus kančių kelią į Golgotą. Trikampes stacijas įrėmina dar du rombo formos kūriniai, pradedantys ciklą Kristaus kančia Alyvų kalne ir užbaigiantys jį Prisikėlimu.

Dailininko žodžiais, viskas įvyko ne pagal planą. Bet svarbiausia, kad įvyko, ir dar su kaupu. Kai pirmąsyk apsilankęs naujoje Šventosios bažnyčioje jis atkreipė dėmesį į tuščias jos sienas, pirma mintis buvo nutapyti čia freską. Tuomet išeidamas po mišių prie aukų dėžutės paliko savo vizitinę kortelę. Netrukus sulaukė bažnyčios klebono Vidmanto Griciaus skambučio ir pasidalijo su juo savo idėja. Kunigo paskatintas padarė eskizus. „Jam patiko. Bet mes bijojom vyskupo – žinojom jo nuostatą, kad bažnyčiai meno nereikia, užtenka kryžiaus. Tačiau ir jam patiko – mačiau, kaip nušvito akys, kai parodėm projektą“, – prisiminė J.Vosylius.

Anot jo, pirmasis freskos sumanymas buvęs tikras „univermagas“ – visko daugybė – bangų, laivų, žvaigždėtų skliautų… „Žiūriu, kad visa tai kažkaip nelimpa, per marga ir per gausu, – pasakojo dailininkas. – Taip dirbtuvėje besėdint ir besukant galvą, ką ir kaip čia geriau padarius, prieš akis atsivėrė stacijų sprendimas. Taigi teko pradėti nuo jų.“

Tapytojas prisimena ir kaip bažnyčioje atsirado originalus altorius – kapitalus, granitinis, valties / laivo formos – klaipėdiečio skulptoriaus Arūno Sakalausko kūrinys. Klebonas V.Gricius, švęsdamas savo 40-ąjį gimtadienį, prašė nenešti jam jokių dovanų, vietoj to paaukoti kas kiek gali naujam altoriui. „Šis klebonas supranta ir mėgsta meną, suvokia jo reikšmę žmonėms. Ir bažnyčią jis veda maksimaliu keliu, taip, kaip ir reikia, – neria į tą bedugnę, eina, daro, ir yra rezultatas“, – džiaugėsi J.Vosylius.

Liko kelionės atributai

Nutapęs stacijas jis vėl grįžo prie freskos eskizų. Sako dirbęs atmetimo principu, po truputį išgryninęs idėją ir taikęs prie stacijų, visos bažnyčios interjero, vardo ir dvasios. Vien projektą darė kone trejus metus.

„Sunkiai jis ėjosi, – atsiduso tapytojas. – Bet galiausiai viskas išsikristalizavo ir liko pagrindiniai dalykai – kelionės atributai. Kelionės laike, erdvėje, per jūras. Kadangi tai jūrų žvaigždė, norėjau panaudoti laivo motyvą. Jo idėja išsivystė į popierinio laivelio simbolį – gyvenimo trapumo metaforą. Marija čia yra mūsų kelionės dalyvė ir globėja. Jos didelis laivas – irgi popierinis. Ji apsupta mažų popierinių laivelių ir tarsi juda erdvėje ir laike. Jos rankų judesys – globojantis, erdvė tarp delnų primena širdies formą. Didelėje žvaigždėje greta figūros galima įžiūrėti Marijos monogramą. Bet ji nėra dominuojanti, tarsi paslėpta, nekrenta išsyk į akis. Taip ir norėjau. Įsižiūrėkite – dar yra du menami kryžiai – kaip spinduliai. Viršutinis „duoda šviesą“ žvaigždei, o per apatinį tarsi plaukia Marijos laivas. Kai saulė švysteli pro bažnyčios langus, tie spinduliai atgyja. Tuo baigiasi visa logika – ir plastinė, ir idėjinė, ir spalvinė.“

Pasak J.Vosyliaus, visuomet projektas yra tik vizijos ant popieriaus, o darbo metu daug kas keitėsi: „Pats sau netikėtai freskoje atvėriau dar vieną dimensiją – dangaus su žvaigždėmis. Ją pratęsiau kryžiumi centre, apačioje. Žinote, rytais, kai užlipdavau ant stelažo, jau žinodavau, ką ir kaip darysiu. Visąlaik jutau, lyg kas vestų…“

Jis tapė akrilu ant sauso tinko. Dailininkas tikino, kad tokia technika yra patvari, pati tinkamiausia žiemą nešildomoms patalpoms. Spalvas rinkosi atsargiai. Norėjo jų nedaug, beveik monochrominių, subtiliai tonuotų. Dėl interjero stilistikos. „Panašiai ir išėjo. Geltona, oranžinė, samanų žalumo, rusva – nuo šviesiausio iki vidutinio tamsumo tonų. Tik žvaigždė intensyvesnė. Vėlgi norėjau, kad derėtų prie stacijų bažnyčios šonuose. Tokiais atvejais įprastos žydros spalvos nesinorėjo ir neprireikė. Puikiai apsiėjau ir be jos“, – šypsojosi tapytojas.

Nuo Velykų iki Kalėdų

Baigiamasis – tapybinis etapas ant sienos užtruko nuo šiemečių Velykų beveik iki Kalėdų. Dailininkas juokėsi, kad kone aštuonis mėnesius didžiąją savo laiko dalį praleido ant pastolių, kol ištapė 78 kvadratinius metrus. Savo kūrinį jis pavadino „Marija – jūrų žvaigždė (Kelionė)“.

Šventosios bažnyčios klebonas V.Gricius minėjo, kad freska bus pašventinta vasarą, per aštuntąsias Šventosios Švenčiausios Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčios pašventinimo metines. Anot jo, lėšų freskai pavyko sukaupti iš parapijiečių ir į Šventąją atvykstančių poilsiautojų aukų. Dosniai aukojo ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai.

„Ji atsirado gerų žmonių supratimo ir pagalbos dėka, – tvirtino V.Gricius. – Menas šiai vietai suteikia daugiau sakralumo. Tai dar vienas žingsnis tobulybės link. Džiaugiuosi, kad bažnyčia gražėja, sakralėja. Šis kūrinys – didelis indėlis į sakralinio meno lobyną.“

„Mano profesija yra tapyti freskas. Šiais laikais retai tenka tokia atgaiva širdžiai ir dar bažnyčioje – man tai didelė laimė“, – teigė J.Vosylius.

Tai jau ketvirtoji ir pati didžiausia jo freska maldos namuose. Yra jų sukūręs Pagėgių, Sovetsko ir Klaipėdos bažnyčiose. Per 37 kūrybos metus J.Vosylius nutapė per dvi dešimtis freskų viešuosiuose interjeruose.

Komentaras

Kristina Jokubavičienė

Dailėtyrininkė

Senųjų bažnyčių vidaus dekoro sistema paprastai formavosi šimtmečiais, vis papildoma įvairios stilistikos profesionaliosios bei liaudies dailės kūriniais, o arčiau mūsų laikų – ir kičinėmis masinės produkcijos grožybėmis. Naujoji kulto architektūra kelia lakoniško aiškumo bei paprastumo uždavinį ir statinio formoms, ir jo interjerus užpildantiems bažnytinės dailės kūriniams. Kokių įtakų – Vakarų Europos, Skandinavijos kraštų, ankstyvųjų krikščionių laikų ar vietinės regioninės architektūros – šiuolaikinių bažnyčių formose beieškotume, dailininkams tenkančios kulto pastato vidaus erdvės vis dėlto lieka ribojamos kanonų ir liturgijos reikalavimų, užsakovo nubrėžtos temos bei ikonografijos. Ne mažiau aktualiu išlieka suprantamumo aspektas, tad natūralu, kad dažniau linkstama prie tradicinių, klasikinių sprendimų. Tačiau svarbiausiu svertu šioje subtilioje tikėjimo, bažnytinės misijos atskleidimo srityje lieka dailininko kūrybiškumas. Tikriausiai retuose maldos namuose taip sėkmingai ir nuosekliai klostosi puošybos reikalai kaip Šventosios Švenčiausios Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčioje. Užsakovų skonis ir pasitikėjimas menininkais, kūrėjų profesionalumas ir gebėjimas suteikti tradicijai naujas formas per kelis metus po bažnyčios konsekravimo (2003) suformavo unikalią sakralinės erdvės visumą. Lakoniška ir santūri bažnyčios architektūra paremta simboline trikampio forma. Švenčiausios Trejybės simbolika, trikampis su nuolat mus stebinčia ir saugančia Dievo akimi viduryje, religiniame mene sutinkama labai dažnai. Ši pirminė geometrinė forma, nuolat besikartojanti pastato apybraižose, plane, vidaus erdvės struktūroje, sienų konfigūracijoje, tapo atsparos tašku ir tapytojui J.Vosyliui kuriant Kryžiaus kelio stotis (lot. Via Crucis, liaudiškai vadinamos stacijomis). Tikrai gausioje sakralinio meno objektais J.Vosyliaus kūryboje jos išskirtinės: netradiciniu formatu, minimalistiniu spalviniu sprendimu, kraštutiniu lakonizmu, koncentruota kančios erdve ir simboliniu fragmento įprasminimu. Tik veidai, rankos, kryžiaus dalys, drobulės klostės; tik ruda ir raudona spalvos. Didžiausią įspūdį palieka ypač išraiškingos rankos, jų ritmas, kryptys ir rankų gestų analogijos ar priešstatos kryžiaus sankirtoms, kryptims, medžio tekstūrai. 14 trikampių drobių tarsi apjuosia parterio erdvę; trikampių smailės kreipia žvilgsnį altorinės dalies link, kur jį abipus sustabdo ir/arba pradeda dvi rombo formos kompozicijos – „Kristus Alyvų kalne“ ir „Prisikėlimas“. Tamsaus granito, aptakių didingų formų altorius (skulptoriaus A.Sakalausko kūrinys) sujungia į ratą parterio trikampių ir rombinių kompozicijų su nušvitimais ir patamsėjimais horizontalų judėjimą. Taip pabrėžiamas žemiškosios Kristaus istorijos dalies materialumas. Vaizdų visuma tampa pradžios ir pabaigos metafora, giliaprasme žinia, siunčiama būtent šių laikų žmogui (tai vyksta artimu – akių lygmeniu). Kitas žingsnis ir naujas sprendinys – freska virš altoriaus, atskleidžianti programinę Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės temą. Didžiulė freska lyg gaivalingas šviesos ir oro srautas kyla aukštyn ir kartu leidžiasi žemyn, tapdama stipria simboline jungtimi tarp dangaus ir žemės, Dievo ir žmogaus. Iš šonų aiškiai apibrėžta sienų vertikalėmis freska neturi viršaus ir apačios ribų. Viršuje jos judėjimą pratęsia nušvintančio kryžiaus motyvo įstrižainė, apačioje – to paties motyvo atspindys. Freska sukomponuota iš daugybės persikertančių ir besiklostančių didesnių ir mažesnių plokštumų, kurios kuria begalinės erdvės įspūdį. Trapi Mergelės figūra šiame dinamiškų plokštumų sankirtų ir spinduliuojančios kelrodės žvaigždės su monograma fone traktuojama kaip vizija. Akinančia balta šviesa nušvintantis kampuotas nimbas pabrėžia labiausiai visoje kompozicijoje modeliuotą dalį, liūdesio ir susikaupimo šešėliu pažymėtą Mergelės veidą. O figūra dematerializuojama, pamažu nyksta ją gaubiančio ir amžinybės vėjuose besiplaikstančio apsiausto klostėse, susilieja su šviesėjančių plokštumų pjūviais. Parterio meninių akcentų sąlyginio medžiagiškumo freskoje nebelieka. Matome lengvus lankstinius, popierinius laivelius ir paukščius, kurie pasklidę tik linijomis ir lengvais atspalviais atskirtuose erdvių fragmentuose. Juose atsiranda ir pasakiškais šviesuliais nusėtas nakties dangaus ruožas, ir nekonkretizuoti kopų, galbūt bangų motyvai. Metaforiška freskos erdvė pratęsia interjero skaidymus, sustiprina vientisos geometrinės erdvės pojūtį, o savuoju alegoriškumu teikia daugybę interpretacijos variantų. Pasiekta harmonija tarp idėjos, tapybos, grafiškų linijų ir architektūros. Visuma suvokiama kaip monumentalus lankstinys, kuriame plokštumos ir jų junginiai sukuria skambias ritmines struktūras, o idėja išreiškiama per metaforas ir paraboles, emocionalų ir taip pat giliai prasmingą spalvinį sprendimą. Tai modernus, šiuolaikiškas ir kūrybiškai tradiciją interpretuojantis sprendimas.